Šie gyvūnai saugomi, įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą.

Ta proga Metelių regioninio parko lankytojų centre Lazdijų rajone rengiamos išlydėtuvės, pranešė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT).

Lietuvos zoologijos sodas su Metelių ir Veisiejų regioninių parkų direkcijomis projektus balinių vėžlių ir raudonpilvių kūmučių populiacijoms išsaugoti ir pagausinti vykdo jau daugiau kaip dešimtmetį.

VSTT teigimu, gausėjant balinių vėžlių populiacijai gamtoje, regioninių parkų darbuotojams vis lengviau rasti balinių vėžlių kiaušinių dėtis, iš kurių išsiritusiais vėžliukais pirmaisiais, sunkiausiais, jų gyvenimo metais rūpinasi zoologijos sodo specialistai.

Paimami netinkamose vietose sudėti kiaušiniai ar jau išsiritę lizduose tūnantys vėžliukai, pavyzdžiui, netoli kelio, dirbamų laukų ir pan., nes ten likę gali būti sunaikinti.

Pasak aplinkosaugininkų, kiek sunkiau rasti po vandeniu besislepiančius raudonpilvių kūmučių ikrus, ypač po užsitęsusių vasarų sausrų.

Pernai jų išaugintas ir paleistas rekordinis skaičius – 318.

Balinis vėžlys – vienintelė vėžlių rūšis, gyvenanti Lietuvos gamtoje. Šie gyvūnai įrašyti ir į tarptautinę, ir į Lietuvos raudonąsias knygas, jie saugomi visose Europos Sąjungos šalyse.

Prieš šimtą metų šie vėžliukai gyveno visoje Lietuvos teritorijoje, bet pradėjus aktyviai melioruoti laukus, jų buveinės sunaikintos.

Raudonpilvės kūmutės – kūmučių šeimos varliagyvis, nuo 1989 metų įrašytas Į Lietuvos raudonąją knygą. Jos paplitusios Vidurio ir Ryto Europoje.

10 mėnesių augę Lietuvos zoologijos sode jie išleisti Metelių ir Veisiejų regioniniuose parkuose.

Kaip praneša LNK, nors vėžliai tokiu būdu veisiami jau ne pirmus metus, tačiau pirmą kartą išauginta dar nematyto dydžio rūšis. Tokio amžiaus ir tokio dydžio vėžlių specialistai dar nematė.

„Tokio dydžio dažniausiai būna dviejų metų amžiaus vėžliai. Šitie išaugo be galo dideli“, – sako Lietuvos zoologijos sodo Šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja Alma Pikūnienė. Greičiausiai čia kalti genai, nes laikymo sąlygos buvo tokios kaip ir kitiems vėžliams.

Daugiau vaizdo įraše:

Saugomų teritorijų darbuotojai pernai metų gegužės–birželio mėnesiais iš netinkamose vietose esančių dėčių surinktus balinių vėžlių kiaušinius atvežė inkubavimui į Lietuvos zoologijos sodą.

Rudens pradžioje, prie jau skylančių vėžliukų kiaušinių, saugiam peržiemojimui zoologijos sode, prisijungė dar keliasdešimt iš dėčių gamtoje iškastų balinių vėžliukų. Čia iš kiaušinių išskilę ir peržiemoję vėžliukai, birželio 19 dieną, grįžta atgal į Dzūkijos gamtą. Dalis jų – 60 balinių vėžlių, apsigyvens Metelių regioniniame parke, o 48 baliniai vėžliai – Veisiejų regioniniame parke.

Balinių vėžlių apsaugos projektą įgyvendina Metelių regioninio parko direkcija kartu su Lietuvos zoologijos sodu. Birželio 19 dieną nuo 12 iki 13 valandos prie Metelių regioninio parko lankytojų centro bus galima pamatyti balinių vėžlių jauniklius, specialistai pasidalys žiniomis apie šią Lietuvoje retą ir saugomą, roplių rūšį.

Lietuvos zoologijos sode balinių vėžlių veisimo projektai vyksta nuo 2011 m. Per šį laikotarpį zoologijos sodo ir regioninių parkų specialistų rūpesčio ir atsidavimo dėka išauginti ir į gamtą išleisti 824 baliniai vėžliai.

