-
Iš reta liga sergančios C. Dion sesers lūpų – žinia apie dainininkės balsą
Kaip rašo „Hello!“, C. Dion su liga kovoja būdama savo namuose Las Vegase. Nors pasigirsta kalbų, kad dainininkės balsas dėl sveikatos būklės dingo, tačiau sesuo prieš kelias dienas tai paneigė. Claudette tvirtino, kad C. Dion vis dar dainuoja – jos balso liga neužslopino.
„Ji man telefonu padainavo kelias natas. Jos balsas vis dar toks pat. Buvau labai laiminga ir nusiraminau tai išgirdusi. Sesuo kaip ir aš yra įsitikinusi, kad sugebės įveikti šį išbandymą“, – pasakojo Claudette.
Pasak garsenybės sesers, ligą, kuria C,. Dion serga, gydyti yra ypač sunku. Todėl ja rūpinasi didelė specialistų komanda. „Aš visiškai pasitikiu medikų komanda, mano mažoji sesuo yra nepaprastai stipri ir jai viskas bus gerai“, – įsitikinusi Claudette.
Primename, kad dėl „sustingusio žmogaus sindromo“, diagnozuojamo maždaug vienam iš milijono žmonių, 55-erių dainininkė atidėjo turo po Europą ir 2023 metų pavasario koncertus. Liga, kuria serga C. Dion, stipriai stingdo raumenis, sukelia kojų ir nugaros spazmus.
Atlikėjos sesuo Claudette anksčiau teigė, kad C. Dion „reikia pailsėti“. „Ji visada stengiasi būti stipriausia, bet dabar yra laikas, kai širdis ir kūnas sako kitaip. Svarbu į juos įsiklausyti“. – aiškino Claudette.
-
I. Balsytė – apie nujaustą tėčio mirtį ir prognozes visam gyvenimui likti be balso
Vis dėlto šiuos planus sujaukė rimta trauma ir gydytojų prognozės, kad I. Balsytė niekuomet nebegalės kalbėti. Ir tai – ne vienintelis aktorei tekęs likimo smūgis: būdamas dar visai jaunas, netikėtai mirė jos tėtis, tačiau šį įvykį ji tikina nujautusi.
Vaikystėje – ne vienas skaudus įvykis
„Gyvenome ant jūros kranto. Mūsų namuose nuolat girdėjosi jūros ošimas. Mama sakė, kad mane auginti tuo metu buvo nepaprastai lengva – tik išnešdavo su vežimėliu į lauką, ir aš užmigdavau nuo bangų ošimo“, – apie ankstyvą vaikystę Melnragėje pasakoja aktorė.
Išsikrausčius iš Pajūrio į Šiaulius, mažajai I. Balsytei pritapti nebuvo lengva. „Kažkodėl žmonės galvodavo, kad aš – arogantiška. Nuo pat darželio. Nesupratau, kodėl jiems taip atrodė. Net auklėtojos nemėgo manęs. Kai visi vaikai eidavo į lauką, muzikos mokytoja mane išsivesdavo dainuoti, tad aš kažkaip išsiskirdavau. Be to, darželyje nenorėdavau būti lydere, mane visuomet tekdavo stumti. Aš norėjau pasislėpti“, – tvirtina aktorė.
Kažkodėl žmonės galvodavo, kad aš – arogantiška. Nuo pat darželio.
Laikui bėgant, I. Balsytė ėmė vis labiau vertinti savo santykius su tėčiu. Jis jai tapo ne tik išmintingu mokytoju, bet ir ištikimu draugu. „Tą vasarą mes pirmą kartą išvažiavome atskirai atostogauti. Kas antrą vasarą važiuodavome į Krymą. Galėjome atostogauti ten, nes mano mama dirbo geležinkeliuose, ji galėdavo paimti savo šeimai nemokamą kelionę į kurią nors Tarybų Sąjungos šalį kartą per metus. Todėl kas antrą vasarą mėnesiui važiuodavome į Krymą, apsistodavome pas tuos pačius žmones. Tai buvo fantastinės atostogos, turėjau labai įdomių patirčių. Gyvendavome miestelyje, kur buvo filmuojami filmai. Tą vasarą mes pirmą kartą išvažiavome visos trys be tėčio, nes jis negalėjo pasiimti atostogų. Tėtis mus palydėjo į stotį. Traukiniui pajudėjus, mane apėmė jausmas, kad jį matau paskutinį kartą. Man tai buvo taip aišku. Ta mintis mane labai išgąsdino“, – dalijasi aktorė.
