Daug metų dirbdama su vaikais B.Banevičiūtė pastebėjo, kad kūdikiai iki trejų metų fenomenaliai neturi jokių kultūrinių skirtumų – bet kurioje šalyje, bet kuriuo metu, ar prieš dešimt metų, ar dabar, kūdikiai reaguoja taip pat. Dar nekalbėdami ir nesuvokdami kultūrinių taisyklių, nevertindami iš išorės, kas teisinga, kas ne, tiesiog bendrauja socialiai ir neria į visapusišką pažinimą. Tai nesikeičia.

– Esate sukūrusi ne vieną spektaklį kūdikiams. Kas paskatino pasirinkti šią tikslinę auditoriją?

– Ilgus metus dirbau šokio mokytoja vaikų meninėje studijoje "Diemedis" – būtent čia susitikau su pačiais mažiausiais. Po truputį pradėjau kaupti praktinę patirtį, stebėjau, kaip tokio amžiaus vaikai mąsto, kaip jie ką supranta, kaip jie tą supratimą išreiškia. Greta ėjo ir teorinės žinios: analizavau literatūrą, pati atlikau mokslinius tyrimus rašydama disertaciją. Su šia patirtimi 2006 m. atėjau į susitikimą su tuomečiu Švedijos kultūros atašė Lietuvoje Chrisu Schenlaeriu, kuris man ir keletui kitų choreografų pristatė idėją kurti šokio spektaklius vaikams – tai jau buvo gana dažnas reiškinys Skandinavijoje, bet ne Lietuvoje.

Po pažinties su atašė turėjome dar keletą seminarų, vykome žiūrėti spektaklių vaikams į Švediją. Ilgainiui pradėjau statyti spektaklius pati – mintis kurti šokio spektaklį konkrečiai vaikų amžiaus grupei pasirodė itin patraukli. O 2012 m., smalsumo vedami, svarstydami, o kaip reikėtų sukurti spektaklį patiems mažiausiesiems, su šokio teatru "Dansema" pristatėme ir pirmąjį Lietuvoje šokio spektaklį kūdikiams "Mozaika".

Kurdama ir rodydama spektaklį labai daug ko išmokau. Visada stebiu mažųjų reakcijas, kaip jie žiūri, kaip išlaiko dėmesį, ar jaučiasi komfortiškai. Spektakliai kūdikiams Lietuvoje tuo metu buvo naujiena – reikėjo ne vienų metų, kol pavyko pakeisti tėvų požiūrį, sukurti sąlygas pabūti estetinėje arba estetiškai struktūruotoje spektaklio aplinkoje ir tuo pat metu palikti vaikams laisvės tyrinėjimams, laisvės išreikšti savo emocijas, įspūdžius: teatre įprasta spektaklius stebėti santūriai, išlaukti spektaklio pabaigos ir tada reaguoti, tačiau ši praktika vaikams sukelia daug streso. Aš manau, tai savotiškas alogizmas – kuriame spektaklį, tikėdamiesi, kad jis sukels kokių nors vaikų emocijų, tačiau neleidžiame tų emocijų išreikšti tada, kai jos sukyla, liepiame palaukti, nors psichologiškai tokio amžiaus vaikai praranda bet kokį interesą išreikšti atidėtą emociją vėliau. Taip sukuriame vaikams daug psichologinių problemų: neleidžiame jiems išreikšti emocijų, paskui jie nebemoka emocijų reikšti, o vėliau bandome juos to išmokyti. Tad norėjau, kad mūsų kuriamuose spektakliuose vaikai būtų saugūs rodydami savo jausmus, jiems patiems pasirenkant priimtiną išraiškos formą: gal per judesį – ropojant, liečiant, imant, judant, vaikščiojant, gal per garsą ir pan.

Pasirinkimas: spektakliuose, skirtuose mažiausiesiems, B.Banevičiūtė siekia sukurti jiems sąlygas pabūti estetinėje spektaklio aplinkoje. / K. Liučinsko nuotr.

