Atlyginimų atotrūkis tarp šių regionų ketvirtąjį ketvirtį siekė 383,5 euro ir per ketvirtį padidėjo 17,7 euro, pranešė Valstybės duomenų agentūra.

Vidutinis mėnesinis atlyginimas „į rankas“ Sostinės regione siekė 1422,9 euro – 4,2 proc. daugiau nei prieš ketvirtį, Vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 1204,7 euro arba 3,8 proc. daugiau.

Vidutinis darbo užmokestis per ketvirtį išaugo visose savivaldybėse nuo 0,3 (Pasvalio rajajone) iki 10 proc. (Pagėgių).

Didžiausią atlyginimą – 2396,9 euro – gavo Vilniaus miesto įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai. Šioje savivaldybėje vidutinis darbo užmokestis 286,6 euro viršijo šalies vidurkį. Mažiausiai – 1385,4 euro – uždirbo Zarasų rajono savivaldybės įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai, jų darbo užmokestis buvo 1011,5 euro mažesnis nei Vilniaus miesto.

Per metus – ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu metu 2022-aisiais, – vidutinis darbo užmokestis augo visose savivaldybėse nuo 5,9 iki 21,3 procento.

Sostinės regione vidutinis darbuotojų skaičius per ketvirtį padidėjo 0,3 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione sumažėjo 0,6 proc. Per metus vidutinis darbuotojų skaičius padidėjo Sostinės regione 3 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 0,2 proc.

Dideli savo darbais ir savo širdimi. Pačiame miesto pakraštyje, už Žaliųjų ežerų gyvenantis A.Valinskas džiaugiasi, jog dažnai jį aplenkia miesto tirštuma ir gyvenimo tempas. "Jei galiu, stengiuosi niekada nelįsti į patį miestą", – "Vilniaus dienai" sakė A.Valinskas.

– Arūnai, kur Vilniuje jums labai gerai?

– Namuose.

– O kur yra labai blogai?

– Yra toks procesas – kamščiai. Jei jie būna dideli, tada tu jauti, kaip gatvė virsta pykčio, nevilties ir keiksmų upe. Nemalonus reikalas.

Šiaip viskas priklauso nuo žmonių, su kuriais tu esi. Tada tau gera būti ir kavinėje, ir restorane, ir teatre. Man pačiam daugiausia laiko tenka praleisti TV studijose ir teatruose. Nori ar ne, tampi tos vietos dalimi ir savaime ji tampa miela, maloni.

– Kiek laiko teko ilgiausiai stovėti spūstyje?

– Gal apie pusantros valandos. Ir tai nepadėjo – reikėjo apsisukti, nes vežiau Ingą į oro uostą. Tad apsisukau ir į oro uostą važiavau per Vievį.

– Tačiau ar automobilių spūstys yra problema, ar tiesiog didmiesčio gyvenimo dalis?

– Ne. Vilniui žodis "didmiestis" šiek tiek per didelis. Tai normalus paprastas miestas, kuris turi nesutvarkytą infrastruktūrą. Kas iš to, kad platina kai kuriuos kelius, kas iš to, kad prie "pedagoginio" žiedo suveda praplatintus kelius, kai per tiltą pervažiavimas yra tik dviem juostomis? Kai kas daroma nepamatuotai, ir ne visai reikalingi dalykai. Štai čia yra esmė.

Miestai planuojami mažiausiai 50 metų į priekį. O mes juos planuojame tarpais tarp rinkimų. Matuojame kadencijomis.

Užuot iš karto priėmus ir įgyvendinus strateginius sprendimus, užsiimama reklaminiais triukais. Geriausias pavyzdys, kas vyksta Vilniuje – nacionalinio stadiono statybos.

Miestai planuojami mažiausiai 50 metų į priekį. O mes juos planuojame tarpais tarp rinkimų. Matuojame kadencijomis.

– Kokia jūsų nuomonė apie "G tašką"?

– Apie reklamą? Nes, žinote, čia skirtingi dalykai: G taškas ir reklama. Apie G tašką aš turiu teigiamą nuomonę, nes šioje vietoje kiekvienas vyras pasijaučia Kolumbu, vis ieškančiu savo Amerikos ir nežinančiu, ar jau ją atrado.

O kalbant apie reklamą, aš nemačiau joje nieko bloga. Tik man buvo labai keista ir labai įdomu stebėti visą kilusį triukšmelį ir pasisakymus "už" ir "prieš". Reklama kažkam patiko, kažkam – ne, ir nenoriu revizuoti visų teisės turėti savo nuomonę. Bet daugiausia juoko sukėlė ne reklama, o įvairių žmonių įvairūs argumentai.

Jei kažkas pasaulyje sužino apie mūsų sostinę daugiau – aš nematau jokios problemos. Aišku, nesmagu, jei tai būtų iš neigiamos pusės, pavyzdžiui, nukristų lėktuvas.

– Ar daug Vilnius prarado, kad Kaunas pasistatė Vytį?

– Aš manau, kad Vilnius neprarado tiek, kiek atrado Kaunas. Labai džiaugiuosi. Aš pats prie tos iniciatyvos – kad Vytis būtų Kaune – pakankamai prisidėjau. Čia kaip su G tašku – kartais atrodo, kad vilniečiams daug svarbiau ne tai, kad kažkas daroma, o ginčijimasis: daryti ar ne? Jeigu ne – tai kodėl, jei darytina – tai irgi kodėl? Čia yra didžiausia problema.

Žinoma, sprendimų priėmimas turi labai didelę politinę potekstę, nes juos reikia priimti turint daugumą taryboje, turint įtaką, pakankamai balsų. Bet, kaip rodo Kauno pavyzdys, kai nori padaryti, žinai, ką daryti, viską puikiai ir padarysi.

– Ar jau esate apsisprendęs, už ką balsuosite ateinančiuose tiesioginiuose mero rinkimuose?

– Už ką nebalsuosiu – jau apsisprendžiau. Kol kas dar žinomi ne visi kandidatai, tad nežinau, kas bus. Bet tikrai nebalsuosiu už tą, kuris, mano akimis, neturi jokių šansų – tai yra dabartinis meras.

Atvirai kalbant, jis primena miegančiosios gražuolės personažą – vis laukia, kada ateis princas, pabučiuos ir leis ką nors daryti. Bet jis ir yra pagrindinis darytojas, jis turi daryti. O viso to nevyksta.

– Jei turėtumėte svečių, kurie nebuvę Vilniuje, kur juos nusivestumėte?

– Net nežinau. Ko gero, būsiu banalus. Į senamiestį. Jis yra unikalus. Tikrai nesitempčiau į Gedimino bokštą. Sutinku, kad mes didžiuojamės tuo, ką turime. Bet kai atvyksta žmonės iš Vokietijos ar Prancūzijos, arba iš to paties Kipro, juos tempti į bokštą žinant, kokias pilis ir rūmus jie turi ir mato?

