"Turiu nuolatinį parodos branduolį, kurį, vežiodamas po įvairias vietoves, vis apauginu tam konkrečiam miestui svarbiu kontekstu, – sako fotografas, – todėl tai kaskart būna ir ta pati, ir jau visai kita paroda. Vienokia ji buvo Šiauliuose, kitokia – Kaune, dar kitokia bus Ukmergėje."

Pasirinkimo pradžia

A.Kulikauskas gimė 1959 m. Kaune, Žaliakalnyje. Mokėsi J.Naujalio meno mokykloje. Čia jį supo ir mokė dar senieji, smetoninio Kauno inteligentai, tokie kaip akvarelininkas, grafikas Česlovas Kontrimas, inteligencija spinduliavusi jo žmona, Arūno prancūzų kalbos mokytoja Janina Masiulionytė-Kontrimienė. Didelį įspūdį paliko tapytojas, akvarelininkas Algirdas Lukštas. Tai buvo žmonės, savo pavyzdžiu formavę Arūno asmenybę ankstyvojoje vaikystėje.

Bene ryškiausiai iš šio laikotarpio A.Kulikauskas prisimena vasaros piešimo praktikas, iki šių dienų išlikusią gražią J.Naujalio meno mokyklos (dabar – Kauno dailės gimnazija) tradiciją. Žygiai su nakvynėmis palapinėse, plaukimas baidarėmis, plenerinė tapyba buvo pavergusi vaiko širdį.

Baigęs mokyklą Arūnas toliau savo meninius polinkius lavino Vilniaus dailės institute, kur studijavo pramoninį dizainą. Po studijų grįžo į gimtąjį Kauną. Čia dirbo vaikų fotografijos mokytoju ir pats intensyviai fotografavo. Gyvendamas laisvą, bohemišką gyvenimą, A.Kulikauskas netruko suburti neformalią avangardinę penkių fotografų grupę, tapusią gaivia atsvara stabarėti pradėjusiai to meto Lietuvos fotografijos mokyklai. Tai buvo Gintautas Stulgaitis (1959–2000), Saulius Paukštys (gim. 1964), Visvaldas Dragūnas (1955–2008), Giedrius Liagas (gim. 1967) ir, žinoma, pats A.Kulikauskas.

Gyvenimo Samantonyse fragmentas. / A. Kulikausko nuotr.

Penketukas pasivadino Plėšriųjų sekcijos vardu, kuris jai tiesiog prilipo dėl greta Plėšriųjų sekcijos kabineto Kauno zoologijos sode įsikūrusios G.Stulgaičio fotolaboratorijos, ant kurios nebuvo užrašo, todėl žmonės eidavę į Plėšriųjų sekcijos kabinetą ir klausdavę, kur čia Gintas, tad vėliau, kur nors jų penketukui pasirodžius, jau visi ir sakydavę, kad tai "Plėšriųjų sekcija" ateina.

Neišskiriami fotochuliganai

Būtent šios sekcijos narių kūriniai yra vieni iš tų, kuriais A.Kulikauskas apaugino kaunietiškąją savo parodos versiją. "Rengti savo parodą, nerodant draugų, yra nesąžininga, – sako Arūnas, – juk visi kartu mes tuo metu Kaune dirbome, kūrėme kažką. Idėjos buvo bendros. Vieni kitiems darėme įtaką, pagaliau tiesiog buvome visi drauge. Net jei kalbėtume apie tokio masto asmenybes kaip Andy Warholas ar Pablo Picasso, tai ir jie neatsirado pavieniui iš nieko, o buvo sraute, buvo to srauto dalimi. Kol viso to srauto neanalizuoji, negali atskleisti pilnatvės, kurią aš savo parodoje ir norėjau parodyti. Todėl aš draugus taip pamažu ir priauginau prie parodos branduolio. Iš pradžių čia buvo tik mano kūriniai, vėliau atsirado draugų, paskui – ir vėl savo, dar niekad niekur neeksponuotų, į dienos šviesą ištraukiau. Per gerą mėnesį paroda pamažu virto visiškai tokia, kokia turi būti."

Kad lankytojai turėtų galimybę pamatyti parodos augimą, A.Kulikauskas buvo padaręs specialų antspaudą, kurį uždėjus ant galerijos kasoje pirkto bilieto, tas bilietas galiojo visą parodos eksponavimo laiką. "Taip žmonės ir patį muziejų prisijaukino, priprato prie jo, galbūt ir po parodos dabar jau lankysis čia dažniau", – mąsto fotografas.

