Ryšys su gamta – nuo mažens

Potraukį žemės darbams Dalia sako paveldėjusi iš tėvų, mat jie – be galo gamtą mylintys žmonės, miškininkai, visą gyvenimą auginę daržoves savo reikmėms.

„Man nuo vaikystės buvo pasakojama, kaip stebėti gamtą, ką reiškia vienas ar kitas gamtos pokytis, kaip tai daro įtaką aplinkai, – sako pašnekovė. – Daržas man yra atsipalaidavimo vieta. Kai apsigyvenau kaime, iškart žinojau, kad turėsiu daržą. Daržovių auginimas – magiška veikla, kuri leidžia improvizuoti, kiekvienais metais darže sukurti kažką naujo, džiaugtis gamtos dovanomis. Galima kasmet auginti tas pačias daržoves ir stebėti, kaip oro sąlygos daro įtaką derliui. Tai skatina pažinti. Gamta, daržas ir pats gyvenimas skirti kūrybai, improvizacijai ir pažinimui – savęs, aplinkos.“

D. Rimkės asmeninio archyvo nuotr.

Daržovių auginimas – magiška veikla, kuri leidžia improvizuoti, kiekvienais metais darže sukurti kažką naujo, džiaugtis gamtos dovanomis.

Anot D. Rimkės, gamtoje reikia mokėti palaukti, prie jos prisitaikyti ir tada gali pamatyti tai, kas plika akimi nematoma, suprasti, kaip viskas joje veikia.

Iš balkono – į daržą

Kol gyveno bute, Dalia daržą buvo įsirengusi balkone. „Buvo puiki veikla, padedanti atsipalaiduoti ir spontaniškai pasigardinti sumuštinius, – prisimena ji. – Žinoma, tuomet dar nebuvau taip įsitraukusi į daržininkystę, tad auginau tik pomidorus, agurkus, prieskonines žoleles. Tačiau balkone galima auginti net ir cukinijas, braškes, ridikus, salotas – galimybės beribės. Galima net kompostuoti, o sliekų pagamintą kompostą panaudoti tręšiant, pavyzdžiui, kambarines gėles.“

Pradėjus darbuotis darže, anot Dalios, buvo bandymų, ieškojimų, klaidų. Iš pradžių ji nesuprato, kaip reikia paruošti dirvą pakeltose lysvėse, kad žemė būtų ne alkana, o derlinga. Dabar ji jau pasiryžusi kiekvienam, norinčiam pakeltų lysvių, patarti ir padėti.

„Natūralu, kad kažko nežinai, jeigu nepabandei. Po kiekvieno sezono sužinai vis kažką nauja, – sako pašnekovė. – Visus pradedančius auginti daržoves paskatinčiau daryti tai drąsiai ir nebijoti suklysti – daržas yra kūrybos erdvė.“

Dabar ji darže užsiaugina viską, ką mėgsta valgyti, o jeigu dar šiltnamis būtų šildomas – galimybės būtų dar didesnės.

Dalijasi žiniomis ir patirtimi

Norėdama dalytis savo patirtimi su kitais, Dalia sukūrė tinklaraštį „Apie daržą, namus ir gamtą“.

„Mėgstu fotografuoti, nuo mažens buvau kūrybinga ir įkvėpimą surasdavau gamtoje, – sako tinklaraščio kūrėja. – Socialiniuose tinkluose gera surasti bendraminčių, kurie taip pat nuoširdžiai dalijasi savo atradimais darže, pastebėjimais, patarimais. Bendraujame, diskutuojame. Nuolat gilinu savo žinias apie daržininkystę, tad smagu pasidalyti tuo, ką sužinau ir pritaikau praktikoje.“

Tiems, kurie šiemet darže žengs tik pirmuosius žingsnius, D. Rimkė pataria kiek pasidomėti, pasiskaityti, atsikvėpti ir prisiminti: einate į daržą atsipalaiduoti ir užsiauginti skanaus maisto.

„Nereikia bijoti pradėti. Gamta ir buvimas joje visko išmokys – svarbu stebėti ją ir jausti malonumą“, – drąsina D. Rimkė.

Nauda: savo sklype D. Rimkė įsirengė ir šiltnamį, ir pakeltų lysvių. Čia ji užsiaugina visų mėgstamų daržovių./ D. Rimkės asmeninio archyvo nuotr.

Apie pakeltas lysves

• Pakeltas lysves pasirinkome todėl, kad savo sklype dėl išsiraizgiusių tankaus tinklo medžio šaknų turime sunkiai įdirbamą dirvą, ji yra rūgštesnė, nepalanki augti daržovėms.

• Pakeltos lysvės atrodo estetiškai, jas lengviau ravėti, nereikia ravėti tarpulysvių. Pakeltas lysves galima prisitaikyti savo patogumui, pavyzdžiui, kad būtų patogu ravėti – pagal savo rankos ilgį, o tarpus tarp lysvių susiplanuoti taip, kad tilptų vejos robotas ar vejapjovė.

• Pakeltas lysves reikėtų ruošti atsižvelgiant į sklypo ypatybes. Kuo drėgnesnė vieta – tuo aukštesnės lysvės, sausesnė vieta – žemesnės lysvės, kitaip joms reikės nepaprastai daug vandens.

• Tam tikroms daržovėms galima paruošti lysves pagal tai, kokį dirvožemį jos mėgsta.

D. Rimkės patarimai pradedantiems daržininkams

D. Rimkės asmeninio archyvo nuotr.

Pradžia. Nors pavasaris ir vėluoja, ruoštis daržininkystės sezonui jau reikia – pasirinktas daržoves sėti į daigyklas. Norintys įsirengti daržą pirmą kartą jau gali planuoti jo vietą, ruošti lysves, kompostines.

Dabar laikas genėti, purkšti vaismedžius ir vaiskrūmius. Taip pat – pasiruošti šiltnamius naujam sezonui: juos išvalyti ir pagerinti žemę. Šiltnamyje jau galima pasisėti salotų, špinatų, sultenių, ankstyvųjų morkų, krapų, ridikėlių.

Daiginimas namuose. Sėjant reikėtų pasirinkti vazonėlius, kuriuose lengva kontroliuoti drėgmę, dėl to nepatartina naudoti durpinių vazonėlių, kurie vandenį garina per visus paviršius. Tokiuose vazonėliuose sunku kontroliuoti drėgmę – dažnai žemė būna arba per sausa, arba pernelyg drėgna, o tai nepalanku augalui augti. Vis dar galima sėti pomidorus, ypač jeigu jie augs lauke. Į vazonėlius – serenčius, nasturtes, medetkas, taip pat kopūstus. Balandžio viduryje laukia agurkų, arbūzų ir melionų, cukinijų, moliūgų sėja.

Kada ir kuriuos daigus jau galima bus perkelti į lysves ar šiltnamį?

D. Rimkės asmeninio archyvo nuotr.

Balandžio pradžioje iš daigyklų į šiltnamį reikėtų perkelti kininius bastučius, pekininius kopūstus, gūžines salotas, taip pat daiginti sėklai skirtas bulves.

Pražydus ievoms (balandžio antroje pusėje), į lauką perkeliami ir lapiniai, ir kiti ankstyvi kopūstai, brokoliai.

Burokus, morkas sėjame maždaug nuo gegužės 5-osios.

Porų sodinukus sodiname į lauko lysves gegužės viduryje.

Svogūnų sodinukus sodiname antroje gegužės pusėje.

Ko nereikėtų daryti? Nereikėtų bijoti eksperimentuoti ir aklai laikytis taisyklių.

Prekybos tinklo „Senukai“ atstovai pastebi, kad jau nuo ankstyvo pavasario išauga sodinimui skirtų prekių paklausa – suaktyvėja įvairių sėklų, durpių, trąšų, daiginimo ir sodinimo indų pardavimai. Taip pat jaučiamas susidomėjimas įvairiais sodo įrankiais: genėjimo žirklėmis, grėbliais, karučiais, kastuvais, kauptukais.

Specialistai dalijasi patarimais, kaip įsirengti daržą savo kieme, ir į ką verta atkreipti dėmesį.

Apsvarstykite, ką norite sodinti

Prieš pradedant sodininkystės darbus, nuspręskite, ką norite pasisodinti. Jei renkatės auginti daržoves, išsirinkite tokias jų rūšis, kurias jūs dažnai įtraukiate į valgiaraštį. Nesistenkite pasisodinti visko. 

Renkantis gėlių rūšis, atkreipkite dėmesį ir į jų priežiūrą. Pradedantiesiems geriausia rinktis tokias, kurios yra nereiklios, pavyzdžiui, lelijas, tulpes, narcizus, raktažoles, bijūnus, medetkas, astrus.

Nuspręskite, kur sodinsite

Galimybių nemažai – galima formuoti lysves darže, statyti šiltnamį, o pastaraisiais metais itin išaugo pakeliamų lysvių paklausa. Žinovų teigimu, geriausias pasirinkimas priklauso nuo individualių galimybių ir poreikių.

Pirmasis derlius būna šiltnamio daržovių. Tačiau jo įrengimui reikia skirti papildomą biudžetą. Ieškant ekonominio varianto, siūloma rinktis polietileno šiltnamius. Vis tik jų tarnavimo laikas trumpesnis – plėvelę reikia kas 2–3 metus keistis, nes dėl UV spindulių ji praranda savo savybes ir suyra. Patvaresnis variantas – polikarbonato šiltnamis, jis gali tarnauti ir daugiau nei dešimt metų be papildomų investicijų, nes nereikia keisti polikarbonato lakštų.

Jei prie namų turite nedidelį žemės plotą arba pritrūksta laiko didelio šiltnamio priežiūrai, galima įsirengti mažą, kad ir 1 m² šiltnamį keliems augalams ar porai gėlių vazonėlių.

O pakeliamas lysves verta rinktis tada, kai daržui negalite skirti daug vietos, arba jis nedera šalia šiuolaikinių namų. Augančios daržovės tokiose lysvėse atrodo tvarkingai, o ir derliaus jose galima sulaukti greičiau, nes pakeltose lysvėse žemė sušyla greičiau, tad sodinimą galima pradėti anksčiau.

Išrinkite daržui vietą

Beveik visoms daržovėms ir daugeliui žydinčių augalų reikia saulės. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį, ar daržovėms auginti numatyta vieta gaus pakankamai saulės šviesos. Taip pat nepamirškite, kad šviesos intensyvumas ir kiekis skirtingais metų laikais kinta.