Tai jau antrasis kartas, kai atgal į gamtą paleidžiamos raudonpilvės kūmutės ir šeštasis kartas, kai baliniai vėžliai iš Lietuvos zoologijos sodo grįžta į Dzūkiją.

Prieš šimtmetį baliniai vėžliai gyveno visoje mūsų šalies teritorijoje, tačiau, pradėjus aktyviai melioruoti laukus, buvo sunaikintos vėžlių buveinės. Pasikeitus ekosistemoms, labai sumažėjo nedidelių, saulėtų vandens telkinių šiems ropliams gyventi bei pietinių šlaitų, apaugusių reta augmenija, tinkamų kiaušiniams dėti. Nerasdamos tinkamų vietų kiaušinių dėjimui, vėžlės dažnai juos sudeda ant kelkraščių, ariamuose laukuose. Tokius kiaušinius saugomų teritorijų darbuotojai surenka ir atveža į Lietuvos zoologijos sodą inkubavimui. Taip tikimasi išsaugoti šiuos kiaušinius, kurie kol kas yra inkubuojami tik Lietuvos zoologijos sode. Paaugę vėžliai paleidžiami į gamtą.

Balinių vėžlių priežiūra, kaip teigia specialistai, yra kasmet daug pastangų reikalaujanti veikla. Vėžliukus reikia gelbėti nuolat – vėžlių patelės kasmet deda kiaušinius beveik tose pačiose dėtyse. Deja, neretai šios vietos būna netoli automobilių kelių, ūkininkų arimų ar kitų žmogaus veiklos pažeistų vietų. Balinių vėžlių jaunikliai neišgyvena ir dėl plėšrūnų grėsmės – dėl nepakankamai giliai grunte paliktų kiaušinių juos gali suėsti lapės ir kiti plėšrūnai.

Kartu su baliniais vėžliais Metelių regioniniame parke jau antrus metus iš eilės buvo paleistos ir varliagyvių klasei priklausančios raudonpilvės kūmutės. Raudonpilvėmis jos vadinamos dėl raudonomis ar oranžinėmis dėmėmis išmargintos pilvinės kūno dalies, kuria gąsdindama plėšrūnus, stengiasi parodyti savo ryškiaspalvį pilvą. Išsiriesdama lanku ji užkelia priekines bei užpakalines letenėles ant nugaros, parodydama jų vidinę ryškią pusę.

Lietuvoje raudonpilvės kūmutės paplitusios netolygiai, pagrindinės jų radavietės yra pietų, rytų ir šiaurės rytinėje Lietuvos dalyse, o vakarinėje šalies dalyje žinomos tik pavienės populiacijos. Daugiausia raudonpilvių kūmučių buveinių yra pietų ir rytų Lietuvoje. Manoma, kad Lietuvoje gali būti 300–500 radaviečių. Ši rūsis sparčiai nyksta visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Į Dzūkijos gamtą šias metais sugrįžo 31 raudonpilvė kūmutė.

Lietuvos zoologijos sodas nuo 2014 m. kartu su partneriais į gamtą paleido jau 654 balinių vėžlių jauniklius, o nuo 2018 m. – 92 raudonpilves kūmutes. Tiek baliniai vėžliai, tiek raudonpilvės kūmutės, įtrauktos į Lietuvos ir Tarptautinę raudonąsias knygas.

Baliniai vėžliai, iš tiesų, šiandien yra labai reta ir daugelyje ES šalių itin saugoma roplių rūšis. Lietuvoje jų populiacija tesiekia vos 500 individų. Visgi šiuo metų laiku apsilankius Dzūkijoje gali nusišypsoti sėkmė jį sutikti. Mat vėžlių patelės jau pasiruošusios savo metų kelionei migruoja iš vandens telkinių į sausumą ieškodamos tinkamos vietos kiaušinių dėtims. Joms į pagalbą skuba ir „Life“ integruotojo projekto „Naturalit“ gamtosaugos ekspertė – herpetologė Irma Maciulevičienė. Ji kasmet atšilus orams rūpinasi, kad rudeniop balų vėžlio giminė pasipildytų naujais nariais.

Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje gamtosaugos ekspertė kasdien apie 17 – 20 val., palikusi Veisiejų regioninio parko vadovės kėdę, vyksta į vėžlių patelių pamėgtas kiaušinių dėjimo vietas. Būtent tokiu paros metu į kelionę patraukia ir vėžlienės. Saulės gerai įšildomuose, smėlėtuose ir neaukšta žole apaugusiuose šlaituose jos išrausia iki 15 cm gylio kolbos formos duobutes, į kurias sudeda nuo 9 iki 20 kiaušinių (priklauso nuo patelės amžiaus). Šie ypatingai vilioja plėšrūnus, todėl siekiant apsaugoti kiaušinių dėtis nuo lapių, barsukų, usūrinių šunų nasrų tenka skubėti jas uždengti specialiu tinklu.

„Vyksta įnirtingos lenktynės“, – linksmai pasakoja herpetologė, metaliniu tinklu kruopščiai dengdama naujai aptiktą dėtį. Ji šiais metais Veisiejų regioninio parko apylinkėse šitokiu būdu jau apsaugojo 18 dėčių. „Deja, dar dvi radau sunaikintas. Matyt, tapo gardžiu vietinių plėšrūnų delikatesu“, – apgailestauja I. Maciulevičienė. Pasak jos, kai kurias dėtis tenka dar ir aptverti aukštesne tvorele, nes pasitaikiusios briedžio ar pievose ganomų galvijų kelyje gali būti sutryptos. Esant šaltai ir mažai snieguotai žiemai, I. Maciulevičienė kiaušinių dėtis dar papildomai uždengia pačios pasiūtais apklotais, kad vėžliukai nesušaltų ir laimingai sulauktų pavasario. Mat įprastai išsiritę po 3 mėn. vėžliukai lieka dėtyje ir pirmąją savo žiemą žiemoja joje.

„Šiemet kiaušinių dėjimo procesas dėl nepalankių oro sąlygų yra kiek užsitęsęs. Praėjusiais metais šitokiu metu jau buvau uždengusi 18 dėčių, 3 dėtys buvo išvežtos į Kauno zoologijos sodą, o 3 radau jau sunaikintas (iš viso buvo 24 dėtys). Na, o dabar jau trečia savaitė kaip kasdien tenka skubėti apvažiuoti teritoriją ieškant naujų dėčių ir, panašu, dar savaitę aktyviai teks tą daryti“, – pasakoja I. Maciulevičienė. Pasak jos, balinių vėžlių apsauga Lietuvoje vykdoma stengiantis nesutrikdyti gamtos dėsnių: „Iš tiesų, saugome gamtą per daug neįsiverždami. Jei matome, kad dėtis buvo natūraliai pažeista, pavyzdžiui, dėl lietaus, nepuolame jos draskyti. Tačiau pastebėję dėtį viduryje pievos ar ant kelio važiuojamosios dalies, ją iškasame ir per 24 valandas skubame pristatyti į Kauno zoologijos sodą, kuris geranoriškai juos priima ir sudaro tinkamas sąlygas vystymuisi. Vėliau, išsiritusius ir paaugusius vėžlių jauniklius sugrąžiname į gimtuosius namus.“

Tiesa, pasitaiko, kad tenka gelbėti ir per anksti išsiritusius vėžlių jauniklius. „Rudenį jiems pradėjus lįsti iš po žemių, kyla grėsmė, kadangi vėžliukai gali nespėti sustiprėti ir tinkamai prisitaikyti žiemojimui. Visgi praėję metai vėžliukų giminėje buvo gyvybingi“, – pasakoja projekto herpetologė. Pasak jos, pavasarį į Veisiejų regioninio parko teritoriją sugrįžo 62 iš 73 išvežtų ir Kauno zoologijos sode žiemojusių mažylių. Dar 142 vėžliukai pavasarį iškeliavo į vandens telkinius iš dėčių. Tai tikrai įspūdingas skaičius, žinant, kad iš 100 išsiritusių vėžliukų natūraliai išgyvena vos vienas. Be to, populiacijos didėjimui įtakos turi ir jų biologinės savybės, nes vėžlių patelės lytiškai subręsta tik apie 15 gyvenimo metus. Taigi jų įsitvirtinimui reikalingas gana ilgas laiko tarpas.