Yra nemažai užsienio psichologų atliktų tyrimų, akcentuojančių, kad itin svarbu, jog aplinka nuo pat mažens vaiką skatintų, suteiktų įspūdžių, patirčių, nes tai daro didelę įtaką formuojantis jo mąstysenai, kalbos gebėjimams ir rašymui, vaizduotei. Galimų patirčių spektras šiuo atveju labai platus: tai ir emocinės, ir taktilinės, ir garsinės, ir vizualinės patirtys – visos jos ugdo vaiko kūrybiškumą. Šie akcentai svarbūs ir kuriant spektaklį, kaip svarbu atrasti ir sistemą, kad viskas nevirstų tiesiog buitiniu žaidimu, o išliktų spektakliu, meno forma, meno kūriniu. Šių principų paieškos ir yra vienas pagrindinių mano uždavinių per pastaruosius dešimt darbo metų.

– Kokia interaktyvaus judesio ir objektų spektaklio kūdikiams "Be galo, be krašto" priešistorė? Gal galite papasakoti, kaip vystėsi pagrindinės spektaklio idėjos.

Kiekviename savo spektaklyje ieškau galimybių, kaip kūdikiams suteikti inspiracijų patyrinėti, nes tai jų kūrybiškumo pradžia.

– Dirbti į Klaipėdos lėlių teatrą mane pakvietė Aušra Juknevičienė (Klaipėdos lėlių teatro vadovė – aut. past). Ji pasiūlė atkreipti dėmesį į lietuvių pasakas be galo ir pirštinines lėles. Šie du aspektai tapo mano atspirties tašku. Mėgstu į tradiciškai suprantamus dalykus pažiūrėti kokiu nors kitokiu kampu. Nagrinėdama lietuviškas pasakas be galo nutariau nutolti nuo jų siužetų ir naratyvų, man patiko jų rondo forma: yra pradžia, pabaiga ir ta pabaiga yra kažko kito pradžia, bet jau naujai. Pradėjau mąstyti apie tai, kas yra be galo: tai ir erdvinė begalybė, visata, kosmosas, laikas, kurį matuojame santykinai, įvardydami laiko pradžią, nors iš tiesų laikas juk taip pat neturi nei pradžios, nei pabaigos, tai ir tam tikros geometrinės figūros – apskritimas, begalybės ženklas. Galvodama apie šiuos aspektus dėliojau spektaklio dramaturgiją: kaip ieškosime ir ką vystysime. Vietoj tradicinių pirštininių lėlių atsirado temą atspindintys, ant rankų dedami objektai. Buvo svarbu atrasti, kaip parodyti begalybę, išryškinti tam tikrus jos niuansus, turint omenyje, kad kūdikiai pasaulį suvokia dar labai integraliai. Kiekviename savo spektaklyje ieškau galimybių, kaip kūdikiams suteikti inspiracijų patyrinėti, nes tai jų kūrybiškumo pradžia.

– Ko gero, bet kokia kūryba prasideda nuo tyrimo: ieškoma, analizuojama, kas tinkama, kas ne, kas veikia, o kas neveiksminga. Kaip vyksta jūsų spektaklio kūrimo procesas? Kuriate judesio spektaklį su lėlininkais, ar tai veikiau iššūkis, ar netikėtų, įdomių sprendimų galimybė?

– Jau esu dirbusi su kitų, ne šokio, sričių menininkais: ir lėlininkais, ir dramos teatro aktoriais, ir muzikantais. Man patinka dirbti su naujais žmonėmis: patinka, kai mes kartu kuriame, nes tada aš galiu atsiremti į aktoriaus ar šokėjo asmenybę – ne tik jo psichologinę, bet ir fizinę savijautą, kaip jis jaučiasi judėdamas, ką jis gali, kas jam patogu. Tai nelengva, tam reikia darbo ir pastangų, tačiau ta bendra kūryba, ieškant visiems priimtino gražaus, įdomaus ir prasmingo varianto, padiktuoja naujų sprendimų. Kūrybinio proceso metu dalyvauti repeticijose visada kviečiame ir kūdikius – būsimus žiūrovus. Tai padeda pasitikrinti, ar į mūsų, kūrėjų, įvairius įsivaizdavimus ir supratimus vaikučiai reaguoja taip, kaip mes tikimės. Neretai kūdikiai repeticijose pasiūlo visai naujų idėjų ir sprendimų, kuriuos aš vėliau dažnai įtraukiu į savo spektaklius. Spektaklis "Be galo, be krašto" – ne išimtis.

