Alvydas Šlepikas „Namas anapus upės“

Lietuvos rašytojų sqjungos leidykla, 2023

Garsiojo romano „Mano vardas Marytė“ autorius Alvydas Šlepikas  knygas leidžia retai ir dažniausiai jos išsyk tampa įvykiu. Tad, sulaikiusi kvapą, laukiau jo apsakymų rinktinės, kuri pasirodė metų pabaigoje. Atsiverčiau knygą turėdama daug lūkesčių, tačiau, skaitydama pirmąjį iš septynių apsakymų, pamaniau, kad jis kažkuo primena XX a. klasiką – tekstas sklandus, intriga yra, bet magiškas pasaulis, pasiaukojimo motyvas, simbolizmas – tarsi jau girdėta, nenurauna stogo. Kiti apsakymai paliko stipresnį įspūdį, ypač – „Namas anapus upės“ ir „Kur išėjo Mikis“.

A. Šlepikas geba rašyti meistriškai įtaigiai, kurti intrigą, įpinti siaubo elementų – skaitant apie jaunus partizanus, pabėgančius į negyvenamą namą prie upės, nugara lakstė šiurpuliai, o apsakymas apie mažą vokiečių berniuką, artėjant rusų kareiviams, bėgantį iš savo namų drauge su tetomis ir išprotėjusia močiute, priminė pagaulias „Mano vardas Marytė“ romano nuotaikas. Autoriaus akiratyje atsiduria vaikystė ir senatvė – tiek vaikiškas pasaulis, tiek nuo karščio nusikamavę seniai ar protą praradusi močiutė vaizduojami charakteringai ir yra įdomūs savo netikėtais pasirinkimų vingiais.

Vis dėlto, kai knygos apimtis nedidelė, kiekvienas tekstas gula tarsi po didinamuoju stiklu – pradedi galvoti apie tai, pagal kokią logiką ši rinktinė sudaryta, kodėl fantastiniai, maginiai pasauliai mainosi su istoriniais, futuristiniais tekstais. Gijų tarp mistinės Didžiosios motinos, Pavlovo eksperimentų, Antrojo pasaulinio karo, pokario partizanų, karščio išdegintos žemės ir nukryžiavimo scenos iš tiesų esama, tik vis tiek neapleidžia jausmas, kad dėl vientisumo dar reikėtų daugiau apsakymų.

Nepaisant išsakyto skepticizmo, manau, kad knyga vis tiek verta dėmesio. Kai kurios apsakymų scenos ar nuotaika įstringa ilgam, o tai turbūt ir yra gero literatūros kūrinio tikslas.

Primo Levi „Periodinė elementų lentelė“

Hubris, 2024. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Prieš pradedama skaityti šį kūrinį, žinojau, kad 2006 m. Didžiosios Britanijos karališkasis institutas jį paskelbė geriausia visų laikų mokslinio turinio knyga. Chemijos pamokų mokykloje nemėgau, tačiau P. Levi mane įtraukė į chemiko laboratorijoje vykstančius stebuklus.

Vis dėlto tai nėra knyga apie mokslą – cheminiai elementai tarnauja autobiografiniam pasakojimui. Per darbą laboratorijose vyniojamos kitų istorijų gijos, darbas pakreipia tolesnius likimo vingius ir padeda išgyventi atsidūrus lageryje. Nors knygos pabaigoje rašytojas kratosi autobiografijos žanro sakydamas: „Tai ir ne autobiografija, nebent iš dalies ir simboliškai, kiek autobiografiškas esti kiekvienas užrašytas tekstas ar, tiksliau, kiekvienas žmogiškas kūrinys; galima sakyti, kad tai istorija. Ar bent man norėjosi, kad ši knyga būtų savotiška mikroistorija: konkretaus amato ir jo pralaimėjimų, pergalių beigi vargų istorija, kokią trokšta papasakoti kiekvienas, kai suvokia užsibaigiant karjeros ratą ir menas nebeatrodo amžinas.“ (265 p.)

Savo protėvius – žydus Pjemonto regione – pasakotojas lygina su argono dujomis. Dujos, kaip ir jie, inertiškos ir nesiveliančios sąveikai į chemines reakcijas, nesijungiančios su kitais cheminiais elementais. Rasinė grynumo teorija, kuri sugriovė tiek P. Levi amžininkų gyvenimų, čia atskleidžiama per cheminių elementų paraleles, grynąsias ir negrynąsias medžiagas.

Nors P. Levi apsakymuose atskleistos gyvenimo aplinkybės žiaurios, o kartais, atrodytų, nepakeliamos, knygos nuotaika šviesi, kartais trykštanti humoru, dėmesiu mažoms, juokingoms detalėms. Tarkim, apsakyme „Nikelis“ išnyra pono Pistamiljos ir jo šuns istorija. Šuo šeimininko buvo išmokytas iš kaimynų vogti kalakutus. Tuos kalakutus ponas Pistamilja paskui dovanodavo savo senoms ir bjaurioms meilužėms skirtinguose Pjemonto priešalpių užkampiuose.

Taigi knyga apgyvendina skaitytoją chemiko laboratorijoje ir skaidriu, gyvu pirmo asmens pasakojimu veda per asmeniškos ir kolektyvinės atminties kalvagūbrius.

Mantas Adomėnas „Moneta & labirintas“

Baltos lankos, 2023

Jei reikėtų išskirti metų knygą, sukėlusią smarkiausią raibuliavimą visuomenėje, tai, be abejo, būtų pirmoji M. Adomėno knyga. Natūralu, kad žinomas vardas geriau atkreipia į save dėmesį nei šiaip debiutuojantis nouneimas, tačiau didžiausią įspūdį būtent ir padarė tai, kad kaip pramoginis, šnipų trileris jis gerokai pranoko savo žanro ribas.

Nors nesu knygų ir filmų apie šnipus mėgėja ir, tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip pogrindinis jų tinklas galėtų atrodyti būtent Lietuvoje, tai, kaip tokį pasaulį vaizduoja M. Adomėnas, sukuria iliuziją, kad tikriausiai taip viskas ir yra. Tad romano linija, sklidina įtampos, nuotykių ir gudrių ėjimų, siekiant įgyvendinti pagrindinio veikėjo Tomo užsibrėžtus tikslus, parašyta puikiai. To tikriausiai ir būtų užtekę elegantiškai sukurtam žanriniam kūriniui.

Tačiau autorius nutarė sekti Umberto Eco pėdomis ir prifarširuoti romaną kur kas daugiau temų. Tiek daug, kad ilgainiui jos šiek tiek apsunkino ir imdavo darytis pikta, kad pagrindinis pasakotojas per daug nukrypo į šalį. Gal dėl to buvo vietų, kai pagrindinio veikėjo erudicija liejasi pro kraštus, jis vienas gabesnių slaptųjų agentų, tačiau ima ir pabaigoje įkliūva į ezoterinę kebeknę. Arba pajunta nepaprastai šiltą ryšį su vietiniu Šnipiškių vierchu, kovos menų mylėtoju, ir su malonumu leidžia dienas liurlindamas su juo alkoholį. Alkoholis, beje, kartais čia liejasi upėmis, bet niekada neprislopina pagrindinio veikėjo budrumo ir dažnai yra tik priedanga.

Daug dėmesio skiriama Tomo jaunystės Vilniui – čia tas dešimtojo dešimtmečio pradžios Vilnius kažkoks savotiškesnis, ne toks pilkas, taip pat kupinas paslapčių. Taip, mistikos ir sąmokslo teorijų šiame romane apstu. Šiame romane labai daug visko, bet vieno dalyko pasigedau – humoro.

Knyga neabejotinai verta dėmesio, smalsu, ar netrukus pasirodysianti antroji dalis prilygs pirmajai. Šiaip ar taip, netikėtas M. Adomėno debiutas jau dabar lyginamas su taip pat netikėtu Kristinos Sabaliauskaitės atsiradimu.

Asta Lipštaitė, Jurga Mandrijauskaitė, Jūratė Jaseliūnienė „Gyvenimas tarp knygų“

VšĮ „Mūzų bokštas“, 2023

Ši knyga pirmiausia pasirodė leidykloje „Dvi tylos“, tačiau taip nutiko, kad leidykla tada išgyveno blogus laikus, o galiausiai išvis bankrutavo, palikdama ant ledo ne vieną autorių ir nugramzdindama su savimi išleistas knygas. Tada J. Mandrijauskaitė nenuleido rankų ir pati perleido knygą mėlynais kietais viršeliais. Knyga pasirodė prieš Kalėdas, tad tikiuosi, kad nemažai žmonių pirko ir dovanojo solidžiai atrodančią knygą draugams ir artimiesiems.

Knygoje kalbinami labai skirtingi žmonės – tiek amžiaus, profesijos, tiek išsilavinimo, materialinės padėties. Čia galima atrasti rimtų mokslininkų, rašytojų, vertėjų ir bibliofilų, taip pat kolekcininkų, leidėjų ir tiesiog knygų mylėtojų.

Pamenu, kartą viena žymi rašytoja atsisakė pasakoti apie savo mėgstamas ir skaitomas knygas, nes tada žmonės sužinos, kaip veikia jos smegenys, ir tai yra tiesiog per daug intymu. Smagu patyrinėti, ką mąsto šie pašnekovai. Skirtingos namų bibliotekos ir pokalbis su jų turėtojais atskleidžia vis kitokią nuotaiką ir išryškina savitus požiūrio į knygų kaupimą akcentus. Ko gero, normalu, kad vieni pokalbiai, kaip ir sukauptos kolekcijos, labiau vykę, turtingi ir išsamūs, kiti lakoniškesni. Ne visada paprasta prakalbinti žmogų atvykus į jo namų erdvę ir peržvelgus jų kaupiamas knygas.

Ganyti akis šioje knygoje tikrai bus kur – ne tik po interjerus, knygų laikymo principus (tarkime, viena pašnekovė jas sudėliojusi pagal knygos nugarėlių spalvas), bet ir istorijas apie konkrečias turimas knygas ir paralelinius pasakojimus.

Kartais, ypač sužinojus, apie tai, kaip giminaičiai išmeta milžiniškas mirusių artimųjų kauptas bibliotekas, kyla klausimas, kam ir kodėl reikia namuose laikyti šitiek knygų (šį rebusą sprendžiu ir šluostydamas dulkes nuo savo knygų lentynų). Paskaičius šią knygą, iškyla skirtingų atsakymų.

GODO YORKE

PERKŪNIJA

Self-released

Pasakysiu paprastai ir nuoširdžiai: man patinka naujasis Godo Yorke albumas.  Kodėl? Todėl, kad jame yra pakankamai paprastumo ir nuoširdumo. Viena labiausiai underappreciatintų atlikėjų Lietuvoje išleido dar vieną stiprų albumą, kuriame niekaip neradau nieko, kas man skambėtų kaip melas, įvaizdis ar povyza. Chaotiškas savo stiliais ir dainų struktūromis, grynas savo žodžiais ir intencijomis, be to, nedeklaratyvus, tačiau  atviras savo žinute šis ilgagrojis turėtų patikti profesionalios (nemasinės) popmuzikos gerbėjams. Kartais jis skamba kaip nebaigtų rašyti juodraščių rinkinys, kartais – kaip vidinį skausmą spinduliuojančio žmogaus dienoraštis, o kartais – kaip ilgai ieškotų ir išieškotų kompozicijų visuma, tačiau, nepaisant šio chaosėlio, „Perkūnija“ yra verta daugiau negu vienos perklausos, jos paslaptys per sykį neatskleidžiamos ir todėl jis turėtų ilgiau apsigyventi jūsų ausyse. Netgi žinutės tarp dainų, dažniausiai skambančios pretenzingai, tuščiai ir egocentriškai, „Perkūnijoje“ spindi neveidmainiškumu, tikrumu ir gėla, kuria kiekvienas iš mūsų gali pasidalyti. Prisipažinsiu, man keista, kad Godo kūryba vis dar yra kažkur Lietuvos popmuzikos nuošalėje, ypač turint omenyje, kokiais dirbtiniais popmuzikos produktais užpildyta scena. O čia – paprastas žmogus, paprastai, bet toli gražu ne prastai pristato tokias dainas, kurių pavydėtų prie tradicinių klišių mus įpratinusios popžvaigždutės ir jų vadybininkai. Taip, gal kartais atlikėja skamba naiviai, tačiau jau geriau taip, negu kvailos dainuškos apie nieką su simbolika apie nieką, už kurių realiai nieko nėra. Jau geriau trumpa, skardi perkūnija negu ilgas erzinantis krapnojimas. Todėl, kaip sako vienas personažas, tik pirmyn.

85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“)

KONSTANTINAS LILAS

BEŽDŽIONĖ

Self-released

Lilas goes post punk? Na, gal ne taip radikaliai viskas skamba, tačiau naujos kryptys, kurias renkasi Lilas be Innomine, darosi vis įdomesnės. Turiu būti atviras, niekada nebuvau itin didelis nei minėto dueto, nei Lilo solo kūrybos gerbėjas, tačiau net ir mano cinizmą „Beždžionė“ pramušė. Nežinau, ar čia dėl to, kad atsirado daugiau gitarų, ar dėl to, kad Lilo vokalas tapo vienu iš grojamų elementų, ar dėl to, kad jo repavimas virto pusiau dainavimu, taip atsiplėšdamas nuo lietuviškų klišių, tačiau dabartinis albumas yra vis malonesnis ir malonesnis klausytis. Seniau galėdavai atpažinti stereotipus, o dabar neriama į naujus vandenis ir net hitinis „Gūžiasi Vilnius“ bent jau man skamba daug įdomiau. Šis perėjimas iš jau pažįstamo į keistai postpankišką, labiau hipsterišką, nesuvaidintai intymų ir grupe paremtą skambesį leidžia net ir kartais kimbančius Lilo tekstus išgirsti kitaip – jie nuskamba suprantamiau, o gal net atvirkščiai, juos suprasti ir už jų kabintis ne itin norisi. Aš suprantu, kad senosios kūrybos gerbėjus tokie karjeros posūkiai gali ir atbaidyti, tačiau būtent tai ir glosto mano beždžionišką ausį, nes Lilas čia kitoks, Lilas gilesnis, Lilas įvairesnis ir Lilas čia padarė daugiau nei tiesiog hiphopas. Atsiradęs stilių mišinys leidžia nebepriskirti jo prie konkretaus žanro ir, kaip matome, paskatina kūrybiškumą. Išties netikėtas posūkis, ir toks malonus, kad norisi ne gūžtis, o kaip tik šokinėti. Na, gerai, nešokinėti, ne tas atlikėjas, tačiau pritariamai kinkuoti galvą su visa minia.

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music, Pakartot)

GJAN

VERKIU RAUDONŲ VYŠNIŲ SODE

Self-released

Be jokios abejonės, tai brandžiausias Gretos Jančytės darbas, kuriame girdimas jos kelias ir dabartinė iškovota ir niekam neatiduosima vieta Lietuvos popmuzikos scenoje. Vis dėlto tą pat akimirką tai labai nepastovus albumas, kuriame šalia išskirtinių kūrinių kyla ir nemažai klausimų dėl dainų, kurių buvimas albume abejotinas. Pirmiausia, „Raudonų vyšnių sodai“ yra fantastiška albumo pradžia. Tai viena stipriausių tiek muzikine, tiek tekstine prasme pastarojo laiko lietuviškų dainų, kurią norisi ir norisi sukti iš naujo. Gražūs balsiniai sąskambiai leidžia pajusti kalbos dainingumą, muzika lyg klijai sulimpa su tekstu, o vizualika – itin išraiškinga. Tai akivaizdi pergalė, hitas-triumfas, ir nors kiti kūriniai nepriartėja iki šio, „Verkiu“ ir „Trukti“ sėkmingai jį vejasi. Būtent jie kilstelėja albumą į naują lygį ir paaiškina, kodėl dabar GJan jau gali rinkti arenas. Tačiau kai kurie kūriniai toli gražu neprilygsta anksčiau minėtiems. Pavyzdžiui, „Paleisk mane“ ar „Atidaviau tau viską“, atrodo, tarsi buvo įkvėpti ne pačios skoningiausios lietuviškos estrados. Nors supranti, kad klausytojams gal ir bus smagu į jų ritmą pasiūbuoti, tačiau po tų pačių „raudonų vyšnių“ jų buvimas albume nenoromis priverčia kilstelėti antakį. Toks ir yra šis albumas: nepastovus, balansuojantis ir kartais paslystantis. Šalia lubas pramušančio earwormo vis klaidinančio popso pramušimai neleidžia atsiplėšti iki galo ir pasakyti, kad va čia jau ta GJan. Iš kitos pusės, atlikėjai dar tik 27-eri, ji gali rizikuoti, todėl tegul rizikuoja, o nesiima kažko saugaus. Štai tokios mintys, o aš einu dar pagersiu Raudonų vyšnių sode...

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)

DJ NEVYKĖLĖ

NEVYKĖLĖS GIESMĖS

Autostrada

Taip nepastebimai, nepastebimai, ir jaunimo balsas DJ Nevykėlė išleido dar vieną įrašą, kuris kažkodėl nebuvo taip išrėktas, išreklamuotas ir ištransliuotas kaip ta pati „Ožka“ (arba aš per senas, kad žiūrėčiau, kur ten dabar jaunimas afišuojasi). „Nevykėlės giesmės“ yra trumputis EP, parodantis naujų atlikėjos spalvų ir papildantis jos negausų, tačiau tikrai smagų bagažą. Jau buvome įpratę prie hyperpopinio ritmo, ne itin subtilių aranžuočių ir jaunatviškos ironijos, tačiau čia atsiradę trap garsai praplėtė horizontus, todėl nenuostabu, kad tradiciškiau skambanti „velnio nuotaka“ sukelia deja vu jausmą ir mažiausiai susidomėjimo. Iš esmės to ir norisi iš jaunų atlikėjų: kai idėjos tiesiog tavyje verda ir norisi viską bandyti iš eilės, baimės ir netgi atsakomybės neturėjimas leidžia sukurti smagių dalykų. Dabar tai palėtėjusi Nevykėlė, kurios naujieji kūriniai puikiai įsiterps tarp jų hitinių energingųjų „Aerobikos“ ar „Audi BMW“. Visa kita tradiciškai laiku ir vietoje – ironijos užtenka, žodžius sudėlioti mokama, aktualijos akivaizdžios, o ir išsivaizdinimo ar apsimetinėjimo vėlgi rasti nepavyko. Po šio darbo jau nebereikia klausinėti, kas toliau, nes akivaizdu, kad baimės nedaug. Vienintelis trūkumas – EP – vos 13 minučių ilgio, taigi kažkaip truputį apmaudoka ir lieki tik paragavęs. Todėl belieka laukti normalaus albumo, o ten jau iki galo paaiškės, ar čia buvo tik trumputis nuokrypis, ar Nevykėlės amplitudė didėja. Galbūt net kada išgirsime ir tikrų bažnytinių giesmių...

