Pasak šalies vadovo patarėjos užsienio politikos klausimais Astos Skaisgirytės, tarptautinei bendruomenei dabar svarbiausia telktis į humanitarinę paramą Gazos Ruožo gyventojams.

„Kol vyksta karas, turbūt nereikėtų griebtis tokių (pripažinimo – BNS) veiksmų“, – Žinių radijui antradienį sakė A. Skaisgirytė.

Politinius žingsnius bus galima žiūrėti po to, kai aktyvioji karo fazė pasibaigs.

„Dabar svarbiausia humanitarinis aspektas, kad Gazos gyventojai galėtų tiesiog išgyventi, kad jiems būtų pristatomas maistas, medicininės paslaugos ir panašiai, – pridūrė ji. – Politinius žingsnius bus galima žiūrėti po to, kai aktyvioji karo fazė pasibaigs“.

Palestinos pripažinimo klausimą Vakaruose bene aktyviausiai svarsto Ispanija. Jos premjeras kovą pareiškė siūlysiantis tokį sprendimą parlamentui.

Kovo 22 dieną Europos Sąjungos vadovų aukščiausiojo lygio susitikimo Briuselyje metu Ispanija ir dar trys šalys – Airija, Malta ir Slovėnija – paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame teigė, kad yra „pasirengusios pripažinti Palestiną“, kai tik bus įvykdytos valstybės sukūrimo sąlygos.

A. Skaisgirytė sakė, kad nelabai aišku, kodėl būtent dabar svarstomas Palestinos pripažinimas.

Anot jos, Palestina „dar neatitinka valstybingumo kriterijų“.

Prezidento patarėja tvirtino, kad Palestina su „Hamas“ neturėtų būti tapatinama, tačiau pabrėžė, jog „Hamas“ operuoja palestiniečių teritorijose.

„Taip jau yra. Terorizmas neturi tautybės, tačiau operacijų laukas yra būtent šitas. Ir kol tas operacijų laukas bus Palestinoje, tol tas sunkins Palestinos pripažinimą“, – kalbėjo A. Skaisgirytė.

Jau pusmetį tarp Izraelio ir „Hamas“ vykstantis karas nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių.

Izraelis puolimą Gazos ruože pradėjo atsakydamas į spalio pradžioje „Hamas“ įvykdytą išpuolį pačiame Izraelyje, per kurį nužudyta daugiau nei tūkstantis žmonių ir dar dalis paimta įkaitais.

Tarptautinė bendruomenė nesutaria, kokiu būdu galėtų pavykti išspręsti dešimtmečius trunkantį Izraelio ir palestiniečių konfliktą.

Vis tik dažniausiai akcentuojamas dviejų valstybių sprendinys, po kurio egzistuotų Izraelis ir nepriklausoma Palestinos valstybė.

Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahus) jau seniai atmetė palestiniečių teritorijų valstybingumo galimybę.

„Sprendimas yra rastas“, – Žinių radijui antradienį sakė šalies vadovo patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė.

Pasak jos, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pastaruoju metu daug viešėjo užsienyje, tad neturėjo galimybės pateikti kandidatūros Seimo URK.

„Tai turbūt artimiausiu metu tas bus padaryta, labai tikiuosi“, – teigė G. Nausėdos patarėja.

Užsienio reikalų ministerija taip pat patvirtino, jog su Prezidentūra sutarė dėl to, kas turėtų būti naujasis ambasadorius Lenkijoje.

„Šią savaitę, kai ministras grįš iš darbinių užsienio vizitų, kompromisinis sprendimas bus pristatytas Seimo Užsienio reikalų komitetui. Pozityviai vertiname prezidento pritarimą ministro pasiūlytai profesionalaus diplomato kandidatūrai“, – BNS sakė užsienio reikalų ministro atstovė Paulina Levickytė.

Lietuva ambasadoriaus Lenkijoje neturi nuo praėjusių metų rugsėjo pražios, kai baigęs kadenciją iš pareigų buvo atšauktas Eduardas Borisovas. Ambasadai šiuo metu vadovauja įgaliotoji ministrė Audronė Markevičienė.

Dėl Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) nesutarimų pastaruoju metu buvo įšaldytas iš viso 13 Lietuvos diplomatų skyrimas, bet po trijų G. Nausėdos ir G. Landsbergio susitikimų kovo pradžioje pranešta, kad sprendimas rastas.

Tą patį mėnesį teigta, jog ankstesnį suderintą kandidatą Lenkijoje teko atšaukti dėl jo sveikatos problemų, tad teko ieškoti naujo sprendimo.

Siekiant išvengti panašių nesutarimų tarp Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos ateityje, Seime registruotos dvi alternatyvios Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisos, apibrėžiančios detalesnę ambasadorių skyrimų tvarką.

Situacija dėl E. Bajarūno buvo „toksiška“

Kovą pasiektas susitarimas apėmė ir konsultacijoms į Vilnių jau kurį laiką iškviesto ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Eitvydo Bajarūno atšaukimą iš pareigų.

„Buvo situacija pasidariusi tiek toksiška, kad ją reikėjo išspręsti, ir išspręsta ji buvo tokiu būdu“, – sakė A. Skaisgirytė.

Praėjusiais metais E. Bajarūnas sulaukė ambasados darbuotojų kaltinimų mobingu, piktnaudžiavimu pareigomis. Atlikusi tyrimą URM Generalinė inspekcija nustatė pažeidimų ir pasiūlė spręsti dėl jo tinkamumo vadovauti ambasadai.

G. Landsbergis spalį diplomatą iškvietė jį į Vilnių konsultacijoms ir paragino trauktis iš pareigų. Pats ambasadorius nesutiko su kaltinimais.

Prezidentūra savo ruožtu kėlė abejonių dėl URM tyrimo ir laikėsi pozicijos, kad dėl ambasadoriaus elgesio turėtų būti atliktas nepriklausomas tyrimas.

A. Skaisgirytė teigė apgailestaujanti, jog toks tyrimas taip ir nebuvo atliktas.

„Tam tikras šleifas dėl to neatlikimo lieka, tačiau kalbant apie tarpvalstybinius santykius geriau (situaciją – BNS) išspręsti tokiu būdu ir siųsti į Londoną naują ambasadorių“, – sakė G. Nausėdos patarėja.

Nemanau, kad prezidentas nusileido. Jis tiesiog priėmė racionalų sprendimą, kaip geriau Lietuvos interesų požiūriu.

„Nemanau, kad prezidentas nusileido. Jis tiesiog priėmė racionalų sprendimą, kaip geriau Lietuvos interesų požiūriu“, – pridūrė ji.

E. Bajarūno padėtį dar labiau pablogino šiemet sausį Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) priimtas sprendimas, kad G. Nausėdos ir ambasadoriaus apsilankymas miuzikle „Operos fantomas“ Londone pernai pavasarį buvo privataus pobūdžio, bet už jį sumokėta ambasados lėšomis. Nustatyta, kad abu pareigūnai pažeidė įstatymą.

A. Pranckevičių vertina labai gerai

Įgyvendinant susitarimus dėl ambasadorių, Užsienio reikalų ministerija balandį įregistravo projektus dėl šešių diplomatinių atstovų atšaukimo iš pareigų vasarą.

Visi ambasadoriai atšaukiami baigiantis jų kadencijoms, išskyrus atstovą Europos Sąjungoje (ES) Arnoldą Pranckevičių. Jis ambasadoriaus pareigas ėjo nuo 2022-ųjų.

A. Skaisgirytė pakartojo Užsienio reikalų ministerijos anksčiau išsakytus argumentus, kad ambasadorius ES keičiamas siekiant, jog Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai 2027 metų pirmą pusmetį nesutaptų su atstovo kadencijos pabaiga, kaip kad būtų nutikę, jeigu darbą būtų tesęs A. Pranckevičius.

„A. Pranckevičiaus kadencija, maksimumas tos kadencijos – penkeri metai – baigtųsi pirmininkavimo viduryje, kas nebūtų labai gerai“, – teigė A. Skaisgirytė.

„Reikėtų, kad žmogus būtų toks, kuris galėtų (...) išbūti visą pirmininkavimo laikotarpį. (...) Naujas ambasadorius, kuris atvyktų į Briuselį, galėtų ir pasirengti pirmininkavimui, ir pirmininkauti visą 2027 metų pirmo pusmečio laikotarpį“, – pridūrė ji.

