Baroti galerijoje (Didžioji Vandens g. 2) rengiama paroda yra absoliučiai kita, tačiau visiškai natūrali ankstesnės parodos („Karalius – nuogas“), vykusios Vilniuje, tąsa.

Tai savotiška to paties sezono antroji sesija. Vaidina tie patys pagrindiniai personažai: karalius, karalienė, karaliūnas ir keli karaliukai. Bet įvykiai – visai kiti.

Pirmojoje dalyje buvo matuojami nauji drabužiai, jie rodyti liaudžiai, o šiuo atveju autorius gilinosi į monarchinio intymumo problematiką.

Leitmotyvas yra Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo Vazos ir jo pirmosios sutuoktinės Cecilijos Renatos maudynės Merkio upėje.

V. Poškaus darbų nuotr.

Įsimintiną įvykį savo dešimties eilėraščių cikle prieš keturis šimtus metų netiesiogiai yra apdainavęs Sarmatų Horacijus – Motiejus Kazimieras Sarbievijus.

V. Poškaus tapybos ir piešinių inspiracijos šaltiniais yra visokiausi tekstai. Jie gali būti perskaityti arba paties parašyti. Kartais prasilenkiantys su tikrove, bet neretai ir paremti realiais faktais. Dailininkas juos vizualiai interpretuoja, kurdamas dar kitokias istorijas.

Tad apie ką ši paroda? Ji yra apie mergaites, pamačiusias besimaudantį karalių, ir taip pasiaukojusias drakonui.

Paroda Baroti galerijoje veiks iki gegužės 8 d.

Klaipėdos gyventojai gerai prisimena prie įėjimo į senąjį KVMT pastatą buvusią akmens kompoziciją. Keičiant teatro prieigas patogiam lankytojų srautui senosios akmens kompozicijos buvo atsisakyta, tačiau jos atmintis atgims unikaliuose suvenyruose. Įamžindamas istorinę atmintį, skulptorius V. Karčiauskas kuria į delną telpančias skulptūrines miniatiūras, kurios apjungs teatro istoriją menantį granitą ir turės daug meninių reikšmių.

„Šias skulptūrines miniatiūras pavadinau „Klaipėda ant bangos“. Noriu, kad mūsų miestas ir, žinoma, naujausias, moderniausias šalies teatras visada išliktų ant aukščiausios bangos keteros.

Šiuo metu derinu metalo detales, o senasis akmuo – granitinės kūrinio dalys, dar laukia savo eilės. Skulptūrinėje miniatiūroje susijungs nerūdijantis plienas, bronza ir lašelis Baltijos gintaro. Gintaras slepiasi po ryškiai pakilusia penklinės banga, o tada šis KVMT simbolis elegantiškai leidžiasi akmens šonu žemyn. Granito šoninėje dalyje bus graviruojamos dvi linijos. Tai lyg kelias arba perėjimas iš buvusio pastato į naująjį muzikinį teatrą, o žiūrint iš kitos pusės – kelias granito kubo viršuje pavirsta į Klaipėdos ir mūsų šalies šlovei skambančią bangą.

Prieš pradėdamas darbus ilgai galvojau, ką sukurti. Norėjosi ne mechaniškai atkartoti KVMT logotipą, o jį paversti kiek neapibrėžta skulptūrine Baltijos bangos erdve, kurioje telpa visos mūsų svajonės apie skambantį, kuriantį ir meno amžinybės grožiui atgimstantį miestą“, – akcentavo V. Karčiauskas, kuris už įžymių žmonių pasiekimų įamžinimą bei aktyvų dalyvavimą Klaipėdos regiono kultūriniame gyvenime 2010 metais apdovanotas Klaipėdos apskrities garbės ženklu.

V. Karčiauskas – klaipėdietis dailininkas, skulptorius, galerijos „Pėda“ savininkas. Menininkas baigęs Telšių dailės technikumą (metalo specialybė), Talino valstybinį dailės institutą (taikomosios dailės specialybė). Menininkas dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Daug jo darbų yra privačiose kolekcijose Italijoje, Prancūzijoje, JAV, Japonijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Jo metalo plastikos ir juvelyrikos darbų spektras labai platus. Šio menininko rankomis pagaminti papuošalai – vienetiniai, išmąstyti iki smulkmenų, nes kiekvienas dirbinys įkūnija kuriamo objekto esybę.

Kartos drama

„Nepalenkiamasis“ – taip pavadinti savąją knygą autorę paskatino Z. Varnausko įvaizdis, išryškėjęs analizuojant valstybiniuose ir privačiuose archyvuose saugomus šaltinius. R. Žukienė jį vadina  svarbia Kauno meninio gyvenimo asmenybe, vienu įdomiausių pokarinės kartos dailininkų, kūrusį daugiausiai ne viešumai, nuolat priešgyniavusį prieš visus ir viską, dažnai nepaisiusį primetamų sąlygų.

Gausiai dailininko portretais, gyvenimo epizodus atspindinčiomis nuotraukomis, kūrinių reprodukcijomis iliustruota knyga, įspūdinga gausa šaltinių, liudijimų paremtas, vaizdinga kalba parašytas tekstas pasakoja ne tik apie patį Z. Varnauską, bet ir apie jo gyvenimo laikmečio Kauno menininkų bendruomenės, Lietuvos dailės studijų transformacijas.

Anot Dr. Lijanos Natalevičienės, ši monografija – ne vieno žmogaus, bet visos jo kartos gyvenimo istorija, pasakojimas apie sudėtingas istorines pervartas, į kurias pakliuvo ne tik Z. Varnauskas, bet ir kiti jo bendraamžiai dailininkai. Juolab kad, pačios autorės teigimu, pirmosios pokario kartos menininkų kūryba kol kas dar nesulaukė pakankamai dailės istorikų dėmesio.

Z. Varnauskas (1923-2010) ir jo kartos kūrėjai – prieškariu ir karo metais dailę studijavę, savo profesionalaus kelio pradžioje patyrę milžiniškus sukrėtimus – pokario represijas, artimųjų netektis – išgyveno šalies grimzdimą į sovietų okupacijos tamsą.

Dėstytojas Z. Varnauskas su pozuotoju „Žveju“. 1950 m. Iliustracijos iš „Nepalenkiamasis. Zenonas Varnauskas, Rasa Žukienė. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2022 m.“

Įtampos, nuolatinės konfrontacijos su suvaržymais kūrybai, rizika, jog visuotine kontrole pagrįsta totalitarinė sistema bet kada gali peržengti ir asmeninio saugumo ribas, lydėjo Z. Varnauską gražiausiu gyvenimo etapu. Traukiantis frontui, Lietuvą paliko ir daug autoritetingų meno pedagogų: 1944 metų rudenį ūmai pasikeitė Žaliakalnio, Ąžuolų kalno peizažas – likusiems teko mokytis naujos elgesio strategijos, laviruoti tarp okupacinės valdžios politikos ir meniškos prigimties.

Kartai nebuvo leista įgyvendinti lūkesčių, todėl vieni rinkosi nonkonformistų kelią, kiti savo maištą slėpė giliai dirbtuvėse. Daug jų tapo pedagogais, dirbo pramonės įmonių dailininkais.

1947-ųjų vasarą Z. Varnauskas gynėsi diplominį darbą: austinį kilimą „Statybos“. „Išreikšti sovietinio gyvenimo optimizmą, nors daugelio atmintyje dar tebestūksojo karo vaizdai, kasdien grėsė tardymai ir tremtis, o tikrovė tepriminė buvusios laisvės griuvėsius“, – apie sąlygas, kuriomis Z. Varnauskas turėjo įžengti į profesionalų pasaulį, rašo R. Žukienė.

Z. Varnausko kartai nebuvo leista įgyvendinti sąmoningo profesijos pasirinkimo pradžioje puoselėtų lūkesčių, todėl vieni rinkosi patogesnį nonkonformistų kelią, kiti savo maištą slėpė giliai dirbtuvėse. Daug jų tapo pedagogais, dirbo pramonės įmonių dailininkais, tad liko lietuvių dailės paribiuose. Iš dalies juos nustelbė postalininė karta, o vėliau dėmesio pristigo tiems dailininkams, kurie sovietmečiu pasirinko gyventi ir kurti ne sostinėje, bet Kaune.

Autoportretas. Popierius, mišri technika, kopijavimas dauginimo aparatu.

Indėlis į meno studijas

Ilgu 1947-2000 m. laikotarpiu Z. Varnausko pavardė buvo svarbi ne tik Kauno, bet ir Vilniaus kultūros lauke. „Jis yra viena iš kelių svarbiausių Kauno asmenybių, kurios neleido nei sau, nei aplinkiniams – meno funkcionieriams, dailės studentams – pamiršti prieškarinių Kauno meno mokyklos tradicijų, nepasidavė kultūriniam „antrojo miesto“ smukdymui, vykdytam sovietmečiu“, – rašo R. Žukienė.

Būdamas garsiosios Kauno meno mokyklos auklėtiniu (Kauno valstybiniame taikomosios dailės institute studijavo tekstilę ir grafiką 1940-1947), Z. Varnauskas liko Kaune net ir tuomet, kai 1951 m., uždarius institutą, dailės studijos buvo perkeltos į Vilnių. Likęs Kaune, dirbo taikomosios dailės vidurinėje mokykloje, Stepo Žuko technikume, tačiau jau netrukus ėmė rūpintis savosios alma mater atkūrimu. 1959 m. tapo faktiniu Dailės instituto Kauno vakarinio taikomosios dailės skyriaus vadovu – šioje institucijoje, keitusioje pavadinimus ir galiausiai virtusiose Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetu, dirbo iki pat 2000-ųjų.

