„Pavažiavęs nuo Telšių apie 10 km pastebėjau didžiulį gaisrą. Šiek tiek užtrukau, kol radau kelią, kaip privažiuoti prie degančio namo. Atvykus prie jo, prie manęs pribėgo žmonės ir pasakė, kad viduje yra nevaikštanti močiutė. Žmonės buvo išsigandę, nes jau degė ne tik stogas, bet ir namo vidus. Išdaužiau kambario, kuriame buvo močiutė, lango stiklą ir įlipau į vidų. Keista, bet ji stovėjo ir buvo apsirengusi, net su kepure. Išnešiau ją ant rankų, tada dar vienas žmogus padėjo man ją nunešti ir įkelti į mašiną. Močiutė nieko nekalbėjo“, – sakė gelbėtojas.

Gelbėdamas moterį, A. Tamošauskas susižalojo ranką.

„Teko viduj ir dūmų prisikvėpuoti, buvau išsigandęs, kad balkis ant galvos nenukristų. Tačiau močiutės globėjai padėkojo man, kad ją išgelbėjau“, – sakė jis. 

A. Tamošauskas dar apie valandą padėjo gesinti gaisrą atvykusiems ugniagesiams.

„Ugniagesiai labai greitai atvažiavo. Šaunuoliai vyrai. Net buvau nustebęs, kaip greitai ir profesionaliai jie dirba. Beje, močiutės globėjai sakė, kad name net dujų baliono nėra, krosnis virtuvėje viename namo gale, o degė visai kita pusė. Padėjau gesinti, kad liepsnos nepersimestų į mišką“, – prisiminė jis.

Statybininku dirbantis vyras sakė yra ir pats patyręs gaisrą – prieš 20 metų degė jo sodyba.

Iš namo išnešta moteris buvo išvežta į Plungės ligoninę. Gaisro metu sudegė ir sukrito namo stogas, išdegė visas vidus, sudegė viduje buvę buities reikmenys, liko tik apdegusios išorinės namo sienos.

Nepaisant laiko tėkmės, šis senas ir neišvaizdus paminklas yra svarbus Vilniaus istorijai, taip pat kalbantis apie mažo žmogaus didelę širdį.

Vandens spąstai

1931 metai, balandžio 23-iosios vakaras. Į Vilnios upelę įkrito ketverių metų berniukas. Netoliese gyvenęs mažametis čia atėjo stebėti potvynio, tačiau nuslydo nuo kranto. Skęstantį vaiką pamatė tuo metu pro šalį kartu su draugais ėjęs 18-metis amatų mokyklos moksleivis M.Dordzikas. Puolęs į stipriai patvinusią upę jis bandė gelbėti vaiką, tačiau tragedijos aplenkti nepavyko – abu juos nusinešė upės srovė.

Vieni istoriniai šaltiniai teigia, jog nuskendo ir M.Dordzikas, ir keturmetis žydų berniukas Chackelis Charmacas, kiti – jog mažametis buvo išgelbėtas. Tačiau bene geriausiai į šią istoriją įsigilinęs rašytojas ir miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius teigia, jog nuskendo abu vaikai, ir kiek vėliau buvo ištraukti abiejų kūnai. Mažamečio kūnas buvo rastas po kelių dienų, o jo gelbėtojo – tik po mėnesio.

"Kasdienybės" istorija

Šio paminklo istoriją D.Pocevičius įtraukė į savo knygą "100 istorinių Vilniaus reliktų". "Tai – paminklas, skirtas ne "didžiųjų" darbams atminti, o įamžinantis "mažąją" kasdienybės istoriją, kuri dažnai būna ne mažiau herojiška", – rašė D.Pocevičius.

Paminklas D.Pocevičių sudomino dėl savo neįprastumo bei keistos vietos. To meto spaudą perskaitęs rašytojas savo knygoje nupiešė gana išsamų tragedijos vaizdą.

Nelaimė įvyko Didžiojo Vilniaus potvynio metais. "Tada spauda labai daug rašė apie potvynį, tos žinios kartais buvo išpūstos. Paskui rašė ir apie šią tragediją.

Kai kurios politinės jėgos išnaudojo nelaimę savo tikslais – vieni aštrino konfliktą tarp lenkų ir žydų. Kiti teigė, kad šis įvykis atšildė lenkų ir žydų santykius – lenkų berniukas gelbėjo žydą. Tačiau buvo sakoma ir priešingai – kad žydo gelbėti nereikėjo", – "Vilniaus dienai" pasakojo D.Pocevičius.

Jis parodo mūsų miesto istoriją, multikultūrinę praeitį. Tokių senų paminklų turime labai nedaug, pirštais būtų galima suskaičiuoti. Nebent bažnyčiose

M.Dordziko poelgį po kelerių metų nutarta įamžinti paminklu. Jis atidengtas po trejų metų, balandžio 23 d. Sprendimą įrengti paminklą priėmė Vilniaus miesto taryba, o jam įrengti buvo renkamos lėšos.