– Kuo pasirinkta spektaklio forma – kalbėti kūdikiams per judesį ir objektus – yra patogi, svarbi?

– Būtent iki dvejų metų kūdikiai komunikacijai nenaudoja verbalinės kalbos. Žinoma, jie girdi, mokosi žodžių, bet žodžiais, sąvokomis dar nemąsto. Tačiau tai nereiškia, kad jie neatpažįsta skirtingų formų objektų, spalvų. Todėl svarbu, kad vaikas tyrinėtų įvairių formų, tūrių, faktūrų, spalvų objektus – būtent per juos ir per judesį vystosi jo sensomotoriniai gebėjimai. Dėl šios priežasties ir spektaklyje naudojame skirtingas medžiagas, skatiname vaikus drąsiai jas lytėti, nedraudžiame laisvai judėti. Tokia kalbėjimo forma yra artimiausia šio amžiaus vaikams.

Metodai: neretai į repeticijas atėję kūdikiai pasiūlo visai naujų idėjų ir sprendimų, kuriuos režisierė vėliau dažnai įtraukia į savo spektaklius. / K. Liučinsko nuotr.

– Į spektaklį kūdikius atlydės suaugusieji. Neįsipareigodama įvardyti konkrečių rezultatų, kaip galvojate, kokių patirčių čia atras abi žiūrovų grupės?

– Kūdikiai tikrai suras erdvę ir pagarbą jų sprendimams – jie turės laiko nuspręsti, kada nori prisijungti prie veiksmo, ar apskritai nori prisijungti. Bet koks jų sprendimas bus priimtas. Vaikams tai bus saugi, bet tyrimą inspiruojanti erdvė, veikianti per visus jų pojūčius: klausą, vaizdą, lytėjimą, judesį. Suaugusiuosius, ypač tėvus, kviestume tai pastebėti, atrasti savo vaikus kitoje aplinkoje, nes iš patirties tikrai turime labai daug pavyzdžių, kai tėvai, atėję su vaikučiais į spektaklį, nustemba pamatę, kai jie pradeda elgtis visai kitaip nei namuose kasdienėse situacijose. Neretai vaikai, atsidūrę kitoje aplinkoje, ypač pajutę teatro magiją, ištraukia iš savęs kažkokias savybes, kurios namuose galbūt neturi galimybės pasireikšti. Todėl skatiname į spektaklį atėjusius tėvus pasižiūrėti į savo vaiką, pamatyti jį kitaip, leisti jam reaguoti, būti jo partneriais – neinstruktuoti vaiko, kur jam eiti ar neiti, ką daryti ir ko nedaryti, nes spektaklis būtent taip ir sukonstruotas: kad ir ką vaikas darytų, tai jam bus saugu. Taigi patirtys, ką gaus ir ką išsineš suaugusieji ir vaikai po spektaklio, turbūt bus skirtingos, bet tikrai teigiamos emocijų ir pojūčių aspektu.

– Martha Graham yra pasakiusi: "Šokis yra tiesiog atradimas, atradimas, atradimas." Kokius pasaulius šokis atveria žmogui – tiek vaikui, tiek suaugusiajam?

