Vidurvasario karštis ir aistringa programa gausiai susirinkusiai publikai padovanojo įspūdingas akimirkas. Melomaniškais malonumais Valdovų rūmų Didžiajame kieme mėgavosi muzikos profesionalai, kultūros ir verslo atstovai bei meno mylėtojai.

„Violeta Urmana – pasaulyje pripažinta lietuvių vokalistė, kuri pernelyg retai koncertuoja Lietuvoje, kad leistum sau prabangą jos neišgirsti gyvai ir tikėtis tai padaryti „kada nors“, – sako į koncertą atvykęs muzikologas, LRT Opus vyresnysis redaktorius Darius Užkuraitis.

Iš Klaipėdos į Vilnių vienam vakarui sugrįžusi operos dainininkė, pedagogė Vilhelma Mončytė teigė, jog atstumas nėra problema, kai nori išgirsti savo favoritą.

„Kad ir kur bebūčiau vasarą Lietuvoje, tiesiog privalau atvykti, pasiklausyti kultūrinės, istorinės asmenybės, fantastiškos balso savininkės Violetos Urmanos. Ji – ypatinga solistė, iš kurios galima mokytis, kurios klausantis patiri didžiulį katarsį“, – kalba V. Mončytė.

„Žavu, kad Urmana sugrįžta į Lietuvą džiuginti savo talentu, manau, ji yra įkvepiantis sėkmingos kūrybinės karjeros pavyzdys jauniems kūrėjams“, – sako architektė, oreivė, verslininkė Jolanta Tūraitė.

„Violeta Urmana visada buvo ir yra idealas. Šalia jos stebinančių vokalinių galimybių noriu paminėti ir išskirtinę garso kultūrą bei sceninį aristokratiškumą. Einu mokytis, mėgautis, kartu veduosi dukras, kad girdėtų, kokia turi būti tobula kokybė klasikoje“, – įspūdžiais dalijasi operos solistė Ieva Prudnikovaitė.

Festivalio atidarymo šventėje dalyvavo bei sveikinamąjį žodį tarė Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas, į festivalį atvykęs drauge su žmona, operos soliste Vismante Benkunskiene.

Klasikinės muzikos deimantas

Lietuvos operos primadona V. Urmana – klasikinės muzikos deimantas, žibantis garsiausiuose pasaulio teatruose.

Per savo ilgametę karjerą ji yra pelniusi daugybę apdovanojimų: Londone – Karališkosios filharmonijos apdovanojimą dainininkams, Vienoje – Austrijos „Kammersaengerin” titulą. 2014 metais Italijos prezidentas ją apdovanojo ordinu „Stella d’Italia”.

Už nuopelnus Lietuvai V. Urmanai suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, o 2020 metais solistė apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro didžiuoju kryžiumi.

Šį vakarą prasidėjęs festivalis „Midsummer Vilnius“ truks iki liepos 28-tos dienos, siūlydamas vilniečiams bei miesto svečiams dar 10 įkvepiančių vakarų po atviru dangumi.

Šios savaitės programoje publikos laukia kinematografiškas violončelės virtuozo „Future Cello“ pasirodymas, džiazo legendos Kenny Garretto šou, didžiausias šią vasarą Evgenya Redko pasirodymas su didžiule grupe, unikali tarptautinė kolaboracija „FINK Orchestra“ ir Angelikos Cholikos šokio teatro šokio spektaklio premjera „Jaunystė“.

Daugiau informacijos – www.midsummervilnius.com

D. Užkuraitis tikina, kad daugelis į finalą patekusių šalių tikėtos – mažiau tik Serbija. „Gaila, kad nepateko latviai, ši daina tikrai galėjo būti finale“, – apgailestavo muzikologas.

D. Užkuraičiui didelę nuostabą sukėlė tai, kad į „Eurovizijos“ finalą nepateko Rusijos atstovė Julija Samoylova, bet ne dėl to, kad labai gerai pasirodė. Buvo matyti, kad atlikėja labai jaudinosi ir sunkiai dainavo, tačiau už Rusiją įprastai balsuoja daug šalių.

„Pati daina graži, bet atlikimas – nelabai. Manau, kad praėjusių metų Rusijos diskvalifikavimas galėjo paveikti šį rezultatą, tačiau buvau įsitikinęs, kad tai yra ta šalis, kuri, nepaisant įvairių aplinkybių, sugeba pasiekti, ko nori“, – tikina D. Užkuraitis.

Rusijos atlikėja/ V. Nevieros (LRT) nuotr.

Į didįjį finalą pateko ir visos skandinavų šalys bei kelios Balkanų. Tiesa, pastarosios sugrįžo prie tradicijos dainuoti gimtąja kalba, nors kelerius metus buvo to atsisakiusios.

„Anksčiau Balkanų šalys dainuodavo tik gimtąja kalba, balsuodavo viena už kitas, o žiūrovai dėl to labai piktindavosi, teigdavo, kad „Eurovizija“ pradeda atrodyti kaip „Balkanvizija“. Bet buvo laikas, kai Balkanų šalys pradėjo dainuoti švediško standarto popmuzikos dainas, o joms tai nelabai tiko. Iš tiesų džiaugiuos, kad jos sugrįžo prie savo kalbos ir sugrąžino į konkursą autentikos“, – pripažįsta D. Užkuraitis ir priduria, kad jeigu visi pradės dainuoti švediškos muzikos standartais, tai konkursas pataps monotoniškas ir neįdomus.

Serbijos atlikėja/ V. Nevieros (LRT) nuotr.

Daugelis ekspertų kalbėjo, kad šis pusfinalis silpnesnis už pirmąjį, kuriame, spėjama, ir pasirodė būsimas konkurso nugalėtojas. „Manoma, kad šitas pusfinalis buvo silpnesnis, praėjusiame matėme daugiau įdomių dainų. Bet su kiekviena diena prisijaukinu vis daugiau dainų. Pavyzdžiui, kai išgirdau danų dainą pirmą kartą, nieko gero nepagalvojau, o per pusfinalį man jie staiga pradėjo patikti. Objektyviausia išsakyti nuomonę tada, kai dainą išgirsti pirmą kartą ir pasidalini įspūdžiais, bet dabar man jau sunku“, – tikina „Eurovizijos“ komentatorius.

Tarp dešimties iš antrojo pusfinalio patekusių dainų tiesioginių konkurentų Ievai Zasimauskaitei muzikologas nemato: „Tiesioginis Lietuvos atstovės „Eurovozijoje“ konkurentas yra ispanų atlikėjų pora, nes jie taip pat atlieka jautrią baladę apie meilę, tačiau ispanai pasirodys antroje finalo dalyje, o I. Zasimauskaitė dainuos ketvirta.“

Dienraštyje „The Telegraph“ I. Zasimauskaitei prognozuojama ketvirta vieta – tokia aukšta pozicija dar nebuvo numatoma jokiam atlikėjui iš Lietuvos.

Apie prognozes, lietuvės dainos stipriąsias puses ir konkurso favoritus diskutavo muzikantas Saulius Urbanavičius-Samas, muzikologas Darius Užkuraitis, Lietuvos delegacijos „Eurovizijoje“ vadovas, vyriausiasis LRT prodiuseris Audrius Giržadas ir „Lietuvos ryto“ korespondentas Lisabonoje Ramūnas Zilnys. Savo žodį apie padėtį Portugalijoje tarė ir pati I. Zasimauskaitė.

– Šiandien – laisva diena. Ieva, ką jūs šiandien veikiate?

I. Zasimauskaitė: Linkėjimai Lietuvai. Ilgai miegojau, nes vakar turėjau fiziškai sunkią dieną. Šiandien būsiu namuose, truputį – lauke. Stengsiuosi medituoti ir susikaupti rytojaus repeticijai.

– Šiandien visai nieko bendra su „Eurovizija“ neturinti diena?

