Vienas stipriausių skausmų

Skausmas, kurį patiria pacientai po krūtinės įdubos operacijos, yra laikomas vienu iš stipriausių skausmų. Krioanestezijos (gr. kryos – šaltis, gr. anaisthēsia – nejautrumas) tikslas – laikinai užšaldyti tarpšonkaulinio nervo dalį užblokuojant skausmo impulsų eigą. „Naudodami krioanesteziją sumažiname paciento lėtinio pooperacinio skausmo riziką, nors nuskausminamųjų vaistų skiriama mažiau, sutrumpiname paciento gydymo ligoninėje laikotarpį“, – sako Santaros klinikų Vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėjas gydytojas ortopedas traumatologas dr. Giedrius Bernotavičius.

Dr. Giedrius Bernotavičius/Santaros klinikų nuotr.

Šios procedūros metu užšaldomi tarpšonkauliniai nervai, jie nepažeidžiami ir šalčio poveikiui praėjus nerviniai impulsai vėl perduodami be kliūčių.

Vienas nervas užšaldomas per 120 sek., užšaldymo temperatūra – nuo -50 °C iki -70 °C. Prieš operaciją rekomenduojama užšaldyti tarpšonkaulinius nervus, esančius tarp 4 iki 9 šonkaulių. Užšaldyto nervo atšilimas, t. y. atsinaujinimas, vyksta palaipsniui – tarpšonkaulinio nervo veikla regeneruojasi 1–1,5 mm per savaitę greičiu. Svarbu tai, kad krioanestezijos metodu gaunamas ilgalaikis nuskausminimas – net kai tarpšonkaulinis nervas visiškai atšyla, skausmo pojūtis blokuojamas dar keletą mėnesių. Krioanestezija gali būti taikoma esant kaulų lūžiams, taip pat širdies ir kraujagyslių chirurgijoje.

Pastebėjo dar kūdikystėje

15 metų elektrėniškiui Arminui atlikta krūtinės  įdubos korekcijos operacija, kurios skausmams mažinti pritaikytas Lietuvoje naujas metodas – krioanestezija. Mama Jūratė sako, kad sūnui prieš operaciją ši procedūra buvo taikoma siekiant išvengti didelių skausmų pooperaciniu ir gijimo laikotarpiu. Pasak jos, gydytojas Giedrius Bernotavičius apie ją papasakojo 2022 m. rudenį.  „Prieš operaciją jis viską išsamiai išaiškino – kokia tai procedūra, ko ja siekiama ir kokio poveikio galime tikėtis. Man svarbu buvo ir tai, kad sūnus labai pasitikėjo gydytoju. Todėl bendru sutarimu – kartu su sūnumi – sutikome su tokiu gydymo planu.“

Mama pasakoja, kad sūnus baimės nerodė, tačiau tikriausiai jautė nerimą, nes žinojo, kad laukia sudėtinga ir skausminga operacija: „Be šaldymo procedūros, kuri buvo pradėta iki operacijos likus parai, pooperacinius skausmus iškęsti būtų labai sunku. Po vadinamosios šaldymo procedūros ir operacijos Arminas jau kitą dieną galėjo atsistoti! Kiti pacientai, kuriems nebuvo taikyta krioanestezija, po tokių operacijų sunkiai galėdavo pajudėti lovoje, o atsistoti nebuvo jokios galimybės. Todėl šaldymo poveikis išties akivaizdus.“

Kodėl sūnui susiformavo įdubos krūtinė – neaišku. Krūtinė ėmė deformuotis, kai berniukui buvo pusė metų: „Arminas pradėjo sėstis ir gydytoja pastebėjo krūtinės pokyčius. Džiaugiamės, kad sūnaus krūtinė dabar graži, jis laukia reabilitacijos procedūrų – reikia sustiprėti fiziškai.“

Dažniau vargina berniukus

Krūtinės ląstos deformacijas lengva pastebėti, todėl tėveliai, gana anksti pamatę šios patologijos požymių, kreipiasi konsultacijų į vaikų chirurgus ar vaikų ortopedus. Iš visų krūtinės ląstos pakitimų dažniausia krūtinės ląstos įduba. Ši patologija dažniau vargina berniukus. Tyrimų duomenimis, įvairaus laipsnio krūtinės įduba diagnozuojama 0,1–0,5 proc. vaikų.

Naudodami krioanesteziją sumažiname paciento lėtinio pooperacinio skausmo riziką, nors nuskausminamųjų vaistų skiriama mažiau, sutrumpiname paciento gydymo ligoninėje laikotarpį.

Apie trečdaliui vaikų krūtinės įdubos požymiai pastebimi gana anksti, tačiau paprastai ši patologija pradeda ryškėti paauglystėje, kada pakitimai tampa pastebimesni, todėl dažniausiai tenka konsultuoti 11–13 metų paauglius.

Manoma, kad šios patologijos priežastys yra genetinės, tačiau iki šiol nėra testų, kurie patikimai parodytų, kaip ir kiek sparčiai progresuos liga, todėl net ir esant nedideliems pakitimams tikslingas reguliarus gydytojo stebėjimas, kad būtų laiku paskirtas tinkamas gydymas.

Atvykęs į konsultaciją pacientas dažniausiai skundžiasi krūtinės išvaizda, o jeigu deformacija toli pažengusi, tai net tampa didele psichologine problema: pradėjęs kompleksuoti dėl išvaizdos paauglys vengia socialinių situacijų, kada aplinkiniai, ypač bendraamžiai, gali pastebėti šią bėdą: jis nenori sportuoti, lankyti baseino, vasarą maudytis gamtoje ir pan.

„Tai ne tik estetinė problema, į kurią itin jautriai reaguoja paaugliai, – sako G. Bernotavičius. – Kalbant su pacientu, išryškėja ir daugiau bėdų – greitas nuovargis, oro trūkumas, krūtinės skausmas fizinio krūvio metu ar menkesnė ištvermė sportuojant, palyginti su bendraamžiais. Atlikę tyrimus aptinkame tiek plaučių, tiek širdies, tiek stambiųjų krūtinės kraujagyslių spaudimo požymių. Įvertiname paciento sveikatos būklę, sudarome būklės stebėjimo arba gydymo planą: jei įdubimai nedidelio laipsnio ir klinikinių simptomų nėra, paciento sveikatos būklė stebima, gali būti skiriami neinvaziniai gydymo metodai, kineziterapija, tačiau jeigu pakitimai sparčiai progresuoja, lieka vienintelis gydymo būdas – chirurginė korekcija.“

Šiuo metu auksinis gydymo standartas – minimaliai invazinė krūtinės ląstos deformacijos korekcija. Jos metu deformacija koreguojama per nedidelius pjūvius, įsriegiami specialūs implantai, kurie stabilizuoja pakoreguotą deformaciją ir neleidžia jai progresuoti. Paprastai implantai paliekami 2–3 metams ir praėjus šiam laikui pašalinami. Prie implantų pacientai gana greitai pripranta ir po reabilitacijos sugrįžta į įprastą gyvenimo režimą, netgi gali sportuoti, tiesa, rekomenduojama vengti kontaktinio sporto.

Pasak G. Bernotavičiaus, labai svarbu laiku nustatyti progresuojančią deformaciją, dažniausiai tai – ankstyva paauglystė prieš baigiantis augimo spurtui, nes laiku atlikta operacija užtikrina gerus ne tik klinikinius, bet ir kosmetinius rezultatus. Žinoma, operuojami ir vyresnio amžiaus pacientai, turintys didelių ar asimetrinių deformacijų, tačiau tokiais atvejais reabilitacija ir sugrįžimas į įprastą ritmą užtrunka ilgiau.

Pasiekimai džiugina

Ligoninės vadovo prof. habil. dr. Vinso Janušonio strateginiai planai dėl robotinės chirurgijos įdiegimo uostamiestyje pildytis pradėjo 2017-aisiais, o jau 2018 m. lapkričio mėnesį KUL atlikta pirmoji robotinė operacija. Pasak V. Janušonio, kolegos iš kitų didžiųjų šalies ligoninių iki šiol stebisi, kaip Klaipėdos universitetinės ligoninės komandai pavyko tapti robotinės chirurgijos pionieriais Baltijos šalyse.

„Per ketverius metus pasiekėme puikių rezultatų. Robotinės chirurgijos atsiradimas ir vystymas Klaipėdoje atnešė didžiulį proveržį ne tik Lietuvos medicinoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Kaimyninėse valstybėse robotų su tokiomis plačiomis galimybėmis kol kas nėra. Pasiruošimas robotinėms operacijoms, apimantis organizacinį, klinikinį ir mokslinį aspektus, yra jų sėk-mės pagrindas“, – sako ligoninės vyriausiasis gydytojas ir atkreipia dėmesį, kad naujų, ypač sudėtingų technologijų diegimui būtinas kolektyvo susitelkimas tikslui pasiekti, komandinis darbas, geras psichologinis klimatas, tinkamos darbo sąlygos.

