„Sūnus buvo prie upės. Staiga išgirdome jį garsiai šaukiant. Aš nemačiau, bet žmona sakė mačiusi prasižiojusią gyvatę“, – pasakojo nukentėjusio berniuko tėvas Alexanderis Sprietas.

Panikos apimti tėvai dar spėjo nufotografuoti gyvatę ir puolė skambinti telefonu 112.

„Pirmoji reakcija buvo kviesti pagalbą, bet nepavyko. Tačiau kai ryte išėjome į žygį, žmona matė, kad ten yra ir skubios pagalbos centras“, – sakė A. Sprietas. 

Iš žygio šeima ėjo 45 minutes su mažuoju vaiku, kurį nešė tėtis. Skubios pagalbos stotis, laimė, dirbo.

„Tas žmogus paklausė, gal nufotografavome gyvatę. Ir žmona parodė nuotrauką. Iš jo reakcijos supratau, kad tai – rimta. Jis pasakė: „Tik nepanikuokite“, – kalbėjo berniuko tėtis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Šešiametis iškart buvo nugabentas į ligoninę ir gavo priešnuodį. Po įkandimo buvo praėjusios dvi valandos.

„Matėsi, kaip kraujas, pradedant nuo piršto, mėlynuoja krūtinės srities link. Ir venos mėlynavo. Pasisekė, kad nustojo plisti ties petimi (prieš pat nuodams patenkant į širdį – aut. past.)“, – pasakojo susijaudinęs Alexanderis.

Dabar šešiametis jau taisosi. 

„Jaučiuosi geriau. Jau galiu išlipti iš lovos ir nueiti pažaisti“, – sakė kalbintas mažasis Thibautas.

Šeima tikis, kad viskas baigėsi laimingai ir jau šią ar kitą savaitę galės skristi namo.

Kaip kanda įvairūs vabzdžiai

Pasak gydytojos, vienas dažniausių ir nemaloniausių vasaros pavakario palydovų – uodai ir akliai, pastarųjų apstų atvirose erdvėse. Esame įpratę sakyti, kad jie kanda ar gelia, tačiau iš tiesų šie vabzdžiai siurbia mūsų kraują. Uodai turi ilgą dvivamzdį standų, bet tuo pačiu ir lankstų straubliuką, kurį įbeda į odą tam tikru kampu, kad lengviau aptiktų kraujagyslę. Vieną iš vamzdelių jie naudoja sušvirkšti seilėms, kuriose yra cheminių medžiagų mišinys, kuris sumažina skausmą, skystina kraują ir neleidžia jam krešėti. Kitas vamzdelis naudojamas kraujui siurbti. Siurbimas būna toks stiprus, kad gali suplėšyti kapiliarą – tuomet uodas tiesiog lengvai geria iš šio kraujo baseino tol, kol pasisotina. Įprastai tai trunka iki 4 minučių.  Tokiu pat būdu siurbia ir akliai bei kiti mašalai.

Kraują siurbia tik uodų patelės, nes jis yra vertingas baltymas kiaušinėliams auginti. Patinėliai minta nektaru.

Kraują siurbiantiems priskiriamos ir erkės. Įdomu tai, kad erkė gali įsisiurbti būdama bet kurioje savo vystymosi stadijoje – lervos, nimfos ar jau suaugusi. Įsisiurbusi, ji maitinasi tol, kol subręsta – tai trunka nuo 3 iki 6 dienų. Kuo ilgiau erkė siurbia kraują, tuo didesnė ligų perdavimo rizika. Kaip žinoma, seilėse esantis Laimo ligos ar erkinio encefalito užkratas patenka į žaizdą, kai erkė atpila, prisisiurbusi kraujo susimaišiusio su seilėmis. Be to, jei erkė buvo įsisiurbusi anksčiau, po 20–40 valandų jų seilės gali sukelti vietinę alerginę reakciją. Kartais ši alerginė reakcija aplink įsisiurbimo vietą būna gana intensyvi, ir net nesant Laimo ligos požymių, atrodo gąsdinančiai.

Visai kitaip mus gelia bitės, vapsvos, kamanės, skruzdėlės ir kiti plėviasparniai. Mūsų kraujo jie nesiurbia, bet įgeldami specialios struktūros geluonimi, priklausomai nuo vabzdžio rūšies, suleidžia įvairių baltymų, fermentų, histamino ir kitų medžiagų turintį skystį. Bičių ir kitų jiems giminingų vabzdžių nuodų liaukos gamina labai daug alergizuojančių baltymų.

Labai įdomu pastebėti, kad bitės turi labai meistriškai sukonstruotą gėlimo aparatą. Geluonies smaigalys turi spirale išsidėsčiusius tetraedro formos spyglius, įgėlimo metu įsisukančius į elastingą odą.  Dėl šios savybės, bitei suleidus gėluonį, jo ištraukti tampa neįmanoma. Todėl, bitei sprunkant, įgėlimo aparatas ir su juo susiję raumenys atsiskiria nuo likusio pilvo dalies, o įgėlimo procesas skausmingas tiek bitei, tiek jos įgeltam žmogui.

Kokie simptomai  išduoda apie įkandimą

Įprastai, mašalų, erkių įsisiurbimo vietoje atsiranda deginimo jausmas, išsivysto nedidelė papulė ir paraudimas, o kartais ir pūlinys, išsilaikantis kelias valandas ar net dienas, bėrimas aplink geluonies vietą. Bičių nuodai turi gerokai audringesnes reakcijas.