I. Zasimauskaitė: Kiekviena diena yra susijusi su „Eurovizija“ visu šiuo laikotarpiu, kai ir buvau Lietuvoje, nes turiu saugoti balsą, visada turiu galvoti apie emociją, vidinį nusiteikimą. „Eurovizija“ nėra tik tos trys minutės scenoje, „Eurovizija“ yra nuolatinis bendravimas su žurnalistais, interviu dalinimas, laiškų atrašymas. Šiandien yra laisva diena nuo repeticijų, bet ne nuo „Eurovizijos“. Laisvadienių čia nebūna.

– Kas stipriausia yra jūsų dainoje? Lažybų kompanijos prognozuoja 5–6 vietą, kas yra netoli ir pergalės.

I. Zasimauskaitė: Vakar žiūrėjau savo pasirodymą, skaičiau „Youtube“ komentarus ir visi komentarai yra apie tai, kad šioje dainoje yra tai, ko tu negali paaiškinti. Ji priverčia jausti kažką labai tikra. Kiekvieną kartą dainuodama šią dainą pajaučiu kažkokią magiją, stebuklą savo širdy. Tai toks jausmas, kurio mes visi gyvenime ieškome, tai ir lemia tą sėkmę.

Žiūrėjau savo pasirodymą, skaičiau „Youtube“ komentarus ir visi komentarai yra apie tai, kad šioje dainoje yra tai, ko tu negali paaiškinti.

– Esmė ir yra emocija. Ar tai yra svarbiausia?

I. Zasimauskaitė: Kažkokią emociją ta daina turi iššaukti. Jei daina iššaukia kažkokias emocijas, tai yra geras kūrinys ir geras pasirodymas.

– Kaip įmanoma jau keliasdešimtą kartą dainuojant tą dainą kas kartą pravirkti?

I. Zasimauskaitė: Nes tai nėra vaidyba. Jei vaidintum tą emociją, tai nepavyktų galiausiai. Kai žinutė tos dainos yra be galo tikra ir tai gali išgyventi, nes kiekvienas yra jautęs tą meilės jausmą, nes visi ieškome antros pusės. Todėl man tai yra labai tikra ir dainos pabaigoje aš sutinku savo tikrą vyrą, ne kažkokį aktorių. Tai man yra labai stipru. Ta daina turi kažkokią magiją.

– Linkiu, kad tie stebuklai ir toliau tęstųsi, o kaip jums seksis, sužinosime jau po kelių dienų. Sauliau, jus pats esate televizijos profesionalas, pats dalyvavęs „Eurovizijoje“ ir sutiksite, kad emocija yra svarbiausias dalykas.

S. Urbanavičius-Samas: Žinutė ir emocija yra svarbiausias dalykas muzikoje. „Eurovizijoje“ veikia tie patys būdai, kurie veikia kine, muzikoje ir visam šou pasaulyje. Ir ypač ta sena Romeo ir Džiuljetos meilės istorija. Ir įsimylėjimas. Ieva yra įsimylėjusi iki ausų, tą jausmą išlaikiusi iki dabar. Tai pavydėtina ir mes turime naują vestuvinį hitą. Šita daina privalomai turės skambėti vietoj Mendelssohno sukurto maršo ir įkvėpti žmones meilei. Tai ir yra svarbiausia, nes visi dainuoja apie meilę, bet labai retai kam pasiseka ir pačiam būti tame jausme. Tada tos dainos suskamba gerai, tada žmonės pajaučia, kad tai yra tikra.

– Dariau, emocija ar dar kažkas kita?

D. Užkuraitis: Emocija ir žinutė labai svarbu. Tačiau dar labai svarbu energija. Duokim šitą dainą kitai atlikėjai, tai galbūt to nebus. Energija, kuria spinduliuoja pati Ieva, yra labai svarbu. Svarbiausia, kad Ieva nedainuoja tos dainos, o ją išgyvena. Kai jau užspaudė gerklę, tai man irgi ją užspaudė, pasižiūrėjau į Gerūtą, tai ji išvis su ašaromis sėdėjo. Jei mus, pakankamus cinikus tai veikia, tai kodėl neturėtų tai paveikti užsieniečių.

– Vyresnių žmonių demonstravimas tokiame kontekste, manau, taip pat yra naujas kampas „Euroviziniam“ kontekste.

S. Urbanavičius-Samas: Pagrindinė žinutė yra meilė iki grabo lentos. Mes tai prisiekiame kiekvienas. Ta universali žinutė mums yra visiems suprantama, esmė – kaip tai yra perteikiama.

– Ir ta idėja su tikru vyru, ne aktoriumi. Pavyzdžiui, ir BBC komentare pabrėžiama, kad tai tikras vyras. Komentatoriai tai pabrėžia, kas yra tam tikras išskirtinumas.

D. Užkuraitis: Jei klausėte transliaciją, jei gerai girdėjote, visi pradeda ploti, kai į sceną išeina vyras. Galvojau, kad ploja tai lietuviškai frazei, bet paaiškėjo, kad vyrui, kuris išeina ir jį visa salė pasitinka ovacijomis. Daug gal kam iškilo klausimas, kodėl per pakartojimą rodė tokias neįprastas vietas. Pasirodo, kad Ieva to norėjo – kad vieną kartą būtų parodyta ta lietuviška frazė, o kitąkart – vyro atėjimas.

– Audriau, pirmiausiai, apie reakcijas, komentarus apie Ievos pasirodymą. Kaip galėtumėte reziumuoti trumpai informacinį lauką?

A. Giržadas: Jei kalbėsime apie informacinį lauką „Eurovizijoje“ ir užsienyje, tai jis visada buvo gana pozityvus. Ir tas pozityvumas tik kilo. Jei kalbėsime apie tai, kokios nuotaikos ir vertinimai buvo Lietuvoje, ir dabar pokalbyje matau, kad tie vertinimai greitai pasikeitė, nors prieš tai buvo stipriai skeptiški. Bet manau, kad tai yra mūsų tradicija.

– Kaip matote bendrą kontekstą ir Lietuvos galimybes?

A. Giržadas: Aš tik pratęsiu savo mintį, kad buvo netgi toks pasiūlymas pakeisti „Eurovizijos“ taisykles ir iš pirmo pusfinalio į finalą siųsti 15 dainų, o iš antro – penkias. Antrasis pusfinalis yra gerokai silpnesnis už pirmąjį, tai ne mano nuomonė, o profesionalų.

– Kelintą vietą užims Ieva?

A. Giržadas: Nenorėčiau burti, bet labai tikiuosi, kad dešimtuke mes būsime.

D. Užkuraitis: Antrasis pusfinalis yra kur kas silpnesnis. Yra kelios stipresnės dainos, tačiau kitos yra labai vidutinės. Mums tai yra naudinga, nes nežinau, kas šiandien pateks į finalą, bet realių konkurentų mums yra 4–5. (...) Manau, kad mūsų buvo įvairesnis pusfinalis, be to, 19 atlikėjų, šiame pusfinalyje bus 18. Tai mums buvo kur kas sunkiau patekti ir jei mes ten patekom....

– Labai panaši emocija – Ispanija ir Lietuva.

D. Užkuraitis: Manau, kad ispanė mums yra tiesioginė konkurentė, nes visoje „Eurovizijoje“ bus dvi realios, tikros baladės. Yra tokių baladžių, kurios lyg ir baladės, bet vėliau pereina į šokio ritmą ir t.t.

– Ar sutinkate, kad Kipras gali laimėti?

D. Užkuraitis: Prieš „Euroviziją“ nebūčiau to pasakęs, kol nemačiau pačios atlikėjos ir pačio šou. Pamatęs ją, manau, kad taip gali būti. Įspūdinga mergina, muzika gerai nuteikia, tokia muzika skamba paplūdimiuose, klausydamas jos pats pradėjau galvoti apie atostogas. Dainos autoriai – švedai, kurie žino, kaip paveikti žmones.

