Reikšmingas statusas

Iki Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tyrimų apie Gotikos interjerą Lietuvoje žinota labai mažai, o pradėjus archeologinius kasinėjimus aptikta daugybė šiai epochai būdingų radinių. Rasta ornamentuotų grindų ir sienų apdailos plytelių, profilinių plytų, kitų architektūrinių detalių, puodyninių ir plokštinių koklių, dažyto tinko fragmentų ir kitų dirbinių. Jie atskleidė daug platesnį Gotikos epochos Lietuvoje paveikslą.

„Kokliai atspindi valdovo dvaro ir jo aplinkos prabangą. Kazimiero Jogailaičio valdymo metais pagaliau atsisakyta keliaujančio dvaro tradicijos. Įsitvirtino nuolatinių sostinių – Vilniaus ir Krokuvos – statusas“, – teigia kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė.

Šį faktą liudija valdovo kelionių po Lietuvą maršrutai ir ilgas rezidavimas Vilniuje. „Čia išduoti dokumentai, privilegijos, dovanojimai, korespondencija, ypatingi ryšiai su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorais, – pasakoja istorikė. – Kazimieras Jogailaitis rūpinosi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje puoselėjimu. Tai liudija archeologiniai radiniai, pasakojantys apie valdovo dvaro prabangą.“

Ši paroda suteikia galimybę ne tik priminti svarbų Vilniaus, švenčiančio 700 metų jubiliejų, klestėjimo laikotarpį, bet ir daugelį kitų su Lietuvos ir Europos istorija susijusių aspektų: LDK integraciją į Vakarų lotyniškosios civilizacijos erdvę, Lietuvos krikštą, Horodlės unijos reikšmę, heraldinių ženklų susiformavimą, Trakų ir Vilniaus vaivadijų įkūrimą, Jogailaičių įsitvirtinimą Europoje.

Sėslumas: kaip pastebi istorikė dr. T. Zarankaitė-Margienė, Kazimiero Jogailaičio valdymo metais įsitvirtino Vilniaus, Krokuvos kaip nuolatinių sostinių statusas. / M. Frolovos nuotr.

Klestėjimo laikotarpis

Laikotarpis, kuriam priskiriama dauguma parodoje pristatomų koklių, siejamas su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio (1440, 1447–1492) valdymu, 52 metus trukusiu LDK ir 45 metus – Lenkijos Karalystėje.

„Po Horodlės unijos lenkų kilmingieji suteikė savo herbus LDK bajorams, todėl nenuostabu, kad valdovo rezidencijoje Vilniuje rasta ir Lenkijos didikų giminių heraldikos motyvų“, – pasakoja T. Zarankaitė-Margienė.

Kaip tik tuo metu, XV a. antroje pusėje, Vidurio Rytų Europoje ima stiprėti Jogailaičių dinastija. Per gana trumpą laiką šios dinastijos atstovai spėjo įsitvirtinti ne tik LDK, bet ir tuomečių Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos karalysčių sostuose.

Čia atsiskleidžia pirmasis Europos dailės ir architektūros stilius, palikęs ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros ir meno pavelde.

Kazimieras Jogailaitis (1427–1492) buvo Lenkijos karaliaus, Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio Jogailos ir jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus. Po Žygimanto Kęstutaičio žūties Lietuvos didikai ir bajorai Vilniaus katedroje Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Kazimierą Jogailaitį, nepaisant jo brolio Vladislovo (1424–1444, pramintas Varniečiu) ir lenkų bajorų prieštaravimų.

Faktiškai Lietuva tapo savarankiška valstybe, turinčia atskirą suverenų valdovą, o realią valdžią sutelkė didžiojo kunigaikščio taryba, vadovaujama Vilniaus vaivados Jono Goštauto.

Prieinama: paroda pritaikyta žmonėms su regėjimo negalia. / V. Abramausko nuotr.

Po brolio Vladislovo žūties ir trejus metus trukusių derybų su Lenkijos bajorais dėl lygiateisiško LDK statuso, 1447 m. Kazimieras Jogailaitis buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Iki 1447 m. jis dažnai rezidavo Vilniaus pilyse, čia nuolat veikė ir jo taryba. Greta Ponų tarybos Lietuvoje greitai susiformavo centrinės valdžios struktūros, 1446 m. atsirado kanclerio pareigybė ir LDK didysis antspaudas.

Tapęs ir Lenkijos karaliumi, Kazimieras toliau lankėsi ir ilgai užsibūdavo Lietuvoje, mėgo čia medžioti, rūpinosi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų puoselėjimu. Paskutinį kartą Lietuvoje jis apsilankė 1491 m. pabaigoje ir gyveno iki mirties 1492 m. vasarą.

Kazimiero Jogailaičio valdymo metais pagaliau atsisakyta keliaujančio dvaro tradicijos. Įsitvirtino nuolatinių sostinių – Vilniaus ir Krokuvos – statusas.

Lietuvoje dažnai lankėsi ir Kazimiero Jogailaičio žmona Elžbieta Habsburgaitė, jų sūnūs Jonas Albrechtas ir Kazimieras. Kazimiero Jogailaičio valdymas reikšmingas dėl intensyvaus ir nuoseklaus LDK europėjimo, perimant ir plėtojant lotyniškosios Viduramžių kultūros pasiekimus. Jo valdymo metais LDK išplito rašto kultūra, buvo tobulinama teisės sistema. Tačiau šiuo laikotarpiu Rytuose sustiprėjo LDK priešiškos jėgos, o dažnėjantys priešų puolimai signalizavo apie kylančias naujas grėsmes, kurios išliko aktualios ir vėlesniais laikotarpiais.

Ženklas: gotikinis koklis su Vilniaus žemės herbu – šuoliuojančiu raiteliu, prisidengusiu dvigubu Jogailaičių kryžiumi papuoštu skydu, o iškeltoje rankoje laikančiu kalaviją. / Valdovų rūmų archyvo nuotr.

Perskaityti ženklai

Parodoje eksponuojami gražiausi, įdomiausius siužetus vaizduojantys Valdovų rūmų muziejaus kolekcijos egzemplioriai – gotikiniai plokštiniai kokliai. XV a. viduriu datuojamą koklių kolekciją sudaro apie 650 koklių ir jų fragmentų, puoštų mažiausiai 60-čia skirtingų siužetų. Visi šie kokliai dekoruoti heraldiniais ženklais, biblinėmis ir šventųjų gyvenimo scenomis, mitologiniais ir kasdienio gyvenimo siužetais.

Po Horodlės unijos lenkų kilmingieji suteikė savo herbus LDK bajorams, todėl nenuostabu, kad valdovo rezidencijoje Vilniuje rasta ir Lenkijos didikų giminių heraldikos motyvų.

„Per tyrimus atrastų koklių pagrindu, rekonstruojant Valdovų rūmų Gotikos laikotarpio salę, buvo atkurta ir XV a. vidurio krosnis. Parodoje ji atgimsta pasitelkus kompiuterinę grafiką – galima išvysti, kaip surasti koklių fragmentai buvo atkurti ir kaip jais buvo dekoruojama krosnis“, – pasakoja vienas iš parodos kuratorių – archeologas Gintautas Striška.

Gotikos epochai priskiriamų radinių stilius rodo, kad šiuo laikotarpiu Lietuva galutinai įsitvirtina Europoje kaip lotyniškosios civilizacijos dalis. „Ženklai kokliuose leidžia pažinti to meto valdovų, diduomenės, dvasininkų valdžios simbolius, tikėjimo ženklus, mitologinius ir kasdienybės siužetus“, – sako archeologas.