– Man atrodo, jis atveria viską, jeigu tik mes atsiveriame jam. Žmogus iš esmės yra judanti būtybė, judesys yra pirminė raiškos, komunikacijos, šokio ir net išgyvenimo priemonė. Dėl to ji yra universali. Šiuolaikinio šokio formomis bandoma grįžti prie pirmapradžių dalykų ir būtent per judesį papasakoti, perteikti siužetą, emociją, išgyvenimą. Tai kitokia raiška nei, pavyzdžiui, balete, kur jau yra daugiau ar mažiau nusistovėjusios gairės, kaip vertinti, suprasti šokio kūrinį. Su šiuolaikiniu šokiu to taip pat turime mokytis – ne tiek bandyti jį paaiškinti, kiek, atsivėrus jam, suvokti, pajusti. Daug kas priklauso nuo vaikystėje įgytų patirčių, todėl ir svarbu, vaikui augant, atverti jam visą įvairovę, kad paskui jis, jau daug visko prisižiūrėjęs, galėtų nusistatyti preferencijas. Vis dėlto čia ne tik Lietuvoje esanti problema – nesame ugdomi suprasti meną: kaip menas gali būti skirtingai priimamas, suvokiamas, analizuojamas. Neretai bandome tuo pačiu matu matuoti skirtingus dalykus, tačiau juk negalima baleto kriterijais matuoti šiuolaikinio šokio. Taigi šokis universalus tuo, kad juo lengva susikalbėti, bet tam, kad susikalbėtum, reikia mokėti suvokti jo kalbą.

Nuo pradžių pradžios

Choreografė įsitikinusi, kad vaikų ugdymas turėtų prasidėti nuo pat gimimo.

Mokslininkai, vaikų raidos tyrėjai, psichologai kartoja, kad pagrindinės žmogaus vertybinės struktūros ir polinkiai, gebėjimai, jų užuomazgos vystosi nuo to momento, kai žmogus gimsta, iki maždaug trejų metų.

"Pirmieji vaiko gyvenimo metai yra labai svarbūs, tačiau apmaudu, kad jiems skiriama per mažai dėmesio, vyksta nesąmoningas ugdymas. Tėvams atrodo, kad svarbiausia kūdikį pamaitinti, šiltai aprengti ir paguldyti, negalvojant, kad jam be viso to svarbu suteikti įvairių patirčių, įspūdžių, kurie tampa pagrindu vaiko asmenybei formuotis", – akcentuoja B.Banevičiūtė.

Choreografė džiaugiasi, kad suaugusieji ima vis labiau suvokti ankstyvojo amžiaus vaikų atsakingo ugdymo naudą. 2018 m. žiemą pristačius "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" inicijuotas naujas šokio spektaklio sukūrimo dirbtuves kūdikiams Ringauduose, Šančiuose, Akademijoje, Ilgakiemyje ir Kauno senamiestyje įvyko tikras sprogimas – registracijos anketos buvo užpildytos vos per keletą dienų.

Pirmieji potyriai

B.Banevičiūtė atkreipia dėmesį, kad šiemet kovo 4 d. prasidėsiantys užsiėmimai Vilkijoje, Rokuose, Garliavoje, Užliedžiuose ir Zapyškyje bus labiau orientuoti ne į šokio spektaklio kūrimą, bet į edukacinį aspektą.

"Pasiūlysime vaikams daugiau veiklų, susitelkdami į jų reakcijas, veiksmus, šokio patirtis. Stebėti ir fiksuoti jų reakcijas labai svarbu tam, kad edukacinį procesą galėtume orientuoti į konkrečios grupės vaikų poreikius. Pavyzdžiui, parinkti tinkamą muziką, nuspręsti, ar pamokėlių metu choreografams reikia lėtesnio ar greitesnio judesio ir panašiai", – kalbėjo B.Banevičiūtė.

"Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" kartu su šokio teatru "Dansema" organizuojamų šokio pamokėlių kūdikiams tikslas – per ketverius metus Kauno mieste ir kiekvienoje iš Kauno rajono seniūnijų bent po vieną kartą surengti tokį užsiėmimą kūdikiams, jame dalyvaujant tėvams, seneliams ar globėjams.

Reikia, kad vaikas iš suaugusiojo jaustų palaikymą, nebūtų vertinamas, verčiamas dalyvauti užsiėmime, lyginamas su kitais vaikais ir jų pasiekimais.