Dar kai dirbau Seime, atvyko delegacija iš Norvegijos. Jiems rodė ne tik Vilnių, tačiau važiavo ir į kitas Lietuvos vietas. Nuvežė prie Puntuko. Sako: štai, čia vienas didžiausių mūsų akmenų. Susižvalgė norvegai. Ir ką? Vežti norvegus, gyvenančius uolų krašte, prie Puntuko? Tada ekskursijos organizatoriai suprato, kad šiek tiek prašovė ir išvežė juos atgal. Tad kažkas panašaus ir su Gedimino pilimi.

Aš pats, ko gero, nusivesčiau į gerą mūsų operą ar baletą. Tuo tikrai galime pasidžiaugti.

– Kalbant apie kultūrą, jūsų nuomone, kas vertingo, svarbaus, kuriančio liko Vilniui po 2009-ųjų – Europos kultūros sostinės metų? Ši tema – dabar ir vėl įdomi, mat šį titulą gavo Kaunas ir 2022 m. ruošiasi tapti Europos kultūros sostine.

– Jei klausiate, tai ir atsakote. Jei būtų kažkas likę – jūs žinotumėte. Tai buvo daugybė įvairiausių projektų, nemaža dalis jų tam, kad po kultūros skraiste būtų įsisavinti pinigai. Ne investuoti, bet įsisavinti. Tai yra du skirtingi dalykai.

– Patys vilniečiai mėgsta sakyti frazę apie gyvenimą "Vilniaus burbule", o viešojoje erdvėje Vilnius taip pavadinamas kaip atskira Lietuva.

– Aš pasakyčiau, kad bent jau man pasisekė gyventi ties to burbulo riba – Vilniuje, bet ne pačiame mieste. Nors turime ir butus Senamiestyje, teko ten ir dirbti. Bet tai nėra tik Vilniaus burbulas. Aš jį pavadinčiau didžiųjų miestų burbulu: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, iš dalies – Šiaulių. Yra atskirtis. Deja, bet ją galima tik konstatuoti. Galbūt tai yra didžiųjų miestų naudai, bet nenaudai visos kitos Lietuvos.

Man yra tekę sutikti daug šviesių ir gražių žmonių, kurie gyvena ne didžiuosiuose miestuose, bet kurie susikūrę nuostabų ir puikų gyvenimą už jų. Mums reikia tik pavydėti. Beje, dauguma jų yra buvę didžiųjų miestų gyventojai.

Tokie pavyzdžiai rodo, kad gyvenimą kuria ne miestas. Kas yra miestas? Miestas yra tuščias. Tai – mechaniškai sudėliotų betoninių ir metalinių kubelių vieta. Žmonės daro miestą. Didmiesčiu gali tapti tik didžių žmonių miestas. Ne jų skaičius.

Auganti šalies sostinė traukte traukia naujų karjeros galimybių ieškančius žmones ir migracija į Vilnių jau nieko nestebina. Kaip ir nestebina tai, jog pirmuosius žingsnius savąjį verslą užsimoję pradėti gyventojai žengia būtent Vilniuje arba antrajame šalies didmiestyje Kaune.

Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, jie tikisi, kad didmiesčių rinka gali tapti tramplinu į sėkmę, todėl galimybę imtis verslo regionuose vertina skeptiškai. Ir veltui, kalbant apie verslus, kurie bendrauja su klientais fizinėse vietose, dažnu atveju pradėti verslą mažame miestelyje gali būti ir saugiau, ir lengviau.

Bene svariausias ir dažniausiai kartojamas argumentas už verslo pradžią toliau nuo augančių miestų yra patraukli patalpų nuomos kaina. „Swedbank“ atlikta analizė parodė, kad net 34 proc. pradedančiųjų verslininkų Lietuvoje įmones įsteigia profesinių paslaugų srityje, o 29 proc. – prekyboje. Šioms sritims vystyti atskirų patalpų turėjimas yra būtinybė, tačiau įsigyti jų pradedantysis verslininkas dažnai neturi už ką, o jei ir turėtų, tai daryti būtų neracionalu − juk neaišku, kaip įmonei seksis ateityje. Dėl šios priežasties dauguma naujų verslų patalpas nuomojasi, o nuomai skiriami pinigai sudaro didelę bendrų išlaidų dalį.

Pastaraisiais metais nekilnojamo turto vertei sostinėje ir kituose didžiuosiuose miestuose stiebiantis į viršų, verslo paskirties patalpų nuomos kaina taip pat nuosekliai augo, reikalaudama vis plačiau atverti pinigines. Todėl svarbu nepamiršti, kad vos keliasdešimties kilometrų atstumas už didžiųjų miestų savivaldybių patalpų nuomos kainas dažnai sumažina net kelis kartus. Taigi, kodėl nepabandžius savo veiklos dėl to iškelti kiek tolėliau nuo didmiesčio? Prekybai skirtų patalpų nuoma mažesniuose miestuose kartais gali atsieiti net 3–5 kartus pigiau nei Vilniuje.

Juk verslo kūrimas mažesniame miestelyje kartu reiškia ir tapimą vietos bendruomenės dalimi. Čia visi vieni kitus pažįsta, o dažnai ir pasitiki, todėl neabejokite, kad palaikydami gerus santykius su vietos gyventojais užsitarnausite ir nuolatinių klientų būrį.

Atsivertus patalpų nuomos skelbimus matyti, kad, pavyzdžiui, Biržuose vieno prekybinės patalpos kvadratinio metro kaina dažnu atveju nesiekia nė 3 eurų. Marijampolėje ji taip pat svyruoja tarp 2–3 eurų tolėliau nuo miesto centro, tačiau net ir pastarajame retai viršija 5 eurus. Tuo tarpu sostinėje Viliuje net ir atokesniuose miegamuosiuose rajonuose prekybinės paskirties patalpų kvadratinis metras nuomai atsieis ne mažiau 8 eurų, o artėjant centrinės dalies link šis skaičius stabiliai augs – štai Naujamiestyje jis siekia 10–12 eurų už kvadratinį metrą.

Kita svarbi paskata pradėti verslą regionuose – dėl šiuolaikinių technologijų ir tobulėjančio susisiekimo vienodėjantys gyventojų poreikiai. Norintys laisvalaikiu gurkšnoti kavos puodelį, pasilepinti skaniu maistu su šeima ar po darbų sulošti biliardo partiją gyvena ne tik didmiestyje. Be to, dėl mažesnio pramogų pasirinkimo regionų gyventojai itin dažnai būna išsiilgę naujovių.

