Dalijasi idėjomis

Irena džiaugiasi, kad turi keletą vietinių bendraminčių, su kuriomis susitikusi gali ir apie skiautinius pasikalbėti, ir internete rastomis idėjomis pasidalyti.

Nors skiautininkių klubo Palangoje nėra, šio meno entuziastės nesėdi rankų sudėjusios – organizuoja bendras parodas, savo skiautiniais puošia miestą. Prieš keletą metų būrelis jų sukūrė bendrą skiautinį, kuris šiuo metu yra saugomas Palangos kurorto muziejuje.

Kiekvieną pavasarį Palangoje vyksta tradicinė miesto šventė „Jurgi, paimk raktus!“. Vienais metais skiautininkės sugalvojo, kad reikia tarp medžių prikabinti savo darbų, kurie plevėsuotų vėjyje tarsi Šv. Jurgio vėliavos. Palangiškiai ir miesto svečiai grožėjosi daugiau nei 100 skiautinių, kuriuos suvežė skiautininkės iš Vilniaus, Mažeikių, Gargždų ir, žinoma, Palangos.

Nuostabūs: iš džiuto virvės ir senų audinių juostelių susuktos daiktadėžės vilioja ne tik spalvomis, bet ir tvarumu. / I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Sudomino teta

Paklausta, kada susidomėjo skiautinių technika, I. Gačionienė tikina, kad rankdarbiai ją lydėjo nuo pat mažų dienų, kurias leido Rokiškyje.

„Kol manęs laukėsi, mamytė labai daug siuvinėjo. Kai aš gimiau, jos siuvinėjimai baigėsi, matyt, nebeliko laiko, užtai kartu su mumis gyvenusi mamos teta buvo ir siuvėja, ir mezgėja, ir audėja. Vėliau mokykloje labai patiko technologijų pamokos“, – prisimena ji.

Irena augo sovietiniais laikais, kai norėdama pasipuošti turėjo pati kažką įdomaus, gražaus sugalvoti – parduotuvėse sunku buvo rasti.

„Kai sukūriau šeimą, susilaukiau vaikų, mano pomėgis siūti, megzti labai pravertė, – tikina pašnekovė. – Tiesa, daug laiko nebuvo, nes auginau neįgalią dukrelę, pirmininkavau „Palangos vilčiai“ – sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijai.“

Įvairovė: neįtikima, kiek daug daiktų gali gimti iš audinio skiaučių. / I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmąjį siuvo iš galvos

Apie skiautinius I. Gačionienė žinojo jau seniai. Vieną dar nuo savo vaikystės atsimena – ant sienos buvo pakabintas, jo spalvas lengvai galėtų išvardyti. Mama turguje buvo pirkusi, penkis rublius mokėjo. Gaila, kad iki šių dienų neišliko.

Maždaug apie 1989-uosius Irenai į rankas pakliuvo garsios skiautininkės Gražinos Kriaunevičienės knygutė apie siuvimą šia technika. Kruopščiai ją išstudijavo.

Man įdomiausia kurti tada, kai galiu iš senų dalykų padaryti kažką naujo. Labai norėčiau pasisiūti drabužį su skiautinio motyvais.

„Panašiu metu, nepriklausomybės priešaušriu, jau buvo galima įsigyti ir užsienietiškų žurnalų, tarp jų ir „Burda moden“. Ten kartais rasdavau ir kokį puslapiuką, skirtą skiautiniams. Visa bėda, kad aprašymų, kaip juos daryti, buvo mažai“, – pasakoja Irena, labai apsidžiaugusi, kai išvydo skelbimą apie skiautininkės G. Kriaunevičienės organizuojamus kursus. Išsyk į juos užsirašė. Taip po truputį ir pati skiautinius siūti pradėjo.

Ar prisimena savo pirmąjį darbą? Irena juokiasi ir linksi galvą. „Kai prisimenu, kaip aš jį siuvau, net juokas ima – iš galvos. Priešais akis turėjau tik paveikslėlį ir, deja, jokių žinių apie skiautinio siuvimo techniką. Teko pačiai išradinėti dviratį ir mąstyti, kaip jį padaryti. Dabar prašom – pamokos internete, pamokos pas meistres gyvai, tik norėk ir mokykis“, – be mažiausio apmaudo balse kalba tautodailininkė, kurios skiautiniams ir riešinėms 2011-aisiais buvo suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas.

Nelengva: lovos užtiesalui pasiūti gali prireikti ir viso mėnesio, nes prieš karpant skiautes dar reikia atlikti ir daug paruošiamųjų darbų. / I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Tvarumo idėja – sava

Pasak Irenos, būta daug diskusijų, ar skiautinių meną išvis galima priskirti lietuviškai tradicijai, nes senovinių lietuviškų skiautinių beveik nėra. Ankstyviausi muziejuose saugomi darbai datuojami XIX a. pabaiga–XX a. pradžia. Rastų senovės Egipte, Kinijoje, Amerikoje amžius siekia 5–3 tūkst. metų pr. Kr.

„Kadangi moterys juos siūdavo iš neturto – sunešiotą drabužį persiūdavo vaikams, paskui iš likučių ausdavo, siūdavo buičiai reikalingus daiktus – kažkokios meninės fantazijos čia ieškoti nereikėtų“, – įsitikinusi pašnekovė, labiau akcentuojanti jų tvarumą.

Pačiai Irenai tvarumo idėja labai sava. Jos skiautiniuose beveik nėra audinio, specialiai pirkto iš rietimo. Naudoja tik atraižas, nebenešiojamų drabužių medžiagas.

„Man įdomiausia kurti tada, kai galiu iš senų dalykų padaryti kažką naujo. Labai norėčiau pasisiūti drabužį su skiautinio motyvais“, – artimiausios ateities planais dalijasi ji.

I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Dygsniuoja rankomis

Ar ilgai užtrunka pasiūti skiautinį? Irena aiškina, kad skiautinys paprastai susideda iš trijų sluoksnių: viršutinio – ornamentinio, vidurinio – šiltinančio užpildo ir pamušalo. Kartais jis derinamas su kitomis technikomis – aplikacija, siuvinėjimu, kartais būna reljefiškas – tuomet tam tikrose vietose paklojamas dar vienas užpildo sluoksnis.

