Ekspresionizmo tradicijos tąsa

Parodos „Nerimo laikas: ANGIS ir mokiniai“ kuratorė Genovaitė Bartulienė pasakoja, kad viena ryškiausių dailininkų grupės „Angis“ figūrų yra Alfonsas Vilpišauskas. „Jis grupėje „Angis“ užėmė poziciją, tapačią Adomo Galdiko ir Mstislavo Dobužinskio vietai „Ars“ grupėje tarpukariu, t. y. mokytojo poziciją, – pasakojo kuratorė. – Būtent jis didelę dalį „Angies“ narių užkrėtė tapybos virusu dar būnant jaunuoliško amžiaus, jiems besimokant Stepo Žuko taikomosios dailės technikume.“

A. Vilpišauskas ir nykiais stagnacijos metais matė pedagoginės veiklos prasmę, rūpinosi neformaliuoju ugdymu, įkūrė ir vedė sekmadieninį tapybos būrelį. „Vėliau stebėjo buvusių mokinių kelius ir palaikė ryšius. Dažnas angietis prisimena vakarojimus A. Vilpišausko dirbtuvėje. Tapęs vienu iš grupės „Angis“ įkūrėjų ir nariu, toliau dėstė tapybą Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dabar – A. Martinaičio dailės mokykla)“, – dėstė G. Bartulienė.

Jovita Aukštikalnytė. Paribio portretai. / Organizatorių nuotr.

Inspiravo jaunesnius

Vienas iš trylikos grupės „Angis“ narių Arūnas Vaitkūnas savo kūryboje eksperimentavo su spalva, kompozicija ir viso paveikslo struktūra. Jo kūryba įkvėpė tuometę studentę Jovitą Aukštikalnytę-Varkulevičienę, kuri Vilniaus dailės akademijoje studijavo 1996–2002 m. – kaip tik tuo metu, kai buvo aktyvi grupės „Angis“ kūrybinė veikla.

Praėjus 33 metams nuo grupės susibūrimo ši drąsa ir ryžtas vis dar gyvuoja – tai atsispindi „Angies“ įkvėptoje jaunesniosios kartos kūryboje.

Grupės „Angis“ menininkų kūryba man buvo reikšminga studijų metais. Veikė ir inspiravo didelių formatų ekspresyvi tapyba. A. Vaitkūnas ir Laima Drazdauskaitė – tapytojai, dėstytojai, kuriuos vertinu kaip svarbiausius ir reikšmingiausius savo mokytojus. Jie įsimintini ne tik dėl tapybos patirties perdavimo, bet ir dėl santykio, ypatingo ryšio, kurį jie kūrė su kiekvienu studentu“, – dalijasi tapytoja.

Tapytojas A. Vaitkūnas daug dėmesio skyrė laiptinių motyvams. „Vasaros praktikos metu Vilniuje dėstytojas tapė senamiesčio laiptines, o mes, studentai, tapėme dar atvirus, labai autentiškus senamiesčio kiemelius. Po praktikos dėstytojas pranešė, kad mūsų sukurti darbai bus eksponuojami parodoje“, – 1994-aisiais įvykusią pirmąją kolektyvinę studentų ir dėstytojo tapybos parodą galerijoje „Arka“ prisimena tapytoja.

Savo dabartinę kūrybą menininkė apibūdina principu „stebėti, reaguoti, atrasti“. Stebėdama erdvę aplink save, ji sureikšmina asmeninę regimąją patirtį ir santykį su tam tikra vieta ir laiku. Visa tai įkvepia dailininkės tapybą.

Agnė Kulbytė / Organizatorių nuotr.

Žavi nerimastinga ekspresija

Ričardas Nemeikšis – grupės „Angis“ narys nuo 1990 m. Jo kūrinys „Be pavadinimo“ – didelė drobė, netikėtai padengta rožinės spalvos dažais, sulaukė nemažai diskusijų.

„Per monotonišką dažą galime regėti kūrybos transformaciją: netradicinė, nerimta, netgi netapybiška spalva tampa tapybos istorijos savirefleksija ir savikritika. R. Nemeikšio kūryba paneigia savaime suprantamas tapybos tiesas“, – teigia parodos „Nerimo laikas: ANGIS ir mokiniai“ konsultantė Kristina Budrytė-Genevičė.

