Toks pareiškimas pasirodė tuo metu, kai Kremlius, Rusijos kariuomenei tęsiant plataus masto karą Ukrainoje, vis įnirtingiau skleidžia patriotinę istorijos versiją, kurioje dažnai nutylimi stalinistinio totalitarinio režimo nusikaltimai.

Rusijos Vladimiro miesto, esančio apie 200 kilometrų į rytus nuo Maskvos, kapinėse neseniai buvo nugriautas memorialas sovietinių represijų aukoms atminti. Viena iš memorialo atminimo lentų buvo skirta lietuvių arkivyskupui, antisovietinio pasipriešinimo dalyviui M. Reiniui.

M. Reinys kaip krikščionis demokratas pusmetį 1925–1926 metais ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas, tarpukariu dėstė Vytauto Didžiojo universitete.

Arkivyskupas pokario metais protestavo prieš okupacinės valdžios vykdomą Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių varžymą. 1947 metais buvo nuteistas kalėti aštuonerius metus už antisovietinę veiklą. Po šešerių metų jis mirė kalėjime ir palaidotas bendrame kape.

Katalikų bažnyčia M. Reinį laiko kankiniu.

Tokie veiksmai negali būti vertinami kitaip nei istorinės tiesos ir stalinistinio totalitarinio režimo aukų atminimo niekinimas.

„Jis buvo tikras krikščionis ir pastorius. Savo ištikimybę Kristui jis įrodė kalėjime, kur buvo laikomas dėl neteisingų kaltinimų. Šiuo požiūriu jis dalijosi likimu su daugeliu kitų tikinčiųjų, įskaitant stačiatikių vyskupus, kurie ten mirė“, – Rusijos naujienų agentūrai „RIA Novosti“ sakė Katalikų bažnyčios Maskvos arkivyskupijos generalinis vikaras Kirilas Gorbunovas.

„Toks žmogus, žinoma, nusipelno, kad jo atminimas būtų įamžintas jo kankinystės vietoje“, – pridūrė jis.

Vietos valdžios institucijos tvirtino, kad memorialas nugriautas, nes esą buvo nesaugus, pranešė Rusijos žiniasklaida.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija pareiškė protestą Rusijai dėl sunaikintos paminklinės lentos M. Reiniui ir pabrėžė, kad tai jau ne pirmas atvejis, kai Rusijoje nugriaunami paminklai, skirti stalinistinio totalitarinio režimo aukoms pagerbti.

Ministerija pranešė antradienį iškvietusi Rusijos ambasados Lietuvoje laikinąjį reikalų patikėtinį ir įteikusi jam protesto notą.

„Užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovai atkreipė dėmesį, kad tai jau ne pirmas atvejis, kai Rusijoje yra nugriaunami paminklai, skirti režimo aukoms pagerbti. Tokie veiksmai negali būti vertinami kitaip nei istorinės tiesos ir stalinistinio totalitarinio režimo aukų atminimo niekinimas, todėl ministerija pareikalavo atsakingų Rusijos institucijų atkurti sunaikintus paminklus“, – teigia ministerija.

Rusijos atstovo pareikalauta, kad atsakingos šalies institucijos „kaip galima greičiau išsiaiškintų šio vandalizmo akto Vladimiro mieste aplinkybes“ ir patrauktų kaltuosius atsakomybėn bei „nedelsiant atkurtų Mečislovo Reinio atminimui skirtą paminklinę lentą“.

Šių metų balandžio mėnesį Permės srityje buvo nugriautas paminklas ten palaidotiems tremtiniams iš Lietuvos ir Lenkijos, o gegužės mėnesį Irkutsko srityje esančioje Pivovarichos gyvenvietėje demontuotas lenkiškas paminklas ir lietuviškas kryžius, pastatyti 1937 metais represuotiems Lietuvos ir Lenkijos tremtiniams ir politiniams kaliniams pagerbti. 

Jūrų teisės patarimai

Lietuvos jūrininkų sąjunga pasiūlė diplomatą Narcizą Prielaidą įtraukti į Lietuvos jūrinei kultūrai labiausiai nusipelniusių asmenų sąrašą.

Kyla klausimas, kaip su jūra reikalų tiesiogiai neturėjęs diplomatas, didžiausią gyvenimo dalį praleidęs toli nuo jūros esančioje Ženevoje, pelnė jūrininkų organizacijos pagarbą?

Atsakymas paprastas. Klaipėdoje ir Šiauliuose gyvenęs N. Prielaida, būdamas 25 metų, 1945-aisiais bėgdamas nuo karo atsidūrė Šveicarijoje. 1945–1945 m. baigęs Ženevos meno mokyklą, jis pasirinko jūrų teisės studijas Italijos karinėje jūrų akademijoje.

Nors gyvenimas pasisuko taip, kad jūros neturinčioje šalyje Šveicarijoje daugiau teko dirbti įvairiose draudimo kompanijose, jūrų teisės jis nepamiršo.

N. Prielaidos konsultacijos ir patarimai buvo itin svarbūs Lietuvos jūrininkų sąjungai. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo N. Prielaida buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos atstovu prie Jungtinių Tautų Organizacijos. Šias diplomatines pareigas jis ėjo 1992–1996 m. Tai buvo tas laikotarpis, kai Lietuvoje buvo atkuriamos įvairios prieškaryje veikusios organizacijos.

Prisimenama, kad N. Prielaida buvo itin svarbus tarptautinės jūrų teisės ekspertas, jis Lietuvos jūrininkų sąjungai padėjo susipažinti su tarptautinės jūrų teisės aktais, įskaitant ir tarptautinės jūrų organizacijos konvencijas.

Už reikšmingą pagalbą atsikuriančiai Lietuvos jūrininkų sąjungai N. Prielaidai 1996 m. buvo suteiktas Lietuvos jūrininkų sąjungos garbės nario vardas.

Prisiminimai: Baltasis molas buvo N. Prielaidos ir Z. Šidlausko jaunystės jūrinių svajonių vieta. / Knygos „Jūra ir likimai“ nuotr.

Karas išblaškė draugus

„Klaipėdos“ žurnalistė Adelė Žičkuvienė knygoje „Jūra ir likimai“ atskleidė, kad jaunystę Klaipėdoje praleidęs N. Prielaida turėjo svajonę tapti jūrininku. Apie tai jis svajoję kartu su bičiuliu Zenonu Šidlausku. N. Prielaida su Z. Šidlausku jaunystėje netgi buvo jūrų skautai, buriavo.

Abiejų jų planus sujaukė 1939 m. Klaipėdos okupacija. Z. Šidlauskas persikėlė į Šventąją, kur tarnavo Lietuvos karo laive „Prezidentas Smetona“. Šiame laive tarnavo ir vyresnysis N. Prielaidos brolis Zigmas.

1940 m. Lietuvos okupacija, kai įžengė sovietai, išblaškė ir karo laivo „Prezidentas Smetona“ įgulą, ir Prielaidų šeimą.

Pradžioje iš Klaipėdos išvykę į Šiaulius Prielaidos šiame mieste gyveno per karą. Kai atgal ritosi karo banga, broliai Zigmas, Narcizas ir Eugenijus Prielaidos pasitraukė į Vakarus.

Z. Šidlauskas liko Lietuvoje ir už tai skaudžiai nukentėjo. Sovietai sukurpė bylą, kad jis vykdė antitarybinę veiklą, ištrėmė jūrininką į Sibirą. Iš tremties į Klaipėdą jis grįžo tik 1956 m.

Žmonės: žinomas Lietuvos diplomatas, žurnalistas, jūrų teisės specialistas užfiksuotas Lietuvos televizijos archyviniuose kadruose. / „LRT.lt“ nuotr.

Komandoras, diplomatas, žurnalistas

Žurnalistė A. Žičkuvienė knygoje „Jūra ir likimai“ aprašė, kaip 1996 m. sausio 27-ąją N. Prielaida Klaipėdoje susitiko su savo jaunystės draugu Z. Šidlausku. Buvo nesimatę 57-erius metus, po lemtingų 1939-ųjų, kai Klaipėdos okupacija, įžengus nacistinei Vokietijos kariuomenei, juos išblaškė. Po susitikimo abu aplankė mėgstamą jaunystės vietą – molą. Jų laikais tai buvo Baltasis molas. Prisiminė jūrų skautų laivo „Budys“ tragediją.

Po išsiskyrimo jų likimai susiklostė skirtingai. 1956 m. grįžęs iš Sibiro tremties Z. Šidlauskas dirbo Klaipėdos gamyklose, tapo netgi vyriausiuoju mechaniku vienoje iš to meto Klaipėdos statybos valdybų.