"Kadangi paminklas turėjo krikščionišką atspalvį, aukotojų sąrašuose, deja, nesimatė žydų pavardžių", – savo knygoje rašė D.Pocevičius.

Apie didvyrį – kukliai

Nedidelį iš tamsaus granito nukaltą paminklą puošia Aušros Vartų Dievo Motinos reljefinis atvaizdas, o po juo lenkų kalba iškalti žodžiai, skelbiantys, kad 1931 m. balandį didvyrio mirtimi žuvo amatų mokyklos moksleivis M.Dordzikas.

Krikščioniškas paminklas bei jo atidengimas buvo plačiai minimas lenkų spaudoje, tuo metu žydų spaudoje pasirodė tik nedidelė žinutė vidiniuose puslapiuose.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kraštotyros svetainė "Vilnijos vartai", naudodamasi įvairiais šaltiniais, skelbia, jog tiksli M.Dordziko gimimo data ir vieta nežinomos, apie jį nėra rašoma enciklopedijose. Galima spėti, kad M.Dordzikas gimė Vilniuje, nes čia tuo metu mokėsi internatinėje amatų mokykloje.

Suniokotas ne kartą

Menotyrininkė ir meno kritikė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, kurios knygą "Vilniaus skulptūrų kelias" išleido Modernaus meno centras, šį paminklą vadina svarbiu Vilniaus istorijai.

"Gal visai nevertingas meniniu požiūriu būtų prie Užupio esantis paminklas Mečislavui Dordzikui, tačiau jis parodo mūsų miesto istoriją, multikultūrinę praeitį. Tokių senų paminklų turime labai nedaug, pirštais būtų galima suskaičiuoti. Nebent bažnyčiose", – apie paminklą pristatydama knygą sakė J.Marcišauskytė-Jurašienė.

Kaip teigiama "Vilnijos vartuose", paminklas buvo ne kartą suniokotas. Tai įvyko 1994 ir 2000 m., dažniausiai – dėl avarijų. Paminklas buvo atstatytas žydų bendruomenės pastangomis, o tam, kad jo neužkliudytų važiuojantys automobiliai – pastatytas ant aukštesnės pakylos. Paminklą norėta perkelti į Rasų kapines, tačiau šie planai taip ir nebuvo įgyvendinti.

D.Pocevičiaus surinktais duomenimis, ypač paminklas nukentėjo 2000-aisiais. Tada jis beveik dvejus metus praleido dirbtuvėse, o jo pasigedę vilniečiai toje vietoje buvo pastatę medinį kryželį.

Negalvodamas apie savo paties saugumą Mamoudou Gassama (Mamudu Gasama) be jokių pagalbinių priemonių užsikorė pastato fasadu ir įkėlė vaiką į balkoną.

Vaikui išgelbėti M. Gassamai prireikė kelių sekundžių. Įspūdingas žygis buvo nufilmuotas ir socialiniuose tinkluose peržiūrėtas milijonus kartų.

Incidentas įvyko šeštadienį maždaug 20 val. (21 val. Lietuvos laiku) Paryžiaus šiaurėje.

Filmuotoje medžiagoje matyti, kaip 22 metų M. Gassama plikomis rankomis kariasi aukštyn iš balkono į balkoną, o kitas vyras ketvirtame aukšte, persisvėręs iš gretimo balkono, bando išlaikyti pakibusį vaiką.

Pasiekęs ketvirtą aukštą M. Gassama įlipo į vaiko namų balkoną ir ranka pačiupo mažametį.

Į įvykio vietą atvykę ugniagesiai rado vaiką jau išgelbėtą.

„Laimei, ten buvo žmogus, fiziškai stiprus ir turėjęs drąsos lipti ir pasiekti vaiką“, – naujienų agentūrai AFP sakė ugniagesių departamento atstovas.

Paryžiaus merė Anne Hidalgo (An Hidalgo) socialiniame tinkle „Twitter“ gyrė jaunąjį migrantą už drąsą ir asmeniškai paskambino jam šiltai padėkoti.

„Jis man paaiškino, kad atvyko iš Malio prieš kelis mėnesius, svajodamas susikurti gyvenimą čia. Pasakiau jam, kad jo didvyriškas poelgis yra pavyzdys visiems piliečiams ir kad Paryžiaus miestas, aišku, labai norės padėti jam įsikurti Prancūzijoje“, – pridūrė merė.

24 valandos po vaiko išgelbėjimo žurnalistų susektas M. Gassama sakė, kad veikė negalvodamas.

„Pamačiau, kaip visi šie žmonės šaukia, mašinos signalizuoja. Tiesiog užlipau ir, ačiū Dievui, išgelbėjau vaiką“, – sakė jis.

„Išsigandau (jau) išgelbėjęs vaiką ... (Kai) nuėjome į svetainę, ėmiau drebėti, vos pastovėjau ant kojų, turėjau atsisėsti“, – pridūrė jis.