Kauno laikotarpį pristatančioje parodos dalyje – devintojo dešimtmečio A.Kulikausko ir jo "Plėšriųjų sekcijos" narių bei kitų jį supusių draugų kūryba. Jaunieji fotochuliganai tuomet fotografijoje akcentavo eksperimento reikšmę, estetinę patirtį, kurdami tiesiog iš kasdienybės banalumo ir absurdo, maištaudami, priešindamiesi taisyklėms. Arūnas prisimena bičiulį poetą ir dailininką Aurį Radzevičių-Radzių tuomet sakius: "Čia kaip koks kalėjimas." A.Kulikauskas tuomet atsakęs: "Tai stok va prie sienos." Ir taip iš šios apie santvarkos absurdą išsakytos minties užgimė parodoje eksponuojama "kalinio" fotografija ("Jaunasis Kauno poetas Auris Radzius", 1987).

Jaunasis Kauno poetas Auris Radzius, 1987 m. / A. Kulikausko nuotr.

Prieš srovę

A.Kulikausko ir jo draugų sovietinio laikotarpio fotografijos žavi ne tik estetika, bet ir drąsa. Rodydamas gamtos peizažą, sulietą su rentgeno nuotrauka, Arūnas juokiasi: "Kai su tokiomis nuotraukomis devintajame dešimtmetyje ateini pas Aleksandrą Macijauską į parodą, tai traktuojama kaip sistemos pamato ardymas. Fotosąjungos meno taryba tuomet sakė, kad tokių ne tik negalima eksponuoti, bet ir reikia naikinti, nes jos skleidžia nihilistinį požiūrį į gyvenimą."

Ne mažiau už drąsą Arūnui visuomet svarbu buvo tikrumas, todėl jis rinkosi nespalvotą fotografiją. "Medžiai sugeria visą spalvų spektrą, bet atspindi tik žalią spalvą, o kitas spalvas sugeria, todėl mes juos matome žalius, nors jie kaip tik yra visos kitos spalvos, išskyrus žalią. Todėl man nespalvotas portretas yra tikresnis už spalvotą, nes spalvos trukdo pamatyti esmę. Nespalvota fotografija yra arčiau tiesos. Ir mes visi tai intuityviai žinome. Bet mus spalvos pagauna, nuvilioja ir mes jau manome, kad čia gerai. Ne, tai nėra gerai!"

Man nespalvotas portretas yra tikresnis už spalvotą, nes spalvos trukdo pamatyti esmę.

Maištingos ir drąsios prigimties A.Kulikauskas ne tik drąsiai eksperimentavo ir laužė fotografijos taisykles, bet ir aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, nepakluso vyravusiai sistemai, siekė tautos ir asmens laisvės.

Atrastos amerikos

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, A.Kulikauskas išvyko į JAV ir stačia galva puolė į Niujorko laisvę. 22 metus trukusį gyvenimą šiame mieste fotografas vadina pilnatvišku. Čia jis sutiko ir kraštiečių: artimai susibičiuliavo su filmininku ir poetu Jonu Meku (pas jį Niujorke rengdavo kasmetes savo parodas), improvizuojančiu perkusininku Daliumi Naujokaičiu, juvelyru Aleksandru Šepkumi, tapytoju Eugenijumi Varkulevičiumi, fotografu ir filosofu Rolandu Andrijausku, dzenbudistu vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu-Bo Haeng Sunim.

Šį gyvenimo ir kūrybos laikotarpį pristatanti parodos dalis pasakojo apie laiką (tyliai vienam vaikštant po salę, buvo girdimas laikrodžių tiksėjimas) ir, anot paties Arūno, prie daiktų kimbančius prisiminimus. "Su poetu Kornelijumi Plateliu kartą kalbėjomės apie atmintį: labai įdomus dalykas yra – mokantis eilėraštį ir einant keliu, pasakai eilutę ir ją tarsi pakabini ant vieno medžio, kitą eilutę pakabini ant kito medžio ir paskui, kai jau net būni jį kone visai pamiršęs, eidamas tuo keliu, susirenki eilutes nuo medžių ir vėl prisimeni, nes žodžiai ar vaizdai, kaip atmintys, prilimpa prie medžių, prie daiktų..."

