Pildoma tuštuma

„Tuštuma vadinu erdvę, iš kurios viskas randasi – idėjos, mintys, pasauliai, gyvi sutvėrimai. Taip atsiranda ir mano darbai, jie kaip mintys ateina pas mane. Jų daugybė! Kai kuriuos spėju užfiksuoti drobėje“, – ciklo „Iš tuštumos“ kūrimo istoriją pasakoja L. Nikolaevė.

Darbuose ryškėja svarbiausia autorės kūrybos nuostata: užfiksuoti vaizdinius, asmeninius ieškojimus, sujungti prieštaras ir įvairovę. Parodos lankytojas tikrai pastebė dailininkės atidumą detalėms, smulkmenoms.

Menininkės kūryboje juntama Rytų filosofijos, induizmo ir budizmo įtaka. Parodoje eksponuojami darbai, sukurti įvairiomis technikomis, ir jos visos reikalauja didelio kruopštumo. Matome gamtos motyvus, gyvūnų, simbolių atvaizdus ir savitas jų interpretacijas, harmoningą visumą kuriančias dekoratyvias detales.

Lotosas. Drobė, akrilas, dažų žymekliai.

Jautrumas estetikai

Kineziterapijos studijas baigusiai, su kūno lavinimo technikomis dirbančiai L. Nikolaevei meno pasaulis artimas nuo vaikystės. Širdžiai artima veikla visada siejosi su estetika, savo kūrybiškumą ji išreiškė kurdama, pačios žodžiais, gražius daiktus: „Siuvau, lipdžiau, nėriau, siuvinėjau. Piešimas tuo metu buvo dažniausiai dailė ant sąsiuvinio kraštų. Labai mėgdavau piešti mielus gyvūnėlius – kačiukus, šuniukus, arkliukus.“

Dėmesį vizualinei kūrybai L. Nikolaevė perėmė iš šeimos. Nors joje ir nebuvo menininkų, vyravo kūrybiška atmosfera – abi močiutės mezgė, siuvinėjo. „Gerai pamenu, kad močiutės gaminamas maistas buvo tikras menas – su įvairiausiais raitiniais, raižiniais, gėlytėmis šaltienoje. Juk tai irgi kūryba! Dabar atrandu save skulptūroje“, – vaikystės patirčių svarbą akcentuoja kūrėja.

Šiandien L. Nikolaevė aktyviai dalyvauja tarptautiniuose meno festivaliuose, rengia parodas Lietuvoje ir užsienyje. Jos kūriniai yra publikuoti vokiečių meno žurnale „Goddessarts magazine“.

Gyvybė. Drobė, akrilas, dažų žymekliai.

Skleisti gėrį

L. Nikolaevė sako dirbanti savo sukurta technika. „Dalis mano kūrinių yra abstrakcijos, nemažai jų esu sukūrusi įkvėpta tibetietiškų tankų. Tankos – tai budistiniai paveikslai, dažniausiai vaizduojantys Budą, įvairias dievybes. Be religinės reikšmės jos yra ypatingos ir tuo, kad kuriamos naudojant išskirtinai smulkias, preciziškai išpuoštas figūras ir ornamentus. Kita dalis mano paveikslų yra sukurti realistine maniera ir įkvėpti gamtos. Tai – gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai“, – pasakojo L. Nikolaevė.

Lotosas simbolizuoja dvasinį augimą, kaip iš purvo išauga ir į dangų stiebiasi nuostabus žiedas.

Didžioji darbų dalis – grafika, tad kūriniuose daugybė smulkiai išpieštų detalių, geometrinių figūrų, ornamentikos. Kūrėja sako sąmoningai nekoduojanti simbolių, nors, spėja, žmonės jų susikuria patys. „Juk, kaip sakoma, menas gimsta žiūrinčiojo akyse, tad tikrai gali būti, kad kūriniuose atsiranda simbolikos, reikšmių, kurios ir pačiai man būtų naujos“, – sako menininkė.

Kūrybą jai inspiruoja tapatybės tyrinėjimai. „Kas aš esu? Kokia mano sąsaja su aplinkiniais ir visata? Kiekvienas kūrinys atspindi savęs ieškojimų ir suvokimų dalelę. Ne visada lengva gilias filosofines mintis perteikti žodžiu, bet, stebint mano paveikslus, tai galima pajusti. Pavyzdžiui, mano darbas „Tarp dangaus ir žemės“, kuriame vaizduoju medį, jungiantį dangų ir žemę, turi gilią mintį: tas medis simbolizuoja žmogų, savyje sujungiantį žemišką ir dievišką pradus. Pačiame paveiksle matyti, kaip šios dvi dalys per medžio kūną yra sujungtos, nes kiekviename mūsų yra tiek dangiškas, tiek žemiškas pradas“, – sava kūrybos filosofija dalinasi L. Nikolaevė.

Saulės. Drobė, akrilas, dažų žymekliai.

„Yra darbų, kuriuose simbolius naudoju sąmoningai, pavyzdžiui, lotosą, kiaušinį, spirales. Mano minėtas medis taip pat yra gana simboliška metafora. Lotosas simbolizuoja dvasinį augimą, kaip iš purvo išauga ir į dangų stiebiasi nuostabus žiedas. Kiaušinis – gyvybės pradžios simbolis“, – pasakojo menininkė.

Realistiškų, mielų gyvūnų motyvai kyla iš noro atsverti blogį. „Aš, kaip ir visi, savyje talpinu ir gėrio-blogio, ir tamsos-šviesos pradus. Gal dėl to, kad aplink daug skausmo ir ne-gėrio, noriu pavaizduoti meilumą, gerumą, švelnumą. Tai, galima sakyti, savotiška mano šviesos, meilės žinutė, siunčiama pasauliui mielų katinėlių pavidalu“, – šypsosi L. Nikolaevė.

Jai svarbu, kad kūrinį matantis žmogus pasisemtų gerų emocijų. „Šiuo metu noriu išspinduliuoti tai, kas manyje yra gero, ir užkrėsti tuo kitus“, – sako ji.

Kas? L. Nikolaevės paroda „Iš tuštumos“.

Kur? Kauno kultūros centro antrojo aukšto fojė.

Kada? Veikia iki balandžio 15 d.

Šiuolaikinis pasaulis, užtvindytas sparčiai tobulėjančių technologijų srautu, pastebimai niveliuoja žmogaus asmeninę raišką. Tarsi primindami mus supančio pasaulio daugialypiškumą dauguma menininkų savo kūriniuose siekia pabrėžti mus supančio pasaulio įvairovę, formų, spalvų gausą. Juk nuo seniausių laikų žmogaus kurti simboliniai vaizdiniai iki šiol mums suvokiami ir kaip maginės reikšmės ženklai, ir kaip nuolat kintančio pasaulio liudijimai. Ypač ryškus vaidmuo tenka papuošalui, nuo seniausių laikų lydėjusiam žmogų jo gyvenimo kelyje.

