Tapyti ir bendrauti

Prieš dešimt metų kaunietis dailininkas A. Obcarskas į savo kūrybinę dirbtuvę Senamiestyje ne tik draugiškai įsileido pasiprašiusius profesionalių tapybos pamokų, bet ir įkūrė tapybos studiją. Tąkart, lapkričio 4-ąją, susibūrė dešimt įvairių profesijų žmonių, kuriems dailė buvo labai svarbi: vieni ją galbūt buvo padėję kiek į šalį ir įgiję kitą profesiją, neretai tolimą nuo meno, kiti ieškoję kūrybinės išraiškos ir kažko daugiau (menas visada gyvenime atveria daugiau) ar net atradę tapybos pasaulį netikėtai.

Kurį laiką daugelis jų lankė Antano Martinaičio dailės mokyklą (joje yra grupės suaugusiesiems), tačiau ir toliau norėjo gilintis į tapybos paslaptis pas profesionalų, gerai žinomą dailininką (jau seniai pripažinimą pelnęs tapytojas A. Obcarskas yra ir garsiosios dailės grupės „Angis“ narys), maža to – jie norėjo atvirai ir laisvai bendrauti vieni su kitais, mokytis ir iš savų, ir iš kolegų klaidų ir atradimų.

Taigi nelabai stebina, kad su tokiomis nuostatomis studija gyvuoja jau dešimt metų ir nors A. Obcarsko kūrybinės dirbtuvės nedidelės, ten šiandien sugeba tilpti jau dukart tiek, nei buvo narių pradžioje: tapytojai arba kolegos, kaip visus juos vadina A. Obcarskas, draugiškai pasiskirsto laiką, ateina, kada nori, ir drauge, kai netrukdo vienas kitam. Na, o kai nori pabūti visi kartu – pristato savo kūrybą surengdami vieną kitą kamerinę parodą toje pačioje dirbtuvėje, joje pamini svarbias šventes, susitinka su kitų sričių profesionaliais menininkais.

Jolita Puronaitė-Lubienė. Ratilai II, 2023. / Organizatorių nuotr.

Vienijami kūrybos

„Antaninių obuolių“ studijos dailininkai ne tik rengia kamerines parodas, bet ir pristato savo kūrybą miesto galerijose, užsienio parodose, aktyviai dalyvauja pleneruose, o kai kurie jų net tapę studentais baigė dailės studijas ir apsigynė diplominius darbus.

Kaunas, kadais garsėjęs bohema, dar turi vidinės, o svarbiausia – kūrybinės, jėgos meninei išraiškos laisvei.

Tačiau turbūt brangiausia, kad jie tapo tikra, nuoširdžia bendruomene, sugebančia mokytis, tobulėti, dalytis pasiekimais ir įžvalgomis. Sunku būtų nutylėti, kad minint vieną ar kitą šventę A. Obcarsko dirbtuvės – „Antaninių obuolių“ studija tampa tikra bohemos salele su aistringomis diskusijomis, išraiškingais šiuolaikinio šokio pasažais ir tiesiog vieta, kurioje daug juoko, muzikos ir meno.

Kaunas, kadaise garsėjęs bohema, kuri, jau senokai konstatuota, kad išnyko, vis dėlto dar turi vidinės, o svarbiausia – kūrybinės jėgos meninei išraiškos laisvei, kai bailiai nesidairoma per petį, nesvarstoma, ką žmonės pasakys; kai nereikia dėvėti reikšmingų kaukių, nes aplink – bendraminčiai, vienijami kūrybiškumo alkio.

Augustė Daškevičiūtė. Prinokęs. 2022. / Organizatorių nuotr.

Kasmet vis įdomesni

Kiekvienais metais, minėdami studijos įkūrimo metines, „Antaniniai obuoliai“ (taip save ir vienas kitą vadina studijos nariai) surengia parodą, kurioje įdomu stebėti, kaip jų tapyba kinta arba, atvirkščiai, bręsta, įtvirtinant savąjį braižą. Paroda marga, bet kasmet darosi vis įdomesnė, nes labai aiškiai matyti ėjimas į priekį ir gylį, tobulėjimas. Net kai kurių dailininkų ieškojimai jau yra ne dėl ieškojimų apskritai ar blaškymosi, bet kryptingai atrandant geriausią išraišką savajam sumanymui, suvaldant esmines tapybos proporcijas, kompoziciją, koloristiką, išmanant dailės kontekstą.

Akivaizdu, kad „Antaniniai obuoliai“ – Irena Cirtautienė, Augustė Daškevičiūtė, Arūnė Garbaravičienė, Irma Gužienė, Vilija Kailiūtė, Vanda Kaminskienė, Raimondas Karčiauskas, Indrė Kazlauskaitė-Nefė, Kristina Martišienė, Ugnius Motiejūnas, Ignė Pleskutė, Jolita Puronaitė-Lubienė, Dainora Ramanauskienė, Raminta Urbonienė – nestovi vietoje ir nepaskendę puikybėje, turi kūrybinės ugnies, minčių ir noro tobulėti.

„Dėmesio, kolegos, jau aišku, kad šią žiemą pleneras bus Druskininkėliuose“ (Druskininkėlių sodyboje prie Leipalingio – aut. past.)“, – jubiliejinės parodos atidarymo šventės šurmulyje paskelbė A. Obcarskas ir tada nuvilnijo džiaugsmo šūksniai.

Istorija ir nūdienos menas

Anykščių regioniniame parke esantis Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas minėti jau XVII a. Tačiau ryškiausiomis spalvomis dvaras sužibo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų Venclovavičių laikais. Vienas po kito dvaro paveldėtojai XVIII–XIX a. užsakydavo vis naujesnius, vis puošnesnius dvaro statybos ir perstatymo projektus.

Dabartinis vėlyvojo klasicizmo rūmų ansamblis datuotas 1853 m. liepos 4 d. Tai pirmąjį dvarelį pasistačiusio Stanislovo Venclovavičiaus proanūkio Anupro Venclovavičiaus gyvenimo laikas. Aplink rūmus, vaizdingame Anykštos upės slėnyje, jis dar įveisė 5 ha parką su dailiomis medžių alėjomis, išlikusiomis iki šiol.

Organizatorių nuotr.

Kruopščiai restauruoti rūmų interjeras ir eksterjeras, pripildyti istorinių prasmių, šią vasarą tapo įkvėpimo šaltiniu aštuoniems tapytojams: A. Obcarskui, Svajūnui Armonui-Mileriui, Žygimantui Augustinui, Romualdui Balinskui, Rūtai Eidukaitytei, Linai Morkūnaitei, Estijos tapytojų sąjungos pirmininkei dailininkei Tiiu Rebanei, latvių menininkei Ilzei Smildzinai.