Prie daiktų prilipusių prisiminimų būna pačių įvairiausių, pavyzdžiui, apie parodoje eksponuojamą J.Meko kamerą fotografas pasakoja: "Su J.Meku dėl kažko susikivirčijome. Grįžau, apdažiau jo kamerą, varžtais suvaržiau ir nunešiau jam parodyti – ir jis labai apsidžiaugė, prisiminė panašų Michelangelo Antonionio kameros likimą. Taip ir pasibaigė kivirčas netikėta žaidybine nata – iš kameros sukūrus meno kūrinį."

Žaidimas: J.Meko kamera, sugėrusi A.Kulikausko įtūžį ir pavirtusi meno kūriniu. / Galerijos nuotr.

Daug įdomių prisiminimų saugo butelis iš kelionės, į kurį sudėti kelionės kvitai ir panašūs mažmožiai ar Yoko Ono studijoje ir "Metropolitan Opera" rūmuose pabuvoję sportbačiai. "Aš jų išmesti tiesiog negaliu", – sako Arūnas.

Akimirkos čia ir dabar

JAV nebuvo vienintelė vieta, kurią klajoklis fotografas savu laiku vadino namais. Kurį laiką Arūnas gyveno ir Brazilijoje, ir Pietų Korėjoje, ir Altajuje. Vis dėlto prisiragavęs kūrybinės laisvės ir patyręs kultūrinės įvairovės, 2012 m. A.Kulikauskas su šeima grįžo į tėvynę, tik šįkart – ne į gimtąjį Kauną, o į gamtos ramybe ir gyvenimo tikrumu dvelkiantį Samantonių kaimelį Ukmergės rajone. Būtent gyvenimo Samantonyse fotodienoraščiai yra viena iš trijų sudedamųjų A.Kulikausko parodos "Paskutinė, arba Dvylika metų laikų" dalių, jautriai fiksuojanti artimiausią autoriaus aplinką, asmeniškiausius potyrius, kasdienybės poeziją ir gyvenimo tikrumą – akimirką čia ir dabar.

Ekspozicinį šios parodos dalies sprendimą Arūnas šypsodamasis vadina traukinuku – vagonėliais su penkiais langais (nuotraukomis) kiekviename jų. Pirmojo vagonėlio pirmoji nuotrauka – gyvenimo Samantonyse pradžia, o kituose languose chronologiškai parodyti  fotografo ir jo šeimos gyvenimo Samantonyse treji metai.

Eksperimentine dvasia žavi "Saulės tako" serija, sukurta 2016 m., projekto "POST kryžkelė" metu. Fotografijos sukurtos savadarbėmis camera obscura (pinhole) kameromis. Vieninteliam kadrui išgauti A.Kulikauskas iš skardinių sumeistraudavo kamerą, kurios vidun įdėjęs šviesai jautrią medžiagą, pritvirtindavo ją stabilioje ir nepasiekiamoje vietoje bei palikdavo pusei metų, tegalėdamas tik spėlioti, koks rezultatas bus. Šis kūrybinis procesas pačiam fotografui buvo netgi įdomesnis nei pats rezultatas.

A.Kulikausko parodą "Paskutinė, arba Dvylika metų laikų", o ir apskritai gyvenimo ir kūrybos filosofiją apibendrina parodoje eksponuotas dzenbudisto vienuolio kurtas kaligrafijos lakštas "Trys svarai sėmenų", pasakojantis istoriją, kaip sėmenis svėręs dzenbudizmo meistras, paklaustas, kas yra gyvenimo prasmė, atsakė, kad gyvenimo prasmė – tai trys svarai sėmenų. "Svarbiausia visada yra tai, ką tu darai šią akimirką. Kitko nėra. Visa kita mes išlaužiame iš piršto, – sako Arūnas. – Ką čia ir dabar darai, reikia daryti visu 100 proc., o visa kita tėra blėniai..."

Iš Algio Mickūno teksto būsimai A. Kulikausko knygai „Iš dienoraščių: kasdieniai polaroidai“:

„Fotoaparatas egzistuoja kaip subjektyvių matematinių atspindžių suma. Dėl matematikos ir technologijų pažangos jis nuolatos tobulėja – iki tos ribos, kai žmogus tampa savo susikurtų vaizdinių, mašinų ir aparatų tarnu. Matome fotoaparato sukurtus vaizdus – nuotraukas. Jei tarsime, kad pats aparatas yra bevietis ir belaikis kūrinys, tai juo sukurtos nuotraukos yra dvigubas kūrinys – kūrinio kūrinys, nors mėgstame jį vadinti „vaizdu, atspindinčiu tikrovę“.