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)

PHUN THOMAS

APERITIFS

Khaki Shitake

Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad niekada nepasitikėk pirmu įspūdžiu. Andriaus Laucevičiaus opusas, išleistas su naujo leiblo vėliava, pirmą, o gal net pirmus kelis kartus nepaliko didelio įspūdžio, tačiau aš vis galvojau, kad dar neskubame, dar paklausome, kažko čia pagauti nepavyksta: gal nuotaikytės, gal vaibuko, gal šiaip kvailas. Pasirodo, šiaip kvailas, nes jau kitą dieną „Aperitifs“ suveikė kaip geras aperityvas, kurio, klasikėlė, nereikia padauginti. Keturi mini albumo kūriniai blaškosi nuo hauso iki technomuzikos, permala šiuos žanrus tarpusavyje, dar prideda vos vos breaksų ir išeina neblogas kokteilis. Labiausiai iš viso ketverto išsiskiria starteris „Khaki Shitake“, kuris, nors ir nieko naujo nepasiūlo, yra old schooliškai melodingas, nukeldamas kokius penkiolika–septyniolika metų atgal, kai skardumas buvo skalsumas. Ir likę kūriniai atneša nostalgiško vėjo: sunkesnis „Going On“ linksta virsti techno, „Salt & Pepper“ duoda industriškos agresijos, o „Deep Dive“ – paranojos. Šiaip iš pradžių skamba kaip keistokas marmaliūzas, tačiau kūrinys po kūrinio, o jei atvirai – kūrinys, pertrauka, kūrinys, ir visas EP nuskamba kaip entuziastingas rinkinys, galbūt nelabai kažkuo inovatyvus, tačiau gana įsimenantis ir turintis savų kabliukų. Paprasčiau tariant, „Aperitifs“ nevirsta fonu, kaip dažnai nutinka su vidutiniška šokių muzika, todėl galima sveikinti Phun Thomą su vertingu opusu. Ką gi, leiblas paleistas, startas duotas, dabar laukiame pagrindinių patiekalų, vakaro meniu ir tikimės, kad viską išsprogdins masyvus desertas. Cheers!

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

Sunku įsivaizduoti, kaip save patį pristatytų Lietuvos žvalgybos darbuotojas Tomas Narvydas, o štai knygos „Moneta & labirintas“ autorius, Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas ir tikrasis Tomo krikštatėvis M. Adomėnas apie jį galėtų kalbėti ištisas valandas.

Tomas, iš kurio požiūrio taško pateikiamas romano pasaulis, yra reflektuojantis personažas. Jis puikiai supranta, kad didžiausios dramos vyksta ten, kur susiduria skirtingi pasauliai, skirtingos idėjos, skirtingos ateities ir praeities vizijos. Maža to, Tomo, kaip ir daugelio autoriaus kartos žmonių, gyvenimas tarsi padalytas tarp sovietinės tikrovės, kurioje praleido savo pirmuosius sąmoningo gyvenimo dešimtmečius, ir nepriklausomos Lietuvos. Jis tarsi sujungia šiuos du laikotarpius.

„Tai nėra knyga, kur pakeisti vardai ir bandoma aprašyti realius nutikimus. Tai įsivaizduotas pasaulis, tačiau jis neatsirado tuščioje vietoje, jis remiasi mano patirtimi“, – kalbėjo nuo lentynų žaibiškai graibstomos knygos „Moneta & labirintas“ autorius M. Adomėnas. 

Daviau sau pažadą plačiau apie romano siužetą nekamantinėti – tegu skaitymo malonumą ir knygos įtraukumą patiria kiekvienas. Mudviejų pokalbį pradėjau nuo klausimo, kuris chronologiškai turėjo būti kiek tolėliau.

M. Markevičiaus nuotr.

– Kiekvienas tapytojas savo darbuose yra paslėpęs bent po vieną autoportretą. Kiek jumyse yra Tomo Narvydo ir kiek Tomo Narvydo personaže yra Manto Adomėno? 

– Bandžiau pabėgti nuo herojaus arba dariau taip, kad herojus pabėgtų nuo manęs. Rašyti autobiografinį kūrinį, viena vertus, labai lengva. Kita vertus, negali rašyti vakuume, nes patirtis, atmintis padiktuoja įvaizdžių, personažų, žodžių. Sakyčiau, tai savotiškai dviprasmė situacija: herojus – tikrai ne aš nei objektyviai, nei subjektyviai, bet jis yra matęs daug panašių dalykų kaip aš. Negalėčiau visko išgalvoti. Noriu pabrėžti, kad tai nėra knyga apie realius asmenis, įvykius, istorinius faktus.

– Pradžioje pakalbėkime ne apie knygą „Moneta & labirintas“, o apie vaikystės knygas ir tas, kurios pakeitė gyvenimą.

– Išties, šnipų romanų, kurie patiktų, tais laikais nebuvo. Vienintelis dalykas, kas buvo, tai serijos „Drąsiųjų keliai“ knygos. Esu bandęs skaityti „Septyniolika pavasario akimirkų“, bet knyga nepaliko jokio įspūdžio. Turbūt todėl, kad pati ideologija man buvo svetima. Šnipų romanai atsirado devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tada į rankas pateko į rusų kalbą versti romanai apie Džeimsą Bondą, vėliau – John le Carre, Roberto Harrio kūryba, o paskui – jau ir pasipylė. 

– Ar pradėjęs rašyti „Monetą & labirintą“ įsivaizdavote, į ką visa tai pavirs?

– Rašyti pradėjau gan seniai – 2011-aisiais Italijoje. Būdamas ten rytais rašydavau pirmuosius juodraščius, o popietėmis su šeima važinėdavome po Toskaną ir tyrinėdavome įvairiausius jos paminklus. Turėjau schemą – pagrindinį veikėją, jo priešininką – žuvusį mokytoją. Norėjosi pabandyti, kas iš to pavyks. Tiesiog jaučiau vidinį kirbėjimą dėl to, kad rašau tik mokslinius ir politinius straipsnius, o norėjosi kažko, kas būtų įdomu ir kitiems. Kai pradėjau rašyti, tai buvo laisvalaikio užsiėmimas, kad mintys nedingtų, o vėliau įsisukau ir įsitraukiau taip, kad tapo rimtu darbu. 

M. Markevičiaus nuotr.

– Turbūt nė įsivaizduoti negalėjote,  kad minčiai virsti kūnu prireiks dvylikos metų?

– Būna, kad žmonės visą knygos koncepciją iš karto turi galvoje, tada sėda ir rašo. Man buvo kitaip. Labai ilgai rašiau tarsi puse širdies – kelis kartus per metus sugrįždamas prie teksto, parašydamas puslapį, paskui vėl užverdamas viską ilgam. 2018 m. sėdau rašyti rimtai, o tada – jau intensyviai. Romanas užvaldė, tekstas nepaleido. Jaučiau, kad, net ir darant  kitus dalykus, pasąmonėje galvojau, kokia bus viena ar kita scena. Pokalbiai, kurių klausaisi, žmonės, kuriuos sutinki, kartais pakiša kokią nors mintį, vaizdą ar frazę ir paskui tai nugula į romaną. Ar sulaukiau mūzų? Esu įsitikinęs, kad pagrindinė mūza – atkaklumas. Tiesiog supratau, kad sumanymą reikia užmesti arba jį baigti, nes praėjo septyneri metai nuo rašymo pradžios.

– Per visus tuos metus keitėtės ne tik jūs pats, bet ir knygos siužetas? 

– Natūralu, kad knyga per tą laiką tikrai smarkiai keitėsi. Siužetas vystėsi bręstant patiems herojams ir atrandant naujų įvykių, naują tikrovę, atneštą istorijos raidos. Paskui jau viskas klojosi į konkretų siužetą, nuolat grįžtant, permąstant, perrašant ir pildant. Gyvenimo įvykiai taip pat pildė knygą. Tarkim, 2014 m. prasidėjęs Rusijos karas Ukrainoje tapo svarbiu knygos elementu, įsiliejusiu į siužetą.

– Ar buvo lengva suvaldyti tūkstančius ženklų ir tiek pat minčių?

– Nelengva, nes pasakojimas – nevisiškai linijinis. Jame yra keletas siužetinių linijų, vagų. Pradžioje bandžiau rašyti iš atminties, bet supratau, kad nebevaldau situacijos. Radau prieštaravimų. Tarkim, vienu metu herojus atsirado dviejose skirtingose vietose, susimaišė įvykiai. Tada pradėjau loginės chronologinės struktūros aprašymą, kad išlaikyčiau atmintyje visus procesus. Tai padėjo išvengti susipynimo. Kai pradėjau rimtai rašyti, stengdavausi per dieną surinkti po standartinį mašinraštį – 2 tūkst. ženklų su tarpais. Neleisdavau sau eiti miegoti, kol neparašydavau tiek. Net jei atrodytų, kad tekstas silpnas, geriau kitą dieną patvarkyti, nei visai nerašyti. Kai manęs klausia, kaip pavyko suvaldyti tekstą, aš savo ruožtu žiūriu į redaktorius, kurie geriausiai žino, kaip vyko darbas, kaip scenos slankiojo iš skyriaus į skyrių, kaip buvo ieškoma ritmo, dinamikos, galvojama, kad gal jau metas pakeisti plokštelę, pridėti veiksmo.

– Straipsnio antraštė iššūkiu tampa ne vienam žurnalistui, o kaip su knygos pavadinimu? Sugalvoti jį buvo sunkiausia ar lengviausia darbo dalis?

– Pradžioje turėjau darbinį romano pavadinimą. Jis man visai nepatiko, tiesiog reikėjo kažkaip pavadinti failą. Nunešiau rankraštį į leidyklą, darbinio pavadinimo atsisakėme ir kartu su leidyklos „Baltos lankos“ vyr. redaktore Saulina Kochanskaite pradėjome galvoti naują. Prireikė daug kančių, kol pavyko. Kai pavadinimas atsirado, įaugo, supratau, kad viskas čia labai logiška. Todėl tas pavadinimas – kolektyvinės kūrybos vaisius ir už tai turiu padėkoti redaktorei.

M. Markevičiaus nuotr.

– Tai vis dėlto, kas užkoduota knygos „Moneta & labirintas“ pavadinime?

– Labirintas man yra tikrovės, kurioje herojai pasiklysta ir ieško išėjimo, įvaizdis. Monetos? Romane pasirodo dvi monetos. Pirmoje dalyje iškyla viena, simbolizuojanti monetos kaip mesto burto motyvą. Antroji, ne mažiau lemtinga ir pavaizduota knygos nugarėlėje, pasirodys jau antroje knygoje.

– Taigi bus antroji romano dalis?

– Rankraštis buvo dvigubai didesnis. Dėl apimties vienu kartu išleisti visko nepavyko, todėl nutarėme išleisti vieną dalį, o po kelių mėnesių – ir antrą. Pirmą dalį pristatysiu Vilniuje vyksiančioje Knygų mugėje vasario pabaigoje.

– Neabejoju, sulaukėte ir sulauksite ne vieno skaitytojo klausimų, pastabų, pagyrų. Kūrėjo širdžiai tai medus?

– Kaip pradedantis rašytojas, reagavau labai jautriai, galvojau, gal visai nepataikiau į tai, kas žmonėms patrauklu, ką jie nori skaityti. Kita vertus, jau daug metų buvau praleidęs politikoje, todėl buvau pripratęs prie kritikos. Jos juk niekaip neišvengsi. Turi užsiauginti storą odą. Mano pozicija buvo dviprasmė. Kritika manęs nežeidžia taip, kaip jauno pradedančio autoriaus, kuris pirmą kartą išeina į viešumą su savo knyga, prilygstančia kūdikiui, kurį kiti gali užsipulti. Antra vertus, man tai buvo naujas užsiėmimas, dėl to ėjau nuogąstaudamas, bet galiausiai kritika, kurią išgirdau, buvo tarsi paskatinimas rašyti geriau, o šilti žodžiai pateisino viską. Smagiausia, kai žmonės įsijaučia į romaną. Man tai nepatirtas jausmas ir vienas iš dalykų, kuris atperka nemiegotas naktis.

– Tomai, pradėsiu ne nuo pradžių, o nuo akivaizdžiausio dalyko – filmo pavadinimo. Negana to, kad jis labai ilgas ištarti, jame dar atsidūrė ir žodžių junginys „meilės istorijos“, kurio, pripažinkime, daugelis kino kūrėjų, kalbėdami apie savo filmus, vengia.

– Norėjau sukurti paprastą, žmogišką filmą apie gyvenimą ir jo absurdiškumą. Pavadinimas „meilės istorijos“ man visada atrodė truputį ironiškai. Žmonės dažniausiai mano esantys racionalūs, gebantys strateguoti, tačiau iš tiesų mes labai daug vaidiname ir apsimetinėjame – visi esame gerokai paprastesni, o mus visus sieja noras mylėti ir būti mylimiems.

Kai kilo mintis kurti „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“, man pačiam buvo labai sunkus metas – ką tik buvau pabaigęs savo pirmąjį filmą „Gimtinė“, po jo aplankė tuštuma, tapau šiek tiek jautresnis nei paprastai. Chaotiškas buvo ir mano asmeninis gyvenimas. Stebėjau kitus ir aplink mačiau tiek daug teatro, vaidybos. Būtent tada man pasirodė, kad esame tokie paprasti sutvėrimai, o meilės istorijos mus suvienija – nesvarbu, kokios jos būtų.

Norėjau parodyti, kad būna visaip, – meilės istorijos ne visada turi laimingą pabaigą. Ir pavadinimas, nors neprisimenu tikslios akimirkos, kai jį sugalvojau, man pasirodė labai juokingas. Tą ironiją siekiau išlaikyti viso filmo metu. Nors pirmas scenarijaus juodraštis buvo labiau tragiškas nei tragikomiškas, kurdamas filmą norėjau, kad mes visi galėtume truputį pasijuokti iš savęs.

A. Solomino nuotr.

– Filmas pasakoja penkias su puse jautrias istorijas apie poras, kurios susitinka, įsimyli ir išsiskiria – visuomet tame pačiame „Airbnb“ bute Vilniuje. Beje, jūsų bute.

– Baigdamas pirmąjį filmą darbo reikalais daug keliavau po Europą ir dažnai apsistodavau trumpalaikės nuomos „Airbnb“ butuose. Jų konceptas man pasirodė įdomus. Juk viešbutis yra viešbutis, jis nepretenduoja tapti namais – turi standartinį interjerą, jame nėra virtuvės ir pan. Apsistodamas viešbutyje dažniausiai supranti, kad čia pabūsi porą dienų, ir tiek. Su trumpalaikės nuomos būstais vyksta šioks toks teatras. Toks butas kiekvienam apsistojusiam imituoja namus: ant spintelių padėta kokių nors nuotraukų, dirbtinių augalų. Būtent tai mane ir sudomino – koks yra gyvenimas, kai apsigauni, kad,  būdamas „Airbnb“, esi namuose.

Pradėjau galvoti ir apie savo butą Vilniuje, kuris mūsų šeimai priklauso nuo nepriklausomybės. Mano tėvai gyvena Amerikoje, aš ten užaugau ir per tą laiką šiame Vilniuje esančiame bute gyveno labai daug žmonių. Žinoma, neplanavau filmuoti savo bute – praėjo studentiški laikai ir aš buvau nusiteikęs niekada neįsileisti filmavimo aikštelės į savo aplinką. Tai yra nesąmonė ir nereikia taip daryti (juokiasi). Tačiau filmo idėja vis tiek gimė galvojant apie šį butą. Labai daug kas – pažįstami, draugai ir nepažįstami – jame gyveno, pasirodo, jame vyko įvairūs vakarėliai, apie kuriuos nieko nežinojau, įvairios meilės dramos. Supratau, kad negaliu paleisti šios idėjos. Pavyzdžiui, pamačiau, kad virtuvėje yra šluota leopardiniu raštu. Aš jos nepirkau, mano tėvai jos nepirko. Tai padarė kažkas, kas ten gyveno. O ją naudojo, greičiausiai, daugelis.

Galiausiai filmo lokaciją privertė COVID-19 ir karantinas. Niekas nekeliavo, nebuvo turistų, tad daugelis trumpalaikės nuomos butų tapo ilgalaikės nuomos būstais ir nebuvo iš ko rinktis. Ilgai ieškojome ir galiausiai aš supratau, o gal ir pasąmoningai žinojau, kad nerasime. Todėl filmą filmavome mano bute ir, manau, išėjo taip, kaip ir turėjo būti.

Kadras iš filmo

– Nors scenarijų pradėjote rašyti vienas, prie scenarijaus autorių galime rasti ir animatorės, režisierės Tatios Rosenthal pavardę.