Dizainerė I. Kazakevičienė autorinėje papuošalų parodoje siekia atkreipti dėmesį į papuošalo reikšmę ir vartotojui suteikti plačią pasirinkimo laisvę. Išskirtinių formų, daugialypes funkcijas atliekančiuose vienetiniuose kūriniuose darniai persipina laki kūrėjos meninė vaizduotė ir formų įvairovė. Vieningas meninio vaizdo audinys kuriamas pasitelkiant tradicines, laiko išbandytas medžiagas – keramiką, odą, šilką.

Įvairių dydžių, ilgių odinės, šilko juostelės pasitarnauja kuriant vieningą daugialypio meninio vaizdo audinį, o papuošalo naudotojams paliekama plati pasirinkimo laisvė. Sudėtinga papuošalo forma ir vyraujančia juoda spalva tarsi pratęsiami dinamiški pasaulio virsmai, kūrybingai atskleidžiamas turiningas jausmų pasaulis.

Papuošalais siekdama sustiprinti aktyvios šiuolaikinės moters įvaizdį, kūrėja ypač pabrėžia masyvumą, universalumą, kiekvienam papuošalui suteikdama įvairių jo pritaikymo variacijų.

Kurdama I. Kazakevičienė ne kartą keičia pirminį papuošalo variantą, ieško kuo įtikinamesnio formos, pasirinktos technologijos derinio, siekia išgauti daugialypį funkcionalumą. Nenutrūkstamas dialogas su medžiaga vyksta tol, kol pasiekiamas užsibrėžtas tikslas – praplėsti ne tik papuošalo panaudojimo galimybes, bet ir suteikti kūriniui daugiaprasmiškumą.

Kas? I. Kazakevičienės papuošalų paroda „Funkcija ir forma“.

Kur? Galerijoje „Balta“.

Kada? Atidarymas kovo 8 d. 18 val. Veiks iki kovo 22 d.

V. Poška – ne tik tapytojas. Dailininkas 1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo freskos ir mozaikos menininko kvalifikaciją, jo darbų sąraše – freskos, scenografija. Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungai priklausantis menininkas yra surengęs daugiau nei 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavęs įvairiuose tarptautiniuose projektuose, pleneruose.

V. Poškos kūryba gyvybinga, pozityvi, kupina energijos, ji įtraukia žiūrovą savo ekspresija, erdvinėmis transformacijomis, daugiaprasme simbolika, kurioje susilieja atpažįstama tikrovės ar gamtos realija ir vidinės būsenos, nuotaikos, norimos išsakyti idėjos.

Rytas. 2023.

Beveik visų tapybos darbų pagrindas – peizažas. Jis tampa atramos tašku, per kurį siekiama atskleisti technikos individualumą ir įvairovę, spalvinius niuansus. Parodos autorius įrodo ir atranda daug tapybos galimybių, jo kūriniuose stipri ne tik filosofinė mintis, idėja, bet ir stilistinė eklektika, kuri autoriui suteikia kūrybos laisvės. Nelengva pasakyti, kokios spalvos dominuoja V. Poškos kūryboje, nes koloristinė įvairovė itin didelė. Vis dėlto vargiai suklystume teigdami, kad mėgstamos tapytojo spalvos – mėlyna, geltona, oranžinė, raudona, o jų dermė ir priešprieša, įtraukianti ir kitas spalvas, ryškina darbų metaforiškumą, paslaptingumą, daugiasluoksnišką jų stilistiką, konceptualumą.

Ežeras. 2022.

Menininko kūryba žiūrovą užburia ir įtraukia į savo pasaulį. Neretai kyla klausimas, kas yra svarbiausia šio autoriaus kūryboje, kaip galima įvardinti daugelio V. Poškos darbų intriguojančią trauką. Greičiausiai atsakymas gali būti paprastas: kuriama meninė tikrovė yra autentiška, gyva, užburianti savo idėja ir stilistine raiška. Kelio ir kelionės motyvas šio menininko kūryboje taip pat tampa traukos centru, kviečiančiu  žiūrovą į paslaptingą meno pasaulį.

Kas? V. Poškos darbų paroda „Nuo žiemos iki pavasario“.

Kur? Verslo parke „Aušra“ (Vytauto pr. 23)

Kada? Veikia iki kovo 1 d.

Pastarąjį dešimtmetį jos sukurtuose gobelenuose, regis, išties įausta „filosofinių ir pasaulėžiūrinių apmąstymų žmogaus būties temomis, kasdienybės susitikimo su amžinosiomis vertybėmis akimirkų“. Tiesa, apibendrintais vaizdais alsuojančiuose tekstilės darbuose ne visada paprasta išskaityti poetines ar filosofines mintis. Tačiau pabandyti verta – viena vertus, savaime patraukia tekstilės menui įgimtas jaukumas ir šiluma.

Sudomina ir siūlomas ramus judėjimo parodoje tempas – autorė neretai mąsto ciklais, jos minčiai pamažu keliaujant per kelis darbus, atsiveriant vis naujoms prasminėms ar emocinėms jų perspektyvoms. Atidus žvilgsnis ir rami kūno kelionė, vis labiau panyrant į kūrinių skleidžiamą atmosferą, neabejotinai padeda pajausti jų istorijas, būsenas ar giesmes.

Kalėdiniu laikotarpiu alsuojančiai parodai autorė parinko gobelenus, raibuliuojančius krikščioniškos tematikos refleksijomis („Bėgimas į Egiptą“, „Ramybės akmuo“, kryžiaus, kelio simbolika), kartais keliaujančius tolesnių Dievoieškos horizontų link ar švelniai atsiduodančius žmogiškojo ryšio ar savityros paieškomis.

Gobelenų įvairovė nulemta ne vien skirtingų temų – nevienodi jie ir dydžiu, spalvine aura, kitomis vizualinėmis charakteristikomis, netgi technologiniais parametrais: vieni sukurti klasikine austine technika, kiti – rištine, primenantys kilimų rišimo būdus.

Ramybės akmuo.

Anotacijoje autorė prisipažįsta, kad jai rūpi ne tik meninė, bet ir edukacinė kūrinių eksponavimo funkcija – ji norėtų žiūrovui „atskleisti senųjų audimo, kilimų rišimo amatų technikos, siūlų ir medžiagos juostelių grožį“. Ir ne vien grožį: lėtas šio amato technologinis procesas regimai pristabdo ir stebinčiojo sąmonę, kone terapiškai ją ramindamas, tarsi autorė būtų pasidalijusi savo kontempliatyvių kūrybos valandų taika, o meditatyvi jos pozicija taptų integralia žiūrovo būsenos dalimi. Stebėtojui, kuris leidžiasi į siūlo kelionę, savaime įsiaudžia universaliųjų patirčių atradimai, laikui mažai pavaldžios tiesos, prasmės, nuojautos. Mat šios menininkės kūrybos pasaulis artimas klasikinės estetikos laukui, kuriame absoliutaus grožio kategorija sietina su etinių ir vertybinių nuostatų įvardijimo svarba.

Neįmanoma nepastebėti, kad E. Jesulaitytės tekstilės kūriniai yra stipriai nutolę nuo dekoratyviosios tekstilės funkcijos ir atkeliavę prie paveikslo kaip vizijos sampratos – jie lengvai tampa ne tik šiltais vizualinio meno artefaktais, bet ir įdomiais pasakotojais.

