Baritonas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainininkų konkurso garbės daktaro Stasio Baro 1-osios premijos laureatas Mindaugas Tomas Miškinis opera susižavėjo dar vaikystėje. 23-ejų atlikėjas sako, kad nors jo muzikiniame kelyje buvo keletas skirtingų etapų, bet visada labai traukė akademinė muzika.

Su M. T. Miškiniu kalbamės apie tai, kokia svarbi yra laisvė jaunam atlikėjui tobulėti, kaip joje nepamesti krypties, kas padeda stipriau tikėti savimi ir kodėl svarbu savęs nepervertinti.

– Atsigręžkime į jūsų muzikinio kelio pradžią. Dainuoti norėjote nuo mažų dienų?

– Mano giminėje yra daug menininkų. Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus buvo močiutės brolis, krikšto mama, dėdė – chorvedžiai. Senelis, kuris man yra muzikanto pavyzdys, visą gyvenimą dainavo lietuvių liaudies kolektyvuose ir iki šiol išsaugojo labai stiprų balsą. Jis mane supažindino su tautiniu paveldu, kartu su juo grodavome liaudiškais muzikos instrumentais. Tačiau ne tai paskatino mane rinktis muzikinį kelią. Aš nenusprendžiau, kad dainuosiu.

Orkestras padeda atlikėjui, nereikia su juo konkuruoti. Jis išjudina energiją, leidžia visiškai kitaip išgirsti muziką.

– Tačiau dainuojate.

– Nuo vaikystės žinojau, kad galiu dainuoti. Darželyje įvyko pirmasis solo pasirodymas spektaklyje, kuriame vaidinau žiogą. Besiruošiant šiam vaidmeniui mane labai palaikė tėvai. Jie ne tik siuvo man sceninį žiogo kostiumą, bet ir savo pavyzdžiu rodė, kad į kiekvieną vaidmenį, pasirodymą scenoje reikia žiūrėti rimtai. Mane pastebėjo muzikos mokyklos mokytoja ir patarė nuo pirmos klasės pradėti lankyti Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklą. Joje sutiktos mokytojos Gražina Gumuliauskienė, Diana Mikienė man padarė didelę įtaką. Ją jaučiu iki šiol.

– Ar tai, kad nuo mažumės žinojote, jog galite dainuoti, padeda scenoje išlikti ramiam, būti užtikrintam savimi?

– Jaudulys yra, bet jis kyla dėl to, kad dainavimas man labai svarbus, o ne dėl besiklausančių žiūrovų baimės. Labai geras pasiruošimas pasirodymui padeda su jauduliu geriau susitvarkyti. Aš tikiu savimi. Kiekvieną kartą scenoje atlikdamas kūrinį stengiuosi padaryti viską taip, kaip galiu geriausiai.

– Ar niekada neabejojote savo pasirinkimu eiti muzikos keliu?

– Paauglystėje buvo tarpsnis, kai atsitraukiau nuo muzikos. Baigiau muzikos mokyklą ir galvojau, kad tiek man ir užtenka. Tačiau be muzikos išbuvau neilgai. Mokykloje, jei tik vykdavo renginiai, dainuodavau, taip pat buvau Reginos Maleckaitės vadovaujamos Lietuvos radijo ir televizijos jaunimo grupės narys. 11 klasėje, priėmęs sprendimą paskutinę minutę, įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Mokiausi Renatos Gilienės dirigavimo klasėje. Iš mokytojos gavau puikus muzikinius pagrindus, ji išugdė profesionalaus muzikinio dainavimo įgūdžius.

– Ar opera susidomėjote mokydamasis konservatorijoje?

– Operos klausydavausi nuo vaikystės. Pirmą kartą išgirdęs Luciano Pavarottį „Rigoleto“ kvartete supratau, kad mane šis žanras labai traukia. Pamėgau operą ir baigdamas mokyklą jau buvau gerai su ja susipažinęs. Žinoma, buvo svarstymų kurti grupę, rašyti dainas, bet mane labiau traukė akademinė muzika.

– Todėl pasirinkote studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

– Baigęs Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją turėjau laisvus metus. Per juos apsisprendžiau studijuoti akademijoje. Dainavimą studijavau daugelio tarptautinių konkursų laureatės, kocertavusios Austrijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Izraelyje ir kitose šalyse, doc. Julijos Stupnianek-Kalėdienės klasėje. Ji suteikė laisvę tobulėti, ieškoti savęs. Netampė balso, nevertė perimti jos dainavimo technikos, o leido mano balsui vystytis natūraliai. Man tai labai padėjo. Manau, būtent dėl to dabar sėkmingai dainuoju. Studijuodamas bakalaurą daug ir pats domėjausi, o doc. J. Stupnianek-Kalėdienė padėjo, palaikė. Kamerinio dainavimo mokiausi pas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, „Auksiniu scenos kryžiumi“, Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“ apdovanotą Ireną Milkevičiūtę, kuri man taip pat padėjo – davė daug gerų patarimų.

– Bakalauro studijas sėkmingai baigėte. Ar svarstote mokslus tęsti?

– Kovo mėnesį skridau į Austriją. Lankiausi Vienos muzikos ir scenos menų universitete, kur susitikau su žymiu pedagogu Sebastianu Vittucci, turinčiu stiprią baritonų klasę. Manau, jis man tinkamas pedagogas. Su S. Vittucci kartu dirbame ir man grįžus į Lietuvą. Jis norėtų mane priimti į savo baritonų klasę, todėl svarstau apie galimybę magistro studijas baigti Austrijoje, o tada dalyvauti jaunųjų dainininkų programose, kurios leistų keliauti po visą pasaulį.

– Kol nepradėjote magistro studijų, savo laiką skiriate mokymams. Neseniai dalyvavote Kauno valstybinėje filharmonijoje vykusiuose vokalo meistriškumo kursuose, kuriuos vedė visame pasaulyje žinomas muzikas, talentingas specialistas, paklausus vokalo pedagogas, dirigentas ir operos konsultantas Johnas Fisheris. Kuo šie kursai jums buvo naudingi? Kokios patirties įgijote?

– J. Fisheris man paliko gerą įspūdį kaip puikus pedagogas, o būdamas tarp kursų dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Ukrainos, Armėnijos, dirbdamas kartu, įgijau daugiau patirties. Kursuose man pirmą kartą teko dainuoti su orkestru. Jaudinausi prieš pirmąją repeticiją, nerimavau, ar mano balsas derės prie orkestro. Tačiau repeticijai prasidėjus viskas ėjosi sklandžiai, jaučiausi pasitikintis savimi. Orkestras padeda atlikėjui, nereikia su juo konkuruoti. Jis išjudina energiją, leidžia visiškai kitaip išgirsti muziką.

– Esate dirbęs kartu su žinoma pianiste, muzikologe, pedagoge, Hamburgo aukštosios muzikos ir teatro mokyklos profesore Raminta Lampsatyte. Kaip užsimezgė jūsų pažintis?

– Su prof. R. Lampsatyte susipažinau Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, kuriame dirbu, darbuotojų naujametėje šventėje. Mano dėstytoja doc. J. Stupnianek-Kalėdienė profesorei pasirodyti rekomendavo mane anksčiau, bet vis nesuderindavome susitikimo. Po pažinties teatro bendruomenės šventėje kartu daug dirbome. Prof. R. Lampsatytė man labai padėjo.

– Prof. R. Lampsatytės iniciatyva lankėtes pas muzikos agentą Volkerį Piefke’ę Berlyne.

– Šis susitikimas buvo sėkmingas. Išklausęs, kaip dainuoju, V. Piefke man pateikė daug pasiūlymų. Tai padėjo suprasti savo vertę ir labiau patikėti savimi. Mano pašaukimas yra dainuoti, bet reikia ir patvirtinimo iš šalies, kad einu gera linkme.

– Profesionalų palaikymas jaunam atlikėjui yra labai svarbus.

– Jis suteikia motyvacijos, skatina dirbti daugiau, nesustoti siekiant savo tikslo. Niekada nesu iki galo patenkintas, kaip atlieku kūrinius, kaip atrodau scenoje, kaip vaidinu. Galbūt, objektyviai vertinant, mano pasirodymai nebūna blogi, bet iki tikslo, kurio siekiu, man dar toli. Tikėti savimi reikia, bet labai svarbu savęs nepervertinti.

– Ar galite atskleisti, koks yra jūsų tikslas?

– Visus savo žingsnius tikslo link matau tarsi ėjimus šachmatų lentoje. Nors numatau kelis į priekį, bet šiuo metu koncentruojuosi į pirmąjį ėjimą. Mano tikslas – savo pasirinktoje srityje pasiekti labai aukštą lygį.

– Kokie artimiausi jūsų profesiniai planai?

– Rudenį ketinu dalyvauti konkurse Japonijoje. Konkursuose dalyvauju tik tada, kai žinau, kad galiu laimėti. Žinoma, galima juose dalyvauti siekiant įgyti daugiau patirties, bet manau, kad, jei jau nusprendi dalyvauti konkurse, tavo tikslas yra laimėti. Jei nesu tikras, kad laimėti galiu, nedalyvauju. Žinoti, kad pasirodysiu neblogai, man neužtenka.

Ar egzistuoja meilė be intrigų ir kraujo? Ar baritonas gali užkariauti soprano širdį? Ar jų meilę išskirti ir vėl mėgins įsiterpti bandysiantis tenoras? Juk sklando legenda, kad tik tenorai yra puikiausi meilužiai ir didžiausi moterų užkariautojai! Tačiau ar tai tikrai neįmanoma?

Amžiną tenoro karaliavimą meilės istorijose paneigs baritonas Steponas Zonys, kuris savo meilės arijomis bandys užkariauti soprano – Julijos Karaliūnaitės širdį. Jiems ir padės, ir trukdys jaunosios kartos pianistas Justas Čeponis.

Ar pavyks baritonui įgyvendinti užsibrėžtą tikslą ir vesti savo mylimąją? Intriguojanti istorija tiesiai iš pirmų lūpų – apie meilę, operą, svajones ir artėjančias šventes kalbiname koncerto dalyvius – Juliją, Steponą ir Justą.

Tikrai negalėčiau šios specialybės pavadinti darbu, man ji per daug patinka.

– Kaip kilo koncerto „Baritonas + Sopranas = Karšta Meilė“ idėja?

Julija: kartą gimtadieniui dovanų gavau kompaktinį diską su operos žvaigždžių soprano Anos Netrebko ir tenoro Rolando Villazono įrašytais gražiausiais operų duetais. Vienu metu nuolatos klausydavau to kompakto, dainuodavau kartu ir tyliai svajodavau kada nors padainuoti tuos duetus scenoje. Su Steponu koncertuoti mus, turbūt, suvedė likimas. Dar prieš porą metų jis buvo neseniai baigęs stažuotę Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir teatro koncertmeisterė rekomendavo man jį sakydama, kad yra toks nepaprasto balso grožio baritonas, kuris dainuoja Klaipėdoje (tuo metu Steponas dirbo Klaipėdos muzikiniame teatre) ir mes kartu gražiai skambėtume. Taip sutapo, kad dainininkė Judita Leitaitė pakvietė mus dalyvauti savo koncertų cikle. Ir nuo tada mes pradėjome koncertuoti kartu, ruošiame programas. Prisijungė ir nuostabus pianistas J. Čeponis.

Steponas: visada smagu rengti koncertus artėjant Kalėdoms. Kadangi su Julija ir Justu pastaruoju metu koncertavome jau ne kartą, nusprendėme surengti koncertą, kuriame sudėsime visus klasikinės muzikos „perliukus“ į vieną koncertą. Mes visi trys esam pakankamai „crazy“ asmenybės, todėl nenorime klausytojams pateikti tiesiog standartinio koncerto, dėl to kilo mintis laužyti stereotipus ir sukurti istoriją apie soprano ir baritono – taip taip, baritono, ne tenoro – meilės intrigas. Juk visuomet intrigos sulaukia daugiau dėmesio...

– Justai, jūs neseniai pradėjote dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertmeisteriu, prieš tai bendradarbiavote su režisiere Dalia Ibelhauptaite. Ką jums reiškia opera, operos atlikėjai, dalyvaujant operos procese nuo pilkojo kardinolo kėdės?

Realiame gyvenime visuomet geriau, kai nėra nei kraujo, nei intrigų.