Anot „Senukų“ specialistų, jei augalams reikia atviros saulės, ieškokite ploto, kur tiesioginiai saulės spinduliai pasieks 8–12 valandų. Jei užtenka dalinės saulės, rinkitės vietą, kur saulė šviečia bent 2–4 valandas.

Šalia daržo nereikėtų auginti krūmų ar medžių, nes jie pasisavina iš daržovių vandenį ir maistingąsias medžiagas. Be to, augantys medžiai sudarys pavėsį.

Unsplash.com nuotr.

Daiginkite sėklas

Daugelį vienmečių augalų lengva sudaiginti iš sėklų. Tačiau prieš sėjant, būtinai perskaitykite sėklų pakuotėje esančią informaciją apie sodinimo laiką, gylį ir atstumus. Norint anksčiau sulaukti daržovių derliaus, jų sėklas galima sėti namuose, likus kelioms savaitėms iki paskutinių šalnų. O praėjus šalnoms, jas pasodinkite daržo lysvėje.

Namų sąlygos yra tinkamos sodinti salotas, ridikėlius, pomidorus, cukinijas, paprikas, burokėlius, morkas, špinatų lapus. Parduotuvėse galima įsigyti specialiai daigams skirtus konteinerius su dirvožemio mišiniu. Įsitikinkite, kad sėjamos sėklos ir daigai yra drėgni, bet ne šlapi, kitaip jie gali supūti. Taip pat patariama daržoves sodinti skirtingu laiku, kad jų derlių turėtumėte ilgiau.

Patręškite dirvožemį

Sodo darbus planuokite purioje, derlingoje ir gerai drenuojamoje žemėje. Be trąšų gamta sunkiai atkuria dirvožemyje esančias maistingąsias medžiagas. Kai derlius nuimamas, iš dirvožemio pašalinamos svarbios maistinės medžiagos. Jei žemė jomis nepapildoma, laikui bėgant derlius prastėja.

Kasdami arba purendami naują lysvę, ją padenkite 2–3 cm sluoksniu komposto, pūvančių lapų arba sausos nupjautos žolės bei išmaišykite. Jei nusprendėte žemės nepurenti, paberkite organinių medžiagų paviršiuje, kur jos ilgainiui suirs ir virs humusu.

Sodinkite

Pasak ekspertų, tinkamiausias laikas imtis sodininkystės darbų yra pavasaris. Tačiau priklausomai nuo augalų rūšies, juos galima sodinti ne tik pavasarį, bet ir rudenį bei žiemą.

Pavyzdžiui, našlaitės ir kopūstai pakenčia šaltį, todėl juos galite sodinti rudenį arba žiemos pabaigoje. O pomidorai ir dauguma vienmečių gėlių mėgsta šiltą temperatūrą, todėl jų nesodinkite, kol nepraėjo šalčiai. Daugiamečiams augalams sodinti tinka pavasario ir rudens vidurys.

Laistykite

Neleiskite daigams išdžiūti – juos laistykite kasdien. Persodinamus augalus taip pat reikia dažnai laistyti, kol jų šaknys sustiprės. Vėliau laistymo dažnumas priklauso nuo dirvožemio, drėgmės ir kritulių kiekio, tačiau iš pradžių reikėtų laistyti bent kartą per savaitę.

Molingas dirvožemis džiūsta lėčiau nei smėlingas, todėl jo laistyti taip dažnai nereikia. Saulėtas, vėjuotas oras išdžiovina dirvą greičiau nei vėsus. O jei nesate tikri, ar reikia laistyti, palieskite dirvožemį 2–3 cm gylyje. Jei jis sausas, palaistykite. Laistykite lėtai, kad vanduo įsigertų, o ne nutekėtų nuo lysvės. Patartina augalus ir daržoves laistyti anksti ryte, kad vandens tuoj pat neišgarintų saulė.

Mulčiuokite

Norėdami apsaugoti savo daržą nuo piktžolių, uždenkite dirvą keliais centimetrais mulčio – jis neleis taip greitai sudygti piktžolių sėkloms. Naudojant jį, nereikės ir taip dažnai laistyti.

Ekspertai daržui ar vienmečių augalų lysvei siūlo rinktis mulčią, kuris suyra per kelis mėnesius. Daugiamečiams augalams naudokite ilgiau išliekantį mulčią, pavyzdžiui, žievės drožles. Organinis mulčias, pavyzdžiui, žievė, šiaudai, kompostas ar kakavos pupelių lukštai, skaidydamiesi pamaitina dirvožemį.

Reguliariai prižiūrėkite

Kiekvienam daržui reikalinga ir reguliari prižiūra: ravėjimas, laistymas, kenkėjų naikinimas. Sergančius augalus teks gydyti, o aukštus augalus paremti grotelėmis ar kuolais. Prižiūrimas ir mylimas daržas atsidėkos gausiu derliumi ir estetiniu vaizdu, pabrėžia „Senukų“ specialistai.

„Praeitais metais pasodinome, patiko ir dabar norime daugiau plėstis“, – kalbėjo moteris.

Be uogų Agnė augina ir daržoves. Sako, kad turi ilgametę patirtį. Kai kuriems daržovių auginimas yra lygus terapijai, tačiau daugelis to imasi dėl finansinių sumetimų. Daržovių kainos kyla ir, panašu, kad artimiausiu metu nustoti neketina. Pavyzdžiui, dabar už kilogramą pigiausių pomidorų tenka sumokėti apie tris eurus, už uoginius su šakelėmis gali tekti pakloti net ir dešimt eurų už kilogramą. Agurkai – du su puse euro, bulvės – šešiasdešimt centų. Bet ar užsiauginti kainuos mažiau?

„Aišku, kad pigiau, nes kadangi daug sodinama. Turime prūdą, tad vandens yra, daug chemijos nepilame, viskas natūraliai“, – tęsė Agnė.

Kai kurie žmonės teigia, kad auginti išeina pigiau, tačiau darbo daug, reikia turėti laiko. Kiti – priešingai, sako, jog laikas vis dar kainuoja daugiau negu kainų pokytis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kai tokia situacija, savo derlių auginti nusprendžia ir tie, kas tokios patirties neturėjo, tad kai kurie renkasi net ir specialius kursus.

Apželdinimo kursų įkūrėja sako, kad net ir gyvenantys mieste, neturintys žemės lopinėlio užsiima sodinimu. Tam įdarbina palanges ir balkonus. Kalbama apie žaliąją madą ir vis labiau įsitvirtinantį terminą „miesto džiunglės“.

„Net yra specialiai balkonams skirtos morkų veislės, kurios užauga šiek tiek trumpesnės. Ką jau kalbėti apie agurkus ir kitas daržoves. Žalieji žirneliai – taip pat vienas iš pasirinkimų, pupelės galėtų būti netgi vijoklinės“, – kalbėjo apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ įkūrėja Lina Liubertaitė.

Neturintys auginimo patirties dažniausiai pradeda nuo prieskoninių žolelių.

„Prieskonines žoleles labai patogu nusiskinti ir iš karto įsidėti į salotas“, – tęsė L. Liubertaitė.

Lysvės su miniatiūriniais šiltnamiais Vilniuje žaliuoja ir prie daugiabučių. Auginti gėrybes buriasi bendruomenės. Visgi, kai kurie sodininkai paklausti, kas labiau apsimoka, pirkti ar auginti savo, sako, kad dar reikia gerai paskaičiuoti. O ir pačios sėklos brangsta. Taip sako ir pardavėjas Jonas.

„Sėklos šiais metais yra pabrangusios 13–15 proc., priklausomai nuo rūšies. Manau, kad tendencija išliks tokia, kad sėklos brangs, kadangi tai sėklų kainai, kuri yra dabar rinkoje, dar įtakos neturėjo trąšų, elektros kainų padidėjimas, nes prekiaujame pernai metų produkcija“, – pasakojo agrofirmos „Sėklos“ sėklų skyriaus vadovė Liucija Kunigiškytė.

Ekspertai sako, kad daržininkystė apsimoka tik tada, kai lysvė yra šalia namų, o ne už 100 km.

„Sėkla derliuje sudaro mažiausią kainą. Visi logistikos kaštai, trąšos, reikia įvertinti, kad visa tai kainuoja. Daigų auginimas, šiltnamių šildymas. Reikia labai gerai pagalvoti. Dar vienas svarbus aspektas – reikia turėti įgūdžių“, – tęsė L. Kunigiškytė.

Visgi nors sėklų kainos ir didesnės, jų jau dabar parduota daugiau, nei įprastai, tačiau prekybininkai atvirauja – šiemet tikėjosi dar didesnio anšlago.

Šiame tinkle pardavimai išaugo apie 15 proc., o štai „Moki-veži“ parduotuvės, lyginant su praeitais metais, skaičiuoja, kad sėklų parduodama net 40 proc. daugiau. Tarp populiariausių išlieka agurkai, ridikėliai, pomidorai, morkos ir burokėliai.

Prie lietuviškų šaknų

Ieva su vaikais į Norvegiją emigravo 2009 m., per ekonomikos krizę. Moteris tada neteko dviejų darbų, pusę metų neturėjo jokio darbo. Vyras Almantas į Norvegiją dirbti buvo išvykęs jau anksčiau. Tad visi nusprendė, kad nebėra ko Lietuvoje laukti ir tikėtis, juo labiau kad situacija negerėjo.

Norvegijoje ji dirbo gerai mokamą darbą, kuris džiugino, dar įsteigė savo įmonę ir darė tai, ką mėgsta daryti: vedė rankdarbių kursus, dalyvavo vietinėje kultūrinėje veikloje, kūrybinėse stovyklose.

"Per tuos penkerius metus atsigavome finansiškai ir nusprendėme, kad jau galime grįžti ir kurtis Lietuvoje, – pasakoja pašnekovė. – Turėjome ir labai rimtą priežastį grįžti – čia buvo likę mūsų tėvai, artimieji, draugai. Supratome, kad svarbu tai padaryti dabar, nes paskui jau gali būti per vėlu. Jei pragyveni svečioje šalyje, tarkime, dešimt metų, nedaug vilties, kad grįši į Tėvynę."

Tiesa, Ievos vyras dar ir dabar važinėja dirbti į Norvegiją, mat grįžusi pora suprato, kad Lietuvoje dirbant samdomą darbą pragyventi vis dar neįmanoma – nebent turi savo verslą. O jų šeima – ne iš versliųjų, jie labiau kūrybininkai.