„Siūdama naudoju ir naująsias technologijas, bet iš esmės visi mano skiautiniai dygsniuoti rankomis. Taip darė mūsų močiutės ir promočiutės. Toks skiautinys atrodo putlesnis, minkštesnis. Siuvimo mašina jį sumuša, padaro kietą. Žinau Lietuvoje vieną skiautininkę – Danutę Blažienę, kuri turi profesionalią dygsniavimo mašiną „Longarm“. Su ja sudygsniuoti skiautiniai patvaresni, geriau dėvisi, tačiau rankomis dygsniuoti man vis tiek gražesni“, – sako I. Gačionienė, siuvanti skiautinių technika įvairius namų apyvokos daiktus: pagalvėles, puodkėles, stalo serviravimo rinkinius, dėklus telefonams.

Pernai Klaipėdos tautodailės salone „Marginiai“ vyko Irenos riešinių ir skiautinių personalinė paroda, o šį lapkritį menininkė kviečia apsilankius pajūryje pasigrožėti jos ir kitų skiautininkių darbais Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje.

I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Pametė skaičių

Kai imasi skiautinių, sako siuvanti ne po vieną, bet išsyk po kelis. „Būna, kad vienam medžiagos pritrūkstu, tuomet griebiuosi kito, kad tuščiai laiko neleisčiau“, – pasakoja I. Gačionienė.

Kiek skiautinių yra sukūrusi – nežino, nes daugumą, sako, ne parduoda, bet išdovanoja. „Nėra tie skaičiai įspūdingi“, – kuklinasi tautodailininkė.

Pavarčius Irenos darbų feisbuke albumą į akis krinta įdomi detalė, kad kiekvieno didesnio skiautinio kamputyje I. Gačionienė siuvimo mašina išsiuvinėja tarsi vizitinę kortelę. Joje – kūrėjos vardas, pavardė, metai, kada buvo baigtas skiautinys. Nepamiršta paminėti ir skiautelių skaičiaus, kuris kartais perkopia net 500!

Pasakyti, kiek valandų trunka pasiūti vieną ar kitą skiautinį, jai sunku. „Juk nesėdžiu prie jų kiaurą dieną. Kiek laiko būna, tiek ir krapštausi. Tarkim, lovos užtiesalui pasiūti gali prireikti ir viso mėnesio, nes prieš karpant skiautes dar turi atlikti ir daug paruošiamųjų darbų: seną drabužį išskalbti, išlyginti ir tik tada karpyti. Naują audinį būtina skalbti – taip patikrinama, ar jis traukiasi, ar nedažo“, – pasakoja ji ir džiaugiasi, kad šiais besaikio vartojimo laikais skiautinių menas moko žmones gyventi tvariau.

I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Paruoštukų nesisiunčia

Amerikoje skiautiniai – atskira industrijos šaka, ten be jokio vargo galima įsigyti medžiagų, aplikacijų detalių, specialių įrankių ir instrumentų. Netgi skiautinių siuvimo rinkinių su jau sukarpytomis detalėmis. Tik turėk pinigų (nes lietuvėms kainos kandžiojasi) ir siūk.

Ar nesusigundo užsisakyti ir Irena? Ne. Palangiškei įdomiau mesti iššūkį sau ir kurti iš to, ką turi.

„Jei neturiu, einu ieškoti į dėvėtų drabužių parduotuves, kurias vadinu skiautininkių rojumi. Dar draugės prineša. Visi kampai pilni maišų, nebespėju siūti“, – juokiasi ir pataria, kad šia technika kuriamiems darbams labiausiai tinka smulkiai marginti raštai.

Po minutėlės atsidūsta, kad skiautinio siuvimas nėra švarus darbas, kaip nežinančiam galėtų atrodyti. Medžiagų atraižos labai dulka, o siūlgaliai skraido po visus namus.

I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Kuria ne dėl pinigų

Paklausta, ar labai sunku nustatyti savo mėnesiais siūtų darbų kainas, I. Gačionienė susimąsto. Galiausiai sako, kad siūti skiautinius parduoti neapsimoka. Todėl juos kuria ne dėl pinigų. Tiek Irenai, tiek ir jos kolegėms skiautininkėms šis procesas prilygsta meditacijai.

Kartais I. Gačionienė piešia eskizus, bet tai nereiškia, kad galutinis vaizdas bus toks, koks piešinyje. „Būna, sugalvoju piešinį, pasirenku medžiagas, jas susikarpau, ogi žiūriu – trūksta. Tada mąstau, ką kitaip daryti, kaip išsisukti“, – juokiasi ji.

Irenos pasididžiavimas – iš naudoto džinso skiautelių siūtas kilimas arba lovatiesė. Kol kas jis padėtas po devyniais užraktais, nes, pirma, be galo sunkus, antra, Irenos katytė į jį labai mėgsta galąsti nagučius.

Kadangi gyvena technologijų laikais, pasidairo idėjų ir internete. Tačiau aklai kopijuoti nemėgsta – neįdomu. Jei kokią idėją ir pasiskolina, vis tiek savaip pateikia.

Prieš vienas Kalėdas Irena panoro originaliai papuošti eglės šaką ir ėmė ieškoti įdomesnių eglutės žaisliukų. Rado erdviniais skiautiniais dekoruotus putplasčio bumbulus internete. Vis dėlto savos gamybos rezultatas pranoko lūkesčius. Namiškiai buvo sužavėti.

I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Ištobulino techniką

Naginga moteris siuva ne tik skiautinius, bet ir namų apyvokos krepšius iš tekstilės juostelių. Susidomėjusi rankdarbiais, ji pradėjo užsisakyti ir siųstis specializuotus žurnaliukus.

Viename iš jų pamatė labai įdomia technika pasiūtų daiktadėžių. Ėmė verstis jų gamybos aprašymą iš anglų kalbos ir kažką panašaus daryti pati. Daug kartų bandant atsirado įgūdžių.

