Kūrybos kelio pradžia

Renginys prasidėjo šv.Mišiomis Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje, kurias aukojo kunigas Juozas Fakėjavas. „Šiandien esame liudininkai, kai graži idėja virsta realybe, atidarome fotomenininko Antano Sutkaus lauko galeriją. 50 menininko metų prabėgo mieste, bet šaknys yra kaime. Jo gyvenimas ir kūrybos kelias prasidėjo Zapyškio, Ežerėlio apylinkėse, jis fotografavo daug šio krašto žmonių – buvo praeivių fotografu. Didelė garbė, kad šiandien kartu su mumis yra gyva legenda – A.Sutkus. Ši galerija leis žmonėms geriau susipažinti su jo darbais, pamatyti fotografijos istoriją. Pats menininkas yra sakęs, kad ši žemė ir žmonės jam labai svarbūs, mums – taip pat. Esu jam dėkingas už rodomą pagarbą gimtinei. Mūsų kraštui garbė, kad turime tokio ryškumo asmenybę, ir nuo šiandien jo kūryba bus įprasminta čia, Zapyškyje, jo gimtinėje“, – šventės metu kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Lauko galerijos projektą parengė architektas Gintaras Prikockis kartu su komanda: Matu Vilkausku, Narimantu Girčiu ir Vilhelmina Žaltauskiene.

Ragino fotografuoti

Galerijos atidaryme dalyvavęs fotomenininkas A.Sutkus pasakojo, kad fotografavimas nėra lengvas dalykas, bet ragino visus, kuriuos traukia fotomenas, fotografuoti, kiek tik gali. „Keičiasi laikai, todėl fotografija turės naują užduotį – mažinti susvetimėjimą tarp žmonių, nes mes pamirštame tiesiog bendrauti vieni su kitais“, – sakė A.Sutkus. Jis užsiminė, kad šiuo metu ruošia jau šeštąjį savo fotografijų albumą, o mintyse jau dėliojamas ir septintasis.

„Manęs dažnai klausė, kodėl neemigravau iš Lietuvos? Negaliu palikti Nemuno klonių, protėvių kapų. Dabar retai būnu šiuose kraštuose, bet jie yra mano širdyje“, – atviravo menininkas, kurio nuomone ši galerija – tai nauja galerinio darbo forma, loftas lauke.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis, bendraudamas su A.Sutkumi, galerijai parinko 40 nuotraukų, kuriose atsispindi pasaulis, Lietuva, Zapyškio ir Ežerėlio kraštas. Šios nuotraukos atspindi A.Sutkaus gyvenimo ir kūrybos keliones. Galerija primena peroną, nes architektas čia įprasmino siauruko bėgius, kuriais kursavo traukinys iš durpyno į Zapyškį.

Laimingiausias – pakaunėje

„Šiandien ypatinga diena, atidaryta nauja parodų erdvė. A.Sutkus parodas yra surengęs 40 valstybių, bet šią jis brangina labiausiai. Tokį jį laimingą esu matęs dar vieną kartą, kai jis Kauno rajonui padovanojo 50 savo nuotraukų“, – pabrėžė G.Česonis.

Anot G.Česonio, projektas buvo ambicingas, bet jau sulaukė komplimentų iš užsienio: „Nuo šiol Zapyškis taps dar vienu tašku fotografijos meno žemėlapyje. Galbūt ateityje Zapyškio mokykloje vaikai mokysis fotografijos paslapčių, bus įkurta laboratorija ir čia ilgai klestės fotografijos kultūra.“

Negaliu palikti Nemuno klonių, protėvių kapų. Dabar retai būnu šiuose kraštuose, bet jie yra mano širdyje.

A.Sutkus fotografuoti pradėjo dar būdamas moksleiviu. Jis gimė, kai fotografijai suėjo 100 metų, o fotografavo 50. Dabar pagrindinį laiką skiria archyvui, albumams leisti. Fotografas yra pasakęs: „Viską, ką planuoji padaryti ateityje, turi padaryti šiandien, nes ateitinegalius visada yra dabar.“

Pasaulinį pripažinimą pelniusio fotografo nuotraukų yra įsigijęs Oscaro Niemeyerio muziejus Brazilijoje, Tarptautinis fotografijos centras Niujorke, Dresdeno galerija, Nacionalinė biblioteka Paryžiuje, atlikėjas Eltonas Johnas, kiti žinomi asmenys. Tai, kad fotomenininko darbai bus eksponuojami lauko galerijoje, Zapyškio seniūnijai – didžiulė garbė.

Ekspozicijoje pristatoma nemaža dalis Kauno rajono savivaldybei dovanotų ir Raudondvario dvare saugomų fotografijos klasiko darbų. Daugiausia tai – pasaulinį pripažinimą pelnę portretai: „Tėvo ranka. 1964“, „Teta Ona. Kluoniškiai. 1966“, „Teta Agota. Ežerėlis, 1964“, „Dėdė Petras. Zapyškis, 1988“, „Jeanas Paulis Sartre'as aplanko Lietuvą. 1965“, „Žaislai. 1965“ ir kiti.

Praėjusio amžiaus 6–9 dešimtmečiuose užfiksuoti kadrai jaudina akimirkos tikrumu. „Tai, kad mano darbais domimasi iki šiol, lėmė ne viešas pripažinimas, o mano paties santykis su fotografija. Nemėgstu jokių triukų, paparaciškų sensacijų, mano visos geriausios fotografijos padarytos gatvėse, o pagrindiniai herojai – paprasti praeiviai. Fotografuojant man visada buvo svarbus vidinis kontaktas. Vertinu fotografiją pagal skverbimąsi į žmogaus sielą. Mano pasisekimo receptas paprastas – reikia mylėti žmones“, – tvirtino fotomenininkas.

