Lygis vis dar aukštas

„Infliacija, pernai ir šių metų pradžioje dominavusi ekonominių temų trejetuke, šiemet užleido pozicijas kitoms temoms, nes liepsnos užgesintos, bet akylos stebėsenos dar kurį laiką reikės“, – spaudos konferencijoje sakė LB valdybos pirmininkas.

„Padėtis stabili, tiekimo grandinių įtampa atslūgusi, maisto žaliavų kainos smuktelėjo, išlieka, net jei aukštokos, bet stabilios. Energijos išteklių kainos įsiplieskus konfliktui Viduriniuose Rytuose šiek tiek suvirpėjo, bet nuo ankstesnio lygio reikšmingai nepasikeitė“, – pridūrė jis.

G. Šimkus pastebi, kad kainų lygis Lietuvoje maždaug pusmetį nebesikeičia, infliacija sparčiai nusirito žemyn ir lapkritį viršijo vos 2 proc. Visgi, anot jo, reikia įvertinti ir tai, kad kainos lyginamos su tomis, kurios pernai buvo didžiausios.

Pasak LB vadovo, kainų lygį mažins žemesnės nei šiemet energijos kainos, o infliaciją labiausiai skatins brangsiančios paslaugos ir pramonės prekės. Be kita ko, G. Šimkaus teigimu, grynoji infliacija, nors ir mažėja, išlieka triskart didesnė už bendrąją.

„Bendrosios infliacijos greitis stabilizuojasi, grynoji infliacija taip pat išsikvepia, praranda pagreitį. Riekia pripažinti, kad lygis išlieka gana aukštas. [...] Įvertinę suminę įtaką, numatome, kad grynoji infliacija ir toliau slops, bet išliks didesnė negu bendroji“, – sako G. Šimkus.

LB prognozuoja, kad metinė infliacija šiemet sieks 8,8 proc., o kitais metais turėtų sumažėti iki 2,5 proc. 2025-aisiais laukiama 2,5 proc. vidutinės metinės infliacijos, 2026 m. – 2,4 proc.

Tiesa, Eurostatas skelbia, kad suderinta metinė infliacija Lietuvoje lapkritį buvo žemesnė nei vidutiniškai ES šalyse. Lietuvoje infliacija siekė 2,3 proc. Didžiausia ji buvo Čekijoje (8 proc.), toliau rikiavosi Vengrija (7,7 proc.).

Visoje ES kainos per metus padidėjo vidutiniškai 3,1 proc., o vien euro zonoje – 2,4 proc.

Kitų metų Lietuvos starto pozicija yra silpnoka. Dabartiniais duomenimis, eksporto pokytis tik menkai prisidės prie bendro pyrago didinimo.

Neįprasta situacija

Rugsėjį prognozuota, kad Lietuvoje 2023 m. kainos augs 8,8 proc., o 2024 m. – 2,6 proc. LB pateikti duomenys rodo, kad gyventojų pajamos auga sparčiau nei kainos – šiais metais paaugo apie 12,2 proc., o 2024 m. augs dar 9,4 proc.

Privatus vartojimas susitraukė 1,7 proc. – iki 2019 m. lygio, bet prognozuojama, kad 2024 m. augs apie 2,4 proc.

LB valdybos pirmininkas pastebi, kad tai sukuria netvarią situaciją, kai kylant gamybos kaštams krenta įmonių pajamos. Tokia situacija, anot jo, gali sukurti iššūkių įmonių konkurencingumui.

„Gana neįprasta ir, švelniai tariant, ne itin perspektyvi situacija, nes šiuo metu realusis darbo užmokestis kyla sparčiau, negu kainos. Vadinasi, darbo sąnaudos auga spartesniu tempu nei įmonių pajamos. Tad darbo našumas mažėja. Toks spaudimas [...] vienu metu gali kelti iššūkių ir pavienių įmonių, ir visos rinkos konkurencingumui“, – spaudos konferencijoje teigė G. Šimkus

Lietuvos eksportas 2024 m. turėtų augti 0,5 proc. Šiemet patyrėme 5,3 proc. nuosmukį. LB praneša, kad didžiausios ekonominės veiklos – pramonės – rodikliai nebekrinta, užsakymų nebemažėja, o visos apdirbamosios gamybos mastai rugpjūtį–spalį padidėjo apie 2,6 proc.

Vis dėlto G. Šimkus tokią poziciją, ypač eksporte, laiko silpna. Tuo pat metu jis teigia, kad, nors vartotojai išlieka atsargūs, 2024 m. ekonomiką išjudinti gali būtent privatusis vartojimas.

„Kitų metų Lietuvos starto pozicija yra silpnoka. Dabartiniais duomenimis eksporto pokytis tik menkai prisidės prie bendro pyrago didinimo“, – apibrėžė LB vadovas.

„Erdvės ir prielaidų vartojimui atsigauti yra, jas patvirtina padėtis darbo rinkoje, čia žinios yra geros“, – pridūrė jis.

LB duomenimis, nedarbo lygis Lietuvoje nepasikeitė – 2023 m. siekia 6,7 proc., o 2024 m. sieks 6,5 proc.

Institucija prognozuoja, kad investicijos, 2023 m. išaugusios 8,6 proc., 2024 m. augs 4 proc. Augimą nulėmė ketvirtadaliu didesnės lėšos iš ES fondų. Jos, anot LB, didina valdžios ir privataus sektoriaus investicijas ir gausina statybos darbų apimtį.

Palūkanų normų miražai

G. Šimkus tvirtina, kad rinkų lūkesčiai dėl to, jog jau artimiausiu metu Europos Centrinis Bankas (ECB) galėtų mažinti palūkanų normas, yra pernelyg optimistiški.

„Buvo pozityvios informacijos kainų augimo prasme, nustebino lapkričio skaičiai, bet, jeigu pasižiūrėtume į ECB makroekonomines projekcijas, pamatytume, kad vidutinių perspektyvų situacija ne taip smarkiai ir pasikeitė“, – teigė G. Šimkus.

„Manau, kad rinkos lūkesčiai yra pernelyg optimistiški. Kad tokie lūkesčiai išsipildytų, makroekonominė informacija turėtų pozityviai nustebinti kainų augimo prasme. Jei tokio siurprizo nebus, lūkestis apie ankstyvus ir greitus palūkanų normų sumažinimus gali būti perdėm optimistinis“, – tvirtino jis.

G. Šimkus aiškina, kad rinkose teigiamus lūkesčius kelia istoriniai duomenys ir bandymai nuspėti centrinių bankų elgesį ekonominės raidos kontekste, tačiau tai nebūtinai turi atitikti ateities scenarijų.

„Rinkos lūkesčiai atspindi istorinius duomenis ir tai, kokia ekonomikos raida galėtų būti ateityje. Tuo remiantis, bandoma nuspėti, kaip šiame kontekste galėtų veikti centriniai bankai“, – sako LB valdybos pirmininkas.

„Rinkos dalyviai nėra stabilūs. Jeigu dabar pasižiūrėtume į rinkos dalyvių lūkesčius arba palūkanų normų kreives, kitus rinkos dalyvių nuotaikas atspindinčius dalykus ir palygintume, kokie jie buvo spalio mėnesį, matytume labai reikšmingą skirtumą“, – pažymėjo jis.

ECB valdančioji taryba praėjusią savaitę nusprendė visų trijų pagrindinių palūkanų normų nekeisti.

Pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma ir palūkanų normos naudojantis ribinio skolinimosi ir indėlių galimybėmis nesikeis, atitinkamai bus 4,5 proc., 4,75 proc. ir 4 proc.

Kaip pastebima ECB pranešime, nors pastaraisiais mėnesiais infliacija sumažėjo, tikėtina, kad artimiausiu laikotarpiu ji trumpam vėl padidės.

Prognozuojama, kad kitais metais infliacija nuosekliai mažės, o 2025 m. priartės prie siekiamo 2 proc. lygio.

ECB vadovė Christineʼa Lagarde tvirtino, kad valdančioji taryba visiškai nediskutavo apie palūkanų normų mažinimą. Ji perspėjo, kad kovoje su infliacija pinigų politikos formuotojai turėtų išlikti budrūs.

Koncentracija ties EURIBOR

Neseniai LB inicijuotoje konferencijoje diskusiją apie būsto rinkos tendencijas moderavęs įmonės „Realdata“ vadovas, NT rinkos ekspertas Arnoldas Antanavičius tos pačios konferencijos metu atliko momentinę apklausą. 389 dalyviams jis uždavė klausimą, koks įvykis labiausiai paskatintų pirkti būstą jau šiandien. Pasirodo, kad žmonės labiausiai laukia EURIBOR bazinės palūkanų normos kryčio. Kiek mažiau šiame kontekste jie vertino potencialų būsto kainos mažėjimą, atlyginimų augimą, karo pabaigą Ukrainos pergale ir garantiją, kad būstas kasmet brangs 3 proc.

Anot A. Antanavičiaus, tai tik įrodo jo paties anksčiau iškeltą hipotezę, kad būsto rinkoje emocijos dažnai lemia daugiau nei racionalūs skaičiavimai. „Apie tai jau seniai kalba ir patys brokeriai – labai daug įtakos sprendimui daro tai, su kokia emocija ateina potencialūs pirkėjai, su kokia emocija išeina, o turto savybės lieka jau antrame plane“, – teigia A. Antanavičius.