Pasak patarėjos. G. Nausėda labai gerai vertina A. Pranckevičių ir ateityje jo pavardė turi būti svarstoma į svarbios Lietuvai šalies ambasadą.

Ambasadorius Lietuvoje skiria ir atleidžia prezidentas Vyriausybės teikimu ir pritarus Seimo Užsienio reikalų komitetui.

„Jei būtų priimtos pataisos, kurios neatitiktų Konstitucijos, tai būtų galimybė turėti bylą Konstituciniame Teisme“, – žurnalistams pirmadienį Seime sakė prezidento vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais.

„Kaip dabar registruotos, jos neatitinka Konstitucijos, mūsų vertinimu, tačiau žiūrėsime, kaip procesas eis toliau, gal bus pataisytos, kad atitiktų. Šitas variantas riboja prezidento konstitucines galias“, – pridūrė ji.

Grupė parlamentarų praėjusią savaitę registravo įstatymo pataisas dėl ambasadorių skyrimo tvarkos pakeitimų: prezidentas jomis būtų įpareigotas motyvuoti, jei atsisako skirti Vyriausybės pateiktą kandidatą, numatytas dešimties dienų terminas.

Kaip BNS sakė Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) vadovo konservatoriaus Žygimantas Pavilionis, pataisos iš esmės apibrėžia šiuo metu galiojančią ambasadorių skyrimo tvarką.

Jose numatyta, kad baigus atranką Užsienio reikalų ministerijoje, ministras, teikdamas diplomatinio atstovo kandidatūrą apsvarstyti Seimo komitetui, kandidatūrą prieš tai suderintų su ministru pirmininku ir apie teikiamą kandidatūrą informuotų prezidentą.

Įstatyme taip pat būtų įrašyta, kad prezidento sprendimas neskirti Vyriausybės pateikto kandidato diplomatiniu atstovu turėtų būti motyvuotas ir pateiktas Vyriausybei ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo sprendimo priėmimo.

Pataisas registravo per 20 parlamentarų iš valdančiųjų konservatorių, Liberalų sąjūdžio, Laisvės bei opozicinės Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijų.

Dėl Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos nesutarimų pastaruoju metu įšaldytas iš viso 13 Lietuvos atstovų skyrimas, tarp jų – ir Lenkijoje. Derinti ambasadorių pavardžių pastarosiomis savaitėmis Gabrielius Landsbergis su prezidentu jau buvo susitikęs dukart, bet sprendimų politikai kol kas nepriėmė.

Pirmadienį liudydama Valstybės saugumo departamento (VSD) pranešėjo istoriją tiriančiai Seimo komisija dėl Prezidentūros pozicijos sankcijų baltarusiškoms trąšoms klausimu A. Skaisgirytė teigė, jog ES šalių nuomonės derybų pradžioje ekspertiniame lygmenyje išsiskyrė – kelios šalys pasisakė prieš sankcijas trąšoms, o viena buvo kategoriškai prieš sankcijas branduolinei energetikai.

Pasak A. Skaisgirytės, tuomet sumanyta prieš sankcijas Astravui pasisakančiai šaliai pasiūlyti, kad Lietuva atsisakytų reikalavimo dėl sankcijų trąšoms, jei ši šalis pakeistų poziciją dėl Astravo branduolinei jėgainei.

Šalių prezidento patarėja neįvardino, sakydama, kad tai slapta informacija. Komisijos prašymu ji pažadėjo pateikti įslaptintą atsakymą ir įvardinti šalį, kurią norėta įkalbėti mainams, bei visą susirašinėjimą tarp Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) sankcijų Baltarusijai klausimu.

Taip pat komisija, nesulaukusi prezidento Gitano Nausėdos atsako į kvietimą liudyti komisijai, nusprendė klausimus jam išsiųsti raštu.

Patarėja: gautas neigiamas atsakymas dėl Astravo

Minėtą mainų variantą A. Skaisgirytė įvardino buvus vienu iš derybinių žingsnių pirminiame derybiniame etape, o tokiam variantui nepavykus, pasak jos, buvo grįžta prie pilno sankcijų sąrašo.

„Briuselyje nuotaikos buvo tokios, kad Europos išorės veiksmų tarnybai pasiūlius septynias sritis sankcionuoti, kai kurios šalys labai prieštaravo trąšų sektoriui, viena ypač, sakydama, kad tai iškreips visą trąšų rinką, viena šalis prieštaravo branduolinei energetikai. Lietuvos diplomatai tada turėjo instrukciją kelti branduolinio sektoriaus sankcionavimo klausimą nuo pat ekspertinės grupės, bet viena šalis tam labai prieštaravo“, – komisijos posėdyje pasakojo A. Skaisgirytė.

„Ir tada kilo tokia idėja, kurią atrodė, kad galima pabandyti, kadangi viena šalis, kuri prieštaravo branduoliniam sektoriui, prieštaravo ir trąšoms, tokiam susitarimui, kad mes juos paremiam dėl trąšų, o jie paremia dėl Astravo. Tuo metu branduolio (energetikos – BNS) įtraukimas į sankcijas atrodė didesnė diplomatinė pergalė“, – kalbėjo patarėja.

Anot jos, kadangi minėta šalis kategoriškai su tokiu variantu nesutiko, šios idėjos atsisakyta, o viešumoje labiausiai nuskambėjusi frazė iš diplomatų ir Prezidentūros atstovų susirašinėjimo „norime trąšas out, AAE (Astravo atominę elektrinę – BNS) in“ yra iš šio derybų etapo ir išimta iš konteksto.

Klausiama, kaip konkrečiai buvo įvardintas siūlymas minėtai šaliai, A. Skaisgirytė teigė, jog buvo klausta, ar yra kokių nors galimybių, kad ji atsitrauktų nuo „veto“ branduoliniam sektoriui, bet atsakymas buvo kategoriškai neigiamas.

Pasak A. Skaisgirytės, prezidentas visuomet pasisakė, kad sankcijos turi būti įvestos plačia apimtimi ir kuo greičiau, būtų realiai veikiančios“.

A. Skaisgirytė taip pat teigė, kad Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) nesutarimai dėl sankcijų baltarusiškoms trąšoms yra sureikšminami, o išties pozicijos išsiskyrė ne esminiais klausimais, bet dėl taktikos.

„Ir URM, ir prezidento patarėjai sutiko visiškai aiškiai, kad sankcijos turi būti, kuo didesne apimtimi, apimančios kuo daugiau sektorių, dėl šito nesutarimų nebuvo. Dėl taktinių dalykų – mes pasiūlėme ne aukštai aprobuotą poziciją, o darbinį diplomatinį veiksmą, bet tas veiksmas pasirodė neįmanomas dėl tos kitos šalies“, – kalbėjo patarėja.

„Ir viskas: kai tas veiksmas pasirodė neįmanomas, mes supratome, kad einame su tuo, ką turime, mes konstatavome, kad mums nepavyko įdėti branduolio, bet dėl to nestabdome likusių sektorių, kurie yra sąraše“, – pridūrė A. Skaisgirytė.

Tai buvo pirmą kartą pasakyti tokie argumentai, be abejo, mes bandysime aiškintis.

V. Bakas: komisija tikrins informaciją dėl mainų

Seimo komisijos pirmininkas Vytautas Bakas pažymi, kad minėtu liudijimu A. Skaisgirytė patvirtino, kad viename iš derybinių etapu Prezidentūra buvo už trąšų išėmimą iš sankcijų paketo, tačiau, anot jo, pateikė paaiškinimą – jį komisija tikrins.

„Mūsų uždavinys išsiaiškinti, kodėl Prezidentūra prieštaravo sankcijų baltarusiškam verslui įvedimui ir šiandien patarėja patvirtino, kad prezidento patarėjai rašė tuos laiškus, bet ji paaiškino, kodėl taip buvo daroma, buvo bandoma padaryti mainus, trąšas palikti (nuošaly – BNS) ir mainais į tai įtikinti valstybes nares EVT įvesti sankcijas atominei energetikai“, – po komisijos posėdžio žurnalistams sakė V. Bakas.