R. Nemeikšio kūryba įkvėpė 1982 m. gimusį tapytoją Andrių Zakarauską. „Angies“ autorių kūryba mane žavi savo nerimastinga ekspresija, tinkanti nuolat atsinaujinančiai, nerimo kupinai šiandienai, o labiausiai svarbi pagarba tapybai, jos kalbai ir tradicijos puoselėjimui“, – teigia A. Zakarauskas.

Kalbėdamas apie savo darbus, autorius pabrėžia, kad pagrindinė jo kūrybos idėja yra kūnas kaip potėpis, kuris formuojasi tapybos erdvėje: „Atsirandantys vaizdiniai yra medijuoti ir susiję su pačiu kūrimo procesu, tad tapydamas aiškinuosi tapybos ir tapytojo vaidmens svarbos klausimus ir jų vaidmenis dailės istorijoje.“

Andrius Zakarauskas / T. Kazakevičiaus nuotr.

Veiksmo galia

Prisimindama studijų Vilniaus dailės akademijoje laikus tapytoja Agnė Kulbytė pasakoja apie netoli buvusias grupės „Angis“ narių dirbtuves, jos kūryboje atspindį radusias jų idėjas. Didelę įtaką padaręs dailininkų grupės narys Henrikas Čerapas.

„Tapybos sampratos dramatizmas prasivėrė su H. Čerapo kūrybos ir mokymo principų pažintimi. Per meno istorijos prizmę jis atskleidė savitą tapybinės plastikos analitiką, dažnai atsinešdavo tada dar nematyto Giacometti (Alberto Giacometti, vienas garsiausių XX a. skulptorių, tapytojų grafikų, – red. past.) albumų, o tapymo pratimuose iš natūros reikalaudavo tarsi visko iš karto – formos analizės ir apibendrinimo. Ilgą laiką mano intuityviai monochrominė paletė vis būdavo gražesnė už paveikslą, kol pajutau, kad viskas atrandama per patį tapymo veiksmą ir tik tada, kai jis lieka neatpažintas, nebylus“, – apie patirtą įtaką kūrybai pasakoja A. Kulbytė.

Jovita Aukštikalnytė / Organizatorių nuotr.

Kartų ryšys ir realijos

Parodos „Nerimo laikas: ANGIS ir mokiniai“ iniciatorė, Kauno modernaus meno fondo atstovė Rugilė Andziukevičiūtė-Buzė, teigia, kad parodoje bus galima gyvai pamatyti grupės „Angis“ menininkų kūrybą, pajusti, kaip jie koreliuoja su šių dienų aktualijomis.

„Plėtoti mokinių ir mokytojų temą mus paskatino prisiminimai apie šviesaus atminimo A. Vilpišausko organizuotus plenerus Šilavoto davatkyne. Ten jis kviesdavo kitus „Angies“ narius ir savo mokinius tapyti gamtoje ir būtent ten susipažinome su jo mokiniais. Šia paroda norime ne tik paskatinti prisiminti dailininkų grupės „Angis“ įtaką Lietuvos meno pasauliui, bet ir parodyti gyvą to palikimą – jaunesnius menininkus, kurių kūrybai padarė įtaką šios grupės nariai“, – teigia R. Andziukevičiūtė-Buzė.

Nemaža dalis šios parodos kūrinių yra iš Kauno modernaus meno fondo kolekcijos. Įtraukti darbai apima ir dalyvavusius pirmose grupės parodose, ir naujausius menininkų kūrinius. Be to, parodoje pristatoma ir jaunosios kartos atstovų, tobulėjusių vadovaujant kai kuriems angiečiams, tapyba.

„Aktyviai meno lauke dalyvaujantys angiečiai išaugino žinomų jaunų kūrėjų generaciją. Tai J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Konstantinas Gaitanži, Jonas Jurčikas, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, A. Kulbytė, Auksė Miliukaitė, Povilas Ramanauskas, Eglė Ulčickaitė, A. Zakarauskas. Ne vienas jų taip pat yra tapę mokytojais“, – pasakoja G. Bartulienė.