Žinodami ir suprasdami, kaip veikia mašalų ar bičių ir jiems giminingų vabzdžių įgėlimai ar įsisiurbimai, galima nuspėti, kaip toliau elgtis. Tačiau, jei pačio vabzdžio pamatyti nepavyksta, pagal jo paliktą žymę odoje labai sunku nustatyti, kas buvo nutūpęs ant odos. Juolab, kad kiekvieno organizmo reakcija į vabzdžio seiles ar toksinus yra labai individuali, todėl nėra paprasta pagal paliktą žymę vabzdį atpažinti. Jei nerimaujate dėl bet kokio įgėlimo ar įtariate, o gal ir žinote, kad buvo įsisiurbusi erkė, vertėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

Nors ir labai retai, tačiau mūsų šalyje visgi pasitaiko ir gyvačių įgėlimų. Nors vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje – angis, mėgstanti saulėtas ir drėgnas vietas, sutinkama gan retai, tačiau per metus užfiksuojama apie 60–70 jos įgėlimų. Angies įgėlimą galima įtarti, kai odoje pastebimi du kraujuojantys, per centimetrą vienas nuo kito nutolę taškai, o oda aplink juos patinusi ar pamėlusi Paprastai 70 proc. angies įgėlimo atvejų suleidžiami toksiški nuodai.

Kaip dažnai pasireiškia alergija bitėms

Jautrumas bičių nuodams pasireiškia net apie 40 proc. suaugusiųjų ir 50 proc. vaikų. Dažniausia alerginė reakcija pasireiškia daugiau nei 10 cm skersmens plotą apimančiu ir ilgiau nei 24 valandas trunkančiu patinimu, kuris sustiprėja praėjus 6–12 val. po įgėlimo, o didžiausią dydį pasiekia po 24–48 val. Tokios reakcijos pasireiškia apie 25 proc. įgeltųjų.

Shutterstock nuotr.

Apie 16 proc. patyrusių įgėlimą žmonių pasireiškia nežymi vietinė reakcija.  Jam būdingas nedidelis patinimas, paraudimas, skausmas po įgėlimo. Šie simptomai gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų. Sisteminės (anafilaksinės) reakcijos nėra dažnos ir pasireiškia iki 5 proc. sugeltųjų. Dar retesnės, tačiau vis tiek pasitaikančios, yra su įgėlimu susijusios mirtys. Jų skaičius pasaulyje varijuoja nuo 0,09 iki 0,13 proc. per metus.

Ar alergija bitėms reiškia ir alergiją medui

Nors yra atlikta gana daug ir išsamių tyrimų, tačiau jų išvados teigia, kad jei esate alergiškas medui tai dar nereiškia, kad jums pasireikš alergija bičių nuodams ir atvirkščiai.

Reakciją į medų gali sukelti paties medaus sudedamosios dalys. Kaip žinoma,  žiedadulkių kiekis meduje svyruoja vidutiniškai iki 7 proc., taigi, alergiški žiedadulkėms žmonės, suvalgę medaus, gali patirti alerginių reakcijų. Tuo tarpu bičių nuodų cheminiai tyrimai rodo įvairių sąsajų buvimą.  Bičių nuodų liaukos gamina sudėtingų junginių mišinį, kuris sudarytas iš baltymų, aminorūgščių, fosfolipidų, cukrų, biogeninių aminų, lakiųjų junginių, feromonų ir beveik 80 proc. vandens. Ištirta, kad tokiuose nuoduose randama net apie 113 rūšių baltymų. Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) oficialiai patvirtinta, kad dvylika šių baltymų frakcijų yra alergijos sukėlėjai. Aštuonios šių baltymų frakcijos buvo aptiktos ir meduje.

Paprastai, jei pasireiškia alergija medui, tikėtina alergija ir kitiems bičių produktams (propoliui, bičių duonelei, pieneliui), tačiau tai nėra taisyklė. Visgi alergiškiems žmonėms bičių produktus vartoti reikėtų atsargiai.

Ištirta, kad alergiją sukeliančios medaus savybės taip pat gali atsirasti dėl išskyrų iš naminių bičių seilių ir hipofaringinių liaukų, esančių bitės galvoje. Taigi, ryšys tarp alergijos medui ir bičių nuodams gali atsirasti  dėl kryžminės reakcijos ar kitų priežasčių.

Kas sukelia šias alergijas

Kaip jau buvo minėta, bičių nuodų liaukos gamina labai daug alergizuojančių baltymų. Be to, šiame nuodų komplekse yra aminų-histamino, adrenalino, dopamino, serotonino ir kitų medžiagų. Šie kompleksas ne tik pats sukelia įvairias reakcijas – po įgėlimo pažeistos mūsų audinių ląstelės išskiria apsaugines medžiagas, kurios taip pat gina organizmą nuo svetimų bitės perduotų medžiagų. Taigi, priklausomai nuo to, ar žmogus alergiškas, kokiomis ligomis serga, kokius vaistus vartoja ir kitų faktorių, galime tikėtis pačių įvairiausių organizmo reakcijų,

Įdomu tai, kad tik bičių nuoduose yra specialių medžiagų – melitino ir apamino. Melitinas sudaro apie 60 proc. suleidžiamų nuodų ir yra mažas alergenas, tačiau ši medžiaga stipriai dirgina nervų galūnėles ir sukelia skausmą bitei įgėlus. Apaminas yra labai stiprus alergenas, dėl jo ir kitų baltymų vyksta alerginės reakcijos. Taigi, nuoduose esančių medžiagų kompleksas savo įvairialypiu poveikiu lemia greitesnį aukos organizmo apnuodijimą ir spartesnį nuodų plitimą.

Shutterstock nuotr.

Ką daryti, jeigu įgėlė bitė

Keletas naudingų patarimų:

Kuo greičiau pašalinkite geluonį. Šiam tikslui tinka viskas, kas tuo metu yra po ranka – švarus peilis, kreditinė kortelė, medžio pliauskos briauna. Tiesiog nubraukite jais geluonį. Nepatartina naudoti pinceto, nes juo suspaudžiant, galima įtrėkšti dar daugiau nuodų.

