„Visų pirma, geras mokytojas turi būti žmogus, kuris besąlygiškai myli visus vaikus, nepaisant fakto ar mokinys supranta jo dėstomą dalyką, ar ne. Antra, jis turi puikiai išmanyti savo sritį ir visai nebijoti prisipažinti dėl savo padarytų klaidų“, – teigė Metų Mokytojos premijos laureatė, Kauno technologijos universiteto gimnazijos (KTUG) chemijos mokytoja ekspertė Birutė Maciulevičienė.

Ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui bei Švietimo ir mokslo ministrei Audronei Pitrėnienei įteikus Metų mokytojos premiją, ekspertei padėka buvo įteikta ir kovo 23 d. vykusiame KTU Senate. Šie apdovanojimai už nuoširdų darbą ugdant jaunąją kartą – ne pirmas toks KTUG ekspertės pasiekimas: 2011 m. ji tapo Kauno miesto Metų mokytoja, 2012 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, 2015 m. B. Maciulevičienei Metų mokytojos apdovanojimą įteikė ir KTU alumnai.

Metų mokytojo premijos laureatė B. Maciulevičienė noriai sutiko pasidalinti mintimis apie tai, koks turi būti geras mokytojas, kaip pamokos metu sudominti šiuolaikinius mokinius ir kodėl vis mažiau jaunų žmonių renkasi pedagogo profesiją.

– Koks yra šiuolaikinis moksleivis ir kuo jis skiriasi nuo tų, kurie mokėsi prieš dešimtmetį?

– Galėčiau drąsiai pasakyti, kad šiuolaikinis jaunimas nuo ankstesniojo nelabai kuo ir skiriasi. Mokiniai buvo ir yra itin žingeidūs. Žinoma, dabar moksleiviai turi daug daugiau technologijų, išmaniųjų įrenginių ir daugiau galimybių, bet nemanau, jog tai turi įtakos norėjimui mokytis ir kažką daugiau sužinoti.

– Ar išmanieji įrenginiai netrukdo mokslams ir nepakiša kojos stengiantis susikoncentruoti pamokų metu?

– Tikrai ne. Jeigu mokiniai susižavi kokiu nors dalyku gyvenime, nekalbu vien apie savo chemijos pamokas, jie tam skiria ypatingai daug laiko. Visada yra tokių, kurie sėdi, žaidžia žaidimus ar naršo internete, bet juos sudominus galima palenkti dėmesį į savo pusę. Kaip bebūtų, apie visus savo mokinius galvoju tik iš gerosios pusės.

Visada įsivaizduoju, kad jeigu šalia bus žmogus, kuris jaunimui patiks, galės padėti, sudominti bei skirti kiekvienam daug dėmesio – vaikams nuo to bus tik geriau. Poreikis domėtis augtų savaime, nereikėtų imtis papildomų skatinimo priemonių. Šiais laikais tempas yra beprotiškai didelis, todėl ne visada viską galime suspėti.

– Ar sunku moksleivius sudominti pamokų metu bei pritraukti juos domėtis mokslu savarankiškai?

– Be jokios abejonės, reikia pasistengti. Jeigu dalykas mokiniui bus neįdomus, tai automatiškai jis bus ir daug sunkesnis, nei kiti. Kai žmogui neįdomu, tada jis į nieką nesigilina ir net nesistengia pabandyti suprasti. Kada pamoka vaikui įdomi? Kai jis lieka ja apžavėtas. Tuo aš ir vadovaujuosi.

Pirmiausia, visada noriu sužavėti mokinius ir parodyti, kad mano mokomas dalykas yra labai lengvas ir net atėjus su mažesniais pagrindais – viskas įmanoma, visko galima išmokti. Stengiuosi įtikinti, kad jie gali būti žvaigždės, o kiekvienas vaikas tikrai nori paskatinimo.

Pažymius kaupiu sau. Vis rašau ir rašau, bet ne į dienyną. Pažymys vaikus veikia ir jeigu vienas būna prastesnis, paskui kitas – dingsta noras mokytis, nebelieka džiaugsmo bei motyvacijos. Kai pažymiuose vyksta geometrinė progresija ir pažymiuose atsispindi pažanga, tada ir jaunimui daug smagiau dirbti bei stengtis.

