Besąlygiška meilė

„Ne iš karto puolėme vienas kitam į glėbį. Pirmiausia tapome gerais draugais, – pasakoja Kristina ir prisimena pažintį su Povilu. – Grįžusi į Lietuvą ieškojau patalpų verslui. Važiavau apžiūrėti vienų Savanorių prospekte, o jas aprodė Povilas. Jis – išvaizdus jaunuolis, turėjęs gerbėjų, aš turėjau savo planų, ketinau grįžti į Ameriką...“

Grįžo, bet jau drauge su Povilu ir su vaikeliu įsčiose. Jei galėtų atsukti laiką atgal, K. Strolienė nieko nekeistų – rinktųsi šeimą.

„Aišku, jei reikėtų visą dieną būti su jais namie ir 100 proc. atsiduoti motinystei, tai, ko gero, nebūtų taip lengva, kaip dabar. Myliu savo šeimą, bet myliu ir savo veiklą. Esu atsakinga už 100 žmonių, kurie sudaro dar vieną mūsų su Povilu šeimą“, – tikina namų kvapų salonų tinklui vadovaujanti verslininkė.

Paprašyta pasidalyti savo laimės receptu sako, kad svarbiausia – besąlygiška meilė. „Besąlygiškai noriu mylėti vyrą, vaikus. Kai imi dėlioti sąlygas – mylėsiu vaikus, kai gerai mokysis, arba mylėsiu vyrą, jei kasdien nupirks man gėlių, išeina kažkokia nesąmonė. Tik besąlygiška meilė daro stebuklus“, – įsitikinusi penkių vaikų mama.

Vyresnieji jau savarankiški: po mokyklos, būrelių, kitų veiklų grįžta namo tik vėlai vakare. Septyniolikos Elzė Marija su trylikamete Sofija lanko mažąjį tenisą (angl. paddle tennis), dvylikametis Benjaminas – futbolą. Todėl daugiausia dėmesio reikalauja penkerių Elena ir beveik pusantrų Vytautas. Į mandagų draugių klausimą, kaip gyvenate, ar neserga vaikai, Kristina visuomet turi vieną šmaikštų atsakymą: „Tai aišku, kad vienas kuris serga...“

Panašūs ir skirtingi

Paprašyta tarti po keletą žodžių apie kiekvieną iš jų, Kristina pradeda nuo pirmagimės Elzės Marijos. Ji vienuoliktokė. Ramiausias ir tobuliausias vaikas pasaulyje. Mama nepamena, kad su ja būtų turėjusi kokių nors problemų net ir aikštingoje paauglystėje.

„Kartais juokaudama dukros prašau, kad bent dieną pabūtų blogu vaiku“, – kvatojasi šmaikštuolė. Strolių vyriausioji svajoja apie ekonomikos studijas, nors iki 10 klasės galvojo, kad negabi matematikai. Tačiau, atlikus profesijos parinkimo testą, buvo maloniai nustebinta. Rezultatai parodė, kad ji yra tiksliukė. Anot testą atlikusios psichologės, Elzė šios disciplinos nemėgo vien dėl to, kad turėjo spragų iš ankstesnių klasių. Teko pavaikščioti pas korepetitorius ir jas užlopyti.

Antrąją dukrą Sofiją Kristina vadina didžiąja savo kantrybės mokytoja. Temperamentingu charakteriu ji panaši į mamą, o štai išvaizda – į tėtį. „Ugninga, pietietiška mergaitė, kuriai reikia visko arba nieko. Nori būti aktore, lanko dramos būrelį. Užaugusi svajoja gyventi Holivude, tad intensyviai mokosi anglų kalbos“, – pasakojo Sofijos mama.

Artumas: kartą per metus Kristina ir Povilas dviese susiruošia į kokią nors kelionę. Šeima neprieštarauja, nes žino, kad vėliau keliaus ir visi drauge. / Strolių šeimos archyvo nuotr.

Apie sūnų Benjaminą ji nedaugžodžiauja. Futbolininkas. Du kartus per dieną treniruojasi, beveik visus savaitgalius skiria varžyboms, o vasarą – sporto stovykloms. „Tuo viskas ir pasakyta“, – sako ji ir skuba pristatyti savo pagrandukus – Eleną su Vytautu. Penktojo vaikelio Stroliai susilaukė tada, kai abiem buvo po 40 metų. Prisipažįsta, visai jo neplanavę. Vis dėlto dabar jaučia dėkingumą už tokį smagų likimo pokštą. „Prie jauniausio broliuko labiausiai prisirišusi Elzė. Man rodos, kartais jam net neaišku, kuri iš mudviejų yra jo mama – aš ar ji“, – kvatojasi Kristina ir priduria, kad motinystės rūpesčių ant vyriausios dukros pečių neužkrauna. „Su Vytautu Elzė būna tik tiek, kiek pati nori“, – užtikrina mama.

Didžiausia vyro meile K. Strolienė vadina penkiametę Eleną. Ji taip švelniai moka prieiti prie tėvelio, kad net paauglė Sofija jiems kartais pavydi. Skundžiasi, kad tėtis Elenytei leidžia daugiau nei jai.

Kad viskas būtų šalia

Su vyru Povilu įkūrusi ir išplėtojusi namų kvapų salonų „Krispo“ tinklą, Kristina save vadina darboholike. Sako, kad gyvenamąją vietą rinkosi pagal vaikų poreikius. Norėjo, kad mokykla, būreliai – viskas būtų šalia.

„Taip ir yra. Trys vyresnieji mokosi KTU inžinerijos licėjuje. Į būrelius eina arba pėstute, arba važiuoja autobusu. Pati vaikystėje (esu kilusi iš Alytaus) naudojausi viešuoju transportu, su didžiausiu krepšiu į muzikos mokyklą važinėdavau“, – prisimena pašnekovė.

Jos ir Povilo tikslas – kad vaikai augtų kuo savarankiškesni ir išmoktų patys savimi pasirūpinti. Leidžia jiems ir klysti, kad pasimokytų iš savo klaidų.

„Vieni mokosi geriau, kiti – prasčiau. Aš jų nespaudžiu. Man meilė su pažymiu nesusijusi. Tačiau mes kalbamės. Aš aiškinu, kad, jei pažymiai bus blogi, tai gali būti kliūtis siekti ateities svajonių. Vaikams esu pasakojusi ir savo istoriją, kaip mokytis nesistengiau ir tik vienuoliktoje klasėje susigriebiau – ėmiau smarkiai dirbti, kad įstočiau ten, kur noriu“, – atvirauja ji.

Keliauja dviese ir su šeima

Daugiavaikių šeimų kelionės dažnai primena kalėdinį serialą „Vienas namuose“, kai per skubėjimą tėvai pamiršta vieną savo vaiką. Ar taip nenutinka ir Stroliams?

„Keliaudami, ačiū Dievui, dar nė vieno nesame pamiršę, o štai kai didieji lankė darželį, – visko būdavo, – prisipažįsta daugiavaikė mama. – Man atrodydavo, kad Povilas paims juos po darbo, o jam – atvirkščiai, kad vaikais pasirūpinsiu aš. Baigdavosi tuo, kad sulaukdavau auklėtojos skambučio su klausimu, kada pagaliau ateisite pasiimti vaiko, nes darbo diena jau baigėsi.“

Kartą per metus Kristina su Povilu leidžia sau išvykti paatostogauti be vaikų. Atžalos tai žino ir maišto nekelia. Juolab kad kita kelionė būna skirta visai šeimai. Tuomet vaikus prižiūri Kristinos studijų laikų draugė.

„Jei su vyru kur išvykstame, paprašome, kad ji keltųsi į mūsų namus ir ten šeimininkautų. Kadangi draugė baigusi mokyklą aukso medaliu, tai po jos viešnagės vaikai moksluose visada pasitempia!“ – džiaugiasi Kristina.

Atgaiva: neseniai įsigiję antruosius namus Palangoje, Stroliai bent kartą per mėnesį važiuoja į pajūrį./ Strolių šeimos archyvo nuotr.

Ilgus metus poilsiui Stroliai rinkdavosi Ispaniją. Išsinuomodavo vilą pajūry, eidavo visu būriu į parduotuvę, gamindavo maistą drauge. Kristina neimdavo auklės: mėgaudavosi buvimu su vaikais ir gyvendavo tykų, ramų ispanišką gyvenimą.

„Viskas pasikeitė, kai įsirengėme namus Palangoje. Dabar ten leidžiame daugumą vasaros savaitgalių“, – prisipažįsta ji.

Kartais Stroliai poilsį bando derinti su šeimos verslu. Taip bus ir šį pavasarį, kai visa šeima keliaus į Islandiją, kur pora turi namų kvapų įmonę.

Bendra vakarienė – privaloma

Verslininkė dažnai pamąsto, kad, jei turėtų vieną ar du vaikus, galbūt galėtų skirti jiems daugiau laiko. „Kai yra penki, vienodai dėmesio skirti nepavyksta, – pripažįsta pašnekovė. – Grįžus po darbo namo, lieka dvi kokybiškos valandos, o problemų pasitaiko dešimt ir daugiau.“

Išmintinga moteris tuomet linkusi pasikliauti savo intuicija. Ji džiaugiasi, kad rado būdą, kaip suburti visą šeimą nors trumpam.

„Septintą vakaro, kai visi grįžta, kviečiu šeimą prie stalo vakarienės. Jei kuris nenori, siūlau pasiruošti arbatos ir tiesiog pasėdėti drauge“, – pasakoja gausios šeimos mama.

Anot Kristinos, tai laikas, kai ji gali pajausti, su kokiomis nuotaikomis, problemomis gyvena kiekvienas  jos vaikas. Atsargiai pradeda pokalbį apie prabėgusią dieną. Bevalgant pamažu ima aiškėti, kad kažkas treniruotėje susimušė koją, o kažkas gavo blogesnį pažymį.

„Vadinasi, kažkam mano patarimų, paguodos reikia labiau. Taip ir gudrauju kasdien, skirdama dėmesį ir laiką tiems, kuriems jo labiausiai reikia“, – šypsosi pašnekovė.

Susikūrė mažus ritualus

Nors visų vaikų amžius skirtingas, tačiau ir bendro laisvalaikio Stroliai turi į valias. Kristina juokiasi, kad, įsigijus namus Palangoje, vyresnieji iš pradžių nelabai norėdavo ten važiuoti, bet po truputį tėvai pripratino juos prie išvykų į pajūrį.

„Dabar bent kartą per mėnesį lekiam į Palangą. Ten turime savo mažus ritualus. Nors žiemą vėjuota, apsirengiame šiltai ir einame pasivaikščioti prie jūros. Paskui pavalgome žuvies kokioje kavinėje. Neseniai Monciškėse atradome pirtį ant jūros kranto. Pabūname visi kartu – o ko daugiau reikia?“ – retoriškai klausia.

Į klausimą, gal jų šeima turi kokių nors savų, netradicinių švenčių, moteris garsiai nusikvatoja. Vien tortadienių jų šeimoje yra septyni, o kur dar senelių gimtadieniai ir visos kalendorinės šventės – Kalėdos, Velykos…

Receptas: sveikatos problemos K. Strolienę išmokė dar labiau mėgautis gyvenimu ir dabarties akimirkomis./ Strolių šeimos archyvo nuotr.

Ar tikisi sulaukti iš vyro gėlių per Tarptautinę moters dieną? Kai tik susipažino su Povilu, jo nuomonė apie visas tas ne pirmo būtinumo šventes buvo labai kategoriška. Tačiau pamažu žmona mėgina diegti šeimoje kitokią tradiciją. Savo vyrui ji nuolat kartoja, kad jų šeimoje daug merginų, o joms gauti gėlių nors ir pačia mažiausia proga yra labai malonu.

„Juk tų gėlių nereikia daug. Tiesiog po žiedelį kiekvienai. Atrodytų – smulkmena, o iš tiesų – parodytas dėmesys“, – mano K. Strolienė.

Skaudus gyvenimo kirtis

Buvo laikas, kai visa Lietuvos spauda Kristiną linksniavo savo puslapiuose. „Po penktojo vaikelio garsiajai Kauno verslininkei nuslinko plaukai“, – skelbė antraštės. Ar alopecijos košmaras jau praeityje?

„Su ta alopecija ne taip paprasta. Autoimuninę ligą turi prisijaukinti. Ji ateina, kada nori, ir išeina taip pat, kada sumąsto pati. Deja, išėjusi gali ir vėl sugrįžti“, – suvokia Kristina.

Moteris prisipažįsta, kad dar visai neseniai pritaikytas gydymas hormonais jai tiek fizine, tiek psichologine prasme buvo be galo sunkus. Prieš skrisdami į Seišelius Kristina su Povilu buvo nuvykę į Berlyną pas vieną garsią alopecijos profesorę.

„Jos argumentų paveikta nusprendžiau nebevartoti hormonų, o duoti organizmo autoimuninei sistemai pailsėti ir padirbėti pačiai. Profesorė nuramino, kad, jei liga pas mane atėjo vėlyvame amžiuje, tai ir pasitrauks pati“, – nepraranda optimizmo K. Strolienė.

Nedraudžia eksperimentuoti

Iš ilgaplaukės blondinės ne savo noru tapusi stilinga trumpaplauke, Kristina dažnai sulaukia komplimentų dėl savo išvaizdos. O jei nusiskusti plaukus iš jaunatviško padūkimo nuspręstų kuri nors iš jos dukrų?

„Klausiate, ar leisčiau? Prieš vykdama su Povilu į Seišelius, leidau sūnui Benui įgyvendinti jo seną svajonę – susipinti afrikietiškas kasytes. Veiksmas truko penkias valandas. Vyras pavadino tokį poelgį nesąmone, bet aš manau kitaip...“ – šypsosi Kristina.

Damos: Strolių mergaitės turi į ką lygiuotis – mama joms ir stiliaus, ir gerų manierų pavyzdys. / Strolių šeimos archyvo nuotr.

Kaip ji nedaro tragedijos iš savo alopecijos, taip, sako, nedarys problemų ir iš vaikų norų. Jei nori, tegul pabando: juk tai tik plaukai – ataugs.

„Man svarbu žmogus ir jo laimės pojūtis. Jei turėdamas dredus vaikas bus laimingas – kodėl gi ne?“ – dėsto savo laimės teoriją penkių vaikų mama.

Kas Strolių šeimoje būtų tabu? Kristina sako, kad šitą klausimą reikėtų užduoti jos vyrui. Povilas – gerokai konservatyvesnis. Kristina slapta net džiaugiasi, kad bent vienas iš tėvų yra griežtesnis, nes priešingu atveju būtų palaida bala.

„Mūsų šeimai įžeminimo suteikia Povilas. Iš jo ateina tokie žodžiai kaip „negalima“, „nelabai gražu“ ir kt. Nors ne visada jo balsas būna lemiamas“, – šypteli pašnekovė ir priduria, kad dviem žmonėms sukūrus šeimą susiduria skirtingų šeimų vertybės.

„Griežtumas buvo iš Povilo. Daug kalbėjomės, ir vyras suprato, kad aš būsiu laiminga tik tuomet, kai mano vaikai bus laimingi. Todėl domimės vaikų auklėjimu, skaitome apie tai knygas, diskutuojame ta tema“, – pasakoja apie atsakingą tėvystę penkių vaikų mama.

Pranzūzija paviliojo

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete Aurima baigė pediatrijos studijas, specializavosi vaikų ir paauglių psichiatrijos srityje, tapo psichoterapeute, šeimų konsultante. Dar su vyru Vaidotu ji susilaukė septynių vaikų. Net turėdama tokią gausią šeimą nepaskendo vien tėviškuose rūpesčiuose – nenustojo svajoti, siekti ir rizikuoti. Todėl prieš septynerius metus jos iniciatyva visa šeima persikėlė gyventi į Prancūziją.

Vyriausiajai Dilių dukrai Gretai – jau 29-eri. Dar trys vaikai – Dominykas (26 m.), Bernarda (22 m.) ir Mėta (19 m.) – taip pat jau pilnamečiai. Šeimoje auga ir trys nepilnamečiai – Pasaka (16 m.) , Fėja (13 m.) ir Teodoras (11 m.).