Nors iki šiol buvo rekomendojama atšaldyti sugeltą vietą šaltu vandeniu, ledo gabalėliu, ar bet kuriuo šaltu ar vėsiu daiktu, neseniai Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad skausmą ir patinimą ženkliai sumažina vietinis koncentruotas šiltas (51 laipsnių temperatūros) kompresas, laikomas ant įgeltos vietos iki 10 min. Taigi, remiantis tyrėjų išvadomis, tai vienas iš greičiausių būdų sumažinti skausmą, niežulį ir patinimą Tai patvirtina ir išbandžiusieji šią rekomendaciją.

Jei visgi atsirado vietinis patinimas, niežulys, skausmas, rekomenduojama išgerti priešalerginių ar nuskausminančių vaistų.

Bitei įgėlus į galūnę, rekomenduojama ją palaikyti pakeltą.

Ką daryti, jei įsisiurbė erkė

Grižus iš lauko visada rekomenduojama gerai apsižiūrėti kūną. Jei pastebėjote įsisiurbusią erkę, jos dalį galvos srityje stipriai suimkite prie pat odos ir ištraukite. Šią vietą nuplaukite vandeniu su muilu ir dezinfekuokite. Apie 10 dienų stebėkite, kaip keičiasi įsisiurbimo vieta – ar keičiasi odos spalva, ar bėrimas plinta. Taip pat apie 2 sav. stebėkite bendrą savo būklę, o jei kyla temperatūra, skauda gerklę, galvą ar atsiranda galvos svaigimas, nedelsdami kreipkitės į gydytoją.

Ką daryti, jei įkando angis

Įkandus nuodingai gyvatei žaizda paprastai gausiai kraujuoja. Jos nereikia užspausti, tegul kraujas teka apie 30 sekundžių, kartu su juo pasišalins ir dalis nuodų. Svarbu žinoti, kad negalima mėginti išsiurbti žaizdos turinio, nes per burnos gleivinę nuodai dar gausiau pasklis po organizmą.

Įgėlimo vietą nuplaukite švariu vandeniu, nuimkite papuošalus ir laikrodį: jei galūnė smarkiai sutins, jie ims veržti. Tuomet uždėkite šaltą kompresą, jį tvirtai fiksuodami prie odos. Šaltis numalšins skausmą, sulėtins kraujotaką ir nuodai ne taip greitai pasklis po kūną.

Nors, įkandus angiai, labai išsigąsti nereikėtų, nes šios gyvatės suleistų nuodų koncentracija suaugusiam žmogui nėra labai didelė, vis dėlto patariama nedelsiant kreiptis į medikus, nes jei žmogus alergiškas, gali kilti rimtesnių komplikacijų.

Kokius pavojus sukelia bitės įgėlimas

Įgėlus bitei, mažiausiai 90 proc. nuodų maišelio turinio patenka per pirmąsias 20 sekundžių po įgėlimo, o geluonis pašalinamas praėjus 1 min. sumažina nuodų sukeltą toksiškumą. Vidutiniškai įgėlimo atveju patenka 140–150 mikrogramų nuodų, o mirtina bičių nuodų dozė svyruoja nuo 2,8 iki 3,5 miligramų vienam kilogramui žmogaus kūno svorio.  Taigi, galima daryti išvadą, kad nealergiškam, 60–70 kg sveriančiam žmogui kyla 50 proc. mirties rizika, įgėlus 1000–1500 bičių, nors yra duomenų apie mirties atvejus po 200–500 įgėlimų.

Remiantis moksliniais tyrimais, apsinuodijimo sunkumo laipsnį lemia sugeltojo amžius, kūno svoris, įgėlimų skaičius ir individualios jo savybės (imuninė būklė, gretutinės ligos, ankstesnis alerginis pasireiškimas). Sunkios toksinės alerginės  reakcijos ir anafilaksinis šokas yra sunkiausios būklės po bičių, širšių, vapsvų įgėlimo.

Kada po bitės įgėlimo ar angies įkandimo kreiptis pagalbos

Tiek po bičių, širšių, vapsvų  įgėlimo, tiek po angies įkandimo galimos įvairaus masto alerginės organizmo reakcijos, turinčios tokį pat išsivystymo mechanizmą. Taigi, gydytoja pateikia keletą visiems šiems atvejams naudingų patarimų.

Jeigu žmogus ima dusti, pasodinkite jį taip, kad būtų lengviau kvėpuoti.

Jei jaučia silpnumą, svaigsta galva, paguldykite ir kojas pakelkite aukščiau už galvą.

Stebėkite ir įvertinkite gyvybinius žmogaus požymius: sąmonę, kvėpavimą, pulsą, odos pokyčius. Jei nukentėjusysis netenka sąmonės ir nustoja kvėpuoti, tikėtina, kad įvyko sisteminė toksinė reakcija. Tokiu atveju atlikite dirbtinį kvėpavimą (kas 30 krūtinės ląstos paspaudimų du įpūtimai) ir skubiai kvieskite pagalbą.

Alergiškiems žmonėms vasaros sezonu rekomenduojama nuolat nešiotis ampulę adrenalino, kuris sušvirkščiamas iš karto po bičių įgėlimo į šlaunies ar peties raumenis.

Jei patinimas plinta, o simptomai sunkėja, reikėtų kviesti greitąją medicinos pagalbą arba nukentėjusį žmogų skubiai nuvežti į artimiausią gydymo įstaigą.

Net ir nealergiškam žmogui gali būti pavojingas atvejis, vabzdžiui įgėlus į burną ar ryklę, kai geriama iš stiklinės ar skardinės ir nepastebima ten įkritusių geliančių vabzdžių. Vietinės reakcijos metu atsiradęs patinimas gali užblokuoti kvėpavimo takus, dėl ko žmogus gali uždusti. Nors ir retai, tačiau gali pasireikšti anafilaksinis šokas, dėl kurio nukentėjusiojo veidas, liežuvis gali smarkiai ištinti, prikimti ar imti švokšti balsas. Todėl nelaukiant kol prasidės tinimas ir kol dar žmogus gali nuryti, reikia išgerti antialerginių antihistamininių vaistų arba skubiai kreiptis į gydymo įstaigą.