„Reikia 4 mm storio džiuto virvės ir maždaug 3 cm pločio juostelėmis suplėšyto seno audinio. Dar – siuvimo mašinos su paruošta storesne adata džinsui siūti. Virvę apsuku audinio juostele ir bandau formuoti apskritimą, kartu ją prisiūdama siuvimo mašina zigzago siūle“, – aiškina I. Gačionienė, kuriai rodyti kur kas lengviau nei aiškinti.

Sudėtinga nėra, bet, Irenos žodžiais tariant, reikia įgudimo. Daiktadėžėms gaminti ji naudoja tik tokius audinius, kurie net ir skiautiniams nelabai tinka. Taigi palangiškės namuose tekstilės atliekų beveik nelieka.

I. Gačionienės asmeninio archyvo nuotr.

Ir menui reikia tikslumo

Dar vienas Irenos talentas – ploniausiais virbalais megzti riešines. Jų gamybos ypatumas – viskas turi būti sumegzta labai standžiai ir kietai, ne taip, kaip mezgant purų megztinį. Spalvotus karoliukus tautodailininkė iš anksto susiveria ant siūlo pagal pasirinktą raštą.

Čia, sako, labai praverčia matematiniai gabumai, nes reikia viską gerai apskaičiuoti. Tas pats yra ir su skiautiniais. Jei atsiras paklaida, siūlės nesueis. „Jei nori konkretaus dydžio lovatiesę pasiūti, turi iš anksto apskaičiuoti, kiek blokų į ją sueis, kokio didumo gabaliukus karpysi“, – aiškina ji.

Ar žmonės vertina skiautinius? „Kurie šiek tiek susidūrę su rankdarbiais, tie supranta. Daugelis jais grožisi, tačiau yra ir tokių, kurie sako, kad parduotuvėje lovatiesę įsigysi pigiau“, – negražina realybės tautodailininkė.

Ar dar yra tokia rankdarbių rūšis, kurią I. Gačionienė norėtų išbandyti? Į šį klausimą pašnekovė jau seniai turi atsakymą. Sako, kad labai smagu būtų iš skudurėlių austi takus. Sykį buvo tokiame seminare, bet vis vietos audimo staklėms namuose pritrūksta. Gal ateityje.

Iki šiol klaipėdiečiai turėjo vieną konteinerį, skirtą rūšiuoti pakuotėms, ant dugno dėdavo stiklo pakuotes, į išdalintą maišą – plastiko ir kartono / popieriaus pakuotes. Individualių namų gyventojams bus išdalinti papildomi konteineriai, kurie bus skirti stiklo pakuotėms. Juose kaupiamos namų ūkiuose susidariusios stiklo pakuočių atliekos – buteliai, stiklainiai be dangtelių, kita stiklo tara, pakuočių duženos. Stiklo konteinerio aptarnavimo grafikai skelbiami KRATC interneto svetainėje bei paslaugos teikėjo UAB „Ecoservice“ interneto svetainėje: www.ecoservice.lt. Konteineriai bus pradėti dalinti 2023 m. rugpjūčio 5 d.  

UAB „Ecoservice“ prašo suteiktą žalios spalvos konteinerį, skirtą stiklo pakuotėms, pasistatyti savo teritorijoje. Kilus klausimams kreipkitės el. paštu sutvarkysim@ecoservice arba telefonu +370 800 53533. 

„Valstybė yra pusės materialinių investicijų užsakovė, todėl labai svarbu, kad pirkimai būtų kuo žalesni, skatintų antrinį žaliavų panaudojimą, energetinį efektyvumą, ekologiją ir inovacijas. Džiaugiamės tomis ministerijomis ir valstybinėmis energetikos bei transporto įstaigomis, kurios suka žaliųjų pirkimų keliu“, – sako aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Trečio ketvirčio lyderių penketuke pirmauja Ekonomikos ir inovacijų bei Teisingumo ministerijos, pasiekusios 100 proc. žaliųjų pirkimų. Nuo jų nedaug atsilieka Kultūros ir Aplinkos ministerijos, kurių žalieji pirkimai sudarė atitinkamai 99 proc. ir 78,2 proc.

Žaliuosius pirkimus didina ir Aplinkos ministerijai pavaldžios įstaigos. Per pirmuosius tris šių metų ketvirčius V. Into akmenų muziejaus žalieji pirkimai siekė 100 proc., Aplinkos projektų valdymo agentūros – 90 proc. pirmuosius du ketvirčius, o trečiąjį ketvirtį – 100 proc.

Tai rodo, kad prie Vyriausybės nustatyto tikslo nuo 2023 m. pirkti tik žaliai artėjame vis sparčiau. Vasarą priimtas Vyriausybės nutarimas numato, kad nuo liepos 1 d. iki metų pabaigos žalieji pirkimai turi sudaryti ne mažiau kaip 10 proc. visų viešųjų pirkimų vertės, 2022 m. – 50 proc.

Valstybė yra pusės materialinių investicijų užsakovė, todėl labai svarbu, kad pirkimai būtų kuo žalesni.

Keisti pirkimo įpročius skatina šių pirkimų sistemos ir teisinio reglamentavimo tobulinimas, didesnis dėmesys žaliųjų pirkimų dalyvių konsultavimui. Už tai yra atsakingas vasarą įsteigtas Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) Darniųjų pirkimų skyrus, kuris glaudžiai bendradarbiauja su žaliųjų pirkimų dalyviais, rengia mokymus ir metodinę medžiagą pirkimų vykdytojams, tobulina informacines sistemas, kuriose vykdomi viešieji pirkimai, skatina informacijos apie žaliuosius pirkimus sklaidą.

Pavasarį Aplinkos ministerija patikslino žaliojo pirkimo sąvoką, nustatė paprastesnę ir lankstesnę jo vykdymo tvarką. Liepą priimtas Žaliųjų pirkimų įgyvendinimo 2021–2025 m. priemonių planas numato uždavinius ir jiems įgyvendinti skirtas priemones.