S. Urbanavičius-Samas: Iš pradžių skeptiškai vertinau dainą, bet kai pamatai kontekste, tai gali įvertinti, kas buvo gerai, kas blogai bei pakeisti savo nuomonę. Kaip žiūrovas pamačiau, koks buvo pusfinalis. Mano nuomone – silpnas. Išgirtoji Izraelio atstovė – kai pasirodymas buvo išties tobulai sudėliotas, pati atlikėja „susimovė“. Ji neatliko kūrinio taip tiksliai, kaip jį reikėjo atlikti. Taip pat išgirtasis vaikinas iš Čekijos pasirodė 11 klasės išleistuvių lygio.

– Kas jums labiausiai patiko?

S. Urbanavičius-Samas: Austro daina yra absoliučiai „amerikoniško“ tipo kūrinys, kuris nuo A iki Z yra tvarkingas, logiškas ir nuostabus. Ir geras atlikėjas. Izraelio daina labai stilinga, graži, „faina“. Jei atlikėjai pavyks susitvarkyti su jauduliu, tai labai ryškiai suskambės. Man žiauriai gaila Belgijos. Daina buvo „superinė“, tačiau pasirodymas buvo nufilmuotas lyg su buitine kamera, pilka, negražu, jokio pasakojimo. Ir niekas neįvyko, niekas nepastebėjo.

D. Užkuraitis: Manau, kad Kipras gali laimėti. Švedai tradiciškai yra stiprūs ir galėtų būti vieni iš pretendentų. Neatmesčiau ir Izraelio, jis gali gerai pasirodyti, nes pasirodymas gali sustiprėti, nes per pusfinalį atlikėja neparodė visko, ką gali.

– Kas dar turėtų nutikti, kad dėmesys Lietuvos atstovės kūriniui padidėtų?

S. Urbanavičius-Samas: Manau, kad viskas įvyko, kas galėjo geriausiai galėjo įvykti ir reikia melstis, kad antrasis pusfinalis būtų labai prastas. Tada mes turėsime pačią geriausią susiklosčiusią situaciją sau.

Pati didžiausia klaida būtų kažką keisti. Reikia Ievai išgyventi tą dainą, kaip tai buvo pusfinalyje. Kad tai paveiktų visus.

D. Užkuraitis: Pati didžiausia klaida būtų kažką keisti. Reikia Ievai išgyventi tą dainą, kaip tai buvo pusfinalyje. Kad tai paveiktų visus.

– Ramūnai, kaip jūs vertinate Ievos galimybes finale, koks yra informacinis laukas apie šią atlikėją?

R. Zilnys: Bendras fonas yra toks, kad „Eurovizijoje“ daug metų dirbantys žmonės, žurnalistai sako, kad „būkite ramūs, jūs tikrai turėtumėte būti dešimtuke“. O galime turėti ir siurprizų, kadangi ši daina palietė labai daug širdžių. (...) Žmonės labai jautriai reaguoja į šį kūrinį, prognozės yra geros, Ievai dabar reikia ramiai pasiruošti pasirodymui finale. Ji yra susitelkusi, šiek tiek atsiskyrusi nuo kitų, medituoja, kalba mantras. Yra pasiruošusi labai gerai pasirodyti. Nereikia slėpti, kad Ievos sėkmė pusfinalyje, prognozės, kad gali užimti ir 5 vietą, yra siejama su tuo, kad dainos pasirodymas, sceninis numeris yra toks jautrus ir toks įspūdingas, kad daug žmonių, kurie iki šiol nebuvo atkreipę dėmesio į šią dainą, dabar sako, kad tai jų mėgstamiausia daina. Nuotaikos yra labai optimistiškos ir tikėkimės, kad rezultatas bus kuo geresnis. Bet kad ir koks jis bebūtų, manau, kad Ieva jau padarė labai gerą darbą „Eurovizijoje“ ir mes ja galime didžiuotis.

Nors kai kurie žinomi žmonės abejojo mūsų šalies atstovės galimybėmis kvalifikuoti į finalą, ji ne tik tai padarė, bet tapo labiausiai patikusi atlikėja iš viso pirmojo pusfinalio, skelbiama oficialioje konkurso „Facebook“ paskyroje.

Be to, kad I. Zasimauskaitė Europą užbūrė jautrumu ir švelnumu, ji išskyrė ir savo charizma, kuria spinduliavo per visą pasirodymą. „Buvo daug stambaus plano vaizdo, kuriame matėsi labai gilus Ievos žvilgsnis. Po dainos jaučiau, kad man spaudžia gerklę, o mano kolegė Gerūta apsiašarojo. Dainos energija mums pagavo, matyt, pagavo visus“, – pripažįsta D. Užkuraitis.

Muzikologas Ramūnas Zilnys savo „Facebook“ paskyroje atsiprašė, kad anksčiau  netikėjo mūsų atlikėjos sėkme, o viena iš tarptautinės „Eurovizijos“ komisijos narių Dovilė Filmanavičiūtė teigė net neabejojanti, kad I. Zasimauskaitei pasiseks.

„Eurovizijos“ „Facebook“ paskyroje Lietuvos pasirodymas yra pats žiūrimiausias bei labiausiai patikęs –  jis surinko daugiausia dėmesio iš visų pirmojo pusfinalio dalyvių, sulaukusi daugiau nei 28 tūkst. patiktukų.

„Twitter“ paskyroje žiūrovai iš užsienio teigia, kad lietuvės pasirodymas buvo toks gražus, kad priminė atviruką. Kiti šneka, kad net jei I. Zasimauskaitė nelaimės, ši daina galėtų tapti puikia vestuvių grojaraščio daina.

Po pusfinalio buvo traukti burtai ir paaiškėjo, kad I. Zasimauskaitė pasirodys pirmoje finalo pusėje, tačiau muzikologas D. Užkuraitis nemano, kad ši pozicija turės didelės įtakos rezultatui.

„Tai lemia labai mažai. Aišku, norisi dainuoti kuo vėliau, kad kuo ilgiau tave atsimintų. Taip pat gerai, kai prieš tave dainuoja kitokios stilistikos atlikėjas, bet dar nežinoma, kas dainuos prieš ir po Ievos pasirodymo. Šios smulkmenos kaip pasirodymo vieta turi reikšmės, bet svarbiausia daina, atlikėja ir pateikimas, o visa tai – mes turime“, – užtikrinai kalba D. Užkuraitis.

Tiesa, priduria jis, užmigti ant laurų nevertėtų, nes po antro pusfinalio gali iškilti naujų favoritų. „Daug euforijos, bet reikia atsiminti, kad baigėsi tik pirmas pusfinalis ir dar yra šešios dainos, kurios iš karto patenka į finalą, tai – Portugalija, Ispanija, Vokietija, Italija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Labiausiai į lietuvių dainą yra panaši ispanų baladė, kurią atlieka pora scenoje ir gyvenime. Jie didžiausi mūsų konkurentai, kadangi paliečia tą pačią jautrią meilės temą“, – kalba „Eurovizijos“ komentatorius.

Internete sklido žiūrovų nepasitenkimas, neva I. Zasimauskaitės dainos ištraukos epizodas buvo netinkamas ir per trumpas. D. Užkuraitis juokauja, kad laimėtojai neteisiami ir jei toks sumanymas veikia, didžiausia klaida būtų kažką keisti. Be to, I. Zasimauskaitė anksčiau LRT.lt portalui minėjo, kad iškirpti dainos pabaigą buvo jų pačių mintis – dainos žinutė yra meilė, o susitikus su vyru Mariumi ji ir užlieja atlikėjos bei žiūrovų širdis.

Atlikėjų registracija jau baigėsi, tačiau vienas konkurso komisijos narių muzikologas Darius Užkuraitis tikina, kad iki finalo nesidomi, ką kaskart pasiūlo muzikantai. Jam įdomiau vertinti klausantis pirmą kartą. D. Užkuraitis taip pat papasakojo ir apie jaunų muzikantų padėtį Lietuvoje, kaip ji kito per pastarąjį dešimtmetį, teigiama organizatorių pranešime.

