Diskusijoje svarstysime, kokie pokyčiai, iššūkiai mūsų laukia ir kokio proveržio siekiame Kauno rajone per ateinančius 30 metų. Diskutuosime apie pasitikėjimo kultūrą, valstybės valdymą, žiniasklaidos vaidmenį formuojant visuomenę, atsparumą ir pilietiškumą. Taip pat dalysimės ateities vizijomis: kokią 2050-ųjų Lietuvą regime? Pokalbį moderuos Vyriausybės kanceliarijos patarėja, „Lietuva 2050“ koordinatorė Modesta Kairytė.

Valstybės pažangos taryba – tai 40 narių patariamoji institucija Vyriausybei ir ministrei pirmininkei valstybės ateities projektavimo ir pažangos klausimais. Tarybai priklausantys politikos, verslo, mokslo, kultūros, nevyriausybinių organizacijų atstovai rengia valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“, atspindinčią valstybės pažangos viziją, vystymosi kryptis ir siekiamus rezultatus iki 2050-ųjų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymu, valstybinė signataro renta A. Abišalai skirta nuo lapkričio 1-osios.

1955-aisiais gimęs fizikos ir matematikos mokslų daktaro išsilavinimą turintis verslo konsultantas A. Abišala vadovavo ketvirtajai Vyriausybei 1992-ųjų liepą-lapkritį.

Taip pat Vyriausybė nuo spalio 1-osios skyrė signataro našlės rentą mirusio Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Vytauto Kolesnikovo našlei Nijolei Kolesnikovienei.

Renta mokama signatarui, neturinčiam draudžiamųjų pajamų, išskyrus už kūrybinę veiklą gaunamas lėšas, ir jeigu jis negauna kitos valstybinės pensijos.

Vienos signataro rentos dydis siekia 1332 eurus per mėnesį, našlių – 332 eurus.

Kitokie rinkimai

"Anuomet niekas Lietuvoje nežinojo, kaip turi atrodyti rinkimų kovos", – prisimena Aleksandras Abišala, vienas iš sąjūdininkų šešioliktuko, 1990-aisiais kauniečių išrinkto į Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (AT).

Lietuvos Laisvės Lyga apskritai oponavo tokiems rinkimams, motyvuodama, kad taip pripažintume okupacinę valdžią. Bet Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis nematė kito taikaus kelio atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Nors rinkimai vyko dar sovietų valdomoje Lietuvoje, jie visiškai skyrėsi nuo ligtolinių, kai "rinkome" funkcionierių pagal nuolankumo Komunistų partijai laipsnį ir atitikimą šablonui – kiek iš valstiečių, kiek iš darbininkų ir pan. – jau atrinktus deputatus, o rinkimuose "balsuodavo" 99,9 proc. rinkėjų.

1990 m. vasario 24-ąją dėl mandato apygardose jau konkuravo po kelis kandidatus – nepartinius ar atstovaujančius skirtingoms partijoms. Tiesa, tai nebuvo pirmieji rinkimai, kuriuose iš tikrųjų renkamasi: Sąjūdžio atstovai jau varžėsi 1989 m. sausio 15-osios rinkimuose į laisvas Lietuvos TSR AT deputatų vietas ir kovo 26-osios TSRS liaudies deputatų rinkimuose. Tad, nors jau turėta kitoniškų rinkimų patirties, bet vis tiek tai dar buvo nauja ir neįprasta. A.Abišala prisimena, kad, pavyzdžiui, visiška naujovė buvo vaikščiojimas po namus agituojant už vieną ar kitą kandidatą.

Kaune neprireikė nė antrojo turo – visose šešiolikoje apygardų Sąjūdžio kandidatai išrinkti jau pirmajame ture.

Rinkimų susirinkimuose nuo gruodžio iki sausio pabaigos iškelta apie 650 kandidatų, įregistruoti 522. Kiti atkrito dėl įvairių rinkimų įstatymo pažeidimų, kai kurie buvo iškelti keliose apygardose. Iki rinkimų kandidatų sumažėjo iki 472, nes 49 savo iniciatyva atsisakė balotiruotis, dažniausiai – dėl per didelės konkurencijos nematydami šansų laimėti.

Į vieną mandatą vidutiniškai pretendavo po 3,3 kandidato, bet trijose apygardose varžėsi net po aštuonis, dar trijose – po septynis, o konkurencijos nebuvo aštuoniose apygardose.

"Skolino" kandidatus

Visa Lietuva mirgėjo plakatais "Su Sąjūdžiu – už Lietuvą". Sąjūdžio remiamų kandidatų sąrašas (tarp jų buvo ir partijų atstovų) oficialiai patvirtintas tik 1990 m. vasario 3 d. rinkimų konferencijoje "Lietuvos kelias" Vilniaus Sporto rūmuose, bet beveik visur jie buvo išsirinkti anksčiau.

Kaune visų šešiolikos apygardų kandidatai jau buvo aiškūs. Sąjūdžio Kauno taryba sudarė savo pretendentų sąrašą, o galutinį šešioliktuką išrinko Sąjūdžio rėmimo grupių įgaliotinių susirinkimas, kuris posėdžiaudavo kiekvieną savaitę ir buvo svarbi institucija priimant sprendimus. Beje, prisimena A.Abišala, Kauno buvo paprašyta kandidatais paremti ir kai kuriuos kitus regionus. "Kauliuko nemetėme – tarėmės, kas turi kokių saitų su tomis apygardomis, gal kuri buvo tėvų gimtinė", – kodėl kauniečiai Nikolajus Medvedevas, Kazimieras Uoka, Audrius Butkevičius, Egidijus Klumbys kandidatavo ne Kaune, pasakoja A.Abišala.