Mergina su balta drobe rankose.

Atgauti tarpukariu susiformavusį Kauno kaip menininkų kalvės prestižą Z. Varnauskui rūpėjo jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. To meto spaudoje jis kėlė tuometinio Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno pramoninės dailės fakulteto studijų sistemos gerinimo klausimus, siūlė diegti konkrečius gerosios praktikos iš praeities pavyzdžius.

Prieš srovę

Knygos autorė Z. Varnauską vadindama tiesiu ir drąsiu žmogumi, kuris sugebėjo ne vien kalbėti, bet ir kurti, veikti veržliai ir apdairiai.

Pirmasis diplomuotas Lietuvos tekstilininkas, daug nuveikęs kuriant profesionalią lietuvių tekstilę, ugdydamas jaunuosius menininkus, Z. Varnauskas aktyviai propagavo tradicinės audimo technikos ir austinių kilimų modernioje buityje naudojimą. Nors, kaip pastebi knygos autorė, menininko tekstilės palikimas nedidelis, jis labai savitas – kūrėjas perėmė ir vystė savo mokytojų – Viktoro Petravičiaus, Antano Tamošaičio, Liudo Truikio idėjas ir principus. Monografijos autorė detaliai išnagrinėja kai kurių Z. Varnausko kilimų techniką, motyvus, atskleisdama kūrinius platesniame kontekste.

Z. Varnausko, Liudo Truikio, Vaclovo Šiugždinio pavardės reiškė daugiau nei sovietmečio vadinamieji menininkai inteligentai: jie buvę niekada nieko nepardavę žmonės-oazės.

Pirmojoje personalinėje parodoje tuometiniame SSRS valstybiniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje 1973 m. Z. Varnauskas eksponavo ne tik tekstilę, bet ir tapybą, grafiką, monotipijas, piešinius. Nuostabos toks sprendimas nekeltų šiandieniniame kontekste, kai meno žemėlapyje išplaukusios ribos tarp disciplinų, o kūrėjai nevengia trumpesnių ar ilgesnių ekskursų į anaiptol ne vien tik kaimynines sritis.

Sovietmečio Lietuvoje dailininkų pasiskirstymas pagal dailės sritis ir turimus specialybių diplomus buvęs griežtas ir net pačių menininkų nekvestionuojamas dalykas. Tačiau Z. Varnauskas buvo veržlus dailininkas, todėl stebino ne tik dailės sričių aprėptimi, bet ir savarankišku požiūriu į kūrybos techniką, motyvus.

Nors 8-ojo dešimtmečio pradžioje vertingesne laikyta tapyba aliejumi ant drobės, jis rinkosi guašą, temperą ir popierių, pratęsė Adomo Galdiko pamėgtą tapybos būdą: tapęs greitai, impulsyviai, o jau paskui iš dešimčių bandymų atrinkdavęs geriausiai pavykusį kūrinį.

Gobelenas. Nemuno krašto žmonės. 1983 m.

Visą gyvenimą pildytame Z. Varnausko tapybos ir grafikos darbų cikle „Nemuno krašto žmonės“ atskleidžiamas prieškario kartos dvasinis paveikslas. Kaip to paties laikotarpio Lietuvos fotografijos mokyklos meistrai jis bandė sustabdyti nykstančio lietuviško kaimo akimirkas.

„Priešingai oficialiai sovietinio meno taisyklei vaizduoti optimistiškai nusiteikusius personažus, Varnausko kūriniuose žmonės apskritai liūdnoki, neretai suvis paskendę sunkiose mintyse“, – rašo R. Žukienė, pabrėždama trapų šiose kompozicijose atspindimą saugumo jausmą.

Kaip ir milijonai sovietinės Lietuvos gyventojų, Z. Varnauskas skaudžiai jautė nuo geležinės uždangos, atskyrusios okupuotą šalį nuo laisvojo pasaulio, sklindantį bauginantį šaltį. Jis nebuvo iš tų „patikimųjų“ menininkų, kuriems būtų leista išvykti bent į socialistines šalis, tačiau radęs progą gerte gėrė žinias apie Vakarų meno kontekstą – nuolat lankėsi Maskvoje, tuometiniame Leningrade rengiamose užsienio meno parodose, rūpinosi gauti anuomet deficitinės literatūros, meno albumų apie užsienio dailę.

Gerbė laisvę

Knygoje susitelkiama į Z. Varnausko kaip menininko profesionalo gyvenimą – asmeniniai jo aspektai atskleidžiami tik tiek, kiek yra susiję su kūryba ar veikla.

Pusšimtis pedagoginio darbo metų Kauno dailės mokyklose ir dabartiniame VDA padalinyje paliko ryškų Z. Varnausko pėdsaką ne tik studijavusių būsimųjų menininkų atmintyje, bet darė įtaką ir jų kūrybai.

Šias išvadas pagrindžia ir knygoje užfiksuoti buvusių menininko studentų, šiandien radusių savo vietą meno pasaulyje, atsiminimai. Kai kuriems jų Z. Varnausko, Liudo Truikio, Vaclovo Šiugždinio pavardės reiškė daugiau nei sovietmečio vadinamieji menininkai inteligentai: jie buvę niekada nieko nepardavę žmonės-oazės.

Z. Varnauskas save laikė L. Truikio mokiniu. Anot buvusio Z. Varnausko mokinio Antano Miškinio, kurio prisiminimai taip pat randami knygoje, abu motyvų kūrybai ir dvasinės striprybės ieškoję liaudies mene.

Anot dailininkės tekstilinkės Jūratės Petruškevičiūtės, Z. Varnauskas dirbo kitaip nei kiti dėstytojai, suteikė daugiau laisvės, tačiau sykiu ugdė ir atsakomybę. Pats turėjo tvirtą nuomonę ir skonį, bet jo neprimetė studentams – matęs kiekvieno gabumus, leidęs jiems reikštis ir vystytis.

„Z. Varnauskas degdavo noru perteikti tai, ką pats buvo supratęs (...). Gerai pamenu jo atsakymą į paties užduotą klausimą, kas yra kompozicija. Atsakymas priblokšdavo paprastumu: (...) popieriaus lapas turi po dvi vertikales ir horizontales, tai jei norime, kad pavyktų kompozicija, turime galvoti apie šias kompozicijos linijas“, – prisiminė dailės pedagogė Rasa Užpelkytė.

Motina. 1942 m.

Keramikui Vladui Rukšai Z. Varnauskas – tarsi lietuvių Dievas Senelis, kuris ne jėga, bet išmintimi primena žmogaus esmes ir taip stengiasi išjudinti iš sustingimo bei inercijos.

Kaip pastebi knygos autorė, šiandien po truputį atsikratoma schemiškumo, kai menininkai dalijami pagal santykį su sovietų valdžia ar geografinį pasirinkimą, į „tyliuosius modernistus“ ar „oficialiuosius“ dailininkus, kūrusius vaizduojamąjį ir vadinamąjį taikomąjį meną. Tad galima viltis, kad akademinės institucijos atiduos skolą, kurios dažnas praeities kūrėjas nesulaukė, ir ties praeities menininkų sąvadu rasis daugiau solidžių leidinių, pateikiančių profesionalią jų kūrybos, pasaulėvaizdžio analizę.

Kūrybos braižas

Lietuvių diasporos kultūros paveldą tirianti dr. Dalia Cidzikaitė pastebi, kad, praėjus daugiau nei 50 metų nuo dailininko mirties, ne vienas Amerikos lietuvis iki šiol P. Puziną laiko vienu geriausių diasporoje kūrusių menininkų. Nors dalis šio menininko paveikslų yra saugomi Lietuvos muziejuose, Lietuvoje jo vardas ir darbai mažai kam žinomi.

Pasak menotyrininkės Lijanos Natalevičienės, parodoje Raudondvario pilyje eksponuojami paveikslai iš skirtingų P. Puzino kūrybos laikotarpių – nuo ankstyvojo realistinio gamtovaizdžio, nutapyto dar studijuojant Rygoje, saulėtų tarpukario ir karo metų Lietuvos peizažų iki išeivijoje sukurtų įspūdingų kompozicijų ir pajūrio vaizdų.

„Paroda – tarsi dienoraštis, kuriame atsispindi savasties ieškančio dailininko kūrybinis kelias, – sako menotyrininkė. – Štai jis pradedančio tapytojo žvilgsniu stebi kuklų gamtos fragmentą, bandydamas tikroviškai atkartoti jo motyvus, o jau po kiek laiko apibendrintomis formomis stengiasi perteikti natūros esmę. Pirmųjų pokario dešimtmečių darbai, vyraujantys parodoje, kalba apie gyvenimo audrų blaškomos asmenybės klajones, stabtelėjant prie akį traukiančių Europos architektūros šedevrų ir giliau panyrant į naująją meninę tapatybę žyminčius prieplaukų, banguojančios jūros, žvejų gyvenimo vaizdus. Egzistuoja vidinis ryšys tarp šių pabirų pasaulio fragmentų, juose nėra tiesmuko kalbėjimo, paliekama vietos vaizduotei, žmonių veidai ir motyvai slepiami prieblandoje ir šešėliuose.“

Vėjo malūnas.

Pašaukė tėvų gimtinė

Kaip pastebi dr. D. Cidzikaitė, P. Puzinas – vienas iš tų retų atvejų, kai dailininku ir jo šlove lietuviams tenka dalytis su dar viena tauta – latviais.