Autorė prisipažįsta, kad jai rūpi ne tik meninė, bet ir edukacinė kūrinių eksponavimo funkcija – ji norėtų žiūrovui „atskleisti senųjų audimo, kilimų rišimo amatų technikos, siūlų ir medžiagos juostelių grožį.

Menininkės darbuose vizualinis pasakojimas dažnai nusidriekia plokštumų lygumomis, į kurias nuolat įsipina spalvingų linijų takai, rupus netikėtų detalių reljefas ar papildomų sluoksnių gelmės. Justi, kad pirminę autorės mintį ar projektą keitė neplanuoti kūrybos kelionės vingiai, atvedantys iki besiformuojančių slėpinių šulinių ar polėkio viršukalnių – paprastai netikėtų ir pačiai menininkei.

E. Jesulaitytės darbams charakteringa asociatyvinių prasminių jungčių formavimosi geba, paklūstant improvizaciniam kūrybos impulsui, ir tai neabejotinai yra vienas iš gražiausių menininkės ypatumų. Todėl neatsibosta žvilgsniu keliauti po jos gobelenų salas – vizualiai ir semantiškai atrandant vis naujų jų reljefo įdomybių.

Štai „Autoportretas (Dykumos driežas)“ – žalsvai melsvas drakondriežis su tikra spalvų vaivorykšte pelekuose-plaukuose. Droviai keliaujanti fantastiška būtybė, letenose tarsi nešanti dovaną. Tai lyg kitokia autorės asmens projekcija ar atsklaida, taip pat jos misijos metafora: neįprasta, įvairiomis meninėmis ugnimis emanuojanti būtis, pasauliui nešanti magiškąjį savo kūrybos akmenį. Arba „Ramybės akmuo“ – monumentalus pavidalas, primenantis ilgesingai tolius stebinčio žmogaus ar Sfinkso galvą. Išvagotas tokia spalvų ir faktūrų gausa, kad su ramybe, regis, sąsajas tikrai prarandantis. Tačiau kūrinio ramybė netikėtai atrandama sukauptoje akmens formoje, iš kurios į ramią aplinkos šviesą nebepabėga numanomas minčių ar jausmų maištas,  nuolat ilgesingai ieškantis harmonijos sąskambių.

Iš ciklo „Kryžiai“.

Kai kurie gobelenai stipriau fiksuoja konkretų, konceptualų vaizdą – pavyzdžiui, „Diena. Naktis“ ar ciklas „Kryžiai“. Tačiau ir čia jų plastika dėl tūrinių charakteristikų juda įvairiapusiškesnio naratyvo link, nepasiduodama vienareikšmiškai interpretacijai. Keistumas ir netikėtumas, nenuspėjamos audinio ir vaizdo transformacijos yra labai integralūs – ir labai gražūs – E. Jesulaitytės skiriamieji bruožai. Kaip ir nuolat aptinkama šviesos, jautrumo ir empatijos kokybė. Menininkės kūriniai moka liudyti gyvenimo audinio minkštumą ir plastiškumą, atverdami jo transformacinį potencialą, todėl visuomet gyvastingą ir auginantį. Jauki E. Jesulaitytės tekstilė išties padeda keliauti per besikeičiantį pasaulį, sau ir kitiems ieškant grožio ir prasmės portalų, blogio įveikų ir savo „gyvenimo karūnos“.

Kas? E. Jesulaitytės darbų paroda „Pėdos smėly...“

Kur? Kauno kultūros centre (Vytauto pr. 79).

Kada? Veikia iki sausio 19 d.

Romualdas Požerskis ir Monika Požerskytė-Kalvelė nėra kūrybinis tandemas įprasta prasme, nes abu autoriai plėtoja savitas menines trajektorijas ir daro tai skirtingais būdais. Tačiau nebe pirmus metus rengia bendras parodas, drauge leidžia fotografijos knygas, kuriose atskleidžia savo požiūrius į panašaus spektro temas, atsiduriančias jųdviejų fotoobjektyvo epicentre.

Tolimų kelionių refleksijos, gamtos ir žmogaus įvairovės horizontai, reklaminės ir užsakomosios fotografijos viražai ar pribloškiantys JAV alternatyvaus meno festivalio „Degantis žmogus“ įspūdžiai, – tai viso labo kelios šiems kūrėjams bendros temos. Ką tik pasibaigus jųdviejų parodai „Netikėtas dialogas. Moterys“ (VDU galerija „101“) VDU Menų fakulteto profesorius R. Požerskis ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų katedros docentė M. Požerskytė-Kalvelė vėl atveria duris kitam dialogui – šįkart galerijoje „Aukso pjūvis“ žengdami į gamtos valdas.

Tai, kas matoma tik iš viršaus. R. Požerskio fotografijose matome salas. Iš aukštai, pasitelkus droną, užfiksuotos įspūdingos sausumos konfigūracijos, pasklidusios įvairių Lietuvos regionų vandenyse: Zarasų krašte, Platelių, Veisiejų ežeruose ar kitur. Priešais akis ryškėja gyvūno ar vandens lašo pavidalai, širdies ar plaštakos kontūrai – autorių sudominę ir efektingai išryškinti salų vaizdai, turintys asociatyvinių galių.

Monika Požerskytė-Kalvelė. Natiurmortas. Iš ciklo „Life of Still Life“ (2017–2022).

Alegoriško estetizavimo dimensiją įgavęs ciklas menininko vystomas jau keletą metų ir turi sąlytį su reklamine, Lietuvą pristatančia fotografija. R. Požerskiui Lietuva yra lyg Europos sala – įkvepianti, ypatinga ir puoselėtina, dėl savo įvairiopo paveldo tampanti dvasine sala. Parinkdamas detales, erdves ir rakursus, atrasdamas ypatingą apšvietimą ar kolorito sąskambius, menininkas atidengia paprastai nematomas salų formas, povandeninius sąžalynus, netikėtą augalijos ritmiką. Kartu jis sumaniai režisuoja žiūrovo patirties trajektorijas, augindamas atpažinimo džiugesį ir vis didėjančią atradimų nuostabą. Balansuoja ieškodamas susitikimo tarp gamtos trapumo ir jos gyvasties amžinybės, tarp antropocentriško žvilgsnio į natūraliąją aplinką ir to, kas žmogų peržengia. Kaip stulbinantis objektas salos stebimos ant dosnaus gamtos „stalo“: kol – virsdamos beveik debesimis į vandenį nusileidusiame danguje – jos tampa katarsio salomis.

R. Požerskiui Lietuva yra lyg Europos sala – įkvepianti, ypatinga ir puoselėtina, dėl savo įvairiopo paveldo tampanti dvasine sala.

Tai, kas matoma tik įsižiūrėjus. M. Požerskytė siūlo introspektyvų žvilgsnį į augmenijos objektų pasaulį fotografijų cikle „Life of Still-life“, kurdama savitą poeziją apie natiurmorto gyvenimą. Ne vienus metus plėtojamas menininkės projektas buvo eksponuotas Berlyne ir keliose Lietuvos galerijose. Šių kūrinių kokybę neįprastai keičia techninis faktorius – fotografinio atvaizdo perkėlimas ant medžio plokštės. Tad iš pirmo žvilgsnio jie net primena senuosius realistinės tapybos pavyzdžius, ypač XVII–XVIII a. Nyderlandų mažųjų meistrų kompozicijas, reflektuojančias kasdienybės vaizdus.