– Taip, scenarijų pradėjau ir baigiau rašyti vienas, tačiau Tatia įsijungė į procesą viduryje ir tapo svarbia jo dalimi. Turiu keletą draugų, bendrakursių iš Amerikos, bendraminčių, su kuriais dalijuosi scenarijumi įvairiose rašymo stadijose. Rašant man atrodė, kad nors yra daug smagių dalykų, mintis man patinka, tačiau nesijaučiu tvirtai, nes prisiliečiu prie labai didelių temų. Suabejojau, ar turiu pakankamai gyvenimiškos patirties rašyti tokiomis bendromis temomis (šypsosi). Truputį išsigandau, kad bandau apžioti daugiau, nei galiu. Antologinį scenarijų labai sunku rašyti tiek tematiškai, tiek struktūriškai, – reikia viską taip sujungti, kad žiūrovas, išėjęs iš kino salės, jaustų, kad pažiūrėjo vieną filmą, o ne keletą trumpametražių istorijų. 

Kaip tik tuo metu kalbėjausi su vienu draugu režisieriumi iš Izraelio, kuris buvo matęs mano scenarijų. Jis bandė mane nuraminti, kad scenarijus yra geras. Pokalbio metu paaiškėjo, kad jis turi pažįstamą izraelietę, gyvenančią Niujorke. Tuo metu aš irgi ten buvau. Ji buvo parašiusi ir režisavusi animacinį filmą, kuriame supynė devynias istorijas. Mes su ja susitikome kavos, pasikalbėjome ir aš supratau, kad, nepaisant to, kaip stipriai skiriasi mūsų rašymo stiliai, mentalitetas, pasaulėžiūra, mums puikiai sekasi bendrauti. Tada ir pagalvojau, kad būtų įdomu kartu dirbti.  Daviau jai perskaityti scenarijų, jis jai labai patiko. Tada Tatia parašė savo vienos istorijos juodraštį, jis labai patiko man. Pradėjome kartu dirbti, ji atvyko į Vilnių. Galiausiai paaiškėjo, kad Tatia su Lietuva turi ir asmeninį ryšį – jos senelis buvo rabinu Vilniuje, tačiau spėjo pasitraukti į Ameriką dar prieš prasidedant holokaustui.

Taigi, nors Tatia įsitraukė viduryje, jos indėlis labai didelis. Būtent ji padėjo surasti tam tikrą pasakojimo lengvumą, toną, kurio labai norėjau, bet kurio kartu labai trūko.

Kadras iš filmo

– Visos meilės istorijos yra labai skirtingos, atskleidžiančios įvairius meilės etapus, formas ir rūšis. Kaip jas atsirinkote?

– Istorijų turėjau labai daug, tikrai ne penkias – atsirinkau tiek, nes man atrodė, kad tai geras skaičius. Tačiau iš viso jų buvo gal 20 ir visos jos  – nori ar nenori  – vienaip ar kitaip prisiliečia prie kažko asmeniško. Norėjau parodyti labai įvairias meilės formas ir veidus, atskleisti, ką reiškia žodžiai „meilės istorija“. Žinojome, kad negalėsime patyrinėti kiekvieno niuanso ar apimti visko, kas telpa į žodį „meilė“. Todėl rinkomės galvodami apie tai, kad būtų kuo daugiau įvairovės. Į filmą patekusios istorijos – tos, kurios mums labiausiai patiko ir stipriausiai mus, autorius, emociškai palietė.

– Filme vaidina didelė tarptautinė aktorių komanda – Velta Žygurė, Vidas Petkevičius, Jonas Braškys, Valene Kane, Alison Oliver, Marijus Mažūnas, Yiftachas Kleinas, Hadar Ratzonas Rotemas, Ieva Andrejevaitė, Šarūnas Datenis, Géza Röhrigas ir kiti. Kaip vyko atrankos ir kaip sekėsi dirbti kartu?

– Atrankas pradėjome pačioje COVID-19 pradžioje, kai dar niekas nežinojo, kaip bus toliau. Tačiau tuo pat metu aktoriai neturėjo darbo, todėl visi – net ir tarptautinio lygio profesionalai – mielai sutikdavo pasikalbėti per programą „Zoom“. Turėjome tarptautinę atrankų režisierę, paraleliai vyko atrankos ir Lietuvoje. Suradau tokių žmonių, kurie man pasirodė įdomūs, kartais netipiniai, ne tokie, kaip parašyta scenarijuje. Labai daug bendravau asmeniškai ir labai džiaugiuosi, kad šiuos aktorius pasirinkome. Darbas su jais buvo nuostabus, man – tai mėgstamiausia viso filmo kūrimo proceso dalis.

Žinoma, tuo pat metu kilo ir daug iššūkių: aš net nebuvau pagalvojęs, kaip bus sunku ir kiek vargins tai, kad kiekvieną savaitę aktoriai, su kuriais ką tik pradėjai dirbti, išeina ir juos pakeičia kiti. Vieną dieną prieš filmavimus visi, pavargę po skrydžių, porą valandų skirdavo repeticijoms, o kitą dieną jau stodavo prieš kameras. Paprastai ilgametražiame filme prie aktorių pripranti po pirmos savaitės – pradedi suprasti, kaip jie dirba aikštelėje, kokios jų stiprybės ar silpnybės, kiek reikia dublių, o čia buvo atvirkščiai: po penkių dienų jų jau laukė lėktuvai, kuriais jie išskrido. Jei kažko nespėjai nufilmuoti, viską reikia spręsti montuojant (šypsosi). Tačiau kartu buvo labai faina. Režisuodamas šį vieną filmą jaučiausi taip, lyg būčiau režisavęs dešimt. Žinoma, padėjo tai, kad veiksmas vyko vienoje erdvėje, tad komanda jau žinojo, kaip reikia pastatyti kameras, suderinti apšvietimą ir kitus techninius niuansus. Labai džiaugiuosi, kad, priešingai nei pirmajame filme, kur teko spręsti daug techninių problemų, pavyko dirbti su aktoriais taip, kaip norėjau: kartu ieškojome, kaip perteikti vienas ar kitas emocijas, iššifruoti įvairias potekstes. Aišku, buvo ir nemažai rizikos – kas, jeigu atvažiavęs aktorius labai nesutars su scenos partneriu? Juk nieko nebepakeisi. Tačiau tokie sunkūs momentai suteikė daug energijos ir įkvėpimo. Nors procesas buvo nelengvas, bet smagus.

Kadras iš filmo

– Negalima nepaminėti ir filmo garso takelio, kuris ne tik emociškai sustiprina filmo akimirkas, bet ir  įgyvina patį butą.

– Šiame filme garsas man be galo svarbus. Labai džiaugiuosi, kad su garso režisieriumi Juliumi Grigelioniu pradėjome kalbėti likus dar labai daug laiko iki filmavimo pradžios. Man buvo labai svarbu, kad žiūrėdamas filmą žiūrovas jaustų, kad butas – pagrindinis veikėjas. Žinoma, tai labai subtilu, tačiau norėjau, kad butas kvėpuotų, jo vamzdžiai taptų venomis. Labai daug prie to dirbome ir dėl to tik dar labiau didžiuojuosi galutiniu rezultatu. Garsas kine yra vienas tų dalykų, kurį pastebi labai mažai žiūrovų. Kita vertus, tai tokia meno rūšis, kurio didžiausia sėkmė yra tada, kai jį galima pajausti, bet nebūtinai pastebėti. Tikiu, kad mums pavyko įkvėpti sienoms gyvybės, perteikti filmo geografiją – juk kamera beveik neišlenda iš buto, tad būtent garsas leidžia pajusti visą Vilnių.

Kadras iš filmo

– Festivalio „Juodosios naktys“ konkursinėje programoje „Rebels With a Cause“ filmas „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ buvo išrinktas geriausiu. Kiek jums pačiam svarbūs apdovanojimai? Kas labiausiai džiugina festivaliuose?

– Festivaliuose smagiausia yra tada, kai prieina nepažįstamas žmogus, kurio akys spindi, ir jis greitakalbe pradeda pasakoti, kaip filmas arba tam tikra jo scena jį paveikė, surezonavo. Labai faina išgirsti tą atsiliepimą ir suprasti, kas pavyko. Arba kas nepavyko. Juk aš, kaip režisierius, kaip kūrėjas, mokausi toliau ir kiekvienas projektas, kiekvienas žingsnis yra bandymas tobulėti, pasakoti savo istorijas ir pasidalyti savo mintimis. Todėl bendravimas su žiūrovais man yra labai svarbus.

Kalbant apie prizus – nenoriu, kad nuskambėtų ciniškai, tačiau manau, kad apdovanojimas gali būti labai atsitiktinis dalykas ir tai neturi nieko bendra su filmo kokybe. Na, galbūt kartais turi, bet kartais – ne. Labai džiaugiuosi, kad buvome apdovanoti – tai padeda būti pastebėtiems, didėja tikimybė, kad filmas keliaus į kitus festivalius, o aš labai tikiuosi, kad tai man padės turėti galimybę kurti. Tikrai smagu, kad kažkas įvertina, bet ne dėl to kuriu filmus. Tačiau jei apdovanojimai padidina tikimybę, kad galėsiu tai daryti ir toliau, dėl to tik geriau.

Beje, pradėti tokią konceptualią diskusiją norėčiau nuo nuoširdaus pareiškimo, kad keliamu klausimu tvirtos nuomonės neturiu – ji dažniausiai priklauso nuo pašnekovo sugebėjimo mane įtikinti vienu ar kitu mados reikšmingumo aspektu. Taigi šis tekstas – tarsi savotiška rašymo terapija ar, tiksliau, būdas apmąstyti mados meninių pretenzijų įžūlumą. Arba kuklumą.

Žvalgantis po mados pasaulio scenas ir užkulisius internete, patogiai įsitaisius ant sofos, dažnai kyla visai nepatogus klausimas – kaipgi suprasti tai, ką juose matome: kas yra mada, rodoma ant įvairiausių podiumų ir kitose aplinkose, apie ką apskritai byloja tie sveiku protu nesuvokiami dizainai, modeliai, dekoracijos ir šou? Podiumo modelių veidai, padengti kosmetinių kaukių mišiniu, kad atrodytų kaip vitrinų manekenai; nieko nedengiančios tiulio suknelės ant nuogo kūno; medžio pliauskų karūna kaip galvos apdangalas; aukštyn kojomis apversta suknelė, pritvirtinta prie korseto, – trumpiau tariant, visa tai, ką tūlas anglakalbis paprastai išreiškia kiek necenzūrine fraze wtf??? Kam skirta visa ši šimtus tūkstančių kainuojanti pramoga – ar ji turi ką nors bendro su mada, kuri, remiantis anksčiau (kituose tekstuose ☺) minėtu žodyno apibrėžimu, yra „tam tikru laiku visuomenėje vyraujantis stilius (drabužių, papuošalų, kitų aksesuarų, architektūros, maisto, literatūros kūrinių ir kt.), periodiškai pasikartojantis su tam tikrais pasikeitimais ir patobulinimais“? Ar šiandienos ekologijos problemų kamuojamame pasaulyje dar galime sau leisti taip neatsakingai komunikuoti apie mados paskirtį? Kokia ji, ta mados paskirtis, galų gale, jei jos kuriami drabužiai neatlieka pagrindinės – aprangos – funkcijos?

R. Lukoševičiaus / BNS, ZUMA Press / Scanpix, N. Kaszerman / Zuma Press / Scanpix nuotr.

Mados sąvokų apibrėžimai

Taigi, apsukę ratą, vėl grįžtame prie mados termino apibrėžimo, kuriam, pasirodo, sauso žodyno stiliaus toli gražu nepakanka. Kadangi jau prisižadėjau vystyti konceptualią diskusiją,  reikėtų kreiptis į solidžius filosofinius šaltinius ir bandyti suprasti, kas per žvėris yra tas konceptas apskritai ir iš ko jis „padarytas“. Šį sudėtingą klausimą išsamiai nagrinėjo prancūzų filosofai Gilles Deleuze’as ir Pierre-Félixas Guattari, kurie teigia, kad konceptas iš esmės yra tam tikra sąvoka, kuri susideda iš kitų konceptų, arba sąvokų, todėl dauguma jų, tų sąvokų, nestabilios, nes jų sudedamosios dalys nuolat keičiasi, priklausomai nuo konteksto, kuriame jos vartojamos, nuo pačių vartotojų ir daugelio kitų dalykų, kurie nėra itin susiję su mūsų nagrinėjama tema, todėl toliau čia nebus minimi.

Taigi, jei keliame klausimą, kas yra mada, turėtume pasidomėti, iš ko susideda jos sąvoka, arba konceptas. Remiantis įvairių žodynų ir kitų mokslinių šaltinių įvairiais apibrėžimais, pagrindinės mados sudedamosios dalys yra aprangos stiliai, tendencijos, sveiku protu nepaaiškinama jų kaita ir tos kaitos periodiškumas. Kiek nutolusios, bet vis dėlto be galo svarbios, kitos sąvokos yra originalumas, naujumas, unikalumas, medžiagiškumas, kūryba, ir toliau – populiarumas, geidžiamumas, jaunystė. Iš kitos labai svarbios pusės – forma, siluetas, spalvos, proporcijos; trečioje pusėje atrandame vyriškumo, moteriškumo, lytiškumo, kūniškumo, amžiaus, socialinės klasės sampratų, ir tai toli gražu ne viskas. Dar yra istorinis kostiumas, nacionalinis kostiumas, uniforma – žodžiu, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, t. y. sąvokų. Visoms šioms sąvokoms materializuoti – įgyvendinti žemiškais pavidalais – reikalingi visiškai ne efemeriški ir ne filosofiniai, o gal net ir ne konceptai: žaliavų kaina ir kokybė, gamybos, transportavimo, reklamos išlaidos, gaminių masiškumas. Kitaip tariant, komercija kaip konceptas, filosofinis ar ne, yra absoliučiai integrali ir neatsiejama mados dalis, ir visiškai nesvarbu, ar madą traktuosime kaip meną, ar kaip kasdienę praktiką, finansinė dimensija yra viena svarbiausių šio nuodingai patrauklaus pasaulio sėkmės koordinačių.

Čia vis dėlto turiu patikslinti, kad nekalbame apie komercinę mados sėkmę apskritai, t. y. ar brangiai parduodama mada turėtų būti laikoma sėkmingesne už pigią (į šį klausimą daugybė madisčių, t. y. mados praktikuotojų, jau seniai atsakė labai paprastai: šiandien kaina nevaidina jokio vaidmens, sėkmė madoje yra unikalumas, originalūs stiliaus sprendimai ir tinkamas pritaikymas konkrečiam individui). Čia kalbame labiau apie mados paskirtį, jos prasmę – jei mada yra menas, ją turime vertinti visų pirma pagal estetikos, kūrybos ir panašius kriterijus, o jeigu jos pirminė paskirtis yra komercinė, ji susijusi su funkcionalumu, patogumu, draugiška kaina ir pan.

Svarbu paminėti, kad kitose meno srityse šis klausimas apskritai formuluojamas kitaip. Šiuolaikiniame neoliberalizmo ir socialinių tinklų persmelktame pasaulyje sėkmė matuojama visų pirma ne kokybe ar konceptualiais apibrėžimais, bet patiktukų skaičiumi ir auditorijos dėmesio dydžiu. Ribos tarp to, kas yra tikra (tikras menas, tikra mada, tikra literatūra) ir kas ne, išsitrina, svarbu tampa populiarumas, santykis su žiūrovu, jo lūkesčių suvokimas ir atliepimas, garantuojantis tuomet jau ir komercinį pasisekimą. Svarbiausiu tiek sėkmės, tiek populiarumo rodikliu tampa buvimas medijų eteryje, kuriame, anot Daramo (D. Britanija) universiteto mokslininkės A. Brown, mes renkamės kultūros ir meno kūrinius ne todėl, kad laikome juos geresniais už kitus, bet todėl, kad neturime kito pasirinkimo, tik į juos žiūrėti, –  jie šaukia garsiau, vaidenasi didesniame kanalų skaičiuje ir tiesiog užpildo (ar gal labiau užtvindo) medijuotą mūsų egzistenciją. Kitaip tariant, sėkmės trokštantis menininkas (o kuris gi jos netrokšta?) tiesiog neturi kitos išeities kaip taikyti tam tikrus populiarumo, komerciškumo principus savo kūryboje, nes gali likti apskritai nepastebėtas.

R. Lukoševičiaus / BNS, ZUMA Press / Scanpix, N. Kaszerman / Zuma Press / Scanpix nuotr.

Mada ir / ar funkcionalumas

Kadangi esu meno gerbėja ir mados entuziastė, iš principo žaviuosi beprotiškais mados sprendimais, ypač kai su jais susiduriu tik kompiuterio ekrane. Tačiau, žvelgiant iš praktinio pritaikomumo perspektyvos, medgalių karūna ar 6 kv. cm dydžio rankinukas, į kurį sunkiai telpa net lūpdažis (2019 m. pavasarį Paryžiaus mados savaitėje pristatytos „Jacquemus“ prekės ženklo „Mini Le Chiquito“ rankinės buvo mažesnės už banko kortelę), kelia susirūpinimą tiek tvarumo, tiek vartojimo aspektu. Iš tiesų pagrindinė problema, kurią turi spręsti mados menininkas, arba dizaineris, – funkcionalumo, nes drabužio (taip pat ir aksesuaro) paskirtis visų pirma yra dėvimoji (šis a priori apribojimas negalioja daugeliui klasikinių menų, kaip skulptūra ar tapyba, nes jų funkcionalumo niekas nekvestionuoja – nebent tam tikros mąstysenos piliečiai, kurie kartu su šeima iš filmuko apie Rūgpienių kaimą nusprendžia, kad didžiausia nauda iš paveikslo – jis uždengia dvi skyles sienoje). Juk, logiškai mąstant, drabužis, kurio neįmanoma dėvėti, neturėtų būti priskiriamas mados kontekstui.