Moteris atvira – vaikų ji nenorėjusi, juolab negalvojo, kad kada nors gali tapti daugiavaike mama. „Niekada neturėsiu vaikų. Būsiu stiuardesė ir keliausiu po pasaulį“, – jaunystėje buvo įsitikinusi A.Dilienė. Dabar suvokia, kad tokių nuostatų priežastis buvo nesėkmingai besiklostantis tėvų ir nenusisekęs ją supusių kitų šeimų gyvenimas. Kaip jau vėliau suprato, tas nenoras turėti vaikų buvo paremtas baime.

Tačiau daug ką pakeitė du gyvenimo įvykiai: pediatrijos studijos ir laiku sutiktas vyras Vaidotas, kuris didžiausią gyvenimo prasmę matė būtent vaikų auginime. Vis dėlto ir susilaukusi septynių vaikų, juos augindama ir lyg ir gyvendama pagal visuomenės primestus standartus, Aurima niekada nepamiršo troškimo gyventi svetur.

Ne mes taikomės prie vaikų, o vaikai natūraliai integravosi į mūsų gyvenimą.

„Spurdėti pradėjau susilaukusi šeštojo vaiko. Tuo metu daug kolegų jau dirbo Skandinavijoje, kuri siūlė atvykstantiems medicinos specialistams itin geras sąlygas. Buvo net savotiška mada išvykti ten darbuotis“, – prisimena pašnekovė. Tąkart susižavėjusi Danija ji jau buvo pakėlusi sparnus, tačiau sustabdė neišlaikytas danų kalbos egzaminas.

Rankų moteris nenuleido ir pagalvojo, kad šiek tiek mokėdama prancūzų kalbą galėtų namus kurtis Prancūzijoje. Vyrui, kuris abejojo sumanymu išvykti, sako pateikusi ultimatumą: jei nevyksta kartu, ji pasiruošusi pasidalyti vaikus ir išvykti viena. Supratus situacijos rimtumą ir Aurimos pasiryžimą sekti paskui svajonę, Vaidotui neliko nieko kito, kaip pritarti norui pakeisti šalį.

„Vieną dieną sėdome su vyru į automobilį ir išvykome į Prancūziją, – pasakoja A.Dilienė. – Pirmiausia atvykome pasidairyti į pietų Prancūziją, tačiau ten daug kalnų, tad iškart pagalvojau apie logistinius dalykus, kaip čia reikės suvežioti mašina tą savo vaikų kompaniją. Keliavome toliau. Mano pageidavimai tebuvo du – šiltas oras ir vandenynas arba jūra. Taip besiblaškydami atradome Prancūzijos vakaruose esantį paslaptingą Bordo miestą. Buvęs uostas, aplink  – lygumos, kažkuo primenančios Lietuvą. Taip ir nusprendėme, kad kraustysimės čia.“

Permainos – į gera

Klausantis pašnekovės susidaro įspūdis lyg persikraustymas būtų savaime suprantamas ir lengvas procesas. Paklausta, ar taip iš tiesų buvo, sako: „Viskas įvyko palaipsniui, bet tikrai nebuvo lengva – gal tik nesiskundėme. Per pusantrų metų susiruošėme: išsipardavėme viską, ką buvome susikūrę Lietuvoje, ir išvykome, Prancūzijoje neturėdami nė vieno pažįstamo.“

Labai neramu nebuvo, nes vaikų psichiatrų visur labai trūksta. Tad vykdama į Prancūziją moteris jau turėjo darbo pasiūlymą, tačiau taip susiklostė, kad juo nepasinaudojo – nenorėjo, kaip sakoma, grįžti į sistemą. Užsiregistravo kaip laisvai samdoma psichoterapeutė ir padėjo dirbti su klientais nuotoliniu būdu.

Visų mano knygų tikslas – įkvėpti žmogų norėti, stotis, eiti ir daryti.

„Man nebuvo nieko naujo, jau Lietuvoje dirbau per nuotolį – turėjau savo kabinetą namuose, klientai kreipdavosi iš įvairių miestų, – sako specialistė. – Man vis taip atsitinka. Dar kai mokykloje mokiausi, pasakiau direktoriui, kad mokiniams būtų naudingas profiliavimas. Tada direktorius pasikvietė mano mamą ir liepė mane sutramdyti, kad neskleisčiau mokykloje kažkokių erezijų. Po kurio laiko švietimo sistemoje juk būtent tai ir buvo padaryta. Panašiai ir su tomis nuotolinėmis konsultacijomis – kažkada savo iniciatyva taip dirbti pradėjau, o dabar daug psichoterapeutų taip dirba.“

Lietuvoje daugiavaikė mama su savo septyniais vaikais jautėsi šiek tiek balta varna, o Prancūzijoje labai neišsiskiria, nes čia begalė spalvų, tautų, šeimų įvairovė. Dažniausia vietinių reakcija sužinojus, kad ji turi septynis vaikus: „O, čia daug darbo.“

„Pirmas dalykas, ką aš pajutau apsigyvenusi Bordo, kad aš čia galiu dėl nieko nekompleksuoti. Jeigu aš sau atrodžiau kažkokia nelabai liekna ar nelabai graži, tai per pirmą mėnesį pasijutau absoliučiai normali, toje įvairovėje tapo labai lengva save priimti tokią, kokia esu. Buvo toks lengvas, bet geras kultūrinis šokas, – prisimena Aurima. – Kaip specialistė čia puikiai jaučiuosi, nes supratau, kad ne tik nesu blogesnė – esu geresnė. Aš išsilavinusi, o išsilavinimas čia tikrai vertinamas. Jau vien dėl to, kad esi gydytojas, čia esi gerbiamas.“

Adaptuotis nebuvo lengva

Kai šeima išvyko iš šalies, jauniausiam vaikui tebuvo ketveri. Mažiesiems – ketverių, šešerių ir dešimties – adaptacija nebuvo sunki, visi greitai įsiliejo į gyvenimą Prancūzijoje. Penkiolikos ir dvylikos metų paauglėms prireikė poros metų. Vyriausioji Bernarda greitai susirado draugų, tik su mokslais jai buvo sunkiau. Dvylikametės Mėtos paauglystė buvo sunkesnė, tai ji labai verkė, pyko. Tačiau ji turėjo muziką: ėjo į muzikos mokyklą, muzikavo ir muzika jai padėjo išplaukti. Dabar ji jau studijuoja mediciną.

„Šiandien nė vienas mūsų vaikas man nesako, kad blogai padariau. Kai atvažiavome, visi vaikai prievartos būdu įstojo į Ozo lituanistinę mokyklą, mokosi lietuvių kalbos, kad nepamirštų“, – sako pašnekovė. Visi vaikai, jei kas paklausia, atsako, kad jie yra lietuviai.

Permainos: net turėdama tokią gausią šeimą A.Dilienė nenustojo svajoti, siekti savo tikslų ir rizikuoti, todėl prieš septynerius metus jos iniciatyva visa šeima persikėlė gyventi į Prancūziją. / Aurimos Dilienės asmeninio archyvo nuotr.

„Ne mes taikomės prie vaikų, o vaikai natūraliai integravosi į mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, norėjome žaisti su vyru golfą, tačiau nebuvo kur palikti jaunėlio. Užrašėme, kad lankytų kartu, nes juk vis tiek kartu važiuoja, tai geriau, kad nenuobodžiautų. Tai tapo jam savotišku tramplinu į atrastą pomėgį. Dabar mes tik mėgėjai, retsykiais pažaidžiantys savo malonumui, o sūnus „užsikabino“, dalyvauja varžybose. Jam netiko ir nepatiko dviračių sportas, supratome, kad individualistas ir jam reikia asmeniškesnės veiklos. Kadangi norėjau pabūti prie vandenyno, užrašiau į buriavimą. Galvoju, tegul išsibando“, – prisimena emigrantė.

Pirmąkart nuvykus sūnus buvo vienintelis naujokas, be specialios aprangos, po keturių valandų iš katamarano išlipo šlapias ir drebantis, todėl galvojau, kad tai atbaidys nuo šio pomėgio. „Mama, labai šalta, bet man taaaaaip patiko“, – tąkart tepasakė Teodoras ir abu išskubėjome pirkti buriavimui reikalingos amunicijos.

Fėja lanko šiuolaikinius šokius su baleto elementais. Jai netrūksta grakštumo ir elegancijos. „Lietuvoje tikrai būčiau užrašiusi į baletą, o štai čia du viename. Jau septyneri metai lanko, puiki šokėja, tačiau ir vadovai Prancūzijoje kitokie, jokių reikalavimų, nepatinka – nešok, kažkas negerai – nedaryk. Daug lengvumo  ir ramybės, kad vis tiek juk išmoks, jokio spaudimo“, – sako pašnekovė.

Ji prisimena, kai pirmąkart pateko į tėvų susirinkimą, patyrė šoką išgirdusi, kad vaikai skaityti rašyti dar spės išmokti, pirmiausia mokysis pasakyti taip ir ne. Gebėjimas išreikšti nuomonę prancūzams itin svarbus ir to mokoma nuo mažumės.

Pilnamečiai moters vaikai jau pamažu keliauja savarankiškesniu gyvenimo keliu. Vyriausioji Greta Amerikoje šiuo metu magistro studijose Kolorado Denverio universitete. Iš tėvų ji paveldėjo smalsumą ir norą mokytis, tobulėti. Ji – profesionali muzikė. Kiti vaikai metė studijas ir pasinėrė į darbus. „Paprastus darbus dirba. Nieko ypatingo, tačiau galbūt jie dar ieško savęs. Žinoma, iš pradžių buvo piktoka, kad nesimoko, bet puikiai suprantu, kad tai jų gyvenimas, ir nebeturiu teisės jiems aiškinti ir vadovauti“,  – sako psichoterapeutė.

Paklausta, ar pati padarė klaidų auklėdama vaikus, atvirauja: „Žinoma, kad dariau jų daugybę. Man šiek tiek pikta, kai sako: tu psichoterapeutė, žinai, kaip geriausia elgtis. Ne, nežinau, nes vaikams esu tik mama, vyrui – žmona, o ne išmani mokslininkė. Tik visoms mamoms linkiu vieno – suvokimo ir įsitikinimo, kad ji yra pati geriausia mama. Tik tada, kai tuo tikime, bandome padaryti tai, kas geriausia, net darydamos klaidų. Tai leidžia maksimaliai atiduoti vaikams tiek, kiek gali dabar“,  – sako A. Dilienė.

Moteris įsitikinusi, kad baigti mokslai nepadaro mūsų ekspertais automatiškai. Tad ir baigusi studijas daugiausia praktikos ji įgijo pradėjusi dirbti, auginti vaikus ir skaitydama daug knygų.

Ji sako nuolat kartojanti, kad vaikų nereikia auklėti – su jais tiesiog reikia gyventi. Juk ir suaugę nemėgstame būti auklėjami, kritikuojami, tai kodėl tai turėtų patikti vaikui.

Knygų tikslas – įkvėpti

Savo žinias apie santykius poroje, šeimoje, apie vaikų auginimą prieš kurį laiką ji sugalvojo sudėti į knygas. Jos knygos, kaip pati sako, gimsta iš gyvenimo: iš profesinės patirties, iš to daugybės darbo su septyniais vaikais, galiausiai iš nebijojimo pasirodyti netobulu žmogumi.

Aurima jau yra išleidusi keturias knygas, dvi iš jų jau skaito ne tik lietuviai, bet ir prancūzai. Jos planas – kiek vaikų, tiek ir knygų. Tad dar bent trys turėtų išvysti dienos šviesą.

Savo pirmuosius metus emigracijoje ji aprašė knygoje „Laiškai iš Bordo“. Po kurio laiko gimė antroji, savotiškas vadovėlis apie santykius „Šeima – komandinis žaidimas“. Trečią knygą „Privati praktika“ rašė kaip „Laiškų iš Bordo“ tęsinį. Joje keturios iš realaus gyvenimo paimtos istorijos, kodėl žmonės ateina konsultuotis ir ką galima padaryti.

„Rašau apie save, nes nebijau pasirodyti, kokia esu ir kaip mąstau. Anksčiau psichoterapeutas buvo tokia tabula rasa. Tie laikai baigėsi. Juk jeigu žmogus renkasi psichoterapeutą, jis turi žinoti, koks jis žmogus: kaip jis gyvena, ką galvoja, ar jis bus autoritetas“, – aiškina specialistė.

Neseniai pasirodė jos ketvirtoji knyga „Gyvenimas su vaikais“, kurioje, kaip sako, – visas jos gyvenimas: „Apie save – parašiau, apie santykius su vyru – parašiau, apie darbą – parašiau, liko vaikai. Ilgai galvojau, kaip apie juos rašyti. Štai išėjo toks savotiškas 28 metų patirtinis vadovėlis. Mano – specialistės ir mamos – patirties sintezė. Jame visa tai, ką reikėtų žinoti apie tam tikro amžiaus vaikus. Tai ir savotiškas atsakymas visiems, dažnai klausiantiems: o kaip tau buvo? Pasiėmiau nuotraukas, grįžau į praeitį, daug ką prisiminiau. Buvo nelengvas darbelis, bet parašiau.“

Šiuo metu A.Dilienė jau turi parašiusi vaikišką knygelę apie emocijas, skirtą pradinių klasių mokiniams, maždaug nuo šešerių iki vienuolikos  metų, kurią labai norėtų išleisti ir prancūzų kalba. Rašo psichoterapinių istorijų knygą suaugusiesiems iš savo asmeninės praktikos su moralu, ko iš kiekvienos tos istorijos galima išmokti. Dar vieną knygą turi galvoje apie bene sudėtingiausią, bet ir jos mėgstamiausią sritį – porų konsultacijas. Taip nuosekliai dirbant ir bus pasiektas tikslas – kiek vaikų, tiek knygų.

„Mano gyvenimas labai įdomus ir man jis patinka, – sako Aurima. – Visų mano knygų tikslas – įkvėpti žmogų norėti, stotis, eiti ir daryti. Noriu parodyti, kad galima pačiam tą savo gyvenimą kurti, savo rankomis. Juozas Erlickas rašė: „Daug žmonių gyvena blogai. Aš jiems patarčiau gyventi gerai. Gyvenime reikia viską išbandyti.“

Panoro realizuoti save

Vyras Vytautas – Kauno Valdorfo mokyklos ūkinės dalies vedėjas. Šią netradicinio ugdymo įstaigą lanko visi mokyklinio amžiaus Gritėnų vaikai.

Ką veikia daugiavaikė mama, kol jos atžalos kremta karčias mokslo šaknis? Ogi atsiduoda savo širdies šauksmui – dirba Krizinio nėštumo centre socialine konsultante. Moteris džiaugiasi, kad turi galimybę prisidėti prie gausaus būrio žmonių, visoje Lietuvoje vykdančių labai prasmingą veiklą – teikiančių emocinę, psichologinę, teisinę ir materialinę paramą dvejojančioms moterims ir šeimoms – ar nešioti ir gimdyti vaikelį, taip pat – besilaukiančioms, apsisprendusioms gimdyti, bet atsidūrusioms sudėtingose gyvenimo situacijose, patyrusioms persileidimą, kūdikio netektį.

Prieš daugiau nei 20 metų baigtos filosofijos studijos Jūratei padeda ir dabar, kai namuose ar darbe prireikia psichologijos žinių. Moteris pasakoja, kad po septinto vaiko, dukros Emilijos, gimimo ji dar baigė šeimotyros magistrantūrą ir dulų mokymus – išmoko teikti emocinę ir fizinę pagalbą gimdyvei.

„Dulos padeda moteriai pasiruošti kūdikio atėjimui, lydi moterį į gimdymą, konsultuoja, lanko po gimdymo. Kadangi šis darbas neturi apibrėžtų darbo valandų, priėmusi keletą gimdymų nusprendžiau dar kiek palūkėti, kol pačios mažieji paaugs“, – atvirauja Jūratė, 20 metų buvusi namuose su vaikais, o prieš trejus metus su džiaugsmu išėjusi į darbą.

Vadina mamų mama

„Jei atvirai, pakeitusi aplinką, aš ir pati pailsiu. Juk darbai iš esmės panašaus pobūdžio: dažnai prireikia tų pačių kompetencijų. Tik Krizinio nėštumo centre aš dirbu su suaugusiaisiais, o namuose – daugiau pedagoginį darbą su vaikais“, – aiškina pašnekovė, dažniausiai gebanti palikti darbo problemas už durų ir neparsinešti jų į namus.