Štai filosofas Arvydas Šliogeris taip pat kadaise įsigijo fotoaparatą ir nusprendė „kurti meną“. Prisimenu, jis man parodė nuotrauką, kurioje buvo „du vyriškos giminės personažai“, stovintys pievoje vienas prieš kitą, – Arvydas ir jautis. Keistas dalykas, nes tie personažai juk „stovėjo“ ne ant blizgančio popieriaus. Šliogeris įteikė man nuotrauką, sakydamas: „Matai, kokie čia mes du vyrai?“ Tikrovėje aš mačiau tik blizgantį plokščią paviršių, anot Šliogerio, atspindintį „dviejų vyriškos giminės personažų“ tikrovę – ir ne „dabartyje“, o „praeityje“. „Praeitis“ ir yra tai, kas atsispindėjo toje nuotraukoje (tų personažų, kurių iš tikro nebebuvo). Tai reiškia, kad nuotrauka neegzistuoja laike ir erdvėje, ir Arvydas net po penkių ar dvidešimties metų, vėl ją parodęs, būtų galėjęs sakyti: „Štai čia du vyrai.“ Kodėl Arvydas sakė: „Čia aš stoviu prieš jautį“? Juk iš tikro „stovėjo“ ne popieriuje – Arvydas ir jautis buvo trimatės būtybės, egzistavusios tam tikrame laike ir vietoje, jos nieko bendra neturėjo su tomis plokščiomis, belaikėmis ir bevietėmis figūromis popieriuje.

Be to, plokščios figūros turi tik vieną profilį, o be serijos profilių, man atrodo, neįmanoma teigti, kad čia buvo būtent Arvydas ir „jo draugas“ jautis. Arvydas tada dar pridūrė: „Tokie buvome prieš trejus metus.“ Iš kur galiu žinoti, kas buvo su juo prieš trejus metus? Juk aš ten ir tada nebuvau ir mano atmintis neužfiksavo tokio fakto. Gal Arvydas ir atsiminė ten ir tada, bet jo atmintis dabarties akimirką buvo kuriančio subjekto atmintis. Kuriantis subjektas gali tapatintis su figūromis plokščiame nuotraukos paviršiuje, bet nebegali tapatintis su praeities vaizdo visuma. Vaizdas jo atmintyje, taip pat vaizdas ant blizgančiame popieriuje nebeegzistuoja nei laike, nei erdvėje.

Fotografijos menas atskleidžia „laikiškumo“ problemą. Laikrodis eina, bet ką jis rodo? Nė vienos praėjusios sekundės nebėra. Vakardienos nebėra, bet mes apie ją kalbame. Kas yra „vakar“? Kur tai? Laiko esmės ieškojo dar šv. Augustinas, o šiandien jos ieško mokslininkai. Žiūrėdami į nuotrauką, sakome: „Tik pažiūrėk, kaip aš tada stovėjau prieš jautį.“ Nuotrauka, padaryta praeityje, bet rodoma šiandien, yra belaikė: nors praeities nebėra, vaizdas, užfiksuotas praeityje, gyvena ir daro poveikį šiandien. Matome formas, spalvas, bet kalbame apie praeitį. Ką sako žodžiai „tada stovėjau“? Kaip mums abiem sutikti su mintimi, kad vaizdas nuotraukoje yra tikrai „tavo vaizdas“? Tai jau ginčas. Iš kelionių grįžę turistai rodydami draugams nuotraukas sako: „Aš ten buvau.“ Ką reiškia „aš ten buvau“? Kaip suderinti tuos dalykus, kuriuos jie matė svetur, ir vaizdus, kuriuos jie dabar rodo draugams?