Kaip rodo pradinis pareigūnų tyrimas, vaiko tėvų tuo metu namie nebuvo.

Tėvas vėliau buvo sulaikytas apklausai dėl vaiko palikimo be priežiūros ir turi stoti prieš teismą, sakė šaltinis teismų sistemoje. Vaiko motinos tuo metu nebuvo Paryžiuje.

Prezidentas pasiūlė pilietybę

Jauną vyrą pirmadienį pagerbė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas), kuris jam pasiūlė šalies pilietybę.

Dvi dienos po to, kai negalvodamas apie savo paties saugumą M. Gassama Žmogaus-voro stiliumi užsikorė pastato fasadu ir įkėlė vaiką į balkoną, didvyriu vadinamą migrantą E. Macronas priėmė  prezidentūros rūmuose.

„Visi dokumentai bus sutvarkyti“, – nacionaliniu didvyriu tapusiam sportiškam 22 metų M. Gassamai pasakė E. Macronas, turėdamas omenyje jo imigracinį statusą.

Per susitikimą, kuris buvo tiesiogiai transliuojamas prezidento „Facebook“ puslapyje, E. Macronas įteikė M. Gassamai medalį už drąsą ir pasiūlė jam įsidarbinti ugniagesiu.

„Apie nieką negalvojau. Tiesiog lipau aukštyn“, – pasakodamas apie šeštadienio incidentą prezidentui pasakė M. Gassama, kuris vilkėjo džinsus ir margus marškinius trumpomis rankovėmis.

„Bravo“, – atsakė E. Macronas.

„Aš laimingas, nes pirmą kartą gavau tokį apdovanojimą“, – gavęs medalį pasakė M. Gassama, kuris į Prancūziją atvyko 2017 metų rugsėjį ir gyvena imigrantų bendrabutyje.

Ši istorija iškart buvo pradėta lyginti su kito didvyriu vadinamo migranto iš Malio veiksmais padedant gelbėti gyvybes per teroro ataką 2015 metų sausį.

Lassana Bathily (Lasana Batili) per džihadistų ataką žydų prekybos centre, kur žuvo keturi žmonės, padėjo paslėpti įkaitus šaldymo kambaryje.

L. Bathily taip pat buvo suteikta Prancūzijos pilietybė.

Eisena ir malda

Aidint senovinių pabūklų salvėms ir meldžiantis Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje buvo pagerbtas Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Prancūzijos, JAV nacionalinio didvyrio, Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinieriaus, kovų už JAV nepriklausomybę dalyvio, generolas, vyriausiojo Abiejų Tautų Respublikos 1794 metų sukilimo vado Tado Kosciuškos atminimas.

Generolo 200-ųjų mirimo metinių proga (beje, ši sukaktis įtraukta į UNESCO minimų sukakčių sąrašą.), šiandien į renginį Kaune susirinko daugybė Lietuvos ir užsienio karo klubų narių, kitų visuomeninių organizacijų atstovai. Nemažai jų buvo pasipuošę būtent XVIII a. pab. – XIX a. pr. karine ekipuote.

Renginys prasidėjo rikiuote ir iškilminga eisena. Kiek vėliau sekė nusipelniusių asmenų apdovanojimo  sidabruotais  generolo T. Kosciuškos vardo garbės medaliais, išleistais LDK Atminties rūmų, ceremonija.

Čia pat bažnyčioje galima pasmalsauti po lietuviškos karinės ekipuotės (XVIII-XX a.pr.) parodą (aut. Jacek Jaworski, Lenkija).

Priminti ir paskatinti domėtis

"Norime visuomenei priminti apie T. Kosciušką ir paskatinti domėtis tais įvykiais. Tai yra asmenybė, veikusi per kelis kontinentus, aplenkianti savo laikmetį", – portalui kauno.diena.lt sakė viena minėjimo organizatorių, Kauno apskrities bajorų draugijos tarybos, kelių kitų visuomeninių organizacijų narė Kristina Giedraitienė.

Anot jos, šių laikų visuomenė iš T.Kosciuškos galėtų imti pavyzdį, kaip svarbu domėtis, kuo piliečiai gali būti naudingi, kaip galėtų pasitarnauti žmonėms, valstybei, ir bandyti nuveikti ką nors prasmingo.

"Būdamas lyderiu, jis kartu buvo gana kuklus. Buvo generolas, bet dėvėjo valstiečio uniformą, kad susilygintų su į mūšį vedamais žmonėmis. Jis buvo už socialinę lygybę, skelbė laisvę valstiečiams", – kalbėjo K. Giedraitienė.

Ji pridūrė, kad "kalbant šios dienos kategorijomis, jis yra nesusireikšminimo pavyzdys". Ne savęs, savo ambicijų pateikimas, o siekis visuomenei naudingų dalykų.

