Magiška ir labai laukta akimirka išaušo – Lietuvos breiko šokėja B-girl Nicka skelbiama pasaulio čempione. 16-metė D. Banevič krenta ant žemės ir pravirksta, į jos glėbį puola mama Alina, o tūkstančiai žiūrovų Belgijoje sveikina nugalėtoją.

Nuo vaikystės savo gyvenimą breiko šokiams paskyrusi mergina iš Lietuvos iškovojo didžiausią pergalę karjeroje. Visų pirma sau ji buvo pažadėjusi, kad atsities po nelaimėtų Europos žaidinių ir bilietą į Paryžiaus olimpines žaidynes iškovos triumfuodamas pasaulio čempionate. Ką sakė, tą ir padarė.

„Negaliu dar patikėti tuo, kad turiu kelialapį į olimpines žaidynes. Labai tikėjau tuo, kad aš galiu tai padaryti, nes po Europos žaidynių pasakiau, kad aš laimėsiu pasaulio čempionatą ir aš tiesiog paleidau tas mintis ir visą spaudimą“, – į Vilnių sugrįžusi Dominika sakė žurnalistams.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Kojos buvo pakirstos ir nelabai galėjau paeiti. Tiesiog bandžiau sulaikyt ašaras, bet nepavyko“, – patirtas emocijas prisiminė mama.

B-girl Nicka pasaulio čempionate 2:1 įveikė breiko legendą iš Japonijos Ayumi Fukushima. B–girl Ayumi neseniai atšventė 41-ąjį gimtadienį.

Dominika užsikabino aukso medalį ir įgyvendino didžiausią svajonę – laimėjo bilietą į Paryžių. Ten šoks tik šešiolika stipriausių pasaulio breikerių. Beje, Paryžiuje breikas debiutuos kaip nauja sporto šaka.

„Kai laimi vieną, tai jau klausia apie kitą, bet šiuo metu tiesiog noriu pasimėgauti tuo, kad jau gavau kelialapį, nes kelias iki jo tikrai buvo sunkus“, – sakė Nicka.

Tikslas kaip ir buvo prieš tai – ne tiesiog patekti į olimpines, bet ir būti ant podiumo.

Sunku būtų Lietuvoje surasti kitą tokį sportininką, kuris taip nebijotų kalbėti apie savo tikslus. Štai ką 16-metė pasakė birželį, kai tąkart nepavyko iškovoti olimpinio kelialapio: „Pas mus lengvų kelių nėra ir aš laimėsiu tą kelialapį pasaulio čempionate.“

O štai, ką LNK žinioms B-girl Nicka pasakė dar tada, kai jai buvo 13 metų: „Aš visą gyvenimą atiduosiu tik breikui ir man nesvarbu, ar tai bus sunku, ar ne, aš žinau, ko noriu ir aš to pasieksiu.“

Iškovojusi bilietą į Paryžių šokėja drąsiai įvardija ir savo tikslą olimpiadoje: „Tikslas kaip ir buvo prieš tai – ne tiesiog patekti į olimpines, bet ir būti ant podiumo. Tai toks tikslas ir yra dabar. Dabar prie to ir dirbsiu visiškai susikoncentravusi.“

Laimėjusi pasaulio čempionatą D. Banevič iškovojo 12 tūkst. dolerių. Dar jai atiteks 15 tūkst. eurų premija iš Lietuvos valstybės.

Kaip pranešė Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, moterų varžybų finale BGirl Nicka rezultatu 2-1 pranoko 40-metę Japonijos sportininkę Ayumi Fukushima, kuri 2021 metais iškovojo auksą, o 2022-aisiais – bronzos medalį.

Bilietai į Paryžiaus olimpines žaidynes atiteko tik planetos pirmenybių laimėtojams.

D. Banevič šiemet taip pat tapo ir Europos čempione bei pasidabino bronzos medaliu Europos žaidynėse.

„Sveikiname, didžiuojamės, mylime!!! Golden ticket!!! (Auksinis bilietas, aut.past.) Sveikiname ir ne mažiau mylime Aliną Banevič!!!“ – sekmadienio vakarą feisbuke pranešė Lietuvos sportinių šokių federacija.

D. Banevič-Bgirl Nicka po atrankos turų įsitvirtino pirmojoje vietoje. Atkrintamosiose varžybose, į kurias teisėjai pakvietė 32 sportininkes, Lietuvos šokėjai teko varžovės iš Italijos, Belgijos ir Kinijos, kurias ji, visų vertintojų nuomone, nesunkiai nugalėjo.

Finalo kovoje D. Banevič susitiko su Prancūzijos sportininke Sya Dembele-Bgirl Syssy. Nicka prieš Syssy laimėjo visas tris finalo kovas, tad galutinis jos finalo rezultatas 3:0. Teisėjai penkiolika kartų šiame finale sprendė, kuri šokėja geriau atitinka visus breiko šokio kriterijus (techniką, originalumą, judesių arsenalą, atlikimą ir muzikalumą), ir vienuolika kartų geresne pripažino mūsų sportininkę.

Varžybose vyravusi puiki atmosfera nepaliko abejingų nei sportininkų, nei žiūrovų, o Bgirl Nicka sulaukė didžiulio palaikymo: turnyro vedėjai ir komentatoriai negailėjo jai komplimentų, iš kurių dažniausiai buvo minimas – „jaunoji varžovių žudikė iš Lietuvos“.

Beje, tiek pats turnyras, tiek jo vieta Dominikai yra neblogai pažįstama – čia nugalėtoja ji tapo ir 2021 m., o tuometinė pergalė laikytina esminiu mūsų šokėjos karjeros triumfu suaugusiųjų merginų varžybose, po kurio visiems breiko šokėjams pasaulyje tapo aišku, jog Lietuvos sportininkė, kuriai tuomet buvo tik keturiolika, bus gąsdinanti varžovė ne vienerius artimiausius metus.