Numatyta, kad VšĮ Centrinė perkančioji organizacija LT (CPO), per kurią vykdomi viešieji pirkimai, plečia žaliųjų pirkimų reikalavimus atitinkančių produktų pasiūlą, elektroniniame kataloge pasiūlant produktus, kurie atitinka aplinkos apsaugos reikalavimus ir kriterijus visuose prekių, paslaugų ir darbų centralizuotų pirkimų moduliuose. 2021 m. trečiąjį ketvirtį per CPO įvykdytų žaliųjų pirkimų vertė siekė 41 proc.

Aplinkos ministerija toliau tobulina žaliųjų pirkimų teisinį reglamentavimą. Iki metų pabaigos bus atnaujinti statybų sektoriaus aplinkos apsaugos kriterijai.

2020-aisiais žalieji pirkimai, VPT duomenimis, sudarė 5 proc. visų viešųjų pirkimų vertės ir 2,4 proc. jų skaičiaus.

„Mes atsiliekame pagal tai, kiek naujai pagamintame produkte yra antrinių žaliavų. Lietuva turi apie 4 proc. naujame produkte antrinių žaliavų, ES vidurkis yra 12 proc.“, – Seimo Ateities komiteto posėdyje penktadienį sakė S. Gentvilas.

„Žvelgiant į perspektyvą, žiediškumas labiau apsimoka Lietuvai kaip valstybei, nes mes esame žaliavų importo šalis ir čia labai svarbu, kad sistema veiktų. Pavyzdžiui, gerai veikianti depozito sistema leidžia Lietuvoje į kai kuriuos PET buteliukus įterpti net 30 proc antrinės žaliavos plastiko ir iš esmės jau dabar įgyvendinti ES direktyvas, kurios užduoda 2025 metų tikslus“, – tikino S. Gentvilas.

Kitą savaitę Seimas turėtų galutinai balsuoti dėl Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pataisų, kurios numatytų, kad atskirai surinktos pakartotinai naudoti ar perdirbti tinkamos atliekos be pradinio apdorojimo nebūtų naudojamos energijai gauti ar šalinamos sąvartyne. Numatoma diegti atskiras tekstilės, biologinių, statybinių, buityje susidarančių pavojingų atliekų surinkimo priemones.

Siūloma nustatyti prievolę, planuojant atliekų tvarkymo įrenginių pajėgumus ir plėtrą, atsižvelgti į ilgalaikius atliekų tvarkymo tikslus. Siekiant šių tikslų turi prisidėti gamintojai ir importuotojai.

Pasak ministerijos, pakeitimai padėtų lengviau pereiti prie žiedinės ekonomikos užtikrinant, kad atliekos virstų ištekliais ir maksimaliai sumažėtų jų kiekis. 2030 metais komunalinių atliekų sąvartyne turėtų būti šalinama ne daugiau kaip 5 proc. visų Lietuvoje susidarančių komunalinių atliekų (2019 metais šalinta 24,73 proc.).

– Kas paskatino susimąstyti apie antrinį žaliavų panaudojimą kūryboje ir jos objektu pasirinkti tekstilę?

– Dauguma sąmoningų ir logiškai mąstančių žmonių jaučia, kas vyksta pastarąjį dešimtmetį dėl neatsakingo masinio vartojimo: klimato kaita, aplinkos tarša, be saiko eikvojami tiek žmogiškieji, tiek gamtos resursai. Žmogaus gyvenime apstu būtį ir buitį palengvinančių dalykų, tačiau ne visi jie būtini, kai ko turime net per daug, todėl nevertiname, nesaugome. Tai tiek įvairūs buities daiktai, tiek maisto produktai, kurių Europos gyventojai išmeta apie 30 proc. Pagalvokite, ar verta turėti automobilį, kurį naudojate tik nuvažiuoti iki darbo – didesnį laiką jis stovi nenaudojamas, o kiek problemų kelia: spūstys kelyje, galvosūkis, kur pastatyti, priežiūra, bet svarbiausia – teršia aplinką.

Drabužiai – bene opiausia laikmečio problema. Kad ir kiek jų turėtume, vis tiek mažai, vis tiek nėra kuo apsirengti. Mados tendencijos greitai keičiasi, vis perkame ir perkame naujus drabužius. Gerai, jei senus kam nors atiduodame, tačiau neretai juos tiesiog išmetame. Skirtos patenkinti išaugusį vartojimą tekstilės kokybė itin prasta – daiktai tarnauja vos vieną sezoną. Seniau įsigyti naują drabužį buvo ne taip jau paprasta ir pigu. Jis buvo kruopščiai siuvamas, ilgai dėvimas, tausojamas ir ne kartą taisomas, vėliau iš jo persiuvamas drabužėlis vaikui ar anūkui, audinio likučiai panaudojami buityje. Dabar dažnai parduotuvėje pirktas apdaras kainuoja pigiau nei metras audinio! Vyraujanti sistema iškreipė žmonių poreikius ir požiūrį į vartojimą. Be to, anksčiau laikyta nepavojinga savo atliekomis tekstilės pramonė šiandien įvardijama kaip antra ar trečia didžiausia aplinkos teršėja.

Milda Paukštė.

Kad žmonės pasirinktų tausoti, o ne eikvoti, tereikia paprasto sąmoningumo. Planetos ekosistema susirūpinę žmonės renkasi gyventi atsakingai, todėl vis daugiau žmonių jaučiasi blogai išmesdami nebereikalingus drabužius į konteinerį ir bando juos prikelti antram gyvenimui. Kurti iš nenaudojamo džinso – mano sąmoningas sprendimas.

– Kodėl būtent džinsas? Ar šis audinys kažkuo išskirtinis?

– Paaiškinimas paprastas: džinsiniai drabužiai labai populiarūs. Jie laikomi mados klasika ir jau daugiau kaip 100 metų karaliauja ant jos  podiumo. Švarkai, marškiniai, kombinezonai, kelnės... Pastarąsias dėvi visi – vaikai, vyrai, moterys, studentai, stilingos damos ir elegantiški vyrai, garbingo amžiaus žmonės. Kiekvienoje spintoje mažiausia kabo dveji treji džinsai: skirtingų spalvų, modelių, plonesni ir storesni – įvairioms progoms, sezonams.

