Vos prieš porą metų Našlaičių kapinėse per archeologinius tyrimus radus paskutinio partizano palaikus, Velionio palaikai buvo pervežti ir iškilmingai amžinojo poilsio išlydėti Antakalnio kapinėse, Lietuvos kariuomenės karininkų laidojimo kvartale.

„Nevalia pamiršti Lietuvos didvyrių, kurie iki paskutinių gyvenimo akimirkų kovojo už mūsų visų laisvę. Antanas Kraujelis – ne tik praeities kovotojų simbolis, partizanas yra itin svarbus šiandienėje Lietuvoje, kurio neturime pamiršti, kalbėdami apie pilietiškumo svarbą ir jį ugdydami“, – sako krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus.

„Tegul ši savotiška atminties šventovė bus vieta, iš kurios mūsų tautos vaikai atėję pasisems tikėjimo savo galia išlikti. Visgi geriausias paminklas Lietuvos kovotojams – visų mūsų dvasinė stiprybė ir susitelkimas Tėvynės labui. Atmintis nebus ištrinta, nes pagarba pokario vadams įrašyta ne tik akmenyje, bet ir mūsų širdyse“, – ceremonijoje kalbėjo Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys.

Paminklo pašventinimo ceremonijoje taip pat dalyvavo Seimo vadovybės atstovai ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys. Paminklą pašventino Lietuvos kariuomenės apaštalinis administratorius arkivyskupas metropolitas Gintaras Gruša, tylos minute pagerbė Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai.

Nevalia pamiršti Lietuvos didvyrių, kurie iki paskutinių gyvenimo akimirkų kovojo už mūsų visų laisvę.

Lietuvos kariuomenės karininkų laidojimo kvartale palaidotiems kariams statomi unifikuoti vieno pavyzdžio – tarpukario Lietuvos kario savanorio antkapinio paminklo prototipai. Laidojimo kvartale šiuo metu palaidoti du karininkai – pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų vadas flotilės admirolas Raimundas Baltuška ir partizanas A.Kraujelis-Siaubūnas.

A. Kraujelis-Siaubūnas gimė 1928 m. spalio 25 d. Utenos apskrities Alantos valsčiaus Kaniūkų kaime. 1946–1947 m. buvo partizanų ryšininkas, 1948 m. rudenį tapo Mykolo Urbono-Liepos partizanų būrio kovotoju. 1950 m. rudenį A. Kraujelis-Siaubūnas perėjo į naujai suformuotą Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonų sankirtoje, ir buvo paskirtas Žėručio rajono štabo Žvalgybos skyriaus viršininku, vėliau – Žėručio rajono štabo viršininku.

A. Kraujelis – vadinamas paskutiniuoju partizanu, kadangi net ir žlugus pasipriešinimui, nepasidavė ir dar beveik du dešimtmečius veikdamas pogrindyje drąsiai kovojo su Lietuvą okupavusia valdžia.

Okupacinės valdžios institucijos ilgus metus, net ir silpstant ginkluotam partizanų pasipriešinimui, itin nuožmiai persekiojo A. Kraujelį. Nesibaigiantys tardymai ir persekiojimai lydėjo visus partizano šeimos narius. Jo tėvai, seserys du kartus buvo ištremti. 1965 m. kovo 17 d. KGB ir ginkluoti kareiviai apsupo sodybą Utenos rajone, Papiškių kaime, kur Siaubūnas turėjo įsirengęs slėptuvę. Nepaklusęs sovietų saugumiečių raginimams, A. Kraujelis-Siaubūnas gyvas nepasidavė.

Slėptuvė aptikta Papiškių kaime, buvusioje Pinkevičių sodyboje.

Anot pranešimo, iš visų žinomų partizaninių slėptuvių ši įrengta vėliausiai – 1960 metais.

„Slėptuvė unikali ir dar dviem požymiais: jos sienos ne medinės, kaip įprasta, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi“, – teigia LGGRTC.

Centro tvirtinimu, netradicinė buvo ir jos įrengimo darbų seka – pirmiausiai įrengta slėptuvė, o tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis ir įrengtas namas.

Dalį slėptuvės kagėbistai buvo aptikę 1965 metais, kai ten slėpėsi A. Kraujelis-Siaubūnas. Dėl jos unikalumo slėptuvės maketas naudotas kaip mokomoji priemonė KGB aukštojoje mokykloje Maskvoje.

