Tiesa, pasirašant ketinimų protokolą, mūsų Vyriausybės atstovai rodė kur kas daugiau entuziazmo nei „Rheinmetall AG“ tarptautinių strateginių programų plėtros direktorius Maximillian Froch. Jis buvo gana lakoniškas dėl terminų bei sąlygų. Ir, gaila, kad mūsų žiniasklaida pasitenkino valdžios viešųjų ryšių spaudos pranešimais, nes klausimų, kuriuos reikėtų užduoti, daug. Ypač žinant šios Vyriausybės polinkį į „pjarinius“ veiksmus, realaus verslo veiklos nesuvokimą bei norą užkrauti visuomenei papildomus mokesčius. Tad keturi klausimai, į kuriuos privalome gauti atsakymus.

1 klausimas. Ar „Rheinmetall AG‘‘ ketinimas statyti amunicijos gamyklą Lietuvoje yra susijęs su Valstybės gynybos tarybos sprendimu „Leopard 2‘‘ – jei bus Vokietijos tankai, bus ir gamykla?

Toks mainų, o tiksliau „offset‘‘ principas gana paplitusi praktika gynybos pramonėje, kai valstybė, kuri įsigyja didelių gynybos priemonių ir įsipareigoja ilgam laikui, iš gamintojo reikalauja įsigyti sutartai sumai prekių, kurios gaminamos šiuo atveju Lietuvoje arba investuoti į gamybą vietoje. Man pačiam teko organizuoti tokį sandorį 1995 metais, kai Krašto apsaugos ministerija įsigijo didelį kiekį prieštankinių granatsvaidžių ir amunicijos, o mainais už tai Švedijos gynybos pramonės įmonė „Bofors AB‘‘ įsipareigojo investuoti į gamybą Lietuvoje. Ir nuo to laiko Panevėžio įmonė „Stigma‘‘ gamina skirtingų tipų amunicijos konteinerius, kuriuos perka švedai ir jie keliauja po visą pasaulį.

2 klausimas. „Rheinmetall AG‘‘ savo produkciją eksportuoja po visą pasaulį. Deja, net ir į tas valstybes bei tokiems režimams, kur mes tikrai nenorėtume, kad Lietuvoje pagaminta amunicija atsidurtų. Ar Vyriausybės ketinimų protokole yra numatytas toks ribojimas? Ar Lietuvos valdžia išlaikys – kas įprasta praktika tokiame versle – teisę kontroliuoti galutinį vartotoją (end user certificate)?

3 klausimas. Lietuva turės prisidėti prie šių investicijų. Kiek ir kaip – dar nežinome. Tačiau kodėl Lietuva nedalyvauja Europos gynybos investicijų programoje, kuri dalina 1.5 mlrd. eurų subsidijų gynybos pramonei 2025-2027 m.? Tas pats „Rheinmetall AG‘‘ su Rumunijos įmonėmis dalyvavo ir gavo subsidiją bendriems projektams, kas gerokai mažina šalies finansinį prisidėjimą. Ar tiesiog pakelti mokesčius Lietuvos gyventojams yra lengvesnis kelias?

4 klausimas. Trečiadienį Vyriausybėje vyko diskusijos, kaip didinti gynybos finansavimą. Naujasis krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas pristatė, kad prioritetas yra oro gynyba, o tankai – tolimos ateities perspektyva (diplomatiškai atsisakyta „Leopard 2‘‘). Nors mes, partija „Laisvė ir Teisingumas“, palaikome tokią poziciją ir visada raginome pirmiausia stiprinti oro gynybą ir prieštankinę ginkluotę, tačiau kyla logiškas klausimas: kokia atsakingų valstybės institucijų sprendimų galia ir subordinacija mūsų šalyje? Ministras vienu pasisakymu „padėjo į pavėsį priimtą“ Valstybės gynimo tarybos sprendimą dėl tankų pirkimo. Ten pat ministras „padėjo“ ir kariuomenės vadą, kuris buvo didelis „Leopard 2‘‘ tankų entuziastas ir nuolat tvirtino, kad tankų Lietuvai reikia. Gal sprendimas atšauktas? Gal įvyko naujos realių karybos ekspertų diskusijos ir pateikta nauja strategija? Gal yra prezidentas, kuris galėtų paaiškinti? Ir ar „Rheinmetall AG‘‘ skubus protokolo pasirašymas nėra situacijos gelbėjimas, kaip nors išlaikyti įsipareigojimą įsigyti tankus?

Sunku tartis su valstybe, kurioje neaišku, kas ir kaip priima sprendimus. Ir kas nors už ką nors atsako.

Politikas portalui teigė norįs daugiau dėmesio skirti politinei ir visuomeninei veiklai, tačiau neatmetė, kad prie šio verslo dar sugrįš.

„Mes padarėme verslo pardavimą ir susijungimą su stambesne įmone. Kryptis išlieka ta pati, parduotuvės bus tose pačiose vietose, tik veiks po „Vynotekos“ ženklu. Jie pasipildys savo portfelį mūsų vynais“, – delfi.lt apie pokyčius pasakojo A. Zuokas.

„Zenoteca“ parduotuvės veikė sostinės Užupio ir A. Vienuolio gatvėse. Jose prekiauta itališku vynu, taip pat užkandžiais, aliejumi.