Justas: pilkojo kardinolo kėdė yra išties labai spalvinga. Tai yra rutina be rutinos – įvairūs operos solistai, įvairūs dirigentai, režisieriai, skirtingos operos, skirtingi kompozitoriai, visuomet įdomus ir kūrybiškai vis kitoks operos pastatymo procesas, niekada nesikartojantys ir juo labiau nenuspėjami tarpusavio santykiai to proceso metu – tai yra labai įdomus, begalinis ir visuomet besikeičiantis vyksmas, o vienintelė, jei taip galima pasakyti, „rutina“ visame tame yra pati mus visus vienijanti muzika. Tikrai negalėčiau šios specialybės pavadinti darbu, man ji per daug patinka. Tikriausiai, iš aukščiau mano gyvenimas jau buvo nukreiptas muzikos link – mama baigusi klasikinį dainavimą, aš muzikinius genus, matyt, paveldėjau. Nuo pat išvažiavimo iš gimtosios Ignalinos tapau „bite motinėle“ – akompanuoju dainininkams, tad dabar be to gyvenimo ir negalėčiau įsivaizduoti. Nė nežinau, koks išskirtinis atvejis turėtų būti, kad atsiradus pasiūlymui dirbti su operos solistais galėčiau pasakyti „ne“.

– Tai vis tik – ar būna meilė be intrigų ir kraujo?

Steponas: realiame gyvenime visuomet geriau, kai nėra nei kraujo, nei intrigų. O scenoje visuomet jų norisi. Kraujo gal ir pavyks išvengti, tačiau intrigų tikrai ne! Juk gyventi be intrigų muzikantų pasaulyje praktiškai neįmanoma...

Julija: aš manau, kad meilėje perkeltine prasme mes visi praeiname ir intrigas, ir kraują, tai labiau vidinės būsenos. O operoje siužetas be to tiesiogiai neapsieina, galbūt tam, kad būtų galima iškelti į paviršių tuos išgyvenimus, kuriuos dažnai patiriame santykiuose. Tik operoje pabaiga būna dramatiška, o aš vadovaujuosi tuo, kad gyvenime vis tik turėtume siekti, kad širdį draskantys jausmai vis tik turi vesti link tiesos, šviesos bei kito žmogaus ir savęs girdėjimo ir priėmimo.

– Ko sau ir kitiems norėtumėte palinkėti artėjančių švenčių proga?

Justas: neprarasti šeimos vertybės. Šv. Kalėdos man asmeniškai yra pati pačiausia šeimos šventė, kuri turėtų suburti visus ne skaniai pavalgyti dvylikos šiltų ir šaltų patiekalų, bet skaniai ir šiltai (be šalčio) pasibūti daugiau nei dvylika valandų. Ir, žinoma, susiburti visiems kartu gruodžio 7-osios dienos koncerte, patiekalų gal ir nebus, bet skanus ir šiltas pasibuvimas jau pakeliui.

Julija: šventinė nuotaika prasideda jau labai anksti, ne paslaptis – ieškant dovanų artimiesiems. Norisi palinkėti, kad tame prieššventiniame šurmulyje ir reikalingų pabaigti iki švenčių darbų sąraše nepasimestų svarbiausi dalykai. O dovana gali būti tiesiog nuoširdžiai skirtas laikas kitam žmogui – susitikti išgerti šiltos cinamonu kvepiančios kakavos, iš širdies pasikalbėti arba, pavyzdžiui, drauge nueiti į koncertą.

Steponas: labiausiai tai ramybės šeimose ir svarbiausia savo širdyse. O taip pat nepatingėti, griebti draugą, mamą, tėtį, sesę, brolį, vyrą, žmoną ar kolegą ir ateiti praleisti laiką į mūsų koncertą. Mes pasistengsime, kad prieš pat ateinant Kalėdoms į namus, dar spėtumėte ir garsiai pasijuokti, pasimėgauti puikia muzika ir pabūti kartu. Mes jūsų lauksime.

– Koks jausmas tokiam jaunam žmogui tapti „Metų operos viltimi“?

– Tiesą pasakius, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, kai sužinojau apie apdovanojimą, buvau labai nustebęs. Kadangi „Metų operos solistų“ rinkimai buvo uždari, net nebuvo skelbiama, kas yra nominuoti, tikėtis nebuvo ko. Sužinojau tik tada, kai jau sulaukiau kvietimo atvykti į apdovanojimus (juokiasi). Bet tikrai labai malonu būti įvertintam. Labai gera žinoti, kad profesionalai pastebi tavo kasdienį darbą ir dar jį įvertina taip palankiai. Šis apdovanojimas, žinoma, įpareigoja. Galbūt tai didžiausias įsipareigojimas sau pačiam, tobulėti, augti, kad tą apdovanojimą galėčiau pagrįsti.

– Į „Metų operos viltį“ atvedė nuolatinis darbas ar sėkmingi vaidmenys?

– Manau, kad abu šie faktoriai. Be nuolatinio darbo nebūtų ir sėkmingų vaidmenų.

Žinoma, priežasčių yra ir daugiau. Jeigu nebūtų suteiktas šansas ruošti šiuos vaidmenis, tai ir nebūčiau pasiekęs tokio rezultato. Todėl labai vertinu kiekvieną gautą galimybę, nepaisant to, ar vaidmuo didesnis, ar mažesnis. Svarbu tai, kad gauni galimybę dirbti su profesionalais, kūrėjais, statytojais, scenos kolegomis, ir augti ne tik kaip atlikėjas, bet semtis patirties ugdyti ir savo asmenybę.

– Esate laimėjęs „Švyturio“ bendrovės aktyviam ir talentingam Klaipėdos krašto jaunajam menininkui skiriamą premiją – 4 tūkst. eurų. Spauda skelbia, kad ją investavote į savo meistriškumą. Ar meistriškumo kursai kainuoja tiek daug? Kaip dažnai važiuojate tobulintis į užsienį?

– Meistriškumo kursai kainuoja išties labai daug, žinoma, tai priklauso nuo to, pas ką važiuosi mokytis. Bet kai sieki profesionalumo iki preciziškai mažų dalelių, tai kainuoja tikrai daug. Galima būtų ir be tokių sumų apsieiti, bet vienos pamokos neužtenka, kad spėtum „apdoroti“ gautą informaciją, o ką jau kalbėti apie vokalinės technikos korekcijas. Reikia daugiau. Taip pat neužtenka vieną kartą nuvažiuoti. Balso klostės – tai raumenys – joms, kaip ir sportininkams, reikia nuolatinio trenažo ir profesionalo priežiūros. Kiekvieną mėnesį susitinku su vokalo pedagogu. Į užsienį keliauju bent 3–4 kartus per metus pasistažuoti. Tad tai tikrai kainuoja (juokiasi). Laimė, kad šį sezoną viskas klostosi taip, kad puikūs specialistai atvyksta į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.

– Turite ir daugiau apdovanojimų?

– Taip. Esu daugelio konkursų laureatas, prizininkas. Apdovanojimas, kuriuo ypač didžiuojuosi – už tarptautinius nuopelnus Lietuvai, skirtas Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Tai labai gražūs prisiminimai. Tačiau negalima gyventi būtais pasiekimais, stengiuosi tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Dabartiniame pasaulyje šiandien tu apdovanotas, o rytoj tavęs gali nebeprisiminti. Todėl neturi užmigti ant laurų su apdovanojimais, o privalai dirbti ir dirbti (juokiasi).

– Kada supratote, jog būtent dainavimas Jūsų gyvenimo kelias? Gal būdamas mažas visai tuo nesižavėjote?

– Būdamas mažas aš išvis nežinojau, kas ta muzika, o juo labiau, kas ta opera. Paauglystėje pradėjau šiek tiek domėtis muzika, mokiausi savarankiškai groti gitara ir net negalvodamas apie dainavimą nepastebėjau, kaip atsidūriau konservatorijoje. Stojau į gitaros specialybę, tačiau, per stojamuosius pastebėję mano balsą, pakvietė studijuoti dainavimą. Kadangi tuo metu konservatorijoje buvo tik operinis dainavimas, pasirinkimo neturėjau (juokiasi). Po pirmų dvejų mokslo metų, dar besimokydamas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, 11-oje klasėje, dalyvavau ir laimėjau daug įvairių konkursų. Kai buvau pakviestas į apdovanojimų ceremoniją Lietuvos Respublikos prezidentūroje, susimąsčiau, kad tai šį tą reiškia. Taigi pradėjau mąstyti apie universitetą, kiek vėliau apie muzikinį teatrą, na o dabar jau dažnai leidžiu dienas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kas žino, kas bus vėliau (juokiasi).

– Operos scenoje atlikėjai profesionalią karjerą dažniausiai pradeda jau po 30-ies, tačiau Jūsų karjera prasidėjo labai anksti. Kokiuose teatruose jau teko dainuoti?

– Studijuodamas trečiame kurse, buvau pakviestas dirbti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, tada dar visai neturėjau patirties, bet jau po metų laimėjau atranką ir buvau pakviestas stažuotis į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, ten tęsiu darbus ir dabar. Dar po metų gavau kvietimą dainuoti Jeruzalės operos festivalyje, teko dainuoti Jeruzalės salėse, Tel Avivo operoje, Beer Shevos miesto teatre. Bet pažadu, tai tik pradžia (juokiasi).

– Gal planuojate darbus užsienyje? Kokiuose naujuose pastatymuose Jus bus galima išvysti artimiausiu metu?

– Šiuo metu neplanuoju bėgti į užsienį, dabar ir Lietuvoje turiu labai daug darbų, projektų. Nemeluosiu, pasiūlymų turėjau, tačiau dainininko profesijoje svarbu šaltas protas. Nuo per didelio tempo greitai galima ir nualinti balsą.

Artimiausias mano pasirodymas bus kovo mėnesį naujame operos „Turandot“ pastatyme Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, balandį būsiu Grafas Danila operetėje „Linksmoji našlė“ (LNOBT), o kiek vėliau, gegužės mėnesį laukia „Don Žuano“ pastatymas Klaipėdoje, kur atliksiu pagrindinį Don Žuano vaidmenį. Taip pat kitą sezoną planuoju dalyvauti operetės „Kandidas“ ir operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymuose. Žinoma, kai tik yra proga dalyvauti geruose projektuose užsienyje, tikrai juose dalyvauju.

– Jūsų mėgstamiausios scenos partijos? Kurios Jus labiausiai tobulino kaip atlikėją? Ar turite svajonių partiją ateičiai?

– Man patinka visos mano atliekamos partijos. Tiek operetėse, tiek operose, tiek vaikiškuose spektakliuose jaučiuosi labai gerai. Galėčiau išskirti Grafo Danilo vaidmenį iš operetės „Linksmoji našlė“, kuris pareikalavo ne tik dainuoti, bet ir išmokti šokti. Dėkoju Jūratei Sodytei, kuri turėjo daug kantrybės mane mokydama (juokiasi). Herkaus Manto partija G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ privertė kone įsikūnyti į kitą žmogų. Šis vaidmuo pareikalavo didelės psichologinės ištvermės. Išskirčiau ir dabar kuriamą Pingo vaidmenį operoje „Turandot“. Kurdamas šį vaidmenį gavau labai daug patirties, žinių, sceninio meistriškumo.

Kalbant apie ateities vaidmenis – kada nors labai norėčiau sudainuoti Grafą di Luną iš operos „Trubadūras“ ir Rigoletą iš operos „Rigoletas“.

– Kaip tobulinate ar tausojate savo balsą?

– Neturiu ypatingų ritualų, stengiuosi palaikyti formą, kiekvieną dieną užsiimu „balso trenažu“. Vienas iš geriausių dalykų mano balsui – pastovumas (juokiasi). Taip pat rūpinuosi savo fizine forma, daug sportuoju.

O žalių kiaušinių ar kažkokių stebuklingų tablečių tikrai negeriu (juokiasi).

– Šių laikų operos solistas turi ne tik gerai dainuoti, bet ir atrodyti...

– Bet kuris profesionalus dainininkas žino, jog norint gerai „skambėti“ neužtenka vien turėti gerą balsą, reikia daug kitų faktorių. Ar gerai pavalgęs, ar pakankamai išsimiegojęs ir t. t. Na, o sportas duoda savų pliusų – ir išsimiegi geriau, ir esi priverstas atkreipti dėmesį į mitybą. Na ir, žinoma, išvaizdos pokyčiai, ir išugdyta ištvermė, kuri padeda repetuoti ilgas valandas. Juk repeticijose ne tik dainuojame, bet ir judame, šokame.

– Ar dainavimą Jūsų atveju galima vadinti gyvenimo būdu, ne tik profesija? Ar dainuojate savo malonumui?

– Būtent taip ir pasakyčiau. Tai tikrai nėra profesija. Mano atveju, aš nežiūriu į dainavimą kaip į darbą. Man tai malonumas, gyvenimo būdas, be kurio neįsivaizduoju savęs. Dainuoju visur ir visada. Prisipažinsiu, ne visada tik operą (juokiasi). Esu tikras fanatikas. Kaip maestro Virgilijus Noreika sakydavo: „Jei gali nedainuoti, tai nedainuok“, o aš negaliu nedainuoti (juokiasi).

– Ar tenka sulaukti gerbėjų dėmesio? Kuo tai dažniausiai pasireiškia?

