Pakvietęs klaipėdiečius į šios publicistikos rinktinės bei fotografijų albumo „Abipus tūkstantmečių slenksčio“ sutiktuves A. Stanevičius paprašė savo bendražygius žurnalistą Gediminą Pilaitį ir rašytoją, filosofą Arvydą Juozaitį bei režisierių, aktorių Liną Zubę padėti jam. Šie vyrai yra knygų autoriaus bendražygiai ir bičiuliai.

Į Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Melnragės padalinį antradienį vakare susirinko A. Stanevičiaus buvę bendradarbiai, jo kūrybos gerbėjai, pažįstami ir bičiuliai.

Ši diena knygų pristatymui pasirinkta ne atsitiktinai. Kiekvienas kalbėjęs pirmiausiai susirinkusiuosius sveikino su visiems lietuviams svarbia diena – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos švente.

D. Janauskaitės nuotr.

Pradėję kalbą apie A. Stanevičiaus kelią į žurnalistiką ir laikraščio redaktoriaus postą, vakaro dalyviai išgirdo daugeliui negirdėtą faktą, kad pirmiausia dienraščiui „Tarybinė Klaipėda“ vadovauti buvo pasiūlyta G. Pilaičiui. Jis nenorėjo būti partinės nomenklatūros tampomas už virvelių, todėl atsisakė ir prasitarė apie tokią galimybę savo bičiuliui, tada dar gyvenusiam Vilniuje, A. Stanevičiui.

Tokių ir daug kitų pasakojamų smagių istorijų, susijusių su redakcija, miesto spauda, žurnalistais buvo kupinas visas vakaras.

Susirinkusieji dalijosi savo patirtimi bendraujant su A. Stanevičiumi. Vieniems jis buvo viršininkas, išleidęs į net pusmetį užtrukusią komandiruotę, kitiems – poezijos knygos recenzijos autorius, paskatinęs drąsesnei kūrybai, dar kitiems – drąsus ir išmintingas laikraščio leidėjas, sugebėjęs greitai reaguoti į istorinius įvykius. Vakaras galėjo trukti ne porą valandų, o kur kas ilgiau, jeigu mikrofoną būtų gavęs kiekvienas renginio dalyvis.

D. Janauskaitės nuotr.

Galiausiai kalba nuo prisiminimų ir asmeninių patirčių pakrypo prie aktualių klausimų – kas yra žodžio laisvė ir ar gali žurnalistai būti laisvi rašyti ką ir kaip nori.

Kai kurie pasisakymai dvelkė pesimizmu – nykdama spauda kartu gali nugramzdinti mūsų unikalią kalbą.

Grįždami prie A. Stanevičiaus knygų jo bičiuliai pabrėžė lengvą autoriaus plunksną ir taiklią akį, todėl ne vienam buvo panašu, kad publicistikos rinktinė yra iliustruota fotoalbumu, o kartu šie du leidiniai yra viena – pasakojimas apie gyvenime sutiktus žmones.

Negaliu atsistebėti fotografija. Visi gyvename tame pačiame pasaulyje, tai, atrodytų, ir matyti turėtume jį panašiai, o ir visos meno bei estetikos teorijos laikosi vieningo principo – meno kūrinys privalo savyje įrašyti tiesą. Šiuo požiūriu fotografija turėtų būti tiksli kaip šveicariškas laikrodis ir negailestinga kaip suskaitmeninta būtis kompiuteriuose, telefonuose ir kituose kasdienio vartojimo aparatuose. Tereikia nuspausti tinkamą mygtuką, ir nepermaldaujamos tiesos akimirka užfiksuota. Dar Aristotelis teigė, kad menas – tiesos kopija. Natūraliai kyla klausimas, kodėl tokie skirtingi, nuolat stulbinantys savo atpažįstamumu ir individuliais estetiniais sprendimais, yra mūsų fotografai. Tarkime, lietuvių fotografijos klasikas klaipėdietis Vaclovas Straukas lengvai atpažįstamas iš pasirenkamų temų. Mokytojas su fotoaparatu labiausiai mėgo fiksuoti įvairias jaunuomenės nuotaikas, net krizinius momentus. Fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus žmonės, ypač peizažai, visai kitokie, tikrai ne nešališkai objektyvios akies sustabdyti. Ką besakyti apie iškalbingus Artūro Šeštoko portretus, Raimundo Urbono balzganas miesto erdves, Remigijaus Treigio precizišką vaizdo poetiką. Atrodytų – ta pati fotokmeros akis, o regos kampas vis kitas. Kiekvienoje fotografijoje vis kita šviesa, kita dinamika, prasmės, todėl nepaprastai džiugina kiekvienas naujas fotomenininko albumas.

Fotoalbumo viršelis. / „Eglės“ leidyklos nuotr.

Jau A. Stanevičiaus fotografijų albumo „Abipus tūkstantmečių slenksčio“ / „On Both Sides of the Millennium Threshold“ pavadinimas apibūdina tyrinėjimo lauką – slenksčio laiką, XX a. ir XXI a. ir tūkstantmečių sankirtą. „Mes plačiai išsižergėme“, – juokavo autorius, vaizdu bandydamas dekoduoti vieno ir kito amžių ir tūkstantmečių atspirties taškus, svarbiausius įvykius ir net jų inscenizacijas. Rasime čia iškilius Klaipėdą lankiusius žmones, merus, politikus, verslininkus, įvairių konferencijų momentus, menininkus, net vaiko gimimą. Akivaizdu, pirmiausia A. Stanevičius – metraštininkas. Be abejonės, baltasis. Kiekvienas kadras pulsuoja meile, kurią fotografas sąmoningai inspiruoja. Nuotraukose jaučiamas stiprus abipusis fotografo ir fotografuojamojo ryšys.

Iš nuotraukų aišku, kad Klaipėda – didžioji albumo autoriaus šeima.

Visus mes čia rasime, visą Klaipėdą. Kartais atrodo, kad tų nuotraukų gal net kiek per tanku, antra vertus – toks ir būna šeimyninis albumas. O juk iš nuotraukų aišku, kad Klaipėda – didžioji A. Stanevičiaus šeima. Vis dėlto įsimintiniausios nuotraukos – iš XX a. vidurio, o tėvo nuotrauka, puošianti ir albumo viršelį, išskirtinė. Darbų ir gyvenimo nuvargintas ir užgrūdintas veidas su tankiu raukšlių dantiraščiu – viso gyvenimo poezija, su visomis prasmėmis, atvirumu ir paslaptimis. Santūrumas ir išmintis, valia ir susitaikymas tame veide, gyvenimas, sustabdytas pilniausią jo akimirką. Dabar tokių veidų beveik nėra. Nebeuždirbame. Prisišvirkščiame ko nors, abejingumu, goduliu ar dar kuo sudarkome, prarasdami egzistenciškos tvirtybės garantą. Autoportretas (psl. 18), sesuo Regina (psl. 19) irgi spinduliuoja nesumeluotą pasitikėjimą žeme, jos teikiama ramybe ir vaisiais. Sūnus, dukterys, fiksuoti XX a. jau besiritant į pabaigą, jau kitokie, kitokia nuotraukose sumodeliuota tikrovė. Rugiai, kapai, atlaidai – viskas A. Stanevičiui įdomu ir visur jo pilna. Storas albumas, talpinantis visų istorijas, natūraliai susipinančius santykius, pasirinkimus, formuojantis miesto geštaltą – bendrą nedalomą visumą, regimą su meile pasakojančio fotomenininko. Net ne fotografo, o tiesiog – menininko, gyvenimą, jo įvairovę ir žodžiu, ir vaizdu gaudančio ir dovanojančio.

32 metus puoselėjantys tradiciją lietuvių literatūros klasiko gimimo dieną susirinkti prie jo paminklo žmonės sveikino vieni kitus su Naujaisiais metais.

Prie K.Donelaičio paminklo tradiciškai renkasi uostamiesčio vyresnės kartos inteligentai, o pastaruoju metu prie jų vis dažniau prisijungia jaunesni klaipėdiečiai. Ir šįkart kalbėtojai paragino kitais metais atsivesti savo vaikus ir anūkus.

Kasmet prie paminklo besirenkantys žmonės kalba panašiai. Apie K.Donelaičio reikšmę lietuvių literatūrai, jo kilnią misiją ir šio laikmečio žmones, kurie vis rečiau atsiverčia „Metus“.

Po pernykštės, išskirtinės sausio 1-osios, kai prie paminklo žmonės rinkosi skirtingu laiku po vieną ar du, sąžiningai paisydami griežto karantino reikalavimų, šių metų sausio 1-oji atrodė kur kas optimistiškesnė. Būryje buvo apie 100 klaipėdiečių.

