Jame nuotoliu dalyvavo ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Renginyje kalbėta apie pasiruošimą svarbiausiam žiemos sporto renginiui, vyko atskirų darbo grupių posėdžiai, rašo LTOK.lt.

„Kadangi viena iš posėdžio dienų sutapo su LTOK Generalinės asamblėjos eiline sesija, šį kartą prisijungiau virtualiai. Nors visų akys šiuo metu krypsta į vasarą vyksiančias Paryžiaus olimpines žaidynes, reikia nepamiršti, kad iki žiemos sporto šventės laiko taip pat mažėja. Pasiruošimo darbų dar yra tikrai nemažai, tačiau neabejojame, kad Italija bus pasiruošusi“, – sakė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) narė D. Gudzinevičiūtė.

Kadangi žaidynėse didžiąja dalimi bus naudojamos jau egzistuojančios arba statomos laikinos arenos, komisijos nariai turėjo galimybę apžiūrėti kai kurias varžybų bazes, pavyzdžiui, kalnų slidinėjimo ir snieglenčių sporto bei kerlingo.

„Kiekvienose žaidynėse vis stipriau atsižvelgiama į tvarumą, tai numato TOK strateginis dokumentas „Darbotvarkė 2020“. Todėl stengiamasi kiek įmanoma naudotis jau esančiomis arenomis, jas patobulinant ar atnaujinant. Taip pat statoma laikina infrastruktūra, kuri gali būti išmontuota“, – pasakojo D. Gudzinevičiūtė.

Posėdyje taip pat pasidžiaugta, kad žaidynių ledo ritulio varžybose dalyvaus geriausi pasaulio sportininkai – vasario pradžioje tarp TOK, Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) ir NHL žaidėjų asociacijos buvo pasiektas susitarimas, leisiantis jiems atstovauti savo šaliai žiemos olimpinėse žaidynėse. Šis susitarimas galios ir 2030 metų žaidynėse. Paskutinį kartą NHL ledo ritulininkai žiemos žaidynėse turėjo galimybę dalyvauti 2014-aisiais.

Kortinoje komisijos nariai aplankė vietą, kur bus įrengtas olimpinis kaimelis, bei Eugenio Monti slydimo centrą, kur 1956-aisiais vyko žiemos olimpinių žaidynių varžybos. Čia planuojama įrengti trasą, kurioje vyktų bobslėjaus, skeletono ir rogučių sporto varžybos. Vis dėlto, koordinacinės komisijos nariai dar kartą išreiškė susirūpinimą ir kėlė klausimą, ar trasą pavyks įrengti laiku. Jie pabrėžė, kad būtina paruošti atsarginį planą.

D. Gudzinevičiūtė – ne tik koordinacinės komisijos narė. Ji taip pat vadovauja darbo grupei, atsakingai už Olimpinės šeimos – olimpinio judėjimo lyderių, tarp jų TOK prezidentas, TOK nariai, Tarptautinių federacijų ir nacionalinių olimpinių komitetų vadovai, TOK partnerių vadovai ir kt. – transporto, apgyvendinimo ir kitos infrastruktūros koordinavimą.

„Atstumai tarp varžybų bazių bus labai dideli. Tai aktualu ne tik nacionaliniams olimpiniams komitetams, misijos vadovams, bet ir Olimpinės šeimos nariams, kurie planuoja aktyviai palaikyti sportininkus. Todėl planavimo procesas užima nemažai laiko“, – pasakojo D. Gudzinevičiūtė.

Komisijos posėdyje taip pat dalyvavo visų žiemos sporto Tarptautinių federacijų vadovai, kai kurių nacionalinių olimpinių komitetų atstovai.

Milano-Kortinos žiemos olimpinės žaidynės vyks 2026 m. vasario 6-22 dienomis.

Iškilminga ceremonija pažymėta korėjiečių kultūros motyvais, šios šalies muzikos žvaigždžių pasirodymais bei tradiciniu sportininkų paradu, skelbia Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK).

„Jaunimo olimpinių žaidynių tikslas – ne tik varžybos, rezultatai ir medaliai. Organizatoriai siekia, kad jaunieji atletai pajaustų olimpinę dvasią, dar stipriau įsigilintų į olimpines vertybes, gautų įkvėpimo tęsti savo kelią olimpiniame judėjime.

Todėl atidarymo ceremonija labai primena renginį, vykstantį olimpinėse žaidynėse. Tarp sportininkų sukuriamas bendrumo jausmas, įvairių šalių, įvairių sporto šakų atstovai kartu gyvena olimpiniame kaimelyje, dalyvauja švietimo veiklose, bendrauja ir mokosi apie skirtingas kultūras“, – sakė olimpinė čempionė, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

Ketvirtųjų jaunimo žiemos olimpinių žaidynių atidarymas vienu metu vyko dvejose vietose: „Gangneung Oval“ greitojo čiuožimo arenoje bei Pjongčango kupole. Gangningo arenoje prieš 6 metus vyko olimpinės greitojo čiuožimo varžybos.

Netoliese esančioje Gangningo ledo arenoje jau šeštadienį pasirodymą pradės jaunieji čiuožėjai trumpuoju taku, tarp kurių – ir lietuvė Valentina Levickytė.

Atidarymo ceremonijos dalyviai bei žiūrovai per meninius pasirydymus buvo supažindinti su turtinga Pietų Korėjos kultūra, pasirodymus surengė visame pasaulyje populiarios K-pop muzikos žvaigždės.

Ceremonijos akcentas – tradicinis visų žaidynėse dalyvaujančių valstybių vėliavų paradas. Kaip ir olimpinėse žaidynėse, jaunimui skirtame renginyje kiekvienos šalies vėliavą nešė sportininkas ir sportininkė.

Lietuvos trispalvė buvo patikėta biatlonininkui Danieliui Buchovskiui ir akrobatinio slidinėjimo atstovei Ugnei Paulavičiūtei.

„Kai sužinojau, kad nešiu Lietuvos vėliava atidarymo ceremonijoje, iš pradžių net nepatikėjau. Nešti Lietuvos vėliava man yra didele garbė. Ar jaudinuosi? Nelabai, taip yra šiek tiek baimės, bet aš labiau džiaugiuosi ir nekantrauju negu jaudinuosi“, – sakė U. Paulavičiūtė.

Ji savo pasirodymą pradės sausio 24 d., startuodama „Slopestyle“ rungtyje. Tuo tarpu D. Buchovskio pirmasis startas laukia jau šį šeštadienį. Biatlonininkas varžysis 12,5 km individualiose lenktynėse.

„Šios žaidynės buvo mano tikslas, dėl kurio dirbau ne vienerius metu. Man labai svarbu čia sudalyvauti. Kai sužinojau, kad man patikėta nešti vėliavą – neslėpsiu, buvo labai netikėta, pajaučiau labai stiprias emocijas. Man didžiulė garbė“, – sakė D. Buchovskis. Sportininkas pernai dalyvavo Italijoje vykusiame Europos jaunimo olimpiniame festivalyje.

Iš viso į žaidynes atvyko 13 Lietuvos sportininkų, kurie varžysis 5 sporto šakų disciplinose. Gangvono provincijoje prasidėjusiame didžiausiame jaunimui skirtame žiemos sporto renginyje iš viso dalyvauja beveik 2 tūkst. geriausių pasaulio jaunųjų sportininkų.

Lietuviai dalyvaus kalnų slidinėjimo, biatlono, lygumų slidinėjimo, greitojo čiuožimo trumpuoju taku ir, pirmą kartą, akrobatinio slidinėjimo varžybose. Iš viso kartu su Lietuvos rinktine išvyko 7 treneriai, du misijos vadovai bei atstovė spaudai.

Aukščiausios klasės žiemos sporto infrastruktūra, kurioje varžysis jaunieji sportininkai – 2018 m. Pjongčango žiemos olimpinių žaidynių palikimas. Būtent čia prieš šešerius metus rungėsi olimpiečiai.

Beveik visi Lietuvos sportininkai įsikūrė pagrindiniame sportininkų kaimelyje Gangninge. Čia apsigyveno 1700 jaunųjų atletų. Kalnų slidinėjimo atstovas Luca Poberai kartu su treneriu įsikurs Džongsone.

Jaunimo žiemos olimpinės žaidynės vyksta sausio 19 – vasario 1 dienomis.