– Dėmesio tikrai yra. Jis pasireiškia įvairiai. Nuo žinučių socialiniuose tinkluose iki to, kad besimaudydamas jūroje Tel Avive sutinku savo gerbėjų ir būnu užkalbinamas.

– Esate sukūręs šeimą, turite nuostabią Jus palaikančią žmoną. Ar nekyla problemų namuose, kai scenoje tenka prisipažinti meilę scenos partnerei?

– Tikrai ne, mano žmona, manau, viską puikiai supranta. Man pasisekė, kad mano žmona žino, ką reiškia dainuoti. Be jos pagalbos būtų sunku siekti karjeros. Ji žmogus, kuris padeda man viską sutvarkyti: suplanuoti laiką, pasiruošti psichologiškai. Ji ne tik šikną paspardo, kai reikia, bet ir yra didžiausias mano motyvatorius siekti savo tikslų (juokiasi).

– Koks Jūsų laisvalaikis? Ar turite hobių?

– Turiu keletą. Labai mėgstu sportuoti. Dar vienas hobis – žvejyba. Kai ilsiuosi po spektaklių, imu meškerę į rankas ir dingstu visai dienai (juokiasi). Tik gaila, tai būna retai. Na, o finalui – mėsos kepimas ant žarijų. Kepu lėtai ir nuobodžiai (taip sako mano žmona), o man patinka. Atsipalaidavimas ir pasimėgavimas viename (juokiasi).

– Jūsų kelias link muzikos: ar mažas būdamas svajojote dainuoti?

– Nepamenu, ar būdamas mažas apie tai svajojau. Bet dainuoju nuo tada, kiek save atmenu. Abu tėvai muzikantai, tad jau tada, kai mama manęs laukėsi, kartu „eidavome“ į repeticijas, koncertus ir spektaklius. Augdamas dainuoti pradėjau anksčiau nei kalbėti.

– Kaip, turėdamas tokią patirtį, pats vertinate tėvus, nuo kūdikystės stumiančius savo vaikus groti, dainuoti ar šokti?

– Mano manymu, supažindinti vaikus su menais (muzika, šokiu, daile) yra tiesiog būtina. Atėjus laikui, vaikas pats nuspręs, nori toliau lavintis ar ne. Esu įsitikinęs, jog muzikos mokyklas, šokių studijas ar dailės būrelius lankę vaikai vėliau turės platesnę pasaulėžiūrą, stipresnius bendravimo įgūdžius, pagaliau - daugiau drąsos ir jau vien tuo bus pranašesni už kitus savo bendraamžius.

– Kodėl nutarėte rinktis su muzika susijusias studijas?

– Iš tiesų pirmiau buvau įstojęs studijuoti transporto inžinerijos Vilniaus Gedimino technikos universitete. Tačiau nuo pirmų dienų jaučiau, jog ši sritis toli nuo to, kuo iš tiesų noriu užsiimti. Taigi po metų pradėjau mokytis klasikinio vokalo tuometiniame Klaipėdos universiteto Menų fakultete, čia sėkmingai baigiau bakalauro bei magistro studijas.

Džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes pažįstu begalę žmonių, kurie kas rytą stengiasi save motyvuoti naujai dienai ir nuleidę galvas keliauja į nemylimą darbą. Gyvenimas per trumpas, kad jį taip švaistytum.

– Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras atrado Jus ar Jūs atradote teatrą?

– Į teatro duris pasibeldžiau pamatęs skelbimą, jog rengiama perklausa būsimam vaikiškam spektakliui „Buratinas“. Nusišypsojus fortūnai, gavau pirmąjį savo gyvenimo vaidmenį ir šiame spektaklyje vaidinau   Katiną. Tokie „minkšti“ buvo mano pirmieji žingsniai scenoje.

Dabar Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras man lyg antri namai, į kuriuos gera sugrįžti, kurių pasiilgsti, kuriuose jautiesi savas, laukiamas, mylimas. Teatras - tai ne tik pastatas ar įstaiga, teatras - tai jausmas. Brangiausi dabartiniai vaidmenys - Bakas Barou Franko Wildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“ ir advokatas Bilis Flynas Johno Kanderio miuzikle „Čikaga“. Tikiuosi dainuoti ir Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Don Žuanas“, kurios premjera numatyta šį pavasarį.

– Ar savo karjeroje jau spėjote patirti smagių nutikimų?

– Patys gražiausi, netikėčiausi ir linksmiausi nutikimai vyksta vaikiškuose spektakliuose. Paklausite, kodėl? O todėl, kad maži žmogučiai dar nesugadinti buities ir visuomenės taisyklių. Jie paprasti, nuoširdūs ir sako tai, ką jaučia.

Štai prieš kelerius metus repertuare buvo vaikų mėgstamas režisierės Rūtos Bunikytės spektaklis „Tinginėlių kaimas“ Vytauto V. Landsbergio pasakos motyvais. Ten berniukas Albinas svajoja patekti į tokią vietą, kur būtų galima nieko neveikti ir tiesiog tingėti. Vienoje spektaklio scenoje Albinas tiesiog užverčiamas (tiesiogine šio žodžio prasme) tortais ir pyragaičiais. Žinoma, po to jam pradeda skaudėti ir pilvą, ir dantį. Vargšas Albinas gailiai aimanuoja, o salėje pasigirsta mergaitės komentaras: „Pats norėjai būti tinginėlis...“

Bet ne visi artistų nutikimai būna smagūs. Štai kartą, repetuojant spektaklį kitame Lietuvos mieste, trūko dekoracijas laikanti virvė ir iš aštuonių metrų aukščio žemyn pasileido didžiulis metalinis strypas. Ta akimirka, atrodė, truko amžinybę... Ačiū Dievui, suveikė apsauga ir strypas nepasiekė grindų, tad visi likome sveiki.

– Gal bręsta mintis dalyvauti dar viename TV projekte arba tapti televizijos laidos vedėju?

– TV projekte mielai dalyvaučiau ir, tiesą sakant, apie laidos vedėjo poziciją taipogi esu ne kartą pagalvojęs. Šiuo metu tokių pasiūlymų neturiu, bet jei ateityje proga pasitaikytų - mielai išbandyčiau save ir šiuo amplua. Nes jau dabar mielai vedu įvairius renginius: apdovanojimus, inauguracijas, atidarymus, rugsėjo pirmosios bei paskutinio skambučio šventes. Tai man patinka, tam tinka mano balsas. Yra tekę įgarsinti ir keletą reklamų, radijo pranešimų.

– Moterys jus apibūdina: „žavus tas Rokas“...  Kokia ideali moteris pagal Roką Spalinską?

– Girdėdamas tokius žodžius apie save visada padėkoju - mane taip auklėjo. Bet grožis - subjektyvus dalykas. Man ideali moteris ta, kurios akys ir siela šypsosi. Kuri moka mylėti, kurstyti šeimos židinį ir geba skaniai gaminti... Juokauju. Gaminti moku ir pats.

– Papasakokite apie pomėgius, laisvalaikį...

– Maisto gaminimas ir degustavimas – vienas iš mano pomėgių.

Taip pat dievinu jūrą ir mažesnius vandens telkinius, mišką ir gryną orą. Vasarą labai mėgstu pajūryje žaisti tinklinį. Mėgstu stalo tenisą ar tiesiog pasivažinėti dviračiu. Gamta yra tas energijos šaltinis, iš kurio daug pasisemiu. Sportas irgi pakrauna emociškai. Kompanija? Renkuosi žmones, su kuriais bendraujant neatsiranda šlykštus skonis burnoje...

– O ar galėtumėte apginti savo damą prireikus?

Apginti damą gali bet kuris vyras, kuris myli savo moterį ir turi drąsos.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukurti vaidmenys:

Sendaiktininkas, II Inkvizitorius, Teisėjas, Karalius Augustas, Ragockis, Sukčius - L. Bernstein „Kandidas“ (premjera 2018)

Samilis - "Prūsai" (premjera 2018)

Billy Flynn - Brodvėjaus miuziklas "ČIKAGA" (premjera 2017)

Atlikėjas  - "The Beatles Show" (premjera 2017)

Psichiatrinės ligoninės slaugytojas - "Žizel" (premjera 2017)

Džeimsas (po 10 metų) - "Į švyturį" (premjera 2017)

Kolenas  - "Bohema" (premjera 2016)

Marvinas „Bakas“ Berou - "Boni ir Klaidas" (premjera 2016)

Badas Frampas - "Kaip prasisukti versle be didelio vargo" (premjera 2015)

Spagečių karalius - "Makaronų opera" (premjera 2014)

Solistas - "Miuziklų MIXtūra " (premjera 2013)

Jurgutis, kalvio padėjėjas, slapta mylintis Jurgą - "Velnio nuotaka" (premjera 2012)

Fiorelas, grafo Almavivos tarnas  - "Sevilijos kirpėjas" (premjera 2012)

Fedia - "Smuikininkas ant stogo" (premjera 2011)

Maitre de Plaisir - "Vienos kraujas" (premjera 2008)

Ir kiti...

Iki šiol operos gerbėjai prisimena Skarpiją, Makbetą, Nabuką, Amonasrą, Oneginą, Udrį, Žermoną ir daugelį kitų vaidmenų, kurie garsiajam baritonui ypač malonūs. Visi jie liko praeityje, tik štai vienas - Figaro iš „Sevilijos kirpėjo“ - neduoda ramybės. „Mano darbo knygelėje yra unikalus įrašas: Darbovietė - Operos ir baleto teatras. Statybininkas. Solistas. Mat buvau priimtas statybininko darbui, nes reikėjo iš kažko gyventi, Vilniuje neturėjau jokių giminių. O vėliau jau pervestas į solistus. Taigi, galima sakyti, kad pats sau teatrą pasistačiau“, - jubiliejaus išvakarėse interviu naujienų agentūrai ELTA sakė E.Vasilevskis.

- Išdainavote bene visas įspūdingiausias dramatinio baritono partijas, jūsų sukurtais personažais žavėjosi ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Ispanijos, Vokietijos, Olandijos, Lenkijos ir kitų šalių publika. Esate apdovanotas ne tik jos dėmesiu, bet ir Operos bičiulių prizu „Kipras“, LDK Gedimino ordinu Karininko kryžiumi (1998), Pranciškaus Skorinos medaliu (2014). O dabar jūsų kaimynai sako, kad bute - išskirtinė tyla. Nebedainuojate?

Nebedainuoju. Ir fortepijoną neseniai išvežiau. Kad gerai dainuotum, reikia treniruotis, atlikti pratimus, palaikyti formą. Ir dainuoti tik labai gerai. Aš pensininkauju „pilna koja“ - žvejoju, grybauju. O bute išskirtinė tyla dėl to, kad gyvenu vienas - po trisdešimt bendro gyvenimo metų išsiskyrėme su žmona Žaneta, bet iki šiol draugiškai bendraujame

- Tai negi vienas sutiksite tokį gražų savo jubiliejų?

- Nors esu vienas, bet ne vienišas. Iš pirmos santuokos, trukusios dešimt labai gražių metų, turiu dukrą Marijaną, sūnų Aleksandrą, taip pat nedaug, bet tikrų draugų.

- Jūs - baltarusis, šešiasdešimtųjų pradžioje į Klaipėdą iš Vitebsko srities atvykote turėdamas... dailidės diplomą ir garsėjote savo „auksinėmis rankomis“, galėjusiomis bet ką sukurti iš raudonmedžio. Kaip atsitiko, kad likimas jus nukreipė į kelią, vedusį scenos link.

Nuo mažumės labai norėjau dainuoti. Tą ir darydavau, kur tik pasitaikydavo proga. Dažniausiai diendaržyje, malkas kapodamas - augau Baltarusijos kaime gausioje, šešių vaikų, šeimoje, tad darbų būdavo per akis. Man labai patiko Borisas Godunovas. Mojuoju kirviu ir įsivaizduoju esąs didžiavyris. Nieko aplink nematau... Tik girdžiu tėvo balsą. „Vaike, - sako, - kaimas juokiasi, ko tu čia kaip smaugiamas rėkauji...“ Į Klaipėdą atvykau pas gimines, nemokėdamas lietuvių kalbos, nusiteikęs gyventi iš amato, net nesvajodamas lipti ant scenos. Padainuodavau draugų ratelyje, klubuose, su Nele Paltiniene „Kopų balsuose“. Tuo metu Klaipėdos liaudies opera statė Sergejaus Rachmaninovo operą „Aleko“, kurioje aš, tik dailidės mokslus baigęs 19-metis baritonas, atlikau vieną sudėtingiausių vokalinių partijų.

- Iki Lietuvos didžiosios scenos dar buvo ilgas dešimtmetis...