Jo vertinimu, prognozės, kad bazinės palūkanų normos mažės jau kitais metais, iš tiesų gali turėti nemažai įtakos pozityvioms nuotaikoms rinkoje: „Bent jau pirmos indikacijos rodo, girdint kai kurių brokerių pasisakymus, kad jie sulaukia daugiau apžiūrų, daugiau skambučių, daugiau intereso iš potencialių pirkėjų pusės.“

Vis dėlto objektyviau vertinti situaciją bus galima pamačius visą lapkričio ar net gruodžio statistiką. Tada ir bus galima plačiau diskutuoti, ar vangesnis NT pirkimo ir pardavimo laikotarpis tęsis, ar vis dėlto bus fiksuojamas realus rinkos atsigavimas. „Žinutė apie kitais metais potencialiai krintančias palūkanų normas gali suveikti kaip akstinas ir stimulas pradėti jau dabar aktyviau dairytis į būsto rinką tiems pirkėjams, kurie galbūt šiek tiek lūkuriavo, kurie nori arba turi poreikį nusipirkti, bet galvoja palaukti, pasiderėti, laukia, gal kainos dar mažės, ir niekur neskuba“, – išskiria ekspertas.

A. Antanavičius pažymi, kad daugiausia respondentų minėtoje apklausoje teigė, jog jiems užtektų, kad EURIBOR sumažėtų 2 proc., ir tai jau būtų veiksnys, kuris paskatintų pirkti nekilnojamąjį turtą. „Vadinasi, nėra labai didelio atotrūkio, ko laukia pirkėjai ir kur dabar yra sustojusi rinka. Nėra taip, kad pirkėjai sakytų, jog mes laukiame 30 proc. kainų korekcijos ir tik tada bandysime pirkti būstą“, – aiškina jis.

Praradimai: anot A. Antanavičiaus, pakilusios palūkanų normos labiausiai paveikė nuosavų namų rinką – sandorių aktyvumas labiausiai krito būtent šioje būstų kategorijoje. / I. Gelūno / BNS nuotr.

JAV pavyzdys

Palūkanų kilimo ir kritimo klausimai šiuo metu aktualūs visame pasaulyje. Pavyzdžiui, JAV Federalinė rezervų sistema (FED) šioje perspektyvoje maždaug pusmečiu žengia į priekį – anksčiau nei Europos Centrinis Bankas (ECB) pradėjo didinti palūkanų normas, anksčiau nustojo jas ir kelti, o pastarieji duomenys rodo, kad trečią ketvirtį būsto kainos šiek tiek padidėjo, nors prieš tai buvo fiksuojami keli ketvirčiai kritimo.

„Sustojus palūkanų kilimui, matome, kad yra įvykęs kainų atšokimas. Galbūt tai momentinis efektas, galbūt kitą ketvirtį matysime kitokią situaciją, bet palūkanų normų sustojimas iš karto žmonėms siunčia žinutę, kad galbūt sunkieji laikai baigėsi. Nežinojimas, tikriausiai, yra pagrindinė problema, kurianti prastesnę emociją, kai žmonės tiesiog galvoja, o kiek dar gali didėti palūkanų normos, ir kol jos praktiškai nepradeda mažėti arba bent jau nesustoja, ta baimė išlieka, todėl pirkėjų laukimas irgi suprantamas“, – sako A. Antanavičius.

Tiesioginę JAV rinkos judėjimų įtaką Lietuvoje galbūt ir sunku įžvelgti, mat situacija netapati 2008–2009 m. kriziniam scenarijui. Tačiau kai JAV sustojo palūkanų normų kilimas ir atsirado signalų, kad jau  pasiektas pikas, tai kaipmat atsispindėjo vadinamojoje kainų atšokimo statistikoje ir tikėtina, kad kažkas panašaus vyks ir Lietuvoje, nes Europa daugiau ar mažiau atkartoja JAV rodomus pavyzdžius.

„Tačiau kainų atšokimo ir pas mus galbūt nereikėtų tikėtis, vis dėlto, palūkanos yra skausmingos. Tačiau kokiems nors kritimams arba griūtims irgi nebelieka priežasčių. Optimizmas gali įnešti ir naujų vėjų į NT rinką“, – teigia A. Antanavičius.

Vis dar laukia eilėje

Statybų kompanijos „YIT Lietuva“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas taip pat sako, kad tikėjimo ateitimi laipsnis neabejotinai auga. Anot jo, šiuo metu žmonės Lietuvoje yra tarsi pasiruošimo būsenos – NT rinka labiau laukia, nei snaudžia.

Vis dėlto, pasak vienos didžiausių šalies statybų įmonių vadovo, šiemet daug projektų nebuvo pradėta. „Jei įsivaizduotume, kad nepradėti projektai yra kaip sandėlis, jis tikrai nemažas. Kai pernai prieš karą ir visas pasiutpolkes žmonės pirkdavo butą, jie pas notarus pasirašydavo preliminarias sutartis ir bankai priimdavo palankius sprendimus jų atžvilgiu išduoti kreditą. Dabar bankai daug kam neišdavė kredito, šie žmonės buvo, kaip sakoma, kaip pakabinti, ir čia kalbame apie tuos asmenis, kurie skaičiuoja kiekvieną eurą“, – sako K. Vanagas.

Tačiau tas segmentas, kuris gauna didesnes pajamas, geriausių būstų, pavyzdžiui, su vaizdais į Kauno pilį ar Nemuno ir Neries santaką, kantriai laukia, nes norint tokio buto tenka stoti į eilę. „Jie išparduodami dar turbūt nepradėjus statybų darbų. Tačiau čia nėra nieko naujo – visais laikais turtingesni, matyt, naudojasi bankų paskolomis, perka už savus pinigus. Tas segmentas nė kiek nesustojo“, – dalijasi K. Vanagas.

Aktyvumas: K. Vanagas sako, kad nauji prabangesni būstai išperkami dar nepradėjus jų statybos darbų, todėl ir kainų mažinti šiame segmente neskubama. / E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Jautriausia grupė

Pakilusios palūkanų normos labiausiai paveikė nuosavų namų rinką – sandorių aktyvumas labiausiai krito būtent šioje būstų kategorijoje. A. Antanavičius susidariusią situaciją aiškina labai paprastai – dažniausiai tai yra sumos atžvilgiu brangiausias pirkinys. „Norint nupirkti namą kartais reikia turėti tiek pinigų, kiek užtektų dviem butams nupirkti. Aišku, butas butui nelygus – butas miesto centre gali būti brangesnis už namą, bet tai jau yra kitas segmentas“, – akcentuoja NT rinkos ekspertas.

Tačiau jis pritaria K. Vanagui: brangesnių butų pirkėjai, kurie greičiausiai yra ne pirmo būsto pirkėjai, daugiau uždirbantys asmenys, kainų ūgtelėjimo iš esmės nepajuto. „Kalbant apie butus, labiau poveikį pajuto ekonominis segmentas, arba asmenys, perkantys butus, kurių vertė yra nuo 50 iki 150 tūkst. eurų, t. y. pirkėjai, kurie yra jautrūs palūkanų normų pakilimo aplinkai, jiems reikia paskolų, pajamos nedidelės, bet būsto poreikis yra, ir čia dažniausiai kalbame apie senos statybos butus. Dažniausiai perkantys pirmąjį savo būstą ir yra tie, kurie perka senos statybos būstus, o vėliau, gerėjant gyvenimo sąlygoms, augant pajamoms, bando juos keisti į naujos statybos arba erdvesnį būstą“, – pasakoja A. Antanavičius.

Jis taip pat pastebi, kad tiems, kam sudėtinga skolintis, į pagalbą atskuba tėvai, artimieji, bandydami papildomai laiduoti už paskolas. Pasak K. Vanago, daugiau kaip per 30 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų lėšų susitaupyti sugebėję tėvai iš tiesų padeda savo vaikams įsigyti pirmąjį būstą. „Kiti paveldi senesnį būstą, o galiausiai jį keičia naujesniu“, – priduria jis.

Kritęs būstų įperkamumas bene labiausiai paveikė būtent jaunus žmones, todėl kyla nuomojamų būstų rinka. „Kai žmogus negali įpirkti būsto, natūralu, jis pradeda nuomotis. Tačiau daug kas priklauso ir nuo valstybės kultūros, o lietuvaičiai visada labiau norėjo turėti nuosavą turtą nei nuomotis. Vokietijoje gal 80 proc. nuomojasi būstą, o pas mus, tikriausiai, 95 proc. turi nuosavą būstą ir tik maža dalis nuomojasi“, – išskiria K. Vanagas.

Brokeriai mėgsta pajuokauti, kad, rinkdamiesi kompiuterį arba telefoną, žmonės daugiau gilinasi į techninius parametrus nei pirkdami būstą. Į būstą jie ateina vedami emocijos – patinka, nepatinka.

Klaipėda atsilieka

Jei žvelgtume į tendencijas trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, aukščiausias kainų lygis išlieka Vilniuje, tačiau Kaunas pastaruosius metus sparčiai vijosi sostinę. „Tam buvo objektyvių priežasčių dėl darbo rinkos, gerėjančios ekonomikos, Kaunas pritraukė daug investicijų, užsienio įmonių. Natūraliai gerėjantis žmonių gyvenimas lėmė atspindį NT rinkoje, augo ir aktyvumas, ir kainos“, – sako A. Antanavičius.