I. Balsytė prisimena, kad neramiai jautėsi per visas atostogas. Nuolat prašė mamos kartu nueiti į paštą ir išsiųsti tėčiui telegramą, paklausti, ar jam viskas gerai.
„Kai mes grįžome, pagalvojau, kaip keista, kad mano nuojauta nepasitvirtino, nes nuojautą turėjau labai aiškią. Kitą rytą mama pasakė, kad praėjusi naktis buvo labai keista – jie su tėčiu beveik iki ryto prakalbėjo, jis nuolat atsiprašinėjo mamos. Po poros valandų mums paskambino ir pranešė, kad tėtį išvežė į ligoninę. Išsiliejo kraujas į smegenis. Po trijų parų jis mirė“, – pasakoja I. Balsytė.
Tačiau tai – ne vienintelis skaudus momentas aktorės gyvenime. Iš visą gyvenimą dainininke svajojusios tapti merginos netikėta trauma ne tik atėmė ateities viziją, bet ir stipriai įbaugino. Gydytojų verdiktas – mergaitė niekuomet negalės kalbėti.
Ši mergaitė niekada nebedainuos ir 95 proc. tikimybė, kad niekada nekalbės.
„Tais laikais niekas nepripažino, kad ir mergaitėms vyksta balso mutacija. Manyta, kad tik berniukams, nes jų balsai keitėsi ryškiai. Mergaičių balse tokia stipri kaita nesijaučia, bet iš tiesų mutacijos procesas vyksta. Tuo metu, kai man vyko balso mutacija, po tris valandas dainuodavau repeticijose triskart per savaitę, koncertuodavau savaitgaliais. Ir vieną dieną „Dainų dainelėje“ man tiesiog dingo balsas. Mane nuvežė į Vilnių, o ten medikai pasakė: „Ši mergaitė niekada nebedainuos ir 95 proc. tikimybė, kad niekada nekalbės“, – prisimena I. Balsytė.
Nuojauta neapgavo dar kartą
Anot I. Balsytės, gydymas buvo labai sunkus, o kai ji pasveiko, gydytojai tvirtino, kad tai – vienas iš tūkstančio atvejų. „Išgyvenau labai sunkų laiką, nes savęs neįsivaizdavau nedainuojančios. Niekad nenorėjau būti aktore, man tik dainavimas buvo svarbus. Tačiau viską pasvėrusi galiausiai pasirinkau aktorės kelią“, – kalba scenos profesionalė.
Tačiau galiausiai I. Balsytės širdis nugalėjo protą ir ji pasirinko vaidybos studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vilniuje.
„Kai atvažiavau į atvirų durų dienas, iškart supratau, kad čia būsiu. Konkursas buvo didžiulis, ypač merginoms, kandidatų – šimtai. Atrodo, neįmanoma įstoti. Bet aš buvau įžūliai rami. Net pati savęs klausiau: kaip galiu būti tokia rami, bent jau pirmame ture – ypač. Manęs paklausė, kodėl neinu žiūrėti rezultatų, o aš pasakiau, kad tiesiog žinau, jog patekau“, – pasakoja aktorė.
I. Balsytė tikina, kad kursas, į kurį ji įstojo, buvo pirmasis, iškentėjęs daugybę nenumatytų dalykų. Netikėtumai pasipylė nuo pat pradžių – kai buvo renkamas aktorių kursas, nė vienam teatrui nereikėjo aktorių.