"Kaunas 2022" jaunimo programos "Kylantis Kaunas" kuratorė Vaida Venckutė-Nagė pažymi, kad vaikai, jauniausioji visuomenės dalis, yra auganti auditorija, kuri netruks tapti Kauno miesto ir rajono kultūros įstaigų lankytojais: "Jų raidai, kūrybiškumui labai svarbi ankstyva edukacija, laisvė tyrinėti, todėl supažindinus mažuosius su pirmaisiais šokio potyriais, pradėjus ugdymą nuo mažų dienų, galime tikėtis užauginti sąmoningus kultūros žiūrovus ir kūrėjus."

Jos teigimu, bendradarbiaujant su šokio teatru "Dansema", šiuolaikinės kultūros durys atveriamos patiems mažiausiesiems ir jie kviečiami ne tik pažinti, bet ir patys tapti kūrybinio proceso dalimi.

Edukacija – nevienkartinė

Paklausus, kodėl šokio pamokėlės vyksta vis kitose vietose, B.Banevičiūtė paaiškina, kad nori supažindinti vietos bendruomenes, jaunas šeimas su šia idėja, įnorinti visus vietinius gyventojus, kad šokio pamokėlės kūdikiams atsirastų kaip nuolatinis dalykas, kuris vyktų kartą per savaitę ar mėnesį.

Tam, kad ilgalaikėje perspektyvoje šokio pamokėlės kūdikiams vyktų nuolat, Kaune ir Kauno rajone dirbantys šokio profesionalai ar žmonės, kurie susiję su judesiu, kviečiami dalyvauti B.Banevičiūtės sukurtoje mokymo programoje "Kūdikių ir vaikų iki trejų metų amžiaus šokio suvokimas ir raiška".

B.Banevičiūtės teigimu, šokio profesionalus apmokius dirbti su kūdikiais, vėliau jie savarankiškai galėtų tęsti šias pamokėles Kaune ir Kauno rajone.

"Susitelkėme į naują galimybę sukurti ankstyvojo vaikų šokio / judesio ugdymo platformą, kuri nebūtų vienkartinė, proginė, bet nuosekli, tęstinė ir tvari, – pažymėjo B.Banevičiūtė. – Norime, kad šios pamokėlės, kūdikių ankstyvoji meninė edukacija taptų kasdienio gyvenimo dalimi ir būtų orientuota į įvairias, tarp jų ir menines patirtis, o ne tik į meninį rezultatą."

Jokios kritikos

Šokio teatro "Dansema" vadovė kartu su šokėjais Mantu Stabačinsku ir Mariumi Pinigiu pamokėlėse pasitelkia ne tik judesį, garsą, bet ir įvairių formų priemones: "Naudojame kamuoliukus, juosteles, barškučius. Priemonės yra pasitelkiamos ne šiaip sau, bet parenkamos tikslingai – ne pramoginiam įspūdžiui sukurti. Visa tai remiasi į šokio kalbos elementus: judesio formą, tempą, ritmą."

Užsiėmimuose su kūdikiais dalyvauja ne tik mamos, bet ir tėčiai, seneliai. Pasak B.Banevičiūtės, nėra svarbu, kas atsiveda vaiką – svarbu, kad tas žmogus turėtų artimą ryšį su kūdikiu.

"Reikia, kad vaikas iš suaugusiojo jaustų palaikymą, nebūtų vertinamas, verčiamas dalyvauti užsiėmime, lyginamas su kitais vaikais ir jų pasiekimais. Siekiame, kad vaikas jaustųsi saugiai ir patogiai ne tik fizine, bet ir emocine prasme, kad nebūtų nurodinėjimų, tėvai neužgožtų savo vaikų papildomomis instrukcijomis", – kalbėjo B.Banevičiūtė.

Jos teigimu, šokio pamokėlės leidžia tėvams pabandyti kitokius bendravimo su vaikais būdus. Ankstyvojo kūdikių šokio ugdymo metodiką išbandę įvairiose pasaulio šalyse, B.Banevičiūtė ir "Dansemos" šokėjai mato, kad šie principai veikia, tėvai taip pat pastebi vaikų pasikeitimus, pamato juos naujoje šviesoje, atsiranda didesnis pasitikėjimas vieni kitais.