Beje, T. Kosčiuška, kurio vardas XVIII–XIX a. sandūroje buvo tapęs kovų už laisvę simboliu, iš savo karinės praktikos nesusikrovė jokių turtų. Pavyzdžiui, JAV finansinę padėką skyrė ne savo poreikiams tenkinti, o juodaodžių mokyklų steigimui finansuoti. 

Dėl tokio nesavanaudiškumo nukentėjo jo asmeninis gyvenimas. Grįžęs į tėviškę ir susipažinęs su bajoraite negavo jos rankos.

Istorikai mini ir jo asmeninių sąsajų su Kaunu. Pasakojama, kad T. Kosciuška labai mėgęs Kauno midų. Šis jam buvo siunčiamas tiesiai iš Kauno. 

Kaip susiklostė T. Kosciuškos gyvenimas? 

Renginio organizatoriai siūlo prisiminti pagrindinius T. Kosciuškos gyvenimo vingius*.

Mokslo kelią pradėjęs Var­šu­vos Ri­te­rių mo­kyk­los ka­de­tų kor­pu­se, T.Kos­ciuš­ka tarp studijuojančių išsiskyrė  va­lia, už­si­spy­ri­mu, tiks­lo sie­ki­mu. 1769 m., įgijęs ka­ri­nį ka­pi­to­no laips­nį, vė­liau su ka­ra­liaus S. A. Po­nia­tovs­kio sti­pen­di­ja iš­vy­ko tęs­ti moks­lų į Pran­cū­zi­ją, kur 1769–1774 m. įgi­jo ant­rą­jį aukš­tą­jį ka­ri­nį-in­ži­ne­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą.

T.Kos­ciuš­ka Pa­ry­žiu­je mo­kė­si ne tik ka­ri­nės ar­chi­tek­tū­ros, ar­ti­le­ri­jos, ka­ro tak­ti­kos, bet ir pie­ši­mo bei ta­py­bos ir, be ki­ta ko, ta­po ne­blo­gu dai­li­nin­ku (me­nu T.Kos­ciuš­ka do­mė­jo­si vi­są gy­ve­ni­mą. Be to, jis ge­rai gro­jo for­te­pi­jo­nu, ne­tgi pa­ts kū­rė mu­zi­ką). Pa­ry­žiu­je T.Kos­ciuš­ka taip pat do­mė­jo­si fi­lo­so­fi­ja, po­li­ti­ka.

T.Kos­ciuš­ka 1776 me­tais iš­vy­ko į Ame­ri­ką, kur ta­po vie­nu ko­vos už JAV ne­prik­lau­so­my­bę did­vy­rių. Įvai­rių ša­lių is­to­ri­kai pa­žy­mi di­džiu­lius T. Kos­ciuš­kos nuo­pel­nus JAV.

Jis vi­sų pir­ma bu­vo ka­ri­nės in­ži­ne­ri­jos spe­cia­lis­tas, rū­pi­nę­sis for­ti­fi­ka­ci­ja (pro­jek­ta­vo ir sta­tė įtvir­ti­ni­mus). Pvz., 1778 m. T.Kos­ciuš­ka ta­po Vest Poin­to gy­ny­bi­nių įtvir­ti­ni­mų vy­riau­siuo­ju in­ži­nie­riu­mi, ten su­kū­rė įtvir­ti­ni­mus, ku­rių ne­ga­lė­jo įveik­ti bri­tai.

Is­to­ri­kas dr. Eli­gi­jus Rai­la tei­gia, kad vė­liau šio­je vie­to­je įkur­tos le­gen­di­nės ka­ro aka­de­mi­jos idė­ja pri­klau­so taip pat T.Kos­ciuš­kai, ku­ria jis pa­si­da­li­no su JAV pre­zi­den­tu Džor­džu Va­šing­to­nu (be­je, ir da­bar vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­mo­je JAV ka­ro aka­de­mi­jo­je Vest Poin­te te­bes­to­vi pa­mink­las T.Kos­ciuš­kai). T.Kos­ciuš­ka pro­jek­ta­vo ir sta­tė įtvir­ti­ni­mus Bi­lings­por­to for­te (Fi­la­del­fi­ja), Sa­ra­to­go­je, Šiau­rės Ka­ro­li­no­je ir kt.

Dar 1776 m. ru­de­nį ga­vęs pul­ki­nin­ko laips­nį, 1783 m.jis bu­vo pa­kel­tas į JAV ar­mi­jos bri­ga­dos ge­ne­ro­lus.

1784 m. iš JAV sugrįžęs į gimtinę, T.Kos­ciuš­ka suar­tė­jo su li­be­ra­lių re­for­mų ša­li­nin­kais, ma­nė, kad Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ko­je vals­tie­čiai, uni­tai ir žy­dai tu­ri gau­ti vi­sas pi­lie­ti­nes tei­ses, rė­mė li­be­ra­lią, pa­žan­gią 1791 m. ge­gu­žės 3 d. ATR kons­ti­tu­ci­ją.

