– Kaip nusprendei, kad nori tapti būtent maisto kritiku? Ar įmanoma kaip nors žinoti, kad šioje srityje būsi geras?

– Ilgai svajojau juo būti. Kai man buvo maždaug 20 metų, rytais plaudavau grindis prekybos centre, dieną mokiausi universitete, vakarais vėl plaudavau grindis, o savaitgaliais uždarbiaudavau valydamas langus. Darbas buvo monotoniškas, tad turėjau daug laiko svajoti. Daug skaičiau, tad perskaitęs Ruth Reichl knygą „Garlic and Sapphires“, kurioje ji aprašo savo kaip „The New York Times“ laikraščio maisto kritikės nuotykius, pirmą sykį supratau, kad rašymas apie maistą gali būti pajamų šaltinis. Man ypač patiko, kad restoranai tapdavo jos tekstų veikėjais. Visa tai pasirodė itin patrauklu, tad pamaniau: „Ei, kaip būtų puiku gyventi tokį gyvenimą!“ Tik nemanau, kad įmanoma žinoti, ar būsi kurioje nors srityje geras, kol nesi jos pabandęs, o ir vėliau – tam reikia laiko. Tačiau aš pasiryžau. Prireikė dešimties metų, kad iš prekybos centro valytojo tapčiau restoranų kritiku dienraštyje „Detroit Free Press“, ir tas kelias buvo kupinas daugybės mažų pergalių ir dar daugiau nesėkmių.

– Vis dėlto lankymasis įvairiuose restoranuose ir savo įspūdžių aprašymas skamba kaip svajonių darbas. Ar taip ir yra?

– „Darbas“ yra raktinis tavo klausimo žodis. Taip, apie tokį darbą dažnai svajojame, bet viskas, ką mes vadiname darbu, galiausiai ir tampa darbu – tiesiog kai kurie darbai turi daugiau pranašumų. Tačiau maisto kritiko karjeroje – daugybė pavojų! Beveik iškart priaugau 10 kg ir apskritai turėjau įvairiausių sveikatos sutrikimų.

– Kuo mėgaujiesi labiau – maisto valgymu ar rašymu apie jį?

– Man patinka gaminti, patinka valgyti ir patinka kalbėti apie maistą. Rašymas apie maistą kelia daugiausia iššūkių: retkarčiais iš tiesų mėgaujuosi, kaip, atrodo, savaime, susidėlioja sakiniai, bet dažniausiai tiesiog sėdžiu palinkęs prie klaviatūros ir mėginu sugalvoti kokį naują protingą būdą pasakyti, kaip kas nors yra trašku.

– Taip pat rašai scenarijus, prodiusuoji ir režisuoji dokumentinius filmus apie maistą. Esi dukart Mičigano „Emmy“ apdovanojimų laureatas. Kaip pradėjai šią karjerą?

– Viskas susiję. Vaikystėje buvau didžiulis kino nerdas. Kai man buvo dvylika metų, prie sienos virš lovos prisiklijavau AFI 100 geriausių filmų sąrašą – norėjau pamatyti juos visus. Prasidėjus mano, kaip žurnalisto, karjerai, keli mano draugai ėmė kurti įvairius vaizdo klipus su DSLR fotoaparatais, kurie tuo metu dar buvo palyginti nauji. Panorau ir aš išmokti papasakoti istoriją ne tik raštu, bet ir ta kalba, kuria visuomet žavėjausi, – kinu. Taigi pateikiau paraišką studijuoti dokumentinių filmų programoje Kalifornijos universiteto Berklio Graduate School ir įstojau. Dvejus metus mokiausi iš šios srities grandų. Turėdamas magistro laipsnį, grįžau į Mičiganą, kad tapčiau restorano kritiku Detroito laikraštyje, tačiau jau per pirmą darbo pokalbį aptarėme mano filmo kūrimo sugebėjimus ir kaip visa tai galėtume integruoti į tradicinio restorano kritiką laikraštyje. Visa tai virto keliais apdovanojimus pelniusiais trumpametražiais filmais.

M. Kurlyandchiko archyvo nuotr.

– Ar savo namuose turite su maistu susijusių ritualų? Gal maistas tėra maistas?

– Maistas visuomet yra rituališkas – juo žymime dienas, tų dienų dalis. Ypač įtemptomis dienomis kartais nutinka taip, kad, staiga pažvelgęs į laikrodį, suprantu, kad jau 14 val. ir pamiršau pavalgyti. Tuomet suvalgau kokį bananą ir saują anakardžių – šiek tiek kuro. Visgi dažniausiai maistas užima svarbesnę vietą mano gyvenime. Kaskart keliaudamas ieškau vietinio maisto, kad geriau suprasčiau vietą ir jos žmones. Tai greičiausia vidinė prieiga prie kitos kultūros. Mėgstu gaminti ir eksperimentuoti su skoniais ir virtuvėmis. Dažniausiai sekmadieniais renkamės mano tėvų namuose, per pastaruosius kelerius metus tapau pagrindiniu šeimos virėju. Taigi sekmadienius praleidžiame gamindami ir laužydami duoną, dalydamiesi istorijomis ir diskutuodami apie savo šeimos ateitį, kai prie stalo sėdi mažiausiai trys kartos. Tai turbūt mano brangiausias maisto ritualas.