Vyrų varžybose Slovakijoje taip pat netrūko nei aistrų, nei dėmesio.

Į finalą iš 530 startavusių sportininkų pateko šokėjai iš Kinijos ir Brazilijos – Bboy Lithe_ing ir Bboy Samuka. Nors pergalė atiteko Kinijos breiko šokėjui, brazilas Bboy Samuka visus įkvėpė, sužavėjo ir jo finalo vaizdo įrašai jau pradėjo rinkti milžiniškus peržiūrų skaičius internete, nes to tokio rango turnyre dar nėra buvę – finale šoko sportininkas, po nelaimingo atsitikimo praradęs vieną koją, tačiau nepraradęs nei atkaklumo, nei optimizmo, nei fizinės jėgos ar ištvermės, o sukūręs itin galingą ir stilingą šokio būdą.

Tikėjosi finalo

Lenkijoje vykstančiose Europos žaidynėse vilnietė D. Banevič (B-Girl Nicka) iškovojo bronzos medalį.

16-metė šokėja pusfinalyje 1:2 pralaimėjo ukrainietei Anai Ponamarenko (B-Girl Stefani), o mažajame finale 2:1 buvo pranašesnė už italę Antilą Sandrini (B-Girl Anti).

„Manau, kad laimėjau pusfinalį ir turėjau būti finale, bet teisėjai nusprendė kitaip. Jau ketvirtą kartą varžiausi su ukrainiete, anksčiau visas dvikovas buvau laimėjusi aš“, – sakė D. Banevič.

Aukso medalį ir vienintelį kelialapį į 2024-ųjų Paryžiaus olimpines žaidynes iškovojo Nyderlandų atstovė India Sardjoe (B-Girl India).

Vyrų varžybose triumfavo prancūzas Dany Dannas (B-Boy Dany).

Breikas: D. Banevič po pralaimėto pusfinalio suabejojo teisėjų objektyvumu. (Kipro Štreimikio / LTOK nuotr.)

Nori pravėdinti galvas

Liepos 1-ąją šiuolaikinės penkiakovės moterų varžybų finale startuos aštuoniolika sportininkių, tarp jų – net trys lietuvės: olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, olimpietės Gintarė Venčkauskaitė ir Ieva Serapinaitė.

Kartu su medaliais bus išdalyti aštuoni olimpiniai kelialapiai – ne asmeniniai, bet skirti šaliai (žaidynėse vienai valstybei gali atstovauti tik po dvi atletes).

Pusfinalyje geriausiai sekėsi G. Venčkauskatei – surinko 1 123 taškus ir A grupėje buvo antra, į priekį praleidusi tik italę Eleną Micheli (1 127 tšk.).

B grupėje L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė (1 109 tšk.) užėmė 4 vietą, I. Serapinaitė 1 107 tšk.) – 5 poziciją. Lietuves aplenkė vokietė Rebecca Langrehr (1 113 tšk.), vengrė Michelle Gulyas ir ispanė Laura Heredia (abi – po 1 112 tšk.).

„Tikriausiai pirmą kartą iki varžybų finalo – net kelių dienų pertrauka, tačiau lovose nedrybsosime – lengvai pabėgiosime, paplaukiosime. Gal nuvažiuosime į Krokuvos centrą pasivaikščioti, pravėdinti galvas“, – dalijosi artimiausiais planais I. Serapinaitė.

Lietuvis – prieš kubietį

Bokso turnyre buvo likęs vienintelis mūsų šalies mohikanas – kaunietis Jonas Jazevičius (svorio kategorija per 92 kg).

Jau pirmą aštuntfinalio raundą J. Jazevičius privertė kapituliuoti Kosovo sportininką Shpejtimą Shabani.

„Pavyko realizuoti savo planus ir trenerio reikalavimus. Džiaugiuosi patekęs į ketvirtfinalį. Nuo olimpinio kelialapio skiria tik dvi pergalės, stengsiuosi jas iškovoti“, – sakė Lietuvos boksininkas.

Šiuolaikinės penkiakovės varžybų finale – L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė, G. Venčkauskaitė ir I. Serapinaitė.

Vakar vakare J. Jazevičius išmėgino jėgas su Bulgarijai atstovaujančiu kubiečiu Yordanu Alainu Hernandezu Morejonu, kuris aštuntfinalyje 4:1 nugalėjo italą Diego Lenzi.

Olimpiniai kelialapiai bus įteikti šios svorio kategorijos finalininkams.

Nepasisekė favoritei, pasaulio ir Europos čempionei Gabrielei Stonkutei (iki 75 kg) – ji pirmą dvikovą 2:3 pralaimėjo turkei Busrai Isildar. Pergalę lietuvei skyrė teisėjai iš Filipinų ir Fidžio, mūsiškės varžovei – Šri Lankos, Australijos ir Pietų Korėjos arbitrai.

Aštuntfinalyje suklupo Aleksandras Trofimčiukas (iki 71 kg) – 1:4 neatsilaikė prieš Albaną Beqiri (Albanija).

Kaupia trofėjus

Po aštuonių Europos žaidynių dienų daugiausia medalių – 63 (iš jų 19 aukso) – buvo iškovoję italai.

Ispanijos sportininkai turėjo 43 medalius, prancūzai – 36.

Breiko šokėja D. Banevič prisijungė prie čempione tapusios Lietuvos moterų trijulių krepšinio (3 prieš 3) komandos ir aukso medalį laimėjusio kanojininko Henriko Žustauto, sidabrą iškovojusio ieties metiko Edžio Matusevičiaus ir bronzą – bėgikių Gretos Karinauskaitės ir Gabijos Galvydytės, disko metiko Andriaus Gudžiaus.