Mat moterų, patekusių į šį centrą, likimai labai skausmingi. Jos kreipiasi į Jūratę po persileidimų, po kūdikių netekčių. „Drauge su psichologe dirbame su tarpusavio paramos grupėmis – padedame moterims greičiau atsigauti po sunkių patirčių“, – darbo specifiką aiškina pašnekovė.

Kartais mintys apie darbą iš tiesų paima viršų: juk Krizinio nėštumo centro darbuotojos su moterimis bendrauja ilgą laiką. „Kai moteris pagimdo vaikelį, dar dvejus metus teikiame jai paramą. Natūralu, kad ilgainiui su daugeliu jų užsimezga artimesnis ryšys. Tos moterys ima ir apsigyvena mano širdyje“, – prisipažįsta Jūratė, dažnai sulaukianti iš savo buvusių globotinių žinučių ar telefono skambučių. Šios savo konsultantę vadina mamų mama.

Svarbiausia: J.Gritėnienė mano, kad širdis – geriausias kompasas, nurodantis kryptį, kaip tėvams auginti tokį gausų būrį vaikų. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Manau, kad mano darbe labai svarbi empatija. Turi gebėti apsiauti kito žmogaus batus, pajausti jį, suprasti, tačiau laiku juos nusiauti ir palikti prie savo privataus gyvenimo durų. Kita svarbi savybė – įgalinimas. Turi pabūti, kiek reikia, šalia moters, o atėjus laikui – paleisti“, – kalba Jūratė ir priduria, kad kiekvienas pats atsakingas už savo tolesnį gyvenimą.

Susižavėjo Valdorfo pedagogika

Kai Jūratė susižavėjo Valdorfo pedagogika ir ėmė domėtis Rudolfo Steinerio filosofija, Kaune buvo vos kelios šia ugdymo metodika besiremiančios klasės. Dabar šiai mokymo sistemai prijaučiantys tėveliai turi ne tik darželį, bet ir privačią mokyklą, kurioje vaikai gali mokytis iki pat dvyliktos klasės. Vadovauja jos ūkiui Jūratės vyras Vytautas.

Ir namus šeimai vyras įrengė pats. „Kiek spėja, palaiko tvarką juose, bet visko būna... Žinote patarlę apie batsiuvį be batų? Noro, kad namuose viskas būtų gerai, Vytautas turi daug, bet laiko po darbo mažoka. Juk grįžus namo reikia apdalyti dėmesiu visą šeimyną, o savaitgaliai prabėga taip greitai...“ – juokiasi Jūratė, pateisinanti savo nagingą vyrą.

Tai jo ir kitų tėvelių dėka kadaise apleistos mokyklos patalpos tapo antraisiais namais Valdorfo mokinukams: buvo gražiai sutvarkytos, renovuotos. Žmona pagarbiai vadina savo vyrą vienu iš pagrindinių Valdorfo mokyklos statytojų.

Kai studijavo filosofiją, Jūratei į rankas pateko plonytė R.Steinerio knygelė, kurioje surašytos tiesos išsyk rado atgarsį jos širdyje. „Labiausiai sužavėjo visa apimantis požiūris į žmogų. Juk dabar vyrauja gan materialistinė pasaulėžiūra, o sielos ir kūno vienovė dažnai pamirštama. Patiko mintis, kad žmogaus vystymasis vyksta septynmečiais, ir ugdymo programoje į tai atsižvelgiama. Paisoma dienos, metų ritmo, gamtos ciklų. Daug sąlyčio su praktika: vaikai stato namus, sėja rugius, kepa duoną“, – aiškina Valdorfo pedagogikos mylėtoja, vertinanti šią metodiką už ugdomą vaikų kūrybiškumą ir bendradarbiavimą.

Vaikai išmoksta palaukti, supranta, kad ir kitas yra šalia, kad reikia dalytis. Taip pamažu ugdomos tikro žmogaus savybės.

Anot Jūratės, tai svarbiausios savybės, reikalingos žmogui. „Jokie žmonijos pasiekimai, išradimai neturės vertės be kito žmogaus“, – dėstė savo nuomonę ji.

Vaikų portretai – skirtingi

Paprašyta pristatyti vaikus, Jūratė pradeda nuo savo dešiniosios rankos – pirmagimės Vasarės. Ji – būsima operos solistė. Šiuo metu džiaugiasi magistrantūros praktika ir nedideliais vaidmenimis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. J.Gritėnienė didžiuojasi, kad studentiška dukros šeima ne tik mokosi, dirba, bet ir augina sūnelį Marką.

„Visi draugiškai gyvename Kauno rajone, Arlaviškėse, dideliame, dar vyro tėčio statytame name. Kadangi dukra ir žentas vairuoja automobilį, tai padeda mums su Vytautu, kai reikia po pamokų, būrelių surankioti brolius, seseris ir parvežti juos namo“, – pasakoja daugiavaikė mama.

Ji su vyru, vaikais gyvena antrame namo aukšte ir mansardoje, o pirmojo aukšto valdose įsikūrusi Vasarės šeima.

Antrajai Gritėnų dukrai Jorei – 21-i. Ji studijuoja ir dirba Šveicarijoje, Menų universitete. Važiuodama dirbti į Ciurichą pagal „Au Pair“ programą, mergina norėjo pasitobulinti vokiečių kalbą. Paskui ten ir pasiliko.

„Su vyru ne juokais išsigandome, kad gyvenimas Šveicarijoje bus labai brangus, tačiau Jorė susirado darbą ne visu etatu, gavo didelių nuolaidų sudijoms – dabar mokosi ir pati save išlaiko“, – džiaugiasi dukros sėkme Jūratė, sulaukianti studentės tik per didžiąsias metų šventes, vasaros atostogas.

Trečiajai dukrai Paulei vasarą bus aštuoniolika. Kitąmet ji laikys abitūros egzaminus. Paulės labai gražus balsas, ji lankė muzikos mokykloje dainavimą. Dabar su suaugusiųjų grupe pradėjo mokytis dailiojo čiuožimo. Su klasės draugėmis, verslumo pamokose paskatinta, įkūrė bendrovę „Saldžios pievos“, kepa labai skanius tortus. Verslios konditerės turi savo tinklalapį, šūsnį gerų rekomendacijų, nes Valdorfo mokyklos bendruomenėje jau mažai šeimų, kurios nebūtų ragavusios jų kepinių.

„Kepa tortus visur – ir mokyklos valgykloje, ir viena pas kitą namuose. Kadangi mūsų gausioje šeimoje beveik kas mėnesį gimtadienis, o kartais net ir trys, tai tortų kepti mamai tikrai nebereikia: prikepa vaikai“, – džiaugiasi J.Gritėnienė, kadaise mėgusi virtuvėje sukiotis ir pati.

Ketvirtoji Gritėnų dukra vardu Augustė. Netrukus jai sukaks penkiolika. Augustė žavisi animė herojais ir piešia juos, mokosi važinėti riedlente, tačiau labiausiai mėgsta žirgus. „Brangus pomėgis… Nelabai mūsų kišenei. Raminu save, kad galbūt ir nereikia pildyti visų vaikų svajonių. Jei viskas bus ant lėkštės paduota, motyvacijos ko nors siekti patiems gerokai sumažės“, – svarsto Jūratė.

Vienuolikmetis Kristijonas – penktasis šeimoje. Jis tikras krepšinio gerbėjas. Lanko „Tornado“ krepšinio mokyklą. „Iš pradžių buvo keista, kai po mergaičių karalystės namuose atsirado berniukas. Sesės žiūrėjo į jį tarsi į kokį stebuklą, kol, gimus kitam broliui, pamažu apsiprato.“ Kristijonas labai mėgsta gaminti – ypač skanios jo picos. Todėl dažnai savaitgaliais Gritėnų šeimos pietūs yra jo, o ne tėvų rūpestis. Jaunasis šefas dažnai išbando labai įmantrius receptus, kokių Jūratė nedrįstų net imtis.

Pirmokas Ignas ir priešmokyklinukė Emilija – mažiausi šeimoje. Labiausiai jiems patinka siausti lauke. „Ten gimsta kūrybiškumas, išsiskleidžia fantazija. Nevaržome jų laisvės draudimais, leidžiame būti murziniems“, – pašnekovė be galo laiminga, kad visi jos vaikai gali augti gamtos apsuptyje – senelio statytas namas stovi netoli Kadagių slėnio.

„Atsikraustėme į jį, kai gimė ketvirtoji mūsų dukra. Gamta darė įtaką visiems mūsų vaikams, nes aplinka čia išties pasakiška. Šalia – Kauno marios, esame tarsi kokiame pusiasalyje“, – džiaugiasi J.Gritėnienė, savaitgaliais su visa šeima mėgstanti eiti pasivaikščioti po gražias apylinkes.

Įgyvendino Dievo planą

Paklausta, kaip ryžosi auginti net septynis vaikus, Jūratė ilgai negalvoja. Sako, pasąmonėje visada žinojusi, kad bus ne vienas. Ji turi dešimčia metų vyresnę seserį, o Vytautas antroje tėčio santuokoje – vienturtis.

„Patikėkite, mums ir patiems tokia gausi šeimyna buvo didelis iššūkis. Kaip jam ryžomės? Tiesiog… įgyvendinome Dievo planą. Jei būtume skaičiavę, ar visoms burnoms užteks duonos, gal būtume labai išsigandę“, – juokiasi ji ir sako, kad abu su vyru tiesiog gyvena atvira širdimi. Tiki, kad vaikams labiausiai reikia ne materialinių dalykų, bet tėvų meilės ir dėmesio.

Ne visada jo užtenka kiekvienam. „Bet gal taip tik geriau? Tuomet ir egoizmas mažiau veši. Vaikai išmoksta palaukti, supranta, kad ir kitas yra šalia, kad reikia dalytis. Taip pamažu ugdomos tikro žmogaus savybės“, – įsitikinusi septynių vaikų mama.

Gritėnų šeimos ritualai

Augindama vaikus Jūratė išklausė ne vieną paskaitą apie jų ugdymą, lankė seminarus ta tema. „Bet vis dėlto širdis yra geriausias kompasas, nurodantis kryptį, kuria mes, tėvai, turime vadovautis“, – įsitikinusi daugiavaikė mama, kaip vieną iš kasdienių vakaro ritualų mininti pasakų skaitymą. Ją žavi ir turtinga lietuvių tautosaka, iš kurios dažnai semiasi išminties.

Dienos įspūdžiais šeima tradiciškai dalijasi jau vakare, kai visi sėdi tėvelio automobilyje ir važiuoja namo.

Labiausiai Gritėnų šeima laukia savaitgalių, kai gamina gausius šventadienio pietus. Niekas niekur neskuba, visi sėdi prie stalo, dalijasi savaitės įspūdžiais, naujienomis. Gimtadieniai šioje šeimoje taip pat be galo laukiami. Nes tuomet kepami ne tik gardūs tortai, bet ir pildomos slapčiausios vaikų svajonės. „Ar išgalime finansiškai? Na, mūsų daug, tai, kai visi susidedame – seneliai, močiutės, tėvai, užtenka ir madingiems bateliams ar dar kažkam.“

Ar broliai ir sesės gražiai sutaria? Išgirdusi šį klausimą Jūratė tik smagiai nusikvatoja. „Visko pas mus būna. Bet kaipgi kitaip nugludinsi aštrius jų charakterio kampus? Todėl, jei pavojus sveikatai negresia, o mažieji nuo didžiųjų nenukenčia, aš į jų konfliktus nesikišu“, – prisipažįsta pedagogiška mama.

Dėl ko dažniausiai kyla barniai? Dėl tvarkos ir pareigų nevykdymo. „Žinote, kai vienas žmogus nepasideda drabužio į vietą – dar nieko tokio, o jei keturi ar penki?“ – ramiu tonu aiškina Jūratė. Išspręsti šią problemą jai padeda nerašytos namų taisyklės, vaikų budėjimo sąrašai. Vyresniems tenka budėti du kartus per savaitę. Mažieji, kol paaugs, nuo šios pareigos atleisti. Budėtojas turi sutvarkyti virtuvę arba pasirūpinti, kad kiekvienas susitvarkytų. „O tai, patikėkite, sunkiausia sukontroliuoti.“

Savaitgaliais Gritėnams taip pat tenka padirbėti: kiekvienas vaikas tvarko savo erdvę, už kurią yra atsakingas, ir dar padeda tėvams dirbti bendrus darbus. Kam kliūva vonia, kam – virtuvė, veranda ar koridorius. Nuobaudų už neatliktus darbus tėvai neskiria. Sako, užtenka vaikams priminti, kad padarytų tuos darbus vėliau.

Kadangi gyvena už miesto, turi keliolika arų žemės, be visos šeimynos talkų sunkiai išsiverčia. Todėl pavasarį tėvai organizuoja sėją – drauge su vaikais sodina bulvių, o šiltnamyje – daržovių, prieskoninių žolelių.

„Vaikams tenka visas šias gėrybes palaistyti, kieme žolę nupjauti. Kai pernai dešimtmetis išmoko pjauti žolę benzinine žoliapjove – tėčiui tai buvo didelė paspirtis!“ – už savo vyrą džiaugiasi žmona. Jos didžiausia pagalba ir dešiniosioji ranka yra dukra Paulė. Mergina šiuo metu vyriausia likusi šeimoje, tad jaučia didelę atsakomybę už visų namiškių gerovę.

Ar Jūratė vadina savo šeimą laiminga? „Žinoma, kad taip. Tik receptų ar taisyklių manęs neprašykite, nes jų nėra. Jas kuriame patys – kiekvienas savo šeimoje. Be to, ir tos taisyklės neretai turi išimčių. Didžiausią pilnatvę man suteikia meilė. Ji šeimoje svarbiausia ašis, aplink kurią lipdoma visa kita“, – sako Jūratė ir priduria, kad jei tėvai puoselėja nuoširdžią meilę vienas kitam, vaikai tai būtinai pajaučia.

Vaikai – didžiausias turtas

Paklausta, ką veikia gyvenime, Lina atsako labai paprastai: dirba, augina vaikus ir savanoriauja. Ji vadovauja nedideliam katalikiškam šv.Kazimiero knygynėliui, esančiam pačioje Kauno senamiesčio širdyje. Drauge su vyru Kauno arkivyskupijos šeimos centre veda sužadėtinių kursus – ruošia jaunus žmones Santuokos sakramentui. Koordinuoja Arkangelo Gabrieliaus ateitininkų šeimų klubo veiklą, vienijančią apie 30 daugiavaikių šeimų – susitinka kartą per mėnesį, kalbasi aktualiais šeimos santykių, vaikų auklėjimo klausimais, gilinasi į rūpimus teologinius dalykus.

„Prieš didžiąsias metų šventes – Kalėdas, Velykas – tradiciškai visi išvažiuojame į rekolekcijas. Vaikams būna viena programa, tėvams – kita. Vasarą drauge su Gerardu organizuojame tradicinę šeimų stovyklą prie jūros, kurios dienotvarkėje būna visko: ir įdomių paskaitų, ir laiko maldai, ir pramogų, ir kūrybinių vakarų“, – pasakoja vadybininkės diplomą turinti Lina.

Didžiausias moters turtas – vaikai. Vyresnieji sūnūs jau gyvena savarankiškai, į namus sugrįžta tik kartą ar du per mėnesį. Tuomet šeima patiria patį nuostabiausią bendrystės laiką su pokalbiais, su mažųjų mergaičių žaidinimais – broliai stengiasi įtikti sesėms kaip tik išmano.

Tarp pirmagimio sūnaus Pauliaus, kuriam 27-eri, ir jauniausios dukrelės Liucijos Lina skaičiuoja 20 metų skirtumą. Dar Balčiūnų šeimoje yra 25-erių sūnus Linas ir 20-ies Kazimieras, mergaitės – Bernadeta, kuriai vienuolika, ir septynerių Liucija. Pasak mamos, abi dukros labai meniškos. Vyresnėlė lanko sakralinės muzikos mokyklą, dainuoja, šoka šiuolaikinius šokius kolektyve „Aura“, o Liucija jau nuo mažų dienų pamėgusi baletą, kuris jai kuo puikiausiai sekasi.