Renginyje dalyvavo atkūrimo darbo grupės nariai, Jo Ekscelencija prezidentas Valdas Adamkus, olimpinė čempionė, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, pirmasis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas.

1988 metų gruodžio 11 dieną 477 patriotiškai nusiteikę Lietuvos sporto, meno, mokslo bendruomenių atstovai trispalvės fone paskelbė atkuriantys Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. LTOK tuomet tapo pirmąja mūsų šalies organizacija, atsiskyrusia nuo Sovietų Sąjungos.

„Net paskelbus apie atkūrimą prieš akis dar buvo likęs ilgas kelias: atkurti pačią organizaciją, judėjimą, atstovauti Lietuvai. Nėra abejonių, kad per 35 metus Lietuvos vardas garsiai skambėjo visame pasaulyje. Džiaugiuosi ir gerbiu visus tuos, kurie prie šio judėjimo plėtros prisidėjo. Manau, tai yra vienas stipriausių paminklų nepriklausomos Lietuvos gyvenime“, – susirinkusiems istorinės LTOK atkūrimo darbo grupės nariams kalbėjo V. Adamkus.

Jo Ekscelencijos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimus perdavė patarėjas Paulius Baltokas. Jis atkūrimo grupės pirmininkui A. Poviliūnui įteikė istorinę Lietuvos vėliavą su šalies prezidento autografu.

„Prezidentas išlydi olimpinę delegaciją linkėdamas sėkmės, ragindamas nepasiduoti ir drąsiai bei, svarbiausia, garbingai atstovauti Lietuvai. Išlydėdamas įteikia dovaną – trispalvę, kad ji oriai plazdėtų ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio.

Su LTOK bendraujame tiek aukšto meistriškumo, tiek labai svarbiu mažųjų fizinio aktyvumo klausimais. Tai irgi yra misija, be kurios neįsivaizduojamas LTOK. Organizacija, kuri prasidėjo kaip pirmas žingsnis nepriklausomos Lietuvos atkūrimui ir kuri vis dar yra tvirtas ramstis“, – sakė P. Baltokas.

Per 35 metus mūsų šalies sportininkai dalyvavo septyniolikoje žiemos ir vasaros olimpinių žaidynių, kur Lietuvai iškovojo 26 medalius.

„Džiaugiuosi, kad šiandien turime galimybę padėkoti tiems ryžtingiems žmonėms, prieš 35 metus priėmusiems šį drąsų sprendimą ir pagerbti tuos, kurių nebėra tarp mūsų. Kiekvienam sportininkui be galo svarbu atstovauti savo šaliai, ginti jos garbę. Pati kaip buvusi sportininkė puikiai pamenu jausmą, kai pagaliau gavome šią galimybę“, – sakė 2000 metais Sidnėjuje olimpinį auksą iškovojusi D. Gudzinevičiūtė.

LTOK vadovė svečiams įteikė specialiai šiai progai pagamintus Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, LTOK atkūrimo darbo grupės nario Kazimiero Motiekos vardo medalius.

LTOK 35-metis jo pirmajam prezidentui Artūrui Poviliūnui, ko gero, svarbesnis nei asmeninės sukaktys. Tai jam kadaise sukrito likimo kaladėlės iš sporto funkcionieriaus tapti vienu svarbiausių jaunos šalies sporto veidų, tampyti už ūsų Sovietų Sąjungos bosus, belstis į Tarptautinio olimpinio komiteto duris ir langus.

Kviečiame skaityti interviu su A. Poviliūnu.

– Kas davė pirmą impulsą Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo sąjūdžiui?

– Prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bangai, nuo jos neatsiliko ir sporto žmonės. Olimpinio medalininko Arvydo Juozaičio redaguotose „Sąjūdžio žiniose“ pasirodė nedidelė žinutė apie galimybę atkurti Lietuvos olimpinį komitetą. Paskui žurnalistė Roma Griniūtė-Grinbergienė „Sporto“ laikraštyje išspausdino įdomų straipsnį „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“ Kilo didžiulis furoras, redakcija sulaukė daugiau nei šimto tūkstančių žmonių parašų, raginančių atkurti Lietuvos olimpinį komitetą. Juk ne šie laikai, kai pasirašyti galima elektroniniu būdu – visi į „Sporto“ redakciją Gedimino prospekte siuntė popierinius laiškus – ištisus maišus. Į tą visuomenėje kilusį šurmulį negalėjo nereaguoti ir valdininkai – Valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas, kurio pirmininko pirmuoju pavaduotoju tuomet buvau. Komiteto kolegija nusprendė sukurti darbo grupę Olimpiniam komitetui atkurti. Buvau paskirtas jos pirmininku, į komandą galėjau rinktis ne tik sporto, bet ir meno, mokslo, kultūros žmones, kuriuos vienijo Sąjūdžio ir olimpinė dvasia.

Dirbome, telkėmės, bet buvo daug perturbacijų, nes laikai – įdomūs. Pirmieji olimpinį komitetą atkūrė latviai, tačiau pavadino jį laikinuoju – pabijojo elgtis radikaliau. Važiavome jų pasveikinti, dusyk Seulo olimpinis čempionas Gintautas Umaras moka latviškai, tad jis ir kalbėjo nuo mūsų delegacijos.

– Kaip jums šiandien atrodo, kodėl sporto žmonės taip greitai susitelkė?

– Neteisingai sakoma, kad sportas – ne politika. Sportas yra didžiausia politika. Taip bus, kol olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose apdovanojant nugalėtojus kils valstybių vėliavos ir bus giedami himnai. Juk visi nori būti aukštumoje. Nors prieš 35 metus ir anksčiau varžybose dalyvaudavome tik kaip Sovietų Sąjungos rinktinės nariai, visi matėme, kad tai lietuviai startuoja. Kas, kad kovoja ne su sava vėliava, žinojome, kad jie – mūsų. Tautinę dvasią jau buvo pažadinęs Sąjūdis.

1988-aisiais Seule Lietuvos sportininkai pasirodė nepaprastai gerai. Disko metikas Romas Ubartas, bėgikė Laimutė Baikauskaitė laimėjo sidabrą, dviratininkė Laima Zilporytė – bronzą, Arvydas Janonis ir Arminas Narbekovas tapo čempionais su futbolo rinktine, Valdemaras Novickis iškovojo auksą su rankinio, krepšininkė Vitalija Tuomaitė su komanda pelnė bronzą, net keturi krepšininkai – Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius ir Šarūnas Marčiulionis – ne šiaip ant suolo sėdėjo, o buvo pagrindiniai SSSR rinktinės aukso kalviai, Gintautas Umaras tapo dusyk olimpiniu čempionu. Tad natūraliai visiems kilo mintis, kodėl mes negalime toliau žingsniuoti su savo vėliava. Jau turėjome patvirtintą himną – „Tautišką giesmę“, savo trispalvę, tad emocijų pagauti ir užsukome šį reikalą. Seulo olimpiečių pagerbimas vyko sausakimšuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose – ten pat, kur anksčiau surengtas Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas.

Tuometis „Žalgirio“ draugijos pirmininkas, LTOK atkūrimo darbo grupės narys Vytas Nėnius surinko parašus iš visų partijos ir vyriausybės vadovų – kaip vadindavome, politbiuro narių. Už teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse su savo vėliava pasirašė visi, tiesa, paskui svarbiu momentu dėjo į kojas (šypteli). Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas Olimpiniam komitetui įkurti buvo numatytas gruodžio 11 dieną, bet prieš tai su kitų respublikų sporto vadovais buvome iškviesti į išplėstinį SSRS olimpinio komiteto plenumą Maskvoje.

Važiuoti ten turėjo Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis ir legendinis krepšininkas Stanislovas Stonkus. Motiekaitis vykti negalėjo, tad pasiuntė mane, savo pavaduotoją. Pagrindinis plenumo tikslas buvo pasmerkti latvių akibrokštą – jų atkurtą komitetą, nors ir laikinąjį.