Parodą sudaro devynios teminės dalys. Pirmoje dalyje pristatoma Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raida XV a., antroje ir trečioje dalyse eksponuojami kokliai su LDK ir Lenkijos Karalystės heraldiniais ženklais. Ketvirtoje ekspozicijos dalyje rodomi vyskupų simboliai ir herbai, penktoje – bajorų giminių ženklai, šeštoje pristatomi kokliai bibline tematika.

Siužetai: ant rūmų krosnių koklių galima išvysti ne tik valdovų heraldikos atvaizdų, bet ir biblinių, mitologinių ir kasdienio gyvenimo motyvų. / M. Kaminsko nuotr.

Septintoje dalyje eksponuojami kokliai, vaizduojantys kasdienybės ir mitologinius siužetus, aštuntoje supažindinama su gotikinių koklių radimvietėmis ir krosnies rekonstrukcija. Paskutinėje parodos dalyje eksponuojami XV a. pabaiga – XVI a. pradžia datuojami kokliai, primenantys Jogailaičių imperijos laikus Vidurio Europoje.

Parodą lydės nemokamų paskaitų ciklas. Sausio 25 d. istorikas Egidijus Ožalas papasakos apie didžiausios Lietuvoje gotikinių koklių kolekcijos paieškas, juos tiriant atsivėrusį XV a. vidurio pasaulį. Vasario 28-ąją G. ir Ėrika Striškos supažindins su Gotikos laikotarpio Vilniaus pilimis, o 29-ąją dr. Toma Zarankaitė-Margienė pristatys Kazimierą Jogailaitį ir jo epochą. Balandžio 9 d. Rita Lelekauskaitė-Karlienė atskleis Valdovų rūmų kokliuose vaizduojamo mitologinių būtybių pasaulio ir šventųjų gyvenimų motyvus.

Galimybė pažvelgti į XV a. kauniečių garderobą atsirado po 2021 m. Vilniaus gatvėje vykdytų archeologinių tyrimų, aptikus senovinių drabužių ir avalynės fragmentų.

Išsaugoti radiniai

2023 m. Lietuvos kultūros taryba skyrė finansavimą Kauno miesto muziejaus pateiktam projektui „Kauno miesto muziejaus odinių dirbinių, surastų archeologinių tyrimų metu Vilniaus g. (Kaunas), restauravimas“. Vykstant šiam projektui, buvo restauruoti 208 odiniai ir mediniai dirbiniai – aulinė avalynė, įpjovomis dekoruotų makščių liekanos ir vyžos dalis.

Atliekant archeologinius tyrimus dirbinių iš organikos surandama retai, nes, esant nepalankioms sąlygoms, jie suyra. Palankios sąlygos tokiems dirbiniams išlikti susidaro terpėje, kurioje labai mažai deguonies. Būtent tokioje terpėje, Vilniaus gatvėje vykdydami tyrinėjimus, archeologai aptiko įvairių dirbinių, kurie vėliau restauruoti.

Tyrinėjant aptikta visuomet gruntinių vandenų apsemiama įgilinta vieta, kurioje ir surasti visi šie dirbiniai. Kadangi visi jie, reaguodami su deguonimi, būtų greitai suirę, Kauno miesto muziejus pasirūpino jų konservavimu, radiniai perduoti specialistui, kuris juos užkonservavo – pamerkė į specialų tirpalą, neleidžiantį radiniams irti.

Užkonservuotų eksponatų dėl jų saugojimo ypatybių negalima eksponuoti, tad muziejus nusprendė Lietuvos kultūros tarybai pateikti projektą, kad, gavus finansavimą, eksponatus būtų galima restauruoti ir pateikti visuomenei vienoje iš muziejaus ekspozicijų. 2023 m. projektas buvo sėkmingai įgyvendintas, specialistas Arūnas Puškorius restauravo eksponatus. Tarp jų yra ir keletas ypač retų ir unikalių.

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Kumštinė pirštinė

XV a. datuojamos kumštinės pirštinės liekanos, rastos 2021 m. vykdant archeologinius kasinėjimus Kaune, Vilniaus gatvėje, (archeologas Pavelas Vutkinas), yra maždaug 26 cm ilgio, angos skersmuo apie 11 cm. Pirštinė pasiūta iš 1,6 mm storio vientiso ožkos odos gabalo.

Galimybė pažvelgti į XV a. kauniečių garderobą atsirado po 2021 m.

Remiantis Lietuvos archeologų duomenimis, ožkos odos gaminiai neretai aptinkami XIV–XV a. kultūriniuose sluoksniuose, tačiau jie retesni nei gaminiai iš galvijų odos. Pirštinė buvo naudojama ilgai. Tai liudija stipriai nudilusi oda visame jos paviršiuje ir nykščio vietoje atliktų pirštinės taisymo darbų žymės. Atrodo, nuplyšus nykščio daliai, skylė buvo gana primityviai užsiūta netaisyklingos formos lopu ir pirštinė toliau mūvėta, tik jau be atskirtos vietos nykščiui. Pats pirštinės lopas nerastas.

Komplekse yra dar kelios kumštinių pirštinių detalės, priskiriamos nykščio daliai, tačiau jos priklauso kitoms pirštinėms.

Ši kumštinė pirštinė yra seniausias tokios rūšies archeologinis radinys, Kaune toks – antrasis. Storos galvijų odos kumštinė pirštinė, datuojama XVI a., buvo surasta 2006 m., atliekant archeologinius kasinėjimus Santakos g. 14.

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Peilio dėklas

XV a. datuojamas peilio dėklas – pats puošniausias dirbinys tarp 2021 m. Vilniaus gatvėje vykdant archeologinius kasinėjimus (archeologas P. Vutkinas) surastų odinių dirbinių.

Surastas dirbinys buvo labai blogos būklės: oda labai silpna ir beveik visur suplyšusi, deformuota. Restauravus dėklą, nustatyta, kad jis yra 19 cm ilgio ir apie 3,5 cm pločio, pagamintas iš plonos 1,2 mm storio veršelio odos. Dėklas pasiūtas iš vientiso odos gabalo, kraštai tarpusavyje susiūti nugarinėje pusėje per vidurį. Visas dėklo išorės paviršius dekoruotas lenktomis išilginėmis ir skersinėmis įpjovomis. Į tokio dydžio dėklą telpa maždaug 21–22 cm ilgio peilis, t. y. standartinis, kasdien naudoti skirtas įrankis. Panašius peilius įvairiuose dėkluose su savimi nešiojosi kone kiekvienas miestietis.

Peilių dėklų puošyba dekoratyviai įpjaunant paviršių buvo labai populiari visoje Vakarų Europoje, ypač vėlyvaisiais Viduramžiais. Šis restauruotas peilio dėklas šiuo metu yra pirmasis tokiu stiliumi dekoruotas XV a. archeologinis radinys ir vienintelis žinomas Kaune. Panašiai dekoruotų įvairaus dydžio peilių dėklų Lietuvoje daugiausia rasta Valdovų rūmų teritorijoje Vilniuje. Čia jie aptikti XIV–XVI a. kultūriniuose sluoksniuose.

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Vyža

2021 m. vykdant archeologinius kasinėjimus Kaune, Vilniaus gatvėje, buvo surastas itin retai aptinkamas dirbinys – XV a. datuojamos vyžos liekanos.

Dar viena vyža, taip pat išlikusi ne visa, anksčiau surasta per archeologinius kasinėjimus Valdovų rūmų teritorijoje Vilniuje ir, žinoma, taip pat išsaugota. Vyžos buvo labai populiarus valstiečių apavas. Jos pintos iš mirkytų karklų, liepų, kadagių, gluosnių arba blindžių karnų.