Politikai giria bankus, kurie prisidės prie krašto gynybos sumokėdami solidarumo mokestį. „Solidarumo“ žodis čia netinka, nes solidarumas reiškia, kai kažką darai savanoriškai, o ne priverstas įstatymu. Neteisinga išvis šį mokestį vadinti „bankų solidarumo“ mokesčiu, nes jį realiai sumoka Lietuvos gyventojai ir verslas, mokėdami vienas didžiausių paskolų palūkanas ir banko mokesčius. Tad ne bankai, o Lietuvos žmonės jau tiesiogiai prisideda prie papildomo krašto gynybos finansavimo.

Tačiau to dar neužtenka, Seimo nariai siūlo dar papildomai apmokestinti verslą ir gyventojus, lyg papildomi milijonai eurų būtų geriausias šarvas nuo galimų grėsmių. Deja, ne. Ne pinigų kiekis, o jų protingas ir efektyvus panaudojimas yra realus krašto gynybos pajėgumo pagrindas.

Šių metų biudžete gynybai numatyta 2,1 mlrd. eurų. Didžiąją dalį šių lėšų sudarys biudžeto asignavimai, likusi dalis bus skirta iš surinkto bankų „solidarumo“ įnašo. Pastaroji galės būti leidžiama tik statyboms! Ir gynybos biudžetas kitąmet pasieks rekordinius 2,71 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Tačiau, matome, kad karštos politikų kalbos dažnai lieka tik spaudos pranešimuose. Krašto apsaugos ministerija (KAM), įgyvendindama krašto apsaugos sistemos plėtros planus, per ateinantį dešimtmetį (DEŠIMT METŲ) karinei technikai ir amunicijos atsargoms įsigyti planuoja skirti tik 3,1 mlrd. eurų, t. y. kasmet tai sudarytų apie 12 proc. viso gynybos biudžeto. Toks KAM ministro viešas prisipažinimas! Tik šiek tiek daugiau nei 10 proc. realioms atgrasymo priemonėms! Esame statybininkų tauta, todėl įsivaizduojame, kad mus apgins nauji poligonai ir kareivinės… Ir sunku patikėti didelius pinigus politikams, kurie atidarydami naujas kareivines, net nesugeba pasakyti žurnalistams be popierių, kiek pabrango projektas nuo pradinės kainos. Pasirodo nedaug, kokiu nežymiu trečdaliu…

Partija „Laisvė ir Teisingumas“ puikiai supranta poreikį stiprinti gynybos pajėgumus kaip būtiną atgrasymo priemonę, tačiau esame realistai ir žinome, kad tik kolektyvinės gynybos skydas gali būti efektyvus, ir aišku - pirmiausia NATO. Tačiau kintanti JAV politika ir Dolando Trampo pareiškimai, net dar netapus prezidentu, jau daro neigiamą poveikį Ukrainos fronte ir NATO įsipareigojimų stiprumui. Deja, kai kur reikia sutikti D.Trumpu: iš 30 NATO šalių tik dešimt skiria saugiau nei 2 proc. BVP. Ir tarp jų, išskyrus JAV, Jungtinė Karalystę ir Lenkiją, tik mažosios šalys kaip Lietuva. Tai kiek mes bedidinsime savo finansinį indėlį, dėl mažo mūsų BVP, jis išliks labai nežymus.

Ir nereikia pykti ant JAV generolo Beno Hodgeso, kuris pasakė žinomą tiesą – 5-jo NATO straipsnio ir net regioninių gynybos planų aktyvavimą turės patvirtinti NATO šalių politikai. Ir tam reikės laiko.

O paskutinių dienų naujiena, tai Lenkijos įstatymų apribojimai, kurie neleidžia Lenkijos kariuomenei vykdyti karinius veiksmus už šalies sienų. Net NATO 5 straipsnio aktyvavimas neįmanomas neįveikiant šios teisinio barjero. Dešimtys iškilmingų Lenkijos ir Lietuvos prezidentų susitikimų, o esminiam klausimui ir susitarimui prie vyno taurės laiko ir neužteko. Kartu tai rodo Lietuvos užsienio politikos fiasko, kai daug karštų kalbų, bet jokių namų darbų. Užsienio ir KAM reikalų ministrai turėtų eiti užtarnauto poilsio. Kaip galima reikalauti piliečių didesnio finansinio prisidėjimo, kai pati valdžia nesugeba atlikti paprastą kaiminių šalių teisės aktų analizę, kurie karinio konflikto atveju netrukdytų staigiai reaguoti? Priminsiu, net tankams iš Vokietijos pervežti į Lietuvą reikės lenkų leidimo ir geranoriškumo.

Todėl ryžtingai pasisakome už jungtines Europos Sąjungos karines pajėgas ir bendrą sienų apsaugą. Ir bendrą teisinį reguliavimą.

Ir tai turi tapti mūsų užsienio politikos pagrindiniu tikslu.Tam turime telkti sąjungininkus visoje ES. Kiekvienas Lietuvos kandidatas į Europos parlamentą turi įsipareigoti siekti šio gyvybiškai svarbaus tikslo. Svarbaus ne tik mums, o visai Europos Sąjungai.

Visiškai nelogiška matyti, kaip didžiausių ES ir NATO šalių, tokių kaip Italija, Prancūzija ir Vokietija, karinės pajėgos sukoncentruotos ES viduryje. Kai tai pačių ES politikų patvirtinti gynybos planai ir numatomos grėsmės yra ES pasienio valstybėse, ypač rytuose. Ir tai padėtų net toms šalims, kurios nenoriai didina lėšų gynybai, efektyviau panaudoti turimus resursus.