Tuo tarpu N. Prielaida į Vakarus išvyko jau tarsi ir žinodamas, kad studijuos jūrų teisę. Dar prieš karą Lietuvoje jis buvo išlaikęs egzaminus studijuoti Italijos karinėje jūrų akademijoje.

Nors baigęs jūrų teisės studijas ir dirbo draudimo kompanijose, tačiau jūreivystės jis neapleido – įgijo laivo komandoro kvalifikaciją. Kai tik pasitaikydavo proga, mielai sėsdavo į kokį nors pramoginį laivą.

N. Prielaida prisimenamas ir kaip žurnalistas, buvo tarptautinės žurnalistų federacijos narys. Rašė straipsnius į leidinį „Pasaulio lietuvis“, 30 metų buvo jų akredituotu žurnalistu Šveicarijoje.

Baigęs jūrų teisės studijas Narcizas Prielaida dirbo draudimo kompanijose, tačiau jūreivystės neapleido – įgijo laivo komandoro kvalifikaciją.

Žinomas Lietuvos žurnalistas Vytautas Žeimantas prisiminė, kad N. Prielaida bendradarbiavo ir su Anglijos žurnalu „Šaltinis“, rašė straipsnius į šveicarišką spaudą „Tribune de Geneve“ (Ženevos tribūna), „24 Heures“ (24 valandos), kitus vietinius prancūziškai kalbančius Šveicarijos leidinius.

Reikšminga ir N. Prielaidos visuomeninė veikla. Jis 1980 m. buvo paskirtas Pasaulio lietuvių bendruomenės Valdybos atstovu Žmogaus teisių komitete prie Jungtinių Tautų. Kai 1982 m. jis buvo priimtas į Tarptautinę žurnalistų federaciją, įgijo teisę ne tik dalyvauti visose Žmogaus teisių gynimo konferencijose Ženevoje, bet ir jose pasisakyti, todėl nuolat kėlė Lietuvos okupacijos klausimą.

N. Prielaida mirė 2015 m. kovo 27 d., palaidotas Ženevoje.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Turtinga patirtis

Komentuodama rinkimų Rygoje baigtį užsienio žiniasklaida suskubo akcentuoti, esą naujasis Latvijos lyderis bus pirmasis Baltijos regione atvirai homoseksualumą deklaravęs prezidentas. Vis dėlto E. Rinkevičius yra įdomus ne dėl šios pikantiškos savo biografijos detalės. Jis – ilgametis užsienio reikalų ministras, turintis ne tik diplomatinės patirties, bet ir solidų akademinių žinių bagažą.

E. Rinkevičius gimė 1973 m. Jūrmaloje, yra baigęs Latvijos universiteto Istorijos ir filosofijos fakultetą, turi du magistro laipsnius: Latvijos universiteto politikos mokslų ir JAV Nacionalinio gynybos universiteto nacionalinių išteklių strategijos.

Jis yra dirbęs žurnalistu Latvijos radijuje, trejus metus vadovavo prezidento Valdžio Zatlerio kanceliarijai, 1997–2008 m. buvo Latvijos gynybos ministerijos valstybės sekretorius, Latvijos delegacijos derybose dėl narystės NATO vadovo pavaduotojas.

Nuo 2011 m. E. Rinkevičius ėjo užsienio reikalų ministro pareigas premjerų Valdžio Dombrovskio, Laimdotos Straujumos, Mario Kučinskio vyriausybėse ir abiejose K. Karinio vyriausybėse.

Per 2022 m. parlamento rinkimus jis buvo išrinktas į parlamentą pagal „Naujosios vienybės“ sąrašą.

Ginčas dėl barščių

Būdamas užsienio reikalų ministru, jis sulaukė didelio latvių palankumo dėl savo griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu ir tvirtos paramos Ukrainai.

Metų pradžioje E. Rinkevičius įvardijo Rusijos pralaimėjimą Ukrainoje kaip vieną iš Latvijos strateginių interesų. Tai turėtų „atkurti pasaulio tvarką ir pasitikėjimą daugiašaliu požiūriu į tarptautinius santykius“ ir neleisti, kad toks dalykas pasikartotų, aiškino būsimasis prezidentas.

Praėjusią vasarą E. Rinkevičius įsivėlė į neoficialų ginčą su Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstove spaudai Marija Zacharova. Jai pasipiktinus UNESCO sprendimu įtraukti ukrainietiškų barščių virimo tradiciją į nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, E. Rinkevičius atšovė cituodamas garsųjį Vladimiro Putino sakinį, kuriuo šis palydėjo Kyjivui pateiktą ultimatumą: „Patinka, nepatinka, kentėk, mano gražuole“.

Savo ruožtu pažadu, kad padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad mūsų šalis klestėtų, būtų saugi, o mūsų visuomenė – darnesnė.

Balsavimo peripetijos

Iš pradžių buvo manoma, kad būti perrinktas sieks dabartinis Latvijos prezidentas Egilis Levitas, einantis šias pareigas nuo 2019-ųjų. Tačiau jis netikėtai pareiškė esąs nusivylęs, kad trys koalicinės vyriausybės partijos nesugebėjo susitarti dėl bendro kandidato, ir nepanoro kandidatuoti.

E. Rinkevičius, kurio kandidatūrą iškėlė premjero Krišjanio Karinio „Naujoji vienybė“, laimėjo ne iš pirmo karto. Per trečiadienį parlamente vykusius pirmąjį ir antrąjį balsavimus nė vienas iš trijų kandidatų negavo pergalei reikalingo bent 51 balso. Antrajame ture mažiausiai balsų surinkusi „Pažangiųjų“ kandidatė, viešojo valdymo ekspertė Elina Pinto pasitraukė iš varžybų.

E. Rinkevičius per pirmąjį ir antrąjį balsavimus gavo 42 balsus, o „Jungtinio sąrašo“ pasiūlytas kandidatas, verslininkas Uldis Pilenas – 25. Iš kovos pasitraukus E. Pinto, dešimt jos frakcijos narių nusprendė trečiajame ture balsuoti už E. Rinkevičių. U. Pilenas trečiajame ture surinko 25 balsus.

Sieks darnos

Sužinojęs apie savo pergalę E. Rinkevičius padėkojo Saeimos nariams už pasitikėjimą. Jo nuomone, prieš rinkimus vykusios parlamentinės diskusijos parodė, kad Latvija yra labai demokratiška šalis.

„Savo ruožtu pažadu, kad padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad mūsų šalis klestėtų, būtų saugi, o mūsų visuomenė – darnesnė“, – pabrėžė E. Rinkevičius. Jis taip pat pažadėjo glaudžiai bendradarbiauti su Saeima ir vyriausybe.

Išrinktasis prezidentas spaudos konferencijoje taip pat pranešė, kad artimiausiomis dienomis oficialiai pasitrauks iš partijos „Naujoji vienybė“.

Latvijos prezidento postas iš esmės yra reprezentacinis – valstybės vadovas daugiausia yra nuomonės lyderis ir visuomenę vienijanti figūra.

Prezidentas atstovauja Latvijai užsienyje, yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, pasirašo įstatymų projektus, skiria ministrą pirmininką ir, be kita ko, turi teisę paleisti parlamentą.

Prezidento postą E. Rinkevičius perims birželio pradžioje, kai baigsis dabartinio Latvijos vadovo E. Levito kadencija. Naujasis prezidentas bus inauguruotas liepos 8 d.

Vienas Ukrainos vyriausybės pareigūnas naujienų agentūrai AFP sakė, kad aukšto rango kinų diplomatas Li Hui Kyjive lankysis gegužės 16–17 dienomis.

Pekinas apie jo vizitą paskelbė praėjusią savaitę, teigdamas, kad Li Hui taip pat lankysis Rusijoje ir kitose Europos šalyse.

Itin glaudžius ryšius su Maskva palaikantis Pekinas oficialiai laikosi neutralumo dėl Rusijos karo Ukrainoje, o kinų prezidentas Xi Jinpingas (Si Dzinpingas) niekada nėra pasmerkęs Rusijos invazijos.

Kovą Kinijos lyderis Rusijoje susitiko su Vladimiru Putinu ir tuomet save vaizdavo kaip tarpininką, kuriam rūpi išlaikyti stabilumą.

Li Hui kelionė įvyks praėjus trims savaitėms po Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio telefoninio pokalbio su Kinijos vadovu. V. Zelenskis šį pokalbį apibūdino kaip ilgą ir prasmingą.

Li Hui bus aukščiausio rango Kinijos diplomatas, lankęsis Ukrainoje nuo Maskvos invazijos pradžios praėjusių metų vasarį.

2009–2019 metais jis ėjo Kinijos ambasadoriaus Rusijoje pareigas.

