Moteriai 56-eri, tačiau, nepaisant visų pasiekimų, ji net neketina sustoti, kopia į naujas viršūnes. Praėjusiais metais kartu su sutuoktiniu, garsiu aktoriumi ir kino režisieriumi Dexteriu Fletcheriu Dalia pristatė 150 milijonų dolerių kainavusį filmą, kuriame ne viena Holivudo žvaigždė.

„Mes galvojame, kad esame geriausi, mes galvojame, kad visas pasaulis mūsų labai nori, ir kad tai, ką mes turime, tai visi tuoj pat nugrius iš laimės, ir mes būsime praktiškai kaip sekantis Jėzaus atėjimas. Taip nėra.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tu turi žinoti, kad negalėsi klysti, nes tame mastelyje, į kurį aš atėjau, klaidų negali būti ir antro pakartojimo nėra. Ir tai nėra nepasitikėjimas, tai, atvirkščiai, yra labai didelis tikėjimas savimi ir realistiškas savo jėgų įvertinimas“, – pasakos Dalia.

Kodėl dirbti kino filmų prodiusere ji sutiko tik dabar, nors tokio pasiūlymo sulaukė ne kartą? Ir kodėl Dalia sako, kad atsidūrus Holivude klysti negalima? Gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ – jau šį pirmadienio vakarą, 20 val., tik per LNK.

„Noriu pasidalinti savo dabartine situacija, kuri ir bus paprastas paaiškinimas, kodėl kviečiu visus skiepytis – darbuojuosi prie milžiniškos apimties projekto „The Offer“ Los Andžele ir esame pačiame filmavimo įkarštyje – tiksliau, buvome, kai pries kelias dienas visą projektą... sustabdė ir uždarė! Dėl vieno žmogaus! Kuris susirgo COVID-19, nes nebuvo pasiskiepijęs... Jis savo teoriją turėjo, kad jo laisvė būtų suvaržyta, jeigu jį kas verstų skiepytis... Kol kas projektas sustabdytas tik dviem savaitėm – milijoniniai nuostoliai, virš 100 žmonių, buvę artimam kontakte, uždaryti karantine namuose, gaus tik COVID-19 draudimo minimumą, o daugeliui iš jų šitas darbas yra tiesioginis pragyvenimo šaltinis ir dėl to jie beveik visi iki vieno yra pasiskiepiję – kad dirbtų. Aš nekalbu apie žvaigždes, kurių uždarbiai milijoniniai, aš kalbu apie pastatymo komandą, kurie negali sau leisti būti gerose ligoninėse jeigu susirgs ir gauti geriausią pagalbą“, – socialiniame tinkle rašė moteris.

Kol laukiu, tai ir pora mano minčių ta tema gimė – skiepykitės – ir ne dėl savęs, bet dėl kitų – tai didžiausia parama ir pagalba kitiems, ką jūs galite padaryti.

Pasak režisierės – ji su vyru viliasi, kad jiems COVID-19 diagnozės pavyks išvengti. „Mes su Dexteriu testuojami kasdien, laukiame, ar mūsų „AstraZeneca“ vakcinos suveiks. Na, nes jeigu nesusirgsime, tai bus stebuklas – Dexteris buvo artimiausias kontaktas su sergančiuoju, 2 paras iš eilės po 12 valandų per dieną su tuo žmogumi kvėpavo nosis į nosį, taip pat kaip ir dar 4 aktoriai, o ir aš su juo jeigu ne 12 valandų į dieną, tai po 4 tikrai... Taigi, sėdim ir laukiam kasdien, kad sužinotumėm, turim COVID-19 ar ne. O kol laukiu, tai ir pora mano minčių ta tema gimė – skiepykitės – ir ne dėl savęs, bet dėl kitų – tai didžiausia parama ir pagalba kitiems, ką jūs galite padaryti. Mes kultūroje visi tokį darbą dirbame, kad mes nosimis arti su labai daugeliu žmonių susiduriame ir mes negalime kitaip – tai yra darbo specifika... O ir žiūrovai atėję pas mus ar į kiną, ar į teatrą, operą, šokį – jie irgi arti vienas kito – tai ir jie jeigu nori, kad mes galėtume kurti, o jie galėtų ateiti ir tuo džiaugtis – tegu skiepijasi“, – mintimis dalijosi režisierė.

„Ironija yra ir tai, kad su tuo, kuris dabar serga ir vienas sugebėjo užnulinti tokio mastelio projektą praėjusį pirmadienį, dar kalbėjau apie skiepus ir jis aiškino man savo teoriją, kodėl jis nesiskiepijo –  o tą pirmadienį jis jau sirgo! Po kelių dienų jau iš lovos nepasikėlė! Ir vis dar nepasikelia... Svarbiausia – virš 100 žmonių su juo per tas dvi dienas buvo taip vadinamoje raudonoje zonoje ir potencialiai yra apkrėsti – jau žinom, kad keli susirgo... Tai as čia sau ir galvoju – kodėl va tas žmogus vienas gali imti ir sau leisti va tokį shurshala sukelti? Kodėl jis gali kalbėti apie savo teises, o mes ne? O kodėl niekas negalvoja, kad gal jis suvaržo ir mano laisvę ir norą laisvai dirbti? Ir tų visų 100 uždarytų žmonių“, – apmaudo neslėpė D. Ibelhauptaitė.

Kodėl jis gali kalbėti apie savo teises, o mes ne? O kodėl niekas negalvoja, kad gal jis suvaržo ir mano laisvę ir norą laisvai dirbti?