Tačiau tikro menininko tokia niekinga smulkmena kaip loginis neatitikimas niekada nesustabdys. Kaip pavyzdį galima pateikti neseniai šį pasaulį palikusio mados dizainerio Thierry Muglerio kūrybą. Tarp žymiausių jo darbų – įvairūs gaminiai, dažniausiai korsetai ar kitokie aptempti drabužiai iš metalo, tokie kaip, pavyzdžiui, motociklo formų įkvėpta glaustinukė. Tokios aprangos funkcionalumo net nėra kaip kvestionuoti – akivaizdu, kad šis parametras kūrėjo vizijoje apskritai neegzistuoja. Beje, čia verta paminėti, kad toks atsainumas dėvėtojo atžvilgiu buvo vienas ryškiausių T. Muglerio kūrybos bruožų: jo drabužius demonstruojančios manekenės nuolat skųsdavosi, kad jų neįmanoma apsirengti. Atrodytų, pagrindinis dizainerio tikslas buvo kuo labiau deformuoti natūralų moters kūną, permodeliuojant jį pagal savo viziją.

Kita vertus, vizijos turėjimas ir yra tai, kas skiria mados menininką nuo mados amatininko, sako dizainerė, Vilniaus dailės akademijos mados profesorė Jolanta Talaikytė. Mados kūrėjas, kaip ir bet kuris kitas menininkas, kurdamas atsiremia į dalykus, kurie yra jam svarbūs: jo estetika, vidinis pasaulis, jo matymas, emocijos, prisiminimai ar kitkas, kas tuo metu jam (ar jai) yra svarbu. Tačiau, kuriant dėvimąją madą, t. y. gatavus drabužius, tampa aktualūs ir daugelis kitų dalykų – funkcionalumas, praktiškumas, galiausiai mados tendencijos ir komerciniai aspektai (kainos ir kokybės santykis, gamybos apimtis, audinio, apdailos pasirinkimas ir t. t. Tikras profesionalas vis dėlto negali visiškai ignoruoti drabužio funkcionalumo aspekto, sako profesorė.

R. Lukoševičiaus / BNS, ZUMA Press / Scanpix, N. Kaszerman / Zuma Press / Scanpix nuotr.

Mados meniškumo tipologija

Atrodo, G. Deleuze’as ir P.-F. Guattari nelabai padeda suvokti mados, meno ir komercijos nemeilės trikampį. Teks eiti jau pramintu taku ir ieškoti mados pasaulį reguliuojančių apibrėžimų, dėl kurių susitarta kiek anksčiau.

Svarbiausia mados pasaulio institucija vis dar išlieka Prancūzijos mados motina – Aukštosios mados sindikatiniai rūmai (pranc. Chambre Syndicale de la Haute Couture), įkurti 1868 m. aukštosios mados išskirtinumui užtikrinti. Būtent šie rūmai sprendžia, kokie mados kūrėjai gali vadintis tikrais aukštosios mados dizaineriais – tam neužtenka būti beprotiškai talentingam. Julie Bradford mados žurnalistikos studentams skirtame vadovėlyje teigia, kad norintys save vadinti aukštosios mados kūrėjais visų pirma turi turėti dirbtuves Paryžiuje ir demonstruoti kolekcijas Paryžiaus mados savaitėje dukart per metus. Oficialiame paties sindikato puslapyje pateikiamame sąraše tokių narių yra tik penkiolika, kiti vadinami nariais-korespondentais (jų yra aštuoni) ir kviestiniais nariais (jų – devyniolika). Aukštosios mados drabužiai – vienetiniai, siuvami pagal primatavimą, naudojant tik aukščiausios kokybės audinius ir apdailą, prireikus pasitelkiant taip pat Paryžiuje dirbančius siuvinėtojus (pvz., Lesage) ar plunksnų specialistus (pvz., Lemarie). Pagaminti aukštosios mados drabužius užtrunka daugybę darbo valandų ir todėl (na, ne tik dėl to, bet...) jie neįtikėtinai brangūs: vakarinė suknelė gali kainuoti apie 100 tūkst. Didžiosios Britanijos svarų (čia 2015 m. vadovėlio duomenimis, dabar kainos, ko gero, pasikeitusios... Vadovėlyje taip pat teigiama, kad nuolatinių haute couture perkančių klientų 2013 m. pasaulyje buvo apie 2 tūkst. Grubiai skaičiuojant, vieniems mados namams tenka maždaug 47 pirkėjai. Neįsivaizduoju, ką toks skaičius reiškia, bet įtariu, kad tai nelabai daug.) Visa tai įtikina, kad aukštoji mada neabejotinai yra meno forma, tačiau ar tikrai visus prabangos prekių ženklų atstovus (kurie ir yra Chambre Syndicale nariai ir aukštosios mados kūrėjai) galime laikyti menininkais?

Juolab kad prancūzų mados autoritetas – nors ir neabejotinas, tačiau kiek neobjektyvus ir labai arogantiškas. Daugelis šiandien kultiniais vadinamų dizainerių, tokių kaip Rei Kawakubo, Martinas Margiela ar Vivienne Westwood savo laiku Paryžiuje buvo sutikti toli gražu neišskėstomis rankomis, ir tik publika, t. y. pirkėjai, nulėmė tolesnius jų karjeros posūkius, nes mados kritikai juos nurašė po pirmųjų kolekcijų.

Šiandien lygia greta su haute couture mados meno sąvokai atstovauja konceptualioji mada – būtent tokie kūriniai, kuriuos kuria R. Kawakubo, Yohji Yamamoto, Issey Miyake, Husseinas Chalayanas, Garethas Pughas ir dar daug kitų. Konceptualioji mada ir yra menas: vaikštančios skulptūros, kurioms nėra griežtai – ar gal net visai – taikomas funkcionalumo reikalavimas, sako mados dizaineris Almantas Kunskas (man labai knieti parašyti „jaunasis“, bet esu tuoj pat informuojama, kad šis būdvardis – labai netinkamas, nes dizainerio profesija nėra matuojama pagal amžių. Taigi). „Mada yra arčiausiai žmogaus esanti meno forma“, – sako Almantas ir netrukus abu nudžiungame radę beveik tobulą pavyzdį, atitinkantį visus mados kriterijus. „Iris van Herpen yra viskas – ir haute couture, ir konceptas, ir dėvimi drabužiai“, – tęsia mano pašnekovas. Beje, šiuo metu, iki balandžio vidurio, Paryžiaus dekoratyvinių menų muziejuje vyksta šios futuristinę aprangą kuriančios olandų dizainerės kūrybos paroda. Tokios progos tiesiog šiaip sau praleisti nevalia, taigi po dešimties minučių, kai bilietas į Paryžių jau kišenėje, tęsiame diskusiją apie mados ir meno santykį. Jei menininkas mąsto savo kūriniais, tai mados dizaineris mąsto drabužiais? Kaip kad tapytojas mąsto paveikslais, skulptorius – skulptūromis, o kompozitorius – partitūromis? Visiškai taip, sutinka Almantas. Komercinis tapytojas nelaikomas tikru tapytoju, o komercinis dizaineris nelaikomas tikru dizaineriu. Iš tikrųjų dizainerių vardų gausybės išskiriame T. Muglerį, Alexanderį McQueeną, G. Pughą, Charlesą Jeffrey Loverboy...

Yves’o St. Laurent’o kolekcija, įkvėpta tapytojo Pieto Modriano kūrybos, pasufleruoja dar vieną labai aktualią mados ir meno santykio temą – mados nekuriančių menininkų dalyvavimą drabužių dizaino procese. Čia mano pagarba mados menui stipriai susvyruoja – daugelio tokių „meniškų“ kolekcijų ypatingumo tiesiog nesugebu įžvelgti. Štai, pavyzdžiui, vienos žymiausių Italijos dizainerių Elsos Schiaparelli sukurta suknelė, vadinama omaro suknele (the lobster dress), nei savo forma, nei audinio pasirinkimu, nei galų gale fotoreprezentacija neatrodo kažkuo ypatinga. Kodėl ji yra menas?? Tai tiesiog suknelė su omaro atvaizdu, ir tiek. „Taip, tik kad omarą nupiešė Salvadoras Dali“, – šypsosi Almantas.

Dar viena mados forma, kurioje susijungia ir menas, ir funkcija, ir koncepcija – camp estetika, išsamiai aprašyta 1964 m. Susan Sontag esė „Pastabos apie camp“ (Notes on Camp). Šiai stilistikai būdinga nenuosaikumas, demonstratyvumas, teatrališkumas, ironija ir tai, ką kasdienėje kalboje pavadintume tiesiog persistengimu. S. Sontag camp sampratos apibrėžimui naudoja dirbtinumo, lengvabūdiškumo, naivaus vidurinės klasės pretenzingumo ir  šokiruojančio eksceso sąvokas, pateikdama tokius pavyzdžius kaip Tiffany šviestuvai, Aubrey Beardsley piešiniai ir Piotro Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“. Camp, anot Almanto, dar gilesnė konceptualiosios mados forma – čia susilieja saviraiška, menas, mada, gyvenimo būdas.

Taigi, Iris van Herpen yra camp? „Taip“, – sutinka Almantas. Tačiau galiausiai ta mintis abiem pasirodo kiek per daug netikėta, kažkoks silogizmas, ir tenka reziumuoti, kad olandų futuristės kūrybą camp stiliui priskirti galima tik su tam tikromis išlygomis, kurių pagrindinė – jai nebūdingas camp nenuosaikumas (angl. exaggeration).

Mada – menas ar skudurai???

„Ar madą laikyti menu, ar ne, iš esmės yra požiūrio klausimas“, – apibendrina Almantas. Turbūt pati mados koncepcija, jos efemeriškumas ir kaita nulemia, kad į madą žiūrima tiesiog kaip į skudurus. Beje, šis nedraugiškas terminas populiarus ir kitose kalbose – pavyzdžiui, anglišką versiją išpopuliarino žymi Didžiosios Britanijos kūrybinių industrijų tyrinėtoja Angela McRobbie, 1998 m. išleidusi knygą „Britų mados dizainas: prekyba skudurais ar įvaizdžio industrija?“ („British Fashion Design: Rag Trade of Image Industry?“). Joje kaip tik ir nagrinėjamas santykis tarp mados kaip meno formos ir negailestingai komercinių mados pramonės reikalavimų. Beje, plačiosios publikos nuomonę tokiu įžūliu klausimu – kaip ir daugeliu kitų – dažnai bando formuoti mados žurnalistika. Londono menų universiteto mados profesorė Agnes Rocamora yra nagrinėjusi, kaip skiriasi mados žurnalistų formuojama nuomonė apie mados pasaulį dviejose šiandien įtakingiausiose mados kultūrose – Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos. Analizuodama 1996 m. tekstus, A. Rocamora pastebi, kad prancūziškame laikraštyje „Le Monde“ aukštosios mados šou (vykstantys mados savaičių metu) pristatomi kaip meno forma, aukštosios kultūros dalis, o britiškame laikraštyje „The Guardian“ mados pasaulis apžvelgiamas kaip populiariajai, o ne elito kultūrai priklausantis dalykas, kuriam nesuteikiama meno reikšmė ir iš jos išplaukianti kultūrinė svarba. 

Žinant, kad Paryžius yra mados lopšys ir pasaulio mados sostinė, tai neturėtų stebinti. Greitas žvilgsnis į lietuvišką mados pasaulį (ir jo atspindžius lietuviškame mados diskurse) leidžia pastebėti, kad prancūziškąją nuostatą, vyravusią taip pat ir mūsų padangėje dar nuo sovietmečio, vis agresyviau atakuoja praktiškasis, industrinis anglosaksiškas požiūris į mados vertinimą jos komercinės sėkmės, neatsiejamos nuo praktiškumo ir funkcionalumo, aspektu. Patvirtinimą randu mados mugėse, apie kurias jau esu kalbėjusi anksčiau. Čia populiariausios drabužių spalvos išlieka juoda, pilka, tamsiai mėlyna, na, ir šiek tiek balta. Kodėl tik tokios? Kitokių niekas neperka, choru atsako lietuviškų prekių ženklų kūrėjai.

Didysis iššūkis šiandien, su kuriuo profesionalūs mados dizaineriai grumiasi kasdien, – atlaikyti įtampą tarp būtinybės atliepti pirkėjo lūkesčius ir sukurti daiktą, už kurį tas pirkėjas norėtų mokėti, ir išlaikyti kūrybos polėkį, vaizduotę ir savo viziją, kurios turėjimas nulemia pačią menininko egzistenciją. Situaciją komplikuoja ne tik nesutarimai dėl sąvokų ar įtampa tarp norų ir galimybių. JAV mados žurnalistas E. Rabkinas teigia, kad mados pasaulio kūrybos krizę iš dalies nulėmė per didelis prieinamumas. Kurti drabužius šiandien gali bet kas, tam net nereikia mokėti piešti, – užtenka užsisakyti kelis šimtus sportinių džemperių ar marškinėlių iš „AliExpress“ ir surasti įmonę, galinčią ant jų atspausti norimą paveikslėlį, kurį  nesunku rasti internete. Tokių kasdienai skirtų drabužių prekių ženklų, laikančių save mados atstovais, pavyzdžių apstu ne tik Lietuvoje. Tiesą sakant, jų įtaka mados pasauliui apskritai jau seniai tapo tokia didelė, kad negali būti ignoruojama. Mano kuklia nuomone, būtent gatvės mados įsiveržimas ant podiumo sugriovė mados meno mitą. Sportinio džemperio, paauglių jaukiai vadinamo hudžiu (angl. Hoodie), formatas sunkiai tinka meno sąvokai išreikšti. Jam daug labiau tinka tas nedraugiškas žodis, minimas šio skyrelio pradžioje ☺

R. Lukoševičiaus / BNS, ZUMA Press / Scanpix, N. Kaszerman / Zuma Press / Scanpix nuotr.

Mada kaip spektaklis

Todėl, pačiai sau netikėtai, rašydama atrandu, kad labiausiai mados kaip meno sampratą išreiškia, bent jau man, mados spektakliškumas. Ši sąvoka šiandienos kultūros lauke siejasi visų pirma su prancūzų filosofo Guy Debord’o spektaklio visuomenės idėja, kur spektaklis – tai išvirkščias visuomenės atvaizdas. Čia santykius tarp žmonių pakeičia santykiai tarp daiktų, o autentišką socialinį gyvenimą – jo reprezentacija. Tokioje visuomenėje, anot G. Debord’o, svarbiausia – ne būti ir ne turėti, o atrodyti. Spektaklio visuomenėje svarbiausias socialinis vaidmuo atitenka medijoms, kurios ir formuoja žmonių tarpusavio santykius, transliuodamos jiems, kaip ir ką jie turi galvoti. 

Įvaizdžio pirmenybė prieš turinį – pagrindinis mados bruožas, esminė jos paviršutiniškumo priežastis, taigi G. Debord’o diagnozė, atrodo, ir skirta visų pirma madai. Tačiau mados spektakliškumas, bent jau man, visiškai nėra kritikos ar nepasitikėjimo objektas, priešingai – pagrindinė mados paskirtis ir yra vaizdo (ar vaizdinio) kūrimas. Mada kaip menas man siejasi su teatrališkumu, dėmesį atkreipiančiais įvaizdžiais, siekiu išsiskirti iš minios, originaliai interpretuoti tendenciją, kurti unikalų savo braižą. Ryškiausi man, kaip žiūrovei-mados autsaiderei, įsimenantys vaizdiniai – ne vadinamųjų gatavų drabužių (pranc. prêt-à-porter) formatai, kuriuos galima pirkti ir dėvėti tiesiai nuo podiumo, o kolekcijos, kurias mados žurnalistė Justė Kubilinskaitė vadina manifestu. 2022 m. „Mados infekcijoje“ Adelės Burokaitės pristatyta kolekcija „Kas aš?“, demonstravusi miško elfų, drugelių ir panašių fantastinių būtybių įvaizdžius, iki šiol stovi akyse kaip įsimintiniausias mados pareiškimas. Jei mada yra menas, ji turi daryti meninį poveikį – turi būti spektaklis, leidžiantis žiūrovui pasinerti į kitokias dimensijas.

R. Lukoševičiaus / BNS, ZUMA Press / Scanpix, N. Kaszerman / Zuma Press / Scanpix nuotr.

Ir taip, vėl pati sau netikėtai, imu pritarti Latvijos avangardinės mados kūrėjo Bruno Birmanio žodžiams. 2022 m. pavasarį skaitytoje paskaitoje, skirtoje Lietuvos mados jaunimui, jis ryškiai akcentavo, kad mados kūrėjo užduotis – būti unikaliam, originaliam, siekti ne komercinės sėkmės, o saviraiškos, pasiūlyti pasauliui kažką unikalaus. Po paskaitos vykusios diskusijos apie mados paskirtį ir jaunimo ateitį kontekste šie B. Birmanio argumentai tada pasirodė, bent jau man, smarkiai kritikuotini: juk jauniems kūrėjams reikia galvoti, kaip pragyventi ir užsidirbti iš savo veiklos. Tačiau, kalbant apie mados kaip meno formos sąvoką, komerciškumas išties nėra pagrindinis – ar gal net joks – kriterijus. Kūrybinis duetas iš Nyderlandų Viktor & Rolf ir daugelis kitų aukštąją madą vis dar kuriančių dizainerių atvirai pripažįsta, kad pragyvena iš komercinių linijų, tokių kaip kvepalai, akiniai ar kiti smulkūs aksesuarai, o beprotiškai fantastiškos aukštosios mados kolekcijos yra būtent tai, kas palaiko jų kūrybos reputaciją.

Kitaip tariant, mados menas yra prabanga, kurios nereikėtų grūsti į funkcionalumo rėmus. Šioje srityje, kaip ir visose kitose, yra talentu apdovanotų kūrėjų ir yra amatininkų, kepančių maišo formos drabužius vieną po kito. Sugebėjimas tuos maišus parduoti už meno kūrinių kainą yra atskira talento rūšis, kurią aptarti reikia irgi atskirai. O į mados meno formatą rekomenduoju reaguoti taip pat, kaip ir į kitas meno formas, – su pagarba, galbūt susižavėjimu ar kita jus paliečiančia emocija, siekiant pasisemti įkvėpimo ar tiesiog atverti savo vaizduotės horizontus. (Ir jei tokia pabaiga neišgelbės mano galvos nuo viso mados pasaulio rūstybės, tai jūs, mieli skaitytojai, bent jau būsite liudininkai, kad aš tikrai stengiausi.)

