Turininga pažintis

A. Weigel užsiminė, kad jos ir „Auros“ su Birute Letukaite priešakyje bendradarbiavimas prasidėjo daugiau kaip prieš dešimtmetį. Pažintis užsimezgė ruošiantis Kauno tekstilės bienalei. „Viena programų buvo jungtis su choreografais. Bienalai vadovavusi Virginija Vitkienė supažindino su Birute. Susikooperavom“, – pasakojo menininkė, pridūrusi, kad skirtingų meno rūšių apjungimas jai visuomet labai patiko.

„Vienas žmogus nėra pajėgus įsigilinti į visas sritis. Aš esu vaizduojamojo meno atstovė, bet yra ir muzika, šokis. Tokia kooperacija man visada labai patikdavo, buvo labai priimtina. Tai buvo mano svajonė. Kūriau interaktyvias instaliacijas, į kurias galima kviesti ir kitus menininkus ar, pavyzdžiui, organizuoti skaitymus, toje erdvėje dainuoti“, – dėstė kūrėja.

Jau pirmasis susitikimas su B. Letukaite ją labai nudžiugino. Bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol.

Ir laukimas, ir džiaugsmas

Pastarojo bendro projekto-performanso „Visa, ko mums reikia, yra meilė“ rezultato A. Weigel nematė iki pat renginio.

„Repeticiją mačiau tik nuotraukose. Birutė buvo labai susidomėjusi. Kai pirmą kartą platinau savo rožių instaliacijos nuotraukas, tai buvo per COVID-19 pandemiją, Birutė iš karto reagavo. Jai labai patiko, po to užsiminė, kad reikėtų bendrą projektą kurti. Dalinę kooperaciją dar buvau susiorganizavusi ir su kitais menininkais. Birutė laukė šios instaliacijos Lietuvoje. Aš laukiau Birutės su „Aura“, kad sujungtume savo idėjas. Reikėjo sulaukti ir tinkamos erdvės, nes ne visose įmanoma išeksponuoti šias rožes. Labai svarbu raudonos lubos. Šioje erdvėje jos yra specialios pakabintos“, – į detales leidosi A. Weigel.

„Birutė idėją labai gražiai priėmė ir toliau puoselėja, mąsto kaip ją perteikti šokyje. Jai buvau tik papasakojusi. Instaliacija – iš rožių. Vienos – žydi, yra iš laikraščio, viens dažytos pilkai, kitos tamsiau, kai kurios leipsta, krenta, vysta. Viršuje kiekviena turi savo atitikmenį – raudoną žiedą. Net ir ta, kuri prie žemės prilipus, ir ji turi savo raudoną žiedą. Tai simbolizuoja, kad būna visokių atvejų, kai nukrentame savo gyvenimuose iki tokio žemo taško… Bet pakėlę akis, šiuo atveju, į dangų, matome raudoną rožę, kad visada gyvenime yra išeitis, tik reikia ieškoti dangaus, dieviškumo, pažvelgti į savo vidų, mylėti save, mylėti kitą“, – aiškino menininkė, neslėpusi, kad performanso pati labai laukia.

Kūriau interaktyvias instaliacijas, į kurias galima kviesti ir kitus menininkus ar, pavyzdžiui, organizuoti skaitymus, toje erdvėje dainuoti.

„Man tai irgi yra laukimas, ką ji sugalvojo, kaip interpretavo idėją. Ir laukimas, ir džiaugsmas. Su kiekvienu kito žmogaus, menininko įsijungimu atsiranda dar daugiau aiškumo, spalvų, minties“, – prieš renginį kalbėjo autorė. 

Nuskambėjus paskutiniams performanso akordams ir prapliupus žiūrovų ovacijoms A. Wiegel ir B. Letukaitės ir sumanymą nuostabiai įgyvendinusių „Auros“ šokėjų veidus puošė šypsenos. Bendras projektas vėl pavyko su kaupu.

„Pas ją yra tiek idėjų, kad klapanus atveria ir man", – apie performanso bendraautorės kūrybingumą ir įkvėpimo galias po renginio sakė B. Letukaitė.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Kūrinių laikinumas

Parodoje – A. Weigel kūryba, apimanti platų temų spektrą: nuo informacijos, atminties, ekologijos klausimų iki atskiro žmogaus vidinio nerimo, kai tyloje savęs paklausiama: „ar esu, kas esu“?

Kūrėja ragina visus rasti laiko pamąstyti, savęs paklausti, kas mes esame, kad svarbiausių aspektų ir poreikių neužgožtų kasdienybės srautas, kad atsirastų skaidrumo ir aiškumo.

„Esu labai dėkinga parodos kuratorei prof. dr. Rasai Žukienei, parodos architektui Linui Tuleikiui, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovei Rebekai Bruder ir visiems kitiems padėjusiems ir prisidėjusiems“, – dėkojo menininkė.

A. Weigel į pasaulį reflektuoja dirbdama su pačios sukurtomis medžiagomis, eksperimentuoja su popieriumi, plastiku, silikonu, kava, prieskoniais, klijais. Ieškojimuose ji yra atradusi tokių paviršiaus formavimo būdų, kaip unikali „karštų klijų“ technika, „laikraštiniai siūlai“, iš spaudos popieriaus formuojamos didžiulės skulptūriškos formos. Visa tai kartu atspindi ir ypatingą mūsų bei būties trapumą.

Ji ne tik nesiekia savo kūrinių ilgaamžiškumo, bet kai kurie šios parodos kūriniai bus sunaikinti jai vos pasibaigus. Šios parodos dalis – ir buvusių instaliacijų pelenai. Tuo pačiu taip įprasminamas šiuolaikinio pasaulio troškimas gėrio ir grožio, nors nuolat kažką naikiname.

Dėl savo laikinumo nemažai kūrinių neišliko, bet šiai parodai kai kurie buvo atkurti. „Pavyzdžiui, pirmasis darbas po studijų baigimo – siuvimo mašina iš folijos ir šokolado. Jis klijuotas. Šiuo darbu pradėjau savo meninę karjerą. Su juo tarsi grįžau į pradžią. Pačiai buvo labai įdomi kelionė, pasitikrinimas, kaip dabar matau šį kūrinį, kaip techniškai jį galiu įgyvendinti. Specialiai šiai parodai atkurti ir dar keli darbai“, – sakė autorė, meninį išsilavinimą įgijusi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute, ir jame dėstytojavusi, daugiau kaip du dešimtmečius gyvenanti Berlyne, tačiau kūrybą pristato ir Lietuvoje. Menininkė už savo kūrybą yra pelniusi nemažai apdovanojimų.

Kauno šokio teatras „Aura“ – pirmasis šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje, istoriją skaičiuojantis nuo 1980-aisiais metais B. Letukaitės įkurtos modernaus šokio studijos. B. Letukaitė už savo kūrybą apdovanota dviem „Auksiniais scenos kryžiais“.

Paroda „Ar esu, kas esu?“ veiks iki balandžio 28 d.

Jei ne B. Letukaitė, Kaunas apskritai nebūtų pažymėtas pasaulinėje šiuolaikinio šokio scenoje. Jos iniciatyva, nepavargstant belsti į visas duris, 1980 m. kaip saviveiklos kolektyvas įregistruota „Aura“ vėliau tapo pirmuoju profesionaliu šokio teatru Lietuvoje.

Kauno vardą garsinančioje „Auroje“ Birutė nuolat ugdė profesionalus, šios trupės pastatymais ir organizuojamu tarptautiniu festivaliu ugdė publiką. Skaičiuojama, kad su vadinamosios „Auros“ studijos nariais save „auriečiams“ priskiria keli tūkstančiai kauniečių.

– „Aura“ įkurta 1980 m. Kodėl 40-metį švenčiate tik dabar?

– „Auros“ pradžia laikome pirmąjį mūsų pristatymą publikai. 1980 m. mes, kelios mergelės – aš, Aurelija Vaišiūtė-Dapkūnienė, Rūta Dūdėnienė, Renata Rūsytė, seserys Ligita ir Rita Viršulytės, dar kelios merginos, – gavome patalpas repeticijoms. Parengėme programą, išleidome afišėlę ir 1982 m. surengėme pirmąjį pasirodymą. Tai buvo pirmas modernaus šokio grupės miniatiūrų vakaras.

Prieš tai daugiau kaip dešimt metų šokau Kiros Daujotaitės „Sonatoje“. Dar „Sonatos“ laikais, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, man pavyko nuvažiuoti į Palucca’os aukštosios šokio mokyklos Dresdene (Palucca Hochschule für Tanz Dresden) rengiamus tarptautinius šiuolaikinio šokio vasaros kursus. Gret Palucca buvo žymi vokiečių laisvojo šokio šokėja. Po Antrojo pasaulinio karo įvairios šokio mokyklos Rytų Vokietijoje buvo prievarta reorganizuotos į baleto mokyklas. Tačiau, kadangi G. Palucca buvo labai žymi šokėja, jos šokio mokyklą pavyko išsaugoti. Dresdene man atsivėrė akys. Juk sovietmečio Lietuvoje jokios informacijos apie šiuolaikinį šokį nebuvo! Iki tol maniau, kad išraiškos šokis visame pasaulyje yra toks, kokį mes šokame „Sonatoje“. K. Daujotaitė ir mes, jos mokinės, tęsėme išraiškos šokio pradininkės Lietuvoje Danutės Nasvytytės šokio estetiką, kurią 1939 m. ji, baigusi Jutta’os Klamt mokyklą Vokietijoje, parsivežė į Kauną. Dresdene pamačiau, kad per tą laiką šis šokis nuėjo labai toli. Į šokio kursus Dresdene buvo kviečiami mokytojai iš viso pasaulio. Dvi savaites ten mokėmės įvairių šokio technikų: šokio be muzikos, improvizacijos, ir t. t. Pamačiau, kad šokis yra be galo įvairus, kad atsirado speciali modernaus šokio kūno paruošimo technika, yra ir kitų dalykų.

– Tai buvo stimulas kurti savo kolektyvą?