Remiantis kagėbistų matavimais bei slėptuvės nuotraukomis iki šiol manyta, kad slėptuvė nebuvo įgilinta į žemę, o užėmė tik vadinamojo papečkio erdvę ir buvo sunaikinta. Atlikti archeologiniai tyrimai paneigė šią versiją – rasta į žemę įgilinta slėptuvė.

Tikėtina, kad šis atradimas taps pagrindiniu naujai kuriamo partizano Antano Kraujelio muziejaus eksponatu.

Slėptuvė buvo įrengta Antano Pinkevičiaus sodyboje, jis buvo vedęs A. Kraujelio žmonos Janinos seserį Oną. Tai buvo paskutinė šio partizano slėptuvė.

Pinkevičių namą yra įsigijęs Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondas. Jam pradėjus ruošti būsimo muziejaus projektą, fondo direktoriaus Viliaus Maslausko iniciatyva šį lapkritį sodyboje atlikti archeologiniai tyrimai.

A. Kraujelis-Siaubūnas į mišką kovoti prieš sovietų okupantus išėjo 1948 metais, partizanavo Aukštaitijoje.

1965 metų kovo 17 dieną KGB pareigūnams apsupus sodybą, kurioje jis slapstėsi, susišaudymo metu sužeistas partizanas nusišovė.

Šio partizano palaikų ieškota kelis dešimtmečius. 2019 metų birželį jie rasti sostinės Našlaičių kapinėse, kur taip pat anksčiau aptikti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

2019 metų spalį A. Kraujelis palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

1997 metais po mirties jam pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.

Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, dabar šis apdovanojimas vadinamas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Partizanas po mirties taip pat apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų. Tačiau pavienis partizaninis pasipriešinimas tęsėsi dar ilgus metus.

Slėptuvė aptikta Papiškių kaime, buvusioje Pinkevičių sodyboje.

Anot pranešimo, iš visų žinomų partizaninių slėptuvių ši įrengta vėliausiai – 1960 metais.

„Slėptuvė unikali ir dar dviem požymiais: jos sienos ne medinės, kaip įprasta, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi“, – teigia LGGRTC.

Centro tvirtinimu, netradicinė buvo ir jos įrengimo darbų seka – pirmiausiai įrengta slėptuvė, o tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis ir įrengtas namas.

Dalį slėptuvės kagėbistai buvo aptikę 1965 metais, kai ten slėpėsi A. Kraujelis-Siaubūnas. Dėl jos unikalumo slėptuvės maketas naudotas kaip mokomoji priemonė KGB aukštojoje mokykloje Maskvoje.

Remiantis kagėbistų matavimais bei slėptuvės nuotraukomis iki šiol manyta, kad slėptuvė nebuvo įgilinta į žemę, o užėmė tik vadinamojo papečkio erdvę ir buvo sunaikinta. Atlikti archeologiniai tyrimai paneigė šią versiją – rasta į žemę įgilinta slėptuvė.

Tikėtina, kad šis atradimas taps pagrindiniu naujai kuriamo partizano Antano Kraujelio muziejaus eksponatu.

Slėptuvė unikali ir dar dviem požymiais: jos sienos ne medinės, kaip įprasta, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi.

Slėptuvė buvo įrengta Antano Pinkevičiaus sodyboje, jis buvo vedęs A. Kraujelio žmonos Janinos seserį Oną. Tai buvo paskutinė šio partizano slėptuvė.

Pinkevičių namą yra įsigijęs Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondas. Jam pradėjus ruošti būsimo muziejaus projektą, fondo direktoriaus Viliaus Maslausko iniciatyva šį lapkritį sodyboje atlikti archeologiniai tyrimai.

A. Kraujelis-Siaubūnas į mišką kovoti prieš sovietų okupantus išėjo 1948 metais, partizanavo Aukštaitijoje.

1965 metų kovo 17 dieną KGB pareigūnams apsupus sodybą, kurioje jis slapstėsi, susišaudymo metu sužeistas partizanas nusišovė.

Šio partizano palaikų ieškota kelis dešimtmečius. 2019 metų birželį jie rasti sostinės Našlaičių kapinėse, kur taip pat anksčiau aptikti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

2019 metų spalį A. Kraujelis palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

1997 metais po mirties jam pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.

Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, dabar šis apdovanojimas vadinamas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Partizanas po mirties taip pat apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų. Tačiau pavienis partizaninis pasipriešinimas tęsėsi dar ilgus metus.

Atsisveikinti su partizanu visuomenė gali Švento Ignoto bažnyčioje iki 13 val., kai bus išnešamas karstas. Laidotuvės vyks Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų kvartale.

A. Kraujelis-Siaubūnas į mišką kovoti prieš sovietų okupantus išėjo 1948 metais, partizanavo Aukštaitijoje.

1965 metų kovo 17 dieną KGB pareigūnams apsupus sodybą, kurioje slapstėsi A. Kraujelis-Siaubūnas, susišaudymo metu sužeistas partizanas nusišovė.

Šio partizano palaikų ieškota kelis dešimtmečius. Jie rasti sostinės Našlaičių kapinėse, kur taip pat anksčiau praėjusiais metais aptikti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

A. Kraujelio-Siaubūno palaikai galutinai identifikuoti šių metų birželį, atlikus genetinius tyrimus.

1997 metais A. Kraujeliui po mirties pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.

Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, dabar šis apdovanojimas vadinamas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Partizanas po mirties taip pat apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Penktadienį, spalio 25 d., atiduoti pagarbą A. Kraujeliui-Siaubūnui gyventojai kviečiami į Šv. Ignoto bažnyčios šarvojimo kriptą.

Šeštadienį, spalio 26 d., po atsisveikinimo ir šv. Mišių Šv. Ignoto bažnyčioje velionio palaikai amžinojo poilsio atguls Antakalnio kapinėse, Lietuvos kariuomenės karininkų laidojimo kvartale.

Atsisveikinimo šv. Mišias 12 valandą Vilniaus šv. Ignoto bažnyčioje aukos Lietuvos kariuomenės apaštalinis administratorius Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Po daugelį dešimtmečių A. Kraujelio artimųjų, istorikų ir archeologų vykdytų paieškų šių metų birželį Vilniuje, Našlaičių kapinėse, buvo aptikti A. Kraujelio-Siaubūno palaikai, kurių tapatybę patvirtino ir genetiniai duomenys.

„Antaną Kraujelį galima laikyti pavyzdžiu žmogaus, kuris ir žlugus pasipriešinimui nepasidavė ir dar beveik du dešimtmečius veikdamas pogrindyje drąsiai kovojo su Lietuvą okupavusia valdžia“, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

A. Kraujelis-Siaubūnas gimė 1928 m. spalio 25 d. Utenos apskrities Alantos valsčiaus Kaniūkų kaime. 1946–1947 m. buvo partizanų ryšininkas, 1948 m. rudenį tapo Mykolo Urbono-Liepos partizanų būrio kovotoju. 1950 m. rudenį A. Kraujelis-Siaubūnas perėjo į naujai suformuotą Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonų sankirtoje, ir buvo paskirtas Žėručio rajono štabo Žvalgybos skyriaus viršininku, vėliau – Žėručio rajono štabo viršininku.

Okupacinės valdžios institucijos ilgus metus, net ir silpstant ginkluotam partizanų pasipriešinimui, itin nuožmiai persekiojo A. Kraujelį. Nesibaigiantys tardymai ir persekiojimai lydėjo visus partizano šeimos narius. Jo tėvai, seserys du kartus buvo ištremti. 1965 m. kovo 17 d. KGB ir ginkluoti kareiviai apsupo sodybą Utenos rajone, Papiškių kaime, kur Siaubūnas turėjo įsirengęs slėptuvę. Nepaklusęs sovietų saugumiečių raginimams, A. Kraujelis-Siaubūnas gyvas nepasidavė.

Partizano sesuo Janina Šyvokienė yra sakiusi: „Antanas Kraujelis-Siaubūnas žuvo eidamas trisdešimt septintuosius metus. Septyniolika metų saugumo darbuotojai jį gaudė, sekė, bet Antanas nepasidavė ir neišdavė Lietuvos. Dvidešimties metų išėjęs į mišką, kovai jis paaukojo savo jaunystę, atidavė visą savo gyvenimą ir nugalėjo, nes saugumiečiai nesugebėjo jo suimti ir nužudyti, nors jie akiplėšiškai melavo, kad Antaną Kraujelį nukovė.“

Lietuvos prezidento 1998 m. dekretu A. Kraujelis-Siaubūnas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties).

Ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje kalbėję mokslininkai, taip pat viena iš šešių jo seserų Janina Šyvokienė-Kraujelytė tikino, kad brolio palaikų artimieji ieškojo nuo pat jo žūties – viena seserų iškart po žinios apie brolio mirtį buvo nuvažiavusi į Uteną, tačiau vietinė milicija tuomet neleido žuvusiojo pamatyti.

Jau ieškant palaidojimo, paieškos pradžioje krypo į Uteną, tačiau daugybės asmenų liudijimai nepasitvirtino.

Kartu su seserimi, o vėliau ir vienas, nuo 1995-ųjų liudininkų ieškojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vyresnysis istorikas Dalius Žygelis. Informacijos nepavyko gauti, tačiau buvo nemažai neteisingų liudijimų, vienas jų – kad partizanas užkastas žvyro karjere netoli Utenos. Keliama versija, kad tai ir buvo pirminis planas, tačiau pasikeitus aplinkybėms, partizanas pervežtas į Vilnių.

Labai tikėtina, kad liudininkai periodiškai būdavo siunčiami suklaidinti ir nukreipti ne ta kryptimi.

„Daugeliu atvejų, jie bandė mus klaidinti, ta informacija buvo iškraipyta (...) Sunku įvertinti, ar sąmoningai, ar nesąmoningai (klaidino - BNS), bet liudininkai mus susirasdavo. Labai tikėtina, kad liudininkai periodiškai būdavo siunčiami suklaidinti ir nukreipti ne ta kryptimi“, – sakė D. Žygelis.

Anot partizano sesers, artimieji spėliojo, kad Kraujelis palaidotas Utenos apylinkėse, kad buvo įmestas į ežerą. Po to buvo kalbama, kad jis užkastas milicijos kieme, kur vėliau pastatytas garažas. Buvo ir teigusiųjų, kad jie patys užkasė palaikus, bet ir tai nepasitvirtino.

J. Šyvokienė-Kraujelytė sako, kad versija apie žvyro karjerą buvo įtikinama, nes liudijo asmuo, dalyvavęs jos brolio skrodime, be to, rėmėsi nugirstu Utenos saugumo vadovo Sergejaus Tichomirovo pokalbiu. Neatmetama, kad pradžioje taip ir turėjo būti, bet pasikeitus aplinkybėms, A. Kraujelis išvežtas į Vilnių. Apie tai teisme liudijo ir artimiesiems teigė KGB generolas Marijonas Misiukonis, KGB darbuotojas Ričardas Vaigauskas.

Sesuo: A. Kraujelis nesitikėjo pats sulaukti laisvės

Nepaisant sunkumų, sesuo A. Kraujelio palaikų atradimą vadina pergale.

Jis sako: gal aš liksiu gyvas, bet žinau, kad laisvės nesulauksiu – jūs sulauksite. Jūs, šešios seserys, suraskite mano kaulus.

„Tai yra pergalė. Tuo pačiu labai skauda. 1961 metais, kada buvome grįžę iš Sibiro ir susitikę, visa šeima norėjome, kad jis būtų su mumis, nematėme jokios išeities, kad jis dar būtų partizanu, prašėme, Antanai, reikia kažką daryti, kad liktum gyvas. Jis sako: gal aš liksiu gyvas, bet žinau, kad laisvės nesulauksiu – jūs sulauksite. Jūs, šešios seserys, suraskite mano kaulus. Šiandien jo prašymas įvykdytas. Ir aš labai dėkinga, lenkiu galvą žmonėms, kurie atliko šį darbą, ir atlieka“, – sakė J. Šyvokienė-Kraujelytė.

„Jis gyveno okupuotoje Lietuvoje, bet jis buvo laisvas, jis nepripažino okupantų, ragino žmones, jiems aiškino, kad bus laisva Lietuva, gyvensime savo tėvynėje, be okupantų“, – tvirtino ji.

Padėjo detalus sovietmečio ekspertų aktas

Mokslininkai sako, kad A. Kraujelio-Siaubūno palaikus Našlaičių kapinėse buvo tikimasi aptikti jau nuo pernai, kai čia identifikuoti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

Tai padėjo padaryti gana detalus kapinių registracijos žurnalas su palaidojimų vietomis, datomis, nors, anot mokslininkų, patys palaidojimai ir vykdyti chaotiškai, be aiškios tvarkos.