Jis taip pat lankysis Rusijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Pekinas nurodė, kad Li Hui kelionės tikslas – palaikyti dialogą su visomis šalimis dėl Ukrainos krizės politinio sureguliavimo.

Xi Jinpingas kovo mėnesį lankėsi Maskvoje ir sulaukė kritikos už tai, kad nepasmerkė Maskvos invazijos į Ukrainą.

„Hiracuka yra Lietuvai ir Kaunui draugiškas miestas“, – akcentavo miesto meras Katsuhiro Ochiai, pasveikinęs Japonijai neabejingus paskaitos dalyvius. Meras džiaugėsi stiprėjančiu Hiracukos ir Kauno ryšiu, abipusiu jo puoselėjimu. Ši draugystė užsimezgė prieš septynerius metus, kai Hiracukos Kanagavos prefektūroje Lietuvos olimpiečiai dalyvavo parengiamosiose stovyklose, kuriose ruošėsi svarbiems 2020 m. olimpinių žaidynių startams. Draugystė peraugo į kultūrinius ir švietimo mainus, svarbius abiem šalims. Buvo surengta Hiracukos ir Kauno mokyklų moksleivių Ukrainos palaikymo akcija – origamio kūrybinės dirbtuvės, kurių metu sukurta meninė instaliacija iš daugiau nei 3 tūkst. mėlynų ir geltonų origamio gervių „Laisvės sparnai“, eksponuota Kauno „Akropolyje“.

Hiracukos savivaldybės nuotr.

Hiracukoje jau du kartus organizuotas renginių ciklas „Lietuvos savaitė“. Buvo galima aplankyti Kauno miesto fotografijų parodą, dalyvauti lietuviškų šiaudinių sodų dirbtuvėse, išgirsti lietuviškų pasakų. 2023 m. rudenį planuojama pasirašyti Hiracukos ir Kauno  bendradarbiavimo sutartį Kaune, plečiant miestų mainų sritis.

Pažinti Hiracuką skatina ne tik stiprėjanti miestų draugystė. Chiune’ė Sugihara – Japonijos diplomatas, 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, nesilaikydamas Japonijos užsienio reikalų ministerijos formalių reikalavimų, Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydams išdavęs apie 6 tūkst. Japonijos tranzitinių vizų, – ir Japonijai, ir Lietuvai svarbi asmenybė, Pasaulio tautų teisuolis. Japonijoje, Jaotsu miestelio, kuriame yra įrengtas Ch. Sugiharos muziejus, mokyklose besimokantys mokiniai yra supažindinami su garsiojo tėvynainio darbu ir Lietuva, mokosi paprastų lietuviškų žodžių. Nors Japonija ir Lietuva yra toli viena nuo kitos, tokios asmenybės, kaip Ch. Sugihara, įkvepia stiprinti šalių ir jų miestų draugystes.

Rudenį yra planuojamas giminingų miestų – Hiracukos ir Kauno –  bendradarbiavimo sutarties pasirašymas Kaune, plečiant miestų mainų sritis.

 

Hiracukos savivaldybės nuotr.

Kaip pasakojo S. Džiugytė, Hiracukos istorija prasidėjo 1889 m., kai buvo įkurtas Hiracukos miestelis, o 1932 m. jam buvo suteiktas miesto statusas. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta apie pusė miesto, bet jis buvo greitai atstatytas. Mieste vyrauja ne tik tradicinė japoniška, bet ir vakarietiška architektūra. Jam suteiktos ypatingos autonomijos teisės nuo prefektūros valdymo. Nors miesto plotas yra perpus mažesnis nei Kauno, gyventojų skaičius panašus. Jie draugiški, atviri kitoms kultūroms, todėl Hiracuka yra mėgstama užsieniečių ir ne tik jų. Tai miestas prie jūros, todėl populiarus tarp turistų, vandens sporto entuziastų, jaunų šeimų.

Miestas žymus dėl jame vykstančio festivalio „Tanabata“, kasmet sulaukiančio apie 1,5 mln. lankytojų. Jis yra išpuošiamas ryškiomis dekoracijomis, kurias kuria patys gyventojai, varžydamiesi tarpusavyje, kurio dekoracija bus gražesnė, puošnesnė. Festivalis trunka tris dienas, jo metu šokamas tradicinis šokis „Tanabata“. Iš miesto centro matyti Fudzijamos ugnikalnis, kurį kasmet aplanko apie 200 tūkst. smalsuolių. Kita miesto įžymybė – Syonandaira kalva, nuo kurios matyti jūra ir aplinkinės vietovės. S. Džiugytė akcentavo, kad ant jos užkopus, esant geram orui, galima išvysti net Tokijo dangoraižius.

Hiracukos savivaldybės nuotr.

Hiracuka žymus ir savo jūros gėrybėmis. Iš kai kurių net gaminami itin gurmaniškam skoniui skirti ledai. Mieste vyksta ir populiarus sakurų žydėjimo festivalis „Hanami“.  Hiracuka turi ir savo futbolo komandą – „Shonan Bellmare“, priklausančią nacionalinei lygai. Japonijos sirgaliai labai palaiko savo komandą, bet palaikymą išreiškia kitaip, nei įprasta europiečiams.

Japonija ir Lietuva vykdo kultūros, mokslo, studijų mainus, šalių bendradarbiavimas aktyvėja mokslo ir tyrimų, inovacijų srityse. Praėjusiais metais pažymėtas Japonijos ir Lietuvos dvišalių santykių 100 metų jubiliejus dar labiau skatina šių šalių ir jų miestų solidarumą.

Balandžio 27 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyks mokslinė tarpdalykinė konferencija „Mana mintis – goda žvaigždynų rašto... / Mana būtis – šalia bedugnės krašto...“, skirta J. Baltrušaičio jubiliejinei sukakčiai paminėti.

Poetinės dvasios lietuviškumas

Poetas gimė, mokėsi ir augo Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje, Kauno gimnazijoje, kurią baigė 1893 m., buvo dėstoma rusiškai. Studijos Maskvos universitete, pažintys su garsiais Maskvos literatais ir teatralais, vedybos su maskviete Marija Olovianišnikova taip pat neleido nutolti nuo rusų kultūros ir kalbos.

1911 m. Maskvoje, „Skorpiono“ leidykloje, išėjo pirmasis J. Baltrušaičio eilėraščių rinkinys rusų kalba „Žemės laiptai“, o 1912 m. pasirodė ir „Kalnų takas“. Nepaisant visų aplinkybių, daug kas stebėjosi, kodėl J. Baltrušaitis – poliglotas, labai gabus kalboms, tikėtina, mokėjęs apie penkiolika užsienio kalbų – rašė eilėraščius rusiškai. Lietuviškai daugiau kūrė tik antroje gyvenimo pusėje.

1942 m. Kaune išėjo J. Baltrušaičio lietuviškai rašytų eilėraščių rinkinys „Ašarų vainikas“, kuriam įvadą parašė Balys Sruoga.

Išanalizavęs bene garsiausią J. Baltrušaičio eilėraštį „Ramunėlė“, jis padarė išvadą: „Štai ši pasaulėjauta, organiškas žmogaus ir gamtos sutapimas,  pagrindžia J. Baltrušaičio poetinės dvasios lietuviškumą.“ „Vargui – takui pro rugienas / Tavo žiedas – džiaugsmo kraitis. / Štai pasauly aš ne vienas, / Jo bedugnėj ne našlaitis...“

Intriguojanti pažintis

Poeto kūrybos gerbėjas ir vertėjas, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896–1991), prisiminęs keletą savo susitikimų su J. Baltrušaičiu, 1973 m. parašė atsiminimus „Susitikimai su poetu Jurgiu Baltrušaičiu“.

Prisiminęs pirmąsias J. Baltrušaičio publikacijas, rašė: „Tai buvo 1910–1911 mokslo metai. Mokiausi tada Panevėžio realinėje mokykloje, kur dėstomoji kalba buvo rusų, ir visi mokytojai, išskyrus kapelioną, – rusai. Lietuviai mokiniai buvome apimti kylančios krašte tautinio atgimimo dvasios. Ir šit vieno „Aušrinės“ straipsnio epigrafu eina ketureilis rusų kalba su parašu po juo rusiškomis raidėmis „Jurgis Baltrušaitis“. Mes, ketvirtokai, karštai susidomėjome poeto asmeniu ir nuliūdome, sužinoję, kad tai tikras lietuvis, rašantis rusų kalba.“

Mes, ketvirtokai, karštai susidomėjome poeto asmeniu ir nuliūdome, sužinoję, kad tai tikras lietuvis, rašantis rusų kalba.