– Taip. Tikėjau, kad reikia šokti kitaip, reikia vytis pasaulį. Taigi, iš pradžių mūsų buvo gal dešimt, visos iš „Sonatos“. Kai kurios, baigusios mokyklas, nubyrėjo. Kitos išvažiavo į Vilnių ar įstojo į mediciną ar dar kitur – reikėjo mokytis. Sukome galvą, iš kur gauti naujų šokėjų. Ėjome į mokyklas ir kabinome skelbimus: „Modernaus šokio grupė priima naujus narius.“ Prisijungė dar kelios merginos. Taip susiformavo tas branduolys, su kuriuo 1982 m. parengėme pirmąjį pasirodymą.

Dar „Aurai“ būnant būreliu, 1992 m. išsinuomojome Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) Vilniuje. Sulaukėme tokio populiarumo, kad net stovimi bilietai buvo išpirkti. Gastroles Vilniuje sėkmingai pakartojome po dvejų metų. Paskui man taip ir liko ambicija kasmet pasirodyti Vilniuje, LNOBT didžiojoje salėje.

Apgailėtina: 40 metų neturėdama savo scenos „Aura“ yra priversta šokti „Romuvoje“ ir po kino ekranu kabinti estetinį vaizdą gadinančias paklodes. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kita svarbi data – 1995-ieji, kai „Aura“ tapo profesionalų kolektyvu.

– Iki tol veikėme kaip saviveiklos kolektyvas. Visos kažkur studijavome ar mokėmės, repetuodavome tik vakarais. Aš pati stojau bet kur, kad tik likčiau Kaune ir galėčiau šokti. Taip baigiau bibliografiją ir bibliotekininkystę. Dirbau bibliotekoje, paskui – sporto mokykloje choreografe.

Kiekvieną vasarą važiuodavome tobulintis į Dresdeną. Buvo sovietmetis, kai negalėjai vien panorėjęs nuvažiuoti į Rytų Vokietiją. Reikėjo gauti kvietimą. Mes parašydavome Palucca’os šokio mokyklai, tada gaudavome lankstinuką apie vasaros kursus. Kultūros ministerijoje sakydavome: gavome kvietimą, išleiskite. Tuometis kultūros ministras Dainius Trinkūnas pasakė: su Dresdenu nesame užmezgę draugiškų ryšių, negalėsi išvažiuoti. Tačiau Vilnius buvo susidraugavęs su Erfurtu. Jis nuėjo į saugumą ir išrūpino mums leidimus, sakydamas, kad kelios mergelės šokėjos važiuos į Erfurtą tobulintis. Taip mes gavome leidimą išvažiuoti. Grįžusi rašydavau ataskaitą, kaip mes Erfurte tobulinomės. Taip šešias vasaras važiavau į Erfurtą. Grįžusios visus metus stengėmės pritaikyti ten gautą medžiagą.

Taip mūsų lygis, mūsų programos augo. Žurnalistė Vida Savičiūnaitė apie mus parašė: „Yra teatras, kurio nėra“. Ji rašė, kad yra susiformavęs teatras – užauginti šokėjai, parengta programa, tačiau jo oficialiai nėra.

Pradėjau minti koridorius, siekdama įsiteisinti. Didžiulis impulsas buvo 1990 m., kai Talino operos ir baleto teatre vyko naujosios choreografijos festivalis. Lietuva neturėjo, ką ten pasiųsti, nes šiuolaikinės choreografijos iš viso nebuvo. Mus buvo matęs Donaldas Strikulis iš Teatro sąjungos Vilniuje. Jis pasiūlė mus, taip ir išvažiavome. 1989 m. jau buvau suorganizavusi pirmąjį tarptautinį modernaus šokio festivalį Lietuvoje – dalyvavo po trupę iš Lenkijos ir Latvijos.

– Taline patirta sėkmė padėjo siekiant profesionalų statuso?

– Į Taliną nuvežėme didžiulę programą ir sukėlėme didžiausią furorą. Ten dalyvavo vien profesionalai. Po mūsų pasirodymo visi pradėjo manęs klausinėti: iš kur jūsų teatras? Aš sakau: mes – ne teatras, mes – saviveikla. Jie negalėjo patikėti. Taline mus pamatė ir žurnaliste tapusi baleto šokėja iš Lietuvos Rūta Krugiškytė. Ji parašė raštą, kad mes, saviveiklininkai, negauname jokios paramos, ir visi į Taliną suvažiavę choreografai dėjo parašus, kad šiai trupei reikalinga parama. R. Krugiškytė iš Talino su tuo raštu atvažiavo į Kauną ir mes kartu su ja pradėjome varstyti savivaldybės duris. Tai buvo 1990 m. Visi traukė pečiais ir nesuprato, ką su tokia šokio trupe daryti. Paskui prasidėjo 1991-ųjų sausio įvykiai, kai reikėjo rūpintis, kad Lietuva išliktų, o ne kažkokiais šokiais, ir mūsų registravimo klausimas nusikėlė ilgam.

Pradžia: vienas pirmųjų „Auros“ pasirodymų – 1984 m. „Lietuviškos variacijos“ pagal Broniaus Kutavičiaus muziką. Kauno šokio teatro „Aura“ archyvo nuotr.

Po kiek laiko į Vilnių atvažiavo Duisburgo šokio teatras, ir mes gavome kvietimą į jų šokio festivalį. Taip paprastai į festivalį neišvažiuosi – turi turėti kažkokį oficialų statusą. Tačiau mes buvome, galima sakyti, gatvėje – saviveiklininkai, ir tiek. Nuėjau pas filharmonijos vadovą Justiną Krėpštą. Užsidegusi pasakoju, kaip mums reikia kažkokio oficialaus stogo, kad galėtume išvažiuoti į festivalį. Po ilgo pokalbio jis pažadėjo: „Laikinai galiu priimti jus po filharmonijos stogu, bet nei pinigų, nei patalpų suteikti negaliu.“ Pasivadinome Kauno miesto filharmonijos šokio teatru „Aura“ ir išvažiavome į Duisburgą. Mūsų „laikinas“ buvimas po filharmonijos stogu tęsėsi trejus metus. Tuo metu organizavau ir „Auros“ festivalį. Pirmieji festivaliai vyko, kai Lietuvoje nebuvo elementarių sąlygų, karšto vandens ir pan. J. Krėpšta pasakė: „Tu mane sužlugdysi. Pinigų nėra, o tu čia festivalius organizuoji.“

Netoleruoju scenoje jokios dirbtinės šypsenos, jokio dirbtinio išgyvenimo. Šokėjas turi viską perleisti per save ir atiduoti žiūrovui.

1995 m. galų gale mūsų klausimas pateko į Kauno miesto tarybą. Šiaip taip po ilgų svarstymų miesto taryba įteisino „Aurą“ kaip miesto šokio teatrą su minimaliausia dotacija.

– „Auros“ šokėjai prieš 40 metų ir dabar. Kuo jie skiriasi?

– Egzistuoja didžiulis skirtumas. Tada visi „Auros“ šokėjai buvo ne profesionalai, atėję iš gatvės. Lietuvoje tuo metu neegzistavo mokyklų, ruošiančių šio žanro šokėjus. Vilniuje buvo ruošiami tik baleto šokėjai. Tik daug vėliau, kai viena mūsų šokėja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė grįžo po šiuolaikinio šokio studijų JAV, jos iniciatyva M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje pradėti ruošti šiuolaikinio šokio šokėjai. Mes, choreografai, iš kiekvienų kursų, festivalio, kažką parsiveždavome ir šokėjus ugdėme patys. „Aura“ visą laiką augo, turėjome daug savo užaugintų šokėjų. Pagrindinės merginos ateidavo iš meninės gimnastikos, aš pati buvau lankiusi meninę gimnastiką. Tos merginos būdavo paruoštos kaip sportininkės. Sakydavau: „Per trejus metus iš žmogaus gali padaryti šokėją.“ Nesvarbu, ar tas žmogus, turintis gerus fizinius duomenis, iš gatvės atėjęs, ar iš sporto. „Auros“ visada buvo aukštas techninis ir emocinis lygis. Aš pati esu labai emocingas žmogus. Netoleruoju scenoje jokios dirbtinės šypsenos, jokio dirbtinio išgyvenimo. Šokėjas turi viską perleisti per save ir atiduoti žiūrovui.

– Šiuo metu „Auroje“ šoka tik viena lietuvė. Kodėl kviečiatės daug užsienio šokėjų?

– Taip sutapo, kad vienu metu į užsienį išvyko nemažai „Auros“ šokėjų, kelios merginos ištekėjo ir pasitraukė. Atėjo mintis paduoti skelbimą į tarptautinius šokio puslapius internete. Nors tada man atrodė: lengviau nuskristi į mėnulį nei prisivilioti užsienietį šokti Kaune, „Auroje“. Juk daugelis užsienio šokėjų nuo šešerių metų lanko rimtas šokio mokyklas, tad, kur jau mums, iš būrelio neseniai išaugusiam teatrui, su jais lygintis. Tačiau į pirmąją atranką atvažiavo keturiolika užsienio šokėjų. Tokių trupių kaip „Aura“ pasaulyje – tūkstančiai, tačiau dabar jau gaunu nebeaprėpiamą skaičių šokėjų CV. Du kartus šokėjų atranką rengėme Berlyne. Vienai atrankai esame gavę 600 šokėjų CV, šiemet jų gavau 400. Peržiūrėti kiekvieną vaizdo įrašą, perskaityti CV yra didžiulis darbas. Iš visos šios daugybės reikia atsirinkti keletą.