Latviai džiaugėsi 7 medaliais (3 aukso, 2 sidabro ir 2 bronzos), estai – 3 (2 aukso, 1 sidabro).

Rekordinis desantas

„Vykstame anksčiau, kad atidarytume sportininkų kaimelį, patikrintume sąlygas, nuvežtume medicinos ir kitą įrangą“, – dėstė Lietuvos misijos vadovas Einius Petkus.

Ketvirtadienį Vilniuje vykusiame Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Vykdomojo komiteto posėdyje buvo aptarti paskutiniai pasirengimo darbai. Šiandien LTOK Olimpinio sporto direkcijos vadovai E. Petkus ir Agnė Vanagienė išvyks į Krokuvą (Lenkija), kur kitą savaitę prasidės trečiosios Europos žaidynės.

Iš viso į Europos žaidynes keliaus 131 Lietuvos sportininkas. Tai – rekordinė rinktinė. Prieš ketverius metus Minske vykusiose žaidynėse mūsų šaliai atstovavo 72 atletai. Pirmieji sportininkai į Lenkiją išvažiuos šį sekmadienį.

„Nors dalyvių sąrašas jau patvirtintas, neabejojame, kad pokyčių rinktinės sudėtyje dar bus. Logistiškai šios žaidynės nebus lengvos, varžybos vyks aštuoniuose miestuose, sportininkai bus įsikūrę šešiuose kaimeliuose. Turime rūpesčių dėl organizacinio komiteto atsakymų operatyvumo, dar ne į visus klausimus atsakyta“, – pasakojo E. Petkus.

Bus ir garsenybių

Birželio 21– iepos 2 d. Krokuvoje mūsų šalies garbę gins net 43 lengvaatlečiai. Jėgas taip pat išmėgins trylika regbio žaidėjų, po aštuonis dziudo, baidarių ir kanojų sprinto, šiuolaikinės penkiakovės, bokso ir 3×3 krepšinio (moterų ir vyrų komandos) atstovus.

Be to, mūsų delegacijoje bus septyni fechtavimo, keturi padelio teniso, po tris baidarių ir kanojų slalomo, šuolių į vandenį ir triatlono, po du kalnų dviračių, BMX dviračių, šaudymo, tekvondo, šaudymo iš lanko ir po vieną badmintono, stalo teniso, breiko ir tekbolo atstovą.

Tarp sportininkų bus galima išvysti ir olimpinę čempionę, ir daugkartinius olimpinių žaidynių dalyvius, ir perspektyvų jaunimą. Žaidynių metu vyks kai kurių sporto šakų Europos čempionatai, bus kovojama dėl olimpinių kelialapių arba olimpinio reitingo taškų.

Visi į žaidynes vyksiantys sportininkai turės galimybę sveikatą pasitikrinti klinikos „Affidea“ sporto medicinos, mokslo ir tyrimų laboratorijoje „LTeam LAB“ ir „Medicina Practica“ laboratorijoje. Būsimieji dalyviai turėjo galimybę fizinę formą palaikyti sporto klubuose „Impuls“ ir „Lemon Gym“.

Akiratyje – Paryžius

Apie netrukus prasidėsiančias Europos žaidynes kalbėta ir Eurpos olimpinių komitetų asociacijos (EOK) Vykdomojo komiteto posėdyje Paryžiuje (Prancūzija), jame dalyvavo olimpinė čempionė, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

„Kad ir kaip norėtume, negalime visko piešti tik šviesiomis spalvomis. Išties organizaciniam komitetui nebuvo lengva, pasiruošimui įtakos turėjo ir pandemijos padariniai, ir prasidėjęs karas. Tačiau tikimės, kad žaidynės praeis sklandžiai. Pasitikiu mūsų misijos vadovais, neabejoju, kad jie darys viską, kad sportininkams teliktų rūpintis savo rezultatais“, – sakė EOK viceprezidentė D. Gudzinevičiūtė.

Paryžiuje taip pat vyko ir 43-iasis EOK seminaras, skirtas nacionaliniams olimpiniams komitetams. Šiemet daug dėmesio buvo skirta 2024 m. Paryžiaus olimpinėms žaidynėms pasiruošti, kalbėta ir apie 2026 m. Milano–Kortinos žiemos olimpiadą.

Liepos 23–29 d. Maribore (Slovėnija) laukia dar vienas svarbus renginys – Europos jaunimo vasaros olimpinis festivalis. LTOK vadovė gegužės pabaigoje dalyvavo simbolinės žaidynių taikos ugnies įžiebimo ceremonijoje.

„Tokiame festivalyje karjerą pradėjo ne vienas olimpietis. Pavyzdžiui, pernai vykusiame festivalyje aukso medalį laimėjęs sprinteris Danielius Vasiliauskas šiemet jau dalyvaus Europos žaidynėse“, – dėstė D. Gudzinevičiūtė.

Sudrebino Panevėžį

Olimpinis judėjimas Lietuvoje vasarą pradėjo su trenksmu. Birželio 3 d. Panevėžyje įvyko tradicinė Olimpinės dienos šventė.

Atsinaujinusioje Senvagėje miestiečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę išbandyti net 105 sporto ir pramogines veiklas, vyko devynių sporto šakų varžybos, o šventę vainikavo nemokamas Monikos Linkytės koncertas ir kino filmo seansas po atviru dangumi. Kitais metais Olimpinė diena vyks Šiauliuose.

„Galime pasidžiaugti, kad nors Olimpinė diena švenčiama visame pasaulyje, tokiu šventės formatu ir masiškumu esame išskirtiniai“, – pasakojo renginio organizatorius, Lietuvos olimpinio fondo renginių ir projektų vadovas Ignas Gibas.