„Kas ir būtų, jei, pavyzdžiui, atskiros Kanados provincijos sugalvotų savarankiškai dalyvauti žaidynėse?“ – grūmojo iš tribūnos. Teoriškai tą leido Sovietų Sąjungos konstitucija, bet latviai ir toliau buvo smerkiami, kaltinami separatizmu, didžiosios valstybės olimpinio sąjūdžio žlugdymu. Latvijos laikinojo olimpinio komiteto vadovai į salę įleisti nebuvo, nes jie – tiesiog visuomenininkai, o aš, kadangi buvau ne tik Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės vadovas, bet ir funkcionierius, patekau. Atsisėdau pirmoje eilėje priešais Sąjungos sporto komiteto pirmininką Maratą Gramovą ir komunistų partijos propagandos ir agitacijos sektoriaus vedėją Aleksandrą Gončiarovą. Pasiprašęs žodžio pasakiau, kad pritariu Latvijos olimpinio komiteto atkūrimui, pridūriau, kad tą patį rengiamės padaryti ir mes – atvežiau jiems kvietimą į gruodžio 11-osios suvažiavimą, kuriame turėjome spręsti dėl Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo. Ir tą kvietimą padėjau ant stalo.

– Koks įžūlumas!

– (juokiasi) Buvau jaunas, dabar gal taip nepasielgčiau?.. Gramovas sumišo, o Gončiarovas ėmė griaudėti: „Partinį bilietą – ant stalo! Padorioje draugijoje tokiems separatistams – ne vieta!“ Pasigirdo audringi plojimai. Pagalvojau: dabar gali mane susemti. Viskas baigėsi laimingai, nors žinojau, kad jau skambinama į Lietuvą ir pasakojama apie mano poelgį. Paskui, kai ir kitos respublikos atsiskyrė, tuos pačius žmones, kurie tada Maskvoje iš manęs tyčiojosi, maišė su žemėmis, sutikau ne vienose olimpinėse žaidynėse jau kaip atskirų valstybių sporto vadovus…

Buvo visokių svarstymų, diskusijų, kaip elgtis toliau, bet gruodžio 11-ąją, kaip ir planuota, tuomečiuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno suvažiavimas įvyko. Susirinko apie 500 delegatų. Paskutinę akimirką buvo perspausdinamos akreditacijos, nes bijodami, kad mus, norinčius įkurti Lietuvos olimpinį komitetą, užtrumpins, jį pervadinome pagal 1924-aisiais veikusią Lietuvos sporto lygą, kuri į Paryžiaus žaidynes išsiuntė šalies futbolininkus ir dviratininkus. Renginys vadinosi „Suvažiavimas Lietuvos olimpinei lygai įkurti“. Patartas teisininko Kazimiero Motiekos, vėliau tapusio mano pavaduotoju, pagrindiniame pranešime būsimąjį Lietuvos olimpinį komitetą įvardijau abstrakčiai – „olimpine organizacija“, kurią atkurti mes turime teisę. Išėjęs į tribūną K.Motieka kreipėsi į susirinkusius: „Jaunime! Kokios dar abejonės? Mes privalome šiandien ir visiems laikams įkurti Lietuvos olimpinį komitetą!“ Tuo metu suvažiavimą praktiškai buvo galima baigti: apimti euforijos visi stojosi, šaukė – „Lietuva“, „Olimpinis komitetas“. Aš buvau išrinktas jo prezidentu. Tą patį gruodį mūsų delegacija išskrido į Australiją – Adelaidėje vykusias trečiąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes.

– Norint patekti į olimpines žaidynes, įsteigti komitetą maža. Kelias į tarptautinį pripažinimą – irgi ne pats lygiausias?

– Iki pripažinimo reikėjo laiko. Rašėme laiškus į TOK būstinę Lozanoje – niekas neatsiliepdavo. Maskva neleidžia priimti, tai jie ir neskuba, nors, kaip vėliau paaiškėjo, TOK atakavo ir užsienio lietuviai, ir Lietuvos laisvės lyga. Po kokių pusės metų atėjo laiškas man, tiesiog Artūrui Poviliūnui, į namus. Jame – kvietimas atvykti į Lozaną. Paskambinau Latvijos ir Estijos komitetų vadovams: „Važiuojam kartu?“ Prisijungė. Atstovauti Lietuvai pakviečiau G.Umarą su R.Grinbergiene. Dar su sovietiniais pasais per Maskvą skridome į Ciurichą, ten mus susirado Šveicarijos žurnalistai, ėmė interviu. Tikėjausi, kad delegaciją priims TOK prezidentas Juanas Antonio Samaranchas, bet su mumis susitiko generalinis direktorius François Carrard’as ir atstovė ryšiams su nacionaliniais olimpiniais komitetais Anne Beddow. Kai jiems pradėjome aiškinti, jog buvome neteisėtai išbraukti iš olimpinės šeimos, siekiame nepriklausomybės, Carrard’as komentavo: „Čia – politika, mes nesikišame, kai jus okupavo, buvau dar mažas, po stalu trumpomis kelnėmis vaikščiojau.“ O mes jiems toliau dėstėme savo, girdėjosi latvių, estų, lietuvių, rusų, anglų, prancūzų, vokiečių kalbos… Buvo 1990 metų vasario 15 diena.

Po Kovo 11-osios Lietuvos sportininkai atsisakė atstovauti Sovietų Sąjungos – svetimos valstybės – rinktinėms, komandos pasitraukė iš čempionatų. Nei latviai, nei estai to nepadarė. Tokie vieningi šiuo klausimu, ko gero, buvo tik mūsų sportininkai. Lenkiuosi jiems. 

Galiausiai rugpjūtį vėl sulaukėme TOK kvietimo atvykti. Važiuoti kartu pakviečiau K.Motieką, R.Grinbergienę, pakalbinome ir tuo metu Ispanijoje, Valjadolido „Forum“ komandoje, rungtyniavusį Arvydą Sabonį. Jis sutiko. Pamenu, pasveikinau Samaranchą praėjusio gimtadienio proga, įteikiau jam nemažą gintarą, sakydamas, kad jo forma primena liepsną, kuri degs, kai Lietuva dalyvaus olimpinėse žaidynėse (šypsosi). Jubiliatui dovana ir kalba, regis, patiko. K.Motieka, kaip teisininkas, sudėliojo taškus, pasiūlė steigti komisiją, kuri spręstų mūsų reikalą, nes mes norime dalyvauti žaidynėse. Vėliau neformalaus susitikimo metu prie stalo šalia Samarancho atsisėdo Sabonis – didelis žmogus, visų gerbiamas olimpinis čempionas.

„Prezidente, sportininkai nenori atstovauti Sąjungos rinktinei, reikia šitą reikalą spręsti“, – sakė jam Arvydas. „Suprantu, kad rinktis gali tokie kaip tu, kurie žaidžia užsienyje. O ką daryti kitiems?“ – perklausė šis. „Jie irgi nenori atstovauti Sovietų Sąjungai“, – patikino Sabas. A.Sabonis buvo tas, kuris tiesiai šviesiai viską išdėstė pačiam Samaranchui. Be to, ispaniškai, nes jau buvo išmokęs kalbą. Tai tuomečiam prezidentui darė įspūdį. Ledai sprendžiant Baltijos šalių olimpinę bylą pamažu pajudėjo.

1991-ųjų rugsėjo 18 dieną TOK pakvietė į Berlyną, Vykdomojo komiteto posėdį, – mus priėmė de facto. Kad narystė įsigaliotų de jure, reikėjo visų TOK narių sprendimo. Buvo išsiųsti laiškai, kai suėjo atsakymai, lapkričio 11-ąją oficialiai tapome olimpinės šeimos nariais. Kitų metų vasarį jau vykome į Albervilio žiemos olimpines žaidynes.

– Kaip spėjote joms susiruošti?

– Gerai, kad pirmosios žaidynės – žiemos, nelabai ką ir turėjome ruoštis. 1988-ųjų Kalgario olimpinei čempionei slidininkei Vidai Vencienei simboliškai buvo išduotas pirmasis lietuviškas pasas. Neseniai pažiūrėjau nuotraukas, kuriose į olimpinio kaimelio aikštę prisistatyti renkasi delegacijos, reprezentuojančios šalis, – po 40–50 atstovų. Mūsų spaudos atstovė Grinbergienė nufotografavo mane vieną, giedantį Lietuvos himną. Čiuožėjai, slidininkai ir biatlonininkai gyveno gal devyniasdešimties kilometrų atstumu vieni nuo kitų, tas atstumas įveikiamas kalnų keliais. Delegacijos vadovai – dar kitur. Nuvažiuodavome pažiūrėti varžybų, po to – visą dieną atgal. Neturėjome pinigų, reikiamo inventoriaus, bet Vida Vencienė, grįžusi po gimdymo, iškovojo 11 vietą. Pamenu, buvome lyg nusiminę, kad žemai. O dabar, jei kas iš slidininkų taip pasirodytų, sakytume – stebuklas.