„Manau, kad kultūros srityje mes turime turėti laisvę atėję į darbą būti garantuoti, kad šalia mūsų nebus tų, kas gali kelti didesnę riziką. Aišku, niekas neapsaugotas, visko neeliminuosi, bet... Čia ne laisvės varžymas, čia elementarus gyvenimas ir darbas komandoje – čia ne prievarta skiepijimas, čia galvojimas apie kitus. Mes taip turime žiūrėti į šitą situaciją... Mums su Dexteriu gal ir nieko nebus, nors bus totalus wow jeigu praslysim abu nesusirgę – tuomet „AstraZeneca“ vakcinoms reikia tikrai Nobelio premiją duoti – nes kvėpuoti nosis į nosį dvi paras po 12 valandų su COVID-19 ligoniu ir nesusirgti yra stipru... Na, o jeigu susirgsim – tai man tuomet kyla klausimas, kodėl vien tik dėl to, kad tas aktorius nenorėjo skiepytis, kodėl Dexteris ir aš turėtumėme badziotis po infekcines Amerikos ligonines ir t. t.“, – klausė režisierė.

Įrašo pabaigoje žinoma moteris dar kartą paragino nelikti abejingais ir pasiskiepyti nuo COVID-19. „Taigi, kiekvienam savo... Bet labai kviečiu kokiame pasaulio krašte nebūtume, kokius darbus nedirbtume – skiepykimės – situacija dabar tokia, kad mes turime būti visuomenės dalimi ir turime prisidėti, kad šitas košmaras greičiau baigtųsi, kad pilnai galėtume grįžti į kūrybinius darbus – mes visi turime rasti budus, kaip prisitaikyti, kaip būti komandos dalimi... Plius visada yra laisvė nedirbti – bet tuomet jau, matyt, tas vienas žmogus turėtų ja pasinaudoti, o ne 100 kitu“, – įrašą socialiniame tinkle baigė D. Ibelhauptaitė.

Londone D. Ibelhauptaitę pasiekė leidyklos „Alma littera“ išleista knyga apie Eltoną Johną „Aš“. Į lietuvių kalbą pasakojimą apie vieną garsiausių pasaulio dainų kūrėjų ir atlikėjų išvertė Vaida Jėčienė.

Knygoje Eltonas Johnas atvirai pasakoja apie Londono priemiestyje Pineryje praleistus vaikystės metus ir sudėtingus santykius su tėvais. Nors buvo itin drovus, Reginaldu Dwightu pakrikštytas berniukas puoselėjo neįtikėtinas svajones apie šlovę populiariosios muzikos scenoje. Sulaukęs dvidešimt trejų, jis pirmąsyk koncertavo Amerikoje ir publiką apstulbino vilkėdamas skaisčiai geltoną kombinezoną, žvaigždžių raštu išmargintus marškinėlius ir avėdamas aulinius batus su sparnais.

Seras Eltonas Johnas yra pelnęs 26 auksines, 38 platinines arba multiplatinines ir vieną deimantinę plokštelę. Tarp gausybės garbingų jo apdovanojimų – 6 „Grammy“, 13 „Ivor Novello“ ir viena „Brit Award“ statulėlė. Jo įkurtam AIDS fondui pavyko surinkti daugiau nei 450 milijonų JAV dolerių tarptautinei kovai su ŽIV ir AIDS.

Tai – atlikėjas, kuris pataikė ne į vienos kartos, į daugelio kartų širdį, nes mokėjo ir moka kalbėti nuoširdžiai, emocionaliai.

„Pirmą kartą Eltoną scenoje pamačiau Niujorke, niekada nebuvau buvusi jo koncerte. Jis mus pakvietė į „Madison Square Garden“, buvome jo svečiai, sėdėjome beveik ant scenos. Žiūrėdama, kaip jis groja ir dainuoja, galvojau apie tai, kokį stebuklą kuria vienas žmogus scenoje. Septyniasdešimtmetis ir pianinas. Nieko daugiau. Salėje žmonų buvo sausakimša – kaip silkių. Dvidešimt tūkstančių!!! Daugelis jų ekstravagantiškai apsirengę, su didžiuliais akiniais, kaip jis mėgsta. Tai – atlikėjas, kuris pataikė ne į vienos kartos, į daugelio kartų širdį, nes mokėjo ir moka kalbėti nuoširdžiai, emocionaliai. Jis kalba apie tai, kas jaudina kiekvieną iš mūsų, pasirinkęs baladės žanrą, išliko aktualus, jo dainos keliauja tiesiai į klausytojų širdį“, – įspūdingo koncerto prisiminimais dalijasi Dalia.

Po „Oskarų“ teikimo ceremonijos Los Andžele Dalia su vyru, filmo „Rocketman“ režisieriumi D. Fletcheriu, ir pagrindiniu filmo aktoriumi Taronu Egertonu nuvyko į Eltono ir Davido Furnisho namus. „Tai buvo tikra likimo dovana, – šiandien sako Dalia, – mes buvome šešiese, valgėme picas, o Eltonas pasakojo nerealias istorijas apie savo kartos kūrėjus – Davidą Bowie, Madonną, George’ą Michaelą. Tie nepagražinti įspūdžiai ir picos man visada primins, kad galiausiai juk visi esame tiesiog žmonės.“

Toks paprastas, atviras Eltonas Johnas ir biografinėje knygoje. Kaip sako Dalia, po ekstravagantiškais drabužiais ir juokingais akiniais, po išorine gigantomanija – jam patinka dideli daiktai: akiniai, kambariai, namai – slepiasi tikras žmogus. Ji pasakoja, kad tuo metu, kai buvo rašomas filmo scenarijus, Eltonas turėjo visišką jo kontrolę. Ir vis dėlto apsisprendė kalbėti apie jam ne visai patogius dalykus – priklausomybę nuo narkotikų, vaistų, alkoholio. „Aš neturiu paslapčių“, – pasakė jis filmo režisieriui D. Fletcheriui.

