Išnagrinėjusi visą išsamią kitų institucijų informaciją, agentūra nustatė, kad planuojama ūkinė veikla neatitinka Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatų.

Sprendimas netvirtinti programos priimtas įvertinus, kad Kauno rajono savivaldybės teritorijoje yra nenaudojamų naudingųjų iškasenų telkinių ar jų dalių, išsidėsčiusių ne miško žemėje, kuriems neišduoti leidimai naudoti žemės gelmių išteklius.

Kauno rajono savivaldybė nuosekliai laikėsi neigiamos pozicijos dėl galimybių kasti naudingąsias iškasenas miško teritorijoje. Kauno rajono savivaldybės taryba 2021 m. balandžio 20 d. yra nepritarusi „Rizgonys“ planams plėtoti ūkinę veiklą į Pakarklės miško teritoriją patenkančiose vietose.

2022 m. birželio 30 d. Kauno rajono savivaldybės taryba vienbalsiai priėmė kreipimąsi į Aplinkos ministeriją, prašydama pakeisti Pakarklės miško paskirtį iš ūkinės į rekreacinę ir suteikti jam II B kategoriją, tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas.

Praėjusių metų pabaigoje „Rizgonių“ bendrovė nusitaikė į kitą Pakarklės miško teritoriją, motyvuodama, kad didelę jos dalį sudaro laukymės, o įstatymas nedraudžia jose kasti naudingųjų iškasenų. Kauno rajono savivaldybė prašė planuotojo patikslinti (sumažinti) PŪV teritoriją, ją numatant ne miško žemėje. Buvo surengtos konsultacijos su Valstybinių miškų urėdijos (VMU) atstovais, kartu ieškota sprendimų, kaip apsaugoti mišką. Į situaciją sureagavo ir Aplinkos ministerija.

Atsižvelgta į reikšmingus faktus: planuojamoje karjero teritorijoje auginami vertingi genetiniai sodinukai, taip pat yra jautrių gretimybių – Karklės ichtiologinis ir Paštuvos botaninis draustiniai, o Nacionaliniame kraštovaizdžio tvarkymo plane Pakarklės miškas išskiriamas kaip vienas vertingiausių kraštovaizdžių, kuriam būtina taikyti griežčiausius vizualinės apsaugos reikalavimus.

„Norėčiau padėkoti visiems, kurie padėjo išsaugoti Pakarklės mišką: vietos bendruomenei, Lietuvos miškininkų sąjungai, Valstybinei miškų tarnybai, visuomeninėms organizacijoms. VMU vadovo Valdo Kaubrės iniciatyva planuojamoje teritorijoje pakeista žemės paskirtis buvo ypač reikšmingas argumentas. Taip pat esu dėkingas AAA už profesionaliai išnagrinėtą poveikio aplinkai programą ir atsakingai priimtą sprendimą“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Projekto tikslas – supažindinti mokinius su Europos gamtos paveldu ir jo išsaugojimo strategijomis. Kartu su Italijos, Ispanijos ir Lenkijos mokiniais bus nagrinėjamos aplinkosaugos temos.

Visos veiklos suteiks naujų įgūdžių ir priemonių mokytojams, kaip organizuoti virtualias pamokas-keliones į kitas šalis, sustiprins technologinius ir skaitmeninius įgūdžius naudojant naujas informacines technologines priemones. Aplinkosauginis mokinių švietimas sustiprins jų žinias apie ekologiją ir tvarumą.

Dalyviai sieks pagrindinio rezultato – sukurti įtraukiančią interaktyvią virtualią kelionę apie vieną iš biosferos rezervatų šalyje, taikant skaitmeninio pasakojimo metodą.

Šios dienos atspindi mūsų planetos gamtos išteklių ir ekosistemų svarbą. Specialistės primena, ką daryti, kad galėtume mėgautis kuo švaresne aplinka, kas labiausiai ją teršia ir kaip nuo to apsisaugoti.

Šiukšlių kalnai

Kiekvieną pavasarį atšilus orams daugybė žmonių patraukia pasivaikščioti į miškus, paežeres, pažintinius takus ir panašius atbundančios gamtos kampelius. Deja, dažnam kasmet tenka pamatyti ir gamtoje visiškai nepageidaujamų objektų – kalnus senų padangų, nebereikalingų šaldytuvų, baldų ar maišų su kitokiomis atliekomis.

Gamintojų ir importuotojų asociacijos direktorės Astos Pakštaitės-Marcinkienės teigimu, miškai yra mūsų planetos ekosistemai svarbus gyvybės šaltinis, nes jie reguliuoja oro sudėtį, išlaiko vandens ciklą ir yra namai milijonams rūšių, tačiau aplinkos teršėjams visa tai nerūpi.

Pavojingų atliekų pridavimas kainuoja, o jeigu žmogus nori to išvengti, miškas, deja, dažniausiai ir tampa tokių atliekų sąvartynu.

„Nors gyventojams ir verslo atstovams yra nuolat perduodama informacija, vis tiek kasmet atsiranda tokių, kurie pavasarį į pamiškes sutempia senas padangas, bamperius ir kitas atitarnavusias automobilių dalis, o tai yra labai kenksminga aplinkai. Patekę į aplinką atitarnavę amortizatoriai, akumuliatoriai, kuro ir tepalo filtrai tampa itin dideliu taršos šaltiniu dėl juose esančių sunkiųjų metalų ir korozinių medžiagų. Padangos nesuyra daugiau nei šimtą metų ir visą tą laiką bado akis, be to, dažnai tampa gaisrų priežastimi. Pavojingų atliekų pridavimas kainuoja, o jeigu žmogus nori to išvengti, miškas, deja, dažniausiai ir tampa tokių atliekų sąvartynu“, – teigė A. Pakštaitė-Marcinkienė.

Situacija: A. Pakštaitės-Marcinkienės teigimu, miškai yra mūsų planetos ekosistemai svarbus gyvybės šaltinis, tačiau aplinkos teršėjams visa tai nerūpi. L. Balandžio / BNS nuotr.

Ypač taršios

Kalbėdama apie automobilių atliekų pavojų aplinkai, A. Pakštaitė-Marcinkienė išskyrė panaudotą automobilių variklio, pavarų dėžės ir tepamąją alyvą. Ji yra laikoma vienu pavojingiausių taršos šaltinių – vos vienas litras alyvos gali užteršti milijoną litrų vandens ir didžiulius žemės plotus.

„Nors alyvos atliekų kenksmingumas yra gana plačiai žinomas, tik mažiau nei trečdalis senos alyvos yra oficialiai surenkama ir perdirbama. Visa kita dalis yra neteisėtai deginama arba kur nors išpilama. Aplinką teršianti alyva taip pat gali išbėgti iš be priežiūros paliktų eksploatuoti netinkamų transporto priemonių. Todėl labai svarbu pranešti aptikus likimo valiai paliktą nebevažiuojantį automobilį, o renkantis autoservisą, kuriame planuojate keisti tepalus, pasitikrinti, ar jis veikia teisėtai ir neslepia veiklos apimčių“, – sakė A. Pakšaitė-Marcinkienė.

Elektronikos atliekos – vienas sparčiausiai augančių atliekų srautų visame pasaulyje, o miškams, kad ir kaip apmaudu, vis dar dažnai tenka priglobti šiuos atitarnavusius daiktus.