– Juokaujama, kad apsispręsti, ką ir kur valgyti, yra vienas sunkiausių dalykų. Ar tau taip pasitaiko?

– Daugumą kelionių planuoju pagal maitinimo vietas – kartais pasirinkimas yra didžiulis. Juolab kad restoranai nestatiški. Jie nėra daiktavardžiai, amžinai uždaryti į vieną formą. Atvirkščiai – tai veiksmažodžiai, susitraukiantys ir išsiplečiantys kartu su žmonėmis, kurie verčia juos dirbti, ir metų laikais, keičiančiais tai, kas juose patiekiama. Taigi kartais maisto kraštovaizdis gali neįtikėtinai priblokšti. Žinoma, daugelis iš mūsų valgo tris kartus per dieną, tad apsisprendimo nuovargis tikrai egzistuoja. Aš stengiuosi į tai pažvelgti per dėkingumo už tą gausą prizmę. Ir priminti sau, kad kalbant apie maistą joks sprendimas ar valgis iš tiesų daug nepakeis. Kur nors neskaniai pavalgei? Nesijaudink – po kelių valandų bus proga tai pakeisti.

– Lietuvoje lankaisi gana dažnai – kai tik gali. Ko, gyvendamas Amerikoje, pasiilgsti labiausiai?

– Pasiilgstu Vilniaus petrichoro (to malonaus kvapo po lietaus). Pasiilgstu močiučių, prekiaujančių laukinėmis mėlynėmis greitkelių pakraščiuose. Pasiilgstu savo šeimos, pasiilgstu šiltų vasaros naktų geriant šaltą lietuvišką alų lauko terasoje tūkstančio metų senumo mieste. Pasiilgstu virš miesto sklandančių oro balionų ir žvilgsnio į savo sovietinę vaikystę, besislepiančią po šiuolaikinio Vilniaus palimpsestu. Kiekviename meniu pasigendu šaltibarščių ir cepelinų, keptos duonos su česnaku. Pasiilgstu ledų prie įėjimo į Bernardinų sodą, o paskui – braidžiojimo po vėsią ir seklią Vilnelę, kai aplink pamažu verda gyvenimas.

– Praėjusį mėnesį organizavai lietuviško paveldo vakarienę daugiau nei 100 žmonių, kurioje ne tik patiekalai, bet ir skambėjusi muzika buvo lietuviška. Kaip pasisekė šis renginys?

– Puikiai! Prieš tai jau buvau rengęs keletą vakarienių iš savo mišraus paveldo (lietuviško, rusiško, lenkiško, žydiško), bet tai buvo pirmasis mano pristatytas meniu, kuris nuo pradžios iki galo buvo visiškai lietuviškas. Bilietai buvo išparduoti, o žmonės – sužavėti, ypač – šaltibarščiais! Atsiliepimai – taip pat nuostabūs. (Vis pagalvoju, kad reikėtų įkurti kompaniją, kuri prekiautų šaltibarščiais vietiniuose turguose.)

– Ar lengva ir paprasta tau gaminti cepelinus, šaltibarščius ir kitus lietuviškus patiekalus?

– Išskyrus kančią lupti ir tarkuoti visus tuos burokėlius, turiu savo šaltibarščių receptą ir galiu be vargo pagaminti 100 porcijų. Cepelinai kelia didesnį nerimą. 2018 m. su šeima gaminome vakarienę 100 žmonių, pirmasis patiekalas buvo cepelinai. Tada pamiršome į bulves ir vandenį įpilti rūgšties, tad jie išėjo gana bjaurūs ir labai neskanios juodos spalvos. Tai buvo traumuojanti patirtis, bet pasiryžau sugrąžinti mūsų šeimai gerą vardą. Didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad, padedant vietiniam šefui, pastarąjį kartą pavyko pagaminti gražius, šviesius, restorano kokybės cepelinus 100 žmonių. Keletas iš mano pirmosios dienos partijos subyrėjo, bet, užuot panikavęs, į vandenį tiesiog įpyliau daugiau krakmolo.

M. Kurlyandchiko archyvo nuotr.

– Kokį skaniausią patiekalą esi ragavęs?

– Tiesiog neįmanoma išsirinkti vieno. Kartais to skaniausio patiekalo efektas ima ir išblėsta. Kas turėtų nutikti suvalgius ką nors tikrai ypatinga? Ogi susiformuoti tam tikras prisiminimas – lyg koks orientyras konkrečiame laike. Tokių patiekalų esu ragavęs daugybę, bet nebuvo nieko, kas prilygtų vakarienei, kurią pirmą kartą valgiau apsilankęs Leiklando pataisos namuose, kur šefas Jimmy Hillas vykdo kulinarijos mokymų programą. Žvėrienos patiekalai, kuriuos tą dieną mums patiekė vyrai, tapo atspirties tašku mūsų jau penkerius metus trunkančiai draugystei ir dokumentiniam filmui „Coldwater Kitchen“, kurį sukūrėme norėdami papasakoti apie šią programą.