Džinsinis audinys – natūrali medvilnė. Nors ji gana tvirta, vis dėlto nudyla ir suplyšta keliai, vidinės klešnių siūlės, apačia, sugenda užtrauktukas, išplyšta užsegimas, žiūrėk, aiškiai matomoje vietoje atsiranda neišvaloma dėmė. Džinsus retai kas taiso – neapsimoka, todėl žaliavos kūrybai nestinga.

Didelė dalis lietuvių dar nėra pasirengę vartoti antrinio dizaino daiktus, nors tautos genuose glūdi visi įgūdžiai: taupumas, tvarkingumas, kruopštumas, pagarba gamtai.

Naudoju ne tik dėvėtą, bet ir nereikalingą tekstilę: atraižas, džinsus, kurie kabėjo parduotuvėse ar buvo sandėliuose, bet taip ir nesulaukė savo pirkėjų arba buvo nupirkti, bet dėl kokių nors priežasčių liko nedėvėti. Žmonės patys atneša, pasiūlo, kai kurie paprašo atnaujinti senus džinsinius drabužius ar iš jų sukurti ką nors originalaus.

– Pagrindinė žaliava – džinsinės kelnės. Didelių skiaučių iš jų nepasiruoši. Ar tai riboja kūrybinius sumanymus?

– Iš džinsų galima pasiūti net ir vakarinę suknelę, sukurti meniškus paveikslus – padaryti bet ką, kas šauna į galvą. Bet tokie darbai reikalauja daug kruopštaus darbo ir laiko, tampa brangesni, tad natūraliai kyla klausimas, kas juos pirks. Kūryba dėl kūrybos nieko neišsprendžia, todėl analizuoju paklausą ir kurdama atsižvelgiu į žmonių poreikius. Pirmi atsirado patogūs ir talpūs pirkinių krepšiai, vėliau – praktiškos ir stilingos prijuostės, paskui ėmiausi atnaujinti drabužius, kurti aksesuarus, skiautinių technika pradėjau siūti pagalvėles, staltieses, krepšius, padėkliukus ir kitas įvairias interjero detales, o neseniai pabandžiau padaryti minkštą pufą, sėdmaišį.

Simboliška, kad pirmą mano skiautinių pagalvę nupirko amerikietė. Pagalvojau – geras ženklas ir suskubau jų pasiūti daugiau. Ši interjero detalė labai universali – tinka tiek svetainėje, tiek vaikų kambaryje. Klasika, loftas, sodyba – stilius didelės reikšmės neturi: jei pagalvė pasiūta iš jūsų ar jūsų šeimos narių drabužių, tai bus ne šiaip sau gražus daiktas interjere, o istorija, prisiminimai, sentimentai. Be to, mėlyna džinsų spalva ir jos atspalviai puikiai dera su kitomis paletės spalvomis, nedarko vientisos erdvės pojūčio.

Kurdama iš džinsų stengiuosi sunaudoti net mažiausius kelnių lopelius, nieko neišmesti. Panaudoju net kniedes – iš jų kuriu auskarus, iš užtrauktukų – papuošalus ar apdailos detales, iš siaurų juosmens juostelių siuvu diržus su kišenėmis ar stilingus aksesuarus vyrams – varlytes. Jei audinio geroji pusė nėra graži, naudoju blogąją – ji įdomios faktūros, o siuvant iš skiaučių galima žaisti atspalviais.

– Kuriate ne tik apdarus ir interjero akcentus – akį traukia meniški džinsinio audinio paveikslai...

– Šią smagią kūrybos sritį atradau turėdama labai praktišką tikslą – atnaujinti langines. Pastatas, kuriame įsikūrusi mano studija, – kultūros paveldo vertybė, tačiau ja niekas nesirūpina, langinės, kurias kadaise išpiešė garsi tautodailininkė, tapytoja Monika Bičiūnienė, apšepusios, nublukusios. Nutariau joms įkvėpti naują gyvenimą: dailininkės piešinius pasistengiau kuo tiksliau atkartoti iš džinsinio audinio sukurtuose paveiksluose.

Patyriau didelį malonumą. Kūrybiškas darbas su bet kokia medžiaga, nesvarbu, tai audinys ar molis, teikia didelį atsipalaidavimą ir palengvėjimą, kuris nuskraidina toli nuo kasdienybės. Be to, per rankas įdarbinamos ir smegenys – apsivalo, išsigrynina mintys. Jei neturite meniškos gyslelės, nemokate siūti, pabandykite kantriai ardyti drabužius – užsiėmimas prilygsta meditacijai.

– Ar visuomet traukė rankdarbiai?

– Močiutė gražiai mezgė, mama puikiai siuvo. Man taip pat patiko siūti, didelį malonumą jaučiau liesdama skirtingos tekstūros audinius. Besimokydama mokykloje sukūriau ir pristačiau kolekciją iš džinso, vėliau siuvau karnavalinius drabužius. Kadangi domėjausi įvairiais dalykais, šio potraukio ypatingu talentu nelaikiau. Siuvimas man buvo smagus laisvalaikio pomėgis – studijavau žurnalistiką.

– Kas paskatino keisti gyvenimo kelią?

– Dirbau televizijoje, dienraštyje – rašiau straipsnius aktualiomis bendražmogiškomis temomis, o paskui ilgam išėjau motinystės atostogų: turiu tris vaikus, vyriausiam – aštuoneri, jauniausiam – ketveri. Kol auginau vaikus, daug kas pasikeitė, tad paklausiau savęs: kas man svarbu, ko siekiu? Dirbti taip intensyviai kaip anksčiau negalėjau – vaikams, šeimai reikia dėmesio, be to, pastebėjau, kad žodžio jėga jau nėra tokia stipri. Pagalvojau, kad, siekiant atkreipti dėmesį į man rūpimas ekologijos problemas, geriau būtų ne pasakoti spaudoje apie kitų žmonių pastangas ir pasiekimus, o pačiai pradėti daryti kažką konkretaus.