M.Montessori metodo gerbėja

Kas rytą savo jaunėlę Lina veža į Kauno senamiestį, kur netoli Rotušės įsikūrusi Kauno Montesori pradinė mokykla. Prie jos įkūrimo prisidėjo ir abu Balčiūnai. Jie yra vieni tos mokyklos steigėjų. Moteris didžiuojasi, kad rugsėjį jau bus treji metai, kai Palaimintojo Jurgio Matulaičio pradinė mokykla atvėrė vaikams duris ir sėkmingai dirba Marios Montessori metodu. Seniau Kaunas turėjo tik montesorišką darželį!

Skaičiai: jei mėgintų suskaičiuoti, kiek su penkiais vaikais būta Rugsėjo 1-ųjų, kiek išdovanota gėlių mokytojams, informacinių technologijų specialistas Gerardas turbūt pamestų skaičių. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kažkada, kai dar laukėsi pirmojo vaikelio, perskaitė garsios pedagogės montesorininkės Domicelės Petrutytės knygą apie unikalų metodą. Liko juo sužavėta ir ėmė ieškoti kažko panašaus Kaune. Taip atrado Montesori darželį, į kurį vėliau leido visus savo vaikus. Šio ugdymo metodo entuziaste save vadinančiai L.Balčiūnienei smagu išgirsti iš jau suaugusių sūnų, kad M.Montessori metodika jiems užtikrino prasmingą vaikystę. „Sykį sūnūs išsitarė, kad yra dėkingi mums su Gerardu. Kai paklausėme, už ką, atsakė: „Kad jūs į mus tiek daug investavote.“ Jie norėjo pasakyti, kad M.Montessori ugdymo sistema juos išmokė mokytis savarankiškai“, – džiaugiasi laiminga mama.

Anot jos, vienas esminių M.Montessori metodikos dalykų – vaiko atsakomybės ugdymas. Mažasis pats, padedamas mokytojo, dėliojasi savo dienos, savaitės, mėnesio planus. Jis žino, kiek ir kokių darbelių turės padaryti. Mokytojas atlieka pagalbininko vaidmenį ir atskuba į talką tik tada, kai mokinys kažko nesupranta.

L.Balčiūnienė sako, kad Kauno Montesori pradinėje mokykloje vaikai mokosi ne dėl to, kad mokytojai prašo, bet todėl, kad jiems patiems smagu tai daryti. Kiekviena savarankiškai įveikta užduotis, atliktas darbas čia kelia didelį džiaugsmą.

Dar vienas Linai patinkantis dalykas – vaikai, mokytojo vedami, gali mokytis savu tempu, naudodamiesi galybe įdomių montesoriškų priemonių, skirtų kiekvienam mokomajam dalykui. Su jų pagalba mokslai ne iškalami, bet tiesiog fiziškai išjaučiami – taip mokytis vaikams kur kas įdomiau. „Augindama savo vaikus įsitikinau, kaip sveika iš pradžių subrandinti pradinuką tokioje saugioje aplinkoje, o tik paskui išleisti į bendrojo lavinimo mokyklą, kur vaiko, kaip individualios asmenybės, ugdymas, deja, ne pats svarbiausias“, – sako pašnekovė.

Vyras – geriausias draugas

Susizgribusi, kad dar nepristatė savo vyro, Lina atsikvepia ir ištaria vieną svarų sakinį: „Gerardas – jis mūsų visų maitintojas, ramybės teikėjas, finansinio ir dvasinio stabilumo ramstis; dar – mano geriausias draugas.“

Moteris su vyru susipažino dar būdama studentė viename studentiškame renginyje. Prieš trejus metus paminėję sidabrinį santuokos jubiliejų, Balčiūnai ruošiasi netrukus švęsti ir bendro gyvenimo 30-metį. „Kaip mums tai pavyko? Su Dievo pagalba. Patys taip pat įdėjome nemažai pastangų. Gyvename tyliai, ramiai. Ką gyvenimas ar Dievas siunčia – viską priimame. Kadangi manome, kad ir patys esame daug gavę, su džiaugsmu savanoriaujame: dalijamės tuo, ką turime, su kitais“, – atviravo pašnekovė.

Lina sutinka, kad dabar, kai jau artėja prie penktos dešimties – vasarą švęs gražų jubiliejų, motinystė yra visiškai kitokia, nei ji buvo su pirmaisiais trimis vaikais. „Aišku, ir tada, ir dabar stengiuosi duoti savo vaikams viską, ką galiu geriausio, bet patirtis, išmintis daro savo. Dabar daugelyje situacijų elgiuosi visiškai kitaip, o prieš beveik 30 metų nebuvo to užtikrintumo… – prisipažįsta Lina. – Su vėlesniais vaikais pagaliau atradau dvasios ramybę – jau žinojau, kad visi tie leliukiški dalykai – ožiukai, kapriziukai – greitai praeis, tad kasdienybėje atradau daugiau džiugesio ir mokėjimo mėgautis motinystės dovana, daugiau nuolankumo.“

Moteris teigia sulig branda pagaliau supratusi, kad niekada nebus taip, kaip tėvams norisi ar jie įsivaizduoja, kaip turėtų būti. Nepaisant visko, jų pareiga kantriai ir nuolankiai lydėti vaiką jo virsmo asmenybe kelionėje, o atėjus laikui – mokėti atsitraukti ir leisti vaikams gyventi savo gyvenimus, daryti savo klaidas.

Ritualas – vakaro malda

Penkių vaikų mama prisipažįsta, kad sūnums jau gyvenant atskirai, ypač dideliu įvykiu tampa jų sugrįžimas. „Džiugu, kad didieji noriai grįžta į namus. Vadinasi, čia jiems buvo gera. Tuomet mudviem su vyru džiaugsmą kelią paprasčiausi dalykai – valgymas drauge, pokalbiai prie stalo, tiesiog buvimas kartu“, – dalijasi smagiomis akimirkomis pašnekovė.

Visko pasitaiko žmonių gyvenimuose, bet jei išbūni, ištveri, kai sunkumai tave vėto ir mėto, tuomet įgyji tikrą draugą.

Jai gražu žiūrėti, kaip į namus sugužėję sūnūs vyriškai bendrauja su tėčiu, kokios rimtos jų pokalbių temos. „Stebiu juos iš tolo ir gėriuosi, – šypsosi moteris. – Bet viskas vyksta kitaip, kai broliai lieka vieni su mažosiomis sesėmis. Jie stengiasi mergaites užimti, kad šioms būtų įdomu. Kai juos auginome, retai turėjome galimybę pabūti su Gerardu vienu du. Užtai dabar sūnūs mums padeda, išleidžia“, – džiaugiasi mama. Bernadeta su Liucija be galo laukia tų vakarų, kai lieka vienos su broliais. Šie prigalvoja mažosioms visokių atrakcijų, stengiasi, kad kartu praleistas laikas būtų turiningas ir įdomus.

Noras: Lina sako, kad laisvoje Lietuvoje nori auginti laisvas asmenybes, o šią jos mintį puikiai atliepia Marios Montessori pedagogika. / Asmeninio archyvo nuotr.

Vienas kasdienių Balčiūnų ritualų yra vakaro malda. „Tą valandėlę vyksta mūsų šeimos susibūrimas iš esmės, – sako L.Balčiūnienė. – Mes kas vakarą susirenkame svetainėje, sėdime, kalbamės, o paskui meldžiamės.“

Kaip į krikščioniško gyvenimo kelią atvesti maištingus berniukus, kuriems dažnai norisi daryti savaip, prieštarauti namų tvarkai, ieškoti savo tiesos? Moters manymu, jokios prievartos čia negali būti. Prisipažįsta, kad visokių periodų būta ir pas juos. Bet svarbiausia, kad vaikai matytų tikrą, nesumeluotą tėvų pavyzdį, kuris leistų nutolus ar paklydus iš naujo pradėti tikėjimo kelionę.

Laukia Velykų

Kai susipažino su Gerardu, Lina prisimena planavusi daugiausia tris vaikelius. Bet požiūrį į vaikus ir tėvystę netikėtai pakeitė Arkangelo Gabrieliaus ateitininkų šeimų klubas. Patekę į daugiavaikių šeimų būrį, Balčiūnai ir patys panoro turėti daugiau vaikų. „Kai tu pradedi lauktis, išsyk atsiranda daugybė tave palaikančių žmonių – emociškai ir fiziškai. Be to, tuose šeimų klubo susitikimuose tu matai viską: tiek daugiavaikių šeimų džiaugsmus, tiek rūpesčius. Regi tuos vieną po kito gimstančius leliukus ir tavo pačios širdis nejučia ima trokšti naujos gyvybės“, – sako daugiavaikė mama.

Jau ne pirmus metus Linos ir Gerardo šeima šv.Velykas pasitinka rekolekcijose. Tai dar viena graži nerašyta šeimos tradicija, kurią praktikuoja tiek vaikai, tiek suaugusieji.

„Šiemet mūsų Velykos žada būti truputėlį kitokios. Kadangi turėjome anapilin išėjusios močiutės palikimą – mažą butuką – tai priėmėme į jį ukrainiečių šeimą: mamą, močiutę ir dvi mergytes. Visai atsitiktinai jos pasirodė panašaus amžiaus kaip ir mūsiškės. Nuo tos dienos Bernadeta ir Liucija nenustygsta vietoje, spėliodamos, kaip smagiai jos visos keturios švęs Velykas – dažys kiaušinius, paskui juos ridens, eis daužynių, žiūrėdamos, kurios margutis stipresnis“, – pasakoja mama. Ji stebisi, kaip greitai vaikai, net ir nemokėdami kalbos, atranda kitokių komunikavimo galimybių. Per pirmąjį susitikimą septynmetė Liucija su savo bendraamže iš Ukrainos smagiai bendravo pasitelkusios telefoną – mergaitės rodė viena kitai nuotraukas ir paveikslėlių kalba mėgino papasakoti apie save.

L.Balčiūnienė prisipažino, kad karo akivaizdoje sustiprėja ir tikėjimo klausimai. Ji jaučia, kad tiek ji su vyru, tiek ir dukrelės labiau glaudžiasi prie Dievo, bandydami rasti paguodą, nepasiduoti visuotiniam nerimui.

Dar viena prasminga savanoriška Linos ir Gerardo veikla – porų rengimas Santuokos sakramentui. Norinčios tuoktis bažnyčioje poros turi aštuonis susitikimus-pokalbius ne tik su Balčiūnais, bet ir su kunigais, kitais savanoriais, kalbančiais pačiomis įvairiausiomis, sutuoktiniams aktualiomis temomis, pavyzdžiui, apie natūralų šeimos planavimą.

Paklausta, ar susitikimuose matyti, kurios poros nori tuoktis bažnyčioje tik dėl sakralios aplinkos, gražių nuotraukų būsimame šeimos albume, Lina sako, kad į pokalbius dažniausiai ateina jauni, gražūs ir išmintingi žmonės, kurie bažnyčios, o kartu ir Dievo palaiminimą laiko didele vertybe. Dauguma tikrai supranta, kad lankydami šiuos kursus ruošiasi tai vienai vienintelei santuokai ne tik prieš vienas kitą, bet ir prieš Dievą.

Kartu: „Nuotrauka iš seno šeimos albumo, kai dar sūnūs nebuvo išlėkę dvylikos juodvarnių keliais“, – juokiasi Lina ir žada, kad per šias Velykas būtinai pasidarys naujesnę visos šeimos nuotrauką. / Asmeninio archyvo nuotr.

Vietoj recepto – meilingumas

Ar Balčiūnai turi laimingos šeimos receptą? Ir taip, ir ne. Sako, kad didžiausia vertybė šeimoje – meilingumas vienas kitam. Į šį žodį sutelpa ir kantrybė, ir nuolankumas, ir meilė sau. Taip pat – sveikas požiūris į kitą asmenį ir į save patį, priimant kito kitoniškumą ir savo netobulumą.

„Svarbiausia šeimoje yra kalbėjimasis, – lėtai ištaria Lina. – Blogai, kai vyras su žmona virsta nutolusiomis viena nuo kitos planetomis, tarp kurių nebėra jokios traukos. Daugiavaikėse šeimose dažnai taip būna. Vaikų daug, rūpesčių irgi. Dar susiduria skirtingai auklėti du žmonės, kurie bando kažkaip rasti bendrą kalbą. Pradžia visiems būna sunki.“

Penkių vaikų mama neneigia – nelengva auginti būrį mažų vaikų ir dar rasti laiko vienas kitam. Vis dėlto reikia nepasiduoti, ieškoti išeičių. Kai kažkas iš draugų pasiūlė lankyti Dievo Motinos komandą, abu vienbalsiai sutiko. Ten kas mėnesį rinkdavosi kelios šeimos ir kunigas, kuris nubrėždavo gaires, o visas darbas iš esmės vykdavo porų namuose. Jų porai labai padėjo viena iš regulos dalių – prisėdimas. Tai reiškė, kad jie abu kartą per mėnesį turėdavo rasti laiko prisėsti nuoširdaus pokalbio, o jo metu aptarti įvairius problemiškus savo šeimos klausimus.

Balčiūnai prisipažįsta, kad prisėdimą su džiaugsmu praktikuoja iki šiol – jau bus koks dešimt metų. Jei esi supykęs, atitolęs, pervargęs ir nenori kalbėtis, vis tiek turi prisėsti ir kažkaip pradėti pokalbį. Kai pradedi kalbėtis, tuomet visai kitomis spalvomis pamatai ir savo sutuoktinį. Tuomet ir pyktis kaipmat išgaruoja.

Ką norėtų palinkėti kitoms šeimoms? „Branginkite savo sutuoktinį, tą žmogų, kuriam savo meilę ir ištikimybę prisiekėte, – sako Lina. – Visko pasitaiko žmonių gyvenimuose, bet jei išbūni, ištveri, kai sunkumai tave vėto ir mėto, tuomet įgyji tikrą draugą. Visam gyvenimui. Tuomet taip gera prisiglausti prie jo visu kūnu ir vidumi: juk tiek abiejų išbūta, išlaukta, iškentėta, išjausta, išpykta ir atleista...“

100 kilometrų nuo Frankfurto kaime įsikūrė daugiavaikė šeima. 

Motina Katja per pandemiją keliasi auštant: valo namus, skalbia, gamina valgyti. 

Kadangi šiuo metu mokyklos Vokietijoje uždarytos, moteris turi padėti internetu besimokantiems vaikams. 

Vaikų šeimoje nei daug, nei mažai – 11. 

Pandemijos pradžioje Vokietijoje virusas atrodė kontroliuojamas, tačiau praėjusį rudenį viskas pablogėjo, nes antroji banga greitai užpildė ligonines ir padidino žuvusiųjų skaičių. Nuo pandemijos pradžios Vokietija užregistravo daugiau nei 75 tūkst. mirčių. 

Moteris sako, kad labiausiai slegia mintis, jog du šios šeimos nariai yra ypač pažeidžiami viruso. 

Vyresnieji vaikai stengiasi padėti mamai susitvarkyti žaislus, netriukšmauti. Jie su nekantrumu laukia, kol galės ištrūkti iš namų. 

Vaikų tėvas nelabai gali padėti žmonai namuose, nes visą dieną dirba šaltkalviu. Jis stengiasi palaikyti žmoną morališkai. 

Visiems laukiantiems patarimų iš Katjos, kaip neišeiti iš proto rūpinantis tokia didele šeima per karantiną, moteris atskleidžia sėkmės receptą: griežta dienotvarkė, kantrybė ir, svarbiausia, didžiulė meilė. 

– Kaip viską spėjate? – pirmąjį mano klausimą padiktuoja begalinė nuostaba.

Laura: Turbūt nespėju. Bet man Dievas duoda daugiaveikos malonę (juokiasi). Kelių veiksmų atlikimas vienu metu leidžia viena ranka rašyti elektroninį laišką, kita – rišti vaikui pačiūžas, o liežuviu dar atsakinėti vyrui į klausimus. Tai, žinoma, vargina. Turi laviruoti tarp kokybiško laiko ir tos vadinamosios daugiaveikos, bet yra valandėlių, kai atidedu viską į šalį ir esu tiktai su vaikais. Tuomet labai nuoširdžiai galiu įsijausti į žaidimą, ir mūsų atžalos tai jaučia, vėliau leisdami man už tai pasinerti į savo reikalus. Esu šeimos gydytoja rezidentė, baigiau ir NaProTechnologijos studijas (tai mokslas apie moters vaisingumą ir su tuo susijusius veiksnius). Tarp vaikų vis įšoku į mokslus, truputį pasigilinu ir vėl iššoku (juokiasi). Liko dar vieni metai.