V. Janušonis pastebėjo, kad robotinėje chirurgijoje labai svarbus ir mokslinis KUL medikų įdirbis. Naudojant robotinę įrangą pasiektus darbo rezultatus ligoninės medikai pristato prestižiniuose Lietuvos ir užsienio moksliniuose leidiniuose publikuojamuose straipsniuose.

Prof. habil. dr. Vinsas Janušonis.

Taip pat patirtimi dalijamasi skaitant pranešimus nacionalinėse bei tarptautinėse konferencijose: „Tai savos ir jau kai kuriose srityse unikalios Klaipėdos universitetinės ligoninės specialistų patirties apibendrinimas, mokslinės publikacijos, tarptautinės ir respublikinės konferencijos. Įstaigos gydytojai patirtimi robotinės chirurgijos srityje dalinosi skaitydami kviestinius pranešimus tarptautinėse konferencijose Portugalijoje, Kinijoje, Korėjoje, Rusijoje, Irane ir Vokietijoje. Ši chirurgijos sistema išnaudota ir mokymo procese – robotinėse operacijose dalyvavo praktiką čia atliekantys įvairių specialybių rezidentai ir studentai, įskaitant ir užsieniečius – iš JAV, Gruzijos ir Portugalijos.

Robotinės chirurgijos atsiradimas ir vystymas Klaipėdoje atnešė didžiulį proveržį ne tik Lietuvos medicinoje, bet ir visose Baltijos šalyse.

Įžengė į naują chirurgijos erą

Robotinę chirurgiją ligoninėje atlieka specializuota gydytojų komanda: tikslingai apmokyti pilvo chirurgai, urologai ir ginekologai, su šios chirurgijos anestezijos ypatybėmis susipažinę anesteziologai, operacinės slaugytojos – instrumentatorės.

Pasak KUL Chirurgijos klinikos, robotinės chirurgijos programos vadovo prof. habil. dr. Narimanto Evaldo Samalavičiaus, robotinė chirurgija – tarsi kelionė į naują chirurgijos erą. „Daugelį techninių ir operacijų atlikimo etapų teko spręsti įsisavinant robotinę chirurgiją. Ir tai buvo išties novatoriškas ir labai įdomus klinikinio darbo etapas. Pabrėžčiau, kad nors chirurgjoje mes daug kalbame apie mokymosi kreivę, įdiegiant šią chirurgiją dėl robotinės įrangos tobulumo jos kokybė nuo pat pirmųjų operacijų nesiskyrė – tik pradžioje jos truko ilgiau nei alternatyvios mažai invazinės (laparoskopinės) operacijos. Šiuo metu robotinių operacijų trukmė nebesiskiria nuo kitu būdu atliekamų tokių pačių operacijų. Stabili robotinė akimis valdoma vaizdo kamera, padidintas ir erdvinis (3D) vaizdas padeda ypač tiksliai matyti anatomines struktūras, išsaugoti autonominę operuojamų sričių inervaciją ir naudojant robotą tiksliau ne kitais operacijų būdais pašalinti piktybinį naviką su visais jį drenuojančiais limfatiniais ir veniniais baseinais“, – robotinių operacijų pranašumus vardijo N. E. Samalavičius.

Tai buvo išties novatoriškas ir labai įdomus klinikinio darbo etapas.

Pasak KUL Chirurgijos klinikos vadovo, robotinė chirurgija viltis pateisino visose trijose srityse ir turi nemažai pranašumų prieš tradicinę chirurgiją. „Atlikus 800 operacijų nemirė nė vienas pacientas – tai didžiulis pasiekimas.

Prof. habil. dr. Narimantas Evaldas Samalavičius.

Visą šį sudėtingą naujos technologijos įsisavinimo etapą nebuvo nė vienos robotinei įrangai ar jos poveikiui priskirtinos komplikacijos.

Robotinės operacijos pasižymi minimalia chirurgine invazija. Jų metu vietoj didelio pjūvio daromi tik maži pjūveliai. Taip išvengiama atviro ertmės sąlyčio su aplinka, egzistuoja mažesnė infekcijos tikimybė, o proceso metu pacientas praranda mažiau kraujo. Visa tai lemia geresnę žmogaus pooperacinę būklę: jaučiamas mažesnis skausmas, greičiau sveikstama, sparčiau sugrįžtama į įprastą gyvenimą“, – patirtį apžvelgė N. E. Samalavičius.

„Lapkričio mėnesį pajutau skrandžio skausmą, išgėriau vaistų. Atrodė, kad skausmas nuslūgo, – prisiminė Astutė. – Ryte su drauge išgėrėme kavos ir vėl prasidėjo stiprus skrandžio skausmas, vėmimas, viduriavimas.“

Nieko nelaukdama moteris išvyko į gydymo įstaigą. Atlikus tyrimus, įtarta viršutinės žarnyno pasaito arterijos trombozė. Abdominalinės chirurgijos gydytojas dr. Paulius Lizdenis sako, kad ši patologija – sunki liga, kuriai įvykus greitai vystosi žarnų infarktas ir nekrozė, o mirštamumas nuo šios ligos siekia net apie 70 proc.

„Patobulėjus šios ligos diagnostikos ir gydymo galimybėms, kartu su gydytojų intervencinių radiologų pagalba, šį skaičių pavyko sumažinti. Tačiau viskas priklauso nuo laiko, per kurį pacientas atvyksta į centrą, galintį suteikti visokeriopą pagalbą“, – pažymėjo dr. P. Lizdenis.

Astutei atlikta trombektomija, kurios metu susidaręs trombas (krešulys) pašalintas iš žarnų pasaito arterijos. „Deja, pacientės būklė išliko sudėtinga. Įvertinus kraujo tyrimų rezultatus, pastebėjome ūminį pilvaplėvės uždegimą. Jis atsirado dėl besivystančios plonosios žarnos nekrozės, todėl nedelsiant atlikta operacija“, – apie pacientės būklę pasakojo abdominalinės chirurgijos gydytojas.

Operacijos metu Astutei pašalinti du nekrozavę plonosios žarnų segmentai ir suformuotos dvi jungtys. „Stengėmės išgelbėti kuo daugiau pažeistos plonosios žarnos, kurios liko apie 1,5 metro. Iš praktikos žinome, kad tai yra mažiausias žarnos ilgis, su kuriuo žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą“, – pastebėjo dr. P. Lizdenis.

Po atliktos operacijos pacientės būklė pagerėjo ir ji išleista gydytis ambulatoriškai. Prabėgus mėnesiui, plonoji žarna dėl kraujotakos nepakankamumo pradėjo siaurėti ir randėti. „Susidarė žarnos nepraeinamumas, todėl chirurginės intervencijos būdu reikėjo skubiai pašalinti susiaurėjusią plonosios žarnos dalį ir atstatyti praeinamumą. Po šios operacijos moteriai liko tik apie 1,2 metro plonosios žarnos. Deja, pooperaciniu laikotarpiu dėl kraujotakos nepakankamumo išsivystė žarnų jungties nesandarumas“, – aiškino gydytojas.

Siekiant pašalinti jungties nesandarumą, atlikta dar viena operacija, kurios metu sutrumpinta plonoji žarna ir suformuota plonosios žarnos jungtis su storąja žarna. „Plonosios žarnos liko vos 70 centimetrų. Nepaisant ūminio pilvaplėvės uždegimo, žarnų jungtis sugijo“, – sakė dr. P. Lizdenis.

Tolesniam gydymui Astutė perkelta į Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos kliniką. Nusilpusiam pacientės organizmui ir tik su 70 cm likusios plonosios žarnos tapo sunku įsisavinti baltymus, riebalus ir angliavandenius, vitaminus, mineralines medžiagas, trūko kalio ir magnio. „Astutė negalėjo valgyti pati, todėl perėmus pacientės gydymą gydytojams dietologams, reikėjo užtikrinti ilgalaikį klinikinį intraveninį maitinimą, – pasakojo gydytoja dietologė dr. Rūta Petereit. – Įdomu tai, kad šiai pacientei reikėjo ypatingai didelio kiekio magnio – net 22,5 gramų per parą, kai įprastai nesergantiems žmonėms paros rekomenduojamas kiekis yra 300–350 miligramų.“

Užtikrinus ilgalaikį intraveninį klinikinį maitinimą, pacientės būklė po truputį gerėjo, svoris nekrito. Galiausiai moteris galėjo valgyti pati, vaikščioti, atsikelti iš lovos. „Iš pradžių maisto medžiagų reikėjo daugiau, bet vėliau jos organizmas adaptavosi, pradėjo pacientė valgyti pati per burną, sumažinome intraveniškai skiriamų baltymų, riebalų, angliavandenių kiekius. Išliko tik didelis magnio poreikis, – pažymėjo dr. R. Petereit. – Šiuo metu pacientė jaučiasi gerai, pati moka pasikeisti Porto adatą, per kurią reikia susilašinti specialų klinikiniam maitinimui paruoštą tirpalą, taip pat skysčius su magniu bei kaliu.“

Astutė džiaugiasi pagerėjusia savijauta. „Nuoširdus ir profesionalus gydytojų ir chirurgų darbas padėjo man pasveikti“, – šypsojosi pacientė. Moteris taip pat nuoširdžiai dėkoja Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus personalui, slaugytojai Mildai, kurie visą gydymo laikotarpį stacionare prižiūrėjo bei rūpinosi paciente ir  išmokė, kaip namuose pačiai susilašinti visus klinikiniam maitinimo gydymui reikalingus preparatus.