Grįžusi į Lietuvą šeima norėjo apsigyventi kaime, tad iškart ieškojo sodybos. Kodėl kaime?

"Aš visą laiką svajojau gyventi kaime, – pasakoja Ieva. – Mes ir prieš išvykdami gyvenome ne pačiame Vilniuje, o pakraštyje, soduose. Turėjome šešis arus ir ten kapstėmės. Bet grįžus po emigracijos norėjosi erdvės. Įtakos tam tikriausiai turėjo ir gyvenimas Norvegijoje. Ten gyvenome Bergene, kuris nėra didmiestis, o tokie mažyčiai pusiasaliuose įsikūrę kaimukai. Mums labai patiko maža bendruomenė, kai tu pažįsti visus kaimynus. Kitas dalykas – etnografija, su kuria mano vyras labai susijęs. Jis nuo jaunystės dainuoja, muzikuoja etnografiniuose ansambliuose. Kai grįžome, jis iš karto vėl susirado ansamblį, kuriame pradėjo dainuoti. Tad ir sodybos abiem norėjosi etnografinės – to lietuviškumo, šaknų."

Pomėgis: rankdarbiai – visą gyvenimą mėgstamas I.Anelauskaitės-Motiejauskės užsiėmimas.

Visa šeima – muzikali

Šeima įsikūrė visiškai mažame, gal kokių penkiolikos trobų kaime Prienų rajone. Vaikai į mokyklą eina artimiausiame miestelyje už keturių kilometrų. Į mokyklą moksleivius čia vežioja autobusiukai. O šiemet vaikai ugdomi namuose, ir tai yra pagrindinis mamos užsiėmimas.

Į popamokines veiklas atžalas tenka vežioti. Muzikos mokykla – Jiezne. Kadangi tėvai muzikuoja, tai ir visi poros vaikai lanko muzikos mokyklą, išskyrus vyresnėlį, kuris labiau linkęs sportuoti.

"Mes visi šiek tiek grojame įvairiais instrumentais. Mano vyras gerai groja gitara, kanklėmis, aš vaikystėje mokiausi groti pianinu, gitara galiu groti, jeigu labai reikia. Dainuojame visi, ir mūsų vaikai labai dainingi. Aš dainuoju Jiezno vokaliniame ansamblyje, vyras – Rumšiškių etnografiniame ansamblyje. Kai kur nors koncertuojame, vaikai atvažiuoja tarp žiūrovų pabūti. Mes norime, kad muzika būtų jų gyvenime. O kiek jie norės ateityje muzikuoti – jų reikalas. Dabar mums smagu visiems kartu dainuoti", – sako Ieva.

Baseiną vaikai lanko Prienuose, kur neseniai atidarytas naujas sporto centras. Ten taip pat vaikus tenka vežti tėvams.

Tad, pasak pašnekovės, gyvenimas kaime turi ir savų teigiamų dalykų ir trūkumų, tačiau pranašumų vienareikšmiškai yra daugiau. Tai ramybė ir harmonija, kurią suteikia gamta. Nėra skubėjimo, triukšmo, nėra kaimynų, su kuriais reikėtų dėl kažko ginčytis, nes kaimynai – vieni kitiems pagalba ir parama.

"Kai nuvažiuoju į Vilnių, labai greitai pavargstu. Nors tai mano gimtasis miestas, bet labai mažai džiaugsmo galiu patirti dabar ten nuvykusi. Tas šurmulys, automobiliai, kvapas dirgina. Jau mes esame atpratę nuo miesto smogo. Tad stengiamės ilgai neužsibūti, o vos grįžus į savo namus užplūsta gerumo jausmas", – pasakoja Ieva.

Aš manau, kad svarbu gyventi gyvenimą, o ne pasiekti kažkokį tam tikrą gyvenimo tašką.

Tiesa, anot jos, šeima nėra savo kaime atsiribojusi nuo viso pasaulio – stengiasi vaikus nuvežti į miestą. Į koncertus, teatrus visi važiuoja, į didelius prekybos centrus užsuka, kad mažieji žinotų, kaip reikia elgtis, kad kažkokius įgūdžius susiformuotų.

Vyriausiasis sūnus, kuris dabar studijuoja profesinėje mokykloje Alytuje ir gyvena bendrabutyje, reguliariai penktadieniais grįžta namo. Jam norisi grįžti.

Dienoraštis tapo tinklaraščiu

Pati I.Anelauskaitė-Motiejauskė Stakliškių gimnazijoje pradinukus moko anglų kalbos. Tačiau šis darbas užima tik nedidelę jos dienos dalį. Nuo šio rugsėjo ji atsakinga už vaikų ugdymą namuose, likusį laiką užsiima daržininkyste ir sielai mielomis kūrybinėmis veiklomis.

Viena jų – tinklaraštis apie gyvenimą kaime. "Šiame tinklaraštyje rašau apie mūsų gyvenimą kaime, daržo, ūkio reikalus, mūsų šeimos džiaugsmus ir rūpesčius, taip pat pasakoju apie savo kūrybinius, moteriškumo ir žmogiškumo etapus", – savo veikla dalijasi Ieva.

Tinklaraštis gimė dar jai gyvenant Norvegijoje. "Nuvažiavusi ten rašiau dienoraštį – iš pradžių draugų nebuvo, o aš toks žmogus, kuriam reikia išsikalbėti, jei nepavyksta – išsirašyti, – prisipažįsta pašnekovė. – Skaitytojai buvo Lietuvoje likę draugai, giminaičiai, artimieji. O kita mano pasidalijimų pusė buvo ir yra kūrybinė, nes aš visada kažkokius rankdarbius darau. Piešimas, mezgimas, siuvimas, vėlimas iš vilnos, dekupažas – visos sritys pereitos. Dar senų daiktų restauravimas, panaudojimas buityje. Visa tai – mano hobiai, kuriais aš dalydavausi. O kai jau grįžome į Lietuvą, tas tinklaraštis man pasidarė nebepatogus ir aš susikūriau naują – "Gyvenimas kaime". Kadangi tuo metu buvo daug žmonių, norinčių grįžti, bet nepasiryžtančių, tad pradėjau rašyti jiems, kaip mums sekasi, kiek reikia pinigų, kad galėtum pragyventi, kaip vaikų adaptacija vyksta ir panašiai. Sulaukdavau daug klausimų iš nepažįstamų žmonių, tad supratau, kad prasminga savo patirtimi dalytis. Ėmiau rašyti išsamesnius tekstus apie tai, ką mes patyrėme ir į ką galbūt reikėtų atsižvelgti grįžtantiems. Ir antra dalis visos tos mano veiklos – lėlių kūrimas, mano gyvasis daržas, gamtinė daržininkystė."

Tinklaraštininkė teigia niekada nekelianti sau reikalavimų parašyti kokį nors skaičių įrašų per kažkiek dienų – rašanti, kai rašyti lengva savaime, kai sekasi, todėl kartais dingstanti iš eterio ilgam. O jos rašiniuose realybė visada susipina su kūryba ir atskirti, kuri tikrovė yra tikresnė, nėra paprasta net ir jai pačiai.

Daržas – meno kūrinys

Tinklaraštyje Ieva dalijasi ir pasakojimais apie savo gyvąjį daržą, kuris prasidėjo nuo mandalos formos daržo.

"Daržas – tai atskira ekosistema, kurioje visiems užtenka vietos: ir mikroorganizmams, ir grybams, ir piktžolėms, ir kultūriniams augalams, ir vienmečiams, ir daugiamečiams, – svarsto pašnekovė. – Plačiąja prasme gyvas daržas yra tokia mano filosofija, meditacijos forma, nes būtent jame aš patiriu visokių kūrybinių nušvitimų. Aš čia išgirstu, pavyzdžiui, daržovių kalbą. Ravėdama patiriu malonumą, nes kuriu visokiausias istorijas, įsivaizduoju, kad morkos gyvos. Arba vėjas papūtė – gali išgirsti, kad šlama kukurūzų lapai vienaip, petražolės kitaip. Kai įsijauti – suvoki, kad viskas yra gyva. Ir daržas yra gyvas."

Ne be reikalo ir Ievos daržas – mandalos formos. Mandala jai patinka ir kaip kūrybos, ir kaip meditacijos forma. Piešti mandalas ji išmoko studijuodama psichologiją, vėliau teko vesti įvairias edukacijas su mandalų kūrimu, spalvinimu, dėliojimu iš įvairiausių medžiagų, net pynė iš virvių, siūlų. O kai kūrė daržą, suprato, kad tokio daržo, kur stačiakampės ežios, tai ji tikrai nenori. Daržas tapo kūrybiniu procesu. Kasmet į lysves ji sėja vis kitus augalus ir vis kitaip, kuria vis kitokius piešinius.

Piktžolės neerzina

Savo darže pašnekovė daugeliui augalų leidžia pasisėti patiems. Jos teigimu, savaiminiai sėjinukai dažniausiai labai stiprūs, jais nereikia per daug rūpintis, o derlius būna gausus ir puikus.

"Aš žiūriu į daržą labiau kaip į procesą, o ne kaip į rezultatą, – teigia Ieva. – Tarkim, mandala yra rezultatas, piešinys, bet didžiausias malonumas ir nauda yra pats kūrybos procesas. Taip ir darže – tai, ką tu patiri kurdamas, sėdamas, tos mintys, kurios aplanko, – tai yra didžioji nauda. Juk būna tokių metų, kad tu vark nevargęs, niekas neužaugs ar derlius prapuls. Gali sėdėti ir verkti, bet gali visur įžvelgti gerąją pusę. Ta geroji pusė, manau, yra procesas. Visuomenė dabar yra labai orientuota į rezultatą, bet ne tai iš tiesų gyvenime svarbiausia. Aš manau, kad svarbu gyventi gyvenimą, o ne pasiekti kažkokį tam tikrą gyvenimo tašką."

Moteris teigia neinanti į daržą, jeigu nenori ravėti. Ji eina ten tada, kai nori, ir tada ten kalnus nuverčia. Gal kitiems atrodo, kad ten daug piktžolių, bet jos nejaudina. Sako nieko nedaranti per prievartą – tik su meile.

"Taip pat ir su maisto gaminimu. Jeigu nenoriu gaminti, negaminu. Sakau: vaikai, valgom šiandien koldūnus. Ar tai yra blogai, nes tu nusižengi kažkokiems sveikos mitybos principams? Aš į tai kitaip žiūriu. Ateina dienos, kai manęs neįmanoma išvyti iš virtuvės ir aš mėgaujuosi tuo, ką darau. Tai ir yra proceso džiaugsmas", – svarsto Ieva.