„Reikėjo laiko, kol supratome, kad abu jaučiame simpatijas kiek kitokiems žanrams ir įtakoms. Reikėjo tai subrandinti iki „Pluie de Comètes“, – sako jie. Su Juste ir Sauliumi pasikalbėjome dar prieš „Eurovizijos“ atrankos finalą, į kurį jie, beje, sėkmingai pateko. Kalbėjome apie skambesio paieškas, kūrybos keliones, kometų lietų, daugybę planų ir iššūkių, kuriuos jie išsikėlė.

– Kaip atrodė skambesio paieškos?

J. K.: Nemažai laiko skyrėme dainoms kurti ir elementų paieškai. Daug ateina tiesiog per jam session – kai leidi sau laisvai improvizuoti, žaisti harmonija... Skambesio paieškos – juvelyrinis darbas. Tik  praktikuodamasis pradedi suprasti, kokio garso ar instrumento nori, kas dar tiktų prie kūrinio nuotaikos ir aranžuotės. Džiugina, kad tas kūrybos procesas visada yra žaidimas – negali žinoti, kas pavyks šiandien. Daug priklauso nuo emocijų ar dienos įvykių, laikmečio aktualijų, su kuriomis ateiname, kai susitinkame kurti.

S. S.: Dueto karjeros pradžioje labiau linkome į skandinaviškos elektronikos, ypač „GusGus“, skambesio pusę, matavomės hauso stilių. Laikui bėgant, pradėjome daugiau klausyti indietronic, french touch, indie-dance muzikos.

N. Žilinskaitės nuotr.

– Minėjote, kad esate dideli „Eurovizijos“ konkurso gerbėjai. Kodėl?

S. S.: „Euroviziją“ žiūriu nuo vaikystės. Įdomu stebėti, kaip keičiasi muzikos mados, kokie pasirodymai sulaukia didžiausio komisijų ir žiūrovų palaikymo, kaip tai sutampa ar skiriasi nuo mano paties supratimo. Man „Eurovizija“ – įaugusi kalendoriuje šventė. Džiaugiuosi matydamas, kaip visa Europa susitinka švęsti muziką, būti kartu, varžytis, parodyti save ir pažiūrėti kitų. Man tai bendrystės šventė, kai, nepaisant atstumo ar šalies dydžio, gali susitikti Latvija ir Portugalija, Kipras ir Norvegija, Australija ir Lietuva... Visada smagu žiūrėti ir balsų skelbimo dalį, kai kiekvienos šalies atstovai jungiasi teletiltu – nuotaika kaip skaičiuojant sekundes iki Naujųjų.

J. K.: Man „Eurovizija“ – taip pat didelis reiškinys nuo pat vaikystės. Daugybę metų savo gimtadienio proga rengdavau su draugėmis pasirodymus, mokydavausi dainas mintinai, domėdavausi visa informacija apie šį konkursą. Nors dabar ši aistra ir susilpnėjo, tai visada labai laukiamas ir jaudinantis renginys, kuriame susipina ir politika, ir naujausios muzikos tendencijos, ir bendras Europos muzikos kontekstas su įdomiais techniniais sprendimais, scenografija. Visada labai įdomu stebėti, kokius atstovus atsiunčia kitos šalys, prognozuoti ir kartais oponuoti vyraujančiai nuomonei, nes neretai man labiausiai patinka alternatyvūs ir drąsūs, avangardiniai sprendimai, kurie nebūtinai sulaukia didelio „Eurovizijos“ žiūrovų susižavėjimo.

– Kuo, be „Eurovizijos“ atrankų, dar gyvenate?

S. S.: Dirbame prie naujo mūsų albumo, prie vizualinių koncepcijų pasirodymams ir elektroniniam turiniui.

J. K.: Gyvenu kūrybos planais – soliniais ir „Pluie de Comètes“, taip pat svajonėmis apie atostogas, pavasarį, gyvenamosios vietos pokyčius ir planuojamus vasaros koncertus. Leidžiu savo solinio, rudenį kartu su trumpametražiu filmu pasirodžiusio mini albumo „Imposteris“ vinilinę plokštelę ir kviečiu klausytojus susitikti Muzikos salėje, Vilniaus knygų mugėje, vasario 22–25 d.

Visi metai būna beveik suplanuoti dar jiems neprasidėjus, todėl, vos praėjus vienam dideliam įvykiui, žinai, kad jau reikia ruoštis naujam epizodui (šypsosi).

N. Žilinskaitės nuotr.

– Papasakokite šiek tiek apie naująjį albumą „Pluie de Comètes“. Kokia jo sukūrimo istorija?

J. K.: Dėl įvairių asmeninių priežasčių buvome kurį laiką sustabdę dueto veiklą. Maždaug prieš metus Saulius nedrąsiai paklausė: gal susitinkame studijoje? Gal reikėtų kažką pagroti? Po ilgų ieškojimų ir daug įvairių nuomonių jau buvome šiek tiek nusvilę, todėl susitarėme, kad dabar tikrai savęs nespausime jokiais terminais, planais, o džiaugsimės procesu. Taip, mėgaujantis procesu, be vargo ar kūrybos kančių, gimė septynių kūrinių demonstracinės versijos, prie kurių dirbame beveik metus. Surengėme keletą gyvų pasirodymų šiltuoju sezonu ir nusprendėme dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje su vienu iš albumo kūrinių, kuris mums pats artimiausias ir puikiai atspindi būsimo albumo skambesį.

Muzika gimė iš lengvumo, iš meilės tam, ką darome, iš grįžimo į nerūpestingus žaidimo laikus ir kūrybos pradžios nuotaikas, kai dar nežinojome, kas bus ateityje. Apie tai yra ir daina „Be Careful“. Šį kūrinį ir visą būsimą albumą pripildėme savo beveik dešimtmečio patirties ir gražiausių prisiminimų, kuriuos galima pajausti klausant. Manau, tai būtent tas atvejis, kai visata padeda, nes viskas vyksta iš teigiamos intencijos, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir su tinkama komanda.

S. S.: Kalbant apie albumą, teliko tik techniniai dalykai – perrašyti kai kurias partijas, suvesti garsą. 2023 m. vasario gale pamačiau Guilermo del Toro kurtą siaubo antologiją. Joje vienas iš epizodų mane tiesiog pakerėjo ir maksimaliai įkvėpė. Tie nepaprastai sodrūs, šilti vaizdai, aštuntojo dešimtmečio interjeras, gintarinė šviesa, horizontalus blur’as ir bendra epizodo nuotaika pažadino kažką giliai viduje ir atvėrė slaptą archyvą, kuriame visos šios nuotaikos buvo nusėdusios. Nuėjau į studiją ir per kelis vakarus įrašiau bene pusę naujojo albumo kūrinių juodraščių. Susitikome su Juste, ir gal dėl to, kad buvo juntama pavasario nuotaika, ar dėl to, kad ji taip pat pajuto ten kažką labai galingo ir gaivališko, per kelis vakarus įrašėme melodijas, aranžavome pradines versijas.

N. Žilinskaitės nuotr.

– Kuo dar, be muzikos, užsiimate?

S. S.: Darbo dienomis esu elektronikos inžinierius, kuriu produktus. Džiaugiuosi, kad turiu ir tokios veiklos – ji taip pat kūrybinė, tik įdarbina kitą smegenų pusrutulį (šypsosi.) Neseniai apsigyniau elektronikos mokslų daktaro disertaciją, dėstau Vilniaus Gedimino technikos universitete garso ir vaizdo techniką. Mano studentai – būsimieji garso režisieriai, apšvietimo, renginių inžinieriai. Smagu paskui susitikti juos reginiuose.

Iš pomėgių – pastaruoju metu domiuosi 3D modeliavimu, eksperimentuoju su interaktyviomis medijomis, programiniu vaizdo generavimu ir apdorojimu. Pernai atgaivinau seną pomėgį – iš naujo išmokau važinėti quad tipo riedučiais. Labai smagi aktyvi laisvalaikio veikla. Rekomenduoju (šypsosi).

J. K.: Esu muzikos studijos „Scenos menų fabrikėlis“ viena įkūrėjų ir mokau vaikus ir suaugusiuosius dainuoti. Laisvalaikiu mėgstu teatrą, kiną, lankytis moderniojo meno parodose. Beje, mane labai domina vizualieji menai... Dažnai muziką pirmiausia matau vaizdais, o ne garsais (šypsosi).

N. Žilinskaitės nuotr.

– Jau truputį užsiminėte, bet papasakokite plačiau, kokie dueto planai po „Eurovizijos“? Kas toliau?

S. S.: Toliau kurti muziką. Idėjų yra, dalis jau gula į naują aplanką. Mėgaujamės savo atrastu skambesiu, tyrinėjame jį, ieškome naujų dalykų... Tikrai planuojame pradėti aktyviai koncertuoti, dalyvauti showcase’uose, festivaliuose.

J. K.: Artimiausiu metu – muzikinio albumo leidyba, singlai, vaizdo klipai ir albumo pristatymo koncertas pavasarį. Labai tikiuosi, kad galėsime groti savo muziką vasarą įvairiuose renginiuose, ant stogų terasų, festivaliuose. Tolesni planai – užsienio showcase festivaliai. Tikiu, kad su savo muzika galime keliauti po Europą. Metai turėtų būti produktyvūs ir tikrai ypatingi. Sugalvojome daug norų, kai lijo kometomis, o dabar atėjo laikas jiems išsipildyti (šypsosi).

Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šįkart dalijuosi humanitarinių mokslų daktaro, semiotiko, dėstytojo ir vertėjo Pauliaus Jevsejevo atsakymais.

1. Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?

Labas! Man gyvenime beveik visąlaik nesiseka, bet pastaruoju laiku sekasi dažniau. Čia turiu galvoje sėkmę, kai nusišypso laimė, kas nors krinta iš dangaus, pats atsiduri tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir pan. Jaučiu, tai svarbu bent dėl gyvenimo skonio: žvitriai pasinaudoti ką nors žadančia proga, nepražiopsoti tinkamo momento, pagauti bangą ir ant jos išsilaikyti... Man visa tai lig šiol ne itin pavyksta, esu gan nerangus, daug ką pražiūriu; nuojauta mane, lengvatikį, irgi vis apgauna. Tačiau yra ir pasisekę: patyriau nuostabios meilės, mačiau šiek tiek pasaulio, dalyvavau puikiuose pokalbiuose, pažinau keletą ypatingų asmenybių, tapusių mano mokytojais. Stengiuosi būti atidesnis šitokios sėkmės apsireiškimams. Kitokia sėkmė turbūt – kai sekasi siekti kokių nors tikslų, įgyvendinti sumanymus, eiti pasirinktu keliu? Ką galiu pasakyti: ilgai universitete tryniau kėdes, graužiau knygas, gilinausi į sąvokas ir štai prieš kelerius metus tapau etatiniu dėstytoju. Man labai įdomūs ir asmeniškai rūpi didelė dalis dalykų, kuriuos dėstau. Taip pat esu vertėjas. Šiuo darbu užsiimu taip pat seniai, kaip bent kiek ryžtingesniais mokslais, o pradėjau nuo techninių vertimų. Kažkada man labai pasisekė (!) susipažinti su keletu kino industrijos žmonių, taip pat būti pastebėtam dėstytojos Nijolės Keršytės. Taip perėjau prie kino, humanitarinių mokslų ir grožinės literatūros vertimų – tai sunku, užtat dirbu su dideliu malonumu. Atrodo, viskas čia labai gerai, bet taip nemanau. Vis dėlto šita – tikslų ir pasiekimų – sėkmė tarpsta mūsų visų bendrame gyvenime, visuomenėje ir pan. Mūsų visuomenėje dėstymas ir vertimas nėra keliai į sėkmę.

2. Kas (tau) yra laimė?

Neseniai skaičiau, kad išmintingi moko, jog laimė – ne būsena, o tarytum perviršis, išgyvenamas ilgą laiką kryptingai veikiant pagal sąžinę ir įsitikinimus. Vis dėlto man pasiekiamos tik trumpalaikės pilnatvės, o gal tiesiog džiaugsmo, malonumo, šilumos, artumo būsenos. Galbūt nesu tiek prisitenkinęs akimirkos malonėmis, kad galėčiau svajoti apie kažin kokį aukštesnį, visa apimantį perviršį, kuris vainikuotų ilgalaikes pastangas, kaip koks aukso debesis kalno viršūnėje. Projektuoti save kaip žmogų be trumpalaikių džiaugsmų ir malonumų, kurio laimė, matyt, rastųsi iš tvirtos valios, atsižadėjimo ir kantrybės, irgi nesinori. Matyt, čia galiu tik atlikti išpažinimą, kad realios gyvenimiškos laimės atžvilgiu bent lig šiol jaučiuosi nevisavertis. Galėčiau pamėginti atsakyti į šitą klausimą ir kitu asmeniu ar kita savo asmenybės dalimi, kuriai laimė – visa ko sąlygiškumo jausmas, bent jau kiek retkarčiais pavyksta visa ką aprėpti ir pasijusti tikrovės žaidimo dalyviu. Čia tokia savotiška laimė būti žaidžiamam, nežinia ko, ir pačiam žaisti, nežinia kam, tiksliau, dėl žaidimo. Ir asmeninės egzistencijos uždarumą permušantis dėkingumas už progą šitame sąlygiškume paegzistuoti. Deja, dabar nesu pasirengęs apie tai ką nors daugiau pasakyti.

3. Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelis ar labai labai mažas?

Čia tik pacituosiu stulpelį iš liūdnojo Jacksono C. Franko dainos „Kimbie“:

Well I wished I was a mole in the ground

I wished I were a mole in the ground

I was a mole in the ground

And that I'd tear, I'd tear this mountain down

Wished I was a mole in the ground

4. Su kuo svajotum papietauti?

Turbūt su Jeanu Anthelme’u Brillat-Savarinu – jis vaišintų ir pasakotų, pasakotų. Taip pat su savo seneliais, kuriuos pažinojau tik vaikystėje. Valgytume visus tuos kaimo vasarų skanėstus, kalbėtume, paskui aš juos išbučiuočiau ir suprasčiau, kodėl ten tada buvo taip šviesu.

5. Didžiausias melas pasaulyje, kuris, ačiū Dievui, egzistuoja...

Man sunku ką nors gero pasakyt apie melą, nes turiu hipertrofuotą sąžiningumo poreikį, jaučiu aistrą realybei, o fikcijų, projekcijų ir fantazijų nelaikau melais. O tu dar klausi apie didžiausią melą! Na, gerai – kai ką sugalvojau. Jaunystėje mane, senamadiškos psichikos egzempliorių, pakerėjo filosofas Sørenas Kierkegaardas, įsileidau jo balsą į širdį ir leidau jam ten savo nuožiūra daryti tvarką. Tiktai dabar, galvojant apie šį tavo klausimą, man toptelėjo mintis, kad dabartyje, jau nebūdamas jaunas ir mėgindamas kaip nors suaugti, rizikuočiau šitoje saugioje žurnalo erdvėje išsakyti įžūlų teiginį, kad S. Kierkegaardas yra pats didžiausias melagis, kad jis mane suvedžiojo ir vedžiojo už nosies, kad jokie jo pamokymai nepasitvirtino, o visos jo pastangos filosofuoti apie egzistenciją galiausiai yra estetinis projektas, tiesiog puiki homme de lettres karjera. Tačiau net jeigu kartą šitaip neapdairiai išsitaręs, ilgainiui imsiu ir tuo įtikėsiu, vis tiek dėl to neimsiu mažiau tikėti S. Kierkegaardu ir jo melų neišsemiama verte mūsų pasauliui.

6. Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?

Manau, praeities traukiniu keliausiu į 2003-iuosius, kai baigiau vidurinę mokyklą Panevėžyje. Tame laike palikau riogsoti vieną nepriimtą sprendimą. Sugrįžęs puikiuoju traukiniu tą sprendimą priimsiu ir tada jau prasidės!.. Jeigu reikia pasiaiškinti, tai į traukinį praeitin pažiūrėjau labai pragmatiškai – pasinaudočiau juo mažiau nelaimingam gyvenimui įsivaizduoti nuo tam tikro laiko, kuris kartais man atrodo buvęs lemtingas.

7. Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga...

Žinoma, kad traukinys į praeitį! Taip pat:

poimperinė Rusija;

pigus geras veganiškas maistas;

prieinami vaistai nuo visų ligų, kurias būtų įmanoma išgydyti esamomis technologinėmis sąlygomis;

netechninio intelekto ir vaizduotės vertybės Lietuvoje;

šiuolaikinis socialinis teisingumas ir planas, kaip padaryti, kad demokratiniame pasaulyje nebūtų nukvakusių milijardierių;

kavinė ir nebrangiai lankomas viešasis baseinas Naujininkuose, Vilniuje;

šiuolaikinis geras lietuvių kalbos žodynas;

geranoriška imigracijos sistema mūsų valstybėje.

Gal gana?

8. Kur ir kam geriausia leisti pinigus?

Deja, šis klausimas ne mano kišenei.

9. Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?

Manau, tai priklauso nuo žmogaus. Gal neverta mėginti įgyti visų didžiausią stiprybę; gal pakanka atrasti sau kokią nors stiprybę ar net kelias, kuriomis galėtum pasikliauti?

10. Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?

Šis klausimas mane piktina, nes vis atkreipiu dėmesį į jau nuobodžiomis banalybėmis tapusius pranešimus, kad mokykloms žiauriai trūksta mokytojų. (Kaip suprantu, nė spintelių daiktams pasidėti daug kur nėra.) Mokykloms turėtume linkėti ne daugiau ar kitų dalykų mūsų pageidavimams tenkinti, o gerų sąlygų ten esantiems mokytis ir mokyti. Manau, turėtume imtis kryptingai keisti požiūrį į mokyklą apskritai, nustoti ją matyti kaip įstaigą, kur vaikai siunčiami būti užprogramuoti pagal mūsų – anksčiau jau apdorotų, dabar pasiryžusių apdoroti kitus – sumanymus, įsitikinimus ar pageidavimus. Man šitokios žmonių apdorojimo vizijos yra vienas šlykščiausių mūsų kultūros bruožų.

11. Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina...

Maschos Halberstad filme „Knor“ senelis dešrų entuziastas vietoj šuniuko anūkei veganei padovanojo paršiuką – kad laisvėje užaugtų geros mėsytės. Pasak senelio, laimingam paršeliui reikia kasdien užsiimti trimis dalykais: ėsti, žaisti ir miegoti!

12. Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?

Nieko nesakau. Posakis „Jei gali nekurti – nekurk“ iš pažiūros atrodo kaip bandymas apsaugoti žmogų nuo kūrybinės nesėkmės. Tačiau kas gi būtų kūryba be nesėkmių? Dar galima tokį posakį suprasti kaip bandymą save ir savo skonio bendriją apsaugoti nuo prastų kūrinių. Tai normalus susireikšminimas, kuriam normalus atsakas yra nureikšminimas: tarkim, „neaiškink“. Priešingas posakis lyg pozityvesnis. Kita vertus, jis labai įpareigoja imtis kažin kokio principinio veiklumo: kurk, kurk, būtinai kurk. Nežinau, aš siūlyčiau apsiraminti, nepamokslauti ir vietoj to pasidomėti įdomiais žmonėmis. Pavyzdžiui, vienas toks amerikiečių poetas Alfredas Edwardas Housmanas savo 1933 m. paskaitoje apie poeziją pasakojo, kad viena kita eilutė kūrybos akto pradžiai jam ateina į galvą tada, kai, pavalgęs priešpiečius ir užgėręs pinta alaus, išeina kelias valandas pasivaikščioti. Nei jis galėjo, nei ką.

13. Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?

Oi, apie tai nieko neišmanau.

14. Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?

Mėgstu fantazuoti ir jau seniai svajoju, kad mano apatinė kūno dalis būtų katino kojos su grakščia raina uodega. Dar norėčiau niekada nemirti – gal tad reikėtų būti vadinamuoju kūnu be organų? Tačiau kas iš to.

15. Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra...

Varge, apie tai irgi nieko neišmanau. Man dabar vaizduotėje Jamesas Bondas kažkodėl sukibo su čiulpinukais „Chupa Chups“. Gal tokia sąsaja susiklostė dėl paties tavo klausimo: kaip čiupačiupsas, Jamesas Bondas man atrodo lyg idealus dizaino objektas; visi tie vyrai – lyg vis kiti skoniai, jų kostiumai ir misijos – lyg vis kiti spalvingi džiugiai traškantys popierėliai ir t. t. Kad atsakymas nebūtų visai bergždžias, verčiau pasakysiu, kad mano mėgstamiausias vampyras kol kas yra Klausas Kinskis Wernerio Herzogo filme „Nosferatu: Phantom der Nacht“. Puikų įspūdį paliko ir neseniai matytas Jiří Prýmekas, suvaidinęs vampyrą Jaromilo Jirešo filme „Valerie a týden divů“.

16. Patarimas sau kūrybos kelio / karjeros pradžioje...

Man pradžioje žiauriai trūko nuoseklumo ir kryptingumo, tai pabandyčiau kaip nors save tam įkalbėti. Taip pat gal sakyčiau: nesidrovėk prašyti pagalbos.

17. Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?

Esto Roberto Kurvitzo parašytas ir sudizainintas vaizdo žaidimas „Disco Elysium“ sugrąžino pasitikėjimą vaizdo žaidimais kaip meno rūšimi, sužadino viltis mūsų Šiaurės rytų Europos regiono potencialu šitoje srityje.

18. Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, tai būtų...

Šiandien rinkčiausi „Les Filles de Illighadad“ dainą „Inssegh Inssegh“.

19. Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti...

Hmmm, gal koks kišas? Arba apskritai bet koks sūrus pyragas.

20. Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų...

Gertuvė.

21. Kas tau yra sunkiausia?

Sunkiausia susitaikyti, kad psichinė ir socialinė realybė per visą gyvenimą man kelia šitiek sunkumų. Taip pat nepajėgiu nebijoti mirties.

22. Gražiausias žodis yra...

Et, nesu išsirinkęs gražiausio! Pastaruoju metu man patiko olandų kalbos žodis „knorren“, reiškiantis kartu „kriuksėti“ (kaip daro kiaulės) ir „gurgti“ (kaip daro pilvai). Man būtų juokinga, jeigu pilvas kriuksėtų. Apskritai labai mėgstu keiksmažodžius. Tačiau čia turbūt negalima?..

23. Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?

Labai norėčiau, kad būtų savaip įvertintas ir gal iš naujo atrastas tarpukario poetas avangardistas  Pranas Morkūnas. Nedaug ką jis spėjo, bet vis dėlto sukūrė naują santykį su kalba. Tiesa, labai nenorėčiau, kad šiam žmogui būtų statomas paminklas – dabartinėmis aplinkybėmis neįsivaizduoju, kaip iš tokio sumanymo galėtų išeiti kas nors gera. Tačiau jaučiuosi ramus, nemanau, kad kas nors ketintų tai daryti. Geriau būtų daugiau P. Morkūno kalbose apie literatūrą.

24. Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?

Gal galiu vietoj filmo rinktis knygą? Pakeisčiau Johanno Wolfgango Goethe’s romano „Jaunojo Verterio kančios“ pabaigą. Verteris ne nusižudytų, o taptų keliautoju ir toliau rašytų laiškus draugams ir mylimajai. Gal net prisijungtų prie Johanno Moritzo Rugendo ir Roberto Krausės klajonių po Argentiną, apie kurias rašoma Césaro Airos knygoje „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“.

25. Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra...

Viena tokia trobelė, kurioje man teko laimė pabūti su vienu tokiu žmogumi.

26. Jei nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?

Pasivaikščiojimams, grožinei literatūrai, savanoriškai veiklai, įdomiems plepalams, malonumams.

27. Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti...

Kiek žinau, mokyklose ir universitetuose žmonės į valias prisiskaito būtinų dalykų. Jų tikrai per akis.

28. Klaida, kurią mielai pakartotum...

Dariau klaidą studijų metais skaitydamas prieš tai minėtą S. Kierkegaardą vietoj kai kurių semiotikų ar modernistų rašytojų ir kritikų. Manau, tai buvo neišvengiama likus vienam, be protingų patarėjų, taip pat lyg kokioje klasikinėje tragedijoje užduota iš anksto mano senamadiškos psichikos. Tad kartočiau.

–  Teatrą studijavote Berlyno menų akademijoje, taip pat Stellos Adler vaidybos akademijoje Niujorke. Baigėte ne taip seniai, 2014-aisiais. Pradėjote dirbti gatvės teatre, o tada patekote į garsiojo „Schaubühne“ sceną pas Thomas’ą Ostermeierį, kur, tikiu, daugelis aktorių ką nors nužudytų, kad patektų. Kaip jūs ten atsidūrėte ir kaip jums sekėsi dirbti šiame teatre?

– Vokietijoje, baigiantis teatro studijoms, rengiamos tokios tarsi atviros išleistuvės, kur absolventai rodo savo monologus, o režisieriai ir prodiuseriai gali ateiti, pažiūrėti, pasirinkti ir jei jiems patinka pastatymas, kartais jauniesiems menininkams pasiūlo darbo. Tačiau tai nebuvo mano kelias. Buvo ir kitų pasiūlymų. Pavyzdžiui, tuo pat metu, kai baigiau studijas, Berlyno Maksimo Gorkio teatras, kuris yra politiškai labai aktyvus, paskelbė, kad įsteigia egzilinę trupę, į kurią bus renkami nuo karo savo šalyse pabėgę aktoriai imigrantai iš viso pasaulio, – pirmąją tokio pobūdžio teatro trupę. Daugelis tuo metu man sakė: „Puiku, turėtum eiti į šį teatrą, jungtis prie tos trupės, tokia karjera kaip tik tau.“ O aš galvojau: „Ne, nenoriu ten būti.“

Taigi, kol kas nors kitas nenusprendė už mane, aš priėmiau sprendimą – išėjau į gatvę ir sukūriau savo teatrą. Tai ir pavertė mane teatro menininke – susitikinėjau su įvairiais žmonėmis, kūriau kolektyvą, važinėjome po visą Vokietiją, gatvėje statėme partizaninio stiliaus palapines ir vaidindavome naudodami mikrofonus, šokome. Dariau beprotiškus dalykus, įsivaizduokite, mane lipnia juosta prilipdydavo prie žemės, – sekdama Marinos Abramovič performansais, leisdavau žmonėms mėtyti į mane akmenis... Viename iš tokių gatvės pasirodymų mane pamatė „Schaubühne“ teatro atstovai ir buvau pakviesta į aktorių atranką.

S. Baturos nuotr.

– Koks tai buvo darbas?

– 2014 m. pradėjau dirbti „Schaubühne“ teatre su švedų kūrybine komanda, kurie sukūrė didžiulę imersinę instaliaciją, pastatė trijų aukštų kompleksą, tarsi atskirą pasaulį, kuriame mes, aktoriai, gyvenome neišeidami keturiolika parų – beprotiška patirtis. Tuo metu aš, beje, svajojau apie klasikinius vaidmenis, tačiau karjerą pradėjau nuo tokių visiškai netradicinių patirčių kaip ta instaliacija ir dabar tuo labai džiaugiuosi – patirtis buvo nereali ir tie spektakliai labai išgarsėjo. Tokia buvo mano pirmoji patirtis „Schaubühne“ teatre.

2016 m. vėl dirbau šiame teatre, šįkart su Angelica Liddell, kuria labai žaviuosi. Ji yra garsi ispanų režisierė, labai radikali, už tam tikrus spektaklius išmesta iš Madrido nacionalinio teatro, tačiau „Schaubühne“ teatre ji, aišku, buvo ypač laukiama.

Apskritai šiuo požiūriu man sekėsi. Turėkite galvoje, kad valstybiniuose Vokietijos teatruose galioja labai griežta sistema ir dauguma studijas baigusių teatro atlikėjų darbo vietos ten negauna. Kiekvienas teatras turi teatro mokyklą, kuriai teikia pirmenybę, sistema yra gana uždara. Šiuo metu, tiesa, tai jau keičiasi, atsiranda daugiau atrankų, atvirų peržiūrų, bet tai prasidėjo neseniai. Man pasisekė ir netrukus sulaukiau daugiau pasiūlymų iš valstybinių Vokietijos, Austrijos teatrų. Ten sukūriau ir klasikinių vaidmenų.

S. AbdulMajid asmeninio albumo nuotr.

– T. Ostermeieris yra vienas iš Europos teatro lyderių, taip pat ir M. Rau. Dirbote su juo „NT Gent“ teatre. Ką su juo statėte ir kaip sekėsi dirbti kartu?

– Tai buvo 2019 m. Jie statė Eschilo „Orestėją“. Buvau atrinkta atlikti Kasandros vaidmenį ir jį gavau. Tačiau svarbiausia, kad šiame teatre ne vien gauni vaidmenį, bet tampi projekto dalimi. 2018 m. M. Rau, kaip teatro meno vadovas, paskelbė manifestą su skirtingomis taisyklėmis, kurių privaloma laikytis kiekviename spektaklyje. Viena iš jų, pavyzdžiui, skelbė, kad rekvizitų svoris negali būti didesnis nei apytiksliai du dideli sunkvežimiai. Kita taisyklė – kiekviename spektaklyje turi būti bent dvi skirtingos kalbos. Bent vienas spektaklis per metus turi būti sukurtas toje pasaulio vietoje, kur nėra kultūros infrastruktūros, ten, kur nėra kultūros institucijų,  ir pan. Viena svarbiausių manifesto taisyklių skelbia, kad kiekvienai pjesei, jei tai klasikinė pjesė (net jei vaidinate Williamą Shakespeare’ą), galite naudoti ne daugiau kaip 20 proc. tikrojo originalaus teksto. Likusią teksto dalį sukuria patys aktoriai, vaidinantys tame spektaklyje. Iš to išplaukia kita taisyklė, kad autoriaus teisės priklausys ne režisieriui ar autoriui, o kiekvienam aktoriui ir aktorei po lygiai. Vadinasi, už kiekvieną suvaidintą spektaklį gausite atlyginimą ne tik kaip aktorius, bet, priklausomai nuo to, kokia didelė jūsų komanda, nedidelį procentą ir kaip autorius.

– Ar manifestas buvo priimtas viso kolektyvo, ar pavyzdžiui jūs jį pasirašėte?

– Na, tai buvo kaip ir sutarties dalis. Jums jį perskaito ir paaiškina, o tada galite sutikti ar nesutikti, tačiau paprastai aktoriai juk žino, kur eina... Taigi, kai pradėjau kurti Kasandros vaidmenį, visa tai man buvo nauja. Iš pradžių žiūrėjome filmus, vyko filosofijos, ekonomikos paskaitos, kurias skaitė skirtingi dėstytojai. Paskui reikėjo sukurti savo tekstą, pagrįstą įgytomis žiniomis, bet pirmiausia – savo pačios istorija. Taigi, kiekvienas vaidmuo yra pagrįstas personažu ir tavo pačios patirtimi, todėl, pagal M. Rau principus, spektaklyje vienas aktorius negali būti pakeistas kitu, kaip būna, pavyzdžiui, operoje. Kiekvienas vaidmuo yra skirtas konkrečiam atlikėjui. 

S. Baturos nuotr.

– Kalbant apie jūsų asmenines patirtis, esate gimusi Vokietijoje, arabų šeimoje, ir jūsų šeimos tėvų kilmė jums yra svarbi. Žinau, kad Berlyno Freie Universität, kur studijavote Vidurio Rytų kultūras, vedate seminarą apie šių skirtingų kultūrų patirtį. Taip pat dalyvaujate meniniuose projektuose Irake. Papasakokite apie šias veiklas.

– Vykti į Iraką mane paskatino M. Rau. Daug metų Irakas, Mosulas, iš kurio yra kilusi mano mama, buvo neprieinamas (dėl Sadamo Husseino režimo, JAV invazijos, ISIS veiklos), taigi, kai atsirado galimybė, nusprendėme aktorius, vaidinančius „Orestėjoje“, nufilmuoti Mosule kaip pjesės veikėjus. Taip, taikant M. Rau rekonstrukcijos metodą, kai per fizinius pratimus, imituojančius, pavyzdžiui, žudymą, žiaurumus, priartėjama prie realių emocijų, buvo sukurtas spektaklis „Orestas Mosule“.

2019 m. Mosulas buvo vieni griuvėsiai. M. Rau norėjo ten nuvykti ir pastatyti šią Eschilo tragediją. Juk ji yra apie smurto ratą, kur žmonės žudo vieni kitus, užtraukdami dar daugiau nuoskaudų ir prakeiksmo. Ar žudymas gali kada nors baigtis? Ar viskas tęsis be galo? Eschilas pasiūlė idėją. Jo pjesėje deivė Atėnė nusileidžia ir pasako, kad žudymas turi liautis. Šį momentą atkuriame spektaklyje ir tai tampa tarsi teismo procesu Mosulo žmonėms, kuriems iškilo klausimas: „Ką daryti su likusiais ISIS kariais? Žudyti ar pasigailėti?“ Spektaklyje užfiksavome šią akimirką. Kartu sulaukėme daug kritikos, kad pasinaudojome ką tik karą patyrusių žmonių emocijomis. Tokios kritikos mes ir asmeniškai aš, spektaklyje atlikusi trojietės vergės Kasandros vaidmenį, sulaukdavome visuose didžiuosiuose festivaliuose per spaudos konferencijas ir susitikimus su žiūrovais. Vis dėlto aš gyniau spektaklį, sakydama, kad mes visada panaudojame kažkieno istorijas.

Beje, vėliau, 2021 m., su tarptautiniu kolektyvu nuvykome į Iraką kurti kino studijos. Kai amerikiečiai susprogdino senąją Menų akademiją, vietiniai menininkai mums sakė: „Nebenorime čia turėti teatro, nes jis anksčiau ar vėliau bus susprogdintas, norime kurti kiną, kuris egzistuos ir kurį žmonės galės žiūrėti visur.“ Taigi, organizavome seminarus su didele tarptautine kino kūrėjų komanda. Važinėjome ten kokius devynis mėnesius, vedėme seminarus, sukūrėme kino studiją ir septynis trumpametražius filmus, o dabar ten rengiame kino festivalį.

– Gintarė Minelgaitė (Dr. GoraParasit) yra dar viena režisierė, su kuria jus sieja glaudus ryšys. „Snieguolė“, kur jūs filmuojatės, yra jau trečias jūsų bendras projektas. Tarp jų ir  gyvoji skulptūra „Tristanas ir Izolda“. Ką artimo jūs randate Gintarės estetikoje, kūryboje?

– Nuo pat pradžios man labai patiko, kad Gintarė man siūlo save vizualiai visiškai pakeisti per tą radikalią estetiką. Vokietijoje neretai susiduriu su atrankomis, kur svarbiausia tampa mano egzotiška išvaizda. Gintarė į tai žiūri visiškai kitaip. Pavyzdžiui, ji visus aprengia lateksu, kurį gali išbandyti tarsi savotišką naują odą. Su lateksu tu nesi nuoga, tačiau tavo kūnas tampa matomas. Man patinka, kad ji turi savo estetiką ir nori, kad aktoriai eitų tam tikra kryptimi, pavyzdžiui, judėtų tam tikru būdu. Man patinka tarnauti formai. Čia taip pat matau, kad fizinis pasirengimas yra labai svarbus. Nebūtina būti tam tikros formos, bet iš tiesų reikia turėti raumenų stabilumą, kad galėtum išgyventi scenoje, kad galėtum dirbti su skirtingais režisieriais ir jų formomis.

S. AbdulMajid asmeninio albumo nuotr.

– Vis dėlto, ar jūs labiau linkusi daryti tai, ką režisieriai jums sako (sekti formą, kaip sakėte), ar ieškoti vaidmens pati?

