Prezidento sveikinime rašoma, jog A. Krikščiūnaitė yra viena plačiausiai savo išskirtinį balsą ir Lietuvos vardą pasaulyje skleidžiančių operos solisčių, kuri savo vaidmenimis ir repertuaru aprėpia ir kitus vokalinės muzikos žanrus, žavi ir nepalieka abejingų ne tik tarp muzikos srities profesionalų, bet ir plačiosios visuomenės gretose.

„Jau kūrybinio kelio pradžioje Jūsų talentą ir didžiųjų kūrinių interpretacijas pastebėjo bei įvertino kritikai, šį kelią su didžiuliu įtaigumu tęsiate ir toliau. Nepaprastai džiugu ir tai, kad mielai ir su dideliu atsidavimu atliekate ir lietuvių kompozitorių kūrinius, ne viename jų vaidmenys kurti būtent Jums“, – rašoma šalies vadovo sveikinime.

Prezidentas padėkojo dainininkei už vokalo kultūros subtilumo, pedagoginio jautrumo, Lietuvos muzikos kultūros aktualinimo bei sklaidos ir kultūros bendruomenės telkimo veiklas ir palinkėjo sveikatos, kūrybinio polėkio, naujų idėjų ir plačių veiklos horizontų.

– Jūsų sceninė karjera 1987 m. prasidėjo Klaipėdoje. Čia 1989 m. už Monikos vaidmenį Gian Carlo Menotti vienaveiksmėje operoje „Mediumas“ jums buvo įteikta Lietuvos teatro sąjungos premija. 1997 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ atlikote specialiai jums parašytą Kristinos vaidmenį. Su kokiomis mintimis atvykstate dainuoti į KVMT sezono pradžios koncertą?

– Labai malonu, kad esu pakviesta dainuoti Klaipėdos scenoje – visada yra jaudulio, kai grįžti ten, kur ilgai nebuvai.

Dainuojant teatre, daug kas priklauso nuo režisieriaus, dirigento, nuo statytojų sumanymų ir nuo to, kaip tau pačiam tinka patikėta partija. Kaip su su ja „susilieji“, susitapatini su savo personažu. Monikos vaidmenį G. C. Menotti „Mediume“ man patikėjo šviesios atminties tuometinis Muzikinio teatro vadovas, režisierius Gintas Žilys. Džiaugiuosi, kad jis manimi, tada dar jauna soliste, patikėjo, davė vaidmenį, o man beliko pateisinti tą pasitikėjimą.

G. Žilys buvo režisierius, kuris gerai žinojo, ko nori iš atlikėjo, jis dirbo ne tik įdomiai, turiningai, bet ir labai organizuotai. Ir rezultatai būdavo labai geri –Monikos partija tapo pirmuoju mano scenos krikštu. 

1997 m. Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ atlikau specialiai man parašytą Kristinos partiją. Esu dėkinga kompozitoriui. Beje, buvo labai įdomu klausytis šios operos naujo pastatymo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, nes Kristinos partiją dainavo mano buvusi studentė Viktorija Miškūnaitė.

– Ir kaip jai sekėsi?

– Puikiai. Pateisino ir viršijo lūkesčius.

– Su Klaipėdos teatru sieja Jus ir kiti darbai – praėjusiais metais patirtimi dalinotės su jaunimo vasaros rezidencijos solistais. Ar pajūrio jaunimas žingeidus?

– Taip, praėjusią vasarą dirbau su Muzikinio teatro jaunimu vasaros rezidencijoje kaip vokalo konsultantė. 

Kad pajūris turi scenos talentų dar kartą įsitikinau dirbdama su vasaros rezidencijos dalyviais, tarp kurių buvo ir jaunų Muzikinio teatro solistų. Jie žingeidūs, paslankūs, nori siekti kuo geresnių rezultatų. Man buvo labai malonu. 

– Esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Dainavimo katedros vedėja. Dėstote meistriškumo kursuose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Esate Virgilijaus Noreikos tarptautinio dainininkų konkurso žiuri komisijos pirmininkė. Kokią matote klasikinio dainavimo meno ateitį? 

– Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad Lietuva yra gerų dainininkų šalis. Mes jų turime daug ir mūsų dainavimo mokyklos labai geros. O pasaulis atviras, pasiruošęs priimti mūsų jaunuosius talentus. Matome, kiek daug talentingų lietuvaičių dainuoja garsiose pasaulio scenose, ir labai tuo džiaugiamės. Asmik Grigorian, Almanto Švilpos, Justinos Gringytės sėkmė ir pavyzdys įkvepia kitus jaunuolius dainuoti bei studijuoti LMTA, kur Dainavimo katedra studentų skaičiumi yra viena iš didžiausių. 