– O kurį iš judviejų galima vadinti didžiulės Aleknų šeimos galva?

Mažvydas: Jei, kaip sakoma, yra keturi namų kampai, tai aš laikau tą vieną – pagrindinį, o Laura – kitus tris. Sakyčiau, kad mudu su Laura esame komanda. Nors Lauros misija mūsų šeimoje begalinė: ji turi Dievo dovaną palaikyti nuoširdų santykį su kiekvienu iš vaikų. O mano, kaip vyro, misija žemiškesnė: rūpinuosi, kad turėtume ką valgyti, stogą virš galvos.

– Jei gerai supratau, Mažvydas jūsų šeimoje yra tas praktikas, kuris neleidžia visų šešių ir dar Lauros fantazijoms nuklysti į lankas?

Laura: Tikrai taip. Kartais aš esu tokia vėjavaikiška: ko nors prisigalvoju, kažko užsimanau. O vyras mūsų šeimos sprendimams suteikia racionalumo. Bet vis dėlto net jis prieš mano norą – turėti vištų – neatsilaikė. Kiek džiaugsmo jos man teikia! O dar ir po kiaušinį vieną kitą randame. Jei būtų mano valia, greitai turėčiau prie namų visą ūkį – ir karvytę, ir kiaulytę, ir ožkytę… Tad Mažvydas palaiko tą žemiškąją pusiausvyrą tarp to, ko aš norėčiau, ir to, ką mūsų šeima gali sau leisti.

Turi laviruoti tarp kokybiško laiko ir tos vadinamosios daugiaveikos, bet yra valandėlių, kai atidedu viską į šalį ir esu tiktai su vaikais.

– Jūsų šeima – tarsi didelė bendruomenė. Nė vienas negalite gyventi pats sau – turite derintis prie kitų bendruomenės narių. Ar sunku groti tokiame šeimos orkestre?

Mažvydas: Nelengva. Todėl kiekvieną dieną mums tenka eiti į kompromisus. Turime priimti savo (taip pat ir kito žmogaus) silpnumus nepuldami į neviltį, kraštutinumus. Stojamės, einame pirmyn, nuolat pradėdami viską iš naujo. Kartais atrodo, kad kiekviena savaitės diena pas mus yra pirmadienis, nes, patikėkit, su šešiais vaikais tikrai yra ką veikti! Štai jau penkiolika metų mes su Laura nuolatos turime kelis ikimokyklinukus, ir tai galima prilyginti maratonui, kurį su žmona bėgame jau daug laiko. Jauniausiam mūsų šeimos nariui – tik dveji.

– Pasigendate akimirkų dviese?

Mažvydas: Užtai labai mokame jomis džiaugtis. Štai aną savaitę dviese su Laura ištrūkome pačiuožinėti ant Kauno marių ledo. O sykį už savanoriavimą gavome bilietus į spektaklį, bet tegalėjome pažiūrėti tiktai vieną dalį – tuo metu tokios buvo laiko galimybės… Bet jau tą dalį sužiūrėjome labai smagiai.

– Pristatydama jūsų šeimą paminėjau ir dar vieną kūdikį, gimusį tik pernai, – mokyklą "Atradimai".

Laura: Tiesa, su Mažvydu esame šios naujos mokyklos steigėjai. Dar prieš metus buvome viena iš penkių šeimų, prisidėjusių prie VšĮ Palaimintojo Jurgio Matulaičio Montesori mokyklos atsiradimo. Tačiau italų pedagogės M.Montessori sukurtas vaikų ugdymo metodas Lietuvoje kol kas neturi tęstinumo – mokslai vyksta tik iki ketvirtos klasės. Norėjosi pokyčio, nes labai trūksta 5–8 klasių mokyklų, kurios dirbtų atsigręžusios į vaiką, o ne į švietimo sistemą. Dabar gi perėjęs į penktą klasę vaikas paprastai patenka į tradicinę mokyklą. Kad tai ne visiems tinka, patyrėme per savo sūnų, kuriam perėjimo metu iškilo daug problemų. Patekęs į įprastą mokyklą penktokas paskendo didžiulėse klasėse, tarp begalinės konkurencijos, tuščių reikalavimų. Būdamas stiprus matematikas, jis ir toliau skynė laurus įvairiose olimpiadose, tačiau vis mažiau rodė noro mokytis. Ilgainiui tas jo žinių troškulys ir visai pradingo, atsirado elgesio problemų, mokykla tapo streso vieta. Tada supratome, kad turime padėti sūnui...

Stojamės, einame pirmyn, nuolat pradėdami viską iš naujo. Kartais atrodo, kad kiekviena savaitės diena pas mus yra pirmadienis.

– Ir suradote tokią mokyklą, kurios vertybės, ugdymo principai yra tokie, kokių ieškojote ir linkėjote savo vaikams?

Laura: Būtent. Tas metodas labai tiko mūsų vyresniems vaikams, nes pati mokymo sistema individualizuota. Mokytojo uždavinys joje ne išdėstyti temą per tas 45 min., bet vadovauti vaiko saviugdai. Šitai patiko sūnui Margiriui, kuris iš prigimties labai gabus, bet lėtesnio temperamento. Tradicinei pamokai pasibaigus, jis dar tik įsijungdavo į mokslus.

– Paprastai vaikai prisitaiko prie mokyklos, kad ir kokia ji būtų.

Mažvydas: Ir aš taip galvojau. Štai mano karta mokėsi sovietiniais laikais, kai nebuvo kitos išeities – tik prisitaikyti. Bet dabartiniai vaikai nuo mūsų labai skiriasi... Taip, jie prisitaiko, bet kenčia jų asmenybės. Todėl norėjome, kad mūsų vaikai rastų tokią ugdymo sistemą, kuri pati prisitaikytų prie vaiko unikalių savybių, sudarytų jam galimybę augti pagal savo interesus, gebėjimus ir individualų ritmą.

– Vadinasi, jūs, sužavėti laimingų savo vaikų patirčių, nusprendėte įkurti analogiškomis vertybėmis besivadovaujančią ugdymo įstaigą Kaune?

Laura: ta svajonė brendo ilgai. Todėl prisidėjome prie vienos mokyklos įkūrimo, šiemet įkūrėme kitą. Supratome, kad norime, jog tokių mokyklų, dirbančių pagal geros mokyklos koncepciją,  būtų daugiau, kad kuo daugiau šeimų turėtų galimybę rinktis.

– Mokyklos "Atradimai" vertybių sistemoje daug dėmesio skiriate vaiko, kaip unikalios asmenybės, vystymuisi. O juk ir patys šeimoje turite net šešis unikumus. Kaip sekasi sudaryti kuo geresnes sąlygas jiems skleistis?

Mažvydas: Mūsų namuose auga šeši skirtingi skirtingo amžiaus vaikai. Vadinasi, jų ir poreikiai yra skirtingi. Turime ir kūdikį, ir darželinuką, ir priešmokyklinukę, ir mokyklinukus. Be to, kiekvienas iš jų irgi turi savo skirtingus pomėgius, charakterį, temperamentą. Ir tuomet supranti, kad ant vieno kurpalio jų visų nebeužmausi. Turėjau priimti ir išmokti gerbti jų kitoniškumą.

Laura: Būti tais sąmoningais tėvais nepaprasta, kai matai, kad sūnus turi gerą galvą, puikiai pasirodo matematikos olimpiadose, bet visas jėgas skiria savo hobiui – krepšiniui. Tuomet turi laviruoti, kiek jam vis dėlto leisti semti tą krepšinį ir kiek skatinti pamatyti daugiau nei tik sportą. Prireikia ir išminties, ir diplomatinių gebėjimų – kaip prieiti, kada pakalbėti, kokiu būdu tą padaryti. O kartais neveikia niekas.

– Gal galėtumėte keliais sakiniais pristatyti savo vaikus?

Laura: Mūsų šeimoje labai skiriasi moteriškoji ir vyriškoji pusės. Berniukai savo charakteriu, pomėgiais yra panašesni į tėtį, mergaitės – į mane. Taigi, vyrukai pas mus yra ramesni, nuosaikesni, labai protingi ir gudrūs. O mergaitės –  aktyvios, energingos, užsispyrusios, daug norinčios, siekiančios. O dar – visi vyresnieji mūsų vaikai groja kokiu nors muzikos instrumentu (Luknė – pianinu, Margiris – saksofonu, Guostė – smuiku), o tėtis – būgnais. Aš pati esu baigusi pianino specialybę, groju ir gitara. Nėra taip, kad muzika nuolat skamba mūsų namuose, bet kai jau paruošiame kokį bendrą kūrinį, tai jau toks džiaugsmas visus užvaldo...

– Kaip tas šešių vaikų kolektyvas sugyvena tarpusavyje? Ar netenka jums, tėvams, nuolat dalyvauti skelbiant paliaubas?

Laura: Ne stebuklai čia su tom draugystėm. Pastebėjau, kad sunkiausiai sutaria tie, kurie pagal amžių yra arčiausiai. Jų santykiuose daugiau įtampos, konkurencijos. Bet yra ir daug veiklų, kuriose visi sutaria. Netgi vienas kitam autoritetu tampa. Pasakyčiau, kad tas santykis tarp visų vaikų – labai dinamiškas, banguojantis.

– Dažnai šiuolaikiniai tėvai viską daro už savo vaikus, motyvuodami, kad šiems daug mokslų, būrelių, kitų veiklų. Ar jūsų vaikai turi namuose pareigų?

Laura: Nuolatos ieškome sprendimų, kurie būtų priimtini ir mums, ir vaikams. Štai po Naujųjų metų iš interneto atsispausdinome naują pareigų lentelę, kuri kol kas jiems patinka. Ten yra dešimt kasdienių darbų, juos mūsiškiai pasiskirstę pagal pomėgius. Mūsų šeimoje niekas neverčia vieno ar kito vaiko plauti indų, jei tas darbas jam ne prie širdies: kiekvienas gali pasirinkti sau priimtiniausią variantą. Aišku, vieni tas pareigas prisimena, kitiems tenka pirštu baksnoti. Bet šiuo klausimu stengiuosi būti reikli.

Mažvydas: Kaip aš sakau, vaikų ribos prasideda ten, kur baigiasi tėvų kantrybė... Vaikai turi suprasti, kad gyvena ne viešbutyje. O jei vis dėlto viešbutyje – tuomet galiu paprašyti ir susimokėti (juokiasi).

– Ar jūsų namuose egzistuoja bausmės už neištesėtus pažadus, neatliktus darbus?

Laura: Gal labiau leidžiame vaikams pajusti savo veiksmų pasekmes. Tarkim, jei sūnus nori šeštadienį, kai visi kartu iš esmės tvarkomės namus, važiuoti į treniruotę, savo dalį jis turi padaryti kitu laiku, o jei to nepadarytų, neitų į treniruotę. Būna, kad kriaukles šveičia jau visiems sugulus. Kartais mažosioms mergaitėms apribojame filmukų laiką, kad išmoktų juos laiku išjungti. Vis dėlto labiau mėgstu akcentuoti bendradarbiavimą. Kai vaikai pajunta, kiek daug mes jiems leidžiame, nori ir patys atsilyginti draugiškumu. O leidžiame mes jiems iš tiesų daug: vykti pas draugus, į stovyklas, ekskursijas, keliones, sporto varžybas. Kaip sykį paatviravo vyresnėlė Luknė, purkštauti ir protestuoti tikrai neapsimoka.

Mažvydas: Stengiamės apeliuoti į jų sąmoningumą. Aiškiname, kad mūsų šeima didelė ir viena mama padaryti nieko nespės, todėl reikia ir vaikų pagalbos. O jei padėti nenorite, kai kurių gerų dalykų mūsų namuose tiesiog nebus, nes jų paprasčiausiai nespėsime.

– Ar turite kasdienių ritualų, buriančių šeimą draugėn?

Laura: O kaipgi. Vienas iš jų yra maldos laikas, į kurį niekieno neverčiami susirenkame visi – nuo mažiausio iki didžiausio. Būna, kad tas maldos laikas išsitęsia net iki valandos, kitos. Užsišnekame, diskutuojame per tą maldą… Tai taip pat ir laikas, kai galime dalytis, kuo gyvename, kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais verdame. Mes nesame sausi poterių kalbėtojai, maldą suprantame gana laisvai. Antras ritualas, kurio labai stengiamės laikytis, – tai valgymas kartu. Paprastai pavyksta susirinkti vakarienės, o laiką koreguojame pagal vaikų treniruotes. Trečias dalykas – kelionės. Šiuo metu džiaugiamės žiemos pramogomis. Netoli mūsų sodybos, kur gyvename, bebrai užtvenkė upelį, tai atsirado puiki čiuožykla. Galime patirti bendrystę čiuožinėdami su pačiūžomis. Jas turime visi. Vasarą mėgstame aktyvias keliones į gamtą – su dviračiais, baidarėmis. Esame dideli kalnų slidinėjimo aistruoliai. Prieš trejus metus buvome išvykę slidinėti į Austriją, dabar laukiame, kol mažiukas paaugs. Visus vaikus nuo 3 metų jau statome ant slidžių.

– Tiesiog negaliu nepasmalsauti... Jūsų mergautinė pavardė Unikauskaitė – esate garsiojo ir visų lietuvių pamėgto profesoriaus Alvydo Unikausko dukra? Ar jūsų namuose jis dažnas svečias?

Laura: Kiek leidžia jo darbai – taip. Senelis pamišęs dėl vaikų, o šie – dėl visų senelių. Mano tėtis turi labai aiškią nuomonę, ją išsako, bet į mūsų šeimos gyvenimą, vaikų auklėjimą, maitinimosi tradicijas nesikiša. Kai į svečius atvyksta senelis, visi žinome, kad žaisime stalo žaidimus. Mėgstamiausias – "Saboteur".

– Kai šeimoje vaikai turi daug laisvės, visuomet yra slidi riba tarp augančių genijų ir mažų šėtonų. Sakykite, kas jums padeda rasti tą aukso viduriuką?

Laura: Vertybės. Mes su vyru jau beveik dešimt metų tarnaujame krikščioniškoje sielovados bendruomenėje "Gailestingumo versmė". Tai mus keičia ir kaip žmones, ir kaip šeimą. Atsiranda labai aiškus suvokimas, kad egzistuoja dvasinis pasaulis. Todėl ir savo vaikams akcentuojame, kad kasdien turime pasirinkti, kur einame, – Dievop ar velniop. Jie taip pat dalyvauja savo amžiaus maldos grupelėse, vasarą – katalikiškose stovyklose, vyriausioji dukra jau savanoriauja. Aišku, su kai kuriais draugais tuo klausimu jiems nelengva. Betgi jie turi tvirtą poziciją, kurią sugeba apginti. Tarkim, Margiris net sėdėjo po pamokų, kad nekūrė angliško burtažodžio. Bet tai tiesiog prieštaravo jo tikėjimui.

Mažvydas: Savo vaikams nuolat akcentuojame, kad patys savaime gabumai nėra didelė vertybė. Netinkamai juos naudojant, jie gali žmogų ir pražudyti. Gabumus mes kiekvienas atsinešame gimdami, betgi svarbiausia, ką turime savyje ugdyti, yra žmoniškumas. Tai stengiamės rodyti vaikams praktiškai – nuolat savanoriaujame, prisidedame prie "Carito" veiklos, kartais kepame pyragus ir nuvežame juos kokio nors reabilitacijos centro žmonėms, lankome kaimynystėje gyvenančius vienišus senukus. Norime, kad vaikai suvoktų, jog svarbu gyventi ne vien sau. Aišku, kad jaunam žmogui aukotis sunku. Bet vis tiek mūsų vaikai priima tai kaip vertybę ir geba pasirinkti padaryti kažką dėl kito žmogaus, o ne vien turėti asmeninį malonumą.

„Mokome savo vaikus atskirti patį žmogų ir jo pasirinkimus bei veiksmus, taigi ir vertinti veiksmus, bet ne jį patį. Tai, kad žmogus turi kitą nei mes tikėjimą ar įsitikinimus, juk nepadaro jo blogu ar smerktinu“, – nuo mažens atžaloms diegiamas vertybes dėsto V. Šumskienė, pabrėždama, kad šiuo aspektu didelių nuomonių susikirtimų gausioje šeimoje iki šiol išvengta.