Sunki konkurencija

A.Abišala sako pats rinkimuose kandidatuoti neketinęs, jo pavardės nebuvo ir Sąjūdžio Kauno tarybos sąraše. Politinių kalinių šeimoje tremtyje Komijos ATSR gimęs A.Abišala tuomet buvo Sąjūdžio Seimo narys, Kauno Sąjūdžio grupių susirinkimo seniūnas, bet sėkminga buvo ir jo mokslinė karjera: anuomet jis dirbo Radijo matavimų technikos mokslinio instituto moksliniu bendradarbiu, buvo fizikos-matematikos mokslų kandidatas, paskelbęs 30 mokslinių straipsnių puslaidininkių fizikos ir technologijos klausimais, trijų išradimų autorius.

"Bet įgaliotinių susirinkime pasiūlė mano kandidatūrą. Keisčiausia, kad surinkau daugiausia balsų. Todėl gavau sunkiausią rinkimų apygardą – Vytauto. Į ją įėjo Kauno centras, kur daugiausia gyveno kompartijos funkcionieriai ir Sovietų Sąjungos karininkai su šeimomis", – prisimena A.Abišala.

Maža to, varžytis jam teko su Liudu Dambrausku – žinomu rezistentu, politiniu kaliniu. Taigi konkurentais tapo to paties tikslo siekėjai. Bet A.Abišala sako nepamenantis, kad Sąjūdžio Kauno taryboje ir įgaliotinių susirinkime būtų svarstyta L.Dambrausko kandidatūra ar kad jis būtų reiškęsis Sąjūdžio veikloje. "Iš Sąjūdžio pusės buvo bandymų užglaistyti situaciją, tam ypač daug pastangų dėjo taip pat rezistentas Algirdas Patackas, Sąjūdžio Kauno tarybos narys. Anuomet į susitikimus su rinkėjais kviesdavome ir konkurentus, tai šiais laikais atrodo neįprasta. Dalyvaudavo ir L.Dambrauskas. Rinkimuose jam nepavyko, taigi jis taip ir neatleido nei man, nei Sąjūdžiui", – sako A.Abišala.

Balsavo vieningai

Sąjūdį ir jo kandidatus žmonės labai palaikė. "Bet tikrai nenoriu sutikti su Algimantu Čekuoliu, kuris sakė, kad net jei Sąjūdis būtų pasiūlęs beždžionę, ir ji būtų išrinkta. Sąjūdžio viduje atranka buvo labai rimta: patys Sąjūdžio žmonės kėlė kandidatus, atsirinko ir paskui labai palaikė – štabų nariai be jokio užmokesčio dirbo nuoširdžiai ir labai daug", – prisimena A.Abišala.

Pasak A.Abišalos, Sąjūdis ėjo su viena idėja, tad po 1990-ųjų vasarį vykusių rinkimų išrinktieji Kaune AT neformalios "Kauno frakcijos" nesubūrė.

Kaune neprireikė nė antrojo turo – visose šešiolikoje apygardų Sąjūdžio kandidatai išrinkti jau pirmajame ture. Tiesa, balsuoti atėjo 68,2 proc., rinkėjų – mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje ir nei 1989 m. renkant TSRS liaudies deputatus.

"Beveik 100 tūkst. kauniečių neatėjo balsuoti. Boikotavo, viskuo nusivylė, visai nenorėjo pareikšti savo nuomonės ar pavargo nuo įvairių mitingų, rinkimų susirinkimų?" – retoriškai klausė "Kauno tiesa" (vėliau – "Kauno diena").

Bet, nepaisant kiek menkesnio aktyvumo, kauniečiai žinojo, ko nori, – 16:0 pergalę šventė Sąjūdžio kandidatai. Du – Medicinos akademijos Neurochirurgijos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis Algirdas Saudargas ir Miestų statybos projektavimo instituto vyriausiasis inžinierius Česlovas Vytautas Stankevičius konkurentų neturėjo. Tad A.Saudargas pelnė net 91 proc., o Č.V.Stankevičius – 82 proc. balsų. Tiesa, tai nebuvo rekordas: Jurbarke už ekonomistą Eduardą Vilką balsavo net 96 proc. rinkėjų.

Bet ir kiti keturiolika Kauno Sąjūdžio atstovų laimėjo įtikinama persvara. Menininkų namų direktoriui Algimantui Norvilui teko varžytis net su penkiais konkurentais, bet jam pavyko pelnyti 65 proc. balsų. Tuomečio Politechnikos instituto "Vibrotechnikos" mokslinio centro vedantysis mokslinis bendradarbis Povilas Varanauskas konkuravo su dar keturiais kandidatais ir buvo pirmas, surinkęs 60,5 proc. balsų. Tris konkurentus nugalėjusius "Kauno aido" redaktorių Rolandą Paulauską parėmė 62 proc., o Politechnikos instituto Mechanikos fakulteto teorinės mechanikos katedros vedėją Vytautą Paliūną – 53,7 proc. rinkėjų.

