Klaipėdos krašto dienai skirtame renginyje dalyvaus Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus nariai, muzikos kūrinius atliks Klaipėdos Trečiojo amžiaus universiteto vokalinis ansamblis „JūrAinė“.

Klaipėda – gilios istorijos miestas. Miesto pradžia laikomi 1252 m. Tuomet Danės upės žiotyse Vokiečių ordinas Livonijoje pastatė Memelburgo pilį. Klaipėda tapo Kuršo vyskupystės centru ir per savo istoriją priklausė daugybei valdžių.

Sausio 15-oji – Klaipėdos krašto diena, kurią minėdami įprasminame Lietuvos valstybei reikšmingus 1923-iųjų įvykius, po kurių uostamiestis tapo neatskiriama Lietuvos dalimi. 2022-aisiais skaičiuojame jau 99-uosius Lietuvos – jūrinės valstybės metus.

Neatsiejama Klaipėdos istorijos dalis – žymios asmenybės, veikusios Klaipėdos krašto ir jo žmonių labui. Renginio dalyviai prisimins Mažosios Lietuvos kultūros veikėją, publicistą, Tilžės akto signatarą Joną Vanagaitį (1869–1946 m.); pedagogą, politiką, visuomenės veikėją dr. Kazį Trukaną (1892–1957 m.); visuomenės veikėją, publicistą, spaustuvininką, Tilžės akto signatarą Martyną Jankų (1858–1946 m.); Tilžės akto signatarą, Mažosios Lietuvos spaudos darbuotoją, vertėją Jurgį Arnašių (1872–1934 m.); gydytoją, Tilžės ir Fuldos aktų signatarą, visuomenės veikėją Valterį Didžį (1896–1977 m.); Tilžės akto signatarą, Lietuvos Šaulių sąjungos XX Klaipėdos rinktinės valdybos pirmininką Jurgį Lėbartą (1879–1944 m.); Tilžės akto signatarą, teisininką, diplomatą Viktorą Gailių (1893–1956 m.); žvalgybininką ir diplomatą Joną Polovinską-Budrį (1889–1964 m.); mokytoją, kariškį, lietuviškų laikraščių leidėją ir draugijų steigėją, Mažosios Lietuvos kultūros veikėją, spaudos darbuotoją Jokūbą Stikliorių (1871–1942 m.); Mažosios Lietuvos politinį ir visuomenės veikėją Erdmoną Simonaitį (1888–1969 m.) ir kitus.

Įėjimas į renginį – tik su galimybių pasais.

Renginyje dalyvaus Aleksandras Šimanskis, Nijolė Kepenienė, Vytautas Čepas, Dionyzas Varkalis, Antanas Bučinskas. Muzikos kūrinius atliks smuikininkė Lina Marija Songailė.

K. Kaukas – gerai žinomas rašytojas, žurnalistas, redaktorius, išleidęs daugiau nei penkiasdešimt knygų, apdovanotas Ievos Simonaitytės literatūrine premija (1989).

Rašytojas gimė 1928 m. sausio 28 d. Duselninkuose, Alytaus apskrityje. 1955 m. baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo laikraščio „Tiesa“ redakcijoje, telegramų agentūroje ELTA, Pabradės rajono laikraščio „Darbo žmogus“ redaktoriumi, Tauragės rajono laikraščio „Tarybinis valstietis“ korespondentu, 1974–1981 m. – Klaipėdos statybos montavimo organizacijos savaitraščio „Statybininko žodis“ redaktoriumi, Lietuvos televizijoje ir radijuje, 1990 m. – „Klaipėdos keleivio“ redakcijoje. Nuo 1980 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Rašė humoreskas ir feljetonus, satyrinius apsakymus ir tragikomiškas apysakas. 1975 m. pasirodė pirmoji rašytojo knyga, satyrinių apsakymų rinkinys „Milžinų sąspyriai“, vėliau satyrinė apysaka „Didesnis už save“ (1980), humoreskų rinkinys „Tas ar ne tas“ (1991), „Parazitologija“ (1992), „Valdžios vyrai ir moterys“ (2000), „Karalienės Mikaldos pranašystės pildosi – grožinė literatūra papjauta!“ (2007) – tai vis satyros, parodijos, kuriose išryškinami, išviešinami visuomenės skauduliai ir nesklandumai. K. Kaukas rėždavo savo tiesą iš peties, jo humoras buvo aštrus. Apysakose „Musei geriau“ (1988), „Mirusių pamokos“ (2001), „Narkomano užrašai“ (2002), „Kaifas – velnio dovana“ (2017) gvildeno skaudžias, sunkiai išsprendžiamas problemas. Rašydamas suaugusiesiems, nepamiršo ir vaikų – išleido knygas „Žvėrių pamokos“ (1992), „Baltųjų varnų eiguva“ (1997). Su vaikais rašytojas kalbėjo atvirai, taip, kaip su suaugusiais žmonėmis.