Iš etnografinės medžiagos žinoma, kad toks apavas būdavo pinamas žiemą, kai sumažėdavo ūkio darbų. Paprastai kiekvienas žmogus vyžas nusipindavo visiems metams į priekį. Lietuvoje jos ilgiausiai buvo pinamos Aukštaitijoje ir Dzūkijoje – net iki XX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių.

Šie ir kiti vykdant projektą restauruoti eksponatai leis geriau pažinti XV a. Kauno gyventojų kasdienybe. Artimiausiu metu eksponatai bus pristatyti visuomenei vienoje iš artėjančių Kauno miesto muziejaus parodų.

Visi Zapyškio archeologinių tyrimų metu rasti radiniai buvo perduoti Karo muziejui: 2017–2018 m. tyrimų – 2 471 vnt., 2020 m. žvalgymų – 88 vnt., 2021 m. tyrimų – 271 vnt. Kokliai, puodai, plytos; įvairūs metaliniai dirbiniai – iš jų patrauklumu išsiskiria papuošalai, papuošimai ir apkalėliai; daug monetų, kas rodo intensyviai vykusią prekybą. Bažnyčios teritorijoje rasta daug kryželių, medaliukų, rožinių, liturginių apeiginių varpelių, žvakidžių, žavinčių puošybos elementais. Dėmesį patraukia vienetiniai daiktai, tokie kaip saliutinė patrankėlė, rasta bažnyčios teritorijoje, varpo vidinė dalis (liežuvėlis), žvalgymų metu rasta buvusios varpinės vietoje. Daugelis radinių yra XVI–XVIII a., jie atskleidžia miestelio klestėjimo laikotarpį. Žiūrovų dėmesį prikaustė brūkšniuotos keramikos puodo šukių lizdas, datuojamas I tūkst. pr. Kr. pabaiga – II–III a. po Kr., kaip ir keletas žalvarinių akinių apyrankių, datuojamų II–III a. Tokie radiniai liudija, kad teritorija buvo gyvenama gerokai prieš įkuriant miestelį.

Gerarda Dručkuvienė. Organizatorių nuotr.

Karo muziejus archeologijos rinkinio saugotoja Gerarda Dručkuvienė sako, kad šis renginys unikalus, nes retas atvejis, kada radiniai, jau tapę muziejinėmis vertybėmis, nors ir trumpam, grįžta į radavietę ir juos atvirai gali pamatyti visuomenė, o ne tik mokslininkai ir patys archeologai. Renginyje buvo pristatyta apie šešiasdešimt įdomesnių radinių.

Archeologinis radinys. Organizatorių nuotr.

Surengti šį renginį dabar jau kurorto statusą turinčiame Zapyškyje, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, paskatino vietos bendruomenė. Penkerius metus vykę archeologiniai tyrimai sužadino žmonių smalsumą, paskatino sužinoti daugiau apie rašytiniuose šaltiniuose nuo XVI a. minimą miestelį, kurio kultūrą ir gyvenimą plėtojo didikų Sapiegų giminė. Ten dirbanti ekskursijų vadovė-edukatorė Audra Sipavičienė pripažįsta: „Atlikus bažnyčios renovaciją ir 2021 m. ją atvėrus lankytojams, žmonių susidomėjimas jos istorine bei kultūrine reikšme smarkiai išaugo. Jaučiame, kad žmonės atėję į mūsų erdvę domisi bažnyčios istorija, joje buvusiais daiktais ir, žinoma, archeologiniais radiniais. Bendradarbiaujant su Karo muziejumi bei archeologu Justinu Raču, prisidėjo bei aktyviai įsitraukė ir bendruomenės smalsuoliai. Nuoširdžiai džiaugiamės šiuo projektu ir tikimės, kad bendri su Karo muziejumi renginiai sėkmingai tęsis ir toliau.“

Visi kilnojamieji radiniai perduodami Kauno miesto muziejui, o atkastoms struktūroms įvertinti, kaip reikalauja procedūros, pakviesti architektai. Darbinė versija – šie apie 60 cm pločio pamatai yra iš XVIII a.

Jie išmatuoti, kai vienoje vietoje tvoros likučiai atkasti ne tik iš sklypo, bet ir iš kitos pusės. Sovietinės plytų tvoros, kurios dalis jau išardyta, aikštės teritoriją atribojančios nuo gimnazijos, ir senosios tvoros vieta skiriasi apie 1 m. „Sklypas kažkada buvo padidintas“, – sakė archeologas Pavelas Vutkinas, atstovaujantis bendrovei „Statybų archeologija“.

Tyrimai: archeologas P. Vutkinas pasakojo, ką su kolegomis jau rado šiame sklype. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Prieš archeologinius tyrinėjimus atliekama žvalgyba. Kaip rodė išankstiniai iš kolegų gauti duomenys, buvo atkastos medinio tualeto liekanos. Rasta ir dar viena medinė struktūra.

„Greičiausiai toje vietoje buvo arklidės. Vienu metu – ir turgavietė. Tai iš dalies patvirtina ir mūsų radiniai. Randama ne tik vietinių Abiejų Tautų Respublikos, bet ir kitų kraštų plombų, monetų“, – P. Vutkinas.

Plombos atlikdavo prekės apsaugos funkciją. Buvo patvirtinimas, kad prekė ar siuntinys pakeliui nebuvo atidaryti, keisti. Kartu tai buvo ir kokybės, gamintojo garantijos ženklas.

Trečiadienį iki pietų rastas tik vienas šilingas – tai dažnas radinys. Antradienis archeologams buvo kur kas derlingesnis. „Radome daugiau monetų. Žygimanto Augusto sidabrinį dinarą, vyrišką žiedą. Jo būklė neideali, galima įžiūrėti, kad su herbu, bet sunku pasakyti, koks jis. Jį identifikuos muziejaus darbuotojai, kai gerai nuvalys. Mes darbas – tik pirminis konservavimas, valymas“, – pasakojo archeologas.

Greičiausiai toje vietoje buvo arklidės. Vienu metu – ir turgavietė. Tai iš dalies patvirtina ir mūsų radiniai.

Archeologai į sklypą, besiribojantį su Steigiamojo Seimo aikšte, atsikraustė birželio pradžioje. Per tą laiką nukasė dalį statyboms numatytos teritorijos. Vienoje vietoje pasiekė 4 m gylį, kitur – iki 1,5 m, o dalis dar visai neliesta.

Giliausiame pasiektame sluoksnyje – XVI a. antrosios pusės–pabaigos radiniai.

Plotas išžvalgyti bus baigtas iki liepos pabaigos. Kasdien pluša aštuoni–dešimt žmonių. Kvapą gniaužiančių radinių nesitikima, bet niekada negali žinoti.

Beveik 800 „išskirtinai retų ir neįkainojamos vertės“ daiktų, įskaitant stelas, amforas ir kitus dirbinius, buvo rasta per slaptus kasinėjimus Italijos pietrytiniame Apulijos regione, sakoma už kultūros paveldą atsakingo karabinierių departamento pranešime.

Tyrimas prasidėjo 2017 metais, kai Apulijos valstybinė archeologų laboratorija Europos meno kūrinių kataloguose pastebėjo, jog vienam „turtingam belgų kolekcininkui“ priklausančios daunijų genties antkapinės stelos puošybos elementai labai primena stelos fragmentą, eksponuojamą viename muziejuje pietų Italijoje.

Toje belgų kolekcininkui priklausiusioje akmens plokštėje iš Daunijos – istorinio Apulijos regiono – centre trūko vieno elemento.

Vienas restauravimo dirbtuvių pareigūnas pastebėjo, kad muziejaus kolekcijoje esanti stelos dalis yra belgui priklausančioje steloje vaizduojamą skydą ir raitą karį papildanti detalė.