Islandai – geras pavyzdys

„Mano nuomone, kiekvienais metais muzikinė situacija yra vis geresnė. Dirbu LRT OPUS, esame orientuoti į jauną auditoriją, įdomias alternatyvias grupes. Jeigu lyginčiau su tuo, kas buvo prieš 10 metų, situacija yra smarkiai pagerėjusi“, – teigia muzikologas. Jo manymu, pokyčius lėmė tai, kad jaunos grupės ir atlikėjai atrado daug galimybių ir vietų, kur gali parodyti savo kūrybą auditorijai.

Paklaustas, ar pastebi jaunų atlikėjų ir grupių, kurie šiandien atitiktų vakarietiškus standartus ir kurdami Lietuvoje tuo pat metu galėtų būti įdomūs pasaulio auditorijai, muzikologas sakė, kad tokių tikrai yra daug. „Galiu pasakyti, kad tie jaunieji kūrėjai nesiskiria nuo vakariečių. Kartais klausytojai pyksta, kad nepranešame, jog groja lietuviai“, – prisiminė jis.

Anot D. Užkuraičio, prieš 10–15 metų buvo akivaizdu, kai grodavo lietuviai. Tą būdavo nesunku atpažinti iš muzikos, žodžių tarimo. Tačiau šiandien situacija yra visiškai kitokia. Pasak muzikologo, lietuviams dar yra kur tobulėti, mat jis pasigenda jaunų kūrėjų individualumo, jų specifinio veido – to galima pasimokyti iš islandų.

„Pasiklausai keletą sekundžių ir iš karto gali atpažinti, jei groja islandai. Būtent to mums ir trūksta, kad kiti identifikuotų mūsiškius pagal tam tikrą braižą. Iš tiesų grojame ir dainuojame nė kiek ne blogiau nei vakariečiai“, – kalbėjo D. Užkuraitis.

Ar lietuviai gali užkariauti pasaulį?

Nors pasiklausius lietuvišką alternatyvą (ir ne tik) grojančių radijo stočių, peržiūrėjus lietuvių paskyras „YouTube“, susidaro įspūdis, kad turime daug tarptautinių arenų vertų talentų, muzikos eksporto srityje esame pažengę nedaug. Kodėl? D. Užkuraitis turi atsakymą: britai turi ir savo „Radiohead“, ir savo „Oasis“, todėl jiems visiškai nesinori klausytis dar vienų „Radiohead“ arba „Oasis“ iš Lietuvos ar Slovėnijos.

„Jei darai kažką originaliai, negirdėtai, visada rasi savo gerbėjų. Tiesa, Vakaruose dirba itin stiprūs vadybininkai, mūsiškiai dar tikrai neturi tokių galių. Latviai turėjo grupę „Brainstorm“, tačiau iki Jungtinės Karalystės ji neatkeliavo. Britams nelabai patiko jų tekstai. Lietuviai kartais sako, jog dainuoja angliškai, kad juos suprastų ir vokiečiai, ir lenkai, ir latviai bei kiti. Tačiau tie tekstai kartais būna tokie pokvailiai ir primityvūs, kad kartais reiktų kelti klausimą, ar nebūtų grupė pasiekusi sėkmės greičiau, jei būtų dainavusi lietuviškai“, – samprotavo muzikologas.

Jis sako esąs įsitikinęs, kad kai kurios grupės dainuoja angliškai vien dėl to, jog nesugeba sukurti gero lietuviško teksto. „I love you, you love me... Ir daugelis klausydami nelabai gilinasi. O lietuviško prasmingo teksto sukurti nelabai sugeba, nes tai yra sudėtinga“, – kritikos pažeria pašnekovas.

Atėjo metas surasti savo unikalų veidą

Paklaustas apie konkurse „Garažas“ dalyvaujančių atlikėjų lygį, muzikologas ir šio konkurso komisijos narys užtikrintai sakė, jog jis per pastaruosius kelerius metus yra gerokai pakilęs. Anot D. Užkuraičio, groti išmokome, atėjo metas ieškoti savo išskirtinumo.

„Gerų muzikantų tikrai padaugėjo. Šių dalykų galima mokytis ir muzikantai nebėra savamoksliai, daugelis jų puikiai valdo instrumentus. Belieka surasti savitą originalų skambesį ir veidą. Abejoju, ar kada galėsime konkuruoti su švedais, vokiečiais ar britais. Ten yra didžiulės rinkos, tradicijos. Tačiau pabandyti galime. Estai buvo iššovę savo „Ewert and The Two Dragons“, latviai – „Brainstorm“. Mes tokio didžiulio šūvio dar neturėjome. Galbūt Alina Orlova yra labiausiai į tą pusę, tačiau ji labiau žinoma alternatyviosios muzikos gerbėjams. Tarsi ir buvo pajudėjimas į tą pusę, tačiau to nepakanka“, – sako D. Užkuraitis.

Paprašytas atskleisti, ar jau turėjo galimybių susipažinti su konkurso „Garažas‘18“ dalyviais, muzikologas patikino, kad nė vienais metais neklauso kūrinių iš anksto: „Vertinti to vakaro rezultatus man yra smagiausia“.

Konkurso gerbėjai šiemet galės mėgautis penkiais kokybiškais gyvo garso koncertais – tiek etapų prireiks, kol bus išrinkti konkurso nugalėtojai. Į pusfinalius pateks po šešias jaunųjų muzikantų grupes, kurias atrinks dalyvių anketų sulaukę ir jas įvertinę konkurso rengėjai.

Dalyvauti atrankoje galėjo bet kokio stiliaus muziką atliekančios ir bet kokios sudėties grupės, grojančios gyvai. Tačiau visų grupės narių amžiaus vidurkis negali būti didesnis nei 33 metai.

Kasmet dalyviai kovoja ne tik dėl publikos pripažinimo, aplodismentų, bet ir vertingų prizų: pirmųjų vietų nugalėtojams atitenka muzikos prekių parduotuvės „Tamsta“ čekiai, o žiūrovų simpatijas pelniusiai grupei įteikiamas specialus prizas – „Kalnapilio-Tauro grupės“ įsteigta galimybė įrašyti albumą.

Iš kiekvieno pusfinalio į finalą bus deleguojama po dvi grupes. Keturi konkurso pusfinaliai vyks kiekvieną trečiadienį 19.30 val., pradedant nuo vasario 28 dienos. Finalas, kuriame varžysis 8 dalyviai, bus surengtas kovo 28 dieną.

Antrajame pusfinalyje hitu tapusią dainą sudainavęs Povilas Meškėla sulaukė priekaištų dėl pagailėtų balso stygų, o su viena žinomiausių „Hiperbolės“ dainų pasirodęs Baltasis kiras buvo „apkaltintas“ ekologišku dainavimu.

Pasirodymus komentavo muzikologas, LRT OPUS vadovas Darius Užkuraitis, etnomuzikologė Zita Kelmickaitė ir televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė. Atlikėjams akompanavo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas Donato Katkaus drauge su LRT ritmo grupe.

Koncertinį vakarą su daina „Šaukiu aš tautą“ pradėjo operos solistas Liudas Mikalauskas kartu su choru „Ąžuoliukas“, vadovaujamu Vytauto Miškinio. Toks didelis atlikėjų skaičius, D. Užkuraičio nuomone, puikiai tiko pabrėžti dainos didybę.

„Daina skamba labai didingai. Man pirmą kartą ją teko išgirsti atliekant Vytautui Kernagiui, ta versija buvo intymesnė. Bet jei jau dainos imasi operos solistas, tai rodo, kad muzikinė medžiaga yra puiki. Ir klausant šio atlikimo juntama, kad tai – reikšminga daina, galbūt net tiktų užbaigti kokiam svarbiam mitingui“, – mintimis dalijosi LRT OPUS vadovas.