Du varžovus įveikę "Koordinatės" staklių gamybinio susivienijimo cecho viršininko pavaduotojas Aleksandras Ambrazevičius pelnė 70,2 proc., 22-ejus metus sovietiniuose konclageriuose kalėjęs kovotojas už Lietuvos laisvę Liudvikas Simutis, anuomet dirbęs Hidrogeologijos ekspedicijoje staliumi, – 65,4, Vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto laboratorijos inžinierius Vidmantas Povilionis, kuriam už antitarybinę propagandą teko kalėti Mordovijos lageriuose, – 62,4, Tremtinių sąjungos literatūros ir istorijos skyriaus vedėja Birutė Nedzinskienė – 57,4, "Baltic Amadeus" įmonės sektoriaus vadovas Gediminas Šerkšnys – 52, A.Abišala – 64,4 proc. rinkėjų balsų.

Beje, visuose oficialiuose to meto dokumentuose jo pavardė rašoma "Abišalas". "Tėvas sakydavo, kad mano senelį girtas vargonininkas taip užrašė, nors istorinė šeimos pavardė buvo Abišala. Vėliau praėjau formalią pavardės keitimo procedūrą ir susigrąžinau tikrąją šeimos pavardę", – aiškina A.Abišala.

Po vieną konkurentą turėję už pogrindinių leidinių rengimą ir platinimą kalintas, KGB iš mokslo įstaigų pašalintas, todėl Melioracijos statybos valdybos darbininku dirbęs Algirdas Patackas susilaukė 71,7 proc., Radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo instituto vedantysis inžinierius Aurimas Taurantas – 70,6 proc., Medicinos akademijos biochemijos katedros vyr. dėstytojas Vladimiras Jarmolenka – 66,3 proc., o "Bendrijos" laikraščio redaktorius Valdemaras Katkus – 63,3 proc. "už".

96 – Sąjūdžio remti

Visoje Lietuvoje triumfavo Sąjūdžio kandidatai. Rinkimai vyko 141 vienmandatėje rinkimų apygardoje, tai yra balsuota tik už personalijas, o ne, kaip kad dabar, 70 Seimo narių renkama balsuojant už partijų sąrašus. Pirmame ture vasario 24-ąją išrinkta 90 deputatų, dar 43 – antrame ture kovo 4, 7, 8 ar 10 d. – tai priklausė nuo to, kaip kuri apygarda spėjo pasirengti.

Likusieji išrinkti balandžio 7 d., o Sniečkuje (dabartiniame Visagine) – tik 1991 m. rugsėjo 15-ąją (1990-aisiais rinkimai neįvyko, nes balsuoti atėjo tik apie 36 proc. rinkėjų).

Vasario 24 d. balsavo 71,7 proc. visų įrašytųjų į sąrašus, pakartotiniame balsavime – 66,4 proc. Įdomu palyginti: 2016 m. Seimo rinkimuose atitinkamai balsavo 50,6 ir 38 proc. rinkėjo teisę turinčių piliečių.

Balsavimo dieną didelių rinkimų tvarkos pažeidimų nenustatyta. Tiesa, pora apylinkių rinkimų komisijų narių teko išprašyti, nes jie buvo girti. Iki antros valandos nakties paaiškėjo, kas išrinkti į AT. ELTA rašė, kad Mokslų akademijos salė, kur ryte pristatyti rinkimų rezultatai, buvo sausakimša, neįvyko net po jos numatytas susitikimas su Kanados ir Austrijos parlamentarais, stebėjusiais rinkimus, nes visi žurnalistai (o net apie pora šimtų jų buvo iš užsienio) skubėjo perduoti žinias.

Beje, ne visiems užsienio atstovams, norėjusiems stebėti rinkimus, pavyko laiku pasiekti Lietuvą: keturi JAV kongresmenai užtruko Berlyne, TSRS ambasadoje laukdami vizų. Jas gavo vasario 20 d., bet nebuvo tiesioginio reiso į Vilnių, tad jie atskrido tik kitą dieną po rinkimų.

Kaip anuomet pranešė ELTA, pristatant rinkimų rezultatus Sąjūdžio lyderis V.Landsbergis pasakė, kad Sąjūdžio deputatai dės pastangas, jog kuo greičiau būtų atkurtas Lietuvos valstybingumas, o Sąjūdžio pagrindu gali atsirasti nauja partija. Socialdemokratų partijos pirmininkas Kazimieras Antanavičius pasiūlė, kad parlamentas, likdamas Sąjūdžio įtakoje, pavestų Lietuvos komunistų partijai sudaryti vyriausybę.

Į pirmą Aukščiausiosios Tarybos posėdį susirinko 133 jau išrinkti deputatai, iš jų 96 – remiami Sąjūdžio. Buvo 70 nepartinių, 63 – įvairių partijų nariai, tarp jų 40 – Lietuvos komunistų, devyni – Socialdemokratų, penki – Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP), keturi – Žaliųjų, trys – Demokratų ir du – Krikščionių demokratų.

Pagal profesijas 28 buvo inžinieriai, 17 teisininkų, 13 ekonomistų, 10 pedagogų, devyni filologai, septyni agronomai, gydytojų, fizikų ir žurnalistų – po šešis, keturi istorikai, dar keli – kitų specialybių.