Baigdama pokalbį gydytoja V. Uzelienė primena, kad grįžus iš gamtos prieglobsčio, reikėtų gerai apsižiūrėti drabužius ir visą kūną. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad geriausia apsauga nuo erkinio encefalito – skiepai. Būnant gamtoje patartina naudoti repelentus – vabzdžius atbaidančias priemones, tačiau, svarbu žinoti, kad repelentai efektyvūs tik prieš kandančius nenuodingus nariuotakojus (uodus), tačiau geliančių vabzdžių (mašalų, širšių, bičių) neatbaido, tad norint išvengti susidūrimo su jais, reikėtų tiesiog imtis atsargumo priemonių – iškylaujant gamtoje vengti valgyti vaisius, ledus, gerti saldžius gėrimus, priskridusių vabzdžių nebaidyti mosuojant rankomis, o jiems priskridus, tiesiog ramiai atsitraukti. Ypatingai svarbu nelaikyti atidarytų tamsaus stiklo ar plastikinių butelių bei skardinių, nes galite nepastebėti saldžiu kvapu susiviliojusių ir į juos patekusių vabzdžių. Nepamatę vabzdžio, galite gėrimą išgerti su juo, o tai jau grėstų rimtu pavojumi.

Tai, kad grybų sezonas jau prasidėjęs, medikai žino jau visą savaitę. Pagalbos kreipėsi per dešimt grybautojų.

„Mes jau turime žvynabudes ir žvynabudėles. Žmonės dažnu atveju nežino, ar tai yra žvynabudė ar žvynabudėlė. Grybas tikrai labai skanus, didelis. Bando jį kepti, valgyti“, – teigė RVUL ūminių apsinuodijimų skyriaus gydytoja Gabija Mikulevičienė.

Šių dienų grybautojų taikinys – ne tik dygstantys baravykai. Socialinėje erdvėje karaliauja žvynabudė – grybas, kurio iškepta kepurėlė, sako, panaši į vištieną ar žuvį.

„Kotas virš – balsvas, o apačioje – gelsvas, panašiai kaip sijonėlis. Sijonėlis pas žvynabudę pilkšvas, rusvas, o čia – baltas, atsivertęs“, – skirtumus komentavo specialistai.

Tik patyręs grybautojas gali nesuklysti dėl žvynabudės. Mikologas Jonas Kasparavičius sako, kad dažniausiai grybautojai supainioja ir prisirenka ne žvynabudžių, o žvynabudėlių.

Gyvatės nevalgo žmonių, joms mes nesame skanūs, jos dažniausiai ginasi, todėl jų liesti tikrai nereikėtų, nes jos supranta kaip priešą ir tuomet kanda.

„Yra buvę atvejų, kai supainiojo su smulkiažvynine žvynabudėle – grybo giminaite. Pavadinimas sako – žvynabudė ir žvynabudėlė. Net ir lotyniškas pavadinimas rodo, kad yra skirtumas. Žvynabudė yra didelė, žvynabudėlė šiek tiek nuodinga ir perpus mažesnė gali išaugti“, – teigė mikologas.

Žvynabudes renkantys grybų gurmanai sako, kad užtenka nupjauti žvynabudės kotą, o kepurėlę pamirkius kiaušinių ir miltų plakinyje – iškepti.

Toksikologė sako, kad net ir nesupainiojus grybų, net ir gerai juos paruošus būti jausti saiką. Iš ligoninės išleistas pacientas ir buvo padauginęs grybų. „Visuomet lietuviai valgo ne vieną grybą. Plius grietinė, spirgučiai ir visi kiti dalykai“, – vardijo G. Mikulevičienė.

Prieš kelerius metus Vilniuje mirė vienas pacientas, suvalgęs ne valgomąją žvynabudę, o mažąją žvynabudėlę. Pernai ir šiemet mirčių dėl grybų sukeltų komplikacijų neregistruota.

Tačiau toksikologų klientai – ne tik grybų mėgėjai. Skyriuje gydomas miške asmenukę su vienintele nuodinga gyvate – angimi – norėjęs pasidaryti nutrūktgalvis. Jo gyvybei grėsmės nėra, tačiau po gyvatės įkandimo fotografui teks praleisti ne vieną dieną ligoninės lovoje. „Pamačius gyvatę ar žaltį, jeigu žmogus nepažįsta, nereikėtų bandyti jo kažkaip paliesti. Gyvatės nevalgo žmonių, joms mes nesame skanūs, jos dažniausiai ginasi, todėl jų liesti tikrai nereikėtų, nes jos supranta kaip priešą ir tuomet kanda“, – teigė G. Mikulevičienė.

Angies nuodai nėra mirtini, jeigu pagalba suteikiama laiku. Tačiau įkandimo pasekmes žmogus gali jausti ir mėnesį.

Gyvena netoli aukštapelkės, tad gyvatės – kasdienybė

Miškininkyste Jolita žavėjosi jau nuo aštuntos klasės: „Gamta visada buvo šalia, norėjosi daugiau išmokti, sužinoti ir ateityje dirbti darbą, kuo glaudžiau susietą su gamta“. J. Pretkutė pasakoja, kad vaikystėje smalsumo nestokojusi, aplink namus buvusiose pelkėse ir miškuose ji nevengė stebėti pakampiuose susirangiusių angių.

Prie meilės gamtai bei gyvatėms prisidėjo ir Jolitos tėvai: „Matyt, toks kraujas – visa šeima gamtoje būdavome dažnai, nes ten tiesiog taip gera ir ramu. Mūsų šeima gyvena netoli aukštapelkės, o ten didžiausia tikimybė gyvates sutikti, ypač vienintelę nuodingą Lietuvoje gyvatę angį“. Todėl artumas ir meilė gamtai ir pastūmėjo ją gilinti žinias miškininkystės srityje.