Liepos 12–22 d. Burbiškio dvare vykęs pleneras „Anykšta 2023“ vainikuotas vienos dienos paroda dvaro vasaros pastogėje ir atlikėjos Vaidos Genytės koncertu. Paskui šią vasarą nutapyti kūriniai bus perkelti į rūmų vidų, integruoti į istorinį jų interjerą.

„Dailininkams kūrybinės vasaros išvykos labai naudingos: vietos pakeitimas, naujos pažintys atšviežina ir akį, ir kūrybinę mintį", – sako A. Obcarskas. Vasaros plenerus jis vadina Lietuvos dailės fenomenu: „Ignoruojami valstybinių kultūros institucijų, jie gyvuoja palaikomi vien privačių rėmėjų. Viešnia iš Estijos patvirtino: pas juos tokio lygio plenerai – itin retas dalykas.“

Organizatorių nuotr.

Atgijusi praeitis

A. Venclovavičiaus laikais sodintų parko medžių kamienai, apšviesti besileidžiančios saulės, tapo kūrybine inspiracija dailininkei iš Estijos T. Rebanei. Žinant, kad šie medžiai mena 1863-iųjų sukilimą prieš Rusijos imperiją ir jame dalyvavusių Anupro sūnų likimus, Burbiškių dvare gimusi tapyba įgauna papildomų prasmių.

Dailininkams kūrybinės vasaros išvykos labai naudingos: vietos pakeitimas, naujos pažintys atšviežina ir akį, ir kūrybinę mintį.

Du iš keturių Anupro sūnų dalyvavo sukilime, vienas, Henrikas, už tai trejus metus caro valdžios kalintas Kaune, kitam, Anuprui jaunesniajam, skirta mirties bausmė. Didelėmis giminės pastangomis, pavyko ją pakeisti į dvylikos metų katorgą Sibire. Tačiau jaunojo bajoro likimas jau buvo sulaužytas – netekęs visų kilmingos giminės privilegijų, po tremties jis į Lietuvą nebegrįžo, mirė Sankt Peterburge.

S. Armonas-Mileris, Ž. Augustinas, R. Balinskas, T. Rebanė papildė dvaro portretų kolekciją, jie taip pat nutapė ir dvaro interjero fragmentų. Kaip žinoma, mūsų laikais Burbiškio dvaro ansamblis restauruotas pagal 1853 m. projektą: atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai. Ypatinga interjero puošmena – autentiškos XIX a. krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis. Analogiškos yra Lietuvos prezidentūroje S. Daukanto aikštėje, tad Burbiškio dvaro lankytojai turi unikalią galimybę išvysti tai, ką mato Prezidentūroje viešintys užsienio šalių atstovai ir garbingi svečiai.

Organizatorių nuotr.

Laiko tiltai

L. Morkūnaitės, A. Obcarsko abstrakčiuose kūriniuose galima atpažinti šios vasaros Burbiškio dvaro spalvas ir nuotaikas. Jų darbai neabejotinai sulauks Krokuvoje gyvenančio Venclovavičių giminės palikuonio Tomo Venclovavičiaus, meno istorijos ir architektūros profesoriaus, vertinimo. Protėvių lizdo nepamirštantis didikų palikuonis ne kartą yra lankęsis atgimusiame Burbiškio dvare, gyręs atkurtą jo protėvių laikų atmosferą.

R. Eidukaitytės peizažuose dvaro rūmai sužimba istorine autentika. Rodos, tuoj atsivers dvivėrės durys ir senieji šeimininkai ir jų svečiai pažirs po parką. Tačiau ekspresyviai šiuolaikiški kamuoliniai debesys virš dvaro stogų sufleruoja: čia kitas laikas, kitas pasakojimas.

Latvės I. Smildzinos nutapyti debesėliai virš Burbiškio – lyg veltinio rutuliukų vėriniai. Pakibę virš laiko išblukintų miniatiūrinių ano gyvenimo liudininkų: sofučių, apmuštų šilku, paveiksliuko-langelio į praeitį, jie subtiliai reflektuoja kadaise čia tvyrojusios auros prigimtį.

„Amžinybėn išėjo mano mama, aktorė Virginija Kelmelytė. Ji turėjo auksinę ir meilės kupiną širdį, kuri šildė mane, mano seses ir begalę draugų“, – feisbuke rašė jis.

„Per paskutinį mūsų pokalbį ji man sakė, kad norėtų suvaidinti mano režisuotame spektaklyje, kad ji tam pasiruošusi ir nori dar kartą grįžti į sceną. Aš sakiau „Mama, taip, taip ir bus“. Dabar liko tik žodžiai“, – teigė A. Obcarskas.

Neringoje, Juodkrantėje, gimusi V. Kelmelytė yra baigusi Lietuvos konservatoriją, dirbo aktore Kauno dramos bei Nacionaliniame dramos teatruose.

Atsisveikinimas su velione rengiamas penktadienį ir šeštadienį Laidojimo paslaugų centre Antakalnyje, artimieji prašo su ja atsisveikinti vienu žiedu.

V. Kelmelytė bus laidojama Juodkrantės kapinėse.

– Na, klok mums viską iš eilės: kaip ir kada gimė ši idėja – „Boksas“ teatre?

– Gyvenime vis dažniau susiduriu su bergždžiomis žmogiškomis pastangomis. O „Bokse“ žmogus atsiduria ribinėje situacijoje. Tai yra terpė, kurioje galima giliai, nuosekliai, tiksliai analizuoti žmogaus atsidavimą savo paties gyvenimui. Jeigu jis ką nors nori padaryti, sakykim, būti geriausias, sukurti geriausią kūrinį, geriausią spektaklį, tapti reikšmingas, žymus, pats įdomiausias – tai savaime nepasidaro. Tam reikia begalės pastangų, ir dažniausiai tos pastangos nueina perniek, nes neretai tų tvirčiausių, geriausių telieka vienetai. „Boksas“ – dviejų žmonių akistata, aplinka, visa ką paaštrinanti priemonė, kurioje žmonės laimi, pralaimi, stengiasi ir kur pastangos dažnai nueina veltui. Čia būna daug vilčių, jos dūžta, pasikeičia, įvyksta išdavystė. „Boksas“ – pati realiausia drama, kokia tiktai įmanoma. Tai yra žmogaus įsiprasminimo drama.

– Su Laurynu Adomaičiu esate teksto bendraautoriai. Kaip kuriate, kaip pasidalinate šį darbą? Kas padės paskutinį teksto tašką?

– Paskutinį tašką padės repeticijos. O tekstą kuriame kolegiškai. Tai reiškia, kad drauge ieškome siužeto vingių, juos išdiskutuojame. Pati istorija sukurta bendraautorystėje. Laurynas didesnį darbą atlieka istorijos įdėjime į personažų lūpas.