Vienas svarbiausių dokumentų, padėjusių identifikuoti paskutiniojo partizano palaikus – 1965 kovo 18 dieną Utenoje surašytos detalios patalogo-anatomo išvados.

„Kas iškart suvirpino širdį: kasimo-archeologinio tyrimo metu pamatėme, jog tai asmuo, turintis šautinių sužalojimų, bet kažkodėl turintis ir diržą. Ne bet kokį, o karišką, lygiai tokį patį, kokį dėvėjo Siaubūnas, kokį matome nuotraukoje, kur Siaubūnas paguldytas kieme nebegyvas. Tuomet kaip ir tapo aišku“, – pasakojo archeologinius tyrimus vykdęs Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas Gintautas Vėlius.

VU Medicinos fakulteto ir Istorijos fakulteto dr. Justina Kozakaitė sakė, kad iškastus palaikus ji palygino su jau minėtu detaliu sovietmečio anatomų aktu, kuriame akcentuoti šautiniai sužalojimai galvos srityje, sužalojimai krūtinės srityje, žuvusiojo amžius, ūgis. Sutapus šiems duomenims, palaikai dar lyginti su artimųjų DNR, genetinių tyrimų išvados galutinai patvirtintos trečiadienį.

Mokslininkai kartu kapavietėje rado dar penkis asmenis su šautiniais sužalojimais, jie dar bus tiriami, identifikuojami. G. Vėlius neatmeta, kad tarp jų gali būti partizanų, nors neatmetama,  kad palaidotieji gali būti ir kriminaliniai nusikaltėliai.

Okupacijai priešinosi iki mirties

A. Kraujelis-Siaubūnas į mišką kovoti prieš sovietų okupantus išėjo 1948 metais, partizanavo Aukštaitijoje. Jis nusišovė Utenos apylinkėse 1965 metų kovo 17 dieną KGB pareigūnų apsuptyje.

A. Kraujelis gimė Molėtų rajone, Kaniukų kaime, kuris buvo kelių partizanų apygardų sankirtoje, tad šeima gana anksti tapo partizanų rėmėjais, pats A. Kraujelis, dar būdamas nepilnametis – partizanų ryšininku, vėliau prisijungė prie jų gretų. Istorikų duomenimis, A. Kraujelio būryje 1951-aisiais liko tik jis ir Vladas Petronis – Nemunas, 1952-aisiais neišlaikęs spaudimo ir pasidavęs sovietų saugumui, suteikė informacijos ir apie A. Kraujelį.

Pasak D. Žygelio, V. Petronio-Nemuno pateiktoje kolegos charakteristikoje A. Kraujelis pažymimas kaip itin atsargus, bendraujantis su rėmėjais tik tiesiogiai, įtaręs, jog yra pastebėtas, visuomet persikeliantis į kitą vietą ir sunaikinantis pėdsakus – jo manymu, tai lėmė, jog šiam partizanui taip ilgai pavyko slapstytis.

Galiausiai 1960-aisiais A. Kraujelis persikėlė į Papiškių kaimą Utenos rajone, kur įsirengė bunkerį – saugumiečiams gavus informacijos, sodyba buvo apsupta ir partizanas, pradžioje aktyviai priešinęsis atsišaudydamas, susprogdinęs granatą, savo kovą galiausiai baigė.

Anot J. Šyvokienės - Kraujelytės brolis, atsišaudęs iš palėpės, pateko į kryžminę ugnį ir buvo sužeistas ir nutarė pats pasitraukti iš gyvenimo.

„Jis niekada neketino nei pasiduoti, nei legalizuotis, sakė: aš maskolberniam niekada nepasiduosiu, Lietuva bus laisva. Aš nesulaukiau, jūs sulauksite“, – tikino A. Kraujelio sesuo.

A. Kraujelio-Siaubūno palaikų buvo ieškoma kelis dešimtmečius.

1965 metais žuvusio partizano tapatybę patvirtino genetiniai tyrimai.

Per archeologų paieškas buvo aptikti dar penkių asmenų palaikai su šautiniais sužalojimais.