Jau daugiau kaip dešimt metų mūsų trupėje šoka užsieniečiai. Labai gaila, kad fiziniam teatrui, koks yra „Aura“, reikalingų aukštos technikos šokėjų Lietuvoje nerandu. Dėl to „Auroje“ šoka daug šokėjų iš užsienio. Žinoma, pirmiausia šokėjui reikia fizinių duomenų. Jei Dievas nedavė didelių judesių amplitudžių, minkštos nugaros, klubų, kelių ir pėdų išverstumo, žmogus negali laisvai pakelti kojos iki ausų, nieko nebus. Tokie reikalavimai keliami priimant šokėjus į baleto trupes ir į aukščiausio lygo šokio trupes, tokius priimame ir mes. Technika – ne viskas. Kūnas šokėjui turi būti tik priemonė išreikšti tai, ką nori pasakyti. Paprastai CV siunčiantys šokėjai yra geri, visi profesionalai. Tačiau man neužtenka gerų šokėjų. Ieškau ypatingų. Žinoma, visos aukščiausio lygio trupės nori, kad šokėjo technika būtų ypač gera, kad jis turėtų scenos charizmą, personaliją, kad būtų įdomus improvizatorius, turėtų motyvaciją, būtų kūrybiškas, individualus – turėtų tokių savybių, kurių neturi kiti.

Anksčiau aš pati daug buvau scenoje. Dabar – tik  per savo šokėjus.

Kuo užsienio šokėjai skiriasi nuo lietuvių, tai pagarba vienas kitam. Užsienio šokėjai labai pagarbūs ir mandagūs. Jokio šiurkštumo, jokio atšovimo – tik pagalba vienas kitam. Jie visada pasidomi kolega: ar viskas gerai, gal reikia pagalbos? Paklausia, ar patogus šis judesys. Jeigu šį judesį padarysiu taip ir tave paliesiu, ar viskas bus gerai? Taigi, jie išsiskiria didžiule pagarba vienas kitam ir didžiuliu noru tobulėti. Jie išnaudoja kiekvieną minutę salėje, siekdami tobulėti ir prisidėti prie bendro reikalo.

– Žiūrovai neretai sako: į šiuolaikinio šokio pasirodymus nebeinu, nes juose nebematau šokio, tačiau į „Auros“ einu, nes jie dar šoka. Kokia yra ta „Auros“ šokio prabos paslaptis?

– Po šiuolaikinio šokio skėčiu glaudžiasi labai skirtingos pakraipos. Išsivystė neoklasika, konceptualusis šokis, performansai, šokio teatras. „Aura“ dabar –  tiesiog šokio teatras. Pavadinau taip, kad neapsiribotume stilistikoje, žanruose. Tačiau iš tiesų esame fizinio judesio teatras. Mums šokėjo kūnas tebėra pagrindinė priemonė idėjoms, mintims ir emocijoms reikšti. Daugelis dabar išreiškia idėjas popieriuje. Man tai nebepatinka. Matau labai mažai įdomaus konceptualaus šokio. Daug šių šokių tapo nuobodūs. Čia kaip nuėjus į konceptualaus meno parodą: įdomiau skaityti, kas parašyta apie eksponuojamus konceptus nei apžiūrėti eksponatus.

– Kažkada spektaklio „Medėjos“ scenoje atsisakėte turėjusių telkšoti „kraujo“ balų, nes kažkas dėl to patyrė traumą. Kiek, saugant šokėjus, yra tekę daryti panašių kompromisų?

– Statydama domėjausi abortų tema. Man buvo labai baisu, kad Lietuvoje atliekama tiek daug abortų, o laikraščiuose mirgėjo antraštės, kad ką tik gimęs kūdikis išmestas su šiukšlėmis. Statydama spektaklį, ieškojau kraujo pakaitalo. Norėjau, kad šokėjai kurį laiką šoktų kraujo balose. Visi dirbtiniai dalykai, pomidorų padažas ir t. t. netiko. Gavome kiaulės kraujo. Tačiau iškilo ir techninių dalykų: tas kraujas labai greitai ėmė stingti. Be to, kaip, nesustabdžius šokio, išvalyti sceną, kad šokėjai galėtų toliau šokti? Sugalvojau, kaip šokyje „apžaisti“ momentą, kai scena valoma. Tačiau kraujas – riebus, net ir išvalius scena liko slidi. Dėl to net keli šokėjai šokdami pargriuvo. Teko atsisakyti kraujo – kitus spektaklius jau rodėme be jo.

Saugodama šokėjus, vengiu ir pavojingų judesių. Siekiu tuos judesius pakeisti kitais. Esu linkusi į ekstremalumas, tačiau šokėjai profesionalai labai saugo savo kūną. Juk tai yra jų darbo priemonė. Todėl negaliu rizikuoti.

Pasigailėjo: šokio spektaklis apie abortus „Medėjos“ kartą buvo sušoktas scenoje naudojant kiaulės kraują, tačiau vėliau, saugant šokėjus, B. Letukaitė atsisakė scenos su krauju. D. Matvejevo nuotr.

– Šiemet „Auros“ festivalyje pristatėte imersinį spektaklį, skirtą nuogiems žiūrovams. Ar Lietuvos publika tam pribrendusi?

– Man pačiai buvo šokas, kad šis spektaklis buvo anšlaginis. Vengrų menininkė Márta Ladjánszki jau seniai šį performansą siūlė atvežti į Lietuvą. Aš vis sakydavau: „Ne, Márta, Lietuvoje nė vienas žiūrovas nenusirengs.“ Tačiau bilietai buvo išpirkti iš karto. Atėjo nudistų, kurie Lietuvoje neturi kur išeiti, ir ne tik jų. Praėjo du mėnesiai nuo to pasirodymo, o aš vis dar sulaukiu skambučių – šokėjų, žurnalistų, aktorių. Visi klausia: „Ar tikrai žiūrovai buvo nuogi?“

– „Aura“ švenčia 40-metį, tačiau savo scenos kolektyvas taip ir neturi. Kaip tai vertinate?

– Dabar mes turime galimybę trečiadieniais naudotis kino teatro „Romuva“ scena, ten šokome ir viename iš jubiliejinių pasirodymų. Tačiau ten yra labai daug problemų. Remontas nebuvo padarytas tinkamai. Prieš atliekant remontą, kvietėme specialistus iš Vilniaus, kurie patarė, ką reikia daryti, kad ta scena būtų tinkama šokiui. Į patarimus nebuvo atsižvelgta. Ten nei kinas, nei teatras puikiai neveikia. Daug problemų su apšvietimu, užuolaidomis, kulisais. Mums šokant scenoje reikia vaizdo, kuris vadinamas „balta dėžute“, „juoda dėžute“. Tai minimalistinis, šokiui netrukdantis vaizdas. Tačiau ten prigarbanota užuolaidų kaip kokiuose suvažiavimų rūmuose. Kino ekranas kažkodėl sumažintas. Jeigu jis būtų iki pat grindų – tai būtų baltas fonas, kokio mums kartais ir reikia šokiui. Dabar ekranas pakabintas siauras, todėl, norėdami išgauti baltos dėžutės vaizdą, po ekranu turime tvirtinti baltos medžiagos gabalus. Vaizdas išeina apgailėtinas.

Kaunui labai trūksta tokios scenos kaip Menų spaustuvėje Vilniuje – vadinamosios juodos dėžutės.

Gavome kiaulės kraujo. Tačiau kraujas – riebus, net ir išvalyta scena liko slidi.

– Vienas iš „Auros“ 40-mečio pasirodymų vadinasi „Vakar – Šiandien – Rytoj“. Kokia „Aura“ bus rytoj?

– Aš labai neskirstau laiko į šiandien ir rytoj. Man atrodo, vis dar tęsiasi ta pati nesibaigianti diena. Tą užsidegimą, norą išsaugoti išraiškos šokio, modernaus šokio tradiciją Kaune perėmiau iš K. Daujotaitės. Man visą laiką buvo svarbiausia šokis, „Aura“. Gal tokia mano misija buvo. Mano asmeninis gyvenimas tekėjo kažkur šalia: vyrai, vaikai – viskas. Atsimenu, organizuojant trečiąjį festivalį laukiausi sūnaus. Buvo nėštumo pabaiga, o aš vaikščiojau ieškodama festivalio rėmėjų. Žinoma, sąžinė labai graužia, kad neskyriau dėmesio šeimai. Vaikai tarsi patys užaugo. Atsimenu, net ką tik po vestuvių su pirmuoju vyru, kai meilė dar liepsnojo, aš vakarais išlėkdavau į repeticijas. Jis man pasakė: „Dar suprasčiau, jei būtų dėl ko eiti, o dabar tu mane iškeiti į kažkokį būrelį.“ Atrodo, stipriai mylėjau vyrą, bet vis tiek man prioritetas buvo šokti. Tai buvo kaip koks apsėdimas. Kažkas nesveiko, nenormalaus. Net iš menininkų niekas taip negyveno – laviravo, didesnį prioritetą teikdami asmeniniam gyvenimui.

Atsimenu momentą, kai man buvo šešiolika. Ruošiantis pasirodymui su „Sonata“ Kauno dramos teatre visos merginos išsiskirstė, o aš likau viena scenoje. Žiūrėjau į tuščią sceną, tuščią salę ir kartojau: „Dieve, man gyvenime nereikia nieko – nei šeimos, nei vaikų, kad tik aš visą gyvenimą galėčiau būti scenoje.“ Tačiau Dievas man davė daugiau: ir sceną, ir šeimą, vyrus, vaikus. Anksčiau aš pati daug buvau scenoje. Dabar – tik per savo šokėjus.

Šurmuliuojanti „Romuva“ trečiadienio vakarą publiką kvietė ne kino seansui.  Sutemus, istorinio pastato duris vienas po kito varstė buvę ir esami  „Auros“  šokėjai, ištikimiausi kolektyvo gerbėjai ir visi tie, kurie bent šiek tiek prijaučia moderniam šokiui.  

„Eilę metų stebiu, kaip „Aura“ auga ir tobulėja. Žinau, krepšinio sirgaliai su manim nesutiktų, bet šis kolektyvas yra Kauno veidas“, – į ciklo „Vakar, šiandien, rytoj“ renginį „Prisiminimai apie ateitį“ atvykusi kaunietė Kristina prisiminė savo pirmąją pažintį su „Aura“  ir tuomečiais šokėjais.