Baigėsi ir olimpinio švietimo programų sezonas. Daugiau nei 450 dalyvių susirinko į tradicinį Olimpinio švietimo forumą. Tarptautinė vaikų gynimo diena paminėta Lietuvos Respublikos prezidentūros kiemelyje, kur įvyko Olimpinis piknikas. Antrus metus iš eilės pirmosios šalies ponios Dianos Nausėdienės ir LTOK iniciatyva subūrė daugiau nei 350 vaikų, tarp kurių ir 58 Lietuvoje apsigyvenę, Ukrainos centrą lankantys vaikai ir mokyklos „Gravitas Schola“ auklėtiniai.

Sekmadienio vakarą Almerijos mieste Ispanijoje baigėsi dvi dienas trukęs, Pasaulio sportinių šokių federacijos (WDSF) surengtas 2023 m. Europos breiko čempionatas. Suaugusių merginų grupėje tarp 73 dalyvių triumfavo Lietuvos šokėja Bgirl Nicka. Ji beveik vienbalsiai teisėjų buvo pripažinta nugalėtoja.

Ant antrojo pakylos laiptelio Ispanijoje pavyko užkopti Annai Ponomarenko – Bgirl Stefani iš Ukrainos, kuri kitais metais švęs savo trisdešimtąjį gimtadienį. Būtent su Bgirl Stefani Lietuvos šokėja kovėsi finale.

Merginų grupės Europos čempionato bronzą laimėjo taip pat jauna sportininkė iš Prancūzijos Sya Dembele – Bgirl Syssy.

Vaikinų grupės 2023 m. Europos čempionu tapo tituluotas šokėjas iš Nyderlandų Menno van Gorp – Bboy Menno. Sidabrą laimėjo taip pat Nyderlandų atstovas Lee Lou Demierre – Bboy Lee, bronzą – ispanas Juan de la Torre Sanchez – Bboy Xak.

Europos čempionato dalyviai buvo vertinami penkių teisėjų iš Ukrainos, Ispanijos, Slovakijos, Italijos ir Prancūzijos. Šokio metu buvo vertinama sportininko technika, originalumas, muzikalumas, judesių arsenalas.

Lietuvos sportinių šokių federacija (LSŠF) į pasaulio čempionatą delegavo tris sportininkus. Merginų grupėje Lietuvai atstovaus Dominika Banevič (Bgirl Nicka), vaikinų – Egidijus Gutauskas (Bboy Aegis) ir Martynas Reimeris (Bboy Remi).

Prieš pat kelionę į Seulą keturias dienas nacionalinė breiko rinktinė baigė ciklo pasiruošimą olimpinėje stovykloje Vilniuje, praneša LSŠF.

Jau daugkartine šalies čempione suspėjusi tapti penkiolikametė D. Banevič į WDSF pasaulio čempionatą vyksta pirmą kartą, iki šiol su pasaulio breiko elitu ji susitikdavo taurių varžybose. „Pernai pasaulio čempionate man dar neleido dalyvauti dėl amžiaus, tad šio čempionato labai laukiu. Negaliu sulaukti! Esu pasiruošusi šimtu procentų,“ – prieš išvykdama į Seulą kalbėjo Bgirl Nicka.

Jaunoji breiko šokėja neslėpė, kad jaudulio yra, tačiau nesiejo jo su šiuo svarbiu startu: „Jaudulys yra visada – nesvarbu, kokio lygio varžybos, nes visada norisi sušokti kuo geriau. Manau, kad jaudulys niekada nedings, bet jis nėra blogas dalykas. Priešingai – šiek tiek adrenalino man padeda pasirodyti geriau.“

Paklausta, su kokiais lūkesčiais skrenda į Pietų Korėją, D. Banevič patikslino, kad ji turi vilčių sušokti kuo geriau: „Labai daug ruošiausi, sudėjau į pasirengimo procesą dideles pastangas, tad turiu vilčių, kad sušoksiu gerai ir teisėjai tą įvertins.“

Po baigiamųjų treniruočių olimpinėje stovykloje Bgirl Nicka teigė, kad savo pasirodymus Seule strateguos kiek kitaip nei anksčiau: „Pasaulio čempionate per dvi dienas man teks sušokti apie dvidešimt turų, todėl gerinau ištvermę. Šį kartą daugiau dėmesio taip pat skirsiu judesių įvairovei – noriu nustebinti teisėjus jų gausa, originalumu kiekviename ture, kiekvienoje kovoje. Žiūrovai galės išvysti naujų dalykų mano programoje: šoksiu judesius, kurių nebuvau atlikusi anksčiau.“

D. Banevič pritarė ir olimpinėje breiko stovykloje pagrindiniu treneriu dirbęs specialistas iš Suomijos Jusi Sirvio (Bboy Focus): „Judesių įvairovė yra labai svarbus kriterijus, vertinant šokėjus tokiose didelėse varžybose – siekiau į tai atkreipti sportininkų dėmesį. Tačiau turiu pripažinti, kad Lietuvos breiko šokėjai jau nustebino mane tiek savo originalumu, tie kūrybiškumu. Vienintelis dalykas, kurio daugeliui stovykloje dalyvavusių šokėjų trūksta, yra patirtis. Reikėtų dalyvauti kuo daugiau ir kuo didesnių turnyrų – tas suteiktų pasitikėjimo. Žinoma, Bgirl Nicka jau turi ir patirties, ir pasitikėjimo. Nenoriu sukelti jai psichologinio spaudimo – varžybose, į kurias susirinks geriausieji iš geriausiųjų, kurios visiems yra svarbios, rezultatus prognozuoti sunku – tačiau tikėtis galime visko.“

Vaikinų grupėje Seule startuos šių metų Lietuvos breiko čempionas E. Gutauskas ir vicečempionas M. Reimeris.