Jis pažymėjo, kad iki šiol komisijai tokie mainai nebuvo žinomi, apie juos neužsiminė nei vienas komisijai liudijęs URM atstovas ar kiti pareigūnai.

„Tai buvo pirmą kartą pasakyti tokie argumentai, be abejo, mes bandysime aiškintis, kiek tokie argumentai nuoširdūs, be abejo, patarėja neturime pagrindo netikėti, tai yra oficiali pareigūnė, paprašėme papildomos informacijos, kuri atskleistų Prezidentūros ketinimus“, – kalbėjo V. Bakas.

Komisijai pirmadienį liudijęs prezidento patarėjas Jarekas Niewierowiczius (Jarekas Neverovičius) sakė tiesiogiai sankcijų klausimo nekuravęs, tik su savo grupe rinkęs informaciją apie galimą poveikį, jo pasigedęs iš Vyriausybės.

Pasak jo, šie klausimai aptarinėti diplomatų lygmenyje ir atsakymą, kad minėta šalis nesutinka nusileisti dėl Astravo, iš Briuselio perdavė Lietuvos diplomatai.

„Mūsų siekis buvo įvertinti maksimaliai poveikį Lietuvos įmonėms, geležinkeliams, jūrų uostui, poveikį, kurs būtų tiesiogiai pajamoms, pelnui, mokesčiams ir tam kontekstui, kuris buvo aktualus, t. y. faktas, kad mūsų kaimynai tuo metu labai aktyviai konkuravo su Lietuvos susisiekimo sektoriumi“, – kalbėjo K. Niewierowiczius.

„Bėda buvo ta, kad šito vertinimo Vyriausybė nedarė ir mums teko kartoti ir prašyti poveikio vertinimo, nes susidarė įspūdis, kad Vyriausybė ar tam tikros ministerijos, ypač URM, veikia be tokių vertinimų ir negali pasakyti, kaip tokios rizikos būtų suvaldytos. Tos dalies mes visiškai neturėjom, mano asmeninu vertinimu, tai buvo bėda“, – kalbėjo patarėjas.

URM: Prezidentūra vienintelė buvo prieš sankcijas trąšoms

Užsienio reikalų viceministras Jonas Survila anksčiau komisijai yra liudijęs, kad Prezidentūra buvo vienintelė Lietuvos institucija, abejojusi sankcijų baltarusiškoms trąšoms tikslingumu.

Jis teigė, kad Baltarusijos režimui 2021 metų gegužę perėmus ir Minske nutupdžius iš Atėnų į Vilnių skridusį lėktuvą, Lietuva ėmėsi telkti koaliciją, kad Baltarusijai būtų įvestos sankcijos. Tuo metu Prezidentūra pasisakė prieš sankcijas konkrečiai trąšų sektoriui.

Prezidentūros atstovai anksčiau ne kartą buvo pasisakę, kad prieš kelerius metus svarstant sankcijas baltarusiškoms trąšoms Prezidentūra norėjo įvertinti jų žalą Lietuvos ekonomikai.

A. Skaisgirytė yra teigusi, kad svarstant sankcijas reikėjo numatyti sankcijų žalą Lietuvos transporto sektoriui. Anot jos, nuo sankcijų nukentėjo valstybės valdomi „Lietuvos geležinkeliai“ bei Klaipėdos uostas, o Prezidentūra rūpinosi, kaip sumažinti žalą šioms valstybinėms įmonėms.

Žiniasklaida jau anksčiau skelbė, kad 2021 metais derinant pozicijas dėl sankcijų Baltarusijai Prezidentūra buvo prieš sankcijas trąšoms.

Naujienų portalas „Delfi“ citavo ištraukas iš prezidento patarėjų susirašinėjimo su Užsienio reikalų ministerijos diplomatais, viename iš jų buvo plačiausiai nuskambėjusi frazė „norime trąšas out, AAE (Astravo atominę elektrinę – BNS) in“.

Prezidentūra komentuodama situaciją tuomet teigė, jog vidinio darbinio susirašinėjimo nuotrupos neatspindi galutinės bendros, su Vyriausybe suderintos pozicijos.

Galop sankcijas baltarusiškoms trąšoms įvedė tiek ES, tiek Jungtinės Valstijos, jų tranzitas per Lietuvą sustojo.

„Supraskime, kad tai viso labo retorika, kuri buvo pasakyta. Ir tiek žinių“, – ketvirtadienį, lankydamasis sostinėje vykstančioje knygų mugėje, žurnalistams sakė G. Nausėda.

„Dėl patarėjos pasisakymų – ji pati, tikriausiai, gali pakomentuoti. (...) Jeigu pradėsiu komentuoti patarėjų pasisakymus – labai ilgai užtruks, nes turiu daug patarėjų, jie tikrai aktyvūs viešojoje erdvėje“, – teigė jis.

Kaip pranešta anksčiau, G. Nausėdos patarėja interviu Eltai teigė, kad „prezidentui natūraliai nepatinka“, jeigu Vyriausybė bando apriboti jo galias. Tokiu atveju, vaizdžiai tarė A. Skaisgirytė, šalies vadovas elgiasi lyg vyresnysis brolis, kurio jaunesnioji atžala privalo klausytis.

Visgi, pats prezidentas leidžia suprasti, kad nesilaiko tokios pat kategoriškos pozicijos.

Niekas neturi nieko klausyti, gyvename demokratinėje sistemoje, visi turime savo teises ir pareigas, turime savo kompetencijas.

„Niekas neturi nieko klausyti, gyvename demokratinėje sistemoje, visi turime savo teises ir pareigas, turime savo kompetencijas“, – atsakė jis, klausiamas apie A. Skaisgirytės pasisakymus.

Jis pridūrė, kad iš esmės užsienio politikos klausimais šalies institucijos sutaria.

„Aš negalėčiau pasakyti, kad mes užsienio politikos srityje turime kažkokių strateginių išsiskyrimų, kai vienas asmuo kalba viena, o kitas – kita. Turime principinį sutarimą dėl pagrindinių Lietuvos užsienio politikos gairių“, – pažymėjo jis.

ELTA primena, kad pastaruoju metu tarp Vyriausybės ir Prezidentūros tęsiasi ginčai dėl ambasadorių skyrimo procedūrų. Institucijos nuo gruodžio ginčijasi dėl to, kas yra kaltas, jog Lietuvai strategiškai svarbi ambasada Lenkijoje neturi vadovo. Taip pat užsitęsė diskusijos ir dėl daugiau kaip dešimties šiais metais planuojamų diplomatinių paskyrimų. Į dėmesio centrą sugrįžo ir konsultacijoms atšaukto ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Eitvydo Bajarūno klausimas.

Daukanto aikštės rūmai ir URM diplomatinio korpuso paskyrimų klausimu laikosi skirtingų pozicijų.

Visgi, prezidentas ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis šį klausimą jau aptarė poroje susitikimų. Po pastarojo ministras tikino, jog su šalies vadovu vyko konstruktyvus pokalbis. Tačiau susitarimo, anot URM vadovo, dar nėra.

Šalies vadovas savo ruožtu aiškino, kad „reikalai juda“, todėl viliasi po trečiojo susitikimo priimti galutinius sprendimus dėl kandidatų į diplomatines atstovybes.

Visgi, prezidento Gitano Nausėdos užsienio politikos grupės vadovė pripažįsta – Daukanto aikštės ir Vyriausybės santykius apsunkina konservatorių partijos lyderio užimamos pareigos Ministrų kabinete. A. Skaisgirytės teigimu, URM vadovaujantis valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis dažnai vidaus politikos klausimus supainioja su užsienio politikos sritimi. Todėl, tęsė ji, nepaisant Prezidentūros noro šiuos klausimus spręsti kartu su Vyriausybe, neišvengiamai įsiplieskia konfliktai.

„Kai valdančiosios partijos pirmininkas, kuriam vidus taip pat labai rūpi, perneša vidų į užsienio politikos lauką – tada ir kyla konfliktas“, – interviu Eltai sakė A. Skaisgirytė.

Asta Skaisgiryte. T. Biliūno/BNS nuotr.