Kalbėtojai buvo originalesni ir atsinešė daugiau nei įprasta naujienų. Leidėjas Antanas Stanevičius pristatė visiškai naują knygą, skirtą Kristijojo Donelaičio draugijos 100-mečiui paminėti. Joje – ne tik daug nuotraukų, bet ir įdomių straipsnių apie draugiją, literatūros klasiko skulptūras ir tradiciją minėti jo gimtadienį.

Minėta ir K.Donelaičio sąsaja su Vincu Kudirka, kurio gimtadienis yra paskutinioji metų diena. Kalbėta apie paminklo pastatymą. Prieš klausytojus stojo buvę miesto vadovai ir K.Donelaičio vardą turėjusios mokyklos absolventai.

Vėl negailėta kritikos miesto valdžiai dėl vis neprasidedančios aikštės rekonstrukcijos. Dėl to bandė teisintis vicemeras Arvydas Cesiulis. Kritikos laviną paskubėjo sustabdyti buvęs miesto meras Rimantas Taraškevičius, patikinęs, kad grupelei klaipėdiečių vis neįtinka net tituluočiausių architektų projektai, tuo metu aikštė kasmet atrodo vis liūdniau.

Klaipėdos liuteronų parapijos kunigas Reinholdas Moras kreipėsi į susirinkusiuosius tėviškai ir jaukiai, tarsi tuos žodžius būtų taręs pats K.Donelaitis. R.Moras yra klaipėdiškis, be to, dirba tą patį darbą, kaip klasikas. Nuoširdūs palinkėjimai ir kunigo palaiminimas sušildė susirinkusiųjų širdis.

Šiemet prie paminklo neatėjo Vytauto Didžiojo gimnazijos, anksčiau vadintos K.Donelaičio vardu, mokiniai. Anksčiau jie skaitydavo „Metų“ ištraukas arba pačių sukurtas eiles šiai progai.

Liūdniausia, kad pasilabinti su kaimynais ir pažįstamais nebeatėjo Klaipėdos šviesuolis Bernardas Aleknavičius – vienas tokių susibūrimų iniciatorių ir puoselėtojų. B.Aleknavičius mirė 2020-ųjų lapkričio 29-ąją.

Valandą trukęs susibūrimas prie paminklo baigėsi tradiciškai – bendra fotonuotrauka.

Ne vienas klaipėdietis prisipažino, kad tradicija paminėti prieš 307 metus gimusio K.Donelaičio gimtadienį yra geras ir teisingas startas visiems metams.

Tada A.Stanevičius buvo dienraščio "Tarybinė Klaipėda" vyriausiasis redaktorius ir, kaip pats teigė, rimtu fotografu savęs tuokart nelaikė, tačiau, vykdamas į Baltijos kelio ruožą Pasvalys–Saločiai, kuris buvo skirtas klaipėdiečiams, nujautė, kad bus kažkas labai svarbaus, todėl pasiėmė krūvą fotojuostų.

A.Stanevičius tada liko už kadro, nes fotografavo, tačiau pats dėl to nė kiek nesigraužia, svarbiausia esą, kad jam pavyko gana kokybiškai užfiksuoti bene reikšmingiausią laisvos užgimstančios Lietuvos momentą, kuris Baltijos šalių nepriklausomybės siekį išgarsino visame pasaulyje.

Apie tai kalbama ir po 30 metų.

Viena nuotrauka pakliuvo į prestižinį Vakarų Europos leidinį. Kai kuriose A.Stanevičiaus fotografijose jau vėliau save atpažino Baltijos kelio dalyviai.

Vienas jų – klaipėdietis Pranas Čičirka, tada į šį renginį išvykęs kartu su kolegomis iš tuometės Butų ūkio avarinės tarnybos.

"Į Baltijos kelią išvažiavo beveik visi įmonės darbuotojai, kurie tą dieną nebudėjo. Buvo labai daug transporto, sunku prasibrauti. Tik jau gerokai po tų įvykių pamačiau, kad mes pakliuvome į istorine tapusią nuotrauką", – šypsojosi P.Čičirka.

Parodos "Baltijos kelio atspindžiai" atidaryme jos autorius A.Stanevičius teigė, kad į Baltijos kelią nebuvo įmanoma nevažiuoti.

"Jausmas buvo toks, tarsi nusileido skraidanti lėkštė. Nes tai, kas įvyko, atrodė neįmanoma. Pamenu, buvo baiminamasi, kad klaipėdiečiams skirtame ruože gali nepakakti žmonių. Tačiau jų buvo tiek, kad netilpo. Įvyko stebuklas, ir mes laimingi, kad mums teko tą stebuklą patirti", – kalbėjo A.Stanevičius.

Ėjo su naujais lyderiais

1989 metais Sąjūdis tada jau buvo galingiausia organizacija Lietuvoje. TSRS liaudies deputatų rinkimus Sąjūdis laimėjo triuškinamai, nors juose dalyvavo ir vienintelė tuo metu politinė partija, ir profsąjungos.

Klaipėdiečiai atstovauti Lietuvai išrinko Zitą Šličytę, Sigitą Kudarauską ir Vytautą Čepą. Nuo profsąjungų išrinkta buvo Ona Mitalienė.

"Kai pradėjome Klaipėdoje kurti Sąjūdį, pabandėme bendrauti su tremtiniais. Pradžioje mums labai sunkiai sekėsi, daugelis sakė, kad jie savo atkentėjo, dabar esą mes turime kažką daryti. Dionyzas Varkalis su jais aršiai kalbėjo. Politiniai kaliniai elgėsi visai kitaip, jie nepripažino jokių kompromisų, jiems nereikėjo laukti rytojaus. Tada, nors ir buvome skirtingų pažiūrų, bet turėjome veną tikslą", – neslėpė V.Čepas.

Tada, nors ir buvome skirtingų pažiūrų, bet turėjome veną tikslą.

Naujieji uostamiesčio Sąjūdžio lyderiai jautė didžiulį žmonių pasitikėjimą, todėl organizuoti važiavimą į Baltijos kelią nebuvo problemų.

Kelių dešimčių tūkstančių tiražu leistas laikraštis "Mažoji Lietuva" skelbė informaciją, kur ir kada reikėtų rinktis norintiems važiuoti į Baltijos kelią.

V.Čepas prisiminė, kad autobusus skyrė net jūrinės organizacijos, kuriose dominavo rusakalbiai, tuo metu priešiškai nusiteikę Sąjūdžio atžvilgiu.

Kas važiavo savomis mašinomis, ėmė drauge kaimynus, talpinosi ištisos šeimos.

Važiavo ir G.Nausėda

Klaipėdiečiams buvo skirtas ruožas nuo Pasvalio iki Saločių. Paskaičiuota, kad metre kelio turėjo stovėti vienas žmogus.

V.Čepas tądien į Lietuvos šiaurę važiavo iš Vilniaus, mat Akademiniame dramos teatre vyko Sąjūdžio susirinkimas. Po jo teko gerokai skubėti.

Keliai tuo metu buvo kur kas siauresni. Pakelėse jau buvo labai daug mašinų ir žmonių, V.Čepui ir Z.Šličytei ne kartą teko rodyti liaudies deputato pažymėjimą. Nors ir sugaišę kur kas ilgiau, nei tikėjosi, abu per televiziją ne kartą rodyti ir daugeliui iš veido pažįstami klaipėdiečiai pagaliau pasiekė tikslą.

Buvo momentas, kai atrodė, kad žmonių atvažiavo pernelyg mažai. Galiausiai jų susirinko dukart daugiau, nei reikėjo.

"Tai buvo įvairaus amžiaus žmonės: vyresniųjų jau nebėra, tie, kas buvo brandaus amžiaus, dabar – jau senukai. Pamenu, buvo labai daug moterų, žmonės vežėsi ir vaikus. Niekas nesistumdė, nesibrovė į priekį, nesijautė jokio erzelio. Jei kokia mašina neįsijungė, žmonės kone ant rankų ją išnešdavo. Po susikabinimo rankomis niekas neskubėjo skirstytis, degino laužus, dainavo vėliavas iškėlę, kažkas burnelę išgėrė. Po visko mes nuvažiavome į Biržus pas dėdę, pavakarojome, – prisiminė V.Čepas. – Z.Šličytė nuvažiavo į Saločius, pasakojo, kad ten ir Romualdas Ozolas buvo. Pamenu, su klaipėdiečiais važiavo ir dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda, tada jam buvo bene 25-eri. Sakė, kad šį penktadienį jis aplankys klaipėdiečių ruožą."

Tada nebuvo mobiliųjų telefonų, žmonės žinojo, kad susikibti rankomis turės 19 valandą, bet stovėjo taip ne kelias minutes, o gal ketvirtį valandos. V.Čepas juokavo, jei kas būtų paleidęs elektros impulsą, jis būtų nuėjęs iki Talino.