– Būtent šis dokumentinis filmas, kurį režisavote kartu su Brianu Kaufmanu, šiemet laimėjo prestižinį Jameso Beardo fondo žiniasklaidos apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą. Didžiausi sveikinimai! Papasakok truputį daugiau.

– Be jokių abejonių, filmas „Coldwater Kitchen“ – mano svarbiausias ir daugiausia pasitenkinimo suteikęs darbas iki šiol. Jau prieš išvykdamas po ragauto minėto įsimintiniausio valgio pradėjau derėtis, kad galėčiau grįžti ir sukurti dokumentinį filmą apie šią programą. Mičigano pataisos departamentas, valdantis šios valstijos kalėjimus, niekada neįsileidžia kamerų į savo patalpas, bet man padarė išimtį. Kartu su režisieriumi B. Kaufmanu dvejus metus praleidome filmuodami viduje ir stebėjome kai kurių šefo mokinių gyvenimą jiems baigus  programą. Medžiagos apdorojimo darbus pradėjome 2020 m. vasarį, o tada užklupo COVID-19 pandemija, atidėjusi mūsų darbą visiems metams. Tačiau dabar labai džiugu, kad filmas skinasi kelią į pasaulį – tikimės, jis šiek tiek pakeis mūsų mąstymą apie kalėjime esančius žmones, apie tai, kam skirtas kalėjimas, ir apie maisto galią, keičiančią gyvenimą. Pavasarį filmas buvo parodytas Estijoje, tad nekantrauju jį parsivežti ir namo į Lietuvą!

– Atliktas tyrimas. Tiesą pasakius, manęs tai nenustebino. Ką šis tyrimas atskleidė?

I. Z.: Na, mes klausėme gyventojų apie nacionalinius patiekalus. Tai pirmas klausimas buvo, koks yra Lietuvoje, jų nuomone, nacionalinis patiekalas ir daugiau nei pusė atsakė, kad tai būtų cepelinai. 25 proc. įvardijo šaltibarščius ir kiti įvardijo vėdarus, kugelį.

– Bet, vėlgi, klausimas buvo, kam skirtų to nacionalinio patiekalo pavadinimą. O gal skirtųsi nuomonės, jei klaustumėt, ką mėgsta?

I. Z.: Taip, dėl pomėgių nuomonės išsiskiria. Jeigu cepelinus kaip nacionalinį patiekalą įvardija 50 proc. gyventojų, tai kaip mėgstamiausią patiekalą įvardija apie 40 proc. Su šaltibarščiais šiek tiek kitaip. Maždaug tiek pat – 25 proc. – įvardija ir kaip nacionalinį patiekalą, ir kaip jų mėgstamiausią. Na, ir čia galbūt iškyla kugelis. Jį kaip nacionalinį patiekalą įvardija gerokai mažiau, tačiau kaip savo mėgstamiausią daug didesnis procentas. Bet mes turim tam tikrus skirtumus ir pagal amžių, ir pagal regioną. Ir reikėtų pastebėti, kad skiriasi ypač pagal amžių. Nes vyresni gyventojai įvardija daugiau tų patiekalų – bulvinius vėdarus, kraujinius vėdarus, kugelį dažniau įvardija. Tuo tarpu jaunesnių gyventojų pasirinkimas dažniausiai apsiriboja tarp cepelinų ir šaltibarščių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai koks yra skirtumas tarp cepelinų ir didžkukulių? Ar tai tas pats ar skirtingi patiekalai?

K. M.: Aš tuoj pat prieisiu prie atsakymo, bet prieš tai noriu apibendrinti ir pasakyti, kad mūsų visuomenė vis daugiau ir įvairesnių patiekalų valgo. Ateina tendencijos iš užsienio ir mes ragaujame daug daugiau, tuo pačiu šiek tiek primiršdami savo. Tačiau primiršdami savo patiekalus, mes vis tiek išskiriame pačius svarbiausius, kuriuos asocijuojame su lietuviška virtuve. Tai yra didžkukuliai arba cepelinai ir mūsų taip pamėgti šaltibarščiai. Dabar kalbant apie didžkukulius ir cepelinus, tai dar prieš penkerius metus būdavo labai didelis ginčas tarp istorikų, etnologų, kaip čia juos teisingai vadinti. Šiuo metu beveik visi sutaria, kad skirtumo pavadinime nėra, galima vadinti ir taip, ir taip. Tiesiog vienuose regionuose labiau vadina didžkukuliais, kitur cepelinais. Na, čia tarpukario mada, kai grafas Cepelinas išleido cepelinus ir jie bandė kiti į orą, tai jie taip išpopuliarėjo pagal formą, kad dabar tampa norma.

– Ar skaičiavote, kiek pas jus per metus suvalgoma cepelinų?