Patirtimi pasidalijo knygoje

I.Anelauskaitės-Motiejauskės patirtis kuriant gyvąjį daržą ir darbuojantis jame sugulė į elektroninę knygą "Gyvo daržo atmintinė". Mat kai pradėjo užsiimti gamtine daržininkyste, visos iki tol išleistos knygos apie daržininkystę lietuvių kalba buvo seniai išpirktos, tad teko nemažai pavargti ieškant patikrintos, išbandytos informacijos.

"Būdavo, turi eiti į daržą kažką padaryti, bet kažko neatsimeni ir leki ieškoti. Tai nepatogu, atima daug laiko, – sako daržininkė. – Kitas dalykas: aš labai daug ką savo darže išbandžiau, patyriau ir supratau tokių dalykų, apie kuriuos išvis knygose nerašoma. Tačiau parašyti apie gamtinį daržą konkrečias taisykles arba patarimus praktiškai yra neįmanoma, bet labai svarbu kalbėti apie intuityvų daržininkavimo būdą – savo vietovės, savo aplinkos, gamtos pažinimą. Kur yra tas tavo daržas? Koks dirvožemis? Kaip tau elgtis? Šioje knygoje turėjau tikslą paskatinti žmogų daržininkauti tvariu būdu, įkvėpti ir paruošti kelionei, kurios niekas iš anksto negali numatyti."

Knyga pavadinta atmintine, nes joje – kiekvieno mėnesio aprašymai, patarimai. Knygoje autorė sukoncentravo tai, ką kažkada kažkur surado ir pati išbandė, ir tikisi, kad daržininkams tai bus naudinga pagalbinė priemonė.

Žaislai: lėlės Ievos aplinkoje gyvena nuolat ir yra kasdienybės dalis.

Pasakas rašė dzūkiškai

Tiesa, tai nebuvo pirmoji I.Anelauskaitės-Motiejauskės knyga. Kadaise ji išleido savo lyrikos knygą "Skambėjimas atskirai". "Eilėraščius aš rašau visą gyvenimą. Eilių esu prirašius dar vienai knygai, tiktai reikia pridėti ranką, kaip sakoma, sudėlioti ir pabaigti", – apie kūrybą pasakoja ji.

Prieš porą metų kūrybinga moteris parašė ir knygą "Tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimas". Šią ji kūrė kartu su tautodailininke ir fotografe Jurgita Treinyte.

Tautodailininkė buvo sukaupusi daug informacijos, savo darbų nuotraukų ir norėjo sudėti visa tai į knygą. Paprašė, kad tai padarytų Ieva, nes patiko jos rašymo stilius. Per žiemą moterys ją ir sukūrė. Paruošė savotišką metodinę literatūrą, kad žmogus galėtų pasiimti tą knygą, atsiversti norimą skyrių ir, vadovaudamasis aprašymais, sukurti rankdarbį.

O šiemet pašnekovė gavo pasiūlymą parašyti pasakas vaikams dzūkų tarme ir su malonumu šio darbo ėmėsi. Projekto tikslas buvo populiarinti dzūkų tarmę, kad vaikai skaitytų tarmiškai. Taip gimė "Dabarcinės pasakos".

"Mes gyvename Dzūkijos pakrašty, bet šioje Prienų, Nemuno pusėje, kur Jieznas, Stakliškės, girdime, kaip žmonės dzūkuoja, – sako Ieva. – Be to, mano močiutė buvo dzūkė, aš su ja užaugau, man Dzūkija yra artimas regionas, o tarmė – žinoma. Net daug žodžių į mano kalbą yra atėję būtent iš mano močiutės žodyno, ir šioje knygelėje aš juos vartoju. Tiesa, ir čia buvo daug niuansų, nes ir dzūkavimas yra skirtingas: Marcinkonyse kalba vienaip, Varėnoje – kitaip, Lazdijuose dar kitaip. Tad teko laviruoti. Turėjome tarmės konsultantę, kuri labai daug gelbėjo. Dar duodavome skaityti pasakas senoms močiutėms skirtinguose rajonuose ir tikslindavome žodžius. Ir šiokią tokią laisvę sau pasilikome, kad būtų įdomesnė knyga įvairiose Dzūkijos vietovėse gyvenantiems vaikams, kad kiekvienas ten rastų kažkokį savo žodį ar posakį."

Projekto autoriai išdalijo per tūkstantį pasakų knygučių vaikams Lazdijuose, Varėnoje, Druskininkuose, tačiau Stakliškės, Jieznas į projektą nebuvo įtraukti, nes tai jau lyg ir ne Dzūkija.

Todėl pataruoju metu pasakų autorė savo iniciatyva lankėsi šių mietelių mokyklose ir skaitė vaikams pasakas, mat jautėsi atsakinga, kad dzūkiškumas būtų nešamas ir į šį kraštą.

Lėlių kūrimas – meditacija

Dar vienas pašnekovės užsiėmimas – lėlių kūrimas. "Lėlės mano aplinkoje gyvena nuolat ir yra kasdienybės dalis, nors tai ir neūkiška", – juokiasi moteris.

Lėlės jos gyvenime atsirado kartu su vaikais. Pirmuosius žaislus Ieva pradėjo daryti iš vilnos, kai gimė antras vaikas. Tiesiog labai norėjosi pačiai pasiūti vaikams žaislų. Pirmųjų žinių apie jų kūrimą sėmėsi iš interneto. O kadangi tuo metu studijavo psichologiją ir pedagogiką, sužinojo apie Valdorfo lėles, atėjo ir meninis pajautimas, technika vis tobulėjo. Savo visus vaikus apsiuvo – ir didelius, ir mažus, tada draugių vaikams dovanojo. Vėliau, kai jau gimė ketvirtas vaikas, atrado naują techniką – nertas lėles.

"Galima sakyti, kiekvienas vaikas atnešė man kažkokį naują įkvėpimą, – teigia Ieva. – Juk būdavo toks laikas, kai turi būti šalia vaikų, o kažką kurti norisi. Tad aš siuvau, mezgiau, nėriau. Išmokus technikos, tada jau prasiveržia kūryba. Vaikams paaugus ėmiau kurti lėles apie daržą, apie savo gėlynus. Būdavo, kuriu lėlę, o ji atsineša istoriją. Negana to, kuriant tas mažytes, vos kelių centimetrų lėles, stengiantis suderinti spalvas, medžiagas, nuotaikas, tu iš esmės medituoji. Taip ir gimsta tokios mažos istorijos."

Darbas ūkyje – savanoriškas

Miestiečiai kaime ar kaimiečiai – klausiu pašnekovės, kuo jie labiau jaučiasi.

"Mes kaimiečiai, – tvirtai sako Ieva. – Aš jau dabar savęs miestiete tikrai nelaikyčiau, nes nuo 2009 metų mieste negyvenu. Jau esame, kaip sakoma, prie žemės, turime daržą, ūkį, nors gyvulių nelaikome, bet auginame paukščius – ir dėl kiaušinių, ir dėl mėsos. Visas mūsų laikas prabėga gamtoje."

Vaikams dirbti ūkyje ar darže, pasak moters, jokios prievartos nėra – kiek jiems patiems norisi, tiek jie ir dirba. Bendras privalomas darbas visiems tėra bulvių sodinimas ir bulvių kasimas.

"Mes kviečiame vaikus dalyvauti ir padėti ūkyje, nes reikia pagalbos:  didelė ta mūsų sodyba, ir žolė labai greitai auga. Ravėti tai neverčiu nė vieno, nes žinau, kad berniukai yra berniukai, vargas jiems tokius darbus dirbti. Bet kai man reikia pagalbos ką nors išvežti, išnešti – paprašau, ir jie padeda. O mažasis, penkerių metų Jonukas, ypač domisi ūkio ir daržo darbais. Jo net prašyti nereikia, jis visada šalia. Jis pats pasirenka: ar su mamyte eis į daržą, ar su tėveliu kažkur kažką statyti. Su vyru juokiamės, kad kada nors jis ir perims ūkį."

Užaugo Žvėryno "kaime"

P.Lileikis sako, kad jis gimė pačiame Vilniaus centre, bet ketverių metų buvo išvežtas į "kaimą" – Vilniaus Žvėryną.

"Ankstyvoje vaikystėje gyvenau bute, kurio trys langai į paminklą Petrui Cvirkai žiūrėjo, – pasakoja vyras. – Augau ten iki pusketvirtų metų. Turėjau auklę, kuri gyveno kartu su mumis, o vėliau kartu persikėlė į Žvėryną, kur mes jau turėjome tris langus į Vingio parką. Ten gyvenome kaip kaime – gaidžiai giedojo, karvės mūkė, arkliai, avys ganėsi, prie medinių namukų augo bijūnai, jurginai, močiutės sėdėjo. Su aukle, pasiėmę pilną krepšį maisto, eidavome visai dienai prie upės degintis, maudytis. Žvejai Neryje gaudydavo žuvis, o paskui jas parduodavo prie parduotuvėlės A.Mickevičiaus gatvės gale."

Namas, kuriame gyveno Pauliaus šeima, buvo skirtas aukštųjų mokyklų dėstytojams, kadangi jo močiutė Jadvyga Čiurlionytė, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo, buvo muzikologė, profesorė. Šalia gyveno daug kompozitorių ir jų muzikalių vaikų. Tikrai įdomi terpė augti meniškai asmenybei.

Įtraukė veiklos sodyboje

Pauliaus amžiną atilsį tėvas Anzelmas Lileikis, redaktorius ir filmų scenaristas, dirbo LRT televizijoje, kurioje jau dešimt metų dirba ir fotografas, o pastaruoju metu – ir jo sūnus Lukas, montuojantis kultūrines laidas. Tad televizijoje pašnekovas daug laiko praleido nuo vaikystės – vesdavosi tėvas, kuris vėliau, 1973 m., perėjo į kino studiją, dokumentikos skyrių.

Šeima daržo neturėjo. Kai skirstė sklypus Nemenčinės plente konservatorijos darbuotojams, Pauliaus močiutė atsisakė: "Ne, ne, man tai jau nereikia!" Ir tik 1980-aisiais šeima įsigijo sodybą – vienkiemį ežerų krašte, netoli Utenos. Ten ir prasidėjo pirmoji P.Lileikio pažintis su žemės ūkiu. Tėvai augino pomidorus, agurkus, bulves, įvairias kitas daržoves, o jaunuolis turėjo kelias savo lysves, kur augino kaliaropes, nes jos jam buvo labai skanios.