Karo ar karinių konfliktų atveju, karių motyvacija yra nemažiau svarbi nei moderni ginkluotė. Dažnai girdime klausimą, kodėl vokiečių kariai turi ginti Lietuvą, ar britų – Estiją. Atliekamos ES gyventojų apklausos rodo gana rezervuotą visuomenės norą kariauti už kitą šalį. Todėl turime pakeisti naratyvą savo galvose ir politikų kalbose. Vokiečiai Lietuvoje saugos ne mus, o Europą, tame tarpe ir savo namus. Ir čia laukia didelis darbas, kad kiekvienas ES pilietis, kuris tarnautų Jungtinėse ES pajėgose Lietuvoje ar Portugalijoje, Kroatijoje ar Graikijoje, žinos, kad rengiasi ginti Europą kaip savo namus. Lenkas, vokietis, italas, prancūzas ar lietuvis bendros tarnybos metu ne tik padidins savo gynybos gebėjimus, bet stiprins tą vienybės jausmą, kuris suprantamas tik ginklo broliams.

Suprantama, kad tai ilgas kelias, bet nepradėjus juo eiti, liksime ten kur ir dabar esame. Nes grėsmių artimiausius dešimtmečius Europos Sąjungai tikrai netrūks. Jau ES žengiami pirmi žingsniai – bendri mokymai tarp ES šalių, bandymai sureguliuoti teisinius skirtumus. Svarstoma nauja Europos komisaro pozicija ES gynybai.

Ir pagrindiniai neatidėliotini darbai: ES karinės technikos ir amunicijos standartizavimas, bendrų gynybos pramonės pajėgumų formavimas ir teisinių procedūrų dėl karinės technikos judėjimo už nacionalinių sienų, įteisinimas. Europos Sąjunga jau yra ekonominės sąjunga, tačiau turime tapti ir karine sąjunga.

O ką galime ir privalome padaryti patys?

Pirma: Politinių partijų susitarimas dėl vyriausybės ir valstybės tarnybos veiksmų, skirtų BVP didinimui. Pasisakome už valdžios institucijų įsipareigojimą mažinti biurokratiją, perteklinius ribojimus, ES lėšų greitą panaudojimą, šešėlio mažinimą ir Lietuvos ekonomikos augimo skatinimą, kuris didintų šalies BVP, o kartu ir gynybos biudžetą. Politinių partijų susitarimas – siekti 4 proc. BVP augimo kasmet. Yra labai konkrečių priemonių: vyriausybė kažkodėl nesinaudoja galimybe gauti papildomas pajamas už žemę, kuri užstatyta pastatais ir yra nuomojama. Priėmus sprendimą ją be jokių biurokratinių procedūrų parduoti, biudžetas gautų dideles pajamas, kurias galėtų nukreipti atgrasinimo priemonių stiprinimui.

Antra: Suprasdami gynybos finansavimo svarbą siūlome pilietinę akciją – 5 metų laikotarpiui atsisakyti vienos nedarbo dienos. Juk per vieną darbo dieną Lietuvoje sukuriama apie 180 mln. eurų BVP. Ir tai galėtų būti Kovo 11-oji. Taip prasmingai paminėtume Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir įtvirtintume savo laisvę realiais darbais.

1. Ar šiuo metu VMS ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pasirašyta sutartis yra galiojanti? Ar Jūsų viešai skelbiami pakeitimai dėl statybų branginimo, koncesijos objekto ir terminų keitimo vyksta pagal šią sutartį?

2. „BaltCap“ (finansuotojas) / UAB „Vilniaus daugiafunkcinis kompleksas“ (sutarties vykdytojas) nutraukė daugiafunkcinio centro statybos darbus 2023 lapkričio mėnesį. Jūs, kaip meras ir tarpžinybinės darbo grupės vadovas, turėjote fiksuoti Koncesijos sutarties pažeidimą ir taikyti sutartyje numatytas sankcijas. Ar tai buvo padaryta?

3. Ar visos „BaltCap“ (finansuotojas) / UAB „Vilniaus daugiafunkcis kompleksas“ garantijos pagal sutartį yra šiuo metu suteiktos ir galiojančios?

4. „BaltCap“ (finansuotojas) / UAB „Vilniaus daugiafunkcinis kompleksas“ teigia, kad į daugiafunkcio centro projektą jau investavo 8,1 mln. eurų. Vertinant viešai žinomą faktą, kad UAB „Vilniaus daugiafunkcinis kompleksas“ vadovas Š. Stepukonis yra įtariamas didelių lėšų pasisavinimu, kyla pagrįstų abejonių ir dėl pateiktų investicijų sumos. Ar jūs, kaip sutarties priežiūros grupės vadovas, pradėjote nepriklausomą atliktų investicijų įvertinimą?

5. Vertinant tai, kad komplekso statybos praktiškai nepajudėjo, kyla pagrįstų abejonių dėl daugiau nei aštuonių milijonų investicijos, todėl prašome atsakyti, ar „BaltCap“ atsiskaitė su visais komplekso rangovais ir subrangovais?

6. Prašome paaiškinti ir pateikti skaičiavimus, kodėl Jūs sutinkate indeksuoti (branginti) statybos darbus kartu su finansavimo kaštais nuo 94,54 mln. eurų iki 122,51 mln. eurų (pasak Jūsų, 27 proc.)? Sutarties punktuose 1.7 ir 36.2.3 aiškiai numatyta indeksavimo procedūra. Šis punktas taikomas, kai Jūs pripažįstate, kad dėl Koncesijos užsakovai (VMS, ŠMSM) kaltės susidarė prielaidos keisti statybų kainą. Kokia ta kaltė? Pagal šį punktą galima indeksuoti tik statybos kainą taikant SSKĮ indeksą tik statybos darbams. Tai kodėl buvo indeksuota kartu su finansavimo kaštais, kas naudinga tik „BaltCap“ / UAB „Vilniaus daugiafunkcinis kompleksas“?