– Pagrindinė mintis – fizinės jėgos ir pasąmonės susidūrimas. Kitaip tariant, archetipinės struktūros pagrindiniams herojams diktuoja: „Nenoriu tavęs užmušti, bet turiu tai padaryti“. Kas tai yra filosofiniu požiūriu? Juk mąstantis žmogus turi galimybę išvengti tokio sprendimo.

Kažkas atsitinka, kai žmogus stoja prieš kitą žmogų ringe. Gal būtų galima tai palyginti su scena.

– Gyvenime žmonės yra kaip broliai ir sesės. Šią istoriją statome ir grindžiame Kaino ir Abelio problematika, kuri amžina. Treneris, mūsų atveju bokso klube, yra tėvas. Ir tas tėvas turi savo numylėtinius. Vieniems tenka daugiau jo malonės, kitiems – mažiau. Tas, kuriam tenka mažiau, lieka nuskriaustas, bet kaltina ne tėvą, o tą, kuris gavo tą malonę, nors pats to net nenorėjo. Tam, kad užimtum brolio vietą, tu nenori jo užmušti, bet turi tai padaryti.

– Repeticijoms pasiruošta labai rimtai: aktoriai supažinti su papildoma medžiaga. Vaizdai ir tekstai susiję su boksu. Gal pats svajojai apie profesionalų boksą? Ką jis Tau reiškia?

– Šiek tiek stojau į ringą, vaikščiojau į treniruotes, stebėjau, sekiau ir bendravau su boksininkais. Ir supratau, kad tai yra nepakeliamai sunki profesija. Kažkas atsitinka, kai žmogus stoja prieš kitą žmogų ringe. Gal būtų galima tai palyginti su scena. Tik tiek, kad čia nėra žodžių, bet turi kažkaip parodyti, jog esi stipresnis už kitą. Tuo metu žmonės visiškai pasikeičia.

D. Matvejevo nuotr.

Niekada nesvajojau tapti boksininku. Man atrodo, kad vienas sunkiausių darbų – tapti profesionaliu boksininku, nes tai nėra gyvenimas. Tai – vien darbas. Valgai – galvoji apie sportą, miegi – galvoji apie sportą, nuolat treniruojiesi ir niekada negali atsipalaiduoti, nes bet koks atsipalaidavimas įspėja, kad tavo oponentas bus už tave greitesnis, o kai tu atsiliksi, būsi įveiktas.

– Pirmasis repeticijų etapas – skaitymas – vyko tikrame bokso klube „Cityboxing“, vėliau – kelionė į Meksiką, dar viena kelionė dėl karantino neįvyko. Tik ką važiavote į pajūrį, skridote į Vokietiją... Kokią įtaką šios intriguojančios patirtys turės spektakliui?

– Taip, kelionės yra egzotiškoji šio proceso dalis. Jos įvyko dėl to, kad pasirodė reikalingos istorijai. Tokia tendencija yra tarp didelių bokso žvaigždžių ir apskritai sporto atletų, kad jų gyvenimuose įvyksta lūžiai, po kurių jie ieško visokiausių ribinių patirčių. Ar tai būtų kokios nors psichodelinės patirtys, ar religija, ar kitoks gyvenimo būdo pasikeitimas. Tas pats atsitiko su mūsų personažais: po neišsprendžiamų konfliktų jie turėjo iš naujo sukonstruoti savo asmenį. Ir tas asmens konstravimas, viena vertus, vieną herojų nubloškė į Meksiką, kur jis patyrė psichodelines patirtis su rupūžės nuodais. Ir tai yra reali patirtis, kurią turėjo Mike’as Tysonas. Žmonės, kurie buvo didieji ringo „žvėrys“, ieškojo būdų nebebūti jais. Ir kartais tai padaroma per narkotines patirtis. Kartais per meditaciją. Egzotiką diktavo siužetas. Nes kai kurios siužeto detalės, motyvai surinkti iš realaus gyvenimo.

– Savo asmeninėje paskyroje rašei: „Piramidės, stipri aistra ir meilė, magiški rupūžės nuodai, Gvadalupė, margaritos, treniruotės su čempionais“. Gal galėtum plačiau nusakyti šias patirtis?

– Tikrai tokią slinktį į gylį turėjo tiek Gedimino Rimeikos, tiek Giedriaus Savicko personažai. Trumpai truko ta mūsų kelionė, ir kiekviena diena buvo neįtikėtinai intensyvi. Kai kurių scenų filmavimams mes ruošėmės dar Lietuvoje, bet kai pamatėme Gvadalupės Mergelės gobeleną (ši Švenčiausioji Mergelė – viena labiausiai pasaulyje žinomų religinių ikonų, svarbus Meksikos katalikų simbolis), atsigėrėme margaritų (iš esmės tai yra tekila ir žaliosios citrinos sultys), kai nuėjome į buvusio pasaulio bokso čempiono treniruotę viename baisiausių Meksiko rajonų (Tepito), tai aktoriams jų vaidinamos scenos klostėsi pačios.

Antanas Obcarskas. / D.Matvejevo nuotr.

– Pastebėjau, kad kai kurie menininkai įvairiuose kontekstuose sako: „Aš nekovoju, aš tiesiog nepasiduodu“. Ar ne baisu, kad „Boksas“ gali būti nesuprastas?

– Kurdami dramaturgiją, supratome, kad bokso neužteks. Tai yra daugiau fonas žmonių dramoms. Tarkim, boksas ir apskritai sportas kine labai populiarus, o teatre ši tema labai mažai paliesta. Taip, teatro scenoje vien sporto neužtenka. Tam reikalinga gera istorija, stiprūs personažai ir kažkas tokio bendražmogiško. Manau, kad ir pavadinimas „Boksas“ – tai už ringo, labiau gyvenime vykstantis procesas. Raundas po raundo tu gauni tą nokautą, keliesi, vėl eini... Kai kas labiau sekasi, kai kas blogiau, bet... Kiek mes esame patyrę sukrėtimų, bet prisikeliame, o oponentas tai nesikeičia. Oponentas, baisiausias varžovas, esi tu pats. Ir tai yra svarbiausia.

Niekada nesvajojau tapti boksininku. Man atrodo, kad vienas sunkiausių darbų – tapti profesionaliu boksininku, nes tai nėra gyvenimas.

– Kaip suformavai „Bokso“ kūrybinę komandą? Kas lėmė pasirenkant kūrėjus?

– Pirmiausia tai pakviečiau aktorių Marių Repšį. Jis yra ilgametis sportininkas ir įvairių kovos menų profesionalas. Jis išmano sambo, Tai Či, kikboksą, pankrationą ir kitus kovos menus. Boksas jam ne naujiena, tad buvo aišku, kad jam puikiai tiks trenerio vaidmuo. Gediminas Rimeika taip pat praėjęs kovos menų kelią: nuo vienuolikos iki septyniolikos metų jis turėjo nemažai kovų, bet vėliau nutarė, kad jam užteks tą galvą daužyti. Giedrius Savickas yra vienas geriausių ir išmintingiausių aktorių Lietuvoje, su juo dirbu jau trečią kartą. O visus kitus aktorius atsirinkau kastingo būdu.