G. Nausėdos patarėja leidžia suprasti, kad ir dėl stringančio ambasadorių paskyrimo kaltė krenta būtent ant Vyriausybės pečių – A. Skaisgirytė nurodo, jog „prezidentui natūraliai nepatinka“, jeigu kas nors bando apriboti jo galias. Tokiu atveju, vaizdžiai tarė ji, šalies vadovas elgiasi lyg vyresnysis brolis, kurio jaunesnioji atžala privalo klausytis.

„Jeigu Vyriausybė mano, kad jos kažkaip turi būti apkarpytos, prezidentui tai natūraliai nepatinka. Ir jis tada sako – taip, jaunesnysis broli, klausyk vyresniojo“, – kalbėjo prezidento patarėja.

„Prezidentas yra valstybės vadovas. Prezidentas, vienas. (...) Tai kas kurio turi klausyti – labai aišku, man atrodo“, – pažymėjo ji, pridurdama, kad URM galėtų įsiklausyti į prezidento prašymus ir dėl į skandalus įsivėlusio ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Eitvydo Bajarūno.

Tačiau šalies vadovo patarėja įžvelgė ir tam tikro pozityvo – jos nuomone, URM ir Prezidentūros pozicijos dėl ambasadorių pastaruoju metu suartėjo.

„Manau, kad, galbūt, dar reikės jiems vieno susitikimo, kad jie finalizuotų visą sąrašą, ir mes turėsime 2024 m. rotaciją – įskaitant ir Lenkiją“, – patikino A. Skaisgirytė.

– Jau trečias mėnuo kaip tęsiasi Prezidentūros ir URM ginčas dėl ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo, išaugęs, kai kurių vertinimu, į dalies diplomatinio korpuso krizę – stringa visa 2024 m. ambasadorių rotacija. O dar ir vėl į dėmesio centrą grįžo ir ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje E. Bajarūno istorija. Ar ne per daug konfliktų ir įtampų atsiradę mūsų užsienio politikos bare?

– Apie užsienio politiką pradėčiau kalbėti nuo kitų dalykų – nuo geopolitinių, nuo strateginių, kurie yra tikrai svarbūs Lietuvai. Jeigu šį klausimą galėtume palikti pabaigai, kur, man atrodo, būtų šio klausimo vieta – būtų teisingiau. Tai personalo, kadrų politika. Mes žinome, kadrų politika yra labai svarbu kiekvienoje organizacijoje – tačiau tai nėra pirmiau bendros eigos, misijos ir to, ką darome, ar ne?

– Bet veikiausiai sutiksite, kad dėl bendros misijos šalies institucijos, atsakingos už užsienio politiką, sutaria.

– Jos sutaria. Todėl aš taip ir suprantu, kad žurnalistams gal yra mažiau įdomu, nes konflikto – nėra (juokiasi). Bet šiaip, jeigu jau diskutuoti, tai galėtume diskutuoti apie tai, kokios yra geopolitinės kryptys, kokie yra ilgalaikiai, trumpalaikiai darbai. Suprantate, šie klausimai – tai jie yra įdomūs, jie veža.

O jūsų įvardinti klausimai – sakyčiau taip: kiekvieni rinkiminiai metai yra sudėtingi kadrų politikoje. Pati buvau diplomatinėje tarnyboje labai ilgą laiką. Atsimenu tuos metus, rinkiminius metus. O šie metai – trijų rinkimų metai. Tai tie rinkiminiai metai ir sunkūs. Ir mano atmintyje labai dažnai ta rotacija šiek tiek būdavo pristojusi, pristabdyta, kadangi viskas keičiasi.

Tačiau šiuo atveju, man visiškai vilties duoda tai, kad ministras Landsbergis jau du kartus dėl ambasadorių susitiko su prezidentu. Atrodo, kad tos pozicijos dėl kadrų politikos – labai suartėjo. Bent jau aš turiu tokią nuojautą. Manau, kad, galbūt, dar reikės jiems vieno susitikimo, kad jie finalizuotų visą sąrašą, ir mes turėsime 2024 m. rotaciją – įskaitant ir Lenkiją.

– Nors už užsienio politiką atsakingos institucijos ir sutaria dėl tų bendrų krypčių, bet pažvelgus ne tik į pastarųjų mėnesių aktualijas, susidaro įspūdis, kad tos įtampos taip ir niekada neišblėso. Kiek anksčiau „Žinių radijui“ sakėte, kad tai yra valdančiųjų apsisprendimo dalis – jie, pasak jūsų, nuo kadencijos pradžios pasirinko konfrontacinį kelią. Ar reikėtų suprasti, kad ir šiomis savaitėmis besitęsiantys ginčai dėl ambasadorių yra tos konservatorių laikysenos išdava?

– Man sunku komentuoti iš konservatorių pusės, kokie yra jų tikslai.

– Bet kaip jūs sau pačiai tai paaiškinate?

– Nežinau. Iš mūsų pusės, iš prezidento, iš jo komandos pusės, nuo pat 2020 m., nuo pat rinkimų ir naujos Vyriausybės patvirtinimo buvo noras užsienio politikos srityje dirbti kartu – taip, kaip įpareigoja Konstitucija.

Kur yra sudėtingumas, sunkumas ar, nežinau, likimo pirštas – kad valdančiųjų partijos pirmininkas yra ir užsienio reikalų ministras. Tai, turbūt, yra ir pliusas, ir minusas. Pliusas tas, kad jis gali labai daug partinių, intelektinių resursų pajungti Užsienio reikalų ministerijai ir užsienio reikalams. Čia, sakyčiau, yra didelis pliusas.

Didelis minusas – kad jo, kaip valdančiosios koalicijos pagrindinės partijos pirmininko, vieta, vis dėlto, ne vienoje iš ministerijų arba Vyriausybės vadovo, arba Seimo frakcijos seniūno, kur yra padengiama visa paletė klausimų – tame tarpe, ir vidaus klausimų. Tai, galbūt, ir paaiškinimas į jūsų klausimą: kai valdančiosios partijos pirmininkas, kuriam vidus taip pat labai rūpi, perneša vidų į užsienio politikos lauką – tada ir kyla konfliktas.

Kodėl anksčiau tų konfliktų pavykdavo išvengti? Dėl to, kad anksčiau užsienio reikalų ministrai, kaip taisyklė, nebūdavo valdančiųjų partijų pirmininkai. (...)

Tai ši situacija, kuri yra dabar su šia Vyriausybe, yra pirma Lietuvos istorijoje. Ir mes tą patyrimą dabar ir pereiname. Galbūt po kitų rinkimų jau tik reflektuosime išmoktas pamokas, tačiau dabar dar esame kitoje fazėje – kai turime su tuo gyventi.

– Visgi, stebint viešąją erdvę, sunku būtų vienareikšmiškai pasakyti, kas šiame prezidento ir valdančiųjų konflikte yra toji ofenzyvinė pusė ir ar tikrai problemos kyla tik iš konservatorių gretų. Galima prisiminti daugybę atvejų, kai pagrindą konfliktui kėlė būtent Prezidentūra – pavyzdžiui, vadinamieji G. Landsbergio ir prezidento nekalbadieniai, sprendimas nekviesti ministro į susitikimą su Ukrainos prezidentu. Galima prisiminti atvejų ir iš anksčiau – kaip kad istorija dėl Vokietijos kanclerės Angelos Merkel žinučių.

– Gana preciziškai išvardijote tuos epizodus, kuriuos, galbūt, galima laikyti tam tikrais nekalbadieniais. Bet yra ir kitų epizodų, kur prezidento ir Vyriausybės linijos visiškai sutapo. Karas Ukrainoje – tai buvo labai didelis epizodas. Bet ir kiti epizodai – sakykime, dėl europinės politikos, dėl NATO integracijos, pagaliau dėl vokiečių brigados. Tie požiūriai sutapo.

– Dėl vokiečių brigados dar būtų galima pasiginčyti – prisimename, kaip skyrėsi institucijų retorikos.

– Tačiau finale Vyriausybė pritarė, kad viskas gerai, kad vokiečių brigada turi čia atsirasti ir kuo greičiau.

Aš galiu tik pasakyti, kad pačiais svarbiausiais, strateginiais užsienio politikos klausimais mes su Vyriausybe susitariame.

Vienu žodžiu, yra ir taip, ir taip buvę. Tos diskusijos kai kuriais klausimais vyko. Aš galiu tik pasakyti, kad pačiais svarbiausiais, strateginiais užsienio politikos klausimais mes su Vyriausybe susitariame. Ir tas yra gerai ir šaliai, ir tas yra gerai ir mūsų užsienio politikos linijai.