Kas? Paroda „Nerimo laikas: Angis ir mokiniai“.

Kur? Laikinoje galerijoje, buvusiame vagonų dažymo ceche (A. Juozapavičiaus pr. 122, Kaune).

Kada? Atidarymas rugsėjo 15 d. 18 val. Veiks iki spalio 15 d. (ketvirtadieniais, penktadieniais 15–19.30 val., savaitgaliais – 11–17 val.).

Liepos 29–rugpjūčio 7 d. vykęs XVI Šilavoto pleneras ir jį lydinčios kūrybinės edukacijos, skirtos vietos bendruomenės nariams, sukvietė tapybos, keramikos, fotografijos, tarpdisciplininio meno kūrėjus.

Plenere pirmą kartą dalyvavusi dailininkė, keramikė Monika Gedrimaitė sako, kad Šilavotas įsiminė kaip gamtiškai, istoriškai, kultūriškai ir intelektualiai turtinga vieta. "Visada gera kūrybinėse išvykose sutikti menininkų, kuriančių skirtingose srityse, dalytis mintimis, patirtimis, įdirbiu, stebėti vienas kito kūrybos procesą. Plenero metu savo žinias apie keramiką perdaviau jo dalyviams ir vietos bendruomenės nariams, supažindindama juos su molio subtilybėmis edukaciniame užsiėmime. Buvo smagu sutikti žmonių, kurie molį rankose laikė pirmą kartą", – įspūdžiais dalijasi M.Gedrimaitė.

Eimučio Markūno ekspozicija / P. Lincevičiaus nuotr.

Anot dvyliktąjį kartą plenere dalyvavusios tapytojos Aušros Andziulytės, nors pleneras neilgas, Šilavoto aplinka, netikėti pastebėjimai joje, kūrybiniai eksperimentai, diskusijos su kolegomis dažnai tampa postūmiu naujiems meniniams sprendimams, atradimams. "Šiemet šio atradimo džiaugsmo tikrai buvo. Su kolegomis daug šnekėjomės apie kūrybinį procesą, apie atsitinkantį kūrinį ir tikrumą, apie plenero pradininką Alfonsą Vilpišauską", – pasakoja tapytoja.

Ne pirmą kartą plenere dalyvavusiam fotomenininkui Remigijui Treigiui kiekvienais metais yra įdomu susitikti su į jį atvykstančiais jaunaisiais menininkais, diskutuoti su jais, stebėti, kaip jie kuria. "Be to, dalyvaudamas plenere, sugrįžtu į gimtąsias vietas, kuriose gera ir būti, ir kurti", – sako fotomenininkas.

Plenero kuratorius P.Lincevičius pokalbyje su "Santaka" taip pat prisiminė plenero iniciatorių A.Vilpišauską, pasakojo apie Šilavoto plenero išskirtinumą, jo svarbų indėlį į Prienų apskrities kultūrinio tapatumo kūrimą, vietos bendruomenės narių dalyvavimą plenero metu organizuojamose kūrybinėse edukacijose ir pasidalijo mintimis, kuo šiųmetis Šilavoto pleneras buvo kitoks.

Remigijaus Treigio ekspozicija. / P. Lincevičiaus nuotr.

– Esate 2004-aisiais tapytojo A.Vilpišausko pradėtos Šilavoto vasaros plenerų tradicijos puoselėtojas. Ar A.Vilpišausko asmenybė, kūryba yra prisimenami pleneruose, kurie organizuojami, deja, jau be jo?

– A.Vilpišauskas, 2000-aisiais atvykęs tapyti į dabar jau muziejumi tapusį Šilavoto Davatkyną (Prienų krašto muziejaus padalinys – aut. past.), pakeitė Šilavoto identitetą. Tapytojo dėka jis dabar gerai žinomas tarp meno bendruomenės narių ir mėgėjų. Pasakodamas apie plenerą, visuomet pabrėžiu, kad tai A.Vilpišausko kūrinys. Didžioji dalis plenere dalyvaujančių menininkų asmeniškai pažinojo tapytoją kaip draugą, kolegą ar mokytoją, jo atminimas visada būna svarbi Šilavoto plenerų dalis.