Aivaras Janušauskas

Todėl kiekvienas duris atvėręs naujas verslas čia susidurs su daug mažesniu konkurentų skaičiumi ir pas juos ateis lojalesni pirkėjai. Juk verslo kūrimas mažesniame miestelyje kartu reiškia ir tapimą vietos bendruomenės dalimi. Čia visi vieni kitus pažįsta, o dažnai ir pasitiki, todėl neabejokite, kad palaikydami gerus santykius su vietos gyventojais užsitarnausite ir nuolatinių klientų būrį. Ką tik startavusiai įmonei, kuriai kiekvienas pirkėjas yra aukso vertės, o kova po saule su konkurentais gali baigtis bankrotu, šie dalykai yra ypatingai svarbūs.

Mažuose miestuose gyvuojantis bendruomeniškumas gali tapti ir apsauga nuo kito naujo verslo galvos skausmo – nelojalių darbuotojų. Aršesnė konkurencija dėl darbuotojų lemia, kad didmiesčiuose verslo pagalbininkų kaita visada didesnė nei už jų ribų. Be to, užsitarnautas vietos žmonių pasitikėjimas ir geras įvaizdis leis pritraukti tik patikimus ir noriai jums versle padėsiančius darbuotojus.

Tiesa, mažesni miestai darbo jėgos trūkumą gali jausti stipriau nei didieji. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad už Vilniaus ar Kauno ribų liko tik mažai karjeros ambicijų turintys gyventojai. Vis dažniau į regionus po studijų ar darbų Vilniuje ir užsienio šalyse grįžtantys žmonės gali tapti tomis pagalbinėmis rankomis, kurios ir padės jūsų verslui užaugti.

Galiausiai, kalbant apie verslo startą, neišvengiamai iškyla darbo bei asmeninio gyvenimo balanso klausimas. Ramesnė aplinka, mažiau eismo, švaresnis oras ir mažesni atstumai – bene ryškiausi mažesnių miestelių pranašumai prieš didmiesčius, kurie tampa ypač aktualūs sukūrus šeimas ir turint vaikų. O juk būtent tokiu gyvenimo periodu trauka imtis savo verslo ir tampa stipriausia. Apskaičiuota, kad mūsų šalies gyventojai nuosavo verslo imasi sulaukę būdami vidutiniškai 35-erių metų.

Matant tokius verslo pradžios ne didmiesčiuose pranašumus nestebina, jog mintys apie savos įmonės sukūrimą regionuose įsikūrusius gyventojus aplanko vis dažniau.

2017 m. „Invega“ užsakymu atlikta apklausa parodė, jog apie tai svarsto 28 proc. didmiesčiuose bei 29 proc. regionuose gyvenančių lietuvių. Reikia tikėtis, kad jų mintys anksčiau ar vėliau taps konkrečiais darbais.

– Koks turi būti miestas, kad žmonės jame gyventų patogiai ir jaustųsi gerai? Ar Lietuvos miestai tuo pasižymi? Kaip vertinate didžiuosius, ką manote apie mažesnius?

– Kriterijų sąrašas būtų ilgas, tačiau kaip būtiniausias sąlygas galima išskirti stiprią vietinę ekonomiką, stiprią savivaldą ir stiprias bendruomenes. Visi šie dalykai daro didelę įtaką vieni kitiems. Lietuvos miestų problemos kyla iš to, kad urbanistika vis dar suvokiama pakankamai ribotai, o tie, kurie ją suvokia plačiau ir siekia kažką keisti, atsitrenkia į įstatymuose užprogramuotas kliūtis. Be to, gyventojai vis dar retai suvokia, kad miesto formavimas priklauso ir nuo kiekvieno iš jų. Kai tai keisis, į gerą keisis ir mūsų miestai.

Viena didžiausių Lietuvos didmiesčių problemų – chaotiškai ilgą laiką augę naujieji priemiesčiai, kurie plėtėsi tiesiog pagal vystytojų čia turėtų buvusių agrokultūrinių sklypų formas. Todėl dabar miestų pakraščiuose turime naujuosius gatvių labirintus, dažniausiai – jau už miestų administracinės ribos. Ten nėra asfaltuotų gatvių, o gyventojai toliau naudojasi pačiame mieste esančia socialine infrastruktūra.

– Dalis mažų miestų nyksta akyse – tai lemia ir gyventojų mirtingumas, ir išvykimas kitur, perspektyvų stoka. Kaip vertinate tenykščių gyventojų pastangas miestus prikelti, atgaivinti?

– Nerimas dėl nykstančios provincijos ilgą laiką buvo kiek perspaustas – dėl okupacijos urbanizacijos lygis vis dar gerokai mažesnis nei anapus geležinės uždangos buvusių valstybių. Tai, kad mažosios gyvenvietės mažėja – natūralus procesas. Kita vertus, sakyti kad atvejis, vykstantis Lietuvoje yra identiškas (tik spartesnis) tam, kas vyko pokariu Vakaruose, – klaidinga. Mažieji miesteliai, ypač smulkieji regioniniai centrai, valstybėse, nepatyrusiose okupacijos, tebesudaro pakankamai svarbią šalies dalį, o demografinė kreivė amžiaus atžvilgiu išsidėsčiusi kur kas tolygiau.

Viešųjų erdvių kultūra Lietuvoje yra gana menko lygio, o nemažai architektų vis dar nemoka atsižvelgti į miestiečių poreikius.

Čia labai tinkama būtų palyginti mūsų to paties dydžio miestelius su jų ekvivalentais Suomijoje ar Danijoje, kurios iki 1940 m. gyveno panašiomis sąlygomis. Didžiausia mūsų problema – nevykęs administravimas, pastaruoju metu vaizdžiausiai atsiskleidęs kad ir per tą masinį trinkelių klojimą už ES paramą: pakeisti trinkeles lengva, o sukurti nuoseklią strategiją ateičiai jau reikalauja rimto darbo.

Kalbant apie smulkesniąsias gyvenvietes, daugelis mažųjų kolūkinių gyvenviečių yra visiškai dirbtiniai dariniai, suformuoti pokariu ir daugeliu atvejų netekę reikšmės – daugelis jų pasmerkti. Trečiuoju dešimtmečiu vykusios žemės reformos metu senieji iš baudžiavos likę gatviniai kaimai buvo skirstomi į vienkiemius, o kiekvienas bent kiek labiau pasistengęs galėjo gauti savo žemės sklypą.

Taip buvo formuojama normali lietuviška provincija. Po 20 metų ta žemė iš žmonių buvo atimta, o žmonės suvaryti į naujas gyvenvietes, iki šiol sudarančias mūsų provincijos pagrindą. Kolektyvizacija sukūrė ir nenormalią psichologinę atmosferą – pavyzdžiui, užtenka nuvykti į kolektyvizacijos nepatyrusias lietuvių gyvenamas žemes Lenkijoje, kur daug ką rodo faktas, kad alkoholizmas nėra plačiai išplitęs.