Tačiau pagrindinis šalies uostamiestis vis dar šiek tiek atsilieka. „Klaipėda yra vienintelis iš šių trijų miestų, kur kainos dar nepasiekė buvusio lygio prieš krizę, o Vilnius ir Kaunas jau nužygiavo į priekį – dabartinės kainos apie 30 proc. viršija pakilimo piko metu buvusią kainą. Klaipėdai per šį kilimo ciklą nesisekė atgauti prarastų pozicijų, galbūt tai atspindi ir tam tikras ekonomikos perspektyvas: Vilnius, Kaunas pritraukia daugiau naujų gyventojų. Žinoma, Vilnius – didelis, ne vienus metus auga ir regionų gyventojų skaičius, dėl karo atvyksta  ukrainiečių, atvyksta baltarusių – didžiausi gyventojų srautai, ir tai labiausiai skatina paklausą. Tačiau atvykstantys srautai ir Kaune daro nemažą įtaką“, – įžvalgomis dalijasi A. Antanavičius.

K. Vanagas sako, kad Vilniuje ir Kaune kainos pastaruosius kelis mėnesius iš esmės yra stabilios, pokytis labai nežymus. Nors tiesa ir tai, kad kai kurių naujų butų projektų pirmines kainas teko šiek tiek pakoreguoti, tačiau tik minimaliai, ir rezultatas liko toks pats – geidžiamiausi nauji būstai išperkami dar net nepradėjus statybų darbų, todėl kainos mažinti neskubama net ir vangesnėje rinkos fazėje.

„Palyginti su nemažai metų, skaičių prasme parduodame tiek būstų, kiek 2018-aisiais. Ar 2018 m. buvo krizė? Turbūt ne. Ar 2021 m., kai pardavėme rekordinį butų skaičių, buvo kažkas išskirtinio? Taip, tiek 2020 m., tiek 2022 m. buvo didelė pirkimo psichozė: infliacija, pinigai dar buvo pigūs, kovidas, žmonės sėdėjo namie, suprato, kad turi per mažus būstus. Iki kovido sodybų ir sodų rinka buvo užmigusi, po kovido viskas keitėsi – ir antras būstas pajūryje šovė į viršų. Ar bus tokie laikai kaip 2021 m.? Galbūt kažkada ir bus, bet gal ne kitą mėnesį“, – svarsto K. Vanagas.

Pirkėjų rinkos etapas

Statybų plėtros ekspertai pastebi, kad nekilnojamojo turto pirkėjas darosi kiek reiklesnis – jei jau perka, atsižvelgia ir į būsto energinio efektyvumo klausimus, ir tvarumą, ar turės kur įkrauti savo elektromobilį, ar bus sandėliukas, kuriame galės laikyti dviratį.

Tačiau A. Antanavičius sako, kad daug kas priklauso nuo situacijos ir konteksto: „Kai buvo pardavėjų rinka ir į vieną būstą pretenduodavo penki arba daugiau pirkėjų, beveik nebuvo galimybių pasireikšti pirkėjo išmanumui ir atsakingumui. Dėl to, kad vyksta konkursas, pirkėjai turi labai mažai svertų, galimybių ko nors paprašyti, patikrinti situaciją. Pardavėjas tiesiog gali atsisakyti gaišti laiką su tokiu pirkėju ir pasirinkti bendrauti su tokiu, kuris užduos mažiau klausimų ir greičiau norės sudaryti sandorį.“

„Dabar, kai jau yra pirkėjų rinka, jie gali ramiau apžiūrėti patinkančius būstus ir nebėra vertimosi per galvą, skubos, dairymasis yra akivaizdesnis. Tačiau galbūt jis yra perėjęs į dvejonių, svarstymų fazę ir žmonės galvoja, ar verta, gal dar per brangu, gal dar kur nors kitur pasidairysiu“, – sako A. Antanavičius.

„Tačiau ir patys brokeriai mėgsta pajuokauti, kad, rinkdamiesi kompiuterį arba telefoną, žmonės daugiau gilinasi į techninius parametrus nei pirkdami būstą. Į būstą jie ateina vedami emocijos – patinka, nepatinka“, – neslepia NT rinkos ekspertas.

Tiesa, rinkoje vyrauja įvairios paslaugos, galima pasisamdyti ekspertų, kurie viską įvertins iš techninės perspektyvos, patikrins dokumentus, statybų kokybės, nusidėvėjimo situaciją ir atsakys į įvairius kitus klausimus, tačiau visa tai kainuoja. „Kartais matyti, kad žmonės, pirkdami būstą, čia mėgsta pataupyti – nežino, ar tikrai galiausiai tą būstą pirks, o visų apžiūrimų juk nepatikrinsi“, – pastebi A. Antanavičius.

Mažėja statybų sąnaudos

Nors naujo būsto kainos kristi nežada, Valstybės duomenų agentūra skelbia, kad statybos sąnaudų elementų kainos spalį, palyginti su rugsėju, sumažėjo 0,5 proc.

Didžiausią įtaką bendram kainų pokyčiui turėjo 1,4 proc. siekiantis darbo užmokesčio sumažėjimas. Mašinų ir mechanizmų darbo valandos kainos mažėjo 0,6 proc., statybinės medžiagos ir gaminiai atpigo 0,1 proc.

Gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba per mėnesį atpigo po 0,5 proc., pastatų remontas – 0,4 proc.

Tačiau per metus – spalį, palyginti su 2022 metų spaliu, – statybos sąnaudų elementų kainos padidėjo 2,3 proc.

Tai lėmė vidutinio valandinio darbo užmokesčio (18,8 proc.), mašinų ir mechanizmų darbo valandos kainos (5,2 proc.), pridėtinių išlaidų (0,3 proc.) padidėjimas, statybinių medžiagų ir gaminių kainų sumažėjimas 3,4 proc.

Pastatų remontas per metus pabrango 8,2 proc., gyvenamųjų pastatų statyba – 5,6 proc.

„Europos Centrinis Bankas ir JAV Federalinių rezervų sistema – abu didieji centriniai bankai – bazines palūkanų normas mažins antrąjį 2024 metų ketvirtį. Būtent ECB, prognozuojame, kad bazines palūkanų normas pirmą kartą sumažins balandžio mėnesį“, – pristatydamas naujausią ekonomikos apžvalgą trečiadienį žurnalistams sakė N. Mačiulis.

Ekonomistas mano, kad iki 2024 metų pabaigos ECB bazines palūkanų normas sumažins 1,5 proc. punkto iki 2,5 proc., o 2025 metais jos turėtų nukristi žemiau 2 proc.

„Tai prognozuojame dėl dviejų priežasčių: viena – itin prasta euro zonos ekonomikos būklė, ekonomikos stagnacija, kuri tęsiasi ne vienerius metus. Kita priežastis – mažėjanti infliacija“, – teigė N. Mačiulis.

Pasak jo, „Euribor“ palūkanų norma kitų metų gruodį turėtų siekti 3 proc., tuo metu vidutinė metinė infliacija per artimiausią pusmetį turėtų nukristi iki 2 proc. 

Praėjusią savaitę ECB vadovė Christine Lagarde (Kristin Lagard) sakė, kad institucija gali pradėti mažinti bazines palūkanas vėliau nei po „poros ketvirčių“.

ECB pernai liepą pradėjo precedento neturinčią palūkanų kėlimo kampaniją, per ją priėmė 10 sprendimų dėl skolinimosi išlaidų didinimo. Tačiau infliacijai mažėjant, o euro zonos ekonomikai stringant, per pastarąjį posėdį praėjusį mėnesį nuspręsta skelbti pinigų politikos griežtinimo pertrauką.

„Faktas, kad per labai trumpą laiką bazinių palūkanų kilimas buvo labai ženklus, labai spartus, bet tai centrinio banko pinigų politikos klasika, kad kai centriniam bankui atrodo, kad infliacija lėtėja nepakankamai greitai, tai jis paprastai prideda dar prie palūkanų normos ir taip buvo visada“, – žurnalistams Seime antradienį sakė premjerė.

Anot jos, problema ta, kad per metus palūkanos padidėjo 4 procentiniais punktais, o tokio fenomeno nėra buvę, nors ir tokios infliacijos, kokia buvo 2022 metais, „nesame matę“. 

„Centrinis bankas reaguoja pagal vadovėlį, o pasekmės realiai ekonomikai gali būti nebūtinai vien tik teigiamos. infliacija lėtėja, tai akivaizdu, bet kredito brangimas ir naujo kredito prieinamumas verslams ir ekonomikai, žinoma, yra problema, kai palūkanų normos yra kaip dabar“, – pridūrė premjerė.

I. Šimonytė nesiėmė prognozuoti, kokie bus tolesni ECB sprendimai, tačiau tikisi, kad centrinio banko valdybos požiūris pasikeis „kuo greičiau“.

„Būtų džiugu, kad kuo greičiau susiklostytų situacija, kai jau centrinio banko valdyba nebematytų, kad tai yra too high too long (per ilgai, per aukštai – BNS), o manytų, kad jau tikrai gali sustoti ir tokiu atveju ta nauja pusiausvyra leistų prisitaikyti taip pat ir visai likusiai ekonomikai“, – sakė I. Šimonytė.

ECB rugsėjo 14-ąją kilstelėjo bazines palūkanas dar 25 baziniais punktais, indėlių palūkanų norma kilstelėta iki naujo rekordinio lygio – 4 proc., o riboto skolinimosi galimybės palūkanų norma – iki 4,75 procento.