Apie priklausomybes dainininkas ir muzikantas daug kalba ir savo knygoje. „Jo kova su priklausomybėmis buvo kova už gyvenimą“, – sako Londone gyvenanti lietuvė režisierė ir priduria, jog Eltonas juokaujantis, kad šiandien iš jų visų likusi tik viena – pirkimo manija. Dainininkas garsėja ne tik tuo, kad šluoja parduotuvių lentynas ir vienu kartu perka po dešimt brangiausių laikrodžių, bet ir tuo, kad savo pirkinius jis dosniai dovanoja aplinkiniams.

Dalią sužavėjo dar vienas pasaulinio garso žvaigždės istorijos aspektas, apie kurį nėra daug žinoma. Eltonas Johnas dar 1985 metais dalyvavo pirmame AIDS skirtame renginyje, o jo įsteigtas labdaros fondas buvo vienas iš pirmųjų, parėmęs AIDS tyrimus ir suteikęs pagalbą sergantiems. Per visus tuos metus jis surinko 450 milijonų JAV dolerių tarptautinei kovai su ŽIV ir AIDS. Eltono rengiami labdaros vakarai – labai populiarūs, visi juose nori dalyvauti, ji pati su vyru Dexteriu taip pat yra dalyvavusi. „Eltonas išgyveno laiką, kai AIDS buvo neatsiejama jų kartos kultūros dalis, jo draugas Freddie Mercury nuo šios ligos mirė, taigi jam svarbu, kad šiandien gali suteikti pagalbą“, – sako.

Dalia prisimena apsilankymą jo koncerto užkulisiuose – didžiulį grimo kambarį, prikrautą pakabų su drabužiais, lentynų su batais ir keturis stalus su įvairiausiais akiniais. „Koncertų organizatoriai sukuria jam maksimaliai saugią, įprastą aplinką, pabandyk tu per metus surengti tris šimtus koncertų ir likti su nenuvažiavusiu stogu“, – ironiškai šypteli.

Kanuose, kai buvo pristatomas filmas „Rocketman“, Dalia sėdėjo kitoje eilėje, beveik už Eltono Johno: „Stebėjau jį iš šono, filmą jis žiūrėjo pirmą kartą, tikrai buvo ne viena vieta, kur jis braukė ašarą, o finalinėse scenose nesigėdydamas raudojo balsu. Tyloje ta rauda tarsi visus pasiekė, ir žiūrovai pradėjo verkti. Unikali akimirka ir labai skausminga žmogaus istorija, juk ne kiekvienas taip sugebėtų – atsistoti ir pasakyti: taip, aš toks buvau, aš toks esu. Žmones visada įkvepia nenudailintos istorijos.“

Apie bendro kelio pradžią, jo kliuvinius ir dar visai neartėjančią pabaigą MO muziejuje parodai "Iš tos operos" skirtame renginyje D.Ibelhauptaitę (D.I.) ir G.Rinkevičių (G.R.) kalbino Julijus Grickevičius.

– Pradėsiu nuo klausimo abiem: minėjote bohemiečių keturiolikos metų sukaktį, tiesą sakant, aš matau labai ryškų 20-metį...

D.I.: Tai čia meilės 20-metis.

– Norėčiau grįžti į meilės istorijos pradžią, nes visi kūdikiai gimsta, kaip žinia, iš meilės. Ir čia mums reikėtų nusikelti į 2000-uosius. Radau pranešimą spaudai, kur jūs pasakojate apie pirmąjį bendrą kūrybinį darbą. "Mūsų pirmasis "Kaukių balius" buvo pirmasis spektaklis Lietuvoje, XXI a., kuris buvo cenzūruotas ir uždraustas. Jis buvo pastatytas Trakuose, o tada turėjome jį rodyti LNOBT (Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – red. past.), bet teatras jo nepriėmė." Tęskite.

D.I.: Na, teatras mūsų nepriėmė ir iškėlė ypatingas sąlygas. Man buvo pasakyta, kad jeigu diriguos kitas dirigentas, – spektaklį priims, nes Gintaro tuo metu neįleido į teatrą. Jo visiškai nekentė.

G.R.: Čia aš galiu pasakyti, kad mano kelias irgi ne visada buvo rožėmis klotas (juokiasi.)

D.I.: Taip! O aš buvau labai nustebusi, nes niekada Lietuvoje iki tol nedirbau, ir man atrodė, kad Gintaras yra fantastiškiausias dirigentas, toks superstar. Pasakiau, kad esu iš tų, kurie, išėję į karą su savo snaiperiais, kartu ir grįžta arba negrįžta visai ir mes tokios sąlygos nepatenkinsime. Po kelių dienų man paskambino ir pasakė, kad "Kaukių balius" neatitinka Lietuvos nacionalinės operos vertybių, yra per daug šiuolaikiškas ir teatre rodomas nebus. Taip ir buvo, kol į teatrą neatėjo Gintautas Kėvišas.

– Aš pratęsiu: "Kita vertus, kai "Kaukių balius" grįžo į LNOBT nebuvo jokių ateities planų: dieną prieš man išvažiuojant Gintaras mane pasikvietė į kavinę Gedimino prospekte."

G.R.: Pasikviečiau gana spontaniškai, Gedimino prospekte sutikęs Dalią pagalvojau, kad mes gi norėjome daryti "Pajacus" su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO). Tikrai reikėtų pakviesti Dalią, bet žinau, kad jai atėjus reikės daryti visavertį pastatymą su dekoracijomis. Bet aš labai greitai ryžausi.

D.I.: O kadangi man labai patiko dirbti su Gintaru, aš į tą kavinę nuėjau.