Sveikindama Lietuvos anesteziologų-reanimatologų draugijos organizuojamos tarptautinės konferencijos „New developments and challenges in liver transplantation: Master course“ dalyvius, sveikatos apsaugos viceministrė Danguolė Jankauskienė pasidžiaugė svariu Lietuvos transplantacijos profesionalų indėliu.

„Jūsų dėka organų donorystė ir transplantacija tampa mūsų šiuolaikinės medicinos sistemos dalimi. O neretai – visuomenės vertybiniu matu, nes kuo brandesnė ir sąmoningesnė visuomenė, tuo mažiau kyla klausimų, kodėl organų donorystė tokia svarbi ir reikalinga, o transplantacijos galimybės atveria visai kitus medicinos klodus“, – sakė D. Jankauskienė.

Viceministrė išreiškė viltį, kad konferencijos metu užgims ne viena svarbi ar lemtinga įžvalga ar idėja, kurios realizavimas padės gelbėti dešimtis, šimtus ar net tūkstančius gyvybių.

Kepenų transplantacijos Lietuvoje daromos jau daugiau nei 20 metų, primenama Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pranešime. Pirmąją operaciją atliko profesorius Balys Dainys 2000-aisiais. Šiuo metu tokios operacijos atliekamos Santaros klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose.

Kaip pastebi ministerija, jų poreikis nuolat auga: šio organo 2007 metais laukė 28, o 2021-aisiais – jau daugiau nei 100 pacientų. Šiemet kepenys persodintos jau vienuolika žmonių: keturios operacijos atliktos Vilniuje ir septynios – Kaune. Pernai iš viso atliktos 22 tokios operacijos – septyniskart daugiau nei, pavyzdžiui, 2006 metais.

Dėl mažo recipientų skaičiaus Lietuvoje neatliekamos kepenų transplantacijos vaikams – jais pasirūpina Lenkijos ir Vokietijos medikai. Nuo 2005 metų Lietuvos vaikams užsienyje atliktos 23 kepenų transplantacijos. Vaikams dažniausiai persodinama dalis donoro kepenų, o donorais dažniausiai tampa jų mamos ar tėčiai.

„Šiuo metu atliekamos visos planinės operacijos be apribojimų. Karantino metu buvo atliekamos daugiausiai tik neatidėliotinos operacijos ir operacijos dėl onkologinės ligos. Švelnėjant karantinui, pirmiausiai sugrįžo dienos chirurgijos operacijos – išvaržų plastikos ir tulžies pašalinimo operacijos“, – apie šiandienines aktualijas ligoninėje pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikų Chirurgijos klinikos abdominalinės chirurgijos gydytojas Justas Žilinskas.

Jo teigimu, siekiant geriausių gydymo rezultatų būtina tinkamai pasiruošti prieš operaciją – atsisakyti žalingų įpročių, sportuoti, koreguoti mitybą. Onkologine liga sergančiam ir išsekusiam pacientui ji paskiriama likus 2-4 savaitėms iki operacinio gydymo.

„Subalansuota mityba ypač svarbi esant mitybos nepakankamumui, kai pacientas dėl ligos suvartoja nepakankamą maisto kiekį. Mitybos nepakankamumą parodo normos ribos nesiekiantis kūno masės indeksas (KMI) ir kūno svorio sumažėjimas per trumpą laikotarpį“, – pažymi pilvo chirurgas.

Mitybos nepakankamumas – grėsmė operacijos rezultatams

Pasak chirurgo J. Žilinsko, esant nepakankamos mitybos būklei išsekusių pacientų organizme ženkliai sumažėja statybinių medžiagų resursų, kurie reikalingi sveikimui pooperaciniu laikotarpiu, todėl po operacijos didėja komplikacijų ir infekcijų rizika, ilgėja žaizdų gijimo laikas, pacientui daugiau laiko tenka praleisti ligoninėje. Siekiant išvengti prastesnių operacijos rezultatų, rekomenduojama kaip įmanoma anksčiau, priešoperaciniu laikotarpiu, optimizuoti paciento mitybą bei kūno svorį.

Mitybos nepakankamumu gali sirgti net ir iš pirmo žvilgsnio normalaus kūno svorio žmonės, todėl ši liga, mediko teigimu, dažnai tampa tarsi nematoma. Diagnozei patvirtinti svarbu įvertinti paciento svorio pokytį pastaraisiais mėnesiais bei suvalgomo maisto kiekį paskutinę savaitę.

„Norint pasiekti geresnių rezultatų, rekomenduojame medicininės paskirties gėrimus, kurie yra praturtinti baltymais, angliavandeniais, riebalais, omega-3 riebiosiomis rūgštimis, vitaminais, skaidulomis ir mineralinėmis medžiagomis. Prieš operaciją 2 valandas vengiant badavimo, streso, skiriame gėrimus su angliavandeniais. Šiuos medicininius gėrimus rekomenduojama vartoti tiek prieš operacijas, tiek pooperaciniu laikotarpiu. Klinikiniai tyrimai rodo, kad šie gėrimai sumažina pooperacinio laikotarpio komplikacijas, pacientas greičiau sveiksta ir grįžta į normalų gyvenimą“, – pažymi chirurgas J. Žilinskas.

Sveikimo procesui ne mažiau reikšmingas laikas iškart po operacijos. „Pacientui rekomenduojama tą pačią dieną po operacijos stotis ir vartoti skysčius, o kitą dieną  skirti „skystą“ dietą. Tokiu būdu pacientai greičiau grįžta į įprastą gyvenimo ritmą“, – kalba medicinos specialistas.

Pagrindinės pacientų klaidos pagal chirurgą

Po ligos pacientui reikia daug maistingų medžiagų: gerųjų riebalų, baltymų ir kompleksinių angliavandenių. Žmogui po ligos ar operacijos dažnai sutrinka virškinimo veikla, kamuoja prasta psichologinė savijauta, prarandamas apetitas, dėl to gali grėsti mitybos nepakankamumas. Tuomet pacientui, pasak pilvo chirurgo, jau reikia papildomo subalansuoto visaverčio maitinimo, kuriame būtų tiek riebalų, tiek angliavandenių, o visų svarbiausia – baltymų, kurie yra pagrindinė statybinė medžiaga.

„Kai pacientas viduriuoja, vemia, mažai valgo ar badauja, reikėtų galvoti apie papildomo maitinimo įvedimą. Jei po ligos nustatomas mitybos nepakankamumas ar jo rizika, reikia skirti papildomą maitinimą – tai galėtų būti tiek medicininės paskirties gėrimai, kurių galima įsigyti vaistinėse, tiek enteriniai mišiniai ar mityba į veną“, – aiškina chirurgas J. Žilinskas.

Anot jo, badavimas prieš operaciją ar po jos yra nerekomenduojamas. Badaujant kūnas atsiduria stresinėje situacijoje – tuomet nevyksta gijimo procesas, prarandama svarbiausia statybinė medžiaga – baltymai, dėl to ima nykti raumeninė masė, sumažėja miokardo (širdies raumens) galingumas, mažėja ištvermė, blogėja kvėpavimo funkcija.

„Mažėjant raumeninei masei po ligos ar operacinio periodo, prastėja gyvenimo kokybė. Todėl reikėtų ne tik nebadauti, bet ir į savo kasdienybę įtraukti bent minimalius fizinius pratimus raumenų stiprinimui, juos derinti su pilnaverte mityba. Jei žmogus visiškai išsekęs, rekomenduojama mankštą atlikti su kineziterapeuto pagalba. Reabilitacija po ligos ar operacijos yra tokia pati svarbi kaip ir mityba“, – komentuoja pilvo chirurgas J. Žilinskas.

Knyga – visada drauge

"Įsijautimas į knygos siužetą man padeda atsipalaiduoti ir užmiršti sunkesnes akimirkas darbe. Tai puikus būdas lavinti fantaziją ir plėsti savo akiratį", – tikina L.Butvidienė.

Perskaitytų knygų recenzijomis Lina dalijasi socialiniame tinkle "Instagram". Tinklaraštis "Knygos pjūvis" pelnė sekėjų dėmesį dėl išsamių ir įdomių knygų apžvalgų. Meilę literatūrai ji augina nuo mažens.