- Taip. Tai atsitiko 1978 metais, kai Operos ir baleto teatre Vilniuje Vytauto Klovos operoje „Pilėnai“ dainavau Udrį. Tuo pačiu metu mokiausi Lietuvos muzikos akademijoje Jono Stasiūno klasėje. Buvo labai sunku, nes dainavau pirmąją savo partiją lietuvių kalba. Po to buvo Figaro Džoakino Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“, Žermondas, Jago - Džiuzepės Verdi operose „Traviata“, „Otelas“... Mano kūrybinėje biografijoje būta daug scenos partnerių - juk sukūriau visą galeriją baritono vaidmenų. Daug gastroliavau užsienyje. Vokietijoje iš eilės teko dainuoti Nabuką net 22 spektakliuose. Beje, mano darbo knygelėje yra unikalus įrašas: Darbovietė - Operos ir baleto teatras. Statybininkas. Solistas. Mat buvau priimtas statybininko darbui, nes reikėjo iš kažko gyventi, Vilniuje neturėjau jokių giminių. O vėliau jau pervestas į solistus. Taigi, galima sakyti, kad pats sau teatrą pasistačiau.

- Ar jūsų karjerai nepakenkė faktas, kad teatro vadovo žmona Žaneta Noreikienė tapo jūsų sutuoktine, beje, taip niekada ir nepakeitusi savo pavardės.

- Ne. Šviesaus atminimo Virgilijus Noreika buvo labai tolerantiškas žmogus, daug su juo dainavome scenoje. Jokios neigiamos reakcijos iš jo nesulaukiau. Labai sutariau su jų dukra Rasa, su kuria ir dabar palaikome ryšius.

- Personažai scenoje ir myli, ir keršija, ir miršta, ir vėl atgimsta. Ar būdavo, kad reikia mylėti scenos partnerę, o širdis nelinksta nors pasiusk?

- Buvo kitaip. „Pilėnuose“ Mirta, mano mylimoji, - Nijolė Ambrazaitytė. Aš turiu ją stipriai apkabinti, juk labai myliu, o Nijolė stumia, tyliai šnabžda: „taip negalima“ „taip juk negalima“... Et, scenoje meilė - tenorams, o baritonams dažniausiai kiti vaidmenys.

- Sakėt, neblogas būtų gyvenimas, jei ne tas Figaro naktimis...

- Lyg sugedusi plokštelė sukasi vienas ir tas pats sapnas: „Sevilijos kirpėjas“, uvertiūra, o aš dar be grimo, labai skubu, drabužius ant savęs traukiu, nesiseka, kažkas plyšta... Atsibundu visas šlapias.

- Gal tai anų laikų prisiminimas?

- Ne, taip niekada nėra buvę. Tik kartą „Bohemos“ metu plyšo kelnės, nuo pilvo iki nugaros, šalta pasidarė, bet, dėkuidie, buvau su lietpalčiu.

- Koks vaidmuo jums brangiausias?

- Visi, kurie buvo. Juk į kiekvieną įdėjau labai daug savęs. Jeigu klaidelę kokią padarydavau, tai ji gręždavo mane dieną, naktį. Gera buvo dainuoti su Irena Milkevičiūte, Vaclovu Daunoru... Deja, teko dirbti ir su tokiais scenos partneriais, apie kuriuos net nenoriu kalbėti. Nes jie tiesiog negražiai elgdavosi, kišdavo „pagalius į ratus“ tiesiog spektaklio metu. O juk scenoje turi būti labai didelis susiklausymas. Kai kurių skaudžių dalykų negaliu užmiršti iki šiol, nors šiaip esu atlaidus žmogus.

- Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?

- Sveikatos.

- To jums linkime ir mes. 

Dėl dvasios šventės

Baritonas Modestas Sedlevičius (Lietuva, Vokietija, Italija) ir pianistė Anna Anstett (Ukraina, Vokietija) klausytojams įteiks spalvingą lietuvių ir Franzo Schuberto vokalinės kūrybos puokštę. Būtent šio kompozitoriaus daina „Ji buvo čia...“ ir tapo koncerto pavadinimu.

Lietuvos melomanai ir žiniasklaida sutelkė dėmesį į M.Sedlevičių, kai jis sužibėjo tarptautiniame V.Noreikos dainininkų konkurse. Jame baritonas ne tik pelnė antrąją premiją, bet ir tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro favoritu. Šis įvertinimas reiškia, kad jau kitą sezoną M.Sedlevičiaus pavardė bus įrašyta didžiausio Lietuvos teatro repertuare. Jis pakviestas dainuoti ir Tartu operos teatre (Estija). Solistas įvertintas už skonio ir saiko pojūtį, artistišką asmenybę ir solidžią kovą ne dėl prizo, o dėl dvasios šventės. Kitas svarbus jo pastarųjų metų laimėjimas – trečioji vieta tarptautiniame Liūtų klubo dainavimo konkurse Imlinge (Vokietija).

Laimėję daug prizų

„Modestas išmano stilių ir scenoje jaučiasi lyg žuvis vandenyje“, – rašyta spaudoje po sėkmės dainininkų konkurse. Jaunasis baritonas pradėjo muzikos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur dainavimo mokėsi pas Deividą Staponkų. Vėliau dainininkas baigė bakalauro studijas muzikos ir teatro universitete Manheime, kur dabar studijuoja magistrantūros studijų programoje. M.Sedlevičių dažnai galima matyti Vokietijos ir kitų šalių operos teatrų spektakliuose. Tobulinimasis Italijoje, kur laimėta garsiojo teatro „La Scala“ akademijos Milane stipendija, atvėrė jam kelius ir į šios šalies spektaklių bei koncertų scenas.

M.Sedlevičiaus duetas su pianiste A.Anstett yra laimėjęs daug prizų tarptautiniuose dainų konkursuose: „Das Lied“ Heidelberge (Vokietija), J.Brahmso konkurse Poertschache (Austrija), moderniosios muzikos konkurse Karlsrūjėje (Vokietija) bei konkurse „Vokietijos romantizmas dainose“ Mėrse (Vokietija). Iš Ukrainos kilusi muzikė groti fortepijonu pradėjo būdama šešerių ir jau nuo mažens buvo puikiai vertinama. Studijas A.Anstett nusprendė tęsti Vokietijos miestuose Štutgarte ir Manheime. Konkursuose pianistė įvertinta kaip solistė ir kamerinės muzikos atlikėja.

Per muziką ir tekstą

Tarptautinis duetas programoje „Ji buvo čia...“ daug dėmesio skirs lietuvių autoriams. Koncerte skambės net 14 dainų, kurias parašė lietuviai – nuo šalies kompozitorių „tėvo“ Juozo Gruodžio iki žinomos šių dienų kūrėjos Zitos Bružaitės. Kiti dainų autoriai – Kazimieras Viktoras Banaitis, Vladas Jakubėnas, Julius Juzeliūnas, Konstancija Brundzaitė. Nemažiau ryškios Lietuvos kultūros asmenybės yra ir dainų tekstų autoriai: Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Kazys Binkis ir kiti.

Antroji koncerto dalis bus skirta vokalinės miniatiūros žanrą išpuoselėjusiam austrų kompozitoriui F.Schubertui. Vienas žymiausių pasaulio romantikų paliko didžiulę kolekciją dainų (daugiau nei 600!), nuolat skambančių koncertų salėse. Savo kūryboje jis atskleidė poezijos genijų Friedricho Schillerio, Ernsto Schulze’s, Johanno Wolfgango von Goethe’s ir kitų tekstus.

„Daina – tai sudėtinga emocinė idėja, išreikšta per muziką ir tekstą. Tai tarytum mažytė kelių minučių opera“, – sakė M.Sedlevičius, kartu su A.Anstett visus kviesdamas į jaukų dainų vakarą, kuris vyks kovo 2 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė.

Pagrindinio vyriško vaidmens Billy Flynn atlikėjas Klaipėdos muzikinio teatro baritonas Rokas Spalinskas (atliks pakaitomis su Vaidu Baumila) sako, kad „Čikaga“ – tai kartelės pasikėlimas sau, o patirtis įgyta šokant Anželikos Cholinos spektaklyje dabar labai praverčia repetuojant sudėtingus Brodvėjaus šokius.

– Pradėkime nuo to, kas paskatino šitą interviu – nuo miuziklo „Čikaga“. Kuo jis jus patraukė? Kas paskatino ateiti į atrankas?

– Miuziklo žanras Lietuvoje nėra populiarus. Žinoma, Klaipėdos muzikinis teatras stato daugybės stilių spektaklius: ir operas, ir teatralizuotus koncertus, ir koncertines programas –  kaip atlikėjas turi progos pasirodyti skirtinguose stiliuose. Bet Lietuvos mastu miuziklai nedažnai statomi, o ypač retai pasitaiko proga sudalyvauti tokių garsių ir puikiai žinomų kūrinių kaip „Čikaga“ pastatymuose. Savęs nelaikau operos ar miuziklo atlikėju – man patinka prisiliesti vis prie kito žanro ir taip tobulinti save.

Pasitaikė labai įdomus vaidmuo, visada norisi užkabinti tokį personažą, tokią charakteristiką, kokios dar nesu bandęs, atrasti naujų spalvų ir tai padaryti įtikinamai. Kai imiesi kažko visai naujo, apima didžiausia motyvacija.

– Gal prisimenate, koks buvo pirmas susitikimas su „Čikaga“? Kaip keičiasi požiūris, kai jau daug detaliau dirbate su miuziklo medžiaga?

– Kiekvieną sykį gaudamas daugiau informacijos, pamatau vis daugiau „Čikagos“ spalvų. Eidamas į atranką dažnai pasidomi, koks miuziklas, kokie personažai, pasiklausai muzikos. Iš pradžių tos informacijos nedaug, o dabar kiekvieną kartą atskiras scenas narplioji iš esmės. Daugelis dainininkų turbūt pasakytų panašiai: spektaklio statymo periodas yra labai sunkus, bet kai jis baigiasi, vėliau pasigendi to kūrybinio proceso.

– Miuziklo dirigentas ir muzikos vadovas Dreck Barnes sako, kad ieškojo dainininkų, kurie jaustų sceną. „Gali turėti puikius balsus, būti garsūs, bet ypač svarbu jausti teatrą, judėti ir šokti – kitaip dirbti būtų sudėtinga“ – pasakojo jis.  Kaip manote, kodėl B. Flyn vaidmeniui pasirinko jus?

– Kaip pats D. Barnes minėjo, svarbiausia scenoje yra tiesa. Aš laikausi lygiai tokio pat moto. Jeigu jis manimi patikėjo, labai džiaugiuosi, matyt, mąstymas sutapo ir tikau tam konkrečiam vaidmeniui.

– Turite patirties ir šokio teatre, atlikote Rogožino vaidmenį A. Cholinos šokio spektaklyje „Idiotas“. Ar patirtis šokio scenoje padeda repetuojant „Čikagą“?

– Prieš pradėdamas dirbti su A. Cholina niekada negalvojau, kad šokio spektaklis, kuriame neištariamas nė vienas žodis, gali tiek daug pasakyti. Man, kaip dainininkui, buvo labai svarbu išeiti iš komforto zonos ir sustiprinti save srityje, kurioje nebuvau stiprus, prie kurios praktiškai nebuvau prisilietęs. Susidūręs su šokio spektakliu ir su tokiu statytoju, garsiu Lietuvos ir pasaulio mastu, kaip A. Cholina, visiškai kitaip pajutau kūną ir supratau, kiek daug jo dar neišnaudoju, tavyje, atrodo, įsijungia dar kiti varikliai, dar kita jėga.

– Grįžtant prie „Čikagos“: koks personažas yra B. Flynn? Kaip jį kuriate jūs? Galbūt esate kažkuo į jį panašus?

– Jeigu lyginčiau save su B. Flynn, panašių savybių nerasčiau, bet tai nieko nekeičia, juk įsigilinęs į vaidmenį turi tapti juo. B. Flynn – yra savo srities profesionalas, teisininkas, nepralaimėjęs nė vienos bylos, ginantis klientą teisme bet kokiais būdais. Vienintelis jo tikslas – apginti kaltinamąjį. Jis žino savo galią, žino, kad yra geriausias ir žino, kad už tai gali uždirbti daug pinigų - tai yra viskas, ko jam reikia.

– „Čikagos“ muzikos vadovas D. Barnes taip pat kalba apie tai, kad miuzikle daug svarbiau vaidyba nei balsas. Lietuvoje, jo teigimu, dažnai yra atvirkščiai. Ar tikrai? Kaip sekasi pakeisti tokį mąstymą?