Aprengti sportininkus padėjo ir rėmėjai, ir garsus japonų dizaineris.

Alberviliui paradinę aprangą sukūrė tuomet jauna dizainerė Jolanta Talaikytė. Į tas žaidynes kaip komandos gydytoją buvome pasikvietę Amerikos lietuvį chirurgą Joną Domanskį. Jam vis buvo neramu, kaip gauti kostiumus vasaros žaidynėms Barselonoje. Mums tai neatrodė taip svarbu – juk svarbiausia, kad dalyvausime. Sportinę aprangą nemokamai parūpino „Adidas“, su kuria ryšius palaikė Umaras ir Janis Grinbergas. Domanskis parašė laišką į Japoniją ir  dizaineris Issey Miyake, kūręs aprangą Japonijos rinktinei, ir mums pasiuvo kostiumus atidarymo ceremonijai. Nemokamai. Beje, šie labai įdomūs mums nematyto audinio kostiumai atidarymo ceremonijoje buvo labai populiarūs, bene labiausiai fotografuojami. Kai juos dalijome, pirmiausia rūpinomės sportininkais. Man liko toks, kur kelnių guma – ties pažastimis (šypsosi). Neseniai TOK prašymu perdaviau šią išsaugotą aprangą Olimpiniam muziejui Lozanoje.

– Kaip LTOK prezidentas, dalyvavote net dvylikoje olimpinių žaidynių. Kaip, jūsų akimis, keitėsi Lietuvos veidas jose nuo tada iki dabar? Kas – į gera, kas galbūt šiandien jus liūdina?

– Gyvenimas nestovi vietoje, tad negali sakyti, kad anais laikais buvo geriau. Žinoma, idealizmas, emocinis fonas iš pradžių buvo toks, kokio nepasieksi ir nepakartosi. Šiandien galbūt pasigendu didesnio žiniasklaidos dėmesio Lietuvos olimpinei rinktinei, pasirengimui žaidynėms, kurios – jau ant nosies. Šiek tiek neramu, kad mūsų sukurta sporto sistema buvo išdraskyta, bet nenoriu kritikuoti, kad dabar kažkas blogai. Manau, ankstesnių rezultatų nepasiekiame, nes nėra visų sporto organizacijų vienybės, darbo dėl bendro tikslo. Norėčiau klysti.  

Bet, kai pagalvoji, kiek toli visuose lygmenyse mes pažengėme nuo tos sunkios pradžios! Jei tais laikais būtume turėję kažką panašaus, ką turime dabar, kokie būtų rezultatai!

– 24-eri metai prie LTOK vairo – juodas darbas ar dovana?

– Džiaugiuosi, kad man nuskilo tokia gyvenimo dovana būti vienu LTOK kūrėjų – susipažinau su žymiausiais kelių kartų Lietuvos politikais, mokslo ir kultūros veikėjais. Liūdna, kad tie žmonės vienas po kito išeina. Aš patekau į tą sūkurį būdamas jaunas, bet jau pažinojau didžiausius sovietinių laikų bosus, paskui dirbau su nepriklausomos šalies valdžia, signatarais. Olimpiniai „antpečiai“ leido sutikti daugybės užsienio valstybių, visus nepriklausomybę atgavusios mūsų šalies vadovus. Visko patyrėm. Bet svarbiausia, kad teko iš arti pažinti geriausius Lietuvos sportininkus, trenerius, specialistus, pasidžiaugti jų pergalėmis olimpinėse arenose.

Dvi dienas Lietuvos sostinėje vykusioje finalinėje mokymų sesijoje dalyvavo 37 sporto vadybininkės iš 4 valstybių, o patirtimi su jomis dalinosi ir Britų olimpinės asociacijos viceprezidentė Annamarie Phelps bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė, olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė.

2,5 metų trukęs projektas „New Miracle“ buvo skirtas moterų lyderystės sporte skatinimui, įgūdžių, būtinų dirbant sporto organizacijose, ugdymui ir naudingų ryšių mezgimui.

„Kai 2012 m. buvau išrinkta LTOK prezidente, buvau vos antroji moteris prezidentė Europoje. Šiuo metu žemyne esame 6 nacionalinių olimpinių komitetų vadovės. Skaičius paaugo, tačiau to vis dar negana. Todėl norisi padrąsinti moteris, įkvėpti ir palaikyti siekti vyriausiųjų trenerių, generalinių sekretorių, direktorių, prezidenčių postų.

Šis projektas dalyvėms suteikė ne tik žinių, bet ir galimybę sutikti bendraminčių, dalintis savo istorijomis, palaikyti vienai kitą. Džiaugiuosi, kad tokia iniciatyva gimė Lietuvoje“, - sakė LTOK prezidentė D. Gudzinevičiūtė.

Pasiruošimo projektui metu buvo sukurta sporto vadybininkėms skirta nemokama mokymų programa ir išskirtinė mentorystės platforma, kurioje dalyvės turėjo galimybę konsultuotis su patyrusiais kolegomis, stiprinti bendradarbiavimo įgūdžius.

Prie LTOK inicijuoto projekto prisijungė Italijos, Latvijos, Estijos ir Slovakijos nacionaliniai olimpiniai komitetai.

Supažindino su tarptautine situacija

Iš viso projekte dalyvavo 100 vadybininkių iš 5 valstybių. Iniciatyvos metu vyko 4 nacionalinės ir 3 tarptautinės sesijos, kurių metu dalyvės gilinosi į projektų ir pokyčių valdymą, vidinę ir išorinę komunikaciją, prekės ženklo kūrimą, gerąjį valdymą, lyderystę.

Į Vilniuje vykusią paskutiniąją tarptautinių mokymų sesiją atvyko ir Nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (EOK) lyčių lygybės komisijos pirmininkė, Britų olimpinės asociacijos viceprezidentė Annamarie Phelps.

Ji ne tik aktyviai dalyvavo atliekant užduotis, bet taip pat projekto dalyvėms pristatė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) tikslus ir žingsnius, daromus siekiant lyčių lygybės. Ji atkreipė dėmesį, kad šiuo metu esanti situacija sporto organizacijose visame pasaulyje gerėja, tačiau siekiamų rodiklių dar nepasiekė. Pavyzdžiui, moterų skaičius Europos nacionalinių olimpinių komitetų Vykdomuosiuose komitetuose siekia 27 proc., kai TOK iškeltas tikslas – 30 proc.

„Šis projektas – nuostabi galimybė dalyvėms ne tik geriau save pažinti, bet ir gauti įkvėpimo, pasitikėjimo savimi ir įgūdžių siekti vietos ir aukštesnių postų sporto federacijose. Jei norime, kad olimpinis sportas augtų, mums reikia moterų specialisčių.

Paryžiaus olimpinėse žaidynėse 50 proc. dalyvių bus moterys, kad galėtume tinkamai jas reprezentuoti ir priimti geriausius sprendimus, mums reikia stiprių moterų sporto organizacijose. Be to, žinoma, kad organizacijos, kuriose yra vyrų ir moterų sprendimų priėmėjų balansas, pasiekia geresnius rezultatus ir yra sėkmingesnės“, - sakė A. Phelps.

Žinomos koučerės mokymai

Dviejų dienų mokymuose 37 vadybininkės iš 4 valstybių dalyvavo žinomos koučerės Gabrielos Muller lyderystės mokymuose. Ji dirba su tokiomis organizacijomis, kaip TOK, Tarptautinė futbolo federacija (FIFA), Europos futbolo asociacijų sąjunga (UEFA) ir kt.

Pirmąją mokymų dieną, atlikdamos daug praktinių užduočių projekto dalyvės gilinosi į komandinį darbą, komunikaciją, asmeninį prekės ženklą, asmeninį tobulėjimą.

Antrąją dieną buvo kalbama apie dirbtinio intelekto suteikiamas galimybes sporte ir komunikacijoje. G. Muller papasakojo apie platformas, kurios galėtų padėti kasdieniame darbe. Daug dėmesio antroje mokymų dalyje buvo skiriama socialiniams tinklams ir jų svarbai kuriant asmeninį prekės ženklą.

Mokymų lyderė dalinosi praktiniais patarimais, kaip pristatyti save norint užmegzti naudingus ryšius bei kaip išsigryninti stipriąsias savo savybes.