"Vaikystėje mama man kiekvieną vakarą skaitydavo pasakas. Vėliau garsiai skaitomų magiškų istorijų klausydavosi mano jaunesnės seserys, o aš netoliese įsitaisydavau su savo knyga ir taip pat girdėdavau, – dalijasi prisiminimais L.Butvidienė. –  Grožinės literatūros skaitymą labiausiai apleidau studijų metais, kai teko įveikti labai daug medicininės, techninės literatūros. Tad romanams paprasčiausiai nelikdavo laiko. Tačiau vėliau sugrįžau prie skaitymo savo malonumui."

2020-aisiais L.Butvidienė perskaitė net 50 knygų. Tuo metu buvo motinystės atostogose. Vis dėlto knygas dievinanti moteris užsibrėžė tikslą skaityti ir sugrįžusi į darbą. Pažadą kol kas pavyksta tesėti – šiemet ji perskaitė jau 30 knygų. Tai išties įspūdingas skaičius, turint mintyje, kad moteris dirba itin atsakingą darbą ir augina du mažus vaikus.

"Visada nešiojuosi knygą ir gaudau kiekvieną laisvą minutę. Į darbą ir atgal važiuoju viešuoju transportu, tad nemažai perskaitau kelionės metu. Skaitau, kai tenka ko nors laukti, taip pat knygą atsiverčiu rytais, kol vaikai dar nepabudę, ir vakarais, kai visi jau miega. Skaitymas atpalaiduoja, leidžia pamiršti susikaupusią įtampą, atsikratyti streso", – sako ji.

Vis dėlto norėdama atsipalaiduoti knygas mylinti chirurgė nesistengia skaityti vien lengvo pobūdžio literatūros. Jai patinka socialiniai romanai apie stiprias moteris, jų patirtis, motinystę. Taip pat – detektyvai, trileriai. Saldžių meilės romanų ar klasikinės literatūros gerbėja savęs tikrai negalėtų pavadinti. Jai labiau patinka šiuolaikinė literatūra.

L.Butvidienė mėgsta ir grožines knygas medicinos tematika. Ją itin sužavėjo neseniai perskaitytas Viliaus Kočiubaičio romanas "Gydytojai miršta kitaip". Jo autorius – medikas, savo kūrinyje aprašęs skubiosios medicinos srityje dirbančių gydytojų kasdienybę.

Pomėgis: Butvidžių šeimoje nei dideli, nei maži neįsivaizduoja savo laisvalaikio be knygų. „Orinta Mass photography“ nuotr.

"Dirbu priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje vaikų chirurge, o rezidentūros metais teko dirbti ir su suaugusiaisiais. Skaitant šią knygą gali pasirodyti, kad joje aprašyti nutikimai yra iš fantastikos srities. Tačiau aš pati esu susidūrusi su ne vienu tokiu pavyzdžiu ir mačiusi situacijų, kurios aprašomos romane, – tikina pašnekovė. – Čia labai daug tiesos, realybės ir skaudulių. Man patinka, kad knygoje gydytojas neišaukštinamas kaip herojus, bet parodoma, kad jis taip pat yra žmogus. Persidirbęs, pavargęs, susierzinęs, negerbiamas, kartais jau net nebepastebintis jį supančių žmonių. Šią knygą patarčiau perskaityti visiems – ir gydytojams, ir pacientams."

Lėto skaitymo malonumas

Man patinka skaityti lėtai, įsigilinant, susitapatinant su pagrindiniais herojais, jaučiant jų jausmus ir išgyvenimus, atsimenant istoriją.

Praėjusį mėnesį L.Butvidienė perskaitė keturias knygas. Tarp jų –  ir Izraelio rašytojos Sarah Blau kūrinį "Kitokios".

Jis pasakoja apie keturias moteris, apsisprendusias niekada neištekėti ir neturėti vaikų. Kai viena jų randama negyva savo namuose, likusioms kyla klausimas – ar šis nužudymas negali būti susijęs su kitados duotu pažadu? Autorė savo kūriniu kelia klausimą: ar šiandienos moteris išties gali rinktis ir nebūti už tai nubausta? Vis dėlto šis romanas pašnekovę nuvylė. Nors detektyvinė knygos linija įdomi, Lina pasigedo gilesnės temos analizės.

"Tikėjausi kieto, feministinio romano apie moterų emancipaciją, kuriame būtų analizuojama savirealizacija ne motinos vaidmenyje. Vis dėlto knygoje prie šių temų tik vos prisiliečiama, tarsi bijant ką nors užgauti", – pastebi ji.

L.Butvidienės nežavi šiuo metu socialiniuose tinkluose populiarūs iššūkiai, kai užsibrėžiama per mėnesį perskaityti kuo daugiau knygų. "Manau, kad tokie iššūkiai skatina nekokybišką skaitymą. Man patinka skaityti lėtai, įsigilinant, susitapatinant su pagrindiniais herojais, jaučiant jų jausmus ir išgyvenimus, atsimenant istoriją. Labai greitai skaitant knygą viskas kaipmat išgaruoja iš galvos, – įsitikinusi ji. – Tačiau mielai dalyvauju kitokiuose skaitymo iššūkiuose. Pavyzdžiui, mūsų šalies bibliotekos šią vasarą kvietė skaityti knygas tam tikra tematika arba paskelbdavo mėnesio leidyklą, kuriai tuo laikotarpiu skiriamas ypatingas dėmesys."

Su vyru Karoliu penkiametį Praną ir dvejų Oną auginanti Lina prie literatūros nuo mažumės pratina ir savo atžalas. Ji pasakoja, kad visi šeimos nariai savo gyvenimo be knygų jau neįsivaizduoja.

"Kol sūnus buvo mažas, jo pagrindinis žaislas būdavo knygos. Jis galėdavo dvi tris valandas be perstojo klausytis skaitomų istorijų. Aš jau pavargdavau skaityti, o jis norėdavo dar, – juokiasi jauna mama. – Tiesa, dukrelė Ona kol kas kitaip žvelgia į knygeles. Jai labiau patinka jas pavartyti, pažiūrėti paveiksliukus. Mažoji nesusikaupia tiek, kad galėtų išklausyti skaitomą istoriją. Nors vaikai skirtingi, jie abu su meile ir pagarba žvelgia į knygas. Tikriausiai dėl to, kad mato mūsų su vyru pavyzdį, vakarus, leidžiamus su literatūra."

Įtraukė: Lina žino, kaip svarbu sudominti knygų pasauliu vaikus, todėl Pranas ir Ona nuo mažens draugauja su knygomis. Asmeninio archyvo nuotr.

Atžaloms Lina kartais pasiūlo pasiklausyti ir įgarsintų pasakų, kurių vaikai noriai klausosi vietoje muzikos. Tačiau pati pašnekovė garso knygomis, skirtomis suaugusiesiems, nesižavi. Moteris pasakoja apskritai retai ko nors besiklausanti per ausines, nes nori išlaikyti budrumą ir girdėti, kas dedasi aplinkui. Elektroninėse knygose ji pasigenda verčiamų puslapių čežėjimo. "Man patinka pajausti pačią knygą, jos svorį, versti puslapius. Tame įžvelgiu nemažai romantikos. Deja, nei elektroninė, nei garso knyga visos šios magijos neturi", – pastebi pašnekovė.

Gydytojo profesijos ypatumai

Kadangi Lina elektroninių knygų neskaito, o norimus skaityti romanus dažniausiai nusiperka, namuose turi sukaupusi nemažą biblioteką. Vis dėlto knygos jos namuose neretai keičiasi.

"Draugai ir artimieji drąsiai gali skolintis knygas, jas kartais ir padovanoju. Jei perskaičiusi knygą žinau, kad jos antrą kartą tikriausiai neskaitysiu, man negaila ją dovanoti. Knygas kartais įdedu ir į viešose erdvėse įrengtus knygų namelius. Žinoma, tas knygas, kurios labiausiai patiko ir norėčiau perskaityti dar kartą, pasilieku. Viliuosi, kad galbūt ateityje jas skaitys ir mano vaikai", – sako L.Butvidienė.

Beveik visoms savo perskaitytoms knygoms ji parašo recenzijas, kuriose įvertina literatūros kūrinį, apžvelgia jo turinį. Rengia ne tik suaugusiesiems, bet ir mažiesiems skirtų knygų recenzijas. Vis dėlto pastarąsias – rečiau, aprašo tik labiausiai jai ir sūnui Pranui patikusias knygeles.

"Rašydama daugiau atsižvelgiu į vaiko nuomonę, nes pagrindinis skaitytojas juk yra būtent jis. Kartais pasitaiko situacijų, kai man knygelė labai patinka, o jam – ne. Tada aprašau ne tik savo nuomonę, bet ir tai, kokia knyga pasirodė Pranui, ar jis noriai klausėsi joje aprašomos istorijos", – atskleidžia pašnekovė.