Atmintis nepadės, nes draugai ten nebuvo ir nuotrauka staiga virsta tam tikra vieta ir laiku, nors iš tikro jos niekur niekada nėra. Aišku, kad nuotrauką, kaip blizgantį popierių su plokščiomis figūromis, draugai mato dabar, bet mato „neigdami dabartį“. Jie klausia: „Kur ir kada tu ten buvai?“ Kyla kitas, filosofinis klausimas: „Ar tikrai ten buvai? Ar tavo nuotraukos – ne belaikiai ir beviečiai tam tikros vietos ir laiko vaizdai? Ar mes iš viso galime būti ir gyventi vaizde?“ Gal teisūs tie, kurie sako: „Aš noriu tiesiog būti, todėl neturiu fotoaparato ir nefotografuoju.“ Šiaip ar taip, mes nuolatos „gyvename“ medijose. Teiginys „aš ten buvau“ įvardija būtąjį laiką, taip pat kitą – ten – erdvę, bet nuotrauka nuo viso šito atitrūksta, nes ji rodoma dabar. Kadangi praeities jau nebėra, ateities dar nėra, o mes vis kalbame ir apie praeitį, ir apie ateitį – tai rodo, jog gyvename belaikiame ir beviečiame vaizdų pasaulyje. Juk paprasti teiginiai „rytoj reikės jam paskambinti“ arba „vakar nespėjau jo aplankyti“, liudija, kad kalbu vaizdiniais – juk „vakar“ jau nebėra, „rytoj“ dar neatėjo, o tariu tuos sakinius „dabar“.

Prieš bangas

Menininko kūrybinis kelias prasidėjo Kaune. Smarkų ir labai aktyvų Žaliakalnyje užaugusį berniuką tėvai išleido mokytis į J.Naujalio meno mokyklą. Čia jo aktyvumas buvo pasuktas kūrybos linkme. Dėstė puikūs, patyrę, išmintingi pedagogai, kai kurie jų dar buvo senieji, smetoninio Kauno inteligentai, sugebėję pažadinti vaikų susidomėjimą menu ir pačius įkvėpti kurti.

Vėliau A.Kulikauskas studijavo Vilniaus dailės institute pramoninį dizainą. Po studijų grįžo į gimtąjį miestą, kur pasinėrė į bohemiško gyvenimo jūrą. Profsąjungų rūmuose menininkas mokė vaikus fotografijos ir pats intensyviai fotografavo. Tuo laikotarpiu A.Kulikauskas subūrė neformalią, avangardinę penkių draugų, kurių kūryba prieštaravo nusistovėjusiai Lietuvos fotografijos mokyklai, grupę – garsiąją "Plėšriųjų sekciją".

A.Kulikauskas jai vadovavo, o nariais buvo Gintautas Stulgaitis, Saulius Paukštys, Visvaldas Dragūnas ir vėliau prisijungęs Giedrius Liagas. Grupės požiūris į fotografiją tapo dalimi to, kas vėliau menotyrininkų buvo įvardyta kaip nuobodulio estetika. Bohemiškumas ir maištingumas buvo pagrindiniai varikliai. Maištingumas teikė šiek tiek prasmės slogiai vėlyvojo sovietmečio egzistencijai.

Ieškojimai ir atradimai

A.Kulikauskas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, bet 1991 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išvyko į JAV. Jis stačia galva puolė į Niujorko gyvenimą ir praleido ten 22 metus. Maištauti nebuvo jokio reikalo ir nebuvo prieš ką. Reikėjo išsiaiškinti, kas esi pats. Niujorkas – dinamiškas, dosnus ir atviras kiekvienam, o ypač kūrybos žmogui. Čia A.Kulikauskas ir toliau pildė fotografo dienoraštį, kasdienybės atspindžius užrašydamas vaizdais, fiksuodamas, kuo gyvena, kas pakliūva į jo akiratį, ne veltui kūrėjo darbai alsuoja natūralumu, buitiškumu.

Arūnas Kulikauskas. / R. Andrijausko nuotr.

Niujorke menininko žvilgsnį dėl savo formų ir detalių estetikos bei santykio su kitais miesto objektais patraukė dviračiai. Fotografas ėmėsi fiksuoti skirtingais kampais, įvairiose miesto erdvėse įsikomponavusius mažuosius miesto akcentus. A.Kulikausko fotografijose dviratis kai kada tampa ne tik objektu, bet ir tašku, iš kurio perspektyvos žvelgiame į metropolį.