Dailininkas gimė Rygoje lietuvių išeivių šeimoje. 1920 m. baigė Rygos lietuviškąją mokyklą, 1921–1923 m. mokėsi Kultūros meno mokykloje. Nuo 1923 m. kaip laisvasis klausytojas, o nuo 1928 m., gavęs brandos atestatą, jau kaip visateisis studentas studijavo Rygos dailės akademijoje, buvo garsaus latvių peizažisto, dailės mokytojo, Latvijos dailės akademijos įkūrėjo ir pirmojo rektoriaus Vilhelms’o Purvītis’o (1972–1945) mokinys. „1932 m. tapęs diplomuotu dailininku, P. Puzinas atsisveikino su gimtuoju miestu ir artimiausius savo gyvenimo ir karjeros metus susiejo su Lietuva“, – akcentuoja dr. D. Cidzikaitė.

L. Natalevičienė pastebi, kad nors Rygos dailės akademiją baigusio ir nemažai metų Latvijoje gyvenusio P. Puzino kūryba formavosi atokiau nuo koloristinės lietuvių tapybos mokyklos, dailininkas visą laiką pabrėždavo žiūrintis į pasaulį lietuvio akimis.

„Supratau, kad mums nėra ko pamėgdžioti kitų tautų meno kūrybos, mes turime eiti savo keliu, – teigė jis 1952 m. interviu dienraščiui „Draugas“. – Mūsų kraštui būdingi ne dideli miestai su savo bulvarais ir fabrikais, bet ūkininkų sodybos, laukai ir miškai. Tatai mane pradžioje ir patraukė; tai geriausiai galėjau suprasti, įsijausti ir savo kūryboje atvaizduoti. Kitaip ir negalėjo būti, nes buvau savo krašto kūdikis.“

Nors P. Puzino kūryba formavosi atokiau nuo koloristinės lietuvių tapybos mokyklos, dailininkas pabrėždavo žiūrintis į pasaulį lietuvio akimis.

Palikimas Lietuvoje ir JAV

Kad dailininkas visų pirma jautėsi lietuvis rodo ir tai, kad atvykęs į Lietuvą jis, kaip patriotiškas Lietuvos Respublikos pilietis, pirmiausia atliko dvejų metų karinę prievolę.

Dr. D. Cidzikaitė nurodo, kad P. Puzinas nuo 1937 m. dirbo piešimo mokytoju Panevėžio berniukų gimnazijoje. Laisvu nuo darbo gimnazijoje laiku jis dekoravo Panevėžio katedrą: šonines navas papuošė aštuoniais didžiuliais paveikslais pagal Michelangelo freskų motyvus iš Siksto koplyčios Vatikane, užsiėmė centrinės navos lubų puošyba. Trimis paveikslais papuošė Marijonų noviciato koplyčios altorius, Smilgių (Biržų r.) bažnyčiai nutapė lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno portretus.

„1940 m. persikėlęs į Kauną, dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (dab. Kauno kolegija). Baigiantis karui, pasitraukė į Vokietiją, gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose. Karo ir pokario metais patirti išgyvenimai nugulė ir dailininko drobėse, tokiuose paveiksluose kaip, „Tremtiniai“, „Pabėgėlė“, „Trėmimas“ ir kt.“, – dailininko biografijos faktus primena dr. D. Cidzikaitė.

1947 m. P. Puzinas emigravo į JAV. Iš pradžių apsistojo Niujorke, vėliau keletui metų išvyko į vakarinę pakrantę. Čia 1949 m. Holivude, garsiajame Sunset bulvare, atidarė dailės studiją. „Sugrįžęs į rytinę pakrantę, 1956–1958 m. dėstė Niujorko Cattan Rose dailės mokykloje, vėliau – Long Ailando meno lygos (Long Island Art League) ir Jackson Heights meno klubo (Jackson Heights Art Club) mokyklose. Long Ailande įsteigė privačią dailės studiją, kuriai vadovavo iki savo mirties“, – pasakoja dr. D. Cidzikaitė.

Gėlės.

Polinkis į klasiką

Menotyrininkė L. Natalevičienė teigia, kad dailininko kūrybai, svyruojančiai tarp realizmo ir postimpresionizmo, įtaką darė latvių tapyba ir XVII a. olandų peizažinė dailė. P. Puzino kūriniuose menotyrininkai įžvelgia gaivinamą Renesanso laikų tapymo techniką – pomėgį ant tamsaus fono kloti dažų sluoksnius.

Kūryboje jis rėmėsi klasikinei tapybai būdinga peizažo komponavimo schema: žemas horizontas, leidžiantis sutelkti dėmesį į besikeičiantį dangų ir neramiais potėpiais perteikti gaivalingą oro judėjimą, pakylėti neįmantrų vaizdą iki vidinės būsenos metaforos. Pasitelkdamas mėgstamą žalsvų ir pilkšvų tonų koloritą, jis energingai dengė drobę teptuku ir mentele, formuodamas tapybiškai išraiškingą grublėtą paviršių.

P. Puzino kūriniuose menotyrininkai įžvelgia gaivinamą Renesanso laikų tapymo techniką – pomėgį ant tamsaus fono kloti dažų sluoksnius.

Dailininkas domėjosi ekspresionizmu, postimpresionizmu, tačiau jam nedarė įspūdžio vakariečių filosofinės koncepcijos ir mistika. Žemiškesnėje aplinkoje išaugęs tapytojas jautė tikrovės konkretumo vertę, atsijodamas tik jam priimtinas modernistines priemones – formos sintetinimą ir deformaciją, ekspresyvią ir dekoratyvią tapymo manierą.

L. Natalevičienė akcentuoja, kad dailininko plėtota klasikinio modernizmo tapyba turėjo nemenką pasisekimą avangardinės dailės krypčių ir tendencijų persisotinusiame XX a.

P. Puzinas sulaukė pripažinimo Latvijoje (1933 m. pelnė Valstybinio dailės muziejaus premiją už paveikslą „Jelgavos priemiestis“), Lietuvoje (1942 m. – I premija už „Dariaus ir Girėno portretą“ parodoje Kaune ir II premija Naujosios sodybos konkurse už peizažą) ir JAV, kur bene garsiausias P. Puzino paveikslas „Dvidešimtojo amžiaus madona“ 1951 m. apdovanotas I premija 6-ojoje tarptautinėje Madonos šventės parodoje Los Andžele, o 1956 m. pelnė Amerikos dailininkų profesinės lygos didžiąją nacionalinę premiją.

P. Puzino kūrybinis palikimas po jo mirties perduotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijai Čikagoje. Simboliška, kad, Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę, dailininko žmonos Austros Bošs iniciatyva, paveikslai padalyti Lietuvos ir Latvijos muziejams – juk dailininkas priklausė abiejų šalių kultūrai. P. Puzino darbų paroda Lietuvoje buvo surengta 1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje dailininko 90 metų gimimo proga.

Kas? P. Puzino tapybos darbų paroda.

Kur? Kauno rajono muziejuje (Pilies takas 1, Raudondvaris).

Kada? Atidarymas gruodžio 15 d. 18 val. Veiks iki sausio 24 d.

Tapyti ir bendrauti

Prieš dešimt metų kaunietis dailininkas A. Obcarskas į savo kūrybinę dirbtuvę Senamiestyje ne tik draugiškai įsileido pasiprašiusius profesionalių tapybos pamokų, bet ir įkūrė tapybos studiją. Tąkart, lapkričio 4-ąją, susibūrė dešimt įvairių profesijų žmonių, kuriems dailė buvo labai svarbi: vieni ją galbūt buvo padėję kiek į šalį ir įgiję kitą profesiją, neretai tolimą nuo meno, kiti ieškoję kūrybinės išraiškos ir kažko daugiau (menas visada gyvenime atveria daugiau) ar net atradę tapybos pasaulį netikėtai.

Kurį laiką daugelis jų lankė Antano Martinaičio dailės mokyklą (joje yra grupės suaugusiesiems), tačiau ir toliau norėjo gilintis į tapybos paslaptis pas profesionalų, gerai žinomą dailininką (jau seniai pripažinimą pelnęs tapytojas A. Obcarskas yra ir garsiosios dailės grupės „Angis“ narys), maža to – jie norėjo atvirai ir laisvai bendrauti vieni su kitais, mokytis ir iš savų, ir iš kolegų klaidų ir atradimų.

Taigi nelabai stebina, kad su tokiomis nuostatomis studija gyvuoja jau dešimt metų ir nors A. Obcarsko kūrybinės dirbtuvės nedidelės, ten šiandien sugeba tilpti jau dukart tiek, nei buvo narių pradžioje: tapytojai arba kolegos, kaip visus juos vadina A. Obcarskas, draugiškai pasiskirsto laiką, ateina, kada nori, ir drauge, kai netrukdo vienas kitam. Na, o kai nori pabūti visi kartu – pristato savo kūrybą surengdami vieną kitą kamerinę parodą toje pačioje dirbtuvėje, joje pamini svarbias šventes, susitinka su kitų sričių profesionaliais menininkais.

Jolita Puronaitė-Lubienė. Ratilai II, 2023. / Organizatorių nuotr.

Vienijami kūrybos

„Antaninių obuolių“ studijos dailininkai ne tik rengia kamerines parodas, bet ir pristato savo kūrybą miesto galerijose, užsienio parodose, aktyviai dalyvauja pleneruose, o kai kurie jų net tapę studentais baigė dailės studijas ir apsigynė diplominius darbus.

Kaunas, kadais garsėjęs bohema, dar turi vidinės, o svarbiausia – kūrybinės, jėgos meninei išraiškos laisvei.