Būdama paaugle, prieš vieną pasirodymą ji netikėtai papuolė į užkulisius „Girstučio“ kultūros centre, todėl net ir praėjus daugybei metų, kai tik randa laiko, nepraleidžia „Auros“ pasirodymų, kurie žadina senus prisiminimus ir budina naujus gražius jausmus. Tik priešingai nei tada, Kristina vietos ieško ne už užsklandos, o žiūrovų kėdėse. Vilnietė Sabina, Kaune skaičiuojanti antrus metus taip pat spėjo pamilti šokių kolektyvą. Anksčiau ir pati bandžiusi suktis ant parketo, jauna moteris neslėpė savo susižavėjimo šokančiais kauniečiais, kuriems linkėjo nesustoti ir toliau nešti žinią per pasaulį apie šokio galią.

„Žaviuosi kiekvienu atskirai ir visais kartu, o prieš Birutę Letukaitę, atradusią tiek talentų, žemai lenkiu galvą“, – minutes iki renginio pradžios skaičiavo viena iš daugelio vakaro viešnių. 

Dviejų dalių jubiliejiniame renginys „Prisiminimai apie ateitį“, žiūrovai turėjo galimybę prisiminti įspūdingiausius „Auros“ pasirodymus ir visus šokėjus, kurie kūrė arba tebekuria neįtikėtinus dalykus scenoje. Pirmiausiai susirinkusiesiems lenkėsi šokio spektaklio „Godos“ artistai, su šokėju Eriku Zacone priešakyje. Specialiai dėl „Auros“ jubiliejaus, į Kauną šokėjas atvyko iš Sicilijos. Netrukus po to, šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė į sceną kvietė maištaujančias deives ir demones. Pirmą dalį užbaigė 2003-ųjų spektaklis „Aseptinė zona“ arba „Lietuviškos sutartinės“. Dar sovietmečiu – 1984-aisiais pastatytą spektaklį „Lietuviškos variacijos“ scenoje atkūrė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus šiuolaikinio šokio programos mokiniai. „Prisiminimus apie ateitį“ žiūrovams pasakojo visas būrys „auriečių“, kurie prieš 40 metų žengė pirmuosius šokio žingsnius dar modernaus šokio šokio grupėje:   Rasa ir Tomas Sviderskiai, Rūta ir Saulius Kavaliauskai, Rūta Ambrozaitienė, Ieva Jackevičiūtė, Mindaugas Stankevičius, Justina Kiuršinaitė ir kiti.

Po daugiau nei metus trukusių karantino suvaržymų ir didelio renginių alkio, žiūrovams tai buvo šviežio oro gurkšnis su išskirtinai kokybiškais ir estetiškais pasirodymais ypatingoje erdvėje.

Klaipėdos elektroninio roko grupė Royce ir Jungtinės Kauno šokėjų pajėgos – bendras teatro „Aura“ vadovės Birutės Letukaitės projektas, tęsiantis prieš trejus metus užsimezgusią draugystę, kuriant bendrą spektaklį „Sprendimas“. Royce muzika ir šiuolaikinis šokis puikiai papildydamas vienas kitą žavėjo festivalio atidarymo žiūrovus.

Jungtinės šokio pajėgos: vakaro šeimininkai „Aura“ ir ilgą ar trumpesnį periodą „Auroje“ šokę šokėjai: Monika Šerstabojavaitė – šokio mokytoja bei teatro šviesų inžinierė, šokėja ir dainininkė Clara Giambino (šiuo metu dalyvaujanti X faktoriaus projekte), neseniai savo induvidualų kūrybos kelią pradėjęs Matthew Livingstonas, šokio trupės „Nuepiko“ ir „Ulna“ bei Stefanijos ir Jokūbo Nosovų – brolio ir sesers duetas.

Gausiai susirinkę žiūrovai turėjo galimybę pamatyti net 16 šokio pasirodymų su grupės Royce dainomis. „Auros“ šokėjai su festivalio simboliu Kris Dao Nicholls (Australija) priešakyje pirmame pasirodyme atskleidė savo individualius šokio stilius interpretuodami Royce muziką.

Šiek tiek agresyvios ir kovinės nuotaikos įnešė dviejų merginų iš Italijos šokis „Beast“. Žiūrovus nustebino ir pakurstė smalsumą sekančios, į sceną šokio žingsniu įžengusios figūros su asilo galvomis. Roko atmosferos neleido pamiršti „Ulnos“ merginos, suteikusios galimybe žiūrovams pašėlti kartu su jomis.

Vienu iš žiūrovų favoritu pasirodymuose įvardintas M. Livingstonas visus pakerėjo ne tik profesionalia choreografija bet ir asmenine charizma. Lyriškos natos ir moteriško švelnumo bei elegancijos renginiui suteikė buvusios „Auros“ šokėjos ir subtilaus balso savininkės Claros Giambino vokalinis ir šokio performansas kartu su dabartine ilgamete „Auros“ šokėja Julija Mintaute. Puikus vyriškas „Nuepiko“ ir „Auros“ tandemas buvo itin įtraukiantis ir įsimintinas.

Festivalio atidaryme šalia roko netrūko ir baleto inspiruotų šokio žingsnių, kuriais žavėjo festivalio šeimininkai. Gatvės šokių įtakos paliestą kūrinį sušoko šeimyninis Nosovų duetas, iš visų dalyvių išsiskyręs netikėtu įvaizdžiu – milžiniškomis turistinėmis kuprinėmis ant pečių. Viso vakaro metu festivalio svečiai galėjo mėgautis šiuolaikinio šokio kūrinių įvairove ir Royce muzika.

Iš naujo atrastoje erdvėje – kino teatre „Daina“, kurio durys tiesiogine to žodžio prasme buvo užmūrytos daugelį metų,  šis renginys tapo inspiracija dabartiniam teatro savininkui tęsti „Auros“ pradėtą iniciatyvą.

Šis kino teatras festivaliui pasirinktas neatsitiktinai, festivalio programoje vyks du ypač ekstremalūs pasirodymai, kurių nebūtų įsileidęs joks išpuoselėtas teatras. Rusų inžinerinio teatro „Akhe“ dviems pasirodymams reikalinga erdvė, nebijanti nei ugnies, nei vandens, nei putų, kurių tikrai netrūks spektaklių „Diktatūra“ (spalio 1 d. 21 val.) ir „Demokratija“ (spalio 2 d. 21 val.) metu. Tai bus išskirtinė galimybė pamatyti visai kitokį teatrą, nei esame įpratę.

Daugiau apie festivalio renginius galite sužinoti www.dancefestival.lt, bilietai platinami Tiketoje.

Šis keistas laikas – didelis iššūkis tiek meno kūrėjams, tiek kultūros renginių mėgėjams: virusui nesitraukiant, visuomenę kasdien suvaržo dar daugiau apribojimų. Bet žmonės yra prisitaikantys, kūrybingi, nepasiduodantys. Ir ypač jeigu tie žmonės yra aktoriai, šokėjai – net ir už uždarų teatro durų verda produktyvus ir nuoširdus kūrybinis procesas.

Alternatyvūs būdai

B.Letukaitė džiaugiasi, kad "Aura" nesustojo dirbti per pirmąjį karantiną, o smogus antrajai viruso bangai, teatras dar labiau susivienijo ir laikėsi teatro sezono pradžioje užsibrėžtų tikslų.

Pirmojo karantino metu šokėjai dirbo namuose – kūrė trumpus pasirodymus savo aplinkoje: apie pasaulį, apie savo jausmus. Vaizdo pasakojimai buvo keliami į internetą ir prieinami teatro išsiilgusiai publikai. "Nuo vasaros pabaigos gyvename kaip viena šeima – beveik visą dieną praleidžiame kartu studijoje, po darbo skirstomės namo, neturime jokių kontaktų su išore", – komentuoja teatro vadovė.

Nėra pasirodymų, todėl teatre vyksta kūrybinis darbas: pamokos, kuriamos šokio miniatiūros, spektakliai, šokio edukacijos. Kadangi negalima pakviesti žiūrovų žiūrėti šokio, choreografė sugalvojo dar labiau atskleisti "Auros" teatro užkulisius, jo kasdienybę: kas vakarą pristatyti naują siužetą ir iš arti parodyti šokėjų kasdienybę: kaip jie mankštinasi, bendrauja salėje, ką veikia, kaip gimsta spektaklių fragmentai, – tas akimirkas, kurių paprastai atėjęs į teatrą nepamatysi.

Menininkė skatina susivienyti, iš visų jėgų laikytis pozityviai, neprarasti tikėjimo, persvarstyti savo vertybes, santykį su pasauliu.

Artėjant šventėms, trupės nariai jau išvyko atostogų į namus Europoje ir už jos ribų, todėl planuojama, kad vaizdo transliacijos iš "Auros" namų bus atnaujintos sausį.

Šokis prieš kompiuterį

Kaip ir daugumai, pandemija pakoregavo teatro planus: nuo praėjusio pavasario taip ir neįvyko žinomo choreografo Beno J.Riepe's (Vokietija), turėjusio atvykti kurti į Kauną premjera, "Auros" spektaklis "Kaunas Zoo" (chor. B.Letukaitė) neišvyko į festivalį Vokietijoje, atšauktos gastrolės į Italiją. Tačiau jubiliejinis tarptautinis šokio festivalis AURA buvo suorganizuotas, žiūrovai ypač gausiai rinkosi į spektaklio "Begalybės" (choreografė B.Letukaitė) premjerą.

Kauno šokio teatras "Aura" nepailsdamas vysto ne tik meninę, bet ir šokio edukacijos veiklą, kuri irgi perkelta į internetą.

"Prieš kelias dienas įvyko virtualusis susitikimas su jaunimo neigaliųjų centru "Korys", su kuriuo "Aura" bendrauja jau daug metų. Jie atvažiuodavo į mūsų studija pažiūrėti spektaklio, pasikalbėti. Buvo smagu susitikti su gausiai prie "Zoom" programos prisijungusiu jaunimu. Japonė šokėja Natsuho vedė mankštą, kurią galėjome visi daryti prieš ekranus iš savo namų, prancūzė Marine susitikimą papildė improvizacija su objektais: reikėjo išsirinkti esantį šalia daiktą ir kūrybiškai rasti kontaktą su juo", – ilgamete partneryste, besitęsiančia net tokiomis sudėtingomis sąlygomis, džiaugėsi teatro vadovė.