– Bet ambasadorių istorijos kontekste net prezidento simpatikai – pavyzdžiui, socialdemokratai, išreiškę paramą šalies vadovui siekiant antrosios kadencijos – nenorom, bet užsimena, kad šiame ginče yra ir prezidento kaltės. Pastarųjų mėnesių kontekste, kai kalbame apie ambasadorių klausimą – jūsų vertinimu, ar iš Prezidentūros buvo padaryta klaidų?

– Nekalbėčiau tokiomis kategorijomis, ar buvo padaryta klaidų. Čia yra politologiniai vertinimai. Jeigu paklausite kokio politologo, matyt, su dideliu malonumu pateiks jums atsakymų variantus.

Mes priimame sprendimus. Mes nekomentuojame, mes priimame sprendimus. Tie sprendimai buvo tokie arba kitokie. Kažkam jie galėjo nepatikti. Jeigu kažkam nepatiko – galime diskutuoti toliau, ieškodami konsensuso, kol prieisime kažkokio varianto, kuris tinka visiems – kaip, manau, galima beveik sakyti buvo ambasadorių atveju.

– Dar kiek pasiliekant prie šios temos – buvo girdėti balsų, sakančių, jog prezidentas ginčuose dėl ambasadorių galėtų elgtis išmintingiau, tam tikra prasme, kaip vyresnysis brolis. Pakartoti seniau, kiek kitame kontekste pasakytus žodžius: „gana yra gana“. Kodėl prezidentas nesiėmė tokios laikysenos?

– Prezidento laikyseną apibrėžia ne kažkokie subjektyvūs faktoriai, bet jo konstitucinės galios ir jo padėtis valstybės institucijų struktūroje. Jo galios yra didelės. Jeigu Vyriausybė mano, kad jos kažkaip turi būti apkarpytos, prezidentui tai natūraliai nepatinka. Ir jis tada sako – taip, jaunesnysis broli, klausyk vyresniojo.

Prezidentas yra valstybės vadovas. Prezidentas, vienas. Kartais mes populiariai sakome – Lietuvos valstybės vadovai. Ne, Lietuvoje nėra triumvirato. Lietuva – ne Bosnija ir Hercegovina. Lietuva turi valstybės vadovą, valstybės vadovas yra vienas – prezidentas. Kiti du pareigūnai – Seimo pirmininkas ir ministras pirmininkas, yra labai svarbūs institucijų, dviejų labai svarbių institucijų pareigūnai. Bet vadovas yra vienas. Tai kas kurio turi klausyti – labai aišku, man atrodo.

Gabrielius Landsbergis. I. Gelūno/BNS nuotr.

– Prezidentas sulaukė kritikos ne tik dėl kivirčo su užsienio reikalų ministru, bet ir dėl viename interviu įvardintų dviejų diplomatų, pasak jo, dalyvavusių atrankoje į ambasadą Lenkijoje. Kiti politikai, dalyvaujantys ambasadorių skyrimo procedūrose, susilaikė nuo bet kokio pavardžių aptarinėjimo ir nuolat pabrėžė, jog tai yra neleistina ir įstatymiškai, ir gali pakenkti diplomatų reputacijai. Vertinant iš dabartinio taško – kaip manote, ar prezidentui reikėjo susilaikyti nuo tų dviejų pavardžių paskelbimo?

– Priminsiu, kad pirmiausiai pavardės, tiesa kitos, buvo paskelbtos spaudoje ir socialiniuose tinkluose dar anksčiau. Tai mes viso to gražaus diplomatinio konfidencialumo šiuo atveju neturėjome nuo pat pradžių, nes tos kitos pavardės buvo nutekintos daug anksčiau.

– Bet viena, kai tas pavardes paskelbia spauda arba jos paviešinamos socialiniuose tinkluose, visai kas kita – kai tos pavardės iškeliauja iš prezidento lūpų.

– Ne, ne. Ne tos pavardės. Tų pavardžių mes niekur parašytų nematėme. Mes jų niekur nematėme. Tai kelia klausimų. Tada prezidentas gali sakyti – yra Jonaitis, yra Petraitis, yra Antanaitis, dar krūva diplomatų, kurių pavardžių mes taip ir nepamatėme.

Ką noriu pasakyti – neteisinga būtų kaltinti prezidentą, kad jis pasakė kažkokias pavardes, kurių sąrašuose nebuvo, ir nutylėti faktą, kad kai kurios kitos pavardės buvo atsiradusios viešojoje erdvėje pakankamai anksti.

– Dėl to URM pradėtas tyrimas.

– Duok Dieve, kad jie tai ir išsiaiškintų.

– Bet sakote, tos pavardės, kurias įvardijo prezidentas, jos „neatkeliavo“ sąraše tarp galimų kandidatų?

– Jų tiesiog niekur nebuvo.

– Tai kaip tuomet prezidentas jas apskritai sužinojo?

– Nežinau.

– Net jūs nežinote?

– Ne.

– Įdomu. Tuomet dar grįžkime prie platesnės diskusijos ambasadorių klausimu. Prezidentūra ne kartą pažymėjo – nereikia sureikšminti to, kad 2024 m. ambasadorių rotacijos skyrimas užsidelsė. Esą diskusijos rodo, kad ieškoma tinkamiausių kandidatų.

Tokie teiginiai skamba kiek keistai – atrodo, klausimas, kurį galima išspręsti be viešų batalijų, dabar lydimas tokio skandalo. Ir diplomatas, kuris kažkada bus paskirtas ambasadoriumi Varšuvoje – nepaisant gabumų ar patirties – bus lydimas šio URM ir Prezidentūros susirėmimo šešėlio. Tai ar tikrai tos ilgesnės ir viešos diskusijos yra tik į naudą?

– Manau, kad tas diplomatas, kai bus paskirtas, jis bus praėjęs didžiausią įmanomą konkursą. Jis tikrai bus įrodęs, kad yra pats geriausias.

– Manote, kad vis tiek bus pozityvo?

– Žinoma. Vadinasi, jis įrodė, kad jis yra tinkamiausias šiai pozicijai.

Gitanas Nausėda. S. Lisausko/BNS nuotr.

– Pereinant nuo ambasados Lenkijoje, prie atstovybės Londone klausimų – iki šiol Prezidentūra laikėsi savo ir tikino, kad ambasadorius E. Bajarūnas gali tęsti darbą Londone, o dėl galimo mobingo ir netinkamo elgesio su ambasados darbuotojais reikia nepriklausomo tyrimo.

Visgi, turime Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) išvadas, kurios aiškiai konstatuoja – E. Bajarūnas pažeidė įstatymą. Ar po tokių skandalų, prezidento nuomone, šis diplomatas vis dar gali grįžti dirbti į Londoną?

– Tai, ką jūs pasakėte dėl VTEK sprendimo, yra viena dalis problemos. Bet kol ponas Bajarūnas sako, kad jis svarsto kreiptis į teismą, nenorėčiau šios dalies komentuoti – kad neįtakoti tų procesų.

Dėl kitos dalies – galimo mobingo ambasadoje – vis dėlto, tas tyrimas turi būti atliktas taip, kaip rekomenduoja tai padaryti generalinis inspektorius, apsilankęs ambasadoje. Tai kol kas nėra padaryta.

– Bet vis tiek pabandykime paprognozuoti – jeigu pasibaigus ambasadoriaus atšaukimo laikotarpiui jis grįžtų dirbti į Londoną, ar jo sugrįžimas neužtrauktų tam tikros dėmės ant viso Lietuvos diplomatinio korpuso?

– Manau, prezidentas dabar lauks užsienio reikalų ministro kažkokio tai siūlymo, kaip toliau spręsti šią situaciją. Žinoma, situacija nėra normali ir ji niekam nėra maloni – tame tarpe ir ambasadoriui Bajarūnui. Tačiau pirmiausiai ministras turi kalbėtis ir su ambasadoriumi – kalbėtis visada gerai ir reikia, ambasadorius yra jo pavaldinys. Ir tada su kažkokiais siūlymais ateiti pas prezidentą.