Nepriklausomybės metus rašytojas pasitiko aktyviai įsiliedamas į Sąjūdžio veiklas. Sudarė knygą „Sąjūdis Klaipėdoje“ (1998), publicistinę knygą apie Sąjūdžio 20-metį ir kitus leidinius, talkininkavo kuriant „Mažosios Lietuvos enciklopediją“.

„Renginio metu ne tik apžvelgsime K. Kauko literatūrinės kūrybos kelią, prisiliesime prie istorijos ir to laikmečio politikos, savaip įtakojusios rašytojo gyvenimą, bet ir pažinsime jį kaip asmenybę, sužinosime, kaip rašytojas save vertino ir pristatė, kas turėjo įtakos jo gyvenimo sprendimams“, – intrigavo renginio organizatoriai.

Dar visai neseniai, 2018 m. į amžinąją kelionę palydėjome istoriką, muziejininką, rašytoją marinistą, Lietuvos jūrų muziejaus kūrėją ir ilgametį jo vadovą Aloyzą Každailį. Lietuva neteko iškilios asmenybės, visą savo gyvenimą paskyrusios kultūrai ir darbams, tvirtinantiems mūsų šalies jūrinę tapatybę.

Kažkada A. Každailis prasitarė, jog džiaugtųsi paskutiniojo poilsio atgulęs prie jūros. Valia buvo išpildyta – žymusis klaipėdietis palaidotas istorinėse Kopgalio žvejų kapinaitėse, šalia tos vietos, kur ilsisi pirmojo Lietuvos jūrų kapitono Liudviko Stulpino, kuris tarpukariu kūrė Klaipėdos jūrų uostą ir jam vadovavo, palaikai. Netoli stovi A. Každailio ir bendraminčių pastangomis įkurtas Jūrų muziejus ir akvariumas, kurį vėliau papildė ir delfinariumas.

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas yra pasakęs, jog A. Každailis niekada nedirbo dėl garbės ir apdovanojimų: „Įvertinimai jį pasivydavo patys. Jis gyveno tam, kad kurti ir sukurti. Simboliška, kad ir jo amžinojo poilsio vieta yra šalia L. Stulpino kapo. Tai lyg dviejų iššūkių nebijojusių giminingų sielų susitikimas“.

Prisimenantys A. Každailį mena stulbinantį veržlumą ir energiją, kuria jis įkvėpdavo aplinkinius žmones. Jis visada troško daugiau, nei buvo įmanoma, buvo vedlys ir dažniausiai pasiekdavo savo tikslą – būtent tokį A. Každailį prisimena tie, kurie viename laikmetyje su juo gyveno, dirbo, siekė tikslų, kūrė gražesnį bei stipresnį Klaipėdos miestą.

Atminimo ir maldos vakarą ves sunkiai per Medininkų žudynes sužeistas, tik per stebuklą likęs gyvas, Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas Tomas Šernas. Vakaro metu maldomis, giesmėmis ir prisiminimais bus pagerbiamas tarnyboje nužudytų pareigūnų atminimas.

Tokie atminimo vakarai Medininkų žudynių liudininko T. Šerno iniciatyva rengiami jau ne vienerius metus, pažymima Muitinės departamento pranešime. Juose susirenka žuvusiųjų giminės ir artimieji, Valstybės ir institucijų vadovai, dalyvauja Medininkuose nužudytų pareigūnų tarnybos draugai ir kolegos, visuomenės atstovai.

Liepos 31-ąją sukaks 28 metai, kai 1991 m. ankstų vidurvasario rytą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje per omonininkų išpuolį buvo nušauti septyni muitinės, policijos ir pasienio pareigūnai. Medininkų pasienio kontrolės poste šaltakraujiškai buvo nužudyti savo pareigas ėję Vilniaus muitinės inspektoriai – Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius ir Ričardas Rabavičius, Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai – Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai – Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas.

Vakarą ves tragediją išgyvenęs Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas Tomas Šernas.

Iškilmingi minėjimai prie Medininkų memorialo ir Antakalnio kapinėse vyks antradienį. Tądien sueis 27 metai nuo Medininkų tragedijos, kai sovietų omonininkai išžudė pasienio poste budėjusius Lietuvos pareigūnus.