Grįžtant prie prastos administracijos ir strategijos trūkumo klausimo – yra daugybė mažųjų gyvenviečių, kurios gali turėti potencialo, pavyzdžiui, turizmo srityje. Pavyzdžiui, Daugai, Dusetos – nuostabiose vietose esantys miesteliai, apsupti ežerų, bet to beveik neišnaudojantys. Statistika rodo, kad būtent šie miesteliai buvo tarp tų, kurie per pastaruosius 30 metų neteko daugiausiai gyventojų  – kiekvienas demografiniu atžvilgiu susitraukė maždaug 60 proc. Paklauskime savęs – kodėl taip yra?

– Ko trūksta mūsų sostinei?

– Kalbant apie sostinę kaip simbolį, geras sprendimas būtų perkelti Kauno Karo muziejaus sodelio kompleksą į Vilnių. Galbūt kauniečiams tai ne itin patiktų, tačiau jei nebūtų buvę 1940-ųjų įvykių, anksčiau ar vėliau valstybės panteonas būtų atsiradęs Vilniuje, kuris net ir tarpukario metais buvo laikomas oficialia valstybės sostine. Dabar mes tarsi legitimuojame, kad mūsų sostinė buvo Kaunas, lygiai kaip ir akcentuodami jį per kiekvieną vasario 16-ą, taip nubraukdami tai, ko siekė tuometiniai kauniečiai, t. y. atgauti Vilnių. Visas tas susipriešinimas yra dirbtinis ir atsiradęs sovietmečiu.

– Kaip apibūdintumėte didžiųjų miestų atmosferas? Kokia atmosfera pasižymi Vilnius, kokia – Kaunas?

– Tam tikri istoriniai laikotarpiai nulėmė mūsų pagrindinių didmiesčių aurą, turimą ir šiandien. Kai šnekame apie Vilnių, dažniausiai kalbame apie senamiestį. Be abejonių, jis formuoja labai svarbią miesto veido dalį. Tačiau nepamirškime dviejų svarbių veiksnių – tarpukariu Vilnius buvo tapęs Lenkijos pakraščio miestu, kuriame, nors ir vyko pakankamai intensyvus kultūrinis gyvenimas, pati miesto plėtra vyko labai negausiai.

Įvyko Holokaustas, o po karo daugelis likusių senųjų gyventojų buvo priversti išvykti į Lenkiją. Miesto gyventojų sluoksnis kūrėsi iš naujo ir kūrė miestą pagal savo supratimą. Ankstyvojo pokario metu Vilnių (architektūriniu atžvilgiu) daugiausia formavo atvykėliai iš Leningrado, dėl ko dabar turime nemažai nederančių urbanistinių elementų net ir Senamiestyje. Vėliau Vilnius buvo statomas pagal socialistinio modernizmo kanonus. Tik dabar mokomės Vilniui suteikti naują, jau nepriklausomybės aurą, tačiau kol kas – ne visada sėkmingai.

Klaipėda – panašus pavyzdys, nes čia pasikeitė praktiškai visi gyventojai. Naujiesiems buvo kur kas sunkiau prisitaikyti ne tik prie čia egzistavusios kiek kitokios vokiškojo miesto struktūros ir atmosferos – svarbu ir tai, kad Mažosios Lietuvos istorija sovietiniais metais buvo beveik visiškai nutylima.

Kiek abejotinas ir tiesmukas buvusio Klaipėdos vyriausiojo architekto sumanymas Klaipėdos naujuosius gyvenamuosius rajonus statyti raudonus, neva taip atliepiant senąją dvasią. Žinoma, tai suteikė Klaipėdai išskirtinumo šalies kontekste, tačiau pats spalvinis sprendimas remtis „raudonąja“ neogotikine Prūsijos architektūra iš XIX–XX a. sandūros tikrai nebuvo pats geriausias sprendimas – tai niekada nesudarė kritinės masės miesto kontekste.

Vienaip ar kitaip, vokiškos architektūrinės tendencijos miesto senamiestyje tikrai vis dar formuoja nemažą dalį miesto veido ir daro jį savitą. Koks laikotarpis formuoja Kauno veidą, šiandien, manau, visi žino.

Kiekvienam rekomenduočiau apsilankyti Gardine – manau, kad tai geras pavyzdys, koks būtų buvęs Kaunas, jei 1918 m. nebūtų pasisekę paskelbti nepriklausomybės, o Kaunui nebūtų atitekęs laikinas sostinės statusas. Įdomu, kad net ir pokariu, iki miegamųjų rajonų statybos pradžios, Kaune buvo vykdoma daugybė individualios statybos pagal tarpukarines tendencijas. Tą lėmė faktas, kad kai kurie architektai pasiliko.

– Ką manote apie Lietuvos miestų viešąsias erdves?

– Viešųjų erdvių kultūra Lietuvoje yra gana menko lygio, o nemažai architektų vis dar nemoka atsižvelgti į miestiečių poreikius. Čia galima paminėti, kad jaunosios kartos architektai į viešąsias erdves žiūri jau visiškai kitaip, tad belieka laukti. Dabar daugelis kalba apie Kauno vienybės aikštės rekonstrukciją ir, be abejo, tai nėra atvejis be nuodėmių. Bet visi pamiršta, kad aikštė tokia neinteraktyvia, negyva buvo padaryta būtent sovietmečiu – apstačius administraciniais projektavimo institutų korpusais iš kauniečių sąmonės dingo aikštės, kaip susibūrimo erdvės, suvokimas. O kaip gyventojams parodyti aikštės potencialą, jeigu jau nebe pirma karta jos gyvybingos niekada nematė?

Nesigilinant į Lukiškių aikštės sprendinį galima pabrėžti, kad labai trūksta aikštės integravimo į platesnį miesto kontekstą. Jei plačiai šnekama apie reikmę ant Tauro kalno statyti kultūrinės reikšmės pastatą, kodėl nėra numatomas platesnis aikštės ryšys su tuo per tiesioginę ašį – Aukų gatvę?

Dar tarpukariu lenkai suvokė, kad ši aikštė nėra vien stačiakampis – į šią erdvę taip pat integruotinas ir trikampis skveras šiaurinėje dalyje bei dabartinė Vašingtono aikštė. Bet šiandien tai pamiršta ir aikštė egzistuoja pati sau. Pamiršta ir Vasario 16-osios gatvė, kuri vienintelė turi potencialų pirmųjų aukštų ir čia esančių ar galinčių būti pasilinksminimo vietų sąryši su aikšte. Dabar gatvė paprasčiausiai atskirta medžių juostos.

Tiesa, šios ydos užkoduotos jau anksčiau – pastarosios gatvės ašis būtų buvusi kur kas tinkamesniu sprendiniu pėsčiųjų tiltui per Nerį, taip kartu neužkertant kelio taip reikalingam transporto tiltui Vaižganto gatvėje.

– Kodėl, keičiantis laikams, vis dar išdygsta masyvūs, niūrus ir slogūs paminklai?