– "Vis sakiau "ne". Tada Gintaras nupirko man tris pyragėlius."

G.R.: Tada Dalia dar valgė pyragėlius ir kažkaip nuo jų viskas ir prasidėjo.

D.I.: Iš pradžių Gintaras nupirko vieną, tada dar vieną. Ne iš karto tris: jis viliojo iš lėto, kad aš negaučiau cukraus šoko.

– "O po "Pajacų" nutarėme statyti "Bohemą" – visada norėjau ją sukurti, nes tai spektaklis apie jaunus žmones, Paryžių, apie tai, kai esi vargšas, bet turi nepaprastai daug vilčių, maksimalizmo, sielos laisvės ir nesi supančiotas."

D.I.: Manau labai svarbu yra pasakyti, kad po "Kaukių baliaus" mes tikrai norėjome dirbti kartu – atitiko mūsų energija ir mintys. Gintaras buvo pirmas mano sutiktas dirigentas, dirigavęs dramą. Man tai buvo labai unikalu – jis diriguoja ne tą, kas jo galvoje, o tą, ką mato scenoje. Na, būkime biedni, bet teisingi: neturėjome vietos nacionalinėje operoje, ten buvo kitos sąlygos – Gintarui būtų tekę palikti LVSO, o tai tolygu savo vaiko nužudymui. Turėjome sukurti alternatyvą. Su Gintaro ir mano patirtimi bei profesiniais pasiekimais mes neturime prašytis kažkur būti, ne. Galima dirbti bet kur, jeigu tau gera kartu. Nereikia raudonų kilimų ir krištolinių šviestuvų...

Žiūrint atgal, manau, kad G.Kėvišas padarė vieną esminę klaidą, po "Kaukių Baliaus" nepaimdamas mūsų su Gintaru į teatrą kaip sau lygių kūrėjų. Jei tai būtų įvykę, LNOBT raida būtų buvusi dar ryškesnė. Mes būtume buvę killer combo. Bet ten ryškėjo vienvaldystė. Kita vertus, žiūrovai ir solistai iš to, kad suskilome, tik išlošė. Taip ir gimė "Bohema" su jaunais talentais, nes matėme, kiek Lietuvos operoje yra talentingo jaunimo ir kaip jiems irgi nebuvo vietos. Jei jauni žmonės negauna galimybių, jie išvažiuoja siekti jų užsienyje, ką daugelis ir padarė bei pasiekė labai daug.

G.R.: Pirmiausia, labai norėjosi kūrybinės laisvės. Teatras kvietė mus dar kartą, juk mes kartu su Dalia ir prie "Likimo galios" dirbome, bet niekada nebūtume buvę užtikrinti, kad galime paimti ir pastatyti vieną ar kitą kūrinį, o su LVSO ta laisvė buvo, nebuvo tik finansinės laisvės, kuri galėtų būti visaverčiame teatre. O Kongresų rūmų scena, vėlgi... Yra, kaip yra, akustikos nėra ir teatre, ir Kongresų rūmuose, bet prie rūmų viskas yra arčiau. Tai galbūt tai yra ir didelis privalumas. O mes pradėjome nuo "Pajacų", tada Dalia pagalvojo, kad galima ant tos pačios dėžės pastatyti antrą aukštą ir padaryti "Bohemą", tai ir...

– Bet tada buvo "Užburtoji fleita", ir jūs tarsi pasukote į visiškai kitą pusę, – ėmėtės tokių darbų ir kompozitorių, kurie nebuvo statyti Lietuvoje, kaip L.Janačeko "Katia Kabanova", kuri iki šiol kitų nepaliesta. Kas vienija jūsų pasirinktą repertuarą, kaip jis susiklostė?

G.R.: Kai Dalia atvažiuoja, ji labai užimta: krūvos susitikimų, dirba po šešiolika ar daugiau valandų per dieną, bet... visą laiką neturi, kur gyventi. Keletą kartų gyveno ir mūsų šeimos namuose, buvo mūsų, kaip pati sakydavo, kvaterantas.

D.I.: Gyvenau pas Gintarą ant stogo kaip Karlsonas!

G.R.: Ir tada tikrai buvo labai daug tokio laiko, kai galėjome diskutuoti ir šnekėtis kūrybinėmis temomis, aš tuos laikus prisimenu su labai dideliu džiaugsmu ir meile. Buvo tiesiog gera.

D.I.: Tai buvo fantastika. Tada mes sumąstėme labai daug projektų,  gimė daug idėjų vidury nakties iš labai tikrų, paprastų pokalbių. Tai ne paslaptis – mes tą ilgą sąrašą turime, bet, kai renkamės kūrinius, pirmiausia orietuojamės į solistą.

Repertuarą renkamės taip, kaip turėtų rinktis A klasės superprofesionalus operos teatras, žiūrovui suteikiantis absoliučią įvairovę. Kai statėme "Bohemą", Lietuvoje ji nebuvo rodoma 20 metų, lygiai tas pats su "Faustu", "Trubadūru" ar kitais, atrodytų populiariais, kūriniais, ir ta pačia "Toska". Ir žinoma, kolektyvas būtinai turi atlikti kūrinius, kuriuos mes vadiname gurmanų serija, pavyzdžiui, "Katia Kabanova", nuo 1934 m. Lietuvoje nestatyta "Samsonas ir Dalila". Aišku, tada buvo ir "Pelėjas ir Melisanda"...

G.R.: Čia pati gurmaniškiausia.

D.I.: Pati gurmaniškiausia opera (juokiasi), kai Gintarui pasakiau, kad dabar imame "Pelėją ir Melisandą", – jis dešimčiai minučių prarado žadą.