Po olimpinės stovyklos E. Gutauskas prisipažino, kad patirties šokti prieš didelę auditoriją jis turi nemažai, tad daugiausiai nerimo jaučia dėl ilgos kelionės ir laiko skirtumo: „Kelionė truks beveik 18 valandų – tas šiek tiek kelia stresą. Žinoma, mes nuskrisime keliomis dienomis anksčiau, turėsime kelias paras adaptacijai.“

Trečiadienio rytą Lietuvos laiku jau visi trys mūsų šalies šokėjai buvo sėkmingai nuskridę į Seulą ir įsikūrę viešbutyje.

Pietų Korėjos sostinėje vyksiančiame WDSF pasaulio breiko čempionate startuos 122 merginos iš 42 valstybių bei 213 vaikinų iš 54 pasaulio šalių. Penktadienį vyks atrankiniai turai, o šeštadienį – finalinės kovos.

Breiko šokiai įtraukti į 2024 m. Paryžiaus vasaros olimpinių žaidynių programą.

"Mūsų šalies rinktinėje – dvylika sportininkų, nacionalinio čempionato prizininkų, tačiau sudarėme galimybes pasitreniruoti ir kitiems šokėjams", – sakė Lietuvos sportinių šokių federacijos (LSŠF) Breiko lygos direktorius Mindaugas Bružas.

Stovykloje dirbo ir Lenkijos breiko atstovai – Bartoszas Zmuda, Pawelas ir Agata Chwatko, Tomaszas Domanskis. Jie per paskaitas ir praktinius seminarus daugiausia dėmesio skyrė naujų judesių kūrimo, pasiruošimo aukšto meistriškumo varžyboms, streso mažinimo, muzikalumo temoms, su mūsų šalies specialistais aptarė fizinio rengimo, treniruočių struktūros, traumų prevencijos ir kitas aktualias temas.

B.Zmuda išskyrė Lietuvos olimpinę viltį Dominiką Banevič: "Ji ypatinga, nuostabiai šoka."

Paklaustas, ką labiausiai norėtų matyti breiko varžybose kaip teisėjas, B.Zmuda sakė: "Breikas – ir menas, ir sportas, todėl turėtų būti vertintina šių dalykų sintezė."

"Bartoszas – vienas mano mėgstamiausių šokėjų. Šį kartą sužinojau naujų koncepcijų, patobulinau savo judesius, kai kurias idėjas galėsiu vystyti per kitas savo pratybas", – tvirtino D.Banevič.

Treniruočių stovyklą vainikavo jos dalyvių varžybos: tarp jaunių sėkmingiausiai pasirodė Simas Kaušylas (Vilniaus studija ANT), o atviroje grupėje – D.Banevič (Vilniaus "Ratuto").

Šiemet D.Banevič iškovojo Slovakijoje ir Belgijoje įvykusių pasaulio breiko taurės etapų medalius.

Po traumos – į šokius

D.Žebrauskas paauglystėje buvo gimnastas, daugkartinis šalies sportinės gimnastikos čempionas. Tačiau, būdamas penkiolikos ir dalyvaudamas varžybose Odesoje, patyrė sunkią stuburo traumą. Medikai dar mėgino jį gelbėti, sužalotą stuburą gydyti, bet paaiškėjo, kad tai neįmanoma – skausmai buvo per dideli. Tada ir pasibaigė jaunuolio sportinė karjera.

"Reikėjo galvoti, kuo užsiimsiu toliau. Ir tada perskaičiau skelbimą, kad Lietuvos vaikų ir jaunimo centre vyksta breiko treniruotės, – prisimena Dainius. – Breikas tuo metu buvo ant bangos, tad nuėjau ir pradėjau treniruotis. Visa laimė, nes kai man jau buvo maždaug trisdešimt ir medikai atliko stuburo tyrimus, pasakė: jeigu nebūčiau šokęs, jau nuo kokių 20 metų būčiau sėdėjęs neįgaliojo vežimėlyje."

Gimnastikos treniruotėse išmokti akrobatiniai triukai puikiai tiko to meto breikui, tad jaunuoliui šokti buvo daug lengviau nei kitiems. Tiesa, pasak pašnekovo, to meto breikas nebuvo toks sudėtingas, koks dabar, – buvo daug paprasčiau. Tačiau smagu.

Tik problema – po kurio laiko breiko treniruotės pasibaigė, nes treneriams teko eiti tarnauti į sovietų armiją. O tada atėjo 1991-ieji.

"Atsimenu tuos įvykius: sovietų kariuomenė užima TV bokštą, televiziją. Bet jie padarė vieną gerą dalyką – neturėdami ką rodyti, pradėjo transliuoti MTV, daug vaizdo klipų. Juos žiūrėdami ir pradėjome rimčiau mokytis šokti hiphopą. Kažkiek laiko turėjome hiphopo klubą. Tačiau gatvės šokiai, breikas tuo metu Lietuvoje buvo mirę – mes kūrėme ir mokėme tik vadinamųjų estradinių scenos šokių, – pasakoja pašnekovas. – Kai jau buvau 27-erių, su "Beat street'ais – Olegu Staniulioniu ir Andrejumi Dubovskiu – įkūrėme VšĮ "Flashas", norėjome pagaliau kažką pradėti daryti rimčiau. Iki to laiko jau daug ką gyvenime buvau išbandęs – buvau ir staliumi, ir vairuotoju, ir administratoriumi, ir kroviku, nes reikėjo pinigų pragyvenimui. Bet labiausiai norėjosi šokti. Pakalbėjau su vaikinais, susiradome salę, įdėjome skelbimą, kad mokysime šokių. Pradėjo skambinti žmonės iš visos Lietuvos, nes Olegą ir Andrejų jau žinojo iš jų kurtų programų, mane šiek tiek – iš grupės RSA. Taip ir pradėjome judėti į priekį."