Komandą subūriau pagal spektaklio pobūdį. Viena vertus, spektakliui reikia dokumentinio tikslumo, kita vertus, jis turi būti ir siurrealus.

– Jau kelintame spektaklyje dirbate kartu su scenografe Lauryna Liepaite, kuri nuosekliai dalyvauja visame kūrybiniame procese. Kuo svarbus Tau jos kaip scenografės ir kaip žmogaus dalyvavimas?

– Labai vertinu jos atsidavimą ir tikėjimą idėja, net tada, kai ta idėja yra embriono stadijoje. Lauryna labai puikiai tame dalyvauja, ji įsiklauso ir supranta tai, ko reikės spektakliui. Jos sukurta scenografija atrodo ir realiai, ir siurrealiai. Joje boksininkų kūnai turėtų atrodyti labai herojiški ir gražūs.

D. Matvejevo nuotr.

– Kuo svarbus kostiumų dailininko Juozo Valentos indėlis į bendrą spektaklio koncepciją?

– Juozas yra ypač šiuolaikiškas ir turintis puikią nuojautą esamoms ir būsimoms mados tendencijoms. Viena vertus, „Bokse“ jam teko labai paprasta užduotis (bokso klubas, treneriai, boksininkai, atletai), kita vertus, kai spektaklis vystosi, personažai keičiasi, tampa svarbu kostiumu atverti personažo nueitą kelią. Trečiame veiksme personažai pasirodys su visai kitokiais, jų dvasią atspindinčiais kostiumais, kurie bus visiškai netikėti. Todėl Juozo indėlis išties didžiulis.

– Komanda išskirtinai vyriška. Ar taip buvo sumanyta nuo pat pradžių? Juk yra ir moterų boksas.

– Juk sakoma: tą diena susitiko vyrai. Kitą dieną gal susitiks moterys.

Siužetas yra. Aš žinau, kas mirs.

– Repeticijoms naudoji įtampą kuriančius muzikinius garsus. Spektaklio kompozitorius – Rolandas Venckys. Ką reiškia muzika šiame kovų lauke?

– Muzika man yra labai svarbi. Rolando patirtis kuriant elektroninę simfoniją – būtina. Be šios muzikos nebūtų spektaklio. Mes ilgai ieškojome paprasto, bet labai šiuolaikiško skambesio, kuris galėtų kelti įtampą, bet tuo pačiu kurtų iliuziją.

– Spektaklyje labai svarbi kino „akis“. Ar tai yra viso spektaklio koncepcijos dalis?

– Yra keli lygmenys. Scenos prasme norisi praplėsti planų skaičių, dokumentikos prasme norisi praplėsti sceną – iš scenos persikelti į realų pasaulį ir po to vėl grįžti atgal. „Bokse“ vyksta geografinė, platumų kelionė.

– Finalas gims paskiausiai. Kodėl nusprendėte kai kuriuos sprendimus pasilikti paskutinėms minutėms?

– Siužetas yra. Aš žinau, kas mirs. Trečioji dalis, jos eiga yra labiau fizinė, nei tekstinė. Finalas turi savo pavidalą. Šioje istorijoje be mirčių neapsieisime. Šįkart boksas yra žūtbūtinė kova.

– Kas vis dėlto sunkiausia kuriant „Boksą“?

– Sunkiausia ne tai, kad vyriška kompanija, o dėl to, kad aktoriai – vien vyrai. Ir dar visi iki vieno ypač talentingi aktoriai. Kartais mes tampame lyg mokyklos draugai: visi juokiamės, vienas kitą traukiam per dantį, netrukus giriam ir tik po to „einam į pamoką“. Kaip ten bebūtų, bet vyrai aktoriai labai lengvai gali grįžti į savo berniukiškus pavidalus.

Spektaklio „Boksas“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks kovo 3, 4, 5, 6 dienomis.

Spektaklio „Kas nužudė mano tėvą“ režisierius Antanas Obcarskas naujam pastatymui pasirinko kylančio Prancūzijos literatūros talento Édouard’o Louis kūrinį, nes rado daug paralelių su savo ir savo kartos žmonių gyvenimais.

„Perskaičiau pasakojimą „Kas nužudė mano tėvą“ ir mane sukrėtė tapačios paauglystės ir jaunystės patirtys. Vaizdai, kuriuos tekste kuria Édouardas Louis, yra mano gyvenimo vaizdai. Emocijos, kurias jis patyrė, yra mano emocijos. Nors mes esame toli vienas nuo kito, bet man tai iškėlė klausimą: ar provincijos gyvenimas Europoje, Europos regionuose nėra kažkuo panašus nepaisant geografinės platumos? Édouard’as parašė pasakojimą apie savo tėvą, kuris konformistiškai prisiėmė visas vyriškumo normas (negatyvus, viskuo besibjaurintis, šaltas, paniekinantis). Tuo savo vyriškumu jis kankino save, traumavo savo šeimą ir sūnų, traumavo ir save“, – pasakoja Antanas Obcarskas.

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“ kuria LNDT aktorius Gediminas Rimeika. „Édouardas Louis tik metais vyresnis už mane. Tad aš gerai jaučiu jo žodžius, tam tikrą jų pulsavimą. Tarsi visi išgyvenimai labai artimi. Tai – nelabai tolima nuo to, kas mano gyvenime vyko ir vyksta. Todėl man nesunku apie tai kalbėti.

Édouardas Louis nekaltina ir gyvenimo, kurį jam teko gyventi. „Kas nužudė mano tėvą“ – tai kūrinys, kuriame jis pasidalina jausmais, kuriuos kažkada išgyveno ar dabar jaučia. Medžiagos nepaprastumas yra jos paprastume. Kitose pjesėse dažnai jauti ypatingą „simbolinį paskendimą“, tam tikrų žodžių „svarbą“, kurie kartais viską sukomplikuoja. O čia – paprastumas, kuris mane džiugina. Man patinka kalbėti apie paprastus dalykus taip nepaprastai“, – sako aktorius.

Gediminas Rimeika pasakoja, kad repeticijų pradžioje, prasitarė spektaklio scenografei Laurynai Liepaitei, kad ketina važiuoti pas savo tėvus, kur vis pasijaučia tarsi veidrodžių karalystėje.