G.R.: O paskui Dalia tą operą pardavinėjo naujametinėms šventėms ir sakydavo bankui: pirkite operą – meilės istoriją prieš Naujuosius metus – labai linksmai skambės!

D.I.: O Gintaras man tyliai sakydavo: "Klausyk, o tu siužetą skaitei? Taigi ten du broliai su viena moterimi miega, kokios čia Kalėdos?" Aš jam: "Jeigu Lietuvoje Naujųjų metų proga Violeta "Traviatoje" nuo džiovos miršta ir visi džiaugiasi gerdami šampaną, tai ką čia du broliai su viena moterimi?"

G.R.: Aš apie siužetą nesakiau! Sakiau, kad labai sunki ir dekadentinė muzika (prapliūpsta juokais.)

– Apkalbėkime dar vieną aspektą, labai glaudžiai susijusį ir su VCO, ir bohemiečiais – pinigai.

D.I.: Tiksliau jų nebuvimas.

– Na, taip, visi žinome, kad opera yra labai brangus malonumas, ir jūs, Dalia, pasakėte "A klasės teatrai". Ar galite įspėti, koks yra "La Scalos" metinis biudžetas? Apie 146 mln. eurų. B klasės teatro biudžetas yra tarp 30–40 mln., na, ir taip toliau eina kitos raidės.

D.I.: O... mes tada esame Ž klasės.

– Norėjau paklausti būtent apie verslo sudominimą opera. Atrodo, 2000 m. ar apskritai XXI a. pradžioje paaiškinti verslui, kad reikia remti ši žanrą, kad iš to kyla daug pridėtinės vertės, kad ugdome naują kartą ir t.t. Kaip visa tai vyko?

G.R.: Galiu pasakyti, kad tik dėl ypatingo Dalios talento ar genialumo tos operos vis dėlto įvyko. Iš pat pradžių, kol visa organizacija ėjo per LVSO biudžetą, buvome susitarę: niekada operai nenaudojome orkestro pinigų – tų dotacijų, kurios skiriamos koncertams arba muzikantų atlyginimams.

D.I.: Niekada, nė centro! Kai 2004-aisiais dirbau Niujorke, supratau, kad norėčiau padaryti Lietuvoje eksperimentą ir pastatyti operą iš privačių rėmėjų lėšų. Man nepaprastai pasisekė, kad mano mokyklos draugas Tomas Kučinskas buvo tuometinis "Švyturio" direktorius. 2006 m. Tomas pasakė, kad jau yra ta jauna verslo karta, kuri galbūt patikės ir supras, bet pridūrė: "Aš tau tik galiu parodyti, kurios durys, bet tu turėsi eiti pati."

Ir iš tikrųjų, renkant pinigus pirmai "Bohemai", mes pardavinėjome orą. Tuomet nebuvo precedento, niekas nieko nežinojo. Bet kažkaip visi pasirašė tai jaunai idėjai. Tai labai buvo didelis darbas – nuimti Lietuvoje egzistavusią stigmą "pinigai – menas".

O jei paaiškinus paprastai ir su humoru, viskas vyksta maždaug taip: ateina Dalia prašyti pinigų, žmogus galvoja: "Tikrai neduosiu." Dalia pareiškia, kad pasistatys palapinę po langu ir sėdės tol, kol duos. Na, nes operai labai reikia. Būsimas mecenatas supranta, kad čia kaip su žmona, kuri sako: "Pirk šaldytuvą", o tu atšauni: "Ne!", kol po trijų savaičių šaldytuvą nuperki. Bet tris savaites skaudėjo galvą – geriau būtum iškart sutikęs. Taip ir remia mus jau keturiolika metų. Tokie mecenatai yra išmintingi ir laimingi, nes pirko šaldytuvą pirmą dieną ir jiems neskauda galvos. Net penkiolika mecenatų, rėmusių VCO, gavo aukščiausią apdovanojimą – Kultūros ministerijos Mecenatų medalius.

– Bet, maestro, jums reikėjo susitarti su orkestru ir dar daugiau, – kad jūsų veikla dabar šiek tiek keičiasi. Kas labiausiai užgavo muzikantų stygas?

G.R.: Kiek muzikų, tiek skirtingų žmonių, ir aš už juos visus tikrai negaliu atsakyti, bet manau, kad pirmiausia – akiračio praplėtimas. Juk ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Pavyzdžiui, jei dabar man kas nors uždraustų diriguoti operą, tikrai jausčiausi praradęs pusę savęs.

D.I.: Manau, kad LVSO muzikantai yra labai ypatingi. Jie ne tik groja, bet ir stebi spektaklį, solistus, jaučia juos. Tai – ne sėdėti orkestro duobėje teatre, kur esi užsidaręs ir nieko nežinai.

G.R.: Aš turiu papasakoti apie pirmą Dalios sumanymą – "Kaukių balių" Trakuose. Orkestras sėdėjo už dekoracijų scenoje, aš visai nemačiau solistų, o ji sakė: "Tau bus televizorius, tu matysi, tave matys per televizorių, viskas bus gerai." Ir aš po to streso jai sakiau: "Dalia, tik daugiau niekada taip nedaryk", todėl, kai orkestras yra prieš sceną ir dirigentas mato solistus... Jis turi jausti, kaip jie kvėpuoja, tai yra operos tradicijos nuo C.Monteverdi laikų, ir jos turi savo prasmę, bet režisieriai vis sugalvoja ką nors naujo: "Va dabar tai bus labai gerai."

– Richardas Wagneris sugalvojo nukišti orkestrą į labai gilią duobę, kur irgi nieko nesimato. Maestro, jūs esate vienas iš pirmųjų dirigentų Lietuvoje, supratęs viešumo reikšmę, kad reikia ir atsisukti į publiką, daug kalbėti, bendrauti su žiniasklaida, edukuoti žiūrovus. Tapote vienu iš pirmųjų viešų veidų dirigavimo pasaulyje.