Nors Lietuvoje daugiausiai sutinkamos tik trijų rūšių gyvatės (geltonskruostis žaltys, paprastoji angis ir lygiažvynis žaltys), Jolita jomis žavisi nė kiek ne mažiau: „Gyvatėmis susidomėjau būdama maždaug šešerių metų, kai pirmą kartą cirke pamačiau pitoną. Man tai nėra paprasti gyvūnai – jie be galo charakteringi ir savito elgesio padarai“.

Jolita sako mėgstanti stebėti gyvates, kurios įdėmiai tyrinėja priešais jas esantį žmogų, nors ir tenka kantriai laukti, kol gyvūnas „pozuos“. Jolitą stebina ir gyvačių žvynų judėjimo procesas, nes jos šliaužia tam tikru paviršiumi, į kurį tartum savotiškais nagais įsikimba pilvo žvynais ir pasistumia į priekį.

Pataria laikytis saugaus atstumo

„Kartą fotografuojant angies patelę iš už nugaros prakalbo susidomėjęs grybautojas, matyt, iš šono atrodžiau juokingai: susilenkusi ir prikišusi fotoobjektyvą kažką įnirtingai fotografavau. Krūptelėjau, nes tuo metu galvojau, kad gal saulė perkaitino galvą ir jau gyvatė pradėjo su manimi kalbėti, o tai buvo tik smalsus grybautojas“, –  juokingu nutikimu miške fotografuojant gyvatę pasidalijo Jolita.

Nors Jolitos gyvatės visai nebaugina, tačiau miško svečiams pataria nuo šių gyvių laikytis saugaus atstumo, nemušti, netrypti, nežaloti. Nors ir smalsu, į rankas gyvatės neimti – žmogui nepavojingą žaltį nuo angies atskirti nėra sunku, tačiau baimės akys didelės ir tai padaryti gali būti sudėtingiau.

Jei angis įkastų – reiktų kreiptis profesionalios pagalbos ir vykti į ligoninę, nors kai kuriems jos įkandimas gali sukelti tik alerginę reakciją, o kitiems būti mirtinas. Įdomu tai, kad kasdama angis ne visuomet išleidžia nuodus.

Jos nuomone, žmonės gyvačių dažniausiai bijo dėl to, jog įprasta bijoti ko nepažįsti, neretai kausto ir paveldėta baimė – jeigu bijojo tėvai, bijos ir vaikai.

Pasak Jolitos, todėl baimė gyvatėms ir kyla iš informacijos ir žinių trūkumo visuomenėje: gyvatė žmogui nieko bloga nedarys, jei ir jai nebus keliamas pavojus. „Visi mes tos pačios gamtos vaikai“, – įsitikinusi ji.

Savitas raštas – kaip žmogaus antspaudas

Gyvatėms žmogaus nederama veikla jau kelia sunkumų: „Opiausia problema Lietuvoje yra su lygiažvyniu žalčiu, pagal radimvietes tos vietos jau yra saugomos, ir jų nėra daug“, – sako Jolita. Nors angių ir geltonskruosčių žalčių gana gausu (ypač kai sumažėjo šernų, kuriems šie gyvūnai – tikras skanumynas), didžiausią pavojų kelia žmogus. Šiukšlinant miškuose užteršiama ne tik gyvačių, bet ir kitų gyvūnų aplinka.

Ypač daug pasakoti Jolita gali apie pavojingąsias angis, kurias ji vadina įstabiomis gyvatėmis, kurios gimsta, o ne išsirita iš kiaušinių kaip, pavyzdžiui, žalčiai. Be to, ant galvos kiekviena angis turi savitą raštą, kuris gali būti prilygintas žmogaus pirštų antspaudams ir tuo išskiria angį iš kitų gyvačių.

O didžiausias džiaugsmas jos laukė, kai pavyko rasti angies išnarą bei aptikti angių poravimosi zoną – tuokvietę.

Jolita tikina, jog didžiuojasi ne tik savo fotografijos darbais, bet ir savo darbu: „Džiaugiuosi, kad esu miškininkė, dirbu tam, kad Lietuvoje augtų miškas, gilinu žinias ir dirbu apsupta nuostabių kolegų, draugiškų ir linksmų žmonių. Miškininkystė – ne tik profesija. Manau, daugelis pripažins, kad tai ir gyvenimo būdas“.

Pradėjusi profesionaliai domėtis gyvatėmis, Jolita bendrauja ir su užsienio herpetologais, skaito specializuotą literatūrą.

Daugiau informacijos medikai pateikė antradienį surengtoje spaudos konferencijoje. Ji buvo surengta ne tam, kad būtų pranešta apie vaiką ištikusią nelaimę, bet tam, kad jos išvengtų kiti.

Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas pasidžiaugė, kad gyvename puikioje šalyje, kurioje yra tik viena nuodingų gyvačių rūšis.

„Aš labiau bijočiau erkės įkandimo, o ne gyvatės. Visų pirma, gyvatė pati pirma nepuola. Be to, paprastoji angis yra labiausiai į Šiaurę apsigyvenusi gyvatė iš visų nuodingųjų, todėl bene mažiausiai nuodinga. Aš dirbau Australijoje, kur yra viena nuodingiausių pasaulyje gyvačių, – tigrinė. Mačiau, kaip miršta vaikai nuo jos įkandimo. To mums pavyko išvengti“, – kalbėjo gydytojas.

Nelaimė įvyko vakar apie 10 valandą. Vaikas buvo paguldytas į Intensyvios terapijos skyrių, nes tino ranka. „Šiuo metu jis perkeltas į Vaikų skyrių, jo būklė yra visiškai patenkinama, tačiau ranka yra ištinusi, melsva, skausminga“, – komentavo R. Kėvalas.