L.Butvidienė pastebi, kad daugiausiai atsiliepimų iš savo tinklaraščio skaitytojų ji sulaukia būtent aprašiusi vaikams skirtas knygeles. Dažniausiai vaikus auginančios moterys nežino, kaip išsirinkti iš gausybės vaikiškų knygelių, tad labai vertina nuoširdžią nuomonę.

Be grožinių kūrinių, Lina kone kasdien skaito ir darbinę literatūrą. Gydytojo profesija reikalauja nuolat tobulėti ir domėtis, kas naujo įvyko medicinos mokslo srityje. Tad L.Butvidienė laisvu laiku iš rankų beveik nepaleidžia įvairių knygų ir straipsnių – tiek skirtų savo malonumui, tiek susijusių su jos profesija.

Pašnekovė pasakoja dar penktoje klasėje supratusi, kad nori būti gydytoja. Vis dėlto vėlesnėse klasėse ji svarstė ir apie architektūrą, nes mėgo piešti ir braižyti. Tačiau galiausiai nugalėjo meilė gamtos mokslams. Dėl savo sprendimo niekada nesigailėjo, tačiau pripažįsta – ši profesija – tikrai ne kiekvienam.

"Visada sakau, kad gydytoju turi tapti tik tada, jei savęs neįsivaizduoji jokioje kitoje srityje. Turi jausti didžiulį norą bendrauti su pacientais, jiems padėti. O jei rūpi tik finansiniai klausimai, tikrai yra paprastesnių specialybių, kurias galima pasirinkti, – pastebi ji. – Gydytojo darbas reikalauja atiduoti save 100 proc."

Sunkumus atperka šypsenos

Kaip ir daugeliui medicinos darbuotojų, pandemijos metu L.Butvidienės darbas kiek apsunko. Laimei, jis ne toks sudėtingas kaip infekcinių ligų skyriuose. Vis dėlto atvykusiems mažiesiems ligoniukams būtina atlikti COVID-19 testą ir laukti atsakymo. Jei laiko tam medikai neturi, su vaiku dėl viso pikto elgiamasi taip, lyg jis sirgtų infekcija, – imamasi visų saugumo priemonių. Tad laiko ir pastangų sąnaudos Linos darbe pastaraisiais metais išaugo.

Pašnekovė pastebi, kad dirbti tapo sunkiau ir dėl pačių žmonių baimės. Į gydytojus neretai kreipiamasi per vėlai, ligos kartais kaip reikiant užleistos. Nors darbe kyla nemažai iššūkių, pasak L.Butvidienės, viską atperka mažųjų pacientų šypsenos ir padėkos.

"Vaikų gydytojo darbas yra specifinis tuo, kad privalai mokėti prieiti prie mažųjų, turėti daug kantrybės ir labai mylėti vaikus. Kartais, norint nuraminti mažylį, prireikia ne kelių, bet keliasdešimties minučių. Jei to nepadarysi, vaiko atmintyje gali ilgam išlikti išgąstis, tad kitą kartą jis net bijos užeiti į gydytojo kabinetą, – atkreipia dėmesį daktarė. – Smagiausia darbo dalis, kai mažasis ligonis namo išvyksta šypsodamasis, nupiešia man piešinėlį, padėkoja."

Pasak pašnekovės, vaikų chirurgai privalo dirbti ne tik su mažaisiais, bet ir su jų tėvais bei seneliais. Artimieji neretai būna ne mažiau persigandę nei vaikai, tad juos taip pat reikia mokėti nuraminti. Savo "Instagram" paskyroje L.Butvidienė dalijasi ne tik perskaitytų knygų apžvalgomis, bet ir kurioziškomis mediko darbo situacijomis.

Viena tokių nutiko jai dar besimokant rezidentūroje. Į skyrių buvo paguldyta mergaitė, serganti osteomielitu – pūlingu kaulo uždegimu. Gydytojams išvalius susiformavusį pūlinį, kitą dieną Lina užėjo į palatą patikrinti, kaip laikosi pacientė. Medikė labai nustebo žaizdos vietoje radusi kažką prilipintą. Pasirodo, anūkę aplankiusi močiutė jai užklijavo "medaus blyniuką", neva gydantį visas ligas. Tad močiutei teko paaiškinti, kad ant išvalytos žaizdos negalima klijuoti jokių blyniukų.

"Smagu, kai pamatai, kad tavo gydymas išties padėjo, – dalijasi džiugiausia savo darbo dalimi L.Butvidienė. – Vaikai, priešingai nei suaugusieji, sveiksta labai sparčiai. Žiūrėk, vieną dieną mažylis sunkiai serga, o kitą – jau laksto ir reikia prašyti jo ramiau pasėdėti. Be to, mažieji pasižymi dideliu noru pasveikti, jie nelinkę gulėti lovoje ir dejuoti. Priešingai – nori bėgti, lakstyti. Paciento nusiteikimas sveikti išties labai svarbus, nes padeda greičiau atsigauti."

Linos Butvidienės knygų rekomendacijos

Knygų apie mediciną penketukas

1. Michailo Bulgakovo "Jaunojo gydytojo užrašai";

2. Paulo Kalanithi "Įkvėpti tylą";

3. Samuelio Shemo "Dievo namai" ir "Vargo kalnas";

4. Adamo Kay "Dabar tau skaudės";

5. Viliaus Kočiubaičio "Gydytojai miršta kitaip".

Knygų įvairiomis temomis penketukas

1. Alvydo Šlepiko "Mano vardas – Marytė";

2. Anthony Burgesso "Prisukamas apelsinas";

3. Olgos Tokarczuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus";

4. Madeline Miller "Kirkė";

5. Fredriko Backmano "Čia buvo Brita Marija".

Organizacinis aspektas susi­dėjo iš paruošiamojo (iki robotinio) ir darbo su robotu etapų. Pa­ruošiamasis etapas prasidėjo dar keleri metai prieš robotui atsiran­dant ligoninės operacinėje. Vado­vaujantys darbuotojai išnagrinėjo robotų sklaidų, robotinės chirur­gijos vystymąsi Europoje ir pa­saulyje, galimybes, ekonominį efektyvumą ir kitus aspektus.

Grupė ligoninės gydytojų (pilvo chirurgų, urologų, akušerių-gi­nekologų, anesteziologų-reanimatologų, slaugytojų) mokėsi ir to­bulino savo įgūdžius įvairių šalių robotinės chirurgijos centruose, treniravosi su imitaciniais modu­liais, operavo kiaules.

Atitinkamai reikalavimams buvo įrengta operacinė

Atsiradus chirurginiam robo­tui, pagrindinis darbas buvo orga­nizuoti operacinių veiklą, darbo grafikus, užtikrinti nuolatinį me­dikų tobulėjimą. Tai tarptautinių ir respublikinių konferencijų or­ganizavimas, medicinos persona­lo stažuotės, mokymasis darbo vietoje.

Galiausiai Klaipėdos universitetinėje ligoninėje 2018 m. lapkričio 19 d. buvo atliktos dvi robotinės operacijos – pirmosios ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos ša­lyse. Per metus jų atlikta gero­kai virš 200. Mokslinis aspektas – tai pir­mosios patirties apibendrinimas, mokslinės publikacijos, tarptauti­nės ir respublikinės konferenci­jos. Per praėjusius metus sureng­tos keturios tarptautinės ir kelios respublikinės mokslinės-praktinės konferencijos, kuriose vienu ar kitu aspektu nagrinėta robotinės chirurgijos patirtis ir problemos.

Klaipėdos universitetinės ligoninės nuotr.

Publikuota daug mokslinių straipsnių prestižiniuose užsienio šalių ir Lietuvos moksli­niuose leidiniuose. Dalyvaujama tarptautiniame robotinių operacijų registre.

„Klinikinį darbą – robotines operacijas atlieka specialistai me­dikai ir apie tai jie pasisakys pa­tys“, – kalbėjo Klaipėdos univer­sitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas prof. habil. dr. V.Janušonis.

Prof. Narimantas Evaldas Samalavičius

Nors tik 2018 m. pabaigoje Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (kol kas vienintelėje ir Lietuvoje, ir Baltijos šalyse) atsirado robotinė chirurgija, šiandien jau atlikta 300 robotinių operacijų.

Jos atliekamos pilvo chirurgijoje, ginekologijoje ir urologijoje, o dažniausiai operuojami onkologiniai pacientai.

Nuo „Senhance“ robotinės sistemos įdiegimo pradžios iki šių metų birželio pasaulyje atlikta virš 3 000 robotinių operacijų su šio tipo įranga. Džiugu, kad iš jų daugiau nei 300 operacijų Klaipėdoje, Lietuvoje. Pagal šios įrangos panaudojimo daugiaprofiliškumą Klaipėdos universitetinės ligoninės centras yra vienas iš universaliausių, o su mūsų įstaiga konkuruojanti Maxima ligoninė Eindhovene (Olandija) keletu dešimčių operacijų atsilieka. Pagal robotinių operacijų dėl prostatos vėžio skaičių pirmaujame, o pagal storosios žarnos operacijų skaičių mes – antroje vietoje. Džiugu, kad centras, kuris išspausdino daugiausia mokslinių publikacijų apie „Senhance“ robotinės sistemos diegimą chirurgijoje yra Klaipėdos universitetinė ligoninė.