– Lietuvio konservatyvumas pasireiškia per „kad tik per daug neišsišokti“ filosofiją. Štai tas pats Lukiškių aikštės atvejis – realizmo bijoma, nes jau nebemadinga, tačiau konceptualūs sprendimai tai pat nėra pakankamai drąsūs, kad būtų efektyvūs. Todėl dažniausiai yra apsistojama kažkur ties viduriu, o pralošia visi.

– Kaip vertinate situaciją sovietiniuose miegamuosiuose rajonuose? Kokį sprendimą siūlytumėte?

– Be abejo, geriausias sprendimas būtų juos pakeisti, tačiau tai skamba pakankamai utopiškai ne tik dėl tokios operacijos mastų, tačiau dar ir dėl to, kad praktiškai visas gyvenamasis būstas po nepriklausomybės paskelbimo buvo masiškai privatizuojamas, kas sukūrė daugybę papildomų problemų.

Daugelyje valstybių anapus geležinės uždangos tokie pobūdžio pastatai nors ir buvo statomi, tačiau  nesudarė esminės gyvenamojo ūkio dalies, o jų nuosavybė pasilikdavo valdiška, tad prireikus juos nugriauti problemų nekildavo. Vokietijoje būta itin įdomių projektų, pavyzdžiui, iš buvusių išardytų daugiaaukščių plokščių buvo statomi individualūs namai.

Dar kalbant apie mūsų šalies miegamuosius rajonus, reikia nepamiršti, kad jie buvo pritaikyti planinei ekonomikai, su jau iš karto suprojektuotais aptarnavimo (prekybos, paslaugų) centrais. Įmanoma padaryti tuos rajonus patrauklius, tačiau tam reikia nuoseklios strategijos. Deja, viskas ilgą laiką buvo palikta savieigai ir chaosui. Masinė renovacija irgi nevyksta taip, kaip turėtų. Ji tik pailgins šių rajonų agoniją. Kaip ir trinkelinės gyvenviečių rekonstrukcijos, ji nesprendžia gilesnių problemų. Jau dabar seniausieji miegamieji rajonai nėra itin patrauklus, o ateityje rizikuojame aplink miestą susikurti getų žiedą.

Keturių vyrų užkimštomis burnomis palaikai su šautinėmis žaizdomis buvo aptikti po tiltu šalies vakaruose esančios Gvadalacharos priemiestyje Tonaloje, sakė vietos policijos viršininkas Miguelis Magana Orozco (Migelis Maganja Oroskas).

Dar du kulkų suvarpyti vyrų lavonai buvo surasti laukuose kitame Gvadalacharos priemiestyje.

Tuo tarpu Chalisko valstijos Salto mieste patruliavę pareigūnai apleistoje vietovėje aptiko padegtą nužudyto žmogaus lavoną.

„Kol kas nežinome, ar šie nužudymai susiję“, – sakė M.M.Orozco ir pridūrė, kad pareigūnai aiškinasi, ar nužudytieji turėjo kokių nors ryšių su Chalisko  narkotikų karteliu „Nueva Generación“ (Naujoji karta), kurį drasko vidaus kovos.

„Nueva Generación“ tapo viena galingiausių nusikalstamų organizacijų Meksikoje, kurios nariai pernai nekart dalyvavo rimtuose susirėmimuose su policija, per kuriuos žuvo dešimtys įtariamų nusikaltėlių ir saugumo pareigūnų.

Antradienį Meksikos centrinėje Pueblos valstijoje esančioje Purisimos gyvenvietėje ginkluoti užpuolikai nušovė keturis žmones.

Manoma, kad žudynes surengė gaujos, kuri užsiima kuro vagystėmis, nariai. Kol kas neaišku, ar užpuolikai šaudė nesirinkdami, ar turėjo konkrečius taikinius.

Nors informacijos apie vaisių ir daržovių naudą netrūksta, šių produktų savo kasdienėje mityboje vartoja per maža dalis gyventojų, rodo „Millward Brown“ instituto vykdytos apklausos rezultatai. Įdomu tai, kad lietuvių sveikos mitybos įpročiams įtaką daro ir gyvenamoji aplinka – didžiųjų miestų gyventojai į savo racioną įtraukia du kartus daugiau šviežių vaisių ir daržovių nei mažesniųjų.

Nors didžiųjų miestų gyventojai vaisius ir daržoves įvairiomis formomis vartoja dažniau nei kaimo, tačiau bendra tendencija vis dar neduoda ramybės mitybos specialistams. Vos penki procentai šalies gyventojų vaisius ir daržoves valgo 4-5 kartus per dieną, kaip rekomenduoja Pasaulio Sveikatos organizacija. Šis rodiklis ypač žemas kaime, kur daržoves 4-5 kartus per dieną valgo vos 3,7 proc., o vartojančių tokį kiekį vaisių – dar mažiau.

Apklausa taip pat parodė, kad didžioji dalis respondentų supranta vartojantys per mažai vaisių ir daržovių. Nepaisant to, savo pasirinkimą jie vertina pernelyg optimistiškai: trečdalis (29,6 proc.) kaimo vietovių gyventojų mano suvalgantys reikalingą kiekį vaisių ir beveik kas antras (40,7 proc.) – daržovių.

Paklausti, kodėl kaimo ir mažųjų miestų gyventojai vartoja tiek mažai vaisių, didžioji dalis respondentų nurodyti vieno atsakymo negalėjo. Kas septintam vaisiai atrodo per brangūs (14,8 proc.),  kiti yra įpratę juos pakeisti kitu užkandžiu (14,8 proc.) ar tiesiog pamiršta (3,7 proc.).

Įdomu tai, kad net 44 proc. kaime augančių vaikų vaisius, daržoves ar iš šių pagamintas sultis ir glotnučius paprastai vartoja priešpiečiams, o didžiuosiuose miestuose jie dažniau pateikiami kaip priedas prie pusryčių, pietų, vakarienės.

Visuomenėje įsivyravusi nuostata, kad sultys – tai saldikliais ir konservantais papildytas gėrimas. Nors šis teiginys yra labai toli nuo tiesos. Pagal Europos Parlamento direktyvą1, sultyse draudžiama dėti cukrų, dirbtinius priedus ar dažus. Patvirtinti priedai apima citrinų rūgštį (iki 3 g/l), vitaminus ir mineralines druskas, o pomidorų sultyse yra leistina druska, prieskoniai ir aromatinės žolelės. Draudžiama naudoti visas dirbtines aromatines medžiagas, saldiklius, dažiklius ir konservantus. Nuo 2013 m. spalio 28 d. vaisių ir pomidorų sultyse negali būti pridėtinio cukraus, tarp jų sacharino, gliukozės sirupo, gliukozės ir fruktozės sirupo, gliukozės ir fruktozės.