Drąsinantis pasitikėjimas

J. Urbšys pirmą kartą garsųjį poetą J. Baltrušaitį susitiko 1915 m. Maskvoje, Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Būsimasis užsienio reikalų ministras nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute. Pirmojo pasaulinio karo metais institutas buvo perkeltas į Maskvą.

„1915 metai. Nominaliai esu evakuotas į Maskvą Rygos politechnikos instituto studentas, o iš tikrųjų dirbu apmokamu darbuotoju Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Mūsų kambaryje nuolat pulkavosi pagalbos ieškoti ateiną tremtiniai ir pabėgėliai. Šalutiniame mažesniame kambaryje sėdi Komiteto pirmininkas advokatas Petras Leonas. Kas norėjo jį matyti, turėjo pereiti per mūsų kambarį. Ir šit atsidaro iš gatvės durys ir į kambarį įeina aukštas, tiesus, tamsiu žieminiu apsiaustu (buvo žiema) žmogus. Kailinė apykaklė ir tokia pat apvali kepurė. Įeina ir tiesiai, nesidairydamas žengia į pirmininko kambarį. Tai komiteto vice-pirmininkas poetas Jurgis Baltrušaitis.“

1920 m. J. Baltrušaitis buvo paskirtas Lietuvos specialiosios misijos vadovu, o 1922 m. – Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru SSSR. J. Urbšys, prisimindamas šio laikotarpio susitikimus su poetu, rašo: „1922–1927 metai. Dirbu Berlyne Lietuvos pasiuntinybės konsulinio skyriaus vedėju. Girdžiu, jog retkarčiais pro Berlyną į Paryžių ar į Londoną pravažiuoja poetas Jurgis Baltrušaitis, atstovavęs tuo metu Lietuvai Maskvoje. Pravažiuodamas neaplenkdavo Pasiuntinybės, Kurfeurstendamm gatvėje, netoli Zoologijos sodo, arba Zoo, kaip berlyniečiai tą sodą trumpai vadino. /.../ Ir šit kartą pasisakau Baltrušaičiui norįs bandyti versti jo poeziją į lietuvių kalbą. Retrospektyviai į tą pokalbį žiūrėdamas, stebiuosi, kaip palankiai ir maloniai mano sumanymą priėmė Baltrušaitis. Jis net patikėjo man savo dailią, odiniais minkštais viršeliais užrašų knygutę, kurioje buvo jo ranka surašyti naujo rinkinio „Lilija i sierp“ („Lelija ir pjautuvas“) eilėraščiai. Nusipirkau kiek galint panašesnę knygutę, persirašiau visą rinkinį ir originalą grąžinau poetui – nors tiek neapvyliau jo... Perrašinėdamas taikiau, matyti, kiek ir į poeto braižą, nes kai kas iš vėlesniųjų tyrinėtojų palaikė mano knygutę originalia poeto knygute. Manoji, likimo viesului siaučiant, laimingu būdu pakliuvo į saugią vietą – Respublikinės bibliotekos rankraščių skyrių.“

Paskutinis susitikimas

Likimas J. Baltrušaičiui buvo palankesnis negu J. Urbšiui. 1939 m. J. Baltrušaitis buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėju. Paryžiuje su šeima gyveno iki mirties (1944) ir išvengė sovietų arešto.

J. Urbšys užsienio reikalų ministru dirbo iki dramatiško Lietuvai 1940 m. birželio. 1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Mašiotaite-Urbšiene buvo ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Į Lietuvą sugrįžo tik 1956 m.

J. Urbšys savo paskutinį susitikimą su poetu J. Baltrušaičiu Kaune 1939 m. taip pat įsiminė: „Paskutinį kartą mačiau poetą Kaune 1939 m. pradžioje, kai jis, išvykdamas į Paryžių, užėjo pas mane (buvau tada u. r. m-ru ) atsisveikinti ir savo naujos materialinės padėties aptarti.“

J. Urbšys atsiminimuose nepamiršo ir poeto J. Baltrušaičio sūnaus – įžymaus meno istoriko Jurgio Baltrušaičio, su kuriuo retkarčiais susitikdavo Paryžiaus pasiuntinybėje: „Sekretoriauju Lietuvos pasiuntinybėje. Susitinku kartkarčiais su poeto sūnumi, būsimu įžymiu meno istoriku – Jurgiu Baltrušaičiu. Tada jis mokėsi Sorbonoje. Meno istoriją ten dėstė tuomet garsus Henri Facillonas (1881–1943), kurio įdukrą jaunasis Baltrušaitis, baigęs Sorboną, vedė.“

J. Urbšys rašo, jog poetas norėjo, kad sūnus mokėtų lietuvių kalbą (teko ir jam ne vieną pamoką vesti) ir, Maironio žodžiais tariant, kad eitų „Lietuvos keliais“. Kai sūnus 1933 m. pradėjo dėstyti lietuviškai Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune meno istoriją, tėvas J. Baltrušaitis buvo labai patenkintas. Vincui Krėvei prisipažino norintis, kad sūnus atidirbtų Lietuvai už jį ir už sugaištą laiką.

Susikirtę keliai

Gabus jaunuolis J. Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienk., Jiezno valsč., Trakų apskr.–1934 m. spalio 24 d., Kaunas) iš pradžių baigė Kauno kunigų seminariją ir Petrapilio dvasinę akademiją, bet neužsisklendė kunigystėje. Fribūro (Šveicarija) universitete baigė istorijos, filosofijos ir socialinių mokslų studijas, parengė disertaciją vokiečių kalba „Tikėjimo skilimas Lietuvoje 16 a. iki jėzuitų atvykimo“ (Die Glaubenspaltung in Litauen im XVI Jahrhundert bis zur Ankunft der Jesuiten im Jahre 1569: Dissertation zur Erlangung der Doktorwürde von der hohen philosophischen Fakultät der Universität Freiburg in der Schweiz / vorgelegt von Joseph Puryckis. – Freiburg: Buchdruckerei Gebrüder Fragniere, 1919), ją 1919 m. apsigynė ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.

J. Purickis buvo gabus diplomatas, politikas, mokėjęs daug užsienio kalbų. Ne savo noru pasitraukęs iš politikos reiškėsi kaip produktyvus žurnalistas, buvo išrinktas Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku, juo išbuvo iki pat mirties. Tuo metu, kai jis 1920 m. birželio 19 d. tapo užsienio reikalų ministru, tokio jo karjeros posūkio į žurnalistiką turbūt niekas negalėjo prognozuoti.

Prieštaringai vertinama vadinamoji spekuliacinė byla (kilusi paaiškėjus, kad Lietuvos diplomatiniu paštu į sovietų Rusiją buvo gabenamas sacharinas ir kitos prekės – red. past.) nulėmė visą tolesnį J. Purickio gyvenimą. Per šią bylą susikirto dviejų labai skirtingų, bet šiek tiek panašaus likimo politikų keliai.

Įvairių bylų herojus, gabus politikas, žurnalistas, daugelio kalbų žinovas ir eruditas A. Voldemaras (1883 m. balandžio 16 d. Dysnoje, Tverečiaus valsčius – 1942 m. gruodžio 16 d. Maskvoje, Rusija) J. Purickio byloje buvo vienas tų, kurie pripažino J. Purickio kaltę ir siekė, kad jis būtų nuteistas.

Likimo ironija, bet gana greitai viskas apsivertė ir A. Voldemaras iš kaltintojo virto kaltinamuoju dėl cenzūrai nepatikusio straipsnio „Katruo keliu?“, 1923 m. paskelbto Antano Smetonos redaguojamame „Vaire“.

Mįslingi pasikėsinimai

J. Purickis su A. Voldemaru buvo panašaus likimo ir dėl pasikėsinimų juos nužudyti. Tiek 1921 m. pasikėsinimai prieš J. Purickį ir ministrą Ernestą Galvanauską, tiek 1929 m. išpuolis prieš A. Voldemarą ir bombos sprogimas Liudos ir Jono Raupių name buvusioje „Geležinio vilko“ sporto sąjungos būstinėje (organizacija „Geležinis vilkas“ taip pat siejama su A. Voldemaro asmeniu) buvo Lietuvos užsienio politikos peripetijų atspindys.

Tiesa, Rapolo Skipičio liudijimu, galėjo būti ir kiek pikantiškesnė pasikėsinimo prieš J. Purickį versija – kad į jį šovęs pats A. Voldemaras. Įtikinamesnė versija, kad į J. Purickį 1921 m. birželio 19 d. šovė neišaiškintas asmuo, nusiteikęs prieš derybas dėl Paulo Hymanso Tautų Sąjungoje pristatyto projekto.