7. Ar toks prašymas buvo pateiktas Jums 2023 m. spalio 6 d. su pono Š. Stepukonio parašu?

8. Kodėl viešai klaidinate visuomenę ar slepiate faktą, kad Jūs jau atlikote vieną Koncesijos sutarties darbų ir finansavimo indeksaciją 2021 m., pasirašydami sutartį su „BaltCap“ ir padidindami sumą iki 94,5 mln. eurų? Ir tai buvo siejama su COVID-19 situacija. 2020 m. Koncesininko pateiktame galutiniame pasiūlyme projekto vertė buvo 88,7 mln. eurų (visi statybos darbai – 77,4 mln., finansavimo kaštai – 7,1 mln., projektavimas – 3,6 mln., tyrimai – 0,5 mln.). Tad viena statybos darbų indeksacija jau yra padaryta.

9. Mere V. Benkunskai, kodėl slepiate faktą, kad sutikdami su projekto finansuotojo „BaltCap“ pasiūlymu 2021 m. sutikote su ypač didelėmis finansavimo palūkanomis (apie 8 proc.), kas per 22 metus sudaro 51 mln. eurų? Tai taip pat buvo užslėpta visų galimų rizikų, taip pat ir statybų, jau antroji indeksacija. Būtent todėl „BaltCap“ nesikreipė dėl statybų indeksavimo tuo metu, kai pagal sutartį galėjo, laikotarpyje nuo sutarties pasirašymo (2021 m. spalis) iki sutarties įsigaliojimo (2022 m. liepa).

10. Kodėl sutinkate ne tik didinti statybos kainą, nukelti terminus, keisti koncesijos objektą, bet ir perimti projekto finansavimo įsipareigojimą iš „BaltCap“?

• Pasisakome už tvirtą transatlantinę partnerystę ir NATO glaudesnį bendradarbiavimą. Tačiau, vertindami atskirų šalių vidaus politikos interesų svarbą bei nepastovumą, ir tai, kad NATO neturi savo karinių pajėgų, kurios galėtų greitai reaguoti į grėsmes, būtina sukurti ES ginkluotąsias pajėgas.

• ES jungtinės ginkluotosios pajėgos – stiprus ir efektyvus NATO aljanso partneris.

Todėl pagrindinis Lietuvos užsienio politikos tikslas turi būti telkti sąjungininkus dėl ES jungtinių karinių pajėgų ir bendros ES sienų apsaugos įsteigimo, kurių pajėgos būtų dislokuotos pagal realias grėsmes ES pasienio valstybėse.

• Tai turi būti ir naujojo ES parlamento kadencijos pagrindinė tema – bendra jungtinė ES armija ir pasienio apsauga, kuri garantuotų nelegalios imigracijos sustabdymą taikant apgręžimo politiką Lietuvos, Lenkijos, Suomijos ir kitų šalių pavyzdžiu.

• Taip būtų teisingai ir logiškai paskirstytos ES lėšos bei kariniai pajėgumai, taip pat stiprinama europiečio tapatybė ir atsakomybė už savo kontinentą bei taiką pasaulyje.

• ES jungtinės karinės pajėgos kartu su NATO taip pat būtų realiausios saugumo garantijos Ukrainai, tapus ES nare.

Pirmi žingsniai:

• ES karinių pajėgų ginkluotės unifikavimas ir pramonės pajėgumų užtikrinimas;

• Teisiniai sprendimai, kurie užtikrintų karinių pajėgų judėjimą tarp ES šalių – narių;

• ES bendrų karinių pajėgų suformavimas ir dislokavimas ES pasienio valstybėse pagal patvirtintus NATO gynybos planus ir realias grėsmes.

2023 m. rugsėjo mėnesio Europos Parlamento paskelbtoje apklausoje – 81 proc. ES piliečių teigiamai žiūri į ES ginkluotojų pajėgų sukūrimą. Ypač palankus didžiausias karines pajėgas ES turinčių valstybių, tokių kaip Prancūzija (branduolinė valstybė), Italija, Lenkija požiūris į tai. Taip pat ir Lietuvos.

Šiandien keistai atrodo, kai didžiausios kariuomenės bei ginkluotės kiekiai yra sutelkti Europos viduryje (nors Prancūzija, Vokietija, Italija ar Olandija neplanuoja tarpusavio santykių aiškintis ginklu), kuomet bendrai pripažintos grėsmės yra pasienio ES valstybėse.

Keistai atrodytų, jei mes stabdytume nelegalius imigrantus ne prie Baltarusijos sienos, o prie Kauno... Tačiau, taip atrodo NATO ir ES gynybos planai realybėje, o NATO sutarties 5 straipsnio aktyvavimui reikia visų šalių pritarimo ir laiko tokiam sprendimui priimti.

Partija Laisvė ir teisingumas, remdamasi Lietuvos ir užsienio karo ekspertų rekomendacijomis bei vertinimais, taip pat Rusijos-Ukrainos karo patirtimi, neigiamai vertina VGT sprendimą įsigyti tankus, nes šis sprendimas, pasirodo, priimtas vienasmeniškai Lietuvoje ir nėra integruotas į NATO gynybos planus.

Šis sprendimas, vertinant ribotus Lietuvos finansinius resursus krašto gynybai, ženkliai apriboja Lietuvos galimybes apsirūpinti kitomis efektyvesnėmis gynybos sistemomis ir įklampina į ilgalaikius neproporcingai didelius išlaikymo kaštus.