Tačiau turbūt brangiausia, kad jie tapo tikra, nuoširdžia bendruomene, sugebančia mokytis, tobulėti, dalytis pasiekimais ir įžvalgomis. Sunku būtų nutylėti, kad minint vieną ar kitą šventę A. Obcarsko dirbtuvės – „Antaninių obuolių“ studija tampa tikra bohemos salele su aistringomis diskusijomis, išraiškingais šiuolaikinio šokio pasažais ir tiesiog vieta, kurioje daug juoko, muzikos ir meno.

Kaunas, kadaise garsėjęs bohema, kuri, jau senokai konstatuota, kad išnyko, vis dėlto dar turi vidinės, o svarbiausia – kūrybinės jėgos meninei išraiškos laisvei, kai bailiai nesidairoma per petį, nesvarstoma, ką žmonės pasakys; kai nereikia dėvėti reikšmingų kaukių, nes aplink – bendraminčiai, vienijami kūrybiškumo alkio.

Augustė Daškevičiūtė. Prinokęs. 2022. / Organizatorių nuotr.

Kasmet vis įdomesni

Kiekvienais metais, minėdami studijos įkūrimo metines, „Antaniniai obuoliai“ (taip save ir vienas kitą vadina studijos nariai) surengia parodą, kurioje įdomu stebėti, kaip jų tapyba kinta arba, atvirkščiai, bręsta, įtvirtinant savąjį braižą. Paroda marga, bet kasmet darosi vis įdomesnė, nes labai aiškiai matyti ėjimas į priekį ir gylį, tobulėjimas. Net kai kurių dailininkų ieškojimai jau yra ne dėl ieškojimų apskritai ar blaškymosi, bet kryptingai atrandant geriausią išraišką savajam sumanymui, suvaldant esmines tapybos proporcijas, kompoziciją, koloristiką, išmanant dailės kontekstą.

Akivaizdu, kad „Antaniniai obuoliai“ – Irena Cirtautienė, Augustė Daškevičiūtė, Arūnė Garbaravičienė, Irma Gužienė, Vilija Kailiūtė, Vanda Kaminskienė, Raimondas Karčiauskas, Indrė Kazlauskaitė-Nefė, Kristina Martišienė, Ugnius Motiejūnas, Ignė Pleskutė, Jolita Puronaitė-Lubienė, Dainora Ramanauskienė, Raminta Urbonienė – nestovi vietoje ir nepaskendę puikybėje, turi kūrybinės ugnies, minčių ir noro tobulėti.

„Dėmesio, kolegos, jau aišku, kad šią žiemą pleneras bus Druskininkėliuose“ (Druskininkėlių sodyboje prie Leipalingio – aut. past.)“, – jubiliejinės parodos atidarymo šventės šurmulyje paskelbė A. Obcarskas ir tada nuvilnijo džiaugsmo šūksniai.

Dailininko kūryboje dominuoja jo pamėgtas peizažo žanras. Praėjusį ketvirtadienį atidarytos parodos paveiksluose, kurių pagrindinę dalį sudaro piešiniai spalvotais pieštukais, autorius perteikia Vakarų Lietuvos, Kuršių marių ir Neringos kopų motyvus.

A. Anusas gimė 1966 m. Klaipėdoje. 1980–1985 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume meninio metalo apdirbimo specialybės. 1988–1993 m. studijavo Talino aukštojoje meno mokykloje, Metalo meno katedroje. Studijas baigė su pagyrimu. Nuo 1993 m. dirba Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje piešimo ir skulptūros mokytoju. Nuo 2013 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

A. Anusas. Tiltas. Palanga. 2023 m. Popierius, spalvoti pieštukai, 70 X 90 cm.

A. Anusas kuria mažosios plastikos kūrinius, metalo skulptūras, akvareles ir piešinius. Dailininko kūrybos objektas yra Klaipėdos krašto kultūrinis ir istorinis paveldas.

A. Anuso piešinių ir akvarelių paroda Naujojoje Klaipėdos galerijoje (Herkaus Manto g. 22) veiks iki gruodžio 6 d.

Tapyba A. Žmuidzinavičiaus gyvenime užėmė išskirtinę vietą. Nuo pirmųjų studentiškų darbų iki 90-mečio buvo sukauptas daugiau kaip 2 tūkst. darbų palikimas: tapybos, grafikos, akvarelės, piešinių, etiudų ir eskizų.

Meilė gamtai, jautrumas aplinkai nulėmė A. Žmuidzinavičiaus kaip realizmo krypties atstovo kelią. Jo sieloje glūdėjo poreikis įamžinti dvasią jaudinančius aplinkos vaizdus, būti tikru romantiku, o kartais – simbolistu. Gal tai nulėmė atviras dzūkiškas charakteris, o gal pirmojo mokytojo autoritetas? Studijos Varšuvoje žymaus lenkų istorinio žanro dailininko Wojciecho Gersono privačioje dailės studijoje tapo lemtingos. Ir vėliau, po kelerių metų, buvimas menų sostinėje Paryžiuje, juslinė prancūziška patirtis vis dėlto nesuformavo galutinio apsisprendimo keisti saviraiškos pobūdį.

Kaip pats sakydavo, vagabundo charakteris, aistra kelionėms, nepažintiems kraštams ir tapymo alkis buvo tarsi dienoraščio rašymas aliejiniais dažais. Peizaže tas nuotaikos momentas, pagavi impresija liejosi spalvomis, o baltame popieriaus lape romantiniai įvaizdžiai sutinkami poetinėse eilutėse, trumpose apysakose, pasakojimuose, pasakėčiose.

Jo teptuko švelniai palytėsuose peizažuose, atrodo, gali regėti ne tik saulėlydžio nutviekstą dangų, skaidrų rytmetį, balzganą vidudienį, bet ir nuoširdų žavėjimąsi ramiu Lietuvos kraštovaizdžiu. A. Žmuidzinavičiaus stilius formavosi veikiamas romantiškojo patriotizmo, dailininkas rinkosi visuomenei lengvai atpažįstamus motyvus, pergyvenusius ne tik per pastarąjį šimtmetį susiformavusias įvairias lietuviškosios dailės sroves, bet ir žiūrovų kartas. Tad neatsitiktinai jo drobės nestokoja gerbėjų net ir skaičiuojant naująjį tūkstantmetį, yra tarp populiariausių Lietuvos dailės aukcionų dalyvių, o už 53 580 eurų parduotas „Dzūkų kaimelis“ – ilgametis Vilniaus aukciono rekordininkas.

Tyrinėti A. Žuidzinavičiaus kūrinius tolygu ilsinti kasdienybės skuboje įsitempusį protą, tad jo darbų paroda Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje Druskininkuose papildo galimybių, padedančių kurorto svečiams atgauti dvasios ir kūno pusiausvyrą, sąrašą.

Iki gilaus rudens veiksiančioje parodoje pristatomi darbai iš Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus fondų ir M. K. Čiurlionio namų-muziejaus fondų. Tai įvairių laikotarpių peizažai, siužetinės kompozicijos, subtilūs dailininko marinistiniai darbai, portretai.

Kas: Paroda „Paletė ir gyvenimas“.

Kur: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkuose).

Kada: Veikia iki lapkričio 19 d.

Pasak jo anūkės Fani Thomson (Fani Tomson), A. Jaffee mirė pirmadienį Manhatane dėl daugybinio organų nepakankamumo.

Jis išėjo į pensiją būdamas 99 metų.

A. Jaffee gimė Savanoje Džordžijos valstijoje, augo Lietuvoje, bet karjeros siekė Niujorke, kuriame dirbo nuo 1942 iki 2021 metų.

2016 metais jis buvo įtrauktas Guinnesso (Gineso) rekordų knygą kaip žmogus, kuris ilgiausiai dirbo komiksų dailininku.

„Mad“, ko gero, nebūtų toks išskirtinis, jei A. Jaffee nebūtų pradėjęs bendradarbiauti su juo nuo 1955-ųjų, praėjus vos keleriems metams nuo pirmojo žurnalo numerio pasirodymo. Didžiausias jo indėlis į žurnalą buvo garsioji sulankstoma įklija, kuri angliškai vadinama „Fold-in“. Ji pirmą kartą pasirodė žurnale „Mad“ 1964-aisiais ir išliko jo nuolatine dalimi, kol žurnalas 2019-aisiais faktiškai buvo uždarytas.

Aš taip pripratau prie piešimo ir pažįstu tiek daug žmonių, kurie tuo užsiima, kad nematau jo magijos.

A. Jaffee ne tik satyrizavo kultūrą, bet ir padėjo ją pakeisti. Jis parodijavo tokias būsimus realaus gyvenimo dalykus kaip automatinis pakartotinis telefono numerio rinkimas, kompiuterio rašybos tikrintuvas ir grafičiams atsparus paviršius.

Menas jį gelbėjo vaikystėje, kuri paliko nuolatinį nepasitikėjimą suaugusiaisiais ir autoritetais. Jis gimė Savanoje, bet daugelį metų blaškėsi tarp JAV, kur norėjo gyventi jo tėvas universalinės parduotuvės vadybininkas, ir Lietuvos, į kurią troško grįžti jo motina. Lietuvoje A. Jaffee patyrė skurdą ir patyčias, bet taip pat tobulino savo amatą.

Paauglystėje jis apsigyveno Niujorke ir dėl išskirtinių gabumų buvo iškart priimtas į muzikos ir dailės vidurinę mokyklą. Tarp jo bendraklasių buvo Willas Elderis (Vilas Elderis), būsimasis „Mad“ iliustratorius, ir Harvey Kurtzmannas (Harvis Kurcmanas), būsimasis „Mad“ redaktorius. Tuo tarpu jo motina liko Lietuvoje ir, matyt, žuvo per karą.