Dabartinė mano veikla – ne tik galimybė būti arčiau šeimos: tai, kas man svarbu, perduodu per savo asmeninę patirtį, savo pavyzdžiu, įkvėpimu, veikla rodau kelią kitiems žmonėms – taip įprasminu savo būtį. Kuo daugiau bus veikiančių ir mane palaikančių, tuo daugiau galima tikėtis pokyčių teigiama linkme. Mano misija parodyti, kad galima gyventi nekenkiant aplinkai, o prikelti antram gyvenimui nenaudojamus daiktus – įdomiau, nei kurti iš naujų žaliavų.

– Šiais metais kartu su Lietuvos delegacija vykote į Kiniją, Šenženo mieste dalyvavote tarptautinėje kultūrinių industrijų parodoje ICIF. Kaip kinai įvertino jūsų kūrybą?

– Nesitikėjau, kad mano darbai sulauks tokio susidomėjimo: parodos lankytojai ne tik pirko, bet ir smalsiai klausinėjo, ar tikrai visa, ką jie mato, padaryta iš nenaudojamo džinso. Jiems smalsu buvo, koks džinsas – dėvėtas ar naujas, iš kur jis, kokios kelnių detalės naudotos siuvant.

Pastebėjau, kad požiūris į gaminius iš antrinių žaliavų labai priklauso nuo šalies kultūros. Iš šios trumpos viešnagės apie kinus nieko negaliu pasakyti, tačiau didelė dalis lietuvių dar nėra pasirengę vartoti antrinio dizaino daiktus, nors tautos genuose glūdi visi įgūdžiai: taupumas, tvarkingumas, kruopštumas, pagarba gamtai.

– Kas labiausia patinka kūryboje?

– Patinka laukti rezultato, nors labai gera ir svajoti. Idėjų, minčių nestinga, gaila, kad paroje tik 24 valandos. Tik atsisėsk prie kompiuterio – laikas bematant ištirpsta, bet labai įdomu, kaip kiti kūrėjai naudoja nereikalingą džinsą – tai dovanoja įkvėpimą, skatina ieškoti originalių sprendimų.

Teigiama, kad vien Nyderlanduose kasmet išmetama apie 180 tūkstančių tonų tualetinio popieriaus. Daug jo atsiduria vandens valymo įrenginiuose, o todėl nuotekų valymas reikalauja papildomų pastangų ir energijos. Mokslininkai jau seniai kalba apie būtinybę šią medžiagą panaudoti kitaip, todėl menininkė ir ėmėsi šios idėjos.

Tai, ką matote nuotraukose, yra perdirbtas panaudotas tualetinius popierius. Net stalviršis yra gaminamas iš šios medžiagos. Nienke Hoogvliet norėjo parodyti, kad tai, kas sukuriama, gali būti gražu, todėl į stalą įkomponavo ir žalvario elementų. Stalas turi keletą stalčių, kuriuose slepiama informacija apie kitus gaminius ir medžiagas, kurias galima išgauti perdirbant panaudotą tualetinį popierių.

Žinoma, iš celiuliozės pagaminti dubenėliai nėra tinkami maistui, tačiau ne dėl priežasčių, apie kurias pagalvojote. Jie paprasčiausiai nėra atsparūs drėgmei. Jie pagaminti iš išvalyto tualetinio popieriaus – iš esmės, iš celiuliozės žaliavos. Iš tikrųjų, baldai ir dekoratyviniai indai iš perdirbto tualetinio popieriaus nėra tokia jau beprotiška idėja, nes po apdirbimo proceso, žaliava yra tokia pat švari, kaip ir įprastas popierius. Iš jos taip pat galima gaminti pakuotes, termoizoliacines plokštes ar popieriaus lapus.

Naujos kartos ekologiški baldai pamažu tampa realybe. Dar visai neseniai rašėme apie iš grybienos užauginamus baldus, tačiau panaudoto tualetinio popieriaus perdirbimas yra dar įdomesnė idėja. Teigiama, kad taip bus kuriamos naudingos medžiagos, bet ir mažinamas nuotekoms valyti reikalingos energijos kiekis.

Dainininkė, išgarsėjusi kaip „Saulės kliošas“ vokalistė, prisijungė prie akcijos, kurios tikslas – paskatinti žmones rūšiuoti ir rūpintis savo gyvenama aplinka.

Justė šiukšles rūšiuoti išmoko prieš kelerius metus Portugalijoje, kur tuomet gyveno, ir dabar atsakingai vertina šiukšlių rūšiavimą. Grįžusi į Lietuvą atlikėja toliau rūšiuoja šiukšles ir atliekoms namuose turi atskirus maišelius.

D. Ščiukos nuotr.

„Aš rūpinuosi savimi. Man rūpi mano ir mano artimųjų sveikata. Man rūpi maži ir dideli gyvūnai, gyvenantys mūsų planetoje. Galų gale – negali nerūpėti miestas ar žemė, kurioje gyvenu. Todėl rūpinuosi savo atliekomis! Nerūšiuojamos atliekos labai ilgai yra ir kenkia gamtai, o perdirbamos greitai tarnauja vėl ir vėl, – „Facebook“ pasidalijusi savo portretu rašė J. Starinskaitė. – Čia – mano vienos savaitės sukauptos atliekos. Nerūšiuojamos jos sąvartyne gulėtų kelis šimtus metų, o išrūšiuotos ir patekusios į perdirbimo gamyklą, tikėtina, jau per kelias savaitės pradės savo naują gyvenimą. Atliekos Jolitos dėka tapo menu. Ir priminimu mums visiems, jog mūsų atliekos yra mūsų atspindys! Rūšiuokime!“

Justės ir kitų akcijos dalyvių portretus „pieš“ garsenybių veidus iš maisto produktų dažnai kurianti menininkė J. Vaitkutė.

Akcijoje dar dalyvauja humoristas Paulius Ambrazevičius, dainininkas Justinas Jarutis, žurnalistas Andrius Užkalnis ir kiti.