Po ilgų gyvenimo ir nuotykių metų Niujorke – draugystės su poetu ir filmininku Jonu Meku, juvelyru Aleksandru Šepkumi, būgnininku Daliumi Naujokaičiu, tuomet Niujorke gyvenusiu kitu garsiu kauniečiu, tapytoju Eugenijumi Varkulevičiumi, filosofu Rolandu Andrijausku, Zen meistru ir mokytoju Dae Kwang Sunim bei vienuoliu Bo Haeng Sunim, aplankius gerą tuziną šalių įvairiuose žemynuose, pagyvenus Rio de Žaneire, Altajuje ir Seule, A.Kulikauskas su šeima grįžo į Lietuvą.

2012 m. vėl apsigyvenęs gimtinėje, menininkas rinkosi ne Kauną – gyvenimą nuo pradžių pradėjo kurti Samantonių kaime Ukmergės rajone. Čia liejo naujo namo pamatus, rūpinosi trimis avimis, penkiomis vištomis, sėmė vandenį iš šulinio, džiaugėsi ir vylėsi, kad jo emocijas bei naujai atrastą gimtinę pamils ir vaikai.

Tarsi iš šeimos albumo

Paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje fotomenininkas laisvu žvilgsniu ir forma pristato savo keturių dešimtmečių trukmės kūrybos laikotarpį – inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą.

Fotomenininkas pristato savo keturių dešimtmečių trukmės kūrybos laikotarpį – inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti.

Trys pagrindinės parodos ašys: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai, 20 metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke, ir beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime.

Parodoje A.Kulikauskas siekia parodyti savo kūrybos ir gyvenimo kontekstą kaip vientisą audinį. Į ją įtraukia tai, kas tuo ar kitu laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia. Žiūrovą gali nustebinti parodoje pristatomi ne tik A.Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš naudotų daiktų parduotuvės ar net buities rakandą.

Ši paroda – laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą ekspoziciją autorius nuolat papildo. Galutinis jos vaizdas turėtų būti paskutinę savaitę.

A.Kulikausko kūrybos braižu yra tapusi dviejų technikų – primityviojo pinhole principo ir novatoriškos momentinės fotografijos polaroid technologijos, kai fotografuojamam vaizdui išsaugoti naudojamos momentinės polaroidinės fotografijos medžiagos, simbiozė.

Savito braižo menininkas suteikia naujų verčių kasdienybės objektams – juos nušviesdamas per mažą pinhole skylutę, įkomponuodamas ir užrašydamas fotografinio kadro rėmuose ir pateikdamas žiūrovui.

Galinio kiemo akmenys, 2008. / A. Kulikausko nuotr. 

Fotografas, drąsiai jungdamas seną ir naują, kuria eksperimentinę fotografiją, kurioje fiksuojami urbanistiniai ir gamtos peizažai, jų fragmentai, miesto, gamtos ir namų aplinkos objektai. Dėl pinhole principo laikas A.Kulikausko fotografijose tampa pagrindiniu veikėju, įtraukiančiu ir kuriančiu vizualųjį meną iš šviesos ir judesio žaismo. Laiko tėkmės nuojautomis alsuoja daugelis autoriaus darbų, o ypač stipriai ši nuotaika jaučiama fotografijose iš Taimso aikštės.

Gyvendamas Niujorke, menininkas dirbo studijoje visai šalia Taimso aikštės. Per pietų pertraukas joje pastatęs pinhole kamerą, jis fiksuodavo laiką, slenkantį per vietą, kuri yra tapusi pragmatiško ir materialaus pasaulio, kupino nesustabdomo judėjimo, simboliu.

Kol saulės šviesa užrašydavo vaizdą vienoje lėtoje A.Kulikausko pinhole fotografijoje, šimtai turistų tūkstančius kartų nuspausdavo mygtuką, sukurdami begales skaitmeninių vaizdų. Taip tame viename autoriaus kūrinyje sutilpdavo šimtai kadrų, darytų žmonių, tuomet buvusių ir fotografavusių Niujorko arterija vadinamą Taimso aikštę.

Kas? A.Kulikausko paroda "Paskutinė, arba dvylika metų laikų".

Kur? Paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16).

Kada? veikia iki spalio 17 d.

Su fotomenininku pabendrauti bus galima ir antrąją parodos dieną (šeštadienį) 13–17 val. Kiekvieną savaitę autorius parodą papildys naujais kūriniais. Pirmojo apsilankymo parodoje metu įsigytu bilietu, pažymėtu specialiu antspaudu, lankytojai galės pasinaudoti visu parodos eksponavimo laikotarpiu – sugrįžti į muziejų ir stebėti parodos kaitą.