– Jeigu žmogus scenoje dainuoja, pirmiausia jis turi gerai dainuoti, paskui seka vaidyba, o tada šokis, pagal jo pajėgumus. Šiais laikais šitos savybės būtinos. Lietuvoje iš tikrųjų svarbiausia balsas, bet scenos žmogus juk turi daryti viską ir viską daryti gerai. Galima mąstyti, kas svarbiausia scenoje, bet kad ir ką bedarytum – tai turi „kabinti“. O „kabina“ tada, kai tai, kas vyksta scenoje, yra tiesa. Net jei  dainuojama paprasčiausią lietuviška ar angliška daina, kuriai nereikia plataus diapazono ar sudėtingos technikos, o kūrinys jaudina žiūrovą, tai ir yra esmė. Jeigu „nekabina“, tai kas iš tos technikos?

– Iš pažiūros Brodvėjaus miuziklų melodijos tikrai nėra paprastos, pastangų reikalauja ir sudėtingi šokiai. Ar sunku dirbti „Čikagoje“?

– Sudėtinga tai, kad kaskart susiduri su tuo, ko niekada nedarei. Tarkime, šiuo atveju, B. Flynnas turės stepo žingsnelių. Tai yra specifinis šokio stilius, kuriam įvaldyti reikia laiko. Taigi, susiduriame su situacija, kai reikia šokti stepą, kas man yra visiškai nauja, ir tuo pat metu dainuoti. Tai yra kartelės pasikėlimas sau. Procesas sunkus, bet kitaip atlikėjas netobulėja.

Artėjant atomazgai kyla ir konkurencijos įtampa, tačiau bent vieno finalininko ji nepasiekia. "Nekonkuruoju su projekto dalyviais ir neketinu. Džiaugiuosi, kad pavyko to išvengti. Dar Konfucijus yra sakęs, kad konkurencija priveda prie kur kas blogesnių dalykų: pavydo, keršto, pykčio. Be to, viso pasaulio nenukonkuruosi – nuvažiuok į Latviją, Estiją, ir ten gal atsiras keli už tave kur kas geresni. Projekte konkuruoti reikia su įkūnijamu atlikėju, su savimi pačiu, ir tai žymiai įdomiau", – šou išvakarėse "TV dienai" kalbėjo kaunietis baritonas Gopalas Michailovskis.

– Kaip pats vertinate savo debiutą televizijoje?

– Visko būna. Projekte pavyko išlaikyti aukštas pozicijas, nepasisekė gal tik Ricky Martiną įkūnyti – nesijaučiau patogiai. Girdėjau, kad televizija – gyvatynas, dirbtinumas, nieko ten tokio nemačiau, man patinka žmonių santykiai, galėčiau net atrasti paralelių su teatru. Bet jei žmogus savy yra negatyvus, toliau skleidžia negatyvias mintis, jis tai ir matys aplink save. Aš stengiuosi gerai su visais sutarti. Projekto komanda šauni, rūpinasi savo produktu, dalyviais, nežiūri pro pirštus, tad jaučiuosi patekęs į geras rankas, ir nė kiek nepadlaižiauju.

– Koks jausmas, kai jūsų, akademinės muzikos atstovo, įkūnytas Luciano Pavarotti sulaukė daugiau kritikos nei pagyrų?

Svarbu turėti šviesų protą ir išminties, o pinigai laimės neatneš. Gal atneš laisvę, bet ko ji verta, jei neturėsi vidinės laisvės.

– Pirmiausia, L.Pavarotti įkūnyti neįmanoma – ne tik todėl kad jis tenoras, o aš baritonas, – todėl, kad tokie atlikėjai tiesiog nepakartojami. Be to, man atrodo viena populiaru, televizijoje – kita. Pvz., Francesco Paolo Tosti yra gana populiari muzika, o atėjęs į televiziją, supratau, kad čia nelabai. Kaip ir L.Pavarotti – vėliau pagalvojau, kad reikėjo verčiau dainuoti "O, sole mio" ar kitą plačiau žinomą dainą, nors savo pasirodymo tikrai nelaikau fiasko. Sakė,  pasirinkta daina ilga, nuobodoka, bet kaip galima sutrumpinti klasikos kūrinius? Ateini į operą, o ji sutrumpinta perpus, kad klausytojams neprailgtų? Manau, kad padariau pakankamai šou su Ingos Valinskienės, Enrique Iglesias vaidmenimis, nė nerodydamas vokalo, todėl bent kartą suteikti pirmenybę kažkam iš klasikos repertuaro, atskleisti dainos grožį, pasikviesti pianistą Povilą Jaraminą į sceną, gal nėra didelis nusižengimas. Jei žmonės klauso ausimis ir širdimi, ne tik pagal nusistovėjusius stereotipus, manau, kad išgirdo, ką norėjau padainuoti.

– Reportažuose save vadinate laimėtoju. Nebijote būti palaikytas arogantišku?

– Pakarpius pasisakymus iš šono gali pasirodyti, kad aš, kaip koks kvailys, vis sakau, kad esu laimėtojas. Bet jokiu būdu nelaikau savęs projekto nugalėtoju, tik noriu pasakyti, kad žmogus gyvenime turi save laikyti laimėtoju. Juk jau gimdamas jis laimėjo gyvenimą. Laimėtojas jau yra tas, kuris sugeba pakilti į sceną, tad negi eidamas į konkursą, projektą turi jaustis pralaimėtoju. Vienas dalyvis pradėjo kalbėti, kad gal verčiau iškristi jam, tai pasiūliau savanoriškai sėsti ant iškritimo kėdės, bet persigalvojo. Tai kam tada sapalioti, kad nori pralaimėti. Jaustis laimėtoju – tavo optimistinis požiūris į gyvenimą. Kiekvienas įveiktas kalnelis, kiekvienas pasiruoštas kūrinys yra laimėjimas, kiekviena perskaityta knyga yra laimėjimas prieš savo tinginystę, taisyklių laikymasis – laimėjimas prieš savo laukinį būdą. Aš renkuosi tokius mažus laimėjimus, todėl save ir laikau laimėtoju apskritai, bet ne konkretaus projekto nugalėtoju.

– Prizą skirtumėte studijoms?

– Taip, vienareikšmiškai. Norint tobulinti vokalą, pvz., Italijoje, reikia nemažai lėšų. Viena pamoka – 70 eurų, bet reikia iki Italijos nuvykti, kažkur pernakvoti. O jei paskaičiuoji, kad bent kas du mėnesius vyktum trim savaitėms, susidaro įspūdingos sumos.

– Jaučiate gerbėjų palaikymą?

– Gerbėjų tikrai padaugėjo ir tai gerai. Džiaugiuosi, kad yra nuoširdžiai mane palaikančių žmonių, kurie kartu eina į priekį. Kiekvienam stengiuosi atsakyti, o jei negaliu, bent feisbuke paspaudžiu "patinka". Mano misija – nešti šviesą, todėl vertinu visus, kurie ją pamato, – visi gerbėjai man yra brangūs.

Iš šono gali pasirodyti, kad aš, kaip koks kvailys, vis sakau, kad esu laimėtojas. Bet jokiu būdu nelaikau savęs projekto nugalėtoju, tik noriu pasakyti, kad žmogus gyvenime turi save laikyti laimėtoju. Juk jau gimdamas jis laimėjo gyvenimą.

– Nekyla pagunda nerti į popmuziką?

– Klasika eina šalia manęs ir niekur nepabėgs. Aš su ja ir ja noriu gyventi. O kalbant apie popmuziką, daug italų dainininkų – Claudio Villa, Domenico Modugno, kiti – labai gražiais balsais dainavo estradines dainas, kaip ir mūsų Virgilijus Noreika. Estrada – puikus dalykas, ir man, kaip atlikėjui, padėjo suprasti nemažai dainavimo dalykų. Svarbu, kad žmogui tai tiktų, ir jei man tinka dainuoti  popklasiką, kodėl to negalėčiau padainuoti ir taip nudžiuginti platesnį klausytojų ratą. Turiu minty keletą kompozitorių, kuriuos būtų galima "paelektroninti", ir jie labai įdomiai skambėtų, leistų kitu žvilgsniu įvertinti klasiką. Labai neblogai atrodo André Rieu, kuris yra profesionalus muzikantas, pateikiamas klasikos variantas, kitokios jos spalvos.

– Vienoje sostinės progimnazijoje dirbate muzikos mokytoju. Kaip sekasi jaukintis šį vaidmenį?

– Labai įdomus mokytojo darbas, džiaugiuosi juo ir man atrodo, sekasi. Neblogai sutariu su vaikais. Stengiuosi muziką perteikti per kūrybos prizmę. Prisimenu Donato Katkaus paskaitą apie saviraišką, jis sakė: "Jūs visi esate gabūs." O studentai taip ir rašo: "Mes visi esame gabūs." Tai ir vaikams sakau: "Nesirašykite to, kas ir taip suprantama, muziką reikia pajausti." Kam tas biurokratinis raštas, parodantis, kad dirbai.

Šiais laikais susipažinus su mergina sakyti, kad esi mokytojas, dažnai reiškia ir pažinties pabaigą. Kita vertus, kokia mergina, jei tave vertina pagal "mersedesą".

– Kokiu mokytoju save laikote?

– Nespraudžiu savęs į autokratiško mokytojo rėmus, prisiimu jauno, perspektyvaus, galinčio vaikams kitaip perteikti dėstomą dalyką mokytojo, kuriam ne gėda nusileisti iki vaikų lygio, vaidmenį. Man patinka būti tokioje bendrystėje, pačiam pasimokyti iš vaikų, kurių yra tiek įdomių ir gabių. Žinoma, yra ir tokių, kurie trikdo darbą, yra judrūs, dėl to kartais kyla pyktis, bet tuomet iškart prisimenu save – juk irgi buvau "pagerintas". Pamokoje turi būti ir juoko, bet svarbiausia – darbas. Ir prilipo man šis darbas, su kolegomis, rodos, irgi sutariame – stengiuosi nesivelti nei į draugystes, nei į intrigas. Manau, reikia eiti savo proto keliu, būti tvirtam ir ryžtingam. Tokia dvasia stengiuosi ir savo mokinius užkrėsti. O muzikinis auklėjimas jaunuolio gyvenime privalomas dalykas – reikia žinoti tokius elementarius dalykus, kas yra forte ir piano, iš ko susideda akordas.

– Nesijaučiate "neformalu" – operos dainininko darbas nėra jaunuolio geidžiamiausiųjų sąraše, ką jau kalbėti apie mokytojavimą ir šios profesijos "prestižą"?

– Lietuvoje iš operos tikrai sudėtinga pragyventi, bet net nesiruošiu užstoti šio nuostabaus meno ir kažkam kažką įrodinėti. Kvailys ir taip nesupras, kas ta opera ir kam jos reikia, – paaiškinti nėra beprasmiška, bet ginčytis dėl jos vertingumo vienareikšmiškai beprasmiška. Neplaukiu prieš srovę – einu savo širdies keliu. Mokytoju dirbti niekad nesvajojau, mano siekis – dainuoti, bet jei pasiryžau juo būti, pareigą stengiuosi atlikti padoriai, sąžiningai. Žinoma, nesuvokiu, kas sugeba mokytojui mokėti tokį atlyginimą, už kurį jis nesugeba prasimaitinti, komfortiškai gyventi. Jei toks vyriausybės požiūris į mokytojus, kurie davė pirmą raidę, žodį, pirmą skaičių, kurių dėka patys "sprendėjai" iškilo, jei siekiama mokytojo darbą padaryti atgrasų, sudaryti įspūdį, kad jis blogas, todėl ir apmokamas blogai, tai ko galima tikėtis iš ateities? Ar apskritai bus tų norinčių būti mokytojais?

Mokytojas yra labai garbinga profesija, bet į finansinę šio darbo pusę skaudu žvelgti ir nesinori žvelgti. Visgi, kadangi aš turiu galimybę būti mokytoju, žvelgiu į tai kaip Konfucijus ar Laodzi, kurie dirbo už duonos kąsnį ir šviesą, gerą mintį nešė net be pinigų. Visokių mokytojų būna, bet manau, nė vienas blogo nelinki. Dievas – mūsų visų mokytojas, ir jis skleidžia savo išmintį per savo apaštalus – mokytojus. Toks ir mokytojo darbas.

– Visgi merginoms patrauklesnis dažniau atrodo jaunas verslininkas nei jaunas mokytojas.

– Aišku, šiais laikais susipažinus su mergina sakyti, kad esi mokytojas, dažnai reiškia ir pažinties pabaigą. Kita vertus, kokia mergina, jei tave vertina pagal "mersedesą". Tokiomis smulkmenomis – žaisliukais, blizgučiais, plastmasiukais – aš nesidomiu. Mano amžiuje aktualu tai, kas dar gali padėti augti mano asmenybei. Svarbu turėti šviesų protą ir išminties, o pinigai laimės neatneš. Gal atneš laisvę, bet ko ji verta, jei neturėsi vidinės laisvės. Kam tas rūmas, jei jame nėra princesės, kam mašina, jei ja savo meilės nevežiosi, kam tos gėlės, jei nėra, kam jų dovanoti.