Beje, iš pajūrio pas mus kiekvienais metais studijuoti veržiasi daug talentingų žmonių, ypač gerai paruošti jie atvyksta iš Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos.

– Ar lengviau dainuoti pačiai, ar perteikti žinias jaunam dainininkui?

– Gal vienodai sunku. Dainavimas nėra profesija, tai labiau gyvenimo būdas. Gal kartais lengviau dainuoti pačiam, nei perteikti žinias kitam asmeniui, o ir žmonės būna labai skirtingi: skiriasi balsai, charakteriai, vidinio nusistatymo parametrai. Labai svarbu užsispyrimas – šioje profesijoje daug lemia kryptingas tikslo siekimas, solisto ėjimas link savo svajonės. 

Kaip dėstytojai teko stebėti įvairių likimų: vieni pradeda studijas su didžiulėmis perspektyvomis, tačiau pamažu „užgęsta“, kiti ateina su vidutiniais duomenimis, bet turi stiprią valią ir sparčiai žengia į priekį.

– Jūsų pačios karjeroje – įspūdingas skaičius įvairiausių žanrų, formų ir apimčių muzikos kūrinių, nuo dainų iki operų. Ar nesuklysiu sakydama, kad didžioji Jūsų meilė yra kamerinė muzika?

– Mane žavi kamerinė, sceninė muzika, kaip ir simfoninė poema, kurią atliksiu Klaipėdoje. Man daug sykių teko atlikti didelės apimties kūrinius kaip J. S. Bacho „Pasija pagal Matą“, G. F. Händelio „Dixit Dominus“, F. Liszto „Kristus“, W. A. Mozarto ir G. Verdi „Requiem”, J.  Brahmso „Vokiškasis requiem“, A. Brucknerio „Te Deum“, A. Dvořáko „Requiem“ ir „Stabat Mater“, L. van Beethoveno Devintoji simfonija, L. Janáčeko „Glagolinės mišios“, K.Pendereckio „Te Deum“, H. Berliozo „Kleopatros mirtis“, K. Jenkinso „Requiem” ir daugelį kitų.

– Jums teko dainuoti prestižinėse salėse, diriguojant išskirtinėms asmenybėms, koncertuoti greta daugybės garsių menininkų. Ar galite atskleisti, kurie iš tų susitikimų tapo svarbiu kūrybinio, o gal ir asmeninio ryšio įvykiu?

– Mano karjeroje lemtingu tapo pasirodymas Estijos nacionalinėje operoje bei darbas su dirigentais Paulu Mägi ir Andresu Mustonenu. Dirbau keletą sezonų Estijos nacionalinėje operoje, šios šalies kritikai palankiai įvertino mano sukurtus vaidmenis – Donos Annos W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“, Andželikos G. Puccini operoje „Sesuo Andželika“, Elizabetės G. Verdi operoje „Don Karlas“ bei Elvyros G. Verdi operoje „Ernanis“. 

2003 m. Joensū operos (Suomija) kvietimu dalyvauta G. Puccini „Toskos“ pastatyme, kur sukurtas Toskos vaidmuo. Iš šio bendradarbiavimo gimė daug įsimintinų projektų: pavyzdžiui, A. Mustoneno idėja atlikti W. A. Mozarto „Requiem“ ne su choru ir orkestru, o tik su keturiais solistais. Viena iš jų buvau aš. Su šiuo projektu daug keliavome po Austriją, Italiją ir kitas šalis.  

– Rugsėjo 2 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sezono pradžiai skambės prancūzų kompozitoriaus E. Chaussono (1855–1899) „Poema apie meilę ir jūrą“ („Poème de l’amour et de la mer“). Kuo šis kūrinys ypatingas?

– Smagu į Klaipėdą grįžti su didingu ir įstabaus prancūzų kompozitoriaus romantiko Ernesto Chaussono „Poema apie meilę ir jūrą“. Vos pirmą kartą išgirdusi šį kūrinį jau žinojau, kad labai noriu jį padainuoti. Tam, kad galėčiau šį kūrinį deramai atlikti, prireikė laiko kol aš pati „užaugau“ balsu ir vidumi.  