Apšvietimo šiluma, sustabdyto momento kontempliatyvioji nata perkeičia Monikos sudėliotus natiurmortus. Matyti, kad fotografę domina ne kompozicinės užduotys, ritmikos ar kolorito paieškos, nors tokia žmogiškoji realybės organizavimo forma darbuose akivaizdi. Svarbiau čia kitkas – per įsižiūrėjimą atveriama portretinė atvaizdo charakteristika. Ir didelis meditacinis jo potencialas.

Romualdas Požerskis. Iš ciklo „Salos“ (2019–2023).

„Kalbu apie netobulybės grožį, laikinumą ir nykimą“, – pabrėžia autorė. Jos darbuose išties susitinka netobulumas – kaip individualumo ženklas, nepastebimai peraugantis į tobulumo nuojautą. Tik kitame, poetinio žvilgsnio fokuse, atrandančiame gyvybės nuostabumą ir neišsenkančią jos įvairovę. Vystydami unikalias objektų istorijas, atkakliai vengdami unifikavimo, Monikos darbai žiūrovą atveria ypatingai dialoginei dispozicijai: sustabdo pokalbiui, nokina suvokimus, žadina džiaugsmą patirti – ypač leidžiantis į esminį nuotykį, kurį galima pavadinti „Tai yra“.

Jos darbuose išties susitinka netobulumas – kaip individualumo ženklas, nepastebimai peraugantis į tobulumo nuojautą.

Kalbėdami apie skirtingus realybės aspektus – salas ir augalus, natūralias erdves ir žmogaus transformuojamas teritorijas, naudodami priešingus makro- ir mikrožvilgsnius, netapačias psichoestetines technikas – ištikties ir įtraukimo, abu menininkai turi ir bendrų taškų. Juos vienija fotografijos technologijų išskirtinumas, pagarbi laikysena gamtos atžvilgiu, ugdančioji – žmogaus. Taip pat – gebėjimas rasti gyvybę regimai statiškose pasaulio salose, kuriose nuolat vystosi ypatingas dialogas tarp to, kas aukštai, ir to, kas giliai. Įsiklausyti į šį dialogą žiūrovas kviečiamas ne vien parodoje – abiejų autorių fotografijos pasirengusios pratęsti pokalbį jo namų interjere, mat eksponuojamų kūrinių galima įsigyti.

Kas? Paroda „Netikėtas dialogas. Natiurmortai ir salos“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Veikia iki 2024 m. sausio 7 d.

Sujungti aistros dailei

Parodoje eksponuojami darbai, sukurti rugsėjį vykusiame plenere, kuris buvo kultūros projekto „Kačerginės kurortinio miestelio statusui – 100!“ dalis. Parodai vieta pasirinkta neatsitiktinai: grupės „Mėlynas menas“ nariai jau nuo 2018-ųjų bendradarbiauja su Kačerginės mokykla-daugiafunkciu centru. Prie plenerų Kačerginėje ir plenero parodų organizavimo prisidėjo Kačerginės mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Aurika Laurinaitienė ir kultūrinės veiklos organizatorė Jurgita Bonkevičiūtė.

Nuo 2018-ųjų organizuojamų plenerų metu kūrybos temą dažniausiai inspiruoja pasirinktos vietovės gamtos motyvai. Tai liudija ir plenerų pavadinimai: „Nuo Nemuno iki Bugo“, „Pušynų Kačerginė“, „Senoji Zapyškio bažnyčia“, „Spalvota Pervalka“. Susiklostė tradicija, kad nuo pat grupės gyvavimo pradžios pleneruose buvo kviečiami dalyvauti ir dailininkai iš Ukrainos, kartais į plenerus atvyksta ir kolegos iš kaimyninės Latvijos.

Marina Pugačiova / E. Bartulio nuotr.

Grupė „Mėlynas menas“ pasipildo ir naujais nariais. Šiuo metu grupės organizuojamuose parodose ir pleneruose aktyviai dalyvauja Gitas Markutis, Marius Morkūnas, Indrė Makelytė-Morkūnė, Ieva Grunskytė, Zita Jusevičiūtė-Tarasevičienė, Agnė Misiūtė, Loreta Markutienė, Agota Bričkutė, Ignė Grigaliūnaitė, Irena Panaskova, Jolanta Čiaglienė.

Grupės įkūrėjas ir plenero kuratorius tapytojas G. Markutis gyvena ir kuria Kauno rajone, Garliavoje. Neseniai jis ir jo suburtai grupei priklausantys dailininkai buvo įvertinti Kauno rajono savivaldybės apdovanojimais Kačerginės įkūrimo artėjančio 100-mečio proga. Menininkas nuo 2006 m. rengia personalines parodas, dalyvauja bendrose dailės parodose, organizuoja plenerus. Į jo kuriamus peizažus įsilieja architektūros detalės, abstrakčioji tapybos stilistika sujungia šias dvi erdves ir koloristinius aspektus.

Živilė Rudzikaitė-Motuzonienė / E. Bartulio nuotr.

Gamtos įkvėpta

Nuo pat grupės įkūrimo jai priklauso Žaneta Lošienė, lankiusi tapytojo Olego Karavajevo tapybos studiją. Autorės kūrybai būdingi lietuviškos stilistikos lyriniai peizažai, pastelinės spalvos. Plenero parodoje eksponuojamame darbe jautriai ir subtiliai įprasminami gamtos apsupti tarpukario Kačerginės pastatai. Taip sukuriamas pasakojimas, kuriame į vientisą visumą susijungia vienos kitas papildančios detalės.

Živilės Rudzikaitės-Matuzonienės įkvėpimo šaltinis yra gamta. Ji tapo peizažus, tačiau parodoje eksponuojamame darbe pasirenka pilkai juodus atspalvius, fiksuoja pušų kamienus, išryškindama ritmines geometrizuotas detales kuria minimalizuotą miško vaizdą, kontrastuojantį su tradiciniu spalvotu miško peizažu.

Šiuo metu Lietuvoje gyvenantis ukrainiečių menininkas Sergejus Ra plenero parodai pateikė Kačerginės peizažą, kuriame daug abstrakčių susiliejančių formų ir ryškių viena kitą papildančių spalvų paletė. Ši ryški koloristika papildo ir išskiria šio menininko lietuviškąjį peizažą iš kitų.

Inrdrė Makelytė-Morkūnė / E. Bartulio nuotr.

Kačerginėje gyvenanti moldavų kilmės menininkė Rodica Morari parodai parinko darbą, kuriame išryškina lietuviškojo peizažo tolius ir platumas, naudoja kontrastuojančių spalvų paletės gamą. Abu nelietuviai menininkai lietuvišką gamtovaizdį užfiksuoja daug ryškiau ir spalvingiau nei mūsų šalies tapytojai.