G.R.: Aš tikrai su tuo nesutikčiau, man sako, kad turėjau tuo užsiimti vos laimėjęs tarptautinius konkursus (Herberto von Karajano konkursas buvo svarbiausias Vakarų pasaulyje, Maskvos – rytuose) ir t. t. Čia Dalia įnešė tam tikrą viešumo laipsnį. Tuomet, kai laimėjau, apie tokius dalykus, kaip meno agentai ar viešumas, Lietuvos Sovietų Respublikoje tikrai niekas nekalbėjo. Tada už laimėjimus gavau butą ir kitų koncertų. Aš galėjau išvažiuoti į kitus miestus! Pirmasis buvo Rygoje, o pirmas operos pastatymas – Budapešte...

– Bohemiečiai įnešė tradiciją reklamuoti klasikinę muziką – kurti kampanijas, kreipti dėmesį į plakatus, spaudos konferenciją. Jei sudarytume sąrašą, kur vyko jūsų spaudos konferencijos: Centriniame pašte (Vilniuje, red. past.), palapinėje. Šis būtų labai ilgas ir įdomus.

D.I.: Šaudykloje...

G.R.: Laive...

– Viskas tam, kad spektaklio atmosfera būtų bendra su jo mintimi. Paskui, aišku, visi iš jūsų pradėjo imti pavyzdį. Nuo ko jūs pradėjote?

D.I.: Kai priklausai nuo to, kad žmonės ateitų ir pirktų bilietus, tuomet nori pasakoti savo istoriją. Pirmiausia, man buvo labai svarbu iškomunikuoti tai, kad bohemiečiai yra kitokie, bebaimiai. Tuo metu Lietuvoje operos solistas buvo nepaprastai rimtas, dažnai pompastiškas, neprieinamas, nesikalbantis, saugantis balsą. Pirmoji bohemiečių fotosesija buvo labai simboliška – solistai braidė šaltame Vilnelės upelyje ir tiesiog buvo savimi – jaunais žmonėmis.

– D.Ibelhauptaitė ką tik nupiešė dar gyvą sakralaus ir nejudinamo operos žanro paveikslą. Ar jis palaipsniui keičiasi?

G.R.: Dalia yra režisierius, kuriantis operos pastatymą kaip filmą. Tai man, kaip muzikantui, tikrai priimtina. Dalia neleidžia solistams žiūrėti į dirigentą, stovėti vienoje vietoje ir gestikuliuoti savo vokaliniais gestais, – viskas turi būti sujungta dramai. Bet, kai viską sujungiame dramai ir kuriama, muzikai tai netrukdo, o kai trukdo, tada mes diskutuojame. Atvejų būna visokiausių, aišku, bet dirigento ir režisieriaus kare paprastai laimi režisierius, pripažįstu. Kaip mes išgyvenome tuos 20 metų, aš neįsivaizduoju.

D.I.: Aš irgi, nes, ant popieriaus aprašius mūsų asmenybes, mes turėjome vienas kitą sudeginti prieš devyniolika su puse metų.

– Bet jūs sveiki gyvi. Šeima gyvena toliau. Nepaprastai smalsu atsiversti tą užrašų knygutę, kurioje – būsimi bohemiečių planai, kas bus toliau?

G.R.: Dalią bando suvalgyti Holivudas.

D.I.: Manau, labai svarbu pasakyti, kad VCO niekada nežus, nedings, neišgaruos ir nemirs. Mes visą laiką kursime, būsime kartu. Galbūt tai kartais įgaus visai kitų formų. Mūsų pagrindinė ir didžioji problema esu ne aš ir ne Holivudas, o tai, kad nėra normalios scenos, kuri tiktų mūsų pastatymams, – nėra tokio teatro, kur mes galėtume kurti spektaklius su technologijomis, akustika... Kur tai matyta: savo trupėje turime geriausiais pasaulio solistais pripažintus žmones, o verčiame juos dainuoti tam visiškai nepritaikytose erdvėse...

G.R.: Mano svajonė labai paprasta: kad visas R.Wagnerio "Nybelungų žiedas" ateitų pas mus.

D.I.: Aš gi tau pažadėjau, kad iki mirties padarysime! Noriu palinkėti Gintarui, kad padarytume Albano Bergo "Lulu".

G.R.: O Dieve....

„Klasikinės muzikos, teatro, šokio ir kiti scenos meno renginiai vis dar draudžiami, net ir lauke!, – sekmadienį feisbuke rašė žinoma moteris. – O čia kviečiu pažiūrėti, kaip atrodo tuščios kėdės didžiuliame kieme – dideli ir saugūs atstumai, bet vis dar be žiūrovų... O tūkstančiai įvairių sceninio meno sričių kūrėjų yra palikti nežinioje, be galimybės vykdyti savo profesinę veiklą ir atsidūrę pavojuje prarasti savo profesinius įgūdžius. Aš jau nekalbu apie žiūrovus, kurie tikrai yra pasiilgę aukščiausios kokybės gyvo garso ir vaizdo...Dalinkimės šiais vaizdais, linkėdami saulėto sekmadienio, ir tikėkime, kad Lietuvos Vyriausybė mus išgirs. Lietuva turi super didelius tarptautinius talentus visose meno srityse, daugelis jų – gyvasis scenos menas, kuris be kolegų scenoje ir be žiūrovų yra neįmanomas arba nepilnavertis... Neleiskim jam žūti!“, – rašo D. Ibelhauptaitė.

„Facebook“ nuotr.
 

„Facebook“ nuotr.