Paskui atėjo brandžioji paauglystė, sovietų armija, o grįžus iš armijos prasidėjo atgimimo, Sąjūdžio laikai. Paulius pasinėrė į fotografiją, aktualijas – dėl tuo metu padarytų nuotraukų ir sukaupto jų archyvo šiandien jis dažnai vadinamas Atgimimo fotografu.

Procesas: svarbiausias ir sunkiausias darbas – daržoves nuvalyti ir supjaustyti. Yra paprikų, kurias pjaustyti galima tik užsidėjus dvigubas pirštines ir kaukę. / P. Lileikio asmeninio archyvo nuotr.

Į sodybą nuvažiuodavo – traukė gamta, žvejyba, buvo gausu kitų veiklų: gali piešti, tapyti, dviračiais važinėti, maudytis. Galų gale – nieko neveikti, nors tai jam iki šiol sekasi labai sunkiai. Paauglystėje sodybą jis net vadino savanoriška darbo be poilsio stovykla.

Paveldėjo daržą

Kai P.Lilieikis susipažino su dabartine žmona Alina, gyveno Žirmūnuose. Ji – iš Trakų Vokės.

"Nuveždavau ją į Trakų Vokę ir galvodavau: velnias, kokiame ji čia kaime gyvena, – šypsosi pašnekovas. – Galima sakyti, kad esu meilės emigrantas. Mat kai apsivedėme ir pradėjome ieškoti buto Vilniuje, buvo pirmasis didysis nekilnojamojo turto bumas 2006–2007 m. Pamatėme, kad namas priemiestyje kainuoja bene pigiau nei butas mieste. Tada pradėjome dairytis šen ten ir, aišku, akys nukrypo į žmonos gimtinę – Trakų Vokę", – prisimena pašnekovas.

Pora nusipirko didžiulį – 300 kv. m – namą ir apie 15 a žemės. Kartu paveldėjo apie 40 vaismedžių, šiltnamį, didžiulį daržą. Kadangi uošvė, gyvenanti Trakų Vokėje, yra aistringa daržininkė, užvirė kraujas ir Pauliaus žmonai lygiuotis į savo mamą, daržoves auginti. Tada ir Pauliui kilo noras auginti kažką savo.

O dar taip atsitiko, kad prieš dešimt metų pakliuvęs į didžiulę autoavariją vyras ilgus metus buvo priverstas dienas leisti namuose, nes sunkiai vaikščiojo. Daržininkystė kurį laiką buvo tokia, kad su ramentais pasirėmęs laistydavo pomidorus, agurkus, o kai derlius užaugdavo – sėdėdavo, valydavo tas daržoves, pjaustydavo, kažką gamindavo. Taip ir užsikabino.

Didysis atradimas

"Kartą šeimos draugė atvežė tokių įdomių paprikų, keistos formos. Aš kokias šešias supjausčiau į sriubą. O paaiškėjo, kad ten buvo vengriškos paprikos. Tai štai nuo jų viskas ir prasidėjo", – sako Paulius.

Paskui prasidėjo aitriosios, Kajeno ir kitokios paprikos. "Visada bazilikų daug auginu, visokių prieskoninių žolių, česnakų, pomidorų, būtinai – apie 60 daigų įvairiausių rūšių. Bet pagrindinis augalas – aitriosios paprikos", – išduoda savo daržo favoritę.

Įranga: Paulius ketina įsigyti trečią kazaną. Storasieniame puode gimsta daug kulinarijos šedevrų. / P. Lileikio asmeninio archyvo nuotr.

"Aitriosios paprikos man buvo atradimas. Man patinka jų aštrumas, jų grožis, kvapas, nes, kai jos auga, visas šiltnamis kvepia, – pasimėgaudamas pasakoja. – Žmona dūsta, jai niežti nosį, gerklę peršti, kai aš pjaustau – ji visai išeina. Yra paprikų, kurias reikia pjaustyti užsidėjus dvigubas pirštines ir kaukę. Aš dabar datulines paprikas 'Trinidad Moruga Scorpion' auginu, kurios yra aštriausių pasaulyje paprikų pirmame trejetuke. Kajeno paprikos turi 300 tūkst. aštrumo dozių pagal Skovilio skalę, anos – 1,8 mln. Įsivaizduojate, koks tai aitrumas! Kam aš jų tiek prisiauginau, net nežinau. Šiemet pirmą kartą aštuonis krūmus pasodinau, galvojau – greičiausiai visi neišdygs. Kaip tyčia – šakos lūžta. O dar datulinių paprikų 'Habanero' dešimt krūmų auga."

Universalios daržovės

Pasak Pauliaus, paprikas daug kur galima panaudoti. Štai, priauga pomidorų. Kas tiek suvalgys? Pagamini lečą. Vieną kartą į lečą įdėjo aitriąją papriką – buvo labai skanu. Ir į bruknių, agrastų uogienę jų deda. Dar adžiką gamina, į ją labai daug paprikų reikia. Galima aštrią pastą vien tik iš šių daržovių gaminti. Šiemet aitriąsias paprikas mėgina fermentuoti uždengęs specialiais dangteliais, paskui jas planuoja sumalti ir kažką panašaus į tabasko padažą padaryti.

Kiekvieną rudenį sakau – viskas, paskutiniai metai, kai aš tai darau, daugiau nieko nebeauginsiu. Bet pavasarį, žiūrėk, jau vėl sėju, sodinu.

Paprikas galima vienas marinuoti, rauginti ir jų dėti prie kitų patiekalų. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas vyras kepė paukštį, tai atskirai iš folijos padarė indelį, pridėjo aitriųjų paprikų. Keptos aitriosios paprikos su antimi labai skanu. Bet negalima šiaip jų prie kepsnio numesti, nes paprikos išskleidžia skystį, kuris apibėgs visą paukštį, ir niekas jo nevalgys, pasidalija patirtimi.

"Džiovinu paprikas, malu jas į miltelius. Miltelių pridedu į maišiuką, užrišu gražiai – galima kažkam padovanoti, – sako pašnekovas. – Aitriosios paprikos yra universalios, jas galima daug kur naudoti – jeigu tik šeima valgo. Per sezoną mes prigaminame 200–300 stiklainių visokių mišinių. Niekada nesuku galvos dėl dovanų. Ir tikrai draugai apsidžiaugia, jeigu atnešu pora stiklainiukų savo gamybos kažko tokio ypatingo."

Ne svečias prie puodų

Paulius sako, kad nėra to, ko nemokėtų pagaminti. Turi du storasienius puodus, trečią ruošiasi įsigyti, juose verda tirštas sriubas, kurias pats labai mėgsta, gamina savo firminį plovą, žongliruoja prie šašlykinės.

"Labai mėgstu eksperimentuoti ir tikrai neimu į širdį, jei kas nepavyksta, – čiuožia į šiukšlių dėžę. Iš naujo bandau, – teigia maisto gaminimu besižavintis vyras. – Kai vaikai augo, visada maistą jiems ruošdavau. Ir tas noras daug visko auginti yra labai pragmatiškas. Aš, pavyzdžiui užšaldau 20–30 indelių pesto. Kai reikia, gali atšildyti mažą indelį ir užversti, pavyzdžiui, ant makaronų – patiekalas paruoštas. Gaminu adžiką – aštrią ir ne, nes visokios skirtingiems patiekalams gali prireikti. Aš dar vasarą galvoju, ko man reikės, kai šeimai ruošiu maistą. Todėl pas mus rūsyje yra Ermitažas, Luvras ir Guggenheimo muziejus kartu. Daržovės, rozmarinai, kalendros, petražolės, bazilikai, visokiausi mišiniai, uogienės, kad ir agrastų su aitriosiomis paprikomis. Man reikia, kad visko būtų, ir viskas auginama galvojant, kaip tai galėsiu panaudoti."

Paklaustas, kada atsirado tas potraukis gaminti maistą, Paulius sako, kad jau šeštoje klasėje tėvams, grįžtantiems iš darbo, cepelinų privirdavo.

"Man keista žiūrėti į tuos vyrus, kurie moka tik kiaušinienę išsikepti. Gerai, jei dabar žmona valgį gamina, bet ką darys, jei ji išeis? – juokauja pašnekovas. – Mane kulinarija visą laiką žavėjo. Ne konditerija – čia žmonos teritorija. Nors ir aš kepu savo firmines mielines bandeles su lašinukais ir ypač – su savo raugintais kopūstais".

Mėgsta eksperimentuoti

Tiesa, paprašytas pasidalyti kokiu nors receptu, P.Lileikis nepradžiugintų – jų neturi, konkrečiai gramais, miligramais, mililitrais nelabai ir galėtų įvardyti. Turi tik specialią knygutę, kur proporcijos surašytos, – kiek dalių ko reikia, kad skonis būtų saldžiarūgštis, kiek – kad rūgštus ir pan.

Eksperimentas: šiemet daržininkas mėgina fermentuoti aitriąsias paprikas, uždengęs jas specialiais dangteliais. / P. Lileikio asmeninio archyvo nuotr.

Knygutė nuolat koreguojama, taisoma, kas nepasiteisina – išbraukiama. Pavyzdžiui, pomidorų drebučiuose jų šeima nepamėgo, o nuplikyti pomidorai savo sultyse – populiariausi.

"Vienas skaniausių man patiekalų – pjaustau aitriąsias paprikas, porus, daug petražolių, kalendrų ir viską sumaišau didžiuliame puode. Paskui sudedu į stiklainius, užpilu marinato ir kaitinu 20 minučių. Išeina tokios aštrios salotos, kurios prie visko tinka. Skaniausias maistas man ryte – pakelis varškės, 1–2 šaukštai šių salotų arba adžikos. Dar grikiai su aštriomis salotomis skanu, avižų košė", – apie savo maitinimosi įpročius pasakoja pašnekovas.

Visokiausių idėjų prisirankioja iš interneto. Nors prie kompiuterio dažniausiai sėda dirbti – skenuoti nuotraukas ar tvarkyti archyvus, bet tai yra monotoniškas darbas. Tad antrame ekrane žiūri ką nors apie maisto gaminimą arba apie piešimą, drožimą, kokį koncertą. Viena ausimi klauso, šalia esantis ekranas dirbti netrukdo, o jei kažkas sudomina – gali pasižiūrėti.