Viena iš plenero koncepcijos linijų – suteikti erdvę menininkams ne tik kurti ir pristatyti savo kūrybą vietos bendruomenei, bet ir generuoti naujas idėjas. Įprasta, kad Lietuvoje organizuojami plenerai yra labiau orientuoti į rezultatą – menininkų skatinimą plenero metu kurti produktyviai. Tačiau Šilavoto pleneras išsiskiria tuo, kad tampa erdve konceptualiems procesams.

Monikos Gedrimaitės ekspozicija. / P. Lincevičiaus nuotr.

Pleneras vyksta unikalioje aplinkoje – Šilavoto Davatkyne – šimtmetį gyvavusiame neoficialiame moterų vienuolyne, kurį jame gyvenusios vienuolės pačios ir įkūrė. Dažnai būna taip, kad kūrėjai, atvykę į naują erdvę, ją, visų pirma, turi prisijaukinti, todėl tik atvažiavusiems į plenerą būna sunku pradėti kurti. Pirmosiomis dienomis, kad dalyviai geriau pažintų kultūrinį kontekstą, kuriame dešimtį plenero dienų gyvena ir kuria, organizuojama ekskursiją po Šilavotą. Bendravimas taip pat tampa svarbiu plenero aspektu, kadangi čia susirenka skirtingų vizualiojo meno disciplinų kūrėjai. Susipažinus vieniems su kitais kyla naujų idėjų ar planų apie bendrus tarpdisciplininius projektus, kuriuos plenero dalyviai įgyvendina vėliau.

Atsižvelgiant į išvardytus aspektus, pleneras turi meno rezidencijos bruožų, kai kūryba organiškai kyla iš vietos patirties ir komunikavimo su kolegomis. Taip sukauptos patirtys kūryboje būna išreiškiamos ir plenerui pasibaigus.

Tačiau, žinoma, plenero metu dalyviai sukuria kūrinių, kurie eksponuojami uždarymo renginio metu.

Samantos Augutės ekspozicija. / P. Lincevičiaus nuotr.

– Šilavoto pleneras skirtas ne tik menininkams. Kita svarbi jo koncepcijos linija – indėlis į Prienų apskrities kultūrinio tapatumo kūrimą. Pleneras aktualizuoja apskrityje esantį kultūros paveldą, skatina kultūrinį turizmą, kuria apskrities identiteto komunikavimo priemones. Tai pasiekti jums pavyksta dėl to, kad plenero metu skirtingų vizualiojo meno disciplinų kūrėjai laiką skiria ne tik individualiai kūrybai, bet ir kūrybinėms edukacijoms vietos bendruomenės nariams organizuoti. Ar ši – kūrybinių edukacijų – idėja vystoma nuo pat pirmojo Šilavoto plenero? Ar tai jūsų, kaip plenero organizavimą perėmusio kuratoriaus, iniciatyva?

Menininkų ir bendruomenės ryšys buvo svarbus nuo pat pirmojo plenero ir jis apima ne tik edukacinius užsiėmimus. Dalyvavę kūrėjai yra sutvarkę ir atnaujinę Šilavoto kapinėse esančias partizanų laidojimo vietas, prisidėję prie Jiesios upės aplinkos tvarkymo. Toks bendruomeniškumas radosi natūraliai ir natūraliai perėjo į norą dalytis patirtimi ir pagyvinti vietos kultūrinį gyvenimą. Manau, kad šiuolaikinis pleneras negali būti uždaras. Jis turi skatinti dialogą ir suteikti galimybių kurti naujus tarpasmeninius ryšius.

– Kaip vietos bendruomenės nariai priima kvietimą prisijungti prie menininkų? Ar jie aktyviai, smalsiai įsitraukia į kūrybines veiklas?

– Šiais metais plenere pirmą kartą vyko keramikos kūrybinės dirbtuvės, kurios sulaukė daug dėmesio. Vietos gyventojai noriai įsitraukia į kūrybines veiklas, kai kurie jose dalyvauja jau ketvirtus metus iš eilės ir turi sukaupę tam tikros kūrybinės tapybos patirties. Stengiamės, kad kūrybinės edukacijos vyktų ne tik plenero metu. Ne taip seniai – prieš keletą mėnesių – Šilavoto Davatkyne vyko Šilavoto interdisciplininio centro organizuotos piešimo dirbtuvės, kurias vedė menininkas Mindaugas Lukošaitis.