Išlydi senbuvį

Trejus su puse metų teatre dirbęs šokėjas Matthew Dane'as  Livingstonas dar prieš Kalėdas paliks teatrą – išvyks tęsti šokėjo karjeros į Berlyną, kuriame jo laukia įdomūs kūrybiniai projektai. Todėl prieš šventes teatro komanda norėjo žiūrovus pakviesti į šokio miniatūrų vakarą – atsisveikinimą su šiuo išskirtiniu šokėju.

Paskutinę akimirką, sugriežtinus karantino sąlygas, planuotas vakaro pasirodymas buvo atšauktas, o Matthew savo kolegoms sukūrė 40 minučių dinamišką šokio spektaklį "Pluto". Ši jo atsisveikinimo dovana "Aurai" – choreografiškai sudėtingas spektaklis, įkandamas tik profesionaliems šokėjams. Buvo planuojama transliuoti spektaklį internetu, tačiau nuspręsta kantriai palaukti karantino pabaigos, kad premjerą būtų galima tinkamai paminėti teatro scenoje.

Teatro vadovė negaili pagyrų jaunajam menininkui iš Niujorko: "Matthew yra ypatingas šokėjas, išsiskiriantis organišku teatrališkumu, charizma scenoje. Mane žavi jo kūrybiškumas, judesių įvairovė ir gebėjimas juos preciziškai atkartoti improvizuojant. Manau, tai prigimtinė, labai reta atlikėjo savybė, turint omenyje kūno judėjimo erdvėje trajektorijų sudėtingumą", – sako B.Letukaitė.

Šokėjai improvizuoja, bet retas kuris prisimena savo sukurtas judesių kombinacijas ir gali jas tiksliai atkartoti. "Be to, Matthew yra labai techniškas šokėjas, kerintis savo piruetais, kūno plastika, aktoriniais gebėjimais, kiekvieną užduotį atliekantis ypač kūrybiškai", – komplimentų šokėjui negaili teatro vadovė.

Matthew Dane'as  Livingstonas.

Daugiau nei tris sezonus šokęs "Auroje", Matthew aktyviai dalyvavo šou verslo srityje, buvo gerai žinomas Lietuvos fotografijos, mados, muzikos scenose. "Stebuklas, kad jis, atvykęs iš Niujorko, tiek metų praleido Kaune, kurį dabar vadina antraisiais namais. Išleidžiame šį charizmatišką žmogų į Berlyną, kurio miesto pulsui ir verdančiam kultūriniam gyvenimui sunku atsispirti", – sakė choreografė.

Nauju žvilgsniu

"Reikėjo viską daryti daug anksčiau – ne teatrus uždaryti, bet sustabdyti žmonių judėjimą tokiose vietose kaip prekybos centrai. Šiandien visame pasaulyje prarandame daug gyvybių, virš galvų kaip juodas debesis pakibusi mirties grėsmė ir jau nebeaišku, ar gyvenimas grįš į prieš tai buvusias vėžes. Gal mes visą laiką gyvensime tarp pavojų, kur galima nelauktai atsisveikinti su gyvybe? Turėjome judėjimo laisvę keliauti po visą pasaulį, bet gyvenome sukišę nosis į telefonų ekranus. Paradoksalu, užklupus paslaptingam virusui, esame įkalinti ir dabar visas gyvenimas priverstas persikelti į virtualiąją erdvę", – mintimis apie pandemijos pakoreguotą realybę dalijosi B.Letukaitė.

Paprašyta nusiųsti linkėjimą skaitytojams artėjančių švenčių proga, menininkė skatina susivienyti, iš visų jėgų laikytis pozityviai, neprarasti tikėjimo, persvarstyti savo vertybes, santykį su pasauliu.

"Kokia didelė dovana yra gyventi, būti, matyti aplinkos grožį, bendrauti... Gal, susidūrę su pavoju, pagaliau suvoksime, kad reikia saugoti save ir Žemę. Norėtusi tikėti, kad tai tirščiausia tamsa – prieš aušrą, primenanti, kad ne mes – visatos valdovai. Būkime sveiki ir sulaukime šviesos!" – linki B.Letukaitė.

„Auros“ atstovės Editos Grudzinskaitės teigimu, festivalis ,,Aura” (surengtas jau 29 kartą) per visą savo gyvavimo laiką puoselėja dvi gražias tradicijas – padovanoti dovaną Kaunui ir miesto svečiams. Taip pat jis niekuomet neapsieina be netikėtumų.

Festivalio atidarymo vakarą Kauno publikai buvo pristatyta stambios formos, septynių dalių vokalinė-instrumentinė kompozicija, tradiciniais mišių tekstais mišriam chorui, styginių orkestrui, dviem solistėms, skaitovui, fonogramai ir judesiui. Nemokamame festivalio „Aura“ atidarymo koncerte, chorui bei orkestrui atliekant kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinės premijos laureato Vaclovo Augustino mišias, reginį kūrė garsas, šokis, žodis ir šviesų žaismė.

ELTA primena, kad Mišių premjera, kurios sumanymas priklauso VšĮ ,,Pax et Bonum”, įvyko pernai sostinės Bernardinų bažnyčioje. Projektui, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, buvo sutelktos geriausių šalyje kūrėjų ir atlikėjų pajėgos: Vilniaus savivaldybės kamerinis choras ,,Jauna muzika”, Klaipėdos kamerinis orkestras ir Kauno šokio teatras ,,Aura”.

O gerokai iki tol projekto iniciatoriai, dar tik rengdamiesi Lietuvai svarbaus įvykio minėjimui, kreipėsi į kompozitorių Vaclovą Augustiną su prašymu sukurti mišias. Didingas kūrinys gimė po dvejų metų darbo. Ir nors jis yra proginis, tiesmukai neiliustruoja šimtmečio įvykių ar istorijos.

,,Atsisakiau bet kokių bandymų kūrinį pritempti prie temos. Kūrinys turi intenciją, kuri nelėmė jo formos. Tai greičiau – malda už Tėvynę. Tikiuosi, kad mano kūrinys klausytojams ir ateityje leis patirti ne tik gilų estetinį išgyvenimą, bet ir sutelks juos maldai už Tėvynę“, – sakė kompozitorius V. Augustinas.

Festivalio „Aura 29“ atidarymo vakarą susirinkusi publika turėjo unikalią galimybę ne tik išgirsti, bet ir pamatyti, pajusti, išgyventi muziką. Kauno šokio teatro „Aura” šokėjai iš Belgijos, Brazilijos, Japonijos, JAV, Norvegijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Škotijos ir Lietuvos, kūnais „atausdami“ muzikinę faktūrą, tačiau ne iliustruodami muziką, kūrė istorinį naratyvą ir gyvuosius paveikslus.

,,Šios Vaclovo Augustino kūrinio versijos neįsivaizduoju teatre ar koncertinėje salėje. Jei tas kūrinys būtų pristatomas ne bažnyčioje, žinoma, jis būtų visiškai kitoks ir choreografiniais sprendimais. Žodžiu, festivalio pradžia buvo iškilminga, su nuostabia muzika ir vaizdais“, – teigė „Auros“ šokio teatro įkūrėja ir ilgametė vadovė, festivalio organizatorė, choreografė Birutė Letukaitė.

Jos pastebėjimu, labai gražiai sutapo ir tai, kad tarptautinis šokio festivalis „Aura 29“ vyksta Baltijos kelio jubiliejiniais metais, o jame, greta trupių iš Izraelio, Slovėnijos, Čekijos bei kitų valstybių, dalyvauja ir Baltijos šalių – Estijos, Latvijos, žinoma, ir Lietuvos trupės.

Tačiau tokia idėja  dėsninga atviroms idėjoms, naujovėms, bendradarbiavimui ir gebėjimui susikalbėti su kitų sričių menininkais B.Letukaitės biografijoje. Tarpdiscipliniškumas – vienas iš "Auros" veido bruožų.

– Jau keletą metų tarptautinis šokio festivalis "Aura" padovanoja nemokamą renginį Kauno miestui. Kaip gimė ši graži idėja?

Gyvename tokiais laikais, kai šokio sąvoka labai prasiplėtė.

– Šios tradicijos pradžia – jubiliejinis "Aura 25" festivalis. Besvarstant, kaip švęsti jubiliejų, gimė idėja vieną spektaklį padovanoti kauniečiams. Į nemokamą spektaklį atėjo kelis kartus daugiau žmonių, nei gali sutalpinti Vytauto Didžiojo universiteto salė. Ir vėliau, paskelbus apie "Auros" dovaną miestui, rikiuodavosi eilės norinčiųjų pamatyti spektaklį. Šis faktas verčia susimąstyti apie kultūros prieinamumą vartotojams. Vis dėlto dėl suprantamų priežasčių ne visuomet ir ne visi gali sau tai leisti.

– Šių metų festivalis prasidės Mišiomis. Skamba labai neįprastai...

– Šiais metais taip jau susiklostė, kad nemokamu renginiu prasidės festivalio atidarymo vakaras. 2018 m. lapkritį šokio teatras "Aura" buvo pakviestas į VšĮ "Pax et Bonum" projektą – kompozitoriaus V.Augustino Mišių premjerą Vilniaus bernardinų bažnyčioje. Po sėkmingo pasirodymo Vilniuje organizatoriai suderino su visais projekto dalyviais premjeros datą Kaune. Ji buvo labai artima mūsų rengiamo tarptautinio šokio festivalio datai. Tuomet ir gimė idėja, kad festivalis galėtų prasidėti Mišiomis. Taigi, laukia iškilminga, su nuostabia muzika, pradžia. Gal kažkam pasirodys keista, kad šiuolaikinio šokio festivalis prasidės Mišiomis. Bet kodėl gi ne?