Primename, kad karantinas Lietuvoje yra paskelbtas iki gegužės 31 dienos 24 val. Jo sąlygos palaipsniui yra švelninamos, tačiau meno renginiai kol kas nėra leidžiami.

Kartu su vyru Dexteriu Fletcheriu, režisavusiu du garsius pastarojo meto filmus  – „Bohemijos Rapsodiją“ ir „Roketman“ – Dalia žengia į Holivudą. Šį antradienio vakarą 20 val. „Bus visko“ laidoje per LNK, kalbėdama moteris prisipažins, kad tai bus beprotiškai sunku.

„Man, Daliai iš Žirmūnų, būti ant raudonojo kilimo šalia visų Julia Roberts, Jennifer Aniston ir Bradų Pittų – yra sunku. Nes Žirmūnai vis dėlto – toli nuo to”, – su sau būdingu humoru aiškins D. Ibelhauptaitė.

Dalia papasakos ir apie itin skandalingus filmų „Bohemijos Rapsodija“ ir „Rocketman“ užkulisius. „Jei atsakyčiau į klausimą, ar viskas, ką Dexteris nufilmavo, įėjo į finalinį variantą? Tikrai ne. Aštriausių 15% neįėjo. Ar tie 15% kur nors yra išlikę? Taip. Ar juos kas nors pamatys? Taip, kada nors, Dexterio mirties arba abiejų mūsų atveju”.

Moteris ne tik atskleis, kodėl dažnai stipriausi kadrai nepatenka į „Oskarų“ vertus filmus, bet ir papasakos apie tikrąjį Holivudo veidą. Moteris sako – mažai ten romantikos. Viskas sukasi apie darbą ir rezultatus. 

„Žinot, kodėl aktorius į filmavimą veža mašina? Dėl to, kad jeigu tas aktorius pavėluos nors penkias minutes, tai visos tos sistemos penkių minučių sustojimo kaina yra skaičiuojama tūkstančiais dolerių, ir visiems vienodai sumokėti 30 svarų vairuotojui, kurio uždavinys šeštą valandą ryto ne tik atvežti tą aktorių. Jei aktorius nepasirodys duryse tam tikrą valandą, jis daužys tas duris ir neš jį iš lovos, jei prireiks. Ir laiku atgabens į filmavimą. O žinot, kodėl dar ir parveža? Nes po 12 valandų filmavimo aikštelėje, rytoj šeštą ryto jis vėl reikalingas, todėl priveža iki durų, kad jis į kairę nenueitų. O eitų miegot“, – Holivudo užkulisiais dalinasi Dalia.

Režisierė papasakos, kaip jaučiasi dirbdama su pačiais didžiausiais savo srities profesionalais. „Ar yra sunku? Beprotiškai. Ar yra baimė? Žiauri baimė. Baimė suklysti. Baimė atrodyti, kad kažko nežinai. Todėl reikia dirbti 3 kartus daugiau nei visiems kitiems. Bet ten nėra lubų”. 

Kokia buvo Eltono Johno reakcija, pirmą kartą pamačius filmą apie save, kuriame atskleistos jo silpnybės, priklausomybių problema ir homoseksualumas? Kodėl Holivudo damos per didžiuosius renginius negeria šampano? Ir kodėl Dalios pasirodymo ant raudonojo kilimo laukia didžiosios pasaulio žvaigždės? Jau šį antradienio vakarą, 20 val., per LNK, laidoje „Bus visko“. 

„Iškart po apdovanojimų iš A. Grigorian gavau žinutę, kurioje ji padėkojo už kelionę, kurią nuėjome ir vis dar einame“, – pridūrė ji.

Geriausios operos solistės apdovanojimas A. Grigorian suteiktas už Zalcburgo festivalyje pernai atliktą Salomėjos vaidmenį italų režisieriaus Romeo Castellucci (Romeo Kastelučio) operoje.

„Tai yra tas pastatymas, kuriame režisierius iššovė A. Grigorian į pasaulinę areną kaip A klasės solistę. Rašė ir „New York Times“, ir kiti, kad A. Grigorian įėjo į pasaulio sopranų olimpą būtent su šituo vaidmeniu“, – teigė D. Ibelhauptaitė.

A. Grigorian 2016 metais šiuose apdovanojimuose buvo pripažinta geriausia jaunojo solisto kategorijoje. Pasak D. Ibelhauptaitės, tai – vienintelis toks atvejis.

„Ji yra dabar istoriškai vienintelė per visus šių apdovanojimų dešimtmečius laimėjusi abu apdovanojimus – ir jaunojo solisto, ir dabar pagrindinį prizą“, – sakė režisierė.

Jaunojo solisto kategorijoje apdovanojimą yra pelniusi ir operos solistė mecosopranas Justina Gringytė. Pasak D. Ibelhauptaitės, daugiau Lietuvos atlikėjų šiuose apdovanojimuose nebuvo nominuota.

Šiemet daugiau nei 20 apdovanojimų kategorijų buvo nominuota daugiau kaip 100 atlikėjų. Geriausius atliko ekspertų komisija.

„Visada stengiuosi rasti laiko pasirodymams Lietuvoje už Vilniaus ribų. Be to, įdomu grįžti ten, kur viskas prasidėjo, bet kartu visi spėjo patobulėti. Myliu Klaipėdos publiką. Kanijo vaidmuo tikrai įdomus. Vokalinė partija nors neilga, tačiau reikalauja didžiulės balsinės ekspresijos, technikos bei sceninės patirties. Labai svarbu mokėti kontroliuoti emocijas ir aistras, kad spektaklis nesibaigtų po pirmo veiksmo“, – laukdamas susitikimo su pajūrio publika, pasakojo K. Benedikt.