Tado Kazakevičiaus ekspozicija. / P. Lincevičiaus nuotr.

– Kokio grįžtamojo ryšio tiek iš bendruomenės narių, tiek iš menininkų sulaukiate?

– Drąsiai teigiu, kad grįžtamasis ryšys yra teigiamas. Prienų rajono gyventojams kultūrinės veiklos yra sunkiau pasiekiamos, o šio plenero metu atsiveria galimybė iš arti pamatyti, susipažinti su ne tik Lietuvoje, tačiau ir už jos ribų žinomais menininkais ir jų kūryba.

Šilavoto pleneras išsiskiria tuo, kad tampa erdve konceptualiems procesams.

– Ar pastebite vietos bendruomenės pokyčių, kuriuos paskatina jos narių edukavimas, susipažįstant su šiuolaikiniu menu, jo procesais?

– Apmąstant visus plenerus, galima pastebėti vietos bendruomenės kultūrinį pokytį. Plenero metu vykdomos veiklos, parodos ugdo meno suvokimą, o kai kūrėjai patys papasakoja apie idėjas, kurios slypi už abstraktaus tapybos kūrinio ar skulptūrinio objekto, išnyksta atsiribojimo siena ir įvyksta dialogas.

– Į šių metų plenerą pakvietėte dar iki šiol jame nedalyvavusios meno disciplinos – keramikos – atstovę. Kas paskatino? Galbūt patys bendruomenės nariai išreiškė norą patyrinėti šiuolaikinį keramikos meną, susipažinti su šios srities kūrėjais, pasisemti iš jų žinių?

– Kiekvienais metais siekiame tarpdiscipliniškumo – kad tai nebūtų tik vienos disciplinos, pavyzdžiui, tapybos pleneras. Norisi vis plėsti dalyvaujančių menininkų ratą. Nors keramika plenero veiklose buvo pirmą kartą, tačiau neiškrito iš bendro konteksto, o kaip tik generavo naujų bendrų veiklų, kurias, ko gero, įgyvendinsime ateinančių metų plenere.

Aura: legendinio Šilavoto Davatkyno erdvės – ideali vieta ne tik kurti, bet ir dalytis savo kūrybine energija su vietos bendruomene. / P. Lincevičiaus nuotr.

– Ar kasmet, organizuodamas plenerą, jo koncepciją papildote kuo nors nauju? Galbūt XVI Šilavoto pleneras buvo išskirtinis, ypatingas ne tik dėl prie jo prisijungusios keramikos meno atstovės?

– Po plenero uždarymo renginio juokavome, kad šis pleneras ypatingas tuo, kad pirmą kartą per uždarymo renginį lijo. Bet džiugu, kad žvarbesnis oras neatbaidė renginio svečių, kurie gausiai atvyko pasižiūrėti plenero dalyvių kūrinių parodos, susitikti su Šilavoto kraštiete rašytoja Aldona Ruseckaite, pasiklausyti operos solisto Liudo Mikalausko koncertinės programos. Pleneras išsiskyrė tuo, kad, be keramikos meno atstovės, jame šiais metais pirmą kartą dalyvavo du gerai žinomi fotomeninikai – Remigijus Treigys ir Tadas Kazakevičius. Apskritai, šių metų plenere dalyvavo gausiausia kūrėjų kompanija – net trylika menininkų. Ne visi visą plenero laiką gyveno Šilavote, galima sakyti, kad tam įtaką padarė nuotolinis darbas, studijos ir kitų veiklų vykdymas per nuotolį, tačiau tarpusavio bendravimas ir kūryba dėl to nenukentėjo.

Plenero dalyviai

Aušra Andziulytė (tapyba), Samanta Augutė (tapyba), Kipras Černiauskas (tapyba), Monika Gedrimaitė (keramika), Eimutis Markūnas (tarpdisciplininis menas), Tadas Kazakevičius (fotografija), Petras Lincevičius (tapyba), Povilas Ramanauskas (tarpdisciplininis menas), Rosanda Sorakaitė (tapyba), Sigitas Straigis (skulptūra), Romanas Togobickis (tapyba), Remigijus Treigys (fotografija), Ieva Tulaitė (tapyba).

Plenero kuratorius – Petras Lincevičius.

A. Vilpišausko (1945–2015) svarbą Lietuvos dailės istorijai parodo jo kaip tapytojo ir kaip dėstytojo talentas.

1975–1978 m. A. Vilpišauskas dėstė piešimą ir tapybą Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Jo mokiniai buvo Rimvidas Jankauskas-Kampas, Jonas Gasiūnas, Vytautas Dubauskas, Eimutis Morkūnas, Antanas Obscarskas. 1989-1990 m. J. Gasiūnui šiuos dailininkus pakvietus į grupę „Angis“, kaip grupės įkvėpėjas buvo nurodytas mokytojas A. Vilpišauskas ir jo paskaitos technikume. Nuo 1990 m. A. Vilpišausko kūryba taip pat daugiausia imta sieti su „Angies“ veikla. Taigi A. Vilpišauskas buvo tiesioginis „Lūžio kartos“ dailininkų mokytojas.

Pirmąją personalinę parodą A. Vilpišauskas surengė 1978 metais. Beveik visos drobės po parodos buvo išpirktos. Ir tai tapo dailininko tapybinių eksperimentų pradžia. A. Vilpišausko darbai yra gamtos inspiruoti, bet ne imituoti. Dailininkas laikėsi nuostatos, jog, „jeigu menininkas yra gamtos vergas, jis ne menininkas. Dailininkas turi sugebėti naudotis gamta, bet jai nepasiduoti“. Taigi A. Vilpišauskas ėmė tapybą abstrahuoti, galiausiai mėgautis jos spalva, liedamas dažus tiesiai iš tūbelės.

Kitas A. Vilpišausko tapybos bruožas – filosofinis, metafizinis jos turinys. Pokario kartos išgyvenimai, sovietmečio realijos sukoncentravo dailininko dėmesį į dvi pagrindines jį lydinčias temas – Kelionės bei Motinos ir vaiko.

Filosofiniai A. Vilpišausko tapybos bruožai išryškėjo 1982-aisiais, gūdžiais sovietmečio metais, kai vienai parodai Kauno paveikslų galerijoje susibūrė A. Vilpišauskas, Mikalojus Šalkauskas, Arūnas Vaitkūnas, Alfredas Šatas ir Jūratis Zalensas. Tuometinių oficiozinių parodų fone šių dailininkų deklaruotos ne ideologinės, bet tapybinės idėjos tapo svarbiu Kauno meno scenos kultūriniu reiškiniu.

Tapybos pajutimą ir jos prasmės suvokimą puoselėjęs A. Vilpišauskas visada liks vienu svarbiausių dailininkų, padariusių neabejotiną įtaką Lietuvos tapybai.

Paroda veiks iki 2017 m. sausio 15 d.

Kas? Alfonso Vilpišausko parodos atidarymas.

Kur? Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune

Kada? Lapkričio 17 d., ketvirtadienį, 17 val.

Gruodžio 21 dieną, būdamas 70 metų amžiaus, mirė žinomas tapytojas – Alfonsas Vilpišauskas.

A.Vilpišauskas gimė 1945 metų birželio 9 Savidonių kaime, Ukmergės rajone.

1960-64 m. Alfonsas mokėsi mokėsi Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje, 1964-75 m. studijavo Valstybiniame dailės institute (dab. VDA).

Nuo 1990 m. tapytojas priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai, nuo 1989 m. – garsiai dailininkų grupei „Angis“.

Nuo 1978 m. dėstė tapybą Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje.

1976 metai A.Vilpišauskas gavo garbės raštą už gerą debiutą Kauno Jaunųjų dailininkų parodoje.

1999 metais jis apdovanotas Aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija, 2005 jam įteiktas Santakos garbės ženklas nusipelniusiam Kauno piliečiui.

A.Vilpišauskas surengė apie 20 asmeninių, dalyvavo apie 40 svarbių grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje – Danijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Italijoje.

Jo kūrinių yra Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio fonduose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.