Ko gi išmokė ši neįkainojama patirtis?

Trumpai galima būtų pasakyti taip: ta pati ligoninė, tas pats medicinos personalas, ta pati chirurgija, tačiau kokybiškai pranašesnė – tikslesnė operacija, kokybiškesnis organo ar jo dalies pašalinimas, mažiau kraujo praradimo, greitesnė reabilitacija, geresni funkciniai rezultatai, na, ir, tikėtina, geresni onkologiniai rezultatai. Reikėtų pažymėti, jog per visą šį sudėtingą naujos technologijos įsisavinimo etapą nebuvo nė vienos robotinei įrangai ar jos poveikiui priskirtinos komplikacijos.

Klaipėdos universitetinės ligoninės nuotr.

Dabar jau drąsiai galima pasakyti, kad robotinė chirurgija Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ne tik įdiegta, bet ir visiškai įsisavinta, tapo rutinine chirurgijos dalimi, atliekamos operacijos darosi vis sudėtingesnės, kasdieniai kaštai saikingi, o operacijų trukmė panaši į alternatyviais būdais atliekamas operacijas. Operacijos nuodugniai registruojamos ne tik ligoninės duomenų bazėje, bet ir tarptautiniame TRUST robotinės chirurgijos registre. „Senhance“ robotinės įrangos centrinėje būstinėje Luganoje (Šveicarija), matant greitą ir kokybišką robotinės chirurgijos progresą Lietuvoje, buvo nuspręsta naujus, tobulesnius ir naujai sukurtus šios chirurginės  sistemos robotinius instrumentus pirmiausia įdiegti neatlygintinai keliose pirmaujančiose Europos gydymo įstaigose šioje srityje, iš jų pasirinkta ir Lietuva – Klaipėdos universitetinė ligoninė.

Tad jau laukiame instruktorių, inžinierių bei kompanijos atstovų vizito, po kurio vėl galėsime žengti dar vieną žingsnelį technologinio progreso link.

Ginekologija

Raimondas Šiaulys

gydytojas akušeris ginekologas, akušerijos ginekologijos departamento vadovas

Iki šios dienos robotinių ginekologinių operacijų atlikta beveik 100. Ligonės buvo operuotos dėl įvairių navikų, bet dažniausiai dominuoja onkoginekologinė patologija.

Atliktos operacijos labai įvairios. Augant jų skaičiui ir didėjant patirčiai, vis dažniau atliekamos tokios sudėtingos operacijos, kai šalinama ne tik ligos pažeista gimda su priedais, bet ir dubens limfinės struktūros. Būtent jų metu atsiskleidžia visas robotinės chirurgijos efektyvumas: labai ryškus chirurgo kontroliuojamas operacinio lauko vaizdas, galimybė naudoti įvairius instrumentus, taip pat ir ultragarsinį skalpelį, judesių tikslumas ir saugumas dirbant šalia gyvybiškai svarbių anatominių dubens struktūrų – magistralinių kraujagyslių, šlapimtakių, dubens nervų.

Robotinių operacijų privalumai jau įvertinti pacienčių ir besirenkančių šį operacijos būdą sparčiai daugėja – atvyksta ne tik Klaipėdos krašto gyventojos, bet ir pacientės iš Šiaulių, Panevėžio, Vilniaus bei Latvijos ir Rusijos.

Galima drąsiai teigti, kad šiandien robotinė chirurgija ginekologijoje ir ypač onkoginekologijoje užėmė deramą vietą – gydoma vis sudėtingesnė patologija, operacijų trukmė beveik susilygino su analogiškų endo-skopinių operacijų trukme, išlaikomi aukšti saugumo standartai ir labai žemas komplikacijų lygis. Kitaip tariant, tai jau tampa įprasta mūsų darbo dalimi ir kasdienybe.

2018 m. lapkričio 20 d. atlikta pirmoji robotinė ginekologinė operacija – gimdos ir priedų pašalinimas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (pirmoji Lietuvoje ir Baltijos šalyse) pacientei, sergančiai krūties vėžiu ir turinčiai geninę mutaciją su aukšta kiaušidžių vėžio rizika. Šiandien pacientė jaučiasi puikiai – gyvena visavertį gyvenimą ir sako, kad  jei reikėtų vėl rinktis operacijos būdą, neabejotinai pasirinktų robotinę operaciją.

Urologija

Raimundas Venckus

gydytojas urologas, urologijos skyriaus vedėjas

Prieš 11 metų KUL pradėtos inkstų laparoskopinės urologinės operacijos, prieš 5 metus pradėtos laparoskopinės prostatos operacijos. Laparoskopinės operacijos yra minimaliai invazyvių urologinių operacijų pradžia, o robotinė chirurgija vystėsi tobulinant laparo-skopinę chirurgiją ir tapo kitu chirurgijos tobulėjimo etapu.

Robotinės urologinės operacijos pasaulyje labai išpopuliarėjo ir tapo dominuojančiomis, ypač gydant prostatos vėžį.

Didžioji operacijų dalis (apie 90) buvo prostatos liaukos pašalinimas dėl prostatos vėžio.

Robotu asistuojanti radikali prostatektomija daugelyje šalių tapo „auksinio standarto“ operacija pašalinant prostatą dėl vėžio.  Šis operacijos būdas turi daug pranašumų prieš kitus operacijų metodus, nes leidžia pasiekti didesnį preciziškumą operuojant.

Tai lemia mažesnį kraujo netekimą operacijos metu, trumpesnį gulėjimo ligoninėje laiką ir, svarbiausia – geresnius pooperacinius funkcinius rezultatus.

Vyrai, kuriems būtina prostatos pašalinimo operacija, nerimauja dėl galimo šlapimo nelaikymo ir erekcijos netekimo po operacijos. Kadangi robotinės operacijos metu gerai kontroliuojama anatomiškai teisinga prostatos atidalinimo vieta ir jungties suformavimas, šlapimo nelaikymo rizika žemesnė nei kitų operacijų metu.

Erekcijos netekimas – dažniausia prostatos pašalinimo operacijos komplikacija. Virš 20 vyrų atliktos prostatos nervų ir kraujagyslių pluoštą išsaugančios robotinės operacijos. Statistiškai išsaugant vienos pusės nervų ir kraujagyslių pluoštą erekcija išsaugoma apie 50 proc. atvejų, o išsaugant abiejų pusių nervų ir kraujagyslių pluoštus erekcija išsaugoma iki 90 proc. atvejų.   Ligoniui V.K., gyvenančiam Kauno m., 2019 m. liepą atlikta robotinė radikali prostatektomija su vienos pusės nervų ir kraujagyslių pluošto išsaugojimu. Susisiekus po 5 mėnesių pažymėjo, jog visiškai valdo šlapimąsi ir tęsia lytinį gyvenimą.

Naujų technologijų įdiegimas, didėjanti chirurgų patirtis mažina komplikacijų dažnį, gerina ligonių pooperacinę gyvenimo kokybę. Įsisavintos ir kitos robotu asistuojančios urologines operacijos. Atliekamos šlapimo takų akmenų pašalinimo, šlapimtakio susiaurėjimo plastikos, inkstų pašalinimo, dubens organų nusileidimą koreguojančios operacijos.

Pilvo chirurgija

Vitalijus Eismontas

abdominalinės chirurgijos gydytojas

Nors robotinės chirurgijos privalumai seniai įrodyti, atliekant urologines operacijas, šiandien robotinės  technologijos sparčiai populiarėja ir pilvo chirurgijoje. Pasaulyje padedant robotams operuojami bene visi pilvo ertmės organai.

Tenka pripažinti, kad didžiausia patirtis šioje srityje sukaupta operuojant storąjį žarnyną. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje taip pat sėkmingai vystoma robotinė chirurgija pilvo chirurgijos srityje. Įsisavintos ir sėkmingai atliekamos sudėtingos dalies ir viso storojo žarnyno, tiesiosios žarnos pašalinimo operacijos. Kartu vystoma ir viršutinio virškinimo trakto robotinė chirurgija.

Atliktos sudėtingos kepenų, antinksčių operacijos dėl gėrybinių ir piktybinių auglių, stemplinės angos diafragmos išvaržos, stemplės achalazijos, svorio mažinimo operacijos. Norisi tikėti, kad tvirtai pirmuosius žingsnius Lietuvoje – Klaipėdos universitetinėje ligoninėje – žengusi robotinė chirurgija toliau sparčiai vystysis ir padės operuojant sudėtingiausius pacientus.