„Džiaugiuosi, kad A.Sutkaus gyvenimas ir kūrybos kelias prasidėjo Zapyškio, Ežerėlio apylinkėse. Man, menininko kraštiečiui, visada stipriau ima plakti širdis, kai išgirstu jį sakant, kad nematė gražesnio reginio, koks atsiveria nuo Zapyškio šlaitų į Nemuno klonius. Esu Antanui dėkingas už rodomą pagarbą gimtinei. Smagu pasaulinio garso menininko darbuose pamatyti savo kraštą, jo žmonių veidus. Tai mūsų dvasinis metraštis: jautrus, žmogiškas, nesumeluotas“, – sakė Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Savo identiteto daugiau kaip dvejus metus ieškojusi vietos bendruomenė nusprendė, kad Ežerėlio kryptis – fotografija. Projekto pradžioje gyventojams buvo išdalyti vienkartiniai fotoaparatai ir pasiūlyta fotografuoti savo aplinką, kasdienybę. Taip per visą laikotarpį gimė ne vienas meninis projektas.

Bendruomenę įkvėpė fotomenininkas Antanas Sutkus. Panašiu metu, kai prasidėjo „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektas, buvo išleistas A.Sutkaus fotografijų albumas „Tarp Ežerėlio miškų ir Zapyškio saulėtekių“. Menininkas mieste praleido keletą savo jaunystės metų, mokėsi Ežerėlio mokykloje. A.Sutkus šiai švietimo įstaigai padovanojo ir dalį savo ankstyvojo kūrybinio laikotarpio nuotraukų.

Po pirmosios parodos bendruomenės galerijoje bus eksponuojamos dar penkios. Trys iš jų susijusios su pernykštėmis vasaros rezidencijomis, menininkų užfiksuotomis akimirkomis. Dar viena paroda bus vietos žmonių, susibūrusių į Ežerėlio fotoklubą.

Galerija nėra vienkartinis projektas – ji liks, o bendruomenė ir toliau ieškos galimybių čia rengti parodas, pristatyti vietos žmonių, šalies menininkų darbus.

Pirmasis „Šiuolaikinių seniūnijų“ renginys prasidėjo šventinėmis eitynėmis, po jų – bendruomenės jungtinis šokis „Ežerėlio herojai“, kurį miesto gyventojai kelias savaites repetavo su choreografe Stefanija Nosovaite. Oficialiai paskelbus apie bendruomenės galerijos atidarymą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai parodė šokio spektaklį „Paveikslas“. Šventinę atmosferą palaikė atlikėjos Claros Giambino iš Marselio gyvos muzikos koncertas. Sutemus Ežerėlio miesto aikštėje savotiškai atgijo instaliacija „Iš gelmių“, kurios autoriai yra dizaino agentūros „Bluma“ kūrėjai Gintarė Kapočiūtė ir Ignas Kazlauskas. Ši instaliacija sukurta iš Ežerėlio durpyno gamtinės žaliavos – kelmų. Renginį užbaigė vaizdo projekcija „400 Ežerėlio istorijų“.

„Gerbiamasis Antanai, Jūsų nuotraukos ne tik atveria itin svarbius dalykus, kuriuos savaip atpažįstame kiekvienas, bet ir ugdo jautrumą detalėms, leidžia vėl susitikti su tikrovės, kurios paviršiumi dažnai tik praslystame, gelme. Kaip minėjau, žodžiai turi pagarbiai nutilti prieš autentiškus vaizdus. Todėl noriu padėkoti Jums ir tikėtis, kad ir toliau mus visus turtinsite savo kūriniais“, – sakė premjerė.

Kalbėdama parodos atidaryme I. Šimonytė sakė, kad, prisiėmusi šias pareigas, prisiėmė ir prievolę rasti žodžius, kurie padėtų susikalbėti, nurodyti kryptį, paaiškinti priimtus sprendimus. Bėda ta, kad žodžiai neretai tampa bejėgiai. Pavyzdžiui, neįmanoma apsakyti tragedijos, kuri vyksta Ukrainoje. Vaizdai ar net veiksmai yra daugiau, nei gali išreikšti žodžiai.

Tačiau, kaip pastebėjo Vyriausybės vadovė, net ir kalbant ne apie ypatingas situacijas, o apie kasdienius dalykus, pro kurios skubėdami pralekiame, dažnai lieka nepastebėta ir neįsileista tai, kas svarbiausia.

Parodoje „Antanas Sutkus. Fotografijos“ eksponuojami tiek jau fotomeno klasika tapę, tiek nauji žymiojo menininko darbai. Nuotraukose matome išmintingus vaikus, ryžtingas moteris ir susikaupusius vyrus, žymius menininkus, miesto ir kaimo fragmentus, persipynusį modernumą ir tradiciją, išlydėtuves ir sutiktuves, nenuilstantį judėjimą ir nuobodulį ar paprasčiausiai – lietų. Fotografo A. Sutkaus kūrybos temą galima apibrėžti vienu žodžiu – būtis. Ši sąvoka artimiausia fotografijų materijos atskleidžiamoms reikšmėms ir jo darbuose pasireiškiančiai egzistencializmo estetikai.

A. Sutkus – pagrindinis Lietuvos fotografijos mokyklos organizatorius ir įkūrėjas. Kartu su bendraminčiais 1969 m. jis įsteigė Fotografijos meno draugiją, daugiau kaip tris dešimtmečius vadovavo Lietuvos fotomenininkų sąjungai. 

Menininkas kūrybai skyrė daugiau nei šešis dešimtmečius. Pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, daugybę prestižinių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. A. Sutkaus parodos rengiamos visuose žemynuose, lankytojų pripažinimo ir susižavėjimo jos sulaukia ypač dėl atviro kūrėjo žvilgsnio ir nuoširdžios meilės žmogui.

Prestižinė Vokietijos leidykla „Steidl“, pirmą kartą pažvelgusi į Lietuvą, atrado Antano Sutkaus kūrybą ir ėmėsi leisti jo fotografijos raštus – jie nugulė į albumus „Planet Lithuania“, „Pro memoria“ ir „Children“, o netrukus bus išleisti „Street Photography“ ir „Women“.