Pasak Dainiaus, sunkiausia buvo pirma treniruotė. Į salę atėjo virš 100 žmonių – skirtingo amžiaus, su skirtingais lūkesčiais. Ir stovėjo jie, trys mokytojai, net nežinodami, nuo ko pradėti. Tada vienas prisiminė kažkokius aerobikos judesius, kitas dar kažką – ir prasidėjo šokio pamoka.

"Mes žinojome viena – kad šokis, muzika, judesiai visų pirma turi derėti. Žinojome, kaip tai turi atrodyti, turėjome savo viziją. Ir pradėjome dirbti. Ir tada po truputėlį, po truputėlį tai pradėjo augti. Kol užaugo", – sako pašnekovas.

Pasak jo, dabar pačiam keista, bet tada jie kažkodėl nebijojo imtis tokios veiklos. Gal todėl, kad darė tai, ką mokėjo daryti ir kas jiems patiko, o tai suteikė pasitikėjimo savimi. Juo labiau kad visi turėjo šokių ir scenos patirties, o kai žinai, ką darai, – nebaisu.

Man visada patikdavo dalytis su žmonėmis dalykais, kuriuos žinau, kuriuos moku.

Visada patiko dalytis

Šokti pačiam – viena, mokyti kitus – visai kas kita. Ar tai nebuvo sudėtinga? "Tikrai ne. Man tiesiog visada patikdavo dalytis su žmonėmis dalykais, kuriuos žinau, kuriuos moku", – sako Dainius.

Tiesą sakant, pedagogika jį nuo mokyklos laikų traukė. Baigęs mokyklą norėjo studijuoti fizinį lavinimą ir geografiją. Apie šią specialybę galvojo labai praktiškai: sportas jam artimas, o geografija asocijavosi su kelionėmis. Bet paskutiniu momentu apsigalvojo ir nestojo.

Vėliau nusprendė, kad norėtų studijuoti režisūrą, – pusę metų tam aktyviai ruošėsi, bet prieš pat stojamuosius ir vėl apsigalvojo.

"Tik gerokai vėliau supratau, kad kažkokia aukštesnė jėga mane visą gyvenimą saugo nuo dalykų, kuriais gal man nereikėtų užsiimti, siuntė ženklus, kurių aš dar nemokėjau suprasti. Manau, tai ji mane taip kreipė: ne ten, ne ten, ten nereikia. O vieną dieną sėdi "Muzikiniame angare", bendrauji su draugais ir šauna mintis: pakaks, reikia kažką daryti. Ką geriausiai mokame? Šokti. Mes žinome, kaip išmokti judesį, vadinasi, galime išmokyti kitus. Einam ir darom. Tuo metu, nuo 1991 m. iki kokių 1998 m., jokių gatvės šokių mokyklų Lietuvoje nebuvo – visiška duobė. Mes pabandėme ir mums pavyko", – sako D.Žebrauskas.

Veiksmas: "Svarbu ne tai, kaip tu atrodai, o kaip jautiesi", – mano D.Žebrauskas-Skruzdėliukas. O jaučiasi jis, kaip pats teigia, puikiai, ypač šokdamas. Butauto Barausko nuotr.

Jis teigia supratęs ir ne kartą įsitikinęs, kad taip jau yra gyvenime – kai darai tai, kas labai patinka ir tinka, tada likimas įvairiausiais būdais tau padeda.

Ir čia vyras prisimena grupės RSA pradžią. Vienas pirmųjų hiphopo šokių ir muzikos projektų gimė 1992 m. Šis pavadinimas kilo nuo grupės pirmosios dainos – "Ritmas, seksas ir alus" – pavadinimo. O ta muzika jo gyvenime atsirado atsitiktinai – tiesiog kompanijoje buvo vaikinas, kuris turėjo sintezatorių, ir jie kartu sukūrė vieną melodiją, reikėjo teksto... Rinkdavosi ir muzikuodavo tuo laiku, kai dar nebuvo Valdovų rūmų, parkelyje šalia Arkikatedros. Kartą prie jų priėjo mergina – aukšta, beprotiškai graži. Užkalbino, paklausė, ką jie veikia. Vyrukai papasakojo apie savo svajones įrašyti dainą, o gal net albumą. Paklaususi, kiek tai kainuotų, mergina pasiūlė susitikti ten pat kitą dieną ir pažadėjo duoti jiems pinigų. Vyrukai nežinojo, tikėti ar ne. Labiau buvo linkę netikėti, bet viltis buvo – o ką gali žinoti? Atėjo sutartą valandą, laukė, bet po kokių 20 minučių susitaikė, kad stebuklų nebūna. Tačiau eidami per gatvę išgirdo iš paskos atkaukšint. Mergina vis dėlto atėjo, atsiprašė, kad neturi laiko pabendrauti, nes vėluoja į lėktuvą, padavė pinigus ir nuėjo savo keliais.

"Mes tą žmogų matėme antrą kartą gyvenime, o ji atnešė pinigus, kurie tam tikra prasme buvo RSA pradžia, – sako Dainius. – Ir tik dabar aš suprantu, kad ne šiaip sau. Likimas, Dievas ar kažkokia aukštesnė jėga atsiuntė mums pagelbėti galintį žmogų todėl, kad mes nuoširdžiai norėjome muzikuoti, kurti, įrašinėti. Ir mes tai darėme – RSA gyvavo aštuonerius metus."

Dabar D.Žebraukas įsitikinęs – traukos dėsnis, aprašytas knygoje "Paslaptis" (Rhondos Byrne "The Secret") tikrai egzistuoja. "Kai darai, kai sąžiningai darai, kai labai nori pasiekti rezultatą – pritrauki tai, kas tau labai svarbu ir kas padeda judėt į priekį. Aš dabar tuo vienareikšmiškai tikiu. Nes žmonės šiaip juk nedalija pinigų gatvėse. Matyt, kažką prieš tai turėjome padaryti, kad tas žmogus atsirastų šalia."