Šiemet Lietuvai atstovauja kaip niekada didelė menininkų komanda. Pasak, tarptautinių projektų koordinatorės, atstovaujančios „Menų spaustuvei“ ir Lietuvos šokio informacijos centrui Gintarės Masteikaitės, Lietuvos menininkų pasirodymai kol kas vertinami aukštai.

„Du projektai prasidėjo tik paskutinę festivalio savaitę. Šiuo metu pristatomi du šokio teatro „Dansema“ spektakliai vaikams. Taip pat turime du šiuolaikinio šokio projektus, kuriuos pristato „Menų spaustuvė“. Artūro Areimos teatras pristato „Po ledu“. Turime keturis šokio spektaklius ir vieną teatro spektaklį. Jie pristatinėjami dviejose skirtingose aikštelėse, dviejose skirtingose erdvėse. Labai džiaugiamės, kad dar tik savaitė, kaip rodome spektaklius, bet jau beveik visi spektakliai sulaukė spaudos dėmesio. Jau sulaukėme pirmųjų apžvalgų, kurios vertintos labai neblogai – keturiomis ir trimis žvaigždutėmis. Esame pakliuvę į pagrindinius festivalio apžvalgos žurnalus, kurie leidžiami kiekvieną savaitę. Esame patekę tarp rekomenduojamų pažiūrėti spektaklių. Džiaugiamės labai nemažu užsienio prodiuserių dėmesiu“, – sako G. Masteikaitė.

Vienas pagrindinių festivalyje pasirodančių trupių tikslų – būti pastebėtiems ne tik žiūrovų, bet ir kritikų, spaudos ir, žinoma, kitų įvairių šalių festivalių rengėjų. G. Masteikaitė „Fringe“ festivalį prilygina savotiškai menų olimpiadai.

„Spektakliai, žinoma, yra atviri žiūrovams ir mes stengiamės pritraukti kuo daugiau žiūrovių bei turistų, kurie čia atvažiuoja iš viso pasaulio tik dėl festivalio žiūrėti renginių. Kitas tikslas (gal net svarbiausias) – atkreipti vietos spaudos dėmesį ir sulaukti komentarų, kontaktų ir pakvietimų iš užsienio prodiuserių arba būtent šios Anglijos rinkos. Norime įžengti į Anglijos rinką. Tai labai sudėtinga. Įsivaizduokite, vienu metu Edinburgo „Fringe“ festivalyje veikia apie 300 aikštelių. Jos skirtingo dydžio. Per visą festivalio laikotarpį pristatomi apie 3 tūkst. spektaklių, koncertų, renginių. Mastas labai didelis, konkurencija taip pat labai žvėriška. Tai – kaip olimpiada“, – tvirtina G. Masteikaitė.

Ji tvirtina, kad Lietuvos atstovai stengiasi pasižiūrėti ir kitų šalių kolegų darbus. „Dėl to plečiasi suvokimas. Atlikėjams labai įdomu pažiūrėti, kokioje terpėje jie rodo savo produkciją, ir palyginti, ką jie turi, kokioje vietoje jie galbūt yra. Pati programa iš tikrųjų labai įvairi. Kokybinę kartelę labai sunku įvertinti, nes čia visko galima pamatyti: ir didžiausių žvaigždžių, ir mėgėjiškų, studentiškų darbų. Programa labai plati. Per visą tą laiką, kiek čia esame ir kiek būsime, neįmanoma apeiti visų spektaklių. Tai tiesiog fiziškai neįmanoma“, – tikina G. Masteikaitė.

Iki rugpjūčio pabaigos truksiantis Edinburgo „Fringe“ festivalis šiemet švenčia 70 metų jubiliejų.

Gegužės 29 d., 15 val., Vilniaus rotušėje vyks specialiųjų poreikių vaikų, turinčių protinę negalią bei judesio ir padėties sutrikimų, bei profesionalių šiuolaikinio šokio šokėjų bendro projekto „Išlaisvink žmogų ir jis pradės kurti“ baigiamasis renginys.