Organizatorių nuotr.

– Ar nebijote, kad sulauksite priekaištų, jog per mažai šiuolaikiška, nekonceptualu?

– Gyvename tokiais laikais, kai šokio sąvoka labai prasiplėtė. Kartais tenka matyti tokių pasirodymų, kad net nežinau, ar įvardyti tam, ką matai scenoje, tinka žodis "šokis". Šiuolaikinis šokis, postmodernizmas, viena, antra jo banga, konceptualusis šokis – visaip įvardijami eksperimentai scenoje. Bet žmonės klausia: "Kodėl tai vadinasi šokis?" Manau, ateis metas, kai tokią raišką įvardysime kažkokiu kitu žanru ir tokie pasirodymai bus pristatomi jau nebe šokio festivaliuose, o, tarkime, scenos menų.

Reikia pripildyti save žinių ir gyvenimo patirties, nuolat stebėti viską, kas vyksta aplinkui, būti smalsiam ir nesustoti.

Mūsų festivalis susiformavo per beveik trisdešimt metų ir jame dominuoja fizinis šokis – ta tradicine prasme, kaip žmonės ir įsivaizduoja – scenoje šokantys šokėjai, kurie per judesį išreiškia ir spektaklio idėją, ir emociją, ir filosofinę mintį, ir teikia prabangą akims. Kai matai scenoje tokius visapusiškus choreografus ar šokėjus, toks profesionalumo ir asmenybės komplektas, toji visuma, pateikta aukščiausia kokybe, atima žadą ir sukrečia iki sielos gelmių, pripildo tavo mintis, jausmus, emocijas, tu išeini iš spektaklio gavęs didžiulę dozę peno.

– Liekate ištikima tradicijai: šokis jums – kūno kalba. Tačiau šokis – ne sportas. Vien treniruoto kūno čia nepakanka.

– Šokėjas turi būti tarsi koks archyvas: į fizinį kūną šokėjai krauti techninę informaciją – gatvės šokį, baletą, klasiką, folklorą, buto – visą įmanomą paletę. Kuo daugiau į kūną sudedi, tuo jis tampa turtingesnis, per improvizaciją atsiskleisdamas įvairiausiais rakursais ir spalvomis, kurių net pats kartais nežinai turįs.

Kitas archyvas yra galvoje. Reikia pripildyti save žinių ir gyvenimo patirties, nuolat stebėti viską, kas vyksta aplinkui, būti smalsiam ir nesustoti, nes pasaulio stebėjimas galimas kiekvieną sekundę. Pripildyti save kaip šulinį juodos ir baltos patirties kūrėjui ypač svarbu, kad turėtum iš ko pasisemti kūrybai.

Kūno galimybės yra beribės. Kas kartą gali rasti būdą kitaip išreikšti mintį ar emociją nauja forma. Būtent tokie ieškojimai man yra įdomūs, o ne popieriniai (tai daro konceptualusis šokis).

– Ar nemanote, kad konceptualusis šokis, orientuotas daugiau į patį procesą, nei į rezultatą? Galbūt todėl ir nukenčia žiūrovas?

– Daug metų stebiu šokio lauką. Visos sudėtingos koncepcijos turi rasti formą, kaip tą intelektualią idėją išreikšti. Deja, dažniausiai tenka nusivilti. Jie ieško koncepcijos, sėdi prie stalo ir mąsto trejus metus, paskui ieško būdo, kaip tai išreikšti. Kai skaitai tokio spektaklio aprašus, apmąstymus, visus jų tyrinėjimus, labai intelektualu ir labai įdomu. Nejučiomis pradedi tikėtis tokio pat stipraus reginio scenoje. Deja....

Aš sutinku, kad kūrėjams, kurie tyrinėja, labai įdomu būti, bendrauti, mąstyti. Bet žiūrovas atėjo į erdvę ir mato rezultatą, jis nedalyvauja tame tyrinėjime. Šiuolaikiniame mene procesas dažnai tampa svarbesnis nei rezultatas. Bet, sutikite, procesas įdomus tik tiems, kurie jame dalyvauja, bet ne žiūrovui. Deja, tai, ką perskaitai ir ką pamatai scenoje, labai konfrontuoja.

– Festivalio atidarymo vakarą laukia "Auros" šokėjų pasirodymas bažnyčioje, skambant chorinei muzikai. Projekto idėja priklauso renginio režisierei Vilijai Grigonytei. Kiek buvote įsprausta į scenarijų, su kokiais iššūkiais susidūrėte, kas buvo atspirties taškai kuriant choreografiją?

– Mano profesinio kelio pradžioje judesio inspiracija buvo muzika, ir tik muzika. Ilgai klausydavau muzikos ir ieškodavau idėjų kuriamam spektakliui, choreografinei kompozicijai. Galimas ir atvirkščias procesas – inspiracija nuo judesio. Įkvėpti gali ir kiti meno žanrai – dailės, tekstilės kūriniai, fotografija, architektūra, tekstai, praeivis, įvykiai visuomenėje, ar, kaip šiuo atveju, chorinė muzika.

Kai idėja išeina iš manęs, aš galiu varžyti net ir kompozitorių.

Organizatorių nuotr.

Šiuo atveju mes buvome pakviesti VšĮ "Pax et Bonum" dalyvauti projekte, kuris turėjo renginio režisierių. Mes esame dalis viso gražaus projekto. Svarbiausia čia yra muzika su savo forma ir mintimi. Nebuvo paprasta. O kur dar reikalavimas, kad nebūtų jokio bildesio, jokio pašalinio garso. Kaip tuomet išreikšti dinamiką? Teko dirbti labai delikačiai.

– Ar choreografiją lėmė erdvė?

– Be abejo, bažnyčia man – kaip scenografija. Aš šios V.Augustino kūrinio versijos neįsivaizduoju teatre ar koncertinėje salėje. Jei tas kūrinys būtų pristatomas ne bažnyčioje, žinoma, jis būtų visiškai kitoks. Dabar choreografija santūri, su santykinai mažai judesio, šokėjai – tarsi figūros, nužengusios iš šventųjų paveikslų.

– Ar, kaip profesionalei, jums buvo sunku priimti vadeles?

– Čia ne mano autorinis kūrinys. Tai natūralu. Kai idėja išeina iš manęs, aš galiu varžyti net ir kompozitorių. Per pastarąjį dešimtmetį su kompozitoriumi Antanu Jasenka pastatėme penkis spektaklius. Mes labai glaudžiai bendradarbiaujame. Jis ieško emocinio atitikmens muzikoje spektaklio scenoms, o aš visuomet dalyvauju procese kaip patariamasis balsas.

– Chorinė muzika turi savo specifiką. Ar jums tai nauja patirtis?

– Bet kokiam garsui gali surasti išraišką. Be to, su chorine muzika susitikome dar šokdami Broniaus Kutavičiaus "Dzūkiškas variacijas". Tai buvo 1984-ieji. Tame kūrinyje man tilpo visas Lietuvos istorijos kelias ir tas nežmoniškas laisvės troškimas. Iki pat dabar susijaudinu prisiminusi, kaip lietuvių liaudies dainos "Beauštanti aušrelė" muzikinė tema, iš pradžių atliekama Veronikos Povilionienės, paskui varijuojama orkestro, galiausiai atkeliavo iki finalo, kai pratrūksta Petro Bingelio vadovaujamas choras. Būta labai stiprios emocinės patirties. Vėliau su choru "Varpelis" įgyvendinome bendrą projektą Sankt Peterburge. Iš tiesų man jokio skirtumo, kokia muzika. Inspiracijas gali kelti ir tyla.

V.Augustinas: atsisakiau bandymų kūrinį susieti su tema

"Tai kvietimas susitelkti maldai už Tėvynę", – sako kompozitorius V.Augustinas, kurio mišiomis prasidės šiųmetinis tarptautinis šokio festivalis ,,Aura 29". Vakaro metu susitiksiančios skirtingos medijos – garsas, žodis, šokis, šviesų žaismas – žada publikai įsimintiną reginį.

– Ar jums, kaip kūrėjui ir žmogui, prisiliesti prie mišių kūrimo – išskirtinė patirtis?

– Man asmeniškai, taip. Tradicija yra šimtametė, kone visi kompozitoriai anksčiau ar vėliau parašo mišias. Sulaukiau pasiūlymo iš VšĮ ,,Pax et Bonum" sukurti mišias. Taigi, mano atveju, kūrinys gimė ne iš noro jį kažkam paskirti, ne po kažkokio ypatingo įvykio gyvenime ar gilaus sukrėtimo. To, deja, nebuvo. Galėtų būti įdomi patirtis. Einant mano kūrybiniam laikui, sklandžioje tėkmėje atsirado pasiūlymas, kuris surezonavo su mano vidinėmis intencijomis ir prasidėjo darbas.

– Mišios parašytos ypatingai Lietuvos valstybės atkūrimo100-mečio progai paminėti. Ar kūrinyje suskamba istorinė gaida?

Mano santykis su kitomis medijomis, sakyčiau, eksperimentinis.

– Kuomet su projekto iniciatoriais kalbėjome apie būsimą kūrinį, diskutavome, koks ryšys galėtų būti su iškilminga proga, Lietuvos istorija, asociacijos su valstybės keliu ir likimu, aš supratau, kad ši Lietuvos100-mečio proga – tik pretekstas. Atsisakiau bet kokių bandymų kūrinį pritempti prie temos. Tai greičiau kvietimas susitelkti maldai už Tėvynę.

– Ar ilgai galynėjotės su kūriniu?

– Ties šiuo kūriniu dirbta dvejus metus. Pradžioje pasinėriau į apmąstymus, buvo išankstiniai įsivaizdavimai, tiesa, labai bendro pobūdžio, net ne muzikiniai. Kai susirenka daug žmonių, girdėti šurmulys, bažnyčioje taip pat yra aidas, kuris suvalgo muzikines smulkmenas. Supratau, kad neturi būti per daug smulkių detalių, kad žmonės turėtų laiko akustiškai išgirsti, kas vyksta. Tokie pasvarstymai nuolat vyko galvoje. Atsitraukdavau ir vėl grįždavau mintimis. Man buvo labai svarbu, kur kūrinys skambės ir kas bus jo klausytojas.