"Negyvenu internete, nesidairau ir nesilaikau principo kopijuoti – tiesiog viską darau savaip, ragauju, tobulinu, užsirašau pastebėjimus, bet ne kiekius. Taigi jokių gudrybių, jokių gramas į gramą – viskas iš akies, ir tiek. Net kaip fotografas niekada nesvėriau ryškalų ar fiksažo chemikalų, nereikia būti tokiems pedantiškiems", – juokiasi vyras.

Kas yra svarbiausia, norint skaniai pagaminti? Pasak jo, turi būti gera nuotaika. Juk nuo seno sakoma, kad jeigu moteris valgį ruošia pikta, tai užnuodys visą maistą. Jeigu nenori gaminti valgio, per prievartą negamink – nieko gero nebus. Prie viryklės reikia eiti geros nuotaikos.

Svarbiausias ingredientas – meilė

Vyras neneigia – jam visa tai, ką daro, patinka. Tik tų veiklų kartais per daug. "Aš daržus dažnai laistau jau temstant, kartais – su žibintuvėliu ant galvos, kad matyčiau, kur vandenį lieju, nes dieną per kitus darbus nespėju. Arba ravėti reikia, o aš galvoju – kodėl čia tuo užsiimu? Juk esu fotografas, norėčiau eiti fotografuoti, gal papaišyti kažką, gal kitaip pamedituoti. Galų gale savo name turiu dirbtuves, mėgstu iš medžio ką sumeistrauti. Dar namas yra, ūkis – tai tvorą reikia tverti, tai žolę pjauti, o čia dar daržai..." – bando aprėpti savo veiklų horizontus.

Paulius netikėtai palygina fotografiją ir daržininkystę. "Aš mėgstu greitą rezultatą. Gerą, bet greitą. Fotografiją todėl ir pasirinkau, nes tai yra labai greitas rezultatas: atėjau, pamačiau, nufotografavau. Atiduodi redakcijai ir kitą dieną laikraštyje jau matai savo nuotraukas. Po savaitės, mėnesio – žurnale. Internete dabar iš viso kosminiu greičiu nuotraukos atsiduria. Su žemės ūkiu kitaip – čia nepaskubėsi, čia reikia kantrybės. Kaip amžiną atilsį Vytautas Šerėnas sakė: kvaili tie lietuviai – pavasarį bulves slepia žemėje, o rudenį jų ieško. Turi praeiti sezonas, kad gautum derlių. Tad galima sakyti, kad dabar yra taip – aš vieną kitu papildau", – sako P.Lileikis.

Aš dar vasarą galvoju, ko man reikės, kai šeimai ruošiu maistą. Todėl pas mus rūsyje yra Ermitažas, Luvras ir Guggenheimo muziejus kartu.

Veikla darže ir virtuvėje jam – ne sportas ir ne noras pasirodyti. Kulinarija – tai kūryba, saviraiška. O kartu ir nemažai laiko bei jėgų reikalaujantis užsiėmimas.

"Kiekvieną rudenį sakau – viskas, paskutiniai metai, kai aš tai darau, daugiau nieko nebeauginsiu. Bet pavasarį, žiūrėk, jau vėl sėju, sodinu. O žmona juokiasi: "Taigi sakei, kad paskutinį kartą", – pasakoja Paulius.

Jis džiaugiasi, kad ir jo sūnus Rokas, kuriam šešiolika, pats šeimininkauja – pasigamina tai, ką mėgsta valgyti: paukštienos, makaronų, salotų, padažų. Ir net tėvui kartais paaiškina: ne taip česnakus iškepei – reikėjo nupjauti, apibarstyti, į foliją suvynioti. Iš Pauliaus jis nesimokė – pats kažkur informacijos pasiieško. Mažasis sūnus Matas – daugiau vartotojas, bet savo nuomonę, kas skanu, o kas ne, turi. O pats P.Lileikis sako dabar valgantis viską – nėra patiekalo, kurio nemėgtų, iš viso į burną negalėtų įsidėti. Svarbiausia, kad būtų pagaminta su meile.

„Senukų“ Sodo centro ekspertai dalijasi patarimais, kokių darbų vertėtų imtis jau dabar, o kuriuos galima atlikti pavasario pabaigoje.

Daržininkystė prasideda ant palangės

Pasak ekspertų, kovo mėnesį laikas pradėti auginti daržą ant palangės – pasiruoškite daigyklų, durpių substrato ir sėklų. Nuo kovo vidurio jau galima sėti paprikas, pomidorus, ankstyvuosius kopūstus, balandžio viduryje imkitės agurkų, cukinijų, moliūgų. O kad nebūtų sunku prisiminti, kur ką auginate, indelius pažymėkite specialiais skirtukais.

Jau nuo vasario mėnesio augantį susidomėjimą žalumynų auginimu ant palangės pastebi ir prekybos tinklų atstovai. „Pastebime, kad vis daugiau žmonių vadovaujasi sveikos gyvensenos principais, tad ir šviežių daržovių jie nori užsiauginti patys. Populiariausiomis prekėmis išlieka pomidorų, agurkų, paprikų sėklos. Tiek fizinėse, tiek internetinėje parduotuvėje taip pat auga ir kitų sodo prekių paklausa – durpinių puodelių, daiginimo padėklų, daiginimo rinkinių“, – sako prekybos tinklo „Senukai“ atstovė Elona Uckutė.

Tuo tarpu darbus darže, anot specialistų, galima pradėti vos nutirpus sniegui lauke, tuomet sėjamos šalčiui atsparios daržovės ir prieskoniai: žirniai, morkos, burokėliai, petražolės, krapai. Gegužės pradžioje laikas sodinti bulves ir svogūnus, o mėnesio viduryje, kai sužydi alyvos, agurkus galite sėti tiesiai į dirvą be jokių daiginimų. Gegužės pabaigoje galite pačių užaugintus pomidorų, paprikų, baklažanų daigus jau perkelti į šiltnamį.

Sutvarkykite šiltnamį

Pavasario darbus šiltnamyje žinovai rekomenduoja pradėti nuo jo sutvarkymo. Jeigu sniegas dar neištirpo, paberkite ploną sluoksnį pelenų. Jeigu jūsų šiltnamis polikarbonatinis, prieš pradedant bet kokius darbus, visų pirma svarbu gerai palaistyti dirvožemį: tam, kad visi naudingi mikroorganizmai sėkmingai atliktų savo darbą, dirvožemyje būtina drėgmė.

Pirmąsias daržoves sėkite, kai tik žemė įšils: rinkitės ridikėlius, špinatus, salotas, krapus, pasodinkite ir svogūnų, kad kuo greičiau turėtumėte šviežių laiškų. Greitai užaugančias pirmąsias daržoves sėkite ne vienu kartu, o kas keletą savaičių – taip derliumi galėsite džiaugtis ilgesnį laiką.

Jei tik pavyksta, venkite viename šiltnamyje auginti tiek pomidorus, tiek agurkus. Jie kilę iš skirtingų kraštų, todėl reikalauja skirtingų auginimo sąlygų. Agurkams patinka drėgnas oras ir daug vandens, o pomidorai drėgnoje terpėje yra linkę susirgti, todėl jie geriau veši sausame, gerai vėdinamame šiltnamyje.

Persodindami pomidorus į šiltnamį, atkreipkite dėmesį, ar jie aukštaūgiai, ar žemaūgiai: mažuosius sodinkite prie tako, o aukštuosius tolėliau, kad turėtų kur išsikeroti. Aukštaūgius pomidorus, kaip ir agurkus būtina pririšti palubėje, o virvelę prie augalo stiebo patogu prikabinti specialiais augalams skirtais gnybtukais.

Pasirūpinkite dekoratyviniais augalais

Kai pavasarį nutirpsta sniegas, tinkamas metas sutvarkyti daugiamečių žolinių augalų liekanas. Jei jūsų kieme puikuojasi daugiametis gėlynas su natūralistinio stiliaus prieskoniu, tikrai pasilikote žiemai miskantus, lendrūnus ir kitus varpinius augalus, kad džiugintų savo šnarančiomis šluotelėmis. Tačiau kovo mėnesį reikėtų jas nukirpti prie pat žemės, nunešti kompostuoti bei pasirūpinti laisva erdve svogūniniams augalams, kurie jau pradeda kelti savo spalvingus žiedus.

O kol žydi krokai, scylės, narcizai, tulpės, kitos gėlės dar tik ruošiasi savo pasirodymui. Balandį įterpkite pavasarinių trąšų aplink augalus, ir apmulčiuokite, kad nepritrūktų drėgmės.

Dekoratyvinius krūmus „Senukų“ specialistai pataria ne tik patręšti, bet ir apgenėti. Tuos, kurie žydi antroje metų pusėje (putinus, hortenzijas), reikia genėti balandį, o žydinčius pirmoje metų pusėje (forzitijas, alyvas), rekomenduojama genėti po žydėjimo. Anot jų, rožes taip pat geriau genėti pavasarį, o ne rudenį, nes tik tada galite matyti, kurios šakos nušalo per žiemą, o kurios liko sveikos.

„Senukų“ nuotr.

Paruoškite vaismedžius ir vaiskrūmius derliaus sezonui

Ekspertų teigimu, vasarai neverta palikti vaismedžių ir vaiskrūmių genėjimo darbų, nes tuomet sunkiau pasieksite jų kamienus. Todėl kovą ar balandį rekomenduojama pašalinti išlūžusias ar ligotas šakas, išpjauti ir tas, kurios užsisuka ir krypsta link kamieno ar auga lygiagrečiai ir taip užstoja viena kitai saulę. Padarę šiuos darbus, pamatysite, kad vaismedis bus laisvesnis, lengvesnis, pagerės oro cirkuliacija tarp šakų, ne taip lengvai kibs ligos. Nepamirškite ir vaiskrūmių: anksti pavasarį iškirpkite senas šilauogių, serbentų, agrastų šakas, kad liktų tik kelios jaunesnes, perspektyvesnės šakos.

Taip pat profilaktiškai galite nupurkšti vaismedžius preparatais, kurie apsaugo nuo grybinės kilmės ligų ir didina atsparumą. Kad preparatai tinkamai veiktų, svarbu, kad oro temperatūra lauke būtų bent 10 laipsnių šilumos ir kad po to bent dvi valandas nelytų.

Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad insekticidų, preparatų nuo kenkėjų, negalima naudoti vaismedžių žydėjimo metu, nes taip galima pakenkti bitėms. Pumpurai pradeda brinkti gegužės pradžioje, tada yra geras metas nupurkšti juos nuo žiedgraužių.

Vejos ir gyvatvorės priežiūra

Rūpintis kiemo veja taip pat reikėtų pradėti dar kovo mėnesį, nutirpus sniegui ir pradžiūvus gruntui. Prašukuokite veją su grėbliu, o dar geriau – su skarifikatoriumi: taip išjudinsite miegančias žolės šaknis, sugrėbsite atpūstas lapų liekanas, negyvos žolės likučius. Veja iš karto taps gaivesnė ir ryškesnė.

Kai orai šiek tiek atšils, patręškite ją su kompleksinėmis pavasarinėmis trąšomis. Nepraleiskite šito meto: vejos žolių šaknys yra trumpos, jos negali pasiimti maisto medžiagų iš gilesnių sluoksnių, todėl tręšti būtina, kad veja būtų tvirta ir sveika. Siekiant tolygiai paskirstyti trąšas, ekspertai rekomenduoja pasirūpinti tręšiamąja.

Pavasarį tinkamas metas genėti ir gyvatvorę. Tai atlikus kovo ar balandžio mėnesį, suaktyvinamas jos augimas ir šakojimasis: gyvatvorė bus tankesnė, gražesnė, greičiau augs. O jei palepinsite ją kompleksinėmis ilgalaikėmis trąšomis, ji bus dar gražesnė.

Aktuali tema

Parodos "Šiltnamio mūza" atidarymas tai – tarptautinio projekto "Moters darbas" dalis. Janos Kukainės (Latvija) kuruotoje parodoje pristatoma menininkių kasdienybės vaizduose filosofinį pasakojimą kuriančios Clare Gallagher (Šiaurės Airija), grafikės, knygų iliustratorės Elīnos Brasliņos (Latvija), humanistinės fotografijos krypčiai atstovaujančios Irenos Giedraitienės (Lietuva) ir meno multiinstrumentalistės Jaanos Kokko (Suomija) kūryba. Parodos architektai – Donatas Stankevičius ir Marijus Taletavičius.

Paroda suformuota remiantis šiltnamio sąvoka ir ją supančiomis daugialypėmis socialinėmis, politinėmis ir ekonominėmis reikšmėmis.

Čia siekiama apimti tiek sovietinį palikimą, tiek šiuolaikines privačios sodininkystės tendencijas, taip pat sezoninių darbuotojų migracijos problemas, būdingas dabartinei Rytų Europos (taip pat ir Baltijos šalių) visuomenei.

Mūza ir buitis

Maisto auginimas yra viena iš esminių gyvybės palaikymo veiklų – jai reikalingas kantrybės ir rūpesčio darbas primena motinos darbą bei iškelia vaikų auginimo perspektyvą ir meilės darbą. Be to, per COVID-19 pandemiją daugeliui miesto gyventojų šiltnamis tapo užuovėjos, paguodos ir atsparumo vieta – šios įžvalgos taip pat tampa parodos dalimi.

Kūniški pojūčiai, susiję su šiltnamiu, sukuria gyvenimo ratą – nuo sėjos, daiginimo, žydėjimo, nokimo ir derliaus nuėmimo iki puvimo ir išnykimo, taip pabrėžiant žmogaus pažeidžiamumą, abipusę žmogaus ir gamtos priklausomybę bei gyvenimo trapumą.

Kūniški pojūčiai, susiję su šiltnamiu, sukuria gyvenimo ratą – nuo sėjos, daiginimo, žydėjimo, nokimo ir derliaus nuėmimo iki puvimo ir išnykimo.

Galiausiai mūzos figūra, įtraukta į parodos pavadinimą, išryškina sankirtas tarp dviprasmiško moterų vaidmens mene, neapmokamo emocinio ir seksualinio darbo, kurį jos atlieka, ir nesibaigiančių iššūkių, derinant profesinius ir šeimos įsipareigojimus. Šių veiklų, prigimties ir pasirinkimo, pareigos ir laisvos valios, naujos gyvybės puoselėjimo ir ilgai laukto rezultato, dvasios ir kūno, kūrybos ir mechaninio darbo sankirtoje gimsta gyvenimo poezija. Autorystė priklauso moteriai, o jos kūrybos vaisiais mėgaujasi plati auditorija – jos gyvenimo rato žmonės.

Tarptautinė iniciatyva

"Moters darbas" ("A Woman's Work") yra dvejų metų trukmės projektas, kurį inicijavo "Ffotogallery" (Kardifas, Velsas), finansuoja – ES programa "Kūrybiška Europa".

Šiame projekte fotografija ir skaitmeninė kūryba bei erdvė pasitelkiama siekiant per meninį bendradarbiavimą spręsti socialines problemas, aktyvinti idėjų mainus, kartu rengiant parodas, leidinius ir interneto platformą. Šiais raiškos būdais siekiama keisti dominuojantį požiūrį į lyčių lygybę ir pramonę Europoje.

"Ffotogallery" subūrė komandą su kultūros partneriais Lietuvoje, Airijoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Vokietijoje, taip siekiama auditorijai pristatyti naują darbą, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas besikeičiančiam moterų ir darbo veidui Europoje, dalijantis profesine patirtimi ir praktika, naudojant tiek fizines, tiek interneto platformas.

Kas? Paroda "Šiltnamio mūza".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Atidarymas liepos 25 d. 16 val. Veiks iki rugpjūčio 30 d.

Daržininkystė galės būti kitokia. Medžiu arba gėle galės atgimti mirusieji. Bent jau Vašingtono valstijoje. 

Ekologinėms idėjoms neabejingas valstijos gubernatorius pasirašė įstatymą. Žmonių palaikai galės būti ne tik laidojami ar kremuojami, bet ir paversti kompostu daržininkystei.

Palaikai būtų keliami į konteinerį, pripildytą medžių skiedrų ir šiaudų. Per mėnesį jie suirtų ir virstų sausu substratu. 

Pasak tokias paslaugas siūlančios bendrovės, naujas laidojimo būdas kompostuojant ne tik ekologiškas. Idėja vėl grįžti į gamtos prieglobstį, įsilieti į gyvenimo ir mirties ratą esą graži.

Bet sumanymas palaikus paversti trąšomis nepriimtinas Katalikų bažnyčiai. Toks atsisveikinimas kertasi su žmogiškuoju orumu.

Pagal statistiką, dauguma amerikiečių renkasi kremavimą. Išnykti kaip dūmas nori daugiau kaip pusė.

Vis dėlto JAV žaliosios laidotuvių technologijos populiarėja. Siūlomi ekologiški karstai ar laidojimas susupus į drobulę, jei tik vietos taisyklės leidžia. 

Pranešime specialistė primena 10 taisyklių, kurios padės savo darže darbus atlikti lengviau ir taip, kad derlius tikrai būtų garantuotas.

Moksliškai įrodyta, kad rankų sukišimas į žemę gerina žmogaus psichologinę sveikatą – po ilgos darbo dienos tai gali būti savotiška poilsio forma, emocinis nusiraminimas, teigia L. Kunigiškytė: „Be to, daržoves auginantys žmonės linkę ir daugiau jų valgyti – taigi, mityba tampa sveikesnė, o darbas darže – tai tik papildomas fizinis aktyvumas.“

Ekspertės teigimu, niekada nebandžiusiems, daržininkystė gali atrodyti sudėtingas reikalas, bet iš tiesų viskas pakankamai paprasta – platus sėklų, grunto pasirinkimas, nesunku rasti patarimų ir internete, kaip ir ką daryti ir taip patirti kuo mažiau streso.

„Tinkamas pasirinkimas ir truputis žinių – sėkmingos daržininkystės pagrindas. Aišku, reikia įdėti ir šiek tiek darbo – skirti savo darželiui priežiūros: palieti, pasėti“, – sako L. Kunigiškytė.

Daržininkystės sezonui prasidėjus, L. Kunigiškytė dalijasi auksinėmis taisyklėmis, kurios pravers ir pradedantiesiems, ir taps puikiu priminimu jau patyrusiems daržininkams:

Susiplanuokite daržo erdvę

Pirmiausia, išsirinkite daržo vietą. Daržo zona turi būti apsaugota nuo šiaurės vėjų, taip pat neužstota kitų sklypų ar medžių. Geriausią derlių užauginsite, jei sklypas bus lygus ar turės nedidelį nuolydį į pietus ar pietvakarius. Tuomet seka daržo tipo pasirinkimas ir sklypo planavimas. Pagal pasirinktą tipą apskaičiuokite, kiek reikės lysvių.

Pietinėje pusėje reikėtų auginti šilumą mėgstančius augalus: pupeles, pomidorus, agurkus, moliūgus, kukurūzus. Šiaurinė pusė labiau tinkama ridikams, ropėms ar špinatams, salotoms. Lysves patariama formuoti nuo šiaurės link pietinės pusės arba nuo šiaurės rytų link pietvakarių. Taip augalai gaus daugiausia saulės šviesos ir šilumos. Jeigu planuojate statyti šiltnamį, jam reikėtų parinkti pačią saulėčiausią sklypo vietą. Šiltnamio galai turėtų būti orientuoti į pietus ir šiaurę, o šonus saulė turėtų apšviesti ryte ir vakare.

Išsiaiškinkite dirvos tipą

Svarbu nustatyti, koks yra dirvos rūgštingumas, t. y. pH. Dauguma augalų mėgsta arba pakenčia tik tam tikras pH ribas, tad netinkama dirva gali tiesiogiai nulemti derlingumą. Namų sąlygomis išsiaiškinti, ar dirva yra rūgšti, galite paėmę saujelę žemių apipylę stipriai praskiesta druskos rūgštimi ar tiesiog actu. Jei apipiltos žemės pradės „virti“ ir ant jų atsiras smulkūs burbuliukai – dirvožemis normalaus rūgštingumo. Jei apipiltos žemės niekaip nereaguoja, dirva per rūgšti. Žinoma, patikimiausias būdas nustatyti dirvos pH – įsigyti tam skirtas lakmuso juosteles.