K. M.: Taip. 20-mečio proga, kadangi mes turim šventę, perskaičiavau visus buvusius, uždarytus restoranus, kiek mes tų cepelinų iš viso pardavėme ir suskaičiavau, kad 9,3 mln. didžkukulių esame pagaminę ir išleidę į rinką. Tai paskaičiavus gaunasi daugiau negu po tris cepelinus kiekvienam mūsų gyventojui, įskaitant ten visus mažylius ir senelius.

I. Z.: Taip pat turėjome klausimą, ar didžkukuliai ir cepelinai yra tas pats patiekalas ar skirtingas. Ir čia daugiau nei pusė gyventojų – apie 60 proc. – mano, kad tai visgi yra tas pats patiekalas, tik jį galima vienaip ar kitaip vadinti. Tačiau yra nemaža dalis, kurie sako, kad tai yra skirtingi patiekalai ir sako, kad jie priklauso nuo regiono. Nes matome, kad šiaurės regione, Šiauliuose, Panevėžyje žmonės dažniau sako, kad tai skirtingi patiekalai ir kad cepelinai yra tarkuotų bulvių, o didžkukuliai tai jau visa kita.

– Tai kaip suprantu, jums patinka skirtingi patiekalai? Jums, Ignai, cepelinai, jums, Kęstuti, didžkukuliai.

K. M.: Taip. Mes išsiaiškinom, kad tai yra tas pats patiekalas, bet tai tas patiekalas, kuris bene ryškiausiai dabar karaliauja ir yra vertas tos karūnos.

Čempionato dalyviai privalėjo pateikti cepelinų porciją komisijai taip, kad šie net neįtartų, kieno patiekalą ragauja. O ragautojų buvo tikrai daug.

Kol pusantros valandos komisija aiškinosi, tad kurios komandos cepelinai gardžiausi, ilgiausios eilės nusidriekė prie komandų palapinių, kur šventės dalyviai galėjo paragauti cepelinų nemokamai.

Praėjusių metų čempionato nugalėtojų komanda iš Tauragės „Raktas“ į kai kuriuos cepelinus įdėjo po vynuogę. Ją radusieji gavo siurprizą. Lankytojai buvo vaišinami gira.

Astos Aleksėjūnaitės nuotr.

„Pernai virėme cepelinus su žuvimis, tačiau šiemet nusprendėme laikytis tradicijų. Virėme su mėsa, aguonomis, varške. Jei šiemet teks kam nors perleisti čempionų karūną, nepergyvename, svarbu – bendrystė ir puiki nuotaika. Pažiūrėkite, kiek žmonių atėjo. Labai džiugu“, – kalbėjo moterų klubo „Raktas“ vadovė Violeta Jacikienė.

Astos Aleksėjūnaitės nuotr.

O šiemet čempionų karūna atiteko Jakų bendruomenės komandai. Jakiškiai prisipažino, kad komandoje nėra nė vieno profesionalaus virėjo, tačiau jų cepelinai šiemet buvo pripažinti skaniausiais.

Vaclovas Macijauskas. / Astos Aleksėjūnaitės nuotr.

Čempionato organizatorius Vaclovas Macijauskas pastebėjo, kad išvirti gardžius cepelinus yra tikras menas.

„Dar ir sėkmės reikia. Pernai tauragiškiai laimėjo, o pirmąjį čempionatą komanda iš Lazdijų nugalėjo. Bet juk vis tiek visi žino, kad skaniausi cepelinai verdami Gargžduose“, – tikino V.Macijauskas.

Renginio vedėja Violeta Mičiulienė prisipažino, kad per gyvenimą nėra tiek cepelinų suvalgiusi.

„Tik su kiekvienu kąsniu prašiau Dievo, kad kalorijos nukeliautų į krūtinę. O kada žmogus yra laimingas? Tada, kai jis sotus ir sveikas“, – juokavo renginio vedėja.

Šventės dalyvius linksmino Veiviržėnų vokalinis instrumentinis ansamblis, Violeta ir Vilius Tarasovai ir kiti atlikėjai.

Cepelinus gargždiškiai verda tradiciškai rugpjūčio mėnesį. Šventė skirta lietuviškos virtuvės populiarinimui ir Lietuvos papročių bei tradicijų išsaugojimui.

Čempionate paprastai karaliauja vietos bendruomenių komandos, tačiau sulaukiama svečių ir iš kitų miestų.

Minijos upės slėnyje vykstanti fiesta visada sutraukia būrius žiūrovų.

Cepelinų čempionato rengėjai dažniausiai komandų registraciją stabdo, jei norinčiųjų skaičius pasiekia tris dešimtis.

Gargždai visada garsėja cepelinais.

Virėjams privalu ne tik skaniai išvirti cepelinus. Jie dažniausiai savo palapines puošia tautiškais akcentais. Komandų nariai rengia prisistatymus, vaišina žiūrovus obuoliais ir gira.

O komisijai cepelinų porcija turi būti pateikta laikantis tam tikrų taisyklių. Ragautojai neturi žinoti, kokios komandos cepeliną valgo.