Veikla: Dr. J. Purickis, L. Žurnalistų Sąjungos Pirmininkas: (Estų karikatūristo E. Janimegi šaržas) // Naujas žodis. - 1932 m, Nr. 8, psl. 147.

Buvo parengti du P. Hymanso projekto variantai, antrajame buvo numatyta Lietuvos ir Lenkijos bendra ekonominė ir užsienio politika, bendri kariniai veiksmai užpuolimo atveju.

J. Purickis aktyviai palaikė P. Hymanso projektą, kaip esą mažesnę blogybę, padėsiančią išvengti Lietuvos izoliacijos, o A. Voldemaras buvo griežtas tokio pasiūlymo priešininkas, teigęs, kad šio projekto priėmimas būsiąs Lietuvos nepriklausomybės palaidojimas (Lietuvos ir Lenkijos konfederacija / A. Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, spal. 6–7, p. 2).

Pasak R. Skipičio, į J. Purickį šovęs jo konkurentas užsienio reikalų ministro poste A. Voldemaras (Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 328–335). Tai mažai tikėtina, bet kaip P. Hymanso projekto priešininkas, A. Voldemaras tikrai galėjo pakurstyti tokias jėgas, kurios įvykdė pasikėsinimus tiek prieš J. Purickį, tiek 1921 m. lapkričio 25 d. prieš E. Galvanauską, atstovavusį Lietuvai Tautų Sąjungoje ir tariamai vedusį su lenkais slaptas derybas dėl minėto projekto.

Tiesa, J. Purickis apie pasikėsinimą sužinojo tik iš kulkos žymės sienoje, o E. Galvanauskas nuo sprogimo skeveldrų, įmetus sprogstamąją medžiagą į jo butą (name priešais dabartinį „Akropolį“), gerokai nukentėjo (Pasikėsinimas nužudyti p. Galvanauskį // Laisvė. – 1921, lapkr. 27, p. 1).

Pasikėsinimai prieš A. Voldemarą ir „Geležinio vilko“ sporto būstinę taip pat galėjo būti ultrakairiųjų, nepatenkintų A. Voldemaro užsienio politika ir sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ veikimu, darbas. Prieš A. Voldemarą pasikėsino studentai aušrininkai, vienas jų, universiteto technikos fakulteto studentas Aleksandras Vosylius, buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, o sprogimo Raupių name kaltininkai taip ir liko neišaiškinti. Kaltų nebuvo rasta ir dėl pasikėsinimų į J. Purickį ir E. Galvanauską (atrodo, jų ir neieškota, kaip ir padėjusių bombą Raupių name).

Skandalingoji byla

J. Purickio spekuliacinė byla turėjo skaudžių padarinių ne tik jam pačiam. Ji sukėlė Antano Tumėno vyriausybės (1925) krizę, o jos nagrinėjimas sukėlė didelį nepasitikėjimą valdžia ir teismais.

J. Purickis, 1921 m. gruodžio 12 d. pasitraukęs iš užsienio reikalų ministro pareigų ir 1925 m. išteisintas spekuliacinėje byloje, į politiką nebegrįžo. Lietuva neteko gabaus politiko (arba laimėjo netekusi, jei žvelgsime iš kaltintojų byloje pusės), bet gavo labai daug įvairiausiomis temomis rašiusį žurnalistą, publicistą, dažniausiai pasirašinėjusį Vygando slapyvardžiu.

Bylai, kurios vienas iš veikėjų buvo J. Purickis, negailėta epitetų: spekuliacinė, „šmugelio“, sacharinininkų, sacharino ir kokaino, diplomatinio pašto kontrabandininkų, „keturių Juozų“ byla. Ši byla į teismą pateko ne iš karto. Iš pradžių bandyta aklai neigti faktus, net grasinant paduoti šmeižikus į teismą.

Vėliau kaltę bandyta suversti kontrabandą išaiškinusiam krašto apsaugos ministrui Konstantinui Žukui, kuris esą leido išvežti 400 kg sacharino už demarkacinės linijos, nors būtent jo dėka vagonai su kontrabanda buvo sulaikyti Joniškyje. Beje, jis pats savo atsiminimuose apie šią bylą daug visko pripainiojo, įtraukdamas į ją ir nieko dėtą Kiprą Petrauską. Galiausiai byla kainavo K. Žukui krašto apsaugos ministro postą (Žvilgsnis į praeitį: žmogaus ir kario atsiminimai / K. Žukas. – Chicago: Terra, 1959, p. 364–380).

Vienas J. Purickio kritikų A. Voldemaras, reikalavęs, kad jis būtų patrauktas jį į teismą ir atsistatydintų, kaltintas dviveidiškumu: esą jam pačiam rūpėjęs užsienio reikalų ministro postas.

A. Voldemaro straipsnis „Teisman“ (Teisman! [J.Purickio kontrabandos reikalu ir bendrai valdžios kritika] / A.Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, gruod. 10–11 (Nr. 17), p. 1–2) skatino imtis aktyvesnių veiksmų, opozicijos nuomone, prieš vengiantį atsakomybės ir dėl tariamos ligos į užsienį išvykusį J. Purickį (Lietuvos teisingumo ministerijos ypatingai svarbioms byloms teismo tardytojo Z. Toliušio nutarimas dėl bylos J. Purickiui iškėlimo sąryšyje su A. Voldemaro straipsniu „Teisman“ laikraštyje „Lietuvių balsas“. 1922 05 25. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 268, l. 153–158).

Palanki baigtis

Jau nagrinėjant šią bylą įvairios politinės jėgos spaudė, kad teismas priimtų J. Purickiui palankų sprendimą. Teisingumo ministras Antanas Tumėnas stengėsi atimti bylą iš Vyriausiojo Tribunolo (byla, kurioje įsimaišęs ministras, iš karto turėjo būti nagrinėjama aukščiausiajame teisme) ir pavesti ją nagrinėti krikščionių demokratų blokui Seime – kitaip sakant, ją numarinti.

„Teisės“ žurnalo straipsnyje „Vyriausiojo Tribunolo praktika“ išsamiai analizuojamos aplinkybės, dėl kurių ši byla iškart buvo perduota Vyriausiajam Tribunolui. Argumentuota, kad Vyriausiasis Tribunolas veikė Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėmis (Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 65–72).

Įvaizdis: Senovės apaštalas. šių dienų apaštalas (J. Purickio karikatūra // Socialdemokratas. - 1923 m., balandžio 22 d., p.1.

Vyriausiajam Tribunolui nepasidavus, buvo grasinama atleisti jo narius. Viena priežasčių, kodėl iš Vyriausiojo Tribunolo pirmininkų buvo atleistas Augustinas Janulaitis (vėliau paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju), galėjo būti tribunolo nepaklusnumas ne tik oficialiai įvardijamu teisėjų mantijų klausimu, bet ir dėl J. Purickio bylos. A. Janulaitis šia byla buvo suinteresuotas ne tik kaip Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, bet ir kaip prisidėjęs prie jos iškėlimo, mat dar 1922 m., būdamas Vidaus reikalų ministerijos juriskonsultu Berlyne, atsakė į Petro Klimo su šia byla susijusias užklausas.

Spaudimas, atrodo, Vyriausiajam Tribunolui padėjo išteisinti J. Purickį. Byla atskleidė veikiančių įstatymų netobulumą, nes tai, kas nedraudžiama, buvo galima traktuoti kaip leistinas dalykas.

Užsienio reikalų ministrui niekas nedraudė išvežti į Rusiją sacharino ir ten jo parduoti, o už gautus pinigus ten nusipirkus brangenybių, parsivežti jas į Lietuvą. Nebuvo įrodyta, kad tai daroma norint pasipelnyti, prisidengiant valstybės vardu ir labdara. Į Maskvą norėta išvežti sacharino, kokaino, spirito ir kitų prekių ir jas ten realizuoti, o buvo užrašyta, kad vežami vagonai su cukrumi ir miltais – Lietuvos valstybės auka badaujančiai Rusijai.

Proceso peripetijos

Be to, J. Purickis, būdamas pasiuntiniu Vokietijoje 1919–1920 m., susitaręs su Lietuvos pasiuntinybės Berlyne kanceliarijos vedėja Ona Jagomastaite ir Teodoru Skrinikovu, supirkinėjo įvairių šalių valiutą ir brangenybes, naudojosi diplomatiniais kurjeriais, valstybės antspaudu, kad lengviau ir be muitų pervežtų minėtus dalykus.

Be to, J. Purickis, būdamas pasiuntiniu Vokietijoje, privatiems reikalams naudojo valstybės pinigus. Tik dalis jų buvo grąžinta markėmis nagrinėjant bylą ir jau kritus jų kursui.