126 buvo baigę aukštąjį mokslą, 42 turėjo mokslo laipsnius, 26 – mokslo vardus.

Deputatais išrinkti įvairaus amžiaus žmonės: nuo 21-ų iki 30-ies – šeši, nuo 31-ų iki 40-ies – 44, nuo 41-ų iki 50-ies – 34, nuo 51-ų iki 60-ies – 40, 60-metį perkopę – devyni. Vidutinis deputatų amžius – 46 metai (palyginimui: 2016-aisiais išrinkto Seimo nario vidutinis amžius – 51,5 metų).

Tarp deputatų 1990-aisiais buvo dvylika moterų (2016-aisiais – 30).

Kauno frakcijos nebuvo

Kauno šešioliktukas AT buvo aktyvus ir svarbus. Č.V.Stankevičius išrinktas vicepirmininku, A.Ambrazevičius – prezidiumo nariu, A.Abišala ir A.Taurantas buvo Seimo seniūnais.

Sąjūdyje kauniečiai laikyti radikalesniais nei Sąjūdžio pagrindinė srovė, bet AT kažkokios neformalios "Kauno frakcijos" nebuvo. "Buvome susirinkę prieš Kovo 11-ąją, bet AT kauniečių deputatų susirinkimų nerengėme. Posėdžių salėje sėdėjome šalia, nes deputatai buvo susodinti ne pagal pažiūras, kaip kad dabar, o pagal apygardų numerius, tad tarpusavyje bendravome daugiau nei su kitais, juolab seniau ir buvome pažįstami. Bet kad būtų egzistavusi Kauno deputatų grupė kaip vienetas, to nebuvo", – sako A.Abišala ir priduria, kad, kalbant apie Kauno sąjūdininkus, radikalizmas – ne pats tinkamiausias žodis, geriau tiktų – racionalumas, vadovaujantis šūkiu "Siek neįmanomo ir pasieksi maksimumo". "Tokio racionalumo būta, ir manau, kad tai buvo teisinga", – pastebi A.Abišala.

Visa Lietuva mirgėjo plakatais "Su Sąjūdžiu – už Lietuvą".

Skirtingai nei dabar, Atkuriamojo Seimo pradžioje nebuvo visuotinio pasiskirstymo į frakcijas – į jas skirstėsi skirtingai galvojantys nuo "mainstreamo". Frakcijos formaliai įteisintos tik 1991-ųjų pavasarį. "Sąjūdis ėjo su viena pagrindine idėja, aš kokios ypatingos nuomonės neturėjau. Be to, buvau Seimo seniūnu, tad man reikėjo rengti ir vesti posėdžius, o 1991-ųjų vasarį buvau paskirtas ministru be portfelio, kurio viena iš funkcijų buvo palaikyti ryšius su Seimu, tad norėjosi nešališkai bendrauti su visų skirtingų frakcijų nariais", – A.Abišala pasakoja, kodėl priklausė tik neformaliai "Arbatėlės" frakcijai, kurioje buvo dalis Sąjūdžio deleguotų deputatų, labiausiai susibūrusių aplink V.Landsbergį.

1992 m. gegužę A.Abišala pasakė, kad politika jam pasirodė nesanti jo pašaukimu, tad daugiau rinkimuose nedalyvaus. Bet, pasak jo, tai palengvino jo pasirinkimą priimti pasiūlymą tapti ministru pirmininku, kuriuo buvo nuo 1992 m. liepos iki gruodžio, kai po rinkimų suformuota nauja Vyriausybė.

Sąjūdis nušluotas

Nepriklausomybę atkūręs parlamentas suskilo, net posėdžiavo atskirai, tad pripažinęs, kad nebegali rezultatyviai tęsti darbo, sutarė surengti pirmalaikius Seimo rinkimus.

1992-ųjų spalio 25-osios rinkimuose Sąjūdis buvo nušluotas. Seime iš kauniečių signatarų šešioliktuko beliko trys – V.Jarmolenka, A.Patackas ir A.Saudargas. A.Patackas ir A.Saudargas į Seimą po to buvo išrinkti dar dukart, V.Jarmolenka – kartą. Vėliau į Seimą dar dviem kadencijoms pavyko grįžti ir Č.V.Stankevičiui. Ne vienas iš tų šešiolikos dar ne kartą bandė laimę rinkimuose, bet sėkmė lydėjo retai.

Tiesa, kai kurie iš viešojo gyvenimo nedingo. A.Saudargas buvo užsienio reikalų ministras, ambasadorius, Europos Parlamento narys. V.Jarmolenka, A.Taurantas, G.Šerkšnys, Č.V.Stankevičius, V.Povilionis darė diplomatinę karjerą. R.Paulauskas, beveik himnu tapusio "Pabudome ir kelkimės" dainos muzikos autorius, lig šiol yra aktyvus dabartinių valdžių kritikas, tačiau jam kol kas taip ir nepavyko vėl būti išrinktam į Seimą. A.Ambrazevičius buvo valstybės konsultantas ekonominės reformos klausimais, Krašto apsaugos ministerijos sekretorius. V.Katkus karjerą tęsė finansų institucijose.