"Gargždai visada garsėja cepelinais. Virėjai dažniausiai receptūros prieš čempionatą neatskleidžia. Visi nori nustebinti. Tai puiki šventė bendruomenėms", – pastebėjo Gargždų kultūros centro direktorė Vaida Skuodienė.

Gargždiškiai verda cepelinus ne tik su mėsa, varške ar grybais. Kiekvienos komandos ruoštas padažas taip pat turi savų receptų.

Be dainų, kurios po čempionato dar ilgai skamba Minijos slėnyje, šventės dalyviai sekmadienį galės stebėti jojimo per kliūtis varžybas Gargždų miesto taurei laimėti.

Naminiai arba šaldyti – tokie pat skanūs

Nuomonė, kad cepelinų gamyba reikalauja laiko, pastangų bei kulinarinio sumanumo, o skaniausi jie – tik pasigaminti namuose, po truputį kinta. Tai, anot „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorės Ernestos Dapkienės, tik įrodo augantis susidomėjimas jau paruoštais ar šaldytais cepelinais.

„Pastaruosius lietuviai įsigyja labai noriai ir prekyba jais tik auga. Štai nuo 2021-ųjų pradžios iki spalio pabaigos, lyginant su tokiu pačiu laikotarpiu pernai, šaldytų gaminių pardavėme trečdaliu, o jau paruoštų – net virš 2,5 karto daugiau. Mūsų siūlomi kokybiški bei skanūs produktai pastebimai užkariauja pirkėjų širdis. Be to, ir tradicinis požiūris į cepelinus keičiasi, kas atveria dar daugiau galimybių kiekvienam lietuviui šiuos skonius patirti savo virtuvėse“, – sako E. Dapkienė. 

Tam pritaria ir „Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė. Ji taip pat ragina iš naujo pažvelgti į cepelinų ruošimą, pabrėždama, kad šis procesas nebūtinai turėtų būti lydimas iššūkių virtuvėje. Patiekalo gamyba, anot B. Baratinskaitės, yra lengvesnė, kuomet žinomos pagrindinės gudrybės.

„Cepelinų pagrindas yra bulvės. Todėl jos turėtų būti tik šviežios, mat tada patiekalo apvalkalas pavyks purus ir minkštas. Labai svarbus yra ir cepelinus „surišantis“ bulvių krakmolingumas. Norint jo daugiau, daržoves reiktų naudoti iš kuo vėlesnio bulviakasio. Vėlyvosios bulvės savo sudėtyje turi apie 15 proc. daugiau krakmolo nei ankstyvosios. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tarkavimą. Ruošiant tarkį, verta šalia įdėti ir virtų, smulkintų bulvių. Geriausia – santykiu 1:3. Virtos bulvės leis masei lengviau sukibti ir neištižti verdant“, – pataria B. Baratinskaitė.

Tikru cepelinų meistru taps kiekvienas

Cepelinų ruošimui aktualus ne tik bulvių pasirinkimas ar tarkio ruošimas. Gaminant šį patiekalą, pasak „Maximos“ maisto ekspertės, svarbus ir tinkamas virimas.

Todėl B. Baratinskaitė siūlo į vandenį, skirtą cepelinams virti, įpilti stiklinę sunkos, likusios nuo bulvių tirščių. Taip joje esantis krakmolas leis patiekalui išlaikyti formą. Dar kulinarijos ekspertė pataria nemesti cepelinų į puodą, kai vanduo nėra visiškai užviręs. Tuomet, anot jos, patiekalas irgi gali iškart ištižti.

„Šios minėtos cepelinų gamybos taisyklės ir gudrybės išties pravers tiek juos ruošiantiems tradiciniu būdu, tiek norintiems pastarojo išmokti. Tačiau išvirti šį lietuviškos virtuvės pasididžiavimą galima dar paprasčiau. Tai tik įrodo lengvas ir greitas receptas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas taps tikru cepelinų meistru“, – išbandyti kulinarinę idėją kviečia B. Baratinskaitė.

Be rūpesčių ir iššūkių: skaniausi tradiciniai cepelinai

Reikės: 5 vidutinio dydžio virtų bulvių su lupenomis, 5 žalių ir nuskustų bulvių, 200 g krakmolo, 500 g kiaulienos sprandinės faršo, 1 svogūno, šiek tiek druskos ir pipirų.

Gaminimas: pirmiausia, nulupkite bei sumalkite virtas bulves. Tuomet žalias sutarkuokite pro smulkią tarką, o susidariusį skystį nupilkite šaukštu arba paspaudę ranka. Tada šią masę sumaišykite su turima iš virtų bulvių, sudėkite krakmolą, įberkite druskos. Viską gerai išminkykite. Tuomet į faršą sutarkuokite svogūną, įberkite druskos, pipirų, išminkykite. Laikas formuoti cepelinus. Juos suformavę, dėkite į verdantį vandenį, virkite maždaug pusvalandį. Virimo laikas priklauso nuo cepelinų dydžio. Ištraukite ir skanaukite!