„Jeigu palūkanų kilimas užsitęs, (...) akivaizdu, kad politikams reikės ieškoti papildomų sprendimų, kaip jų atsakomybių rėmuose padėti žmonėms šitoje situacijoje“, – antradienį Žinių radijui sakė I. Segalovičienė.

Jos teigimu, geriausia pagalba – gyventojų pajamų didinimas, tačiau Seimas ir Vyriausybė gali siūlyti ir kitus sprendimus.

„Kol kas matytume pajamų didinimą kaip vieną iš tokių esminių dalykų, jis yra pakankamai universalus, jis gali padėti žmonėms, tačiau, be jokios abejonės, tiek Seimo nariai, tiek Vyriausybė gali siūlyti įvairiausius sprendimus ir artimiausia ateitis parodys, ar jų nereikia“, – kalbėjo prezidento patarėja.

ECB rugsėjo 14-ąją  kilstelėjo bazines palūkanas dar 25 baziniais punktais, indėlių palūkanų norma kilstelėta iki naujo rekordinio lygio – 4 proc., o riboto skolinimosi galimybės palūkanų norma – iki 4,75 procento.

Kol kas matytume pajamų didinimą kaip vieną iš tokių esminių dalykų, jis yra pakankamai universalus, jis gali padėti žmonėms.

 

Pasak I. Segalovičienės, Prezidentūra nesvarstė galimybės, kad norint padėti paskolų turintiems žmonėms turėtų būti naudojamos šiemet pradėto rinkti bankų laikinojo solidarumo įnašo pajamos.

„Nesame šito svarstę, bet norisi pasidžiaugti, kad bendrai solidarumo mokestis jau yra įvestas ir, be jokios abejonės, Finansų ministerija stebi jo surinkimą, kaip jis veikia bankų elgseną palūkanų atžvilgiu, kiek veikia būtent socialinę atsakomybę ir bankų solidarumą“, – teigė I. Segalovičienė, atsakydama į klausimą, ar šiam tikslui gali būti naudojamos bankų solidarumo įnašo pajamos.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus neatmeta, kad ECB priimtas sprendimas dešimtą kartą padidinti bazines palūkanų normas daliai gyventojų gali būti skausmingas, tačiau, pasak jo, infliacija veikia visus, todėl toks sprendimas yra tinkamas būdas suvaldyti infliaciją.

G. Šimkaus tikisi, kad ECB normą kėlė paskutinį kartą.

„Infliacija šiais metais, kitais metais peržiūrėta aukštyn ir kovoti su infliacija, nugalėti, deja, dar yra reikalinga, noriu tikėtis, tai paskutinė vaistų dozė – 25 bazinių punktų palūkanų padidinimas“, – LRT radijui penktadienį sakė LB vadovas.

Anot G. Šimkaus, sprendimas ECB taryboje priimtas balsų dauguma, nes infliaciniai procesai vis dar yra stiprūs.

Jis neatmetė, kad daliai gyventojų gali būti skausmingas, tačiau, pasak jo, infliacija veikia visus, todėl toks sprendimas yra tinkamas būdas suvaldyti infliaciją.

„Palūkanų normų augimas yra neskanūs, kartūs, bet vaistai prieš pagrindinį priešą – prieš infliaciją. Deja, bet infliacija Lietuvoje viršijo 22 proc. (2022 metų rugsėjo metinė infliacija – BNS), o maisto infliacija buvo dar didesnė. Kalbame apie paskolų turėtojus, bet tai yra dalis visuomenės, apie penktadalį gyventojų turi būsto paskolas. Infliacija veikia visus ir infliacija nuvertina žmonių pajamas, nuvertina žmonių santaupas“, – sakė G. Šimkus.

Palūkanų normų augimas yra neskanūs, kartūs, bet vaistai prieš pagrindinį priešą – infliaciją.

 

LB vadovas teigė, jog pastarąjį ECB sprendimą lėmė infliacijos perspektyva atsižvelgiant į naujausius duomenis, grynoji infliacija bei ECB sprendimų poveikis ekonomikai.

„Žinia yra tiems, kurie ima paskolas. Atsakingas skolinimas nėra tuščia frazė, turime atsakingai įvertinti savo galimybes grąžinti paskolas prisiimdami finansinius įsipareigojimus“, – LRT teigė G. Šimkus.

„Asmenys, kurie įsigyja ne vieną būstą už paskolas, jie turi suprasti, ką daro, nes tai matomai jų verslo dalis arba investicinis būstas. (...) Galiu suprasti, įmokos investuotojams į nekilnojamąjį turtą išauga ir tai nemaloniai karti tiesa, bet iš kitos pusės, verslas ir verslo sąlygos keičiasi. Ką suprantu ir užjaučiu, kad padidėjo įmokos žmonėms už tas paskolas, kurios paimtos pragyvenimui, bet reikia pasakyti, kad jau ilgą laiką įgyvendiname Lietuvoje atsakingo skolinimo nuostatas, kurios ir buvo sukurtos tokioms situacijoms, kurias turime, – pasitikrinti žmogaus galimybes grąžinti paskolas, kai išauga palūkanų norma“, – kalbėjo LB vadovas.

ECB ketvirtadienį kilstelėjo bazines palūkanas dar 25 baziniais punktais, teigdamas, kad infliacija nors ir mažėja, bet gali dar ilgai išlikti pernelyg didelė.

Skolinimosi euro zonoje išlaidos padidintos dešimtą kartą iš eilės.

Lietuvos banko vadovas sako, kad artimiausiame euro zonos pinigų politikos sprendimų priėmėjų posėdyje diskusija turėtų suktis ne apie tai, ar palūkanų normos turėtų didinamos, o apie tai, kiek kartų jos turėtų būti didinamos dar šių metų trečiąjį ketvirtį.

„Klausimas, mano akimis, galėtų būti ne tik apie tai, ar padidinti trečiąjį ketvirtį 25 baziniais punktais, bet ir apie tai, keli galėtų būti padidinimai trečiąjį ketvirtį. Galbūt pirmasis didinimas turėtų būti ne 25 baziniais punktais, o ir daugiau“, – interviu naujienų agentūrai ELTA teigė G. Šimkus.

Nors infliacijai euro zonoje mušant visų laikų rekordus, ECB jau kalba ir apie skatinančiosios turto pirkimo programos (TPP) užbaigimą, tačiau Lietuvos banko valdybos pirmininkas pažymi, kad bet kokie pinigų politikos pokyčiai turėtų būti daromi palaipsniui. Jis akcentuoja, kad atsargumas būtinas siekiant išvengti žalingo skubotų pinigų politikos sprendimų poveikio ekonomikos augimui.

Tačiau euro zonos Centrinio Banko Valdančiosios tarybos nario įsitikinimu, nepaisant to, kad ši finansų institucija jau nutraukė TPP bei 1,85 trilijono eurų vertės Specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP), net ir priėmus sprendimą didinti bazines palūkanų normas, pinigų politika savo poveikiu ekonomikos augimo dar neturėtų prislopinti.

„Palūkanų normos padidinimas dar nereiškia, kad pinigų politika nebus skatinančioji. Ji bus griežtinama, bet savo poveikiu ji toliau bus skatinančioji“, – tvirtino Lietuvos banko vadovas.

Interviu Eltai G. Šimkus taip pat pasidalino įžvalgomis apie tai, ar Lietuvai nekyla rizika dėl infliacijos veikiamo spartaus atlyginimų augimo prarasti eksporto konkurencingumą ir taip atsidurti recesijoje. Be to, jis pateikė vertinimą, kiek skatinančioji pinigų politika prisidėjo prie to, kad būtų išvengta ekonomikos nuosmukio per COVID-19 pandemiją, bei pateikė savo požiūrį į ECB sprendimų įtaką dabartinėms infliacijos tendencijoms, kurios ženkliai viršija pačios finansų institucijos keliamą 2 proc. metinio kainų augimo tikslą.

Mano nuomone, pagrindinė palūkanų norma bus didinama. Turi būti didinama.

– Europos centrinio banko vadovė Christine Lagarde jau užsiminė, kad tikėtina, jog trečiojo ketvirčio pabaigoje bus atsisakoma neigiamų palūkanų normų. Ar manote, kad toks sprendimas yra apskritai reikalingas ir kiek dvejonių tarp ECB Valdančiosios tarybos narių dar pasigirsta?

– ECB Pinigų politikos ateities gairėse yra aiškiai išdėstytas mechanizmas, kokia seka priimamas sprendimas dėl pagrindinės palūkanų normos didinimo. Pati pradžia yra turto pirkimo programos pabaiga. Ją planuojama baigti trečiąjį ketvirtį ir, aš manau, kad ji baigsis kaip galima greičiau. Trečiojo ketvirčio pradžioje. Kita sąlyga, kad po kurio laiko bus galima pradėti didinti pagrindinę palūkanų normą.

Matant tai, kas vyksta Lietuvos ir euro zonos ekonomikoje – beprecedenčius infliacijos lygius... Lietuvoje tokie lygiai buvo matomi  jau seniai. Kai kuriose euro zonos valstybėse tokių lygių taip pat jau labai seniai nebuvo. Matant infliacijos lūkesčius ir saugantis, kad jie neatsiskirtų nuo siektino infliacijos lygio, kuris yra 2 proc. vidutiniu laikotarpiu, kad neįsisuktų darbo užmokesčio ir kainų spiralė, kad darbo užmokestis nepradėtų būti didinamas todėl, jog yra tikimasi dar didesnės infliacijos, mano galva, reikia imtis šių priemonių, kurios yra nukreiptos būtent į infliacijos grąžinimą į 2 procentų lygį vidutiniu laikotarpiu. Vėlgi, 25 baziniais punktais padidinti pagrindinę bazinę palūkanų normą liepos mėnesį, manau, šis sprendimas pribrendęs.