Nors baliniai vėžliai gana baikštūs gyvūnai, visgi žmogaus kaimynystės nesibaido. Pasitaiko, kad ir kiaušinių dėtis sodybų kiemuose palieka saugoti. Taigi Veisiejų regioninio parko darbuotojai ypatingai daug laiko skiria bendravimui su vietos gyventojais. Ne vienas ūkininkas apsiima juos globoti ir geranoriškai prisideda prie jų apsaugos tvarkydami balinių vėžlių buveines. Visgi tebeliūdina neapgalvoti žmogaus veiksmai. I. Maciulevičienė pasakoja, kad žmonės, nežinodami, kad šie gyvūnai natūraliai gyvena Lietuvoje, vis dar ima į rankas migruojančias vėžlių pateles, tempia jas, jau įveikusias gana ilgą kelią, atgal į kūdrą, nešasi namo. Taip pat neapgalvotai pasielgia į natūralią aplinką paleisdami namie auginamas invazines vėžlių rūšis. Herpetologė pastebi, kad vis dar labai reikalingas visuomenės švietimas.

Balinis vėžlys yra aplinkai jautrus gyvūnas. Jam reikalingi ne tik du skirtingi vandens telkiniai: žiemojimui renkasi gilesnius, apžėlusius ir neužšąlančius miško ežerėlius, vasaromis poilsiauja uždumblėjusiuose ir žolėmis apaugusiose kūdrose, vadinamose balose, aplink kurias driekiasi pievos. I. Maciulevičienė pastebi, kad dauguma balinių vėžlių gyvenamų vietovių yra paskelbtos „Natura 2000“ tinklo teritorijomis, kurių išsaugojimui skiriamas didžiulis dėmesys. Veisiejų regioninio parko darbuotojai kasmet įdeda daug pastangų tvarkydami šias buveines, kadangi neganomos pievos greit apauga krūmais ir medžiais, dėl sovietmečiu atliktos melioracijos džiūsta vandens telkiniai. Gamtosaugos ekspertė džiaugiasi, kad atlikti gamtotvarkos darbai (balų kasimas, ganymas, šienavimas ir kt.) svariai prisidėjo prie balinių vėžlių populiacijos padidėjimo. „Prieš dešimtmetį čia buvo priskaičiuojama vos 6 geležinių varlių dėtys. Šiandien situacija tikrai gerėja“, –  teigia ekspertė. Be to, iškastomis balomis vėžliai sėkmingai pasidalino ir su kitomis retomis ir nykstančiomis varliagyvių rūšimis. Jose kartu prieglobstį rado tritonai, medvarlės, raudonpilvės kūmutės.

Tai pirmasis kartas, kai į atgal į gamtą paleidžiama raudonpilvė kūmutė ir penktasis kartas, kai baliniai vėžliai iš Lietuvos zoologijos sodo grįžta į Dzūkiją.

Kas gi yra raudonpilvės kūmutės? Raudonpilvė kūmutė priklauso varliagyvių klasei (Amphibia), beuodegių varliagyvių būriui (Anura), kūmučių šeimai (Bombinatoridae). Jų kūno ilgis – apie 4–5 cm. Raudonpilvėmis vadinamos dėl raudonomis ar oranžinėmis dėmėmis išmargintos pilvinės kūno dalies, kuria gąsdindama plėšrūnus stengiasi parodyti savo ryškiaspalvį pilvą. Išsiriesdama lanku ji užkelia priekines bei užpakalines letenėles ant nugaros, parodydama jų vidinę ryškią pusę.

Lietuvoje raudonpilvė kūmutė paplitusi netolygiai, pagrindinės jos radavietės yra pietų, rytų ir šiaurės rytinėje Lietuvos dalyse, o vakarinėje šalies dalyje žinomos tik pavienės populiacijos. Daugiausia raudonpilvių kūmučių buveinių yra pietų ir rytų Lietuvoje. Manoma, kad Lietuvoje gali būti 300–500 radaviečių. Ši rūsis sparčiai nyksta visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje.

Siekiant padidinti raudonpilvių kūmučių populiaciją, 2017 m. lapkritį prasidėjo projektas „Gamtosauginių bei gamtotvarkinių priemonių įgyvendinimas išsaugojant ir pagausinant balinių vėžlių bei raudonpilvių kūmučių populiacijas“, kurio vienas iš tikslų yra išauginti ir grąžinti į gamtą virš 300 raudonpilvių kūmučių ir 300 balinių vėžlių. Metelių regioninio parko specialistai praeitų metų birželio mėnesį atvežė apie 90 vnt. raudonpilvių kūmučių ikrų ir perdavė Lietuvos zoologijos sodo specialistams.