1991 metų liepos 31-ąją Medininkų pasienio poste prie sienos su Baltarusija buvo nužudyti septyni Lietuvos pareigūnai – Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją. Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno T. Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

Dėl Medininkų žudynių nuteistas ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka buvęs OMON milicininkas Konstantinas Michailovas.

Dar tris omoninkus – Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlyniką ir Aleksandrą Ryžovą – Lietuvos teismai griežčiausia bausme nuteisė už akių, nes Rusija atsisako juos išduoti.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas V. Noreika, scenai atidavęs visą gyvenimą, išugdė daugybę mokinių. Šiame koncerte dainuos Vaidas Vyšniauskas, Rafailas Karpis, Juozas Janužas, Dainius Puišys, Karolina Glinskaitė, Dainius Viešūnas, Rafaelis Štarolis, Simas Strazdas, Salomėja Petronytė, Martynas Kindurys ir kiti.

ELTA primena, kad 83-iuosius einančio operos solisto, vienos ryškiausių viso šimtmečio kultūros asmenybių gyvybė po sunkios ligos užgeso kovo 3-iosios rytą.

V. Noreika yra dainavęs daugelyje žymiausių pasaulio scenų: Maskvos didžiajame teatre, Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus „Grand Opera“, Buenos Airių „Teatro Colon“, Stokholmo, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Bukarešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos, Čikagos lietuvių operoje ir kitose scenose.

Didelė jo kūrybinio gyvenimo dalis buvo susijusi su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru: čia V. Noreika sukūrė dešimtis vaidmenų, šešiolika metų dirbo teatro meno vadovu, o nuo 2003-iųjų vadovavo Operos studijai.

V. Noreika už kūrybą ir nuopelnus įvertintas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje - 1991 m. tapo Baltimorės miesto ir Merilando valstijos (JAV) garbės piliečiu, 1995 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu, 1995 m. - Švedijos karališkojo „Šiaurės žvaigždės“ I laipsnio ordino Riterio kryžiumi, 2003 m. - ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, 2004 metais jam įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2005 m. - Estijos „Baltosios žvaigždės“ II laipsnio ordinas, 2010 m. - Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Deja, garbus menininkas šios sukakties nesulaukė – lapkričio 29 d. po sunkios ligos iškeliavo į amžinybę. Tačiau gausus būrys jo kolegų ir mokinių Juliaus Andrejevo gimimo dieną sumanė pagerbti garsaus muziko atminimą. Sausio 7 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Didžiojoje salėje vyks vakaras, skirtas profesoriui Juliui Andrejevui (1942–2016) atminti.

Drauge su Lietuvos kompozitorių sąjunga rengiamo koncerto programoje skambės Juliaus Andrejevo kūriniai ir jo buvusių studentų interpretuojami klasikos opusai. Šitaip bus atspindėti du bene svarbiausi J. Andrejevo veiklos barai – muzikos kūryba ir pedagogika.

J. Andrejevas gimė 1942 m. sausio 7 d. Kaune dainininko ir muzikinio teatro režisieriaus Rostislavo Andrejevo šeimoje. 1965 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) J. Andrejevas baigė Aldonos Dvarionienės fortepijono, 1971 m. – Eduardo Balsio kompozicijos klases. Dar studijuodamas pradėjo plėtoti vieną svarbiausių savo veiklos sričių – ėmėsi pedagogikos: nuo 1964 m. dėstė Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje (iki 2011 m.), nuo 1965 m. iki pat mirties dirbo LMTA. 1989 m. jam buvo suteiktas docento, 2010 m. – profesoriaus laipsnis.

Prof. J. Andrejevo parengti mokiniai ir studentai pelnė tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatų vardus. Jis buvo kviečiamas dirbti tarptautinių konkursų žiuri nariu, vedė meistriškumo pamokas. 1974 m. drauge su bendraminčiais J. Andrejevas inicijavo Balio Dvariono jaunųjų atlikėjų konkursą. 1991–1998 m. menininkas dėstė privačioje Vigo konservatorijoje „Mayeusis“ Ispanijoje.

Ryški J. Andrejevo atlikėjo veikla: jis buvo ansamblio „Musica humana“ narys (1974–1982), koncertavo daugelyje Europos šalių, Izraelyje. Nevengė ir organizacinio darbo: buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos sekretorius (1984–1989) ir pirmininkas (1989–1991), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas (1999–2001).