Z. Kelmickaitės nuomone, šiai dainai puikiai tinka patosas. Su ja sutiko ir E. Mildažytė: „Ši daina prilygsta himnui. Tikriausiai visa trijulė – muzikos autorius Gintautas Abarius, žodžių autorius Bernardas Brazdžionis ir pirmasis atlikėjas Vytautas Kernagis – lėmė, kad ta daina įsirėžė į mūsų smegenis. Tekstas labai sudėtingas, gilus – dviem eilutėmis perkloja mūsų esminius sluoksnius. Taip pasitaiko gana retai“, – įsitikinusi televizijos laidų vedėja.

Netrukus scenoje, pritariant tam pačiam chorui ir ansambliui „Blezdinga“, suskambo Veronikos Povilionienės atliekama daina „Oi, neverk, motušėle“. Daina buvo pradėta neįprastai – perskaitant 1919 m. Lietuvos kariuomenės priesaiką. Šį sprendimą sveikino E. Mildažytė. „Manau, kad pasirinkimas pradėti nuo priesaikos parodė tą jungtį tarp 1919 m. partizaninio laikotarpio pabaigos“, – svarstė laidų vedėja.

Z. Kelmickaitei ši daina siejasi su svarbiais šalyje įvykiais. „Ta daina arba stringa gerklėje, kai ją dainuoji, žymi slenkstį, kai reikia ją dainuoti – kai yra įtampa šalyje, kažkoks nerimas, kai reikia visiems susikaupti. Tai – situacijos daina. Jei jau dainuojamas šis kūrinys – lietuviai, įtempkit ausis: tai reiškia, kad reikia burtis“, – kalbėjo etnomuzikologė.

D. Užkuraitis patikino, jog ši daina jam daro įspūdį dar nuo sovietinių laikų. „Dainą esu girdėjęs dar tada, kai Lietuva priklausė Sovietų sąjungai. Kūrinys visada darė milžinišką įspūdį, kadangi tais laikais, išgirdęs tokią dainą, pasijausdavai ypatingai, tikru lietuviu. Viena vertus, jautiesi kareivis, kuris žuvo mūšio lauke, kita vertus – galvodavai apie tas motinas ir tėvus, kurie savo vaikus išleisdavo kovoti už Lietuvą. Manau, kad dainą galima pritaikyti ir kitiems atvejams – pvz., žygiuojant dabartinei kariuomenei ji puikiai skambėtų maršo ritmu“, – tikino muzikologas.

Povilo Meškėlos atlikta legendinė daina „Mes – jėga“ užvirė tikrą diskusiją tarp komisijos narių.

„Pasirodymo metu sklido labai graži vyriška energija, puiki daina, bet aš norėjau, kad Povilui dainuojant nutrūktų stygos. Man pritrūko jėgos“, – tvirtino E. Mildažytė. Toks pasisakymas nustebino Z. Kelmickaitę: „Koks keistas noras. Artėja Kalėdos, žmogui reikia dainuoti, gyventi, o čia nori, kad dainininkui balso stygos nutrūktų.“

D. Užkuraitį kūrinys sugrąžino į praeitį. „Pasijutau savo jaunystėje, savo stichijoje. Ši metalinė daina tikrai vienijo, ir jos klausydami mes tikėdavom, kad esame jėga, galime iškovoti Lietuvai nepriklausomybę. Tai – tikras Lietuvos metalinis himnas, puikiai įkrauna. Ji tikrai nėra moraliai pasenusi, tuo labiau, kad pirmosios trispalvės buvo iškeltos būtent per roko maršus, ir net toks posakis yra – rokas sugriovė sovietus“, – įsitikinęs LRT OPUS vadovas.

Grupė „Pelenai“ atliko daugelio mėgstamą roko baladę „Lopšinė“. Česlovui Gabaliui gitara pritaręs dainos autorius Gintautas Banys tikino, kad faktas, jog jo kūrinys varžosi dėl šimtmečio dainos titulo, jam yra labai malonus. „Pirmiausiai džiugu, kad „Lopšinė“ pateko į tokį konkursą. Kita vertus, tai yra labai asmeniška vieno žmogaus daina kitam žmogui“, – mintimis dalijosi kūrinio autorius.

E. Mildažytei ši daina sukėlė daugybę sentimentų. „Ši daina ateina iš praeities. Tai – tikra muzika, kurią grojo tikri muzikantai. Tai buvo ir nauja, ir nepaprastai gražu. Sunku likti objektyviai, nes man tai – nuostabi baladė“, – komplimentus žarstė televizijos laidų vedėja.

D. Užkuraičio manymu, roko baladės turi labai gerą savybę – jų klausosi visi, net ir tie, kas nesiklauso roko. „Man nė kiek nekeista, kad viena geriausių lietuviškų baladžių pateko į pusfinalį. O atsižvelgus į tą roko baladžių savybę, kad jas mėgsta daugelis, nesistebėčiau, jei ji keliautų ir į finalą. Ji tokia šilta, saldi – manau, per Kalėdas balsuoti už tokią dainą – vienas malonumas“, – kalbėjo komisijos narys.

Justė Arlauskaitė-Jazzu šimtmečio dainos rinkimams pristatė kūrinį „Rudens naktis sustojo“. Atlikėja pažymėjo, jog kūrinys jai – labai svarbus. „Man ji – artima, dvasinga, asmeniška, bet kartu ir apie lietuvybę, laikotarpį, kuris buvo ir skaudus, ir šviesus. Didžiulė garbė dainuoti šią visai jauną dainą tarp tiek galingų Lietuvos dainų“, – prisipažino atlikėja.

(V.Radžiūno (LRT) nuotr.)

D. Užkuraitis gyrė kuklaus akompanimento sprendimą – atlikėjai pritarė tik pianistas. „Man ši versija yra neįtikėtinai graži, niekas nemaišo girdėti gražią melodiją. Dainuodama Justė mane visuomet pagauna, matyt, mūsų muzikiniai virpesiai sutampa. Ji – tikra menininkė: mačiau koncertą, kuriame ji ir juokiasi, ir verkia“, – pagyrų dainininkei negailėjo radijo stoties vadovas.

Z. Kelmickaitė pasidžiaugė, kad atlikėja atsižvelgė į jos pastabas dėl žodžių tarimo: „Šiandien visai Lietuvai parodėte, koks lietuviškas žodis gražus ir svarus. Didelį dėmesį skiriate melodijai, išraiškai, tam turite visas galias, bet kaip tik šioje dainoje esate tokia paprasta.“

Simpatijų J. Arlauskaitei neslėpė ir E. Mildažytė. „Tai – mano labai mylima atlikėja. Man patinka, kad kaskart kūrinį ji atlieka kitaip. Justė dainuoja iš visos savo širdies, visos sielos, tai – klausytojo sielos pjaustymas ir preparavimas balsu. Tam neįmanoma likti abejingam“, – teigė LRT TELEVIZIJOS veidas.

Ovidijus Vyšniauskas pasirodė su daina „Išdalinau“, kurią parašė kartu su Gintaru Zdebskiu. Kūrinys dar 1990-aisiais pateko į populiariausių Lietuvos dainų dešimtuką.

„Tai buvo klasikinis lietuviško poproko kūrinys, kurį atliko klasikinis poproko atlikėjas. Šiai dainai – 27-eri. Šiame projekte vertindamas dainas dažnai „perleidi“ per laiko prizmę ir galvoji, kaip klausosi dabar. Galiu pasakyti, kad „Išdalinau“ ir šiais laikais skamba kuo puikiausiai. Manau, daina puikiai išlaikė laiko egzaminą“, – įsitikinęs D. Užkuraitis.

(V.Radžiūno (LRT) nuotr.)