Nedos partiją Palangoje dainuos sopranas iš Rusijos Eugenia Dushina, Tonijo - „Auksiniam scenos kryžiui“ neseniai nominuotas Mindaugas Rojus, Silvijaus - „Metų operos viltimi“ pripažintas Steponas Zonys, Arlekiną – Aurimas Raulinavičius.

Ruggero Leoncavallo operos "Pajacai" pastatymą kūrė režisierė D. Ibelhauptaitė, režisierius-statytojas Gediminas Šeduikis, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius.

„Pajacai“ pasakoja apie klajojančią komediantų trupę, kurios gyvenimas tragiškai susipina su scenos realybe. „Mes visi turime emocijas, savo istorijas. Visi kenčiame, verkiame, bet tik tada, kai niekas nemato. O kai išeiname į sceną, visi vaidiname. Scena gali būti bet kas – gatvė, darbas, bet visada turime užsidėti kaukę. Dažnai aplinkiniams visai neįdomu, kas vyksta mūsų viduje. Jiems svarbiau, kokia mūsų kaukė ir kaip gerai sugebame vaidinti savo vaidmenį. Gyvenime tai vyksta kur kas ryškiau nei „Pajacuose“, – sakė režisierė D. Ibelhauptaitė.

„Visada stengiuosi rasti laiko pasirodymams Lietuvoje už Vilniaus ribų. Be to, įdomu grįžti ten, kur viskas prasidėjo, bet kartu visi spėjo patobulėti. Myliu Klaipėdos publiką. Kanijo vaidmuo tikrai įdomus. Vokalinė partija nors neilga, tačiau reikalauja didžiulės balsinės ekspresijos, technikos bei sceninės patirties. Labai svarbu mokėti kontroliuoti emocijas ir aistras, kad spektaklis nesibaigtų po pirmo veiksmo“, – laukdamas susitikimo su pajūrio publika, pasakojo Kristian Benedikt.

Nedos partiją Palangoje dainuos sopranas iš Rusijos Eugenia Dushina, Tonijo - „Auksiniam scenos kryžiui“ neseniai nominuotas Mindaugas Rojus, Silvijaus - „Metų operos viltimi“ pripažintas Steponas Zonys, Arlekiną – Aurimas Raulinavičius.

Ruggero Leoncavallo operos "Pajacai" pastatymą kūrė režisierė Dalia Ibelhauptaitė, režisierius-statytojas Gediminas Šeduikis, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius.

„Pajacai“ pasakoja apie klajojančią komediantų trupę, kurios gyvenimas tragiškai susipina su scenos realybe.

„Mes visi turime emocijas, savo istorijas. Visi kenčiame, verkiame, bet tik tada, kai niekas nemato. O kai išeiname į sceną, visi vaidiname. Scena gali būti bet kas – gatvė, darbas, bet visada turime užsidėti kaukę. Dažnai aplinkiniams visai neįdomu, kas vyksta mūsų viduje. Jiems svarbiau, kokia mūsų kaukė ir kaip gerai sugebame vaidinti savo vaidmenį. Gyvenime tai vyksta kur kas ryškiau nei „Pajacuose“, – sakė režisierė D. Ibelhauptaitė.

Režisierės Dalios Ibelhauptaitės, scenografo Dicko Birdo bei kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus statyta G. Puccini „Bohema“ pirmąkart scenos šviesą išvydo sostinės Kongresų rūmuose 2006 m. spalį ir tapo „Bohemiečių“ trupės veiklos pradžia. 2016-ųjų vasarą pastatymas su nauja atlikėjų komanda atgimė Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir pakvietė žiūrovus į premjerą Palangos koncertų salėje.

Tačiau kur bevyktų „Bohemos“ spektakliai, žiūrovai su pirmaisiais operos garsais visada atsiduria šaltoje jaunų menininkų nuomojamoje Paryžiaus palėpėje. Vieną vakarą į ją pasibeldžia kaimynystėje apsistojusi siuvėja Mimi ir paprašo įžiebti užgesusią žvakę. Tačiau tamsoje pameta savo kambarėlio raktą, o jo beieškant ant grindų Mimi ir poeto Rudolfo rankos lemtingai susitinka...

Paskutiniajame „Bohemos“ spektaklyje Klaipėdoje Mimi partiją dainuos jauna solistė Agnė Stančikaitė, o jos sušalusias rankeles savo delnuose šildys Arthuro Espiritu (JAV/Filipinai) Rudolfas. Gražuolę artistę Miuzetę dainuos Vera Talerko, ją įsimylėjusį dailininką Marčelą – Mindaugas Rojus. Muzikantą Šonarą įkūnys Steponas Zonys, filosofą Koliną – Rokas Spalinskas. Nedrausmingus palėpės nuomininkus rūgos Tado Jako Benua, o šie kvailio vietoje paliks Miuzetės meilės siekiantį Šarūno Juškevičiaus turtuolį Alčindorą.

Bohema (pranc. bohème) romantizmo laikais imta vadinti laisvųjų profesijų žmonių (aktorių, menininkų ir pan.) aplinką bei padoriems miestiečiams įtartiną jų gyvenimo būdą, kai buities skurdo ir karjeros sunkumus bandoma pridengti ekscentrišku elgesiu, šmaikštumu ir ironija. Bohemiška dvasia nesvetima visų laikų kūrybingam jaunimui, kaip ir romantiška meilė, kuri dažniausiai neatlaiko šaltų kaip ledas negailestingos realybės vėjų... 

Italų kompozitoriaus G. Puccini (1858-1924) opera Klaipėdos scenoje atliekama originalo kalba – itališkai. Tad nepraleiskite istorinės progos ištarti garsiajam „Bohemos“ pastatymui addio.