„Per kratą buvo atgautas tikras „archeologinis lobis“, kurį sudarė šimtai Apulijos figūratyviosios keramikos radinių ir daugiau stelų iš  Daunijos. Visi jie buvo neteisėtai eksportuoti iš Italijos, o vėliau konfiskuoti Belgijoje “, – rašoma policijos pranešime.

Italijai pavyko susigrąžinti šiuos radinius, teismui atmetus kolekcininko apeliaciją, nurodė pareigūnai.

Tarp sugrąžintų vertybių yra raudonomis figūromis dekoruotų vazų, amforų, juodos glazūruotos keramikos ir daugybė terakotos statulėlių. Radiniai datuojami VI–III amžiais prieš mūsų erą.

Sukurta legenda

Kaskart užsukus pas seseris benediktines apima ne tik nenumaldomas smalsumas kyštelėti nosis į jų celes, bet ir jausmas, tarsi būtum sekamas. Sukdama ratus po vienuolyno teritoriją prisiminiau legendą, kuri mano pojūčius tik dar labiau sustiprino. Pasakojama, kad 1655-aisiais, švedų ir rusų karo metu čia buvo išžudyta daug vienuolių, o pats vienuolynas nusiaubtas. Nuo tada čia esą galima sutikti šmėklų. Teologijos mokslų daktarė, dėstytoja, sesuo Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė legendos nepaneigė, tačiau suabejojo, ar minėto karo metu seserys buvo žudomos tokiu mastu. Tiesa, benediktinės, anot sesers Gabrielės, anksčiau buvo laidojamos bažnyčios rūsiuose.

"Po 1863 m. sukilimo visoje Lietuvoje buvo uždaromi vienuolynai. Carinės valdžios įsaku buvo uždarytas noviciatas, o tai reiškė, kad vienuolynas paliktas išmirti. Vis dėlto seserys pergudravo caro valdininkus – mirusias vienuoles laidodavo po bažnyčia, o vietoje jų priimdavo naujas nares, kurias pavadindavo mirusiųjų seserų vardais. Caro valdininkai vis stebėjosi, kaip seserys gyvena po 100 metų, – darsyk išgirdusi klausimą apie vaiduoklius, sesuo Gabrielė nuramino. – Kad ir kaip būtų, vaiduoklių mes dar nematėme."

Seserų benediktinių vienuolyno ansamblis – vienas seniausių Kaune. 1624-aisiais jį fundavo vidutinis Kauno pavieto bajoras Andriejus Skorulskis, o jo dukra Ona – sesuo Eufemija tapo pirmąja šio vienuolyno abate. Iki pat XIX a. vienuolynas buvo medinis ir nedidelis. Mūrinis pastatas iškilo tik 1825 m. – stačiakampis, dviejų aukštų, pietinėje pusėje sparnu sujungtas su bažnyčia. Pirmame aukšte buvo refektorius, celės, įvairios ūkinės patalpos, antrame – celės. 1948-aisiais uždarius vienuolyną, seserys į jį grįžo tik 1990 m. Iš senosios bažnyčios įrangos yra išlikęs Šv.Benedikto altorius, trys XVIII–XIX a. paveikslai ir, žinoma, ne vieną šimtą metų skaičiuojanti, ansamblį juosianti 351 m mūrinė tvora, praeivius ir pačias vienuoles ilgą laiką šiurpinusi savo avarine būkle.

Buvo rastas lobis

2017 m. benediktinių vienuolyno komplekso teritorijoje pradėjus šventoriaus tvoros su vartais restauracijos ir remonto darbus, buvo atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai. Tuo kartu buvo iššniukštinėti du negilūs požeminiai kasiniai, turintys išėjimą į žemės paviršių. Neradus vertingo archeologinio sluoksnio, žvalgymai buvo vykdomi kitame plote.

"Jų tikslas buvo patikrinti archeologiškai vertingų sluoksnių, struktūrų buvimo galimybę žemės judinimo darbų vietose. Surinkti galimus pavienius archeologinius radinius, fiksuoti atidengtų sluoksnių stratigrafiją", – pasakojo tyrimams vadovavęs archeologas Vismantas Muralis.

Taip atrodė atidengti senosios tvoros mūrai.

Benediktinių vienuolyno komplekso teritorijoje archeologiniai tyrimai iki pat 2017-ųjų nebuvo atlikti. Tik 1995 m. kovą remontuodami vandentiekio trasą darbininkai iškasė vertingą XVI a. sidabrinių, auksinių LDK ir Vakarų Europos valstybių monetų lobį, kurį pasisavino.

"Skubėdami pasišalinti iš radimvietės jie net nespėjo surinkti visų monetų, todėl vėliau ir aplinkinių namų gyventojai rado iškastų pavienių monetų. Vėliau istorija garsiai nuskambėjo to meto spaudoje. Buvo pradėtas tyrimas, atliktos kratos. Spėjama, kad iš viso lobyje buvo ne mažiau kaip šešiolika monetų iš kurių tik trylika – aštuonios auksinės ir penkios sidabrinės pateko į dabartinio Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyrių. Spėjama lobio paslėpimo data – XVI–XVII a. sandūra", – daugiau žinių apie minėtą lobį archeologas neturėjo.

Radiniai – į muziejų

Kur kas daugiau V.Muralis galėjo papasakoti apie radinius, vienuolyno teritorijoje aptiktus atliekant tvoros tvarkymo darbus. Atidengus vienuolika arkinių nišų, archeologai čia aptiko ne tik XX a. antros pusės radinių – butelių ar motociklų dalių. Archeologų rankose atsidūrė istorijos liudininkai, skaičiuojantys jau ne vieną šimtą metų. Tarkim, keletas XVII–XVIII a. datuotinų koklių – herbinių, karnizinių, su spalvota glazūra ar be jos. Rastos įvairios statybinės detalės, bent penkių dydžių plytos, stiklinio butelio fragmentas ir puodų šukės. Neinventorizuoti radiniai užkasti žvalgytoje perkasoje, o 23 inventorizuoti radiniai perduoti Kauno miesto muziejui. Jam ir Kultūros paveldo departamentui taip pat atiduota po vieną tyrimų ataskaitos egzempliorių.

Dauguma radinių iškeliavo į Kauno miesto muziejų.

Paklausta, kaip reagavo į radinius ir ar kieme besisukantys archeologai netrikdė vienuolių gyvenimo, sesuo Gabrielė nusijuokė. Procesas, anot jos vyko sklandžiai, o dėl savo užimtumo su vienuolyno teritorijoje dirbančiais archeologais seserys retai susidurdavo.

"Visuomet įtarėme, kad teritorijoje gali būti netikėtų radinių. Galime tik įsivaizduoti, kiek jų dar liko", – šypsojosi sesuo Gabrielė A.Vasiliauskaitė.

Visuomet įtarėme, kad teritorijoje gali būti netikėtų radinių. Galime tik įsivaizduoti, kiek jų dar liko.

Perlaidos palaikus

Darbų metu surasta pavienių žmonių kaulų. Pastarieji buvo atiduoti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros specialistams atlikti išsamius antropologinius tyrimus.

"Detaliai įvertinta patologija, duomenis surašant į specialias osteologines formas. Lytis buvo nustatoma pagal kokybinius skeleto lytinio dimorfizmo rodiklius, amžius – pagal kaukolės siūlių, ilgųjų kaulų epifizių sukaulėjimą, dantų dygimą, dubenkaulio ausinio paviršiaus ir gaktikaulio pokyčius. Suardytų palaidojimų minimalus individų skaičius nustatytas pagal maksimalų identifikuojamų kaulo anatominių elementų išlikimą. Minimalus individų skaičius iš suardytų kapų, remiantis kairiojo šlaunikaulio išlikimu, yra 21. Lytį ir amžių pavyko nustatyti aštuoniolikai individų", – pasakojo archeologas.