A. Jaffee komiksų dailininko karjeros siekė dar prieš įsidarbindamas „Mad“ žurnale. Jis piešė „Timely Comics“, vėliau tapusiai „Marvel Comics“; kelerius metus piešė „New York Herald Tribune“ skydelius „Tall Tales“. Pirmą kartą A. Jaffee prisidėjo prie „Mad“ XX amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje. Jis pasitraukė iš žurnalo, kai iš jo išėjo H. Kurtzmannas, bet 1964 metais grįžo.

„Aš taip pripratau prie piešimo ir pažįstu tiek daug žmonių, kurie tuo užsiima, kad nematau jo magijos, – 2009 metais leidiniui „Graphic NYC“ sakė A. Jaffee. – Jei susimąstytumėte ir pagalvotumėte apie tai, pamatytumėte, kad sėdžiu, kol staiga atsiranda visa didelė žmonių iliustracija. Mane stebina, kai matau, kaip dirba magai, nors ir žinau, kad tai tik triukai. Galite įsivaizduoti, ką kas nors galvoja, kai mato žmogų, piešiantį tik pieštuku, ir tai nėra triukas. Tai labai įspūdinga.“

– Nesate tipiškas dailininkas su tipišku dosjė, kaip antai: baigiau Vilniaus dailės akademiją (VDA), tėvai buvo menininkai, ėjau jų pramintu keliu...

– Ar galėčiau užbėgti už akių ir paieškoti tų kūrybinių užuomazgų dar mokyklos laikais? Pamenu, labai mėgau braižybą. Dailės kažkodėl ne, nors tiek braižybą, tiek dailę dėstė ta pati mokytoja. Dar labai patiko piešti draugų ir mokytojų šaržus (juokiasi). Ne sykį buvau gavęs pylos už tai. Namuose patiko perpiešti įvairių muzikos grupių plakatus. Ypač „Metallicos“. Baigęs mokyklą mąsčiau stoti į VDA akademiją, deja, nesulaukiau paskatinimo. Gal neturėjau pažįstamo dailininko, kuriuo žavėčiausi? Todėl stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Mokykloje kino ir teatro būrelį lankiau, vaidinau, renginius vedžiau – ko ne aktorius?! Pirmą etapą perėjau, o iš antro iškritau. Taip atsidūriau Vilniaus kultūros mokykloje, o netrukus ir Kryme. Buvau paimtas tarnauti į sovietų armiją. Gaila, bet 1989-aisiais dar nebuvo viešų raginimų to nedaryti, o kai atsirado – manęs net atostogų namo neišleido.

– Ar kariuomenėje mokėtės šaudyti, o gal vis dėlto piešti?

– Man pasisekė: mane priglaudė vieno Krymo dalinio kultūros skyrius. Jo vadovas buvo ukrainietis. Sužinojęs, kad moku šiek tiek piešti, davė piešti visokius propagandinius plakatus. Baigiantiems tarnauti kariams, vadinamiesiems dembeliams, piešiau atminimo albumus. Buvo tuomet mada klijuoti iš armijos laikų nuotraukas, o ant balto plono priešlapio – ranka piešti visokiausias tarnybos istorijas. Taigi didesnę laiko dalį tuo ir užsiėmiau. Užmokesčio už savo menus negaudavau, bet nuo diedovščinos patyčių buvau išgelbėtas.

– Po armijos tęsėte mokslus, atlikote praktiką Trakų kultūros rūmuose. Režisavote spektaklius, kūrėte mokiniams šimtadienių scenarijus. Tada paėmėte į rankas pieštuką ir nupiešėte savo žmonos Editos portretą?

– Na, taip. Susipažinome su ja teatre. Pamenu, vienam spektakliui man reikėjo tokių besirangančių driežų. Ir ką jūs manote? Vieną driežą įsimylėjau. Apimtas romantiškų jausmų ją nupiešiau ir… iki 2018 m. pieštukus, kaip ir visus dažus, padėjau į stalčių.

– Nes į nepriklausomą Lietuvą jau žengė nepriklausomų televizijų era. Kūrėsi TV3, LNK, BTV… Susižavėjote televizinių laidų kūrimu?

– Tuo metu ant bangos buvo televiziniai žaidimai. Arūno Valinsko „Taip ir Ne“, o per rusų kanalus rodydavo kultinį „Pole čiudies“. Labai mėgdavau juos žiūrėti, o žiūrėdamas galvoti, kad ir aš galėčiau sukurti kažką panašaus. Ir sukūriau! Žaidimą „Bermudų trikampis“. Jį pristačiau Trakų kultūros rūmų scenoje. Vietinė televizija nufilmavo, o filmuotą medžiagą pasiūliau Baltijos televizijai. Ir jiems patiko! Taip tapau pramoginių televizijos laidų prodiuseriu ir pradėjau karjerą televizijoje, kuri tęsėsi beveik dvylika metų. Esu sukūręs daug įvairiausių TV laidų. Vienas vedžiau pats, kitas prodiusavau. Įkūriau savo prodiuserinę kompaniją, ėmiau siūlyti laidas įvairioms televizijoms.

Sužavėjo: poetei D. Teišerskytei taip patiko D. Kairaičio paveikslas „Paskutinių lapų išleistuvės“, kad paprašė leidimo panaudoti jį ant savo knygos viršelio. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip suprantu, šiame televiziniame etape jokių užuominų apie tapybą nė su žiburiu nerasime, kaip ir neužuosime aitraus aliejinių dažų kvapo?

– Dažų tikrai neužuosite (juokiasi), nors kitokių kvapų – iš esmės virtuvinių – rasite. Specializavausi kulinarijos laidose. LNK transliavo mano „Gero apetito“, vėliau – „Šeimininkės užrašus“, „Virėjų lygą“. Dar po kiek laiko ėmiau rengti laidas apie statybas. Žodžiu, sėdėdamas prie montažinio pulto supratau, kad ėmiau ir įgyvendinau savo seną vaikystės svajonę – pagaliau turiu savo kūrybos studiją! Tik ar jaučiuosi laimingas?

– Jau buvote sukūręs šeimą, gyvenote Trakuose ir vieną dieną bevaikščiodamas prie ežero sutikote savo buvusį klasioką – internetinių technologijų specialistą. Kokią mintį jis jums pakišo?

– Kaip vaizdą įkelti į internetą. Ėmėme kartu gvildenti šią idėją ir kol mes ją narpliojome, atsirado „YouTube“ kanalas. Supratome, kad dviračio jau nebeišrasime. Vis dėlto interneto dalykai mane tarsi užbūrė. Sėdėjau naktimis ir pats mokiausi programuoti, kol galų gale tapau savamoksliu interneto svetainių kūrėju.

– Tuomet – kovidas ir jūsų interneto svetainių verslas sustojo?

– Būtent. Pagrindiniai mano klientai buvo kaimo turizmo sodybos, kurios viena po kitos ėmė stabdyti savo veiklas. Žodžiu, likau be darbo, bet tuomet su žmona, kaip ir dauguma lietuvių, sugalvojome bute pasidaryti remontą. Kai išdažėme sienas, užsimanėme paveikslų. Puolėme internete žiūrinėti vienus, kitus – katastrofa. Tie, kurie mums patiko, kainavo didžiulius pinigus.

– Ir tada jus aplankė išganinga idee fixe?

– Pamenu, buvo vasara. Prieš miegą dažnai nueidavau prie ežero išsimaudyti. Panašiu metu maudydavosi ir Trakuose studiją turėjęs dailininkas Danielius Rusys, mano kaimynas. Takelis į ežerą ėjo pro jo namo langus, tad dažnai matydavau jį tapantį. Sykį, einant maudytis, man šovė į galvą mintis, kad galėčiau paklausti Danieliaus apie drobes, dažus, teptukus, kur juos perka. Nes jei turėčiau kokybiškus įrankius, galbūt bandyčiau pats nusitapyti kokį paveikslą. Aišku, prieš tai pažiūrėjęs keletą pamokėlių internete. Kokią nors abstrakciją, tarkim. Nuvažiavau į Vilnių, nusipirkau drobių, dažų, teptukų. Pamenu, iš pradžių liepė naudoti tik kelias spalvas – geltoną, mėlyną ir raudoną, dar – baltą ir juodą. Kažkodėl jo pagalbos – pamokyti mane piešti – taip ir nepaprašiau. Vietoj to pasiėmiau nespalvotą savo močiutės nuotrauką ir ėmiau ją tapyti. Tepliojau taip, kaip moku. Kiek spalvinių atradimų tuo metu padariau! Supratau, kad lašelis juodos gali užjuodinti visą drobę, o netinkamai sumaišytos spalvos pavirsti į bjaurų purvą. Kai močiutės portretas buvo baigtas, pasikviečiau Danielių įvertinti, o jis pasakė: „Tikėjausi, kad bus blogiau…“

– Iš močiutės neišėjo abstrakcija, todėl ir toliau ėmėte tapyti sunkiausia, ką tik galima įsivaizduoti, – žmones?

– Nuo žmogaus pradėjau todėl, kad nieko apie tapybą neišmaniau. Gal dėl to, kad mokykloje neblogai sekėsi piešti karikatūras. Tik jau paskui, pradėjęs rimčiau gilintis į tapybos žanrus, supratau, kad iki portreto dar reikia priaugti. Ramino, kad kaimyno dailininko komentaras nebuvo pernelyg jau žiaurus.

– Už jo užsikabinęs ir vėl panirote į internetą – ėmėtės savamokslių tapybos studijų?