Tai labai emociškai paveikus kūrinys. Tai dinamiška, įvairialypė, turinti daugybę emocinių potyrių simfoninė poema. Koncerte klausytojai galės įsitikinti, kiek daug spalvų joje galima rasti: dramos, lyrikos, nevilties, bet kartu ir meilės, ir džiaugsmo. 

Paskutinė poemos daina  „Alyvų metas“ pasibaigia visišku piano ir fraze: „Mūsų meilė mirė amžinai“.

– Kas geriau galėtų apdainuoti meilę, nei jos garbinimu garsėjantys prancūzai?

– Žinoma. Jie į meilę žiūri labai filosofiškai, be tragizmo. Jie sakytų ne „blogai, kad praėjo“, o „gerai, kad buvo“. Labai mėgstu prancūzų muziką ir daug jų kūrinių dainuoju ir vertinu juos už emocingumą, turinį ir gilumą.

– Muzikologė Jūratė Katinaitė yra pasakiusi, kad „A. Krikščiūnaitė – ne iš tų dainininkų, kurie vaikščioja išmintais vokaliniais keliais. Ji – repertuarinių intrigų meistrė, atskleidusi Lietuvos klausytojams rafinuotą prancūziškąją chanson...“ Jūsų repertuare itin didelę vietą užima prancūzų autorių muzika. Ar tai Jūsų širdies, sielos muzika?

– Tai mano sielos muzika. Dainuoti prancūziškai nėra taip paprasta, o man padeda tai, kad mokykloje mokiausi šios kalbos. Prireikia fonetinių dalykų išmanymo. Beje, prancūzų kalba labai patogi dainavimui. Kai kalbą moki, lengviau perteikti turinį klausytojui. 

Solisto sėkmė daug priklauso nuo darbštumo: kiek dirbi su savo dainavimo technika, garso kokybe, kiek gilini žinias apie vokalinius dalykus. Scenoje labai viskas girdisi ir matosi – klausytojo neapgausi.

Vakarų Lietuvos muzikos mokyklose auga būsimosios mūsų šalies žvaigždės. Šeštadienį uostamiesčio koncertų salėje vykęs koncertas, kurio metu mokiniai pasirodė drauge su pripažintais muzikais, privertė patikėti, kad lietuviai yra muzikali tauta.

Dar praėjusių metų pavasarį S.Šimkaus konservatorijos pedagogai ėmėsi keisti visuotinai beįsigalinčią nuomonę apie muzikanto, kaip vargšo, mažai uždirbančio ir sunkiai pripažinimą pelnančio profesionalo įvaizdį.

Sumanę paskleisti muziką, kaip žinią apie muziko profesiją, muzikos mokytojai sugalvojo surengti aukščiausio lygio koncertą, kuriame geriausi Klaipėdos krašto ir Žemaitijos muzikos mokyklų moksleiviai scenoje pasirodytų su žvaigždėmis.

Nuo rugsėjo S.Šimkaus konservatorijos mokytojai lankėsi rajonų centruose, vedė meistriškumo pamokas, aiškino apie muzikanto profesiją ir atrinko gabiausius vaikus.

Pedagogai nešė žinią, kad pasirodantis didžiuliam būriui žiūrovų artistas dirba ne tik už pinigus, bet kelia žiūrovų dvasią, kartu pats patirdamas didžiulį jaudulį ir laimę.

Visas būrys jaunųjų mzikantų sausio 16 dieną koncertavo Klaipėdos publikai. Koncertas vadinosi „Muzika kviečia kiekvieną“. Vaikai ne tik gavo progą pasirodyti uostamiesčio publikai, bet ir sėmėsi patirties iš kartu su jais muzikavusiais Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate dainininke Asta Krikščiūnaite, džiazo virtuozu Stepu Januška, pianistu Justu Dvarionu, violančelininku Mindaugu Bačkumi, saksofonininku Danieliumi Praspaliausku.

Ovacijos, gėlės, dovanos – šiame koncerte visa tai buvo. Ir dar daugiau – gyva patirtis ir įkvėpimas gauta iš scenos grandų mokinius pakylėjo. Žvaigždės negailėjo jauniesiems muzikantams pagyrų bei ragino juos neužmigti ant laurų.

Klaipėdos koncertų salė buvo pilnutėlė žiūrovų. Jie patyrė didžiulį malonumą.

Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 30-ąją 19 val., Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vyks paskutinis šiais metais Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūrybos vakarų ciklo „Meistrai Didžiojoje“ susitikimas su operos soliste Asta Krikščiūnaite.