Šie ankstesnės J. Purickio veiklos epizodai buvo nagrinėjami atskirai nuo „keturių Juozų“ – J. Purickio, J. Vaitiekūno, J. Avižonio ir J. Šutinio – bylos, kol visai jų kaip kaltinimų spekuliacinėje byloje atsisakyta.

Be to, dėl minėtų piktnaudžiavimo diplomatine tarnyba epizodų visa kaltė suversta O. Jagomastaitei, spekuliavusiai savo patrono J. Purickio vardu, apgaulės būdu įforminusiai kontrabandą kaip atstovybės paketus.

T. Skrinikovas byloje buvo sąmoningai užmirštas, nes su juo susiję ir kontrabandos į Maskvą epizodai, įrodantys, kad sulaikyti vagonai su kontrabanda nebuvo pirmas toks nusikaltimas. Pats T. Skrinikovas iš tarnybos Lietuvos atstovybėje Maskvoje buvo atleistas dar 1921 m. vasarą. Motyvuotame Vyriausiojo Tribunolo sprendime dėl J. Purickio bylos (Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 72–86) atsakingu už sulaikytą kontrabandą į Maskvą vieninteliame epizode buvo paskelbtas Zacharas Milikovskis, kuriam tariamai atsilyginta kontrabanda už dviejų vagonų dovanų su miltais ir cukrumi pristatymą į Maskvą savo lėšomis.

Ministras išteisintas

Lietuvos užsienio reikalų ministerija, neturėjusi lėšų įvykdyti pasižadėjimą – padėti badaujantiems Rusijoje, tad nebuvę pakankamai įrodymų, kad kontrabanda siekta pasipelnyti. Kokaino būta tik 4 kg – jis slėptas dėžėje, adresuotoje atstovybės Maskvoje tarnautojui J. Avižieniui. Tačiau jį ten galėjęs bet kas įkišti ir J. Purickis apie kokainą negalėjęs žinoti. Tai esąs tiesiog neapsižiūrėjimas, o ne nusikaltimas.

Dėl ten pat buvusių alkoholinių gėrimų ir alaus statinaitės užsiminta tik bylos kaltinamojoje dalyje, to taip pat nelaikant nusikaltimu. J. Purickio sacharino dalis skirta realizuoti ir „geriems daiktams“ nupirkti, jeigu ir buvusi, tai tik labai nedidelė ir tai nesą baustina.

Neradus nusikaltimo sudėties dėl vagonuose buvusių kontrabandinių prekių, atmestas ir kaltinimas dėl klaidinančių muitinės deklaracijų apie tai, kas vežama. Dėl ankstesnių J. Purickio su T. Skrinikovu ir O. Jagomastaite veiklų reikia pasakyti, kad jos nesusietos su „keturių Juozų byla“ kaip kontrabandinės veiklos piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi recidyvas, o J. Purickio atsakomybės šiuose epizoduose neįžiūrėta, nes J. Purickis tik norėjęs O. Jagomastaitę apsaugoti, bet neveikęs kartu su ja.

J. Purickio išteisinimas buvo džiaugsmingai sutiktas krikščionių demokratų „Ryto“ laikraštyje ir valdžios sluoksniuose. Teisininkas Rapolas Skipitis atsiminimuose piktdžiugiškai rašė: „Ar tik ne per daug norėta J. Purickį sutrypti. Liūdniausia, kad tą norą Purickį skandinti bene pirmas buvo sužadinęs ir toliau prieš Purickį atkakliai veikė asmens sumetimais prof. Augustinas Voldemaras“ (Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 337).

Kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą K. Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda, tikras faktas, o J. Purickio kaltė ar nekaltumas tikriausiai taip ir liks neatskleistas jo biografijos faktas.

Pora: laimingai išsigelbėję – A. Voldemaras su žmona Matilda. Trimitas. 1929 m., Nr. 20, p. 325.

Susikirtimas su A. Smetona

Faktas, kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą Konstantiną Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda. Tą patį galima pasakyti ir apie A. Voldemarą: labai jau norėjo daug kas (pradedant jo buvusiu bendražygiu, o paskui konkurentu Antanu Smetona) jį pulti ir sutrypti.

Kiek tuose puolimuose, A. Voldemarui iškeltose bylose, buvo tikrų faktų, o kiek bandymų paskandinti nepatogų ir labai populiarų politinį priešininką, dabar taip pat labai sudėtinga atsakyti.

Tiesa, yra išlikusi A. Voldemaro bylų medžiaga, saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) ir advokatų A. Tumėno (LCVA), A. Janulaičio (Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Vilniuje rankraščių skyrius) fonduose, bet jų medžiaga, be išsamios istorinės aplinkos, amžininkų liudijimų analizės, dar nėra neginčijamas įrodymas, juo labiau kad bylose daug prieštaringai vertinamų epizodų ir akivaizdaus jų politizavimo.

Spaudos byloje dėl A. Voldemaro straipsnio „Katruo keliu“ A. Smetonos redaguojamame „Vaire“ (1923 m. Nr. 6) kartu su A. Voldemaru nukentėjo ir A. Smetona. Negalėdamas sumokėti Kauno miesto ir apskrities komendanto Vlado Braziulevičiaus paskirtos 2 000 litų baudos, „Vairo“ redaktorius porai savaičių sėdo į kalėjimą. Pats A. Voldemaras buvo išsiųstas mėnesiui į Varnių drausmės batalioną, paskui paliktas Varniuose be teisės sugrįžti į Kauną visu karo padėties laikotarpiu.

Juozas Tumas Valstybės teatre, per Sofijos Čiurlionienės „Aušros sūnūs“ premjerą, tada pasakė garsiąją kalbą, kurioje reikalavo paleisti iš kalėjimo pirmąjį valstybės prezidentą A. Smetoną. Tuo metu pats A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, kad nukentėjo dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.

Tuo metu pats A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, kad nukentėjo dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.

 

Virtinė kaltinimų

Dar vienoje byloje A. Voldemaras nubaustas ir kaip straipsnio autorius, ir kaip leidinio redaktorius. Kaip matome iš šios bylos apeliacijos, teisingumo ministras Vincas Karoblis padavė A. Voldemarą į teismą dėl rašinio „Karoblį kalėjiman“ jo redaguotame „Tėvynės balso“ laikraštyje (Karoblį kalėjiman / A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, spal. 17).

A. Voldemaras buvo nubaustas dviem savaitėmis kalėjimo kaip straipsnio autorius ir dar 440 litų bauda kaip leidinio redaktorius (Prof. Augustino Voldemaro skundas prieš Kauno apygardos teismo 1923 m. gegužės mėn. 23 dienos sprendimą. 1925 01 17 // Vyriausiojo tribunolo 1924–1927 metų baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys / redagavo J. Byla. – Kaunas: D. Gutmano leidinys, 1932, p. 55–60).

Bylų dėl asmens įžeidimo A. Voldemaras turėjo ir daugiau. Viena jų – su paties ne itin mėgstamu Juozu Gabriu, su kuriuo vis susikirsdavo keliai politikoje. 1925 m. A. Voldemaras buvo kaltinamas už J. Gabrio įžeidimą per spaudą. Laikraščio „Krašto balsas“ straipsnyje „Laisvės“ šmeižtams“ („Laisvės“ šmeižtams / A. Voldemaras // Krašto balsas. – 1923, saus. 19, p. 2–3) A. Voldemaras pavadino J. Gabrį vokiečių šnipu.

1925 m. birželio 25 d. Kauno antros nuovados Taikos teisėjo sprendimu už J. Gabrio-Paršaičio įžeidimą spaudoje A. Voldemaras buvo nubaustas dviem savaitėms paprasto kalėjimo (sprendimas įsigaliojo 1927 m.), bet, padavęs apeliaciją Kauno apygardos teismui, šio teismo 1932 m. spalio 6 d. sprendimu buvo išteisintas. Šį sprendimą paliko galioti ir Vyriausiasis Tribunolas, kuriam buvo paduota J. Gabrio įgaliotinio advokato A. Tumėno kasacija (Kauno apygardos teismo sprendimas dėl apeliacijos Kauno antros nuovados Taikos teisėjo 1925 m. birželio 25 d. sprendimui A. Voldemaro byloje dėl J. Gabrio įžeidimo per spaudą. 1932 10 06. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 783, l. 1-7; Byloj su Gabriu prof. Voldemaras išteisintas // Lietuvos aidas. – 1932, spal. 7, p. 6 ; Vyriausiojo Tribunolo sprendimas A. Voldemaro ir J. Gabrio byloje dėl šmeižto. 1933 05 11. MAB Rankraščių skyrius. F 267–2411).