Vadina likimo dovana

Klaipėdoje sunkiausią darbą organizuojant Baltijos kelio dalyvių kelionę atliko Nijolė Laužikienė, kuri tada buvo Sąjūdžio sekretorė, bei Algirdas Grublys – puikus organizatorius. Jis derino maršrutus, rūpinosi autobusais, skaičiavo žmones.

"Mes, labiau prakutę funkcionieriai, buvome, kaip dabar sakoma, renginio veidai", – juokavo V.Čepas.

N.Laužikienė dar pamena, kad klaipėdiečiams buvo skirtas ruožas nuo 41 iki 48 kilometro, bet žmonių buvo tiek daug, kad iš uostamiesčio atvažiavusiems teko stovėti tarp 41 ir 43 kilometro.

Be visų kitų emocijų, N.Laužikienei įsiminė ypatingas jausmas, kad lietuviai savo nepriklausomybės siekyje – ne vieni. Žinojimas, kad to paties nori ir taip pat pasiryžę kovoti yra ir latviai bei estai, vertė pasitikėti vieniems kitais ir turėti vilties.

"Man jausmai, patirti Baltijos kelyje, visas dalyvavimas Sąjūdžio veikloje yra pati didžiausia likimo dovana", – neslėpė N.Laužikienė.

Emocija, likusi už kadro

Išvykdamas į Baltijos kelią, tuometis dienraščio "Tarybinė Klaipėda" vyriausiasis redaktorius Antanas Stanevičius, kaip pats pasakojo, pasiėmė spalvotą fotojuostą, "skirtą svarbiems įvykiams", ir fotografavo pro važiuojančio automobilio langą.

A.Stanevičius fiksavo klaipėdiečius, susirinkusius kelio ruože prie Pasvalio link Saločių. Prisimindamas tą dieną, jis pasakojo, kad ir vaizdas, ir jausmas buvo nerealus, tarsi iš kito pasaulio.

Nežinia, kaip širdis neiššoko iš krūtinės.

"Maldos, dainos, šypsenos, apsikabinimai, aukštyn keliami vaikai, prie kryžių degamos žvakės, dedamos gėlės. Nežinia, kaip širdis neiššoko iš krūtinės. Iš jaudulio drebėjo rankos, sunku buvo fotoaparate nustatyti ryškumą. Ta euforija mane destabilizavo, kas ten vyko, buvo neįtikėtina", – tokie jausmai buvo apėmę žurnalistą ir fotografą A.Stanevičių lygiai prieš 30 metų fiksavusį legendinį Baltijos kelią.

Tądien, anot A.Stanevičiaus, žmonės buvo apimti šoko, nes tokio efekto, tokios emocijos niekas nesitikėjo.

"Tai buvo toks veiksmas, po kurio tapo aišku, jog šitos tautos į konclagerius nebesuvarysi. Žmonės jau buvo nubudę, atgavo savo jėgą. Tą dieną visi netilpo prie Vilniaus–Talino plento. Žmonių buvo tiršta, jų, susikibusių iškeltomis rankomis, būtų užtekę grandinei iki Helsinkio, o gal ir iki Šiaurės ašigalio. Tądien neįvyko nė viena avarija, nors automobilių, autobusų buvo suvažiavusių kaip niekad daug. Tądien milicija nesulaikė nė vieno neblaivaus", – kalbėjo istoriją į nuotraukas sudėjęs A.Stanevičius.

"Už jūsų ir mūsų laisvę"

Prieš 30 metų Baltijos kelyje kartu su lietuviais, latviais ir estais susikibęs rankomis stovėjo ir lakotų genties indėnas, tada 17-metis Tatanka Banks, Pietų Dakotos indėnų aktyvisto ir lyderio kovoje už savo tautiečių laisvę Denniso Banks (1937–2017) sūnus.

Šią istoriją pasakojo klaipėdietis Mindaugas Timinskas, Vinetu indėnų kaimo įkūrėjas. Kai jis viešėjo JAV, viename renginyje susipažino su Tatanka (lakotų kalba – Didysis Bizonas).

Prisistatęs esąs iš Lietuvos Mindaugas tikrai nesitikėjo, kad mūsų valstybę kas nors bus ten girdėjęs.

"Tuomet Tatanka ir sako, aš žinau. Ir ne tik. Kartu su jumis stovėjau Baltijos kelyje. Galite įsivaizduoti mano nustebimą? Jis man papasakojo, kad 1989 m. jis su grupe draugų dalyvavo bėgime už taiką nuo Prancūzijos iki Suomijos. Kaip tik rugpjūčio 23-iąją jie buvo Kaune. Lietuviai bičiuliai juos pakvietė dalyvauti", – teigė M.Timinskas.

Tatanka nė nenutuokė, koks tai renginys, tačiau tik nuvykęs į vietą ir pamatęs tokią gyvąją grandinę suvokė to renginio svarbą Lietuvai.

"Jis man kalbėjo, kad tada mūsų širdys plakė vienu ritmu, stovint kelyje, susikibus rankomis už mūsų laisvę. Teigė, kad Baltijos kelias jam paliko itin stiprų įspūdį. Nes jo tėvas su kitais genčių lyderiais irgi bandė siekti indėnų nepriklausomybės. Tačiau jų siekiai žlugo. Taigi Tatanka tikrai žino, ką reiškia laisvės siekis", – tikino iki šiol su T.Banks bendraujantis M.Timinskas.

Tikslo pasiekti nespėjo

Klaipėdietė Rūta Vildžiūnienė nebepamena, iš kur sužinojo, jog K.Donelaičio aikštėje norinčiųjų važiuoti lauks autobusai.

"Žinau, kad nesvarsčiau, pasiėmiau abu vaikus, kurių vienam tada buvo dešimt, kitam – aštuoneri, ir įlipau į geltoną "Ikarusą". Nepažinojau nė vieno autobuse buvusio žmogaus, tai buvo visiškai nesvarbu. Pamenu, kad nesinorėjo bendrauti, buvome kaip vienas kūnas, apimti tos pačios nuotaikos ir jausmo. Važiavome prilipę prie langų. Ties Šiauliais mūsų autobusas sustojo, keliais buvo nebeįmanoma važiuoti. Nors išvykome prieš pietus, iki vakaro tikslo nepasiekėme. Kai jau artėjo 19 valanda, išlipome, nė nežinodami, kur esame, susikibome už rankų ir stovėjome. Man atrodo, tą dieną visa Lietuva buvo Baltijos kelias, o jei kas būtų iš labai aukštai fotografavęs, žmonių virtinė būtų priminusi žmogaus kraujotakos sistemą su daugybe šakų ir šakelių", – prisiminė tada Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose dėstytoja dirbusi R.Vildžiūnienė.

Taip pastovėję klaipėdiečiai sulipo į autobusą. Vairuotojas nepasuko atgal, jis brovėsi į tą pusę, kurios nespėjo privažiuoti.

"Pakeliui matėme žmones, žvakes, kažkur degė laužai, kažkur dainavo. Visą laiką norėjosi verkti. Kai pasiekėme tą vietą, kur būtume turėję stovėti, buvo jau naktis. Privažiavome Latvijos sieną, apsisukome ir grįžome namo. Tai buvo labai ilga visomis prasmėmis kelionė. Klaipėdą pasiekėme tik paryčiais. Nepakartojamas jausmas, kad visi tie būriai žmonių jaučia tą patį. Ir mintis: "Ar mums pasiseks?" – prisiminimais dalijosi klaipėdietė.

Rusams dovanojo gėlių

P.Bielskis į Baltijos kelią važiavo mamos dovanotais žiguliukais. Nuotraukoje A.Stanevičius jį užfiksavo sakantį emocingą kalbą. Kokius žodžius tada tarė, profesorius dabar nebeprisimena.

"Turbūt nesakiau nieko ypatingo. Kažką apie laisvę, vienybę, tai, ką visi tuo metu jautėme. Pamenu, lekiame per Lietuvą, mašinos gal trimis eilėmis juda, kažkurios – pievomis, pakelėmis, ražienomis. Kažkur ant tilto per upę dvi mašinėlės susidūrė. Žmonės išlipo, numojo ranka ir nuvažiavo toliau nieko vienas kitam nepasakę blogo. Kai jau stovėjome eilėje, pro šalį važiavo kažkokia didelė mašina rusiškais numeriais. Matėme be galo išsigandusius veidus. Žmonės jiems mojavo, kišo gėles, ragino nebijoti, niekas jiems nieko blogo nedarys. Aš įsivaizduoju, kaip jie bijojo, kaip jautėsi. Bet mes buvome visiškai taikūs ir geranoriški", – prisiminė P.Bielskis.