„Profesorė negalėjo rinkti kurso, bet labai norėjo. Ji labai norėjo naujo teatro, greičiausiai – savo. Ėjo į ministeriją, mynė kelius, kad, kaip Maskvoje, įkurtų miniatiūrų teatrą. Ji pramušė tokią idėją. Todėl mes ne tik baigėme aktorystės studijas, dar turėjome papildomų darbų – turėjome pastatyti po monospektaklį. Bet viskas sugriuvo, nes buvome pirmoji laida, kurios vaikinus po pirmojo kurso paėmė į armiją. Anksčiau konservatorijų ir aukštųjų mokyklų studentų neimdavo, o mus išardė ir likome septyni žmonės. To teatro įkūrimo idėja sužlugo, bet nesužlugo mūsų širdyse. „Dainos teatras“ vėl pažadino mane, kaip muzikę, ir patį teatrą. Jungiau tuos du dalykus“, – sako aktorė.
Baigusi vaidybos studijas, I. Balsytė nusprendė grįžti ten, kur visuomet vedė širdis. Todėl įsidarbino Valstybinės filharmonijos dainos teatre ir jos gyvenime vėl suskambo muzika.
„Bebaigiant studijas, miniatiūrų teatro idėja buvo sužlugdyta ir profesorė suorganizavo, kad mus priimtų Šiaulių dramos teatras. Nenorėjau grįžti į Šiaulius. Žinojau, kaip ten atrodys mano gyvenimas: grįšiu į mamos butą, man bus pakirpti sparnai. Jaučiau tai. Tada man pasiūlė ateiti į Nacionalinį teatrą, bet nenorėjau, man nepatiko nė vienas spektaklis. Tai buvo graudi stagnacija. Buvau kitaip mąstantis žmogus. Vieną vaidmenį pasiūlė Eimuntas Nekrošius, bet Nijolė Gelžinytė mane atkalbėjo, sakė, kad ten susidursiu su intrigomis, ir vis tiek mane išmes“, – prisimena scenos profesionalė.
Tačiau galiausiai nušvito viltis – aktorę į „Dainos teatrą“ pasikvietė Vytautas Kernagis. „Ir aš sau galvojau: žinau, kas bus Šiauliuose, Nacionaliniame teatre, į Jaunimo teatrą lyg ir norėjau, bet prigąsdino. O čia net neįsivaizdavau, kas bus. Be to, aš visą laiką norėjau dainuoti. Nors per metus, kol studijavau, supratau, kad teatrą mylėjau visada. Ir mama pasakojo, kad pati nuo vaikystės dariau spektaklius. Teatras manyje buvo visada, tik to nesuvokiau“, – kalba aktorė.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Gimę tą pačią dieną“ vaizdo įraše.
-
N. Malūnavičiūtė: kartais nustembu per radiją išgirdusi savo balsą
LRT RADIJO laidoje „Muzikos valanda“ viešėjusi dainininkė papasakojo apie radijo įtaką savo muzikinei karjerai ir mėgstamas radijo laidas.
– Kas Jums yra LRT RADIJAS?
– LRT RADIJAS man yra viena įdomiausių stočių. Visų pirma, čia galima išgirsti daug klasikos, džiazo, įvairių autorinių ir neautorinių laidų apie šiuolaikinę muziką ar folklorą. Labai įdėmiai klausausi visų klasikinių laidų apie kompozitorius, mane labai domina ir teminės džiazo laidos. Manau, kad labai svarbu, jog radijas ne tik leidžia muziką, bet ir transliuoja laidas.
LRT RADIJAS turi ir tam tikrą filtrą, neleidžia prastos kokybės muzikos kūrinių, be to, šio radijo eteryje skamba ir tokia produkcija, kurios niekada negros komercinis radijas.
– Kiek įtakos Jūsų karjerai turi radijas?
– Tą įtaką sunku įvertinti. Bet labai džiaugiuosi, kad LRT RADIJAS, kitaip nei kitos radijo stotys, prieš grodamas dainą praneša ne tik atlikėją, bet ir dainų autorius. Jei būčiau dainų autorė, o mano dainą atliktų kitas žmogus ir visi laurai atitektų jam, man tai atrodytų nesąžininga.