Profesorius paaiškino, kad vaikui gyvatės įkandimas yra pavojingesnis nei suaugusiajam, bet komplikacijų pavyko išvengti dėl puikios darželio auklėtojų reakcijos. Jos nelaukė mamos, o vaiką į Kauno klinikas pristatė per 30 minučių.

„Nereikia stabdyti kraujotakos. Reikia palikti žaizdą atvirą, girdyti daug skysčių ir greičiau kreiptis į gydytojus“, – kaip elgtis tokiu atveju, patarė R. Kėvalas.

Toksikologai Jonas Šurkus ir Algirdas Stonys pažymėjo, kad svarbu šalia įkandimo vietos nepalikti žiedų, apyrankių, laikrodžių, kurie stabdytų kraujotaką.

„Pasekmes labai dažnai lemia pirmoji pagalba“, – sakė J. Šurkus.

A. Stonys matė atvežtą gyvatę. Jis negalėjo pasakyti, ar ją užmušė darželinukai, ar auklėtojos, bet, anot jo, tai buvo bereikalingas veiksmas, ir ne tik dėl to, kad nugalabytas nykstantis gyvūnas.

„Jei yra viena gyvatė, tai visai šalia yra ir visas lizdas. Nieko nepakeisit ją užmušę. Net jei ji ir kanda, būna, kad pirmas kartas būna nenuodingas – tik pagąsdinimui, bet jei bandysite gaudyti, tada kirs iš tikrųjų, – kalbėjo jis. – Tai buvo jauna gyvatėlė, neužaugusi iki savo pilno ilgio. Gyvatės vaikutis įkando žmogaus vaikučiui“.

Įkandus gyvatei, rekomenduojama galūnę šaldyti ir kuo greičiau vykti pas gydytojus.

"Staiga rankoje pajutau didelį skausmą ir pamačiau nušliaužiančią gyvatę", – teigė Šakių gyventojas Virgis Gustas, kuriam grybavimas ir uogavimas baigėsi Kauno klinikų Centrinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje.

Vienintelis nuodingas roplys

V.Gustas su šeima grybavo už Lukšių, apie 8 km nuo gimtojo Šakių miesto.

"Grybavome gražiame beržynėlyje, kartu dar ir uogavome – rinkome bruknes, – prieš išvykdamas iš Kauno klinikų praėjusio penktadienio įvykius prisiminė 52 metų vyras. – Tą akimirką radau daug bruknių ir rinkdamas jas staiga pajutau skausmą dešinėje rankoje. Supratau, kad kažkas įkando. Netrukus išvydau nušliaužiančią gyvatę."

Vyras pajuto skausmą, bevardis dešinės rankos pirštas ėmė mėlynuoti, juoduoti.

"Daug padėjo žmona, kuri skubiai iškvietė greitosios pagalbos medikus. Jie reagavo operatyviai", – pasakojo iš pradžių šiek tiek supanikavęs vyras.

Pradėjus smarkiai tinti pirštui, medikai buvo priversti nukirpti vestuvinį žiedą.

"Oi, nesu prietaringas", – nusijuokė kauniečių medikų rankose atsigavęs šakiškis.

Jis jau šeštas šiemet į Kauno klinikas nuo angies įkandimo patekęs žmogus.

Lietuvoje angis dar vadinama gyvate marguole, margąja gyvate, pantine gyvate. Paprastoji angis – vienintelis nuodingas Lietuvos roplys.

Vyrai panikuoja dažniau

Atvežtas į Kauno klinikas vyras pajuto silpnumą, jam smarkiai krito kraujospūdis, todėl akimirksniu V.Gustas buvo perkeltas į Centrinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių.

Po to, suteikus medicinos pagalbą ir būklei pagerėjus, ligonis buvo perkeltas į Nefrologijos kliniką, kur dirba gydytojai toksikologai ir gydomi apsinuodijusieji.

"Angies įkandimas pavojingiausias vaikams ir sunkiomis lėtinėmis ligomis sergantiems garbaus amžiaus žmonėms. Pavojingas įkandimas į galvą, nes gali sukelti smegenų edemą. Mažiausiai pavojingas įkandimas į pirštus. Įprastai nuo angies įkandimo žmogus nemiršta ir jokių šalutinių efektų nelieka", – ramino gydytojas klinikinis toksikologas Algirdas Stonys.

Įgėlus nuodingai gyvatei, žmonių reakcija būna skirtinga. Dažniausiai krenta kraujospūdis, kartais apima panika, beveik visi jaučia nemažą skausmą.

Moterų ir vyrų organizmas, įkandus angiai, reaguoja vienodai. Gydytojas pastebėjo, kad vyrai panikuoja šiek tiek dažniau.

Įkąstos vietos nesuveržkite

"Pacientams suleidžiamas serumas nuo gyvačių įkandimo, taip pat rekomenduojamas serumas nuo stabligės. Šios ligos sukėlėjai gyvena dirvožemyje, ir angys gali juos pernešti. Gyvatei jie nepavojingi, o žmogui gali sukelti ir mirtį, – aiškino A.Stonys. – Jei reikia, suleidžiami vaistai nuo skausmo, alergijos – būna gyvačių nuodams alergiškų žmonių."

Gydytojas paneigė mitą, kad gyvatės nuodai turi ir teigiamą poveikį žmogaus organizmui.

"Medicininė literatūra apie tai nieko nerašo, o moksliniai tyrimai to neužfiksavo, todėl žmonių pasakojimais mes nesivadovaujame", – teigė A.Stonys.

Kaip elgtis žmogui įkandus angiai?

Jei įkando į pirštą, rekomenduojama nusiimti žiedus, papuošalus, nes, ištinus įkąstai vietai, gali tekti juos nukirpti.

"Pagrindiniai reikalavimai – ramybė, šaldymas ir galūnės mobilizavimas, – patarė gydytojas A.Stonys. – Galima išgerti vaistų nuo skausmo. Ledukų miške turbūt neturėsite, tai bent įkąstą vietą šaldykite gėrimų buteliais. Svarbu jos nejudinti, mobilizuoti. Jei žmogus panikuoja, duokite raminamųjų."