Klaipėdietė mokytoja Dalia Palkuvienė rugpjūčio 23-iąją su broliu ir tėvais važiavo iš Talino, kur jos mama lankėsi pas gydytojus.

Šeima važiavo tuo pačiu keliu, kur vakare susijungė keli milijonai rankų.

Iš Estijos sostinės šeima pajudėjo anksti ryte, bet pakeliui ir Estijoje, ir Latvijoje jau rinkosi žmonės.

"Mes nesupratome kalbos, bet to ir nereikėjo. Iš žvilgsnių ir šypsenų buvo aišku, kad visi jautėme tą patį. Mums tada ne gėlės rūpėjo, jautėme vieningumą ir kartu įtampą. Juk dar nebuvome laisvi. Tvyrojo tokia džiaugsmo dėl vienybės, bet kartu ir kovos nuotaika. Jautėmės darantys tai, ką tuo metu galėjome padaryti", – prisiminimais dalijosi D.Palkuvienė.

Lietuvą ji pasiekė jau vakare ir skubėjo ten, kur labiausiai galėjo trūkti žmonių.

Klaipėdiečiai laukė žinių

Į Latvijos pasienį tądien galėjo važiuoti ne visi. Klaipėdietės mokytojos Aurelijos Bajorienės vaikai tebebuvo visiškai maži, todėl į Baltijos kelią ji išleido vyrą važiuoti vieną. Bet moteriai buvo neramu, ji laukė žinių, nebuvo kaip jų gauti. Pasiėmusi abu mažylius klaipėdietė nuskubėjo į Girulius.

Panašiai elgėsi daugelis kitų miestiečių. Būriavosi ir prie savivaldybės, laukė informacijos, norėjo bendrauti.

"Laukėme žinių per televiziją, klausėmės radijo. Dabar teigiama, kad visi labai džiaugėsi, o aš prisimenu įtampą. Norėjome būti su kitais žmonėmis kartu, gal kas ką girdėjo, žino, kaip ten mūsiškiams sekėsi", – pasakojo mokytoja.

Į Baltijos kelią išvažiavo ir dauguma Klaipėdos ekskursijų biuro gidų. Tiems, kas liko Klaipėdoje, teko vienu metu dirbti su keliomis grupėmis. Tuo metu didžioji dauguma turistų, apsilankančių mūsų mieste, buvo atvykę iš tarybinių respublikų.

Atvykėliai stebėjosi, kad miestas atrodė ištuštėjęs, o išgirdę, kodėl nėra pakankamai gidų, bandė piktintis. Kai išgirdo apie neeilinę akciją, ne vienas suabejojo, ar jiems saugu likti šiame mieste, klausinėjo negalėdami suprasti, kas lietuviams, latviams ir estams nepatinka Sąjungoje.

Ko gero, daugeliui jų tai buvo pirmas kartas, kai jie išgirdo apie Baltijos tautų ryžtą gyventi kitaip.

Atrodo, kad tada nė vienas darbdavys nereiškė pretenzijų dėl pravaikštų Baltijos kelio dalyviams.

Įamžino koplytstulpiu

Vėliau, po ketvirčio amžiaus, ten, kur Baltijos kelyje stovėjo klaipėdiečiai, V.Čepas ir A.Grublys pastatė atminimo stulpą, primenantį tą, kuris pastatytas prie Klaipėdos savivaldybės ir primena apie Sausio 13-osios įvykius.

Gal už šešių kilometrų stovi V.Čepo brolio Jono koplytstulpis.

J.Čepas prisiminė tada iš ąžuolo atminimo ženklą išdrožęs vos per porą savaičių. Vyrai atvažiavo gerokai anksčiau ir pastatė ties sankryža, kur vienas kelias suka į Latviją, kitas – į Biržus.

Baltijos kelias buvo įrašytas į UNESCO pasaulio atminties sąrašą, kartu saugomas tapo ir J.Čepo kūrinys.

Kelerius metus visai šalia šio atminimo ženklo buvo ariama. O vieną kartą nuvažiavęs autorius rado kažkieno padarytą tvorelę ir pasidžiaugė, kad visiškai nepažįstami žmonės brangina neeilinio įvykio atminimą.

Per kelis dešimtmečius medinis koplytstulpis truputį "pavargo". Pernai Klaipėdos rajono valdžia skyrė tris tūkstančius eurų šiam koplytstulpiui atnaujinti.

Pats autorius nuvažiavo į Biržų rajoną, išsikasė stulpą ir parsivežė jį į Klaipėdą. Teko padirbėti, kad jis atrodytų kaip prieš 30 metų. Šį kartą medinis stulpas buvo sutvirtintas metaliniais strypais ir įmūrytas į betono pamatą.

Pamiršo verčiausius

Baltijos kelias visuomet išliks tuo laiku gyvenusiųjų atmintyje kaip unikalus šių laikų istorijos reiškinys, kuris pademonstravo Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių pasiryžimą siekti nepriklausomybės ir atkreipė pasaulio dėmesį į šią taikią kovą už laisvę.

Stovėjusiems Baltijos kelyje pasisekė. Tokius reiškinius patirti tenka ne kiekvienai kartai.

Tai buvo savotiškas stebuklas, po kurio nebebuvo jokių kalbų, kad gal nereikia nepriklausomybės.

"Tai buvo savotiškas stebuklas, po kurio nebebuvo jokių kalbų, kad gal nereikia nepriklausomybės, gal palaukime ar eikime "step by step". Man labai gaila, kad pirmieji, aktyviausi sąjūdiečai, ypač rajonuose, buvo užuiti, išvyti iš darbų, jų verslai žlugdomi. Pamenu Kęstą Miniotą, vieną aktyviausių Klaipėdos Sąjūdžio žmonių, kuris buvo sužlugdytas vien todėl, kad buvo sąjūdietis. Jį ne tik finansiškai gniuždė, bet ir fiziškai sumušė taip, kad jis nebegalėjo atsitiesti. Panašiai atsitiko ir Sigitui Petkevičiui, aktyviam miesto tarybos nariui, – neslėpė apmaudo V.Čepas. – Nė vienas negavome net padėkos, viskas teko tik Vilniui. Sostinėje pjaunasi, kas ką gaus, kas su juosta, kas tik kryžių, bet jie nesuvokia, kad, jei ne provincijos žmonės, ten nieko nebūtų buvę."

V.Čepas prisiminė Sąjūdžio bendražygį Artūrą Grumadą, kuris atliko sunkiausią darbą organizuojant Baltijos kelią. Šis vyras per 30 metų buvo visiškai užmirštas, pasiligojo, kažkurį laiką neturėjo darbo. Tik neseniai jį prisiminė žurnalistai.

"Per 30 metų nė vienas mūsų prezidentas nebuvo Baltijos kelyje. Algirdas Brazauskas trispalvę pavadino skuduru ir pareikalavo nuimti, tuo metu jis buvo ne mūsų žmogus, tik paskui prisitaikė. Valdas Adamkus dar tebebuvo už vandenyno, jam tas kelias žinomas tik iš pasakojimų, jis tos dvasios pakylėjimo liko nepajutęs. Dalia Grybauskaitė su Mykolu Burokevičiumi kakavą gėrė ir svajojo apie Lietuvą didžiosios Rusijos sudėtyje. Per 30 metų dvasinių vertybių neliko. Dabar svarbūs merkantiliniai tikslai, noras išstumti kitus, apsistatyti savais, partijos neturi jokių idėjų, vien varinėja bizniuką", – rėžė V.Čepas.

Parodos atidaryme armėnų bendruomenės vadovas Albertas Albertjanas atskleidė, kad jam pačiam buvo labai įdomu lietuvio akimis pažvelgti į savo gimtąją šalį.

"Dar kartą įsitikinau, kad čia ne mano subjektyvi nuomonė, kad Armėnija išties yra tokia graži ir dvasinga. Be to, ši paroda savotiškai jungia dvi tautas – armėnus ir lietuvius, todėl labai džiaugiuosi, kad klaipėdiečiai turės galimybę pamatyti ekspoziciją", – teigė A.Albertjanas.

"Kodėl Araratas? Ruošiuosi kataklizmams žemėje, ieškau aukščiausio kalno, manau, Araratas bus kaip tik ta vieta gelbėtis nuo tvano. Kalbant rimtai, šiemet Armėnija, kaip ir Lietuva, mini nepriklausomybės 100-metį. Tam skirta ši mano paroda. Armėnams Ararato kalnas yra širdyje, tačiau tikrovė tokia, kad jis – už valstybės sienos", – kalbėjo parodos autorius fotomenininkas Antanas Stanevičius.