„Kaip šių mokymų koučerė norėjau, kad dalyvės išsineštų tris dalykus. Kad būtų pasiruošusios tapti rytojaus lyderėmis, nes pasaulis keičiasi labai greitai ir mes turime žengti koja kojon. Noriu, kad jos išeitų iš komforto zonos ir suprastų, kad mokymasis ir augimas vyksta tik už komforto zonos ribų. Taip pat noriu, kad turinys joms būtų ne tik įdomus, bet ir įkvepiantis“, - sakė G. Muller.

Džiaugiasi rezultatais

Daugiau nei dvejus metus vykusiam projektui vadovavo LTOK olimpinio sporto direktoriaus pavaduotoja ir viena Lietuvos olimpinių misijų vadovių Agnė Vanagienė. Mokymų programą ji rengė kartu su nacionaliniais koordinatoriais iš kiekvienos dalyvavusios valstybės.

„Ši kelionė nebuvo lengva, tačiau pasiekti rezultatai viską atperka. Džiaugiuosi matydama, kiek dalyvės mokymų metu paaugo, kaip pasikeitė jų mąstymas, kokius išmoktus įgūdžius jau naudoja praktiškai.

Vadybos mokymai sporto bendruomenei – viena LTOK strateginių krypčių. Aukštas pareigas sporto organizacijose užimančių moterų trūkumas – problema, jaučiama ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje. Labai tikiuosi, kad projekto dalyvės gavo įkvėpimo ir įgūdžių siekti aukštų karjeros tikslų bei imtis lyderystės. Mes suteikėme įrankius, o kaip jos jais pasinaudos – priklauso nuo pačių dalyvių“, - sakė A. Vanagienė. 

„Man svarbiausias dalykas, kurį išsinešu, yra tai, jog supratau, kad esu verta pozicijos, kurioje dirbu ir neturiu niekam to įrodinėti. Jaučiuosi ne tik patobulėjusi, šis projektas man atnešė platų pažįstamų moterų ratą Slovakijos sporte, su kuriomis galėsime ateityje bendradarbiauti kuriant projektus“, - sakė slovakė Petra Licharova, atstovavusi Slovakijos buriavimo federacijai.

Jai antrino Šiaulių savivaldybės sporto skyriaus vyriausioji specialistė Indrė Bubelytė.

„Projekto metu su nuostabiomis moterimis iš įvairių sričių ir šalių išmokome labai daug. Pavyzdžiui, identifikuoti lyderystės tipą, efektyviai komunikuoti, priimti pasiūlymus, bendradarbiauti. Įvaldėme pokyčių „meną“, supratome, kodėl žmonėms pokyčiams priešinasi ir kaip greičiau juos įgyvendinti.

Asmeninio prekės ženklo puoselėjimas, patarimai komunikuojant socialiniuose tinkluose, bendravimo įgūdžių tobulinimas, savęs pristatymas – gavome tiek daug žinių, kurias jau pradėjome taikyti ir būtinai toliau taikysime ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Esu dėkinga už galimybę pažinti šias moteris, pasidalinti patirtimi ir pajausti bendrystę“, - sakė I. Bubelytė.

„Jaučiuosi įkvėpta. Šiuo metu darydama tai, ką myliu, tai yra kurdama turinį, bandau rasti savo kelią ir siekiu tapti jaunąja lydere sporte. Noriu kalbėti apie sportą, iššūkius ir lyčių lygybę už sporto pasaulio ribų, su likusia visuomenės dalimi“, - kalbėjo Latvijos nacionalinio olimpinio komiteto socialinių tinklų redaktorė Lasma Locmele.

„Jeigu nesiimsime lyderystės – niekas už mus to nepadarys. Jaučiu, kad patobulinau „minkštuosius“ įgūdžius, praplėčiau pažinčių ratą, kas, neabejoju, padės siekiant karjeros tikslų. Buvo labai įdomu ir naudinga“, - sakė sporto vadybą Romos universitete Italijoje studijuojanti Serena Raganato.

Šis projektas 2021 metais pateko tarp 315-os, laimėjusių Europos Sąjungos finansavimą įgyvendinimui. Iš viso buvo pateiktos 1107 paraiškos.

Į Vilnių atvyko naujasis Latvijos nacionalinio olimpinio komiteto prezidentas Janis Buks, generalinis sekretorius Karlis Lejnieks bei Estijos nacionalinio olimpinio komiteto prezidentas Urmas Soorumaa ir generalinis sekretorius Siimas Sukles.

„Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionaliniai olimpiniai komitetai palaiko labai glaudų ryšį. Dalinamės idėjomis, gerąja praktika, pamokomis, džiaugiamės vieni kitų pergalėmis, tariamės esant aktualiems klausimams. Dalinamės ir istorine patirtimi bei atmintimi, todėl mums vienodai skauda dėl to, kas vyksta Ukrainoje.

Baltijos šalių olimpinių komitetų pozicija nuo karo pradžios nesikeičia – palaikome Ukrainą ir nepritariame rusų ir baltarusių sportininkų dalyvavimui tarptautinėse varžybose, kol vyksta karas“, - sakė olimpinė čempionė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

Susitikimo metu nacionalinių olimpinių komitetų prezidentai pasirašė pranešimą, kuriuo dar kartą pabrėžė, kad nepritaria karą Ukrainoje vykdančios Rusijos ir jos veiksmus palaikančios Baltarusijos sportininkų dalyvavimui tarptautinėse sporto varžybose.

„Mes, trijų Baltijos šalių nacionalinių olimpinių komitetų vadovai, pareiškiame, kad tol, kol tęsiasi žiaurus Rusijos ir jos sąjungininkės Baltarusijos karas prieš nepriklausomą Ukrainos valstybę ir jos žmones, Rusijos ir Baltarusijos sportininkams bei oficialiems asmenims tarptautinėje sporto arenoje ne vieta.

Olimpinis sportas yra galingas įrankis ir remiasi tvirtomis pagarbos, draugystės ir tobulėjimo vertybėmis. Vis dėlto, šiuo atveju, tam tikri siūlomi valdančiųjų organų sprendimai gali būti priimtini ne visiems sportininkams ir gali priversti susidurti su nemaloniu pasirinkimu ar etine dilema: varžytis su agresorių šalių sportininkais, ar ne.

Vertiname tarptautinių sporto federacijų, kurios pasirinko neleisti Rusijos ir Baltarusijos sportininkams varžytis bet kokio lygio varžybose, sprendimą“, - rašoma pranešime.

Karą Ukrainoje vykdančios Rusijos ir jos veiksmus palaikančios Baltarusijos sportininkams nebuvo leista dalyvauti Europos nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (EOK) organizuotuose renginiuose – Europos žaidynėse ir Europos jaunimo žiemos ir vasaros festivaliuose.

Kilnus tikslas nesikeičia

Liepos 26-ąją, likus metams iki Paryžiaus žaidynių, Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Thomas Bachas pakvietė 203 šalis dalyvauti XXXIII olimpiadoje.

Kvietimų negavo Rusija ir Baltarusija (dėl karinės agresijos Ukrainoje) ir Gvatemala (laikinos sankcijos dėl šalies vyriausybės kišimosi į nacionalinio olimpinio komiteto veiklą).

„Trapiame pasaulyje, kuris sklidinas konfliktų, nesutarimų ir karų, kaip niekada anksčiau reikalinga žmoniją vienijanti taiki jėga. Olimpinės žaidynės visada nutiesdavo tiltus, kilnios misijos tikslas nesikeičia“, – kalbėjo T. Bachas.

TOK vadovas pareiškė, kad sprendimas dėl Rusijos ir Baltarusijos dalyvavimo ar nedalyvavimo 2024-ųjų olimpiadoje neturėtų būti patvirtintas šiemet spalį Indijoje numatytoje TOK sesijoje, kaip to tikisi suspenduotos šalys.

„Verdiktą lems tai, kaip klostysis situacija ir kokie bus mūsų rekomendacijų tarptautinėms sporto federacijoms rezultatai“, – teigė T. Bachas.

TOK yra palikęs galimybių rusams ir baltarusiams Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse varžytis neutraliu statusu, bet išimtys netaikomos su karinėmis struktūromis susijusių sporto klubų atstovams ir atletams, palaikantiems agresiją Ukrainoje, taip pat komandoms.