– Muzika šį kartą turi solidžią palydą: šokėjus, aktorių, šviesas. Ar vadovavote šiam procesui?

– Mano santykis su kitomis medijomis, sakyčiau, eksperimentinis. Aš tiesiog pasitikėjau choreografe B.Letukaite ir renginio režisiere Vilija Grigonyte. Nebūta net išankstinio aptarimo ar derinimo. Man, ypač per premjerą, labiausiai rūpėjo muzikiniai ir techniniai dalykai: kad orkestras sėdėtų patogiai, kad choras stovėtų ten kur turi stovėti, kad būtų pasiektas reikiamas balsų balansas, kad visi vieni kitus girdėtų. Tiesa, ten, kur judinamas choras, kai merginos pagal scenarijų sueina į ratą, aš prižiūrėjau, kad per daug neapkrautų dainininkų, kad tai netrukdytų dainavimui.

– Ar nebuvo nerimo, kaip visos detalės sudarys darnią visumą?

– Šanchajuje mane teko matyti J.S.Bacho mišias, originalias, be jokių modernizacijų, kurių metu buvo šokamas baletas. Kai aš išgirdau, kad šalia J.S.Bacho bus ir šokis, galvojau, kam tas baletas? Muzikai ir taip visko pakanka, nereikia jos nei gerinti, nei gražinti. Bet tai buvo taip puikiai padaryta, taip subtiliai, neperkrautai ir tuo pačiu puošniai. Taigi, galvoju, jei Šanchjuje žmonės sugebėjo padaryti, tai ir mūsų profesionalai padarys gerai.

Aš buvau liudininkas labai vykusio muzikos ir šokio jungties pavyzdžio, tad ir savo premjeros atžvilgiu, jaučiausi atsipalaidavęs. Koncerto metu aš nelabai ką mačiau, buvau susikoncentravęs į kūrinį. Pilną koncerto vaizdą dorai pamačiau tik pažiūrėjęs įrašą.

Labai myliu kauniečių chorą ,,Exaudi“, esu turėjęs su juo įdomių projektų.

– B.Letukaitė buvo gavusi tam tikrų gairių kurdama choreografiją. Viena jų, išvengti bet kokio šokėjų bildesio scenoje, nes kompozitorius Vaclovas Augustinas sustabdys koncertą. Ar įmanomas toks scenarijus ar tai tik pajuokavimas, gimęs kūrybos procese?

– Aš negąsdinau, gink Dieve. Bet, žinoma, bet parengiamuose pokalbiuose, mano pirmas ir pagrindinis reikalavimas buvo, kad šokis netrukdytų garsui. Gal aš tai pakartojau pernelyg daug kartų, kad taip pasirodė. Bet iš tiesų, reikia paisyti tos pastabos, nes mišios pirmiausiai yra muzikinis kūrinys, kuris gali gyvuoti savarankiškai be šokio, šviesų ir kitų elementų, kurie, be abejo, renginį praturtina. Na, nėra ko bildėti, tarp kitko, kai muzika groja. (juokiasi).

– Praėjo metai nuo premjeros Vilniuje. Ar Kauno premjeroje bus pakeitimų?

– Pagrindiniai atlikėjai – choras, orkestras ir šokio teatras ,,Aura" – tie patys. Kaune išvysime kitas solistes. Kaune sopranų partijas atliks Ieva Skorubskaitė ir Ieva Gaidamavičiūtė. Taip pat prisijungs kauniečių choras ,,Exaudi", kuris giedos ,,Tėve mūsų". Premjeroje Vilniuje ją giedojo Bernardinų bažnyčios tradicinio giedojimo grupė, o Klaipėdoje dainuos choras ,,Aukuras".

Labai myliu kauniečių chorą ,,Exaudi", esu turėjęs su juo įdomių projektų. Kita vertus, labai smagu, kad kažkas iš to miesto dalyvauja, atsiranda gražios sąšaukos.

– Šokio bendruomenėje yra akivaizdus publikos skirtumas Vilniuje, Kaune ar regionuose. Ar jūs matote skirtumą tarp savo auditorijų sostinėje ir Kaune?

– Na, ne. Tikrai ne. Ryškiausiai prisimenu savo kompaktinės plokštelės pristatymą Kaune, kuris buvo labai pakylėtas kontakto su publika prasme. Buvo daug žmonių, kurie dėmesingai klausė ir muzikos, ir to, ką kalbėjau. Bet publika nuostabi ir ten, ir ten. Žinoma, kiekvieną kartą diriguodamas, koncertuodamas stengiesi padaryti taip, kad nenuviltum, kad būtum laukiamas.

Aš puikiai suprantu, ką sakote apie šokio publiką. Nežinau kodėl, choro muzikos lauke, nejaučiu skirtumų. Gal tiesiog choro bendruomenėje nėra tokios atskirties. Man regis, choro bendruomenė yra vieningesnė, nei tarkime senosios muzikos atlikėjų, kurioje yra srovės, ar šokio bendruomenėje.

Kas? tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio "Aura 29" atidarymas. V.Augustino mišios.

Kada? Rugsėjo 28 d. 19 val.

Kur? šv.Jurgio bažnyčioje.

Scenoje matysime ne tik įvairių tautų atstovus, bet ir gyvai muzikuojantį spektaklio kompozitorių Antaną Jasenką, dainuojantį vokalistą Ilją Gun (Royce). Prieš premjerą apie Kaune reziduojančią „Aurą“ ir naująjį jos kūrinį kalbėjomės su choreografe, šios trupės įkūrėja ir vadove Birutė Letukaitė.

„Aura“ žinoma plačiai

– Rengiate tarptautinius šokio festivalius nuo 1989-ųjų, jūsų teatras dalyvavo daugiau nei 150 šokio festivalių (pagal „Vikipedija“)... Ar dažnai gastroliuojate Lietuvoje, ar dažnai būnate Klaipėdoje?

– Šiuo metu Lietuvoje gastroliuojame gana dažnai. Įvairūs Lietuvos miestai kviečia „Aurą“ į įvairius teatro festivalius, miestų šventes, parodų atidarymus ir pan. Rodome visą spektaklį arba kuriame kažką naujo specialiai norimam renginiui, tad apsilankyti skirtinguose miestuose tenka dažnai.

Klaipėdoje lankomės 2–3 kartus per metus, bet, žinoma, norėtume ir dažniau.

– Ką jums reiškia pasirodymas „TheATRIUM“ festivalyje?

– Labai džiaugiamės galėdami dalyvauti jame. Tikimės, kad čia mus pamatys ir ta publika, kuri lankosi tik Klaipėdos dramos teatro spektakliuose.

Stipri tarptautinė trupė

– Kaip apibūdintumėte, kuo išsiskiria „Aura“ lietuviškame šiuolaikinio šokio kontekste ir – galbūt europiniame?

– „Aura“ visada išsiskyrė techniškai stipriais šokėjais. Kūnas – jų pagrindinis instrumentas išreiškiant mintis, idėjas, koncepciją. Tai yra itin stiprus šokio teatras fizinio pasiruošimo požiūriu. Be to, esame tarptautinė trupė, kurioje šoka šokėjai iš viso pasaulio. Net devyni iš dešimties šokėjų yra užsieniečiai.

– Kaip pavyko pasikviesti tiek įvairių šalių atstovų? Kaip susiformavo kosmopolitinė trupės sudėtis ir ką tai suteikia jūsų teatrui?

– Trupę sudarėme rengdami tarptautines atrankas. Šokėjų, norinčių tapti „Auros“ dalimi, būna tikrai daug. Pavyzdžiui, pernai paskelbę atranką sulaukėme net 600 norinčiųjų patekti pas mus. Dėl didelio pretendentų skaičiaus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei visame pasaulyje kartą atranką surengėme Berlyne. Ten buvo atrinkta 40 šokėjų, kiti atvažiavo į Kaune vykstančias atrankas. Džiugu, kad šokėjai atvažiuoja žinodami, kur vyksta ir kokio pobūdžio teatras esame, kadangi anksčiau jau matė mūsų spektaklius.

Įvairaus skonio publikai

– Klaipėdoje įvyks spektaklio „Sprendimas“ premjera? Kuo jis išsiskiria trupės kūrybinėje biografijoje?

– „Sprendimas“ išsiskiria keliais aspektais: pirmiausia dėl žmonių, su kuriais bendradarbiaujame kurdami spektaklį. Dirbame su kostiumų dizainere, žymia menininke iš Nyderlandų Guda Koster, kūrusia kostiumus specialiai šiam spektakliui. Bendradarbiaujame su kompozitoriumi A.Jasenka. Nors tai ne pirmas kartas, kai kuriame kartu, vis dėlto spektaklis „Sprendimas“ yra nauja patirtis ir mums, ir kompozitoriui, kadangi pirmą kartą scenoje visi bandome „įvaldyti“ house stiliaus techniką. Dėl to spektaklis tampa įvairialypis, tinkantis įvairaus skonio publikai.

– Kaip rinkotės kompozitorių ir vokalistą?

– Kaip ir minėjau, su A.Jasenka jau esame dirbę. „Sprendimas“ yra ketvirtas spektaklis, kurį kūrėme kartu. Į spektaklį įtraukti Ilją pasiūlė Antanas, spektaklio kūrybiniam procesui einant pabaigos link. Ilja mums buvo pristatytas kaip įdomaus balso savininkas. Nors laiko buvo nedaug, radome būdą, kaip jį įtraukti į procesą. Išduosiu paslaptį: ir pats kompozitorius kartais įsilieja į bendrą muzikos partitūrą. Dėl scenoje gyvai grojamos muzikos spektaklyje vis atsiranda naujų sąskambių.