Menininkė iš Ukrainos Marina Pugačiova parodoje pristato tradicinį lietuvišką Kačerginės peizažą, kuriame sujungia žalius medžius ir mėlyną Nemuno vingį, išskirdama kontrastuojančio peizažo gyvastingą jėgą.

Abu nelietuviai menininkai lietuvišką gamtovaizdį užfiksuoja daug ryškiau ir spalvingiau nei mūsų šalies tapytojai.

Stilistikos savitumai

Tapytojas, dizaineris ir fotomenininkas M. Morkūnas kuria įvairiomis technikomis ir stiliais, intensyviai dalyvauja dailės meno parodose ir pleneruose. Menininko kūryboje pastaraisiais metais dominuoja gamtos ir jūros motyvai, įprasminti dekoratyvia stilistika. Plenero parodoje eksponuojamas darbas ypač subtilia rytietiška brūkšnelinių potėpių technika ryškina Kačerginės miško peizažą šilta rusvų viena kita papildančių spalvų palete.

Daug parodų surengusios Z. Jusevičiūtės-Tarasevičienės darbuose dominuoja ekspresyvi abstrakčioji stilistika, dinamiškos formos. Plenero parodoje ji demonstruoja tradicinės stilistikos darbą, žalia spalva išryškinantį pušies gyvybingumą.

Tapytoja I. Makelytė-Morkūnė rengia asmenines parodas, dalyvauja pleneruose ir kolektyvinėse grupės „Mėlynas menas“ parodose. Parodoje autorė pristato darbą, itin realistiškai ir įtaigiai išreikštą tarpukario Kačerginės istorinį namą gamtos apsuptyje. Dominuojanti tamsi spalva darbe apeliuoja į istorinę atmintį ir laiko tėkmę.

Sergej Ra / E. Bartulio nuotr.

L. Markutienės parodoje pristatomame darbe Kačerginės peizažo dalis – ant Nemuno kranto žaidžiantys vaikai, suteikiantys tradiciniam darbui žaismingumo ir įtaigos.

Šiemet grupės plenere dalyvavo ir fotomenininkė, žurnalistė, tapytoja, daugelio projektų iniciatorė Lilija Valatkienė. Ji parodoje pristato abstrakčios stilistikos darbą, kuriame dekoratyviai į apskritimo formą yra įrašomas gėlynų ir žolių peizažas, kiek egzotiškas, bet itin ekspresyvus.

Šis tapytojų grupės „Mėlynas menas“ pleneras yra ir tradicinis, ir naujas. Tradicinis, nes buvo kuriama Kačerginėje, fiksuojantis šios nuostabios apylinkės vaizdus. Naujas, nes įsilieja vis naujų kūrėjų, kurie mato šį nuostabų gamtos apsuptyje įsikūrusį miestelį vis kitaip. Šio plenero parodoje mes matome stilistinę įvairovę, kuri džiugina ir stebina.

Kas? paroda „Atrasta ir neatrasta Kačerginė“.

Kur? Kačerginės mokyklos-daugiafunkcio centro Mėlynojoje salėje (Janonio g. 31).

Parodos kuratorės, menotyrininkės prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė, parodos architektas – Saulius Valius. Kuratorės išsamiai pristatė žalią spalvą, jos simboliką, kuri skirtinguose kontekstuose nebūtinai tik pozityvi, dvelkianti gamtovaizdžių kuriama gyvybe, energija, ramybe, bet kartais ir prieštaringa – bauginanti, blogą pranašaujanti. Parodoje užsimota sujungti Lietuvos meną, istoriją, amatus, gamtą ir mokslą.

Pristatomi kūriniai atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas – nostalgiją, hedonizmą, grėsmes, baimes. Eksponatai: nuo žalumos prisodrintų Lietuvos gamtos peizažų, skirtingo braižo, stiliaus objektų, siužetinių kompozicijų, skulptūrų, tautodailės kūrinių iki mokslinių, istorinių artefaktų ir galimybės peržiūrėti Mindaugo Survilos dokumentinį filmą „Sengirė“, siūlantį pasinerti į įspūdingą gamtos kelionę.

Retai kada pamatysi, kad žmonės pernelyg neraginami, neorganizuojant kažkokių akcijų, patys pasirinktų žalios spalvos drabužius, į atidarymą atneštų žalios spalvos puokščių ar panaudotų kitą atributiką žaliam įvaizdžiui. Lankytojų gausa ir pasirengimas rodo, kad tai mums išties artima, tačiau klausimas vis dėlto lieka atviras: nors sunku paneigti šios spalvos dažnį mene, kodėl ne, tarkime, geltona ar taip lietuvių mėgstama ir aprangoje, ir kituose pasirinkimuose vyraujanti juoda? Ar spalva gali suburti skirtingus menininkus, jų stilius, matymus, ar to pakanka, kad išsikristalizuotų kažkas daugiau nei tiesiog spalva? Kas įprasmintų, suformuluotų kažkokį apibendrinimą? Gal bus tęstinumas – parodos, dedikuotos ir kitoms spalvoms?

Čia galima prisiminti ir spalvoms skirtas mokslines studijas, pvz., prancūzų istorikas Mischelis Pastoureau, besispecializuojantis spalvų, jų simbolių tyrimuose, išleido knygų, skirtų juodos, geltonos, taip pat ir žalios spalvų istorijai. Knygoje „Žalia: spalvos istorija“ („Green: The History of a Color“, 2013) išsamiai tyrinėjama šios spalvos istorija, simbolika ir svarba skirtingose kultūrose ir epochose. Autorius atkreipia dėmesį į tai, kaip žalios spalvos suvokimas ir reikšmė kito per laiką, kaip tai atspindėjo visuomenės nuostatas ir kultūrinį kontekstą, pasitelkiami pavyzdžiai, kurie iliustruoja žalios spalvos svarbą istoriniuose įvykiuose, religijoje, meno kūriniuose ir kasdieniame gyvenime.

M. Pastoureau savo knygoje rašo: „Prancūzų teatre 1630–1660 m. pristatyti žaliai apsirengusį personažą dažnai reiškė siekį konstruoti keistą, burleskinį veikėją, kuriuo siekiama sukelti juoką.“ (156 p.) Tai – tik viena iš daugelio sąsajų, istoriko aptinkamų ir reflektuojamų. Išgirdus žodžius „žalia, žalias“, XXI a. jauniausios kartos žmogus šalia spalvos identifikacijos ar perkeltinės reikšmės, tikėtina, pagalvos ir apie kino industriją ir žaliąjį ekraną (angl. Green Screen) – vienas populiariausių specialiųjų efektų, prieinamų jau ne tik kino kūrėjams, bet vis labiau ir plačiajai auditorijai, eksperimentuojančiai su įvairiomis programėlėmis, kai norima keisti filmuojamų veikėjų aplinką.

„Žalia: spalvos istorija“ („Green: The History of a Color“, 2013) išsamiai tyrinėjama šios spalvos istorija, simbolika ir svarba skirtingose kultūrose ir epochose.