A.Abišala įsteigė konsultacinę bendrovę "A.Abišala ir partneriai", vieną iš seniausių vadybos konsultacinių kompanijų Lietuvoje. 2008-aisiais jis vadovavo Vyriausybės komisijai energijos tiekimo saugumo problemoms nagrinėti, buvo derybininkas su ES dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Dabar sakosi esąs pensininkas, bet tebedirbantis vadybos konsultantu.

Pasitraukęs iš politikos, A.Abišala sako su kitais iš Kaune išrinktų signatarų šešioliktuko aktyviai nebendravęs, juolab dauguma persikėlė gyventi į Vilnių, iš gyvų Kaune dabar belikę V.Katkus, P.Varanauskas. Tarp gyvųjų nebėra B.Nedzinskienės, V.Paliūno, A.Patacko, L.Simučio. "Dabar dažniausiai susitinkame per signatarų renginius, įskaitant ir laidotuves", – sako A.Abišala.

Laikas keičia ir kauniečių preferencijas: 2016-aisiais šešiose iš septynių Kauno vienmandačių apygardų tik vienoje nugalėjo iš Sąjūdžio gimusios Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų atstovas, kitose – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatai. Tiesa, balsuodami už partijų sąrašus kauniečiai ir po 30 metų liko ištikimi Sąjūdžio idėjų tęsėjams.

Antrojo sezono pirmąjį žaidimą laimėjęs ekspremjeras finalo laukė ilgiau nei pusę metų. Pagaliau penktojoje finalinėje kovoje pamatysime ir kovingai nusiteikusį A.Abišalą. „Šį vakarą čia visi yra lygūs, visi yra tik žaidėjai, ir visi yra laimėtojai, patekę į „Auksinio proto” finalą”, – sakė žaidimo vedėjas Arūnas Valinskas.

„Beje, ponas Aleksandrai, jūsų pasirodymas „Auksiniame prote” yra vienas įspūdingiausių ir įsimintiniausių! Mums po pirmojo žaidimo rašė sužavėti žiūrovai ir žiūrovės, kurios prašė jūsų adreso ir telefono numerio, bet mes jo neišdavėme”, – ekspremjerui pasakojo A.Valinskas. 

Ekspremjero svajonių šalis – Italija, tačiau jis prisipažino, kad mielai aplankytų ir Ispaniją, Barseloną. „Esu buvęs ir Italijoje, ir Ispanijoje, tačiau mažai turistavau, tad norėčiau pamatyti Antonio Gaudi kūrinius, ypač Sagrada Familia (Šventosios Šeimos katedrą), kuri dar nebaigta statyti, tad, tikiuosi, spėsiu ten apsilankyti, kol ji bus pabaigta”, – vylėsi A. Abišala.

Apie kelionę į Italiją svajoja ir dar viena penktojo finalo dalyvė 43 metų baldų salono vedėja iš Vilniaus Kristina Girsienė. Moteris jau yra keliavusi po Italiją, tačiau, sako, kad vis negana, nes Italijoje dar yra labai daug ką pamatyti.

Kaip ir A. Abišala į Ispaniją, ypač Kataloniją, svajoja nukeliauti dar viena finalo dalyvė – 49 metų vilnietė Rūta Naujokaitė. Beje, jos kelionių svajonių objektas visai kitame krašte – Rūta norėtų pabuvoti Plitvicos nacionaliniame parke Kroatijoje, o kaip didžiausią kelionių nuotykį prisimena Slovakijos kalnus ir įveiktą aukščio baimę. „Bet aukščio vis tiek bijau”, – juokiasi Rūta.

Penktajame finale žais tik du vyrai – ekspremjeras A. Abišala ir 59 metų chemikas iš Šiaulių Robertas Balandis. Kaip ir daugelio „Auksinio proto” finalininkų, R. Balandžio svajonių šalis – Islandija. Tačiau labai norėtų nuvykti ir į Italijai priklausančią Kaprio salą.

Apie Islandiją svajoja ir į finalą patekusi kolegas „angelus sargus" nugalėjusi pareigūnė – 53 metų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato organizacinės grupės specialistė Zinaida Samuolienė.

Pirmąkart į „Auksinį protą” žemaitė iš Plungės Laima Šedvydienė atvažiavo su vyru ir vienų metų jauniausiuoju iš keturių vaikų sūneliu Karoliu. Mama sėkmingai žaidė ir, nugalėjusi visus konkurentus, pateko į finalą. Tuo metu mažylis ramiai miegojo ant tėčio Tomo rankų. Į finalinį žaidimą Laima iš Plungės jau atsivežė visa šeimyną – ir vyrą, ir visus keturis vaikus – tris mergaites ir jaunėlį, kurie iki filmavimo smagiai dūko LRT studijoje.

„Pasakykite, ko jums palinkėjo vyras prieš žaidimą?” – klausinėjo Laimos Andrius Tapinas. „Jei laimėsiu ir šį kartą, pasakysiu,” – šypsojosi užsispyrusi žemaitė. Galbūt Laimai ir vėl pasiseks, ir ji nukeliaus į savo svajonių šalį Portugaliją.

Tačiau konkurentai finaliniuose žaidimuose – rimti, klausimai – sudėtingi, o laimėti nori kiekvienas. Kuriam iš šio šešeto pasiseks nukeliauti į savo svajonių šalį? Anot A.Valinsko ir A.Tapino, laimėtojas vieną iš šešių burtais ištrauktų ES šalių galės pasikeisti į savo svajonių šalį.