„Prie tokių kitaip paruoštų cepelinų verta išbandyti ir originalų padažą. Nors patiekalą įprasta valgyti su spirgučiais bei grietine, yra ir kitų variantų. Vienas jų – padažui panaudoti rūkytą kumpį, pieną, grietinėlę, svogūnus, alyvuogių aliejų, česnaką, druską ir pipirus bei šlakelį balto nealkoholinio vyno. Gamyba – labai paprasta. Keptuvėje įkaitintame aliejuje pakepinamas smulkintas svogūnas ir česnakas, tada įdedamas pjaustytas kumpis, pilamas pienas bei grietinėlė ir vynas – viskas pagardinama druska ir pipirais. Šis derinys – tiesiog tobulo skonio, puikiai papildantis cepelinus, į kuriuos nuo šiol daugelis pažvelgs kitomis akimis“, – pažada „Maximos“ kulinarijos ekspertė.

Klaipėdos rajono gyventojai sako, kad bulvių šiemet užderėjo mažiau nei pernai ir keikia vasarinę sausrą.

„Yra ir stambių, ir mažų bulvikių, ir sėklinių yra, bet ne per daug. Tas gamtos klimatas nenorėjo per daug gero derliaus duoti“, – pasakojo bulvių kasėjas Vaidas Pakalniškis.

Bulvių kasėjui antrino ir ūkininkas Kęstutis Paulauskas iš Baukštininkų kaimo: „Išdegė viskas“.

Jis sakė, kad šiemet kilogramas bulvių kainuos apie eurą. Tai – dvigubai daugiau nei pernai.

„Praeitais metais pusės nenukasiau net, nes po 7–8 centus. Buvo pasijuokimas iš žmogaus. Tiek darbo įdėta, viskas yra rankų darbas. Nukasti, perrinkti, viską sunešioti – čia yra baisu, o niekas to darbo neįvertina“, – kalbėjo K. Paulauskas.

Nors bulvių mažiau, esą jos užaugo didesnės, tad juokauja, kad bus patogiau cepelinams skusti, mat po bulviakasio esą yra tradicija valgyti cepelinus.

Klaipėdietis kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas sakė, kad po bulviakasio ir turėtų būti švenčiama Cepelinų diena, o ne žiemą, kaip dabar, kai pasiduota Detroite gyvenančio Amerikos lietuvio užmojui ir vasario 2 d. paskelbta Cepelinų diena. V. Sakas Cepelinų dieną ragino minėti rugsėjo 30 d.

„Visos maitinimo įstaigos tą 30 dieną turėtų veltui maitinti žmones cepelinais, nes cepelinai yra virtę mūsų tautiniu patiekalu“, – teigė jis.

Kulinarijos ekspertas juokavo, kad turbūt per bulviakasį daugiausia cepelinų ir suvalgoma. O jie gali būti ne tik su varške ar mėsa. Įdarui tinka ir daržovės, ir grybai, ir esą viskas, ko širdis geidžia. Skaniausi cepelinai esą iš šviežių bulvių, mat jų apvalkas būna itin purus ir minkštas. Tik pagaminti reikia mokėti.

„Gaminant iš šviežių bulvių, reikia žinoti, kiek reikia dėti virtų bulvių, kad jas būtų galima surišti, nes krakmolas suriša. Jeigu žinai šitas proporcijas, jeigu žinai, ką reikia dėti, kad bulvės būtų baltos, visus įdarus... Nėra skanesnių cepelinų kaip iš šviežių bulvių, ką tik nukastų ir ką tik padarytų“, – kalbėjo V. Sakas.

O pagardinti skaniausia su grietine ir spirgais. Kulinarijos ekspertas pataria tik nepainioti didžkukulių su cepelinais.

„Didžkukuliai yra daromi iš virtų bulvių su varškės ir lašinukų įdaru. Jūs pamėginkit bet kokiam aukštaičiui pasakyti, kad tu valgai cepelinus – jis tau ausis nudraskys“, – sakė V. Sakas.

Kulinarijos ekspertas tvirtino, kad lietuviškos bulvės itin vertingos: jos mažina cholesterolio kiekį, rekomenduojamos sergantiems gastritu, ateroskleroze, podagra, inkstų ligomis, širdies nepakankamumu. O žalios bulvės padeda gydyti skorbutą.

Viena Palangos kavinė nemokamai vaišina cepelinais tuos, kurie pasiskiepijo nuo koronaviruso. Cepelinus su mėsa ar varške galima už dyką gauti tik pasiskiepijimo dieną. Kavinės vadovė sako, kad akcija surengta pamačius, kad lėtėja skiepijimo tempai ir rudenį vėl gali būti įvestas karantinas. Pora įmonės padalinių iki šiol taip ir neatsidarė.

„Tai mus gąsdina kaip įmonę, kadangi mums jau teko susidurti su patirtimi, ką reiškia, kai būna taikomi apribojimai, kai tenka stabdyti veiklą“, – sakė kavinės vadovė Margarita Kerzaitė.