„Lietuvoje jau ilgą laiką galima užsisakyti nemokamą atitarnavusios stambios buitinės technikos išvežimą iš bet kurio šalies kampelio, tačiau kai kurie žmonės kažkodėl net sunkiausius šaldytuvus pasiryžta tempti į mišką. Tai yra labai blogai, nes elektronikos ir baterijų, kaip ir automobilių atliekų tarša sukelia ilgalaikius neigiamus padarinius gamtai ir žmogaus sveikatai. Netinkamai ardomi ir irdami įvairūs prietaisai ir buitinė technika į aplinką išskiria ypač kenksmingų medžiagų: sunkiųjų metalų, plastikų, ozono sluoksnį ardančių dujų (freonų), nervų sistemą ir smegenis pažeisti galinčių švino ir kadmio. Negana to, išeikvotos įtrūkusios, sulūžusios ar kitaip mechaniškai pažeistos baterijos gali užsidegti ir sprogti“, – teigė Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos direktorė Veronika Masalienė.

Simboliška: V. Masalienė priminė, kad Pasaulinė Žemės diena sutampa su pavasario lygiadieniu. Asmeninio archyvo nuotr.

Naujos galimybės

V. Masalienė priminė, kad Pasaulinė Žemės diena, minėta vakar, sutampa su pavasario lygiadieniu ir simbolizuoja naujo gyvenimo pradžią ir naujas galimybes, o jas galima suteikti netgi elektronikos, baterijų, automobilių atliekoms, tereikia jas nukreipti pas teisėtus ir tvariai veikiančius atliekų tvarkytojus.

Pagal aukščiausius standartus veikiantys atliekų tvarkytojai gali pakartotinai panaudoti automobilių kėbulo dalis, variklius ir jų dalis, žibintus, veidrodžius, ratlankius, pavarų dėžes, radiatorius, salono ir kitas dalis. Aliuminio ratlankiai, ašys, rankenos ir kitos metalinės dalys gali būti išlydomos, metalas naudojamas pakartotinai, o perdirbti alyvą galima neribotą kartų skaičių. Tvariai veikiantys atliekų tvarkytojai seną elektroniką ir buitinę techniką gali paruošti pakartotiniam naudojimui. Iš elektronikos ir baterijų atliekų taip pat galima atgauti šias vertingas medžiagas kaip auksą, sidabrą, platiną, varį, aliuminį, geležį, litį, kobaltą ir panaudoti jas naujiems gaminiams.

Pranešta, kad, pasinaudojus ilguoju savaitgaliu, miško kirtėjai, kuriems jau gresia baudos už jau nupjautus saugotinus medžius, vėl sugrįžo.

„Jie atvyko apie 10 val. dviem lengvaisiais automobiliais, iš kurių kartu su šio privataus sklypo savininku išlipo dar trys vyrai. Tačiau šį kartą jie nuėjo į kitą minėto sklypo dalį, iš kurio netrukus pasigirdo benzininio pjūklo garsai, lydimi krentančių medžių garso“, – pasakojo vietinė gyventoja Rasa, priminusi, kad šio sklypo savininkas jau yra išvadinęs ją už pilietiškumą „kale“ bei laidęs jos atžvilgiu kitus panašius išsireiškimus, kokių ji per savo gyvenimą dar nebuvo girdėjusi.

Susidūrę su tokiu akibrokštu, vietiniai gyventojai šiandien vėl puolė skambinti policininkams bei aplinkosaugininkams, jau bijodami patys eiti pas įtariamus savivaliautojus bei trukdyti jų nusikalstamiems kėslams.

Kartu su šio privataus sklypo savininku išlipo dar trys vyrai.

Pirmieji atvyko policijos pareigūnai. Viena iš jų portalui kauno.diena.lt, belaukdama su kolegomis aplinkosaugininkų, teigė, kad nuėjus pas įtariamus savivaliautojus, šie teigė, jog šiandien jie medžių nekerta, o tik geni. „Bet mes – ne specialistai, todėl laukiama aplinkosaugininkų“, – sakė pareigūnė.

Sunerimusiems Radikių gyventojams įtarimą kelia ir tai, ar sklypo, kuriame kertami medžiai, savininko atsivežti vyrai laikosi visų saugumo reikalavimų? Jau nekalbant, ar turi jie leidimus tokiems savo darbams savaitgalį?

Regimanto Zakšensko nuotr.

Kaip jau rašyta, ketvirtadienį vietiniams gyventojams išsikvietus pagalbon policiją bei aplinkosaugininkus, šie konstatavo, kad neleistinai nukirsti trys saugotini medžiai: du ąžuolai ir pušis. Ir teigė išaiškinę šio sklypo savininkui, kad už tai jam gresia administracinė atsakomybė bei bauda nuo 180 iki 6000 eurų. O taip pat ir nustatytos gamtai padarytos žalos atlyginimas.

Šiandien į Radikius paskui policiją atskubėję aplinkosaugininkai bendrauti su žiniasklaida nebuvo linkę, teigdami, kad visą informaciją perduos kolegai, atliekančiam šį tyrimą. Tačiau, anot vietinių gyventojų, šį kartą aplinkosaugininkai jiems sakė, kad tokiems darbams, kokius šiandien atlikęs sklypo savininkas su atsivežta komanda, miškininkų leidimo nereikia. Jis tikino pjovęs tik obelis, ievas bei kitus panašius medžius, kurie nėra laikomi saugotinais.

O gal tiesiog per tą nepilną valandą, kol vietiniai gyventojai susiorganizavo policijos, aplinkosaugininkų bei žiniasklaidos pagalbą, nespėjo kaip reikiant įsibėgėti?

Be to, anot vietinių gyventojų, aplinkosaugininkai jiems teigė, kad net ir atliekant minėtus darbus, būtina pastatyti apie tai įspėjančius ženklus, o teritoriją, kurioje vykdomi šie darbai, aptverti, nes tai – rekreacinė zona, kurioje vaikšto žmonės.

Tuo tarpu portalo kauno.diena.lt fotografas užfiksavo sklypo savininko pagalbininkus kertant „Stop“ juostą, kurią vietiniai gyventojai ištempė patys, baimindamiesi dėl vaikų saugumo. Sklypo savininkas A.K. – stambiausias tarp jų apie 35-erių metų vyras, labiausiai slėpė veidą nuo žiniasklaidos fotoobjektyvų, kas dar kartą įrodo, kad jis žino, jog elgiasi ne visai tinkamai. Tačiau kai kuriais momentais A. K. neišgelbėjo ir jo gobtuvas.  

Regimanto Zakšensko nuotr.

Pagalbos šauksmas

Ketvirtadienį Radikių gyventojai stojo ginti šalia namų augančio miško. Pasak vietos gyventojų, sunkioji technika pjauna visus medžius iš eilės.

„Prie mūsų nelegaliai kerta medžius. Gal gali kas nors pagelbėti? Kvietėme policiją, ji buvo atvykusi, sakė, kad perduos gamtos apsaugai. Policija jau išvažiavo, tai kirtėjai nestabdo, atvažiavo ir sunkioji technika, kad viską būtų galima kuo greičiau išvežti. Čia yra rekreacinė zona, kerta storiausius medžius. Mums sakė, kad išduotas leidimas pjauti tuopas, bet jie šluoja ir pušis, ir egles. Sveiki medžiai krenta žemyn“, – nurodė vietos gyventojas Remigijus, pridūręs, kad visas veiksmas vykta Radikiuose, Mėnulio gatvės pradžioje.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Pasak pašnekovo, vietiniai savo jėgomis bando stabdyti darbus. Netrukus į redakciją parašė dar keli asmenys ir atsiuntė nuotraukas, kuriose matyti, kad buvo nukirsti medžiai, kurių kamieno skersmuo – nuo 30 iki maždaug 55 cm. Tai rodo, kad išpjauti brandūs medžiai. Be to, matyti, kad kelmai neišpuvę, nepažeisti, tad tikėtina, kad medžiai dar galėjo ilgai žaliuoti.

