„Taryba rengia pareiškimą dėl šalies nacionalinio saugumo ir gynybos situacijos, reaguodama į valdančiosios, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (konservatorių) partijos lyderio ir užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio viešus pareiškimus dėl NATO ir Lietuvos saugumo“, – pranešė partija.

Lietuvos diplomatijos vadovas neseniai paragino ruoštis scenarijui, kad Ukrainoje nesustabdyta Rusija tęs kovą prieš NATO šalis, ir pabrėžė, jog Lietuvai reikia jau dabar imtis strateginių sprendimų savo saugumui stiprinti.

Prezidentas Gitanas Nausėda savo ruožtu teigė, kad užsienio reikalų ministras sutirština spalvas.

„Valstiečiai“ taip pat planuoja pranešti apie prisidėjimą prie iniciatyvos, skirtos stiprinti Lietuvos saugumą  – labdaros ir paramos fondo „Dronų sąjunga“.

Iniciatyvą pristatys idėjos autorius ir mecenatas Ramūnas Karbauskis, partijos iškeltas kandidatas į prezidentus Aurelijus Veryga, LVŽS šešėlinės Vyriausybės krašto apsaugos ministras Dainius Gaižauskas.

R. Karbauskis pranešė inicijuojantis fondo, kuris drauge su šalies mokslininkais, rūpintųsi krašto apsaugai reikalingų dronų gamyba.

„Suvokdamas visas realias grėsmes demokratiniam pasauliui ir galvodamas apie savo asmeninį indėlį į mūsų valstybės saugumą ir žmonių gerovę, inicijuoju Labdaros ir paramos fondo „Dronų sąjunga“ sukūrimą, kurio tikslas – finansuoti mokslinius tyrimus, projektavimą, bandymus ir lietuviškų dronų gamybą, kurie galėtų tapti reikšminga Lietuvos saugumo koncepcijos dalimi, taptų svarbia mūsų pagalbos Ukrainai kryptimi, pasitarnautų mūsų pramonės, žemės ūkio, susisiekimo ir kitoms reikmėms taikos metu“, – sakė jis.

„Valstiečių“ lyderio teigimu, jis pats ir jo valdomas verslas per artimiausius penkerius metus įsipareigoja šiam fondui skirti milijoną eurų.

„Sieksiu, kad tokios „Dronų sąjungos“ atsirastų kitose valstybėse ir išaugtų į tarptautinį „Dronų aljansą“. Šiuo klausimu jau dedu pastangas. Manau, jog tai labai realistinis ir adekvatus atsakas į mūsų saugumui kylančias grėsmes“, – pranešime teigė R. Karbauskis.

LVŽS Seime turi 19 atstovų.

Dvi tiesos

Verslininkė šypteli ir išgirdusi pirmą klausimą: kada ir kaip nusprendė būti veterinare? „Klausimas iki skausmo standartinis, todėl ir atsakymas toks pats. Nors baigiau tuometę Kauno 21-ąją vidurinę mokyklą, praktiškai užaugau kaime pas močiutę, kur kontaktas su gyvūnais buvo betarpiškas. Šią specialybę rinktis ir stoti į tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją ragino ir mama“, – pasakojo Aušra.

Tikra tiesa, pasak pašnekovės, yra tokia: kad ir su pagyrimu baigusiai vidurinę mokyklą mergaitei, kurią augino viena išsiskyrusi mama, anuomet įstoti į mediciną šansų praktiškai nebuvo. „Sovietmečiu tam reikėjo didelių pinigų, o arčiausiai medicinos tada atrodė veterinarija. Apsispręsti man buvo labai nelengva, nes mokykloje daug dalykų sekėsi gerai. Tačiau mama, matyt, bandė atrasti, kas būtų geriausia jos vaikui, jo geram ir aprūpintam gyvenimui“, – atviravo A. Bočkuvienė.

Visada siekė maksimumo

Pasirinkusi tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją, Aušra taip pat siekė maksimumo – studijas baigė raudonu diplomu. „Galėjau stoti į Peterburgo veterinarijos akademiją, tęsti studijas, bet rinkausi šeimą, Lietuvą. Su būsimu vyru buvome grupiokai. Aš – grupės aktyvistė, o jis ramesnis, vis sukiojosi šalia. Kazys sakydavo, kad, būdamas vaikinukas iš Lietuvos kaimo, nedrįso prieiti prie energingos, šnekios ir veiklios kaunietės. Tačiau kažkaip keliai susikirto, antrame kurse pradėjome draugauti. Jį pamatę mano giminės nusprendė, kad šis bus jau tas, sakė, kad buvome panašūs. Baigę akademiją susituokėme. Jis – iš kaimo, aš – užaugusi kaime: puikus tandemas gyventi ūkiškai ir dirbti pagal profesiją. Be mūsų, grupėje susikūrė dar dvi sėkmingos šeimos“, – praeitį, atvedusią į nūdieną, prisiminė pašnekovė.

Poreikiai: žmonės užsuka ne tik apsipirkti, ypač vyresni dažnai ateina išsikalbėti, pasitarti./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Aušros vyras Kazys buvo ūkio stipendininkas. Jį vienodai traukė ir žemės ūkio technika, ir veterinarija. Kadangi tėtis buvo kombainininkas, todėl greičiausiai mama, matydama, koks tai sunkus darbas, sūnų nukreipė kita linkme, nes veterinaras anuomet kaime buvo ir gerbiamas, ir vertinamas. „Aišku, technikos pomėgis niekur nedingo, vyras sugeba nustatyti gedimą ir net pataisyti automobilį, remontuoja buitinius prietaisus“, – patikino A. Bočkuvienė.