Jo metu scenoje pasirodys 63 Vilniaus Šilo specialiosios mokyklos mokiniai ir šokio teatro „Dansema“ šokėjai Giedrė Subotinaitė, Mantas Stabačinskas ir Agnė Ramanauskaitė. Tai – projektas, orientuotas į socialinės atskirties mažinimą, aktyvinant visuomenę, ugdant toleranciją, siekiant atvirumo bei supratimo, kad vaikai su negalia taip pat geba kurti.

Projekto idėja kilo Rotušės darbuotojams, siekiantiems atverti duris vaikams su specialiaisiais poreikiais. „Šokio, kūno ekspresijos bei dailės terapija – tai socialinė ir fizinė pagalba neįgaliajam. Esame įsitikinę, kad svarbu plėtoti vaikų su specialiaisiais poreikiais galimybes lavintis ir panaudoti savo kūrybines, menines ir intelektines galias“, – apie projekto idėją kalba Vilniaus rotušės valdytojo pavaduotoja Laima Nerkevičienė.

Šokio spektaklio choreografė Birutė Banevičiūtė paklausta, kaip sekasi kurti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, atskleidžia, jog iš pradžių maniusi, kad bus sunkiau. „Dirbant nėra jokio skubėjimo ar orientavimosi į rezultatą – čia kur kas svarbesnis procesas. Norime, kad vaikai visa esybe patirtų šokį, tad kiekvieną kartą, atėję į repeticiją, šokėjai pradeda šokti patys, neragindami vaikų prisijungti, o dalyviai prisijungia tada, kai pajaučia, kad gali ir nori. Pusvalandžio trukmės pasirodymas renginio dieną gali nustebinti ne tik lankytojus, bet ir pačius kūrėjus, dirbančius su vaikais“, – apžvelgia choreografė, šokio edukologė Birutė Banevičiūtė.

Šokio teatro „Dansema“ šokėja Giedrė Subotinaitė džiaugiasi, kad kiekviena repeticija prieš pasirodymą, tarsi naujas kūrybinis atradimas. „Iš pradžių vaikai akylai mane stebėjo, paskui po truputį per kelias repeticijas visi įsitraukė į atveriantį šokio procesą. Dabar jau ir aš iš jų mokausi – vaikai atranda tiek daug nuostabių dalykų, kaip galima pavaizduoti skirtingas situacijas. Šiuolaikinio šokio metu kiekvienas gali išreikšti save, pasitelkdamas kūno ekspresiją, juk nebūtina tiksliai pakartoti konkrečių šokio žingsnelių. Po repeticijų vaikai šokant išgyventas emocijas tapo ir taip dar labiau sustiprina savo patyrimą „čia ir dabar“, išreikšdami vizualiai, – pasakoja G. Subotinaitė.

Vilniaus Šilo specialiosios mokyklos direktorė Egidija Urbanavičienė džiaugiasi, jog šiame projekte dalyvauja visi ugdymo įstaigos auklėtiniai ir pedagogai. „Ne paslaptis, kad dirbti ir kurti su specialiųjų poreikių vaikais ne visada lengva, todėl smagu, kad šokio teatro šokėjams pavyko rasti būdą, kaip įtraukti vaikus į kūrybinius procesus. Projektas „Išlaisvink žmogų ir jis pradės kurti“ labai aktualus, nes šokio ir judesio terapija Lietuvoje nėra plačiai taikoma, tačiau susidomėjimas ypač didelis, nes vaikams su protine negalia, judesio ir padėties sutrikimais yra ypač svarbu diferencijuoti bei individualizuoti fizines veiklas, kad kiekvienas galėtų atsiskleisti kaip kurianti asmenybė“, – unikalios iniciatyvos procesus apžvelgia E. Urbanavičienė.

„Projekto metu daug patirties turintys projekto partneriai bendradarbiauja, dalinasi patirtimi bei žiniomis, kaip geriau socializuoti ir integruoti vaikus su protine, judesio ir padėties negalia visuomeniniame, kultūriniame Vilniaus miesto gyvenime“, – apibendrina L. Nerkevičienė.

Projekto organizatoriai, Vilniaus rotušė, primena, kad gegužės 29 d. bus atidaryta ir vaikų vizualiųjų menų paroda.