E. Mildažytė tvirtino vertinantį O. Vyšniauską kaip kūrėją: „Džiaugiuosi Ovidijaus dainavimu ir tuo, kad jis – pirmiausia kompozitorius, ne tik atlikėjas. Tai – žmogus, parašęs labai daug dainų, tapusių hitais. Manau, kad tokia daina turėtų prasiskinti kelią iki finalo.“

Mantas Jankavičius atliko savo ir Vytauto Lebednyko kūrybos dainą „Gyvenam kartą“. Po pasirodymo komisija jam žėrė daugybę komplimentų.

„Pirmą kartą Mantą išgirdau gal 2000-aisiais. Tie, kas seka lietuviškos muzikos istoriją, manau, žino, kad tie metai buvo tikra popmuzikos krizė. Ir čia pasirodo Mantas, ir imu galvoti, kad popmuzika gali būti visai nebloga.

Apgailestauju, kad Mantas nedalyvauja „Eurovizijos“ atrankose, o juk galėtų, nes turi ir pakankamai talento, ir pakankamai charizmos“, – svarstė muzikologas.

E. Mildažytės žodžiais, Manto kerams atsispirti nepajėgus niekas. „Šią dainą reikėtų transliuoti privaloma tvarka kiekvienam lietuviui vietoj žadintuvo arba pritrūkus vitamino D. Daina – pagauli, paprasta ir įsimenanti. Tiesa, negaliu būti iki galo objektyvi, nes – nepatikėsite – su Mantu esame buvę scenos partneriai“, – dėstė komisijos narė.

Z. Kelmickaitė prisipažino, kad yra Manto gerbėja: „Man labai gražu, kai žmogus taip atsakingai žiūri į sceną. Niekas negali pačiuožti taip, kaip Mantas. Nesvarbu, kaip išsidėstys balai, vis tiek visuomet tikėsiu, kad šis žmogus gali labai daug, jis – labai kūrybingas. Mantui nieko nereikia daryti, o žmonės, žiūrėdami į jį, tiesiog šypsosi.“

Andriaus Mamontovo daina „Laužo šviesa“ šįkart suskambo Mios lūpose. Toks atlikimas komisijai padarė įspūdį.

„Man patiko tokia moteriška versija. Įsivaizduoju, kaip nelengva buvo apsispręsti dainuoti A. Mamontovo kūrinį. Bet turiu pasakyti, kad šią dainą labai sušildėte“, – tvirtino Z. Kelmickaitė.

Su ja nesutiko E. Mildažytė: „Labai dėkoju Miai už tokią padovanotą versiją, bet mano prisiminimuose ši daina yra visai kitokia. A. Mamontovo kūrybą galime mėgti, nemėgti, bet, kaip sako kūrybininkai, tai yra etapinė daina. Su šia daina mes ėjome į laisvę.“

D. Užkuraičio manymu, „Laužo šviesa“ – devintojo dešimtmečio kartos daina. „Ji buvo sukurta laiku, tinkamo skambesio, turėjo nepaprastai daug gerbėjų ir tuo pačiu tapo šventa. Visiems atrodo, kad geriau, nei Andrius, jos atlikti niekas negali. O man patiko tai, kaip Mia moteriškai perteikė šią versiją“, – komentavo muzikologas.

Baltasis kiras į sceną žengė su „Hiperbolės“ kūriniu „Išgalvotas gyvenimas“. Z. Kelmickaitė, vertindama atlikėjų pasirodymus, žodžių kišenėje niekuomet neieško. „Šį vakarą Baltasis kiras padainavo ekologiškai – nepersistengė. Kai dainuodavo šią dainą prie laužo studentai, buvo tokia aistra. O kur jūsų aistra, azartas?“ – pasiteiravo etnomuzikologė. Jaunas atlikėjas nepasimetė ir patikino, kad jo azartas – suvaldytas.

E. Mildažytei atlikta daina sukėlė nostalgiją. „Kai atsirado „Hiperbolė“, atsirado pirmieji civilizuotos muzikos daigai. Todėl ši daina turi ypatingą reikšmę“, – kalbėjo ji.

D. Užkuraičio teigimu, tais laikais „Hiperbolė“ tikriausiai buvo vienintelė grupė, kuri dainavo ne politiškai teisingas dainas, o apie paprastą žmogų ir jo gyvenimą. O Baltasis kiras yra itin populiarus šiandien. Kai vyko LRT OPUS koncertas, Baltasis kiras sutraukė tiek daug žmonių, kiek nesutraukė nė viena kita grupė. Smagu, kai populiari šiandieninė grupė hitą atlieka savaip. Aš, bežiūrėdamas į Balto kiro vokalistą, gavau tiek vitamino D ir pozityvo, kad tikrai užteks iki Kalėdų“, – tvirtino LRT OPUS vadovas.

Vakarą su Kęstučio Vasiliausko daina „Žemėj Lietuvos“ užbaigė grupė „Thundertale“.

Z. Kelmickaitės teigimu, ši daina yra tikras sąjūdžio himnas. „Kadangi lietuviams ąžuolai – šventi, dainos tekstas paprastas, melodija taip pat – paprasta, bet  visa vienijanti. Rodos, daina kažkokiais ypatumais nepasižymi, bet kartais dainos kaip tik gyvuoja ilgus metus dėl to, kad yra paprastos“, – kalbėjo etnomuzikologė.

E. Mildažytė vertina grupės misiją – tarp jaunų žmonių, kurie domisi metalo muzika, puoselėti lietuvybę. „Man patinka, kad šie vyrai naujam gyvenimui prikelia arba suranda kitas auditorijas dainoms, kurios, atliktos įprastu būdu, jaunesnėms kartoms būtų neaktualios. Ir dar man labai patinka, kad jie, skirtingai, nei kiti rokeriai, jei mosuoja plaukais, tai visada – išplautais“, – humoro nestokojo televizijos laidų vedėja.

„Dainuoju Lietuvą“ – šeštadieniais, 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ!

Ypatingai operos žanrą pamėgęs žurnalistas LRT RADIJO laidoje „Radijo popietė“ papasakojo ne tik apie linksmus nutikimus operos ir baleto teatre, bet ir apie savo darbo kasdienybę bei šiuolaikinei žiniasklaidai tenkančius iššūkius.

– Kas jums yra muzika?

– Muzika man – ne tik lydintis fonas, bet ir asmenybės formavimo priemonė. Mano supratimu, tokie muzikantai kaip „Pink Floyd“ padėjo formuotis pasaulėžiūrai, padėjo susivokti, kad muzika yra ne vien tai, ką giminės plėšia už stalo ar tarybinė estrada, kurią grodavo per radijo tašką anais liūdnais laikais. Esu abejingas kai kuriems kitiems menams – nesuprantu poezijos, baleto, bet muzikos klausytis man patinka, labai svarbūs ir muzikinių kūrinių tekstai.

– Ne kartą teko matyti jus klasikinės muzikos koncertuose. Koks jūsų santykis su klasika?

– Man patinka operos. Galbūt pasirodys, kad vulgarizuoju tą žanrą, bet labai norėčiau, kad kas nors surengtų „greatest hits“ koncertą iš gerų operinių arijų, kur chorai pritartų. Vienas iš gražiausių dalykų man yra Giuseppe Verdi Vergų choras iš operos „Nabukas“, išgirdęs aš visada pradedu niūniuoti. Ir net vieną kartą turėjau incidentą: operos ir baleto teatre užsidirbau iš savo palydovės, būsimos žmonos, kumštelėjimą iš alkūnės į šonkaulius, nes kartu su choru pradėjau niūniuoti Vergų choro melodiją. Mano brolis sėdėjo parteryje, aš – balkone, kai susitikome per pertrauką bufete, jis manęs paklausė, ar dainavau. Atsakiau, kad taip. O jis man – girdėjau.

– Jūsų muzikinis skonis yra labai įvairus. Ar yra toks žanras, kurio visiškai negalite pakęsti?