Tankų įsigijimas be palaikymo iš oro neturi prasmės, o brangus logistikos organizavimas reikalautų ypatingai didelių ir taip ribotų lėšų gynybai.

Lietuvai svarbu didinti savo strateginių objektų ir miestų gynybos potencialą. Tam būtinos skirtingo nuotolio priešlėktuvinės, prieštankinės gynybos priemonės; oro, jūrų ir žemės dronai; elektroninės gynybos priemonės; vietinės karo pramonės stiprinimas ir aktyviai gynybai paruošta visuomenė. (Suomijos ir Šveicarijos pavyzdžiai).

Gynybos papildomas finansavimas: jokių naujų mokesčių!

• 2024 m. Lietuvos gynybos biudžetas bus 2.1 mlrd. eurų, t.y., 2,75 proc. nuo BVP 134,8 mln. eurų, kuri valdžia vadina ,,banko solidarumo mokesčiu‘‘, mes, Laisvė ir teisingumas, tai vadiname verslo ir piliečių papildomu prisidėjimu prie Lietuvos gynybos, nes būtent jie sumoka šiuos pinigus už brangiausias paskolas ir banko aptarnavimo mokesčius ES.

• Pagrindinė gynybos stiprinimo priemonė – Lietuvos ekonomikos skatinimas. Valdžios institucijos ir lyderiai turi įsipareigoti mažinti biurokratiją, perteklinius ribojimus, spartinti ES lėšų greitą panaudojimą, šešėlio mažinimą, kuris didintų šalies BVP, o kartu ir šalies gynybos biudžetą. Siūlome parengti ir pasirašyti Politinių partijų susitarimą, kuriame būtų aiškios ekonomikos skatinimo priemonės, kurios leistų pasiekti – 4 proc. BVP augimo kasmet.

Nepateisinama, kai prasiėjus jau ketvirtiems 2021-2027 m. Europos Sąjungos (ES) finansinės perspektyvos metams, Lietuvos regionuose nepradėti investiciniai projektai, kuriems skirta 1.8 mlrd. Eurų! Šios lėšos augintų regionų gyvenimo kokybę ir šalies BVP. Priežastis – ministerijos iki šiol nepabaigia planavimo proceso... Tai nepateisinama.

• Pasisakome už vienos nedarbo dienos atsisakymą 5-erių metų laikotarpiui, kaip pilietinę priemonę tikslui pasiekti: per vieną darbo dieną Lietuvoje sukuriama apie 180 mln. eurų BVP.

Tai galėtų būti Nepriklausomybės atkūrimo diena – Kovo 11-oji. Taip prasmingai pažymėtume Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir savo darbu įtvirtintume savo laisvę, nes stiprintume savo gynybą.

Partijai A. Zuokas vadovaus dvejus metus.

Anot partijos pranešimo, lyderis rinktas iš penkių kandidatų.

„Tas pasitikėjimas, kurį šiandien pamačiau, tikrai įkvepia. O mums to pasitikėjimo savimi ir darbo šiemet tikrai reikės“, – sakė A. Zuokas.

„Visada esu optimistas, bet suprantu, kad viso pasaulio pakeisti negalime, tad pakeiskime nors valdžią, nuo kurios pavargo visa Lietuva. Kalbu ne tik apie valdančiuosius, pasiklydusius ir savo reformose, ir vertybėse, kalbu ir apie oportunistinę opoziciją, kuri pasirinko ne veikimo, o laukimo strategiją – esą politinės švytuoklės principas ir taip suveiks. Lietuvai reikia ir vizijos, ir ūkiškumo ir naujo vertybinio kompaso“, – teigė jis.

„Laisvė ir teisingumas“ šeštadienį šiek tiek pakeitė organizacijos struktūrą, įkūrė tarybą. Jos pirmininku išrinktas pastaruoju metu laikinai partijai vadovavęs Artūras Paulauskas.

Šeštadienį vykusiame suvažiavime partija gegužę vyksiančiuose prezidento rinkimuose nusprendė remti advokato I. Vėgėlės kandidatūrą.

„Laisvė ir teisingumas“ skelbia, jog  A. Zuokas suvažiavimo metu pabrėžė, kad partijos pagrindinės vertybinės nuostatos sutampa su kandidato I. Vėgėlės deklaruojamomis vertybėmis.

Tas pasitikėjimas, kurį šiandien pamačiau, tikrai įkvepia. O mums to pasitikėjimo savimi ir darbo šiemet tikrai reikės.

Pernai lapkritį „Laisvės ir teisingumo“ valdyba buvo pasiūliusi į prezidentus kelti A. Paulauską, tačiau jis šią savaitę paskelbė neketinantis kandidatuoti ir siūlė partijai remti advokato Igno Vėgėlės kandidatūrą.

Prezidento rinkimai Lietuvoje vyks šių metų gegužės 12 dieną.

„Laisvės ir teisingumo“ suvažiavime šeštadienį taip pat patvirtinta partijos programa šiemet vyksiantiems rinkimams bei gegužės 12-ąją vyksiančiam referendumui dėl dvigubos pilietybės.

Programoje akcentuojamas žmonių saugumas, tinkama krašto gynyba, būtinybė aktyviai ginti šalies nacionalinius interesus ieškant palaikymo Europos Sąjungos (ES) institucijose.

Partija taip pat skelbia pasisakanti už būtinybę apsaugoti išorinę ES sieną bei kovojant su nelegalia migracija ir kontrabanda iš bendro Bendrijos biudžeto finansuoti fizinio barjero statybą.