Žodžiu, ėmėsi savavališkų veiksmų, už kuriuos teks atsakyti.

Teks atsakyti

Kauno rajono savivaldybės atstovai patvirtino, kad kirsti visų medžių nebuvo leista, tad dabar bus siekiama, jog miško savininkai atlygintų padarytą žalą.

„Ką tik kalbėjau su Domeikavos seniūne Lina Mišeikienė, kuri yra įvykio vietoje. Pasak jos, vakar su savininku buvo kalbėta tik apie nuvirtusių tuopų pašalinimą, o šiandien jis pjauna viską iš eilės. Žodžiu, ėmėsi savavališkų veiksmų, už kuriuos teks atsakyti“, – portalui kauno.diena.lt sakė Kauno rajono mero patarėjas Edmundas Mališauskas.

Jis patikslino, kad leidimo medžiams pjauti, genėti šiuo adresu savivaldybė neišdavusi.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Pranešimas gautas šįryt, apie 9.25 val. Buvo nurodyta, kad Kauno r., Radikių k., vyrai pjauna medžius, galimai neturi leidimo. Atvyko policijos pareigūnai ir gamtos apsaugos departamento atstovai, kurie nustatė, jog dalį išpjautų medžių pjauti leidimo neturėjo, todėl bus išmatuota ir nustatyta padaryta žala. Aplinkybes aiškinasi gamtos departamento specialistai, todėl dėl daugiau informacijos reikėtų kreiptis į juos“, – komentavo Kauno Vyriausiojo policijos komisariato atstovai.

Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai patvirtino, kad ketvirtadienį gavo pranešimą apie minimą įvykį ir skubiai nuvyko į Radikių kaimą bei atliko patikrinimą.

„Nustatyta, kad kirtimas buvo vykdytas privačiame asmens sklype, kuriame, su sklypo savininko, žinia buvo neteisėtai iškirsti trys saugotini medžiai (du ąžuolai ir viena pušis). Departamento pareigūnai informavo sklypo savininką apie saugotiniems želdiniams taikomus kriterijus ir gresiančią atsakomybę už neteisėtą želdinių pašalinimą“, – nurodė aplinkosaugininkai.

Sklypo savininkui už neteisėtai iškirstus želdinius gresia administracinė atsakomybė pagal Administracinių nusižengimų kodekso 281 straipsnio 2 dalį (bauda nuo 180 iki 600 eurų). Taip pat bus skaičiuojama aplinkai padaryta žala, kurią sklypo savininkas turės atlyginti.

Įvykęs tektoninis lūžis laipsniškai ėmė kreipti aplinkosauginių incidentų valdymą nuo valstybės biudžeto pildymo prie aplinkos interesų prioretizavimo.

Skandalingi ieškiniai

Pastaraisiais metais viešąją erdvę drebino milijoniniai civiliniai ieškiniai juridiniams asmenims dėl žalos aplinkai atlyginimo – 51 mln. eurų, 33 mln. eurų, 49 mln. eurų, 21 mln. eurų, ir t.t., kurie sukėlė pasipiktinimo bangas bei pasmerkė įvykių sūkuryje atsidūrusius asmenis viešam teismui.

Tačiau tai ne tik įspūdį darančios sumos. Ieškinių pagrindu yra pritaikomi atsakingų asmenų nuosavybės teisių ir veiklos apribojimai. Taip pat padaroma neatitaisoma reputacinė žala ir pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, viešiems asmenims ėmus narstyti aplinkosauginių incidentų detales nebaigus teisminių procesų.

Visgi už šių sankcijų slypi esminė detalė. Aplinkosauginių incidentų tyrimuose ignoruojama tai, kad jų pradžioje paprastai nebūna nustatytas realus neigiamas aplinkos pokytis. O tokioms byloms pasiekus teismus, skirtingai nei rezonansinių tyrimų pradžioje, nutylima, kad skambios sumos, įgyvendinus aplinkos atkūrimo priemones, susitraukia iki nereikšmingų arba išvis pranyksta. Bylos uždaromos, o padaryta reputacinė žala – lieka neapibrėžtam laikui.

Civilinių ieškinių kaip žalos aplinkai atlyginimo prioritetinis taikymas kildinamas iš teršalų išleidimo fakto prilyginimo padarytai žalai. Žalos aplinkai faktas ir dydis yra nustatomi nevertinant nei pirminės aplinkos būklės, nei jos pablogėjimo realumo ir pablogėjimo reikšmingumo.

Ieškinių pagrindu yra pritaikomi atsakingų asmenų nuosavybės teisių ir veiklos apribojimai. Taip pat padaroma neatitaisoma reputacinė žala ir pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, viešiems asmenims ėmus narstyti aplinkosauginių incidentų detales nebaigus teisminių procesų.

Užuot ištyrus teršalų išleidimo poveikį aplinkai, pritaikomos teorinės matematinės formulės, pagrįstos išimtinai teršalų koeficientais ir kiekiais, kuriuos nustato aplinkos ministro įsakymu patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika.

Iki šiol veikiantis, tačiau esmingai kintantis teisinis reguliavimas vis dar nedraudžia Aplinkos apsaugos departamentui (AAD) nuo pat teršalų išleidimo fakto nustatymo momento pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriame žalos aplinkai dydis skaičiuojamas tik teoriniu būdu. Taip prioritetas suteikiamas žalos atlyginimo pinigais būdui į valstybės biudžetą, o ne žalos atlyginimui natūra – įgyvendinant aplinkos atkūrimo priemones bei paneigiant atsakingo asmens teisę atkurti aplinkos būklę kaip galima greičiau.

Tokiu būdu „atlyginta“ žala aplinkai realiai neatkuria pažeisto aplinkos elemento pradinės būklės, kadangi civiliniais ieškiniais priteista ir išieškota pinigų suma yra skiriama ne pažeistam aplinkos elementui, o valstybės biudžetui.

Taip natūraliai kyla klausimai: kodėl trejetą dešimtmečių formuota, pasak AAD, „aiški“ administracinė praktika 2023 metais teismuose tapo „nebeaiški“? Ar ne per dažnai Lietuvoje yra kriminalizuojami žalos aplinkai incidentai? Ar taip nepažeidžiamos ES pagrindinių teisių chartijos 41, 47 ir 48 straipsniuose nustatytos asmens teisės į gerą administravimą, teisingą procesą ir veiksmingą teisinę gynybą? 

Žalos aplinkai faktas: kaip jis turėtų būti nustatytas? 

Valdant aplinkosauginius incidentus, visų pirma, turi būti nustatytas žalos aplinkai faktas. Žalos aplinkai faktui nustatyti turi būti taikomi ekspertiniai moksliniai tyrimai, kuriais galima išmatuoti pažeistos aplinkos pablogėjimą ar pasikeitimą. Pasikeitimo ir pablogėjimo sąvokos reiškia skirtumą tarp situacijos prieš žalingą įvykį ir situacijos po jo. Šį skirtumą reikia išmatuoti. 

LAT 2023-03-30 sprendimu administracinio nusižengimo byloje nurodyta, kad Kuršių marių vandens būklės neigiamo pokyčio faktui nustatyti nepakanka nustatyti į jį patekusių teršalų fakto. Žalos aplinkai faktas privalo būti ne tik objektyviai nustatytas, išdėstant įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir tinkamai motyvuotas.