Penktasis „Auksinio proto” finalas – trečiadienį 21.30 val. per LRT televiziją.

1991 metų sausio įvykių metu tuometinis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas Aleksandras Abišala Vilniaus oro uoste stebėjo desantininkų iš Pskovo atvykimą Vilniaus oro uoste.

„Teko stebėti, kaip į oro uostą atvyksta desantininkai iš Pskovo“, – teismui sakė Nepriklausomybės akto signataras, politikas, verslininkas. Jis trečiadienį buvo apklaustas liudytoju Vilniaus apygardos teisme, kuris nagrinėja Sausio 13-osios bylą.

„Civilinis oro uostas, ne visur galima prieiti, stebėti“, – sakė A.Abišala, paprašytas pateikti detalių apie desantininkų išsilaipinimą. Pasak liudytojo, desantininkai galėjo išsilaipinti sausio 9-10 dienomis. Jis taip pat neatmetė galimybės, kad dalis sovietų kariškių, persirengę civiliais rūbais, galėjo atvykti per Vilniaus geležinkelio stotį.

Liudytojas taip pat sakė, kad tuo metu suaktyvėjo organizacijos „Jedinstovo“ veiksmai, OMON, kuris buvo ne kariuomenės, o sovietinės milicijos dalinys.

„Nutraukimas bet kokių derybinių kontaktų, rodė, kad ruošiamasi“, – apie sausio įvykius kalbėjo A.Abišala.

Jis taip pat minėjo, kad iš diskusijų, iš kariškių elgesio buvo aišku, kad ruošiamasi valstybės perversmui, buvo ruošiami papildomi kariškių daliniai.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas minėjo, kad tuo metu Lietuvoje buvo jaučiama aktyvi sovietinių struktūrų – KGB ir GRU – veikla.

Po A.Abišalos teismas ėmėsi 1990–1992 metais miškų ūkio ministro pareigas ėjusio Vaidoto Antanaičio apklausos.

Po pietų bus apklaustas pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis ir 1991 metais Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Patrulinės tarnybos skyriaus inspektoriaus pareigas ėjęs, o 1991– 1994 metais Lietuvos greitojo reagavimo rinktinei „Aras“ vadovavęs Jonas Lazarenka.

Teismas ankstesniuose posėdžiuose yra apklausęs tris liudytojus – tuometinį valstybės vadovą Vytautą Landsbergį, Aukščiausiosios Tarybos deputatą Algirdą Saudargą, tuometinį Lietuvos atstovą Maskvoje Egidijų Bičkauską.

Ši byla savo apimtimi ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų nepriklausomos Lietuvos teismų istorijoje. Teisiamųjų suole sėdi du asmenys, tačiau dar per 60 kaltinamųjų yra teisiami už akių. Jie kaltinami karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui. Nukentėjusiaisiais byloje pripažinta beveik 500 žmonių, liudytojų – apie tūkstantis. Bylą sudaro 709 tomai, iš jų vien kaltinamasis aktas – 13 tomų.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

25-eri metai. Valstybės istoriją skaičiuojant, tai buvo visai neseniai, žmogaus gyvenime – tai juntamas laiko tarpas. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias pranoko visus lūkesčius. 2 milijonai žmonių rankomis susijungė 620 km nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Baltijos kelias buvo suskirstytas į 50 ruožų, taip pabrėžiant 50 sovietų okupacijos metų.

Baltijos kelias įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė.  2009-aisiais UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą.

Šiandien akcijos organizatoriai prisimena, kad buvo numatę, ką daryti, jei žmonės nesusirinktų, bet to neprireikė. Entuziazmas buvo begalinis, neateiti tiesiog negalėjai. Svarstydami, ar šiandien galima akciją pakartoti, jie sako, kad apie tai net nereikia galvoti, nes Baltijos kelias – simbolis ir atmintis, iš kurios galima mokytis, jeigu to prireiktų.

Patys išsireikalavo transportą

1989-aisiais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos Liaudies frontų inicijuotoje Baltijos asamblėjoje Taline priimta Baltijos tautų teisių deklaracija, paskelbtas iš priespaudos besivaduojančių  Baltijos šalių tikslas – nepriklausomybė, ir nutarta paminėti Molotovo ir Ribentropo pakto 50-ąsiais metines, parodant trijų tautų ryžtą kovoti dėl nepriklausomybės .

„Buvo siekiama spausti sovietų valdžią, demokratinių valstybių žmones ir vadovus, kad jie pagaliau pradėtų garsiai kalbėti, pripažintų, kad Lietuva yra okupuota, o jei yra okupuota ir nori išsivaduoti, tai ji turi tokią teisę“, – prisimena vienas Baltijos kelio organizatorių Aleksandras Abišala.

Baltijos kelio atkarpos Lietuvoje organizatoriai prisimena, kad baimintasi, ar šią idėją pavyks įgyvendinti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – buvo vasara, po rinkimų truputį nuslūgo žmonių aktyvumas, trūko transporto. Baltijos kelio atkarpos nuo Vilniaus iki Ukmergės vienas iš koordinatorių Arūnas Grumadas sako, kad, nepaisant visų sunkumų, ypač reklamuoti šios idėjos ir vykti į Baltijos kelią žmonių raginti nereikėjo, svarbiausia buvo iš visos Lietuvos regionų vykstančiuosius informuoti, į kurią atkarpą važiuoti.