Partija „Laisvė ir teisingumas“ įkurta 2020 metų birželio pradžioje A. Zuoko vadovaujamos Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) pagrindu, prisijungus partiją likviduojantiems „tvarkiečiams“ ir A. Paulausko judėjimui „Pirmyn, Lietuva“.

Per Seimo rinkimus 2020 metais partijai nepavyko įveikti 5 proc. rinkimų barjero, vienmandatėje apygardoje į parlamentą išrinktas tik tuometinis jos vadovas Remigijus Žemaitaitis, tačiau pernai pavasarį jo narystė organizacijoje sustabdyta dėl antisemitinių pareiškimų, o vėliau politikas įkūrė savo partiją „Nemuno aušra“.

„A. Avulio įsitraukimas į projektą yra labai svarbus ir neabejotina, kad jis su savo gebėjimais ir finansinėmis galimybės šį projektą galėtų įgyvendinti. Tačiau esminė sąlyga šito susitarimo yra indeksavimo dydis“, – žurnalistams penktadienį sakė A. Zuokas.

Anot jo, indeksavimo dydį sudarys dvi dalys: pirma – dėl pasikeitusių statybų kainos, antra – dėl keičiamo projekto apimties. Jis sakė palaikantis planus didinti stadiono vietų skaičių, tačiau nesutinka su papildomos arenos statybomis.

„Visada pasisakėm, kad stadionas būtų ne mažiau 18 tūkst. vietų, atitinkamai tai daliai turės didėti statybos kaina. Manom, kad visiškai nereikalinga statyti dar vieną krepšinio aikštę, šiandien turim dvi geras ir dar vieną statomą privačių investuotojų, tai čia yra nepagrįstos išlaidos, kurios didins bendrą projekto sąmatą“, – sakė A. Zuokas.

Jo manymu, norima indeksavimo suma, nekalbant apie papildomų objektų kainą, galėtų būti apie 30 mln. eurų.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas penktadienį pranešė, kad stadiono statybos kaina indeksuojama 40,35 proc. (be finansavimo ir operavimo kaštų), iš jos savivaldybė ir Vyriausybė padengtų 28,71 proc., o likusią dalį – 11,64 proc. – koncesininkė, kuri ją dengtų iš apyvartinių lėšų ir pelno. Galutinės indeksavimo sumos jis nepranešė. 

A. Zuokas taip pat pastebėjo, kad peržiūrint sutartį ir „Hanner“ išsiderėjus geresnes palūkanas su bankais, būtų galima projektą atpiginti.

„Baltcap“ sąlyga buvo, kad jie miestui skolina pinigus, arba tiek kainuoja „BaltCap“ pinigai. Pasirašant sutartį buvo apie 7 proc. metinių palūkanų plius, jei keičiasi „Euribor“, keičiasi ir palūkanų suma. Dabar miestui pinigai, kuriais statybų „Baltcap“, kainuotų apie 10–11 proc., o jei ponas Avulis persiderės su bankais, manau, jis geresnis derybininkas ir turės geresnes sąlygas. Tai čia yra galimybė miestui netgi projektą atpiginti“, – sakė A. Zuokas.

Penktadienį pranešta, kad Nacionalinio stadiono Vilniuje projektą iš jo koncesininkės ir statytojos – investicijų bendrovės „BaltCap“ – perima „Hanner“. A. Avulis sako, jog pagrindinė jo dalyvavimo sąlyga buvo kainos indeksavimas.

Visų pirma, kieno interesus jis atstovauja: kaip meras – Vilniaus miesto, ar kaip TS-LKD partijos narys galimai savo partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio šeimos verslo interesus.

Mat, rutuliojantis visai Nacionalinio stadiono epopėjai, paaiškėjo, kad „BaltCap“ fondo įmonė „BaltCap Infrastructure Fund“ yra glaudžiai susijusi su milijoninėmis investicijomis į Karalienės Mortos mokyklą ir vaikų darželį „Vaikystės sodas‘‘. Į Lansbergių verslą investavo nei daug, nei mažai - apie 11 mln. eurų.

Šį sandorį, kaip ir sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe dėl Nacionalinio stadiono, organizavo lošimais ir pinigų pasisavinimu įtariamas „BaltCap“ partneris Šarūnas Stepukonis.

Ar čia ne sutapimas, kuomet Tėvynės sąjungos – konservatorių tuometis Vilniaus vicemeras V. Benkunskas pakeičia savo neigiamą ir griežtą poziciją dėl Nacionalinio stadiono projekto beveik tuo pat metu, kai  jo partijos pirmininko G.Landsbergio šeima derasi su „BaltCap“ dėl 11 mln. eurų investicijos į savo šeimos verslą.

Kitas įdomus „sutapimas“ – viešai nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras ir „BaltCap“ fondas dirba su ta pačia teisininkų kontora „TGS Baltic‘‘. Tad klausimas, ar vilniečiai ir visa Lietuvos visuomenė (juk stadionas nacionalinis!) gali gauti objektyvią informaciją apie tai kas vyksta su stadionu, lieka atviras. Beje, Vilniaus miesto savivaldybė ir jai pavaldžios įstaigos  taip pat ilgą laiką dirbo su advokatų kontora „Wint law firm“ (po susijungimo kontoros pavadinimas tapo „Noor“, kurios klientas yra „BaltCap“). Šios įstaigos patekdavo į V. Benkunsko kuruojamas sritis. Kodėl tas svarbu? Todėl, kad V. Benkunsko sūnėnas taip pat tarybos narys Mantas Benkunskas dirbo „Wint law firm“. 