„Mūsų pozicija nepasikeitė: Rusijos ir Baltarusijos dalyvavimui olimpiadoje nepritariame. Europa šiuo klausimu yra gana vieninga, todėl Europos nacionalinių olimpinių komitetų organizuojamose varžybose šių šalių sportininkams nebuvo leista dalyvauti“, – pabrėžė D. Gudzinevičiūtė.

Pozicija: fechtuotoja ukrainietė O. Charlan (kairėje) įtikinamai parodė, kad nenori sveikintis su ruse A. Smirnova. AFLO nuotr.

Poelgį padiktavo širdis

Rusijos sporto veikėjai neriasi iš kailio koneveikdami sankcijas, tačiau TOK pozicijos pagrįstumą iškalbingai iliustravo incidentas per Tarptautinės fechtavimo federacijos surengtą pasaulio čempionatą Italijoje.

Ukrainos fechtuotoja Olga Charlan, nugalėjusi rusę Aną Smirnovą, po dvikovos nepaspaudė rankos varžovei, nors tai pagal taisykles privaloma.

„Pasielgiau taip, kaip liepė širdis“, – sakė O. Charlan.

A. Smirnova dėl ukrainietės poelgio pateikė protestą. Tarptautinė fechtavimo federacija diskvalifikavo O. Charlan, kuri sulaukė didelio palaikymo.

Sporto federacijos atsakingos už atletų rengimą, o LTOK – už dalyvavimo žaidynėse organizavimą.

Bausmę skyrę funkcionieriai pirmiausia žiūrėjo formalumų, bet nepaisė aplinkybės, kad O. Charlan neištiesė rankos priešininkei, kurios brolis yra Rusijos armijos, žudančios Ukrainos žmones, karys.

TOK nedelsdamas paragino sporto federacijas jautriai reaguoti į Ukrainos sportininkų ir neutralų statusą turinčių rusų varžybas, tačiau akivaizdu, kad leidimas Rusijos ir Baltarusijos atstovams dalyvauti Paryžiaus olimpiadoje tik padidintų įtampą, sustiprintų provokacijų tikimybę.

Vizitas: TOK vadovas T. Bachas apžiūrėjo olimpinio kaimelio kambarius, įvertino baldus. „Twitter“ nuotr.

Bilietų dar yra

Lietuva kol kas turi septynis olimpinius kelialapius: šešis asmeninius (dviejų rungčių kvalifikacinius normatyvus yra įvykdęs plaukikas Danas Rapšys, po vieną – Rūta Meilutytė ir Aleksas Savickas, tikslą taip pat pasiekė lengvaatlečiai Mykolas Alekna ir Andrius Gudžius) ir vieną šaliai (tai šiuolaikinės penkiakovės rinktinės nuopelnas).

„Mūsų sportininkai varžosi dėl teisės kitąmet startuoti žaidynėse, o mes darome viską, kad Paryžiuje jiems užtikrintume geriausias įmanomas sąlygas, – kalbėjo D. Gudzinevičiūtė. – Tiesa, po reformos visiškai nebeprisidedame prie sportininkų rengimo, tai mums sunkina darbą: sunkiau planuoti aptarnaujančio personalo skaičių, logistiką. Sporto federacijos atsakingos už atletų rengimą, o LTOK – už dalyvavimo žaidynėse organizavimą. Tad turime sužiūrėti absoliučiai viską: nuo akreditacijų, lėktuvo bilietų, apgyvendinimo iki medikų komandos formavimo. Visu tuo rūpinasi olimpinės misijos vadovai Einius Petkus ir Agnė Vanagienė.“

– Kokie nesportiniai iššūkiai laukia per žaidynes?

– Vienas pagrindinių – Paryžiaus transporto sistema. Nors veiks speciali olimpinė linija, dar neaišku, ar tai išspręs problemą. Matome, kad sportininkams reikės naudotis viešuoju transportu, o tiems, kurie gyvens toliau nuo sporto bazių, – atidžiai planuoti kelionės laiką. Taip pat svarbus klausimas – aptarnaujančio personalo skaičius ir apgyvendinimas. Olimpiniame kaimelyje kvota yra stipriai sumažinta, todėl ne visi treneriai galės įsikurti šalia sportininkų. Tai sudarys nepatogumų sporto federacijoms, o iš mūsų reikalaus papildomų finansinių resursų, nes už apgyvendinimą turėsime susimokėti.

– Kuo ši olimpiada bus ypatinga tiek sportininkams, tiek žiūrovams?

– Organizatoriai pranešė, kad iš 10 mln. bilietų į žaidynių varžybas per 7 mln. jau išpirkta. Lietuvai šį kartą pavyko gauti rekordinį žiniasklaidos akreditacijų skaičių – net 16, prie šio skaičiaus dar prisidės renginio transliuotojų TV3 atstovai, tad neabejoju, kad informacijos sklaida bus labai plati. Nemažai renginių ir varžybų vyks gražiausiose Paryžiaus vietose. Pavyzdžiui, žaidynių atidarymo ceremonija – ne stadione, delegacijų paradas bus surengtas Senos upėje. Tai bus įspūdinga patirtis, tačiau kartu ir gana varginanti – sportininkams šis procesas turėtų užtrukti apie dvylika valandų. Pirmą kartą olimpinėse žaidynėse bus pasiekta lyčių lygybė: atletų kvotos paskirstytos po 50 proc. vyrams ir moterims.

Tarp svečių – U. Boltas

Šiomis dienomis Prancūzijoje viešėjęs TOK prezidentas T. Bachas, be kita ko, aplankė būsimą olimpinį kaimelį ir susitiko su legendiniu sprinteriu Usainu Boltu, kuris pademonstravo būsimų žaidynių ugnies deglą.

Proga: Paryžiaus žaidynių ugnies deglą pristatė (iš kairės) olimpiados organizacinio komiteto vadovas T. Estanguet’as, TOK prezidentas T. Bachas ir legendinis sprinteris U. Boltas. AFP nuotr.

„Paryžiuje man visada patiko varžytis ir atostogauti. Nekantriai laukiu olimpiados, atvyksiu čia su šeima“, – teigė aštuoniskart olimpinis čempionas.

Deglą sukūrė dizaineris Mathieu Lehanneur’as, gamins metalurgijos kompanija „ArcelorMittal“.

XXXIII olimpinių žaidynių ugnis bus įžiebta 2024 m. balandžio 16 d. Graikijoje.

„Apdovanoti Europos žaidynių medalininkus kviečiami nacionalinių olimpinių komitetų, tarptautinių ar Europos sporto federacijų atstovai, garbūs svečiai. Kabinti sportininkams ant kaklo medalį ir tapti jų džiaugsmo dalimi – neįtikėtinas jausmas ir didelė atsakomybė. Pati, kaip buvusi sportininkė puikiai pamenu, kokia tai ypatinga akimirka.

Man ši privilegija vienose ar kitose varžybose tenka jau 11 metų. Žinoma, ne visada nuo mūsų priklauso, bet jei yra galimybė, visada stengiuosi pasirinkti tas sporto šakas, kur lietuviai turi potencialo iškovoti medalį. Ir nors ceremonijos reglamentas labai griežtas ir nė vieno sportininko negalima išskirti, visada saviškius norisi apkabinti ar stipriau paspausti ranką.

Pamenu, kai Tokijo olimpinėse žaidynėse teko apdovanoti Laurą Asadauskaitę, tuomet vos pavyko sulaikyti ašaras“, - sakė Europos olimpinių komitetų asociacijos (EOK) viceprezidentė D. Gudzinevičiūtė.

Europos žaidynių ir tuo pačiu Europos čempionais tapo ispanai (1 min. 19,964 sek.). Sidabrą iškovojo Ukrainos įgula (1 min. 20,500 sek.), bronzą – serbai (1 min. 20,800 sek.).

Dėl medalių šioje rungtyje kovojo ir Lietuvos keturvietės baidarių įgula – Simonas ir Mindaugas Maldoniai, Artūras Seja, Ignas Navakauskas. Olimpinės 500 m rungties finale lietuviai užėmė devintąją vietą. Jų rezultatas – 1 min. 21,778 sek.

„Žinoma, ypatingai malonu apdovanoti Lietuvos sportininkus, tačiau sportas dažniausiai neprognozuojamas. Įdomu tai, kad man teko apdovanoti Ukrainos keturvietę, o Ukrainos nacionalinio olimpinio komiteto prezidentui Vadimui Gucaitui – mūsų kanojininką H. Žustautą“, - pasakojo D. Gudzinevičiūtė.