– Ėmiau eksperimentuoti su spalvomis ir pajutau, kad mažas dažų lašelis gali tapti visu spalvų vandenynu! Tuomet iš interneto sėmiau viską, ką tik radau. Paskaitas, straipsnius, vaizdo įrašus apie tapybos žanrus, technikas. Be galo susidomėjau impresionizmu, atradau savo dievaitį – Claude Monet. Tai užtruko maždaug dvejus metus. Pamažu į paveikslus ėmiau žiūrėti kaip į meno žanrą. Iki tol jie man buvo tik sienų puošmenos. Supratau, kad tapybos priemone gali būti ne vien teptukas, bet ir rankos, mentelė, net skuduras. Dar supratau, kad iš paveikslo turi sklisti jausmas. Man tai atrodė užvis svarbiausia.

Tarpininkai: „Tai nežemiškos būtybės su labai žemiškomis istorijomis ir jausmais. Per jas man lengviau perteikti tai, kuo pats gyvenu, ką jaučiu ar esu patyręs“, – sako paveikslų autorius. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Kai ieškojote paveikslų internete savo namams, kas iš lietuvių tapytojų labiausiai krito į akį?

– Ir mane, ir žmoną labiausiai sužavėjo Arūno Žilio tapyba. Tie jo žmogėnai ištęstomis, plonomis rankomis mus abu pakerėjo. Ilgą laiką ant savo drobių bandžiau visokias technikas, treniravausi – ir peizažus, ir abstrakcijas. Tačiau jutau, kad šitie dalykai manęs nekabina. Supratau, kad noriu matyti savo paveiksle personažą. Tuomet leidausi į dar gilesnes paieškas ir visai netyčia radau internete rusų dailininką skulptorių Romaną Šustrovą. Papjė mašė principu jis lipdė lėles. Vos jas pamatęs, įsimylėjau jų emociją, gerumą. Tuomet parašiau skulptoriui laišką apie save, kad esu savamokslis, kad bandau pradėti tapyti, nors niekada anksčiau to nedariau. Paklausiau, ar galėčiau tapyti jo lėles arba jų fragmentus – sukurti joms savas istorijas. „Žinoma. Kodėl gi ne?“ – labai netikėtai sutiko. Gerai pamenu, kaip išvydęs atsakymą pašokau iki lubų. Tuomet nutapiau pirmąjį savo paveikslą, kurį pavadinau „Pažiūrėk, aš padarysiu, kad sužaliuotų medžiai“.

– Visų savo paveikslų eskizus iš pradžių paruošiate kompiuteriu. Naudojate „Photoshop“, „iPad“ piešimo programas?

– Tikrai taip. Darau kompiuteriu paveikslo kompoziciją. Tas gražus daiktų sustatymas ekrane dar nuo darbo televizijoje laikų man yra labai svarbus.

Visur, kur gyvenime esu save išbandęs, daugiausia priklausiau nuo kitų žmonių – jų nuotaikų, sprendimų. Per akistatą su drobe visada esu pats sau šeimininkas.

– Nutapęs pirmąjį paveikslą, nusiuntėte jį R. Šustrovui. Gavote naudingų patarimų ir pataisymų?

– Jo pastabos iš tiesų buvo labai vertingos. Tik vėliau atsakymų nebesulaukiau, o po kurio laiko spaudoje pamačiau, kad R. Šustrovas mirė nuo koronaviruso. Man tai buvo didelis sukrėtimas.

– Ar tiesa, kad vienas pažįstamas dailininkas jums patarė, jog geriausias būdas mokytis tapyti – perpiešti kitų dailininkų kūrinius?

– Pasinaudojęs jo patarimu nutapiau vieną Arūno Žilio paveikslą. Tiesiog mokomaisiais tikslais, kurio niekam nedemonstruoju, bet jis puošia vieną iš mano kambario sienų. Esu parašęs jam ir laišką (dar prieš susisiekdamas su R. Šustrovu), tiktai Arūnas į jį man nieko neatrašė.

– Ir tuomet nutapėte antrąjį savo paveikslą „Dar sekundė ir įvyks stebuklas“, paskui kitą ir dar kitą. Ar jiems visiems naudojote R. Šustrovo lėlyčių prototipus?

– Tik pirmiesiems. Šiuo metu jau turiu nutapęs septyniolika žmogeliukų – taip vadinu savo paveikslus. Dauguma jų gyvena savo gyvenimus ir kalba apie mane. Tarkim, paveikslo „Malonė“ idėja kilo iš juodų mano gyvenimo tarpsnių – norėjau pavaizduoti išėjimą iš tamsos į šviesą. Jūra, valtis, gili tamsuma ir stovintis žmogeliukas. Turiu pripažinti, kad tie pirmieji mano žmogeliukai dar neturėjo tokio emocinio užtaiso, bet istoriją jiems vis tiek norėjau sukurti – jei ne vaizdu, tai bent pavadinimu. Jis man be galo svarbus, nes parodo žiūrovui, kur žiūrėti, kad patirtų savų asociacijų.

– R. Šustrovą vadinate savo, kaip tapytojo, krikštatėviu?

– Tai kartoju ir jo artimiesiems, su kuriais iki šiol palaikau ryšį. Jo dėka man užaugo sparnai ir aš pradėjau skristi. 2020 m. birželio 13 d. Trakuose surengiau pirmąją savo darbų parodą. Taip ir pavadinau – „Pirmas kartas“. Ji buvo inspiruota draugų, pažįstamų, kurie norėjo tuos mano žmogeliukus pagaliau pamatyti gyvai – ne tik internete. Beje, po parodos sulaukiau netgi lengvų grasinimų (tiksliau, jų sulaukė mano žmona), kodėl aš neparduodu savo paveikslų.

– Ar tada ir supratote, kad jie kažko verti?

– Ir tada, ir per „Neatšauktus atidarymus“ internete, kur žmonės džiaugėsi ir gyrė mano darbus. Norėjo juos pirkti. Esu pardavęs tik kelis pirmuosius savo paveikslus. Laimei, draugai patarė, kad paskui nebus ką vežioti į parodas (juokiasi). Todėl dabar, nutapęs naują paveikslą, su žmonėmis dalijuosi tik jo reprodukcijomis.

– Minėjote, kad tik pradėjęs tapyti pajutote visišką laisvę? Laisvę kam?

– Laisvę būti laisvam viskam. Netapau pagal užsakymus, nors sulaukiu jų nemažai. Darau tik tai, ką noriu. Tapyba man yra kaip nuotykis. Turiu ją su kuo palyginti – su televizija, teatru. Visur, kur gyvenime esu save išbandęs, daugiausia priklausiau nuo kitų žmonių – jų nuotaikų, sprendimų. Per akistatą su drobe visada esu pats sau šeimininkas. Jei jaučiu, kad bloga nuotaika, tiesiog neimu į rankas teptuko. Jei gerai jaučiuosi – tapau iki išnaktų. Smagu, kai nereikia skubėti, kai nespaudžia terminai. Paveikslas gali gimti per mėnesį, gali ir per kelis. Kaip jau sakiau, pradedu nuo eskizo kompiuteryje, o tada viską perkeliu ant drobės ir griebiuosi dažų. Dažnai iš to pirminio sumanymo, kurį turėjau kompiuteryje, mažai kas belieka. Arba detalių, simbolių atsiranda daugiau, nei buvo planuota. Taip pamažu, etapas po etapo, gimsta mano žmogeliukai. Tai nežemiškos būtybės su labai žemiškomis istorijomis ir jausmais. Per juos man lengviau perteikti tai, kuo pats gyvenu, ką jaučiu ar esu patyręs. Kiekviename iš jų yra dalelė manęs – savotiškas gyvenimo potyrių, išgyvenimų ir jausmų archyvas.

D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Smalsu, ar jūsų žmogeliukai žada kada nors atvažiuoti į Kauną?

– Oi, būtų smagu. Kaune turiu daug savo kūrybos gerbėjų, gal dėl to, kad kaunietė poetė Dalia Teišerskytė neseniai mano paveikslų iliustracijomis papuošė savo naują poezijos knygą. „Paskutinių lapų išleistuvės“ – taip vadinasi jos knyga ir vienas iš mano paveikslų. Už jo poetė ir užsikabino. Parašė man laišką. Mes susitikome ir sukirtome delnais. Taip mano nostalgiškas smuikininkas atsidūrė ant gerbiamos poetės knygos viršelio.

– Vienas iš jūsų darbų vadinasi „Prisijaukinusi svajonę“. Kokią svajonę jaukinatės šiuo metu?

– Tapau naują angelą. Jis sėdi kopose prie Baltijos jūros. Noriu išgauti emociją, kuri būdinga daugeliui žmonių, pabaigusių savo atostogas prie jūros. Juos užplūsta tarsi švelniai graudus išsiskyrimo jausmas. Lyg jie paliktų savo angelą sargą toje vietoje saugoti prisiminimų… Šiuo metu, kad ir kur eičiau, ką daryčiau, galvoju vien apie jūrą – tapau ją mintimis, kad pagaliau prisėdęs prie drobės galėčiau išsilieti. Toks tas mano kūrybos procesas – nuo svajonės iki svajonės.

Tik­ro­vės pa­kirp­ti spar­nai

Į Ža­lia­kal­nio šlai­tą įsmu­kęs gy­ve­na­ma­sis mū­ri­nu­kas nuo gat­vės men­kai ma­to­si. Prie­ša­ky – iš pa­žiū­ros kuk­lus na­me­lis, ku­ria­me V. Ei­gir­das sa­vo ran­ko­mis bu­vo įsi­ren­gęs erd­vią stu­di­ją su di­džiu­le į kie­mą žvel­gian­čia te­ra­sa.