Apie mėlynos ir geltonos spalvų lydinio reikšmę daug kalbėta pristatant parodą, akcentuojant skirtingą įvairių kultūrų, istorinių laikotarpių žvilgsnį interpretuojant spalvą, tačiau pačioje parodoje dominuoja praėjusio ir šio amžiaus lietuvių autorių darbai. Ką ši kiek apibrėžtesnė kūrybos imtis signalizuoja apie žalios spalvos panaudojimą (be to, kad ji reprezentuoja peizažus ar teptuko potėpiu panaudota viename ar kitame darbe)?

Parodą „Žalia“ iš viso sudaro septynios dalys. Viena jų – „Mokslo koridorius“: anot kuratorių, norėta kalbėti ne tik apie žalios simboliką mene, bet ir jos atsiradimą. Indrės Spitrytės kūriniai ir siekis sukurti nacionalinę augalinių pigmentų kolekciją tikrai įdomūs, nes sudėtinga įsivaizduoti, kad, gyvendami tokioje žalių augalų apsuptyje, labai sunkiai išgauname žalius pigmentus, iš kurių paskui gimsta meno kūriniai.

Toks simbolinis ir net mitologinis kontekstas įrėmina nebe pirmą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus organizuojamą parodą. Prieš kurį laiką tose pačiose ekspozicijos salėse surengta lenkų menininkės Aleksandros Waliszewskos paroda „Kraupios istorijos“ – kai kurie darbai į naująją atkeliavo ir iš jos (pvz., žymusis Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906) ar Vlado Drėmos „Karas“ (1929). Ką tai rodo? Menininkų kūrinių universalumą, temų daugiasluoksniškumą, paprastą „pritempimą“ arba tiesiog labai plačią tematiką, kuri apima galybę skirtingų kūrėjų darbų?

Ankstesnė paroda buvo gausi, tačiau naratyvinis, siaubo elementų aspektas ją kiek struktūrizavo. Naujoje parodoje visko dar daugiau: eksponatų, potemių, skirtų ne tik vizualiesiems menams, bet ir moksliniams tyrimams, besigręžiojant į meno istoriją. Jeigu jau kalbame apie platesnę žalios spalvos imtį, galima pasigesti dar ir impresionistų taip pamėgtų „žaliųjų fėjų“, juolab kad norint, galima surasti ir lietuviško produkto alternatyvų, turinčių ir panašius pavadinimus.

Žinoma, kalbant kiek rimčiau, paroda vertinga tuo, kad suteikia galimybę pamatyti skirtingų kartų kūrėjų darbus: nuo M. K. Čiurlionio, Petro Kalpoko, Stasio Eidrigevičiaus, Arvydo Martinaičio, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Algimanto Kuro iki Algimanto Švėgždos, Vytauto Kalinausko, Šarūno Saukos, Justinos Gražytės ir daugelio kitų (autorių net 61), reflektuoti kaitą, sąsajas. Neabejotinai ši panorama gali pritraukti užsienio lankytojų žvilgsnį.

Žvelgdama į Manhatano ir Bruklino rajonus, Centrinį parką, metro ar naująsias architektūrines-žaliąsias oazes, ji fiksavo ne ikoninį, iš filmų pažįstamą Niujorko veidą. Socialiai angažuotą užduotį išsikėlusi menininkė fiksavo „Didžiojo obuolio“ realybės kadrus, kuriuose atrado kasdienį, bet nekasdienišką didmiesčio gyvenimą, atsispindintį vitrinose, gatvių sankryžose, ant pastatų sienų ar tiesiog grindinyje.

Su miestovaizdžiais ir abstraktesnėmis vizualinėmis struktūromis iki šiol daugiau bendravusią kūrėją pirmą kartą taip ryškiai sudomino žmonės. Savitame J. Liaudanskaitės socialiniame tyrime Niujorko gyventojai ar svečiai žingsniuoja Brodvėjaus teatro rajone, 5-ąja Aveniu, Centrinio parko prieigose ar ilsisi jame, stoviniuoja metro stotelėse ar sankryžose. Arba savo laikysena deklaruoja judėjimo prasmės prarastį ir atrastas kitokias būvio formas. Tapdami simboliškais žinios skleidėjais, šie žmonės autorę domina ne kaip portretuotinos asmenybės.

Žvelgdama į juos atidžiai, bet be kritikos, J. Liaudanskaitė fiksuoja niujorkiečių patirtus ir tebejuntamus apribojimus, sociumo daugiasluoksniškumo iššūkius, taip pat ir laisvę. Ne tik saviraiškos ar elgsenos laisvę, bet ir laisvę susikurti savo erdvę, savitas personalines „kapsules“, kuriose individuliai realizuojami socialiniai, fiziniai ar metafiziniai jų poreikiai.

Fotografei rūpi netikėtai susikuriantys, kontekstus keičiantys asociatyviniai pavidalai, spalviniai sąskambiai, pasakojantys savas istorijas.

Kitoje fotografijų grupėje menininkės akis stebi Niujorko gatvių ženklus ir afišas, grafičius ar sienų tapybą – taip atrandant Niujorką, anot autorės, „su tik jam būdingais simboliais ir vizualia architektūrine sąranga“.

J. Liaudanskaitės kadruose daug architektūros, tarsi siekiant nepamesti vizualinės – ir mentalinės – koordinačių sistemos. Nuotraukos turi charakteringai stabilią, aiškią struktūrą, vertinant kompozicinio teiginio statiką; mėgstama naudoti fotoefektus, kartais beveik pereinant į fototapybą.

Fotografei rūpi netikėtai susikuriantys, kontekstus keičiantys asociatyviniai pavidalai, detalėse pastebėti spalviniai sąskambiai ar formų kaita, pasakojantys savas istorijas.

Išryškinti objektai tampa apibendrinančiais kodais, kurie lyg unikalios miesto tatuiruotės plėtoja sudėtingą sociourbanistinį naratyvą – apie miestą, kurio „didybė ir įvairovė“, sako J. Liaudanskaitė, „kelia nuostabą, kuris nuolat mutuoja įgaudamas vis naujesnių ir modernesnių architektūrinių formų, kartu išlaikydamas jau artefaktais tampančius pastatus“. Jo sudėtingame, milijonais realybių skylančiame organizme stebėtinai natūraliai koegzistuoja ir atskirtis, ir vienybės potencialas, natūra ir kultūra, fragmentavimasis ir visuma, kiekvieną dieną naujai įgalinantys harmoningą beribio megapolio funkcionavimą.

Kaunietė fotomenininkė J. Liaudanskaitė turi inžinerijos mokslų diplomą, studijavo paveldosaugą, 2022 m. gavo Meno kūrėjo statusą, Meno rezidentūros stipendiatė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (2020). Parodinėje veikloje aktyviau dalyvauja nuo 2019 m., o 2020 m. jau spėjo surengti parodą San Fransisko Moscone’ės parodų centre.

Kas? U. Liaudanskaitės paroda „Žvilgsnis į Niujorką“.

Kur? galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? veikia iki rugpjūčio 31 d.

Menininkų kūrinių parodų geografija – visas pasaulis: Prancūzijos, Ispanijos, Šveicarijos, Danijos galerijose, planuojamos Filipinuose, Japonijoje ir Mozambike.