Visgi neslėpė, kad tam tikrais vaikų raidos tarpsniais diskusijos kyla. Jos šeimoje priimamos, nuo jų nebėgama: „Ieškodami atsakymų vaikai mokosi kritiškai ir brandžiai mąstyti, o svarstydami, kas gera ir kas bloga, išmoksta sugyventi su aplinkiniais“.

Pirmuosius vaiko pasirinkimus formuoja tėvai

„Jūsų sūnus ar dukra nebenori mokytis, atsisako valytis dantis, renkasi nesveiką maistą arba ilgas valandas praleidžia internete. Esu tikra, jog dauguma tėvų į šiuos iššūkius reaguoja ir stengiasi vaiką kreipti taip, jog jis būtų sveikas, saugus ir išsilavinęs“, – neabejoja pašnekovė. Jos nuomone, lygiai taip nuo ankstyvos vaikystės tėvai formuoja ir vaiko pasirinkimus: moko tinkamai bendrauti su broliais ir seserimis, būti mandagiais su vyresniaisiais ir pan. Tikintys tėvai, natūralu, formuoja dvasines vertybes.

„Kol mažas, vaikas tikrai nesvarsto, kokį tikėjimą pasirinkti, priima viską, ką tėvai duoda. Sąmoningai savo tikėjimą praktikuojantys, trokštantys geriausio ugdymo, be abejo, perteikia savo išpažįstamas vertybes. Ir tai puiki proga vaikams giliai ir sąmoningai pažinti tikėjimą, yra vartai į religingumą“, – savo šeimos praktika dalijasi V. Šumskienė.

Mes šeimoje vaikų charakterį formuojame stiprindami jų žmogiškąsias dorybes.

Beje, Gyvenimo ir tikėjimo instituto bendradarbė įsitikinusi, kad visi esame religingi, nesvarbu ar tai pripažįstame, ar neigiame. O vaikai pirmiausia mokosi iš tėvų pavyzdžio – taigi, kiek religingi tėvai, tiek religingi bus ir vaikai.

Žinia, kad paauglytėje apsisprendimų krizės ištinka kone visus. Jaunas žmogus ima kelti vis gilesnius egzistencinius klausimus: vyksta labai svarbus jauno žmogaus brandos etapas ir jis pats turi atrasti savo vertybes, pasaulėžiūrinius įsitikinimus.

Pašnekovė pabrėžia, kad tokiu metu tėvų vaidmuo kaip niekada svarbus. Patys Šumskai savo vaikus paieškose lydėjo ir tebelydi itin jautriai, stengdamiesi savo įsitikinimus ne primesti, bet argumentuoti, skirdami laiko ilgiems, atviriems pokalbiams ir diskusijoms vaikui ar paaugliui svarbiomis temomis.

Nuolatinis noras daryti tik gera neateina savaime

Neseniai V. Šumskienė skaitė Alexanderio Havardo knygą „Temperamentas ir charakteris. Kaip tapti doru lyderiu“ ir jai labai patiko čia išsakyta mintis, jog charakteris yra kaip antspaudas – senovės Graikijoje charakteriu buvo vadinamas valdovo profilio antspaudas ant monetos. „Tai štai, ugdydami savo charakterį, tarsi uždedame antspaudą ant savo temperamento“.

„Mes šeimoje vaikų charakterį formuojame stiprindami jų žmogiškąsias dorybes. Tokios bendražmogiškos dorybės kaip teisingumas, protingumas, tvirtumas ir susivaldymas bei jų praktikavimas bet kurioje gyvenimo srityje tiesiogiai formuoja charakterį“, – neabejoja moteris ir priduria, jog jos supratimu dorybės – tai pastovus ir tvirtas polinkis daryti gera.

Daugiavaikė mama stebėdama savuosius patyrė, jog kiekvienam vaikui polinkis daryti gera yra žinomas, bet labai silpnas, jį gožia prigimtis, besirūpinanti pirmiausia išlikti.

„Todėl, kaip ir visi sąmoningi tėvai, trokštantys, kad vaikai užaugtų didžiadvasiški, atviri padėti kitiems, ugdome šias savo vaikų sąvybes. Sąmoningas tikėjimas, tiesiogiai padeda išsigryninti, kas yra dorybės, kaip jas deramai ugdyti, todėl esmingai prisideda prie charakterio formavimo“, – asmenine patirtimi patikrintomis tiesomis dalijasi pašnekovė.

Vaikai atrado nuoširdžią bendrystę ir atramą

Esu įsitikinusi, jog mūsų valstybėje visi, nuo aukščiausių valdžios pareigūnų iki šlavėjų nori, jog šalies piliečiai būtų sąmoningi, pilietiški.

V. Šumskienė nuogąstauja, kad viešajame diskurse vis dar vartojama klišė, jog religingas žmogus yra mažiau pajėgus akistatoje su sunkumais, neišsilavinęs.

„Didieji pasaulio mokslininkai, tokie kaip, pavyzdžiui, Izaokas Niutonas arba Albertas Enšteinas, buvo giliai tikintys, nes jautėsi atskleidę tik kruopelę visatos dėsnių ir susidūrę su mįslinga paslaptimi... Sakyčiau, jog išsilavinimas nėra pilnas, jei žmogus nesusipažinęs su savo šeimos tikėjimu arba bent jau su viena iš penkių didžiųjų religijų... Maži vaikai labai lengvai suvokia ir priima, jog yra aukštesnis asmuo... Pažinti Dievą jie mokosi palaipsniui, stebėdami artimiausių suaugusiųjų, tėvų elgesį, pasirinkimus, mintis... Taigi, jei jau turime vaikų, tai juos ir mokome religijos, tikėjimo tiesų... arba netikėdami ir nepraktikuodami taip pat juos kažko mokome“, – kalba Gyvenimo ir tikėjimo instituto dėstytoja.

Remdamasi savo vaikų patirtimi, gausios šeimos mama tikina, kad padedant tikėjimui jie lengviau atsako į svarbiausius egzistencinius klausimus, jaučiasi saugūs, viltingi.

Pašnekovė prisiminė nepaprastai džiaugsmingą paauglės dukters veidą, kai ši grįžo iš katalikiškos jaunimo stovyklos. Mama tuomet suprato, jog tai vidinis, gilus džiaugsmas, nes mergaitė patyrė tokią bendrystę su bendraamžiais, kurios negali pasiūlyti jokia kita erdvė: patirtos maldos vieni už kitus džiaugsmą.

Tikėjimas neapsaugo nuo bėdų, bet padeda jas išgyventi

Savo atžaloms apgaulingos iliuzijos, kad tikėjimas išgelbsti nuo bėdų ar nelaimių, Šumskai neskiepija. Tačiau darni šeima patyrusi, kad tikėjimas padeda išgyventi visas nelaimes ir nesėkmes, dar daugiau, katalikų tikėjimas padeda suvokti, jog jei jau užklupo kančia, ji gali būti net prasminga. Suaugusiųjų katalikiško švietimo srityje dirbanti moteris yra tikybos pamokų mokykloje šalininkė ir įsitikinusi, kad kokybiškos ir kūrybingos pamokos gali labai daug prisidėti prie dorovinio jaunimo ugdymo.

„Žinoma, didžiausią darbą šioje srityje atlieka šeima ir tėvai, – dar kartą pabrėžia pašnekovė. – Bet labai svarbu, jog ir mokymo įstaigos šį ugdymą paremtų. Esu įsitikinusi, jog mūsų valstybėje visi, nuo aukščiausių valdžios pareigūnų iki šlavėjų nori, jog šalies piliečiai būtų sąmoningi, pilietiški, t. y. pasirengę pasitarnauti kitiems. Šios vertybės ateina per dorovinį ugdymą, kuris prasideda šeimoje nuo tikėjimo perdavimo, puoselėjamų vertybių ir baigiasi mokykloje.“

V. Šumskienė įžvelgia ir dar vieną tikybos pamokų reikšmę: jos praskleidžia šydą ir suteikia žinių tiems vaikams, kurių šeimose nėra praktikuojamas tikėjimas, paskatina domėtis. Dirbdama suaugusiųjų katalikiško švietimo srityje, nuolat susiduria, kaip džiaugsmingai žmonės priima atrastą tikėjimą ir su gailesčiu sako: „kur aš anksčiau buvau....“

Šią Mamos dieną Vaiva švęs šurmuliuojančioje globotinių apsuptyje, jausdama, kad su artimo žmogaus netektimi niekada nepavyks susitaikyti. "Belieka viltis, kad kažkada skaudės mažiau", – atsidūsta moteris, pirmąjį pavasarį pasitinkanti be savo vyro Povilo.

– Pasakojote, kad jums beveik mėnesiui išvykus į sanatoriją, Povilui teko vienam šeimininkauti su devyniais vaikais. Šaunuolis – susidorojo. Dabar likimas sumanė išbandyti jus… Gerokai ilgesniam laikui. Kaip tvarkotės su viskuo – širdies skausmu, vaikų auklėjimu ir karantinine buitimi?

– Kasdien užkliūvu už buvimo kartu pėdsakų, negalvoti neįmanoma. Skaudžiausia, matyt, suvokti, kad jau niekada nebus taip, kaip buvo. Na, bet viskas bus kažkaip kitaip. Tikiuosi, neblogai. Jei ši netektis būtų ištikusi prieš gerą dešimtį metų, ko gero, būčiau atsiskyrusi nuo išorinio pasaulio ir tyliai depresuočiau. Dabar suvokiu, kad žmonės gali padėti vieni kitiems ištverti. Skauda ne tik man. Ne mažiau skauda mūsų vaikams, vyro mamai, geriausiam jo draugui. Dalytis galima ne tik laime, bet ir skausmu. Dabar labiausiai padeda mūsų suaugę vaikai. Jie supranta be žodžių. O tie, kurie gyvena kartu, staiga tapo brandesni, savarankiškesni: išmoko pastebėti emocijas, padėti mažesniems. Persiskirstėme veiklas, darbus, susikūrėme naujas taisykles, pareigas. Netekties akivaizdoje visa šeima susitelkė: suprato, kad privalome gyventi toliau.

– Esate natūraliai saviizoliavęsi – gyvenate nuošalioje sodyboje. Kaip tvarkotės su kitais karantino metu užgriuvusiais sunkumais, kad ir nuotoliniu mokymu? Ar užtenka kantrybės, žinių, laiko visiems globotiniams padėti su namų darbais?

Saviizoliacija vienkiemyje turi daug pranašumų – visų pirma, vaikai labai džiaugiasi lauko pramogomis.

– Mums šis laikas – dar viena galimybė pabūti kartu. Gal ir keistai nuskambės, bet gyvename puikiai. Gamta gydo. Pro virtuvės langą stebime šokančias gerves, sklandančius vanagus, stirnas, pusryčiauti skubančią lapę ir šernų šeimyną... Po pamokų vaikų laukia dviračiai, futbolo kamuolys ir beribės galimybės kūrybingumui išreikšti. Karantino pradžioje buvo daug chaoso dėl nemokėjimo susidėlioti dienotvarkę, dabar, manau, galėčiau įprasti taip gyventi ir ilgiau. Reikia pamatyti, kaip vieni kitus ragindami visi devyni rytais varo mankštintis, paskui sėda prie kompiuterių, padeda vienas kitam prisijungti prie programų, vėliau – TV pamokėlės, pietų ruoša ir laisvalaikis.

Nors yra ir trūkumų. Su vaikų mokytojais bendraujame ir vėlų vakarą, ir sekmadienio rytą. Tad laiko ribos tiesiog ištirpsta. Man sunku kontroliuoti, kad visi viską atliktų laiku, todėl įvairiais būdais bandau skatinti vaikų savarankiškumą – ir moraliniu palaikymu, ir dovanomis ar finansiniu suinteresuotumu. Esu ne visai tradicinė mama, stengiuosi kuo mažiau juos kontroliuoti ir visas vaikų pareigas permesti jiems patiems. Visada galvojau, kad vaikų pamokos yra jų pareiga, o ne tėvų.

– Sutinku, bet ar realybėje tai veikia?

– Patikėkit. Padedu tiktai mažiausiems ir turintiems raidos sutrikimų. Cha… Bet, žinoma, vis tiek visą dieną tenka atmušinėti klausimų atakas. Patyriau, kad svarbu laiku surinkti planšetes ir kompiuterius, nes patys vaikai nepajėgūs nuo jų atsiplėšti. Ir dar kartą patvirtinau sau mintį, kad nuotolinis mokymasis tinka ne kiekvienam vaikui. Mano nuomone, šiuo karantininiu laikotarpiu namų darbų vaikams užduodama tikrai per daug. Matau, kaip jie pavargsta, o kai kuriems iš jų viską atlikti – neįveikiama užduotis. Man labiau norisi, kad vaikai džiaugtųsi pavasariu, augtų linksmi ir laimingi, o ne pervargę, demotyvuoti ir niurgzlūs...

– Feisbuke skaičiau, kad ieškote žmogaus, mylinčio vaikus, galinčio ir norinčio padėti jūsų gausiai šeimynai. Kaip suprantu, ieškote šauniosios gerosios Merės Popins?

– Ieškojau, bet merės popins, matyt, išnyko praeitame amžiuje... Kiek reikia mokėti žmogui už valandą buvimo su devyniais vaikais? Buvimo ar darbo? Ar jis stums valandas, ar gebės įkvėpti vaikus žygdarbiams? Be to, kiekvienas svetimas žmogus sukelia daug chaoso, kurio ir taip mūsų namuose netrūksta. Tad kol kas verčiamės savo jėgomis.

Džiugu, kad likimas nepavargsta mūsų stebinti – esant šiai sudėtingai situacijai, jis nuolat dovanoja mums staigmenų. Kalbu apie žmones, kurie dega noru padėti, atvažiuoja, užkuria sieloje židinį... Arba atsiunčia nerealių knygų, kad turėtume apie ką mąstyti. Arba skambina ir prašo dažniau pasikalbėti...

– Ar kada skaičiavote, kiek laiko praėjo nuo to karto, kai į namus pasiėmėte pirmąją globotinę ir tapote mama antrą kartą – juk savi vaikai jau buvo užauginti? Ar niekada nesigailėjote dėl tokio savo sprendimo?

– Tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime! Žinoma, pasitaikydavo momentų, kai imdavau abejoti, linkėdama vaikams kantresnių, geresnių, protingesnių globėjų, bet visada žinojau, kad tobulų tėvų nėra, o vaikams tokių ir nereikia. Pakanka tiesiog norėti būti šalia.

Pirmajai, Barborai, – jau dvylika. Auginame ją nuo metukų. Kai pradėjome ieškoti mergaitės, prisimenu, tuo metu leido eiti per grupes ir rinktis. Emociškai buvo labai sunku, nes supratau, kad visų nepriglausiu. Barbora vienintelė stovėjo tyliai kamputyje. Su vyru ginčydavomės, kuris iš mūsų ją pamatė pirmas... Kai Povilas paėmė ją ant rankų, mergaitė net nenusišypsojo, bet vis tiek matėsi džiaugsmas jos akyse. Dabar galiu pasakyti, kad jau padariau viską, ką galėjau, ir geriausiai, kaip galėjau. Todėl dėl šio vaiko ateities esu visiškai rami.

– Esate sakiusi, kad savus vaikus auklėjote galbūt per daug liberaliai, suteikėte per daug laisvės… O kokios pedagoginės taktikos imatės auklėdama globotinius: juk šių mažų asmenybių psichika dar jautresnė?

– Mano tėvai mane auklėjo labai griežtai, tad savuosius nutariau auginti liberaliau, stengiausi suteikti jiems kuo daugiau laisvės. Šiuo klausimu negaliu daryti jokių įžvalgų: kas tinka vienam, visiškai netiks kitam vaikui. Viena supratau, kad vaikų auklėjimas – tai nuolatinis ieškojimo procesas. Gal dabartinę savo auklėjimo metodiką pavadinčiau intuityvia?.. Pastebiu, kad šiuolaikiniams vaikams reikia arba autoritetų, arba griežtų ribų ir taisyklių. Nemanau, kad nuolatinis vaiko nuomonės klausinėjimas ir vienpusiškas atsižvelgimas į ją – tinkamiausias auklėjimo būdas. Veikiau priešingai – esu įsitikinusi, kad didžiąją dalį sprendimų privalo priimti tėvai ir vaikams apie juos paaiškinti. Juk nė vienas vaikas nenori liūdinti tėvų, kuriuos myli. Jei vaikas blogai elgiasi – arba jo niekas nemyli, arba nemyli jis. Nesu supermama. Tikiuosi, kad esu gera mama. O gal – tik žmogus su savo trūkumais, silpnybėmis ir stiprybėmis?