– Na, po dešimties metų darbo teatre, o vėliau ir kine, supratau, kad svarbu ne tik tai, ko nori režisierius. Režisieriai kartais nežino, ko jie nori. Jiems taip pat reikia tavęs. Netgi jei jie jau turi vizualinę formą, jie nežino, ką tu gali, ką sugebi, todėl aktoriui labai svarbu įsitraukti ir matyti save kaip lygiavertį menininką. Geriausi vaidmenys gimsta, kai įsitrauki. Negali būti tingus ir galvoti, kad režisierius žinos, ką daryti, kai būsi scenoje. Turi judinti savo kūną ir judinti smegenis. Manau, tai yra smagiausia dalis. Dėl to man iš tikrųjų patinka vaidinti.

Nuo 2019 m. Susana AbdulMajid taip pat dirba kine ir televizijoje. 2019 m. ji buvo išrinkta Vokietijos „Berlinale Talent 2019“ laureate ir pelnė keletą nominacijų kaip geriausia pagrindinio vaidmens aktorė už vaidmenį Henrikos Kull filme „Jibril“.

Ženklai: Laikrodininkas, Debesėlis, Vakarėlių Liūtas, Povas, Burtininkas, Budistas, Kaubojus, Estetas, Žiurkėnas

Laikrodininkas. Ryškiausia savybė – mėgsta tvarką. Nelygiagrečiai sudėlioti stalo įrankiai ar neidealiai išplautas puodelis gali sukelti, priklausomai nuo temperamento, isterijos priepuolį arba ilgalaikį bambėjimą. Švara ir tvarka – vienodai svarbios prioritetų sąraše, tačiau, iškilus absoliučiai būtinybei rinktis, pasirinktų tvarką. Vertina minimalizmą, tačiau iš esmės daiktų, dekoro elementų skaičius namuose nelabai svarbus, jei tik jie visi yra tvarkingai ir pagal išankstinę schemą surikiuoti, nuo jų reguliariai valomos dulkės. Nemėgsta antikvarinių daiktų, išskyrus savo šeimos palikimą (neduokdie, bent pirštu paliesti ar kaip nors neigiamai atsiliepti apie kokį dar senelio dovanotą plastikinį automobilio modeliuką ar vaikystės lėlę išlūžusia koja). Toleruoja tik tokius kambarinius augalus, kurie nemeta lapų, neišskiria kokių nors syvų ir niekaip kitaip negriauna nusistovėjusio namų tvarkos modelio. Vieninteliai atitinkantys šiuos reikalavimus – kaktusai. Juos ir augina. Jei nusprendžia įsigyti naminį gyvūną, vadovaujasi tokiais pat kriterijais, taigi labiausiai tiktų akvariumas su žuvytėmis.

Meno kūrinys šiuose namuose turi atitikti vieną iš trijų kriterijų: būti sukurtas žymaus menininko; dovanotas (geriau – įtakingo pažįstamo); yra šeimos relikvija. Geriausia, jei atitinka visus tris. Technologijų naujoves toks šeimininkas renkasi pirmiausia tas, kurios yra praktiškos ir prisideda prie tvarkos namuose palaikymo.

Burtininkas. Šių žmonių namuose viskas klesti ir veši, jie tartum Krezai ar gerosios fėjos savo prisilietimu priverčia gyvuoti net didžiausius susnas. Todėl šiuose namuose augalų gausu ir jie auga lyg pamišę, gyvūnų taip pat gausu ir jie visi – riebūs, žvilgančiu kailiu, puikiai jaučiasi ir kasmet atsiveda jauniklių. Švara ir tvarka tokiuose namuose – vidutiniška, tačiau daiktų, daiktelių, relikvinių krištolinių vazelių ir šeimos nuotraukų gausa nenusileidžia iškerojusiems augalams. Tokių namų šeimininkai – paprastai stipria vidine energija ir dvasios šiluma pasižymintys žmonės, kuriems nebūdingas smulkmeniškumas, todėl keletas dulkelių ant komodos ar trupinėlių ant stalo nepakliūva į jų regėjimo lauką. Jiems būdingas didžiavimasis savo šeima ir artimaisiais (dažniausiai, nuostabu, pelnytas), todėl jų mėgstamiausi dekoro elementai – šeimos, vaikų nuotraukos, užfiksuotos įsimintinos akimirkos, jubiliejai, šventės, atostogos. Antikvariniai daiktai vertingi tiek, kiek primena kokį konkretų šeimos narį, ir ne daugiau: prireikus atnaujinami, naudojami tik tada, jei atlieka savo pirminę funkciją (stalas turi visas kojas, komodos stalčiai atsidaro, o spintos durelės neišklerusios). Priešingu atveju daiktas keliauja į rūsį, kur laukia geresnių laikų, arba jį tiesiog tenka išmesti. Menas šio tipo namuose paprastai nepatenka į vertybių sąrašą, nebent jis būtų šeimos narių kūrybos vaisius arba yra, pvz., šeimos nario portretas. Technologijų naujovės vertinamos pagal reikalingumą šeimos narių gerovei ir įsigyjamos šeimos tarybos sprendimu.

Kaubojus. Šie žmonės nepakeliamą buities naštą dažniausiai užkrauna sutuoktiniui ar kitam artimajam.  Namai jiems asocijuojasi su pareigomis, rutina, kasdienybe, kurios jie negali pakęsti, nes širdyje yra prisiekę nuotykių ieškotojai. Šie žmonės nuolat keliauja, todėl jų namai – funkcionalūs, minimalistiniai, maksimaliai aprūpinti buities darbus palengvinančiais ir pagreitinančiais prietaisais. Tradiciškai suprantamų dekoro elementų juose reikėtų ieškoti net ne su žiburiu, o su galingu prožektoriumi. Vienintelės interjero puošybos detalės, kurias šie žmonės vertina ir mielai demonstruoja savo gausiai ir dažnai susirenkančiam draugų būriui (kai nekeliauja po pasaulį, kviečia pasaulį pas save) – tokios, kurios apeliuoja į jų šmaikštų, drąsų, ironišką požiūrį į aplinką ir save. Tai gali būti įrėmintas tualetinio popieriaus ritinėlis, šeimininko šaržas, juokingą gestą rodanti figūrėlė ar įmantriai užkimštas vyno butelis. Meno vertybes šie žmonės neša į rūsį, biurą ar uošvių namus, nes pripažįsta tiesioginį ir materialų pasaulio pažinimą. Tokius šeimininkus gali pakęsti tik visiškai nereiklūs augalai ir gyvūnai (galbūt vėžliai), tačiau dažniausiai šie žmonės jų neaugina, o sodą, jei tokį turi, užleidžia pačia atspariausia nepriežiūrai žalia veja, kokią tik įmanoma rasti. Technologijų naujoves renkasi ne dėl mados ar prestižo, o dėl greičio ir patogumo, vertina tik funkcionalius ir pritaikomus jų kasdieniams poreikiams antikvarinius daiktus. Tvarka ir švara šiuose namuose karaliauja labai retai ir trumpai – kai ištvermingasis sutuoktinis ar sutuoktinė randa laiko iškuopti namus prieš atvykstant naujam svečių būriui.

Debesėlis. Kol šie žmonės jauni, jų namai – žaviai sujaukti. Šeimininkams senstant, būstas pamažu virsta nevaldomu chaosu. Tvarka tokiuose namuose įsivyrauja tik keletą kartų per metus – kai neapsikentęs sutuoktinis ar pats šeimininkas, nerasdamas ko nors svarbaus, vieną po kitos išverčia ant grindų visas spintas ir sudeda viską į tvarkingas krūveles. Vienas iš keistų ir protui sunkiai suvokiamų dalykų – tai, kad švara tokiuose namuose kažkokiu stebuklingu būdu palaikoma nuolat. Dar keisčiau yra tai, kad toji netvarka turi savo vidinę logiką, kuri yra suprantama bent jau pačiam šeimininkui. Nors, kaip minėta, irgi tik iki tam tikros ribos.

Tokių namų šeimininkai dažniausiai yra visų gyvosios gamtos formų mylėtojai ir jaučia su ja (gamta) glaudų vidinį ryšį. Tai jaučia ir jų naminiai gyvūnai, augalai, todėl puikiai gyvuoja ir auga tokiuose namuose, ypač todėl, kad jiems netaikomi beveik jokie tvarkos apribojimai, kurių turėtų laikytis įprastiniuose būstuose.

Antikvariniai daiktai, meno vertybės pramaišiui su vaikiškais piešiniais ir šventiniais balionais – viskas randa savo vietą šioje netvarkos karalijoje ir sukuria bendrą neblogą dekoro įspūdį. Mėgstamiausi tokio šeimininko namų puošybos elementai – savos kūrybos interjero detalės, knygos, artimųjų dovanotos smulkmenos ir šeimos nuotraukos. Meno vertybės – gerbiamos, tačiau paprastai atkeliauja atsitiktinai. Antikvarinės detalės – tik funkcionalios, būtinai naudojamos, dažniausiai visai ne pagal paskirtį. Technologijų naujovių tokiuose namuose atsiranda tada, kai visur kitur jos jau naudojamos kaip standartinė įranga. Be savo tiesioginių funkcijų, joms dažnai tenka atlikti ir keletą papildomų (knygų lentynos ar skelbimų lentos).

Vakarėlių liūtas. Šio tipo žmonės paprastai yra ypač lengvai bendraujantys ekstravertai, mėgstantys viešąsias erdves ir visuomenės dėmesį, todėl jų požiūrį į interjero dekorą sunku nusakyti, nes jie jo paprasčiausiai neturi. Dekorą jie pirmiausiai supranta kaip savęs gražinimą. Būstas jiems – vieta, kur galima pernakvoti, kai nėra vakarėlių, pasikeisti drabužius ir pasiruošti naujiems vakarėliams. Švaros, tvarkos reikalavimai taip pat taikomi daugiausia asmens dekoro elementams – drabužiams, batams, šukuosenai. Namams tiesiog nebelieka laiko. Taigi taukuotas stalas, trupinių pilnos grindys, dulkiu ir neplautų indų krūvos (kartais net nekoks kvapelis dėl perpildytos šiukšlių dėžės) – įprastas vaizdas tokio šeimininko namuose. Dekoro elementai – atsitiktiniai, dažniausiai dovanoti draugų ar giminaičių. Tas pats pasakytina ir apie augalus – ištveria tik patys nereikliausi (kaktusai, sansevjeros). Patys niekada nesumanys įsigyti naminio gyvūno, nebent bus priversti nusileisti vaikų ar kitų šeimos narių užgaidai. Tokio šeimininko gyvūnėlį galima tik užjausti – jis prisimenamas tik tada, kai gresia nudvėsti iš bado ar dėl nepriežiūros.

Technologijų  naujoves labai vertina, ypač tas, kurios palengvina kasdienę nepakeliamą buities naštą, ir tas, kuriomis galima pasipuikuoti prieš kitus: išmanusis telefonas ir nešiojamasis kompiuteris – visada brangiausias, naujausio modelio. Antikvarinius daiktus ir meno dirbinius laiko vertybe tik tuo atveju, jei tai madinga ir vertinama Vakarėlių liūto aplinkoje.

Povas. Viskas bet kaip, svarbu, kad gražiai. Šio tipo žmonėms juos supančios aplinkos grožis yra svarbiausias dalykas pasaulyje. Savo išorei ir išvaizdai jie skiria tik tiek dėmesio, kiek tai yra būtina. Visa kita likusi energija atitenka aplinkai puoselėti. Šie žmonės yra pagrindiniai dekoro elementų, užuolaidų salonų, tapetų parduotuvių, meno galerijų lankytojai, bet nebūtinai pirkėjai. Jie nuolat keičia malonias smulkmenas namuose, perdažo sienas, perklijuoja tapetus, perkabina paveikslus ar bent jau perstumdo baldus. Kambarinius augalus jie augina irgi pagal grožio kriterijus – ne toje vietoje, kur augalui palankios augimo sąlygos, o ten, kur reikalauja bendra būsto grožio koncepcija. Augalas, kuris dėl savo įnoringumo neprisitaiko prie šių šeimininko reikalavimų, yra pats kaltas ir jo laukia liūdnas likimas šiukšlių dėžėje. Šiems žmonėms tinka tik nedidelio dydžio gyvūnai (nedideli šunys, katės), kurie gražiai įsikomponuotų į namuose kuriamą idilę ir  nesugebėtų padaryti daug žalos.

Jų namai paprastai – gražiausi iš visų pažįstamų rato ir šis žinojimas teikia jiems begalinį pasitenkinimą. Meną šie žmonės vertina pagal dekoratyvumą, technologijų naujovės jiems aktualios tik tiek, kiek jos gali gražiai įsilieti į jų sukurtą aplinką. Antikvarinės vertybės turi atitikti tuos pačius grožio kriterijus. Jokios kitos jų savybės (amžius, istorinė vertė, meistro rankų darbas ar pan.) nevaidina jokio svarbesnio vaidmens. Dėmė ant staltiesės ar trupiniai po stalu yra žymiai mažesnė blogybė nei negraži ar nepriderinta staltiesė. Todėl nenustebkite, jei ten, kur nesimato, šiuose gražiuose namuose rasite pagaliu paremtas spintos duris ar lipnia juosta užklijuotą skylutę sienoje. Svarbiausia, kad būtų gražu!

Estetas. Tai žmogus, kuriam gyvenime viskas turi būti gražu, – pradedant savimi, baigiant visu pasauliu. Grožį jis supranta plačiai, giliai ir visapusiškai. Maisto skonis ir jo pateikimas lėkštėje jam yra vienodos svarbos elementai, sudarantys patiekalo visumą. Grožio ir harmonijos jis siekia visur – tiek savo garderobe, tiek namų interjere. Nepavykus jos pasiekti, jaučiasi blogai ir gali susirgti depresija.

Daiktų tokių žmonių namuose – daug ir jų nuolat daugėja. Pagrindinis dekoro elementų, meno vertybių, augalų ir gyvūnų atrankos kriterijus – retumas, išskirtinumas. Kaina ir pastangos, reikalingos daiktui įsigyti ir kokybiškai prižiūrėti, nevaidina jokio vaidmens. Egzotinės gėlės, rečiausios ir sunkiausiai gaunamos ar eksploatuojamos interjero detalės – jų arkliukas. Jei sumanys gauti Naujosios Zelandijos tulpių,  jų ir gaus, nesvarbu, kiek laiko, pastangų ir pinigų tai kainuotų.

Svečiai tokiuose namuose dažnai jaučiasi kaip drambliai porceliano parduotuvėje, nes baisu ką nors užminti, pastumti ar sudaužyti. Taip pat sunku pasakyti kokį nors komplimentą šeimininkui, nes neįmanoma atsiminti, kuris daiktas jau buvo ar nebuvo, kai čia lankėtės pastarąjį kartą.

Suprantama, kad naminiai gyvūnai tokiuose namuose nepageidaujami, nebent dekoratyvios žuvytės arba labai ramaus būdo katinas, būtinai kastruotas ir karpomais nagais. Augalų gausa paprastai įspūdinga. Deja, dėl noro aprėpti kuo daugiau ir kuo įvairesnių rūšių nukenčia kompozicija, todėl, kad ir kaip šeimininkas stengtųsi, palangės primena džiunglių gilumą. Tvarka ir švara palaikoma taip pat gan paviršutiniškai (suprantama, tiek smulkmenų kasdien nenuvalysi), tačiau kai vyksta generalinis valymas (kokį kartą per metus), išblizginami ir sutvarkomi net tolimiausi, nematomiausi kampeliai.

Antikvariniai daiktai šiuose namuose mielai laukiami, kaip ir visi kiti, kurie atitinka šeimininko grožio kriterijus. Jų ryšys su Esteto asmeniu ar šeima nesvarbus, kaip ir jų funkcionalumas – svarbu, kad būtų retenybė ir gerai atrodytų. Renkantis technologijų naujoves, dekoratyvumo, retumo kriterijai – taip pat svarbiausi ir dažnai vieninteliai.

Žiurkėnas. Šio žmogaus pagrindinis patiriamas malonumas – laimė turėti. Jo namai – labai tvarkingi, tačiau prigrūsti daugybės galbūt reikalingų, tačiau niekada nenaudojamų daiktų. Šiuose namuose dažniausiai tamsu, nes kiekvieną laisvą sieną užima spinta, kurioje sandėliuojami drabužiai, indai, smulki buitinė technika, knygos, įrankiai ir daugybė kitų dalykų, kurių gali kada nors prireikti. Jei toks žmogus mėgsta augalus, jų namuose taip pat gausu. Naminiai gyvūnai, jei jų yra, taip pat gyvena ne po vieną, o bent jau poromis. Antikvariniai daiktai kaupiami dažniausiai garaže ar rūsyje, nes jų gali kada nors  prireikti, o namuose paprasčiausiai nebėra vietos. Technologijų naujovės mielai įsigyjamos, ypač smulki buitinė technika, nes ją paprasčiau sandėliuoti. Naudojamos retai, tačiau mielai demonstruojamos svečiams. Meno vertybės – labai gerbiamos, taip pat kaupiamos, eksponuojamos tik vertingiausios ir mėgstamiausios, kitos laikomos vaikams, anūkams. Labiausiai vertina rankų darbo daiktus, pagamintus būtent jiems. Mėgstami ir eksponuojami visi dekoro elementai – ar tai būtų atsitiktinė dovana, kainuojanti kelis eurus, ar stiklinis arbatinis, ar senelės krištolo vaza. Tvarkos ir švaros palaikymas tarp tokios gausybės daiktų užima visą namiškių laisvą laiką. Žinoma, pastangos ką nors surasti tokioje daugybėje daiktų dažniausiai būna bergždžios, taigi kažko prireikus tenka pirkti naują prietaisą ar indų komplektą.