Šventinio vakaro metu skambės prancūziška muzika, nukeldama žiūrovus į romantiškąjį Provansą. Scenoje pasirodys Donatas Bagurskas (kontrabosas), Audronė Kisieliūtė (fortepijonas), Svaja Skučienė (fortepijonas), Rasa Dubikaitienė (sopranas), Vera Talerko (sopranas), Milda Baronaitė (sopranas) ir Kristina Petrauskas (sopranas). Koncertą-susitikimą ves muzikologė Jūratė Katinaitė.

„Asta Krikščiūnaitė - ne iš tų dainininkų, kurie vaikščioja išmintais vokaliniais keliais. Ji - repertuarinių intrigų meistrė, atskleidusi Lietuvos klausytojams rafinuotą prancūziškąją chanson, įbridusi į skandinaviškos muzikos okeaną, atvedusi blizgių amerikietiškų kalėdinių hitų tradiciją, pagaliau, gražinusi publikai pirmąją lietuviškąją operą  - M. Petrausko "Birutę". Kai šią muziką užlieja šiltų obertonų sklidinas A. Krikščiūnaitės balsas, abejingų nelieka“, – pasakojo muzikologė J.Katinatiė.

A.Krikščiūnaitė 2004 m. apdovanota Baltosios žvaigždės ordinu už nuopelnus Estijos kultūrai, 2011 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, 2012 m. – Lenkijos Respublikos kultūros ministro garbės apdovanojimą „Už nuopelnus lenkų kultūrai“.

Solistė parengė ir atliko daugiau nei 80 operinių ir koncertinių soprano partijų, virš 300 kamerinės muzikos kūrinių, atliktų ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, JAV, Vokietijoje, Izraelyje, Norvegijoje, Rusijoje, Danijoje, Airijoje, Latvijoje, Švedijoje ir kitur. Ji dainavo diriguojant LMTA garbės daktarui lordui Yehudi Menuhinui, Mstislavui Rostropovičiui, Krzysztofui Pendereckiui, Juozui Domarkui, Sauliui Sondeckiui, Robertui Šervenikui, Modestui Pitrėnui ir kitiems dirigentams.

Artimiausiu metu numatytas „Meistrų Didžiojoje“ susitikimas su teatro ir kino aktore Nele Savičenko.

„Kalėdos - tai metas, kai trumpam sugrįžtame į vaikystę& Laikas, kai norime dovanoti vieni kitiems stebuklus, bent vieną mažą stebuklą. Norime būti geresni, prisimename ir pasveikiname į tolimiausius kraštus nuklydusius draugus. Šią dieną visi mes, maži ir dideli, laukiame mažo stebuklo..." - sako dainininkė, Lietuvos nacionalinės premijos laureatė Asta Krikščiūnaitė.  Jos iniciatyva jau keletą metų rengiami kalėdiniai koncertai, kurių metu scenoje susiburia bičiuliai ir bendraminčiai.

Gruodžio 15 d., 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje rengiamas koncertas „Vėrinys Kalėdoms" sukvies charizmatiškus muzikus bendram tikslui - džiaugsmingai pasitikti gražiausią metų šventę.

Šiais metais „versime" įvairių žanrų ir stilių muzikinę giją Kalėdoms: klasikinių duetų, džiazo akordų, kalėdinių giesmių, pamėgtų melodijų bei netikėtų ir originalių muzikinių staigmenų vėrinį. Netikėtą, spalvingą bei intriguojantį. Scenoje susitiks puikios atlikėjos Asta Krikščiūnaitė (sopranas) ir Ieva Prudnikovaite (mecosopranas) - joms visada smagu muzikuoti drauge. Girdėsime džiazo virtuozą maestro Petrą Vyšniauską (saksofonas) bei žinomą džiazo pianistą Egidijų Buožį - šių menininkų tandemas puikiai žinomas džiazo mylėtojams. Prie jų prisijungs ansamblis „4 tango": Kristina Žebrauskaitė (akordeonas), Birutė Bagdonienė (altas), Donatas Bagurskas (kontrabosas), Feliksas Zakrevskis (fortepijonas), šis kolektyvas jau pelnė pripažinimą ir tarptautiniuose festivaliuose. Tad laukia netikėti duetai, trio, solo dainos, džiazo improvizacijos bei klasikinės instrumentinės muzikos kūriniai: nuo J. S. Bacho, G. F. H￤ndelio iki Jono Bon Jovi, ugningų tango, džiazo variacijų iki subtilių Lietuvos kompozitorių  dainų.