– Bet ministras deklaruoja ir vis kartoja, kad jo nuomonė dėl E. Bajarūno ateities aiški. Veikiausiai, ministro teikiami siūlymai prezidentui nesikeis. Ar dar manote, kad gali ministras ant prezidento stalo atnešti naujų siūlymų?

– Manyčiau, kad taip. Visada galima įsiklausyti į tai, ko prašo prezidentas, ar ne? Pagal tą analogiją su vyresniuoju ir jaunesniuoju broliu, ar ne (juokiasi)?

– Kad jau prakalbote apie prezidento prašymus: VTEK išvada liečia ir patį G. Nausėdą. Prezidentas ragino žiniasklaidą nustoti eskaluoti šią istoriją. Visgi, istorija garsiai nuaidėjo – ją komentuoja ir buvę diplomatai, ministrai, pasakojantys, kad anksčiau įvairiausių vizitų metu, kai veiklos nėra susijusios su diplomatiniu darbu, valstybės vadovai susimokėdavo už pramogas iš savo kišenės. Gal iš tikrųjų, norint kad ta istorija nesieskaluotų, kaip kad prašo ir prezidentas, reikėtų šalies vadovui tai, ką papramogavo, tiesiog grąžinti?

– Prezidentas dalyvavo toje kultūrinėje programoje ne kaip privatus asmuo. Jis dalyvavo kaip prezidentas – tas ne kartą yra pasakyta ir pakartota. Jeigu jis būtų dalyvavęs kaip privatus asmuo, tai, žinoma, visai kitaip būtų ir reguliuojami visi tie santykiai.

Galbūt tai paskatins pergalvoti, kaip apskritai turėtų būti organizuojamas valstybės aukščiausių pareigūnų protokolinių funkcijų, protokolinių renginių išlaidų dengimas.

Dabar to reglamentavimo nėra daug. Tiesą sakant, kai kas yra taip, kad galima vienaip traktuoti arba kitaip. Tai nėra pati geriausia situacija. Galbūt reikia aiškiau reglamentuoti tuos protokolinius aspektus, kažkur nubrėžti tas linijas, kur yra griežtai pagal protokolą, kur jau privatu pasidaro.

Matote, vadovų gyvenime kartais tie privatūs pokalbiai nėra iš tikrųjų privatūs. Net jeigu tai ir nėra susitikimas tarp dviejų delegacijų, o tik tarp dviejų vadovų, ir jie šnekasi, sakykime, apie įvairius dalykus – tai nėra privatu kaip Jonaičio ir Petraičio pokalbis. Dažniausiai tai būna apie valstybinius reikalus. Čia ta riba dažnai yra labai plona ir pasakyti sunku. Tačiau, taip, galima būtų pabandyti reglamentuoti kiek įmanoma daugiau. Jeigu bus tam tikras reglamentavimas, tada, žinoma, visi to laikysis.

– Nors pastaruoju metu daugiausiai dėmesio ir aistrų kelia aptarti klausimai dėl ambasadorių ir viso diplomatinio korpuso paskyrimų, visgi, pakalbėkime ir apie besibaigiančią prezidento kadenciją – rinkimai visai čia pat. Lydėjote prezidentą visus penkerius metus – kokius tris svarbiausius prezidento darbus išskirtumėte būtent užsienio politikos srityje?

– Visi tie darbai būtų susiję su Lietuvos saugumo stiprinimu, su saugios aplinkos kūrimu regione, kur to saugumo ir stabilumo nebuvo nuo kadencijos pradžios, o karui prasidėjus, žinoma, tapo dar mažiau. Pirmiausiai turėtume žiūrėti per saugumo prizmę, per gynybinio Lietuvos potencialo stiprinimą. Prezidentas labai nuosekliai, nuo pat 2019 m., sakė, kad tada NATO reikalaujami 2 proc. gynybai turi būti įgyvendinti – ir pats darė žingsnius, kad jie būtų įgyvendinti. Paskui iškėlė uždavinį, kad reikia siekti ir daugiau – iki 3 proc. Tai nuosekliai daroma.

Jis žiūrėjo plačiau į mūsų geopolitinį veikimą NATO Rytiniame flange, reikalavo didesnio sąjungininkų buvimo, boots on the ground Lietuvoje, Baltijos šalyse. Jis buvo labai tvirtas dėl vokiečių brigados pakvietimo į Lietuvą. (...) Dabar niekas neabejoja, kad brigada turi ateiti ir turi ateiti greitai. Jis labai aiškiai pasisakė už transatlantinių sąjungininkų, pirmiausiai, amerikiečių buvimą, už eFP išplėtimą sąjungininkais. Visa tai, manau, padėjo sustiprinti Lietuvos saugumą. Na, ir NATO samitas, kuris daugiau kaip simbolis – šioje karo situacijoje, NATO samitas vyksta Rytų sąjungininkėje, būtent Lietuvoje ir fokusas yra į mus, į mūsų Rytinio flango saugumą. Visą šitą prezidentas labai nuosekliai, visą kadenciją gynė.

Apie kitus darbus kalbant, turbūt jam labai svarbu būtų santykiai su Lenkija, kurie tikrai jam atėjus į prezidentus nebuvo aukštame lygyje. Manyčiau, kad čia pavyko pasiekti tikrą persilaužimą. Dabar Lenkija ne vien sąjungininkė, strateginė partnerė – labai daug bendrų darbų darome su Lenkija. Ir vyriausybės pasikeitimas Lenkijoje, manau, toliau skatins siekti to mūsų gero santykio įgyvendinimo. Vyriausybė pasikeitė, bet mūsų santykis ir su naująja Lenkijos vyriausybe išliks labai glaudus.

Trečiasis darbas – neišvengiamai susijęs su Ukraina. Lietuvos parama Ukrainai yra, sakyčiau, besąlygiška. Visų institucijų parama, Lietuvos žmonių parama – taip pat. Ukrainos centro įkūrimas, kur prieglobstį rado karo pabėgėliai ir kurį patronuoja ponia Diana Nausėdienė. Visa tai, žinoma, paveikė kiekvieną iš mūsų, o prezidento rankose buvo ir tie sprendimai, kurie liečia Ukrainą. Mes visi už Ukrainą. Karas Ukrainoje yra ir mūsų karas ir jį turime kalbėti.

– Ar yra tokių momentų, vertinant iš šiandieninės perspektyvos, kur reikėjo pasielgti kitaip?

– Kadangi žiūrime retrospektyviai, prisimenu 2022 m. vasario mėnesį. Ar galėjome išvengti karo Ukrainoje? Ar mūsų jėgoms buvo tą karą sustabdyti? Deja. Yra valstybių, kurios savo agresyvumu, turbūt, lenkia visas kitas. Turėjome karo situacija, kurioje jau tada reikėjo daryti sprendimus. Ir, man atrodo, prezidentas atsidūrė teisingos istorijos pusėje.

– Visuomenės apklausos prognozuoja, kad prezidentas Gitanas Nausėda gali laimėti dar vieną kadenciją Daukanto aikštėje. Netrukus bus ir Seimo rinkimai, po kurių, veikiausiai, keisis valdančioji dauguma į tokią, kuri, prezidento manymu, gali leisti kurti kitokią politinę kultūrą, į konkurenciją žiūrėti visai kitaip. Kaip jums atrodo – ar pirmoji prezidento kadencija ir vykdyta užsienio politika būtų kitokia, jeigu valdžioje pastaruosius keturis metus būtų buvę ne konservatoriai?

– Na, jūsų klausimas hipotetinis. Tai hipotetiniai klausimai, vėlgi, yra politologų veiklos sfera. Bet tik tiek pasakysiu – užsienio politikoje yra tam tikras nacionalinis interesas, pagal kurį visada pamatuojami sprendimai, ir yra tam tikras politinis konsensusas, kuriuo remiantis tie sprendimai padaromi. Du labai svarbūs kriterijai. Jeigu yra aiškus nacionalinis interesas ir sutarimas, kad elgiamės šioje situacijoje taip – kaip, pavyzdžiui, Ukrainos atveju – tada sprendimo būdai yra aiškūs nepriklausomai nuo to, kokia partija ar kokia koalicija yra valdžioje. Manau, tai yra labai svarbu mums, Lietuvai, kuri yra nedidelė valstybė ir kur tą nacionalinį konsensusą, paremtą nacionaliniu interesu, labai svarbu įtvirtinti.