1792 m. ge­gu­žės 14 d.kilusiame Ru­si­jos – Len­ki­jos ka­re, Ta­das Kos­ciuš­ka ke­le­tą kar­tų pa­si­žy­mė­jo mū­šiuo­se su žy­miai gau­ses­ne Ru­si­jos ar­mi­ja, bu­vo ap­do­va­no­tas dviem or­di­nais. 1794 m. vadovavo vi­sa­me pa­sau­ly­je iš­gar­sė­jusiame su­ki­li­me prieš Ru­si­jos im­pe­ri­ją ir Prū­si­jos ka­ra­lys­tę. Su­ki­lė­liai sie­kė at­kur­ti vals­ty­bę su 1772 m. sie­no­mis ir tęs­ti 1788–1792 m. pra­dė­tas re­for­mas. Su­ki­li­mo me­tu, T.Kos­ciuš­kai su­teikus vals­ty­bės Aukš­čiau­sio­jo Vir­ši­nin­ko įga­lio­ji­mus, jis vie­šais raš­tais len­kų ir lie­tu­vių kal­bo­mis skelbė vi­siems vals­tie­čiams as­mens lais­vę, o da­ly­vau­jan­čius su­ki­li­me at­lei­do nuo la­žo ir ki­tų prie­vo­lių. Sunkiai sužeistas viename iš mūšių, pateko į Ru­si­jos ne­lais­vę. 1796 m. pa­bai­go­je T.Kos­ciuš­ka iš­plau­kė į JAV, kur bu­vo su­tik­tas kaip did­vy­ris, ir 1797 m. pra­džio­je ap­si­gy­ve­no Fi­la­del­fi­jo­je. Ne­ma­žą da­lį lė­šų, ku­rias jam už ka­ri­nius nuo­pel­nus bu­vo do­va­no­ju­si ame­ri­kie­čių val­džia, jis tes­ta­men­tu pa­sky­rė juo­dao­džiams iš ver­gi­jos iš­lais­vin­ti bei jiems iš­moks­lin­ti. 1798 m. ge­gu­žės pra­džio­je T.Kos­ciuš­ka at­vy­ko į Pa­ry­žių, buvo susitikęs su Pran­cū­zi­jos im­pe­ra­to­riumi Na­po­leo­nu, nors nesitikėjo,  kad pavyktų at­kurti Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką.

Pa­sit­rau­kęs iš po­li­ti­kos, generolas Tadas Kos­ciuš­ka gy­ve­no Pran­cū­zi­jo­je, vė­liau Švei­ca­ri­jo­je, Zo­lo­tur­no (vok. So­lot­hurn) mies­te, kur 1817 m. spa­lio 15 d ir mi­rė.  Jo mirtis 1817 m. rudenį buvo paminėta gedulingomis iškilmėmis visoje Lietuvoje. Visų luomų katalikai, reformatai, totoriai, žydai susirinko į savo šventyklas ir atidavė pagarbą „liaudies tėvui“, „žmoniškumo draugui“, „laisvės bei Respublikos gynėjui“, kuris neleidęs lietuviams „be garbės pražūti“. Lietuvos bajorų vardu Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje per iškilmes kalbėjo Mykolas Riomeris: „Broliai! Lietuviai! Stovime prie kapo, sukurto mūsų nemirtingajam Tadui Kosciuškai atminti. Tikra meilė – kitas amžių nesunaikinamas paminklas – yra vienintelė jam skiriama mūsų pagarba, kuri brolių sielose niekada nesiliaus gyvavusi. Paliko jis mūsų tautai garbę ir pasididžiavimą. Lietuvoje gimęs bajoras kovojo už tėvų žemės laisvę ir vientisumą. Ilsėkis amžinai tautiečių širdyse!“

1819 m. Kosciuškos palaikai buvo parvežti iš Šveicarijos ir iškilmingai perlaidoti Krokuvoje, Vavelio katedroje, greta valdovų karstų.

Visame pasaulyje gausu didžiojo laisvės kovotojo atminimo ženklų - Kosciuškos vardu pavadintas aukščiausias Australijos kalnas (angl. Mount Kosciuszko), jo atminimas įamžintas Jungtinėse Amerikos Valstijose: greta Aliaskos yra Kosciuškos sala (angl. Kosciusko Island), Indianos valstijoje – Kosciuškos grafystė (angl. Kosciusko County), Misisipės valstijoje – Kosciuškos miestelis (angl. Kosciusko).