– O jūs turite, kam jų dovanoti?

– Merginų dėmesio tikrai yra, bet... Mano gyvenime dar neatvėsusi praėjusi meilė ir į naujus santykius nenoriu pulti. Meilė – visa kuriantis ir visa griaunantis jausmas, kurį patirti linkėčiau kiekvienam. Mano meilės istorija prasidėjo labai gražiai ir baigėsi labai gražiai. Meilė buvo nelaiminga, bet ji buvo, ir esu už tai dėkingas.

– Vadinasi, įprastos svajonių jaunikio nuotraukų galerijos su besikeičiančiomis merginomis nesitikėti?

– Imtis nuspėti ateitį būtų neteisinga. Visgi tikiu, tikiuosi, kad mano dabartinis požiūris į santykius neprives prie vėjavaikiškumo ar tokio psichodelinio rodymosi su besikeičiančiomis merginomis, tokio dėmesio troškimo. Norėčiau ateiti į vakarėlį su savo meile ir ją visiems pristatyti.

– Nebus taip, kad taip ir liksite Italijoje su 10 tūkst. eurų?

– Nesiruošiu niekur bėgti, galų gale, XXI amžiuje atstumas nėra kliūtis koncertuoti. Kad ir kaip būtų, dabar jaučiu žmonių palaikymą ir po projekto planuoju jiems paruošti koncertinę programą.

"Mes – vieno kraujo" – sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Finalui – dovana iš Granados

"Mes – vieno kraujo" finale Gopalas taps antrininku azerbaidžaniečio Muslimo Magomajevo, legendinio buvusios Sovietų Sąjungos dainininko. Operos solisto, kuris stažavosi ir "La Scaloje", repertuarą sudarė daugiau nei 600 kūrinių: rusiškų romansų, klasikos ir estrados kūrinių bei Neapolio dainų. "Man M.Magomajevas yra didelis autoritetas ir jį įkūnydamas jaučiuosi gerai ir tvirtai. Savo gyvenimą jis daugiau paskyrė popmuzikai, taip pat buvo puikus muzikantas, lyg Sovietų Sąjungos Frankas Sinatra. Atliksiu jo "Granadą" – labai efektingą kūrinį – ir tikiuosi, žiūrovams jis patiks", – sakė G. Michailovskis.

24-erių vyras, atrodo, stengiasi pasinaudoti visomis gyvenimo gyvenimo galimybėmis: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) džiaugiasi klasikinio vokalo magistro studijomis, profesinio rengimo centre Vilniuje ruošiasi būti geru elektriku, o Kaune mokosi karybos Stasio Raštikio puskarininkių mokykloje.

LNK projektas „Mes – vieno kraujo“ Gopalą vadina didžiausiu atradimu, o jis pats neslepia į televiziją einantis paskatinti žmones žvelgti į gyvenimą giliau ir pabandyti laimėti 10 tūkst. eurų, kuriuos skirtų tolesniems mokslams.

Blogiausia – neturėti pavyzdžio ir nesuprasti, kas yra gerai, o kas – blogai. Aš žinojau, kas yra nemeilė, bet sužinojau, ką reiškia būti mylimam. Ir norėjau eiti į meilės pusę.

Pradėjęs mokytis pas profesorių Virgilijų Noreiką, G. Michailovskis trečius metus tobulina dainavimą pas docentą Algirdą Janutą, kurį pakiliai apibūdina kaip vokalinės ir dvasinės išminties derinį. „Savęs dainininku dar nelaikau, šlifuoju vokalą. Esu tiesiog žmogus – romų tautybės, bet kartu jaučiuosi esąs lietuvis, o širdyje – ir tikras kaunietis“, – kukliai prisistato R. Michailovskis.

– Su pasididžiavimu sakote esąs kaunietis. Kodėl jūsų širdis linksta prie šio miesto?

– Aš tikras, gilios širdies kaunietis, čia užaugau, baigiau mokyklą. Myliu Kauną. Vos įvažiuoju į miestą, iškart pasijuntu labai gerai, nors draugai išsibarstę, o aš atvažiuoju tik į karininkų kursus. Tačiau Kaune mane užlieja palaimos banga. Norėčiau gyventi tik Kaune ir kada nors nusipirkti čia namą. Net vietą nusižiūrėjau.

– Kokia vieta Kaune jums yra ypatinga?

– Mylint Kauną sunku išrinkti mylimiausią vietą. Vis dėlto pastaruosius metus mano mylimiausia vieta yra Arkikatedra. Vilniuje esu į daug bažnyčių užsukęs, bet dar nė viena nesukėlė tokio šventumo jausmo. Žinoma, visas bažnyčias gaubia šventumas, bet Kauno arkikatedra turi ypatingą aurą ir viskas aplink ją man artima ir suprantama. Jei turėčiau galimybę dažniau eiti į ją, mielai tai daryčiau. Apskritai ta Kauno senamiesčio dalis mane labai žavi.

– Esate tikintis?

– Taip, aš krikščionis. Bet manau, kad Dievas yra vienas ir visos religijos į jį veda. Nesilankau uoliai Mišiose, į bažnyčią einu tada, kai jaučiu poreikį. Gyvenimas be Dievo man atrodo tuščias. Mane taip pat vilioja Rytų išmintis, induizmas, dzenbudizmas. Joga neužsiimu, bet norėčiau, o praktikuoju meditaciją ir pranajamą, nes tai labai susiję ir su dainavimo technika.

– Galima išgirsti, kad melstis galima bet kur, kad gamtininkas Dievą gali matyti gamtoje, o kompozitorius savo Dievu laikyti muziką. Ar jums dainavimas tolygu pakylėjimui, maldai?

– Tikiu Dievą ir manau, kad muzika, voverėlė, mašinytė – visa yra iš jo. Jei myli Dievą, gali giliau mylėti ir muziką. Dainininkas ar inžinierius – tik šablonas, esminis klausimas – kas tu, be to, esi iš tiesų. Buvo kompozitorių, kurie atsisakė Dievo kūryboje ir Dievu laikė muziką, bet man tai yra neįmanoma. Vienas mano siekių – kad kiekviena dainavimo pamoka būtų su Dievu, malda, nors tai gal kažkam skamba keistai.

– Išties keistai. Kam to reikia?

– Tai nekelia egoistinių minčių. Noras tobulėti ir būti geriausiam veda į pilnatvę, bet, ištikus nesėkmei, susiduri su nusivylimu savimi. Kodėl? Todėl, kad išryškėja egoistinė gyslelė, kai norisi būti ne geriausiam, kiek gali, bet geresniam už kitus, vadinasi, sutrypti kitą. Yra geras posakis: ar būtina užgesinti kito žiburį, kad uždegtum savąjį? Į muziką stengiuosi eiti per Dievą – kad neturėčiau panašių egoistinių minčių. Aš labai noriu būti dainininkas, bet net jei juo nebūčiau, suprasčiau tai kaip Dievo siųstą man ženklą eiti kitur, kitą planą. Manau, kad stengdamasis gali tapti kurios kitos srities profesionalu, bet šiame gyvenime Dievas mane gludina ir siunčia išbandymus būtent per dainavimą. Žinau, kad vėlimasis į intrigas žmogų labai apkrauna. Užsidedi karūną ir turi už ją atsakyti. O kai neužsidedi, esi laisvas žmogus. Toks ir noriu likti mene – laisvas, nevaržomas, ir tik tai, mano manymu, gali atvesti prie meistrystės.

– Kas yra meistrystė?

– Meistrystė yra tuomet, kai esi užtikrintas savimi, turi sukaupęs ne tik dainavimo, bet ir dvasinės išminties. Žmonės ateina paklausyti muzikos norėdami dvasinio pasitenkinimo, todėl pats turi būti neišmatuojamas klodas ir pasiruošęs perteikti meną. Meistrystė – kai mokiniui gali padėti tobulinti ne tik vokalą, bet ir save.

– Vaikų namai nėra puikiausia terpė skleistis talentams. Kaip jums pavyko apčiuopti savąjį?

– Kai pagalvoju, sutapimai gyvenime nugrūda tave ten, kur reikia. Mano kelią į muziką žymi keli lemtingi etapai ir žmonės: pradinių klasių mokytoja Regina Damijonaitienė, kuri man parodė begalinę meilę ir atvėrė mano paties širdį, manimi tikėjusi muzikos mokytoja Teofilė Vozbutienė ir Juozo Gruodžio konservatorija, galutinai atvėrusi akis ir leidusi suprasti, kuo noriu būti gyvenime.

Aš laime vadinu savo susikurtą vidinę darną, harmoningą gyvenimą. Mano taktika – eiti į gėrį per Dievą, per kovą su savimi.

Iš vienos mokyklos mane išmetė antroje klasėje. Vaikščiodavau per pamoką ir dainuodavau. Prisidėjo ir tai, kad klasės vaikų tėvai prieštaravo, kad čigonas, kuris keikiasi, blogai elgiasi, mokytųsi kartu. Ką darysi – atsikratė. Nuėjau į Viktoro Kuprevičiaus vidurinę mokyklą, ten išmetė iš trečios klasės, ne visai išmetė – tik į kitą klasę. Buvau hiperaktyvus ir kitus mokėjau išjudinti, nuo vaikystės išsiskyriau oratoriškumu ir vaikai manęs klausydavo, o ne mokytojos. Tėvai vėl pradėjo reikalauti mane išmesti. Nė viena mokytoja nebepriėmė manęs į klasę – vienintelė R.Damijonaitienė. Tai fantastiškas žmogus, ir kaskart norisi verkti, kai pradedu apie ją kalbėti. Ji mąstė ir elgėsi kaip mama. Vaikų namai ne viskuo aprūpindavo, tai ji iš savo pinigų ir pratybų sąsiuvinius man nupirkdavo, nuvesdavo pavalgyti – jei likdavo, gaudavau nemokamo maisto. Atrodo, smulkmena, bet kai augantis organizmas negauna pakankamai maisto, vaikas būna piktas. Ji suorganizuodavo man drabužių, surengė gimtadienį su tortu. Iki šios mokytojos niekad nebuvau ekskursijoje – neturėdavau pinigų ir niekas nesiveždavo. Ji iš savo pinigų mane vežėsi į Vilnių, vedėsi į televizijos bokštą. Matydama mano aktyvumą, stūmė visur, kur galėjo: ir koncertuose dalyvaudavau, ir į varžybas važiuodavau. Galiausiai mane išvariusi klasė atsiprašė. Kai baigiau keturias klases, nuėjau pas mokytoją, apsikabinau, apsiverkėme. Likusius metus ji buvo lyg mano šešėlis. Galėčiau apie R.Damijonaitienę ilgai kalbėti – jausmas neišmatuojamas mano širdimi. Taip mano gyvenimas prasidėjo – nuo meilės. Pamačiau, kad žmonės gali mylėti. Galų gale mane vis tiek išmetė iš tos mokyklos, kai buvau septintoje klasėje.

– Dėl ko buvote išvarytas dar kartą?

– Kalta paauglystė. Susimušiau su vienuoliktoku, bet iki tol buvau prisirinkęs raportų už trukdymą mokytojams dirbti. Įdomu tai, kad visas pamokas lankydavau ir mokiausi net labai gerai, kitiems nepriimtinas buvo mano elgesys. Bet daug vėliau sugrįžau į tą mokyklą pakoncertuoti ir sulaukiau atsiprašymo.

Su tokia charakteristika manęs išvis į jokią mokyklą nenorėjo priimti, tad aš, paauglys iš nelabai kokios aplinkos, atsidūriau Tito Masiulio jaunimo mokykloje. Bet net ir ten, kur, atrodo, suburtas žemiausias visuomenės sluoksnis, yra žmonių, puikiausių pedagogų. Ir jie mane pastebėjo. Kur nepastebės, jei ateidavau į pamokas vienintelis. Vis dėlto svajojau pereiti į paprastą vidurinę mokyklą, pavyko patekti į Juozo Urbšio mokyklą, bet ten mane priėmė tik į vakarinę, kur sutikau kitą lemtingą man mokytoją – T. Vozbutienę. Ji iškart paprašė manęs būti klasės, kurioje ir penkiasdešimtmečių buvo, seniūnu, pastebėjo gebėjimus, pradėjo ruošti konkursui „Dainų dainelė“, ir mokyklos žvilgsnis į mane pradėjo keistis. Pasitaikė galimybė dalyvauti projekte „Už gražų vaiko pasaulį“, kur dainavau su Jeronimu Miliumi, Michailu Bojarskiu.

Po pusmečio jau mokiausi dieninėje mokykloje. Mokytoja parekomendavo mane Miko Petrausko muzikos mokyklos direktoriui Ojarui Gricijonui, kuris pasiūlė stoti į Juozo Gruodžio konservatoriją.