Darbo dairėsi pakaunėje

1984 m., baigus mokslus, Aušra buvo pakviesta į Vilnių, į Respublikinės laboratorijos patologinės anatomijos skyrių, o vyras, kadangi Veterinarijos fakultete nebuvo karinės katedros, pašauktas į sovietinę armiją.

„Jam atlikus tarnybą, mes jau turėjome dukrą ir abu ieškojome darbo Kauno rajone. Gavome pasiūlymą su gyvenamuoju plotu „Nevėžio“ kolūkyje. Vyras iki šiol tebėra stambių gyvulių veterinaras, dabar jis – privatus veterinarijos daktaras ir turi etatą Kėdainių rajone. Aš po antrų  dekretinių jau nebeturėjau kur grįžti. Kaip tik tuo metu pastatė Panevėžiuko pagrindinę mokyklą. Kadangi mėgstu gaminti, įsidarbinau ten virėja, baigiau visus įmanomus kvalifikacijos kursus ir sukausi mokyklos virtuvėje daugiau kaip 20 metų“, – karjeros vingius vardijo pašnekovė.

Tačiau, pradėjus mažėti mokinių, į mokyklos patalpas atkėlė vaikų darželį, prasidėjo trintis, pasipylė skundai, apkalbos ir mėgstamas darbas apkarto. „Vyras jau ir anksčiau vis pasvajodavo, kaip pasilengvinti gyvenimą, užsidirbti ramiai. Atsiradus galimybei įsigyti dalį namo Babtuose, nedvejodami nusipirkome, suremontavome, aš baigiau vadybos kursus, o vyras išplėtė įmonės veiklą: sukūrė man pardavėjos darbo vietą ir atidarėme parduotuvę „Viskas gyvūnams“, – pasakojo pašnekovė ir pati nustebo: šioje veikloje ji jau sukasi dešimt metų.

Be pagalbos ir pamainos

Nedidelėje parduotuvėje akys raibsta nuo prekių gausos, nors pradžioje ketinta prekiauti tik pašarais augintiniams. „Asortimentas – labai platus, nes dirbu žmogui ir dėl žmogaus. Tokiam smulkiam verslui labai kerta išplėtota prekyba internetu, kuri praktiškai dempinguoja mūsų veiklą. Tačiau aš nenusimenu – tiesiog dirbu, patariu, padedu. Norėčiau sulaukti pagalbos, bet vaikams, anūkei ši veikla neprilipo. Vyras savo darbų turi daugiau nei pakankamai, nes jauni veterinarijos gydytojai į fermas eiti nenori, sako: ten smirda ir sunku. Neturiu ir kas pavaduoja, atostogų išleidžia, mat čia reikia ne tik nemažai žinių, kantrybės, netingėti dirbti. Juk savo rankose ir galvoje turi laikyti užsakymus, asortimentą, likučius, netgi prekių vietą“, – kasdienybės iššūkiais dalijosi Aušra.

Asortimentas: nedidelėje A. ir K. Bočkų parduotuvėje akys raibsta nuo prekių gausos./ Justinos Lasauskaitės nuotr.

Moteris neslėpė: ramaus uždarbio, kurio tikėjosi, neatrado. „Darbų daug, žmonės, ypač vyresni, dažnai ateina išsikalbėti, pasitarti. Bandau dalytis savo žiniomis ir praktine patirtimi. Net ir laisvalaikiu darbo rūpesčių mygtukas sunkiai išsijungia“, – atviravo pašnekovė.

Tiesa, dažnam Aušros darbo vieta atrodo tiesiog tobula. „Daug kas sako: kaip tau gerai, sėdi sau ramiai parduotuvėje ir pamegzti gali. Dabar jau net neaiškinu, kad neretai net normaliai pavalgyti laiko neturiu. Vis pagalvoju, kad nebespėju, kad laikas ką nors keisti, bet kai pirkėjai pradeda atkalbinėti, sakyti, kad jiems labai patogu, kai pagalba šalia, negaliu nesidžiaugti ir neskubu nieko keisti“, – šypsojosi A. Bočkuvienė.

Beje, geranorišką ir dėmesingą parduotuvės „Viskas gyvūnams“ šeimininkę babtiškiai puikiai žino ir dėl kitų priežasčių. „Jei reikia, galiu iškepti duonos, tortą, išdoroti kiaulę, vištą. Pati labai mėgstu triūsti sode ir darže, todėl galiu ir kitiems patarti, draugams ir sau išgeniu sodus. Taip parduotuvėlėje atsirado augalų apsaugos ir priežiūros, biologinės kenkėjų kontrolės priemonių. Galvojau, kad jų nebereikės, kai atsidarė ūkinių prekių parduotuvė, bet žmonės vis grįžta, nes pas mane gauna ir konsultaciją“, – patikino pašnekovė.