Anot jo, istoriniai įvykiai nulėmė taip, kad genocidą patyrusi armėnų tauta neteko ne tik Ararato, bet ir kitų etninių žemių, šiandien nusėtų armėniškų bažnyčių, chačkarų duženomis.

Klaipėdietis Armėnijoje pirmąsyk lankėsi 1981 m., o po to – dar keturis kartus ir savo keliones įamžino fotografijose.

"Armėnija man padarė tokį didelį įspūdį, aš ten tiek draugų susiradau visam gyvenimui. Kai pradėjau labiau domėtis, supratau, kad Urartų ir Armėnijos karalystės palikimas prilygsta Romos, Egipto, graikų civilizacijoms, tik armėnams vargšams nepasisekė. Užplūdo barbarai, viską suniokojo", – įsitikinęs A.Stanevičius.

Viena brangiausių nuotraukų autoriui – Noravanko vienuolyno fone nufotografuotas kunigas, su kuriuo A.Stanevičius susipažino vienos kelionės metu, šis jam aprodė vienuolyną, daug papasakojo apie šią šventovę.

"Atsisveikindamas palinkėjau, kad jis kada nors taptų katalikosu – armėnų apaštalinės Bažnyčios galva, o po kelerių metų sužinojau, kad jis žuvo autoavarijoje. Mane sukrėtė tas gyvenimo dramatizmas ir trapumas. Tai buvo nepaprastai dvasingas kunigas, kurio, deja, jau nebėra", – apgailestavo A.Stanevičius.

Už Tėtušio nugaros

Legendinio teatro pedagogo Petro Bielskio jo buvę studentai nevadino niekaip kitaip – tik Tėtušiu.

Į šį žodį sudėta visa įmanoma pagarba ir dėkingumas, taip pat meilė žmogui, kuris studentams tapo ne tik mokytoju, autoritetu, bet ir globėju.

Pats P.Bielskis žinojo esąs Tėtušis. Jis sako, jog tai – ne pravardė, o veikiau slapyvardis.

Ir atsirado jis ne šiaip, o susiklosčius ypatingiems santykiams su jaunuomene, už kurią jis jautėsi atsakingas.

Iki pat nepriklausomybės pradžios P.Bielskis buvo KGB taikiklyje. Iš Laukuvos valsčiaus kilęs režisierius, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras – prieškario vaikas, kuriam gimtinėje nauja valdžia gimnazijos baigti neleido ir trejus metus už antisovietinę veiklą kalino Komijos lageriuose.

Vėliau ši patirtis ir sudėliojo santykius su studentais bei poreikį juos ginti ir globoti nuo sovietinių absurdų. Šie santykiai jam ir pelnė Tėtušio pravardę.

"Tada studentai, ypač susiję su etnografine kultūra, sovietų valdžios buvo puolami. Mus įtarinėjo visokiais nebūtais dalykais ir skriaudė. Tai man teko juos ginti, o jie mane gelbėdavo. Taip ir susiformavo mano santykiai su studentais. Ir paplito net posakis: "Jei Tėtušis galės, tai išgelbės." Buvome ne šiaip dėstytojai ir studentai, susiformavo savotiška mūsų bendrija, kurią palaužti jau nebuvo lengva. Susiformavo savotiškas mano ir studentų tandemas, iš čia turbūt kilo ir ta pravardė", – prisiminė P.Bielskis.

Laikmetis diktavo taisykles

Kalbėdamas apie savo paties gimnaziją, kurioje mokėsi ir kurioje jis buvo suimtas, o vėliau įkalintas Sibire, P.Bielskis tikino, jog tuo metu mokytojų pravardėms laiko tiesiog nebuvo.

"Savo mokytojus mes labai gerbėme ir nepamenu, kad jų adresu ką užgaulaus būtume kalbėję. Matote, tada buvo labai slogus metas, pokaris. Tas laikas ir diktavo žmonių santykius. Per pamokas kai kurie dalykai buvo dėstomi slapta, ypač Lietuvos istorija, Adomo Mickevičiaus kūryba. Jau nekalbant apie tai, kad kai kurių mokinių artimieji kovojo už nepriklausomybę miške, žinojome, kad jiems reikia padėti, juos reikia apginti. Mūsų galvos buvo užimtos kitkuo. Nebuvo laiko pramogoms ar kokiam sąskaitų suvedinėjimui", – pasakojo P.Bielskis.

Po kalėjimo P.Bielskis, kaip pats sako, iš gimtųjų vietų buvo ištremtas į Šiaulius, kur baigė gimnaziją. Bet ir ten buvo stebimas sovietinių saugumiečių.

Tėtušio pravardę-slapyvardį priėmiau kaip komplimentą, kuris reiškė, jog esu savas.

"Ten mokyklą pasiekdavo saugumiečių raštai, kad kažkokiame vakare skaičiau antitarybinius tekstus, kad mane reikia mesti iš gimnazijos. Mokyklos direktorius mane gindavo. Tai kaip aš galėčiau tokiam žmogui sugalvoti pravardę, savo globėjui, savo šviesuliui? Dabar jauni žmonės užsiima kažkokiais išdykavimais, o tada tam nebuvo laiko. Tada gal net dėstomi dalykai neturėjo tokios reikšmės, svarbu buvo, kokią poziciją tas mokytojas užima, ar jis yra savas ar ne. O ne savų buvo labai mažai. Mane nustebino, kad ir mano studentai turėjo tą nuojautą. Ir jų sugalvotą Tėtušio pravardę-slapyvardį priėmiau kaip komplimentą, kuris reiškė, jog esu savas", – dėstė P.Bielskis.

Kirvis ir Cvekas

Ilgainiui iš viešojo gyvenimo įtampa ir pokario baisybių slogutis traukėsi. Vaikai daugiau atsipalaidavo ir kasdienė rutina mokyklose suformavo sąlygas mokytojų pravardėms rastis.

Klaipėdietis, žurnalistas ir leidėjas Antanas Stanevičius, kalbėdamas apie savo metus vidurinėje mokykloje, pamena, kad mokytojai pravardes jau turėjo, tiesa, ne visi.

"Mūsų Raguvos vidurinės mokyklos (Panevėžio raj.) direktorius buvo rašytojo R.Narečionio (1930–2009) brolis, jis buvo piešimo ir braižybos mokytojas, mes jį vadinome Kirviu. O mūsų klasės auklėtojas labai keistai tardavo vinies pavadinimą, jis sakydavo "cvekas". Jam taip prilipo tas "cvekas" ir net eisena kažką bendro turėjo su vinimi. Jis jau miręs, bet visą gyvenimą žinojo, kad yra Cvekas. Ar už tai pyko? Kas žino. Tai buvo nuostabus auklėtojas, dėstė rusų kalbą. Viena jo blogybė ta, kad jis manęs visai neišmokė rusų kalbos, nes buvo klasės auklėtojas ir visada kalbėdavo, kaip aplenkti B klasę. Tad visos jo pamokos buvo tik soclenktyniavimo organizavimas su trupučiu rusų kalbos", – šypsodamasis prisiminė A.Stanevičius.

A.Stanevičius pasakojo, kad Raguvos vidurinėje dar anksčiau, kai ten mokėsi jo broliai ir seserys, buvo mokytojai, kurių pavardės buvo Vanagas, Gaidys ir Kakarieka.

"Dar vėliau atsirado Strazdas. Tai irgi tikra pavardė, ne pravardė. Tiesiog savotiškas paukštynas, kaip ir Klaipėdos dramos teatras anksčiau. Jiems ir pravardžių nereikėjo. O ar etiška mokytojus vadinti pravardėmis? Etiška, etiška. Toks yra gyvenimas. Tokie dalykai kasdienybei suteikia kolorito, tik, aišku, nepritariu užgaulioms pravardėms", – tikino A.Stanevičius.

Kaimo "letuvenis"

Klaipėdietis, buvęs mokytojas ir buvęs Plungės meras Vigantas Danilavičius su šypsena pamena tuos metus, kaip pats mokytojavo ir buvo vadinamas kaimo "letuveniu", nes dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

"Nepykau dėl to. O ko pykti? Tiesa, kai pats mokiausi vidurinėje, pas mus dėstė tokia rusų kalbos mokytoja. Ji vaikus neretai vadindavo "skatinomis" (rus. galvijas). Tai jai pačiai ta pravardė labai greitai prilipo ir ji tapo Skatina. Pravardė įžeidi, bet ji pati taip mokinius vadindavo", – teigė V.Danilavičius.

Dar klaipėdietis prisiminė savo paties lietuvių kalbos mokytoją, kurios pravardė buvo Enciklopedija.