56 metų lietuvis vyras, dirbantis ir gyvenantis Švedijoje, operacijai pasirinko Klaipėdos universitetinę ligoninę, nes yra kilęs iš Vakarų Lietuvos. Viena iš priežasčių – gerokai blogesnis planinės paslaugos prieinamumas Švedijoje. Buvo maloniai nustebintas, kad jam reikalingą operaciją Klaipėdoje bus galima atlikti naudojant chirurginį robotą. Operacija buvo atlikta šių metų kovo pradžioje, kitą rytą po operacijos vyras išvyko į namus beveik nejausdamas, kad išvakarėse buvo atlikta pilvo chirurginė operacija.

Klaipėdos universitetinės ligoninės inf.

Tuo tikslu dienos chirurgija nuo 2020-ųjų bus skirstoma į dvi rūšis: vienos dienos, kai pacientas namo išleidžiamas tą pačią dieną, ir pratęstos priežiūros, kai pacientas gydymo įstaigoje praleidžia ne daugiau nei parą, praneša Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).

Pagal dabar galiojančią tvarką, dienos chirurgijos trukmė yra vienas lovadienis, t. y., kai pacientas atvyksta į gydymo įstaigą ir išvyksta tą pačią dieną, arba, kai pacientas atvyksta vieną dieną, o išvyksta kitą. 

Ministerija tikina, kad dėl nuo 2020-ųjų sausio 1 d. įsigaliosiančių pasikeitimų pacientams nuogąstauti nereikėtų, nes iš esmės jie jokių pokyčių nepajus, medikai ir toliau privalės užtikrinti kokybišką gydymą, situacijas vertinti individualiai.

SAM teigimu, dienos chirurgija pacientų, ypač vaikų ir jauno, darbingo amžiaus, itin vertinama. Mažieji pacientai baiminasi jiems neįprastos ligoninės aplinkos, todėl čia nori praleisti kuo mažiau laiko. Taip pat ir suaugusieji, kurie į šeimas tikisi grįžti greičiau, užuot dėl nesudėtingos operacijos ar procedūros dienas tiesiog leidę ligoninėje, kai tam nėra būtinybės. Be to, trumpesnis buvimo ligoninėje laikas, neabejotinai, mažina ir infekcijų rizikas.

Pakeitimai susiję su neišnaudojamu dienos chirurgijos paslaugų potencialu. Pavyzdžiui, Europos šalyse atliekamų dienos chirurgijos sąlygomis operacijų ir intervencijų skaičius žymiai lenkia Lietuvos rodiklius. Tad įvertinus tai, kad Lietuva turi visas sąlygas, skatinama specialistus atsakingai įvertinti, ar paciento buvimas gydymo įstaigoje tikrai nėra perteklinis. Juolab kad taip galima svariai mažinti planinių operacijų eiles, rašoma ministerijos pranešime.

Dienos chirurgijos paslauga – tai pacientui atlikta planinė gydomoji ir (ar) diagnostinė intervencija, kurios metu gali būti taikoma vietinė, regioninė ar bendroji nejautra. Dienos chirurgija Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, populiarėja dėl kelių priežasčių: naudojant šiuolaikines technologijas (pavyzdžiui, laparoskopiją), gerokai sutrumpėja paciento gydymosi trukmė, o kartu ir rizika užsikrėsti patologinėmis bakterijomis. Kartu pacientas neatitraukiamas nuo jam įprastos socialinės aplinkos ir gali tęsti gydymą saugioje namų aplinkoje. Dienos chirurgijos paslaugos yra planinės paslaugos ir teikiamos tik turint gydytojo siuntimą.

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ortopedas traumatologas, plaštakos chirurgas Simonas Sereika teigia, kad metų metus medikai gelbsti kampiniu šlifuokliu, liaudyje pramintu „bulgarke“, susižalojusius pacientus.

„Pasitelkiame naujausias priemones, kad išsaugotume sužalotus pirštus, plaštakos funkciją. Visų į mūsų rankas patekusių pacientų paaiškinimai, kaip įvyko trauma, atrodytų, iš klaidingo vadovėlio: vienas pasakoja pjovęs medžio atraižas šiltnamyje auginamiems augalams paremti, kitas - sumanęs malkoms supjauti turėtus nestorus medgalius. Ir taip dar koks trisdešimt būdų, kaip ne pagal paskirtį naudoti įrankį“, - praktikoje pasitaikančius atvejus vardijo S. Sereika.

Visų į mūsų rankas patekusių pacientų paaiškinimai, kaip įvyko trauma, atrodytų, iš klaidingo vadovėlio: vienas pasakoja pjovęs medžio atraižas šiltnamyje auginamiems augalams paremti, kitas - sumanęs malkoms supjauti turėtus nestorus medgalius. Ir taip dar koks trisdešimt būdų, kaip ne pagal paskirtį naudoti įrankį

Gamintojai aiškiai nurodo, kad minėtas įrankis skirtas pjauti akmenį, metalą, betoną, plyteles, mūrą ar net asfaltą. Tačiau RVUL Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus medikai konstatuoja, kad instrukcijų nepaisoma. Ypač lietuviai pamėgę kampinį šlifuoklį naudoti medžiui pjauti, o po nesėkmingų bandymų, deja, ne vienam „auksarankiui“ tenka gultis ant operacinio stalo.

Kaip pastebi daktaras S. Sereika, pagrindinė priežastis, kodėl šis prietaisas toks populiarus, kad prie jo itin paprasta primontuoti medžiui pjauti skirtą diską.

„Išties gerai, kai tą patį įrankį gali panaudoti įvairiems darbams, ne vienam namuose ar sodyboje kaime toks universalus prietaisas praverstų, tačiau tik tuo atveju, kai nerizikuoji savo sveikata. Juk kiekvienas gerai pasvarstytų, ar naudoti įrankį, jeigu žinotų, kad dėl jo neteks piršto ir liks traumuotas visam gyvenimui“, - sako plaštakos chirurgas.

RVUL Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus medikai stebisi ir internete plintančiais aukštųjų mokyklų parengtais mokomaisiais siužetais. Jų herojai - studentai, demonstruojantys, kaip, pasinaudojant kampiniu šlifuokliu, medinės paletės virsta patogiais lauko baldais.

Gydytojų teigimu, tokie mokomieji siužetai turėtų būti rengiami atsakingiau, įvertinus, kad įrankių naudojimas ne pagal jų paskirtį gali kainuoti sveikatą. Tad norinčius ir mėgstančius „meistrauti“ namie RVUL medikai ragina atkreipti dėmesį į gamintojų rekomendacijas, o internete plintančius mokomuosius vaizdo įrašus vertinti kritiškai.

„Raginu mokytis iš svetimų, o ne iš savų klaidų ir neužmiršti, kad kampinis šlifuoklis gali būti naudojamas metalui, mūrui, plytelėms pjaustyti, bet jokiu būdu ne medžiui. Taip išvengsite ne tik pavojaus sau, bet ir aplinkiniams, pavyzdžiui, vaikams. Iš tiesų dažnai atsitinka ir taip, kad, pjaunant medį, dėl didelės prietaiso jėgos įrankis krenta iš rankų ir atšokęs gali sužeisti ne tik patį dirbantįjį, bet ir aplink esančius žmones“, - būti dėmesingus ragina S. Sereika.

– Vadovaujate didelei klinikai, kur ligoniai dažniausiai operuojami. Kai sugyja pjūvis, lieka randas. Kodėl sakote, kad jo nebėra?

– Chirurgijoje, taip pat ir mūsų ligoninėje, labai daug kas pasikeitė. Anksčiau darbo metodus diktavo autoritetai, jie buvo mokytojai, sukaupę didžiulę patirtį, ir duodavo naudos mokiniams, kolegoms ir pacientams. Per daugelį metų ta patirtis buvo sudėta į mokslines studijas, išpublikuota rekomendacijomis, kurios labai aiškiai teigia, ką daryti, kad gydymas būtų sėkmingas. Ilgainiui, prasidėjus medicinos industrijos erai, gydymo metodai išaugo savo marškinėlius. Tai, ką įprastinėmis priemonėmis buvo sukūrę autoritetai ir viskas gerai funkcionavo, ėmė keisti mokslas, naujos technologijos pradėjo siūlyti dar tobulesnius sprendimus. Dabar, naudojant šiuolaikinius medicinos prietaisus ir priemones, tą patį galima padaryti su mažesne skausmo doze ir rizika, greičiau, lieka gražesnis kosmetinis vaizdas.

– Jūsų klinikoje pagrindinis tikslas ir autoritetas yra naujausios technologijos?

– Prasidėjo nauja era, kai chirurgai ir kiti specialistai tapo neatsiejami nuo naujovių – technologijų, aparatūros, kitų priemonių, be kurių šiandien nebeišsiverčiama. Nuo seno buvę santykiai tarp ligonio, ligos ir gydytojo pasikeitė, nes atsirado dar vienas dalyvis – medicinos įranga ar priemonės. Jas taikydami, ligonius gydome tiksliau, greičiau, sukeliame mažiau skausmo.