– Pasiryžti globai ne kiekvienas išdrįsta. O jei, sako, prasimuš tėvų alkoholikų, vagių, narkomanų genai ir svetimi vaikai sugadins jiems savus gyvenimus…

– Oi, kaip nemėgstu šito klausimo. Mano močiutė sakydavo: "Jei žinotum, kur parpulsi, pagalvę pasidėtum…" Jei būčiau žinojusi, kad šiemet su vaikais liksiu viena, nebūčiau jų tiek turėjusi. Tad gal ir gerai, kad nežinojau... Į iššūkius esu linkusi žiūrėti kaip į galimybę mokytis, keistis, tobulėti.

Kartais taip nutinka, kad auginti svetimą vaiką yra nepakeliamai sunku. Sakoma, kad 30 proc. globų yra nepavykusios. Kas kaltas? Greičiausiai globėjas turėjo nerealių lūkesčių arba vaikui išryškėjo psichikos sutrikimai, o gal nesutapo abiejų temperamentai ar nebuvo laiku kreiptasi pagalbos, nepavyko rasti tinkamų specialistų. O gal dar milijonas priežasčių... Esu stebėjusi tą griūties mechanizmą. Nuolatinis emocinis globėjo diskomfortas veda prie vienintelės minties – jei noriu likti gyvas, turiu vaiko atsisakyti...

Kiekvienas toks atvejis unikalus ir, kad ir kaip būtų skaudu, dažniausiai mėgstame apkaltinti vaikus. Akivaizdu, kad už tokių situacijų baigtį atsako tik suaugusieji. Tai jie privalo rasti būdų užtikrinti nepilnamečių saugumą! Žinoma, ir vaiko globos sistemai yra kur tobulėti. Profesionalų šioje subtilioje srityje labai trūksta. Kaltinti "blogus genus" yra pats kvailiausias mitas. Gyvenimą gali sugadinti ir savi, ir svetimi vaikai. Galbūt tiesiog turime laiku kreiptis pagalbos?

Vaikų auklėjimas – tai nuolatinis ieškojimo procesas. Galgi dabartinę savo auklėjimo metodiką pavadinčiau intuityvia?.. Pastebiu, kad šiuolaikiniams vaikams reikia arba autoritetų, arba griežtų ribų ir taisyklių.

– Kokios jūsų globotinių istorijos? Ar iš vyresniųjų jau sulaukiate pagalbos ir ar pagalbos klausimas nėra slidus ta prasme, kad gali apkaltinti vaikų išnaudojimu – verčia dirbti, atima vaikystę ir pan.?

– Vyriausioji eina tryliktus metus, jauniausiam šeimynos nariui – tuoj šešeri. Jų istorijos sudėtingos ir tikrai netinkamos viešinti. Kai tėvai negali auginti savo vaikų, tai nenormalu. Procesai, einantys po to, – tik geresnės išeities paieškos.

Sąmoningai stengiuosi įtraukti ne tik vyresnėlius, bet ir visus vaikus į visus procesus, vykstančius namuose. Tarkim, pristatau jiems idėją, paaiškinu prasmę, prašau jų nuomonės, o paskui visi priimame sprendimą. Belieka jį įgyvendinti. Neseniai kūrėme jų kambarių interjerus, paskui išmokome pinti žilvičių tvoreles, suformavome alpinariumą, išdažėme terasą. Darbai ir veiklos mūsų vienkiemyje neturi pabaigos. O mane kaltinti vaikų išnaudojimu?.. Cha, galėtų nebent tik žmogus, auginantis ne mažiau kaip devynis vaikus. Nesu tų vaikų tarnaitė. Mes visi gyvename ir dirbame vieni dėl kitų. Be to, jau seniai nesijaudinu dėl kitų nuomonės.

– Artėja Mamos sekmadienis. Tikiu, kad jūsų globotiniai neretai prisimena ir savo biologines mamas. Ar vaikams kyla noras aplankyti, pasveikinti savo tikrąsias mamas?

– Manau, vaikai mąsto apie savo biologines mamas. Kartais mes apie tai kalbamės. Jie tikrai norėtų jas pamatyti, bet… tos tikrosios dažnai nerodo nė mažiausio noro susitikti su savo vaikais. Be to, kelių mūsų vaikų mamų jau nėra tarp gyvųjų. Kai vaikai gyvena šia diena, jiems kiek lengviau. Tikiu, kad atsakymo į klausimą – kodėl mane paliko? – jie ieškos visą gyvenimą. Juk ir mes, suaugusieji, dažnai ieškome įvairių atsakymų apie savo tėvus. Apibendrintai tai vadinama motinos ilgesiu, o konkrečiau – visi mes trokštame besąlygiško priėmimo ir gauti jį galime ne tik iš biologinės motinos.

– Kokia jums būtų geriausia dovana artėjančios Motinos dienos proga?

– Vaikai mane apipila dovanomis kiekvieną mielą dieną. Ir kiekviena mūsų diena – lyg stebuklas.

Dievas yra visur

Ramia Žaliakalnio gatvele link Raimondos ir Dariaus Girčių namų ėjau įmurkdžiusi galvą į apykaklę, o labiau nei vėjas ją košė mintys: artėja Kalėdos, reikia padaryti tą ir aną, dar nepamiršti ir šito... Juk ar ne taip dūzgia mūsų galvos artėjant metų pabaigos šventėms? O širdis nuo bėgimo ar nekrenta į kulnus, melsdama ramybės?

Ir toji ramybė netikėtai apglėbia vos įžengus į šiuos namus. Iš už didžiulio stalo, ant kurio garuoja ką tik iškeptas moliūgų pyragas ir šviežiai užplikyta žolelių arbata, susminga akys. Tadas, Vakarė, Aušrinė, Domas, Emilija, Benas – susipažįstame su jaunaisiais Girčiais, o pats jauniausias, pusės metų Gytis, nušvinta tokia šypsena, kad, atrodo, kažkas būtų įžiebęs Kalėdų eglutę.

Tiesa, jos dar nėra. Puoš laikydamiesi tradicijos – Kūčių rytą. Ir ne bet kokiais ten žaislais, o pačių keptais imbieriniais sausainiais, kurių fabrikėlis bus atidarytas jau greitai. Juk ant eglutės keliaus tik dalis šių saldumynų, o didumą reikės supakuoti į dovanėles.

Tačiau Kalėdų nuojauta čia tvyro daug labiau nei kokiuose nors nuo lapkričio išpuoštuose namuose. Ir šeimos galvos Dariaus kvietimas prisijungti prie šeimos mišių nuskamba taip natūraliai, kaip ir kviestų puodelio arbatos.

"Į bažnyčią tokiu būriu ne visada galime nueiti. O Dievas juk yra visur, manau, įskaitys mums tokias mišias", – imdamas į rankas Šventraštį paaiškina namų šeimininkas.

Dažnai, kai susėdame visi prie stalo, net ašaros akyse iš laimės tvenkiasi.

Skaitom visi paeiliui, tada – bendra malda. Po to lengvai pradeda tekėti mūsų pašnekesys, tarsi lietųsi ramių, šviesių spalvų akvarelė.

Sunkus egzaminas išlaikytas

Kai rašoma arba rodoma apie daugiavaikes šeimas, dažniausiai nukrypstama į kraštutinumus: arba poetizuojama, arba išryškinamos problemos. Todėl ir prisilietimą prie Girčių šeimos norisi perteikti be tokių dalykų, o tik taip, kaip jie gyvena: nesijausdami nei herojais, nei nuskriaustaisiais – tiesiog būdami laiminga šeima.

"Aš labai norėjau vaikų, džiaugiuosi turėdama tiek daug, – prisipažįsta Raimonda. – Dažnai, kai susėdame visi prie stalo, net ašaros akyse iš laimės tvenkiasi. Dar kai buvo keturi, penki vaikai, aš vis savęs klausdavau: ar tikrai jie visi mano?"

Laimučio Brundzos nuotr.

Mintyse palinksiu. Juk ir aš, pirmąkart tarpduryje išvydusi septynių vaikų mamą, vos neprisėdau iš netikėtumo: nei kad ji tokios gausios šeimos mama, nei kad 40-ies, nė už ką nebūčiau pasakiusi, jei kur kitur sutikčiau. O čia, kai greta trys vyresnėliai, gera galva už mamą aukštesni, veikiau jų seserimi palaikytum.

Kai vyriausią Tadą, dabar jau 21-ų vaikiną, gimdė, buvo vos devyniolikos. Tėvai nelabai apsidžiaugė, kad elektronikos inžinerijos studijas pasirinkusi dukra į šeimos gyvenimą stačia galva nėrė. Jauna dar...

"Užtat aš vyresnis", – juokiasi 49-erių Darius, kurio profesiją išduoda raumeningas kūnas. Jis – statutinis pareigūnas. Visų vaikų atėjimą vyras vadina stebuklu ir Dievo dovana. O kitkas – jau jo, tvirto būdo žemaičio iš Rietavo apylinkių, rankose.

"Mus labai užgrūdino bendro gyvenimo pradžia. Raimonda mokėsi dieniniame skyriuje, aš – neakivaizdžiai. Susituokėme, iškart gimė Tadas. Jis dar žindomas, o jau dvynukės ateina... Nei savo stogo virš galvos, nei didelių pajamų. Tada mudviem buvo sunkus egzaminas, – trumpam veidu nubėgus šešėliui, prisimena D.Girčys ir vėl šypsosi: – O paskui, kaip sakoma, atsiranda burna, bus ir duonos. Viskas priklauso nuo čia: jei galvosi, kad bėda, sunku ir bus. Mums yra lengva, gera, nuostabiai gyvename!"

Kaip būda rūmais virto

Ir namai, sumaniai suprojektuotas ir stilingai įrengtas dviaukštis, – didžiąja dalimi iškilo Dariaus rankomis. Kai iš mažo buto, kurį jaunai šeimai buvo užleidusi Raimondos teta, persikraustė į čia nusipirktą medinuką, aplinkiniai pečiais gūžčiojo: kokią čia būdą nusipirko?

"O mums buvo stebuklas! Kai įsikėlėme 2003-iaisiais, per Kalėdas, nė stalo neturėjome. Tiesiau staltiesę ant grindų, o džiaugsmo kiek buvo", – pasakoja Raimonda apie įsimintinas šventes.

Džiaugsmas: pusės metų Gytis – visada saulėtas vaikas. Laimučio Brundzos nuotr.

Kad ir kaip lopė seną namelį, neatlaikė – stogas prakiuro. "Neduokdie išgyventi tai... Vaikai lovytėse miega, o jiems ant galvų pradeda varvėti. Šokame su Raimonda, stumiame loveles, statome bliūdus, ir dar varva, ir dar..." – prisimena Darius įvykius, sustiprinusius ryžtą kuo greičiau suteikti šeimai saugią pastogę.

Nutarė: statysis greta, tame pačiame sklype. O kad išsitektų naujasis namas, senojo vonią teko nugriauti – tų kelių metrų verkiant reikėjo. Dirbo keturiuose (!) darbuose, namą statė vienuolika metų, bet pastatė tokį, kad nieko netrūksta. Rūsyje net sporto salė įrengta.

"160 kubų iškasiau kastuvu, – neleidžia suabejoti tvirtas vyras. – Yra kur ir teniso stalą pastatyti, ir štangytę pakiloti, ir sandėliukas maisto produktams erdvus."

Ugdydami vaikus truputį gudraujame: iš pradžių užkrauname daug veiklos, o paskui žiūrime, ką jie patys atsirinks.

Darbštaus vyro rankose tirpsta įvairiausi darbai, o širdis atsigauna restauruojant senus baldus. Todėl mažylis Gytis miega ne pirktinėje, o senovinėje Dariaus šeimos sūpuojamoje lovytėje, kurią jis prikėlė naujam gyvenimui.

Idėjos – sau, gyvenimas – sau

Raimonda pabėga nuo kasdienybės veldama gaminius. Visa šeima kojas jaukiai ilsina mamos rankomis nuveltose šlepetėse. Iš dailių rankdarbių dar ir pinigėlio prisiduria. Tik dabar tam laiko pristinga – juk mažylis ant rankų.

Buitis šiuose namuose rūpesčių nekelia. "Ryte gal sunkiausia, kai mažuosius reikia suruošti, – pasvarsto mama. – Bet ir čia vargo nėra. Iš vakaro užmerkiu kruopas, ryte nereikia daug laiko košei išvirti. Na, daugiau gal darbo pietus ruošiant, bet kas gali, visi padeda."

Produktus perka ne parduotuvėse. Kartą per savaitę anksti ryte, apie penktą, važiuoja į Urmo bazę, turgavietę, kurioje prekes renkasi patys prekeiviai. "Jei nedirbu, važiuoju aš, – sako Darius, – nes reikia dėžių patampyti. Jei dirbu, Raimonda su Vakare arba Aušrine susitvarko."

Mėsos šiuose namuose valgoma mažai. Net tėtis mėgstamų balandėlių gauna tik per gimtadienį. Tokia šeimos tradicija: kieno gimtadienis, to mėgstamiausias patiekalas gaminamas. Pavyzdžiui, Tado gimimo dieną ruošiama lazanija arba kepami žemaičių blynai, o dvynės Vakarė ir Aušrinė pačios gamina veganiškus tortus.

Skeptišką šypsnį sukelia mano klausimas apie išgirtąją šeimos kortelę. "Mes į maksimas nevaikštom, nesinaudojame tais dalykais, kuriuos siūlo šeimos kortelė. Va, jei lengvata degalams būtų, tada kas kita, – sako Darius, šeimos poreikiams vairuojantis devynių vietų autobusiuką. – Šeimos kortelės idėja graži, bet valdžia nepasistengė, kad šeimoms realiai padėtų."

Pati sau pagalvoju: labai naudinga būtų nuo 2020-ųjų pradėsiančiai veikti Nacionalinei šeimos tarybai, užuot sėdėjus apmokamuose posėdžiuose, dieną kitą tokiose šeimose buities našta pasidalyti... Gal tada gimtų idėjų, realiai palengvinančių gausių šeimų gyvenimą.

Talentų kalvė

Kol kas naudingiausios ir labiausiai džiuginančios paramos Girčių šeima sulaukia iš gausių šeimų asociacijos "Vaivorykštės taku". "Iš jos gauname ne tik drabužių, avalynės, daiktų, bet ir bilietų į filmus, koncertus, kurių patys sau negalėtume leisti. Kita vertus, mūsų vaikai tiek koncertų surengia, tik spėk eiti", – juokiasi laimingi tėvai.

"Ugdydami vaikus truputį gudraujame: iš pradžių užkrauname daug veiklos, o paskui žiūrime, ką jie patys atsirinks", – šeimos galva paaiškina, kodėl visi vaikai iš pradžių lanko plaukimą ir muziką.

Plaukikų talentus liudija vaikų kambaryje tiršta juosta sukabinti medaliai. Ir Tadas, ir dvynės yra daugybę kartų stovėję ant nugalėtojų pakylos, netgi ant tos pačios drauge su Rūta Meilutyte. Vis dėlto trys vyresnėliai jau apsisprendė: plaukimas jų gyvenime bus tik pomėgis. Tadas pasirinko muziko kelią – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokosi atlikimo meno, groja obojumi. Šiuo metu pagal "Erasmus" mainų programą Venecijoje besimokantis Tadas šventėms grįžo namo ir nei Italija, nei kokia kita užsienio šalimi nesigundo. "Lietuvoje geriau. Būsiu muzikantas, o ar orkestre grosiu, ar solo, dar nenusprendžiau", – sako trečiakursis studentas, artėjančiais naujaisiais metais ketinantis pradėti dirbti.