Gyvos visą laiką

„Nepriklausomoje Lietuvoje užaugo nauja karta, tačiau mes, vyresnieji, vis dar nepamirštame pirmųjų Sąjūdžio mitingų, po kurių vyko įtempta kova už laisvę ir nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11-ąją. Didžiuojamės, kad nepriklausomybės idėjos pakaunės krašte buvo gyvos visą laiką“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Meras prisiminė, kad dar 1981 m. Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus pastangomis Salių kaime esančiame šlaite buvo iškasta katakomba ir įrengta spaustuvė, kurioje buvo spausdinama pogrindinė spauda. Garliavoje ir kitose Kauno rajono vietose buvo platinama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, o lemiamam šturmui už laisvę tautą pažadino Sąjūdis.

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas  prisiminė svarbius lietuvių tautos pasipriešinimo istorijos momentus ir Kauno rajono istorijos mokytojų sąjūdžio grupę, kurios iniciatoriumi jam teko būti.

Aktyviausi: L. Milčius įkūrė Raudondvario, R. Gudaitis – Garliavos, o V. Vitkauskas – Kauno rajono istorijos mokytojų sąjūdžio grupę. E. Mališausko nuotr.

Savo prisiminimais dalijosi ir kiti Sąjūdžio pirmeiviai: buvęs tremtinys, vėliau tapęs Kauno rajono meru Valerijonas Senvaitis, Raudondvario sąjūdžio grupės kūrėjas ir Nepriklausomybės Akto signataras Leonas Milčius, Garliavos sąjūdžio grupės kūrėjas istorikas Ričardas Gudaitis, Kauno rajono savivaldybės tarybos narė Regina Lukoševičienė.

Sąjūdininkai apgailestavo, kad kuriant valstybę nukrypta nuo Sąjūdžio idealų.

 

Pirmoji grupė – Babtuose

Po 1988 m. liepos 9 d. surengto pirmojo masinio mitingo Vingio parke Sąjūdžio grupės ėmė kurtis visoje Lietuvoje.

Pirmoji Sąjūdžio rėmimo grupė Kauno rajone gimė Babtuose, Sodininkystės ir daržininkystės institute. Aktyviausi jos nariai buvo šio instituto mokslininkai Jonas Olkštinas, Virgilijus Keparutis, Onutė Bartkaitė, Stasys Švirinas, Ottonas Visockis, Babtų kraštotyros muziejaus direktorė Marija Markauskienė ir kt.

1988 m. vasarą Kulautuvos estradoje įvyko pirmasis Kauno rajone Sąjūdžio mitingas, kuriame kalbėjo vieni šio judėjimo lyderių Česlovas Stankevičius ir Vytautas Radžvilas.

Grupelė Raudondvaryje veikusio Žemės ūkio inžinerijos instituto darbuotojų taip pat susibūrė į pirmąją Kauno rajone Sąjūdžio rėmimo grupę, kurioje aktyviai dalyvavo Algis Prapuolenis, Leonas Milčius, Artūras Mackevičius, Vincas Joneliūnas. Kauno architektų namuose liepos 19 d. ši grupė užregistruota 14-uoju numeriu. Ant Raudondvario pilies bokšto 1988 m. lapkričio 13 d. Sąjūdžio iniciatyva pirmą kartą suplevėsavo Lietuvos trispalvė.

Veikė išvien

Kauno miesto ir rajono sąjūdininkai veikė išvien, Radijo gamyklos arba Politinio švietimo namų (dabar VDU centriniai rūmai) patalpose vykdavo Sąjūdžio grupių įgaliotinių pasitarimai. Kauno krašto sąjūdininkai buvo nuoseklūs, jie jau nuo pat pradžių skelbė pagrindinį tikslą – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Laisvės idėjoms įsisiūbavus, į pasipriešinimo akcijas pakaunės žmonės ėjo šeimomis: platino Sąjūdžio spaudą, aukojo lėšų, stovėjo Baltijos kelyje, Sausio 13-ąją gynė Juragius ir Sitkūnus.

Pakaunėje buvo įkurta daugiau kaip 50 Sąjūdžio rėmimo grupių, o viena stipriausių buvo Garliavoje, jai vadovavo Ričardas Gudaitis. Aktyviai veikė ir Neveronių, Ežerėlio, Domeikavos, Zapyškio, Vilkijos sąjūdininkai.

Tuometės Žemės ūkio akademijos profesorius Vaidotas Antanaitis tapo Sąjūdžio seimo nariu ir reikalavo Lietuvos nepriklausomybės būdamas SSRS Aukščiausios tarybos deputatu, vėliau tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos miškų ūkio ministru.

Renginyje kalbėję V. Vitkauskas, L. Milčius ir kiti Sąjūdžio pirmeiviai pabrėžė, kad išorinė laisvė yra nepaprastai svarbi, bet vien jos nepakanka, reikia, kad laisvės vaisiais galėtų naudotis visi. Sąjūdininkai apgailestavo, kad kuriant valstybę buvo nukrypta nuo Sąjūdžio idealų, atsisakyta Meilės Lukšienės suformuotos tautinės mokyklos koncepcijos, įsivyravo nepakantumas kitaminčiams, valstybėje neužtikrinamas teisingumas.

Pagynės bendruomenės centro kvietimu Pagynės kaime balandis – pavasarinės švaros mėnuo – prasidėjo aplinkos tvarkymo akcija „Darom 2023“, kurios šūkis: „Darome iki galo. Išvalome Pagynę!“. Kaimo bendruomenės savanoriai, susibūrę į grupes, sutvarkė apleistas ir nenaudojamas teritorijas ir viešąsias erdves – iškirto senus krūmus, surinko šiukšles ir atliekas, kurios, padedant Babtų seniūnijai, buvo nugabentos į jų surinkimo aikštelę.