Išsiaiškinus dirvos tipą, galima spręsti, kur ką sėti. Sodo ir daržo augalams priimtiniausias pH 6–7, tuomet augalai gali pasisavinti daugiausia maisto medžiagų. Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokią dirvą mėgsta konkretūs jūsų nusižiūrėti augalai. Pavyzdžiui, šilauogės, bruknės, spanguolės mėgsta rūgščią dirvą, joms tinkamiausios pH ribos – 3,5–5,5, šie augalai negali augti šarmingesniame dirvožemyje. Pagal poreikį, dirvos rūgštingumą galima keisti. Šarminti galima naudoti klintmilčius, degtas kalkes, dolomitmilčius, defekatus, kreidą, grūstus moliuskų kiautus, opokos miltus. Rūgštinimui galima naudoti natūralias durpes, įvairias rūgštinimo priemones: azoto ir fosforo rūgščių tirpalus, fiziologiškai rūgščias trąšas: amonio sulfatą, kalio sulfatą ar sierą.

Tinkamai pasirinkite sėklas ir jas laiku pasėkite

Svarbiausia, skaitykite, kas parašyta ant sėklų pakuotės. Reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos aspektus.

Augalo veislė – pasidomėkite apie ją, paklauskite kitų sodininkų ar parduotuvės konsultanto patarimo. Galima rinktis grynas veisles arba hibridą (jį atskirsite, jei prie veislės pavadinimo yra raidė H). Hibridų sėklos bus derlingesnės, atsparesnės ligoms, kenkėjams, derlius ilgiau išsilaikys nuskintas.

Hermetinė pakuotė reiškia, kad sėklos ilgiau išlaiko daigumą nei parduodamos įprastoje pakuotėje.

Beicuotos, dražuotos sėklos yra padengtos organinėmis bei mineralinėmis trąšomis, augalų apsaugos priemonėmis.

Galima rinktis ir ekologiškas sėklas, išaugintas ekologiniuose sėklininkystės ūkiuose, nenaudojant sintetinių cheminių trąšų ir augalų apsaugos priemonių.

Dabar galima rinktis sėklas juostoje – jas patogu sėti, nereikia pikuoti, be to, lengva pasėti vienodais atstumais.

Išsirinkus sėklas, svarbiausia laikytis ant pakuotės nurodytų auginimo sąlygų. Kone svarbiausias žingsnis – nepamiršti sėklų pasėti laiku. Per anksti pasėtos arba pasodintos daržovės gali nukentėti nuo šalnų ir nepalankaus oro. Per vėlai pasėtos daržovės gali nesubręsti, jas labiau puola ligos ir kenkėjai. Be to, atsiminkite, kad sėklų negalima sėti per giliai – tai sulėtina sėklų dygimą arba jos iš viso nedygsta. O per sekliai pasėtos sėklos nulemia daigų stypimą, augalai auga silpni. Smulkias sėklas reikia įterpti į 1–2 cm gylį (ropių, morkų), vidutines (burokėlių, agurkų) – 2–3 cm, o stambias (žirnių, pupų ir pupelių) – 3–5 cm gylį.

Parinkite tinkamą vietą kiekvienai kultūrai

Daržovių derliaus gausumas priklausys ne tik nuo veislės, dirvos, tinkamos priežiūros, bet ir nuo to, kokias daržoves vienas šalia kitų auginsite. Pavyzdžiui, šalia agurkų puikiai augs pupos, pupelės, žirniai, kukurūzai, saulėgrąžos, salotos, svogūnai, česnakai, kopūstai, pankoliai, tačiau visai greta netiktų augti bulvėms, ridikams, ridikėliams.

Tarp daržovių galite pasodinti ir derančių gėlių – taip natūraliai apsisaugosite nuo kenkėjų. Pavyzdžiui, kitus galima sodinti visame daržo plote ir netgi įvairių augalų tarplysviuose. Jie nuo bulvių ir pomidorų atbaido nematodus, nuo žemuogių – žemuoginį straubliuką, taip pat svogūninę musę bei kopūstinį baltuką.

Laikykitės sėjomainos principų

Jei vis dar galvojate, kad daugelį metų iš eilės tas pačias daržoves galite sėti toje pačioje vietoje – klystate. Tam, kad sulauktumėte gausiausio derliaus, dirva nebūtų nualinta ir joje neatsirastų kenkėjų, labai svarbi sėjomaina.

Sėjomaina – tai augalų grupavimas ir susijusių augalų auginimas, kasmet perkeliant juos į kitus žemės plotus griežtai nustatyta tvarka. Pavyzdžiui, morkas į tą pačią vietą rekomenduojama sėti po 3–4 metų. Skirtingų augalų auginimas padeda išlaikyti tinkamą humuso ir kitų organinių medžiagų kiekį dirvožemyje. Sėjomaina taip pat yra veiksminga piktžolių mažinimo priemonė. Keisdami auginamas kultūras, tinkamai parinkdami priešsėlį, galima efektyviai sumažinti ir sunaikinti dirvos piktžolėtumą.

Sodinkite daigus ar augalus tinkamais atstumais

Būtinai atkreipkite dėmesį į informaciją apie augalų sodinimo atstumus. Šie atstumai pagrįsti daugiamete praktika ir moksliniais skaičiavimais.

Kiekvienam augalui svarbi erdvė, kad jis galėtų užaugti toks, koks ir turi būti. Tarkime, jei per tankiai pasėsite morkas, jų šakniavaisiai blogai vystysis, bus ploni, šakoti, susipynę.

Taip pat svarbu, kad augalas turėtų tam tikrą dirvos plotą, iš kurio jis galėtų tinkamai pasisavinti maisto medžiagas.

Laikykitės laistymo režimo

Daržovėms vegetacijos metu reikia drėgmės. Tai kone svarbiausias augimo ir derėjimo veiksnys. Įvairių daržovių drėgmės poreikis skirtingas, todėl pravartu žinoti, kokius daržo augalus, kaip reikia laistyti. Pavyzdžiui, ridikėliai mėgsta drėgną ir patręštą dirvą, jie intensyviai laistomi nuo sudygimo iki derliaus nuėmimo. Jei trūksta drėgmės – ridikėliai būna kieti ir aštrūs.

Liejant dažnai ir ne po daug, vanduo neįsigeria, išgaruoja. Laistant per daug – augalų šaknys dūsta, išplaunamos trąšos. Jei norite, kad augalai turėtų papildomą drėgmės rezervą prie šaknų, rekomenduojama įmaišyti vandens drėgmę palaikančių granulių, kurios sugeria, kaupia bei aprūpina augalus drėgme pagal poreikį.

Per sausrą augalus rekomenduojama laistyti kas 6–10 dienų. Intensyviai reikia pradėti laistyti tik tada, kai jų lapai uždengia dirvos paviršių, ir baigti likus 3–4 savaitėms iki derliaus nuėmimo. Augalus laistykite anksti ryte, kai patys augalai ir dirva vėsiausi. Vakare palaistytos daržovės ilgai būna drėgnos ir gali susirgti grybelinėmis ligomis.

Tik prigijusių daigų ar išdygusių daržovių nepatartina skubėti laistyti. Drėgname paviršiuje šaknys auga negiliai, augalai išlempa, jie nepasiima reikiamo kiekio maisto medžiagų iš gilesnių dirvos sluoksnių.

Prižiūrėkite dirvą ir augalus

Daržovės reaguoja į auginimo sąlygas, todėl laiku atlikus pasėlių priežiūros darbus galima kelis kartus padidinti jų derlingumą. Pagrindiniai pasėlių priežiūros darbai: dirvos purenimas, ravėjimas, mulčiavimas.

Purenti dirvą reikia po lietaus ar laistymo. Purenant suardoma dėl laistymo atsiradusi dirvos pluta, kuri trukdo daržovėms dygti. Dar didesnę žalą derliui padaro piktžolės, nes jos auga greičiau negu daržovės. Laiku neišravėjus, negaudamos pakankamai šviesos, daržovės ištįsta, skursta, o išravėjus nuo stipresnio vėjo, kaitros gali visai žūti.

Piktžolės paima iš dirvos daug drėgmės ir maisto medžiagų. Tad jei norite sumažinti piktžolių augimą, reikia augalus mulčiuoti – paviršių pridengti įvairiomis medžiagomis. Tam galite rinktis durpes, pjuvenas, pūdinius, plėvelę. Mulčias sulaiko dirvoje šilumą, drėgmę. Tokioje dirvoje greičiau skyla organinės medžiagos, todėl daržovės daugiau gauna maisto, neauga piktžolės, nesusidaro plutelė, mažiau išgaruoja drėgmė. Reikia nepamiršti ir mineralinio tręšimo. Tręškite augalus mineralinėmis ir organinėmis trąšomis kartu, taip gaunamas geriausias efektas.

Auksinė taisyklė – viską daryti laiku

Dažniausiai augalų priežiūra būna pavėluota, kai jau prasidėjo ženklus žaladarių poveikis ir augalų apsaugos metodų naudojimas, ypač cheminių, tampa itin problemiškas. Dar prieš sėjant sėklas ir patariama beicuoti, dražuoti ar pamirkyti specialiame tirpale.

Taip pat svarbu, kad dirva sodinimui būtų paruošta dar rudenį, o augalai prieš žydėjimą ir iš karto po žydėjimo profilaktiškai apdorojami. Tik tai garantuos didelį derlių.

Prognozuojant galimas oro sąlygas: sausrą ar šalnas, galima ir būtina trąšomis bei agrocheminėmis medžiagomis apsaugoti daržoves nuo nepalankių augimo veiksnių, aktyvuoti ir sustiprinti jų imunitetą ir savisaugos ypatybes.

Užaugintą derlių nuimkite laiku

Tiek perdirbti, tiek laikyti skirtą derlių patariama rinkti tik sausomis dienomis. Jei daržoves ar vaisius nuimsite lietingomis dienomis, jis ne tik greičiau supus, juose bus ir mažiau mineralinių medžiagų, ypač – kalio, taip pat bus žymiai mažiau biologiškai aktyvių medžiagų. Paprastai daržovių derlių patariama nuimti ryte.

Skinti reikėtų beveik prinokusias, bet nepernokusias daržoves, ypač kai lieka dar ir nesunokusių daržovių. Peraugusios daržovės itin alina augalą bei savina medžiagas, kurios reikalingos likusioms daržovėms augti.

Atminkite, kad kai kurių kultūrų vaisius galima skinti ir iki galo nesunokusius – po kurio laiko jie sunoks ir nuskinti. Taip galima elgtis su pomidorais, baklažanais, paprikomis. Šilumamėgių daržovių, pavyzdžiui, moliūgų, derlių būtina nuimti prieš šalnas, kitaip galite jį visą prarasti.