(*Parengta pagal: ttp://www.šaltiniai-4wb.info/index/details/971;

http://www.skrastas.lt/?data=2017-08-26&rub=1146671142&id=1503505959&pried=2017-08-25

Valentina Zeitler. Laisvės sūnus Tadas Kosciuška. Kovotojas už JAV, Lenkijos ir Lietuvos laisvę. Vilnius, 2016)

Šiuo metu J. Mamčuras vadovauja Ukrainos Rados Gynybos komitetui. Praėjusią savaitę jis su kolegomis lankėsi Vilniuje ir dalyvavo konferencijoje „Valstybės ir piliečių sąveika, užtikrinant šalies teritorinę gynybą“.  Pasak pulkininko, Ukrainai šiuo metu itin svarbu stiprinti savo teritorinę gynybą, ir Lietuvos patirtis šioje srityje – sektina.

– Ar šiuo metu Ukraina neturi jokių struktūrų, kurios suteiktų galimybes į gynybą įsijungti ir šalie piliečiams? Juk pilietinio karo metu Ukrainoje veikė stiprūs nacionalinės gynybos padaliniai.

– Per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus visos šalies gynybos struktūros buvo sunaikintos.  Daug kas buvo dangstoma pertvarkos lozungais ir šūkiais, buvo judama link narystės NATO, Ukraina dalyvavo daugelyje tarptautinių karinių misijų.  

Nuo 2010 m. karinės strategijos kryptis pasikeitė, nes buvo bandoma judėti link suartėjimu su Rusija. Kai gynybos strategija buvo nuolatos keičiama, galiausiai apskritai viskas išsibalansavo.

Todėl Ukrainos karinės pajėgos per tą laiką tik mažėjo ir silpnėjo. 1992 m. karinėse pajėgose buvo daugiau nei 700 tūkst. žmonių, o jau 2014 m. liko tik apie 70 tūkst.

– Kokie esminiai pasikeitimai nuo 2014 m. įvyko Ukrainos karinėse pajėgose?

– Buvo priimta nemažai svarbių teisės aktų, o šiuo metu Gynybos ministerija ir Nacionalinio saugumo taryba rengia reformos planą, pagal kurį iki 2020 m. būtų atnaujinta ir iš naujo apginkluota visa kariuomenė. Taip pat numatoma, kad karinės pajėgos turėtų padidėti 50 tūkst. žmonių.

Tačiau puikiai suprantame, kad ir sustiprinę savo karinį potencialą, nepajėgsime atremti milijoninę armiją turinčios Rusijos agresijos. Todėl nusprendėme stiprinti teritorinę gynybą.

Mums buvo labai įdomu susipažinti, kaip savo teritorinę gynybą organizuoja tokios mažos šalys, kaip Lietuva, Latvija ir Estija.

– Kas labiausiai jus domino?

Vilniuje vykusioje konferencijoje sužinojome, kaip buvo organizuota ir veikia Šaulių sąjunga. Ši lietuvių patirtis mums labai pravers, nes Ukraina nėra vienalytė nei tautiniu, nei religiniu požiūriu. Holodomoro (badmečio) metu 19332–1933 m. Ukraina,  vienais duomenimis, neteko 4 mln., kitais skaičiavimais, dvigubai daugiau savo gyventojų, o į jų gyventas vietose Stalinas dirbtinai atkėlė kitataučius. Daugiausia į Ukraina buvo atkeldinta rusų, kurių daugelis iki šiol save ir laiko rusais.

Vis dėlto Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas apsiriko, manydamas, kad, prasidėjus karinei invazijai, senieji Ukrainos rusai sutiks jo armiją su duona ir druska. Taip neatsitiko. Daugelis rusų laikėsi neutraliai, o šiuo metu vis daugiau jų palaiko Ukrainą, bet ne Rusiją. 

– Kokia šiuo metu situacija karinio konflikto su Rusija vietose?

– Iš priešo pusės vyksta nuolatinis apšaudymas. Mes esame priversti gintis, užkertant kelią rusų provokacijoms ir galimybėms gilyn į šalį patekti jų žvalgybinėms grupėms.

Rusai nesilaiko susitarimų dėl sunkiosios karinės technikos atitraukimo iš karo veiksmų vietų. Mes tą techniką patraukėme, o jie ją tik užmaskavo. Be to, Rusija nesutinka, kad į karo veiksmų zoną atvyktų tarptautiniai stebėtojai.

– Ar turite vilčių, kad artimiausiu metu karas su Rusija bus baigtas?

– 2014 m. mes nebuvome pasiruošę kariauti su Rusija. Tuo metu šalies Rytuose neturėjome nė vieno karinio dalinio. Rusai užpuolė visai netikėtai, ir mes nesugebėjome apsiginti.

Per tuos dvejus metus buvo sukurtas ne vienas naujas Ukrainos karinis dalinys, kurie šiuo metu stengiasi atremti priešus ir Rytuose, ir stiprina gynybą Šiaurėje.

Taip pat stengiamės maksimaliai užkirsti kelią rusų diversijoms šalies viduje.

Didelių iliuzijų, kad Rusija greitai nutrauks karą su Ukraina, neturime ir ruošiamės blogiausiam scenarijui.