„O, jei tik at­si­ras­tų pi­ni­gų... Čia ga­li­ma bū­tų įreng­ti jo ga­le­ri­ją“, – ver­da­ma var­tus į kie­mą tars­te­li L. Ei­gir­dai­tė.

Ta­len­tin­go­jo me­ni­nin­ko se­suo su­pran­ta, kad tai – vei­kiau mig­lo­ta sva­jo­nė, nei rea­lių kon­tū­rų tu­rin­ti vil­tis. Mu­zie­ji­nin­kės at­ly­gi­ni­mas spar­nų to­kioms sva­jo­nėms ne­su­tei­kia, ti­kė­tis ki­tų pa­ra­mos nai­vu. Juo­lab kad net ir šią stu­di­ją pa­vel­dė­jęs dai­li­nin­ko sū­nus Vy­dū­nas pa­sa­kė ka­te­go­riš­ką ne.

V. Ei­gir­dui gy­vam esant ne­sti­go nei ger­bė­jų, nei drau­gų. Nuo­šir­džiau­si neap­lei­do jo ir pa­sku­ti­niai­siais gy­ve­ni­mo me­tais, kai me­ni­nin­ką už­val­dė dep­re­si­ja. O kai ku­rie pikt­nau­džia­vo jo be­jė­giš­ku­mu, iš­vi­lio­da­mi pa­veiks­lų. V. Ei­gir­das iš ne­vil­ties gniauž­tų ban­dė va­duo­tis al­ko­ho­liu, o vis trūks­ta­mų pi­ni­gų pra­si­ma­ny­da­vo į kai­rę ir de­ši­nę da­li­ja­mais dar­bais. Dėl už­dar­bio dai­li­nin­kas kar­tais leis­da­vo­si į komp­ro­mi­sus su są­ži­ne – nu­si­ženg­da­vo sa­vo aukš­tiems kū­ry­bos prin­ci­pams ir ta­py­da­vo ko­mer­ci­nius, sa­lo­ni­nius dar­bus.

„Ma­ty­da­vau, kaip tai vie­nas, tai ki­tas lan­ky­to­jas po pa­žas­ti­mi ką nors iš­si­ne­ša, – skau­džius pri­si­mi­ni­mus at­ve­ria dai­li­nin­ko se­suo, gy­ve­nu­si ta­me pa­čia­me kie­me esan­čiuo­se tė­vų na­muo­se. – Ko­dėl aš sto­vė­jau ir žiū­rė­jau? O ką ga­lė­jau pa­da­ry­ti – tai juk jo dar­bai.“

Na, o tuos, ku­rie neiš­si­vaikš­čio­jo ir ku­riuos pa­vy­ko su­rink­ti po jo mir­ties, L. Ei­gir­dai­tė sau­go su mei­le. Itin pa­gar­biai – ant ta­py­to­jo mėg­to mol­ber­to – pa­dė­tas vie­nas ži­no­miau­sių V. Ei­gir­do kū­ri­nių „Nu­žen­gian­tis“.

Vie­nos iš tri­jų „Ko­ri­dų“ (šia te­ma ta­py­to­jas bu­vo su­kū­ręs tris pa­veiks­lus – 2002, 2006 ir 2007 m.) ka­bo tik da­lis. „Tai dip­ti­kas, ant­ro­ji jo da­lis yra din­gu­si“, – L. Ei­gir­dai­tės bal­se skam­ba ir ap­gai­les­ta­vi­mas, ir kar­tė­lis.

Savivertė: kai kas jį vadino pasikėlusiu, tačiau pats V. Eigirdas – aukštai pakelta galva, išdidžiu žvilgsniu, kiek ironiška šypsenėle – pabrėždavo esąs tiesiog profesionalas.

Van­de­niu ne­per­lie­ja­mi

Įžen­gus į na­mus api­ma keis­tas jaus­mas – tar­si juo­se gy­ven­tų ne tik L. Ei­gir­dai­tė su sa­vo duk­ra Alek­sand­ra. Se­no­vi­niai bu­fe­tu­kai, ku­riuo­se pre­ci­ziš­ka tvar­ka – vie­no­du at­stu­mu ir vie­no­dai at­suk­to­mis ąse­lė­mis – iš­dė­lio­ti ka­vos ser­vi­zai, so­vie­ti­nių lai­kų bal­dai, vil­no­niai ki­li­mai me­na ne tik Lo­re­tos ir Vy­tau­to tė­vus, bet ir se­ne­lius. O pa­veiks­lais ant sie­nų – per ma­sy­viais ir per niū­riais tai ne­di­de­lei erd­vei – tar­si al­suo­ja V. Ei­gir­das.

„Šia­me kam­ba­ry­je mes ma­ži, mo­čiu­tė­lės pri­žiū­ri­mi, ro­po­jo­me, su lė­lė­mis žai­dė­me, o va į ši­tuos kam­pus mus, jau au­ges­nius, tė­vas sta­ty­da­vo už įvai­rius pra­si­žen­gi­mus, už di­des­nius dar ir klup­dy­da­vo. Tik vi­sa tai mums kė­lė juo­ką“, – ir šian­dien šel­miš­kai šyp­so­si Lo­re­ta.

Pa­sa­ko­ja, kad tarp jų su Vy­tau­tu – dve­jų me­tų skir­tu­mas, tad au­go van­de­niu ne­per­lie­ja­mi. „Bu­vo­me ne bro­lis ir se­suo – bu­vo­me drau­gai. To men­ko me­tų skir­tu­mo nie­ka­da ne­si­jau­tė, nei vai­kys­tė­je, nei suau­gus. Gal vie­nu me­tu paaug­lys­tė­je, kai la­bai rū­pė­jo tu­rė­ti sa­vo drau­gų. Ir dar tais me­tais, kai jis bu­vo ne­sėk­min­gai ve­dęs“, – ban­do re­vi­zuo­ti praei­tį Lo­re­ta.

Grįžtu vakarais ir vis atrodo, kad jį namie rasiu. Tiek daug ko norėčiau jo paklausti, deja...

Ži­no­ma, bu­vo ir įpras­tų bro­liams ir se­se­rims mū­šių. „O, Dan­gau, kaip pliek­da­vo­mės, – ki­ke­na pri­si­min­da­ma žo­džių mū­šius, ku­riuo­se bro­lis Lor­kai-mor­kai ne­leis­da­vo lai­mė­ti. – Jis bu­vo za­va­di­la, vis­ko pri­gal­vo­da­vo. Mes ne­tgi sa­vą kal­bą tu­rė­jo­me, kad suau­gu­sie­ji mū­sų ne­sup­ras­tų.“

Aug­da­mi abu dar la­biau suar­tė­jo. Lo­re­ta tu­rė­jo pro­gų pa­si­di­džiuo­ti sa­vo bro­liu. „Mū­sų vai­kys­tė­je bu­vo po­pu­lia­rūs to­kie at­mi­ni­mų są­siu­vi­niai: „Ra­šy­kit, drau­gės ir drau­gai, o aš at­min­siu jus il­gai, tik ne­ra­šy­kit pa­slap­čių ir at­mi­ni­mų tų pa­čių“, – juo­kia­si Lo­re­ta, pri­si­min­da­ma to me­to ei­lių „gy­lį“. – Tai va, ta­me al­bu­mė­ly­je man pir­mą įra­šą pa­da­rė bro­lis ir la­bai gra­žiai nu­pie­šė. Ta­da jau vi­si kla­sė­je man pir­mai steng­da­vo­si įgrūs­ti sa­vo at­mi­ni­mų są­siu­vi­nius, nes ži­no­jo, kad aš pa­ra­šy­siu, o ma­no bro­lis la­bai gra­žiai nu­pieš.“

Gar­sė­jo kaip sti­lei­va

„Vi­sos no­rė­jo drau­gau­ti su ma­ni­mi ne to­dėl, kad aš joms bu­vau įdo­mi, o dėl to, kad tu­rė­jau bro­lį, – pri­pa­žįs­ta L. Ei­gir­dai­tė jau vė­les­nių me­tų tik­ro­vę, kai jos drau­gėms la­biau rū­pė­jo Vy­tau­tas ir jo drau­gai.

Tais lai­kais, kai iš­si­skir­ti iš­vaiz­da bu­vo ne tuš­ty­bė, bet vi­di­nės lais­vės dek­la­ra­ci­ja, V. Ei­gir­das iš­ties iš­si­sky­rė iš ki­tų.

„Bu­vo to­kia tra­di­ci­ja sek­ma­die­niais pe­rei­ti Lais­vę, pa­skui „Pa­sa­kė­lė­je“ iš­ger­ti ka­vos. Bū­da­vo, ei­na mer­gi­nos po dvi, tris, o aš – su bro­liu ir dar ke­liais jo įspū­din­gos iš­vaiz­dos drau­gais. Ma­no bro­lį va­di­no Dai­le“, – pa­sa­ko­ja apie Vy­tau­tą, nuo jau­nys­tės gar­sė­ju­sį po­mė­giu gra­žiems dra­bu­žiams ir ba­tams.

Loreta mano, kad tai – ir mamos nuopelnas. „Nuo mažens ji mus vesdavosi į vaikiškų drabužių siuvimo ateljė priešais „Laumę“ – mums specialiai siūdavo drabužius. Mama daug dėmesio skyrė išvaizdai. Iš čia tur­būt ir tas bro­lio sti­lin­gu­mas“, – spė­ja L. Ei­gir­dai­tė, iki šiol sau­gan­ti bro­lio mėg­tą kaš­my­ri­nį „Pier­re Car­din“ pal­tą.