Akciją „Darom 2023“ pratęsė iniciatyvos „Beržų takas“ ir „Karamelinės paunksnės“. Jų metu Gynios ir Kikonių gatvių žaliosiose erdvėse pašalinti kelmai ir krūmų šaknys, paruošta sodinti medelius. Žaliosios erdvės suformuotos pasirinkus dekoratyvinius augalus – sniego baltumo žieve apdovanotus himalajinius beržus ir saldų rudojo cukraus (karamelės) kvapą skleidžiančius puošmedžius.

Vienas žirgų – Lavrentijus, jojikų vadinamas mažybiniu Laurušos arba Lauro vardu, yra 2018 m. Valstybės dienos išvakarėse Kaune atidengtos skulptūros „Laisvės karys“ žirgo prototipas. D. Lukašina patikslino: modeliu buvo ir Bitneris. Autoriai skulptūrai pavyzdžiu pasirinko šio žirgo galvą, o kūnui – Lavrentijų.

Dvejonių nebuvo

Pajiesio žirgyno direktorė Ieva Anužienė patikino: sužinojus, kad iš Ukrainos atkeliauja žirgai ir juos reikia priglausti, sprendimą priėmė labai lengvai. „Toje situacijoje pagrindinis tikslas man, kaip ir daugeliui lietuvių, buvo prisidėti ir padėti Ukrainos žmonėms. Kadangi turiu žirgyną, paskelbiau, kad turiu kelias laisvas vietas, nes tuomet jau buvo didžiulis poreikis išgabenti žirgus iš užpultos šalies. Galbūt būtų atkeliavę kokie nors kiti, tačiau, Kauno rajono savivaldybei sulaukus pagalbos prašymo, priglaudėme garsųjį Lavrentijų ir dar du žirgus“, – sakė I. Anužienė.

Geradarė: I. Anužienė patikino: sužinojus, kad iš Ukrainos atkeliauja žirgai ir juos reikia priglausti, sprendimą priėmė labai lengvai./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Modernus 25 vietų Pajiesio žirgynas teikia sportinių žirgų laikymo ir priežiūros paslaugą. Be nuomininkų, tuo metu savininkė turėjo keturis nuosavus žirgus ir galėjo priimti tris išgelbėtus nuo karo.

Pajiesio žirgyno direktorė džiaugėsi, kad atvyko sporto mokykloje dirbę žirgai, jie ir čia pratęsė savo įprastinę veiklą. „Kartu su žirgais atkeliavo nuostabus žmogus – motyvuota ir kompetentinga trenerė D. Lukašina. Dabar esame labai stipri komanda. Darja yra tas žmogus, su kuriuo labai lengva dirbti, jos adaptacija užtruko gal porą savaičių. Kauno rajono dziudo ir jojimo sporto mokyklai yra didžiulis pranašumas, nes treniruotės dabar vyksta ir anglų kalba, vaikai gauna dvigubą naudą. Tėvai labai patenkinti, nes vaikai, be įprastinės veiklos treniruotėse, sužino labai daug naujų žodžių angliškai, su trenere bendrauja drąsiai, drąsiau nei su anglų kalbos mokytoja, nes žino kad kitaip nesusikalbės“, – tvirtino I. Anužienė.

D.Lukašina nuo dvylikos metų pradėjo mokytis valstybinėje jojimo mokykloje „Avangard“ Kyjive ir netrukus perėjo į konkūrų grupę. Nusprendusi savo gyvenimą sieti su žirgais, įstojo į Žemės ūkio universitetą ir pasirinko žirgininkystės specializaciją. Lygiagrečiai su studijomis universitete, stažavosi ir dirbo laborante arklidėse, dalyvavo ir ne kartą tapo 100–120 cm aukščio konkūrų varžybų nugalėtoja, norinčius studentus mokė jodinėti.

Nuo 2012 m. ukrainietė dirbo trenere vaikų stovyklose, o vėliau – School Horse Club SP jojimo mokykloje. Iki tol, kol veiklos neparalyžiavo karas, pas D. Lukašiną nuolat treniruodavosi daugiau nei 20 vaikų ir suaugusiųjų. Jauniausiam trenerės mokiniui buvo vos pusketvirtų metų, jos auklėtiniai dalyvaudavo konkursuose ir grįždavo iš jų nugalėję arba iškovoję prizines vietas.

Vaikų skaičius ūgtelėjo

Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Arūnas Talalas papildė Ievą: Kauno rajono dziudo ir jojimo sporto mokykloje dirba trys treneriai, jojimo treniruotes lanko apie 50 vaikų. Jie – įvairaus amžiaus ir įvairaus meistriškumo, dalyvauja varžybose, vasarą vaikams rengiamos stovyklos. „Atsiradus trečiai trenerei – D. Lukašinai, lankančiųjų skaičius gerokai ūgtelėjo“, – džiaugėsi A. Talalas.

Siekis: I. Grikienis svajoja patekti į kokį nors pasaulio čempionato etapą./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

D. Lukašina ir I. Anužienė treniruoja jojimo sporto pradinukus, o Irmantas Grikienis – perspektyvius, siekiančius aukštų sporto rezultatų jojikus.

„Mūsų siekiai visada yra aukštesni nei vidutiniai. Stengiamės, kad būtų užimtumas, masiškumas ir, žinoma, geri rezultatai. Mums labai svarbu, kad vaikai laiką leistų aktyviai, ne prie kompiuterių ar su telefonais rankose“, – pabrėžė I. Grikienis.