Esame dėkingi, kad JAV ir Europos Sąjunga įvedė sankcijas Rusijai ir jos kol kas neatšaukiamos. Tikimės, kad, blogėjant ekonominei situacijai, Rusijos kortų namelis subyrės.

– Rusija nuolatos skelbia apie tariamų Ukrainos diversantų suėmimus Kryme. Kaip vertinate tokią informaciją?

– Iki okupacijos Kryme gyveno nemažai kariškių pensininkų, todėl bet kurį iš jų Rusijai šiuo metu visai nesudėtinga apkaltinti diversijomis. Kagėbistinėms technologijoms didelio proto nereikia.

– Ar Ukraina jau visam laikui atsisveikino su Krymu?

– Gink, Dieve, ne. Krymas – Ukrainos teritorija, o Krymo totoriai – jo etniniai gyventojai. Dėl Krymo niekada nenurimsim.

– Jūs buvote Kryme tuo metu, kai į jį įžengė „žalieji“ Rusijos žmogeliukai. Ar buvo įmanoma šiai invazijai pasipriešinti?

– Ukrainos  pajėgos tuo metu buvo kur kas menkesnės, nei Rusijos. Be to, nesitikėjome ir savo admirolų, tarnavusių tuo metu Kryme, išdavystės.

– Kaip šiuo metu veikia Ukrainos savanorių batalionai?

– Stengiamės juos maksimaliai įjungti į visas šalies jėgos struktūras.

– Ar nenuogąstaujate, kad naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas pakeis savo šalies požiūrį į Ukrainą ir jos karinį konfliktą su Rusija?

– JAV – demokratinė šalis, todėl prezidentas nėra visagalis. Pažįstu asmeniškai nemažai Amerikos senatorių ir kongresmenų, kurie nuoširdžiai palaikė  Ukrainą ir, manau, palaikys ateityje. Tikiuosi, kad  D. Trumpas įsiklausys į jų nuomonę.

Ceremonija prasidėjo 21 pabūklo salvėmis. Paradines uniformas vilkintys ir šautuvais ginkluoti kariai stovėjo išsirikiavę „Didvyrių kapinėse“ Maniloje, į kurias velionio palaikai anksčiau buvo slapta atgabenti – aiškiai siekiant išvengti protestų.

Praėjusią savaitę šalies Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad F. Marcosas, valdęs Filipinus du dešimtmečius iki 1986 metais kilusio kariuomenės remiamo gyventojų sukilimo, gali būti palaidotas didvyrių kapinėse.

Apie šią teismo nutartį, patvirtinusią prezidento Rodrigo Duterte (Rodrigo Dutertės) sprendimą, kritikai sako, kad toks žingsnis reiškia jo nusikaltimų pateisinimą.

Netikėtas F. Marcoso šeimos, nepaisiusios prieštaravimų, sprendimas laidotuvių ceremoniją surengti netrukus po Aukščiausiojo Teismo paskelbtos nutarties, dar labiau pakurstė visuomenės nepasitenkinimą.

Peticijos prieš F. Marcosą teikėjų teismui advokato Barry Gutierrezo (Bario Gutjereso) nuomone, laidotuvės įvyko neteisėtai, nes nespėta pateikti apeliacijos.

„Nenuostabu, kad tai vyksta. F. Marcosas nepaisydavo įstatymų būdamas gyvas, ir net per savo laidotuves jis vis dar pažeidinėja įstatymus“, – naujienų agentūrai AFP sakė B. Gutierrezas.

Policija pranešė, kad F. Marcoso palaikai buvo atvežti į kapines vos prieš prasidedant laidotuvių ceremonijai, todėl protestuoti planavę oponentai buvo užklupti nepasirengę.

„Esame šokiruoti ir įpykę“, – sakė B. Gutierrezas.

Tūkstančiai riaušių policijos pareigūnų bei karių apsupo kapines, tačiau protestuotojų ten nebuvo.

Į kapines atvykę žurnalistai įleisti nebuvo, tačiau jie sugebėjo stebėti ceremoniją per teleobjektyvus.

Labiausiai korumpuotas visų laikų lyderis

F. Marcosas Filipinus valdė du dešimtmečius, kol prieš jį atsigręžė svarbūs kariuomenės vadai, o milijonai žmonių išėjo į gatves. „Liaudies galios“ sukilimas, kuris daugiausia buvo taikus, įkvėpė judėjimus už demokratiją visoje Azijoje ir pasaulyje.

F. Marcosas, puoštis mėgusi jo žmona Imelda ir jų bičiuliai iš valstybės iždo pasisavino iki 10 mlrd. dolerių (9 mlrd. eurų), sako vyriausybės tyrėjai ir istorikai.

Šio diktatoriaus valdymo metais taip pat buvo dažnai pažeidinėtos žmogaus teisės, F. Marcosui siekiant išlaikyti kontrolę savo rankose ir užsitikrinti sąlygas grobstyti valstybės pinigus.