Kalbant apie „BaltCap“ fondo partnerių problemas, tai yra privačios įmonės reikalas, tačiau jų problemos neturi būti sprendžiamos vilniečių pinigais. Stadiono teritorijoje darbai nevyksta nuo 2023 lapkričio mėnesio, nors tokio darbų stabdymo galimybės dėl tokių priežasčių, apie kurias jau kalbėjau ne kartą, sutartyje nėra. Kitaip tariant, šis darbų stabdymas jau šiuo metu gali būti traktuojamas kaip sutarties pažeidimas ir pagrindas tą sutartį nutraukti.

Dar priminsiu, kad „BaltCap“ gautus pinigus iš bankų tik perskolina Vilniaus miestui užsidėjęs savo maržą (politinę riziką). Šiuo metu šių pinigų kaina Vilniui būtų apie 10-11 proc. metinių palūkanų, kai miestas ir Vyriausybė gali skolintis pati kur kas pigiau.

Todėl raginu Vilniui atstovaujantį miesto vadovą ne tylėti, o imtis aiškių veiksmų:

1. Fiksuoti statybų sustabdymą kaip sutarties pažeidimą. Tačiau matome priešingai.  V. Benkunskas iš karto viešai pareiškia, kad žiema šalta, todėl darbų sustabdymas tiesiog yra ne „sustabdymas‘‘, o „pertrauka‘‘.

2. Viešai paskelbti „BaltCap“ prašomą indeksavimo sumą. Taip būtų išvengta spekuliacijų, ypač žinant, kad fondas derasi dėl pasitraukimo iš sutarties, o ne dėl paties projekto.

3. Imtis aiškių veiksmų (o ne lauktų jau keturis mėnesius!): pareikalautų garantijos, perimtų techninio  projekto nuosavybę ir skelbtų naują paprastą statybos rangos konkursą.

Juk tokiame konkurse būtų didelė konkurencija, kuri parodytų realią nacionalinio stadiono kainą ir greičiausią laiką jam pastatyti. Juo labiau, kad Nacionalinio komplekso statybas galima būtų skaidyti dalimis. Būtų sąžininga ir teisinga, nereikėtų gaišti laiko aiškinimams, kas ką pralošė ir kuriame kazino.

Ir pabaigoje priminsiu apie 2021 metų Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą, kuriame fiksuota tuometinė Vilniaus miesto pozicija: „...koncesijos sutartis kaip tik numato, kad finansuoti statybas – ir netgi galimus jų kainų pokyčius – privalo privatus subjektas.“

Mere, kas vėl pakeitė jūsų poziciją? Ir kodėl? Sąžiningiausia išeitis Vilniaus merui Valdui Benkunskui – dėl daugelio interesų konflikto pasitraukti iš Daugiafunkcinio komplekso tarpinstitucinės valdymo grupės vadovo pareigų.

Taigi, visų pirma pasikartokime, o tiksliau Vilniaus valdžiai priminkime sostinės  pagrindinių  grėsmių sąrašą.  Pirmoji  – Rusijos karinė grėsmė, apie kurią kalba visi Lietuvos politikai ir ekspertai, ir ką bei kaip turime daryti, kad atgrasytume bei pasiruoštume atsakui. Antroji – netoli Lietuvos sostinės yra Astravo atominė elektrinė, kurios saugumas daugiau nei abejotinas ir kur jau veikia du branduoliniai reaktoriai. Nepaisant visų išvardintų grėsmių, Vilniaus gatvės yra taip susiaurintos, kad nei gyventojų evakuacija, nei miesto gynyba yra tiesiog neįmanoma. Beje, tokią situaciją konstatavo ir ja piktinosi net tai pačiai valdančiųjų koalicijai priklausantis Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas bei ekspertai.

Viena iš tokių grėsmių – Vilniaus kelių infrastruktūra neparuošta grėsmės atveju nei greitai evakuacijai, nei pagalbos patekimui.

Kalbu apie pagrindinius magistralinius iš miesto vedančius kelius ir „butelio kaklelius“, kurie neleistų evakuoti vilniečių iš miesto nė viena (!!!!) kryptimi. Tai ne tik skandalinga, bet ir nusikalstama. Mūsų visa gynyba vyksta tik liežuviu ir feisbuko puslapiuose.  

Eišiškių plentas nuo Dariaus ir Girėno g. sankryžos iki Pietinio miesto išorinio aplinkkelio (A19) – tik dvi juostos, nors šalia oro uostas, geležinkelio mazgas, logistikos įmonės ir augantys gyvenamųjų namų kvartalai. Būtina pradėti bent projektavimo darbus,  kad šis „butelio kakliukas“ atsikimštų.

Antra: išvažiavimas ties Gariūnais į Vilnius - Kaunas magistralę – čia visada susidaro didžiuliai kamščiai. Laisvės partija susiaurino rezervuotas gatvės raudonąsias linijas, užstatė parduotuvėmis. Ir kaip dabar išplėsti išvažiavimą?  Tai rimtas uždavinys ir jį reikia spręsti.  Dabar.

Toliau galima paminėti avaringą ir tik dviejų juostų Nemenčinės plentą iki Vilniaus ribos, kur prasideda keturių juostų kelias. Turiu pasveikinti, kad pagaliau mūsų raginimus miesto valdžia išgirdo ir dar nuo 2015 m. parengtas projektas šiais metais pagaliau sulauks darbų pradžios. Aišku, logiškas klausimas, kam tada reikėjo prieš metus įrengti naujus dviračių takus, kurie pagal šį projektą bus griaunami. Svarbu – vienas transportinis „butelio kakliukas“ bus panaikintas. Toliau galima paminėti Žaliųjų ežerų gatvę, Valakampių tiltą, kuris dėl avarinio stovio susiaurintas jau treji metai.