Beje, pagal paskutinius tarptautinius tyrimus nerekomenduojama nuodų iščiulpti, nes žmogus, jei jo burnoje bus žaizdelių ar nesveikas dantis, gali gauti dar daugiau nuodų.

"Ir kategoriškai draudžiama įkandus angiai įgeltą galūnę suveržti", – perspėjo A.Stonys.

Vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje

Paprastoji angis (lot. Vipera berus, angl. Common adder, vok. Kreuzotter) – angių (Viperidae) šeimos roplys.

Tai – vienintelis nuodingas Lietuvos roplys.

Kūno viršus pilkas, pilkai ar tamsiai rudas, 75–80 cm. Išilgai nugaros vingiuoja ruda ar juoda juosta. Galva plati, trikampė, ant jos yra X formos raštas. Gyvavedė.

Lietuvoje gan dažna.

Aptinkama drėgnuose miškuose, kirtavietėse, pamiškėse, aukštapelkėse, paežerėse ir vietose, kur auga aukšta žolė. Mėgsta šiltas ir saulėtas vietas.

Pasižymi sėslumu: juda aplink savo gyvenamąją vietą 60–100 m spinduliu. Žiemoja grupėmis graužikų, kurmių urvuose, po kelmais. Žiemojimo laikas – nuo rugsėjo ar spalio iki balandžio mėnesio. Anksčiau buvo įprasti pelkėtų vietovių ropliai. Naikinant pelkes, šių gyvačių labai sumažėjo, vietomis tapo retos ar net išnyko.

Gyvatė atsiveda jauniklius rugpjūčio mėnesį. Ką tik gimusios angys siekia 16–18 cm, iš pat pradžių yra nuodingos.

Roplys pradeda medžioti prietemoje, yra aktyviausias pirmomis nakties valandomis. Minta smulkiais graužikais (pelėnais, pelėmis), driežais, varlėmis, kiaušiniais. Jaunos paprastosios angys minta mažesniu grobiu – vabzdžiais, kirminais.

Žmogaus nepuola, tačiau užminta ar pajudinta gali skaudžiai įgelti. Įkandimas paprastai nėra mirtinas. Gyvatė gelia dantimis, o kaišiodama dvišaką liežuvį uodžia kvapus.

Paprastosios angies priešai gamtoje – lapės, barsukai, ereliai, pelėdos, ežiai.

Komentaras

Alma Pikūnienė, Lietuvos zoologijos sodo šaltakraujių gyvūnų skyriaus vedėja

Šiuo metu gyvatės nėra aktyvios. Angys agresyvios tampa  pavasarį, balandžio mėnesį, po žiemos miego. Tačiau grybautojai, peržengę gyvatės saugumo zoną, gali būti užpulti.

Kaip elgtis žmogui, sutikus angį? Geriausia jos teritoriją aplenkti ir nebandyti paliesti šaka ar erzinti. Gyvatės nesiveja 10 ar 20 m, daugiausia – 2 m. Nors dažniausiai jos linkusios trauktis, netikėtai užkluptos gali pulti. Žmogui geriausiai trauktis atgal, neatsukti gyvatei nugaros. Bėgimas nepadės, nes gyvatės atakuos greičiau, nei jūs spėsite apsisukti. Kai angis pyksta, vizgina it katė uodegos galą, pakelia galvą ir dalis jos kūno susirango į S raidės formą.

Angis šiuo metu stengiasi pasimėgauti vis retėjančiais saulės spinduliais, rasti kuo daugiau maisto – graužikų, varliukų, todėl jų būna prie medžių kelmų, samanotų kupstų, pamiškėse, kur kaitina saulė. Šiuo sezono metu rytais sutikti angių – labai maža tikimybė, dažniausiai – apie 11–12 val. Kai oro temperatūra naktimis sieks ne daugiau nei 7, o dienomis nepakils daugiau nei 10–12 laipsnių, angys sulįs giliai į urvus žiemos miegui. Daugiau žmonių miršta nuo širšių nei nuo gyvačių.

Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad miškuose renkant miško gėrybes reikia būti atidiems ir neužlipti ant gyvatės. Lietuvoje gyvena vienintelė nuodinga gyvatė – angis, tačiau žmonės ją dažnai supainioja su bekoju driežu gluodenu ar žalčiu. Gyvatė kerta tik gindamasi, todėl nuodingo įkandimo visada galima išvengti, tik nereikia bandyti gyvatės pagauti, sekti ar erzinti.

Centro duomenimis, praėjusiais metais vienam asmeniui Biržų rajone buvo įkandusi gyvatė. 2015 m. Panevėžio apskrityje nebuvo užregistruota gyvačių įkandimų.

Angies įkandimas yra labai skausmingas. Žmogaus savijauta po įkandimo priklauso nuo bendros organizmo būklės, amžiaus (jautresni vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės), įkandimo vietos (kuo arčiau galvos ir kaklo, tuo ryškesni bus apsinuodijimo požymiai). Pirmiausia nukentėjusiajam pasireiškia bendrosios reakcijos: baimė, galvos svaigimas, silpnumas, gali prasidėti vėmimas, viduriavimas, padažnėti širdies ritmas. Dažniausiai įkandama į galūnes (ypač rankas, kai bandoma pagauti ar net užmušti gyvatę), todėl jos ima pamažu tinti, sunkiais atvejais tinimai gali kilti iki liemens, tada visus galūnės audinius apima uždegimas, jie skausmingi, oda patamsėja, prasideda kraujagyslių ir limfagyslių uždegimas. Priešnuodžiai yra leidžiami tik tiems pacientams, kuriems yra didelis ir stiprus sisteminis nuodų poveikis. Visiems kitiems yra taikomas simptominis gydymas. Nekomplikuotais atvejais paprastai pasveikstama per 2-7 dienas.