Archeologiniams tyrimams benediktinių vienuolyne vadovavo V.Muralis.

Po išsamių antropologinių tyrimų rastieji kaulai grįžo atgal į vienuolyną. Čia jie ir bus palaidoti. Tik ne taip greitai, kaip norėtų seserys benediktinės.

"Karantinas sustabdė visus mūsų pasiruošimo darbus, tačiau tai tikrai bus padaryta kaip ir priklauso – iškilmingai su liturgija, pagerbiant žmonių palaikus. Apie tai miestiečius būtinai informuosime iš anksto. Žinoma, teks dar palaukti, gal net ir iki kito pavasario ar net vasaros, niekas nežino, kaip Dievas suteiks galimybių, – kantrybės, stiprybės ir Dievo palaimos linkėjo sesuo Gabrielė. – Esame su jumis visais maldoje, apkabindamos ir palaikydamos sunkiais gyvenimo atvejais, ypač su tais, kurie šiuo metu išgyvena vienatvę, vienišumą ir artimųjų žmonių ligą, netektis."

Kviečia geradarius

Nors dalis tvoros sutvarkyta ir džiugina seseris bei praeivius, likusioji tebėra prastos būklės. Ir toliau byra plytos, kai kuriose vietose ji svyra link tako, kuriuo kasdien vaikšto nemažai žmonių. Todėl tolesni tvoros restauravimo darbai yra tęsiami, o seserys kviečia prie jų prisidėti savo aukomis. Visų geradarių vardai, anot sesers Gabrielės, surašyti į Geradarių knygą ir yra įtraukti į vienuolyno istoriją, kuri atverčiama prie Palaimintojo Teofiliaus Matulionio altoriaus kiekvieną mėnesio penktadienį, kai už geradarius aukojamos šv.Mišios. Seserys už juos meldžiasi kasdien.

"Mums svarbi kiekviena auka, nes sutvarkyta tikrai ne visa tvora. Didesnė jos dalis vis dar yra avarinės būklės ir toliau čiuožia šlaitu, ypač į Šv.Gertrūdos ir P.Eimučio gatves. Vyksta restauracija, o ją lydi nenumatyti tyrimai. Taip, kiekvienas darbas visada turi nenumatytų papildomų darbų ir išlaidų, tad yra labai sudėtinga numatyti, kiek pinigėlių reikės. Ypač tada, kai kalbame apie du 200 metų skaičiuojančią vienuolyno tvorą, – anot sesers Gabrielės, tokių staigmenų buvo ne viena. – Tarkim, atkasus žemes paaiškėjo, kad po jomis visiškai nėra pamatų, o tvora svyra dėl vaikščiojančio smėlio."

Visi norintys prisidėti prie tvoros remonto, aukas gali nešti, pervesti per banką arba skirti 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Vienuolės pastebi, kad, atsiradus geradarių, atsiranda vilties, kad iš avarinės būklės bus prikelti ir kiti vienuolyno ansamblio istoriniai objektai, kuriais ilgą laiką nebuvo rūpinamasi.

"Ši Jūsų parama leidžia mums dalytis tikėjimu su pasauliečiais. Gautos lėšos skiriamos patalpoms pritaikyti edukacinei sielovadinei veiklai, seserų kvalifikacijai kelti, nepasiturintiems paremti ir architektūros paveldui išsaugoti", – aukoti kvietė sesuo.

Galite padėti seserims benediktinėms

Jei norėtumėte auką skirti vienuolynui, mokėjimo paskirtyje užrašydami "Auka vienuolynui", pinigus pervesti galite į šią sąskaitą.

Kauno seserų benediktinių vienuolynas

Vienuolyno kodas: 192064479

Adresas: Benediktinių g. 10, KAUNAS, LT-44261

Sąskaita: Swedbank LT397300010002264595

Jei norėtumėte skirti auką vienuolyno bažnyčiai, taip prisidėdami prie jos išlaikymo, mokėjimo paskirtyje įrašydami "Auka bažnyčiai", galite savo auką pervesti į šią sąskaitą:

Kauno seserų benediktinių vienuolynas

Vienuolyno kodas: 192064479

Adresas: Benediktinių g. 10, KAUNAS, LT-44261

Sąskaita: AB SEB bankas LT987044060002920556

Internete pasidomėjus, kokiais būdais žmonės atsitiktinai randa įvairių archeologinių radinių, nesunku rasti Lietuvoje gyvuojančią metalo ieškiklių naudotojų bendruomenę ir įvairių su šiuo hobiu susijusių grupių socialiniuose tinkluose.

Vis dažniau žiniasklaidoje pasirodant dviprasmiškiems straipsniams, susijusiems su šia, ganėtinai gausia bendruomene, darosi įdomu apie ją sužinoti daugiau. Kaipgi yra iš tikrųjų – ar ji gelbsti, ar naikina Lietuvos istoriją? Tam atskleisti pristatome straipsnių ciklą, kuriame kalbinsime skirtingą santykį su šia bendruomene turinčius atstovus. Šįkart – pokalbis su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus vyriausiuoju specialistu Andriumi Liaku.

A.Liakas pastebi, kad teigti, jog atsirado daugiau sąmoningumo, būtų kiek per drąsu.

Atsargus vertinimas

– Ar Kultūros paveldo departamento Kauno skyrius sulaukia daug metalo ieškikliais atsitiktinai rastų radinių?

– Per mėnesį dėl to sulaukiame maždaug 2–3 pranešimų. Tiek radinių pobūdis, tiek jų kiekis skirtingas. Randama ir strėlių antgalių, ir visa krūva kovos kirvių, ietigalių, žiedų. Neseniai buvo pristatytas Napoleono laikų spaudas, Patagonijos sidabrinis taleris. Pastaruoju metu klubai "MINK" ir "Radinukas" pristatė daug vertingų daiktų. Lyginant visus atnešamus radinius, šie klubai pristato daugiausia archeologiniu požiūriu vertingų daiktų.

– Galime pasidžiaugti, kad žmonės pristato istoriškai vertingus radinius, o ne paslepia juos spintelėje, galbūt galime teigti, jog supranta daikto istorinę vertę?

– Sunku vertinti, nes mes gauname tik radinį ir išgirstame žmogaus pasakojimą, bet patikrinti nurodytos radavietės nėra galimybių. Tenka pasitikėti pasakojimu. Departamentas per 2019 m. 21 kartą Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijai pateikė Departamento teritorinių skyrių gautus archeologinius radinius (radinių grupes), kurie buvo rasti su metalo detektoriumi.

Atkreipiame dėmesį, kad keturiose didžiosiose socialinio tinklo "Facebook" grupėse per dieną paskelbiama vidutiniškai apie penkis įvairius archeologinius daiktus (skaičiuojant visą radinių kompleksą; daugiausia XIX–XX a.), rastus su metalo detektoriumi. Visiškai nežinomas vadinamųjų "juodųjų archeologų", kurie dažnai kasa kultūros paveldo objekto teritorijoje, veiklos mastas. Tad teigti, kad atsirado daugiau sąmoningumo, būtų kiek per drąsu. Kita problema: norint suvokti daikto istorinę, archeologinę ir kultūrinę vertę, reikia turėti reikiamą kompetenciją.

Svarbios detalės

– Ar dažnai šie radiniai suteikia svarbios informacijos apie Lietuvos praeitį? Prisiminkime Napoleono laikų spaudą.