„Kai bendrauju su tėvais, kiekviename iš jų atpažįstu save: koks esu dabar, dėl ko aš toks esu... Lauryna labai tiksliai į sceną perkėlė šią veidrodžių karalystę. Dėl to aš jaučiuosi puikiai, nes atpažįstu save, ir mane tai gerai veikia. Scenoje savęs matau tiek daug... Kai pradedu kalbėti Édouardo tėčio, mamos ar savo balsu, aš tarsi galiu tuos žmones priartinti, atkurti, lyg jie būtų šalia manęs. Ir tai labai įdomu. Nesu vienas: ir manęs, ir mano personažo yra labai daug, nors scenoje – tik veidrodžiai ir viena sofa.“

„Kas nužudė mano tėvą“ pasak Laurynos Liepaitės, galima apibrėžti kaip savotišką išpažintį, buvimą nesvarumo būklėje, terapijos seansą. „Man įdomi vizualioji šio išgyvenimo dalis: kokius namus matome ir kokiais dalinamės? Kokius prisiminimus mums sukuria objektai? Visa mūsų karta – lyg minia, žiūrinti tą pačią televizijos laidą, lyg begalinis jos atspindys. Mes visi telpame ant vienos sofos, visi panašiai užaugome. Tad galimybė žiūrovui pamatyti savo atspindį dekoracijoje – labai svarbi spektaklio dalis. Čia nebėra kur pasislėpti nei žiūrinčiam, nei aktoriui.“

Scenografė kaip ir režisierius bei pagrindinis aktorius prisipažįsta kūrinyje radusi sau artimų dalykų: „Ir aš užaugau mažame miestelyje – paskutinėje, miesto ribą žyminčioje gatvėje. Tėvai dirbo, dirbo labai daug. Mus augino televizorius arba seneliai. Ir viena, ir kita mus padarė dar labiau alkanus tėvų meilės. Visas pasaulis buvo sutankėjęs iki begalybės, lyg visą orą jame būtų susiurbusios to mažo vaiko pasaulio problemos. Gal todėl Louis tekstas toks artimas man. Jis rašo apie savo tėvą, kuris priklausė tai tėvų kartai, kuri visiškai staiga iš vaikų tapo suaugusiais. Panašiai, kaip mūsų tėvai, rodos, per vieną naktį praradę savo gyvenimus, aukščiausios klasės specialistai, jis vieną rytą akis pramerkė pasaulyje, kur jo darbas nebeegzistavo. Užaugę per naktį, jie puolė mokytis išgyventi, o mes augom vieni daugiabučių kiemuose, ir taip augo dauguma Europos vaikų didžiausių miestų priemiesčiuose, fabrikų darbininkų kvartaluose ir mikrorajonų paribiuose.“

Spektaklis „Kas nužudė mano tėvą“ LNDT Naujojoje salėje bus rodomas gruodžio 9 d., ketvirtadienį, 19 val.

Tapytojas neseniai grįžo iš Vokietijos, o dabar ruošiasi parodai, kuri gruodžio pabaigoje vyks Seule (Pietų Korėja). Į šią šalį A.Obcarskas veža paveikslus iš ciklo "Pumpuras".

Menininkas nepamiršta savo gimtinės, kurios gamta yra svarbus jo įkvėpimo šaltinis. Dailininkas keliolika savo drobių pakabino Kauno rajono savivaldybės patalpose. Jomis galės pasigrožėti ne tik darbuotojai, bet ir su reikalais atvykę gyventojai, svečiai.

Daugelyje paveikslų kelia bures, plaukia arba ilsisi prišvartuoti vieni mėgstamiausių tapytojo objektų – laivai. Ir tai suprantama, nes A.Obcarsko vaikystė prabėgo Zapyškyje, Nemunu leidžiant laivelius arba stebint, kaip upės vandenis skrodžia dideli motorlaiviai.

Menininkas nepamiršta savo gimtinės, kurios gamta yra svarbus jo įkvėpimo šaltinis.

Laivų tema sužadino ir kito zapyškiečio – Valerijaus Makūno prisiminimus. Meras dėkojo dailininkui už ištikimybę gimtajam kraštui ir palinkėjo kūrybinio įkvėpimo.

Savo ruožtu A.Obcarskas padovanojo V.Makūnui autentišką rinkimų plakatą, kurį parsivežė iš kelionės po Peru. "Tikiuosi, kad politikui pravers", – šypsojosi dailininkas.

A.Obcarskas parodose dalyvauja nuo 1982 m., daug jų surengta užsienyje. Tapytojo darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus, Lipės krašto savivaldybė, Detmoldas (Vokietija), Emschertalio muziejus Hernėje (Vokietija), Das Kleine Museum–Kultur auf der Peunt Veisenštate (Vokietija), Rabindranatho Tagore's centras, Kalkuta (Indija), Naujojo Sončo apskrities (Lenkija) muziejus, organizacijos, privačių kolekcininkų Lietuvoje ir užsienyje.

2015 m. A.Obcarskas apdovanotas Kauno rajojo savivaldybės Garbės ženklu.

A. Obcarskas parodose dalyvauja nuo 1982-ųjų, daug jų surengta užsienyje. Tapytojo darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės, MO, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejai, Lipės krašto savivaldybė, Detmoldas (Vokietija), Emschertal-Museum, Herne (Vokietija), Das Kleine Museum – Kultur auf der Peunt, Weissenstadtas (Vokietija), Rabindranatho Tagore centras, Kalkuta, (Indija), Naujojo Sončo apskrities (Lenkija) muziejus, įvairios organizacijos bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Ketvirtadienį dailininkas A. Obcarskas keliolika savo drobių pakabino Kauno rajono savivaldybės patalpose. Jomis galės pasigrožėti ne tik darbuotojai, bet ir su reikalais atvykę gyventojai, svečiai.

Menininkas nepamiršta savo gimtinės, kurios gamta yra svarbus jo įkvėpimo šaltinis. Daugelyje jo paveikslų bures kelia, plaukia arba ilsisi prišvartuoti vieni mėgstamiausių tapytojo objektų – laivai. Ir tai suprantama, nes A.Obcarsko vaikystė prabėgo Zapyškyje, Nemunu leidžiant laivelius arba stebint, kaip upės vandenis skrodžia dideli motorlaiviai.

Prieš keletą metų, pasak pranešimo, A. Obcarskas apdovanotas Kauno rajono savivaldybės Garbės ženklu.

XX a. kūrėjo etalonas

Šis pastatymas – tai NKDT ir teatro "Utopia" koprodukcija. Taip pat pastatymas realizuojamas kartu su Lenkų kultūros institutu Vilniuje ir Adomo Mickevičiaus fondu.

Witkacy – viena spalvingiausių lenkų kultūros asmenybių – filosofas, meno teoretikas, rašytojas, dramaturgas, fotografas, tapytojas. Jo kūrybą sunku klasifikuoti, tačiau ji yra arčiausiai ekspresionizmo, dažnai priartėja prie siurrealizmo. Daugeliu atžvilgių Witkacy kūryba artima Franzo Kafkos dvasiai.