Ankstesnės Filipinų vyriausybės tvirtino, kad F. Marcoso režimas nužudė arba kankino tūkstančius žmonių.

Antikorupcinė nevyriausybinė organizacija „Transparency International“ 2004 metais įvardijo F. Marcosą antruoju labiausiai korumpuotu visų laikų lyderių – po Indonezijos diktatoriaus Suharto.

Anot Pasaulio banko, Filipinų užsienio skola 1972 metais, kai F. Marcosas paskelbė karo padėtį, siekė 2,67 mlrd. dolerių (2,42 mlrd. eurų), o 1986 metais ji išaugo iki 28,2 mlrd. dolerių (25,5 mlrd. eurų).

Po F. Marcoso mirties 1989 metais Havajuose, jo šeimos nariai sėkmingai grįžo į politiką ir keletą kartų bandė gauti leidimą palaidoti jį didvyrių kapinėse, kur laidojami kiti prezidentai bei aukšti kariuomenės vadai.

Buvusio diktatoriaus žmona Imelda tapo kongreso nare ir apsigynė nuo visų jai metamų kaltinimų korupcija.

Du jos vaikai tapo įtakingais politikais. Ferdinandui Marcosui Jnr. (Ferdinandui Markosui jaunesniajam), dar žinomam Bongbongo pravarde, ypač pasisekė, nes jis tapo senatoriumi, o šiemet vos netapo viceprezidentu.

Vis dėlto ankstesni prezidentai atsisakė leisti laidoti F. Marcosą didvyrių kapinėse dėl jo padarytų nusikaltimų, todėl šeimos nariai saugojo jo palaikus stikliniame karste jo namuose šiaurinėje Ilokų Nortės provincijoje.

Tačiau velionio šeimai pagaliau pavyko gauti leidimą, kai šią gegužę į valdžią atėjo R. Duterte, ilgametis F. Marcoso šeimos sąjungininkas.

Jo nuomone, F. Marcosas nusipelnė būti palaidotas kaip didvyris, nes jis buvo prezidentas ir Antrojo pasaulinio karo veteranas.

R. Duterte taip pat sakė, kad jaučiasi skolingas F. Marcoso šeimai, nes jo paties tėvas tarnavo diktatoriaus vyriausybėje. Be to, Marcosai finansiškai parėmė jo rinkimų kampaniją.

Kiekviena era turi savo didvyrius. Anų laikų herojaus praporščiko Pečiorino siutulys tėra apgailėtinas seilėjimasis, palyginti su ta misija, kuriai nūnai išsibarsčiusios imperijos Šiaurės vakarų krašto paribiuose nusiteikę šiandieniniai jo tautiečiai.

Jų tikslas vienas – atkurti įsivaizduojamą istorinį teisingumą, tai yra amžiams sujungti broliškas baltų ir slavų gentis į vieningą neišardomą darinį, nesvarbu, kad kažkokie žinovai nenutildami aiškina, jog tokie kliedesiai nei logiški, nei istoriški, nei juolab moksliški, o vietiniai nacionalistai, kurių, pasirodo, čia apstu, vis klykia apie kažkokią nepriklausomybę (bet veikiausiai ne apie dujų saugyklą Kuršių mariose). Tačiau tvarka turi būti, ir taškas.

Tik užduotis nėra paprasta – šiandien beveik visi moka rašyti, yra nemažai skaitančių žmonių, taigi ir mąstančių, todėl įtikinti naujo sandorio su didžiuoju broliu, kuris mus myli, nauda nebus taip ir lengva. Nesvarbu, kad nemažai mūsų piliečių vis dar įsijungia rusiškus TV kanalus, nesvarbu, kad kai kas ir įtikėjo propagandos auksaburnių gražbylyste, rimtą darbą reikia atlikti ir vietoje, t.y. frakcijose, kaip sako politikai.

Atpažinimui pateiksime statistinio mūsų laikų herojaus portretą – tai 35–40 m. vyras, dažniausiai rusakalbis, būtinai – tos šalies, kurioje turi atlikti savo didingą žygį, pilietis. Misionierius turi aukštąjį išsilavinimą (tinka ir kaimyninio Kaliningrado kokios mokyklos diplomas), yra įsitraukęs į vietos politiką, siekiamybė – miesto tarybos nario mandatas, pomėgiai gali būti žemiški – žvejyba, na dar imtynės fizinei formai palaikyti, nes protinė forma privalo būti nuolatinės stabilios būdravimo parengties. Toks veikėjas bent formaliai dirba kad ir "Ragų bei nagų" kontoroje. Pajamos nesvarbios, nes fundatoriai iš pašalio badu mirti ir skurde gyventi neleis.

Tai štai, belieka tik atidirbti už tas investicijas, ir darbas ne itin sunkus. Tenka retsykiais parėkauti, kartais viešai pasipiktinti ir neužmiršti pagrindinio tikslo – metodiškai griauti "fašistų valstybę" iš vidaus.