2015 m. kovo–balandžio mėnesiais apklausą, kurioje dalyvavo 300 moterų, atliko „Millward Brown“ institutas.

Siekiant padidinti pėsčiųjų saugumą, bus įrengiamos iškiliosios perėjos, gali būti pritaikyti pakeitimai sukant į kairę ir kitos naujovės. Taip sako Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo skyriaus vedėjas Vidmantas Pumputis. Anot jo, kai kurios savivaldybės jau dabar puikiai tvarkosi su eismo saugumo problemomis, tačiau jų siekiama dar labiau sumažinti, o tai atneš naujovių ir vairuotojams.

„Manau, kad tokių pažeidėjų per artėjančius porą metų turėtų nelikti. Bus įrengtos greičio matavimo kameros. Dėl raudono šviesoforo signalo pažeidimo bus taip pat numatomos specialios sistemos – jei vairuotojas pravažiuos degant raudonam šviesoforo signalui, jis bus baudžiamas už signalo nepaisymą“, – LRT RADIJUI sako V. Pumputis. Jis priduria, kad, remiantis kitų valstybių patirtimi, ateityje didžiuosiuose miestuose bus bandoma sumažinti spūstis piko valandomis.

– Ar šiais metais bus taikomos tos pačios priemonės, skirtos užtikrinti moksleivių saugumui?

– Vilniaus miesto savivaldybė padarė tikrai daug, kad mokiniams ir studentams būtų saugiau. Šiemet įrengiama nemažai naujų perėjų, senos rekonstruojamos. Per porą metų atsirado greitieji autobusai, naujų autobusas skirtų juostų. Visuomeninio transporto plėtra vykdoma sėkmingai, tačiau mieste dar yra daug spūsčių. To priežastis paprasta – yra nemažai vairuotojų, kuriems visuomeninis transportas vis dar nepatogus. Pavyzdžiui, tėvams mažamečius vaikus reikia nuvežti į darželį. Nepaliksi vaiko prie darželio. Juos reikia nuvežti į darželį, moksleivius – į mokyklą, todėl susidaro spūstys, nes eismas suintensyvėja.

– Kaip šiuo metu saugaus eismo taisyklių mokomi vaikai?

– Turbūt visose mokyklose pirmosios pamokos rugsėjo mėnesį yra apie saugaus eismo pagrindus. Mokiniams primenama, kaip pereiti gatvę. Taip pat labai populiaru vaikams priminti, kaip pasirinkti saugų maršrutą. Manau, kad Švietimo ministerija per porą metų padarė reikšmingų darbų, kad mokiniai, ypač jaunieji dviratininkai, daugiau sužinotų apie saugų eismą.

Manau, kad mokyti saugaus eismo – ne tik mokytojų pareiga. Tėvai taip pat turi kreipti daugiau dėmesio, paaiškinti vaikams, kaip reikia pereiti gatvę. Ypač tėvai turėtų priminti, kaip iš namų į mokyklą nueiti saugiai – jie turėtų tai padaryti kartu.

– Tikriausiai keliuose nukenčia ne tik mažiausi moksleiviai. Ir vyresnių klasių moksleiviai būna išsiblaškę. Turbūt rudens pradžia – skubėjimo ir išsiblaškymo metas?

– Mokiniai vasarą ilsėjosi, jų mintys atitolo nuo mokslų. Pirmomis dienomis mokykloje jie dažnai būna nesusikaupę taip, kaip turėtų būti, todėl ypač svarbu ir vairuotojams suprasti, kad rugsėjo mėnuo ypatingas – mokiniai grįžta į mokyklas. Gatvėse reikia važiuoti ypač apdairiai. Puikiai žinome, kad gali nutikti taip, jog vaikas į gatvę išbėgs netikėtai, todėl reikia pasirinkti tokį greitį, kad būtų galima sustabdyti transporto priemonę. Vyresnių klasių moksleiviai nukenčia dažniau. Praėjusių metų statistiniai duomenys rodo, kad netekome net 24 vaikų. Absoliuti dauguma jų žuvo dėl suaugusiųjų neapdairumo.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad vaikas automobilyje buvo netinkamai prisegtas arba visai nebuvo specialios kėdutės, vaikas nebuvo prižiūrėtas – netikėtai įšoko į gatvę. Jei vaikas įšoko į gatvę, negalima kaltinti vien jo – tėvai turėjo rūpintis, kad taip nenutiktų. [...] Tėvai turi suprasti, kad mažas vaikas gali priimti įvairiausių sprendimų – netikėtai išbėgti į gatvę besivydamas kamuolį, užsimiršęs.

Žaidimų vietos tikrai negali būti arti kelio. Vaikas turi žaisti ten, kur nėra eismo, kur saugu. Pernai ne vienas vaikas žuvo panašiomis aplinkybėmis – netikėtai išbėgo į gatvę, vairuotojas nebespėjo sustabdyti transporto priemonės, ir įvyko tragedija.

– LRT RADIJO klausytojas tvirtina, kad reikia kalbėti apie eismo įvykių kaltininkus – vairuotojus. Jis pateikia pavyzdį, kad kai kurie vairuotojai nepaiso nei pėsčiųjų perėjų, nei raudono šviesoforo signalo. Klausytojas įsitikinęs, kad neatsakingiems vairuotojams reikia atimti teisę vairuoti visam gyvenimui. Ar šiuo atveju reikėtų kalbėti apie eismo kultūrą, ar apie per mažą kontrolę?

– Deja, miestuose pasitaiko tokių vairuotojų, kurie elgiasi ypač šiurkščiai, chuliganiškai. [...] Šiais metais Vilniaus miesto savivaldybėje bus įrengta daugiau nei 40 iškiliųjų pėsčiųjų perėjų, dėl kurių vairuotojai turės priverstinai sumažinti greitį. Bent Vilniaus mieste numatoma, kad beveik visos perėjos bus saugios – arba jas reguliuos šviesoforai, arba bus įrengtos priemonės, dėl kurių vairuotojas negalės greitai važiuoti, t. y. bus įrengtos iškilios perėjos [...].

Manau, kad tokių pažeidėjų per artėjančius porą metų turėtų nelikti. Bus įrengtos greičio matavimo kameros. Dėl raudono šviesoforo signalo pažeidimo taip pat bus numatomos specialios sistemos – jei vairuotojas pravažiuos degant raudonam šviesoforo signalui, jis bus baudžiamas už signalo nepaisymą. [...] Numatoma, kad į tai reaguos specialios kameros, – jei vairuotojas pravažiuos, degant raudonam šviesoforo signalui, jį automatiškai nufotografuos.

– Kaip greitai įvyks šie pakeitimai?