Budistas. Šis žmogus dažniausiai gyvena aktyvų profesinį ar vidinį, dvasinį gyvenimą,  išorinė aplinka jam – antraeilis dalykas. Jis pastebi gražius dekoro elementus svetimuose namuose (taip pat pastebi ir augalus, gyvūnus), tačiau savo būstui kelia vienintelius – patogumo ir praktiškumo – reikalavimus. Tvarka ir švara čia – dažnos viešnios, nes būstas įrengtas taip, kad būtų maksimaliai greitai ir patogiai sutvarkomas. Dekoro elementų mažai, dažniausiai tai – kuklūs kelionių suvenyrai ar artimųjų dovanos. Technologijų naujovės – tik tos, kurios absoliučiai būtinos arba susijusios su kokiu nors šeimininko hobiu. Naminiams gyvūnams ar augalams toks žmogus dažniausiai neturi laiko, todėl tenkinasi ištvermingiausiomis, mažiausiai priežiūros reikalaujančiomis rūšimis (sansevjeromis, žuvytėmis). Antikvarinės šeimos relikvijos tokiuose namuose labai gerbiamos, dažniausiai jos tampa dekoro elementais, tačiau praktiškai jas pritaikyti paprastai pritrūksta laiko. Meno vertybės taip pat labai gerbiamos, bet didelio jų poreikio nėra, todėl namuose turimos dažniausiai dovanotos ar gautos kaip palikimas.

Apie filmo idėją, naujas kino patirtis ir kūrybą su režisieriumi R. Zabarausku susitikome pakalbėti Taline iškart po premjeros.

– Tavo naujausio filmo „Rašytojas“ veiksmas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kodėl kūrinio veiksmui pasirinkai Niujorką?

– Filmo idėja gimė dėl skirtingų impulsų, priežasčių. Viena buvo nuo praeitų metų suintensyvėjęs Rusijos teroras Ukrainoje. Tai privertė susimąstyti apie Lietuvos praeitį ir dabartį, nes dažnai atrodo, kad gyvendami čia norime pamiršti okupaciją. Pradėjau galvoti, kad dabartinis Rusijos teroras mažai kuo skiriasi nuo Sovietų Rusijos. Matyt, tai visuomenėje paskatino naujus desovietizacijos procesus, kalbėjimą apie komunistinę politikų praeitį. Tame kontekste ir pats susimąsčiau apie šias temas. Norėjosi, kad šis filmas būtų prieinamas tarptautinei auditorijai, perteiktų mūsų regiono požiūrį, perspektyvą pasauliui. Niujorko įliejimas į filmą suteikia tarptautiškumo. Kita priežastis – norėjau sukurti filmą ne pagal europietiško kino taisykles – tiek finansavimo, tiek estetikos prasme. Maždaug prieš dešimt metų studijavau kiną Paryžiuje ir dalyvavau mainų programoje. Taip praleidau metus Hunter koledže Niujorke. Ten filmavau dešimt minučių savo debiutinio filmo „Streikas“. Liko užmegztų kontaktų ir buvo smagu grįžti, praplėsti ir atnaujinti pažinčių tinklą.

– Ar filmo idėja gimė prasidėjus karui, ar ją turėjai jau ir anksčiau, tačiau naujos aplinkybės ją kiek pakeitė?

– Filmo idėja gimė prasidėjus karui prieš Ukrainą.

– Per kiek laiko buvo sukurtas „Rašytojas“? Karas prasidėjo palyginti neseniai, ypač žinant, kiek laiko gali užtrukti filmo gamyba.

– Šis filmas buvo sukurtas greitai. Žinoma, su kuo palyginsi. Jeigu su lietuviškais autoriniais filmais – greitai, bet komerciniai kuriami dar greičiau. Juosta baigta prieš du mėnesius. Ji įsiterpė į kito mano filmo – „Aktyvistas“ – kūrimą, kuris tuo metu buvo vystymo etape. Kadangi finansavimą gavome šiemet, „Aktyvistas“ buvo nufilmuotas šią vasarą. Todėl viskas labai sukrito į krūvą. Kalbant dėl kūrimo, „Rašytojo“ idėja buvo išskirtinė dėl įvairių susiklosčiusių aplinkybių. Todėl praeitų metų vasarą du su puse mėnesio praleidau Niujorke. Būtent ten užbaigiau scenarijų, pradėjau aktorių atranką. Paskui viskas taip susidėliojo, pavyko užsitikrinti finansavimą. Šių metų pavasarį nufilmavome ir dabar filmą pristatome festivaliuose.

„Naratyvo“ nuotr.

– „Rašytojas“ yra kamerinis filmas. Jame vaidina tik du aktoriai, beveik visas veiksmas vyksta viename bute. Jo forma primena amerikietiškas situacijų komedijas (angl. sitcom) ir teatrą. Iš kur kilo šių inspiracijų?

– Man pačiam patinka toks kinas. Prie šių inspiracijų dar paminėčiau režisierių Alaino Resnais, Érico Rohmero, Johno Cassaveteso filmus. Man patinka kinas, eksperimentuojantis su pokalbiais. Kita vertus, ši juosta yra amerikietiško kino fantazija. Su tuo siejasi ir filmavimas studijoje, kur gali nuo nulio sukurti visą pasaulį, gali susitelkti į aktorius, jų emocijas. Šiame filme yra daug paprastumo, stambių planų, galbūt kontrastuojančių su išsiskiriančiais kameros judesiais. Dažnai pokalbiai filme apsiriboja stambiais planais, per kuriuos leidžiama pajausti veikėjų mintis. Manau, žiūrovą nustebins, kad šie pokalbiai nenusibosta ir įtraukia. Filmas neatrodo kaip nufilmuota tinklalaidė. Vis tiek iš kažkur atsiranda kino magija. Bent jau tikiuosi.

– Kosto butas buvo sukurtas studijoje Vilniuje. Ar nuo pat pradžių žinojai, kad nenaudosi realios lokacijos?

– Ne, buvo įvairių svarstymų. Tačiau, vertinant galimybes ir kitus aspektus, priėmėme tokį sprendimą. Niujorke nufilmavome tik gatvių scenas, o visa kita – Lietuvoje.

– Kaip pasirinkai pagrindinius aktorius Bruce’ą Rossą ir Jamie Day? Ar bendradarbiavai su amerikiečių aktorių agentūromis?

– Turėjome aktorių atrankos režisierių Richardą Jordaną. Tiesiog gavome daug atrankos vaizdajuosčių, tada atsirinkome iš jų. Susitikimai vyko gyvai Niujorke. Kosto vaidmeniui atsirinkau būtent ten gyvenantį B. Rossą, bet Dimos vaidmeniui tuo metu dar neradau tinkamo aktoriaus – tiesiog nespėjome. Todėl atranką toliau pratęsėme internetu, kai jau grįžau į Lietuvą. Radau aktorių, kuris gyvena Virdžinijoje. Visi susitikome virtualiojoje erdvėje, nes norėjau patikrinti, kaip abiem aktoriams sekasi dirbti kartu.

– Kostas paliko Lietuvą po nepriklausomybės atkūrimo, o Dima, gimęs Sovietų Rusijoje, liko gyventi Lietuvoje. Ar nuo pat pradžių žinojai, kad juos vaidins amerikiečiai aktoriai?

– Toks sumanymas buvo nuo pradžių. Visas filmas paremtas dialogais, todėl buvo svarbu, kad kalba nebūtų trukdantis faktorius. Ši juosta buvo ir būdas išbandyti daug naujų dalykų. Teko padirbėti su JAV aktorių gildija. Tada netikėtai prasidėjo aktorių streikas, kuris baigėsi likus kelioms dienoms iki premjeros, todėl Bruce’as ir Jamie negalėjo dalyvauti premjeroje. Tikriausiai pavyks juos vėliau atsivežti į Lietuvą.

– Man vienas įdomesnių filmo aspektų buvo tai, kad vienas iš pagrindinių veikėjų yra Lietuvoje gyvenantis rusų tautybės žmogus. Mes retai kalbame, kaip Lietuvoje jaučiasi etninės mažumos, koks jų santykis su praeitimi ir šalimi, kurioje patys dabar gyvena.

– Pasirinkus tokius veikėjus, buvo lengviau perteikti politines temas per jų susipynusias asmenines istorijas. Tos temos tapo mažiau teoriškos, daugiau susijusios su jų gyvenimais. Galbūt tai buvo pagrindinė motyvacija, kodėl pasirinkau tokį veikėją, o ne dėl to, kad norėjau įtraukti tautinių mažumų atstovą.

– Filme veikėjai žodžiais bando šmaikščiai vienas kitam įgelti, tačiau taip pat pasidalija ir savo nuoskaudomis. Ar atlikai kokį tyrimą apie tos kartos emigrantų gyvenimą? Galbūt kalbėjai su JAV gyvenančiais lietuviais ar kitais emigrantais?

– Scenarijų rašėme keturiese. Kiekvienas bendraautoris įnešė savo patirčių ir istorijų. Festivalyje taip pat buvęs Marcas Davidas Jacobsas yra škotas scenaristas. Sociologas Artūras Tereškinas Harvardo universitete įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį ir ten gyveno dešimtmetį. Jis taip pat tarnavo sovietų armijoje, todėl įnešė kitokios patirties į scenarijų. Jį taip pat rašiusi menininkė Anastasija Sosunova save įvardija kaip rusakalbę lietuvę. Ji savo darbuose tyrinėja Rusijos kolonializmo temas. Visi šie asmenys prisidėjo savo asmenine patirtimi ir galbūt skyrė papildomai laiko šioms temoms tyrinėti.

Pats asmeniškai nelabai bendravau su emigrantais Niujorke, nes Kosto veikėjas yra specifinis. Jis homoseksualus, todėl jo patirtis – dar kitokia. Jis net nelabai bendrauja su lietuvių bendruomene Niujorke. Kostas labiau įsiliejęs į kairiųjų akademikų ratą.

– Kaip susibūrė ši scenaristų komanda? Anksčiau pats vienas rašei savo filmų scenarijus, o prie šio filmo dirbote net keturiese. Kaip pasiskirstėte darbais?

– Tai buvo netradicinis scenarijaus rašymas. Aš kalbėjausi atskirai su kiekvienu scenarijaus bendraautoriu ir išsamiai aptardavome temas, kurios atsispindi filme. Kai kurios diskusijos ir patirtys nusėdo į scenarijų. Iš pradžių parengiau filmo aprašymą, tada jį siunčiau bendraautoriams, kad pakomentuotų. Taip dariau ir parašęs scenarijų. Kai kurie dialogai yra perrašyti kitų bendraautorių. Šis netradicinis bendradarbiavimas buvo lyg pokalbiai tarpusavyje ir  persikėlė į veikėjų dialogus.

– Tavo pirmasis ilgametražis filmas „Streikas“ 2013 m. buvo pristatytas Talino „Juodųjų naktų“ satelitiniame festivalyje „Just Film“. Kaip jautiesi kiek daugiau nei po dešimties metų sugrįžęs į festivalį „Juodosios naktys“ su naujausiu filmu?

– Puikus jausmas grįžti po dešimtmečio ir įsivertinti, kiek stipriai paaugome: tiek pats Talino kino festivalis, tiek mano karjera. Kartais, žiūrėdamas į savo karjeros pradžią, galvoju, kad tada net nesupratau ir neišnaudojau visų galimybių, kurias turėjau. Tačiau tai visiškai natūralu... Juk tuomet dar net nebuvo Lietuvos kino centro – patys būdami kūrėjai, prodiuseriai, savais būdais, remdamiesi savomis žiniomis, kūrėme Lietuvos kino sėkmės istoriją. Dabar jau visa mūsų kino industrija daug brandesnė, tad kiekvieną tokią premjerą galime geriau pasitelkti tolesnei filmo sėkmei.

– „Rašytoją“ premjeros metu šiltai sutiko žiūrovai. Ar tau, kaip režisieriui, pirmąkart viešai pristatant filmą, buvo svarbus toks publikos palaikymas?

– Publikos reakcija man tikrai labai svarbi. Premjera Taline tarsi užbaigė filmą – žiūrovų juokas, ašaros, pasidalytos mintys sudėliojo dramaturgijos taškus, įtvirtino tai, ką su komanda bandėme pasiekti. Man labai norėtųsi, kad būtent Lietuvos žiūrovai suteiktų „Rašytojui“ šansą. Manau, filmas daug ką nustebins ir taps įsimintinas kaip kokybiška pramoga, bet iš pradžių jį reikia pamatyti. Lietuvoje filmą ketiname pristatyti 2024 m. liepą, tad tikrai kviečiu visus sekti mūsų naujienas ir nepraleisti galimybės įvertinti šį filmą kino teatruose.

– Tavo filmai „Advokatas“, „Rašytojas“ ir „Aktyvistas“ sudaro trilogiją. Antrasis filmas įsiterpė gan netikėtai. Tai nebuvo iš anksto apgalvota trilogija?

– Tikriausiai trilogija susiformavo jau atsiradus „Rašytojui“. Tai tam tikras paradoksas. „Advokatas“ ir „Aktyvistas“ būtų buvęs diptikas. Tada įsiterpė „Rašytojas“. Tik jis neužbaigia trilogijos, o įsiterpia per vidurį.

– Kaip minėjai, „Aktyvistą“ baigei filmuoti visai neseniai. Gal gali išsamiau jį pristatyti? Kaip jis baigia šią trilogiją?

– Filmas pasakoja, kaip jaunuolis infiltruojasi į neonacių bendruomenę, kad atrastų savo vaikino, aktyvisto, žudiką. Tai bus trileris lietuvių kalba, jį parėmė Lietuvos kino centras. „Aktyvistas“ bus vėl visai kitoks filmas. Visos šios juostos pasakoja apie vyrų poras susiklosčius įvairioms politinėms aplinkybėms. Temos, kurios nagrinėjamos šiuose kūriniuose, šiek tiek skiriasi, bet juos vis tiek sieja apmąstymai apie žmogaus padėtį visuomenėje, Rytų ir Vakarų santykį.

– Lietuvoje esi kino kūrėjas, su kuriuo pirmiausia siejamas queer kinas. Dabar queer filmų daugėja trumpametražiame kine, LGBTQIA+ veikėjų atsiranda ir ilgametražėse juostose. Kokį pokytį per šį laikotarpį pastebėjai mūsų kine ir pačioje visuomenėje?

– „Anarchija Žirmūnuose“ išėjo metais anksčiau nei mano pirmas filmas. Smagu, kad Lietuva išsiskiria Baltijos šalyse queer kinu. Tikrai turime daug queer filmų: mano režisuoti, „Sangailės vasara“, „Anarchija Žirmūnuose“, dokumentinis filmas „Julija“. Dabar turime nemažai ir trumpametražių. Tai gana paradoksalu. Estija įteisino tos pačios lyties asmenų santuokas, tačiau ten žymiai mažiau filmų apie LGBT+ nei Lietuvoje. Menas mėgsta rinktis skaudžias temas, kontekstus. Galbūt kaip tik ta meno gausa atspindi, kad šia tema vis dar skausminga kalbėti. Nors šiaip visų mūsų, netgi mano paties, filmai yra labai skirtingi, todėl nesinori akcentuoti, kad jie visi – apie tą patį. Juos sieja tik veikėjai, tačiau, net kalbant ir apie mano paties kūrinius, nematau „Rašytojo“ kaip filmo vien apie diskriminaciją. Tai labiau kaip kontekstas, net politiką siekiama įtraukti originaliu būdu. Manau, daug ką nustebins „Rašytojo“ dialogai. Dažnai diskutuojame apie politiką gyvenime, bet to nematome kine. Galima sakyti, kad visas menas yra politiškas. Tačiau yra filmų, kurie siunčia humanistinę, edukacinę žinutę. Ir aš save matau šiek tiek kitokiame kontekste. Kartais bandau kvestionuoti tam tikrą žmogaus teisių diskursą, ieškoti prieštaravimų, veidmainiškumo, pateikti originalų požiūri į tai, kas vyksta mūsų regione.

Kalbant apie visuomenės progresą, manau, kad dabar situacija net ir blogėja. Nepilnamečių apsaugos įstatymas nebuvo atmestas, todėl tam tikru būdu tai patvirtina. Niekaip nepriimame partnerystės įstatymo. Taip, atvirumo daugėja ir aš džiaugiuosi, kad prie to prisidėjau. Vis tiek, kai pradėjau kurti ir atsiskleidžiau, tuo metu tai sukėlė skandalą. Dabar yra jaunų kūrėjų, kurie kuria trumpametražius filmus ir jau nebeslepia savo homoseksualumo. Ir tai netampa kažkokia skandalinga jų gyvenimo dalimi.

– Užduodama klausimą apie queer kiną Lietuvoje, neturėjau omenyje jo politinės potekstės. Daug jaunų kino kūrėjų darbų, kaip „Aš buvau Maksas“ ar „Tu man nieko neprimeni“, nėra politiniai filmai, bet tiesiog kalba apie santykius. Galbūt priešiškumo turi vyresnės kartos, kurios palaiko tokius įstatymus. Jaunimas kaip tik atrodo žymiai atviresnis.

– Aš negaliu prieštarauti, kad statistika rodo, jog jauni žmonės yra žymiai atviresni, palaikantys LGBT+ žmonių lygiateisiškumą. Tačiau, antra vertus, tarp jaunimo yra nemažai radikalių tendencijų. Esu pasipiktinęs visuomenės ir jaunimo pasyvumu. Galbūt net labiau bendraamžių. Čia persilieja labai daug skirtingų temų. Kartais queer kinui netgi skiriama papildomo dėmesio. Šie filmai patiria daug spaudimo, ko iš jų tikimasi. Tokio nebūtų juostoms, kurių veikėjai – ne queer. Net politiškumas dėmesingai išnagrinėjamas. Nors, jeigu pagalvotume apie filmą „Nova Lituania“, kuriame yra politinių veikėjų, pats režisierius Karolis Kaupinis baigė politikos mokslus, apie jį nekalbama kaip apie politišką kino kūrėją. Juosta netyrinėjama per politinę prizmę, nors ji tokia yra. Tada pradedu galvoti, kodėl taip yra? Tam tikra prasme tai irgi yra vertinimo politinis aspektas. Kalbant apie queer filmus, kyla įtampa. Ar tas politiškumas nusveria meninę vertę? Šios juostos patiria didesnį politinį spaudimą nei politiniai filmai.