– Svarbiausias dalykas – tiksliai ir sąžiningai nurodyta radavietė, radimo aplinkybės, taip pat gylis, kuriame rastas radinys. Kai turime radinį ir žinome tikslią radavietę, tada galime kalbėti apie vertingesnę informaciją.

– Galima sakyti, kad radinys be radavietės tai kaip kompiuteris be elektros?

– Panašiai. Sakykime, kažkur randamas žalvarinio gaminio fragmentas. Be radavietės jo vertė yra visiškai nulinė.

– Šiomis dienomis Lietuvoje pastebima vis daugiau metalo ieškiklių naudotojų. Ar jūs, Kultūros paveldo departamento specialistai, jaučiate šį pokytį? Galbūt iš pranešimų, kurių sulaukiate, arba iš pristatytų radinių kiekio?

– Pagal pranešimų skaičių tokios tendencijos nejaučiame, tačiau, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, jeigu skaičiuotume metais, tai atvejų, kai nuėjus prie Kultūros paveldo objekto pastebima, kad buvo vykdyti smulkūs kasimo darbai, tikrai padaugėjo. Anot archeologo dr. Gintauto Zabielos, Lietuvoje detektorių naudotojų yra mažiausiai keli tūkstančiai. Vertinant tai, kas yra pristatoma į Departamentą, tai lyg lašas jūroje.

Apmaudu, kad piliečiai, naudojantys metalo ieškiklius, yra neigiamai nusistatę departamento atžvilgiu. Suradę daiktų, kurie galbūt turi kultūrinę vertę, skelbia apie juos socialiniuose tinkluose ir diskusijose teigia, kad jokiu būdu radinių nepristatys į departamentą. Turėtų būti kitoks požiūris.

Be reikalo bijo

– Stebint interneto erdvę susidaro įspūdis, kad metalo ieškiklių naudotojai paniškai bijo Kultūros paveldo departamento. Komentaruose daugelis prisipažįsta, kad nuslepia radinius. Ar dažnai išaiškinate tokį žmogų?

– Šiuo atveju neturime tikslo nubausti. Tenka pripažinti, kad toks reiškinys yra masinis, pagrindinis tikslas ir prioritetas yra jį suvaldyti. Nubaudus vieną žmogų, vargu ar bus pasiekti teisenos tikslai. Tiesiog bus nuskriaustas vienas žmogus, o vykstančiam procesui tai turės mažai įtakos.

– Ar bent kartą buvo nubaustas žmogus, kuris geranoriškai atnešė savo rastas kultūros vertybes?

– Ne. Aš asmeniškai nežinau tokio atvejo. Departamentas, priimdamas archeologinius radinius, vadovaujasi Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 06 30 įsakymu Nr. ĮV-377 "Atlyginimo už istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turinčius radinius taisyklės" (Archeologijos taisyklės) nustatyta tvarka, kuri reglamentuoja įvairius aspektus, susijusius su archeologinių radinių atnešimu į departamentą ir tolesniu šių radinių keliu.

Archeologijos taisyklės reglamentuoja, kad asmenys per savaitę privalo pristatyti atsitiktinius radinius.

Asmeniui, per savaitę pristačius į departamento teritorinį skyrių atsitiktinai rastus daiktus, reikia dar papildomai raštu pateikti informaciją apie daiktų radimo vietą (pažymint žemėlapyje), nurodyti datą, radimo aplinkybes, radėjo vardą, pavardę ir kontaktinius duomenis. Departamento teritorinis skyrius, kurio veiklos srityje rasti radiniai, per tris darbo dienas nuo gautos informacijos kartu su radinius pateikusiu asmeniu (jeigu jis gali dalyvauti) patikrina radavietę ir surašo jos apžiūros aktą. Informacija apie radinius, jų fotografijos, radinių apžiūros aktas per penkias darbo dienas nuo radimo vietos apžiūros akto surašymo dienos pateikiama Departamentui ir teritorinei policijos įstaigai, kurios veiklos srityje rasti radiniai. Departamentas per penkias darbo dienas nuo radinių gavimo dienos perduoda juos Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijai (KKVVK), kuri per 20 darbo dienų nustato radinių istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę.

Departamentas, gavęs KKVVK posėdžio protokolą, kuriame nuspręsta, kad radiniai turi istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę, per tris darbo dienas persiunčia protokolo kopiją ir kitą informaciją Kultūros ministerijai, o ji per dešimt darbo dienų parenka šiems radiniams muziejų.

Svarbus aspektas – Archeologijos taisyklės reglamentuoja, kad asmenys per savaitę privalo pristatyti atsitiktinius radinius. Įvykdžius išdėstytus reikalavimus, galima gauti atlygį iš muziejaus, kuriam šie radiniai bus priskirti. Tai nereiškia, kad vėliau radinius pristatęs pilietis bus nubaustas, tačiau jis negalės pretenduoti į atlygį. Žinoma, jeigu kiltų įtarimas, kad pristatyti radiniai yra iš kokio nors kapinyno, tuomet vyktų tyrimas dėl žalos atskleistam ar dar neatskleistam kultūros paveldo objektui.

Siauraašmenis pentinis kirvis, žiedas, įveriamasis lanko strėlės antgalis. (KPD nuotr.)

Turėtų burtis į klubus

– Klubas "MINK" aktyviai prisideda prie Lietuvos archeologijos paveldo išsaugojimo, savanoriškai padėdamas archeologams tyrimų metu. Dalis kitų kasėjų, nepriklausančių klubui, taip pat reguliariai pristato radinius Kultūros paveldo departamento skyriams. Iš visų metalo detektorius naudojančių žmonių galbūt būtų galima išskirti labiausiai Lietuvos istoriją žalojančią žmonių grupę? Galbūt tai asmenys, vykdantys kasimo darbus raudonojoje zonoje, kuri įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, kurioje kasinėti ar atlikti kitus žemės judinimo darbus be specialaus leidimo draudžiama?

– Nenorėčiau išskirti vien tik raudonųjų zonų. Pagal archeologiją reglamentuojantį paveldo tvarkybos reglamentą, naudojimasis metalo detektoriumi yra priskiriamas archeologiniams žvalgymams, o juos Lietuvoje gali vykdyti archeologai, gavę tokių tyrimų projektui mokslinės archeologijos komisijos leidimą. Kitu atveju, visos archeologinių daiktų paieškos yra nelegalios. Kad ir kaip vertintume, tai vis tiek yra archeologinio paveldo žalojimas. Nenorėčiau sakyti, kad Lietuvoje turi būti saugojami vien tik nustatyti ir jau identifikuoti archeologiniai objektai bei nustatytas ribas turinčios teritorijos. Labai didelė dalis archeologinių objektų bus identifikuota ateityje, taigi žaloti dar neidentifikuotus objektus yra lygiai tokia pat neigiama veika, kaip ir žaloti jau identifikuotus paveldo objektus.

– Kaip manote, ar būtų įmanoma pakeisti dabartinę situaciją?

– Mano vizija būtų tokia. Pirmiausia, šiuo hobiu besidomintys žmonės turėtų burtis į klubus. Klubas (su įstatais, taisyklėmis, etikos kodeksu) pagal poreikį gali samdyti archeologą, kuris, sakykime, Antrojo pasaulinio karo mūšio vietoje išsiima leidimą atlikti archeologinius žvalgymus. Tuomet visi klubo nariai kooperuojasi ir pagal archeologinių žvalgymų metodiką tyrinėja bei padeda archeologams. Šiuo metu tai yra legalus būdas suderinti savo pomėgį su dabartine įstatymine baze.