Jį galima laikyti absurdo teatro pirmtaku – Witkacy darbai išsiskyrė ne tik keistenybėmis ir rafinuotumu, bet ir noru atspindėti naujas realijas, naujus mokslo ir technikos požiūrius, jų įtaką asmenybei.

Witkacy dažnai vadinamas XX a. menininko etalonu – nesuvaldoma energija, nuolat griūvantis gyvenimas, susidūrimai su mirtimi, vienatvė, neišsemiami kūrybiniai užmojai, pamišimas, depresija, narkotikai ir ištisas lobynas literatūros bei vaizduojamojo meno kūrinių.

Witkacy lemtis, deja, tragiška – 1939 m., įsibėgėjant Antrajam pasauliniam karui, bandė užsirašyti į savanorius, tačiau dėl amžiaus ir sveikatos būklės nebuvo priimtas. Sužinojęs apie Rusijos invaziją į Lenkiją, savanoriškai pasirinko pasitraukti iš gyvenimo ir nelaukti ateities, nes, jo manymu ji negali būti niekaip geresnė. Kai kas jo mirtį laiko dar viena menininko kūrybine akcija. 1994 m. Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija nusprendė ekshumuoti menininko kapą. Atlikti genetiniai testai parodė, kad Zakopanėje buvo palaidotas nežinomos moters kūnas. 2010 m. Lenkijoje buvo parodytas dokumentinis filmas "Mistifikacija", kurio autorius Jacekas Koprowiczius teigia, kad Witkacy savo mirtį inscenizavo ir suklastojęs tapatybę gyveno Lenkijoje iki 1968 m.

Visuomenės kritika

Pjesė "Batsiuviai" laikoma geriausiu Witkacy kūriniu teatrui. Paskutinis Witkacy gyvenimo ir kūrybos dešimtmetis, sutapęs ir su visai Europai sunkiu laikotarpiu dėl ryškų pėdsaką XX a. istorijoje palikusio globalinio konflikto, buvo kupinas pesimizmo ir nerimo. Menininkas įžvelgė bundančius totalitarizmo demonus ir baiminosi dėl niūrios ateities – pjesė "Batsiuviai" tai puikiai atskleidžia.

"Batsiuviai" yra tarp realybės ir absurdo balansuojantis spektaklis-vizija, kuriame kūrėjai klausia, ką veikia batsiuviai, kai batų siūti daugiau nebereikia? Šiandien batų yra tiek daug ir jie atkeliauja iš taip toli – dažniausiai iš Tolimųjų Rytų, ir, panašu, pačių batsiuvių tiesiog niekam nebereikia – kaip kokios atgyvenusios profesijos ar pagyvenusio žmogaus. Kas yra batai batsiuviams, kurie nebesiuva batų?

Witkacy diagnozuoja žiaurią tiesą – vieninteliai nesikeičiantys dėmenys kasdienybėje yra nuobodulys ir nepasitenkinimas esama situacija.

Pagrindinė spektaklio tema yra visuomeninių situacijų ir individo asmeninės būklės pasikeitimai prieš ir po revoliucijų – kai batsiuviams nebereikia siūti batų, jie įvykdo revoliuciją ir paima valdžią. Jie buvo engiami ir nebereikalingi, o dabar yra valdantieji, bet ar jie gali ką nors pakeisti? O gal taip pat susirgs savo engėjų dvasios ligomis?

Nepaisant revoliucijų, Witkacy diagnozuoja žiaurią tiesą – vieninteliai nesikeičiantys dėmenys kasdienybėje yra nuobodulys ir nepasitenkinimas esama situacija. Dabarties pasaulis panašus į Witkacy "Batsiuvių" pasaulį – stiprėja nuobodulys, revoliucinės nuotaikos ir nepasitenkinimas. Kokia revoliucija laukia mūsų?

Įžvelgti šviesą

Nors pastaraisiais dešimtmečiais Witkacy yra greta Witoldo Gombrowicziaus ir Sławomiro Mrożkos – dažniausių verčiamų, statomų ir interpretuojamų lenkų menininkų, Lietuvoje bandymų perkelti į sceną sudėtingus jo tekstus nebūta daug. Ar tai lėmė tai, kad ilgą laiką trūko Witkacy pjesių vertimų, ar tai, kad jo kūryba, kaip teigė teatro kritikas Egmontas Jansonas, yra sudėtinga, "ne mūsų teatro nosiai", tačiau pirmasis spektaklis pagal Witkacy pjesę "Mažame dvarely" pasirodė tik 1993 m. Panevėžio dramos teatre (rež. Saulius Varnas).

Nacionalinio Kauno dramos teatro pasirinkimą palengvina ir dabartiniai Irenos Aleksaitės vertimai – "Batsiuvių" ypač sudėtingas ir naujadarų pilnas tekstas įgavo savo unikalų skambesį lietuvių kalba. Kaip pjesės skaitymuose sakė pati I.Aleksaitė, Witkacy mokėjo daug kalbų, tad jų žodžius naudojo ir "Batsiuvių" tekste sulenkindamas.

2018 m. Lietuvai ir Lenkijai minint nepriklausomybės atgavimo šimtmečius, buvo išleista Witkacy kūrybą pristatanti knyga "Witkacy. Plėšrūniškas protas" (Lenkijos instituto Vilniuje, Adomo Mickevičiaus instituto Varšuvoje ir Witkacy instituto projektas kartu su leidykla "Aukso žuvys"), kurioje pirmą kartą pristatoma menininko kūryba (tekstai, tapyba, fotografija), publikuojami trijų pjesių, romano ištraukos, fragmentų vertimai į lietuvių kalbą, taip pat lenkų ir lietuvių tyrinėtojų tekstai.

"Nūdiena skatina į Witkacy žiūrėti kaip į vizionierių, o pjesę perteikti per komedijos prizmę, nevengiant absurdo ir ironijos elementų. Norisi akcentuoti ne tamsą, o šviesą", – sako režisierius A.Obcarskas.

Jam talkina dramaturgas Laurynas Adomaitis, scenografė Lauryna Liepaitė, kostiumų dailininkas Juozas Valenta, kompozitorius Rolandas Venckys, videomenininkė Saulė Bliuvaitė. Spektaklyje vaidina Gytis Ivanauskas, Saulius Čiučelis, Deividas Breivė, Mantas Bendžius, Augustė Šimulynaitė, Tomas Erbrėderis, Egidijus Stancikas, Marius Karolis Gotbergas, Saulė Sakalauskaitė, Aistė Zabotkaitė.