– Ar dažnai klausotės radijo?
– Nemėgstu nuolat klausytis radijo, nes ir šiaip gyvenu su muzika, todėl noriu leisti ausims ilsėtis. Bet mano draugai, kolegos, tėvai radijo klausosi ir man nuolat primena, kad vis išgirsta mano įrašus eteryje. Tie įrašai nėra nauji, todėl leidžiu sau manyti, kad radijas transliuoja ne tik šviežius dalykus, bet ir tai, kas gera, nors ir sena.
– Už nemažą dalį Jūsų atliekamų dainų reikėtų dėkoti Andriui Borisevičiui, Audriui Balsevičiui ir kitiems kompozitoriams...
– Taip, šie autoriai man išties padarė didelę įtaką. Mano popdainų bagažas buvo sukrautas tik jų dėka. Žinoma, yra tekę įrašyti ir kitų garbių kompozitorių dainas pagal užsakymą, kurios man pačiai galbūt nėra labai artimos. Bet turiu pripažinti, kad kartais pati nustembu išgirdusi savo balsą per radiją. Man labai smagu per radiją išgirsti save dainuojant ir tik tuomet prisiminti, kad aš įrašiau tą kūrinį. Tai būna labai malonus siurprizas.
Beje, kai LRT RADIJAS šventė septyniasdešimtmetį, buvo paskelbtas dainų konkursas. Tais metais atlikau kompozitoriaus Jaroslavo Cechanovičiaus dainą „Sapno žmogus“, kurią dainuoju iki šiol įvairiuose projektuose. Ta daina nugalėjo minėtame radijo konkurse 1996-aisiais. Įdomu tai, kad atlikdama šią dainą koncertuose pastebiu, jog dauguma klausytojų jos nežino.
– LRT RADIJO devyniasdešimtmečiui skirtame projekte atliekate dainą „Pasaka“...
– „90 dainų – 90 legendų“ siekiama priminti populiariausias senas dainas, todėl šiame projekte ir atlieku dainą „Pasaka“. Manau, kad ši daina turi stebuklingą raktą į žmonių širdis ir yra viena iš populiariausių dainų. Paprastai šia daina pabaigiu savo koncertus, ir manau, kad ji yra nepamirštama.
– Ką manote apie dainas, kurias perdainuoja naujai? Juk Jūs pati turite vintažinių dainų programą...
– Perdainuojant dainas labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip tos dainos bus pateikiamos. Pati medžiaga gali būti nelabai įdomi, bet ją galima labai įdomiai pateikti. Viskas priklauso nuo žmonių, kurie turi viziją, fantaziją, neiškraipo dainos ir jai suteikia naujų spalvų. O jei atlikėjas turi savo stilių, braižą ir jam tinka nauja dainos aranžuotė, tai yra idealu.
Turiu vintažinių dainų programą ir net negaliu įvardinti jų stiliaus. Ten galima išgirsti visko – saloninės muzikos, tango, džiazinių baladžių. Rimantas Giedraitis ir Andrius Kulikauskas sukūrė labai įdomias aranžuotes šiems kūriniams. Žinoma, atlikti senas dainas yra ir iššūkis – juk visuomet išlieka pavojus senas geras dainas tiesiog sugadinti. Deja, mano atliekamų atnaujintų dainų per radiją išgirsti klausytojai negali, nes dėl lėšų stygiaus nėra kokybiškų šių dainų įrašų.
– O vaikystėje radijas skambėdavo Jūsų namuose?
– Mano tėtis labai daug metų grojo Lietuvos radijo ir televizijos orkestre. Visuomet su mama eidavome į tėčio koncertus, tad nuo vaikystės buvau susijusi su Lietuvos radijo ir televizijos pasauliu.
Viso interviu klausykitės LRT RADIJO laidoje „Muzikos valanda“.