– Taip, ir mano mielas draugas Darius Užkuraitis, su kuriuo kartu mokėmės nuo pat pirmos klasės, puikiausiai žino, kad aš dievinu jo sukurtą radijo stotį LRT OPUS, bet kai tik ten užgroja hiphopas, iškart perjungiu kitą stotį, nes negaliu to klausyti.

– Esate žurnalistas ir LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos vadovas. Kada supratote, kad tapsite žurnalistu, o ne, tarkime, inžinieriumi? 1983-aisiais, kai baigėte mokyklą, žurnalistika toli gražu nebuvo romantika – buvo aišku, kad rašysi tai, ką liepia partija ar jai atstovaujantis vyriausiasis redaktorius. Tad kuo sužavėjo žurnalistika?

– Tikriausiai smarkiai nusivainikuosiu, bet turiu pripažinti – čia būta daug atsitiktinumo. Mokykloje mokėmės 11 metų, ne 12, kaip įprasta dabar. Vienuoliktos klasės viduryje mane pasigavo mama, ir sako: ar tu jau turi supratimą, kur stosi? Juk reikia galvoti, liko pusmetis iki abitūros egzamino.

Nežinojau, kur stosiu, bet buvau tikras, kad nestudijuosiu jokių inžinerijų, matematikų, fizikų ar chemijų, nes tie dalykai man sekėsi ypatingai sunkiai. Visada gerai mokėjau rašyti rašinėlius, man patiko istorija ir gerai sekėsi kalbos – tiek anglų, tiek rusų. Pradėjau svarstyti, gal istorija? Bet mama prieštaravo: mudu su tėvu istorikai, gal jau jų užtenka šeimoje. Medicina man atrodė labai graži, kilni profesija, bet vėlgi supratau, kad tai – ne man: per daug rimtų dalykų reikia mokėti. Ir tada mama paklausė, ar niekad negalvojau apie žurnalistiką. Supratau, kad tikrai – man patikdavo, kai kažkas įdomiai šnekėdavo per televizorių, žiūrėdavau visokias laidas ir nusprendžiau, kad žurnalistiką reikia išmėginti. Tad iš esmės ten atsidūriau atsitiktinai.

– Žurnalistai, ypač – naujienų tarnybos vadovai, susiduria su naujienų atrankos problema. Kokia buvo didžiausia dilema, svarstant, skelbti tą naujieną ar neskelbti?

– Kai turi vertybių sistemą ir supratimą, kokios žinios turėtų būti, o tai – neišvengiama, kai šį darbą dirbi kelis dešimtmečius, didelių dilemų iš esmės nebūna. Tiesa, yra viena istorija, bet ji susijusi ne su LRT, o su naujienų agentūra BNS, kurioje dirbau 16 metų.

Pamenu, į mano elektroninį paštą visiškai atsitiktinai pateko Kanados ambasadoriaus laiškas kitam ambasadoriui, dirbusiam Lietuvoje. Laiškas buvo adresuotas akivaizdžiai ne man, tiesiog to laiško pagrindas buvo vienas BNS pranešimas. Laiške – komentaras, kuriame labai pašiepiamai atsiliepiama apie tuometinį Lietuvos užsienio reikalų ministrą. Buvo labai didelė dilema: galėjome sukurti didžiulį politinį skandalą, galbūt ne tokį, po kurio nutraukiami diplomatiniai santykiai, bet notom apsikeisti galimybių buvo. Supratau, kad tą informaciją turiu aš vienas, pasitarėme su keliais BNS kolegomis. Mes puikiai supratome, kad sensacija būtų buvusi ir tokia gana juokinga, tik ji būtų labai nemaloni Kanados diplomatui, kuris buvo to laiško autorius, ir tuometiniam užsienio reikalų ministrui. Pasitarę nusprendėme nesinaudoti ta žmogiška klaida tausodami ne mūsų ministro veidą, o Kanados diplomato profesinę karjerą – jam tikriausiai nebūtų gerai baigęsi. Aš jam paskambinau ir patariau kitą kartą atsargiau įvedinėti elektroninio pašto adresus, o jis atsiprašė.

Naujienų atrinkimas yra ne vien mano asmeninis darbas, visos LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos kuriamos laidos yra kolektyvinis produktas. Kiekvieną kartą, svarstydami, ar koks nors įvykis turi būti nušviečiamas laidoje, atsižvelgiame į to įvykio originalumą ir aktualumą kuo didesnei visuomenės daliai.

Kai kuriais atvejais laidas konstruojame visiškai kitaip negu kolegos iš komercinių transliuotojų, kuriems reikia kuo daugiau dramos, skandalo, intrigos. Įsivaizduokite, vyksta balsavimas Seime dėl pensijų reformos. Įdomumo prasme tai yra labai abejotinas dalykas ir, manau, kolegos greičiausiai nedarytų tokios medžiagos arba nustumtų į žemesnę laidos poziciją. Mes vis dėlto suvokiame, kad šiai visuomenei, Lietuvos piliečiams, kurių nemaža dalis yra pagyvenę arba turi pensinio amžiaus tėvus, ta tema neatrodo labai patraukli, bet svarbi ir aktuali. Tokiu atveju rizikuojame dėl reitingo taškų, bet jaučiame atsakomybę apie tai kalbėti kaip visuomeninis transliuotojas.

– Kadaise būdavo daromi įvairūs visuomenės nuomonės tyrimai, vienas iš klausimų buvo, ar pasitikite žiniasklaida. Apie 60 proc. žmonių pasitikėjo žiniasklaida, ir netgi patys žurnalistai tuo stebėdavosi, nes Vakaruose šis skaičius buvo žymiai mažesnis. Vėliau tas reitingas buvo nusmukęs iki 40 proc. Tad gerai ar blogai pasitikėti žiniasklaida ir kada ja reikia tikėti, o kada – neverta?

– Pirmiausia reikia pasitikėti savo galva, o tam, kad galėtum ja pasitikėti, turi žinoti, kas vyksta, – reikia išmanyti pasaulį, procesus. Vienas geriausių mokytojų to, kas vyksta pasaulyje, yra patikima, tradicinė žiniasklaida.

Atsimenu, tada, kai tik prasidėjo Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas, ir keleri metai po jo Lietuvos žiniasklaida dėl pirmos vietos konkuravo su Katalikų bažnyčia. Paskui po truputėlį pasitikėjimas ėmė smukti, buvo nusmukęs ir iki visiškų padugnių. Manau, kad dabar esame ten, kur ir dauguma demokratinių valstybių, – mūsų pasitikėjimo žiniasklaida reitingas yra kažkur ties viduriu. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Juolab kad ir žiniasklaidos yra tiek daug ir tokios įvairios, kad net negali pasakyti, ji gera ar bloga. Yra ir tokia, kuri net nepanaši į žiniasklaidą, tik dengiasi tokiu pavadinimu, o iš tiesų yra gandų ir šmeižto mašina.

Manau, kad žiniasklaida turi ne formuoti ir auklėti, o tiesiog deramai informuoti, kad žmonės patys pasidarytų savo išvadas ir susidėliotų savo požiūrį į gyvenimą.

Manau, kad žiniasklaida turi ne formuoti ir auklėti, o tiesiog deramai informuoti, kad žmonės patys pasidarytų savo išvadas ir susidėliotų savo požiūrį į gyvenimą.

– Informacijos kiekis šiandien yra neaprėpiamas. Kaip žmogui nepasiklysti? Juolab kad vyksta ir informaciniai karai...

– Žiniasklaida, kaip ir visuomenė, susiduria su didžiuliais iššūkiais: kaip atsirinkti žinias nuo tariamų žinių? Kaip atskirti informaciją nuo elementaraus melo, ypač – kai melą bandoma dangstyti nuomonių įvairove, bandoma įteigti, kad tai yra kitoks požiūris. Žiniasklaidos rinkoje yra daugybė dalykų, kurie nėra kita nuomonė, tai – tiesiog melas, net ne iškraipyta tiesa, o paprasčiausias melas.