Akcija „Cepelinai už skiepą“ sukėlė skirtingas praeivių reakcijas. „Gaila, kad pasiskiepijau anksčiau, nepamatęs šitos geros žinios“, – juokavo vienas praeivis. „Aš nesiskiepijau iki šiol ir negalvoju“, – kalbėjo kitas.

Lenkijoje skiepų loterijoje galima laimėti milijoną zlotų, JAV – milijoną dolerių.

Kol verslininkai skiepytis skatina cepelinais, valdžia vis dar svarsto, ko imtis.

Sveikatos apsaugos ministro patarėjos Justinos Aleksaitės ištarta frazė, jog „galbūt ir loteriją teks pasitelkti“, paskatino žmones diskutuoti, kokie prizai skiepų loterijoje būtų geriausi. Vieni norėtų gauti pinigų, automobilį ar butą, kiti – daugiau laisvadienių, atostogų, kelionių. Treti mano, kad jokios loterijos nereikia: „Čia jau jūsų reikalas, ar jums rūpi sveikata, ar ne“.

Dalis žmonių sako, kad nesiskiepytų ir už jokį prizą: „Tikrai ne. Yra toks žodis – nenoriu“, – teigė praeivė.

Patyrę loterijų rengėjai sako, kad norėdama paskatinti skiepytis, valstybė turėtų neprašauti su prizais. Juos turi rinktis pagal tai, kokius žmones nori pritraukti. „Jeigu tai yra jaunimas, tai turėtų būti vienokie prizai. Jeigu tai yra vyresnio amžiaus žmonės, paspirtukai ar technologinės naujovės jiems nelabai tiks, nes jie skiepytųsi nebent iš tos paskatos, kad jį padovanotų anūkui“, – aiškino Lietuvos loterijų asociacijos prezidentas Andrius Karaliūnas.

Loterijos rengėjams pasiteisino dideli prizai – automobiliai, stambūs piniginiai laimėjimai. Anot psichologo Gedimino Navaičio, rengiant loteriją reikia laikytis dviejų taisyklių: „Viena – kad kuo daugiau žmonių ką nors laimėtų. Antra – kad nors keli laimėtų daug“.

Psichologas paaiškino, kodėl žmonėms patinka loterijos: „Už vieną eurą nusiperkama savaitei svajonių ir geresnio savęs supratimo, kada galvojama, kaip bus panaudotas aukso puodas“.

Lenkijoje skiepų loterijoje galima laimėti milijoną zlotų, JAV – milijoną dolerių.

Kaip atvykti?

Gimtadienio renginiai šį kartą išsibarstys po visą miestą – vyks ne tik Minijos slėnyje, kur dažniausiai gargždiškiai švenčia tokius renginius.

Atvykstantieji iš kitų miestų turėtų žinoti, kad į šventę nederėtų važiuoti Tilto gatve, per Minijos tiltą nuo autostrados pusės.

Šis kelias uždarytas nuo liepos vidurio. Šioje vietoje klojami lietaus nuotekų tinklai, nes smarkios liūtys skandindavo Gargždų centrinę dalį, vanduo užliedavo Klaipėdos rajono teismo rūmus.

Naujos lietaus nuotekų trasos statybos darbai iš savivaldybės biudžeto pareikalaus 495 tūkst. eurų. Darbus, kuriuos atlieka įmonė "Terebro", planuojama baigti per penkis mėnesius.

Kels vėliavą

Gargždiškiai švęsti pradėjo dar penktadienį. Tądien centre iškelta miesto vėliava.

Gargždų gimtadienio proga bus kuo pasigrožėti ir vyrams – šiandien vyks automobilių paroda.

Ruduo – bulvių ėmimo dangun šventė.

Pačioje Gargždų širdyje, Savivaldybės aikštėje, 12 val. žada susirinkti technikos mėgėjai iš visos Lietuvos.

Čia bus pristatomi įdomūs ir reti senoviniai automobiliai. Šalia jų rikiuosis ir naujoviškesni, meistrų rankomis patobulinti, pagražinti plieniniai žirgai.

Atvykstančiųjų laukia ir daugiau pramogų.

Pušų gatvėje, kur bus uždarytas eismas, vyks automobilių traukos lenktynės.

Automobilių variklių gausmo Gargždai neišgirs tik tokiu atveju, jei mieste staiga prapliuptų lietus. Tokiu atveju organizatoriai saugumo sumetimais atšauktų renginį.

Virs tūkstančius cepelinų

"Ruduo – bulvių ėmimo dangun šventė. Gargždai yra vienintelis miestas Lietuvoje, kuris buvo apdainuotas dainose dėl cepelinų. Vadinasi, cepelinai – mūsų nacionalinis patiekalas. Šventė turėtų tikti įvairių skonių mėgėjams. Bus ir reginių, ir patiekalų", – juokavo Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Audronė Balnionienė.

Per šventę bus išvirta ne vienas tūkstantis cepelinų, pagardintų įvairiais padažais, o virėjai rungsis cepelinų virimo čempionate.