„Meilės alchemija“ – paroda prie Baltijos jūros siunčia galingą žinią apie žmogiškų santykių ryšius ir jų ženklus. Siūloma net neieškoti dailininkų vaizdo raiškos, stilių skirties ar panašumų, bet pasinerti į tyvuliuojančius jausmų vandenis. Parodoje dailininkė R. Jusionytė kitokia, akivaizdi plastikos kaita atsirado ne šiaip sau, tai gyvenimo tarpsnio elipsė – emocinga, simbolinė, dinamiška, daranti įtaką ir vaizdo semantikai.

Tikrai neteko skaičiuoti, kiek poezijos, vaizduojamojo meno kūrinių skirta meilės jausmui. Viena tegalima teigti – visais laikais, per visą žmonijos istoriją jis rūpėjo, buvo įkvėpimo ir didžių darbų katalizatorius. Spontaniškai iš atminties išniro W. Shakespeare’o meilės sonetų jausmingi ir jautrūs žodžiai: „Aš myliu, bet retai apie tai kalbu. Aš myliu švelniau, bet ne daugeliui akių“ (Meilės sonetai #102). Šios eilutės geriausiai apibūdina menininkų poros santykius, kurie neafišuoja savo jausmų, bet, sprogus nelaimės minai, yra stiprybės mazgas, ramstis ir paguoda vienas kitam.

Alchemijos terminas įsibrauna į antrąją parodos pavadinimo dalį neatsitiktinai. Ilgaamžė tradicija, apgaubta paslaptimi ir legendomis, pastaraisiais metais meninėje dailininkų praktikoje tapo jungianti kūrybos gija. Istorijos tyrinėtojai alchemiją apibūdina kaip filosofinę praktinę tradiciją, kurios siekiamybė – sąmoningas gyvenimas ir žmogaus nemirtingumo paieška. Jos aksioma – sąmonės ir kūno darna, vidinės pusiausvyros siekiamybė iki aukso grynumo ir švytėjimo.

Menininkų kūrinių parodų geografija – visas pasaulis: Prancūzijos, Ispanijos, Šveicarijos, Danijos galerijose, planuojamos Filipinuose, Japonijoje ir Mozambike.

Kaip įgalinti visas žmogiškąsias pastangas kovoje su negandomis? Tik per sąmonės evoliuciją, pasak menininkų, galima pasiekti kūno išsivadavimą. „Tegu tavo kūnas daro tą patį, ką daro tavo sąmonė“, – teigia R. Jusionytė. Šis savotiškas rebusas menininkų lūpose lengvai išsprendžiamas, jei imsime vadovautis tam tikra „sapniška“ logika, jei leisime veikti vaizduotei. Tuomet atsivers abiejų menininkų drąsa, ryžtas pakelti pasąmonės uždangą ir pažvelgti į vidinę scenos gilumą. Paradoksais ir simboliais grįsti dailininkų kuriami vaizdai, kiekvieno savaip, paremti autentiškų patirčių ir kultūrinio paveldo pastoliais.

Tai kokia kūrybinio galvosūkio sandara, kokia ženklų ir simbolių reikšmė? R. Jusionytės atveju – vidinės kovos ir pergalės. Aštuonis mėnesius menininkė sąmoningai gyveno atsiskyrėlės gyvenimą, kuris iš esmės pakeitė jos mąstymo būdą. Tai buvo stotelė, kuri privertė suvokti, kokia našta ją slegia ir ką pradėti iš naujo. Atsikratyti pesimizmo, baimės prikrautų lagaminų ir toliau keliauti su lengvu kūrybinių galių, drąsos, ramybės ryšulėliu. Rūtos „filosofinis akmuo“ – tai naujas sąmonės lygis, suvokiant visumą per jos dalis vienu metu. Godžiai žvelgti į gyvenimą, vėl ir vėl su nuostaba, kaip tai sugeba jos nutapytų žvėrių akys. Atgauti sveiką pasitikėjimą savimi per kūrinių personažą – jauną, žavią moterį, merginą, kuri tarytum visų pasakų (Brolių Grimmų, Ch. Perrault, H. Ch. Anderseno) princesė – esmė, apibendrinimas, esencija. Reflektuoti pasakų happy end’ą ir paversti jį slaptažodžiu – gyvenimas, kaip pasakoje. Tai tikrai ne animaciniai vartotojiškos W. Disney’aus kultūros herojai, bet pastangos perteikti pozityvumo emociją, harmonijos intenciją. Rūtos darbuose nėra pasakų naratyvo, tiesioginės iliustracijos, tai simbolinė optimizmo išraiška, sielos džiūgavimas, nešinas žinia apie alcheminės kelionės tikslą – sąmonės nušvitimą.

Ne tik personažai transliuoja pasikeitusį Rūtos vidinį pasaulį, visa vaizdo semantika paklūsta jam. Iš paveikslų dingsta horizonto linija, piešinio kietumas, konkretūs objektai, konstruojantys kompoziciją. Stalas ir prie jo sėdinčios figūros, makabriškos puotos ir šachmatų dėlionės personažai lieka praeityje. Dabarties paveiksluose įstrižaine plaukiančios figūros, tarytum iš pasąmonės išnyrantys gėrio simboliai, laisvai ir gaivališkai plūduriuoja paveikslų paviršiuje. Atviras, harmoningas pasaulis atsiveria skaidriomis spalvomis, akvarelinis jų peršviečiamumas gula paveikslo paviršiuje. „Aš tiesiog pradedu nuo spalvų dėlionės drobėje, žaismingai taškausi dėmių pavidalais ir žiūriu, kas iš to išeis, improvizuoju ir ieškau prasmės atsitiktinėje vaizdų poetikoje. Ir pamatau tose formose ir dėmėse žmonių ir žvėrių pavidalus, siluetus. Troliai, šunys, mergaitės veidai ar jų figūros atslenka nuo drobės viršaus ar iš šono“, – kūrybiniu procesu dalijosi Rūta.

Akivaizdu, menininkė nebenori griežtai kontroliuoti kūrybinių impulsų, į laisvę paleidžia vaizduotės tvarinius ir stebi, ką dovanoja emocinis spontaniškumas. Tai savotiškas meditatyvinis procesas, kai vidinė energija išpučiama lyg žaismingi bubble gum burbulai. Kai aplink siautėja egzistencinis nerimas ir iš visų kampų slenka tamsūs abejonių šešėliai, daugelį menininkų pastūmėjo į blogio anatomiją ir pastangas jį įvaizdinti. Rūta, priešingai, pasitelkė prancūzų humanistus, A. Camus, taip pat A. Schopenhauerį, kurie Antrojo pasaulinio karo fone filosofavo apie katarsį kaip būdą išeiti iš tamsos.

R. Jusionytės mūza – harmonija, vidinė darna, kurią pasiekti buvo nelengva. Menininkės įsitikinimu, toks jos požiūris veiksmingesnis nei tiesioginė blogio ir pesimizmo transliacija. Dailininkės kuriamų žvėrių simboliai turi plačias ištakas. Tai Vydūno filosofinės idėjos, folkloras, viduramžių legendos apie drakonus ir vienaragius, istoriko M. Pastoureau’s veikalai apie spalvų ir žvėrių simbolius viduramžių Europos kultūroje.