Pasakyčiau taip, kad klausimas, mano akimis, galėtų būti ne tik apie tai, ar padidinti trečiąjį ketvirtį 25 baziniais punktais, bet ir apie tai, keli galėtų būti padidinimai trečiąjį ketvirtį. Galbūt pirmasis didinimas turėtų būti ne 25 baziniais punktais, o ir daugiau? Apie tai turėsime diskutuoti ir priimti sprendimą ECB.

Be abejo, diskusijos pagrindą sudarys ne tiesiog nuomonių apsikeitimas, bet statistiniai ir ekonominiai duomenys, prognozės, kurios šiuo metu yra rengiamos, rinkos dalyvių lūkesčių apklausos. Tai suformuos visą sprendimo priėmimo bazę.

Birželio pradžioje bus Valdančiosios tarybos posėdis. Mano vertinimu, jame bus apsispręsta dėl turto pirkimo programos užbaigimo liepos pradžioje. Liepos mėnesį mes turime kitą ECB Valdančiosios tarybos posėdį. Mano nuomone, pagrindinė palūkanų norma bus didinama. Turi būti didinama. Diskusija turėtų būti apie tai, ar tikrai tik 25 baziniais punktais.

– Iš tos retorikos, kurią girdžiu, jūsų pasvarstymai, Latvijos centrinio banko pirmininkas panašiai kalba, kad šiuos sprendimus reikėtų priimti kuo greičiau, kad infliacija neįsisiūbuotų. Tai kaip suprantu, kažkokių abejonių, kad bus sprendimas, nėra. Klausimas yra, koks tas didinimas turėtų būti?

– Aš galiu kalbėti už save. Nenoriu kalbėti už kitus daugiu kaip dvidešimt žmonių. Mano galva, šitas sprendimas yra pribrendęs. Ta pinigų politikos normalizacija, ji jau prasidėjo ir vyksta. Pandeminė turto pirkimo programa buvo užbaigta kovo mėnesį. Turto pirkimo programos apimtys sumažintos iki 20 mlrd. birželį. Formuluotės, kokie numatomi pinigų politikos sprendimai, tapo gerokai aiškesnės ir konkretesnės.

– Nors dėmesio centre dažniausiai ir yra palūkanų normų sprendimai, ECB per pandemiją apskritai ėmė vykdyti ir vadinamąsias nekonvencines pinigų politikos priemones. Tikriausiai tokios priemonės, kaip turto pirkimo programa, iki šiol tik teoriniu lygmeniu buvo apsvarstomos. Kiek, jūsų nuomone, šios priemonės prisidėjo prie to, kad per pandemiją būtų galima išbristi iš galimo ekonomikos nuosmukio, nes palūkanų normos jau iki tol buvo nekeičiamos praktiškai dešimtmetį iki pandemijos?

– Turto pirkimo programos, privačių ir valstybių skolos vertybinių popierių, jos buvo pradėtos dar 2015 metais. Kartais mes vis dar kalbame apie jas kaip nestandartines. Susiklostė praktika, kad tos priemonės, kurios buvo naudojamos iki didžiosios finansų krizės 2008 metais, jos yra standartinės, o tos kitos, kurių reikėjo padidinti pinigų politikos veiksmingumą po to, kai Europa kapanojosi iš didžiosios finansų krizės sukeltų pasekmių – nestandartinės. Prisiminkime, kad buvo ir valstybės skolų krizė kai kuriose euro zonos valstybėse. Vėlgi tai atskirose valstybėse didino tiek palūkanų normą, tiek euro zonos finansų rinkos fragmentaciją. Tai čia dar atskiri uždaviniai, kuriuos turėjo spręsti Europos Centrinis Bankas.

Taigi tos pinigų politikos priemonės, kurios prieš tai nebuvo taikytos, tapo vadinamosiomis nestandartinėmis. Bet vėlgi, su pinigų politikos strategijos peržiūra, kuri baigėsi 2021 metais, aš manau, kad pinigų politikos priemonių arsenale jos jau tapo įprastinėmis. Tik, be abejo, tam, kad jos būtų taikomos, turi susiklostyti tam tikros aplinkybės. Ir tos aplinkybės turėtų būti kažkiek ypatingesni negu įprastiniai ekonomikos aktyvumo pokyčiai.

Kalbant apie šių, vis dar, pavadinkime, nestandartinių priemonių efektyvumą, susidūrus su pandeminiu šoku, iš šios ekonominės smegduobės, į kurią pakliuvo ne tik euro zonos, bet ir viso pasaulio ekonomikos, buvo išbrista gerokai greičiau negu iš didžiosios finansų krizės 2008 metas sukeltų pasekmių.

Kuo šis kartas buvo kitoks, kad fiskalinė ir monetarinė politika veikė koja kojon. Tandeme. Ir turto pirkimo programos buvo viena iš tų sąlygų, kad vyriausybės, išlaikant nefragmentuotą euro zonos finansų rinką, galėjo efektyviai pasiskolinti rinkoje, finansuoti būtinąsias reikmes. Ne tik vyriausybės, įmonės taip pat leido obligacijas, galėjo finansuoti savo įsipareigojimus.

Be abejo, situacijai rinkoje rimstant, artėja sprendimas, kad šios priemonės, papildomas skatinimas per pinigų politiką nėra reikalingas ir tada nuo šių priemonių yra atsitraukiama.

Skatinamoji pinigų politika 2018–2021 metas euro zonos ekonomikos augimą papildomai skatino apie 0,5 proc. procentinio punkto. Prisiminkime, kad tuo metu ir buvo siekiama, jog tas ekonomikos aktyvumas būtų didesnis.

Lietuvoje mes irgi skaičiavome, rezultatai panašūs. Lietuvos bankas, įgyvendindamas ECB pinigų politiką, taip pat prisidėjo prie to, kaip sėkmingai Lietuva susidorojo su COVID–19 pandemija ekonomine prasme – 2020 metais šalies ekonomika nekrito.

Kitas dalykas, kuris padeda viską sustatyti į savo vietas: pagalvoti, o kas būtų buvę, jeigu tokių pinigų politikos priemonių nebūtų buvę taikyta. Juk anuomet buvo net tokių pranašų, kurie kalbėjo apie galimą euro zonos griūtį. Mes niekada negalėsime pragyventi realybėje scenarijų „kas būtų, jeigu būtų“. Bet kaip galvojimo pratimas – tai yra labai naudinga.

Deja, bet nauja katastrofa, t.y. Rusijos agresija prieš Ukrainą, vėl pakeitė mūsų ekonominį paveikslą. Labai smarkiai pakeitė. Ir tuo metu, kai pasaulio ekonomika, Europos ekonomika, Lietuvos ekonomika lipo iš tos duobės ir iš tų pasekmių, kurias sukūrė COVID–19 pandemija.

– Dar kalbant apie paskaičiavimus, kiek prisidėjo skatinamoji pinigų politika prie BVP augimo. Tai, kaip suprantu, Lietuvoje taip pat tai 0,5 proc. punkto? Apie kurį laikotarpį čia kalbama?

– Čia yra vertinamas 2021 metų ekonomikos augimas, kuris buvo 5,1 proc. Iš jų apie 0,5 proc. punktais didesnis augimas dėl to, kad buvo taikoma skatinamoji pinigų politika. Reikia nepamiršti, kad viena iš problemų, į kurias taikė nestandartinės pinigų politikos priemonės, buvo ne tik sustiprinti skatinamąjį poveikį, bet ir užtikrinti, kad euro zonos finansų rinka nebūtų fragmentuota. Buvo žemos palūkanų normos, kas leido mūsų šaliai sutaupyti milžiniškus išteklius. Mes skaičiuojame apie 30 mln. eurų nuo COVID–19 pandemijos pradžios. Jeigu pažvelgtume per visą skolinimosi horizontą, nes jau yra pasiskolintos lėšos, kurios bus grąžintos ateityje žemomis palūkanomis, tai čia skaičiuojame per 0,5 mlrd. eurų sumą.

– Tuomet galime sakyti, kad dabartinė infliacija, kurią matome, štai, preliminariais duomenimis, 18 proc. gegužę, yra ta kaina, kurią mes mokame už greitesnį išėjimą iš pandemijos pasekmių?

– Manau, kad taip negalima kelti šio klausimo, nes į šią infliaciją įeina labai daug dedamųjų. Mano akimis, šiuo metu viena svarbiausių dedamųjų yra būtent tai, kas vyksta pasaulyje šiuo metu.

Infliacinius šokus išskaidykime į kelias dalis. Pirmasis infliacinis šokas yra energijos kainos, toliau žaliavų kainos ir maisto kainos. Taip, čia yra dalis pandeminio atoveiksmio. Bet kainų augimas, mano galva, būtų pradėjęs slopti, jeigu nebūtų nutikę kitų dalykų. Antra, verta paminėti, kad esame pasaulio ekonomikos dalis ir, pavyzdžiui, kad ir nulinė Kinijos COVID-19 politika, be jokios abejonės, paveikė tiekimo grandines. Paveikė pramonės prekių kainas. Sutrūkinėjusios tiekimo grandinės būtų atsigavusios geriau, bet prie sutrūkinėjusių tiekimo grandinių prisidėjo karo Ukrainoje veiksnys, kuri irgi yra svarbi tranzitui šalis.

Jeigu dabar būtume 2021 metų viduryje ir svarstyme, jeigu nebūtų šių geopolitinių veiksnių, aš manau, mes jau būtume artėję prie infliacijos grįžimo į labiau suvokiamą lygį. Deja, įvyko force majeure. Kai kam force majeure, o Rusija, neabejoju, planavo visą tai. Šių svarbių infliacijos dedamųjų kainos yra išnaudojamos geopolitiniais tikslais.

Trečia, verta pastebėti dar vieną labai svarbų dalyką. Trukmės horizontą. Trumpuoju laikotarpiu verslai gali sugerti savikainos didėjimą, bet ilgesniuoju laikotarpiu savikaina persikelia į platesnį prekių ir paslaugų kainų didėjimą. Tai pradeda keisti infliacijos lūkesčius ir tada centriniai bankai pradeda reaguoti. Centrinis bankas su pinigų politikos priemonėmis negali numušti pasaulinių naftos, dujų, javų kainų. Bet kai tai pradeda kaskaduotis į platesnes prekių ir paslaugų grupes, kai lūkesčiai pradeda atitolti nuo infliacijos tikslo, kai kyla grėsmė, kad darbo užmokestis gali pradėti augti todėl, kad tikimasi tolesnio kainų augimo, tada centriniai bankai pradeda stiprinti savo atsaką pinigų politikos priemonėmis.

– Kalbant apie pinigų kiekį euro zonoje. Gal yra atlikti jūsų skaičiavimai, kiek pinigų kiekis (M1) išaugo euro zonoje ir Lietuvos rinkoje per pandeminį laikotarpį?

– Lietuvoje nuo 2019 m. gruodžio iki šių metų balandžio M1 padidėjo 42 proc. – 11 mlrd. eurų. Dažnas pasakymas, kad centrinis bankas tiesiog spausdina pinigus. Bet šiuolaikinė finansų sistema veikia kiek kitaip. Europos Centrinis Bankas antrinėje rinkoje perka skolos vertybinius popierius ir, grąžindamas finansinius išteklius į finansų sistemą, mažina palūkanų normas ir tuo pačiu savo balanse įgauna turtą, t.y. skolos vertybinius popierius. Bet jis, didindamas finansų sistemos likvidumą, užtikrina, kad ji gali toliau vystyti veiklą. Ją finansuoti bet kuria forma: tiesioginiu skolinimu, perkant kitus skolos vertybinius popierius ir panašiai. Per tai atsiranda galimybė paskatinti ekonomikos aktyvumą.

Spartesnį indėlių augimą Lietuvoje lėmė kelios priežastys: santykinai geresnė ekonomikos situacija 2020-2021 metais nei euro zonos vidurkis, šalies įmonės sėkmingai didino eksportą per pandemiją, t.y. gavo pinigus iš užsienio, bet mažai pirko investicinių prekių užsienyje, dėl sutrikusios pasiūlos ir pinigai laikinai užsilaikė Lietuvoje. Visa tai sudarė prielaidas sparčiam darbo užmokesčio augimui per pandeminį laikotarpį. Be to, Vyriausybė skolinosi užsienyje ir teikė paramą įmonėms ir gyventojams, o gyventojai gavo darbo užmokesčius, valstybės paramą, bet mažiau išleido užsienyje dėl pandemijos: nekeliavo, pirko ir vartojo Lietuvoje. Apibendrinant, ne pats pinigų kiekis, bet geresnė ekonominė situacija ir stipri vietinė paklausa, esant pasiūlos sutrikimams dėl pandemijos ir karo, augino kainas sparčiau nei eurozonoje. Spartus darbo užmokesčio augimas taip pat kėlė paslaugų kainas, nes tai yra esminė paslaugų savikainos dalis, lemianti infliacijos kreivę. 

– O paskaičiavimai, kad euro zonoje pinigų kiekis išaugo penktadaliu, yra realūs?

– Taip, bet normalu, kad ekonomikoms atsigaunant ir augant, auga ir pinigų kiekis. Jeigu ECB vykdoma pinigų politika būtų buvusi kitokia, nebūtų skatinančioji, ar tuomet mes gyventume geresnėje realybėje, kurioje ekonomika nebūtų augusi. Man atrodo, reikia žiūrėti iš įvairių perspektyvų.

– Paminėjote, kad infliacijos rodikliai jau buvo matomi dar praėjusių metų pabaigoje, ECB jau turėjo duomenis. Taip, visą laiką pabrėžė, kad tai laikina, kad nėra pakankamai duomenų, jog 2 proc. infliacijos tikslas tikrai bus viršijamas ilguoju laikotarpiu. Tačiau ta pati skatinančioji turto pirkimo programa yra baigiama tik šį birželį. Atsižvelgiant į tai, kad ECB jau turėjo duomenis, ar jus tenkina tas turto pirkimo programos užbaigimo tempas, ar visgi norėjosi, kad kai kurios priemonės būtų užbaigtos greičiau?

– Vėlgi, mes turime vertinti pinigų politikos sprendimus ne iš dabarties, bet iš to taško, kuriame jie buvo priimami ir kiek tada buvo informacijos. Tiesa yra ta, kad iš tikrųjų praėjusių metų pabaigoje euro zonos infliacija jau buvo nustebinanti savo augimu. Bet čia aš turėčiau prisiminti, kad tuo metu vis dar vyko diskusijos, pavyzdžiui, ar iš tikrųjų užbaigti pandeminę turto pirkimo programą, kaip suplanuota, 2022 metų kovą.

Ir praėjusių metų rugsėjį ar lapkritį tai nebuvo taip visiškai aišku, kaip atrodytų aišku dabar žiūrint atgal. Ir gali būti, kad priemonės, kurios buvo svarstomas tuo metu, remiantis tuo metu prieinama informacija, dabar galbūt ir kelia klausimą, kodėl tą dalyką išvis svarstėme.

Bet gruodžio mėnesį šių metų vasario pradžioje buvo nujautimas, kad kažkas vyksta žaliavų ar energijos rinkoje, kažkokia nematoma ranka įsikiša ir stabdo tiekimą, stabdo pasiūlą. Bet nepagautas ne vagis. Tik po vasario 24 dienos įvykių daug dalykų paaiškėjo. Po vasario 24 dienos, manau, mes nuėjome visą evoliuciją infliacijos prasme. Visą pokytį, kad ta infliacija, kuri buvo numatoma, jog pradės slopti, ji ne tik nenuslopo, ji netgi ir išaugo.

– Apibendrinant tas netradicines priemones, kokios jos dar lieka? Turto pirkimo programa birželį dar bus vykdoma už 20 mlrd., bet jau bus užbaigiama. Specialioji pandeminė pirkimo programa jau yra užbaigta, tačiau iš jos gautos lėšos yra reinvestuojamos toliau. Tai kokios dar skatinamosios priemonės lieka, be palūkanų normų, kurios dabar tikriausiai bus pagrindinis akcentas.

– Lieka reinvestavimo galimybės, jų horizonto trumpinimas. FED'as taip pat, kaip žinoma, pradės supirkto turto apimčių mažinimą. Vėlgi, vykdomas jau paminėtas pinigų politikos normalizavimas. Palūkanų normos padidinimas dar nereiškia, kad pinigų politika nebus skatinančioji. Ji bus griežtinama, bet savo poveikiu ji toliau bus skatinančioji.

Reikia matyti dvi medalio puses. Jeigu įsivaizduotume – yra priekalas ir kūjis. Tarkime, priekalas yra ekonomikos aktyvumas, o kūjis yra infliacija. Per vidurį yra pinigų politika. Darydamas sprendimus dėl infliacijos, tuo pačiu slopini ekonominį aktyvumą.

Pinigų politika yra veiksmingiausia, kai infliacija yra sąlygota įkaitusios ekonomikos, didelio ekonomikos aktyvumo. Šiuo metu mes turime infliacinius procesus, kai ekonomikos aktyvumas yra peržiūrimas žemyn. Pavyzdžiui, Europos Komisijos prognozėse šių metų euro zonos augimas peržiūrėtas nuo 4 proc. iki 2,7 proc. Labai drąsiai judant, kaip kai kurie siūlo, pinigų politikos griežtinimo prasme, slopinant aktyvumą slopini ir infliaciją, bet ar iš tikrųjų nori slopinti ekonomikos aktyvumą, kai jis slopsta savaime dėl kitų priežasčių.

Todėl ne veltui ir ECB prezidentė Ch. Lagarde kalba apie laipsniškumą, apie nuoseklumą. Tai yra balanso ieškojimas. Turbūt blogiausia, ką šioje jautrioje aplinkoje gali padaryti, tai priskaldyti malkų staigiais poelgiais. Kai yra didžiulis netikrumas, turi judėti, bet tai nereiškia, kad didžiuliais žingsniais. Žinai, kur judi, ko sieki – 2 proc. infliacijos vidutiniu laikotarpiu, bet apgalvotais žingsneliais, kad nepakenktum ekonomikai ir žmonių pajamoms.

– Bet ar tai nėra problema, kad Europos Centrinis Bankas dabar, kai infliacija euro zonoje tris keturis kartus viršija jūsų pačių išsikeltą tikslą, netgi negali nutraukti skatinamųjų pinigų politikos priemonių, nes rinka yra tiek pripratinta prie pigių pinigų politikos? ECB tarsi įsivarė save į kampą, nes negali spręsti infliacijos problemos. Tai ar neįžvelgiate čia problemos, kad tam tikru laikotarpiu galbūt buvo šiek tiek uždelsta?

– Grįžkime prie pradžios. Kodėl yra infliacija, kokios yra jos pagrindinės priežastys.

– Yra kelios dedamosios. Kaip suprantu, jūs sutinkate, kad viena iš jų kažkokia dalimi yra ir Centrinio Banko politika?

– Pirmas dalykas yra energijos, žaliavų ir maisto kainos ir jų pasaulinis augimas. Antra dalis yra pramonės prekių pasaulinis augimas dėl COVID-19 pandemijos, tiekimo trikdžių, nulinės COVID-19 politikos Kinijoje. Trečias dalykas – yra šių veiksnių kaskadavimas į platesnį prekių ir paslaugų brangimą. Lietuvoje dar yra darbo užmokesčio klausimas. Štai yra kelios dedamosios.

Klausimas dabar yra toks: kiek Centrinio anko pinigų politika gali paveikti tas dedamąsias, kurios yra už jo kontrolės ribų. Pavyzdžiui, pasaulinės žaliavų kainos, energijos kainos. Dujų, naftos, javų kainos nulemtos geopolitinių priežasčių. Ar Centrinis Bankas gali tai paveikti?

– Bet ekonomikoje iš esmės yra dvi dalys – paklausa ir pasiūla. Manau, sutinkate, kad būtent pasiūlos pusę pinigų politika itin veikia.

– Be abejo, buvo galima ir netaikyti skatinančiųjų nestandartinių pinigų politikos priemonių susidūrus su COVID-19 pandemija tam, kad nebūtų pasekmių vėliau. Tuomet būtų buvusios pasekmės anuomet, nebūtų išbrista iš ekonominės depresijos tuo metu.

Grįžtame prie to paties, kad būtina derinti savo pinigų politikos priemonių veiksmingumą pagal tą tikslą, į kurį taikoma. Tai yra 2 proc. infliacija vidutiniu laikotarpiu. Be to, kaip galima mažiau paveikti jau dabar slopstantį ekonomikos aktyvumą. Nepamirškime šio veiksnio.

Suprantu, kad diskusijoje mes kartais vertiname infliaciją ir sakome, kad pinigų politika veikia ją. Pinigų politika veiksmingiausia, kai infliacija yra sąlygota didžiulės visuminės paklausos, didžiulio ekonomikos aktyvumo ir galbūt netgi vykstančių perkaitimo procesų. Tada per pinigų politikos priemones stabdai šiuos procesus, bet tai yra paklausos pusėje, kai žmonės daug uždirba, jie nori pirkti, vartoti ir pradeda augti infliacija. Tuo metu skatinama nukelti savo vartojimo sprendimus į ateitį, taupyti.

Dabar mes turime visiškai atvirkščią procesą. Aktyvumas ir taip slopsta. O kainos auga. Mes norime pristabdyti infliacijos įsigalėjimą plačiau, norime sugrąžinti lūkesčius į savo teritoriją arba nenorime jų paleisti, kad jie atitrūktų, bet kartu nenorime pakirsti ekonomikos augimo.

– Kalbant apie ateities perspektyvą. Užsiminėte, kad darbo užmokesčio augimas gali būti nulemtas infliacijos tendencijų, kad žmonėms susiformuos lūkestis, jog jų atlyginimai turi lygiagrečiai augti. Kai kurie ekonomistai sako, kad spartus atlyginimų augimas gali paveikti Lietuvos pramonės konkurencingumą, o tai ilgesniu laikotarpiu gali nuvesti į recesiją. Kaip suprantu, jūs irgi įžvelgiate tokią riziką, kad spartus atlyginimų augimas irgi gali paveikti šalies ekonomikos raidos perspektyvas?

– Jūs labai gerai pasakėte. Tai yra rizika. Mes tai ir turime vertinti kaip riziką. Lietuvoje darbo užmokestis per dešimt metų išaugo du su puse karto. Per tą patį laikotarpį kainų lygis išaugo 40 proc. Mes labai daug kalbame apie einamąjį laikotarpį ir aš suprantu, kad tai skaudi tema mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, todėl  Vyriausybė ėmėsi sprendimų, kad būtent jų pajamų lygį kilstelėti. Bent jau kompensuoti, kad žmonės nepatirtų realios perkamosios galios sumažėjimo. Galbūt nebus padidėjimo, kaip anksčiau, bet bent jau nemažės.

Bet grįžtant prie konkurencingumo, darbo užmokesčio augimo temos, tai ne pirmieji metai, kai Lietuvoje darbo užmokestis auga dviženkliais arba artimais jiems skaičiais. Konkurencingumas per tą laiką taip pat nemažėjo, o Lietuvos įmonių eksporto dalis augo.

Riziką reikia vertinti, bet būtų labai negerai, jeigu darbo užmokestis augtų ne tik todėl, kad vyksta darbuotojų persiskirstymas, jaučiamas jų trūkumas vienose ar kitose šakose, auga noras pritraukti juos į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančius sektorius, bet todėl, kad smarkiai auga kainos ir dėl to reikia padidinti darbo užmokestį net ir mažiau produktyviuose sektoriuose. Čia yra toji rizika.

Ne mažiau svarbus klausimas, kaip keisis mūsų ekonomika. Ir čia yra pozityvių dalykų, kad mes po truputį, bet judame link aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo ir galime mokėti didesnius atlyginimus. Ne viena krizė buvo. Ir didžioji finansų krizė, ir Rusijos sankcijos 2014 metais, bet mūsų verslas parodė išradingumą ir sugebėjo atrasti kitas rinkas.

Aš priimu galimą konkurencingumo mažėjimą kaip riziką, kurią mes turime stebėti. Bet ar ji dabar tikrai realizuojasi, negaliu teigti.

Būtent šis įrankis ilgą laiką buvo pagrindinė pinigų politikos priemonė, kurią centriniai bankai taikydavo siekiant paskatinti ekonomiką.

Tačiau, pasak Lietuvos laisvosios rinkos asocijuoto eksperto Vytauto Žukausko, pastarąjį dešimtmetį imtos taikyti ir iki to laiko daugiausiai tik teoriniu lygmeniu apsvarstytos netradicinės priemonės, tokios kaip turto supirkimo programos. Tiek konvencinės, tiek nekonvencinės pinigų politikos priemonės, ekonomisto teigimu, vienareikšmiškai lemia vidaus paklausos padidėjimą, galiausiai darantį įtaką ir sparčiam kainų augimui.

Kuo bazinės palūkanos mažesnės, tuo daugiau rezervų turi komerciniai bankai

Kalbėdamas apie konvencines pinigų politikos priemones, V. Žukauskas atkreipia dėmesį, kad reguliuodamas bazines palūkanų normas, centrinis bankas siekia paveikti tik tarpbankines palūkanų normas, kurios vėliau netiesiogiai atsiliepia ir komercinių bankų visoms paskoloms pritaikomoms palūkanoms.

Ekonomistas tvirtina, kad šiuo atveju centriniai bankai veikia tarsi „bankų bankai“, kadangi jų užduotis nėra komercinių bankų išduodamų paskolų reguliavimas, tačiau bandymas paveikti kainas, už kurias bankai skolinasi tarpusavyje. Bankai tarpusavyje skolinasi, nes turėdami limituotus rezervus, jie taip pat privalo turėti rezervus centriniame banke, kurių ėmus stigti, jų kiekį jie pasididina būtent per skolinimąsi.

Jeigu rezervų ima trūkti – bankai gali pasiskolinti iš kitų komercinių finansų įstaigų, jeigu rezervų jie turi per daug – juos taip pat gali skolinti vieni kitiems. Būtent tarpbankinio skolinimosi palūkanų normas ir bando paveiki centriniai bankai.

„Kuo palūkanos yra mažesnės, tuo daugiau rezervų renkasi turėti komerciniai bankai, nes tada jie tuos rezervus iš esmės gali perskolinti kitiems. Kuo palūkanos yra didesnės, tuo komerciniai bankai turi mažiau rezervų. Realiai rezervų kiekis visą laiką yra tam tikra prasme fiksuotas ir jį centriniai bankai gali didinti arba mažinti. Ir taip jie reguliuoja palūkanų normą“ – Eltai sakė V. Žukauskas.

Palūkanų normos sumažinimas reiškia naujų pinigų išleidimą

Kaip aiškina LLRI ekspertas, centriniai bankai tarpbankines palūkanų normas veikia suformuodami „koridorių“, kurio ribose ir varijuoja komercinių bankų taikomi įkainiai. Pinigų politikos formuotojų nustatoma indėlių palūkanų norma (deposit facility) lemia tai, kokią grąžą komerciniai bankai gautų padėdami savo rezervus centriniame banke.

„Tarpbankinių palūkanų norma niekada nenukrinta žemiau, nei indėlių palūkanų normos. Čia yra grindys. Nes tu niekada kitam komerciniam bankui neskolinsi pigiau, jeigu tau centrinis bankas moka tiek, kai padedi depozitą pas juos“, – tikino jis.

Tuo metu ribinio skolinimosi galimybių palūkanų norma (marginal lending facility) yra viršutinė riba, už kurią gali skolintis finansų įstaigos. Komerciniai bankai, pasak eksperto, visuomet skolinasi vieni iš kitų, tačiau neatsiradus galimam skolintojui, jie savo rezervus visada gali pasididinti skolindamiesi iš centrinio banko būtent už ribinę normą.

„Tai veikia kaip lubos. Tai reiškia, kad tarpbankinių palūkanų norma niekada negali kilti aukščiau už tai, kiek tu gali pasiskolinti iš centrinio banko“, – teigė V. Žukauskas.

Būtent tarp šių dviejų centrinio banko nustatomų dydžių ir kinta pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos (Main refinancing operations rate), kurios nėra konkrečiai fiksuojamos pinigų politikos formuotojų sprendimu. Tačiau bandydami paveikti tarpbankinio skolinosi normą, centriniai bankai galiausiai padidina ar sumažina rinkoje esantį pinigų kiekį.

„Jeigu nori sumažinti palūkanų normą, kuria komerciniai bankai apmokestina vienas kitą, ką tu turi padaryti? Tu turi jiems sukurti papildomų rezervų. Kad juos sukurtum, tu iš jų kažką turi paimti. Tai reiškia, kad paimi vertybinius popierius ir jiems duodi pinigų. Tai palūkanų normos sumažinimas reiškia naujų pinigų išleidimą“, – kalbėjo ekonomistas.

Tuo metu, mažinti pinigų kiekį monetarinės politikos sprendimų priėmėjai imtųsi tuo atveju, jeigu tarpbankinių palūkanų normos nukristų žemiau centrinio banko išsikeltos tikslinės pagrindinių refinansavimo operacijų normos. Tokiu atveju vertybinius popierius imama pardavinėti komerciniams bankams, o ne pirkti iš jų.

„Jeigu tikslinė norma kyla, tai tada centriniai bankai supirkinėja vertybinius popierius ir išleidžia naujus pinigus. Jeigu atvirkščiai, jis nusileidžia dėl kažkokių priežasčių, tai ką tada centrinis bankas daro – jis tada ne perka, o parduoda vertybinius popierius. Jeigu jis parduoda, tai reiškia, kad jis atiduoda vertybinį popierių ir susiurbia rezervų dalį ir tada palūkanų norma kyla į viršų“, – sakė V. Žukauskas.

Centriniai bankai siekia paveikti ir obligacijų pajamingumą

Vis tik, ekonomisto teigimu, ECB jau ilgą laiką vykdo priešingą – intensyvaus vertybinių popierių supirkinėjimo politiką. Jo vertinimu, daugelis centrinių bankų ėmėsi tokių nekonvencinių priemonių, kadangi tarpbankinių palūkanų normos jau ilgą laiką laikomos ties nuline riba.

„Kai palūkanų normos yra mažos ir kai centrinis bankas nori dar bandyti paveikti ne tik trumpojo laikotarpio palūkanų normas, bet ir ilgojo laikotarpio palūkanų normas, jis tai daro per turto pirkimus“, – tvirtino V. Žukauskas.

Pasak LLRI eksperto, obligacijų kaina ir jų pajamingumas yra atvirkščiai kintantys dydžiai. Tai reiškia, kad grąža, kurią galima gauti iš šių vertybinių popierių, priklauso nuo dabartinės jos vertės ir grąžos, kurią obligacijos turėtojas gautų po tam tikro laiko. Todėl, centriniams bankams ėmus didinti vertybinių popierių paklausą, jų kaina ima augti, o tai reiškia, kad per palūkanas gaunama grąža ima mažėti.

„Vadinasi tai, koks yra obligacijos pajamingumas, priklauso nuo to, už kiek tu ją perki. Kuo kaina yra didesnė, tuo palūkanos yra mažesnės. Tai yra esmė, kaip centrinis bankas paveikia ilgojo laikotarpio vertybinių popierių pajamingumą“, – aiškino jis.

Centrinių bankų veiksmai lemia paklausos didėjimą

Tiek tradicinės, tiek netradicinės pinigų politikos priemonės, V. Žukausko vertinimu, galiausiai padaro įtaką ir vidaus paklausai, kuri lemia ir infliacijos tempus. Išaugus komercinių bankų rezervams, paklausa taip pat ima augti, kadangi bankai turi palankesnes sąlygas išduoti daugiau paskolų.

„Yra nustatytas santykis, kurį komerciniai bankai turi palaikyti tarp išduodamų paskolų ir rezervų. Tai kuo daugiau yra rezervų, tuo daugiau komerciniai bankai gali išduoti paskolų ir tai veikia vidaus paklausą, nes tada žmonės ir įmonės gali pasiskolinti daugiau ir tada jie gali pirkti. Jų pasiskolinimas reiškia, kad jų pinigai virsta perkamąja galia“, – tvirtino LLRI ekonomistas.

Komercinių bankų rezervų padidėjimas, jo vertinimu, taip pat reiškia ir palūkanų normų sumažėjimą galutiniam vartotojui.

„Vadinasi, žmonėms skolinimasis staiga pasidarė pigesnis. Taip komerciniai bankai ne tik išduoda daugiau paskolų už tą pačią palūkanų normą, bet jie išduoda daugiau paskolų už mažesnę palūkanų normą. Tai reiškia, kad žmonės gali daugiau pasiskolinti. Kita vertus, tie žmonės, kurie jau turi paskolas su kintamomis palūkanų normomis, jie staiga moka mažiau palūkanų. Jeigu jie turi mokėti mažiau palūkanų, vadinasi, jie gali išleisti daugiau pinigų kitur“, – pridūrė jis.

Tuo metu turto pirkimo programos, pasak ekonomisto, taip pat lemia vidaus paklausos didėjimą, kadangi gyventojams sukuriama iliuzija, kad jų turto vertė išaugo.

„Jeigu palūkanų normas sumažiname, tai padidina finansinių aktyvų kainas. Finansinių aktyvų kainos tada veikia per du kanalus. Viena, žmonės pasijunta turtingesni. Tarkime, mano akcijų portfelis buvo 10 tūkst. eurų, o dabar 20 tūkst. eurų. Jeigu pasijunti turtingesnis, vadinasi, didesnę dalį turto iškeiti ir pradedi pirkti. Turtingesni žmonės daugiau pinigų išleidžia“, – pažymėjo LLRI ekspertas.

„Žmonėms padidėja galimybės skolintis. Tai reiškia, kad komerciniai bankai gali daugiau skolinti. Skolinti už pigiau. Žmonės jaučiasi turtingesni ir dėl to pradeda leisti daugiau pinigų. Apskritai, leisti pinigus apsimoka labiau, nes taupymas pasidaro mažiau patrauklus, ir importinės prekės pasidaro brangesnės. Tai veda prie vidaus paklausos didėjimo“, – apibendrino V. Žukauskas.

Nepaisant rekordinės infliacijos, imtis bazinių palūkanų normų didinimo ECB nesiima

ELTA primena, kad infliacija euro zonoje kovo mėnesį smarkiai paspartėjo. Vartotojų kainų metinė infliacija šoktelėjo iki 7,4 proc. nuo 5,9 proc. lyginant su vasario mėnesiu. Nors jos lygis šiek tiek pakoreguotas nuo ankstesnio 7,5 proc. įvertinimo, jis yra didžiausias istorijoje.

Dabartinis infliacijos rodiklis daugiau nei trigubai viršija ECB 2 proc. tikslą. Bankas tikisi, kad ateinančiais mėnesiais maisto ir energijos kainos toliau kils.

Vis tik, dar prieš paskelbiant atnaujintus kovo mėnesio infliacijos duomenis, balandžio viduryje vykusiame posėdyje ECB Valdančioji taryba nusprendė, kad po jos paskutinio posėdžio gaunami duomenys sustiprina jos vertinimą, jog trečią ketvirtį reikėtų pabaigti vykdyti grynąjį turto pirkimą pagal turto pirkimo programą. Pinigų politika priklausys nuo gaunamų duomenų ir Valdančiosios tarybos nuolat atnaujinamo perspektyvos vertinimo, pažymi ECB.

Kaip ir prognozuota, paskutinio Valdančiosios tarybos posėdžio metu ECB nepadidino 0 proc. lygios pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos, 0,25 proc. siekiančios ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos ir -0,5 proc. sudarančios indėlių palūkanų normos.

Balandį grynieji turto pirkimai pagal TPP bus vykdomi už 40 mlrd. eurų per mėnesį sumą, gegužę – už 30 mlrd. eurų per mėnesį sumą, o birželį – už 20 mlrd. eurų per mėnesį sumą.

Bet kokie ECB pagrindinių palūkanų normų keitimai bus daromi praėjus tam tikram laikui po to, kai Valdančioji taryba baigs vykdyti grynuosius turto pirkimus pagal TPP, ir jie bus daromi laipsniškai.

Komentuodamas pastaruosius ECB sprendimus, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus pažymėjo, kad, jo asmeniniu vertinimu, nėra jokių priežasčių, kodėl antroje metų pusėje euro zonos pinigų politikos formuotojai negalėtų apsvarstyti galimybių didinti bazines palūkanų normas

„Mano asmenine nuomone, nėra priežasčių, kodėl neturėtume nesvarstyti palūkanų normų didėjimo šiuo metu“, – praėjusį penktadienį kalbėjo G. Šimkus.

Vis tik ECB Valdančiosios tarybos narys pažymi, kad trečią metų ketvirtį numatytas programos užbaigimo terminas nereiškia, jog ji bus nutraukta tik artėjant rugsėjui.

Apie tai, kad bazinės palūkanų normos gali būti keliamos jau liepą, ketvirtadienį užsiminė ir ECB vicepirmininkas Luisas de Guindosas.