Įkandus gyvatei, svarbu jos negaudyti, nes ji gali įkąsti pakartotinai. Stengtis nesijaudinti ir kuo mažiau judinti įkąstą galūnę, geriau ją sutvirtinti, kad nejudėtų. Nereikia rišti timpos ant įkąstos galūnės, kadangi gali sutrikti kraujotaka. Taip pat negalima čiulpti nuodų iš žaizdos, pjaustyti ar prideginti įkandimo vietos. Įkandus angiai, visada reikia kreiptis į medikus, nes tinkamai suteikta pirmoji medicinos pagalba gali užkirsti kelią vėlesnėms komplikacijoms.

Į Vilniaus universitetinę ligoninę buvo pristatytas asmuo, kuriam Vilniaus centre įgėlė gyvatė.

Kaip BNS patvirtino Greitosios pagalbos ligoninės atstovai, į ligoninę iš Vilniaus centro jaunuolis buvo atvežtas antradienį. Medikams suteikus pagalbą, jaunuolis tą pačią dieną išleistas į namus.

Ligoninės atstovų teigimu, nustatyta, kad vaikinui įkando angis. Šio vienintelio Lietuvoje nuodingo roplio įkandimas nėra itin pavojingas, tačiau kai kada gali sukelti alerginę reakciją.

Teigiama, kad incidentas įvyko netoli Gedimino pilies.

Nemažai kauniečių nė neįtaria, koks pavojus slypi kaimynų butuose ar privačiuose namuose. Netinkamomis sąlygomis laikomi egzotiniai gyvūnai gali kelti didesnį pavojų nei koviniai šunys. Deja, valdininkai linkę tik abejingai stebėti situaciją.

Nėra net registro

Nuo liepos 1-osios įsigaliojo draudimas daugiabučiuose laikyti pavojingus šunis ir jų mišrūnus. Patvirtintas ir pavojingų šunų veislių sąrašas.
O kada specialistai susirūpins namuose laikomais egzotiniais, laukiniais ir neretai itin pavojingais gyvūnais? "Kauno dienai" pradėjus domėtis šia situacija, paaiškėjo, kad net nėra egzotinių gyvūnų registro, jie nežymimi.

Gyvūnų globėjų asociacijos vadovas Vytautas Gustaitis pastebėjo, kad didžioji dalis – apie 80 proc. – namuose laikančiųjų laukinius ar egzotinius gyvūnus nė nesivargina pasirūpinti kokiais nors leidimais. Negelbsti nei galima gyvūno konfiskacija, nei gresiančios baudos.

Norint namuose auginti bet kokį laukinį gyvūną, būtinas specialus leidimas. Jis išduodamas, jei gyvūnui sudaromos tinkamos sąlygos. Saugomas rūšis naminiais gyvūnais paversti draudžiama.

Žaltys išlindo iš klozeto

V.Gustaičio žiniomis, Kaune nelegaliai laikomas net ir tigras. Neoficialiomis žiniomis, šį gyvūną vienas kaunietis atsivežė iš Vokietijos. Pasakojoma, kad tigras laikomas privačioje valdoje.
"Žmonės nelegaliai laiko ir nuodingus vorus tarantutulus. Jų terariumai būna įrengiami daugiabučių rūsiuose ar butuose. Kai kurie kolekcininkai laiko vien tik pavojingus gyvūnus", – pasakojo V.Gustaitis.

Jis prisiminė atvejį, kai Naujųjų metų išvakarėse vienai kaunietei betupint tualete, iš klozeto išlindo žaltys ir pradėjo šliaužioti po patalpą.

"Ji cypdama, klykdama paskambino man. Iš pradžių pagalvojau, kad juokauja", – prisiminė Gyvūnų globėjų asociacijos vadovas.

Kaip roplys galėjo pakliūti į kanalizacijos sistemą? "Jis tikriausiai buvo laikomas bute. Žmonės sumanė jo atsikratyti ir nuleido žaltį į tualetą", – spėjo V.Gustaitis.

Gresia tragedija

Kauniečių namuose įsikuria ir meškos, meškėnai. "Tokie gyvūnai gali sukelti grėsmę ne tik savininkui ar aplinkiniams gyventojams. Jeigu toks gyvūnas pabėgtų, jis pridarytų nemažai nuostolių", – kalbėjo V.Gustaitis.

Pavyzdžiui, medžiais laipiojantys meškėnai, yra labai agresyvūs aplinkai. Gamtininkų teigimu, šie gyvūnai atrodo labai mieli, gali išgyventi gamtoje, bet jeigu toks pabėgtų į laisvę, nukentėtų perintys paukščiai.

Valdininkai jaučiasi ramūs

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys tikino, kad neverta lyginti naminių ir laukinių gyvūnų laikymo mastų. Situacijos jis nesureikšmino, nes nėra girdėjęs, kad pabėgęs arba išmestas egzotinis gyvūnas būtų sužalojęs žmogų. Anot jo, susidūrus su tokiu gyvūnu paprastai atsiperkama tik išgąsčiu.

Tam pritarė ir Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Selemonas Paltanavičius. Jis sakė, kad nėra tiek daug žmonių, norinčių auginti egzotinius gyvūnus, nes jų laikymas yra labai specifinis, reikalauja daug lėšų, specialios įrangos, sąlygų.

Ar gali būti, kad apie 80 proc. egzotinių gyvūnų laikomi nelegaliai?

"Tai labai sunkiai patikrinamas dalykas. Jeigu kas savo kambary, bute turi įsirengęs terariumą ir laiko vieną ar du roplius, apie juos gali nesužinoti", – aiškino S.Paltanavičius.
Kaip atpažinti, kieno yra pabėgusi gyvatė? "Radus roplį, dedamas skelbimas, kad ieškomas savininkas. Bet gyvatė ar smauglys toli paprastai nenušliaužia", – sakė L.Budrys.