Atliekų susidarymas ir tvarkymas – viena svarbiausių aplinkosaugos problemų, kuri tapo itin aktuali mūsų šimtmetyje. Kylant pragyvenimo lygiui auga vartojimas, o tai lema ir vis didėjantį išmetamų atliekų kiekį. Siekiant mažinti atliekų kaupimą sąvartynuose, tenka ieškoti būdų, kaip jas panaudoti antrą kartą.

Viena iš galimybių – antrines žaliavas naudoti naujiems statybos produktams kurti, teigia Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) Statybos technologijų katedros vedėjas profesorius Mindaugas Daukšys.

Kartu su KTU magistrantu Renatu Strumskiu mokslininkas atliko apklausą, skirtą išsiaiškinti visuomenės nuomonę apie iš antrinių žaliavų pagamintų produktų įtaką aplinkai, žmonių sveikatai, valstybės požiūrį į antrinių žaliavų panaudojimą statybos produktams gaminti. Susisteminus apklausos rezultatus M. Daukšys pripažįsta – nors gyventojai ir teigiamai vertina atliekų perdirbimą, tačiau vis dar trūksta informacijos apie teikiamą naudą ir valstybės vykdomą politiką šiuo klausimu.

Lietuva – 24 Europoje

Profesoriaus teigimu, pagal 2012 metais Europos komisijos atliktą Europos sąjungos valstybių atliekų tvarkymo tyrimą Lietuva surinko tik 9 iš 42 galimų taškų ir dalijasi 24-25 vietas su Malta. Lenkiame tik Bulgariją, surinkusią 8 taškus ir Graikiją – tris.

„Tyrime pagal 18 kriterijų buvo vertinamos tokios sritys, kaip bendras perdirbtų atliekų kiekis, ES teisės pažeidimai ir kita. Įvertinus visus rodiklius, ataskaitoje buvo teigiama, kad Lietuvoje nėra atliekų prevencijos politikos, ekonominių paskatų šalinti atliekas ne sąvartynuose, o atliekų tvarkymo infrastruktūra netinkama“, – teigia M. Daukšys.

Visapusiškai įgyvendinus ЕS аtliеkų tvаrkуmą rеglаmеntuоjаnčius tеisės аktus, būtų gаlimа sutаupуti 72 mlrd. eurų pеr mеtus, pаdidinti ЕS аtliеkų tvаrkуmо ir pеrdirbimо sеktоriаus mеtinę аpуvаrtą 42 mlrd. eurų ir iki 2020 m. sukurti daugiau kaip 400 000 darbo vietų Europoje.

Trūksta informacijos

Trumpoje akademikų vykdytoje gyventojų apklausoje apie antrinių žaliavų panaudojimą statybos produktams gaminti respondentams buvo užduoti penki klausimai. Vienas iš klausimų – ar valstybės politika ir tikslai, bei visuomenės požiūris į iš antrinių žaliavų pagamintus produktus yra teigiamas.

Didžioji dalis atsakiusiųjų neturėjo nuomonės, o tai tik įrodo, kad trūksta aiškios informacijos apie antrinių žaliavų teigiamą ir neigiamą įvaizdį, apie jų įtaką žmogui ir supančiai aplinkai, valstybės keliamus tikslus, sprendžiant atliekų panaudojimo gamybai klausimus.

„Specialistai pastebi, kad statybos ir architektūros studijų programose ypatingą dėmesį reiktų skirti naujų statybos technologijų pristatymui, iš antrinių žaliavų pagamintų statybinių medžiagų panaudojimui bei efektyviam energijos vartojimui pastatuose. Tvarios statybos mentalitetą reikia ugdyti jau studijų metu. O visuomenės švietimui bendraisiais aplinkosaugos klausimais turi būti skiriamas didesnis dėmesys jau nuo pradinių klasių ar net darželio“, – yra įsitikinęs M. Daukšys.

Perdirbtas betonas ir plastikas 

Vis tik specialistas pripažįsta, kad apklausoje pastebėjo ir teigiamą tendenciją – net 55 procentai apklaustųjų, įrenginėdami gyvenamojo namo pastatus, pasirinktų pamatus iš perdirbto (trupinto) betono su smulkiuoju smėlio užpildu. Čia reikia paminėti tam tikrą sąlygą – pagal reikalavimus tokių nerūšiuotų pridedamų regeneruotų užpildų neturi būti daugiau kaip 5 proc. visų užpildų masės.

Profesorius daro prielaidą, kad tokius rezultatus galėjo lemti besikeičiantis žmonių požiūris į iš antrinių žaliavų pagamintus statybos produktus bei tvarios aplinkos koncepcijos puoselėjimas. Įvairių studijų analizė parodė, kad atitinkamu santykiu naudojant regeneruotus užpildus (kaip antrines žaliavas) su pirminėmis, gautos betono savybės yra ne prastesnės, o kartais ir geresnės nei standartinio betono.

Taip pat net 60 procentų apklausoje dalyvavusių respondentų stogo danga rinktųsi plastikines čerpes, pagamintas iš perdirbto plastiko. Tokį pasirinkimą greičiausiai lėmė, palyginus su kitomis alternatyvomis, žema jų kaina.

„Dėl inovatyvių technologinių procesų įvairios panaudotos polietileninės pakuotės tampa žaliava naujiems produktams gaminti. Šiandien iš antrinių polietileno atliekų pagamintas produktas savo kokybe prilygsta analoginiam produktui, pagamintam iš pirminių žaliavų. Taip taupomos pirminės žaliavos, branginami išsenkantys gamtiniai resursai. Priešingu atveju, panaudoti plastikai, atsižvelgiant į jų sudėtį, aplinkoje irs kelis dešimtmečius, kaupsis sąvartynuose ir praras savo, kaip antrinio produkto, paskirtį“, – teigia M. Daukšys.

Stiklas yra itin populiari ir viena iš patvariausių  pakuočių naudojamų buityje, kuri technologiškai gali būti visiškai perdirbama, tačiau, ekologijos ekspertai pažymi, kad vienai neatsakingai išmestai stiklo šukei gamtoje suirti gali prireikti net 900 metų. Statistika rodo, kad Lietuvos komunalinių atliekų bendrame kiekyje apie dešimtadalį  jų sudaro būtent stiklo atliekos.