Kodėl verta pamatyti

– Kaip apibūdintumėte spektaklį, kokių sprendimų jame yra? Kaip pakviestumėte klaipėdiečius į jį?

– Sprendimas būti laisvam nuo daugybės suvaržymų, kuriuos patys susikuriame savo viduje. Visuomenės sprendimas būti laisvai nuo diktatūros, okupacijos. Žmogus visada siekia būti laisvas, išsilaisvinti iš savo susikurtų apribojimų ir taisyklių. Tad spektaklis asocijuojasi su laisve. Tačiau svarbu nepamiršti, kad absoliuti laisvė gali sukelti chaosą, todėl reikia mokėti ją valdyti. Padaryti taip, kad tavo laisvė neribotų kito laisvės.

Duodame jums garantiją (perfrazuojant vienos gydytojos mintis): tai bus tobulas vakaras, praleistas su tobulu teatru „Aura“. Esame profesionalai ir jūsų nenuvilsime!

Skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtos „Fortūnos“ statulėlės ir to paties pavadinimo diplomai įteikti ryškiausiems 2016-ųjų teatro kūrėjams. Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyrius kartu su Kauno menininkų namais visus miesto teatralus netikėtai sukvietė į naująją Kauno autobusų stotį – „ten, kur suvažiuoja visi“.

Laukimo salėje susirinkę keli šimtai renginio svečių pro vitrininius langus stebėjo čia pat priešais juos aikštelėje vykstantį improvizuotą šokio ir muzikos spektaklį. Šventės pradžią paskelbė senoviniu autobusu maršrutu Klaipėda-Kaunas tariamai atvykęs muzikantų kvartetas. Taip pažymėta renginio išvakarėse uostamiestyje vykusi Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonija.

„Mes Teatro dieną atšvęsime visur!“, – triukšmingai pareiškė įžanginį žodį taręs Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, aktorius Ričardas Vitkaitis, į renginį atvykęs ugniagesių automobiliu.

Tuo metu policijos ekipažo palydėtas Kauno miesto mero pavaduotojas Simonas Kairys, sveikindamas teatralus ir teatro bičiulius, nepraleido progos pajuokauti: „Kas paneigs, kad teatre vyksta stebuklai? Policija dažniau politikus paima ir išveža, o šiandien atvežė ir paleido.“

Konkurso apdovanojimų komisijai pateikta apsvarstyti beveik dvi dešimtis spektaklių.

Laureatams iškilmingai įteiktos devynios „Fortūnos“ statulėlės:

• choreografei Birutei Letukaitei už spektaklių „Sekretas“, „Labirintas“ ir „Godos“ sukūrimą (šokio teatras „Aura“);

• režisieriui Agniui Jankevičiui už spektaklių „Maištas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras) ir „DreamWorks“ (teatras „Mens publika“, VDU teatras, Kauno miesto kamerinis teatras) režisūrą;

• aktoriui Liubomirui Laucevičiui už Lorenco de Medičio vaidmenį spektaklyje „Fjorenca“ (rež. Jonas Vaitkus, Nacionalinis Kauno dramos teatras);

• kompozitoriui Algirdui Martinaičiui už muziką spektakliui „Fjorenca“ (rež. Jonas Vaitkus, Nacionalinis Kauno dramos teatras);

• šokėjams ir choreografams Mariui Pinigiui ir Mariui Paplauskui, taip pat Andriui Stakelei už spektaklio „(g)round zero“ sukūrimą ir atlikimą;

• dailininkei Giedrei Brazytei ir vaizdo projekcijų autoriui Rimui Sakalauskui už vizualius spektaklio „Pūgos durys“ sprendimus (Kauno valstybinis lėlių teatras);

• solistei Gitanai Pečkytei už Ponios Flut vaidmenį spektaklyje „Vindzoro šmaikštuolės“ bei Serpoletos vaidmenį spektaklyje „Kornevilio varpai“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras);

• solistui Liudui Mikalauskui už Falstafo vaidmenį spektaklyje „Vindzoro šmaikštuolės“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras);

• „Padėkos fortūna“ – solistei Danutei Dirginčiūtei.

„Fortūnos“ diplomai už skambiausius metų darbus išdalinti:

• choreografėms Linai Puodžiukaitei-Lanauskienei ir Agnijai Šeiko už naujų formų ir erdvių paieškas šokio ir cirko spektaklyje „Kalbėk man turguje“;

• Žaliakalnio turgaus teatro festivalio komandai už naujų auditorijų ir erdvių atradimą;

• Martynai Gedvilaitei už Fjorės vaidmenį spektaklyje „Fjorenca“ (rež. Jonas Vaitkus, Nacionalinis Kauno dramos teatras);

• scenografui Artūrui Šimoniui už spektaklio „Korektūros klaida“ (rež. Agnė Dilytė) vizualinį sprendimą (Kauno miesto kamerinis teatras);

• Džiugui Kunsmanui už eksperimentus fizinio teatro srityje spektaklyje „Nutricula“ (rež. Yasenas Vasilevas);

• Godai Piktytei už Salės ir kitų personažų vaidmenis spektaklyje „DreamWorks“ (rež. Agnius Jankevičius, teatras „Mens publica“, VDU teatras, Kauno miesto kamerinis teatras).

Kaip ir kasmet, laureatus rinko „Fortūnų“ komisija: teatrologė Kristina Steiblytė (pirmininkė), teatrologė Rūta Mažeikienė, muzikologė Gražina Dainauskienė, teatrologas Edgaras Klivis ir choreografas Aleksandras Jankauskas.

Pokalbis su šokio teatro „Aura“ įkūrėja ir vadove – apie kasdienius iššūkius, su kuriais susiduria daugelis šiuolaikinio šokio kūrėjų, ir įkvėpimo šaltinius, slypinčius kiekviename žingsnyje.

– „Auros“ trupėje daug šokėjų iš užsienio. Kaip tarptautiškumas prisideda prie „Auros“ stiliaus formavimosi?

– Trupės tarptautiškumas, be jokios abejonės, keičia trupės veidą. Pirmiausia jau vien išoriškai atsiranda kitos spalvos, kai trupėje šoka japonai, korėjiečiai ar meksikiečiai. Jų genuose įrašyti veido ir kūno bruožai, laikysena, temperamentas. Prie to dar prisideda kultūrinės patirtys, mąstymo skirtumai. Taigi kūrybiškumo diapazonas labai išsiplečia, kai kūrybinį procesą papildo žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių patirtys. „Auros“ veidą formuoja teatro repertuaras, už kurį esu atsakinga.

– Ieškote išraiškos įvairovės. Iš kur semiatės jiems įkvėpimo? Kodėl savo spektakliams renkatės netradicines erdves?

– Man patinka atsirasti erdvėse, kurios tradiciškai nepritaikytos šokiui, patinka bendradarbiauti su kitais menininkais, ieškoti kitokios kūno išraiškos, rasti sprendimus iš nepatogių padėčių, susidūrus su neįprastais muzikiniais garsais ar erdve, ar su kito menininko idėja, kuri atrodo sunkiai įgyvendinama. Meniniai iššūkiai mobilizuoja, todėl reikia rasti sprendimą čia ir dabar. Toks mano kūrybinis adrenalinas.

Temos kūrybai gimsta įvairiai: pamačius judesį repeticijų salėje, formą, išgirdus muziką. Kartais gali įkvėpti neįprastai einantis žmogus ar keista poza gulintis benamis, nuo vėjo lūžtančios šakos ar tautinės juostos, mūsų visuomenės ir socialinės problemos, kurios mane ypač sujaudina. Inspiruoti gali bet kas – nuo pačių šiuolaikiškiausių menininkų darbų iki pačių archajiškiausių, tokių kaip austinės tautinės juostos, kurios tapo įkvėpimo šaltiniu choreografiniams raštams scenoje spektaklyje „Godos“. Kartais idėją pagimdo erdvės. Savo eilės laukia ypatingo susikaupimo vietos – bažnyčios, kur įsivaizduoju sakralinės muzikos ir judesio jungtis.

– Kokia yra Kauno aura?

– Nežinau, kodėl, bet Kaunas daugelio akimis turi neigiamą atspalvį, neretai yra pašiepiamas. Neigiamas miesto įvaizdis susiformavo dar sovietmečiu ir ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu, kai Kaune pasirodė berniukai su treningais. Nors jų buvo ir kitur.

Nepaisant to, mes turime turtingą tarpukario Kauno istoriją, kai iš carinės provincijos miestelio Kaunas tapo Europos miestu, savo architektūra, menais, inteligentija ir menininkais nenusileidžiančiu likusiai Europai. Ne veltui šis periodas vadinamas aukso amžiumi, nes visi nešė savo talentus į Kauną kaip bitelės medų į avilį. Dabar mes turime galimybę lyg nuo batuto atsispirti antrajam šuoliui. Tikiuosi, kad, Kaunui tapus kultūros sostine, galėsime formuoti ypatingo miesto įvaizdį – kupiną gyvybės, jėgos ir energijos. Dėl meno ir kultūros galime sukurti veržlaus, dinamiško, ieškančio miesto veidą.

– Ko palinkėtumėte Kaunui kaip projekto „Kaunas 2022“ ambasadorė? Kaip miestas galėtų pasikeisti?

– Norėčiau, kad mes eitume viena, o ne atskiromis vagomis, kurios niekada nesusijungia. Norėčiau, kad turėtume viziją. Kad finansus valdantys žmonės būtų šviesūs ir intelektualūs, matytų, ko reikia miestui, kad šis būtų patrauklus ne tik jame gyvenantiesiems, bet ir į jį atvažiuojantiesiems. Taip pat palinkėčiau lygiuotis į geriausius Europos, pasaulio pavyzdžius, įsiklausyti į profesionalų nuomonę. Mano idealas yra Niujorkas – taip pat antras pagal dydį miestas šalyje. Tačiau jis yra pats puikiausias ir įdomiausias miestas, į kurį nori važiuoti visi. Sakoma, kad yra Amerika ir yra Niujorkas. Tegul Kaunas tampa Lietuvos Niujorku.