Treneris džiaugėsi ir pasiekimais: Kauno rajono dziudo ir jojimo sporto mokykla yra išugdžiusi jojimo sporto čempionų ir jaunių, ir jaunučių, ir jaunimo grupėse. „Ir pats esu Lietuvos čempionas. Šis sportas Kauno rajone yra pasiekęs aukštą lygį. Svajoju patekti į kokį nors pasaulio čempionato etapą, tikimės, kad viena mūsų mergaitė – Emilė Zaikauskaitė – šiemet Lietuvos rinktinės komandos sudėtyje startuos Europos čempionate“, – pasakojo treneris.

Augimas: A. Talalas pasidžiaugė: atsiradus trečiai trenerei, lankančių jojimo treniruotes skaičius gerokai ūgtelėjo./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Jau apsiprato pakaunėje

Paklausta, kas greičiau apsiprato Kauno rajone, D. Lukašina beveik neabejojo: tikriausiai žirgai. „Jiems čia gerai, jais labai rūpinamasi, žirgai gerai maitinami, labai geri jais jodinėjantys vaikai, jiems patinka čia būti, jie myli žirgus. Man buvo sunkiau“, – atviravo ukrainietė.

Moteris atvyko kartu su sūnumi, tai ir palengvino, ir pasunkino adaptaciją. „Nikolajus – paauglys, dešimtokas. Jis iš viso nenorėjo niekur važiuoti. Iškėlė kelias sąlygas: važiuos, jei galės mokytis pagal ukrainietišką programą ir jei bus kur lankyti kartų užsiėmimus. Dabar jis priprato ir jaučiu, kad yra patenkintas: mokosi lietuviškoje mokykloje pagal ukrainietišką programą, važinėja į kartų varžybas ir savarankiškai iš užmiesčio – į treniruotes Kaune“, – pasakojo Darja.

Įžymybė: Lavrentijus – skulptūros „Laisvės karys“ žirgo prototipas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

D.Lukašina patikino, kad ji taip pat jau apsiprato: padeda darbas, vaikai, kuriuos treniruoja, ir, žinoma, žirgai, su kuriais atvyko. „Kai dirbi, esi užsiėmęs, kai žinai, kad esi reikalingas, lengviau adaptuotis“, – tvirtino pašnekovė.

Galbūt būtų atkeliavę kokie nors kiti, tačiau Kauno rajono savivaldybei sulaukus pagalbos prašymo, priglaudėme garsųjį Lavrentijų ir dar du žirgus.

Per dieną trenerė veda nuo trijų iki septynių treniruočių, kurias nuolat lanko apie penkiolika vaikų: kai kurie – kartą per savaitę, kiti – du ir net tris kartus. Vaikai skirtingo lygio, kiekvieną kartą vis daugiau išmoksta. Kai kurie, kai pradėjo lankyti treniruotes, žirgu drįso joti tik tuomet, kai jį vedė trenerė, o dabar jodinėja savarankiškai, dviem ar net trimis aliūrais, žingine, risčia, šuoliais, sugeba valdyti žirgą.

„Per pirmuosius treniruočių metus tai dideli pasiekimai. Kai kurie jau turėjo daugiau jodinėjimo patirties, tačiau nesugebėdavo pasiruošti psichologiškai šuoliams per kliūtis, o dabar tai daro be baimės. Jei treniruotes lankai kartą per savaitę – tai fizinė kultūra, o ne sportas. Tai savęs pažinimas, pasitikėjimo savimi įvertinimas, savo kūno suvokimas, žirgo reakcijos į tavo kūną“, – tvirtino D. Lukašina.

Tačiau ir vienas kartas per savaitę, trenerės nuomone, duoda naudos: nepasitikintys vaikai įgauna pasitikėjimo, tampa atviresni, nes jojant ir būnant uždaram nepavyks tapti duetu su žirgu. Komunikacija su žirgu moko komunikuoti su žmonėmis. O kur dar akyvus laikas ir buvimas gryname ore!

Ketina dar pasilikti

Paklausta apie ateities planus, Darja neslėpė: po praėjusių metų vasario 24 d. ji nustojo planuoti. „Po šios datos mano planai apsiriboja viena diena. Planas savaitei – jau didžiulis planas, o mėnesiui – labai tolimas planas. Atvykusi į Kauno rajoną planuoti pradėjau maždaug po keturių mėnesių. Pavyzdžiui, kad po trijų savaičių sūnus važiuos į varžybas“, – šypsojosi moteris.

Modelis: D. Lukašina patikslino: svarbus ir Bitneris. Autoriai skulptūrai pavyzdžiu pasirinko šio žirgo galvą, o kūnui – Lavrentijų. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Nors turi kur grįžti, kol kas trenerė tam nemato kokių nors galimybių. „Ačiū Dievui, mūsų namas nesugriautas, manęs laukia vyras, mama, artimieji, giminės. Tačiau ten nėra mano darbo, nežinau, ar galėtų mokytis mano sūnus, todėl kitais metais dar ketinu pasilikti čia. Nebent atsitiktų stebuklas – karas baigtųsi po trijų mėnesių ir mes aksominį sezoną galėtume važiuoti į Krymą“, – sakė D. Lukašina.