Tai tik keli pavyzdžiai – jų yra ir daugiau. 

Todėl tiek aš, tiek ir kiti strategiškai mąstantys politikai siūlėme, pirmiausia, biudžete numatyti lėšas tokių jungčių projektinių pasiūlymų parengimui ir projektavimui. Visų šių išvardintų projektų projektavimo darbams pradėti užtektų 400 tūkst. eurų. 

Tai iš esmės pagerintų ne tik galimus evakuacijos kelius, bet ir sostinės gyvenimą taikos metu. Deja, valdantieji pasiūlymus atmetė, nes, esą, Vyriausybė turi pasakyti, kurie Vilniaus keliai yra evakuaciniai. Buvo ir kitas valdžios siūlymas – skirti šimtus tūkstančių eurų studijai parengti, kuri paaiškintų, kurie keliai karo, ar masinės avarijos atveju būtų evakuaciniai. Manau, tam tikrai užtektų pažiūrėti gūgl maps‘us ir, kaip mano amžiną atilsį tėvukas sakydavo, būtų „ir arkliui aišku“, ką ir kaip reikia daryti.

Biudžeto svarstymo metu Miesto plėtros komitetas, kurio nariu esu, vienbalsiai merui ir tarybai pasiūlė „numatyti 100 tūkst. eurų naujai programos daliai „Vilniaus miesto evakuacinių kelių projektavimas“, prioritetą suteikiant šiems projektavimo darbams: Eišiškių plento atkarpos nuo S. Dariaus ir S. Girėno g. iki Vilniaus pietinio aplinkkelio (A19), Žaliųjų ežerų g., Pilaitės pr. pabaigos link Sudervės, Liepkalnio g.“

Projektavimas labai svarbu, nes kai nėra projektų, tai ir turint lėšų, negali jų panaudoti. Labiausiai šioje situacijoje glumina ne tai, kad valdantieji atmeta viską, ką siūlo opozicija, o tai, kad patys šiuo metu būdami atsakingi už Lietuvos saugumą, nesugeba nei sudėlioti gyvybiškai svarbių prioritetų, nei jų koordinuoti – pradedant Vyriausybe ir baigiant savivalda. Tad ne kas kitas, o patys konservatoriai savo negebėjimu vadovauti kuria „košmarišką scenarijų“, o Vilniaus valdžia užuot pasirūpinusi gyventojų saugumu, tęsia hipsteriškas R. Šimašiaus tradicijas.

Pasirinkti kiti prioritetai, o 1,4 milijardo eurų biudžete nerasta evakuacinių kelių jungčių projektavimui 400 tūkst. eurų…

Biudžete dosniai atseikėta VšĮ „Vilniaus naktinis biuras“, kurio valdybos pirmininku paskirtas skandalais pagarsėjęs Šimašiaus bendražygis Markas Adamas Haroldas. Ką veiks ši VšĮ? Tai mįslė net patiems valdantiesiems, bet finansavimas įspūdingas – 290 tūkstančių eurų.

Einam toliau per biudžeto eilutes. Ir ten nei daug nei mažai – beveik 11 milijonų eurų – numatyta „Go Vilnius“. Taigi, 700 metų Vilniaus jubiliejus baigėsi, o apetitas pinigams – ne. Bet galbūt už juos „Go Vilnius“ vėl ieškos G taško..., tik kad iš rytų nepradėtų važiuoti jo ieškoti.

O štai, ką veiks ir ko ieškos VšĮ „Neutralus klimatui Vilnius“, vis dar lieka paslaptis. Mat įmonės vadovė net nesugeba paaiškinti, kokiems tikslams naudos  pusę milijono eurų mokesčių mokėtojų pinigų. 

Ką gi, 13 milijonų hipsteriškiems naktiniams biurams ir kitoms dar tik besikuriančioms valdančiųjų „lesyklėlėms“, kaip reikės pateisinti savo veiklą ir pinigų „įsisavinimą“. Grėsmės ir evakuacijos palauks. Tiek daug kalbama apie civilinės saugos stiprinimą, tai Vilniaus biudžete tam reikalui skirta tik 20 tūkst.  eurų, nors dar prieš metus buvo 55 000 eurų plius 40 tūkst. eurų – 40 tūkst. eurų – priedangos ženklų gamyba ir montavimas. Taip atrodo Vilniaus pasirengimas … 

Įdomus sutapimas – šią savaitę Vilnius tvirtins savo istoriškai didžiausią biudžetą. Šią savaitę prasideda didžiausios per 40 metų karinės NATO pratybos. Prieš pat jas NATO karinio komiteto pirmininkas Robas Baueris pasakė: „Pagrindinis skirtumas nuo praeitų metų tas, kad smarkiai pasikeitė ginkluotosios pajėgos ir gynybos organizacijos. Kas visai nepasikeitė – tai visuomenės nesuvokimas, kad konflikto ar karo atveju turės veikti ne tik kariuomenė, bet ir visa visuomenė bus įtraukta. Norime to, ar ne“. Dėl Lietuvos visuomenės su R. Baueriu pasiginčyčiau, visuomenė supranta, tačiau dėl Vilniaus valdžios nesuvokimo abejonių visiškai neturiu. Jų suvokimas apsiriboja tik pareiškimais feisbuke.