Gargždų miesto gimtadienyje netrūks ir tradicinių, kasmet gyventojų laukiamų pramogų.

Jau šiandien ryte visus į Minijos slėnį kvies šventinė mugė, vyks meno mėgėjų kolektyvų pasirodymai, veiks pramogų zona vaikams, pasilinksminti kvies putų šou.

Gargždiškius ir miesto svečius džiugins ir žinomų atlikėjų pasirodymai. Minijos slėnyje pasirodys projekto "Lietuvos balsas. Senjorai" dalyviai, Simonas Donskovas, atlikėja GJan bei Donatas Montvydas.

Po koncerto dangų nušvies šventinis fejerverkas.

Tad, tikėtina, jog ir vakar, vasario 2-ąją, minėtą Pasaulinę cepelinų dieną ne vienas atšventė mėgaudamasis šiuo patiekalu. Apie nemenkstantį cepelinų bei kitų bulvinių patiekalų populiarumą liudija prekybos tinklų fiksuojamos pardavimų tendencijos, įrodančios, kad bulvės išlieka tarp labiausiai šalies gyventojų perkamų daržovių.

Lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ komercijos vadovė Vilma Drulienė sako, kad daugelis lietuvių savo mitybos raciono be bulvių neįsivaizduoja, todėl, nepriklausomai nuo metų laiko, šios daržovės visuomet išlieka paklausios ir gausiai perkamos.

„Tradiciškai bulvės lietuviams yra artimos daržovės, kurios mūsų mityboje buvo svarbios nuo seniausių laikų. Ir nors šiandien įvairių daržo ir sodo gėrybių pasirinkimas yra itin platus, bulvės savo pozicijų neužleidžia. Be abejo, pirkėjai pirmenybę teikia lietuviškoms bulvėms. Galima pridurti, kad lietuviai bulves vis dažniau stengiasi rinktis ekologiškas“, – sako V. Drulienė.

Prekybos tinklo atstovės teigimu, parduotuvėse pirkėjams siūlomos sveriamos, fasuotos, skirtingo dydžio, plautos ir neplautos, ekologiškos, universalios, specialiai kepimui ar cepelinų ruošimui skirtos bulvės. Įdomu tai, kad pastarųjų pardavimai pernai, lyginant su 2018 metais, išaugo daugiau nei tris kartus. Anot V. Drulienės, tai dar vienas įrodymas, kas bulvinių patiekalų mėgėjų Lietuvoje tik daugėja.

Dažnas tautietis šiuo patiekalu mėgaujasi iki soties, tad gamindamas cepelinus nesikuklina priruošti jų gausiai – tiek, kad neretai lieka ir kitai dienai. Tiesa, šildyti cepelinai nebūtinai yra tokie skanūs, kaip ką tik išvirti. Dėl to vakarykščiams cepelinams visuomet verta pamėginti suteikti naujo skonio patiekiant juos šiek tiek kitaip.

Prekybos tinklo maisto gamybos departamento direktorė Brigita Baratinskaitė dalijasi keletu idėjų, kaip vakarykščiams cepelinams „įkvėpti“ naujų skonių.

Keptuvėje kaitinti cepelinai su lydytu sviestu

Vakar dienos cepelinai gali būti ypatingo skonio paprasčiausiai pakaitinus juos keptuvėje. B. Baratinskaitė rekomenduoja tam naudoti lydytą kaimišką sviestą arba sviestą ghi (ghee). Jo keptuvėje reikėtų pašildyti apie 40 g ir iš abiejų pusių paskrudinti jame į keletą dalių supjaustytus cepelinus. Patiekiant pakepintus cepelinus, juos patartina pagardinti tuo pačiu keptuvėje naudotu sviestu, petražolių, čiobrelių ar kitų prieskoninių žolelių šakelėmis. Kepiniams lydytas sviestas suteikia malonų riešutus primenantį skonį, todėl ir jame pakepinti cepelinai atsiskleis naujomis spalvomis.

Orkaitėje apkepti cepelinai su šonine

Kitas būdas naujai pateikti cepelinus yra pagardinti juos šonine ir grybų padažu. Išbandant šį receptą tereikia pusiau perpjautus cepelinus apvynioti karštai rūkyta šonine ir apie 10-15 minučių kepti iki 160 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Kol cepelinai kepa, galima paruošti grybų padažą.

Jam reikia susmulkinti šiek tiek karštai rūkytos šoninės (galima naudoti tą pačią, kuria apsukti cepelinai), apie 200 g mėgstamų grybų ir tiek pat svogūnų. Šoninę, grybus ir svogūnus reikia trumpai pakepinti keptuvėje ir supilti į ją po 100 g grietinės bei grietinėlės. Šį mišinį reikia virti, kol jis sutirštės, o tuomet pridėti smulkintų žalumynų – petražolių ir krapų. Pagal skonį padažą galima pagardinti druska ir pipirais. Tuomet telieka šiuo padažu aplieti orkaitėje keptus cepelinus su šonine ir ragauti naujai patiektą vakarykštį patiekalą.