„Atsipalaiduoti niekuomet negali, nors tiek metų esi scenoje. Kiekvieną kartą turi dainuoti geriausiai, kaip gali, nes tave vertina būtent už šį pasirodymą. Jeigu tau nepasiseks, kažkas sakys: na va, jau viskas, nusidainavo“, – sako žinoma solistė Asta Krikščiūnaitė, niekada nepamirštanti, kokia trapi yra sėkmė.

Ji taip pat pasakoja, kad šiandien jauni žmonės, norintys būti rimtosios muzikos dainininkais, patiria milžinišką konkurenciją: „Reikia būti labai stipriam, labai geram ir labai laimingam, kad būtum tą minutę, tą valandą toje vietoje, kur turi būti, ir kad ten būtų tas žmogus, kuriam reiks būtent tavęs“.

Veiklos stygiumi nesiskundė net sunkiausiais laikais

Niekada nesijaučiau nei atstumta, nei nuskriausta, bet tikrai labai smagu, kad mane prisiminėte, svetingai savo namuose „Stilių“ pasitiko kamerinės ir rimtosios muzikos atlikėja A. Krikščiūnaitė.

Į savo pasaulį mus įsileidusi dainininkė teigia suvokianti, jog viešumoje ji žinoma tiek, kiek žinoma jos profesinė veikla. Nors dainininkė nesisieloja dėl dėmesio ar veiklos stokos, tačiau šiokia tokia nuoskauda dėl kitų menininkų balse pasigirsta.

„Man atrodo, kad mes nemokame gerbti savų žmonių, padėkoti jiems, pastebėti juos. Aš esu pastebėta ir įvertinta, tai gal būtų negražu iš mano pusės kažką samprotauti, bet tokia tendencija yra. Žinote, kai šitame visiškai normalių žmonių rajone, kur aš gyvenu, sutinku troleibuso stotelėje aktorių, kuris vaidino herojus mūsų istoriniuose filmuose, man labai smagu jį matyti, bet manau, jis nusipelnė daugiau“, – sako dainininkė.

Jau daug metų viena gyvenanti moteris įpratusi pati savimi pasirūpinti. Ji prisipažįsta, jog kūrybinės veiklos stygiumi nesiskundė net sunkiausiais šalies kultūrai laikais. A. Krikščiūnaitė daug koncertuoja, organizuoja muzikos projektus ir festivalius, dėsto vokalo pamokas Muzikos akademijoje. Tad klausimas apie koncertų veiklos vadybininką ar prodiuserį dainininkei tik sukelia smagų juoką.

„Šita linkme pas mus nelabai pasistūmėta. Pas mus tokių nėra, kaip suprantu, su klasikiniu menu neapsimoka po Lietuvą važinėti. Be to, gal būtų kiek ir juokinga, jeigu paskambintų koks nors dirigentas, su kuriuo dirbu daugybę metų, o aš sakyčiau: nuo šiol prašome kalbėtis su mano vadybininku. Tai jis sakytų: hmm, ar jai kas negerai? Tai labai paprasta, maža šalis, vieni kitus pažįstame. Gal mūsų estrados žvaigždėms, kurių [pasiklausyti susirenka] pilnos arenos, [aktualu], o čia...“ – sako pašnekovė.

Muzikinę karjerą pradėjusi Klaipėdos muzikos teatre, mokiusis ir stažavusis Amerikoje, dirbusi Estijoje, Lenkijoje, su koncertais aplankiusi ne vieną šalį, solistė vis dėlto nesiryžta vertinti publikos skirtumų ar panašumų, bet saviems klausytojams gerų žodžių negaili. Net jei jie emocijų mažiau rodo ar katučių labiau gaili, smagiai ironizuoja Asta: „Žinoma, lietuvis yra viską žinantis, toks žmogus rimtas, be reikalo tau nesišypsos ir neplos, jeigu labai nenusipelnysi, bet kai jau tikrai gerai [pasirodai], tada jau iš širdies ploja. Dabar žiūriu yra tokia labai graži tradicija – jeigu labai patinka koncertas, salėje visi iškart atsistoja, tai yra malonu“.