EOK viceprezidentė D. Gudzinevičiūtė taip pat dalyvaus Krokuvoje vyksiančiame EOK Vykdomojo komiteto posėdyje.

Europos žaidynės Lenkijoje vyks iki liepos 2 dienos.

Romoje Augusto mauzoliejuje prie Taikos altoriaus „Ara Pacis“ surengtoje ceremonijoje įžiebta liepos mėnesį Maribore (Slovėnija) vyksiančio Europos jaunimo olimpinio festivalio ugnis.

„Šis festivalis – ne vien varžybos, tai – draugystė, pagarba varžovui ir galimybė įsilieti į olimpinę šeimą. Nemažas būrys olimpiečių savo kelią didžiojo sporto link pradėjo būtent olimpiniame festivalyje“, – kalbėjo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė, Europos olimpinių komitetų asociacijos (EOK) viceprezidentė D. Gudzinevičiūtė.

Planuojama, kad į Mariborą vyks daugiau nei 50 sportininkų (14–18 metų) iš Lietuvos. Festivalyje dalyvaus iš viso apie 3 600 jaunųjų atletų iš 48 Europos valstybių (išskyrus Rusiją ir Baltarusiją).

Planuojama, kad į Slovėniją vyks daugiau nei 50 jaunųjų sportininkų iš Lietuvos.

EOK iniciatyva nuo 1991-ųjų buvo rengiamos Jaunimo vasaros ir žiemos olimpinės dienos, o nuo 2001 m. šis sporto renginys pervardytas į Jaunimo olimpinį festivalį.

Mūsų šalies sportininkai yra iškovoję visų spalvų medalių.

Pirmieji Europos jaunimo olimpinių dienų čempionai – lengvaatlečiai Agnė Visockaitė ir Mindaugas Pukštas, triumfavę 1995 m. Didžiojoje Britanijoje, o pirmą Jaunimo olimpinio festivalio auksą 2003 m. Prancūzijoje iškovojo sprinterė Lina Grinčikaitė, stalo tenisininkė Lina Misikonytė ir dziudo imtynininkas Alius Bračiulis.

2007 m. Serbijoje čempionais tapo Kazio Maksvyčio treniruojami krepšininkai, finale 74:72 palaužę ispanus. Tąkart Lietuvos rinktinei atstovavo ir būsimas Kauno „Žalgirio“ kapitonas Edgaras Ulanovas.

2011 m. Europos jaunimo vasaros olimpiniame festivalyje Turkijoje sužibo plaukikės Rūtos Meilutytės žvaigždė – kaunietė iškovojo aukso, sidabro ir bronzos medalius, pagerino ne vieną Lietuvos rekordą.

Pernai iš Slovakijos mūsiškiai grįžo su 10 medalių (po 4 aukso, sidabro ir 2 bronzos). Sėkmingiausiai pasirodė plaukikė Smiltė Plytnikaitė ir merginų plaukimo komanda (laimėjo estafetę 4 po 100 laisvuoju stiliumi), taip pat lengvaatletė Aurėja Beniušytė, gimnastas Kristijonas Padegimas.

Daugiau nei 450 susirinkusių dalyvių renginio organizatoriai šiemet pasitiko tema „Kur slypi motyvacija?“, o ją analizuoti pranešimų bei diskusijų metu kartu kvietė Lietuvos sportininkai ir olimpiečiai, mokslininkai bei visuomenėje žinomi veidai.

„Olimpinio švietimo iniciatyvos kasmet suburia vis daugiau pedagogų, trenerių bei švietimo įstaigų darbuotojų, kurie savo nuoširdžiu darbu ir įsitraukimu įkvepia šimtus tūkstančių vaikų ir jaunimo visoje Lietuvoje. Tai, kad čia susirinkote, yra liudijimas, kad savo darbe nuolat siekiate daugiau ir nuoširdžiai mylite tai, ką darote. Esame dėkingi kiekvienam iš jūsų ir šiandien, artėjant dar vienų mokslo metų pabaigai, kviečiame atrasti savo motyvacijos formulę, pasisemti žinių iš savo sričių specialistų bei atrasti meilę visai Lietuvai svarbiam darbui iš naujo. Juk tik motyvuoti patys galime tapti įkvėpimu kitiems“, – renginį atidarė ir susirinkusius sveikino olimpinė čempionė, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

Glaudžia partneryste su LTOK bei paralimpiniam sportui skiriamu nuoširdžiu dėmesiu renginio metu džiaugėsi susirinkusiuosius atvykęs pasveikinti Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius.

„Noriu pasidžiaugti vykdomu tokiu Olimpinio švietimo forumu. Šiais metais kalbame apie motyvaciją, o ji, mano supratimu, yra labai svarbi, nes visi čia esantys dirbame su jaunimo ugdymu, esame atsakingi už tai, kokia bus mūsų ateities karta. Ir manau, kad vaikams ne tik reikia motyvacijos, bet, visų pirma, mums patiems reikia motyvacijos. Ir esu tikras, kad šiandien visi įsikvėpsime, nes pranešėjai – įspūdingi. Todėl linkiu gero renginio ir kiekvienam išsinešti po žinią, kuri kur ateities Lietuvą“, – kalbėjo M. Bilius, iškart po sveikinimo pakvietęs dalyvius pasiklausyti para snieglentininko Rapolo Micevičiaus, siekiančio patekti į 2026 m. Milano-Kortinos žiemos paralimpines žaidynes, pranešimo.

Motyvacija sportuoti – užkoduota genuose

Visai neseniai po sunkios traumos koją praradęs, tačiau ekstremalaus sporto neatsisakęs R. Micevičius įsitikinęs – skaudžios patirtys yra naujos galimybės. Būtent taip pavadinto pranešimo metu sportininkas pakvietė pasiklausyti jo įkvepiančios, plačiai Lietuvoje nuskambėjusios gyvenimo istorijos.

„Turėjau pats pasirinkti, noriu likti su koja, su kuria negalėsiu užsiimti ekstremaliu sportu, ar ją amputuoti ir gyventi tokį gyvenimą, kokio noriu. Pasirinkau gyventi taip, kaip noriu, tik įjungus savo atnaujinta versija – su kojos protezu. Amputavus koją aš iškart mačiau, kaip aš čiuožiu snieglente, skrendu jėgos aitvaru ir man pavyko, tai buvo viena mano motyvacijos paslapčių, aš tiesiog norėjau gyventi gyvenimą užsiimdamas tuo, kas man labai patinka. O dabar gyvenimas man suteikė galimybę tapti ir profesionaliu sportininku, labai tikiuosi pasirodyti ir paralimpinėse žaidynėse“, – pranešimo metu sakė R. Micevičius.

Iškart po to renginio vedėjas Saulius Nalivaika į sceną pakvietė pirmosios forumo diskusijos dalyvius – vaizdo tinklaraštininką, socialinių tinklų žvaigždę Paulių Mikolaitį (Paul de Miko), sporto žurnalistę Astą Žukaitę ir Atlanto vandenyną irkline valtimi perplaukusį keliautoją Aurimą Valujavičių. Sporto komentatoriaus Ryčio Kazlausko moderuotos diskusijos „Kodėl verta pradėti?“ dalyviai sutarė – net ir turėdami daugybę atsakomybių be fizinio aktyvumo tiesiog neįsivaizduoja savo gyvenimo.

„Aš visada žinojau, kad sportas yra mano kelias, nesvarbu, ką aš veikčiau be jo. Esu tapęs Europos Šotokan karate čempionu, tačiau atėjus tam tikram momentui aš supratau, kad man gana, nebeturiu, ką naujo išmokti, pavargau tiesiog tobulinti techniką. Dabar aš pasirinkau keliauti ir atrasti pasaulį, tačiau atrasti jį ne tik vaizdiniais, bet ir patirtimi, stebint savo fizines galimybes, atrasti pasaulį transporto priemonėmis, kurios varomos žmogaus jėga. Todėl mano gyvenime fizinis aktyvumas ne tik visada šalia, bet ir tam tikras įrankis pažinti pasaulį keliajant. Kitaip aš jau neįsivaizduoju“, – kalbėjo trečiasis irkline valtimi Atlanto vandenyną įveikęs keliautojas pasaulyje A. Valujavičius.