Aš laimingas, kad mes gyvename tokioje valstybėje ir visuomenėje, kur neatsiranda pramanytos žinios ar naujienos. Tradicinėje žiniasklaidoje to beveik nebūna, tokią informaciją galima rasti nebent kokiuose nišiniuose pseudoportaluose. Manau, kad vienas iš mūsų žiniasklaidos nuopelnų yra pakankamai švari informacinė erdvė. O jei pasižiūrėtume, kas ateina iš Rusijos propagandos ruporų – tai yra absoliutus žmonių klaidinimas, niekinimas, tautinės nesantaikos ir karo kurstymas, ir pan.

Kaip tame nepasiklysti? Tvirta vertybinė sistema, auklėjimas šeimoje žmogų išmoko, kad vienais dalykais verta žavėtis ir tikėti, kitais – ne. Galiausiai, juk yra „Google“. Kiekvieną kartą, kai kam nors kyla abejonių dėl žinios patikimumo, yra daugybė informacinių šaltinių, kuriuose galima patikrinti. Būtent informacinių šaltinių, o ne propagandinių vienetų. Netikit, ką šneka LRT? Įsijunkit BBC, CNN, pažiūrėkite, ką rašo DELFI, 15min.lt, Lrytas.lt, ir susidėliosite savo vaizdą.

– Ar „Facebook“ yra informacijos priemonė? Verta ten ieškoti informacijos ir ja tikėti?

– Pagal visuomenės informavimo etikos komisijos išaiškinimą, „Facebook“ irgi yra žiniasklaidos priemonė. Socialiniai tinklai atlieka socialinės medijos funkciją, bet kalbomis apie artėjančią tradicinės žiniasklaidos mirtį aš netikiu.

Socialinė žiniasklaida atrodo be galo pažangus ir demokratiškas dalykas, nes žmogus, ant kurio galvos nesėdi joks vyriausiasis redaktorius, gali transliuoti necenzūruotą žinių srautą. Bet tai tuo pačiu reiškia, kad jis gali transliuoti bet kokius pramanus, ir kol jis nepažeidžia įstatymo, tarkime, nekursto tautinės nesantaikos, neįžeidžia žmogaus orumo, tol niekas jo nesustabdys ir jis galės tuos niekus taukšti toliau – ir kad žemė plokščia, ir kad lėktuvai išmeta „chemtreilus“, kuriuos galima pašalinti garinant actą, ir pan.

Tad tradicinė žiniasklaida tame didžiuliame, neaprėpiamame informacijos tinkle atlieka sieto funkciją, atsijoja pramanus nuo tikrų žinių. Tradicinė žiniasklaida tikrai nėra tobula, čia irgi dirba žmonės, kurie daro klaidų, kurie turi savo įsitikinimus. Mes visuomet deklaruojame, kad žurnalistas savo įsitikinimų neturėtų skelbti žiniose, ir tiesiogiai jis to nedaro, bet puikiai suprantame, kad netiesiogiai – pasirinkdamas pašnekovus, aptariamą temą – jis vis tiek prideda kažkiek savęs.

Naujienų atranka nėra tobula, bet bent jau profesionaliai atsijoja nuo nesąmonių. Tradicinė žiniasklaida neskelbs, kad žemė yra plokščia ir stovi ant trijų dramblių. Bet internete jūs tokios informacijos rasti galite. Yra bent keli tinklalapiai, kalbantys apie plokščią žemę, ir jūs nepatikėsite, kiek daug tokių tinklalapių sekėjų yra.

D. Užkuraičio manymu, ketvirtadienį vakare grupė „Fusedmarc“ pasirodė kur kas geriau nei vakarykštėje generalinėje repeticijoje. Tačiau būtent repeticijos įrašus stebi žiuri, o pastarosios nuomonė dėl to, kas pateks į finalą, lemia 50 procentų. D. Užkuraitis teigia, kad šiandienis pasirodymas buvo tvirtas, bet trūkumų visgi nepavyko užtušuoti.

„Viktorija iš savęs spinduliavo energiją, tačiau matau trūkumų, kurie nebuvo užtušuoti. Per nacionalinę „Eurovizijos“ atranką sakiau, kad aranžuotėje turime vieną duobę, gal net ir visas dvi, kur dingsta ritmas“, – komentuoja D. Užkuraitis.

G. Griniūtė sutinka, kad koją galėjo pakišti aranžuotė, tačiau teigia, kad atlikėjai padarė viską, ką galėjo.

„Jei dainos muzikinis karkasas būtų buvęs stipresnis, su aiškia kulminacija, galbūt tada būtume pasiekę didesnę auditoriją. Tačiau solistė padarė viską, ką galėjo, jos akys švietė ir ji atrodė puikiai“, – kalba G. Griniūtė.

G. Griniūtei pritarė D. Užkuraitis, pastebėdamas, kad daina „Rain of Revolution“ buvo verta atstovauti Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse, muzikologo nuomone, mūsų šalies kontekste pasirodymas atrodė puikiai.

Paklausti, kurie pasirodymai prikaustė dėmesį, D. Užkuraitis ir G. Griniūtė įvardijo jiems labiausiai atmintin įstrigusius atlikėjus.

„Dėmesį atkreipė Rumunijos atlikėjo jodeliavimas. Šis dainos motyvas vis sukosi ir sukosi galvoje, tad nieko keista, kad jie pateko į finalą. Nemanau, kad tai labai geras kūrinys, bet dėmesį jis tikrai atkreipė. Kaip ir kroatas, gebantis dainuoti dviem balsais. Kalbant apie muziką, kurią klausyčiau savo malonumui, tai būtų norvego kūrinys. Taip pat didelį įspūdį paliko austras – gera ir pozityvi daina, kurią smagu klausyti“, – kalba D. Užkuraitis.

G. Griniūtei teigiamą įspūdį paliko Austrijos ir Airijos atstovai. Taip pat Nyderlandų atstovės, kurių polifonija skambėjo itin darniai.

D. Užkuraitis atkreipė dėmesį, kad ne vienos šalies atstovai, parodę stiprius pasirodymus pusfinalių metu, į finalą nepateko.

„Keista, kad tokia šalis kaip Airija, kuri yra tiek kartų laimėjusi „Euroviziją“, nepatenka į finalą. Tad nereikia ir sau barstyti galvos pelenais, kad nepatekome. Buvo tokių šalių, kaip, pavyzdžiui, pirmajame pusfinalyje Suomija, kuri, atrodė, tikrai turėtų patekti į finalą“ , – sako D. Užkuraitis.

Kalbėdami apie didįjį konkurso finalą, kuris įvyks šeštadienį, gegužės 13 d., D. Užkuraitis ir G. Griniūtė teigė, kad nėra lengva spręsti, kas galėtų nugalėti šiųmetę „Euroviziją“. Ypač didelės kovos turėtų virti dėl pirmųjų vietų.

„Kalbant apie finalą, prie favoritų priskiriamas italas, o aš nesu visiškai tikras, ar jis nugalės. Visko gali būti. Nenustebčiau, jeigu nugalėtų portugalas. Išties būtų lengviau spręsti, jei „Eurovizijoje“ nugalėtų vien tik muzika“, – sako D. Užkuraitis.

Tradiciškai transliaciją stebėjo LRT klube susirinkę žinomi žmonės ir LRT darbuotojai. „Fusedmarc“ palaikyti buvo atvykę muzikos atlikėjų prodiuseriai Martynas Tyla ir Neringa Zeleniūtė, ryšių su visuomene specialistė Jurgita Klimaitė-Riebling su vyru Dirku Rieblingu, dainininkė Rasa Kaušiūtė, laidos „Labas rytas, Lietuva“ kolektyvas ir kt.