Man pasisekė. Gyvenau vaikų namuose, nemažai mano draugų nuėjo klystkeliais, sėdo į kalėjimą. Taip nutinka, nes žmogus neturi gyvenimo stuburo. Man jį davė Juozo Gruodžio konservatorija. Tik dabar įvertinu, kad patekau į labai gerą erdvę. Ir ten buvau aršus – žinant derinį „temperamentas plius aplinka“ turėjau problemų dėl elgesio, man vis atleisdavo, bet kartą direktorius Kęstutis Bliujus tiesiai šviesiai pasakė: arba tu nustoji, arba mes irgi tavęs atsisakysime. Nuo tada tapau šilkinis. Konservatorijoje žmonės mane mylėjo ir linkėjo viso ko geriausio. Nuoširdžiausiai esu jiems dėkingas, nors kartais galėdavo taip neatrodyti. Baigdamas konservatoriją turėjau tvirtus muzikos pagrindus ir tikinau, kad tikrai įstosiu į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

– Kada pamilote muziką taip, kad pajutote ir norą savo gyvenimą sieti su ja?

– Kai pirmą kartą išgirdau klasikinį dainavimą, man tai pasirodė kaip baubimas. O įsimylėjau ir panorau dainuoti išgirdęs italų kompozitoriaus Ernesto de Curtis dainą „Torna a Surriento“ („Grįžk į Sorentą“), kurią mano pirmas mokytojas O.Gricijonas padainavo su nepaprastu užsidegimu. Kaip neįmanoma suskaičiuoti, kiek vandenynas turi bangų, taip aš įsimylėjau muziką. Klasika, opera mane sužavėjo taip, kad kiti jau kreivai žiūrėdavo: teatre nepraleisdavau nė vieno spektaklio, galėjau išvardyti visus atlikėjus, eiles, parterius, teatras tapo mano namais. Į vaikų namus grįždavau tik pernakvoti.

– Ar jaučiate nuoskaudą, kad neaugote visavertėje šeimoje?

– Nuoskaudos nejaučiau, nes nežinojau, kaip gali būti kitaip. Aš visą gyvenimą mačiau ne mamą ir tėvą, o auklėtojas, žinojau, kad valgyti paduodama tuo pačiu laiku, patalynė yra keičiama tam tikru laiku, maudomasi, žiūrima televizorių ir einama miegoti – irgi nustatytu.

Ne nuoskaudą, o netekties skausmą jaučiau išsiskirdamas su vaikų namų direktore Kazimiera Motiejaitiene. Ji išlaikydavo atstumą, bet jaučiau jos artumą, mane visuomet motiniškai globodavo, užstodavo, sakydavo: aš tave išauginsiu ir būsi padorus čigonėlis. Sutapo taip, kad panašiu metu ji išėjo iš darbo ir man reikėjo palikti vaikų namus. Prisimenu tą dieną: visi vaikai išvažiavo prie jūros, aš – vėliau. Ilgai su ja kalbėjome apie šį gyvenimo tarpsnį, nusistebėjo, koks aš užsidegęs muzika, perspėjo, kad nepasiklysčiau. Apsikabinome, pasibučiavome, davė 20 litų (tai man buvo tikrai nemaži pinigai) ir aš išvažiavau. Grįžęs jos jau neradau. Iš didelio apmaudo net parašiau porą eilėraščių apie tą netektį. Ir tąkart, kaip ir daugeliu kitų atvejų, muzika man padėjo išgyventi. Yra tokia Cesare Bixio daina „Mamma“ ir joje tokia eilutė: „Mama, šiandien tavo galvą baltą norėčiau glausti prie savo širdies.“  Raudojau miškelyje – tai gali atrodyti nesuprantama, bet netekau žmogaus, kuris visą gyvenimą buvo šalia.

– Kokių šviesių prisiminimų turite iš vaikų namų?

– Vaikų namuose buvo apgailėtinų, apverktinų dalykų, kuriuos būtų galima analizuoti kaip prasčiausias psichologines formules. Bet pirmiausia tai buvo mano namai iki pat pilnametystės – tai jau šviesu, aš juose jaučiausi laimingas. Man šis periodas buvo gyvenimo pamoka. Be to, palyginti su daugeliu romų šeimų, kurios gal nėra adekvačios auginti vaikus, mano gyvenimas buvo labai geras. Šiandien aš džiaugiuosi, kad augau vaikų namuose.

– Išėjimas iš vaikų namų paprastai lyginamas su išėjimu į nežinią, tai ne vienam tampa pražūtinga. Kur patraukėte jūs?

Vaikų namuose buvo apgailėtinų, apverktinų dalykų, kuriuos būtų galima analizuoti kaip prasčiausias psichologines formules. Bet pirmiausia tai buvo mano namai.

– Iš vaikų namų man reikėjo išeiti būnant dar vienuoliktoje klasėje. Išsikrausčiau ir kitą dieną lyg niekur nieko ėjau į mokyklą. Buvo labai sunku vienam atsidurti dėžutėje.

Iš pradžių išsinuomojau butą, paskui gavau socialinį būstą – bendrabučio kambarį su patogumais. Už įsikurti skirtus pinigus susiremontavau jį, kaip galėjau, pasikeičiau langus, duris. Džiaugiuosi, kad teko tai patirti ne dvyliktoje klasėje, kai prasidėjo pasiruošimas egzaminams.

– Jums niekada neteko būti globojamam?

– Nuo dvylikos metų turėjau savotišką globėją, su kuria iki šiol bendrauju. Tik ji nenori būti paviešinta. Ji dirbo vaikų namuose, neįsiliejo į kolektyvą, mane visuomet užstodavo, atsisakydavo šnipinėti, skųsti. Vėliau ji ateidavo pas mane į vaikų namus, atnešdavo pavalgyti, duodavo pinigų, padrąsindavo, kad esu gabus, kad negaliu pasiduoti ir turiu eiti į priekį. Pasiimti manęs į namus nebuvo galimybės, nes jos vyras tam priešinosi. Dėl manęs ji susipyko su savo giminėmis, šeima. Tai man labai brangus žmogus ir be jos daugelio dalykų mano gyvenime nebūtų. Ji ir kaip mama, ir kaip draugė.

– Kas jus labiausiai skaudindavo?

– Vaikų namuose visuomet girdėdavau: kas iš to čigono bus? Mano globėjos teta buvo vaikų namų direktorė, ir ji net parašė: čia bedvasis čigonas, kam tu jį globoji? Man buvo ir skaudu, ir keista – kaip galima vieno vaiko taip nemylėti ir trenkti žemyn, o tuo pat metu kitą vaiką apkabinti. Jei žmogus negali mylėti vieno, negali mylėti ir kito. Jei jis jaučia neapykantą tau, tai ji nedingsta staiga – gyvena jo širdyje. Aišku, vėliau supratau, kad žmonių būna dviveidžių. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad žmones reikia pamilti visus. Kai niekam nejauti pykčio, neapykantos, tuomet tavo paties gyvenimas nušvinta. Baigęs bakalauro studijas, nuvežiau globėjai parodyti diplomą. Ir saugau širdyje jos kažkada man parašytus sveikinimo žodžius: „Aš pažinau karalių tavyje“.

– Ką manote apie vaikų namus šiandien?

– Puikus dalykas. Tik jei būčiau vaikų namų direktorius, niekada nepriimčiau į darbą jauno žmogaus – 23–25 metų, tegu ir diplomuoto, bet nežinančio, ką vaikui duoti. Tarp tokių aš būdavau auklėtojas – mane net vadindavo vicedirektoriumi, ir neleisdavau elgtis neteisingai. Man būdavo pikta grįžus į vaikų namus matyti ant palangių sėdinčias ir kažką apkalbinėjančias auklėtojas, kai vaikai vieni kitiems ant galvų lipdavo, mušdavosi. Buvo periodas, kai pykdavau, plūsdavau, bet globėja pamokė, kad kovoti galima ir gražiai surašant raportus. Apdovanoti vertos moterys buvo paprastos, kai kurios šeimininkutės – ir mokslų didelių nebaigusios, bet jos mylėjo mus, investavo į mus, negalvojo, kad esame nurašyti. Pirmiausia tiems vaikams reikia padėti ugdytis savivertę. Susiklosčius laimingoms aplinkybėms ir gerų žmonių dėka man pavyko tai išsiugdyti, bet tikrai labai dažnai būdavo gėda dėl savo padėties. Net ir šiandien gal dar išlenda senas įprotis – kariuomenėje nebuvau sakęs, kad užaugau vaikų namuose.

– Koks jūsų požiūris į alkoholį ir cigaretes?

– Per drumzliną vandenį nematai dugno. Jei esi alkoholikas, prasirūkęs, tai griauni savo dvasinę šventovę. Paauglys niekada nerūkiau, tik 19–20 metų buvo toks periodas. Mano gyvenime tam nėra vietos, bet kitaip mąstančių nesmerkiu.

– Kur dabar yra jūsų namai?

– Gyvenu Vilniaus statybininkų rengimo centro bendrabutyje, vienas suremontuotame kambaryje, turiu televizorių, internetą, bibliotekėlę – kaip puikiame viešbutyje. O Kaune manęs laukia  valstybės skirtas bendrabutis. Laukiu eilėje kito būsto, bet kažin ar sulauksiu – tikiuosi įsigyti savą.

– Ką šiandien laikote savo šeima?

– Kartą važiuojant autobusu kilo mintis: kur ir su kuo aš gyvenčiau, jei sirgčiau, pavyzdžiui, vėžiu? Mintyse radau du žmones: savo globėją ir draugą Marių, su kuriuo mokėmės konservatorijoje. Aš pas jį ir Kūčias, Kalėdas sutinku, nes daugiau neturiu kur. Pažintis su juo ir dvasinė bičiulystė mane labai pakeitė. Tai labai išprusęs žmogus, su juo galime ir diskutuoti giliomis temomis, ir vaikštinėti nekalbėdami. Pas Mariaus šeimą nuvažiavau tik prieš penkerius metus – tąsyk jis užklausė, kur švęsiu Velykas. Atsakiau, kad vienas namie, o jis pasiūlė atvažiuoti į svečius. Gal taip būna gyvenime – jei neturi šeimos, tai vis tiek vienaip ar kitaip ji duodama.

– Bendraujate su romų tautybės žmonėmis?

– Ieškojau savo šaknų, nes motina mane kartais aplankydavo, bet apie tėvą nieko neatskleidavo. Vienomis esu patenkintas, kitas verčiau nutylėti, bet nesmerkiu. Šiek tiek užsiėmiau edukacine veikla su romų vaikais. Turiu svajonę kada nors su romais rengti rimtą kultūrinį projektą. Maskvoje yra čigonų teatras „Romen“ ir dabartinis jo vadovas Nikolajus Sličenka kalbėjo norintis čigonų kultūrą iš barų perkelti į teatrą. Norėčiau bent turą po Lietuvą surengti su normalia kultūrine programa, parodyti, kad romai yra muzikalūs, talentingi ir tiesiog žmonės, o blogų pavyzdžių yra kiekvienoje tautoje.

Noriu darnios šeimos, vaikų, namo – tegu tai būna vadinama socialinio roboto gerove. Ateina metas, kai norisi žiūrėti pro langą ir būti švariam viduje.

– Kaip manote, kodėl romams nesiseka pritapti mūsų visuomenėje?

– Mūsų visuomenės socialinis modelis yra baigti mokyklą, gauti vairuotojo pažymėjimą, po to universitetas, vedybos – stereotipas, kuris gali įtalpinti į rėmus. Romams socialinis robotas nereikalingas, bet tai reiškia, kad nėra darbo, taigi – ir namų, maisto, taigi jie renkasi alternatyvą. Romų vertybės gražios, bet dažnai nukrypsta į užribį. Problema ir ta, kad mes norime, jog romai būtų tokie kaip visi. Gal kažkam pasirodys neteisinga mintis, bet man atrodo, kad įdiegti globalaus pasaulio vertybes romams turime padėti mes – jei nenorime opios problemos, kurią galvojama išspręsti kažką nugriaunant. Senosios kartos jau nepakeisi, darbo nesurasi, bet investuoti reikia į vaikus. Gal vaikas sugrįš į tą pačią aplinką, kurioje parduodami narkotikai, bet turės su kuo palyginti, ir galės pasirinkti. Blogiausia – neturėti pavyzdžio ir nesuprasti, kas yra gerai, o kas – blogai. Aš žinojau, kas yra nemeilė, bet sužinojau, ką reiškia būti mylimam. Ir norėjau eiti į meilės pusę.