LAT civilinėse bylose yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: neigiamas gamtos elementų pokytis, arba šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimas. 

Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad, išleidus teršalus į gamtinę aplinką, žalos dydis turi būti nustatomas ir negali būti tik preziumuojamas. Civilinė atsakomybė už žalą aplinkai sietina su neigiamais padariniais aplinkai ir jos atkūrimo priemonių taikymu bei su tuo susijusiomis išlaidomis. Ieškovas privalo įrodyti žalos padarymo faktą ir žalos dydį.

Kokiu teisės aktu remtis?

2023 m. liepą Seimas priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 270, 2711, 2771 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 2704 straipsniu įstatymą (šis įstatymas įsigalioja 2024 m. sausio 1 d.). Juo nustatyta, kad žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams yra didelė, kai nustatoma, kad tam tikram aplinkos elementui padarytas reikšmingas neigiamas poveikis, kaip jis apibrėžiamas Aplinkos apsaugos įstatyme (AAĮ). 

BK pataisomis taip pat nustatyta baudžiamoji atsakomybė už atliekų išmetimą į aplinką, kai aplinkai nėra padaroma didelė žala. BK 2704 straipsniu, reglamentuojančiu atliekų išmetimą į aplinką, nustatoma atsakomybė tam, kas neteisėtai išmetė į aplinką 15 kub. m ir daugiau nepavojingųjų atliekų, jeigu dėl to nebuvo padaryta didelė žala. 

Taigi BK pataisos nustatė baudžiamosios atsakomybės atsiradimo sąlygą. Tai reiškia, kad iki 2024-01-01 nepavojingųjų teršalų išleidimo į gamtinę aplinką atvejais, jei jie nesukėlė didelės žalos aplinkai fakto, baudžiamoji atsakomybė netaikytina.

2023-07-05 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė sprendimą norminėje byloje, kurioje vertino Metodikoje nustatytą žalos aplinkai atlyginimo pinigais priemonės atitiktį Konstitucijai ir įstatymams. Teismas patvirtino Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2004/35/EB „Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti“ nustatytus imperatyvius teisinius reikalavimus ir teisinę tvarką, kurių AAD, nacionalinė kompetentinga institucija, atsakinga už Direktyvos ir (AAĮ įgyvendinimą, turi laikytis nustatydama žalos aplinkai faktą ir dydį bei jos atlyginimo priemones. 

Civilinis ieškinys kaip žalos aplinkai atlyginimo pinigais priemonė, remiantis LVAT sprendimo logika, taikytinas tik kraštutiniu atveju, t. y. tik tais atvejais ir tik tada, kai objektyviai negalima atkurti pažeistų gamtos išteklių į pirminę būklę.

Tuo tarpu AAD, valdydamas aplinkosauginius incidentus, paprastai elgiasi priešingai: pareiškia civilinį ieškinį dėl žalos aplinkai atlyginimo, neišsemdamas aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo galimybių. 

Tai sudaro pagrindą teigti, kad konkrečių teršalų išleidimas niekaip ir jokia apimtimi savaime nereiškia aplinkos elemento praradimo ar jo vertės sumažėjimo.

Kreipimasis į ESTT ir KT

LVAT 2023-07-05 sprendimu iš eilės priekio į galą nukėlus Metodikoje nustatyto reguliavimo taikymą, vis dėl to kyla klausimas, ar ES teisė leidžia nacionalinėje teisėje įteisinti tokią žalos atlyginimo pinigais priemonę, kokia yra nustatyta Metodikoje? 

Pagal Metodiką pinigais apskaičiuotas žalos dydis, remiantis joje nustatytomis matematinėmis formulėmis, nėra susijęs su prarasto aplinkos elemento atstatomąja verte, kaip to įsakmiai reikalauja Direktyva. Jis yra siejamas su teršalų išleidimo į gamtinę aplinką faktu, dauginant jų kiekius pagal matematines formules iš joje nustatytų koeficientų.

Tai sudaro pagrindą teigti, kad konkrečių teršalų išleidimas niekaip ir jokia apimtimi savaime nereiškia aplinkos elemento praradimo ar jo vertės sumažėjimo.

Atitinkamai, aplinkosaugines bylas nagrinėjantys teismai, pripažinę, kad jie stokoja teisinio aiškumo ir teisinio tikrumo, turi teisę ir pareigą teikti prašymus Konstituciniam Teismui, užduodant toliau nurodytus pavyzdinius teisinius klausimus. 

Pirma, ar teisinis reguliavimas, susijęs su žalos aplinkai dydžio bei reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai nustatymo pagrindiniais kriterijais, galėjo būti įtvirtintas poįstatyminiais teisės aktais, o ne įstatymu. 

Antra, ar turi teisinę galią AAĮ nuostatos, nenustatančios kompetentingų valstybinių institucijų pareigos priimti sprendimus dėl reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai. 

Trečia, atitinkamos AAĮ nuostatos, nenustatančios teisinių pagrindų netvirtinti aplinkai žalą padariusio asmens pasiūlytų aplinkos atkūrimo priemonių ir neapibrėžiančios šiai procedūrai reikalingų terminų. 

Ketvirta, AAĮ nuostatos, nedraudžiančios vienu metu AAD reikalauti įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones ir atlyginti žalą aplinkai pinigais. 

Penkta, AAĮ nuostatos, neįpareigojančios AAD ir teismo nustatyti pareigą žalą aplinkai padariusiam asmeniui taikyti aplinkos atkūrimo priemones ir nedraudžiančios reikalauti atlyginti aplinkai padarytą žalą pinigais tais atvejais, kai taikomos aplinkos atkūrimo priemonės, kad būtų atkurta pažeista aplinka. 

Kiti aplinkos klausimų teisinio reguliavimo trūkumai 

Be šių, egzistuoja ir teisinio reguliavimo ir administracinės praktikos neaiškumai, susiję su asmens teisėmis dalyvauti reikšmingo neigiamo poveikio nustatymo administracinėje procedūroje, taip pat asmens teisėmis skųsti AAD sprendimą dėl reikšmingo neigiamo poveikio nustatymo, kuriame būtų nustatyta, kad būtent dėl atsakingo asmens veiksmų buvo sukeltas reikšmingas neigiamas poveikis.

Taip pat sprendime nurodyta, kad tuo atveju, jei jis neįgyvendins aplinkos atkūrimo priemonių nustatyta tvarka, sąlygomis ir terminais, jam gali būti pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos aplinkai atlyginimo, kuriame žalos aplinkai dydis turėtų būti nustatytas aplinkos išteklių atkuriamąja verte. 

Civiliniai ieškiniai dėl žalos aplinkai atlyginimo turėtų būti reiškiami tik tuo atveju ir tik tada, jei taršos incidentą sukėlęs asmuo neįgyvendina aplinkos atkūrimo priemonių ir tokių priemonių objektyviai negali įgyvendinti atsakinga valstybės institucija savarankiškai ar pasitelkusi trečiuosius asmenis.

Pavojingi kenkėjai

Švenčionėlių regioninio padalinio Labanoro girininkijoje susitikimo dalyviai žvalgėsi po vienų iš pavojingiausių miško medžių liemenų kenkėjų – žievėgraužių tipografų – pažeistas teritorijas. Ignalinos regioninio padalinio Vaišniūnų girininkijoje buvo parodytas paprastųjų pušinių pjūklelių židinys, kuriame užfiksuoti pirmieji medžių liemenų kenkėjų veiklos požymiai. Būtent pušynų ir eglynų medynų Lietuvoje yra daugiausia ir jie labiausiai puolami kenkėjų, dėl kurių paplitimo, daromos žalos dalyje Lietuvos paskelbta stichinė nelaimė.