– Pasidalinkite patirtimi, kaip įdomiai dėstyti chemiją?

– Neturiu jokių paslapčių. Aš tiesiog juos visus labai myliu. Žiūriu taip, tarsi jie visi būtų mano vaikai. Jeigu tėvai patiki man ugdyti savo vaikus, nejaugi jie dar turi nepasitikėti mano žiniomis ir leisti vaiką pas korepetitorių? Jeigu vaikui nesiseka, aš ieškau problemos sprendimų. Mokiniai jau juokiasi, kad ieškau problemų ten, kur jie patys būna kalti, bet aš visada noriu pasistengti labiau, kad jie skirtų laiko mokslams, atsisėstų ir panarpliotų chemijos subtilybes.

– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras mokytojas?

– Visų pirma, geras mokytojas turi būti žmogus, kuris besąlygiškai myli visus vaikus, nepaisant fakto ar mokinys supranta jo dėstomą dalyką ar ne. Antra, jis turi puikiai išmanyti savo sritį ir visai nebijoti prisipažinti dėl savo padarytų klaidų. Kai myli vaikus ir lengvai priimi savo klaidas – daugiau nereikia nieko stebuklingo. Bet kokios profesijos žmonės, dirbdami savo mylimą darbą, spinduliuoja tai visiems aplinkui. Su mokytojais tas pats.

– Šiais laikais labai greitai keičiasi technologijos bei mokslas. Ar sunku pedagogams žengti koja kojon su naujausiomis inovacijomis?

– Žinoma, pokyčių tempas labai didelis. Vėlgi, reikia nebijoti prisipažinti, kad visko tu negali žinoti tobulai, bet privaloma nenutolti nuo realybės ir niekada nesustoti domėtis tuo, kas vyksta. Jaunesnės kartos puikiai valdo naujausias technologijas, jiems viskas paprasčiau.

Kad ir kokios dabar būtų išmaniosios priemones, manau, kad svarbu išlaikyti patį svarbiausią ryšį – žmogus žmogui. Turėti kažką, kas patartų, padėtų, konsultuotų daug svarbiau, nei gebėjimas naudotis technologiniais prietaisais.

– Vis mažiau jaunų žmonių renkasi pedagogo profesiją. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Labai dažnai apie tai galvoju. Tikriausiai mokytojo profesija nebėra prestižinė mūsų visuomenėje. Bet kodėl taip yra? Gal dėl to, kad visokiausio tipo mokytojų yra? Kiekvienam darbe yra „broko“, bet kai tas „brokas“ dirba su žmonėmis, visi tai jaučia.

Kodėl vienus mokytojus labai myli, o kitų ne? Jeigu visi pedagogai būtų tokie patys, gal ir daugiau jaunimo norėtų pasekti jų pėdomis? Šia tema galima diskutuoti ir diskutuoti, bet aš nenoriu leistis gilyn.

– Buvote apdovanota Metų Mokytojos premija. Kaip jaučiatės po tokio savo darbo įvertinimo?

– Be abejonės, aš labai džiaugiuosi, bet kartu ir labai jaudinuosi. Tai ne tik didelis įvertinimas, bet ir didelė atsakomybė bei įpareigojimas. Vis svarstau, kaip man dabar reikės dirbti, kad nenuvilčiau savo mokinių ir tų, kurie mane nuolat palaikė.

Šiųmečių brandos egzaminų sesijos rezultatai nudžiugino anaiptol ne vieną abiturientą ir pedagogą. Užsienio kalbos žinios – geresnės nei gimtosios lietuvių, panaši tendencija ir su savo krašto istorija. Kauno pedagogai, ne vienus metus vertinę brandos egzaminų darbus, neabejoja: didelė dalis kaltės dėl prastų įvertinimų tenka mokiniams, o ne juos ruošusiems pedagogams. Vis dėlto kritikos, jų manymu, nusipelnę ir egzaminų užduočių sudarytojai.
 