Gamtos ir žvėries artumas, neretai įsikūnijantis žmoguje, būdingas ir tapytojo, grafiko F. Sepulvedos kūryboje. Vaizdiniai paradoksai ir simboliai jo darbuose užima dominuojančią vietą.

Nepaisant vaizdo sąrangos, stiliaus skirtumų, šiuos du menininkus sieja ir sujungia žmogaus ir gamtos ryšio tema, emocinio išgyvenimo perteikimas gretinant žvėrį ir žmogų, sukuriant simbolį, kuris glaustai perteikia mintį.

F. Sepulveda – čilietis, gimęs Santjago mieste, įgijęs solidų meninį išsilavinimą ir jau nuo penkiolikos metų išbandęs keliautojo nuotykius. Apvažiavęs Lotynų Amerikos šalis, Meksiką, Kubą, penkerius metus gyvenęs Mozambike tarp vietinių juodaodžių, neabejotinai sukaupė milžinišką įspūdžių kapitalą bei įvairių kultūrų ir meno mokyklų įtaką. Dailininko dėmesio lauke atsidūrė ir senovės kultūrų: Mesopotamijos, Egipto, persų meno principai. Persų miniatiūrų dekoratyvumas, ornamentinė stilistika, gryna spalva menininko kūryboje transformuojami į savitą stilių. Tvariausias kelionių ir meno krypčių lydinys atsiskleidžia stipriausiame Francisco kūrybos, Čilės indėnų autentiškos kultūros impulse. Menininkas save skiria naiviojo meno krypčiai. „Sapniškumo“ logika ypač svarbi šio stiliaus atstovams, tai vienas originaliausių Lotynų Amerikos, Afrikos kultūrų požymis, kurį kuo puikiausiai panaudojo Europoje siurrealistai. Su naiviojo meno XX a. dailininku H. Rousseau Francisco sieja paveiksluose vaizduojama egzotinė aplinka, gamtos vitališkumas ir ta ypatinga snūduriavimo būsena. Menininko personažai – indėniškų bruožų būtybės, jojančios ant arklio, asiliuko arba sėdinčios valtyje. Sapniškumo atmosferą kuria laiko ir erdvės suvokimas paveiksluose. Žiūrovas net nežino, koks tai paros metas – diena ar naktis, kokia tai vieta – aplinka dekoratyvi, plokščia, ornamentiška. Net neskaičius ir nesiklausius visų čilietiškų pasakų ir legendų, suvoki, kad menininko paveiksluose vaizduojama kuri nors iš močiutės ar mamos nugirsta istorija. Žmogaus ir gamtos ryšys neapleidžia menininko gyvenant Paryžiuje. Menotyrininkės Marios Gainza taiklus H. Rousseau asmenybės apibūdinimas knygoje „Regos nervas“ pasirodė tinkantis ir F. Sepulvedai. M. Gainza rašo, jog prancūzų dailininkas primityvistas „netruko suprasti, kad jo vidinio dangaus oras kur kas tyresnis už troškią miglą, tvyrančią viršum avangardo salonų“.

Dviejų menininkų, kuriančių ir gyvenančių kartu, darbų ekspozicija suteikia unikalią galimybę matyti ir jausti jų kuriamo pasaulio atspindžius. Tai vaizdų galvosūkis, kurį išspręsti galės kiekvienas žiūrovas. „Meilės alchemija“ – kūrybingų asmenybių saviraiška, ilga kelionė iš tamsos į šviesą.

Žmogaus santykis su papuošalu nuo seniausių laikų yra daugiaprasmis, tarnaujantis ir kaip maginės reikšmės ženklas, ir kaip puošybinis elementas. Įvairiomis nešiojimo ir derinimo galimybėmis pasižymintys papuošalai žmogų lydi visą gyvenimą, suteikdami ne tik pasirinkimo laisvę, bet ir tam tikrą statusą.

Galerijos „Aukso pjūvis“ pristatoma dizainerės I. Kazakevičienės kūrinių paroda patvirtina papuošalo reikšmingumą ir įvairiapusiškumą, atliepia šiuolaikinio gyvenimo stilistiką. Jie skirti moterims, siekiant pabrėžti jų asmenybę, įkvėpti pasitikėjimo, suteikti ryškumo niveliuotoje kasdienėje aplinkoje.

Juose I. Kazakevičienė išsako savuosius regėjimus, dirbiniams suteikdama ne tik stilingos elegancijos, bet ir giliaprasmiškumo.

Dizainerės sukurtiems vienetiniams keramikos papuošalams būdinga minties ir vaizdinio mąstymo vienovė. Kūriniuose darniai persipina meninė vaizduotė ir formos įtaigumas, siekis papuošalo formą ir spalvinį sprendimą sulieti į harmoningą junginį. Savitais raiškos būdais – forma, spalva tarsi pratęsiami dinamiški pasaulio virsmai, atskleidžiamas turiningas jausminis pasaulis, suteikiant papuošalams – vėriniams, pakabukams, apyrankėms, auskarams iškalbingos įvairovės.

Siekiant sustiprinti aktyvios šiuolaikinės moters įvaizdį, pabrėžiamas papuošalų masyvumas, universalumas. Keramikos formos neskaidomos, priešingai, akcentuojamas jų svarumas, glazūrų spalvinis ryškumas, dirbinius nestandartiniais sprendimais papildant odos juostelėmis, kutais, įvorėmis, kurie kiekvienam papuošalui suteikia įvairių jo taikymo variacijų ir leidžia pasiekti optimaliausius kompromisus.

I. Kazakevičienės papuošalai. Kūrėjų nuotr.

Kaip teigia I. Kazakevičienė, papuošalų kūrimas ją traukia savo estetika ir beribėmis dizaino galimybėmis. Todėl kiekvienam kūriniui ji skiria nemažai laiko, siekdama sumanymą atitinkančio rezultato.

Išskirtinį dėmesį kūrėja skiria spalviniams sprendimams, kiekvienam papuošalui atidžiai atrinkdama glazūras ir jas maišydama, ieškodama sąskambio, maksimaliai atliepiančio kūrybinį sumanymą. Neretai papuošalui panaudojamos net penkios skirtingos spalvos, kurių išsiliejimas, persipynimai išgrynina autorės idėją. Abstraktūs, itin individualizuoti vaizdiniai praturtina objektus paveikiais jausminiais sąskambiais, suteikdami itin stiprią raišką ir originalumą. Juose I. Kazakevičienė išsako savuosius regėjimus, dirbiniams suteikdama ne tik stilingos elegancijos, bet ir giliaprasmiškumo.

Paroda „Pradžia“ atskleidžia kūrėjos siekį atkreipti dėmesį į papuošalo svarbą moters gyvenime, praturtinantį jos emocinį pasaulį ir pabrėžiantį asmenybės individualumą. Unikaliais kūrybiniais sprendimais ji savita kalba praplečia papuošalų kūrybos ribas, juose glūdinčias vidines galias, tuo pačiu palikdama moteriai plačią pasirinkimo laisvę.

Kas: Paroda „Pradžia“.

Kur: Gelgaudiškio dvare.

Kada: Veikia iki liepos 31 d.