Ji labai daug visko žinojo, per pamokas mokiniams dėstė įdomiai, informaciją nuolat pagardindavo įvairiais įdomiais faktais iš rašytojų ir poetų gyvenimo bei kūrybos.

"Ji kalbėdavo neužsičiaupdama. Labai įdomi mokytoja buvo, tikra enciklopedija. Dar buvo mokytoja, kurios pravardė Bolonkė (nedidelio šunelio veislė – A.D.), darbų mokytoją vadinome Klozetu, nes jis naudodavo tokius klijus, kurių tvaikas priminė tualeto kvapus. Tai jam ir prilipo ta nelabai estetiška pravardė. Braižybos mokytojas buvo Cirkulis (skriestuvas)", – savo mokyklos laikų pedagogų pravardes vardijo V.Danilavičius.

Legendinis "penzelis"

Garbaus amžiaus klaipėdietė Zita prisiminė legendinį piešimo mokytoją, kurį visi vaikai vadino Penzeliu (teptukas).

"Jis kalbėdavo žemaitiškai, sakydavo: vaikai, pasiimkite penzelius ir pieškite. Turėjo puikų humoro jausmą. Vaikai labai jį mylėjo ir ta pravardė jam prilipo, tačiau tikrai nebuvo įžeidžianti", – prisiminė ponia Zita.

Mokykloje dirbo mokytoja, vaikų vadinama Pempe, buvo net Smarvės Bosas, pasirodo, ta mokytoja buvo prisiekusi rūkalė ir tokią pravardę jai suteikė dėl nuolatinio rūkalų tvaiko, kuriuo dvelkė jos drabužiai. Dar buvo Kaukolė, Bombioška.

"Chemijos mokytoją vaikai vadino Keličiajonai. Pravardė kilo iš chemijos pamokoje įprasto klausimo "Keli čia jonai?" To mokytoja klausdavo mokinių taip dažnai, kad jai prilipo ta pravardė. Dar mums dėstė Braškė. Labai daili, šauni mokytoja, kuri avėjo batus, o šie girgždėjo, mes sakėme, braškėjo, tai ir mokytoja tapo Braške", – šypsojosi klaipėdietė, pasakodama beveik septynių dešimtmečių senumo įvykius.

Tradicijas formavo filmukai?

Kur kas jaunesnis nei Zita klaipėdietis Linas prisiminė savo fizikos mokytoją, kurią vadino Molekule. Ji esą buvo labai mažytė ir smulki moteris, todėl ta pravardė labai tiko.

"Chemijos mokytoja buvo Štangistė (sunkiaatletė), nes buvo labai aukšta ir stambaus sudėjimo. Pamenu, pas mus tarybinės teisės pagrindus dėstė toks veikėjas iš Švietimo skyriaus. Labai specifinis buvo jo veidas, jį vadinome Metigiu, personažu iš tarybinių laikų filmuko, kur tas herojus ištarė klasikinę frazę: "Pamačiau, mergiotė dainuoja, paėmiau ir nusukau jai galvą." Daugiau pravardžių kiti mokytojai lyg neturėjo, nes reikėjo jau labai išskirtinių bruožų, kad kaip nors juos vaikai vadintų", – pasakojo Linas.

O Lino istorijos mokytoja, kaip jis pats teigia, buvo labai graži, todėl vaikai ją vadino Vasilisa. Pagal rusiškų pasakų heroję Vasilisą.

Ta karta augo su tarybine animacija, kuri turėjo įtakos ir parenkant mokytojams tam tikras pravardes.

Komentaras

Gediminas Navaitis

Psichologas

Pravardžiavimas – tai tam tikras veiksmas, kuris ateina iš ankstyvosios vaikystės, kai vaikas iškraipo žodžius, nes jam dar sunku tiksliai juos pasakyti. Tada aplinkiniai juokiasi, glosto, pagiria vaiką už tai. Mažylis netiesiogiai žino, kad kalbėti nebūtinai reikia labai tiksliai. Tas vaikystės aidas kartais pasiekia ir vyresnio amžiaus vaikus. Dažniausiai pravardes mėgsta jaunesni mokiniai. Ir čia svarbu atkreipti dėmesį, ar pravardė yra draugiška, ar įžeidžianti, užgauli, pikta. Toli gražu ne visos pravardės yra užgaulios. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tik – ankstyvosios vaikystės atgarsiai, ką mes atsinešame į suaugusiųjų gyvenimą. Juk pravardžiuojami ne tik mokytojai, bet ir patys mokiniai.

Parodoje – Anikės paslaptys

Viskas sukasi apie moterį. Nuostabaus grožio moterį, savo žavesiu pakerėjusią poetą, kurio jai skirtas eilėraštis tapo daina ir ji dainuojama jau beveik 400 metų.

Moterį, kurios atminimas įamžintas skulptūroje ir papuošė gražiausią ją mylėjusio poeto gimtojo miesto aikštę.

Tačiau kas galėjo pagalvoti, kad ta kuklaus grožio, akis glostanti skulptūra, sutrukdys didžiausiam XX amžiaus tirono spektakliui centrinėje to meto Klaipėdos aikštėje, nes rėkiančiam iš teatro balkono isterikui nevalia buvo atsukti nugaros, o Anikė stovėjo būtent taip.

Taip sustingusioji poeto S.Dacho mūza atsidūrė dabartinėje Lietuvininkų aikštėje, kur buvo visą Antrąjį pasaulinį karą, o paskui mįslingai dingo be pėdsakų.

Po daugiau nei 40 metų jos sugrįžimo dvasia ėmė sklandyti virš laisve bundančios Klaipėdos. Ir ji sugrįžo į savo senąją vietą, nurungdama net Martyno Mažvydo statulą.

Šiandien Anikės paslapčių istorija A.Stanevičiaus fotografijose eksponuojama Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekoje, autorius aplankė visas vietas, kur gyveno skulptūroje įamžinta legendinė poeto mūza.

Bet apie viską iš pradžių.

Interviu su Radvilų ainiu

Buvo 1988-ieji. Anot A.Stanevičiaus, laisvės dvasia kažkur jau pleveno, bet visa kas vokiška, Klaipėdoje vis dar buvo nepageidaujama.

"Kartą per vieną vakarėlį klaipėdietis architektas Saulius Manomaitis sako, kad yra atvažiavęs toks vokietis, kuris norėtų atstatyti buvusį paminklą Teatro aikštėje, bet jo niekas nepriima, į laiškus Vykdomajame komitete niekas nereaguoja. Aš tuo metu buvau pagrindinio miesto laikraščio redaktorius, tai pasakiau jam, kad atvestų tą svečią pas mane pašnekėti", – prisiminė A.Stanevičius.

Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) pilietis Heinzas Radziwillas pasirodė "Tarybinės Klaipėdos" redakcijoje.

Beje, jis – garsiųjų Lietuvos didikų Radvilų palikuonis iš Biržų, jo protėviai dėl religinio persekiojimo iš Lietuvos pasitraukė į Prūsiją.

"Interviu su juo nusprendžiau rašyti pats, kad Vykdomajame komitete nekiltų jokių klausimų. Tas straipsnis "Ar sugrįš "Onutė iš Taravos?" pasirodė 1988 m. gegužės 25 d. Laikraštyje buvo tokia rubrika "Pasvarstykime kartu", ir pasipylė skaitytojų atsakymai, kad yra būtina atstatyti skulptūrą. Aš, naudodamasis tarnybine padėtimi, visus tuos jų laiškus išspausdinau. Būčiau atspausdinęs ir kitokią nuomonę, bet kitokios nebuvo", – tikino A.Stanevičius.

Neilgai trukus Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys (1929–2006) sutarė su H.Radziwillu, jog klaipėdiečiai parengs Teatro aikštę, atstatys buvusį fontaną ir postamentą, o VFR kultūrininkai atkurs skulptūrą, kurios tebuvo tik fotografijos.

Mergaitė prieš M.Mažvydą

Vis dėlto A.Žalį ši iniciatyva buvo įvariusi į kampą.

Anot A.Stanevičiaus, A.Žalys per LTSR kultūros ministeriją jau buvo "pramušęs" teisę Teatro aikštėje statyti M.Mažvydo skulptūrą.

"Gerai nepamenu, bet regis, net dalis honoraro buvo išmokėta skulptoriui Regimantui Midvikiui (1947–2015). Juk tada labai sunku buvo "pramušti" tokius tautinius paminklus, o čia viskas jau buvo suderinta. A.Žaliui tai buvo didelė galvasopė. Ką daryti? Aukoti M.Mažvydą? Jis buvo sutrikęs. Galimas dalykas, kad būtent dėl to jis ir vengė priimti H.Radziwillą", – svarstė A.Stanevičius.