„Žmonės važiavo, pavyzdžiui, iš Jurbarko 60-yje sunkvežimių. Tai dabartiniais laikais, turbūt, mažai kas ryžtųsi ant kieto suolo, be amortizacijos sunkvežimio kėbule tokį tolimą kelią važiuoti. Kaune, pavyzdžiui, buvo, galima sakyti ,apsupta arba užimta autobusų stotis, po to buvo gautas leidimas, ir maršrutiniai miesto autobusai vežė žmones. Alytuje buvo beveik užimta savivaldybė, žmonės irgi reikalavo juos vežti, taip irgi gavo transportą“, – sako A. Grumadas.

„Niekas nesitikėjo, kad žmonės viską mes, kooperuosis. Kai kurie žmonės paskui sakė, kad kaip elektra ėjo. Sako: „Matai žmones, ir ašaros byra“, – tuometinius įvykiu atpasakoja viena Baltijos kelio organizatorių Angonita Rupšytė.

Tuo metu A. Abišala teigia, kad organizatorių didžiausia klaida, jog nebuvo tikėtasi tokio žmonių aktyvumo.  Iš įvairių regionų vykusiems žmonėms kelionei numatyta per mažai laiko, todėl ne visi laiku spėjo nuvykti į numatytas Baltijos kelio atkarpas.

„Iš Kauno tuomet pakilo maždaug 250 tūkst. žmonių iš 360 tūkst. tuomet gyvenusių. Tai – du trečdaliai tautos. Kad tiek dalyvautų patriotinėje akcijoje, turbūt, niekada pasaulyje nėra buvę, ir vargu, ar kada nors bus“, – mano A. Abišala.

Vietoj mobiliojo telefono – lėktuvas

Dar vienas organizatorių galvos skausmas buvo, kaip kelyje keistis informacija apie susidariusius kamščius, kaip juos aplenkti. Tuomet mobiliojo ryšio telefonų dar nebuvo. Nuspręsta, kad situaciją stebėti būtų galima iš lėktuvų.

„Vienas iš pagalbininkų komunikacijoje buvo Lietuvos radijas, bet jis turėjo gauti informaciją. Čia mums padėjo tuometinė kelių policija, milicija, kurie turėjo radijo siųstuvus ir galėdavo į Lietuvos radiją perduoti vieną ar kitą informaciją toje vietoje, kurioje buvo kliūtys“, – pamena A. Grumadas.

Baltijos kelio koordinatoriai net buvo numatę, kaip užpildyti gyvąją grandinę, jei atvažiuotų mažiau žmonių, nei planuota. A. Rupšytė teigia, kad buvo sugalvota pasiimti juodų juostų ir žvakučių, kurios simbolizuotų tuos, kurie žuvo lageriuose ir tremtyje.

Baltijos kelio atkarpą nuo Panevėžio iki Latvijos sienos koordinavęs Algirdas Mulevičius teigia, kad juodų kaspinų taip ir neprireikė.

„Tačiau tų kaspinėlių pagalbos nereikėjo, žmonių buvo pakankamai, o kitur net stovėjo gal dviem trim eilėm“, – tikina A. Mulevičius.

Kremlius labai susierzino

Baltijos kelias  po kurio laiko buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė, tačiau ir 1989-aisiais buvo pastebėtas Vakarų valstybių, o Kremliuje sukėlė didelį susierzinimą.

„Efektas buvo didžiulis. Jau vien tai, kad KGB Lietuvoje ir Maskvoje pripažino, kad labai padidėjo nacionalizmas, kaip jie tada vadino, ir kad vienas iš to pasireiškimų buvo Baltijos kelias. Tiesa, jie teigė, kad dalyvavo tik apie 200 tūkst. žmonių, nors skaičius buvo bent 5 kartus didesnis“, – dėsto A. Abišala.

Tai buvo žmonių referendumas

„Iš tikrųjų tai buvo referendumas. Žinant, kad okupuotoje valstybėje nėra balsavimo būdo, nėra parašų rinkimo... Kai fiziškai žmonės ateina, nepaneigsi. Nepaneigiamas faktas okupacijos metu – įvykęs žmonių referendumas“, – įsitikinęs A. Grumadas.

Baltijos kelio koordinatoriai sako, jog geriausia, kad nereikėtų antrąkart to daryti. Jie vengia net kalbėti apie tai, ar dabar žmonės į jį susirinktų. Reikalinga idėja ir tikslas. Tačiau, pasak jų, Baltijos kelias neturi būti pamirštas. 

„Banalu sakyti, kad žmonės, kurie nežino savo istorijos, visada lieka vaikais ir taip pat kartoja tas pačias klaidas, todėl prisiminti reikia. Jeigu mes minime Žalgirio mūšį, Mindaugo karūnavimą, Vasario 16 ir Kovo 11, reikia nepamiršti, žinoti bent jau tam, kad galėtume pasakyti – mes galėjom, mes padarėm, mes turim pavyzdžių, kad jeigu kartais reikėtų vėl, mes turim iš ko mokytis“, – įsitikinęs A. Abišala.