Jūratė Slavinienė
Lietuvių kalbos mokytoja,
Kauno Antano Smetonos gimnazija

Šiemet visai nedaug mokinių neišlaikė lietuvių kalbos egzamino – 10 proc., būdavo tokių metų, kai net 16 proc. neišlaikydavo. Tiesą pasakius, nustebau, nes maniau, kad bus daugiau neišlaikiusiųjų. Egzaminas tikrai nebuvo sunkus. Visi abiturientai prieš dvejus metus žinojo, kokios bus užduotys, žinojo, kad jiems reikės parašyti rašinėlį. Esminis skirtumas nuo pernykščio egzamino – gausus literatūros kūrinių sąrašas, kuriais moksleiviai turėjo paremti ar argumentuoti savo rašinį.

Buvo labai įvairių rašinių. Vieni kėlė susižavėjimą, buvo labai malonu skaityti. Deja, buvo ir tokių, kad net gėda skaityti, ypač kai žinai, jog rašinį parašė dvyliktokas. Teko skaityti moksleivių apeliacijas. Vienas mokinys už rašinį iš 50 galimų balų gavo vos tris ir pateikė apeliaciją. Kad egzaminas būtų išlaikytas, reikėjo surinkti bent 15 balų. Ką aš galiu pasakyti apie tokį mokinį: jis visiškai nesavikritiškas. Jeigu gavo tik tiek balų, jam turi būti aišku, kad kažkas buvo negerai. Egzaminus taiso ekspertai, o ne šiaip pašaliniai žmonės.

Moksleiviai turėtų daugiau dėmesio skirti gramatikai ir skyrybai. Mano nuomone, į 11–12 klasių lietuvių kalbos pamokų programas reikėtų grąžinti gramatikos ir skyrybos kursą. Prieš abitūros egzaminus jie galėtų pasikartoti visas įgytas žinias, o per kelerius metus jos tiesiog užsimiršta. Be to, vaikai visiškai nemoka dėstyti savo minčių rašiniuose. Kodėl taip yra? Moksleiviai visai neskaito knygų. Norėdami bent jau žinoti, apie ką knyga, paskaito tik aprašus apie patį literatūros kūrinį.

Pavyzdžiui, šįmet per egzaminą susidūrėme su viena problema. Yra dviejų skirtingų autorių kūriniai tokiu pačiu pavadinimu "Vagis": Jono Biliūno novelė ir Jurgio Savickio apsakymas. Dvyliktokai egzamine painiojo vieno rašytojo aprašytą vagį su kito rašytojo personažu. Rašinyje teigia, kad remiasi J.Biliūno veikėju, o iš tikrųjų aprašO J.Savickio personažą. Tai tik įrodo, kad jie neskaitė nė vieno kūrinio, o tik girdėjo apie juos.

Mano nuomone, šiuolaikiniai mokiniai įdeda per mažai pastangų ruošdamiesi egzaminui. O jų argumentai tik kelia juoką: jeigu neišlaikysiu valstybinio egzamino, eisiu rašyti mokyklinio. Mes su mokytojais jau seniai diskutuojame, ar visi mokiniai, kurie nori laikyti valstybinį egzaminą, verti jį laikyti. Jeigu mokinio semestro įvertinimas tik 4–5 balai, tai ar jis tikrai pasiruošęs tokiam išbandymui. Žinoma, mes neturime teisės nė vienam dvyliktokui uždrausti pasirinkti tokį egzaminą, kurio jis nori.

Dažnai girdime, kad visa kaltė dėl neišlaikyto egzamino krenta ant mokytojų pečių, bet tai – absurdas. Dažnai būna, kai mokytojui tenka nuleisti rankas, nes vaikui niekas neįdomu. Ateina į pamokas visiškai nepasiruošęs, neperskaitęs knygos – situacija būna beviltiška. Tai ar dėl to kaltas mokytojas?
Tikrai pritarčiau, kad būtų koreguojama mokymosi programa. Literatūros kūrinių yra tikrai per daug, todėl vaikai nespėja perskaityti visų knygų, juk mokykloje jie mokosi ne vien lietuvių kalbos.

