-
Grįžta nuotolinės kino pamokos – ką žiūrėti ras ir pirmokai, ir dvyliktokai
Nuotolinės kino pamokos yra Lietuvos kino centro įgyvendinamos programos „Kino edukacijos ugdymo bazė“ dalis. Skirtingų amžių moksleivių mokymo procese pasitelkiami tik lietuvių filmai, kurie padeda paaiškinti literatūros, užsienio kalbų, istorijos, meninio ugdymo ir kitus mokomuosius dalykus. Filmai mokytojams yra pateikiami su metodinėmis medžiagomis, padedančiomis geriau suprasti filmo temą ir kino kalbą. Kiekvienoje priemonėje apžvelgiamos filmo ypatybės bei nurodomos galimos diskusijų temos, užduotys ir pavyzdinis pamokos scenarijus.
Nuo lapkričio 3 d. atsinaujinančio „Nuotolinių kino pamokų“ projekto metu mokytojai, užsiregistravę ir prisijungę internetinėje svetainėje, galės prisijungti prie lapkričio mėnesio pamokų, apžvelgti metodines priemones ir gaus filmų nuorodas su slaptažodžiais, kuriuos jie galės išsiųsti mokiniams besimokantiems namuose (kiekvienas filmas bus prieinamas tik nurodytu pamokos metu).
Minint 90-ąjį A. Žebriūno jubiliejų, pirmosios dvi nuotolinių kino pamokų savaitės šį rudenį ypatingą dėmesį skirs šio režisieriaus kūrybai. Siekiant su A. Žebriūno kūryba supažindinti ir jaunąją kartą, į nuotolinių kino pamokų programą įtraukti trys jo filmai: „Paskutinė atostogų diena“ (rež. A. Žebriūnas, 1964), „Gražuolė“ (rež. A. Žebriūnas, 1969), ir „Velnio nuotaka“, skirti 5-10 klasių moksleiviams. Toks simboliškas minėjimas yra jungtinio sukakties minėjimo dalis. Nuo lapkričio 14 d. Lietuvos kino centras kartu su televizijos kanalu LRT Plius kvies žiūrovus visą mėnesį, kiekvieną šeštadienį, leisti su režisieriaus kūryba.
Pavasarį, pirmojo karantino metu, per septynias projekto savaites prie alternatyvaus mokymo būdo prisijungė per 400 iki tol platforma nesinaudojusių pedagogų, spėta parodyti 20 lietuviškų filmų, tinkančių įvairioms disciplinoms aiškinti. Iš viso programos filmai sulaukė daugiau nei 5000 peržiūrų. Populiariausi kino edukacijoje šį pavasarį buvo filmai„ Gražuolė“ (rež. A. Žebriūnas, 1969), „Balkonas“ (rež. Giedrė Beinoriūtė, 2008), „Laikinai“ (rež. Jūratė Samulionytė, 2011) ir animacinis filmas „Nebaigta pasaka“ (rež. Antanas Skučas, 2007).
Registracija ir prisijungimas prie sistemos – čia.
Nuotolinių kino pamokų tvarkaraštis:
3-10 d. „Grybų karas“ (rež. Antanas Skučas, animacinis, 2018, 10 min., 1-4 kl.),
3-10 d. „Dešimt priežasčių“ (rež. Andrius Blaževičius, 2011m., 29 min., 9-10 kl.);
3-10 d. „Paskutinė atostogų diena“ (rež. A. Žebriūnas, 1964, 66 min., 5-8 kl., 9-10 kl.);
3-10 d. „Gražuolė“ (rež. A. Žebriūnas, 1969, 90 min., 5-8 kl.);
3-10 d. „Velnio nuotaka“ (rež. A. Žebriūnas, 1974, 78 min., 8-10 kl.);
3-10 d. „Triukšmadarys“ (rež. Karolis Kaupinis, 2014, 15 min., 9-10 kl.);
3-10 d. „Kaip mes žaidėme revoliuciją?“ (rež. Giedrė Žickytė, 2011, 67 min., 11-12 kl.);
11-18 d. „Kaukai“ (rež. Gediminas Šiaulys, 2017, 10 min., 1-4 kl., 5-8 kl.);
11-18 d. „Šviesa“ (rež. G. Šiaulys, 2018, 7 min., 1-4 kl.);
11-18 d. „Paskutinė atostogų diena“ (rež. A. Žebriūnas, 1964, 66 min., 5-8 kl., 9-10 kl.);
11-18 d. „Gražuolė“ (rež. A. Žebriūnas, 1969, 90 min., 5-8 kl.);
11-18 d. „Velnio nuotaka“ (rež. A. Žebriūnas, 1974, 78 min., 8-10 kl.);
11-18 d. „Knygnešys“ (rež. Jonas Trukanas, 2011, 40 min., 9-10 kl., 11-12 kl.).