Rusijos sprendimas stabdyti atominės elektrinės (Baltijos AE) Karaliaučiuje projektą gali reikšti, jog rusai supranta, kad Baltijos šalys nebestatys savo atominės elektrinės Visagine. Tokios nuomonės laikosi BNS kalbinti ekspertai.

Anot buvusio premjero, šiuo metu - vadybos konsultanto Aleksandro Abišalos, Baltijos AE buvo politinis projektas. Jo nuomone, seniai buvo aišku, kad Rusijos anklave negali būti jokios branduolinės jėgainės.

„Aš manau, kad šis atvejis buvo dvejopas - daryti spaudimą nestatyti elektrinės (Visagino AE - BNS) ir Baltijos šalims elektros tinklais nesijungti į Europos Sąjungą sinchroniškai. Čia jau formaliai patvirtina, bet jau prieš pusmetį ar daugiau buvo aišku, kad statybos Karaliaučiuje yra stabdomos. Mane tas gąsdina, nes tai lyg ir rodytų, kad rusai supranta, kad mes savo elektrinės jau nebestatysime. Kitaip sunku paaiškinti. Arba tiesiog per ilgai tai užsitęsė ir jau nebebuvo galima kišti pinigų į demonstravimą, kad kažkas vyksta“, - BNS sakė A.Abišala.

„Viską kartu sudėjus, paaiškėjo tas, kas seniai buvo aišku. Bet kodėl Rusija dar nepatempė gumos, kol formaliai paaiškėtų, kad mes nestatome Visagino atominės elektrinės, tai aš nežinau“, - pridūrė jis.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) vadovas Ramūnas Vilpišauskas BNS taip pat sakė manantis, jog Rusijos sprendimą galima interpretuoti kaip kaimynų supratimą, jog Lietuva ir kitos Baltijos šalys nebestatys naujos AE Visagine.

„Jau prieš kurį laiką pasirodė ženklų, kad naujos atominės elektrinės projektas Karaliaučiuje yra stabdomas. Tai galima interpretuoti dvejopai. Viena vertus, tai rodo, kad jis veikiausiai neatsipirktų. Kita galima priežastis - jei vertintume to projekto idėjos atsiradimą kaip konkuruojančio projekto Visagino atominei elektrinei, - tai galima suprasti kaip jo autorių manymą, jog Lietuva atsisakė idėjos plėtoti Visagino atominės elektrinės projektą“, - BNS sakė politologas.

Anot R.Vilpišausko, Baltijos AE projektas galėjo būti „mėginimas sukurti įspūdį apie konkuruojantį ir galbūt sparčiau realizuojamą projektą“.

A.Abišalos manymu, Rusijos sprendimas nebetęsti Baltijos AE statybos neturės jokios įtakos VAE projektui.

„Manau, kad jokios įtakos sprendimui (dėl Visagino - BNS) negali turėti. Visada buvo aišku, kad ten (Karaliaučiuje - BNS) nebus jokios atominės elektrinės“, - BNS sakė ekspertas, pridurdamas, kad Baltijos AE projektas neturėjo jokios ekonominės perspektyvos, nes Karaliaučiuje ir dabar yra pakankamai elektros gamybos pajėgumų.

Buvęs Energetikos instituto vadovas, energetikos ekspertas Jurgis Vilemas sako, kad Rusijos sprendimas nebestatyti atominės elektrinės Karaliaučiuje yra logiškas, ekonomiškai pamatuotas. Tačiau, jo teigimu, šiuo metu srityje statyti gamtinių dujų ar akmens anglies elektrinių taip pat neapsimoka, nebent Rusija planuotų ateityje elektrą eksportuoti į Europą.

„Ta atominė elektrinė buvo planuojama statyti energijos eksportui. Dabar Europai tos elektros nereikia, pačiai Europai yra elektros energijos perteklius, kainos labai žemos. Tiesiog rusai ekonomiškai turbūt suskaičiavo, kad jie ten jokio pelno nedavė, grynas nuostolis iš tos atominės elektrinės“, - Žinių radijui kalbėjo J.Vilemas.

Energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius per savo patarėją BNS sakė nekomentuosiantis pranešimo apie stabdomą Baltijos AE projektą, nes tai esanti neoficiali informacija.

Praėjusią savaitę Rusijos verslo leidinys „Komersant“ rašė, kad Rusija atsisakė planų Karaliaučiaus srityje statyti atominę elektrinę (AE). Anot leidinio, Rusijos vyriausybė atsisakė mažos ar vidutinės galios branduolinės jėgainės srityje statybos ir dabar svarsto planus statyti jėgaines, kurios elektrą gamintų degindamos gamtines dujas ar akmens anglį.

Rusijos valstybinė branduolinės energetikos korporacija „Rosatom“ pernai gruodį skelbė, kad dėl mažesnės galios atominės elektrinės srityje statybos apsispręs pirmąjį šių metų pusmetį.

Rusija planavo Karaliaučiaus srityje iki 2017 metų pastatyti 2,3 tūkst. megavatų galios branduolinę jėgainę, kuri būti orientuota į kaimyninių valstybių rinkas. Eksporto planams žlugus, pernai vasarą Maskva pripažino, kad projektas laikinai sustabdytas, ir svarstoma galimybė statyti gerokai mažesnio pajėgumo branduolinę jėgainę.