– Jeigu prezidentas iškovos dar vieną kadenciją Daukanto aikštėje, ar sutiktumėte būti jo užsienio politikos grupės vadove dar penkerius metus?

– Klausimas yra per ankstyvas. Dabar mes laukiame rinkimų, norime, kad į rinkimus prezidentas eitų pakelta galva ir žinotų labai aiškiai, kad tai, ką jis nuveikė užsienio politikoje – jis gali tuo pasigirti ir pasididžiuoti. Tai būtų man didžiausia satisfakcija.

A. Skaisgirytė yra pirma Lietuvos pareigūnė, pakomentavusi didžiulio rezonanso sulaukusius D. Trumpo pareiškimus praėjusią savaitę, kad jis skatintų Rusiją pulti finansinių įsipareigojimų neįvykdžiusias NATO nares.

„Tai nepadeda bendram pasitikėjimui tarp NATO sąjungininkų“, – Žinių radijui antradienį sakė prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais.

Šeštadienį kalbėdamas rinkimų kampanijos mitinge, D. Trumpas papasakojo apie pokalbį su kitos, nenurodytos NATO šalies vadovu per kažkurį Aljanso susitikimą.

Jis tvirtino sulaukęs klausimo, ar gintų įsipareigojimų nevykdančią šalį, ir atsakęs, jog negintų ir „skatintų juos (rusus – BNS) daryti viską, ką jie, po velnių, nori“.

Ilgą laiką NATO gyveno tokioje labai patogioje būsenoje, kai JAV savo branduoliniu atgrasymu dengė visą Aljanso teritoriją. Tas dengimas iki šiol išlieka, tačiau tai nereiškia, kad europiečiai gali nieko patys nedaryti savo saugumui sustiprinti.

JAV sąjungininkai paragino vengti saugumą ir NATO pakertančių kalbų, o Baltieji rūmai D. Trumpui atsikirto akcentuodami prezidento Joe Bideno (Džo Baideno) pastangas stiprinti aljansus visame pasaulyje.

A. Skaisgirytė atkreipė dėmesį, jog D. Trumpas prezidentavimo metais 2017 – 2021 metais ir viešai ragino NATO sąjungininkes skirti gynybai bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

„Lietuva buvo tarp tų, kurie tada skyrė 2 proc. gynybai. Dabar skiriame dar daugiau“, – teigė patarėja.

Pasak jos, Europa turi skirti daugiau dėmesio savo gynybai.

„Ilgą laiką NATO gyveno tokioje labai patogioje būsenoje, kai JAV savo branduoliniu atgrasymu dengė visą Aljanso teritoriją. Tas dengimas iki šiol išlieka, tačiau tai nereiškia, kad europiečiai gali nieko patys nedaryti savo saugumui sustiprinti“, – sakė A. Skaisgirytė.

„Kalbėkime apie tai, kad išlaidos gynybai turi būti padidintos, turi būti sustiprinta gynybos pramonė. (...) Pirmieji žingsniai jau yra žengiami, kuriant tam tikrus fondus, kurie finansuotų karinės produkcijos gamybą. Turime suprasti, kad Europoje vyksta karas, jau tuoj žengsime į trečius šito karo metus ir turime atitinkamai reformuoti savo ekonomikas, kad galėtume būti tokioje situacijoje, kurioje jaustumėmės saugūs“, – pridūrė ji, turėdama omenyje Rusijos invaziją Ukrainoje.

Taip ji komentavo 2021 metais vykusį procesą, kai Europos Sąjunga (ES) svarstė, kokias sankcijas Baltarusijai įvesti dėl jos veiksmų į Minską nukreipiant Vilniun skridusį keleivinį lėktuvą. Ši istorija dabar nagrinėjama Seimo komisijoje.

A. Skaisgirytė sako, kad svarstant sankcijas reikėjo numatyti sankcijų žalą Lietuvos transporto sektoriui.

„Ką iš tikrųjų prezidentūra tuo metu siekė, tai išsiaiškinti potencialią žalą Lietuvai, Lietuvos ekonomikai. Tai yra sankcijos įvedamos Baltarusijai, Baltarusijos režimui. Norime, kad nuo sankcijų kentėtų Baltarusijos režimas, bet neišvengiamai jau ir tada buvo aišku – įvedant sankcijas nukentės ir Lietuvos ekonomikos kai kurie sektoriai, konkrečiai – transporto sektorius, nes baltarusiškos trąšos buvo vežamos, didžiausia dalis, per Lietuvos teritoriją“, – Žinių radijui antradienį sakė prezidento vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais.

Pasak jos, nuo sankcijų nukentėjo valstybės valdomi „Lietuvos geležinkeliai“ bei Klaipėdos uostas, o Prezidentūra rūpinosi, kaip sumažinti žalą šioms valstybinėms įmonėms.

„Yra „Lietuvos geležinkeliai“, Klaipėdos uostas – dvi didžiulės valstybės įmonės, kurios savo dividendus moka į Lietuvos biudžetą, jos nukentės ir, aišku, jos nukentėjo vėliau, įvedus sankcijas. Tai reikėjo vis dėlto žinoti apie tai, bus šita žala padaryta ir atitinkamai, jeigu apsispręs vis dėlto tas sankcijas įvesti, tai reikėjo galvoti apie tai, kaip tą žalą minimalizuoti, rūpestis toks buvo iš mūsų pusės“, – kalbėjo A. Skaisgirytė.

Norime, kad nuo sankcijų kentėtų Baltarusijos režimas, bet neišvengiamai jau ir tada buvo aišku – įvedant sankcijas nukentės ir Lietuvos ekonomikos kai kurie sektoriai (...)

 

Patarėja sakė, kad prezidentas Gitanas Nausėda nuosekliai pasisakė už sektorines sankcijas Baltarusijai.

„Trąšas out, AAE in“

Seimo komisija aiškinasi Valstybės saugumo departamento (VSD) pranešėjo Tomo Gailiaus informaciją dėl departamento vadovo veiksmų tikrinant tuomet į prezidentus kandidatavusio G. Nausėdos aplinką. Be kitų klausimų, nagrinėjama, kokią įtaką G. Nausėdai arba jo rinkimų štabui, patarėjams darė Baltarusijos trąšų verslu besiverčiantys asmenys.

Žiniasklaida jau anksčiau skelbė, kad 2021 metais derinant pozicijas dėl sankcijų Baltarusijai Prezidentūra buvo prieš sankcijas trąšoms.

Apie tai Seimo komisijai kalbėjo ir užsienio reikalų viceministras konservatorius Jonas Survila, liudijęs vasario pradžioje.

„Vienintelė institucija, kuri abejojo baltarusiškų sankcijų trąšoms įvedimo tikslingumu, buvo prezidento patarėjų asmenyje Prezidentūra“, – komisijai liudijo J. Survila.

Viceministras taip pat citavo ištraukas iš prezidento patarėjų susirašinėjimo su Užsienio reikalų ministerijos diplomatais, kuriuos dar 2021 metais buvo paskelbęs naujienų portalas „Delfi“.

„Labai bloga situacija su Astravo sankcijom, nes su procedūrom pavėluota, paramai teikti ceitnotas. Užtat su trąšomis gausim pirmiausia nuostolius savo verslui, o rusai perims baltarusių įmonę. Pamėginkime apginti LT interesus!“, – viename iš 2021 metų birželio mėnesiu datuojamų laiškų cituojama A. Skaisgirytė.

„Nesiekiame visų sankcijų sektorinių užblokuoti, tik norime trąšas out, AAE (Astravo atominę elektrinę – BNS) in“, –  kitą prezidento patarėją Skirmantę Straigienę citavo J. Survila.

Prezidentūra komentuodama situaciją tuomet teigė, jog vidinio darbinio susirašinėjimo nuotrupos neatspindi galutinės bendros, su Vyriausybe suderintos pozicijos.

Galop sankcijas baltarusiškoms trąšoms įvedė tiek ES, tiek Jungtinės Valstijos, jų tranzitas per Lietuvą sustojo.