Apžvelgus realią situaciją kenkėjų pažeistuose miškuose, diskutuota apie naujas Miško kirtimo taisyklių pataisas, kurios plynuosius kirtimus leis tik susidarius išimtinai neišvengiamoms situacijoms.

„Kaip šiandien įsitikinome, rekreaciniuose ir ekosistemų apsaugos miškuose medžiai jau sužymėti pagal naujas taisykles, kurias tikimės patvirtinti gruodžio pradžioje. Nuomonė išsiskyrė tik dėl IIA klasės miškų. Su miškų išsaugojimu besirūpinančiomis organizacijomis sutarėme, kad turi būti aktyviau rengiami gamtotvarkos planai, kuriuose turi būti sudaromi ir atskiri tikslinių augalų sąrašai, priklausomai nuo vietovės. Labai svarbu mišką teisingai atkurti ir čia, atrodo, randame sutarimą su visuomenininkais“, – pristatydamas naujas Miško kirtimo taisykles kalbėjo aplinkos viceministras Kęstutis Šetkus.

Situacija: dėl žievėgraužių tipografų daromos žalos dalyje Lietuvos paskelbta stichinė nelaimė. / Valstybinių miškų urėdijos nuotr.

Tikslinamos taisyklės

Pagal naujas taisykles, rekreaciniams ir saugomų teritorijų miškams taikant plynuosius sanitarinius kirtimus, būtų paliekami visi nepažeisti medžiai, išskyrus keliančius pavojų, taisyklės bus papildytos reikalavimu, kad, kai po sanitarinių miško kirtimų lieka mažesnis nei 0,4 medyno skalsumas, būtų pradėta atkurti mišką.

„Svarbu, kad užsimezgęs dialogas nenutrūktų, nes būdai, kaip elgiamasi ekosistemų apsaugos ir rekreaciniuose miškuose, saugomose teritorijose, turi keistis. Norisi, kad Valstybinių miškų urėdija būtų pokyčių pavyzdys ir iniciatorė“, – teigė Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė.

„Sprendimus sanitarinius kirtimus vykdyti paliekant visus sveikus ir pavojaus miško lankytojams ar jų turtui nekeliančius medžius II miškų grupės ekosistemų apsaugos ir rekreaciniuose miškuose ir III miškų grupės apsauginiuose miškuose, saugomose teritorijose, priėmėme proaktyviai, atsižvelgdami į kitų suinteresuotųjų šalių poreikius ir šiandien miške pademonstravome, kaip perplanuojami kirtimai būtent laikantis šio vidinėse VMU taisyklėse nustatyto principo“, – teigė VMU generalinis direktorius Valdas Kaubrė.

Jeigu paliksime tas egles, kuriose pasiliko žiemoti kenkėjai, pavasarį stebėsime kenkėjų paplitimą į aplinkinius medynus.

Sustabdyti kirtimai

Valstybinių miškų urėdija savo iniciatyva ėmėsi veiksmų miškininkavimo tvarumui didinti. Vykdydami sanitarinius miško kirtimus miškininkai sieks dar labiau išsaugoti biologinei įvairovei vertingus medžius ir palikti daugiau sveikų medžių, nei numatyta teisės aktuose, t. y. visus biologinei įvairovei svarbius ir pavojaus nekeliančius medžius visuose II miškų grupės ekosistemų apsaugos ir rekreaciniuose miškuose ir saugomų teritorijų III miškų grupės miškuose.

„Manome, kad II A grupės apsauginių ekosistemų miškuose esant kenkėjų pažeidimų, pažeistus medžius reikėtų palikti ir dabartinius II A grupės miškus vertinti kaip I grupės miškus“, – mano Gamtos tyrimų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas doc. dr. Eduardas Budrys.

„Jeigu paliksime tas egles, kuriose pasiliko žiemoti kenkėjai, pavasarį stebėsime kenkėjų paplitimą į aplinkinius medynus“, – teigė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Artūras Gedminas.

Šiuo metu minėtose teritorijose sustabdyti visi vykdomi ir planuojami vykdyti plynieji sanitariniai miško kirtimai. Girininkijose dirbantys miškininkai pakartotinai vertina šiuos miškų plotus, kirtimų būdas perplanuojamas taip, kad, vykdant sanitarinę miško apsaugą, nebūtų kertami sveiki ir gamtiniu požiūriu vertingi medžiai.

Sutarta, kad visuomenininkų, mokslininkų diskusijos su Valstybinių miškų urėdija vyks periodiškai.

Veiksmo savaitgalis

Savaitgalį ir pirmadienį aplinkiniai Pušyno g. gyventojai ramybės neturėjo nė minutei.

„Šeštadienį nuo ryto jis atsivarė ekskavatorių. Pradėjo tikrąja to žodžio prasme rausti kelią. Įdomūs dalykai. Aplinkos apsauga mums aiškina, kad jis negali rauti šlaite likusių kelmų. Negali net ir su kastuvu jo atkasti ar kaip kitaip lyginti žemę. O jis atsivarė ekskavatorių. Viską išrausė. Išarė ir toje vietoje, kurioje anksčiau medžius išpjovė ir paklotę išdraskė. Tai, ką jis darė, viskas vyko net ne pagal jo turimą projektėlį, kuris yra sustabdytas. Pagal jį turėjo iš karto kilti į kalną, o jis su buldozeriu važiavo ir ardė tiesiai. Išrausė duobes. Duobė praktiškai jau liečiasi su „Giraitės vandenų“ trasomis“, – pasakojo gyventoja Asta Griniutė. Baiminamasi, kad dėl to žiemą neužšaltų vamzdžiai.

Miške siautėjęs vyras – dalies toliau esančios teritorijos savininkas. Jis turi parengtą projektą, kuriame numatytas keliuko per mišką aukštyn šlaitu iki jo sklypo įrengimas.

Skaitytojos nuotr.

Po protokolo toliau rausia

„Kai susiprato dėl vamzdžių, pats išsigando. Greituoju būdu su tuo ekskavatorium bandė užkasti viską, kol nesuvažiavo visos tarnybos. Esame viską nufilmavę. Žodžiu, pažeidimų – krūvos. Protokolai jam surašyti ir šeštadienį, ir sekmadienį. Sekmadienį vienų pareigūnų buvo ištrauktas iš ekskavatoriaus ir uždarytas į autobusiuką, nes suabejota jo sveikata. Aplinkos apsaugos pareigūnai jam sako, kad sustotų dirbti, sako „žodžiu įspėjame“, kad negali čia nieko daryti, nes yra krūva pažeidimų, bet jis vis tiek prie visų pareigūnų, inspektorių, gyventojų toliau rausia…“ – dėliojo A. Griniutė. Ji dėkojo pareigūnei Renatai, kuri sugebėjo vyrą išprašyti iš ekskavatoriaus. Buvo iškviesta greitoji pagalba, kad įvertintų, ar jam viskas gerai su sveikata.

Kaip 1991 m žmonės stovėjo prieš tankus, tai 2023 m. gyventojai stovi prieš ekskavatorius.

„Vakare jis vėl grįžo. Vėl sėdo į ekskavatorių. Ir vėl toliau rausia. Mes vėl policijai, vėl atvažiuoja apsauga. Vėl surašo protokolą. Jis išvažiuoja, paskui grįžta. Tikriausiai saugoti savo technikos. Pirmadienį ryte vėl sėda į ekskavatorių ir toliau rausia. Kol vėl neatvažiuoja aplinkos apsauga ir policija. Kai pamatė sujudimą, dingo iš akiračio“, – vilties nepraranda gyventoja.