Babtai yra išskirtinė seniūnija ne tik plotu, bet ir žmonėmis. Babtiškiai ypač daug dėmesio skiria žemės ūkiui, todėl kraštas garsėja sodininkystės ir daržininkystės pasiekimais. Vis daugiau gyvenvietės viešų erdvių pritaikomos poilsiui ir aktyviam laisvalaikiui. Į renginį atvykę Kauno rajono vadovai dėkojo Babtų žmonėms už pilietines iniciatyvas, gražų bendravimą ir Kauno rajono garsinimą šalyje ir už jos ribų.

Seniūnas Gediminas Pupinis dėkojo seniūnaičiams, ūkininkams ir verslininkams už pagalbą tvarkant vieas erdves, kelius, organizuojant šventes.

Babtų kultūros centro direktorė Eglė Patinskaitė dėkojo meno kolektyvų vadovams, šie – savo kolektyvų nariams.

Tą vakarą babtiškiai dėkojo vieni kitiems, nes kiekvienas buvo kažkuo prisidėjęs prie seniūnijos gerovės kūrimo, bendruomenės stiprinimo. Pavyzdžiui, Algirdas ir Snieguolė Navickai turtina gimnazijos biblioteką. Verslininkai Vladas Česnauskas, Povilas Grigaitis, Arūnas Zaleckis, Darius Pažėra, ūkininkai Romas Majauskas, Vytautas Žmuidzinavičius, Juozas ir Genutė Staliūnai, Ričardas Maldutis, Alfredas Rinkevičius, Henrikas Zažeckas, Algirdas Simutis, Rimantas Šidlauskas ir daug kitų yra ilgamečiai seniūnijos pagalbininkai, kultūros renginių, kolektyvų rėmėjai.

„Metų spindulėlio“ nominacija šiemet atiteko Vidui Didui, pučiamųjų orkestro „Algupys“ nariui ir seniūnui.

Babtų seniūnija didžiuojasi šalyje ir tarptautiniu mastu žinomais meno kolektyvais, kurie tą vakarą vienas po kito kilo ant scenos. Tai roko grupė „Laikas“, vario dūdų orkestras „Algupys“, kapela „Šventupis“ (vad. Jonas Girnius), romansų grupė „Vėrupė“, moterų choras „Gynia“ (vad. Danutė Šakalienė), kultūros mokyklėlė (vad. Daiva Šeškauskaitė) ir kiti.

Išvalytas tvenkinukas, nuo kurio kvapų ne vienus metus kentė daugiabučių gyventojai, baigiama sutvarkyti aplinka šalia jo. Pagražėjo ir patrauklesnis tapo skveras. Kai kurios G.Pupinio pastangos netgi stebina: jis pats, laisvu nuo darbo metu, suvirino stovus gėlėms ir stendus nuotraukoms.

„Vieniems patinka akmuo, kitiems – medis, kiekvienas turi savo medžiagą. Aš mėgstu geležį“, – prisipažino seniūnas.

Nauji akcentai skvere

Pasiskolinus idėją iš Kačerginės, šiemet skvere pastatyta dvylika stendų su babtiškių darytomis nuotraukomis iš paukščio skrydžio. „Nuotraukos labai gražios, bet nesitikėjau, kad jos sulauks tiek gyventojų dėmesio. Ne viena jų daryta prieš kelerius ar keliolika metų, todėl dažniausiai žmonės nuotraukose ieško savo namų. Jei kokio nors pastato šiandien jau nebėra, prisimena, aptaria“, – pasakojo pašnekovas.

Pastangos: Babtų seniūnas G.Pupinis pats suvirino stovus gėlėms ir stendus nuotraukoms. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Seniūnas pasidžiaugė, kad prie šios iniciatyvos daug prisidėjo jo pirmtakas Jonas Praškevičius, Algirdas Ratkelis, Jonas Danauskas, Emanuelis Markauskas, Gražina Stonienė. „Labiausiai reikia dėkoti idėją materialiai parėmusiems šio krašto ūkininkams: Leonui Rudinskui, Romui Majauskui, Vytautui Žmuidzinavičiui, Ričardui Maldučiui ir verslininkui Povilui Grigaičiui“, – sakė G.Pupinis. Šią ekspoziciją planuojama keisti kasmet.

Ne mažesne trauka pasižymi ir neseniai skvere įrengti teniso, ludo ir šachmatų stalai, treniruokliai ir išmanieji suoleliai. Ši miestelio gyventojos pateikta idėja įgyvendinta savivaldybės dalyvaujamojo biudžeto projekto lėšomis. Naujais objektais pasipildžiusiu skveru jau aktyviai naudojasi jaunimas, šeimos, senjorai.

Amžius: Babtai – viena seniausių gyvenviečių ne tik rajone, bet ir šalyje, apylinkėse rasti akmeniniai darbo įrankiai ir ginklai byloja, kad čia žmonių gyventa naujajame akmens amžiuje, o 1394 m. minimi Kryžiuočių karo kelių aprašymuose kaip tėvonija. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kiek anksčiau Babtuose gyvenantis tautodailininkas, nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas skverą papuošė medžio stogastulpiu, skirtu Babtų 600 metų jubiliejui. Šiemet skulptūra nušveista, perdažyta ir spindi it nauja. Stogastulpis – aukštas, darbų nebūtų pavykę atlikti be ūkininko Gražvydo Koženiausko paskolintos technikos.

Seniūno vizija – sujungti visus skvero objektus, kad būtų įgyvendinta vientisumo idėja. „Labai noriu, kad čia atsirastų scena. Turime pučiamųjų orkestrą „Algupys“, šokėjas, kultūros centro moterų chorą „Gynia“. Gerai, kai per miestelio šventes nelyja, o ką daryti, kai oras pasitaiko blogas? Tuomet lauko šventė būna sugadinta“, – argumentavo pašnekovas.

Sutvarkė tvenkinį

Ne vienus metus, ypač vasarą, kentę nemalonius kvapus, lengviau atsipūsti gali daugiabučių gyventojai. Vandens telkinyje buvo susikaupusių nuosėdų, dalis jo – apaugusi žolėmis. Tvenkinys ant Teškupio upelio anksčiau nebuvo valytas, darbų metu susikaupusios sąnašos ir nuosėdos pašalintos neliečiant mineralinių gruntų. Suremontuoti nesaugūs užtvankos elementai, pašalinta pylime augusi nevertinga augmenija, sutvarkyti jo šlaitai.

Nerimas: tvenkinys ant Teškupio upelio ir jo aplinka sutvarkyta, tačiau teršėjo nustatyti nepavyksta. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Truputį neramu, nes iki šiol nepavyko nustatyti teršėjo. Upelis yra kanalizuotas, apie 2 km teka vamzdžiu. Į upelį sueina ir drenažo linijos. Teršėjas gudrus – nuotekas perpumpuoja naktimis. Net ir pamačius tvenkinio tvarkymo darbus, jo sąžinė neprabudo“, – apgailestavo seniūnas.

Tačiau tuoj pat su viltimi pridūrė: „Pabandysime žemę, esančią prie tvenkinuko, paimti visuomenės poreikiams. Paprasta nebus, nes dalis sklypo – miško žemė, ten daug ko negalima daryti. Manau, kad seniūnijai pavyks suderinti visus niuansus ir turėsime gražią vietą pasivaikščioti“, – planais dalijosi G.Pupinis.

Giriamas seniūnas visų nuopelnų neprisiima, jo žodžiais, tai bendri Kauno rajono savivaldybės ir seniūnijos administracijų darbai. „Man padeda visi seniūnijos darbuotojai, o komunalinio ūkio veikloje ypač veikli Sonata Bartkienė. O vadinamųjų viešininkų, pasak jo, nuolat mažėja, darbo rankų trūksta“, – teigė pašnekovas.

Kuriasi ir prekybos centrai

„Džiaugiamės, kad turėsime prekybos centrą „Aibė“, jau vyko projekto pristatymas. Gyventojai vargsta, nes nėra taromato. Tikimės, kad „Aibė“ šią problemą išspręs. Neturėjome ir bankomato, šiuo metu jis pastatytas ir gyventojai gali naudotis jo paslaugomis“, – sakė pašnekovas.

Ar išties babtiškiai patenkinti bankomatu, nes jis įrengtas ūkinių prekių parduotuvėje, juo naudotis galima tik parduotuvės darbo laiku – iki 18 val.?

„Svarbu, kad jis yra, nes anksčiau ir tokios galimybės nebuvo“, – atrėmė seniūnas. Jo žodžiais, geriausias katalizatorius – gyventojų reakcija: jei jie skundžiasi – problema yra, jei ne – viskas gerai. Pašnekovas patikino, dabar nesulaukia gyventojų skundų dėl bankomato. Jis viliasi, kad, atsiradus prekybos centrui, pavyks susitarti ir dėl taromato įrengimo.

„Kauno dienos“ žiniomis, į Babtus koją kelia ir „Norfa“. Seniūnas šią informaciją nei patvirtino, nei paneigė.

Pasigenda šaligatvių

Kairiajame Nevėžio krante, 24 km į šiaurę nuo Kauno, prie greitkelio Kaunas–Klaipėda, esantys Babtai – viena seniausių gyvenviečių ne tik rajone, bet ir šalyje. Palyginti su kitais Kauno rajono ir šalies miesteliais, gatvė, kuria atvažiuojama į Babtus, gana apšiurusi, nors ji turėtų būti vizitine kortele. Gyventojai pasigenda dvipusio šaligatvio: Kauno gatve vaikšto ne tik suaugusieji, bet ir vaikai į gimnaziją.

Plėtra Babtuose vyksta už Sodininkystės ir daržininkystės instituto, link Stabaunyčiaus, čia jau susiformavo nemažas naujas kvartalas. Naujakuriai taip pat domisi, ar planuojama čia nutiesti šaligatvius.

Seniūnas gerų žinių kol kas neturi. Didžiausias stabdys yra tai, kad Kauno gatvė priklauso Lietuvos automobilių kelių direkcijai (LAKD). Ji tvarkyti neplanuoja, o jei to imsis savivaldybė, teks daryti pagal LAKD reikalavimus, kurie pabrangina rekonstrukciją. G.Pupinis įsitikinęs – pirmiausia būtina sutvarkyti šaligatvius Kauno gatvėje, o kvartaliuko naujakuriams teks palaukti.