Didžiajame universiteto kieme per dvi perimetro juostas eksponuojami žymūs ir dar niekur nematyti garsaus fotomenininko Antano Sutkaus darbai iš universiteto gyvenimo nuo 1958 m. Tarp jų legendinis ir bene geriausiai atpažįstamas darbas „Maratonas universiteto gatvėje“. Pirmame šios nuotraukos plane vaizduojama per balkoną persisvėrusi ir į tolį žiūrinti mergina – A.Sutkaus studijų meilė.

Monochrominėse fotografijose taip pat užfiksuoti studentų būriai, sovietinės okupacijos metais vykstantys į statybas ar kolūkį, ir tradicijomis tapę renginiai. Iš visos nuotraukų serijos išsiskiria VU dėstytojų portretai. Naujausi darbai įgyvendinti kartu su jaunosios kartos fotomenininku ir maestro mokiniu Artūru Morozovu. Ne vienas VU alumnas atpažins savo dėstytojus ir įkvėpėjus. Nereikia apsirikti – ši paroda ne vien tik VU bendruomenei. Čia kiekvienas, kada nors studijavęs, nugrims į nostalgiškus prisiminimus, kuriuose studijų draugai ir dėstytojai, akademiniai renginiai, Rugsėjo 1-osios šventė ar puoselėti romantiški jausmai.

Paroda veiks iki spalio 28 d. VU Didžiajame kieme, Universiteto g. 3.

„Parodoje – mano nuotraukos nuo 1958 metų. Kai atvažiavau į universitetą studijuoti, tai ir pradėjau fotografuoti. Dariau nuotraukas universiteto studentų laikraščiui, pasidarydavau nuotraukų ir sau. Vienoje iš fotografijų „Maratonas Universiteto gatvėje“ yra įamžinta mano studijų laikų meilė. Nuotrauka daryta iš Stuokos bendrabučio 3 aukšto, prisirišęs diržais ir laikomas už kojų buvau persisvėręs per balkono turėklus. Jai padaryti turėjau tik 10 sekundžių“, – legendinio kadro įamžinimą prisiminė A. Sutkus.

VU dėstytojų portretai ir dar niekur neeksponuotos A. Sutkaus nuotraukos išskirtinėje parodoje leis artimiau pažinti neeilines asmenybes, tokias kaip ilgiausiai pareigas ėjęs ir jauniausias rektorius Jonas Kubilius; daugiau sužinoti apie tradicijomis tapusius renginius, tarp kurių – „Poezijos pavasario“ festivalis, iki šiol vykstantis buvusio profesoriaus M. K. Sarbievijaus vardu pavadintame kieme. Parodoje bus galima daugiau sužinoti ir apie legendomis apipintas VU bendruomenės tradicijas, atskleidžiančias, kodėl pastaruosius 50 metų Filologijos fakultete Fizikų dienos proga pasirodo dinozauras. Pasak legendos, kadaise Dinas Zauras prarijo filologę, todėl fizikai kasmet keliauja jų atsiprašyti.

Bendro projekto idėją įkvėpė daugeliui puikiai žinoma legendinė A. Sutkaus fotografija iš Universiteto gatvės („Maratonas Universiteto gatvėje“), kurią yra įsigijęs pats seras Eltonas Johnas. Neblėstantis prisiminimas apie šią ir kitas A. Sutkaus darytas nuotraukas paskatino universitetą pakviesti prie meninio projekto prisijungti tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje pripažintą fotomenininką ir jo mokinį A. Morozovą. Dėstytojų portretai leido atskleisti nuoširdų ir įsiklausantį mokytojo santykį su savo mokiniais, kuris svarbus tiek universitete, tiek fotografų veikloje.

„Fotografijos yra svarbus šaltinis VU atminčiai ir tapatybei puoselėti. Žymaus Lietuvos fotomenininko ir alumno A. Sutkaus fotografijose atsiskleidžia universiteto gyvenimas. Tai galimybė prisiliesti prie dar nesenos universiteto istorijos, pamatyti pažįstamus veidus, pastatus, pajusti akademinę atmosferą. Parodą papildo ir pratęsia A. Sutkaus mokinio A. Morozovo dėstytojų portretai ir šitaip mezgasi dabarties ir praeities dialogas“, – sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Atvira ir nemokama A. Sutkaus ir A. Morozovo fotografijų paroda „Universiteto žmonės“ nuo rugsėjo 9 d. iki spalio 28 d. veiks VU Didžiajame kieme, Universiteto g. 3.

Parodos atidaryme rugsėjo 9 d. 18 val. dalyvaujantys svečiai turės pateikti galimybių pasą arba jį atitinkantį dokumentą.

Teko nepagailėti laiko

Seriją Vilniaus universiteto dėstytojų portretų, atskleidžiančių mokytojų, pasirengusių užmegzti šiltą, nuoširdų ir įsiklausantį santykį su savo mokiniais, asmenybes, sukūrė legendinis fotomenininkas, Lietuvos kultūros ir meno nacionalinės premijos laureatas Antanas Sutkus ir jaunosios kartos fotografas Artūras Morozovas. Mokytojas ir mokinys.

A.Morozovas pasakoja, kad į jį, kaip į dokumentinio žanro fotografą, kreipėsi Vilniaus universiteto atstovai. Pristatė savo idėją – norėjo, kad dėstytojai būtų nufotografuoti jų darbo aplinkoje, pokalbio metu – ne kažkokioj studijoje, nepozuodami.

"Tie portretai turėjo būti tikri: tikra akimirka, tikra emocija, nesuvaidintas veiksmas – būtent tas žanras, kuris mane ir domina, todėl ir sutikau, – sako fotografas. – Studijinė fotografija manęs nejaudina, aš ja netikiu. Žiūriu į A.Sutkaus fotografijas, kitų klasikų kūrinius ir suprantu, kiek daug jie skyrė laiko tiems žmonėms fotografuoti. Ne tik gatvėse sutiktiems ar regionuose gyvenantiems, bet ir tiems, kurie iš tikrųjų buvo labai svarbūs mūsų valstybei. Tie portretai net ir po daugelio metų turi didelį svorį. Kaip fotografas, suvokiau projekto prasmę ir svarbą – turėti galimybę puikiomis sąlygomis, jų aplinkoje nufotografuoti penkiolika dėstytojų. Taip viskas ir prasidėjo."