„Technika buvo išvežta. Kol kas rezultatas toks: aplinkos apsauga pasakė, kad trim mėnesiams yra sustabdyti visi jo darbai su mintimi, kad kažkas tikslins jo projektą. Pažeidimų – krūva. Kažkas nesueina“, – kalbėjo A. Griniutė.

Ekskavatorium prieš gyventojus

Šeštadienį, sekmadienį ir pirmadienį iki pietų visi, kaip vaizdingai apibūdino, gyveno miške. „Non stop. Šalom ten ir nesitraukėm. Lakstėm po mišką. Prifilmavę visko, kas vyko, prifotografavę. Ekskavatrium bandė mus nustumti. Nežinojome, ką daryti. Stovėjome prieš ekskavatorių. Kaip 1991 m žmonės stovėjo prieš tankus, tai 2023 m. gyventojai stovi prieš ekskavatorius“, – ryžtingai nusiteikusi karmėlaviškė.

Gyventojai įtaria, kad minėtas asmuo turi kažkokį užnugarį, kad kažkas jį vis paprotina. Gal tai išmintingi patarėjai, tampantys jį už virvučių savo naudai? Pastebima, kad jis elgiasi taip, lyg iš anksto žinotų, kada geriausiai ką daryti. Žino inspektorių darbo subtilybes, pavyzdžiui, kada keičiasi pamainos, kada didžiausia tikimybė mums prisišaukti tarnybų kokybiško dėmesio.

„Kai kvepia dideliais pinigais baudos – juokingos. Gal tie patys, kurie už jo stovi, ir sumoka tas baudas?“ – klausė gyventojai.

Ji užsiminė ir apie kitą medalio pusę. Be visuomenės intereso išsaugoti nepažeistą reakreacinei miško teritorijai priskiriamą šlaitą, galimybę naudotis ir grožėtis šiuo gamtos kampeliu visiems norintiems, be žalos gamtai dar yra ir sumenkusi kaimynystėje nekilnojamojo turto turinčių gyventojų būstų vertė, o taip pat grėsmė, kad vieną dieną šlaitas su likusiais medžiais tiesiog nučiuoš ant šių kelių daugiabučių.

„Dabar miške iš šlaito padarytas arimas. Gedimino kalnui kuo baigėsi, kai ant jo išpjovė medžius?“  – baiminosi gyventojai.

Mišką rausęs vyras jau baustas už pažeidimus. Jam surašytas ne vienas protokolas.

Kauno policijos atstovai portalui kauno.diena.lt patvirtino, kad situacija pareigūnams žinoma.

„Savaitgalį buvo gauti keturi pranešimai dėl vykstančių konfliktų, pirmadienį dar vienas. Pareigūnai atlieka aplinkybių patikslinimą“, – komentavo Kauno policijos atstovai.

Portalas kauno.diena.lt uždavė klausimus ir aplinkosaugininkų atstovams. Gavę atsakymus, publikaciją papildysime.

Plačiau papasakojo  Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos atstovas Renaldas Gebartas.

– Išplečiamas įstaigų sąrašas, kurios galės sustabdyti dūmijantį automobilį ir reikalui esant atimti techninės apžiūros galiojimą. Ar jūsų asociacija sveikina tai?

– Taip. Galima pasidžiaugti, kad formuojasi sistema. Tai ne tik vartai, pro kuriuos kartą per du metus automobilis pravažiuoja, bet ir tvora, kuri užkirstų kelią akivaizdžiai teršiantiems automobiliams dalyvauti eisme. Bet reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje automobilių transporto parko amžiaus vidurkis yra beveik 15 metų. Didelė jų dalis yra sukonstruota laikantis tokių reikalavimų, kuriuos jie įgyvendina. Ne kiekvienas automobilis, iš kurio išmetimo sistemos išlekia dūmas, yra taršus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Opozicija klausia, kam tada reikalinga techninė apžiūra. Jei gerai dirbtų, tai nereikėtų stabdyti. Ar gali būti, kad automobilis tikrinimo metu buvo geras, o po pusmečio kažkas nutinka?

– Vienareikšmiškai. Automobilis būna geras maždaug pusmetį, jei yra labai intensyviai eksploatuojamas. Atvažiuoja į techninę apžiūrą sutvarkytas arba savininkas gudrauja. Į dyzelinio automobilio baką įpylus žibalo, greičiausiai automobilis įtraukęs pilvą praslys ir neužklius kontrolieriams. Kol tikrinimo intervalas yra du metai, tikėtina, kad patikrą pravažiavę automobiliai po kelių mėnesių gali kelti triukšmą. Tai niekaip nesusiję su tuo, kad kažkas nepadarė savo darbo ar kažko nepastebėjo.

– Dažniau kažkas natūraliai nutinka, ar vis dėlto dažniau gudraujama?

– Spėju, kad kol automobilis padarytas iš geležies, o ta geležis dėvisi, tai tas ir lemia per didelį išmetamųjų dujų kiekį. Pagal mūsų statistiką, pastaraisiais metais 8 proc. dyzelinių automobilių gauna neigiamą išvadą dėl per didelio išmetamųjų dujų kiekio.

– Kodėl yra blogai dūmijantis automobilis?

– Mes kvėpuojame tuo, ką automobilis išmeta. Tą mes traukiame į savo plaučius ir su tuo tiesiogiai susijusios daugybė pačių šlykščiausių ligų, kurios baigiasi mirtimi. Kuo labiau užterštą orą kvėpuosime, tuo mūsų sveikata bus prastesnė. Turbūt nereikia labai įtikinėti, kad nenuodytume savęs ir savo artimųjų.

 – Ar būna, kad žmonės bando pralįsti su kyšiais?

– Turime techninės apžiūros statistiką elektroninėje erdvėje. Ten yra galimybė fiksuoti galimos korupcijos apraiškas. Tai tų akivaizdžių bandymų papirkti mažėja. Spėju, kad vairuotojas kai kuriais atvejais nežino, kad per daug teršia.

– Galima sakyti, kad žmonės nekreipia dėmesio į taršą?

– Taip. Kaip sakoma liaudyje, kad akis nemato, širdis neskauda. Žmogus nemato, kas lieka jam nuvažiavus.

– Iš pradžių – apie žirgus. Iš kur toji meilė jiems?

– Žirgai užima labai svarbią vietą mano gyvenime, bet tikrai nesu nei ypatinga raitelė, nei prisiekusi arklininkė. Tiesiog laisvu laiku daug su jais užsiimu – būnu, valau, joju ir pan. Mano favoritas – mažas šeimos žirgynėlis „Jojimo versija“, esantis Skriaudžiuose, netoli Garliavos. Ten treniruojuosi. Aistra žirgams, manau, užsikrėčiau nuo savo močiutės Zitos Jokubaitytės. Jos tėtis, mano prosenelis, turėjo daug žemių, kur močiutė laikė savo arkliuką. Beje, ji dalyvaudavo ir penkiakovės varžybose. Prasidėjus tremtims, prosenelį išvežė į Sibirą. Paskui jį – ir močiutę, kurios prieš tai nerado, nes buvo išvykusi į varžybas. Nors močiutės jau nebėra, turiu išsaugojusi ypatingą nuotrauką. Joje – močiutė Sibire, joja ant žirgo.