Pirmieji Juliaus Andrejevo kūriniai datuojami 1966–1967 metais, paskutinis – 2014-aisiais. Koncerte Muzikos ir teatro akademijoje skambės penki kompozitoriaus opusai, sukurti įvairiais jo gyvenimo laikotarpiais. Pradedant „Metamorfoze. Quasi una sonata“ (1980) fleitai solo (atl. Karolina Baleckaitė), ir baigiant vienu vėlyviausių J. Andrejevo kūrinių – 2012 m. sukurtu „Canto Segundo“ (teksto autorius Jorge Cuña Cassabellas), kurį atliks J. Andrejevo kamerinio ansamblio klasės absolventai, trio „Claviola“, ir sopranas Ernesta Juškaitė (prof. Astos Krikščiūnaitės kl.).

Taip pat skambės du 1986 metų kūriniai. Tai Kvartetas „Festivo“, kurio naują interpretaciją vos prieš metus drauge su kompozitoriumi rengė to paties pavadinimo styginių kvartetas „Festivo“ (Minadora Šernaitė, Rūta Mažolytė, Vita Bartušytė, Evaldas Petkus; prof. Audronės Vainiūnaitės kl.), ir „Trys dzūkiški motyvai“, atliekami profesoriaus kolegų – Lietuvos kamerinės scenos meistrų Rimanto Armono (violončelė) ir Irenos Uss-Armonienės (fortepijonas). Nuskambės ir svarbiausiam J. Andrejevo instrumentui – fortepijonui – skirta kompozicija „Estampas“ (1988), skambins Motiejus Bazaras (prof. Petro Geniušo kl.).

Buvę J. Andrejevo studentai taip pat atliks dalį iš Roberto Schumanno Sonatos Nr. 1 a-moll (Bernardas Petrauskas, smuikas, Simona Zajančauskaitė, fortepijonas; doc. dr. Indrės Baikštytės kl.) bei Maxo Brucho Pjesę Nr. 3 iš 8 pjesių ciklo, op. 83 (atl. trio „Claviola“).

Renginį ves kompozitorė Zita Bružaitė.

Prof. J. Andrejevui atminti skirto vakaro LMTA Didžiojoje salėje pradžia – 19 val. Įėjimas laisvas.

Pasak renginio organizatorių, laikas atskleidžia visą prarasties esmę, o L. Donskio darbus, žodžius prisiminsime dar ne vieną dešimtmetį. Pabūti kartu, pasidalyti mintimis kvietė kolega filosofas Algirdas Davidavičius. Koncertavo smuikininkės Justina Auškelytė ir Marija Pranskutė, violončelininkas Deividas Dumčius, pianistė Gintarė Rudaitytė.

Rugsėjį staiga netekus filosofo, eseisto, visuomenės veikėjo ir politiko L. Donskio iniciuojami vakarai, kuriuose bandoma surinkti gausų šio žmogaus žodinį ir rašytinį palikimą.

Jau šį trečiadienio vakarą sostinės menų fabrike „Loftas" įvyks tragiškai žuvusio kompozitoriaus, perkusininko Tomo Dobrovolskio atminimo renginys „Mes nepamiršim, Tomai..." Scenoje pasirodysiantis muzikantas Jurgis Didžiulis įsitikinęs, kad ugnimi ugnies nenugalėsi, bet teisingumo ieškoti reikia.

„Šį vakarą grosiu dėl to, kas asmeniškai pažinojau Tomą. Tai buvo be galo kūrybingas žmogus. Jis ėjo sudėtingu keliu, ieškodamas, kaip realizuoti savo vizijas, - sako J. Didžiulis. - Tai buvo labai inovatyvus, unikalus ir įdomus muzikantas, išradęs visiškai naują savo stilių. Niekada nepamiršime jo muzikinio, kultūrinio palikimo, ne tik tragiškos žūties."

T. Dobrovolskis Anapilin iškeliavo mirtinai sumuštas gatvėje. Šio visai menininkų bendruomenei skausmingo įvykio byla per metus taip ir nepasiekė teismo.

„Visada reikia ieškoti teisingumo, bet tai daryti be keršto, - įsitikinęs J. Didžiulis. - Ugnimi su ugnim nepakovosi, neapykanta - blogas ginklas. Tačiau žmonės turi atsistoti ir reikalauti teisingumo."

Šį vakarą „Lofto" scenoje buvusį bendražygį prisimins ir teisingumo reikalaus BIX, Pushaz, Jokūbas Bareikis, „Baltasis Kiras", Arkadijus Gotesmanas, Olegas Ditkovskis, Jurgis Brūzga. Pastarosiomis dienomis savo dalyvavimą patvirtino ir Andrius Mamontovas.

„Tai, kad byla dar neišspręsta, yra labai skaudu ir pikta", - pakomentavo A. Mamontovas.

Menų fabriko „Loftas" durys atidaromos 18 val. Koncerto pradžia - 19 val.