Ambicingame spektaklyje herojų nėra, jame gyvena voicekai, diagnozės, skaičiai, prėski dialogai. Antanas primena, kad Britney vaizdo klipą „Youtube“ kanale peržiūrėjo per 96 mln. žmonių. Mintis, kad kas dvidešimtas jų savo kasdienybėje valdo mirties grėsmę turinčias vairalazdes, mygtukus ir sprendimus, užima kvapą. Šiandien su debiutuojančiu režisieriumi kaip niekada nuoširdžiai kalbame apie jausmų banalumą, klaidas ir patologišką baimę būti ir nebūti žmogumi. Apie tai, kad visi neišvengiamai esame voicekai ir kad galbūt tai yra didžiausia mūsų tragedija.

– Labas, Antanai, kaip gyveni?

– Atvirai sakyti? Viskas lyg ir buvo labai gerai, tada išėjome į Mažąją salę ir buvo labai blogai, galvojau numirsiu, o tada kitą dieną jau buvo gerai. Yra toks momentas, kai tu susiduri su erdve, kurioje iš tiesų turės vykti spektaklis, o ji tokia keista, iškrypusi, neparuošta, neužgyventa, neprisotinta prasmių, apie kurias kalbėta prieš tai savaičių savaites.

– Bet juk, nors tai ir yra tavo režisūrinis debiutas, teatrą pažįsti nuo mažens. Užtektinai laiko tam, kad žinotum, ko tikėtis iš tos scenos. Kodėl šitas šaltas, keistas ir iškreiptas jausmas scenoje atėjo tik dabar?

–  Jis privalo ateiti. Teatrą pažįstu nuo mažens ir mane jis lydi kaip piktasis šešėlis. Aš jame esu buvęs, iš jo pabėgęs, atgal sugrįžęs ir kol kas turbūt čia ir pasiliksiu. Tai yra taisyklė – vietoje, kurioje vyks spektaklis, išėję žmonės atrodo kaip pamėklės – sukaustyti, kupini baimės. Tada man pačiam pradeda trūkti to, ko teatre režisieriui niekada negali trūkti, – žodžių. Pasijaučia tam tikra bejėgystė, bet dažniausiai tai yra laikina.

– Žinai, tai labai ambicingas spektaklis. Bet dabar papasakok labai paprastai, nuo ko prasidėjo „Voicekas“.

– Kartą kankino nemiga, buvau savo gimtajame mieste ir perskaičiau „Voiceką“. Tuo metu dar nieko nežinojau apie G.Büchnerį. Tačiau man įstrigo vienas momentas. Paskutinė scena pasirodė labai silpna, nes Voicekas veda Mariją nužudyti ir ji nieko apie tai nenutuokia. Aš pamačiau tokį begalinį vyriškos giminės silpnumą. Supratau, kad šis kūrinys – kaip griaučiai– yra labai tinkamas nūdienai. Tada, aš pasiskolinau koncepciją iš G.Büchnerio, nes jis ėmė istorines asmenybes ir fantazavo apie jų gyvenimus.

– G.Büchnerio Voiceką ir A.Lubitzą sieja neginčijamas istoriškumas – tai, kad jie abu buvo realiai gyvenę žmonės, tačiau A.Lubitzo faktiškumas kyla iš tragiškos statistikos. Man įdomi ta dinamika tarp dramaturginės büchneriškos tradicijos ir matematinių skaičių, kurie išduoda kad, žinai, čia ne šiaip sau, čia žuvo žmonės. Kaip tu manai G.Büchneris būtų reagavęs į A.Obcarsko Voiceką?

– Dar pradžioje sau pasakiau – keičiasi tik įrankiai žmonių rankose, bet situacijos lieka tos pačios. Mes su dramaturgu  Laurynu Adomaičiu labai daug kalbėjome apie tai, kad tu niekad nežinai, kokio normalumo žmogus sėdės prie to šturvalo ar to mygtuko, kuris lems daug svarbių dalykų. Tačiau, žvelgdamas į bet kokį beprotišką sprendimą, aš matau tam tikrą silpnumą.

– Mąsčiau apie tai, kad A.Lubitzo asmenukės internete ir pergalingi kadrai iš maratonų dabar atrodo tiesiog groteskiškai. Žinai, tos asmenukės kažkuria prasme liks amžinai gyventi gūgle. Tačiau, žiūrint į juos, susidaro įspūdis, kad katastrofos iš išorės nebuvo galima numatyti. Mes matome, kad Voicekas yra pasmerktas iš pat pradžių, nes jis yra voicekas. Ir čia kalbama apie totalinės administracijos auką. Koks jausmas kurti tai, kas jau yra sudužę?

– Iš esmės prieiga yra kuo paprastesnė. Stengiamės vengti teatrinių viražų ir vienplanės aktorinės prieigos – man ji nepatinka. Manau, kad dabartis reikalauja mintį ištransliuoti kuo paprasčiau. Tačiau G.Büchnerio atveju Voicekas viską padaro dėl moters. Kodėl moteris turi būtų pagrindinis katalizatorius? Mes stengiamės nukelti šį svorį nuo išdavystės. Svarbiausias dalykas mūsų atveju yra atsiradusi Voiceko baimė. Žinai, pjesėje jam visi sako „Tu esi Voicekas, tu esi geras, tu esi blogas, tu esi toks, tu esi toks, toks, toks.“ Mano galva, tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl atsiranda visi nuokrypiai. Vieną dieną žmonės nebenori būti tuo, kuo jiems sako, kad jie yra.

– Vidutinybių drama įdomi tuo, kad Voicekas tampa voiceku iš mažosios raidės – bendrine reikšme. Kaip populiarus prekės ženklas – sauskelnės ar gūglas. Voicekas yra voicekai, minia voicekų, visi voicekai. O tu sakai, kad, nepaisant to, čia dar yra baimės momentas. Neriame gilyn i egzistencializmą?

– Galbūt tai ne egzistencializmas, nes tai yra gana senamadiška. Aš daugiau M.Heideggerio turbūt neskaitysiu. Bet vos tik personažai praveria burną…

– …ir pasipila…

– …jie norėtų pasakyti kažką iš tikrųjų, bet viskas išeina taip pat. Jie nėra dostojevskiškai besitransformuojantys monolitai, bet tie gyvenimai, kurie yra jiems skirti išbandymai. Žmogaus širdis ima kovoti pati su savimi ir tada viskas pradeda putoti, ir nuo šito nepabėgsi.

– Ar tau toks absurdiškas personažų bendravimas neprimena tokios, žinai, baro filosofijos? Susėda prie stalo ir pradeda išvedžioti. „Voiceke“ dialogai atrodo tokie absurdiškai tikroviški, kad net skauda. Jūs tai vadinate klaidos teorija arba yipsais (klaidos, kurias lemiamu metu padaro labiausiai įgudę profesionalai), bet neklijuojant teorinių etikečių, kas tau yra ta klaida? Juk tai ne tik žodžiai, tai gali būti ir veiksmai, ir sprendimai, ir situacijos.