Portretų projektas, anot pašnekovo, planuojamas tęstinis, o iš pradžių buvo atrinkta penkiolika labai skirtingų asmenybių – tiek vyrų, tiek moterų, tiek humanitarų, tiek tiksliųjų mokslų atstovų. Buvo atsižvelgta ir į fotografo pageidavimus, ką iš dėstytojų jis norėtų fotografuoti.

Tikroji fotografija užsimezga per santykį, buvimą su žmogumi, supratimą, ką tu fotografuoji, pokalbį.

"Aš pats šiuo metu studijuoju filosofiją, tad man buvo labai įdomu per objektyvą su Filosofijos fakulteto dėstytoju docentu Jonu Dagiu susitikti, kurio mintys man labai įdomios. Dar profesorius Rimvydas Laužikas – daug girdžiu apie jo ir jo žmonos kulinarinius ieškojimus. Žinoma, rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas, politologas doc. dr. Mažvydas Jastramskis. Tai tie žmonės, kuriuos norėjau artimiau pažinti, tad ir pasinaudojau tokia galimybe", – sako A.Morozovas.

Fotografas pripažįsta negalvojęs, kad fotografuoti dėstytojus bus toks didelis iššūkis. Juk viena – kalbėtis su humanitarinės srities atstovu, kur pats šį tą išmanai ir randi bendrą kalbą, turi daug klausimų, ir visai kas kita – palaikyti įdomų pokalbį su, sakykim, fiziku, kai toje srityje pats nelabai ką išmanai. O formatas buvo suplanuotas būtent toks, tad kiekvienam susitikimui teko ruoštis. Juk negali dvi valandas kažkokiomis banaliomis temomis kalbėtis – žmogui bus neįdomu ir tai, natūralu, atsispindės nuotraukose. Žinoma, gelbėjo ir universalios temos, kurios visiems jautrios ir įdomios.

Kartos: A. Sutkus dalijasi su A. Morozovu ne tik žiniomis apie fotografiją, bet ir savo gyvenimiškąja patirtimi. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Dirbu spaudoje, tad žinau, kad važiuodamas pas kokį nors žmogų pats visada geriau jautiesi, jei esi bent šiek tiek pasiruošęs. Ir kaip kartais gali išmušti iš vėžių pašnekovą, kuris tau skiria laiko, o tu jam sakai: "Na, tai papasakokite apie save", – sako Artūras. – O čia dar prisidėjo ir kiti iššūkiai: kokią nuotaiką tu sukeli, kokia pokalbio tema, tai gali matyti vėliau portrete. Jeigu žmogui neįdomu, jo veidas, gestai, kūno kalba pasikeičia, žvilgsnis nebeblizga. Bet kai įvilioji kalbėti tema, kuri jaudina arba yra jo interesų sritis, tada jis visai kitaip atsiskleidžia."

Tad pokalbių buvo labai daug ir įdomių. Fotografas juokauja, kad po fotografavimo pats jausdavosi kaip po geros paskaitos – tiek padirbėjęs, tiek daug naujo sužinojęs.

Pravertė mokytojo patarimai

Kadangi tema buvo mokinio ir mokytojo santykis, kažkokių patirčių – ne tik žinių – perdavimas, prisidėti prie projekto buvo pakviestas fotografas A.Sutkus, A.Morozovo mokytojas.

"Mes turėjome visišką laisvę kalbėtis, diskutuoti, nors aš ir šiaip su Antanu beveik kiekvieną dieną kalbuosi. Jis tikrai yra tapęs mano mokytoju šiuos kelerius metus, – pasakoja Artūras. – Kalbamės ne tik apie fotografiją. Gal net mažiausiai apie fotografiją. Apskritai – apie buvimą fotografu, kūrėju, menininku, apie tam tikrų vertybių išlaikymą, apie labai daug žmogiškų dalykų."

A.Sutkus, pasak pašnekovo, daug fotografavęs universitetą, tad ir šioje situacijoje kolegos turėjo apie ką pasikalbėti.

"Aš jo klausiau, kaip jis atranda tą neformalų, žmogišką dėstytojo veidą, nepasant visų titulų ir akademinių laipsnių. A.Sutkus ir patarė man daug laiko kartu praleisti, šnekant paliesti įvairiausias temas, kol kažkada pajusi, kad žmogus tarsi atsirakina", – pasakoja fotografas.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius dr. Algirdas Utkus: "Teisingas, tikslus ir laiku užduotas klausimas gali dovanoti ne tik sveikatą, bet ir gyvybę."  / A. Sutkaus ir A. Morozovo nuotr.

A.Morozovas teigia, kad jam buvo labai įdomus atradimas, kaip pokalbio tema gali tapti tarsi savotiška erdve žmogui, kur jis gali jaustis laisvai ir būti savimi, labiau atsipalaidavęs. Ir kaip gali būti žmogui sunku stovėti prieš kamerą, kai jo prašoma tiesiog žiūrėti į fotoaparatą arba kalbama apie kažkokius dalykus, kurie jam neįdomūs. Ir A.Sutkus sakė: turi tas temas atrakinti žmoguje.

Ir iš tiesų – atrodytų, juk dėstytojai įpratę kalbėti prieš auditoriją. Bet stovėti priešais fotoaparatą – neįprasta patirtis daugeliui, tik kai kurie gali visiškai laisvai jaustis, nekreipti dėmesio, o dauguma galvoja, kur dėti rankas, kur žiūrėti, kaip čia jie atrodo, tampa susikaustę. Tol, kol neatrandi temos, kuri žmogui jautri, įdomi. Tada matai, kaip atsipalaiduoja veidas, suspindi akys, pradeda natūraliai gestikuliuoti. Arba nustoja kalbėti ir panyra į kažkokį susimąstymą – gal sekundei, minutei, bet tas momentas labai iškalbingas. Ir tada pavyksta tos įdomiausios nuotraukos.