– Bet viso to gydytojams reikia išmokti, ir tai ne vien medicina, bet ir techniniai dalykai?

– Įdomiausias dalykas chirurgijoje yra tas, kad visą laiką turi mokytis naujų metodų ir technologijų, o tai – visapusė nauda ligoniui. Gydytojui – visapusis rūpestis: turime ligą pažinti kaip ir anksčiau, o gydymo metodikų padaugėjo, prie klasikinių prisidėjo naujos moderniosios. Jas reikia suvokti, mokėti valdyti. Jei tai aparatas – mokėti nustatyti jo veikimo parametrus, juos keisti, priklausomai nuo aplinkybių, tiksliai įvertinti tyrimo duomenis. Jei tai instrumentas – mokėti jį tiksliai panaudoti. Gydytojai pateko lyg į užburtą ratą: kuo geriau ligoniui, tuo sudėtingiau gydytojui.

Zigmantas Urniežius

– Bet to ne vengiate, o imatės savanoriškai?

– Chirurgai, diagnozuodami ligas ir jas gydydami, visada siekia tobuliausio sprendimo. Galima sakyti, kad tai pagrindinis šiuolaikinio chirurgo instinktas. Technologijos mums tarnauja bet kuriame etape, todėl turime būti ir esame jas gerai įvaldę, pradedant diagnostika. Tai yra tyrimai ultragarsu, endoskopu, rentgenu, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso metodais. Taikome ir intervencinę minimaliai invazinę diagnostiką, kai pakanka įdurti ir paimti biopsiją, atlikti punkciją ir ištraukti patologinių skysčių, įvesti dreną į patologijos vietą, punktuoti kraujagyslę, ją praplėsti stentu ar stabdyti kraujavimą ją užkemšant – embolizuojant. Pavyzdžiui, į organizmo uždegimo zoną kontroliuodami ultragarsu įvedame dreną išleisti susikaupusį skystį, pavyzdžiui pūlius, kraują, ir taip išvengiame didelio pjūvio operacijos. Iš giliai kūne esančio auglio imame gabalėlį audinio jį ištirti, kad sužinotume, ar tai gerybinis, ar piktybinis darinys. Nuo to priklauso operacijos taktika: išplėstinė, šalinant limfmazgius, ar mažesnės apimties. Nuo piktybiškumo priklauso ir priešoperacinis gydymas, nes gali būti taikoma papildoma spindulinė ar chemoterapija.

Operacijos metu diagnostikos tikslais naudojamės rentgenu, kai į tam tikrus latakus, gyslas, ertmes suleidžiame kontrastinės medžiagos. Ji užpildo tiriamus organus ir suteikia informacijos apie jų būklę – susiaurėjimą, išsiplėtimą, užsikimšimą, plyšimą ir panašiai. Chirurgijos specialistai privalo žinoti ir rentgeno aparatūros ypatumus, ir vaizdų interpretaciją – mokėti skaityti tyrimų rezultatus.

Chirurgija eina link to, kad echoskopiniai, endoskopiniai, rentgenologiniai tyrimai, kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso vaizdai specialistui suteikia vispusį – lyg trimatį patologijos vaizdą. Valdydami šias technologijas, diagnozuodami ir gydydami galime taikyti bet kurį metodą nuo mažiausiai iki maksimaliai invazinio, vadinamojo klasikinio, priklausomai nuo pakitimų lokalizacijos, dydžio, ir rinktis optimalų, labiausiai tinkantį ligoniui. Jei moki tik klasikinį ar tarpinį metodą – būsi ribotas, gydymas nebus optimalus.

– Visą operacijos apimtį ir gydymą nustatote iš anksto?

– Technologijos padeda iki smulkmenų išanalizuoti ligą ir nustatyti būsimos operacijos apimtį, parenkame optimalų metodą, specialistų komandą, turėdami omenyje, kokie gretimi organai gali būti įtraukti. Nustatome operacijos trukmę, galimas rizikas, būsimą paciento būklę po operacijos. Atrodo, pacientui tai labai gerai, bet darbo krūvis chirurgui nemažėja. Jis turi labai tiksliai išmanyti visas technologijas, tiek fizinę pusę, tiek įrangos specifiką, žinoti visas jos galimybes ir taikymo indikacijas. Aparatūros turime labai daug, technologijų – taip pat, ir, nepaisant didelio darbo krūvio ir sudėtingumo, jis tampa daug įdomesnis, o pagalba ligoniui – efektyvesnė.

Diagnozavus ligą ir operaciją atlikus laiku, randų nėra, lieka tik nežymūs taškeliai.

Pavyzdžiui, gydant labai paplitusias tulžies pūslės ir tulžies takų, kasos ir kepenų ligas chirurgas turi išmanyti visas šiuolaikines tyrimo ir gydymo technologijas. Šios ligos yra labai dinamiškos, dažnai vienu metu progresuoja kelių organų patologija. Reikia intensyviai stebėti kasos būklę, ar nesivysto šio organo nekrotinis uždegimas, ar nesikemša, nesiplečia tulžies takai ir nesivysto mechaninė gelta. Svarbu sekti, ar nesivysto ūmus destrukcinis tulžies pūslės uždegimas – cholecistitas. Kasdienis ligonio stebėjimas įvairiomis diagnostikos priemonėmis leidžia operatyviai parinkti tinkamiausią gydymą, svarbiausia, savalaikį, kad nebūtų pavėluota. Reikalui esant, pasitelkiami ultragarso, magnetinio rezonanso ir kompiuterinės tomografijos ar endoskopiniai dvylikapirštės žarnos ir tulžies bei kasos latakų tyrimai. Tai dažniausiai taikoma sunkiems ligoniams.

Daugybe technologijų, kurias laiku ir atitinkamais deriniais taikydami, nustatome kompleksinę patologiją ir parenkame palankų pacientui gydymą, per trumpiausią laiką jį išvaduodami iš rizikos faktorių ir išgydydami. Prisidėjus bet kokiai komplikacijai, pavyzdžiui, tulžies takams užsikimšus akmenimis, nekrotiniam pankreatitui dėl kasos intensyvaus uždegimo, chirurgai turi mokėti vertinti radiologinius audinių pokyčius, reikalui esant – punktuoti, drenuoti susikaupusius uždegiminius skysčius, kad neįsivyrautų infekcija, prireikus – ir operuoti. Kai specialistas išmano, žino visas tas technologijas, jas operatyviai parenka ir gali taikyti vieną po kitos, atlikti laparoskopinę tulžies pūslės operaciją ar endoskopinį tulžies latakų valymą nuo susiformavusių akmenų. Jei endoskopiškai neįmanoma išvalyti, atliekama minimaliai invazyvi laparoskopinė tulžies latakų revizija. Neatverdami pilvo į latakus įvedame lanksčius endoskopus ir svetimkūnius surenkame jais. Net ir atvirų operacijų metu, kai per audinių sluoksnį negalime visko matyti, taikome rentgeno ir ultragarso diagnostiką. Ultragarso daviklį dedame į pilvaplėvės ertmę ir matome, kas yra giliau. Kaip žvejai gaudo žuvis su echolotu, taip ir chirurgai tarsi su echolotu projektuoja pjūvio lokalizaciją, dydį arba intervencijos vietą, jau atvėrę pilvaplėvę. Labai gerai, kai visa tai yra vieno žmogaus rankose.

– Vadinasi, specializacija nebereikalinga?

– Specializacija medicinoje visada išliks. Kai komanda greta – gali ją pasitelkti, bet būna, kad čia ir dabar tau vienam reikia visų diagnostikos ir gydymo žinių išrinkti palankiausią gydymo būdą. Dalyvaudami Europos ir pasaulio medicininiuose renginiuose pastebime tendenciją, kad kiekvienas specialistas valdytų kaip įmanoma daugiau diagnostinių ir gydymo manipuliacijų. Jau dabar matome, kad ateities chirurgas, tarsi žmogus orkestras arba robotas, valdys daugelį instrumentų ir technologijų.

– Chirurgija yra ypatinga sritis, praktiškai netaikanti gydymo vaistais?

– Chirurgija nėra alternatyva medikamentiniam gydymui. Ji taikoma, kai vaistai neveiksmingi. Jei tęsiamas gydymas jais, laikas prarandamas veltui, liga progresuoja. Džiaugiamės, kad vis daugiau pacientų pas mus ateina laiku, suprasdami, kad operacija reikalinga. Būna situacijų, kai tai vienintelis geriausias gydymo būdas, juolab operuojant kaip pas mus, taikant šiuolaikines technologijas.

– Operacija palieka randus?

– Diagnozavus ligą ir operaciją atlikus laiku, randų nėra, lieka tik nežymūs taškeliai.