1926 m. buvo nagrinėjama dar viena A. Voldemaro apeliacijos byla dėl Kazio Ambrozaičio įžeidimo per spaudą 1922 m. liepos 17 d. sprendimo panaikinimo (buvo nubaustas trimis paromis arešto, teismo sprendimą išspausdinant „Tėvynės balse“). K. Ambrozaičio jau pasibaigusios bylos paminėjimas (Amnėstijos sumanymas // A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, geg. 27, p. 1) įvertintas kaip netyčinis, dėl nežinojimo, nenorint sąmoningai K. Ambrozaitį įžeisti. A. Voldemaras ir šioje byloje buvo išteisintas (Kauno apygardos teismo sprendimas dėl 1922 m. liepos 17 d. Kauno miesto ir apskrities pirmos nuovados Taikos teisėjo sprendimo Augustino Voldemaro, kaltinamo už K. Ambrozaičio įžeidimą per spaudą, byloje panaikinimo. 1926 02 12. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 782, l. 1–2).

A. Voldemaras taip pat buvo išteisintas dar 1922 m. kilusioje byloje dėl daniškų kronų, kurios svarstymas užtruko labai ilgai. Byla buvo iškelta dėl 53 000 daniškų kronų, rinktų valstybei 1918 m., pasisavinimo. Kartu su A. Voldemaru rinkęs ir pasisavinęs lėšas Martynas Yčas byloje kažkodėl buvo tik liudininkas. 1932 m. byla svarstyta apeliaciniame teisme ir A. Voldemaras išteisintas nenustačius nusikaltimo sudėties (nusikalstamas veikimas pagal kai kuriuos straipsnius net nesvarstytas įsigaliojus amnestijai dėl senaties).

Šaržas: balsas iš tamsos: „Matysim, ar ilgai tu ten laikysiesi.“ Vėpla. 1929 m., Nr. 7, p. 16.

Skandalas dėl buto

A. Voldemaro vyriausybės krizė (sukelta tikro ar tariamo jo kabineto narių nepasitenkinimo ir palaikoma A. Smetonos) buvo atidėta dėl pasikėsinimo į jį prie Valstybės teatro. Tačiau laukta neilgai: pasikeitimams vyriausybėje buvo pasiruošta, pasinaudojus tuo, kad tuoj po pasikėsinimo A. Voldemaras išvyko į užsienį.

Ir paleidus vyriausybę, suformavus naują, A. Voldemaras liko populiarus, todėl buvo stengiamasi jį įvairiausiais būdais sukompromituoti ir pašalinti iš politikos lauko. Tyrinėjant jo tikrą ar tariamą antivalstybinę veiklą, vykdant A. Voldemaro ir su juo susijusių asmenų agentūrinį sekimą, naudotas terminas „voldemarininkai“, kuris tarsi savaime liudijo vienų ar kitų asmenų antivalstybinę veiklą.

A. Voldemaras taip pat buvo siejamas su sukarinta organizacija „Geležinis vilkas“. Ji, kaip ir voldemarininkai, buvo kaltinama antivalstybinio perversmo rengimu. A. Voldemaras buvo organizacijos „Geležinis vilkas“ vienas idėjinių vadų, bet tiesiogiai jos veikloje nedalyvavo.

Siekiant sumenkinti A. Voldemaro autoritetą ir pakirsti jo politinę įtaką, pasinaudota ir jo nenoru palikti prabangų, specialiai jam įrengtą tarnybinį butą Lietuvos banko pastate. Siekiant jį iškraustyti prievarta, buvo inicijuotas garbės teismas. Teismo neprireikė, nes A. Voldemaras dėl antivalstybinio veikimo ir valstybės perversmo organizavimo buvo ištremtas į Platelius. Žmonai Matildai teko susitaikyti su iškraustymu, tačiau jis pats nenusileido. A. Voldemaras bandė iškelti bylą dėl jo daiktų, meno vertybių, knygų apgadinimo, atsiradusio išmetus daiktus už buto durų ar perkėlus į banko saugyklas. Savo turtą A. Voldemaras buvo įvertinęs milijoninėmis sumomis: knygas – apie 0,5 mln. litų, antikvarinius baldus, paveikslus – apie 4,5 mln. litų). Tačiau byla taip pat nepasiekė teismo.

Būta planų šiame bute apgyvendinti popiežiaus nucijų Richardo Bartoloni, o pats A. Voldemaras puoselėjo viltis išsaugoti patalpas, jei būtų paskirtas Lietuvos banko valdytoju (A. Voldemaro laiškas J. Tūbeliui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto Lietuvos banke. 1930 04 04. MAB Rankraščių skyrius. F 172-84 ; A. Voldemaro raštas dėl savo valdiško buto perleidimo popiežiaus nuncijui R. Bartoloni. 1930 05. MAB Rankraščių skyrius. F 172-65 ; A. Voldemaro laiškas vidaus reikalų ministrui Petrui Aravičiui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto. 1930 07 18. MAB Rankraščių skyrius. F 172-64).

Šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Nieko nepasiekė ir Lietuvos bankas, bandęs prisiteisti už butą nemokėtą nuomą, kuri, pasak banko atstovų, susidarė apie 30 tūkst. litų, dar apie 20 tūkst. litų bankas buvo išleidęs A. Voldemaro butui įrengti, baldams, už kuriuos bankui taip pat nebuvo kompensuota.

Tikslios apskaitos nebuvo, taigi dabar net sudėtinga nustatyti, kas buvo paties A. Voldemaro įsigyta, o kas jo užsakymu pirkta iš valstybinių ar banko lėšų.

Metafora: B. Jermolajevo karikatūroje antstolis Romeo ragina A. Voldemarą išeiti iš buto Lietuvos banko namuose, o A. Voldemaras – Džuljeta neklauso. Sekmadienis. 1930 m., bal. 27, p. 1.

Nenurimo net ir užsienyje

Iškraustyta iš buto Matilda Voldemarienė apsigyveno „Kęstučio“ viešbutyje, o paskui išvyko į vyro tremties vietą – Platelių kleboniją, vėliau – į grafų Šuazelių dvarą Plateliuose.

Beje, A. Voldemaro žmonai bandyta iškelti bylą ir dėl gyvenimo kartu nesusituokus, kai, dar nepanaikinus jos santuokos su A. Jaščenka ir oficialiai nesusituokus, A. Voldemaras vežėsi ją į užsienį jau su nežinia kaip gautu žmonos pasu. Tačiau Bažnyčiai tai neužkliuvo. 1927 m. A. Voldemaras su Matilda buvo maloniai priimti Vatikane pas popiežių, o byla į teismą taip ir nepateko.

1931 m., vykstant voldemarininkų bylai, A. Voldemaras trumpam buvo apsistojęs Kaune, „Romos“ viešbutyje, o po bylos, voldemarininkus išteisinus, jam leista apsigyventi Zarasuose pas pusbrolį, kartu ten vyko ir jo žmona Matilda.

1932 m. A. ir M. Voldemarams leista išvykti į užsienį. Manyta, kad taip pavyks galutinai atsikratyti nepageidaujamo, vis dar nemažą autoritetą išlaikiusio veikėjo. Tačiau A. Voldemaras užsienyje neužsibuvo, o 1934 m. prasidėjo naujas jo bylų maratonas.

1934 m. nuskambėjo garsi A. Voldemaro byla dėl jo straipsnio „Likimo keliais“, kuris, susitarus su Jonu Karučiu, iš pradžių išspausdintas „Tautos balse“, bet, karo komendanto įsakymu uždraudus „Tautos balso“ numerį su šiuo straipsniu (išplatinta tik keli numeriai), jis perspausdintas nacistinės pakraipos vokiečių laikraštyje „Preussische Zeitung“.

Straipsnyje „Likimo keliais“ A. Voldemaras rašė, kad įtampos su Vokietija didinimas yra pražūtingas Lietuvai, o dėl to labiausiai kaltas esąs A. Smetona.

Straipsnis kvalifikuotas kaip pavojingas tautai ir valstybei, galintis sukelti nepasitenkinimą esama valdžia ir galimai pavojingą valstybei nerimą ir atitinkamą veikimą. Be to, nepaklusus karo komendanto sprendimui, straipsnis vis tiek platintas priešiškame Lietuvos valstybei leidinyje ir tai gali būti kvalifikuojama kaip antivalstybinis veikimas.