Vengiant pretenzingo žodžio „retrospektyvinė“, „Paskutinę“ parodą derėtų vadinti apžvalgine. A. Kulikausko kūrybą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu (kitokio požiūrio į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdus) iki Niujorko laikotarpio (kapitalistinio pasaulio megapolio ir Jono Meko įkurto Antologijos filmų archyvo (angl. Anthology Film Archives), fotografijos objektų dirbant su „Polaroid“ fotografinėmis medžiagomis, pinhole fotografijų ir kamerų gaminimosi, kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėse fotografijose, lėtojo Saulės tako fotografavimo (pavyzdžiui, pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui).

„Paskutinėje“ parodoje A. Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų kūrybos laikotarpį, inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, bet nesistengia jo skrupulingai surūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką svarbaus ištraukia, nupučia dulkes: čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas. Čia aš, nugyvenęs gabalą gyvenimo, kai ką supratau – kad brangūs dalykai paprasti, o pagrindas visada tas pats.

Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys yra šios: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime, – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.

Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą. Pirma, ji yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą parodą autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis parodos vaizdas turėtų išryškėti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama. Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda, joje autorius siekia parodyti kūrybą ir gyvenimą kaip vientisą audinį. Į parodą jis įtraukia tai, kas tuo laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia, buvo po akimis, todėl žiūrovas tegul nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių, ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš naudotų daiktų parduotuvės ar net buities rakandą.

A. Kulikauskas didelę parodą rengia pirmą kartą. Ar pavyko autoriui susidoroti su tokia laisvamaniška parodos koncepcija? Arūnas yra seno sukirpimo maištininkas ar bent jau nonkonformistas, tad jis tikrai dėl to galvos nesuka. Ne kurti tinkamai, „į mostį“ – kas madinga, šiuolaikiška, einama, bet prisiliesti prie Nežinomybės – tai Arūnui yra vienas iš esminių meno kriterijų. Tas pats ir su „Paskutine“.

Paroda Fotografijos muziejuje veiks iki 2021 m. gegužės 23 d.

Penktadienį  17 val.  Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1) Klaipėdoje atidaroma Arūno Kulikausko  fotografijos darbų paroda „Originalai – „Polaroid“ pinhole“. Paroda veiks iki  gegužės 2 d.

„Viskas pasaulyje yra paprasta, kol mes nesukomplikuojame“, – mano parodos autorius A.Kulikauskas. Jis gimė 1959 m. Kaune, Žaliakalnyje. Baigė J.Naujalio meno mokyklą, po to – tuometį Vilniaus dailės institutą. Kiek padirbėjęs Lietuvoje, apkeliavęs daug Sovietų Sąjungos vietų, miestų ir kalnų, pasižvalgęs ir užpoliarėje bei Sibire, aktyviai dalyvavęs tuomečiame kultūriniame Lietuvos gyvenime bei Sąjūdžio veikloje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis išvyko gyventi į Niujorką (JAV). Po ilgų klajonių ir žvalgymosi po pasaulį bei visokių nuotykių, po 22 metų su šeima menininkas vėl grįžo gyventi į Lietuvą, į kaimą.

Jis yra surengęs kelias autorines fotografijos parodas ir dalyvavęs daugybėje jungtinių parodų bei įvairių renginių pasaulyje. Jo darbų esama įvairiose muziejų, galerijų ir asmeninėse kolekcijose, fotodarbai ir technika pristatyti keliose knygose.

Pastaruosius 15 metų A.Kulikauskas kuria daugiausia iš „Polaroid“ medžiagų. Šioje parodoje eksponuojami darbai atlikti savadarbėmis pinhole kameromis. Visi jie yra originalai, gauti šviesai tiesiogiai veikiant popieriaus paviršių.

„Šviesos lopinėlis, vadinamas fotonu, atskilęs nuo Saulės, perskridęs kosmoso platybes iki Žemės, nusileidžia ant daikto ir, atsimušęs į jį, atkeliauja per mano aparato skylutę, nefiltruotas jokio stiklo, ir palieka pėdsaką. Taip atsiranda atvaizdai, kuriuos pamatysite šioje parodoje. Taip dirbdamas supratau, kad dirbu atvirame kosmose. Ne juokai“, – šypsojosi fotografas.