Diskusijas dėl ambasadoriaus galimybių likti pareigose vėl pakurstė sausį Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) priimtas sprendimas, kad prezidento Gitano Nausėdos ir E. Bajarūno apsilankymas miuzikle „Operos fantomas“ Londone pernai pavasarį buvo privataus pobūdžio, bet už jį sumokėta ambasados lėšomis. Abu pareigūnai pripažinti pažeidę įstatymą, bet jie to nepripažįsta, o E. Bajarūnas svarsto sprendimą skųsti teismui.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ragina E. Bajarūną atsistatydinti nuo pernai po ambasados darbuotojų kaltinimų mobingu ir vidinio tyrimo, kurio metu nustatyta pažeidimų.

„Ponas Bajarūnas yra pasakęs, kad kreipsis į teismą dėl VTEK išvados. Kadangi tokia situacija, kol jis gali į teismą kreiptis, o tai yra iki vasario pabaigos, nėra tas procesas visiškai užbaigtas ir reikėtų palaukti teisinio išrišimo. Tada imtis jau konkrečių žingsnių“, – Žinių radijui antradienį sakė prezidento vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais A. Skaisgirytė.

Praėjusią savaitę susitikęs su prezidentu aptarti stringančių ambasadorių paskyrimų ir E. Bajarūno klausimo G. Landsbergis teigė planuojantis pasikalbėti su ambasadoriumi Londone apie jo ateities planus.

A. Skaisgirytė teigė, kad G. Nausėda lauks ministro ir ambasadoriaus susitikimo rezultatų.

„Nežinau, koks tas rezultatas gali būti, matysime, tačiau vėlgi pasikartosiu: jeigu ponas Bajarūnas vis dėlto kreipsis į teismą, tai tada turėsime jau visai kito pobūdžio procesą, tai jau bus teisminis procesas ir tada šitoje šviesoje turėsime palaukti, kol tas teisinis procesas pasibaigs“, – sakė patarėja.

Prezidentūrai ir Užsienio reikalų ministerijai nesutariant dėl ambasadorių, šiuo metu įšaldytas 13 Lietuvos atstovų skyrimas, tarp jų – ir Lenkijoje.

A. Skaisgirytė sakė, kad per prezidento ir ministro susitikimą „buvo žengtas žingsnis į priekį, suartinant tuos matymus“. Anot jos, G. Landsbergis artimiausiu metu galėtų dar kartą susitikti su prezidentu, kad būsimų ambasadorių pavardės būtų galutinai suderintos.

Konstitucija numato, kad ambasadorius Lietuvoje skiria prezidentas Vyriausybės teikimu ir pritarus Seimo Užsienio reikalų komitetui.

Būsimų ambasadorių pavardės paprastai viešos tampa Užsienio reikalų ministerijai įregistravus su Vyriausybės teikimu susijusius teisės aktų projektus. Iki tol jos būna įslaptinamos, siekiant išvengti viešo diplomatų kandidatūrų komentavimo, kol institucijos dėl jų galutinai nesusitarė ir kol ambasadorių priimanti valstybė nepateikė sutikimo, vadinamojo agremano.

Įstrigus ambasadorių skyrimui, Seimo Užsienio reikalų komitetas sausio pabaigoje pranešė rengsiantis įstatymo pataisas, kad diplomatinių atstovų skyrimo tvarka būtų aiškiai apibrėžta.

A. Skaisgirytė sakė, jog stebės, ar siūloma tvarka neapribos prezidento konstitucinių įgaliojimų, ir užsiminė apie galimybę pasitikrinti tai Konstituciniame Teisme.

„Žinoma, kol vyks pasitikrinimas Konstituciniame teisme, vėlgi tas procesas gali įstrigti tam laikotarpiui, kol teismas nepateiks savo išvados. Nežinau, ar čia padės reikalui, ar pakenks“, – teigė G. Nausėdos patarėja.

„Kai pamatytume, kokios tos yra pataisos, žiūrėtume, spręstume, kaip toliau elgtis“, – kalbėjo ji.

Prezidentūra anksčiau teigė irgi siūlysianti keisti ambasadorių skyrimo tvarką, kad šalies vadovui būtų pateikti visi konkrečioje atrankoje dalyvavę diplomatai, o ne tik tas, kurį pasirinko Užsienio reikalų ministerijos vadovybė.

„Šiuo metu labai greituoju būdu, sparčiuoju būdu bandoma tą tikslą įgyvendinti. Užsibrėžtas tikslas buvo iki vasario 24 dienos, iki antrųjų karo metinių, tą kiekį šaudmenų pagaminti“, – antradienį Žinių radijui teigė A. Skaisgirytė.

Ji taip pat pažymėjo, kad negebėjimas padaryti savo pačių prisiimto įsipareigojimo atskleistų Europos gynybos pramonės silpnumą.

„Kitaip bus gėda ne tik ukrainiečių, bet ir kitų sąjungininkų atžvilgiu, kadangi parodytume tam tikrą Europos gynybos pramonės neįgalumą, ko visiškai nesinorėtų“, – pridūrė šalies vadovo patarėja.

ELTA primena, kad pernai metų pavasarį Europos Sąjungos (ES) šalių užsienio reikalų ministrai susitarė dėl 2 mlrd. eurų vertės plano aprūpinti Rusijos užpultą Ukrainą amunicija.

Pagal šį planą Bendrijos valstybės narės per 12 mėnesių įsipareigojo perduoti Kyjivui 1 mln. vienetų artilerijos sviedinių.

Kitaip bus gėda ne tik ukrainiečių, bet ir kitų sąjungininkų atžvilgiu, kadangi parodytume tam tikrą Europos gynybos pramonės neįgalumą, ko visiškai nesinorėtų.

Atitinkamas susitarimas buvo pasiektas Briuselyje vykusioje ES Užsienio reikalų taryboje.

Patarėja: reikia labai gerai išanalizuoti pasitraukimo iš kasetinius šaudmenis draudžiančios konvencijos pasekmes

Prezidento vyriausioji patarėja A. Skaisgirytė teigia, kad svarstyti apie pasitraukimą iš kasetinius šaudmenis draudžiančios konvencijos reikėtų tik gerai įsivertinus šio žingsnio pasekmes.

„Reikėtų labai gerai išanalizuoti tokio žingsnio pasekmes – jeigu Lietuva nutartų trauktis, tai kokios pasekmės būtų. Ir pasekmės ne vien Lietuvai, tačiau ir mūsų sąjungininkams, kadangi Lietuvoje yra sąjungininkų kariuomenės daliniai. Ir buvimas ar nebuvimas konvencijoje taip pat paveiktų tas sąjungininkes“, – Žinių radijui sakė A. Skaisgirytė.

Pasak prezidento patarėjos, atlikus namų darbus, šį klausimą galbūt būtų galima apsvarstyti ir Valstybės gynimo taryboje (VGT).

„Viso to parengiamojo darbo neatlikus kalbėti apie pasitraukimą yra tik kalbėjimas. Pirmiausiai reikėtų padaryti namų darbus, o tada jau ateiti su padarytais namų darbais ir siūlomais sprendimais, galbūt vertėtų aptarti VGT šį klausimą, bet tada, kai jis bus paruoštas. Kol kas jis neparuoštas“, – akcentavo ji.

Kaip praėjusią savaitę teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, šiuo metu šalies institucijos konsultuojasi dėl galimo pasitraukimo iš kasetinius šaudmenis draudžiančios konvencijos.

ELTA primena, kad praėjusių metų rugpjūtį krašto apsaugos ministras A. Anušauskas viešai išreiškė lūkestį, kad Lietuva pasitrauks iš Oslo konvencijos, draudžiančios kasetinių šaudmenų naudojimą. KAM vertinimu, Lietuvai „būtina iš naujo įvertinti šios konvencijos nuostatas nacionalinio saugumo sumetimais“, nes nuo tada, kai Lietuva prisijungė prie konvencijos, saugumo situacija iš esmės pablogėjo.

Kasetinė amunicija – amunicija, kuri sprogdama išsisklaido į daugybę mažų sprogmenų. Šie sprogmenys įprastai sprogsta nuo kontakto su kietu pagrindu, visgi šlapia ar minkšta danga tai sustabdo. Tokie sprogmenys, juos užmynus ar paėmus į rankas gali sprogti. Dėl šios priežasties tokio tipo amunicija laikoma žalinga civiliams.