A.Žalys neabejojo, kad Teatro aikštėje būtina atstatyti buvusį paminklą, o M.Mažvydo skulptūrai reikia rasti kitą vietą.

Taip ir buvo padaryta.

Vėliau A.Stanevičius kalbėjo su M.Mažvydo skulptūros autoriumi. Jis stojiškai priėmė šią žinią ir suprato tokių permainų būtinybę ir svarbą.

"R.Midvikiui buvo smūgis tas M.Mažvydo skulptūros perkėlimas. Bet jis labai santūriai laikėsi. Jis parašė viešą laišką, mes laikraštyje jį išspausdinome. Jis pritarė senojo paminklo atstatymui, jeigu bus tiksliai atkurta Anikės skulptūra. Jis elgėsi labai tauriai ir oriai. O juk galėjo skųstis Kultūros ministerijai, protestuoti. Tad galėjo dar visaip būti", – mano A.Stanevičius.

Lemtingų atsitiktinumų grandinė

Viskas buvo sutarta. Klaipėdiečiai ėmėsi darbų. Jiems reikėjo surasti buvusio fontano vietą, bet tai buvo nesunku, nes išliko atitekančio vandens vamzdis.

Didesnė problema – pati skulptūra, nes ji neišliko.

Vokiečiai skulptūrą buvo pasiryžę atkurti iš nuotraukų, bet tai buvo gana rizikinga.

"Skulptūros atstatymo iniciatoriai Vokietijoje paskelbė apie savo ketinimus per radiją ir televiziją, tikėdamiesi rasti bent kokią suvenyrinę skulptūros kopiją. Staiga atsiliepė žmogus, kuris kažkokiame sendaikčių turguje aptiko sprindžio dydžio skulptūros modelį. Ir tada buvo lengviau atsikvėpta. Susisiekta su skulptoriaus autorinių teisių paveldėtojais, kad jie neturės jokių pretenzijų, ir tada skulptorius Haroldas Haacke atkūrė "Taravos Anikės" skulptūrą", – pasakojo A.Stanevičius.

Pašnekovo teigimu, atstatant skulptūrą, vienas po kito ėjo laimingi sutapimai – buvo ne tik surasta skulptūros kopija, bet viskas įvyko labai greitai.

Ir tai buvo didelė sėkmė, nes pats šios idėjos iniciatorius H.Radziwillas, praėjus 4 mėnesiams po skulptūros atidengimo Klaipėdoje, mirė.

Laidojant jį skambėjo būtent daina "Taravos Anikė".

"H.Radziwillas buvo pagrindinis viso to variklis. Jei jis būtų miręs anksčiau, visi būtų kaip Grigo bitės išsiskirstę, ir Anikė į Klaipėdą nebūtų sugrįžusi. Tai tik dar vienas įrodymas, kad istorijos posūkius lemia asmenybės", – kalbėjo A.Stanevičius.

Po Berlyno sienos griūties

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo likę 4 mėnesiai. Nuo idėjos paskelbimo apie Anikės sugrąžinimą į Teatro aikštę Klaipėdoje buvo praėję tik pusantrų metų.

O po geležinę uždangą simbolizuojančios Berlyno sienos griūties paėjo vos 9 dienos, kai, regis, įvyko stebuklas – ir 1989 m. lapkričio 18-ąją  "Taravos Anikė" sugrįžo ir vėl pažvelgė į pilnutėlę Teatro aikštę.

Drobulę nuo paminklo nutraukė atstatymo iniciatorius iš Vakarų Vokietijos H.Radziwillas ir Klaipėdos miesto tarybos Vykdomojo komiteto pirmininkas A.Žalys.

"Visiems šis įvykis buvo nepaprastai įdomus. Čia pat griuvo Berlyno siena, vokiečiai ėmė lankytis Klaipėdoje. Anksčiau netgi tokia patarlė buvo: "Geriau žvirblis rankoje negu Frankfurtas prie Maino." Kitaip tariant, tai buvo nepasiekiama. Paskui netgi atsirado tokių, kurie ėmė man priekaištauti, velniams aš tuos vokiečius atitempiau į Klaipėdą", – prisiminęs šypsojosi A.Stanevičius.

Tačiau vėliau klaipėdietis rado rimtų argumentų, kodėl ta skulptūra taip svarbi Klaipėdai.

Mylimoji tapo nemirtinga

A.Stanevičius neabejoja, kodėl taip svarbu klaipėdiečiams priminti Anikės istoriją, nepaisant, kad ji niekada nebuvo Klaipėdoje, tačiau tapo mūsų miesto istorijos dalimi.

Taravos Anikė – tikra istorinė asmenybė, Taravos (15 km nuo tuomečio Karaliaučiaus) bažnyčios kunigo duktė Anna Neander (1619–1689), Karaliaučiaus katedroje ištekėjusi už kunigo Juano Partatiuso.

Ji tapo Klaipėdoje gimusio prūsų poeto Simono Dacho (1605–1659) eilėraščio herojė.

Eilėraštis, kompozitorių dėka tapęs liaudies daina, iki šiol dainuojama Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje.

"Mistiška, kad Taravos Anikė Klaipėdoje ir visoje Europoje ne nueina į užmarštį, o vis garsėja. Turbūt tai lemia poeto meilė, užsiplieskusi labai ne laiku: gražuolė Anna jau stovėjo prie katedros altoriaus su Juanu. Kas beliko poetui – užsidaryti kambarėlyje ir leisti plunksnai išlieti jau keli šimtmečiai neblėstantį eilėraštį: "Anike Taravos, turte didžiausias,/ Tu mano siela, kūnas ir kraujas". Jis įsimylėjo per vėlai, čia – likimo ironija", – šypsojosi A.Stanevičius.

"Išpažintis po 370 metų"

Anos portretų neišliko, tad niekas nežino, kaip ji atrodė, bet neabejojama, kad ji buvo įspūdinga moteris, nes po jos pirmojo vyro mirties jai pasipiršo dar du vyrai, abu kunigai.

Visus savo vyrus ji pergyveno ir per savo gyvenimą susilaukė 11 vaikų, tačiau išgyveno tik trys.

Jos pirmagimis sūnus Friedrichas (1643–1687) buvo Įsruties lietuvių parapijos klebonas.

Nors jo abu tėvai buvo vokiečiai, jis taip gerai mokėjo lietuviškai, kad vertė Bibliją į lietuvių kalbą, sudarė graikų ir lietuvių kalbų lyginamąjį žodyną. (Kiti šaltiniai teigia, jog žodyno autorius buvęs jo tėvas Juanas.)

Beje, F.Partatiuso vaikaitis buvo garsusis Ernstas Theodoras Amadeusas Hoffmanas – vokiečių rašytojas, kompozitorius ir dailininkas, gimęs 1776 m. Karaliaučiuje.

A.Stanevičius pats išleido knygą apie Taravos Anikę ir juokais sako, jog tapo ketvirtuoju jos vyru, bet vis dar gyvas.

Po ilgų informacijos paieškų ir klajonių Annos tėviškėje A.Stanevičius parašė esė "Išpažintis po 370 metų", kur Annos žodžiais "pripažįsta", jog ji žinojo apie poeto jausmus jai ir patį jį mylėjo.

"Aš niekam gyva būdama neprasitariau, kad myliu Simoną, jei būčiau kam pasakiusi, stebuklinga meilė būtų dingusi, o aš taip nenorėjau jos prarasti. Aš visą gyvenimą kalbėjausi, tariausi su Simonu. Jis vienintelis taip tvirtai ir švelniai palaikė mane, kad po teisybei pragariškai sunkus mano gyvenimas buvo kaip dangiškas rojus", – taip tariamus Anikės išgyvenimus, įkvėptas romantiškos meilės istorijos, užrašė A.Stanevičius.

Kaip Gerda virto Anna

Paminklas Klaipėdoje Anikei iš Taravos buvo pastatytas 1912 metais. Tada aikštė prie teatro buvo turgavietė.

Aukų per labdaros renginius jo statybai skyrė ir vokiečiai, ir lietuviai – apie tai rašė "Lietuviška ceitunga". Jį sukurti paprašytas berlynietis skulptorius Alfredas Kühne.

Jam buvo užsakyta sukurti paminklą S.Dachui, ir kūrėjas įkvėpimo sėmėsi Klaipėdoje.

Pasakojama, kad, plaukdamas keltu iš Smiltynės į senamiestį, jis pamatė gražią mergaitę, kurią ėmė neatitraukdamas akių piešti.

"Draugės ją kumštelėjo: "Gerda, žiūrėk, dėdė tave piešia!" Dailininkas prišoko, užmetė kasą ant krūtinės. Mergaitė supykusi nusviedė ją atgal, dailininkas nesiliovė. Mergaitė, kuriai tuomet buvo 15 metų, nesuprato, ko čia dėdė "priekabiauja". Vėliau jis pagal tuos eskizus sukūrė "Taravos Anikės" skulptūrą", – pasakojo A.Stanevičius.