Atliekos gali padėti taupyti

Ekologijos verslo bendrovės „Ecoservice“ vykdomosios direktorės Daivos Skrupskelienės teigimu,  perdirbus 1 kilogramą stiklo duženų gaunamas 1 kilogramas visiškai naujo stiklo, sutaupant apie trečdalį elektros energijos resursų, žymiai sumažinant oro ir net perpus – vandens taršą. Sumažėjus sąnaudoms, sutaupoma apie 100 vatų elektros energijos. Kitaip tariant, perliejus du stiklo butelius, sutaupyto energijos kiekio užteks paruošti penkiems arbatos puodeliams.

„Naujo stiklo gamyba yra sudėtingas procesas, kurio metu aukštoje temperatūroje kaitinamas smėlio, klinčių ir sodos mišinys, todėl sukauptos antrinės stiklo žaliavos atlieka svarbų vaidmenį ne tik siekiant sumažinti gamybos išlaidas, tačiau ir sprendžiant aplinkosaugos problemas, ribojant gamtinių išteklių naudojimą“, - teigė D.Skrupskelienė.

Stiklas plačiai naudojamas kaip praktiška pakuotė daugeliui gaminių: pradedant maisto produktais ir baigiant kosmetikos ar vaistų buteliukais. Skirtingai nei plastikas ar popierius, stiklinė pakuotė pasižymi sandarumu, izoliacija nuo išorės veiksnių, skaidrumu bei tvirtumu, todėl yra universali ir patogi laikyti. 

Anot „Ecoservice“ atstovės, stiklo atliekas galima perdirbti neribotą kiekį kartų, o tokio stiklo kokybė yra identiška kaip ir pagaminto iš pirminių žaliavų, todėl labai svarbu užtikrinti, jog vertingos atliekos neatsidurtų sąvartynuose.

Trūksta motyvacijos

Statistiškai per metus vienas Lietuvos gyventojas sukaupia apie 33 kg stiklo atliekų, tačiau tik nedidelė jų dalis patenka į specialiuosius stiklo atliekų konteinerius. Atliekų tvarkytojai nuogąstauja, kad rūšiavimo konteineriuose atsiduria ir tos atliekos, kurios yra netinkamos perdirbti ir turėtų keliauti į stambiagabaričių atliekų aikšteles.

„Lietuvoje netinkamų atliekų dalis, atsidurianti stiklo rūšiavimo konteineriuose vis dar siekia iki 10 proc., todėl norint kokybiškai perdirbti stiklo atliekas, reikėtų šiuos rodiklius mažinti, - tvirtino D.Skrupskelienė. – Pavyzdžiui, Vokietijoje stiklinė tara yra išrūšiuojama net pagal spalvą - šviesios, rudos ir žalios spalvos stiklas yra metamas į skirtingus konteinerius. Tokiu būdu atskiriamos spalvinės priemaišos, galinčios apsunkinti perdirbimo procesą.“

Bendrovės vykdomoji direktorė primena, kad nuo kitų metų pradžios Lietuvoje kasmet bus siekiama surinkti ir perdirbti viso 70 procentų įvairių pakuočių atliekų: plastikinių, metalinių, stiklinių ir taip pat vadinamųjų PET pakuočių.

„Vartotojus stengiamasi įvairiais būdais motyvuoti į rūšiavimo procesą įsijungti tiesiogiai, tai daro ne tik privačios bendrovės, bet ir nacionalinio lygio atliekų rūšiavimo keliami tikslai, todėl nuo kitų metų pradžios įsigaliosi nauja užstato už gėrimų pakuotes sistema. Didžiuosiuose prekybos vietose bus įrengti apie tūkstantį taromatų, į kuriuos gyventojai galės priduoti įvairias gėrimų pakuotes ir čia pat gauti maždaug 10 euro centų dydžio užstatą. Tikime, kad tokia sistema tikrai padės auginti ne tik visų plastikinių, skardinių, bet ir stiklo taros perdirbimo kiekius“, - sakė D.Skrupskelienė.

Stiklo rūšiavimo atmintinė

Į stiklui skirtus konteinerius meskite:

Butelius, stiklainius, stiklo indus, stiklo duženas;

Metalo atliekas;

Prieš metant atliekas pašalinkite maisto likučius, nuimkite kamščius ir jų žiedelius, pašalinkite foliją;

Popierinių etikečių pašalinti nebūtina.

Į stiklui skirtus konteinerius negalima mesti:

Porceliano, krištolo ir keramikos šukių;

Veidrodžių;

Stiklo lakštų, armuoto stiklo;

Automobilių stiklų;

Elektros lempučių;

Vaistų buteliukų, ampulių.

Teisininkai neatmeta, kad dėl "Metrail" atvejo plykstelėjęs atliekų tvarkymo skandalas gali baigtis pakuočių tvarkymo organizacijų bankrotais. Tuomet nukentėtų ne tik gamintojai ir importuotojai, bet sušlubuotų visa Lietuvos atliekų tvarkymo sistema, rašo "Verslo žinios".

Daugiau kaip 1 tūkst. įmonių, kurios pakuočių atliekas tvarko per organizacijas "Žaliasis taškas" (ŽT) ir Pakuočių tvarkymo organizaciją (PTO), gali tekti sumokėti atitinkamai 9,5 mln. ir 3,5 mln. eurų taršos mokesčio, jei teismuose nepavyks įrodyti, kad aplinkosaugininkai neteisėtai anuliavo atliekų tvarkytojos "Metrail" išrašytus dokumentus.

PTO direktorė Bena Razbadauskienė, aiškina, kad įmonėms reikalaujant lėšų iš PTO, pinigų ši reikalaus iš atliekų tvarkytojų. Ji neatmeta galimybės, kad oganizacijoms gali tekti užsidaryti, o tokiu atveju "ore pakibtų organizacijų prisiimti įsipareigojimai sutvarkyti įmonių pakuočių atliekas, plėsti atliekų surinkimo infrastruktūrą, šviesti visuomenę. Išsibalansuotų visa atliekų tvarkymo sistema".