– Dažnai socialinių tinklų grupėse metalo ieškiklių naudotojai sielvartauja dėl jiems nepalankios įstatyminės bazės. Ar yra galimybė, kad ji laikui bėgant keisis?

– Požiūris į, negražiai pavadinkime, juoduosius archeologus keičiasi net ir teisės aktams nepasikeitus. Pamažu atsiranda tarpusavio dialogas, bendradarbiavimas ir komunikacija. Ar to rezultatas bus įstatyminės bazės liberalizavimas – negaliu pasakyti. Mes raginame ieškiklininkus ieškoti sprendimų, o ne nusižengti šiandien galiojantiems teisės aktams. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad pakeisti dabartinį teisinį reguliavimą yra itin sudėtinga, nes reikėtų keisti kelis teisės aktus iš karto, o tai nėra lengva. Be to, reikėtų konceptualios vizijos, tenkinančios kultūros paveldo specialistus ir metalo ieškiklių naudotojus. Skirtingos Europos šalys nuėjo skirtingais keliais. Reikia atsižvelgti į gerąsias ir blogąsias patirtis ir jas pritaikyti mūsų kontekstui.

„Ryto naujienos iš tolimos praeities. Archeologinių tyrimų metu sužinojome dar nežinotų Kauno raidos detalių“, – ketvirtadienio rytą savo „Facebook“ paskyroje Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas pasidalijo ne tik trumpa informacija, bet ir nuotraukomis, įamžinusiomis radinius šalia Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios.

Rugsėjį Kauno pilies dauboje begręžiant polius, grąžtas, anot S.Rimo, atsirėmė į kietą daiktą. Netikėti radiniai sustabdė darbus, o Kultūros paveldo departamentas šioje vietoje pavedė atlikti detaliuosius archeologinius tyrimus.

„Žiemą archeologai nedirba, tačiau šiemet esant tokioms oro sąlygoms, mokslinė archeologinė komisiją leido atlikti“, – džiaugėsi S.Rimas.

Mokslinis interesas, kaip sakant, bus patenkintas, o radiniai liks ateities kartoms.

Bendrovė „Autokausta“ skyrė techniką, kurios pagalba daugiau nei 4 m gylyje buvo atkastas pagrindinis amfiteatro plėtros darbų trukdis – 60-70 cm skersmens betoninis vamzdis. Anot tyrimams vadovaujančio Všį Archeologijos centro vyresniojo archeologo Ryčio Šiaulinsko, brėžiniuose rastas vamzdis nežymėtas, todėl daugiau kalbėti apie jį sunku. Tikėtina, kad radinys – tarpukario palikimas arba jis čia atsirado iškart po karo. Betoninis vamzdis – ne vienintelė staigmena, kurią slėpė žemės. Maždaug 2 m gylyje buvo aptiktas akmenimis kloto grindinio fragmentas. Toks pats buvo rastas ir toje vietoje, kur dabar išrikiuotos senosios amfiteatro eilės.  

„Tikėtina, kad šis grindinys funkcionavo XX a. pradžioje. Greičiausiai jis vedė į šventovę“, – žvelgdamas į duobę svarstė R.Šiaulinskas.

Kiek žemiau archeologai pastebėjo dar ir tašytų rąstų sieną. Šalia – suplaktą grindinį. Pagal radinius spėjama, kad tai gali būti gyvenamosios arba ūkinės paskirties patalpų, naudotų XVI a. fragmentas. Kasti giliau archeologai negali dėl darbų saugos taisyklių, rausti platesniu spinduliu taip pat nėra galimybės.

„Laukiame bažnyčios ir vienuolyno kompleksą prižiūrinčio architekto, tada aptarsime visus galimus variantus“, – tyrimų vadovas R.Šiaulinskas neabejojo, kad radiniai nepakiš kojos tolimesniems darbams.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Archeologui antrino ir S.Rimas. Statybos, anot jo, vyks toliau. Lauko riedulių grindinys bus vėl užkastas, o poliai įgręžti taip, kad nepažeistų radinių po žeme.

„Archeologai užfiksuos, viską aprašys. Mokslinis interesas, kaip sakant, bus patenkintas, o radiniai liks ateities kartoms“, – užtikrino Kultūros paveldo skyriaus vedėjas.

Miestiečių antrąja religija vadinamo sporto šventovė įsikurs Senamiestyje, turtingame savo istorija, todėl statybų vietoje vykdomi archeologiniai tyrimai, padedantys atskleisti nuo pat seniausių laikų upių santakoje gyvenusių žmonių kasdienybę. Apie atliekamus tyrimus Kauno miesto muziejui sutiko papasakoti ilgametis Kauno kultūros paveldo objektų tyrinėtojas, archeologas Algirdas Žalnierius.

– Jūsų tiriamas objektas yra netoli Neries ir Nemuno santakos. Kokius istoriografinius faktus pavyko surinkti, ar pasisekė juos patvirtinti, o gal paneigti?

– Plataus masto istoriniai tyrimai nebuvo atlikti, tik fragmentiški, su statybos darbais susiję istoriniai tyrimai, tačiau šis tas yra žinoma. Šalia tyrimų vietos einantis Bernardinų skersgatvis skyrė buvusią Bernardinų vienuolyno valdą nuo miesto ir ši riba egzistavo iki XIX a. XVI a. vid. dėl vykstančios reformacijos ir kontrreformacijos kovos vienuolynas pradėjo skursti, jame liko labai nedaug vienuolių. Kad surinktų daugiau lėšų, vienuolynas ėmė nuomoti žemes miestiečiams nuo Bernardinų skersgatvio iki Santakos. Finansiniai reikalai, nuomojant žemes, sukėlė ginčų, kurie tęsėsi net apie 20 metų. Rodos, 1580 m. į ginčą teko įsikišti Steponui Batorui, nes vietos valdžia ginčo nebegalėjo išspręsti. Tuomet atsirado Santakos gatvė. Žemės Neries link atiteko vienuolynui, o žemės link Nemuno – miestui. Po minėtojo atidalijimo liko tuščia vieta. Archeologinių tyrimų metu visiškai neaptikome XVII a. pradžios sluoksnio, todėl, remiantis archeologiniais tyrimais, galima daryti prielaidą, jog gyventi čia pradėta tik XVII a. antroje pusėje. Tai geriausiai įrodo kokliai – randame XVI a. paskutinio ketvirčio koklių, o XVII a. datuojamų koklių, kurių gausu likusiose Senamiesčio dalyse, čia nėra.

– Ar šią vasarą vyraujantys ypač karšti orai turi įtakos tyrimų eigai?

– Tenka prisitaikyti prie karštų orų, dirbame nuo 6 val. ryto.

– Ar tiriant objektą pavyko aptikti ką nors neįprasto? Gal galite apie tai papasakoti plačiau?

– Vykdant tyrimus pavyko surasti pirmųjų Kaune stovėjusių medinių pastatų pamatus. Kaune tokios konstrukcijos išsilaiko ypač retai. Šioje vietoje šlaitas leidosi į Nemuną. Bėgant laikui čia susiformavo apie 2 m storio organikos sluoksnis, po juo, maždaug trijų metrų gylyje nuo dabartinio paviršiaus, aptikome minėtuosius pamatus. Anksčiau rasdavome tik pastatų kontūrus, šį kartą pavyko aptikti ir statybinės medžiagos. Pastatai statyti daugiausia iš pušų medienos. Vienos pušies skersmuo – netgi 77 cm. Gaila, kad neįmanoma atlikti dendrochronologinių tyrimų, nes išbrinkus medžio rievėms pradinės jų formos atkurti nebeįmanoma.