Ričardas Jarmalauskas
Istorijos mokytojas,
Kauno "Purienų" vidurinė mokykla

Tenka apgailestauti, bet šiemet moksleiviai į istorijos egzaminą atėjo visai nepasiruošę. Tokios tendencijos vyrauja jau ne vienus metus, nes kažkodėl dvyliktokai mano, kad istorijos egzaminas yra pats lengviausias ir jam nebūtina ruoštis. Šiųmetis egzaminas iš abiturientų reikalavo ne tik žinių, bet ir mokėti analizuoti turimą informaciją. Būtent tie vaikai, kurie nemoka atsirinkti reikiamos informacijos, tinkamai išanalizuoti pateiktus šaltinius, ir neišlaikė egzamino.

Mano manymu, mūsų šalies istorikai turėtų stengtis, kad Lietuvos vaikai geriau išmanytų savo šalies istoriją, todėl valstybinis istorijos egzaminas abiturientams turėtų būti orientuotas būtent į Lietuvos istoriją, o pasaulio istoriją mes turėtume žinoti tiek, kiek tai susiję su mumis. Dvyliktokai tikrai geriau atsako į klausimus apie užsienio šalių istoriją nei apie mūsų. Todėl egzaminų užduotys turėtų keistis radikaliai.

Man labai patiko šių metų egzamino paskutinė užduotis apie tarpukariu okupuotą Lietuvą ir to meto mūsų santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Ši užduotis pareikalavo ne tik puikių žinių, bet ir gebėjimo sklandžiai išdėstyti mintis, atsirinkti reikalingiausią informaciją. Deja, ne visiems moksleiviams užteko laiko šiai užduočiai.

Šiemet buvo daug įvairių istorinių šaltinių, karikatūrų, nuotraukų. Kiekvienas, kuris domisi istorija, privalo žinoti, kas jose pavaizduota. Pavyzdžiui, vienoje karikatūroje buvo pavaizduotas Leninas, o vaikai jo neatpažino. Argi tai normalu?

Birutė Maciulevičienė
Chemijos mokytoja,
KTU gimnazija

Palyginti su praėjusiais metais, mano manymu, moksleiviai buvo šiek tiek geriau pasiruošę chemijos egzaminui. Man gal pasisekė, nes šįmet taisiau geriausius darbus. Be abejo, buvo ir prastai parašiusiųjų egzaminą. Buvo tokių, kurie iš 100 balų surinko vos 15.

Žinoma, norint išlaikyti chemijos egzaminą, būtina žinoti visas smulkmenas, niuansus. Pavyzdžiui, mano mokiniai, kurie rašė šį egzaminą, ne visi gavo šimtukus, nors vertų buvo labai daug. Aš pati dėl to labai kankinausi, ieškojau priežasčių, kodėl tie mokiniai, kurie pasaulio, Europos chemijos olimpiadose pelnydavo aukso ar sidabro medalius, nesurenka maksimalaus balo iš valstybinio chemijos egzamino savo šalyje. Atsakymas labai paprastas – jie per daug giliai kapstosi ir ieško sudėtingo atsakymo, kai užtenka tiesiog paprastai atsakyti į klausimą. Taip jie save sužlugdė.

Šiųmečio egzamino užduotys praktiškai atitiko mokymosi programą, nors buvo keletas užduočių, kurios kėlė diskusijų net ir mokytojams. Mano manymu, tobulėti ribų nėra, užduotys galėtų būti ir geriau paruoštos.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad egzaminų rezultatus lemia ir psichologiniai dalykai. Visi juokauja, kad vaikams prieš egzaminus nereikia psichologo pagalbos, aš manau priešingai. Vaikai labai jaudinasi per egzaminus. Ar kada teko matyti jų veidus prieš egzaminus? Jaudulys labai dažnai pakiša koją.

Šiemet man ypač nepatiko egzaminų grafikas: trečiadienį buvo biologijos, o jau penktadienį – chemijos egzaminas. Paprastai moksleiviai laiko abu šiuos egzaminus, nes ruošiasi medicinos ar biochemijos studijoms. Po pirmojo egzamino nemažai mokinių nespėjo atsigauti, nes krimtosi, kad nesugebėjo atsakyti į visus klausimus. Visą ketvirtadienį jie jaudinosi, todėl atėję penktadienį į chemijos egzaminą buvo jau perdegę. Tikrai galėjo būti daugiau laiko tarp egzaminų.