Lietuvos zoologijos sodas nuo 2014 m. kartu su partneriais į gamtą paleido jau 418 balinių vėžlių jauniklių. Tai padeda gausinti balinių vėžlių populiaciją Dzūkijos regione, nors prieš šimtą metų šie vėžliukai gyveno visoje Lietuvos teritorijoje. Tačiau pradėjus aktyviai melioruoti laukus, buvo sunaikintos vėžlių buveinės. Pasikeitus ekosistemoms, sumažėjo nedidelių, saulėtų vandens telkinių šiems ropliams gyventi, bei šlaitų, tinkamų dėti kiaušinius.

2017 m. lapkritį prasidėjo projektas „ Gamtosauginių bei gamtotvarkinių priemonių įgyvendinimas išsaugojant ir pagausinant balinių vėžlių bei raudonpilvių kūmučių populiacijas“, kurio vienas iš tikslų yra išauginti ir gražinti į gamtą virš 300 raudonpilvių kūmučių, pasirūpindami jomis pačioje pažeidžiamiausioje jų vystymosi grandyje – buožgalviais.

Metelių regioninio parko specialistai 2017 metų birželio mėnesį atvežė apie 90 vnt. raudonpilvių kūmučių ikrų ir perdavė Lietuvos zoologijos sodo specialistams. Iš šių ikrų  išaugo 61 raudonpilvė kūmutė, kuri bus sugražinta atgal į gamtą.

Pirmieji Lietuvos zoologijos sode iš kiaušinių išskilę baliniai vėžliai buvo paleisti į gamtą 2014 metais. Skaičiuojama, kad per ketverius metus Lietuvos zoologijos sodas į gamtą iš viso paleido 418 balinių vėžlių jauniklius.

Kodėl baliniams vėžliams reikia pagalbos?  Prieš šimtmetį šie gyvūnai gyveno visoje mūsų šalies teritorijoje. Tačiau pradėjus aktyviai melioruoti laukus, buvo sunaikintos vėžlių buveinės. Pasikeitus ekosistemoms, labai sumažėjo nedidelių, saulėtų vandens telkinių šiems ropliams gyventi bei pietinių šlaitų, apaugusių reta augmenija, tinkamų kiaušiniams dėti. Nerasdamos tinkamų vietų kiaušinių dėjimui, vėžlės dažnai juos sudeda ant kelkraščių, ariamuose laukuose. Tokius kiaušinius saugomų teritorijų darbuotojai surenka ir atveža į Lietuvos zoologijos sodą inkubavimui.

Buvo pastebėta, kad netipiškos paskutinių kelerių metų žiemos pražudo didžiąją dalį mažylių, todėl rudenį iš dalies dėtaviečių vėžliukai paimami ir auginami zoologijos sode.

Norint, kad vėžliukai išgyventų grįžę į gamtą, reikia juos daug ko išmokyti, pakartoti panašų ciklą kaip gamtoje. Pradėję gyvenimą jauniklių auginimo laboratorijoje, žiemojimui jie perkeliami į kitas, specialiai tam skirtas ir įrengtas patalpas, kur palaikoma 16–18˚C temperatūra. Žiemojimas trunka apie aštuonias savaites, kurių metu vėžliukai nesimaitina. Po to vėl tenka po truputį pratinti prie šilumos, pradėti maitinti. Visai kaip kūdroje, sulaukus pavasario. Mažyliai išmoksta susimedžioti gyvą grobį (įvairius vabzdžius, jų lervas), pasislėpti nuo priešų, šokant į vandenį.

Prieš išleidžiant į gamtą, vėžliukai apgyvendinami adaptaciniuose lauko voljeruose, iš kur keliauja į savo namus.

Pirmieji Lietuvos zoologijos sode iš kiaušinių išskilę baliniai vėžliai buvo paleisti į gamtą 2014 metais. Nuo tada į gimtąsias vietas jau grąžinti 364 vėžliukai. Dabar juos dar galima sutikti Dzūkijoje, kur priskaičiuojama apie 500–600 individų.

Žiemos miegas

73 vėžliai buvo paimti iš gamtos ir vasarą vėl bus ten grąžinti, o 28 vėžliai laikomi pačiame sode. Migdymo procesas užtrunka. Vėžlius žiemai specialistai pradėjo ruošti dar lapkritį.

Balinius vėžlius migdo tik Lietuvos, Latvijos ir dalies Lenkijos gyvūnų mylėtojai.