– Dabar dirbu tokiu principu, kad pasakytas žodis prieštarautų fasadui, kuris tą žodį taria. Kai kalbame apie virškinimo traktą, personažai apie jį kalba lyg tai būtų dvimečio vaiko gimtadienio šventė, ir čia pasirodo grėsmė. Tie pasakyti žodžiai yra įkalčiai to, kad norėta pasakyti kažką daugiau. Tai yra pėdsakas. Klausimas yra, kiek tu gali ištverti savo paties gyvenimą?

– Iš to neišvengiamai iškyla klausimas apie tavo sprendimą statyti spektaklį ne herojams. Niekam ne paslaptis, kad tai radikaliai skiriasi nuo įprastos lietuviško teatro tradicijos. Jūsų komanda pasirinko kelią kurti vaidmenis no-name. Kaip priėjai prie tokios kardinaliai kitokios interpretacijos?

– Dėl šleikštulio. Dėl savigailos. Aš nesuprantu, kodėl gamtoje taip yra, kad mes turime tiek daug kentėti. Gal čia ne kentėjimas, gal čia ir yra tas gyvenimas? Mums niekaip nepavyksta ištrūkti iš situacijų, kurios vis kartojasi. Aš sau galiu ryte prižadėti, kad nuo šiol nebevalgysiu cepelinų vakarais, bet vakare aš būtinai sulaužysiu šį pažadą. Man netelpa galvoje, iš kur šis begalinis žmogaus silpnumas. Atrodo, kad žmogus, bendrai žmogus iš mažosios „ž“, turėtų suimti save ir kažką padaryti. Būti didžiadvasiu. Oidipas kenčia savo likimą, bet iš tikrųjų niekas nekenčia savo likimo.

– Bet galbūt tai yra tiesiog nuobodu. Dėl to paprasti žmonės ir nėra apdainuojami, apie juos nekuriamos legendos, jų vardais nevadinamos gatvės. Ir aš vakare pasižadu nevalgyti cepelinų, ir mano motina, ir kaimynas. Tai akivaizdu.

– Bet ryte prisižadu. Mūsų tema iš tiesų yra baimė pasirodyti tiek stipriam, tiek silpnam. Atrodo, kad dabartis reikalauja nuolat pasiteisinti, kad gyveni. Visi socialiniai tinklai verčia tai daryti.

– Spektaklyje yra scena, kai Marija dainuoja Britney „Everytime“ dainą. Paaiškink tiems žiūrovams, kurie kilstelės antakį stebėdami šitą sceną, ką Britney, Marija ir popkultūra išvis turi bendro?

– Turi bendrą prieinamumą. Tos visos situacijos yra labai prieinamos ir artimos, nes jos nutinka nuolat. Ši daina turi 96 mln. peržiūrų. Akivaizdu, kad kas dvidešimtas žmogus yra klausęs tos dainos ir yra šitaip kentėjęs. Tas žmogus yra mėginęs savo skausmą, kad ir sumeluotą, pakelti į kitą lygį. Aš visą laiką džiaugiuosi, kai klausau šitos dainos ir mano rankos kyla į viršų.

– Žinai, aš manau, kad Britney yra ikona, nes ji savaime daro labai daug klaidų.

– Kai ji nusiskuto galvą, ji padarė tai, ko iš jos nesitikėjo. Visi sakė Britney: tu esi tokia ir tokia, Voicekai, tu esi toks, tau viskas gerai, bet Voicekas nudūrė Mariją, o Britney nusiskuto. Galima čia matyti paralelių.

–  Britney turi tamsą ir klaidą, bet ne visi turi klaidą. Madona neturi klaidos.

– Ji net pasenti negali.

– Spektaklio žanrą apibūdinčiau kažkur tarp dokumentikos ir surrealizmo. Ta dokumentika savaime įpareigoja tavo, kaip kūrėjo, komentarui ir galų gale galbūt tavo paties istorijai. Kur tame vaizdinyje būsi tu?

– Dauguma situacijų „Voiceke“ yra pergalvota pagal savas patirtis. Tame yra daug nuoširdumo ir susivokimo, kad vienu ar kitu atveju savo gyvenime aš niekad nepasakydavau to, ką turėjau pasakyti, ir visada pasakydavau taip, kaip reikėdavo.

– Dabar jau finišas. Kai mūsų pokalbis bus ant balto lapo, Voicekas bus ant scenos. Kokie jausmai viduje?

– Šitas vaikas turi gimti.

– Jis turi kojas ir rankas.

– Tačiau tai yra tik gabaliukas idėjos. Savyje ji iš tikrųjų yra didelis slėgtinis. Jei iš tiesų skirsi tam dar daugiau laiko, gali pasidaryti labai liūdna.

– Kodėl liūdna?

– Mąstant apie save.

Gal todėl, kad A.Obcarsko vaikystė prabėgo Zapyškyje, Nemunu leidžiant laivelius ar stebint, kaip upės vandenis skrodžia dideli laivai.

Zapyškį, vaikystę prie Nemuno, pačių sumeistrautus ir pasroviui leistus laivelius prisiminė ir A.Obcarsko parodos atidaryme dalyvavęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. Iš Zapyškio kilęs ir dar vienas parodos atidarymo svečias - Nepriklausomybės akto signataras Leonas Milčius.

Jiems abiems, ir būsimajam merui, ir signatarui, besimokant Zapyškio mokykloje, jos direktorius buvo žinomas pedagogas Antanas Obcarskas, kurio bendravardžio sūnaus paveikslai šiandien – ne tik pakaunės krašto pasididžiavimas. Dailininko A.Obcarsko darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Modernaus meno centras, Lipės krašto savivaldybė, Detmoldas (Vokietija), Emschertal – Museum, Herne (Vokietija), Das Kleine Museum – Kultur auf der Peunt, Weissenstadtas (Vokietija), Rabindranatho Tagore centras, Kalkuta, (Indija), organizacijos bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Ir tai dar ne viskas apie Zapyškio žymę A.Obcarsko parodos atidaryme. Taip jau sutapo, kad jubiliato paveikslų kaimynystėje, kitoje Raudondvario pilies menėje, veikia dar vieno zapyškiečio – Nacionalinės premijos laureato fotografo Antano Sutkaus paroda „Tėvo ranka“.  A.Sutkaus paroda irgi skirta menininko gimtadieniui – vienam garsiausių Lietuvos ir pasaulio fotografų sukako 79-eri.

A.Obcarskas dėkojo visiems, padėjusiems surengti parodą: Kauno rajono savivaldybei, merui V.Makūnui, Raudondvario dvaro direktorei Snieguolei Navickienei. Buvo ir dar viena proga padėkai: netrukus dailininkas, parėmus Kauno rajono savivaldybei,  garsins savo kraštą Peru sostinėje Limoje vyksiančioje tarptautinėje meno parodoje.