Po bro­lio mir­ties Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je su­ren­gu­si pa­ro­dą „Vy­tau­tas Ei­gir­das (1957–2012). Ta­py­ba“, drau­ge su V. Ei­gir­do kū­ry­ba L. Ei­gir­dai­tė eks­po­na­vo ir jo as­me­ni­nius daik­tus.

„Nu­si­žiū­rė­jau Aliu­tės Me­čys pa­ro­do­je, ko­dėl gi ir man taip ne­pa­da­rius? At­ro­dė, kad tie daik­tai la­bai daug pa­sa­ko apie ma­no bro­lį, – pa­sa­ko­ja apie tuo­met dai­lės ap­lin­kos žmo­nių anaip­tol ne­su­ža­vė­ju­sią idė­ją, ta­čiau dėl to ne­su­ku­si gal­vos. – Et, vi­siems neį­tik­si. Aš pa­siel­giau taip, kaip man at­ro­dė ge­riau.

Artimi: vos dvejų metų amžiaus skirtumo nei Loreta, nei Vytautas niekada nejautė. Juodu per visą gyvenimą išsaugojo itin stiprius ryšius.

Vaikš­čio­jo pei­lio aš­me­ni­mis

„Grįž­tu va­ka­rais ir vis at­ro­do, kad jį na­mie ra­siu. Tiek daug ko no­rė­čiau jo pa­klaus­ti, de­ja.. – nu­ty­la Lo­re­ta ir pri­si­pa­žįs­ta, kad lai­kas ne­nu­mal­ši­no ne­tek­ties skaus­mo. – Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad kas va­ka­rą ver­ki ir kas­dien kal­bi apie jį.“

L. Ei­gir­dai­tė dau­gy­bę kar­tų yra sa­vęs klau­su­si, kas pa­stū­mė­jo bro­lį į tą be­vil­tiš­ką juo­du­mą. At­sa­ky­mą nu­jau­tė. Vis­kas pra­si­dė­jo 2007-ai­siais, kai mi­nint V. Ei­gir­do 50-me­tį Na­cio­na­li­nio M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ri­ja ne­pa­no­ro su­teik­ti erd­vės jo kū­ri­nių pa­ro­dai.

„Jam svar­biau­sia bu­vo ta­py­ba ir jo dar­bų eks­po­zi­ci­ja – pa­ro­dos. Jam bu­vo toks smū­gis, kai jo gim­ta­sis mies­tas – tai vi­sa­da su di­džiau­sia pa­gar­ba pa­brėž­da­vo – jam ne­su­tei­kė ga­li­my­bės 50-me­čio pro­ga su­reng­ti pa­ro­dos Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je. Jis bu­vo pa­si­ruo­šęs už­pil­dy­ti dar­bais vi­sas pir­mo­jo aukš­to erd­ves...

„Aš iš­mal­dos ne­pra­šy­siu!“ – iš­di­džiai at­sa­ky­da­vo se­sers ra­gi­na­mas nuei­ti ir dar kar­tą pa­si­kal­bė­ti. Tas at­stū­mi­mas be ga­lo su­žei­dė ir taip įjaut­rin­tą me­ni­nin­ko są­mo­nę. Juk jo dar­bai ra­do vie­tos gar­sio­se dai­lės ga­le­ri­jo­se Mask­vo­je, Var­šu­vo­je, Ham­bur­ge, Ko­pen­ha­go­je, Mont­vi­ly­je, o Kau­ne, jo gim­ta­ja­me mies­te, ne­bu­vo rei­ka­lin­gi.

Ne­pa­kė­lė gy­ve­ni­mo

Be­vil­tiš­ku­mas vis gi­liau ran­gė­si į ta­py­to­jo sie­lą, ban­dy­mai ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą te­bu­vo šiau­das.

„Iki tol tai bū­da­vo tie­siog bo­he­miš­ki pa­si­sė­dė­ji­mai prie al­ko­ho­lio. Bū­da­vo, ta­po, ta­po, ta­po, už­bai­gia pa­veiks­lą – at­si­pa­lai­duo­ja. Tik nie­ka­da neim­da­vo tep­tu­ko į ran­kas pa­gi­rin­gas ar juo la­biau – iš­gė­ręs. Tai bu­vo šven­tas rei­ka­las. Neat­sis­te­bė­jau, kaip taip su­ge­bė­jo: ir pa­leis­ti va­džias, ir su­siim­ti – sun­ku su­vok­ti“, – Lo­re­ta pri­pa­žįs­ta, kad vė­liau kū­ry­bos lai­ko­tar­piai vis trum­pė­jo, o dep­re­si­jos – il­gė­jo.

„Kaip pa­dė­ti žmo­gui, ku­ris ne­priė­mė tos pa­gal­bos? – re­to­riš­kai klau­sia L. Ei­gir­dai­tė ir pri­si­me­na tuos koš­ma­riš­kus me­tus, kai jos aky­se bro­lio gy­ve­ni­mas ri­to­si į nuo­kal­nę. – Jis nie­ko su sa­vi­mi ne­be­ga­lė­jo pa­da­ry­ti. Bu­vo tiek nu­si­vy­lęs, tiek įskau­din­tas, kad nie­kas ne­be­rū­pė­jo. „Man vie­no­dai“, – at­sa­ky­da­vo ko ne­pak­laus­tas. Pir­ma­die­niais atei­da­vau su­tvar­ky­ti jo stu­di­jos. Kar­tą sė­džiu už­si­mer­ku­si, o jis klau­sia: „Ko taip sė­di? At­ro­dai kaip gra­be.“ Taip pra­trū­kau ta­da! Ne­ga­liu žiū­rė­ti, ką tu pa­da­rei su sa­vo gy­ve­ni­mu, su sa­vo kū­ry­ba: tep­tu­kai ne­nau­do­ja­mi, da­žai už­džiū­vę, mol­ber­tas dy­kas sto­vi, sie­nos pli­kos be dar­bų...“

Iš dva­si­nės duo­bės V. Ei­gir­das ne­beiš­li­po. Pra­na­šiš­ka ta­po jo ka­dai­se, dar stu­di­jų me­tais, iš Hen­ri Per­ruc­chot kny­gos apie XIX a. dai­li­nin­kus įstri­gu­si min­tis: „Gy­ve­ni­mas – bai­sus da­ly­kas.“ Jo dai­li­nin­kas ne­pa­kė­lė.

Įspūdis: drobė „Nužengiantis“, kurioje kompozicija perteikiama per faktūrą ir šešėlių žaismą, primena skulptūrinį bareljefą. 1989 m.

Vie­ni­šiaus da­lia

Ko­kių dar­bų mums pa­li­ko V. Ei­gir­das? Pa­veiks­lais jis ban­dė dek­la­ruo­ti sa­vo su­si­kur­tą tik­ro­vę. Pa­sak dai­lė­ty­ri­nin­ko Gin­ta­ro Kuš­lio, ei­gir­diš­kas me­no kū­ri­nys pre­ten­duo­ja ap­rėp­ti vis­ką, at­spin­dė­ti kos­mo­są. Be di­des­nių dva­sios pa­stan­gų jų nei su­pras­ti, nei juo­lab su­kur­ti neį­ma­no­ma. Pa­ni­ręs į Šven­to­jo Raš­to stu­di­jas, ėmė kur­ti bib­li­nė­mis te­mo­mis, dar­buo­se at­si­ra­do apo­ka­lip­ti­nių vaiz­dų ir pra­na­šiš­kų mo­ty­vų. Ta­čiau nė viename sa­vo kū­ry­bos eta­pe dai­li­nin­kas ne­lei­do sau at­si­pa­lai­duo­ti. Kaip, pri­sta­ty­da­mas V. Ei­gir­do dar­bų ka­ta­lo­gą, pa­ste­bė­jo me­no­ty­ri­nin­kas Ig­nas Ka­za­ke­vi­čius, me­ni­nin­kas są­mo­nin­gai sie­kė nu­krau­juo­ti emo­ci­jo­mis, o su­rink­tus ma­te­ri­jos kre­šu­lius pa­vers­ti spal­va ir for­ma.

„Ly­giai du mė­ne­sius jis bu­vo iš­tik­tas ko­mos. Nuo bir­že­lio iki rugp­jū­čio. Jei ne ku­ni­gas Kęs­tu­tis Ru­ge­vi­čius, ne­ži­nau, kaip bū­čiau iš­si­kaps­čiu­si po jo ne­tek­ties. Jei man taip skau­dė­jo, tai kaip tu­rė­jo skau­dė­ti jam?! – Lo­re­ta sa­ko po bro­lio mir­ties la­biau pra­dė­ju­si su­pras­ti tą jo juo­dą be­vil­tiš­ku­mą. – Tik nie­ko ne­be­pa­kei­si. Kai žmo­gus gy­vas – vie­na is­to­ri­ja, o kai jo ne­bė­ra – ki­ta.“ Iš­ties – kaip šian­dien įpras­min­ti V. Ei­gir­do is­to­ri­ją? „Kaip?“ – klau­si­mu į klau­si­mą at­sa­ko jo se­suo L. Ei­gir­dai­tė, ne­ma­žos jo kū­ry­bos da­lies sau­go­to­ja. Ar į Lie­tu­vos ta­py­bos is­to­ri­ją įė­jęs var­das iš­liks tiek, kiek jį sau­gos ar­ti­mų­jų at­mi­ni­mas? O gal ne­pri­si­tai­kan­čio­jo mi­tą sa­vo gy­ve­ni­mu su­kū­ręs me­ni­nin­kas ir po mir­ties liks vie­ni­šas.