Trimis minutėms už sesę dvynę vyresnė Vakarė Vytauto Didžiojo universitete studijuoja psichologiją. Seka mamos pėdomis, nes psichologija – antroji Raimondos profesija. "Norėčiau padėti žmonėms spręsti psichologines problemas, dirbti arba su grupėmis, arba individualiai, – aiškiai mato ateities viziją devyniolikmetė, nesibaiminanti prisipažinti, kad šią profesiją pasirinkti padėjo pačios išgyventos psichologinės problemos. – Pauglystėje buvau nedrąsi, buvo sunku bendrauti. Labai padėjo, kai tėvai vedė į įvairiausius būrelius. Plaukimas taip pat padėjo įveikti jaudulį, pasijusti stipriai."

Vasarą Nidoje gelbėtoja dirbusi Vakarė dabar jau su šypsena gali prisiminti savo ankstesnes baimes. "Netrūko dėmesio paplūdimyje", – pripažįsta modelio standartus atitinkanti gražuolė.

Dvynė Aušrinė – taip pat VDU studentė, tik pasirinko lietuvių filologiją ir leidybą. Ji, kaip ir brolis Tadas, tik Lietuvoje įsivaizduoja savo tolesnį gyvenimą. "Todėl ir pasirinkau lituanistikos studijas", – sako mergina, kaip ir sesė, daug laisvalaikio skirianti plaukimui. O tėtis išduoda dar vieną jos talentą: "Aušrinė labai gražiai piešia."

Keturiolikmetis Domas dar blaškosi, ar plaukimą, ar muziką pasirinks. Kol kas viską puikiausiai suderina, o į šeimos ansamblį įsilieja pianino melodijomis. Septynerių Emilijai paklūsta ir pianinas, ir fleita. Tėtis vėl pasufleruoja: jai puikiai sekasi baletas. Iš pradžių lankė sportinius šokius, bet tai brangus sportas. "Ne mums", – apmaudžiai reziumuoja šeimos galva.

Laukimas: eglutė Girčių namuose bus puošiama Kūčių rytą, o dabar artėjančių švenčių nuotaiką kuria jaukios smulkmenos. Laimučio Brundzos nuotr.

Ne balta varna

Deja, valstybės parama gausiai šeimai apsiriboja kūno reikalais, o vaikų lavinimas – jau tėvams tenkanti dalia. "Valstybės akimis, mes dabar jau tik keturis vaikus turime", – juokiasi D.Giršys. Ir išties – trys aštuoniolikos metų ribą perkopę vaikai jau tarsi savarankiški. O kad jiems reikia gal netgi daugiau paramos, nei lopšyje gulinčiam mažyliui, niekas nemato.

Klausiu Tado, su kokia suma jis išsiverčia per savaitę studijuodamas Vilniuje. Nustebina, netgi pribloškia – su 20 eurų. Seimūnai su tiek sunkiai papietautų.

Oriau gyventi, išdidžiau pakelti galvą leidžia tokie patys, kaip ir mes.

Koks valdžios viršūnių požiūris į daugiavaikes šeimas, toks ir apačių. "Tu durna?! Vėl laukiesi?" – ne kartą yra girdėjusi Raimonda. O kai Girčiai iš pradžių pradėjo leisti vaikus į prestižines gimnazijas, labai greitai atsiėmė. "Pajutome, kad esame žemesnio socialinio sluoksnio žmonės", – paaiškina priežastį. Žinoma, kai vienas vaikas į pamokas atmina dviračiu, o kitą atveža asmeninis vairuotojas, lygiavos nėra. Tai dabar Girčių vyresnieji vaikai gali didžiuodamiesi pasakyti, kad jie – iš didelės šeimos, o anksčiau, ypač paauglystėje, daug karčių replikų iš bendramokslių teko nuryti.

"Oriau gyventi, išdidžiau pakelti galvą leidžia tokie patys, kaip ir mes, – darkart lenkia galvą prieš gausių šeimų asociaciją Raimonda. – Tarp jų jautiesi ne vienas ir ne vienišas, ne balta varna. Čia nuoširdžiai džiaugiasi, jei sužino, kad laukiesi, jei pasidaliji, kad tavo vaikams kažkas gera nutiko."

Tas vaikščiojimas tarsi per minų lauką, kai nežinai, kokios reakcijos sulauksi iš šalies, Raimondą ir Darių išmokė vertinti nuoširdumą, sąžiningumą. Tad ir draugus, kurių turi nedaug, renkasi pagal šias savybes.

Laiškas Seniui Besmegeniui

Žvelgdama į gražiąsias Girčių moteris neiškenčiu nepasmalsavusi: o kaip grožio procedūros? Juk jos šiandien nemenką biudžeto kąsnį atriekia. Bandau paskaičiuoti, kiek kainuotų visiems šeimos nariams tiesiog apsikirpti, ir nedrįstu ištarti sumos. Suprantu, kad tokios išlaidos nepakeliamos, bet... matau prieš save stilingas šukuosenas.

"O mes turime savo kirpėją", – suokalbiškai mirkteli Darius. Niekas neišsiduoda, kol galiausiai visų žvilgsniai pakrypsta link mamos. "Jūs?" – gręžiu ir aš žvilgsniu Raimondą. "Nieko čia sudėtingo, – kuklinasi vyrą ir vaikus kerpanti Raimonda. – O štai Vakarė ir Aušrinė manikiūrą daro, netgi gelinį. Kai jos dar paauglės buvo, su tėčio leidimu supirkau visas priemones, jos pačios išmoko."

Laimučio Brundzos nuotr.

"Dar būtų gerai savą stomatologą turėti", – juokiasi laimingas tėtis ir su viltim žvelgia į Emiliją. O aš suklūstu ties Raimondos žodžiais: "Su tėčio leidimu"... Griežtas? "Mano žodis, pasakysiu atvirai, yra paskutinis. Kartais ir griežtas", – nepaneigia šeimos galva.

Stebėtis nereikia, juk tokia gausi šeima – visa bendruomenė, kurioje turi būti tvarka. Tačiau – ne geležinė. "Mes stengiamės daug kalbėtis", – sako Darius apie tas kritines situacijas, kurių nepavyksta išvengti nė vienoje šeimoje. "Jei sunku kalbėtis, rašome laišką, – papildo Aušrinė. – Kartais pasakyti sunku, o parašyti – lengviau."

Laiškai šiuose namuose rašomi ir lengvesniais klausimais. Pavyzdžiui, kai Kalėdoms prireikia eglutės, rašomas laiškas... Seniui Besmegeniui. O kai nėra sniego – ir eglutės nėra? "Ne... – sutartinai juokiasi smagioji šeimynėlė. – Tada gaminame Senį Besmegenį kad ir iš popieriaus ir vis tiek įteikiame jam laišką."

Jis kažkokiu stebuklingu būdu parūpina medelį, kuris įkurdinamas prie pianino. Juk čia po vaišių vyks svarbiausia šventės dalis – šeimos koncertas. "Mūsų namuose nuolat skamba muzika", – patikina svetingieji šeimininkai, o užverdama šių namų duris žinau – ir gyvena laimė.

Ir šunys, ir karvės

Prieš metus iš Šilutės rajone esančių Traksėdžių į Barvų kaimą persikėlę sutuoktiniai Eglė ir Valerijus negali atsidžiaugti savo pasirinkimu.

Daug nuosavos žemės, grynas oras, netoliese – tekantis upelis.

Ne kiekvienas miestietis turi tokią prabangą.

Artėjant vasarai šeima po truputį remontuoja dar praėjusiame amžiuje statytą būstą, gražina aplinką, o pievoje jau ganosi pora karvių, vaikštinėja vištos.

Čia gyvenantys žmonės įsitikinę, kad nelaikyti nė vieno gyvulio būtų nuodėmė.

Į sodybą atvykstančius svečius iškart pasitinka vietoje nestygstantis Labradoro retriveris Marlis, kuriam akivaizdžiai kaimas irgi labai patinka.

"Čia visiems yra rojus", – tarsteli sodybos šeimininkė.

Lauke bėgioja ir mažiausieji šeimos nariai – birželį savo ketvirtąjį gimtadienį švęsiantis Erikas ir šešiametė Ugnė.

Vaišindamasis saldainiais mažasis visai nevaikiškai pastebi, kad skanumynų reikia palikti ir Akvilei, keleriais metais vyresnei sesutei, kuri tuo metu buvo mokykloje.

Štai Eriko ir Akvilės brolis Justas – kitoks vaikas, nors yra dvylikos metų, jis faktiškai nekalba.

Nepaisant to, Justas iš dalies gyvena visavertį gyvenimą, lanko mokyklą, su bendraklasiais vyksta į ekskursijas, labai mėgsta muziką, yra labai mylimas tėvų, brolio ir seserų.

Mama-orkestras

Šešių vaikų mama E.Paulauskienė – sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos "Šilutės viltis" projektų vadovė ir užimtumo specialistė.

Taip pat ji jau septynerius metus yra asociacijos "Traksėdžių viltis" pirmininkė, groja, užsiima rankdarbiais, dalyvauja konferencijose, o sykiu mokosi logistikos profesinėje mokykloje.

Kaip ji spėja vienu metu skirti laiko motinystei, darbui, mėgstamai veiklai ir dar – mokslams?

"Žinau, kad visuomeniniam darbui atiduodu per daug savęs, dėl to nukenčia vaikai. Bet tai darydama atsigaunu. Prieš išeidama gyventi į kaimą sakiau, kad jau gana – viską palieku ir atsiduodu šeimai. Tačiau šis scenarijus neišdegė. Niekas manęs nepaleidžia taip greitai. Visko būna: ir nespėjame, ir namai netvarkyti. Bet prieš ko nors imdamasi visada atsiklausiu šeimos, kitaip neįmanoma", – atviravo E.Paulauskienė.

Laimė, į darbą ji gali pasiimti ir mažuosius, o patogus vyro darbo grafikas leidžia suderinti visas veiklas.

Sodyba – sena svajonė

Pernai iš trijų kambarių buto į erdvią sodybą kaime persikėlusi moteris sakė išpildžiusi savo seną svajonę.

"Pati esu kilusi iš Barvų, už poros sodybų gyvena mano mama, vyras – iš Rusnės, tad mus abu traukė gamta, savas kiemas. Iš pradžių galvojome įsigyti vagonėlį. Bet mirė šio namo savininkas, ir Amerikoje gyvenanti jo dukra panoro išnuomoti tėvo sodybą. Nieko nelaukę pasisiūlėme tapti nuomininkais, o galiausiai naujoji savininkė apsisprendė parduoti namą. Labai dėl to džiaugiamės, ir vaikams patinka", – aiškino pašnekovė.

Kaime užaugusios vyriausiosios dukros – abiturientė Karolina ir 22-ejų Vitalija vertina jo privalumus.

Grožio salone kirpėja dirbanti Vitalija šiuo metu gyvena atskirai nuo tėvų, tačiau visuomet mielai aplanko tėvus, seseris, brolius, padeda buityje.

"Aš irgi turiu gyventi"

Dirbti su neįgaliaisiais Eglė pradėjo pati susilaukusi tokio vaiko.

Dabar ji siekia, kad šie žmonės taptų kuo labiau matoma ir girdima visuomenės dalimi, iš kurios kiekvienas mūsų turi ko pasimokyti.

"Tai žmonės be sumeluotų emocijų, nuslėptų jausmų, tikri ir atviri. Žinoma, emociškai šis darbas vargina ir sekina, bet dabar jau nebegaliu sustoti", – teigė moteris.

Jos manymu, tolerancijos ir geranoriškumo žmonių su negalia atžvilgiu Lietuvoje yra kur kas daugiau nei anksčiau.

"Manau, kad neturėtų būti atskirų negalių. Nors poreikiai ir skiriasi, norime, kad vyktų integracija. Pagalbos visiems reikia vienodai. Kai gimus Justui kartu pasirodydavome viešoje vietoje, jausdavau žmonių žvilgsnius, sulaukdavau ir replikų. Sūnus labai nemėgdavo eiti į parduotuvę, tai tempdavausi jėga. Juk reikėjo ir vaistų, ir maisto. O žmonės komentuodavo, esą kam aš jį tempiuosi, tegul būna namuose. Bet aš irgi turiu gyventi", – atsiminė Dauno sindromo paženklintą sūnų auginanti mama.

Dabar Justas drąsiai eina į parduotuvę, mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, dalyvauja popamokinėje veikloje.

Pačių tėvų nuostabai, Justą į penktą klasę priėmė be jokių prieštaravimų, jam paskirtas valstybės apmokamas padėjėjas.

Į mokyklą berniukas eina labai noriai.

Tiesa, Lietuvoje dar trūksta dienos centrų, kuriuose specialistai užsiimtų su specialiųjų poreikių turinčias vaikais, o logopedo ir kitų pedagogų pagalba galėtų būti prieinamesnė.

Vis dėlto kritikuoti šalies valdžios moteris nelinkusi.

"Stengiasi valstybė, negali sakyti, kad niekas nieko nedaro. Situacija tikrai gerėja. Galbūt trūksta mūsų pačių iniciatyvos. Bendrauju su viena moterimi, kuri Amerikoje dirbo su specialiųjų poreikių vaikais. Ji pasakojo, kad visas paslaugas ten kuria patys tėvai. Mus dar kažkas stabdo, matyt, trūksta žinių, turime visokių baimių", – pastebėjo pašnekovė.

Mėnesį liejo ašaras

Justas – trečias Eglės vaikas.

Lauktis ji pradėjo būdama 29-erių ir pagal amžių į rizikos grupę nepateko. Blogų įtarimų nebuvo, todėl gydytojai tada net nepasiūlė genetinių tyrimų.

Išgirdus diagnozę, moters žodžiais, žemė ėmė slysti iš po kojų, jai teko iš naujo atrasti laimės pojūtį.

"Po dviejų dienų, išleisdami iš ligoninės, gydytojai pasakė, kad įtaria Dauno sindromą. Mėnesį verkiau, tiesiog negalėjau tuo patikėti, kol pati pradėjau matyti ryškėjančių bruožų. Po trijų mėnesių medikai patvirtino diagnozę. Apie šį genetinį sutrikimą nebuvau nieko girdėjusi, tada žinojau tik tiek, kad sergantieji gyvena iki devyniolikos", – apmaudavo pašnekovė.

Troškimo turėti daugiau vaikų šis įvykis nenumaldė.

Po kiek laiko pasaulį išvydo dar trys Eglės ir Valerijaus atžalos.

Vaisiaus genetinių tyrimų moteris neatliko, nes rezultatai, kad ir kokie būtų, sprendimo gimdyti nekeistų – visi jos vaikai laukiami vienodai.

"Nutraukti nėštumo bet kuriuo atveju negalėčiau. Todėl pasirinkau ramų laukimą", – pridūrė Eglė.

Savo pavyzdžiu ji nori skleisti žinią, kad net vaisiui įtariamas Dauno sindromas nėra priežastis negimdyti.

Ramybės – į bažnyčią

Pašnekovė atviravo, kad po Justo gimimo smarkiai pasikeitė ne tik namų buitis, bet ir požiūris į motinystę.

Žiūrėdamas į vaikus, iš tikrųjų žiūri į save. Vaiko elgesys pasako, ką darai gerai ar negerai.

Savo namuose ji nebesiekia tobulos švaros, labiau džiuginti ėmė paprasti dalykai, maža to, moteris išmoko geriau girdėti aplinkinius.

"Žiūrėdamas į vaikus, iš tikrųjų žiūri į save. Vaiko elgesys pasako, ką darai gerai ar negerai. Taip, Justas visus išderina, ne kartą kentėjo ir sesių sąsiuviniai, ir Karolinos gitara. Tai yra gyvenimas", – šyptelėjo pašnekovė.

Kad ir trumpą ramybę moteris atranda gamtoje ar bažnyčioje, o rankdarbių darymas prilygsta savotiškai terapijai.

Optimizmo nestokojanti ir dejuoti nemėgstanti Eglė pasakojo, kad savanoriaudama visuomeniniais pagrindais veikiančioje asociacijoje "Traksėdžių viltis" išmoko rašyti projektus, įgijo drąsos ir pasitikėjimo savimi, netgi dalyvavo pastaruosiuose Šilutės rajono savivaldybės tarybos rinkimuose.

Todėl nekeista, kad dauguma vietos gyventojų šią moterį laiko stiprybės pavyzdžiu.