"Pavyzdžiui, M.Jastramskį nufotografavau viename praėjime į Vilniaus universiteto kiemus, kur jis tiesiog stabtelėjo, susimąstė. Ir ta nuotrauka... Vis galvojau, kodėl ji man pačiam kažkokia įdomi, paliečianti? Tikriausiai todėl, kad medijose labai mažai matome susimąsčiusių žmonių. Dažniausiai jie žiūri į objektyvą, žino, kad juos fotografuoja. O kai žmogus užsimiršta ir panyra į mintis – tokie momentai fotografams yra tikrai auksiniai", – sako pašnekovas.

Ir A.Sutkaus patirtimi paremti patarimai Artūrui tikrai pravertė: "Pavyzdžiui, aš sakau – ką daryti, jei kai kurie žmonės, kai pokalbio metu fotografuoju, vos pakėlus fotoaparatą iškart sustingsta, nustoja kalbėti ir žiūri į fotoaparatą arba šypsosi? Antano atsakymas buvo: "Devynis kartus pakelsi, bet po dešimto karto jis tiesiog pripras ir nebekreips dėmesio." Taip ir nutikdavo. Tikrai. Aišku, kartais ne dešimt kartų reikėdavo pakelti. Būdavo, jau praleidai valandą su žmogumi, bet žinai, kad neturi to ypatingo kadro, neišvydai jo pro fotoaparato akutę. Bet praeina pusantros, ir tas lūžis įvyksta – gal žmogus pavargsta, gal pagaliau atsipalaiduoja."

Diskusijų tarp fotografų kilo ir dėl to, kokią aplinką rodyti, kaip išvengti formalumo. Pažiūrėjęs kai kuriuos portretus, kurie pačiam autoriui patiko, A.Sutkus pasakė: "Ne, čia labai formalu, pozuotas portretas." Artūrui patikinus, kad čia nepozuota, mokytojas atsakė: "O koks skirtumas? Jeigu man taip atrodo, tai ir kitiems gali atrodyti."

Atsakymų vis dar ieško

Pasak A.Morozovo, A.Sutkus iki šiol svarsto, kas svarbiausia fotografijoje. Kodėl viena ar kita nuotrauka mus jaudina? Į tą žmogaus portreto fotografavimo žanrą, matyt, galima gilintis iki begalybės.

"Kuo, pavyzdžiui, Antano fotografijos yra ypatingos? Manau, fotografo santykiu su žmogumi. Žvilgsnis – kaip žmonės žiūri Antano fotografijose. Kaip jie stovi... Kai žmogus paniręs savo mintyse, gal susikūprinęs, jo žvilgsnis nudelbtas. Tokį lygį pasiekti, man atrodo, yra didžiausia fotografo meistrystė, – sako Artūras. – Dabar mes visi pavargę nuo tų pasitempusių, modelio pozomis stovinčių žmonių. O juk yra ir kitokių – susimąsčiusių, nuliūdusių ar kvatojančių iš visos širdies. Tai tikra, tai veikia ir visada veiks."

Fotografas pasakoja kelias A.Sutkaus parodas vežęs į užsienį ir visada su nuostaba žiūrėdavęs, kaip kokie nors užsieniečiai stovi prie kažkokio dzūko žemdirbio portreto ir tas portretas juos jaudina – jie aptarinėja, nusifotografuoja, kiti net nusiperka ir savo namuose pasikabina. Atrodytų – kodėl, juk tai visiškai nepažįstamas žmogus iš Lietuvos kaimo. Bet, matyt, kažkas ten yra.

Vilniaus universiteto Verslo mokyklos lektorė Gražina Cislikauskienė: "Barjero tarp dėstytojo ir studento panaikinimas – tiesiausias kelias į atviras diskusijas, o užduodami klausimai leidžia išsiaiškinti studentų poreikius, interesus ir turimą patirtį." / A. Sutkaus ir A. Morozovo nuotr.

A.Morozovas sako, kad norėtų fotografijoje bent priartėti prie to, ką darė Lietuvos humanistų karta, klasikų karta, tokie, kaip A.Sutkus, – kur žmogaus domėjimasis žmogumi yra svarbiausia. Jie sugebėdavo užfiksuoti žmogų taip, kad jis nepozuotų, paliesti jautriausią momentą, atverti vidų.

Fotografijos nespalvotos, bet jos pilnos spalvų. Iš tų fotografijų galime sužinoti, kaip gyveno mūsų tėvai ar seneliai, kokia buvo jų buitis, kokia kasdienybė, kokios dramos.

"Man įdomu, kaip iš mano ar mano kolegų fotografijų šis laikmetis bus matomas po kokių penkiasdešimties metų. Ar taip pat iš jų galima bus daug sužinoti?" – svarsto pašnekovas.

Kartos išskirtinumas

A.Morozovas yra baigęs meno istorijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Bet nuo pat pirmo kurso dirbo fotografu žiniasklaidoje – fotografija paviliojo: istorijų pasakojimas vaizdais, nuotykiavimas su fotoaparatu, patirtys. Kelionės į užsienio šalis, karinių konfliktų zonas, pasaulinių aktualijų stebėjimas iš labai arti – jį tai žavėjo.

Bet per tuos trylika metų įdomiausi buvo paprasti žmonės, kurie netampa istorijos dalimi, – ką jie išgyvena per tuos pokyčius? Ką išgyvena kaimų gyventojai, kurie evakuojami per karinius konfliktus? Ką išgyvena kariai, kurie visiškai nepasiruošę kovoti?

Iš kur tas domėjimasis žmogumi? "Aš užaugau su A.Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko, Romualdo Požerskio albumais. Fotografija turi būti tokia, kokią kūrė jie, – pasaulį matyti per žmogų, – sako A.Morozovas. – Aš, kaip ir dauguma jų, esu savamokslis. Apie A.Sutkų kalbu kaip apie mokytoją iš didžiosios raidės, kuris yra tas pavyzdys, į kurį lygiuojiesi, autoritetas. Kuris tau perduoda ne tik fotografijos žinias, bet ir gyvenimiškąją patirtį."