– Manyčiau, kad saugumo problemų, susijusių su perėjomis, Lietuvoje tikrai nemažai. Vien pernai perėjose netekome daugiau kaip 20 žmonių. Tai – didžiuliai skaičiai, vertinant tai, kad perėja turėtų būti vieta, kur pėsčiasis galėtų gatvę pereiti saugiai. Visiškai pritariu: yra tokių vietų, kur gatvė plati, važiuojama didžiuliu greičiu, o vairuotojai nestoja prie perėjų. Taip neturėtų būti.

Prieš pagrindines intensyvesnes pėsčiųjų perėjas, kur vaikšto daugiau pėsčiųjų, turėtų būti įrengiamos specialios priemonės, t. y. saugumo sienelės, vadinamieji plato – iškilūs kalneliai (tai ne vadinamieji gulintys policininkai, o trapecinės formos iškiliosios pėsčiųjų perėjos). Visa tai padeda. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste, kur perėjos rekonstruotos, iš karto matomas pasikeitimas: nebėra nei sužeistųjų, nei žuvusiųjų.

Šiais metais Susisiekimo ministerija dar numato papildomai vertinti Klaipėdos miestą, kur yra gana nemažai problemų, susijusių su pėsčiųjų perėjomis. Manau, kad per keletą metų savivaldybės jas išspręs. Kaip minėjau, Vilniaus miesto savivaldybė jau yra numačiusi rekonstruoti beveik visas pavojingas perėjas.

– LRT RADIJO klausytoja pastebi, kad kai kurios perėjos yra nesaugios todėl, kad vienu metu žalias šviesoforo signalas užsidega ir pėstiesiems, ir posūkį į kairę darantiems automobiliams, kurie dažniausiai nėra linkę praleisti pėsčiųjų. Ką manote apie šią situaciją?

– Taiklus pastebėjimas. Žalias šviesoforo signalas neturėtų degti ir vairuotojui, ir pėsčiajam. Kaimyninėse šalyse tokių situacijų nepamatysime. [...] Šie signalai Vilniuje, Kaune ir kituose didžiuosiuose miestuose paliekami, nes norima pagerinti pralaidumą.

Jei pėstiesiems dega žalias šviesoforo signalas, juos reikia praleisti. Turbūt artimiausiu metu vis dėlto bus atsisakoma tokio eismo reguliavimo, t. y. jei pėstiesiems degs žalias šviesoforo signalas, vairuotojams užsidegs raudonas. Viskas priklauso nuo tarpusavio supratimo. Jei vairuotojai nepaiso taisyklių, savivaldybių pareigūnai bus priversti imtis griežtesnių priemonių. Beje, šiais metais Vilniaus mieste ne vieną sankryžą numatoma rekonstruoti būtent taip – atsisakyti žalio signalo vairuotojams, kai toks pats šviesoforo signalas dega ir pėstiesiems.

– Kaip manote, ar, sugriežtinus bausmes, būtų sprendžiama problema?

– Manau, kad griežtesnėmis bausmėmis galima išspęsti problemą. Bent vyriausybė šių metų pradžioje pritarė baudos balų sistemai: [...] užtektų dviejų didesnių pažeidimų ir vairuotojas devyniems mėnesiams arba metams prarastų teisę vairuoti. Sutikite – gana sąžininga bausti nedidelėmis finansinėmis baudomis [smulkius pažeidimus padariusius vairuotojus – LRT.lt], bet šiurkščiai besielgiančius vairuotojus atgrasyti teisės vairuoti praradimu. Šeima nekentėtų, kad reikia susimokėti dideles baudas valstybei, o nedrausmingas vairuotojas negalėtų vairuoti automobilio. Per metus jis pagalvotų, ar tikrai tinkamai elgiasi.

– Didelė didmiesčių problema, dažniausiai prasidedanti rudenį, yra spūstys. Jos vairuotojus užklumpa ir ryte, ir vakare. Jau paskutinę rugpjūčio savaitę buvo galima pastebėti, kad mieste padaugėjo transporto priemonių. Ar įmanoma išvengti spūsčių?

– Manau, kad taip. Reikėtų sekti savivaldybių, kur tokie sprendimai pasiteisino, pavyzdžiu. Amsterdame, Skandinavijos sostinėse rytinio ir vakarinio piko nėra. Kaip tie didieji miestai išsprendė šią problemą? Visų pirma, buvo išplėtotas visuomeninis transportas. Manyčiau, kad Vilniaus miesto savivaldybė tuo keliu eina gana gerai.

Antras žingsnis, norint paskatinti naudojimąsi viešuoju transportu, – miegamuosiuose rajonuose arba priemiesčio zonose turi būti vietų, kur vairuotojai galėtų palikti savo automobilius ir tęsti kelionę visuomeniniu transportu. Trečias žingsnis yra dviračių takų plėtra. Didmiesčiuose vis dar nėra patogių dviračių takų, kuriais būtų galima važiuoti nuo miegamųjų rajonų iki centro. Tiek Vilniaus, tiek Kauno centre gana neblogai išplėtotas dviračių takų tinklas, bet ten patekti iš miegamųjų rajonų vis dar problemiška.

Paskutinis žingsnis – kai įrengiamos papildomos sustojimo vietos vairuotojams (dažniausiai nemokamos vietos miegamuosiuose rajonuose arba priemiestyje), mažinama stovėjimo vietų miesto centre arba jos branginimas. Visi šie žingsniai jau yra pasitvirtinę, pasiteisinę praktikoje. Manau, kad, jei bus tai daroma, spūsčių tikrai sumažės.

Seimas antradienį ėmėsi projekto, kuriuo būtų įteisinti tiesioginiai merų rinkimai.

Už socialdemokratų inicijuojamas Savivaldybių tarybų rinkimų bei Vietos savivaldos įstatymų pataisas po pateikimo balsavo 63 Seimo nariai, du buvo prieš, 11 susilaikė. Toliau projektus nagrinės Seimo komitetai, svarstymas plenariniame posėdyje numatytas birželio pradžioje.

Projektus pristačiusi socialdemokratė Milda Petrauskienė sakė, jog siūlomi pakeitimai galėtų įsigalioti jau artimiausiems savivaldybių tarybų rinkimams 2015 metais.

„Gali, priklausys nuo mūsų, mes galim priimti labai greitai, ir jau 2015 metais turėti tiesioginius merų rinkimus“, - į klausimą, ar tiesioginius merų rinkimus galima įteisinti iki artimiausių savivaldos rinkimų, atsakė socialdemokratė.

Už pataisas balsuoti raginusi parlamentarė tvirtino, jog diskusijos dėl tiesioginių merų rinkimų tęsiasi jau du dešimtmečius, todėl jas būtina priimti jau ateinantiems rinkimams.

„Iš tikrųjų šitos diskusijos labai užsitęsė, dvidešimt metų, tad jei dabar nepriimsim, tada dešimt metų nekalbam apie tai apskritai, nes mes juokinam žmones. Patys rašom į savo partijų rinkimų programas, (tiesioginių merų rinkimų įteisinimas - red.) ir A.Kubiliaus Vyriausybės programoj buvo, ir mūsų Vyriausybės progamoj. Gerbim rinkėjus“,  kalbėjo socialdemokratė.