– Jau kuris laikas einate moksliniu keliu. Turite dvigubą aplinkos mokslų magistro laipsnį, šiuo metu studijuojate doktorantūroje ir dirbate aplinkosaugos srityje. Laisvą nuo mokslų ir žirgų laiką leidžiate studijoje Kaune. Ar čia ir gimsta jūsų kvapai?

– Taip. Parfumerijos meno mokiausi Belgijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Norėdama praktiškai pažinti kvapus ir suprasti jų gavybos kelionę, jų atrasdavau kelionėse – Australijoje, Filipinuose, Tailande, Kambodžoje, Indijoje.

Artuma: „Jojant ant žirgo turi išmokti jausti kiekvieną gyvūno judesį, emociją ar ketinimą“, – teigia R. Balsiūnaitė. / E. Gendrėnaitės nuotr.

– Kada pirmą sykį supratote, kad jums rūpi kvapai? Gal jau vaikiška noselė buvo jautresnė kvapams nei kitų?

– Mama pasakojo ir pati jaučiau, kad nuo pat vaikystės buvau labai jautri kvapams. Ne tik jiems – viskam. Aplinkos pokyčiams, oro permainoms, kitoms smulkioms išorinėms detalėms. Tuo metu tas mano jautrumas man atrodė labiau trūkumas nei pranašumas, bet kai pradėjau domėtis parfumerija, supratau, kad jis man padeda treniruoti nosį: lengviau įsimenu kvapus, detales, spalvas. Pirmas susidūrimas su kvapais įvyko Belgijoje, kur dirbau. Pamenu, vieną savaitgalį ieškojau būdo, kaip save pralinksminti. Mat kai dirbi aplinkosaugos srityje, dažnai susiduri su faktais, kurie liūdina. Situacija klimato kaitos klausimais negerėja. Taigi, tąkart nusprendžiau nueiti į kvapų kūrimo dirbtuves ir netikėtai atradau kitą pasaulį.

Žirgai užima labai svarbią vietą mano gyvenime, bet tikrai nesu nei ypatinga raitelė, nei prisiekusi arklininkė.

– Pasinėrėte į jį visa širdimi, visu protu, visomis išgalėmis?

– Būtent. Ėmiau ieškoti informacijos, kur galiu mokytis, treniruoti savo nosį. Iki šiol vis dar mokausi, nes parfumerija yra labai sudėtingas mokslo ir kūrybos mišinys, prie kurio dar reikia ir labai daug intuicijos. Žodžiu, pradėjau mokytis pas kvepalų meistrę, paskui įstojau į parfumerių mokyklą, kurioje studijuoju iki šiol. Kadangi dažnai keliauju, visuomet užsuku ir į parfumerines. Ten sužinau daug naujų dalykų, parsivežu naujų kvapų. Jei nori dalyvauti kvapų pasaulyje, turi nuolat juo domėtis, skaityti knygas, mokslinius straipsnius, nes tai plati ir kasdien tobulėjanti sritis. Reikėjo išmokti atskirti kvapus, įgusti juos miksuoti. Buvo labai įdomu išstudijuoti parfumerijos istoriją. Žodžiu, pakaitomis derinau teoriją su praktika.

– Gal esate sukaupusi ir asmeninę kvepalų kolekciją?

– Neturiu kvepalų kolekcijos, užtai turiu didelį ingredientų rinkinį (įvairiomis formomis, tarkim, eterinių aliejų, medžio gabaliukų, skirtų tinktūroms gaminti ir kt.). Jame – gal 100 ar 200 skirtingiausių kvapų. Keliaudama visada randu, kas mane sudomina. Mėgstu juos maišyti, eksperimentuoti. Tuo ir užsiimu savo kvepalų studijoje „Saule Perfumery“.

I. Rudžionytės nuotr.

– Neatskiriama parfumerijos dalis yra prieskoniai, galintys kvapui suteikti šiltą arba šaltą efektą. Ar kvėpintis irgi reikia pagal sezoną: jei šalta – šildytis šiltais kvapais, kai šilta – vėsintis šaltais?

– Yra čia logikos, ypač jei siesime jūsų teoriją su ajurveda. Kai lankiausi Indijoje, teko susidurti su ajurvedine mityba, lankiau kursus. Ajurvedoje yra skirtingos došos – Vata, Pita ir Kapha. Tai tarsi trys pagrindinės kolonos, palaikančios žmogaus sveikatą. Pitos (Ugnies došos žmones) reikia vėsinti. Vatos – šildyti. Tai galima daryti ir maistu su tam tikrais prieskoniais. Šiltą kvapą turintys prieskoniai – aitrioji paprika, šafranas, cinamonas, pipirai; šaltą – imbieras, kalendra, kardamonas ir kt. Kažkas panašaus galbūt vyksta ir parfumerijoje. Bazilikai, mėtos sukuria šaltumo efektą, juodieji pipirai – šiltumo. Pastebėjau, kad, atėjus vasarai, žmonėms norisi gaivumo, gėlių kvapų, jūros aromato. Žiemą jie labiau krypsta į įvairiausius medžių kvapus, šiltą vanilę ir pan. Sezoniškumas tikrai mus veikia. Mane pačią? Atvirai pasakius, mano kuprinėje visada yra septyni skirtingų kvapų buteliukai. Netaikau jų pagal sezoną – labiau pagal nuotaiką. Per vieną dieną galiu norėti dviejų trijų skirtingų kvapų.

– Įsivaizduokite situaciją darbe: sėdite šalia kolegės, kurios kvepalai jus erzina. Kiek reikia kvėpintis, kad savo kvapu nepažeistum kito žmogaus erdvės? Ar kvėpinimasis – irgi etiketo klausimas?

– Etiketas padeda mums gyventi visuomenėje, netrukdant kitiems. Manau, tai galioja ir kvapams. Todėl einant į darbą siūlau rinktis lengvesnius kvepalus, arba kvėpintis mažiau, kad jūsų kvapas neerzintų kitų žmonių. Dažnai iš savo pažįstamų girdžiu įvairiausių istorijų apie erzinančius kvapus darbe. Visai kas kita, jei einame į vakarėlį, kur nereikia susikaupti. Tada galime daugiau sau leisti. Siūlau paisyti kvapų etiketo, nes tai padės geriau sutarti su aplinkiniais.

– Savo tinklaraštyje rašote, kad mėgstate derinti šiltą šafrano kvapą su cinamonu, gvazdikėliais, pipirais. Betgi šafranas labai brangus? Ar daug jo reikia kvepalams?

– Kartais iš savęs juokiuosi, kad pasirinkau vienus brangiausių hobių pasaulyje – kvepalus ir žirgus. Tačiau tam tikro ingrediento kiekis priklauso nuo norimo efekto. Yra keletas (mėtos, pipirai, pačiuliai), kurių nereikėtų dėti daug, mat jie savaime labai stiprūs. Klausimas – ko pati noriu iš kuriamo kvapo. Galbūt mano tikslas – išryškinti vieną ar kitą natą, o gal, priešingai, to nedaryti.

Lobis: „Aš neturiu kvepalų kolekcijos, užtai turiu didelį ingredientų rinkinį, kuriame 100 ar 200 skirtingų kvapų“, – sako L. Balsiūnaitė, ir su kitais besidalijanti kvepalų kūrimo alchemija. / V. Šulinsko nuotr.

– Kurdama kvepalus vadovaujatės cheminėmis formulėmis ar labiau intuicija?