„Aš dažnai sakau, kad sportą atradau ne būrelyje, o „Šilelyje“. Dar būdama visai maža aš žiūrėdavau visas sporto rungtynes per tą mažą televizoriaus ekraną, o vėliau pati atsidūriau dailiojo čiuožimo treniruotėse. Nepaisant to, kad paauglystėje treniruotes mečiau, šiandien sportą kasdien atrandu savo darbe. Asmeniškai man fizinis aktyvumas yra be galo svarbus įrankis save nuraminti, motyvuoti darbams, atsipalaiduoti. Labai myliu riedučius ir galvoju, kad įkvėptą Aurimo į kitą Europos futbolo čempionatą važiuosiu riedučiais arba kokia kita jėgos transporto priemone, dar turiu laiko sugalvoti“, – juokėsi ir patirtimi dalijosi LNK sporto žinių vedėja A. Žukaitė.

Galimybės ir būdai motyvuoti jaunimą

Netrukus po gausių plojimų sulaukusios diskusijos į sceną žengė organizacijos „World Aquatics“ plėtros ir švietimo vadovė Vita Balsytė, pranešimo „Kodėl žmogaus motyvacija – ne tik jo paties reikalas?“ metu pasidalijusi vienos didžiausių sporto organizacijų pasaulyje jaunimo motyvavimo patirtimi.

„World Aquatics“ turi 209 nares valstybes, o tai reiškia, kad beveik visos pasaulio šalys yra mūsų nariai. Per metus darbo šioje organizacijoje mačiau daugybę sportininkų, kurie labai norėtų sportuoti, bet namuose jie tiesiog neturi tam galimybių. Kurie norėjo plaukti, bet jų valstybėje nėra baseino. Kurie norėjo treniruotis ir siekti savo tikslų, bet neturi geros kvalifikacijos trenerių. Todėl mes turime savo centrus, kur kviečiame sportininkus iš viso pasaulio. Nes mes žinome, kad grįžę į savo valstybes jie taps kelrodėmis žvaigždėmis, įkvėps kitus, galbūt patys taps treneriais ir toje valstybėje ne tik užaugins plaukikus, bet ir motyvuotus, labiau savimi pasitikinčius žmones“, – pedagogus bei trenerius įkvėpimu dalintis skatino V. Balsytė.

Renginiui įpusėjus dalyvių dėmesį patraukė mokslininkų diskusija „Vidinė ar išorinė motyvacija?“, kurios metu prof. dr. fizinio aktyvumo ekspertas Arūnas Emeljanovas, olimpinės komandos sporto psichologas Andrius Liachovičius bei „Affidea klinikos“ gyvensenos medicinos specialistė Beatričė Viliušytė analizavo efektyviausius jaunimo motyvavimo būdus.

„Šiemet „Active Healthy Kids Global Alliance“ organizacijoje, kuriai priklauso ir Lietuva, buvo vykdomi vaikų fizinio aktyvumo tyrimai kiekvienoje iš 62 valstybių narių. Žvelgiant į rezultatus, sąraše Lietuva yra maždaug per vidurį, tačiau jei žiūrėtume tik į mūsų valstybės rezultatus – vaikų fizinis aktyvumas per paskutinius ketverius metus dar labiau sumažėjo. Galime pasidžiaugti, kad paaugo vaikų, lankančių neformaliojo ugdymo sporto užsiėmimus, skaičius, tačiau rezultatai nėra labai džiuginantys ir su tuo reikia daug padirbėti. Mūsų pedagogai, treneriai yra nuostabūs, tačiau motyvacija, lyginant rezultatus ir jų priežastis kitose valstybėse, turėtų būti labiau skatinama ir valstybės“, – apie naujausią Lietuvos jaunimo fizinio aktyvumo statistiką kalbėjo A. Emeljanovas.

„Išorinė motyvacija – įvairūs paskatinimai, prizai, tėvų spaudimas – yra dažniau net labiau trukdanti, nei padedanti aplinkybė. Mes visi turime dirbti dėl vidinės motyvacijos, kad vaikas suprastų, kodėl tai daro, ką jam suteikia sportas. Kai pradėjau dirbti su sportininkais, pamačiau, kad absoliuti dauguma jų nežino, ką jie jaučia, neturi psichologinio raštingumo, nesupranta, atrodytų, labai paprastų dalykų. Rūtai Meilutytei mes visi turime būti labiau dėkingi už tai, kad ji parodė, jog ir sportininkas, būna, tiesiog negali, o tai yra labai normalu. Dažnai sakoma, kad vaikai neturi laiko užsiimti psichologija, nes be kūno kultūros pamokų jie turi ir istoriją, matematiką bei kitus dalykus, bet tai yra fundamentalūs momentai, kuriuos pastebėti reikia jau dabar ir vėliau jie vaikui atsilieps ne tik sporte, bet ir gyvenime“, – psichologines problemas analizavo A. Liachovičius.

Olimpinė svajonė – tikslingos motyvacijos rezultatas?

Vidinės ir išorinės motyvacijos svarbą, jų vaidmenį siekiant aukščiausių tikslų praktikoje aptarti finalinėje forumo diskusijoje „Kada verta pasiduoti?“ susitiko olimpietė, lengvaatletė Agnė Šerkšnienė bei penkiolikmetė Europos suaugusiųjų breiko čempionė Dominika Banevič (BGirl Nicka). Nors viena jų jau turi įspūdingą karjeros patirtį, o kita dar tik pradeda karjeros kelią bei siekia patekti į pirmąsias olimpines žaidynes, abi sportininkės vieningai sutarė – nei profesionalios karjeros pradžioje, nei ją pabaigus, sportininkui žodžio „pasiduoti“ tiesiog nėra.

„Išgirdus klausimą, kada verta pasiduoti, aš net susimąsčiau, apie ką jis, nes esu giliai įsitikinusi, kad profesionalus sportininkas todėl ir yra profesionalas, nes jis niekada nepasiduoda. Kasdien treniruojuosi po 6 valandas, bet man niekada nėra net kilusi mintis, kad aš nenoriu ar neturiu jėgų. Aš žinau savo tikslus ir žinau, ką turiu padaryti, kad juos pasiekčiau, būtent tikslai, tikriausiai, mane ir motyvuoja. Ir, žinoma, be galo myliu tai, ką darau, todėl tiesiog einu savo pasirinktu keliu ir juo mėgaujuosi“ , – kalbėjo svajone dalyvauti 2024 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynese gyvenanti D. Banevič.

„Sportininkai niekada nepasiduoda ir manau, kad gal todėl mes galime įkvėpti žmones. Baigiau karjerą, bet to niekada nepavadinčiau pasidavimu. Tiesiog atėjo metas, tačiau aš ir dabar galvoju, kokiose dar varžybose prasibėgti ir manau, kad ta ugnelė niekada neišblės, ji yra amžina. Sportininką gali pristabdyti tik traumos, tačiau, atsimenu, net ir plyšus raumeniui aš dalyvavau varžybose, nes man buvo per skaudu viską sustabdyti. Tai nėra geras pavyzdys, bet, turbūt, gerai atspindi sportininko dvasią, kurioje žodis „pasiduoti“ neegzistuoja“ , – jaunajai sportininkei pritarė praėjusiais metais įsimintiną karjerą baigusi sprinto bėgikė A. Šerkšnienė, diskusijos pabaigoje D. Banevič palinkėjusi pasimėgauti jos laukiančia karjera.

Renginio metu susirinkusių dalyvių motyvacija sportuoti rūpinosi „Lemon Gym“ trenerė Justė Tuskaitė, pakvietusi kartu atlikti smagią mankštą bei įteikusi kvietimus apsilankyti sporto klube. Susirinkusieji taip pat buvo pakviesti dalyvauti „Affidea klinikos“ viktorinoje, kurioje net trims laimėtojams buvo įteikti dovanų kuponai apsilankyti sporto medicinos, mokslo ir tyrimų laboratorijoje „LTeam LAB“

Olimpinio švietimo forumas – nuo 2015 metų LTOK organizuojamas vienos dienos renginys, skirtas olimpizmo naujovėms aptarti. Forumo tikslas – supažindinti pedagogus, trenerius, savivaldybių ir jaunimo darbuotojus su kitokiomis ugdymo galimybėmis, įkvėpti, padėti plėsti akiratį, padėti atrasti savo profesiją ar veiklą iš naujo.

Renginys finansuojamas Olimpinio solidarumo ir LTOK lėšomis.