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytojas filosofas dr. Jonas Dagys: "Klausdamas žmogus pripažįsta savo ribotumą, tačiau tik taip įmanoma atsiverti pasauliui, socialinei ir fizinei aplinkai bei neužsidaryti savyje." / A.Sutkaus ir A.Morozovo nuotr.

O Artūro artima bičiulystė su A.Sutkumi užsimezgė labai netikėtai prieš kokius šešerius metus – fotomenininkas paskambino ir paklausė, ar jaunas fotografas nenorėtų pristatyti jo knygos.

"Jis kažkur pamatė mano fotografijų ir panoro susipažinti. Tikrai labai nustebau, nes A.Sutkus man buvo tarsi legenda, prie kurios neįmanoma prisiliesti, kurio albumus vartai ir žaviesi, aikčioji... Ir staiga sėdi jo namuose ir kalbi apie dalykus, kurie tave jaudina, – prisimena pašnekovas. – Čia vėlgi norisi kalbėti apie tos kartos išskirtinumą. Tai ne tik žmogų fotografuojanti karta, bet ir patys labai žmogiški, mylintys žmones, kuriuos fotografuoja. Tai labai toli nuo šiandienės dokumentinės, spaudos fotografijos, kai atbėgi, fotografuoji žmogų net nepasisveikinęs, papliauškini, grįžti, nusiunti į redakciją nuotraukas. O juk tikroji fotografija užsimezga per santykį, buvimą su žmogumi, supratimą, ką tu fotografuoji, pokalbį. Tai yra Lietuvos humanistinės fotografijos mokykla."

Parodos propaguojamos žmogiškosios vertybės atrodė ne tik universalios, bet ir amžinos ar net turinčios transcedentalų pradą: "jei žmogaus veidas yra Dievo šedevras, tuomet jis yra čia, tūkstantyje tikslių jo užfiksavimų", – rašė parodos katalogo įžangoje amerikiečių poetas Carlas Sandburgas. Ir parodos sumanytojai buvo iš dalies teisūs – tokias, atrodytų, universalias žmogiškas patirtis, kaip gimimas, meilė, šeima ar mirtis, parodoje atspindėjo fotografijos, autorių atsiųstos iš 68 skirtingų šalių. Jos pasirodė suprantamos ir artimos milijonams žiūrovų, aplankiusių vėliau po pasaulį keliavusią parodą. Neklydo parodos rengėjai ir dėl pasirinktų temų ilgaamžiškumo – net šiandien gimtojoje E. Steicheno šalyje, Liuksemburge, nuolat eksponuojama "Žmogaus šeima" vis dar sulaukia lankytojų dėmesio.

Žmogiškos prigimties idealizavimas, dėmesys paprastam žmogui ir jo kasdienybei fotografijoje suformavo vadinamąją humanistinę kryptį, kuri taip pat pasižymėjo tarptautiškumu ir ilgaamžiškumu. Jos įtaka neaplenkė ir Lietuvos: ir konkrečiai paroda "Žmogaus šeima", ir atskirų humanistinės fotografijos autorių darbai buvo svarbūs susiformuojant vadinamajai Lietuvos fotografijos mokyklai. Humanistinės pasaulėžiūros paveikta kūrybinė kryptis Lietuvos fotografijoje dominavo net du dešimtmečius – nuo XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios.

Vienas svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų, kūrybiniu požiūriu, ir vienas įtakingiausių humanistinės fotografijos Lietuvoje propaguotojų, institucine prasme, buvo Antanas Sutkus. Fotografijos istorikė Margarita Matulytė pastebi, kad XX a. šeštajame dešimtmetyje "A. Sutkus kaip autorius susiformavo be mokyklos", t. y. neveikiamas kitų fotografų kūrybos ir Lietuvoje dar neatgimus kūrybinei fotografijai, kurios raidą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Tačiau jau septintajame dešimtmetyje A. Sutkus kartu su bendraminčiais kolegomis (Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku, Algimantu Kunčiumi ir kitais) suformavo savitą, lietuvišką humanistinės fotografijos atmainą, o 1969 m. įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Jai su neilgomis pertraukomis A. Sutkus vadovavo iki pat 2009 m. ir tai humanistinei fotografijos krypčiai Lietuvoje suteikė stiprų institucinį palaikymą.

Maratonas Universiteto gatvėje. / A. Sutkaus nuotr.

Tarptautinei humanistinės fotografijos krypčiai A. Sutkaus kūryba artima vertybiniu požiūriu, taip pat su ja lietuvių autorių sieja ir reportažinis kūrybinis metodas, kasdienio gyvenimo akimirkų, paprastų, miestų gatvėse ir Lietuvos provincijoje sutiktų žmonių fotografavimas, gebėjimas natūraliai viename kadre sujungti intuityvų išraiškingo momento užfiksavimą ir apibendrintą, filosofinę įamžinto vaizdo prasmę. Tačiau istorinės aplinkybės ir, galbūt, Lietuvos fotografijos tradicijos taip pat lėmė savitus, lietuviškus, šio autoriaus kūrybos bruožus. Nuo pat XX a. pirmosios pusės Lietuvos fotografams rūpėjo įamžinti lietuvių liaudies kultūrą, meną ir tradicijas. Sovietmečiu tokie tikslai, žinoma, negalėjo būti atvirai deklaruojami, tačiau tikėjimas liaudies kultūra kaip lietuviškos tapatybės pamatu aktualumo neprarado. Gyvenimas Lietuvos provincijoje ir jos žmonės visuomet buvo artimi ir A. Sutkui. Ypatingą autoriaus ryšį su Lietuvos kaimu lėmė ir jo asmeninė patirtis. A. Sutkus teigia, kad jeigu nebūtų užaugęs kaime, nebūtų pajutęs "vėjo virpėjimo klevo lapuose, rugių vilnijimo, lietaus barbenimo į kluono stogą", vargu ar būtų fotografas.