Socialdemokratai teisingumo ministras Juozas Bernatonis bei parlamentarai M.Petrauskienė ir Albinas Mitrulevičius pataisomis siūlo įteisinti tiesioginius merų rinkimus nekeičiant šalies Konstitucijos.

Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų pataisos leistų merus rinkti tiesiogiai vienmandatėje rinkimų apygardoje. Šiuo metu savivaldybių tarybos renkamos pagal proporcinę sistemą, o merą renka savivaldybės tarybos nariai.

Pagal projektus, tiesiogiai išrinkto mero funkcijos būtų išplečiamos. Jis būtų pripažintas savivaldybės vadovu ir papildomai įgytų keletą teisių. Tarp jų - administracijos direktoriaus teikimu tvirtinti gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymą į seniūnaitijas, skirti ir atleisti biudžetinių įstaigų, viešųjų įstaigų, išskyrus savivaldybės mokymo ir auklėjimo įstaigų, vadovus, atkurti nuosavybės teises religinėms bendrijoms ir bendruomenėms, išduoti leidimus naudoti žūklės plotus vandens telkiniuose, keiti pagrindinės žemės naudojimo paskirtį ir būdą.

Siūloma, kad tiesiogiai išrinktą merą būtų sunkiau atleisti. Pareikšti jam nepasitikėjimą galėtų ne mažiau kaip trečdalis tarybos narių, pateikę motyvuotą pareiškimą. Už mero atleidimą slaptai turėtų balsuoti ne mažiau kaip du trečdaliai tarybos narių. Šiuo metu merą atleisti iš pareigų gali daugiau kaip pusė tarybos narių.

Pagal socialdemokratų projektus, jeigu iš pareigų būtų atleistas tiesiogiai išrinktas meras, jį tuomet pareigose pakeistų jau savivaldybės tarybos išrinktas meras. Tokiam merui atstatydinti pakaktų pusės tarybos narių balsų.

Iki šiol tiesioginius merų rinkimus Seime mėginta įteisinti keičiant Konstitucijos 119 straipsnį, tačiau niekada nepavykdavo surinkti tam reikiamo balsų skaičiaus.

Daugiausia nesutarimų tarp politikų dėl tiesioginių merų rinkimų kyla, išsiskyrus požiūriams į tiesiogiai renkamo mero vaidmenį savivaldybės valdymo struktūroje.

Vilniuje šią savaitę vyko didžiųjų miestų merų forumas, kuriame dalyvavo šešių didžiųjų miestų savivaldybių merai. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus merai priėmė rezoliuciją raginančią suteikti teisę patiems gyventojams šaukti susirinkimus ir rinkti namo administratorių.

Rezoliucijoje „Dėl savivaldybės prievolės organizuoti daugiabučių namų patalpų savininkų susirinkimus ar balsavimus raštu dėl administratoriaus skyrimo/keitimo“ raginama priimti Civilinio kodekso pataisas, kurios leistų daugiabučių namų gyventojams patiems supaprastinta tvarka pasirinkti priimtiną administratorių.

Merai taip pat ragina atleisti savivaldybes nuo prievolės organizuoti daugiabučių namų savininkų susirinkimus ar balsavimus raštu dėl namo administratoriaus skyrimo (keitimo). Šitaip pakeitus tvarką savivaldybės per metus galėtų sutaupyti iki 15 mln. litų.

Forumo metu taip pat buvo patvirtinta rezoliucija „Dėl Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“. Joje siūloma keisti įstatymus taip, kad būtų atsisakyta prievartinio vandens tiekimo įmonių stambinimo, garantinio vandens tiekėjo instituto, o paviršinių nuotekų tvarkymo klausimus reglamentuoti atskiru įstatymu arba palikti pačioms savivaldybėms teisę nuspręsti, kam pavesti tvarkyti paviršines nuotekas. Šitaip būtų efektyviau tvarkomas savivaldybių vandens ūkis, mažėtų šalto vandens bei nuotekų tvarkymo kaina gyventojams.

Forumas  yra neformali organizacija, kurio susirinkimai vyksta kas ketvirtį. Jo veikloje dalyvauja septyni didžiųjų miestų vadovai:  Vilniaus meras Artūras Zuokas, Kauno meras Andrius Kupčinskas, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, Šiaulių meras Justinas Sartauskas, Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius, Alytaus meras Jurgis Krasnickas, Marijampolės meras Vidmantas Brazys. Primename, kad šis susirinkimas – trečiasis. Iki šiol forumas vyko Klaipėdoje ir Kaune.

Daugiausiai būsto išlaikymui 2013 m. vasarą išleido vilniečiai – kas mėnesį vidutiniškai po 376 litų.

Beveik 50 Lt mažiau (327 Lt) toms pačioms išlaidoms skyrė uostamiesčio gyventojai. Kauniečiai ir šiauliečiai šiems mokesčiams kas mėnesį vidutiniškai išleido atitinkamai po 309 Lt ir 308 Lt.

Nors Šiaulių miesto gyventojai šiems mokesčiams išleido mažiausią sumą pinigų, tačiau tai iš jų pareikalavo didžiausios uždarbio dalies. 2013 m. vasarą kiekvieną mėnesį būsto išlaikymui jie turėjo skirti po penktadalį (20 proc.) savo atlyginimo. 19 proc. darbo užmokesčio šioms paslaugoms sumokėdavo vilniečiai, o Klaipėdos ir Kauno gyventojai – po 18 proc.

Vilniaus gyventojai 2013 m. vasarą už šaltą, karštą vandenį ir dujas kas mėnesį vidutiniškai mokėjo po 140 Lt. Kitų Lietuvos didmiesčių gyventojai šiuos išteklius naudodavo taupiau – Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių gyventojai, atitinkamai mokėjo po 135 Lt, 128 Lt ir 126 Lt.

Vilniaus gyventojai, palyginti su kitais analizuojamais miestais, daugiausiai lėšų skyrė ne tik švarai ir vandeniui, bet ir telekomunikacijų paslaugoms. Ryšiams, mokamai televizijai ir internetui vidutinis namų ūkis Vilniuje 2013 m. vasarą išleido 94 Lt per mėnesį.

Laikinosios sostinės gyventojai šioms paslaugoms skyrė beveik dvigubai mažiau – 55 Lt per mėnesį. Gyvenantieji Klaipėdoje ir Šiauliuose už telekomunikacijos paslaugas sumokėdavo po 77-78 Lt.

2013 m. vasarą kiekvieną mėnesį būsto išlaikymui vilniečiai vidutiniškai turėjo skirti po 376 Lt.

Informacija pateikta remiantis bendrovės „Viena sąskaita“ indekso duomenimis.