Per paminklo atidengimo šventę 1912 metais, nukritus nuo skulptūros audeklui, iš minios esą pasigirdęs moters šūktelėjimas: "Dieve, čia gi mūsų Gerda!"

Anot A.Stanevičiaus, 1990-aisiais į Klaipėdą atvykusi dar viena paminklo atstatymo iniciatorė dailėtyrininkė Maja Ehlermann-Mollenhauer pasakojo: "Dabar Gerdai Schieweck-Koch – 93-eji. Ji gyvena prie Oldenburgo. Gimusi ji Smiltynėje, kopų želdintojo šeimoje. Jos pačios paminklo atidaryme tada nebuvę, tėvai sugrįžę paragino lėkti ir pažiūrėti."

Originalo odisėjos – be pėdsakų

Skulptūros originalas Klaipėdoje stovėjo iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Tiesa, 1939-aisiais "Anikė" "deportuota" į dabartinę Lietuvininkų aikštę.

Ir nutiko tai dėl politiškai "nekorektiško" kazuso, kraštui svarbių istorinių sandūrų metu.

"Kai 1939-aisiais Hitleris iš teatro balkono rėžė kalbą, tik viena Anikė buvo jam atsukusi nugarą. Tai jai kainavo "deportavimą" į dabartinę Lietuvininkų aikštę, o jos vietą vėliau užėmė nelaimėlio fiurerio biustas. Pastarąjį paskui nustūmė jo draugas Stalinas. Po kurio laiko, sukūrus jam didesnį atvaizdą ir suradus erdvesnę vietą, jo skulptūra perkelta prie Dangės upės, kur dabar "Arka", o Teatro aikštė palikta vien grindiniu grįsta", – pasakojo A.Stanevičius.

Karui baigiantis, "Taravos Anikės" skulptūra pradingo ir iki šiol nesurasta.

Buvo versija, kad ją priglobė kažkoks patriotiškas asmuo ir kruopščiai saugojo.

Muziejininkas Dionyzas Varkalis esą net buvo užčiuopęs siūlo galą, kur ieškoti tos skulptūros, bet žmogus, žinojęs, kur ji galėtų būti paslėpta, netikėtai mirė.

Paslaptis liko neatskleista.

A.Stanevičius mano, kad ją veikiausiai kas nors pavogė ir išlydė.

Kitaip tariant, originalo nebėra, nes, kai ruoštasi atstatyti tą skulptūrą, apie tai garsas buvo labai plačiai paplitęs, tai tikrai būtų kas nors atsiliepęs, jei ją dar turėjo, ir pasiūlęs pirkti.

"Per tiek laiko ji turėjo jau pasirodyti, jei nėra sunaikinta. Ar buvo prasmė ją išvežti? Didžiąją gyvenimo dalį gyvenau sovietinėje santvarkoje ir prisižiūrėjau tiek beprotybės, nesuvokiamų barbarizmo apraiškų. Tad manau, kad tarybiniai žmonės iš Rytų padaryti galėjo bet ką. Jeigu žmones skerdė, prievartavo, tai skulptūros sunaikinimas yra toks niekis", – dėstė A.Stanevičius.

A.Stanevičius bemaž prieš 30 metų buvo tas žmogus, be kurio veikiausiai Klaipėdoje, Teatro aikštėje, nebūtų atstatyta šiandien viena mėgiamiausių miesto skulptūrų – Taravos Anikė.

Tuomet dar dienraščio "Tarybinė Klaipėda" vyriausiasis redaktorius A.Stanevičius palaikė lietuvių kilmės vokiečių iniciatyvą atstatyti prieškaryje Teatro aikštėje stovėjusią skulptūrą.

Po ilgos epopėjos, kurios aplinkybės, pasak paties A.Stanevičiaus, susiklostė itin palankiai, Klaipėdoje 1989 metais buvo pastatyta skulptūra Anikei.

Jai bene garsiausias Karaliaučiuje XVII amžiaus poetas S.Dachas sukūrė eilėraštį "Ännchen von Tharau" ("Taravos Anikė").

Kūrinys, kompozitoriams sukūrus ir tobulinus melodiją, tapo liaudies daina, ir iki šiol dainuojama Vokietijoje, Austrijoje bei Šveicarijoje.

A.Stanevičiaus fotografijų parodoje be istorinių nuotraukų užfiksuotos vietos, kur gyveno poeto mūza ir didžiausia sielos meilė.

Paroda jau buvo eksponuota Vilniuje, Klaipėdoje bei mažesniuose Lietuvos miestuose, o dabar atkeliavo į Kauną, į tris kultūras jungiantį renginį – „Sugiharos savaitę“. Atidarymas vyks rugsėjo 5 d. (antradienį) 15 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje.

Ta proga siūlome išsamesnę pažintį su parodos autoriumi.

– Esate žurnalistas, redaktorius, fotografas ir poetas. Kas Jus paskatino rinktis šias profesijas ir kuri iš jų Jums svarbiausia?

– Iš tėvų ir protėvių gauti genai skatino kurti: rašyti, fotografuoti. Svarbiausia man būtų poezija, paskui fotografija. Knygų redagavimas ir jų leidyba padeda užsidirbti duonai.

– Kada ir kaip susidomėjote fotografija?

– Fotografuoju nuo keturiolikos Gal dėl to pradėjau fotografuoti, kad nemokėjau piešti...

– Per savo profesinę karjerą esate sukūręs daug fotografijos ir rašto darbų. Kuriuos jų išskirtumėte?

– Man pačiam svarbiausios dvi eilėraščių knygos – „Viešbutis“ ir „Namai“, dvi publicistinių apybraižų knygos – „Taravos Anikės mįslė“ ir „Nepriklausomybės Akto signatarai. Alfonsas Žalys“, du fotografijos albumai – „Romantiškoji Klaipėda“ ir „Atkaklioji Žuvėdra“, dvi fotografijos parodos – „Namie ir svetur“ ir „Jeigu Tave užmirščiau, Jeruzale“.

– Būtent su pastarąja fotografijų paroda dalyvaujate „Sugiharos savaitėje“. Japonijoje Čijunė Sugihara laikomas nacionaliniu didvyriu, Lietuvoje jo kilnūs darbai taip pat žinomi. Kokia Jūsų nuomonė apie šio diplomato veiksmus, leidusius išsigelbėti tūkstančiams žydų?

Aš didžiuojuosi tais tautiečiais lietuviais, kurie rizikavo savo gyvybe, bet gelbėjo žydus nuo mirties.

– Č. Sugihara – sektinas pavyzdys visiems žmonėms visais laikais. Jis sergėjo Dievo įsakymą „Nežudyk!“. Būčiau laimingas, jei būčiau galėjęs būti vietoj jo ar bent panašus į jį. Aš didžiuojuosi tais tautiečiais lietuviais, kurie rizikavo savo gyvybe, bet gelbėjo žydus nuo mirties. Sąžinė buvo stipresnė už baimę!

– Kodėl, Jūsų nuomone, jaunimas Lietuvoje turėtų žinoti apie Č. Sugiharą?

– Mūsų jaunimas imlus geriems darbams. Tik vienas pavyzdys – „Misija Sibiras“. Žinios apie Sugiharą, žinios apie Palaimintąjį Matulionį padeda nukreipti save didvyriškumui, ugdyti savyje asmenybę, jaustis tikruoju žmogumi.

– Jūs garsėjate ne tik kaip savo srities profesionalas, bet ir kaip šeimos žmogus. Kas, Jūsų nuomone, šeimoje yra svarbiausia?

– Pavyzdžiu tikrai negaliu būti, nors iš esmės aš esu šeimos žmogus, labai myliu keturis savo vaikus ir tris anūkus. Nesulaukus dvidešimties metų, skubota pirmoji santuoka man nepasisekė. Neneigiu ir savo kaltės, tačiau nieko nebeatsuksi atgal. Antroji santuoka taip pat buvo skubota, tačiau kaip loterijoje – pasisekė.

Svarbiausia šeimoje – daryti viską, kad vaikams būtų mielas gyvenimas. Pagal tą pavyzdį ir jie kurs savo šeimas.

– Ar turite gyvenimo šūkį, kuriuo vadovaujatės?

– Turėjau įvairių šūkių, kuriuos diktavo aplinkybės. Dabar bene aktualiausias vienas: kad ir kas būtų, nepabėgti iš Lietuvos! Ir vaikų neišleisti! Lietuvis yra tas, kuris gyvena Lietuvoje.