Romams labiausiai trūksta mokslo, mokyklos, kurioje dirbtų išsilavinę žmonės, iš tiesų norintys padėti. Mūsų vidurinio lavinimo programa tinka gal 40 proc. vaikų apskritai. O juk būtų galima naudoti M.Montessori, Suzuki metodus. Pagalvoju, gal Dievas mane siuntė parodyti pavyzdį. Gal nors vienas iš šimto pagalvos – štai romas, kuris mokslus baigė, kuriam sekasi, ir aš eisiu mokytis.

– O kodėl pačiam netapus mokytoju?

– Esu dirbęs vaikų stovyklose, edukaciniuose projektuose. Su vaikais puikiai sutariau ir tikrai galvoju apie darbą mokykloje, o mano svajonė – dėstyti akademijoje.

Manau, mokykloje pirmiausia reikia ugdyti asmenybę, pastebėti kiekvieno vaiko talentus, o tai kainuoja daug laiko. Gal žinodama, kad tavo talentas – muzika, mokytoja nekiš per prievartą kitų dalykų, užteks bendrosios programos. Gal kitas vaikas gabus medžio darbams – ir tegu eina toliau technologijų mokytis, o trečias – gabus kompiuterininkas ar sportininkas. Mokytojo tikslas turėtų būti nukreipti vaiką ten, kur jo kelias.

Mokyklose reikia naujo vėjo, bet nereikia visko keisti iš pagrindų. Jauni mokytojai turėtų įsilieti, perimti iš senų metodų tai, kas gera, ir pritaikyti savus. Bet pirmiausia reikia žmonių, kurie yra suinteresuoti pokyčiais ir žiūri į vaiką kaip į savą.

– Ką jums reiškia žodis „laimė“?

– Aš laime vadinu savo susikurtą vidinę darną, harmoningą gyvenimą. Mano taktika – eiti į gėrį per Dievą, per kovą su savimi. Pradedant nuo fizinės mankštos atsikėlus ryte, pabėgiojimo – kad organizmas būtų pasiruošęs darbui. Kalbant apie dvasinę kovą, labai padeda Dešimt Dievo įsakymų – tai apsauga, kad neatidarytum blogio durų. Pavyzdžiui, vogdamas ne tik fiziškai pavagi, bet ir meluoji, gal ir žudai – gal kitam tai reiškia mirtį. Stengiuosi laikytis tos dvasinės ir fizinės taktikos, kad mano harmonijos vibracijos dažnis būtų kuo aukštesnis.

– Esate pasvarstęs apie emigraciją?

– Anglijoje du mėnesius ploviau langus. Susiradau daug klientų, ir jei būčiau likęs, šiandien jau tvirtai ant kojų stovėčiau. Neslėpsiu – buvo šmėstelėjusi mintis likti. Bet kartą nuėjau į parką, prisėdau pavalgyti ir supratau, koks aš pats sau esu šlykštus, jei turiu minčių dėl kažkokio pinigėlio mesti dainavimą. Dainavimas yra daugiau ir aukščiau, svarbiau už pinigus. Kartu supratau, kad nedainuoju taip tobulai, kaip tobulai išmokau plauti langus, bet labai noriu to pasiekti.

– Kokios svajonės jūsų horizonte?

– Noriu darnios šeimos, vaikų, namo – tegu tai būna vadinama socialinio roboto gerove. Ateina metas, kai norisi žiūrėti pro langą ir būti švariam viduje. Ir, žinoma, didžioji svajonė – dainuoti. Aš dainuosiu operoje – žinau ir siekiu to. Mano svajonė – „La Scala“, „Metropolitan“, bet tikrai nejausčiau nusivylimo dainuodamas Vilniaus operos ir baleto teatre ar mažesniuose kitų miestų teatruose.

A. Janutas: jis dešimt žingsnių priekyje

Jis karštas, degantis, emocingas, temperamentingas – tai iš dalies trukdo akademiškai dainuoti, bet dainuojant kai kurių žanrų kūrinius tai didžiausias pranašumas.

Gopalas – netradicinis studentas, laužantis stereotipus. Kitus reikia skatinti dainuoti, jausti, o jis iš tų, kurie dešimt žingsnių priekyje. Jis karštas, degantis, emocingas, temperamentingas – tai iš dalies trukdo akademiškai dainuoti, bet dainuojant kai kurių žanrų kūrinius tai didžiausias pranašumas. Kitaip sakant, tai išties nepatogus studentas. Kiti mano, kad dėstytojas nuspręs, ką daryti, kaip dainuoti, atliksi – ir gerai, o Gopalas visada turi daug klausimų, kurie kartais verčia iš koto. Labai apsiskaitęs kalbant apie specialybę, žino net perteklinių dalykų – ne tik daugybę operos dainininkų, bet ir jų balsus atpažįsta iš poros garsų. Kai kuriems studentams duodi sąrašą dainininkų, kuriuos jiems vertėtų paklausyti, o jam reikia sakyti, kurio gal nereikėtų klausyti ir pernelyg apsikrauti.

Tai psichodelinis dainininko tipažas. Pas mus tokių buvo mažai, jam reikia tik temperamentą suvaldyti. Gopalas puikiai dainuoja operetes – nieko mokyti nereikia ir pats gali pasimokyti. Tai jau įgimta. Prie viso to galiu pagirti, kad labai gerai kalba itališkai.

Pykčių, žinoma, būna, juokauju, kad kas pilnatį užeina, jei ne dažniau, bet visada susitaikome.

Sakyčiau, Gopalas jau dabar yra pasirengęs dainuoti mažuose teatruose, kur nėra labai didelių erdvių: Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje. Savo balsu jis atlaikytų bet kurį jų repertuarą. Didžiausioms scenoms – dar ankstoka. Dėl to man gaila jaunimo, kad taip ilgai reikia laukti, ilgai mokytis – kaip gydytojui.

Televizija akademinės muzikos atstovui nėra blogis, jei ja geram tikslui pasinaudoji, o ne norėdamas įsiteikti kažkuriai publikos daliai kelnes mauniesi ar ragus kabiniesi, bet talentingai padainuoti negebi. Protingas žmogus bet kur gero pasisems, o kvailys bet kurioje scenoje žlugs. Pavyzdžių, kad galima suderinti ir akademinę muziką, ir šou, yra nemažai. Dabarties – prancūzų tenoras Roberto Alagna, kuris ir „La Scala“, „Metropolitan“ scenose pasirodo, ir lengvo žanro dainas atlieka. Pas mus „Tris tigrus“ mylėjo, bet tokios muzikos didelio poreikio lyg ir nėra. Luciano Pavarotti, Placido Domingo ir Jose Carrero laikais buvo ir daug geresnių dainininkų, bet laimėjo tie, kurie buvo televizijoje. Tarkim, Lady Gaga galima mėgti arba ne, bet jos talentas nenuginčijamas – fantastiškas lygis, kai ji dainuoja džiazą su garsiausiais pasaulio džiazo muzikantais. Arba Barbra Streisand.

Kartu užjaučiu ir LNK projekto prodiuserius, kuriems paprasčiau būtų kitokį, paprastesnį, numerį parodyti. O Gopalo problema  projekte viena – siauras pasirinkimas, nes dauguma žiūrovų neatpažįsta vieno ar kito atlikėjo, kurį jis galėtų įkūnyti.

Be amo komisiją palikęs vaikinas ne mažiau pribloškia ir savo gyvenimo aprašymu, kuris neabejotinai gali įkvėpti TV žiūrovus. 24-erių jaunuolis, užaugęs Kauno vaikų namuose, šiuo metu yra pirmo kurso magistro studentas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Be klasikinio vokalo studijų, Vilniuje, profesinio rengimo centre, mokosi elektriko specialybės, o savaitgaliais dar keliauja į Kauną, kur mokosi Stasio Raštikio puskarininkių mokykloje.

„Gal kažkas iš manęs pasisems stiprybės, supras, kad ne viskas gyvenimo kelyje yra bloga, kad būna ir labai gražių dalykų. Net blogame gali įžvelgti ir gera“, – sako Gopalas, neslepiantis, kad svajoja apie „La Scala“ sceną.

Aš noriu būti ne žvaigžde, o dainininku, meistru, išmanančiu savo amatą taip tiksliai, kaip elektrikas geba suvesti tinkamą įtampą.

– Ką akademinės muzikos atstovas veikia televizijos šou?

– Dar tik pati projekto pradžia, ir jei ji tęstųsi, būtų labai malonu – džiaugčiausi, net jei tai tebūtų trumpalaikis suspindėjimas. Bet esu čia ne todėl, kad save iškelčiau, o kad suteikčiau džiaugsmo kitiems, kad kažkam galėčiau būti pavyzdžiu. Televizija man – ir būdas perteikti savo žinią.

– Kokią žinią norite paskleisti?

– Mano tikslas – nešti žmonėms šviesą, kad jie pažvelgtų gyvenime į gilesnius dalykus. Norėčiau ir linkėčiau, kad žmonės suprastų tai, apie ką kalbėjo Arthuras Schopenhaueris: kad laimės nėra ir neverta jos vaikytis, jei nori jos – negausi. Man patinka frazė: visą gyvenimą derinau instrumentą koncertui, bet nesupratau, kad tai ir buvo mano koncertas. Laimė yra ėjimas jos link. Laimė yra tuomet, kai esi švarus savo vidumi.

– Ar dainuojate nuo vaikystės?

– Taip. Tik koks gali būti vaikas – temperamentingas, neturintis nei tėvo, nei mamos, kurie parodytų gyvenimo stuburą? Kaip matai, taip eini per gyvenimą... Aš visada daug dainuodavau, už tai ir pastabų daug gaudavau. Ačiū Dievui, turėjau gyvenime lemtingų žmonių, kurie mane tinkama linkme nukreipdavo, kurie pastebėjo mano talentą. Labai apgailestauju, kad nuo vaikystės nelankiau muzikos mokyklos, negrojau fortepijonu – tas labai padeda ateičiai. Mano kelias į muziką buvo ilgas ir painus, bet tik studijuodamas akademijoje supratau, kur įsivėliau.

– Televizija jaunus žmones vilioja galimybe išgarsėti – kur kas greičiau nei šlifuojant vokalą. Jus – tai pat?

– Geras paveiksliukas sklinda feisbuke: du žmonės kasasi deimantų link. Vienas jau beveik prisikasė, bet trūko kantrybė ir apsisukęs išėjo su kirtikliu. Į sunkaus darbo pabaigą visuomet entuziazmas mažėja, o kartais atveri tą lobyną ir supranti, kad visai ne to reikėjo. Taip kažkas, gavęs šlovės televizijoje, nesugeba įvertinti savo darbo. Manęs tokie triukai neveikia, nes žinau savo kelią, žinau, kaip jį radau. Man šlovės nereikia – tiesiog gera, kad galiu suteikti džiaugsmo klausytojui, kad ir mažoje salėje.

– Manote, kad esate atsparus sužvaigždėjimui?

Esu dėkingas visiems – ir tiems, kurie palaikė, ir tiems, kurie atstūmė, ir tiems, kurie niekino, – už gyvenimo paskaitą.

– Man keista, kai žmogus neįvertina darbo, galimybių ir pradeda iš savęs pūsti burbulą: autografai, dėmesys, sužvaigždėjimas. Taip, dėmesys malonus, aš irgi džiaugiuosi, kad galiu būti kitiems įdomus, kartu žinau, kad egoizmas ateina tyliai, subtiliai ir reikia su juo kovoti.

– Nenorite būti žinomas dainininkas?

– Dainavimas apima tiek daug, tiek visko, kad pasakyti, jog esu dainininkas, dar neapsiverčia liežuvis. Aš noriu būti ne žvaigžde, o dainininku, meistru, išmanančiu savo amatą taip tiksliai, kaip elektrikas geba suvesti tinkamą įtampą. Ir norėčiau žmogui, ateisiančiam pas mane mokytis, galėti padėti ne tik vokaliai, bet ir dvasiškai. Aš pats esu dėkingas savo pedagogams, kad į mane žiūrėjo ir per dvasinę prizmę – kaip į asmenybę.

– Kas jus motyvuoja, veda į priekį?

– Dabar jau aš pats – žinau savo tikslus, žinau savo kelią ir juo einu, o anksčiau vedė ir noras tiems, kurie sakė nematę 12 klasių baigusio čigono, įrodyti, kad galiu ne tik tai. Ne tik baigiau mokyklą, bet ir labai gerai baigiau bei toliau sėkmingai studijuoju. Bet esu dėkingas visiems – ir tiems, kurie palaikė, ir tiems, kurie atstūmė, ir tiems, kurie niekino, – už gyvenimo paskaitą. Gal atrodė, kad kažkas darė man bloga, o išties padarė gera – be to gal nebūčiau pasukęs į muziką. Jokių nuoskaudų nejaučiu ir manau, kad jos mane stabdytų.

„Mes – vieno kraujo“ – sekmadienį 19.30 val. per LNK.