Pagalba – ir šokių studijai

Traukos dėsnis, anot pašnekovo, dar kartą suveikė, kai jis ryžosi kurti savo šokių studiją ANT.

"Pastebėjau, kaip ką aš gyvenime dėliojau, jeigu dariau tai teisingai, kantriai, užsispyręs, net kai sulaukdavau kažkokių pagalių į ratus, vis tiek pasiekdavau savo tikslą – visada gaudavau dovaną, – sako Dainius. – Taip, aš nežinojau, kaip mokyti, bet nuolat stebėjau kitus, mokiausi pats. Įkūriau studiją ir mes dirbome. Nuomojomės patalpas tai vienoje, tai kitoje Vilniaus vietoje. Dirbome sėkmingai, nes sulaukėme gausybės mokinių. Galiausiai gavau kvietimą įsikurti "Ogmios centre", kur sąlygos nepalyginti geresnės. Taip, buvo didžiulė rizika, bet ji vienareikšmiškai pasiteisino. Ir kas svarbiausia – spėkite, kur mes gavome pinigų patalpoms įsirengti? Mums vienas žmogus – mano buvusio mokinio tėvas – pasisiūlė jų paskolinti, o dar ir įrengti tas patalpas padėjo, nes mes apie statybas nieko neišmanėme. Jis investavo savo pinigų, laiko, ir galima sakyti, mes jo dėka atsidarėme studiją. Žinoma, tuos pinigus jau grąžinome, bet aš jam visą gyvenimą būsiu dėkingas."

O kaip šokėjui ir mokytojui sekasi vadovauti studijai? D.Žebrauskas teigia puikiai žinantis, kad jis gana prastas direktorius – gal per mažai iš darbuotojų reikalauja, per mažai kontroliuoja ar bara. Bet kitaip negali, nes vadovaujasi taisykle: elkis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi.

"Aš esu laisvas žmogus ir mane labai sunku įsprausti į kažkokius rėmus. Aš nenoriu būti įrėmintas. Ir tų žmonių, kurie dirba čia, nespraudžiu į rėmus, – sako pašnekovas. – Kai kurios studijos turi savo sistemą, tad turi mokyti šitaip ir ne kitaip. Mano požiūris: mokyk, kaip nori, svarbiausia, kad mokiniai būtų laimingi, kad būtų rezultatų. Kinai sako: jeigu priėmei žmogų į darbą – pasitikėk juo, jeigu nepasitiki – nepriimk jo į darbą. Labai paprasta. Tai štai taip daug dalykų, kuriuos išmokau per savo gyvenimą, stengiuosi įdiegti darbe."

Šiandien vaikai kitokie

D.Žebrauskas šoka jau daugiau nei 30 metų. Didžiąją dalį to laiko – bene 27 metus – moko gatvės šokių vaikus, paauglius, suaugusiuosius.

Ilgus metus šokėjas ir jo studijoje dirbantys treneriai taikėsi prie vaikų, prie jų tėvų – kad tik visi būtų patenkinti. Tačiau galiausiai atėjo diena, kai visi mokytojai kartu nusprendė: jie nebenori cackintis su nemotyvuotais ar negalinčiais šokti vaikais, nori studijoje dirbti su tais, kurie nori ir gali šokti. Nusprendė, kad geriau turėti mažiau šokėjų, bet žinoti, kad vaikas nori dirbti, o tėvai žinotų, kur jie atveda savo vaikus ir ko gali tikėtis. Taip vieni kitiems sutaupo laiko – galbūt tiems vaikams ar jaunuoliams, kuriems nesiseka ar nesinori šokti, likimas paruošė kitą kelią, tik reikia jį atrasti. O gal tiesiog dar per anksti.

Kai darai, kai sąžiningai darai, kai labai nori pasiekti rezultatą – pritrauki tai, kas tau labai svarbu ir kas padeda judėti į priekį.

Ir dabar ketverių–šešerių metų vaikai, atvesti į treniruotes, 45 minutes pajėgia puikiai susikoncentruoti, nebėra lakstymo, zyzimo. Tiesa, Dainiaus manymu, tai didele dalimi tėvų nuopelnas, nes jeigu tėvai vaiko susikoncentruoti neišmokytų namuose, ir studijoje nepavyktų. Tad čia turi bendradarbiauti visi: treneris, vaikas ir tėtis ar mama.

Šokėjas pastebi, kad per bene 30 jo praktinio darbo metų vaikai gana smarkiai pasikeitė.

"Anksčiau vaikai turėjo daugiau kantrybės nei dabar – čia jau faktas kaip blynas. Anksčiau mažiau jaudindavosi, jeigu kažkas nepavykdavo, – dabar paleidžia liūles ir, kas man skaudžiausia, 90 proc. taip besielgiančių yra berniukai, – sako Dainius. – Tad noriu kreiptis į tėvelius: auginkite savo berniukus berniukais. Užteks jiems nuolaidžiauti. Nereikia bijoti, kad vaikas patiria streso, nes jei norėsime nuo visko juos apsaugoti, ateityje tik daugiau problemų turėsime. Taip – iškart kažkas nepavyks, neišeis, bet išmoks. O jeigu tėvai nuo mažumės jam be priežasties sakys, kad jis pats geriausias, fainiausias – gero nelauk. Juk visi žinome, kad gyvenime tave vertina pagal rezultatą, o ne pagal bandymą ar pastangas."

Pats treneris teigia pagiriantis tuos vaikus, kurie tikrai kažką padaro puikiai. Jeigu mato, kad vaikas stengiasi, šis tas išeina – šaunuolis, pasistengei, bet reikia dar padirbėti.

Ir dar jis pastebi, kad kažkodėl anksčiau vaikai viską išmokdavo greičiau nei dabar.