-
Režisierius G. Lukšas: kurdamas filmus niekada niekam nepataikavau 1
Kino režisierius G. Lukšas turi apdovanojimų kampelį. Jame – įmantraus dizaino statulėlės už įvairius kūrinius ir pasiekimus. Netrukus, Vasario 16-ąją, režisierius bus apdovanotas ir dar viena – ypatingai svarbia – Nacionaline kultūros ir meno premija. Ji menininkui paskirta už viso gyvenimo nuopelnus, už kūrybišką nacionalinės literatūros adaptaciją kino kalba.
Režisierius kine debiutavo būdamas 27-erių, jo filmografijoje – 14 televizijos ir kino filmų. Labiausiai pripažinti jo kūriniai – „Mano vaikystės ruduo“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Mėnulio Lietuva“, „Duburys“. Režisieriaus mėgstami „Žalčio žvilgsnis“, „Vakar ir visados“. G. Lukšas sako, kad juos geriausiai vertino ir žiūrovai. Režisierius pasakoja autoritetų kūryboje neturėjęs – stengėsi save, tokį, koks yra, saugoti nuo įtakos, todėl labiau sėmėsi įgūdžių.
„Pačioje pradžioje, susidūręs su tokiais žmonėmis, kaip Arūnas Žebriūnas, Raimundas Vabalas, aš kaip kokia kempinė siurbiau iš jų amato, technikos ypatumus. O vėliau išmoktus dalykus taikydavau savo režisūrinėje veikloje. Ne koks institutas ar kursai išmokė mane kino, mane išmokė darbas kino aikštelėje“, – prisipažįsta režisierius G. Lukšas.
Ilgametis Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas sako remdamasis literatūra pasakojo istorijas apie tai, kas jam pačiam svarbu, stengėsi, kad filmai keltų emocijas. Todėl vietos pataikavimui jo kūryboje niekada nebuvo.
„Nepadariau nei vieno filmo, kurio nenorėjau, net ir anais laikais. Niekada nepriklausiau jokiai partijai ir nepataikavau, nesistengiau įtikti nei politikams, nei žiūrovams. Aš dariau tai, kas rūpėjo man pačiam, ir tikėjausi, kad yra žmonių, panašių į mane, kuriems taip pat tai bus svarbu, įdomu, reikalinga, ką pasakoju savo filmuose“, – teigė nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Garbus amžius septyniasdešimtmečio G. Lukšo kūrybos planų neriboja. Nors vienoje eilėje su jaunaisiais režisieriais sako nebesirikiuojantis, idėjų turi: „To varikliuko, kuris viduje gyvena – nesustabdysi, kaip ir nesustabdysi minčių srauto sukimosi. Turiu norų. Turiu planų. Net keletą. Kaip man juos pavyks įgyvendinti, jau kitas dalykas. Bet ir šiuo metu vyksta darbai su vieno filmo scenarijumi, žiūrėsim, kaip ten seksis toliau.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos režisierius nesureikšmina, sako kuriantis tikrai ne dėl apdovanojimų, tačiau jaučiasi dėkingas tiems, kurie įvertino jo kūrybą.