1934 m. lapkričio 8 d. Apeliacinių rūmų sprendimu šioje byloje A. Voldemaras nuteistas šešiems mėnesiams kalėjimo. Vyriausiasis tribunolas kai kurias Apeliacinių rūmų 1934 m. lapkričio 8 d. bylos sprendimo formuluotes pripažino nepakankamai pagrįstomis, tą sprendimą panaikino ir perdavė Apeliaciniams rūmams bylą svarstyti iš naujo (Voldemaro Augustino ir kit. baudžiamosios bylos: [dėl straipsnio „Likimo keliais“] advokato Nargelevičiaus skundas prieš Apeliacinių Rūmų 1934 m. lapkričio mėnesio 8 d. sprendimą. 1935 05 28 // Vyriausiojo tribunolo 1933–1938 m. baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys. – Kaunas: Lietuvos teisininkų draugija, 1939, p. 389–394).

Byla vėl buvo svarstoma Apeliaciniuose rūmuose 1935–1936 m. (Apeliacinių rūmų sprendimas A. Voldemaro byloje dėl straipsnio „Likimo keliais“. 1936 07 02 / 03. LCVA, f. 932, ap. 1, b. 52, l. 265–267). A. Voldemarui šiuo teismo sprendimu liko galioti šešių mėnesių kalėjimo bausmė, bet konstatuota, kad jis tą laiką jau atsėdėjo ir bausmę atliko.

Pats A. Voldemaras 1934 m. vasarį iškėlė bylą prieš jo knygelės prancūzų kalba „Lietuva ir jos problemos“ recenzijos autorių, Klaipėdos gubernatorių Joną Navaką ir prieš „Lietuvos aido“ atsakingąjį redaktorių Simą Aleksandravičių. Bylos eigoje A. Voldemaras ją papildė naujais kaltinimais (Kauno apylinkės teismui skundo papildymas dėl straipsnių „A. Voldemaro sąjunga su Preussische Zeitung“ ir „Kultūros kaina“ laikraštyje „Lietuvos aidas“, 1934 m. kovo 12 ir 13 d., pridedant šį papildymą prie A. Voldemaro bylos su „Lietuvos aido“ redaktoriumi Simu Aleksandravičiumi dėl J. Navako recenzijos. 1934 03 19. LCVA, f. 378, ap. 13, b. 35). Tačiau bylos svarstymas vyko vangiai, kol buvo atidėtas iki spalio, o galiausiai byla numarinta.

Lemtingas žingsnis

Lemtinga A. Voldemaro tolesniam likimui buvo 1934 m. birželio 7 d. įvykusio Petro Kubiliūno sukilimo byla. Nors A. Voldemaras tiesiogiai sukilime nedalyvavo, jis buvo kaltinamas inspiravęs šį sukilimą ir netiesiogiai jį palaikęs. Nors buvo parskraidintas tariamai vadovauti šiam pučui jau jam pasibaigus, už prisidėjimą prie jo buvo nuteistas dvylikai metų sunkųjų darbų kalėjimo. Pritaikius amnestiją, atsėdėjęs trejus metus ir aštuonis mėnesius, buvo paleistas.

Iš pradžių A. Voldemaras vėl apsigyveno Zarasuose, o paskui išvyko į užsienį. 1939 m. buvo grįžęs į Lietuvą, bet negavo darbo universitete. Valdžia vėl pasirūpino jį išsiųsti į Prancūziją, Vatikaną.

Matyt, A. Voldemaras jautėsi gana nukentėjęs nuo tautininkų režimo, tad netikėtai nusprendė grįžti į Lietuvą pačiu netinkamiausiu laiku, jau ją okupavus sovietams. Tas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, labai naivus poelgis ne tik negražiai užbaigė talentingo politiko, valstybės veikėjo karjerą, bet ir kainavo jam gyvybę.

– Ar vis dažnėjančius Kinijos pareigūnų vizitus į Maskvą reikėtų vertinti rimtai ir sunerimti?

– Be abejo, kad tai kelia nerimą. Esminis momentas – reikia suprasti, kad Kinija turi asmeninių tikslų. Jos pagrindinis tikslas – suskaldyti Europos Sąjungos (ES) ir JAV vienybę. Taip pat – stiprinti santykius su Rusija kaip su žaliavų šaltiniu ir kaip su valstybe, kuri turi branduolinį ginklą. Kinijos ir Rusijos aljansas, be abejo, yra didelė grėsmė ateičiai. Sakyčiau, kad Kinija stengiasi ir yra suinteresuota, kad karas tęstųsi ilgiau, nes tai atitraukia dėmesį į Europą.

– Rusija tikisi gauti ginklų iš Kinijos, ši neigia, kad tuos ginklus tiekia. Elektronikos komponentai, randami rusiškuose dronuose, dar kol kas nėra tikri ginklai?

– Taip, čia yra sankcijų ir jų apėjimo problemos. Galbūt kai kurie dalykai nėra sankcionuojami. Tokia realybė. Pagal amerikiečių žvalgybos vertinimą, Ukrainai nesuteikiami toliašaudžiai ginklai dėl to, kad jei būtų atakuojama Rusijos giluma, manoma, Kinija jai suteiktų ginklų gynybai. Ir tai yra atsakymas, kodėl Ukraina nėra remiama taip aiškiai. Akivaizdu, jog baiminamasi, kad tuomet Kinija gali peržengti tą savo įsivaizduojamą raudoną liniją ir tiekti ginklus Rusijai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek, jūsų požiūriu, yra grėsmės ir tikimybės, kad Kinija gali imtis realių karinių veiksmų?

– Yra tam tikra grėsmė. Bet jei ES nepasiduos strateginės autonomijos vizijoms ir išlaikys su JAV bendrą frontą, padės Ukrainai laimėti, ir jei Ukraina laimės, tai bus signalas, kad Kinija neturi šansų. Tada turbūt to karo nebus. Jeigu karas Ukrainoje baigsis vidutiniškai, tuomet visos tikimybės išlieka.

Nėra tikėjimo, kad šiemet įvyks pagrindinis mūšis, kuris nulems Ukrainos pergalę.   Mes matome, kad parama ginklais, tankais yra nepakankama.

 

– Ar jums atrodo teisingas šis vadinamas amerikietiškas mąstymas, kad nereikėtų apšaudyti Rusijos tam, jog tai nesuerzintų Kinijos?

– Sakyčiau, čia yra labiau Kinijos ir Rusijos skleidžiamas naratyvas, kaip vienas iš atgrasymo elementų, kad nebūtų tiekiami ginklai Ukrainai.

– Kada prasidės Ukrainos kontrpuolimas ir kuo jis gali būti svarbus šiame kare?

–  Na, visi mes norėtume žinoti. Kol kas nėra tokių duomenų. Tai – įslaptinta. Ir tai yra gerai. Tačiau atsižvelgiant į tam tikrus Amerikos žvalgybinius dalykus, nėra tikėjimo, kad šiemet įvyks pagrindinis mūšis, kuris nulems Ukrainos pergalę. Gali būti, kad tai užsitęs. Mes matome, kad parama ginklais, tankais yra nepakankama.

aip BNS nurodė Užsienio reikalų ministerija, ambasadorius atšauktas dėl diplomato amžiaus apribojimo: šį darbą gali dirbti asmuo, ne vyresnis kaip 65 metų.

„Kol vyksta „tylioji procedūra“, tai yra naujo diplomatinio atstovo kandidatūros derinimas, laikantis konfidencialumo ir nusistovėjusios tarptautinės praktikos dėl diplomatinių atstovų skyrimo, konkretūs duomenys nėra viešinami“, – teigė ministerija.

Ambasadorius skiria prezidentas Vyriausybės teikimu ir pritarus Seimo Užsienio reikalų komitetui.

Vilniuje Pietų Afrikos Respublikos delegacija lankėsi praėjusių metų spalį.

Rugpjūčio mėnesį Pietų Afrikoje vyks BRICS – bloko, kurį sudaro Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika, – viršūnių susitikimas. Į jį yra pakviestas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuriam Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) yra išdavęs arešto orderį.

Ši Afrikos valstybė atsisakė pasmerkti Rusijos invaziją į Ukrainą, teigdama, kad nori išlikti neutrali ir teikia pirmenybę dialogui siekiant užbaigti karą.

Pietų Afrika yra TBT narė, todėl tikimasi, kad ji įvykdys arešto orderį, jei V. Putinas atvyks į šią šalį.

Lietuva diplomatinius santykius su PAR užmezgė 1991-aisiais.

Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnyba sakė, kad šio asmens veikla Estijoje prieštaravo Vienos konvencijai dėl diplomatinių santykių, todėl jis turi išvykti iš šalies ne vėliau kaip kovo 29 dieną.

„Šis diplomatas tiesiogiai ir aktyviai dalyvavo kenkiant Estijos saugumui ir konstitucinei santvarkai, skleidė propagandą, pateisinančią Rusijos karinius veiksmus, ir dalyvavo skaldant Estijos visuomenę“, – sakoma ministerijos pareiškime.