Daugelis svarbiausių A. Sutkaus kūrybos bruožų atsispindi jo darbuose "Tėvo ranka" (1964) ir "Maratonas universiteto gatvėje" (1959), kurie šiandien laikomi Lietuvos fotografijos ikonomis. Fotografijoje "Tėvo ranka" atsiskleidžia fotografo gebėjimas kasdienio laiko tėkmėje išskirti iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas, nedramatiškas, intriguojančių istorijų nepasakojančias, tačiau emociniu ir prasmės požiūriu be galo reikšmingas akimirkas ir fotografijoje jas paversti apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis. Rizikuojant vaizdinę fotografijos kalbą išversti į žodinį paaiškinimą, galima būtų sakyti, kad ši fotografija įtaigi ne vien kaip praėjusio laiko dokumentas ar konkretaus asmens portretas, bet kaip glaudaus sūnaus ir tėvo ryšio metofora. Iš konkrečių gyvenimo aplinkybių kadravimu išskirtas tėvo rankos įsikibusio vaiko portretas tampa apibendrintu vaizdiniu, su kuriuo savo patirtį – besąlygišką pasitikėjimą tėvais nesaugumo, rūpesčio akimirkomis – gali tapatinti daugelis žiūrovų. Vertinant plačiau, tokia fotografija reiškia ir šeimos vertybių išaukštinimą.

Kita žinoma A. Sutkaus fotografija "Maratonas universiteto gatvėje" išryškina kiek kitokius šio autoraus braižo aspektus. Čia už apibendrinimą svarbesnis betarpiškas tikros gyvenimo akimirkos įamžinimas ir ją užpildžiusios spontaniškos emocijos išsaugojimas fotografijoje. Žinoma, ši A. Sutkaus fototgrafija, kaip ir, pavyzdžiui, pranzūzų humanistinės fotografijos kūrėjų darbai, kasdienybę poetizuoja, tačiau dėl to fotografija tampa tik dar įtaigesnė. Dinamiška, gyva šio A. Sutkaus darbo kompozicija ilgus dešimtmečius saugo jaunystės, veržlumo, atvirumo pasauliui ir gyvenimui, o kartu ir šviesaus ilgesio bei romantiško meilės pojūčio pilnatvę, kuri tikrame gyvenime gali trukti tik akimirką.

Motinos ranka. / A. Sutkaus nuotr.

Nenuostabu, kad tokia apie universalias žmogiškąsias patirtis kalbanti ir kasdienybę poetizuojanti fotografija ilgą laiką dominavo Lietuvoje ir buvo suprantama bei artima plačiam žiūrovų ratui. Net tuomet, kai Lietuvos fotografija negrįžtamai išsiskaidė į daugelį kūrybinių krypčių, gyvuojančių globalioje fotografijos scenoje, A. Sutkus, panašiai kaip prieš pusę amžiaus parodos "Žmogaus šeima" rengėjai, tik šį kartą kritiškiau, uždavė klausimą apie žmogaus padėtį šiuolaikiniame pasaulyje ir 2001 m. inicijavo tarptautinę parodą "Kaip gyveni, Žmogau?" Įvairias reinkarnacijas humanistinės fotografijos tradicija patyrė ir jaunosios kartos lietuvių fotografų kūryboje.

Tačiau kuo daugiau autorių apžvelgtume, tuo akivaizdžiau įsitikintume, kad fotografijos kūrybinės kryptys ir jos įamžinamas gyvenimas kinta kur kas greičiau nei pačios įvairių kartų fotografus vienijančios humanistinės vertybės.

Vienas iš šią tradiciją šiandien tęsiančių autorių – Artūras Morozovas. Jis pripažįsta humanistinės fotografijos įtaką, o Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus laiko neakivaizdžiais savo mokytojais. Su humanistinės fotografijos tradicija A. Morozovą neabejotinai sieja dėmesys žmonių gyvenimams, noras juos suprasti ir fotografijoje parodyti dažnai nelengvą žmonių padėtį. Tačiau šio autoriaus žvilgsnis atrodo labiau analitiškas, tiriantis nei vyresniųjų kolegų. A. Sutkus ir kiti Lietuvos fotografijos mokyklos klasikai apie humanistines vertybes kalbėjo apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis ir fiksavo subtilius žmogiškos patirties emocinius niuansus, o A. Morozovas žmogaus padėtį atskleidžia konkrečių istorinių įvykių ar tam tikrų socialinių aplinkybių fone. Fotografui pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje pelnė dokumentinės fotografijos ciklai apie karinius konfliktus Sakartvele ir Ukrainoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis autorius stengėsi pastebėti ir žmogiškąją dramatiškos istorijos pusę, įamžinti karo fone besitęsianti kasdienį civilių gyvenimą ar pasakoti apie kariškių žmogiškąsias patirtis.

Dirbdamas reporterio darbą A. Morozovas nepasiduoda lemiamų momentų medžioklės karštinei ir savo požiūriu į fiksuojamus įvykius išlieka artimas humanistinei pasaulėžiūrai. Tad nenuostabu, kad jo dėmesį traukia ne tik karo veiksmai, bet ir žmonių gyvenimas po jų. Autorius fotografavo pokonfliktines situacijas Čečėnijoje, Palestinoje, fiksavo pabėgėlių iš Sirijos ir kitų arabų šalių migraciją į Europą, sukūrė fotografijų ciklą apie Krymą po Rusijos aneksijos, keliavo po Šiaurės Rusiją, kurdamas pasakojimus apie gyvenimą už didžiųjų Rusijos miestų ribų, vyko į Paryžių ir Briuselį fotografuoti musulmonų bendruomenes po teroro aktų ar Jungtines Amerikos Valstijas prieš ir po 2016 m. prezidento rinkimų. Kita vertus, autoriui dramatiški pasaulio įvykiai nėra būtina sąlyga gilintis į žmogaus padėtį – jis yra sukūręs dokumentinį muldimedijos pasakojimą apie Panevėžio moterų pataisos namus ir dokumentinį projektą apie politinių pabėgėlių iš Rusijos bendruomenę Lietuvoje, kuria pasakojimus apie socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones Lietuvoje.