„Kolegos iš Prancūzijos nesupranta, kodėl to reikia, nes pas juos vėžliai nežiemoja. Pas mus vėžliams reikia miegoti žiemos miegu, nes kitaip yra rizika neišgyventi“, – tikino Šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja Alma Pikūnienė.

Ji pasakojo, kad iš pradžių palaipsniui pradedama mažinti vandens temperatūra bei fotoperiodas. Šilumos kiekį sumažinus iki 16-17 laipsnių, vėžlius nustojama maitinti, nes jiems miegant būtina, kad jų virškinimo traktas būtų tuščias. Kitu atveju maistas suvirškintas nebus ir vėžliai žiemos neištvers.

Ketvirtadienį baliniai vėžliai perkelti į nuolatinę žiemojimo vietą. Čia sudėtose dėžėse vėžliai praleis nuo 12 iki 14 savaičių. Darbuotojai nuolat prižiūrės roplius bei dar mažins temperatūrą, kol ji pasieks 6 laipsnius šilumos.

„Ir gamtoje vėžliai žiemoja tokiose vietose, kurios neužšąla. Jei būna minusinė temperatūra, vėžliai žūsta. Jie žiemoja kiek kitaip nei meškos – kartais prasimerkia, šiek tiek paplaukioja ir vėl užmiega“, – aiškino A.Pikūnienė.

Ji tikino, kad žiemos miego metu vėžliams reikalinga tyla, tačiau darbuotojai lopšinių nedainuoja – vėžliai patys užmiega.

Susidūrė su  problemomis

Šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja pasakojo, kad ruošiantis balinių vėžlių žiemojimo periodui teko ne tik ieškoti rūsio, kuriame jie galėtų miegoti, bet taip pat ir spręsti, kaip palaikyti tinkamą temperatūrą.

„Mes net negavome originalaus kondicionieriaus, kad palaikytų tokią šilumą. Visi pritaikyti aukštesnei pliusinei temperatūra, nes arba tokio nėra, arba kainuoja dešimtis tūkstančių, kurių mes neturime. Todėl atradome firmą, kuri iš užsienio užsakė termorelę ir kondicionierių perdarė pagal mūsų prašymą“, –sakė A.Pikūnienė.

Nykstanti rūšis

Baliniai vėžliai pripažinti kaip nykstanti rūšis, todėl yra įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. 2011 metais visoje šalyje tokių roplių buvo tik apie 400, tačiau dabar populiacija gerokai padaugėjo, nes Lietuvos zoologijos sodas apsiėmė auginti vėžlius ir vėliau juos paleisti į laisvę.

„Ekologai pastebėjo, kad laisvėje vėžliai pradėjo neišgyventi, todėl mes vykstame į jų vietas, renkame išmėtytus kiaušinius, prižiūrime mažylius ir kai jie sustiprėja, paleidžiame atgal į gamtą tose vietose, kuriose paėmėme kiaušinius“, – kalbėjo vyresnysis zoologas Jonas Šimkus.

Per trejus metus zoologijos sodo darbuotojai į laisvę paleido apie tris šimtus balinių vėžlių. Tikimasi, kad pavyks padidinti vėžlių populiaciją visoje Lietuvoje, o ne tik tam tikruose regionuose.

Anot jo, paradoksalu tai, kad, nors vėžliai vadinami baliniais, gimę plaukti jie nemoka.

– Šį rytą kalbamės apie vėžlius, kurie dar vadinami geležinėmis varlėmis. Kodėl?

– Geležinėmis varlėmis vadina tik vieną rūšį, kuri natūraliai gyvena Lietuvoje. Roplių klasės atstovų Lietuvoje labai nedaug. Dviejų rankų pirštų užtenka jiems suskaičiuoti – septynios rūšys. Viena iš jų – baliniai vėžliai.

Pats pavadinimas apie juos pasako labai daug. Baliniai – kas gi ta bala? Dzūkai bala vadina ne kiekvieną balą, ne tą mažą valkšną ir ne kūdras, kurias daug kas prie sodybų yra išsikasę, o toli nuo žmonių esančius vandens telkinius, kurie neišdžiūna ir per vasarą.