– Ar Kauno senamiesčio archeologinių tyrimų surinkta medžiaga skiriasi nuo kitų miestų senamiesčių archeologinės medžiagos? Kokie yra skiriamieji bruožai?

– Be abejo, kiekvieno miesto archeologinė medžiaga turi unikalių bruožų. Dažniausiai randami krosnių kokliai. Kiekviename mieste krosnių koklių gamybos principas tas pats, panašūs ornamentai, tačiau skiriasi gamybos subtilybės. Teko kasinėti Panemunės pilyje, atkasėme koklius, o jie – iš Kauno. Tai patvirtinti padėjo štampų palyginimas, kuris parodė, kad Panemunės pilyje naudoti kokliai yra pagaminti Kaune.

– Ar galima teigti, kad Nemuno ir Neries santakoje žmonės aktyviai gyveno dar iki Kauno pilies pastatymo bei oficialios miesto įkūrimo datos?

– Vargu ar galima teigti, kad gyventa nuolatos, greičiausiai keliaudami pro šalį čia žmonės apsistodavo laikinai, gaudydavo žuvį. Vykdant tyrimus rasta laužų likučių, puodų keramikos. 2017 m. greta šios vietos vykdant tyrimus, pavyko aptikti brūkšniuotosios keramikos puodą, ant kurio radome maisto gaminimo pėdsakų. Brūkšniuotoji keramika – seniausia randama Kauno senamiestyje, labai retai pasitaiko ir akmens amžiaus puodų šukių, tačiau jos būna ypač fragmentiškos.

– Kuri Kauno senamiesčio dalis yra mažiausiai tyrinėta?

– Kauno senamiestį sudaro 56 kvartalai, visuose teko darbuotis, o geriausiai ištirtas plotas greta Jėzuitų gimnazijos – bent pusė šio kvartalo ištirta 99 proc. Kaune tai geriausiai ištirtas plotas. Kiti kvartalai ištirti nuo kelių iki kelių dešimčių procentų. Mažiausiai tyrinėta pati Nemuno ir Neries santaka.

– Ar pačioje santakoje atliekant tyrimus būtų galima tikėtis įdomių archeologinių atradimų?

– Be abejo, žinoma, kad kažkur santakoje buvo sala, tačiau tiksliai nežinoma, kur. Toje saloje stovėjusi kryžiuočių pilis pastatyta XIV a. pabaigoje. Ją, praėjus metams po pastatymo, užėmė Jogaila ir Vytautas. Yra teorinė galimybė, kad pilis stovėjo kažkur prie Santakos. Greta esančiame sklype susiformavęs vienas iš storiausių kultūrinių sluoksnių Kaune net 7 m. Storesnis aptinkamas tik Kauno pilies griovyje, ten jis siekia net 10 m. Šių tyrimų vietoje kultūrinio sluoksnio storio identifikuoti nepavyks dėl nustatyto projektinio gylio, tačiau galima spėti, kad jis galėtų siekti apie 5 m.

Kol kas atkasti du iš keturių kolonų aplink sakyklą pagrindai. Išvysti naujausius atradimus bus galima kitą savaitę, liepos 17 dieną, sakoma sostinės savivaldybė pranešime.

„Aptikti kolonų pagrindai iš tiesų yra didžiulis atradimas. Mes atradome vieną iš dviejų pačių švenčiausių pastato vietų. Anksčiau šios kolonos siekė net 9 metrus. Atidengta vieta yra ypatinga – būtent čia pamaldų metų stovėdavo rabinas. Archeologiniai darbai dar bus tęsiami, tad atvykti patiems išvysti atradimus bus galima kitą savaitę, kai atidengsime dar daugiau svarbių Didžiosios Vilniaus sinagogos vietų. Viena jų – rūsys, esantis po dabar kasinėjama vieta“, – pasakojo tyrimų vadovas dr. Jonas Seligmanas.

Atliekant kasinėjimus aptikti ant sienų šalia bimos anksčiau buvę iškalti užrašai su nuorodomis į Senąjį Testamentą – viename minimi žmonės ir cituojama Pradžios knyga, kitame – eilės iš religinių giesmių. Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso (Vokiečių g. 13A) archeologiniai tyrimai tęsis iki liepos 19 d. Po to archeologiniai tyrimai bus pristatyti vilniečiams ir miesto svečiams, vyks pažintinės ekskursijos. Pirmoji jų – jau liepos 17-ąją.

Aptikti kolonų pagrindai iš tiesų yra didžiulis atradimas. Mes atradome vieną iš dviejų pačių švenčiausių pastato vietų.

Atrastų kolonų pagrindai lengvai atpažįstami iš turimų Sinagogos nuotraukų. Pasak dr. J. Seligmano, atradimo buvo tikėtasi, tačiau išvydus kolonų pagrindus vis tiek apėmė ypatingas džiaugsmas.

Didžiosios sinagogos archeologiniai tyrinėjimai pradėti 2011 m.: pernai buvo aptiktos dviejų mikvų (ritualinių baseinų) vietos, o praėjusių metų liepą tarptautinė izraeliečių, amerikiečių ir lietuvių archeologų grupė atrado didžiulę išorinę galinę Didžiosios sinagogos sieną, dalį Sinagogos grindų ir dalį bimos. Šiemet atliekamų archeologinių tyrimų tikslas – tęsti Didžiosios sinagogos liekanų tyrimą, atidengiant Aron kodešą (Toros rinkinių saugojimo vietą). Tyrimai atliekami moksliniais tikslais. Archeologiniams tyrimams vadovauja dr. J. Seligmanas (Izraelio kultūros vertybių tarnybos archeologijos padalinio vadovas) ir Justinas Račas (VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ archeologas).

Vilniaus miesto savivaldybė planuoja sutvarkyti Didžiosios sinagogos aplinką. Jau baigiamas rengti Žydų istorinės gatvės atkūrimo ir sutvarkymo techninis projektas. Savivaldybė prisideda ir prie Archeologinių tyrimų viešinimo parengdama informacinį stendą apie tyrimus, organizuoja tyrimų pristatymus miestiečiams.

Vilniaus Didžiosios sinagogos išlikę ženklai Vokiečių g. 13A – svarbi Vilniaus kultūros paveldo vertybė. Vilniaus Didžioji sinagoga buvo viena didžiausių žydų religinių institucijų Rytų Europoje. Ji garsėjo kaip svarbus žydų dvasinis ir švietimo centras, suteikęs Vilniui Šiaurės Jeruzalės vardą.

Mūrinė renesanso–baroko stiliaus Vilniaus Didžioji sinagoga pastatyta XVII a. iki tol čia stovėjusios medinės sinagogos vietoje. Ilgainiui šalia Didžiosios sinagogos susiformavo viešas miesto žydų gyvenimo centras, kurį sudarė 12 kloizų (mažų studijoms skirtų sinagogų), bendruomenės centro ir pirčių pastato su mikvomis (ritualiniais baseinais). Pastatai sudarė dviejų kiemų kompleksą, vadinamą Šulhoifu. 1903 m. tarp Didžiosios sinagogos ir Žydų gatvės pastatyta Strašuno rabinų biblioteka. Per Antrąjį pasaulinį karą Didžioji sinagoga ir kiti komplekso pastatai stipriai apgriauti. 1955–1957 m. pastatų liekanos sulygintos su žeme. 1964 m. Didžiosios sinagogos vietoje pastatytas mūrinis vaikų lopšelis-darželis.

Didžiosios sinagogos architektūrinius tyrimus atlieka Jungtinė kultūros paveldo profesionalų komanda iš Lietuvos, Izraelio, ir Amerikos, Geros valios fondo ir archeologinių tyrimų grupės narių lėšomis.

Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė.