„Turime patvirtinimą, kad „Bing“ šiuo metu nepasiekiamas Kinijoje. Dabar sprendžiame, kokių veiksmų imtis“, - teigta bendrovės pranešime. Bandant atlikti paiešką kiniškoje „Bing“ svetainėje - cn.bing.com - iš Kinijos, vartotojas buvo nukreipiamas į puslapį, kuriame rašoma, kad serveris yra nepasiekiamas.

Pasak „Bloomberg“ šaltinių, „Bing“ buvo užblokuotas dėl netyčinės techninės klaidos, o ne dėl tyčinio sprendimo drausti paieškos variklį šalyje.

Į „Twitter“ panašiame Kinijos socialiniame tinkle „Weibo“ vartotojai džiūgavo dėl „Bing“ veiklos atkūrimo: „Bing“ sugrįžo, aš esu sužavėtas!“

„Atrodo, kad „Bing“ atsistatė. „Microsoft“ yra puikus! „Microsoft“ yra nuostabus“, - džiaugėsi kitas vartotojas.

„The Financial Times“ trečiadienį skelbė, kad Kinijos valstybinė telekomunikacijų bendrovė „Unicom“ patvirtino vyriausybės užklausą blokuoti paieškos variklį. 2017 m. lapkritį Jungtinių Valstijų „Microsoft“ priklausantis „Skype“ Kinijoje buvo išimtas iš „Apple“ ir „Android“ programėlių parduotuvių.

„Bing“ yra vienintelis žinomas užsienio paieškos variklis, pasiekiamas Kinijoje, nes „Microsoft“, laikydamasi vyriausybės taisyklių, cenzūravo su Kinija ir komunistų partija susijusią informaciją.

Didžiausias „Bing“ konkurentas „Google“ Kinijoje yra blokuojamas nuo 2010 m. Gruodį „Google“ generalinis direktorius Sundaras Pichai'us tikino neplanuojantis iš naujo paleisti paieškos variklio Kinijoje, tačiau, sakė jis, įmonė svarsto šią galimybę.

Kinijos prezidentas Xi Jinpingas sustiprino interneto kontrolę nuo 2016 m., komunistų partijai siekiant rasti visus partinei linijai nepritariančius gyventojus.

Interneto gelmėse, vadinamuosiuose anonimizuotuose tinkluose, slypi ir nelegalios veiklos galimybės, ir kovos su nelegalia veikla būdai, ir pasipriešinimo žodžio laisvę varžančioms valdžioms instrumentai. Apie tai, kas yra gilusis internetas bei kaip juo naudojasi ir prekeiviai psichotropinėmis medžiagomis, ir teisėtvarka, LRT Radijui pasakoja Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto prodekanas Linas Bukauskas.

Apie gilųjį internetą dažniausiai kalbama kaip dokumentus, interneto puslapius, įvairias internetines paslaugas, kurios gali būti sudėtingai randamos per interneto paieškos sistemas – „Google“ ar „Bing“. Šios paslaugos ar dokumentai yra ne tik sunkiai randami, bet ir apsaugoti nuo viešosios akies, LRT Radijui sako L. Bukauskas.

Kitaip tariant, gilusis internetas – tai, kas nėra viešai prieinama arba sunkiai surandama. Dažniausiai tai yra tokios dokumentų arba paslaugų savybės, kurios neturi būti matomos, pavyzdžiui, valstybės tarnybos ar įmonės vidiniai dokumentai, kurie neturi būti matomi viešai, bet pasiekiami prisijungimą turintiems asmenims.

Giliojo interneto sąvoka taip pat aprėpia ir anonimizuotus tinklus, kurie suteikia vartotojui visišką anonimiškumą. Naršydami įprastame internete, paslaugos teikėjui perduodame informaciją, kuria naudodamasis jis uždirba. Pavyzdžiui, paieškos sistema „Google“ išsaugo jūsų ieškotas vietas, paslaugas, lankytus puslapius. Vėliau, pagal jūsų pomėgius, pritaiko ir parduoda reklamą, ir taip uždirba. Vis dėlto kai kurie žmonės nori didesnio privatumo. Anonimizuoti tinklai būtent tai ir siūlo.

„Dar vienas, šiuolaikiškesnis giliojo interneto apibrėžimas yra naudojamas kalbant apie darbą anonimizuotame internete, kai nežinome, kas yra svetainės, kurioje lankomės, savininkas ir kas – lankytojas. Abu – tiek vartotojas, tiek paslaugos teikėjas yra iš dalies apsaugoti anonimizuoto tinklo. Šis giliojo interneto pavadinimas yra ypač asocijuojamas su „Tor“  tinklais arba tais tinklais, kurie užtikrina kliento ir tarnybinės stoties anonimiškumą“, – pasakoja informatikos specialistas.

„Tor“ tinklai –  technologija, kuri yra naudojama, siekiant užtikrinti, kad vartotojas, neatskleisdamas savo tapatybės, informacijos apie kompiuterio išteklius, savo gyvenamosios vietos, galėtų anonimiškai gauti tas pačias paslaugas. Tai, pasak L. Bukausko, taip pat galima vadinti giliuoju internetu.

Mokslininko teigimu, atskleisti savo tapatybę gali būti nenorima dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – kai atliekama nusikalstama veikla. Asmuo gali slėptis po anonimiškumo šydu, ketindamas įvykdyti nusikaltimą. Antra priežastis – kai norima likti anonimiškam, kad paslaugos teikimas nebūtų susietas su asmens turima informacija.

„Tor“ tinklu naudojasi įvairios nusikalstamos grupuotės, prekiaujančios narkotikais, ginklais ir kitomis nelegaliomis prekėmis ar paslaugomis. „Nusikaltėliai yra išmanūs ir naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis. Jiems yra labai patogu naudoti „Tor“ tinklą nelegaliai veiklai, slaptų organizacijų, grupuočių bendradarbiavimui. Yra galimybė tam užkirsti kelią, tačiau reikia kryptingai dirbti“, – pažymi LRT Radijo pašnekovas.

Jis pateikė „Šilko kelio“,  kuris prekiavo psichotropinėmis medžiagomis, naudodamasis „Tor“ tinklu, pavyzdį. „Šilko kelias“ – tai „Tor“ tinkle esanti nelegalių psichotropinių medžiagų parduotuvė. Siekiant užtikrinti anonimiškumą, atsiskaitymams buvo naudojama internetinė valiuta „bitcoins“. Pinigams pervesti nereikalinga internetinė bankininkystė, todėl šių atsiskaitymų beveik neįmanoma susekti.

2014 m. Portsmuto universiteto dėstytojas dr. Garethas Owenas atliko tyrimą. Paaiškėjo, kad „Tor“ tinkle daugiausiai yra puslapių, kiuriuose parduodamos psichotropinės medžiagos. Populiarios ir smurtinio turinio svetainės, kuriose galima rasti ir vaikų pornografijos. Nors šių puslapių yra palyginti mažai, bet jie lankomi dažniausiai. Anot G. Oweno, negalima daryti išvadų, kad visi apsilankymai – realių interneto vartotojų. Tai gali daryti ir specialios programos, renkančios informaciją.

Kaip teigia L. Bukauskas, naršant „Tor“ tinkle, galima pamatyti šokiruojančių vaizdų: „Pirmiausia kyla pavojus pamatyti šokiruojantį turinį, kuris gali būti netgi žalojantis psichiką. [...] Tai yra undergroundas, kuriame galima pamatyti tai, kas nėra rodoma viešumoje: patyčios, siūlymai įsigyti ginklų, narkotinių medžiagų. Tai gali suvilioti žmogų šiuos dalykus iš tiesų nusipirkti. Kita vertus, jei žmogus morališkai stiprus, turi savus įsitikinimus ir vertybes, jo nesudomins tokio  tipo informacija.“

Rasti ieškomus puslapius „Tor“ tinkle nėra lengva. Paieškos sistemų, tokių kaip „Google“ ar „Bing“, anonimizuotame tinkle nėra. Konkretų adresą dažniausiai pasako kūrėjas, o, norint pasiekti puslapį, reikia specialios naršyklės. „Tai nėra toks pats interneto naršymas, prie kokio mes esame įpratę. Čia yra naudojama specializuota programinė įranga anonimizacijos taškui jūsų kompiuteryje sukurti. T. y. sukuriama „siena“, pro kurią išeina informacija. Net jeigu jūs bandote pasiekti išteklių Lietuvoje, gali atsitikti taip, kad jūsų kreipinys į Lietuvoje esantį išteklių bus nukreiptas per kitą valstybę, pvz. – Japoniją“, – aiškina L. Bukauskas.

Pasak jo, stengiamasi padaryti, kad jūsų užklausa, išeinanti iš kompiuterio, neitų tiesiogiai į paslaugos tašką, o prieš tai būtų persiųsta per keletą tarnybinių stočių, išmėtytų skirtingose geografinėse vietose. „Viso perdavimo metu tai yra kriptuojama, naudojami informacijos slėpimo būdai. Yra užkriptuojama taip, kad tik galutinis vartotojas galėtų dekriptuoti informaciją, kurios užklausė, siųsdamas pranešimą. Yra sukuriamas saugus užkriptuotas kanalo ryšys, ir taip yra apsaugomi ne tik pradinis ir galutinis taškai, bet ir visa užklausimo kelionė internetu. Apsaugoma nuo pašalinių asmenų peržiūros, tikrinimo, netgi praskenavimo ar analizės atlikimo“, – dėsto mokslininkas.

Nederėtų pamiršti ir pozityvaus „Tor“ tinklų vaidmens. Jie naudojami ir griežto politinio režimo šalyse, kurios riboja piliečių interneto prieigą. Šie tinklai gali būti panaudoti ir siekiant užkirsti kelią nusikaltimams. Jeigu interneto svetainės šeimininkas, stebėdamas savo internetinio puslapio lankytojų srautą, pamatys, kad yra prisijungiama iš policijos, jis gali atitinkamai reaguoti. Tokiu atveju „Tor“ tinklas gali padėti policijai anonimiškai gauti informaciją iš reikiamo internetinio puslapio.

Jei yra susiduriama su žodžio laisvės varžymu, „Tor“ tinklas gali būti tas instrumentas, kuris leistų gauti ir perduoti informaciją griežtai kontroliuojamoje zonoje. Valstybei, kuri draudžia žodžio laisvę, antai Kinijai arba Rusijai, pasak L. Bukausko, būtų labai sunku tai sukontroliuoti.

Europos Komisija trečiadienį, kaip ir rinkoje tikėtasi, pareiškė oficialius kaltinimus „Google“ dėl konkurencijos teisės aktų pažeidimo. Žvelgiant iš klasikinės konkurencijos teisės pozicijų, „Google“ elgesys dėl kainų palyginimo yra akivaizdus piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, tai yra, didelės įtakos vienoje rinkoje išnaudojimas didinant pajamas kitoje rinkoje.

Toks elgesys būtų pripažintas konkurencijos taisyklių pažeidimu ir „Google“ grėstų didelės baudos. Tačiau žvelgiant truputį giliau, reikia atsižvelgti į keletą, galima sakyti, moralinių aspektų.

Pirmiausia, „Google“ dominuojanti padėtis atsirado ne dėl to, kad buvo įsigyti konkurentai ar sukurtas vien jai palankus valstybinis reguliavimas, ar tarkime dėl to, kad „Google“ privatizavo įmonę, istoriškai buvusią valstybine monopolija.

„Google“ užaugo dėl to, kad pateikė vartotojams labai gerą produktą – paprastą, greitą ir nemokamą paieškos sistemą. Todėl suprantama, kad „Google“ nori „nuraškyti“ produktyvaus darbo vaisius ir išnaudoti savo pranašumus prieš konkurentus.

Reikia atsižvelgti į tai, kad konkurencijos taisyklės nedaro skirtumo tarp organiškai  ir sąžiningai užaugusios įmonės ir tos, kuri savo dominuojančią padėtį sukūrė, galima sakyti, nesąžiningai. Tačiau kaip tik „Google“ atveju norisi apie tokius skirtumus pradėti svarstyti.

Kitas dalykas, kurio reikia nepamiršti – „Google“ paieškos sistema yra nemokama. Be to, nemokamos daugelis kitų „Google“ paslaugų, pavyzdžiui, elektroninio pašto sistema.

Tad svarstytinas klausimas ar iš tiesų Europos Komisija, ar kitos priežiūros institucijos turi moralinę teisę reikalauti, kad pateikdama galutiniams vartotojams nemokamą produktą, „Google“ taikytų beatodairiškai vienodas taisykles savo konkurentams? Kitaip sakant, ar tokia propaguojama verslo etika neveda prie nepageidautino prilyginimo mokamiems produktams, kuri demotyvuoja kurti nemokamus produktus?

Taigi, šiuo atveju svarstytina, ar neužtektų, kad „Google“ tiesiog atvirai paskelbtų, kad jos algoritmas tam tikrais atvejais proteguoja jos pačios produktus, ir tuomet leistų vartotojams pasirinkti, ar ir toliau naudoti „Google“, o galbūt pasirinkti „Bing“, „Yahoo“ ar bet kurią kitą paieškos sistemą.