Vėžliai labai reiklūs buveinėms, todėl jie ir nyksta Lietuvoje. Kažkada jie gyveno platesnėje teritorijoje, tačiau balinio vėžlio paplitimo natūrali riba eina per Lietuvą. Labai nedaug populiacijų yra ir Latvijoje. XX a. paskutiniame dešimtmetyje balinių vėžlių rasta ir Šiaurės Lietuvoje, prie Šiaulių, ir Rytų Lietuvoje, prie Zarasų, tačiau tai pavieniai radimai, o daugiau jų yra Pietų Lietuvos rajonuose, Alytaus, Lazdijų rajone.

Kai kuriose vietose yra net įkurti herpetologiniai draustiniai. Tai specialūs vėžlių draustiniai. Jų yra Metelių ir Veisėjų regioniniuose parkuose. Ten jie specialiai saugomi, stebima jų populiacijos kaita. Nevyriausybinė organizacija Lietuvos gamtos fondas netgi įgyvendina specialų projektą. To projekto pasekmė – balinių vėžlių Lietuvoje šiek tiek pagausėjo. Yra atkuriamos jų buveinės arba dirbtinai suformuojamos jų buveinės.

Kai vėžliai gali įsikurti, jų, savaime suprantama, daugėja. Vėžlys, atrodytų, neturi priešų gamtoje – juk jis turi šarvus, jis tiesiog nepažeidžiamas. Tačiau jautriausi yra maži vėžliukai. Kaip tik vasaros ir rudens sandūroje jie ir išsirito.

– Kodėl taip vėlai?

– Tai labai sudėtingas procesas. Vėžliai poruojasi pavasarį. Jie šaltakraujai gyvūnai, turi labai įšilti tiek vandens telkiniai, tiek patys vėžliai. Tada jie poruojasi. Vėžlienė padeda kiaušinius. Kiaušinius deda ne vandenyje, o sausumoje. Išlipusios iš balos vėžlienės turi sukarti ilgą kelią – kartais 100 metrų, o kartais ir visą kilometrą, kol randa smėlėtą šlaitą, kur kapsto duobutę.

Kartais kiaušinių dėjimas užtrunka ir keturias valandas. Sudėjus kiaušinius, jie labai ilgai vystosi – iki trijų mėnesių, todėl vėžliukai išsirita pačioje vasaros pabaigoje arba pirmoje rugsėjo dekadoje. Jie labai retai palieka lizdą, žiemoja lizde. Tai reiškia, kad dabar kažkur smėlyje tie maži vėžliukai ir žiemoja.

– Ar niekas jų nesuranda? Ar jie neturi priešų?

– Taip, juos gali suėsti labai daug gyvūnų, pradedant nuo mangutų, lapių. Kiaušiniai jiems – skanėstas. Nors kiaušiniai turi lukštą, gamtoje tai daugeliui gyvūnų yra skanėstas.

Išsiritusius vėžliukus taip pat gali suėsti daug priešų, todėl jie slepiasi. Tik pavasarį, kai labai įšyla (smėlis greitai įšyla, bet tai dažniausiai būna vietos įsaulyje), jie keliauja į balutes. Labai įdomu – baliniai vėžliukai, bet plaukti vos išsiritę jie nemoka, todėl vėžliukai turi mokytis plaukti. Vyksta tarsi plaukimo pamokos. Kai jie jau gali plaukioti, tada vėžliukai jaučiasi saugesni, bet netgi vandens telkiniuose juos gali dar kažkas suėsti, todėl labai daug mažų vėžliukų pražūva.

Labai įdomu stebėti vėžlio augimą. Jie ilgaamžiai – gali gyventi iki 100 metų. Pirmus 30 metų galima stebėti jų augimą, nes šarve matosi rievės. Jos susidaro dėl šalto ir šilto periodų kaitos gamtoje (be abejo, jie neauga šaltuoju metų laiku). Pagal tas rieves galima skaičiuoti iki 30 metų. Paskui jos tampa neryškios. Iki tam tikro laiko tokiu būdu nustatomas vėžlių amžius.

– Jūs minėjote, kad Lietuvoje po truputį daugėja balinių vėžlių, bet seniau jų buvo dar daugiau. Kodėl tas mažėjimas įvyko?

– Pagrindinė priežastis – nebeliko buveinių. Baliniams vėžliam reikalingos dviejų tipų balos. Vienose vėžliai praleidžia vasarą, ten randa daug maisto. Šios balos turi būti seklios, šiltos ir jose turi būti dumblio, įvairių vandens bestuburių, varlių. Jie gaudo mažas varlytes, buožgalvius.