– Parfumerija yra tiek menas, tiek ir mokslas. Šalia to dar reikia ir stiprios intuicijos. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo parfumerio įgūdžių, jo meistriškumo. Yra tokių, kurie gali sudėlioti kvepalų formulę iš galvos, nes žino, kaip vienas ingredientas veikia kitą. Kita dalis parfumerių sudėlioja formulę, o tik paskui uosto ir tobulina rezultatą. Štai kodėl parfumeriai daug treniruojasi, kad ne vien užuostų kvapus, bet ir savo galvoje turėtų tam tikrų jų asociacijų.

– Nenuginčijamas faktas, kad esate kvepalų gurmanė, o kaip yra su maistu? Ar prieš dėdama kąsnį į burną visada pirmiau jį pauostote?

– Pataikėte: parfumerija ir maistas labai siejasi, nes abu yra kvapnūs. Kai keliavau po Indiją, lankiau ajurvediškos mitybos kursus. Parsivežiau iš ten daug prieskonių, pati juos trinu. Mano favoritai yra ilgieji, arba Bengalijos pipirai. Jie aštrūs, bet sutrinti turi maloniai saldų poskonį. Dar mėgstu šafraną, kuris be galo puikiai atsiskleidžia maiste. Jei atvirai, nesu labai gera kulinarė, bet daug ką atrandu tiesiog pati gamindama.

– Kelionės – dar viena jūsų aistra. Vasarį su sužadėtiniu keliavote po Indiją. Ar tikslas buvo kvapai?

– Indiją vadinu patirtine kelione. Seniai norėjau prisiliesti prie indiškų kvapų, jų prieskonių, nes visada girdėdavau, kad tie patys pipirai ten yra visiškai kitokie. Aišku, lankiausi ir vietinėse parfumerinėse. Parfumerinė – tai vieta, kur gaminami kvepalai, organizuojamos jų dirbtuvės. Belgijoje, tarkime, ta vieta sujungta su laboratorija, Indijoje tai buvo labiau showroom, kuriuose gali nusipirkti vietinių kvapų.

– Cituoju: „Indija man pasirodė kaip aukščiausios rūšies kvepalai, savyje talpinantys sudėtingiausius akordus ir natas, kuriuos perprasti užtrunka metų metus. Keliaudama po ją atradau aromatų, į kuriuos jau niekada nebežiūrėsiu iš vakarietiškos perspektyvos.“ Ką turite omenyje?

– Tam tikri ingredientai, kuriuos vartojame Europoje, yra išgaunami iš tam tikrų augalų, kurie sparčiai nyksta. Kad ir santalas. Indų kultūroje tikima, kad santalo aromatas padeda maldoms greičiau pasiekti dievus, o parfumerijoje santalas labai mėgstamas dėl unikalių komponentų, kurie sukuria išskirtinį kvapą. Vienas indų parfumeris pasakojo, kad jei jis naudotų kvepalams santalą, turėtų reikalų su teisėsauga. Kodėl? Indijoje ta augalų rūšis nyksta, todėl yra labai griežtai prižiūrima. Santalų aliejus sertifikuojamas. Europoje mes dažnai veikiame iš vartotojiškos perspektyvos – mums nerūpi, iš kur gaunamas vienas ar kitas ingredientas. Po kelionės į Indiją sau prisiekiau, kad daugiau to niekada nedarysiu.

Ryšys: sportuojant su žirgu, labai svarbu pažinti jį. R. Balsiūnaitė įsitikino, kad žirgai mėgsta švelnumą, prisilietimus. / E. Gendrėnaitės nuotr.

– Buvę Indijoje teigia, jog tai – kontrastų šalis. Čia tarpusavyje sumišę ne tik gėlių, prieskonių, bet ir animalistiniai, purvo, dulkių, žemės kvapai.

– Vieni jie riestų nosį, bet susimaišę su kitais Indijos peizažo kvapais jie kuria skambią natą visame indiškų kvapų horizonte. Ko tik ten neprisiuostėme: ir karvės išmatų, ir dulkinų audinių, ir nebenaudojamų ašramų sienų pelėsio kvapo! Po kelionės į Indiją supratau, kad kiekvienas grožis savyje turi ir dalelę bjaurasties. Gal nebūtinai po Indijos… Žirgų gardų valymas irgi prie to prisidėjo (juokiasi). Paprastai gerus kvapus mes asocijuojame su kvapniomis gėlėmis, prieskoniais, bet iš tiesų ne visi kvapai, kurie gali sukurti puikų efektą, yra lengvi, gražūs ir kvapnūs. Iš pirmo žvilgsnio (t. y. pauostymo) jie mums gali net visai nepatikti. Tačiau parfumerijoje yra taip: tam, kad geriau atsiskleistų kažkokio kvapo grožis, į jį dažnai įmaišoma ir animalistinių natų, kartais smarkiai riečiančių nosį. Čia kaip ir gyvenime, kur vyksta ir gerų, ir blogų dalykų. Nugali harmonija, noras, kad tie prieštaringi dalykai taptų gražia visuma.

Mano kuprinėje visada yra septyni skirtingų kvapų buteliukai. Netaikau jų pagal sezoną – labiau pagal nuotaiką.

– Šiandien kvepalai yra labai sudėtingi, sudaryti iš daugybės natūralių ir sintetinių cheminių medžiagų, vadinamų natomis. Jūs naudojate sintetines medžiagas ar labiau mėgstate natūralias?

– Žinoma, kad naudoju. Jei tai yra laboratorijos patikrinta medžiaga, turinti kokybės sertifikatą, vadinasi, saugi. Tuomet kodėl gi jos nevartoti?! Žmonės labai dažnai klaidingai įsivaizduoja: jei medžiagos natūralios, jos nekenkia. Yra nemažai eterinių aliejų, visiškai natūralios kilmės, kurie gali nudeginti odą. Sintetiniai ingredientai praplečia kvapų paletę, todėl be jų tikrai neapseinu.

– Ar sunku jums dovanoti gėlių: juk turite tokią jautrią uoslę. Kokia jūsų mėgstamiausia gėlė?

– Vaikščiodama Pietų Indijos gatvėmis labai ryškiai jutau saldžiai gaivų gėlių aromatą. Labiausiai įsiminė rožių, jostrų, magnolijų, lotosų kvapai. Iš tiesų man lengva dovanoti gėlių, nes man jos visos patinka. Tiesa, jei kas sugalvotų padovanoti gėlę iš raudonosios knygos, tuomet tikrai labai supykčiau.

V. Šulinsko nuotr.

– Pirmoji kvepalų forma buvo smilkalai, kuriuos gamino mesopotamiečiai. Ar savo namuose juos naudojate?

– Atvirai pasakius, man nepatinka, kai mano asmeninėje erdvėje yra daugybė įvairiausių kvapų. Visai kas kita, jei tai vyksta mano studijoje. Arba jogos užsiėmime. Tarkim, bosvelijų kvapas suteikia erdvei rituališkumo, magiškumo.

– Kiek kartų skaitėte Paulo Coelho „Alchemiką“? Galbūt svajojate sukurti ypatingus kvepalus, kurių vertė prilygtų auksui?

– Žinoma, norėčiau sukurti tokį ingredientą, kurio įdėjus į bet kokį kvapą jis taptų auksu (juokiasi). Beje, „Alchemiką“ skaičiau daugybę kartų, net turiu galvoje vieną mėgstamą knygos citatą: „Kai kažko labai labai nori, visas pasaulis slapčia tau padeda.“

Svajoju daug apie ką. Labai norėčiau ateityje sujungti savo aistrą žirgams su aistra kvapams, nes, kaip ir sakiau, abiem reikia didelio jautrumo. Netgi svajoju įkurti vietą, kurioje vyktų edukacijos apie kvapus ir žirgus.