Vestis verslo partnerius į klasikinės muzikos koncertą yra gero tono ženklas. Geras tonas vaikščioti į operą, eiti į simfoninės muzikos koncertus, ir tai dainininkei kelia labai didelį džiaugsmą: „Tai reiškia, kad mūsų tūlas lietuvis turi skonį ir išmanymą. Iš tikrųjų aukštoji kultūra yra tikrai aukšto lygio. Mūsų kolegos muzikantai yra labai profesionalūs ir labai kokybiškai paruošiami čia, Lietuvoje. Tik žinote – nenukirpsi paukščiui sparnų. Visi nori kažkur pasirodyti, pagaliau įdomu. Ir mums smagu, kad pasaulinėse operos scenose yra nemažai lietuvių – Montvydas, Smoriginas, Urmana“.

„Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“

Muzikologų įvertinto unikalaus ir savito balso savininkės A. Krikščiūnaitės nė kiek neliūdina faktas, kad jos pavardės šiandien nėra tarp tų paminėtųjų. Solistė tikina jau pakankamai prisiskraidžiusi. Ieškojusi savo nišos, blaškiusis ir save tikrai suradusi.

„Na, visų pirma laikas buvo kaip toje dainoje – gimiau nei per anksti, nei per vėlai, nors gal šiek tiek per anksti. Nors viskuo esu patenkinta, žinoma, kad galimybių buvo mažiau. Kai galimybės atsirado, amžius jau buvo ne tas. Mūsų profesinis amžius jaunėja, vis jaunesni žmonės padaro karjerą ir apskritai yra tas grožio kultas – gražių moterų, gražių vyrų“, – sako solistė.

Galbūt sunku patikėti, tačiau šiandien tarp norinčiųjų dainuoti operą, klasikinę muziką konkurencija yra didžiulė, todėl pašnekovė tik dar kartą tarsi patvirtina griežtą tiesą –  vien talento ar gražaus balso tikrai nepakanka.

„Profesija yra labai graži, pakylėjanti, todėl mes turim daug jaunų žmonių, kurie nori dainuoti. Bet tai nepaprastai sunki profesija ir kuo toliau, tuo labiau. Konkurencija –tragiška, labai didelė. Reikia būti labai stipriam, labai geram ir labai laimingam, kad būtum tą minutę, tą valandą toje vietoje, kur turi būti, ir kad ten būtų tas žmogus, kuriam reiks būtent tavęs“, – tikina A. Krikščiūnaitė.

Žvelgiant į pašnekovės muzikinės karjeros laikotarpį, apdovanojimus ir intensyvų darbų grafiką, tikrai pastebime, kad pati Asta buvo ir labai stipri, ir drąsi, ir užsispyrusi,  ir talentinga. Dėl to tą dieną ir tą minutę atsidūrė deramoje vietoje. Tačiau sėkmė – trapi,  primena santūri, savo pasiekimų pernelyg nesureikšminanti dainininkė.

„Atrodo, kad viską pasiekei, kad nuo šiol ramu. Bet taip nebus, tu visą laiką turi būti pasirengęs ir turi atlikti [savo darbą] geriausiai, kaip gali, nes kiekvieną kartą tave vertina, visai nesvarbu, ar tai tavo šimtasis koncertas, ar penktasis. Žiūrovas yra negailestingas, nieko tu neapgausi, žmonės girdi ir supranta. Atsipalaiduoti niekuomet negali, nors tiek metų esi scenoje. Kiekvieną kartą turi dainuoti geriausiai, kaip gali, nes tave vertina būtent už šį pasirodymą. Jeigu tau nepasiseks, kažkas sakys: na va, jau viskas, nusidainavo“, – sako solistė. 

Ji atkreipia dėmesį, kad balsas yra gyvas instrumentas: „Balsas gyvena mumyse, balsas yra mūsų kūno, mūsų fiziologijos, mūsų psichikos dalis. Nėra taip, kad prisukai kaip muzikinę dėžutę, ir ji sau skamba. Juk atsitinka visaip – jau nekalbant, kad tau gerklę, galvą gali skaudėti, kad gal būsi ką nors ne tą suvalgęs. Balsui labai svarbu, kaip fiziškai jautiesi, svarbi tavo vidinė būsena“.

Ar įmanoma pragyventi iš rimtosios muzikos dainavimo? Solistė patikina, kad tiktai taip: „Bent aš, ačiū Dievui, negalėčiau skųstis. Turiu nemažai darbų ir kartais vos spėju suktis, bet, aišku, reikia visada būti pasirengusiam – tas kainuoja ir fizinių, ir dvasinių jėgų“.