Beje, baliniai vėžliai viską ėda tik vandenyje. Ant kranto kažkodėl negali nieko ėsti. Tinkamų balų sumažėjo. Dar yra žiemojimo balos. Jose vėžliai turi nesušalti. Ledas negali susidaryti iki dugno. Jie susiburia į grupes, įsikasa į dumblą ir ten žiemoja, todėl reikia gilesnių balų.

Baliniams vėžliams visiškai netinka kūdros, kurias dabar išsikasa žmonės prie sodybų, kuriose maudosi ar augina žuvis. Taip pat netinka švarūs ežerai, upeliai, kuriuose yra smėlėtas gruntas. Kartais juose jie tik apsistoja migruodami iš vasaros balų į žiemos balas.

– Minėjote, kad baliniai vėžliai daugiausia paplitę Pietų Lietuvoje, bet jų galima rasti ir Šiaurės Lietuvoje. Kaip jie ten atsirado?

– Populiacija arba ta arealo riba nėra griežtai nubrėžta linija. Tiesiog jų Lietuvos šiaurėje galbūt yra mažiau, jie ten retesni, tačiau jų taip pat yra.

[...] Kadangi dažniausiai gamtoje sutinkami seni individai, kartais ir tie vadinami šimtamečiai, todėl radus didelį vėžlį, kurio dydis 20 ir daugiau centimetrų, tai, žinoma, jokiu būdu nereikia jų liesti, neštis namo.

Beje, reikėtų pasakyti, kad vėžlys nėra toks lėtas, kaip galėtų atrodyti. Teko keletą kartų gamtoje pamatyti balinius vėžlius. Visų pirma, jie labai akyli, ištempę kaklą dairosi, seka aplinką. Žmogui netgi toli priartėjus prie tos balos, jie sprunka, šoka į vandenį nuo tos medžio šakos ar kupsto, ir pasislepia.

– Kokio dydžio užauga šie vėžliai? Ar 20–30 cm jau yra didelis balinis vėžlys?

– Mažas vėžliukas būna 2–3 cm. Jis labai greitai užauga. Tai greitai vyksta iki 10 metų. Paskui augimas sulėtėja.

Beje, vėžlys Lietuvoje gerbiamas, įamžintas. Mes turime dabar jau kolekcinę 50 litų monetą, kurioje pavaizduotas balinis vėžlys. Metelių regioninio parko grafiniame ženkle, emblemoje, taip pat pavaizduotas balinis vėžlys, kurį jie saugo. Seirijų miestelio herbe, nors tas herbas yra ne iš gilios praeities, o sukurtas jau vėliau, tačiau taip pat įamžintas balinis vėžlys. Todėl balinių vėžlių išsaugojimas labai svarbus. Kas atsitiktų, jei baliniai vėžliai prie Seirijų išnyktų, o herbe liktų? Veisėjų regioninio parko direktorė papasakojo, kad vėžliai, anksčiau buvę tik herpetologiniuose draustiniuose jau artėja prie Veisėjų ir šiek tiek plinta.

– Jūs Neformaliojo švietimo centre irgi turite balinių vėžlių. Labai keistai juos maitinate – jautiena. Kodėl?

– Tiesiog jų maistas labai įvairus. Jie ir mažą varlytę gali praryti, todėl sudėtinga jiems atitaikyti maistą. Iš viso zoologinėse kolekcijose, ypač privačiose, balinių vėžlių auginimas yra ribojamas. Tiesiog kažkada juos pardavinėdavo ir gyvūnų parduotuvėse. Žinoma, ne iš gamtos paimtus. Jie buvo veisiami ne tik Lietuvoje, bet ir kolekcijose. Turbūt taip jie ir atsirado ir šioje kolekcijoje.

Šiaip jų priežiūra yra tikrai nesudėtinga, tačiau jiems taip pat reikalingas akvaterariumas. Tai reiškia, kad jų laikymo vietoje turėtų būti ir vandens, ir sausumos. Akvaterariumas turėtų būti kuo artimesnis natūralioms sąlygoms, kuo didesnis. Taip, maitiname jautiena. Gyvūnų prižiūrėtojas juos maitina pincetu. Baliniai vėžliai labai noriai tą jautieną pagriebia ir puikiai vystosi.