Trikdis: pagrindinė Kauno gatvė priklauso LAKD, tai stabdo jos rekonstrukcijos planus. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Praėjusiais metais buvo suprojektuotas apšvietimas Kauno gatvėje, Stabaunyčiaus kaime ir atkarpoje nuo Babtų gatvės riboženklio iki S.Dariaus ir S.Girėno paminklo, darbai turėtų prasidėti šiemet. Seniūnas neslėpė, kad iššūkių kelia elektros kaina: „Nežinau, kaip mums reikės susitvarkyti, nes išlaidos didžiulės, bet, tikiuosi, išeitį rasime.“

Tapo skauduliu

Bene didžiausias Babtų, turinčių 1 400 gyventojų, skaudulys yra tai, kad čia neliko pašto. Vietoj jo, vieną valandą darbo dienomis atvyksta mobilusis paštininkas. Jis žmones priima siauručiame seniūnijos pastato koridoriuje, kuriame ir taip ankšta. Paslaugomis dažniausiai naudojasi garbaus amžiaus babtiškiai, vasarą jie buvo priversti eilėje lauke laukti spiginant saulei, dabar – lyjant lietui, o apie žiemą net ir nesinori galvoti.

G.Pupinis neslėpė, kad jam gaila vargstančių gyventojų, tačiau be to, kad geranoriškai leido įsikurti mobiliajam paštininkui, kaip nors kitaip jiems padėti negali. Jei paštininkas neturėtų galimybės priimti gyventojus seniūnijos patalpose, jie būtų priversti laukti eilėje gatvėje, prie paštininko tarnybinio automobilio.

Ją pateikusi gyventoja norėjo, kad visų mėgstamas skveras miestelio centre būtų labiau įveiklintas. Nauji objektai – teniso, ludo ir šachmatų stalai – skatins sportuoti, gerins emocinę sveikatą, didins jaunimo užimtumą. Čia įrengta treniruoklių, o ant išmaniųjų suolelių galima įkrauti telefoną.

Babtų seniūnas Gediminas Pupinis tvirtino, kad naujais objektais pasipildžiusiu skveru jau aktyviai naudojasi jaunimas, šeimos, senjorai.

Į renginį atvykęs Babtuose gyvenantis stalo teniso veteranas Antanas Zimavičius pasakojo apie savo sportinį kelią. Babtų gimnazijos merginos pademonstravo improvizuotą šokį ir surengė mankštą.

Dalyvaujamojo biudžeto projektus siūlo gyventojai, o finansuoja Kauno rajono savivaldybė.

Kasmet šios šventės metu Babtai išrenka Metų žmogų. Šiemet už aktyvią koncertinę veiklą ir Babtų krašto garsinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje nominacija atiteko Babtų kultūros centro moterų chorui „Gynia“ (vadovė Danutė Šakalienė).

Kokia gi šventė be kapelų, o jų šįkart sugužėjo labai daug: atvyko ne tik Babtų krašto kolektyvai, bet ir svečių iš Kėdainių, Klaipėdos, kurie dovanojo smagią muzikinę programą.

Aktyviai įsitraukė ir medžiotojų klubas „Antagynė“, kurie šventės dalyvius, svečius ir publiką vaišino miško skanėstais, pristatė medžiotojų trofėjų parodą.

Lietuvos agrarinių miškų ir mokslų centro sodininkystės ir daržininkystės instituto specialistai kvietė degustuoti obuolius ir pristatė naujas jų veisles.

Babtų „Obuolinė“ neįsivaizduojama be skaniausios obuolienės konkurso, kuriame varžėsi šio miestelio gyventojai. Renginio pabaigoje visi sulaukė netikėtumo – įspūdingo dydžio šventinio, net 7 kg torto. Vakarą vainikavo muzikos grupės „Tautinis brandas“ koncertas.

Policija praneša, kad nelaimė įvyko apie 14 val. 48 min. Babtų miestelyje. Mirtinai susižalojo 1983 metais gimęs vyras, atlikęs angare montavimo darbus. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl darbuotojų saugos reikalavimų pažeidimo.

Portalui kauno.diena.lt pavyko papildomai išsiaiškinti, kad nelaimė įvyko naujai pastatytame angare Chemijos gatvėje – montuojant pakeliamus jo vartus. Žuvusysis turėjo tvirtinti jų detalę keturių metrų aukštyje.

Kartu dirbęs jo kolega teigia nelaimės aplinkybių nematęs – tuo metu buvo kitur. Tik išgirdo kritimo garsą, nors prieš tai jokio pagalbos šauksmo negirdėjo. Atbėgus garso link, kolega gulėjo ant betoninių angaro grindų – po pastoliais.

Iškvietęs jam greitąją, antrasis bendrovės „Vartonas“ darbuotojas puolė kolegą gaivinti. Tačiau nei jis, nei atvykę medikai jau niekuo negalėjo padėti. Pirminiais duomenimis, nelaimėliui lūžo kaklas – nedėkingai nukritus.

Kartu su policija šio įvykio aplinkybes tirianti Darbo inspekcija linkusi kelti dvi prielaidas, kodėl galėjo įvykti nelaimė. Arba darbuotojui pasidarė bloga ir jis nespėjo arba jau negalėjo nulipti žemyn, arba dėl kitų priežasčių neišlaikė lygsvaros. Duomenų, kad jis būtų buvęs neblaivus, nėra. Tačiau dar nėra ir kraujo tyrimo išvadų. 

Žuvusysis pradėjo dirbti bendrovėje „Vartonas“ prieš pusmetį. Ar jis įvykio metu dėvėjo apsauginį šalmą, būtiną atliekant darbus aukštyje, dar aiškinamasi. Anot nemažą patirtį tokiose bylose turinčių darbo inspektorių, tai, kad jis rastas įvykio vietoje, dar nereiškia, kad nebuvo ten padėtas jau po visko.