Kelias: A. Morozovo įamžintas ukrainiečių snaiperis fronto linijoje netoli Luhansko.

Reporterio žvilgsnio pastabumas ir humanistinis santykis su prieš fotokemarą atsidūrusiais žmonėmis įspūdingai dera A. Morozovo 2014 m. fotografijoje iš Odesos, kur vyko demonstracija, skirta prisiminti šio miesto išlaisvinimą nuo vokiečių kariuomenės Antrojo pasaulinio karo metu. Tobulai pagrindinę figūrą išskirianti kompozicija ir tikslus išraiškingo momento pasirinkimas leido fotografui parodyti tai, ką pats pavadino gražiu karo veidu. Viena vertus, A. Morozovo įamžinta demonstracija išprovokavo susirėmimus tarp Rusijos šalininkų ir prieš separatizmą Ukrainoje kovojančių žmonių, o netrukus Ukrainoje prasidėjo ir karo veiksmai. Taigi demonstracija tarsi tapo vienu iš karo pradžios riboženklių, o jos dalyviai atstovavo agresorių pusei. Kita vertus, net ir tokiomis aplinkybėmis fotografas įžvelgia žmogiškumo, jaunystės, grožio ar net moteriško švelnumo apraiškas. Fotografas,  kartu su juo ir žiūrovas pakliūva į paradoksalią situaciją – žvelgdamas į priešo pusę, vis dar gali jausti simpatiją konkrečiam žmogui. Tačiau kaip tik tokia ir yra humanistinės fotografijos esmė – nepalankiomis ar net dramatiškomis sąlygomis išsaugotas žmogiškumas ir ikoniška jo išraiška nuotraukose.

Apibendrintos vaizdinės metaforos ir konkrečių istorijos ženklų bei asmeninio žmonių gyvenimo pasakojimų sujungimas aiškus ir 2019 m. A. Morozovo fotografijoje iš Alaverdi vienuolyno Gruzijoje. Nuotraukoje matomos vienuolyno sienos mena Osmanų imperijos laikų paliktus pažeidimus, o mūsų dienomis čia žmonių kalbamos maldos ir išsakomi prašymai susiję su dramatiškomis jų asmeninio gyvenimo istorijomis. Šiuos skirtingų laikotarpių sluoksnius, istoriją ir individualių gyvenimų pasakojimus fotografijos kompozicijoje jungia pro langą krintantys šviesos spinduliai. Tai ne tik pavykęs estetinis sprendimas, bet ir prasminis akcentas – šviesa, kaip amžinybės ir dieviškumo simbolis, neribojamas istorinių aplinkybių ir vienodai nušviečiantis skirtingų žmonių asmeninius gyvenimus. Taigi čia ir vėl fotografijos užfiksuotoje akimirkoje išryškėja ilgalaikės, šiuo atveju netgi transcedentinės dvasinės vertybės.

A. Sutkaus ir A. Morozovo kūrybos palyginimą galima būtų papildyti ir kitų humanistinės fotografijos tradiciją Lietuvoje tęsiančių fotografų darbais, pavyzdžiui, subjektyvia ir šiek tiek sentimentalia Tado Kazakevičiaus fotografijų serija "Tai, ko nebebus" (2014–2018) ar etnografišku Arūno Baltėno ciklu "Namų tyloj" (2004–2016). Tačiau kuo daugiau autorių apžvelgtume, tuo akivaizdžiau įsitikintume, kad fotografijos kūrybinės kryptys ir jos įamžinamas gyvenimas kinta kur kas greičiau nei pačios įvairių kartų fotografus vienijančios humanistinės vertybės.

XX ir XXI amžiaus meno kolekcijai muziejus nupirko septynias žinomo Lietuvos fotomenininko A. Sutkaus fotografijas: „Liaudies menininkas skulptorius Stanislovas Riauba, Godeliai“ (iš serijos Lietuvos žmonės), „Teta Elena. Salakas“ (iš serijos Lietuvos žmonės), „Tėvo dirbtuvėje. Zarasai“ (iš serijos Lietuvos žmonės), „Etnografinis portretas. Bradesiai“ (iš ciklo Vasara Salake), „1“ (iš ciklo Vasara Salake), „2“ ir „Mano seneliai. Kluoniškiai“ (iš serijos Lietuvos žmonės). Šie, kaip teigia pats A. Sutkus, ne portretus ar tipažus, o daugiau kontekstines situacijas užfiksavę darbai, kuriuose „kalba“ herojų žvilgsniai, pernai buvo rasti minėto muziejaus saugyklose. Jam ėmus aiškintis, kaip šios A. Sutkaus fotografijos pateko į muziejų, pradėtas nuotraukų pirkimo procesas, kuriam sėkmingai pasibaigus septyni legendinio lietuvių fotografo darbai galiausiai papildė Meno muziejaus Lodzėje kolekciją.

Šis muziejus taip pat įsigijo ir jau gerai šiuolaikinio meno pasaulyje žinomo dueto Pakui Hardware (menininkų Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos, kartu kuriančių nuo 2014 m.) darbą „On Demand“, kuris Meno muziejuje Lodzėje buvo pristatytas 2020 m.

Meno muziejaus Lodzėje yra sukaupęs daugiausiai Lenkijos avangardinio meno kūrinių. Ši kolekcija formuojama atsižvelgiant į avangardinio meno paveldą, taip pat į būtinybę kaupti meno kūrinius, atspindinčius šiandienę muziejaus programą.

Pripažintų pasaulyje lietuvių menininkų darbus Meno muziejus Lodzėje galėjo įsigyti gavęs Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos programos „Nacionalinės šiuolaikinio meno kolekcijos“ paramą.