A. Kraujelis-Siaubūnas į mišką kovoti prieš sovietų okupantus išėjo 1948 metais, partizanavo Aukštaitijoje. Jis nusišovė 1965 metų kovo 17 dieną KGB pareigūnų apsuptyje.

A. Kraujelio-Siaubūno palaikų buvo ieškoma kelis dešimtmečius.

Tyrimus organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, juos vykdė Vilniaus universiteto archeologas Gintautas Vėlius.

Archeologiniai tyrimai bus pristatyti spaudos konferencijoje ketvirtadienį.

Lietuvos apeliacinis teismas trečiadienį pradėjo nagrinėti bylą, kurioje dėl partizano žūties kaltinimai genocidu pateikti pirmajam Lietuvos vidaus reikalų ministrui po nepriklausomybės atkūrimo, buvusiam KGB darbuotojui Marijonui Misiukoniui.

Panevėžio apygardos prokuratūra siekia, kad buvęs KGB darbuotojas M.Misiukonis būtų pripažintas kaltu dėl genocido, nes yra susijęs su paskutiniu Lietuvos partizanu vadinamo Antano Kraujelio-Siaubūno žūtimi. Prokuroras prašo įkalinti M.Misiukonį šešerius su puse metų.

Panevėžio apygardos teismas pernai A.Misiukonį išteisino, konstatavęs, kad partizano žūties metu nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už nusikaltimą, kurios padarymu kaltinamas M.Misiukonis. Anot teismo, būdamas KGB jaunesniuoju leitenantu M. Misiukonis nesprendė A.Kraujelio likimo ir neturėjo tam jokios įtakos.

Teismo posėdyje M.Misiukonio advokatas pateikė M.Romerio universiteto specialisto konsultacinę išvadą apie kratos atlikimą sovietmečio baudžiamajame procese.

M.Misiukonis argumentavo, kad kratos negalima tapatinti su karine operacija. Tačiau prokuroras Rimvydas Valentukevičius su tuo nesutiko, sakydamas, kad „krata buvo prisidengta KGB atliekant iš esmės organizuotą karinio pobūdžio operaciją, buvo vykdytas aktyvus ginkluotas puolimas sodybos, kur slėpėsi A.Kraujelis“. Prokurorui pritarė ir žuvusio partizano sesuo Janina Šyvokienė, kuri byloje pripažinta nukentėjusiąja.

M.Misiukonio bylą Apeliacinis teismas ketino nagrinėti vasario 25 dieną, tačiau tada teisėjas Kęstutis Jucys jo paties prašymu nušalintas nuo bylos.

„Dėl žmogiškojo faktoriaus negaliu teisti žmogaus, kuris man padarė tik gera“, - tada sakė teisėjas K.Jucys. Jis sakė, kad sovietmečiu dirbo tardytoju, asmeniškai M.Misiukonio nepažinojo, bet girdėjo, kad jis yra „profesionalus, atsakingas pareigūnas“.

Nusišalinus šiam teisėjui, į kolegiją buvo paskirtas kitas teisėjas.

M.Misiukonis vidaus reikalų ministro pareigas ėjo 1990-1992 metais. Jis teisme yra sakęs, kad sovietų pareigūnai A.Kraujelio ieškojo kaip kriminalinio nusikaltėlio.

Byla kelerius metus buvo sustabdyta laukiant Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl genocido apibrėžimo. Pernai kovą Konstitucinis Teismas paskelbė, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.

Anot Konstitucinio Teismo, už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai turi įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.

Panevėžio teisėsauga buvo nustačiusi 10 asmenų, kurie prisidėjo prie partizano A.Kraujelio žūties, devyni iš jų yra mirę.

2000 metais tuometinis prezidentas Valdas Adamkus M.Misiukonį apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tuomet prezidentas teigė, kad apdovanojimas skirtas už tarnybą pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metais. Šis sprendimas sulaukė prieštaringų vertinimų.

A.Kraujelis buvo vienas iš paskutinių su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų. Jis veikė iki 1965 metų kovo, kai saugumiečiams apsupus namus, kuriuose slapstėsi, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra paskelbęs, kad nėra jokių įrodymų, jog A.Kraujelis būtų žudęs taikius gyventojus, kaip teigė KGB.

M.Misiukonis savo kaltę kategoriškai neigia.