"Šiuolaikiniai vaikai ne blogesni – jie tiesiog kitokie. Jie gauna labai daug informacijos, ypač iš kompiuterių, televizorių, telefonų ir ne visada su ta informacija susitvarko. Anksčiau to nebuvo. Vaikai grįždavo iš mokyklos – ir ką veikti? Buvo futbolas, šokiai. Dabar pasiūla tokia, kad dažnam sunku pasirinkti", – sako Danius.

Šokti tiesiog gera

Pirmąjį rugsėjo savaitgalį, pradedant ANT šokių studijos renginių sezoną, mokyklos auklėtiniai ir svečiai tris dienas savo gebėjimus demonstravo sostinės Lukiškių aikštėje. Kartus su jais tris dienas šoko treneriai, tarp kurių – ir D.Žebrauskas.

Paklaustas, kaip jautėsi tarp jaunimo, Dainius šypsosi: "Labai gerai. Mes, lietuviai, labai sureikšminame tą dalyką, kaip aš atrodau. Kodėl? Kam tai svarbu? Juk svarbu ne tai, kaip atrodai, o kaip jautiesi. Į studiją ateini mokytis. Man džiugu, kad pas mus šokti ateina vis daugiau vyresnių žmonių, kuriems visai nesvarbu, kas ką pasakys ar pagalvos. Jeigu darai tai, kas tau patinka, nežaloji kitų, nelipi per galvas, tai visai nesvarbu, kiek tau metų. Aš tiesiog šoku su kitais ir labai puikiai jaučiuosi."

Tiesa, treneris pripažįsta – 50-mečiui patempti tiek, kiek paauglys, labai sunku. Bet pavargus juk visada galima pailsėti. Kitas dalykas – suaugęs žmogus, turintis daug gyvenimiškosios patirties, moka paskirstyti savo jėgas, ne visą laiką maksimaliai taškytis, o pataupyti jėgas ir išsitaškyti tada, kada labiausiai reikia. To jis stengiasi ir savo mokinius mokyti, tik išmokti tinkamai paskirstyti jėgas reikia ne vienų metų darbo – reikalingas įdirbis ir patirtis.

Išvados: "Dabar suvokiu, kad mano gyvenime viskas susiklostė taip, kaip turėjo. Dėl to esu beprotiškai laimingas", – sako D.Žebrauskas. Butauto Barausko nuotr.

Atsirado laiko pomėgiams

Prieš porą metų viešojoje erdvėje pasklido žinia, kad D.Žebrauskas nusipirko motociklą ir laisvalaikį leidžia važinėdamasis juo. Pašnekovas neslepia – tai ne vienintelis pomėgis, kuriam jis dabar skiria laiko. Dar laisvalaikiu plaukioja vandenlente, įsigijo DJ valdiklį ir vėl miksuoja muziką, nusipirko raudoną kabrioletą.

Kas tai? Vidutinio amžiaus krizė? "Į tą posakį "vidutinio amžiaus krizė" pastaruoju metu pradėjau žiūrėti šiek tiek kitaip. Tiesiog ateina toks amžius, kai žmogus jau turi pagrindą po kojomis ir gali sau leisti tai, ko anksčiau negalėjo, – svarsto Dainius. – Tarkim, vyrai, kurie turi šeimą, gyvena dėl jos, dėl vaikų. O kai vaikai užauga, pamato, kad gali leisti sau kažką daugiau, nes atsiranda daugiau laisvo laiko ir pinigų. Tai kodėl neleisti? Aš vaikų neturiu, darbų vis daugiau perduodu jaunesniems kolegoms, tai to laisvo laiko turiu savo pomėgiams. Taip, sezono metu sudėtinga, nes tenka dirbti ir iki 10 val. vakaro keturias dienas per savaitę, penktadieniais – irgi iki 7–8 val. vakaro padirbėti, tik savaitgaliai laisvesni. Tai bent tada galiu daryti tai, kas man patinka. Ir jeigu galiu leisti sau įsigyti motociklą, kurio labai seniai norėjau, nusipirkti kabrioletą ar plaukioti vandenlente – kodėl gi ne?"

Tačiau pašnekovas neneigia – gerai, kad motociklą įsigijo ne jaunystėje, o jau sulaukęs solidaus amžiaus ir įgijęs daugiau proto. Mat amžius daro savo – į daug ką pradedi žiūrėti atsakingiau.

"Aš net dabar, kai nebūna nieko šalia, tiesesnė vieta, pajuntu, kad važiuoju per greitai, – tada save pristabdau. Pagalvoju, kad galiu prisidaryti bėdų ir sau, ir kitiems. Manau, šių laikų didžiausia bėda – atsakomybės jausmo už savo veiksmus trūkumas. Išleidau vaiką į mokyklą, o jei jis nesistengia mokytis – bloga mokykla. Jei būrelyje vaikas nieko neveikia – blogas būrelis. Kai kurie žmonės negalvoja, kad atsakomybė, pagarba, sąžiningumas – kertiniai dalykai, ugdomi šeimoje. Mokykla, būreliai visa tai gali tik pastiprinti. O dabar tėvai vaikui dažnai planšetę numeta, kad neliptų ant galvos, ir tiek."

Dainius teigia net prieš metus kai kuriuos dalykus vertinęs visai kitaip nei dabar. Dabar į daug ką žiūri daug atsargiau, nes supranta, kad gyvybę turi vieną. Ir galvą vieną.

"Dabar suvokiu, kad mano gyvenime viskas susiklostė taip, kaip turėjo, todėl esu beprotiškai laimingas", – sako pašnekovas.

Paklaustas, ar kada nors Skruzdėliukas užaugs, pasens, Dainius juokiasi: "Žinote, mokslininkai nustatė – jeigu įvyktų atominis karas ar koks kitas didžiulis kataklizmas, Žemėje išgyventų tarakonai ir skruzdėlės. Tai nesulauksite."