Skambant muzikai iš filmo herojės M. Rubackytės albumo „Melancholija“ į kino teatrą „Forum Cinema Vingis“ rinkosi premjeros svečiai. Tarp jų buvo Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Alix Éverard, Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys, Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Jolanta Karpavičienė, teatro režisieriai Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, istorikas Aurimas Švedas, aktorės Janina Matekonytė, Gabija Ryškuvienė, Vladas Bagdonas, Gediminas Storpirštis, rašytoja Akvilina Cicėnaitė, dizainerė Zita Gustienė ir daugybė kultūros žmonių.

M. Rubackytė su vyru, Šveicarijos dietologu Alainu Golay, dalyvauti A. Marcinkevičiūtės filmo „Mūza“ premjeros vakare ir išankstiniuose, Vasario 16-osios šventei skirtuose seansuose atvyko iš Paryžiaus.

M. Savičiūtės nuotr.

Dokumentinio filmo „Mūza“ raudonojo kilimo premjeros data pasirinkta neatsitiktinai – kartu su nepaprasta, pianistės M. Rubackytės atliekama muzika filme suskamba ir stiprus laisvės motyvas. Istorija apie tai, ką talentingam žmogui reiškė siekti svajonių sovietmečio kalėjime.

„Mano likimas klostėsi kartu su Lietuvos likimu“, – filme ištarė pianistė M. Rubackytė, o režisierė Agnė Marcinkevičiūtė jame atskleidžia muzikinį menininkės portretą, kuriame skleidžiasi įspūdinga ir atvira pianistės gyvenimo istorija.

„Mudvi su Mūza sujungė man ir jai labai brangus žmogus – mano buvusio filmo herojus JAV gyvenantis operos solistas Arnoldas Vokietaitis. Būtent jis pajuto mano muzikinę klausą ir pasiūlė sukurti filmą apie Mūzą. Be abejo, apie Mūzą žinojau, tačiau man labai norėjosi jos asmenybę atverti kur kas platesniam žmonių ratui, leisti jiems per muzikę ir jos atliekamą muziką suvokti laikotarpį, kuriame ji gyveno“, – sakė filmo režisierė A. Marcinkevičiūtė.

M. Savičiūtės nuotr.

Režisierė yra nepaprastai dėkinga filmo prodiuserei Živilei Gallego, kuri komandą aprūpino finansiškai ir leido jai nerti į kūrybinius ieškojimus. „Kai į vieną vietą susirenka tinkami ir vienas kitą suprantantys žmonės, sėkmė užtikrinta“, – filmo sėkme neabejojo A. Marcinkevičūtė.

Tarp Vilniaus, Paryžiaus ir Ženevos gyvenanti, didžiausiose pasaulio koncertų salėse grojanti, daugiau nei trisdešimt kompaktinių plokštelių išleidusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, meistriškumo klasių įvairiose šalyse dėstytoja, pasaulinių pianistų konkursų komisijos narė M. Rubackytė dokumentinio filmo kūrėjų komandą pakvietė į muzikos ir jausmų pripildytą kelionę. Žiūrovai pamatys aukštosios muzikos pasaulio užkulisius, kartu su mokiniais dalyvaus Mūzos pamokose, pažvelgs į menininkės būtį ir buitį.

M. Savičiūtės nuotr.

Ir Mūza, ir filmo kūrėjai premjeroje pabrėžė, kad filmą būtina žiūrėti dideliame ekrane, – kokybiška garso įranga užtikrina, kad filmo muzika suskambės. Aukšta garso kokybe pasirūpino filmo garso režisierius Jonas Jocys, o vaizdus iš didžiausių koncertų salių, garso studijos, meistriškumo pamokų ir Mūzos namų nufilmavo operatorius Rytis Kurkulis.

Dokumentinis filmas „Mūza“ buvo kurtas beveik penkerius metus.

M. Savičiūtės nuotr.

„Filme skamba daug muzikos, šalia jos pamažu skleidžiasi ypatingos dvasinės tvirtybės talentingo žmogaus gyvenimo kelias. Įspūdinga pianistės gyvenimo istorija, tikiuosi, įkvėps ir jaunus žmones, ir vyresnius klasikinės muzikos mylėtojus“, – sakė prodiuserių kompanijos „Fralita Films“ vadovė, prodiuserė Ž. Gallego.

A. Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Mūza“ kino teatruose pasirodys nuo 2024 metų vasario 23 dienos. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmą kūrė prodiuserinė kompanija „Fralita Films“, filmo platinimu Lietuvoje rūpinasi „Acme Film“.

O. Orlovo teismas prasidėjo penktadienį Maskvos Golovinskio apygardos teisme. Šeštadienį jo organizacija pagerbė mirusį žmogaus teisių aktyvistą.

„Aleksejaus Navalno mirtis yra tragedija... visiems, kurie nori, kad Rusija taptų demokratine šalimi“, – sakoma šeštadienį paskelbtame „Memorial“ pareiškime. A. Navalno mirtis jame pavadinta „politine žmogžudyste, kurios tiesioginės šaknys glūdi sovietinėje praeityje“.

Pranašiškas klausimas

Žmogaus teisių gynėjai pridūrė, kad dabar atėjo laikas imtis veiksmų pagal garsiuosius A. Navalno žodžius: „Nepasiduokite!“

Čia verta prisiminti dokumentinio filmo režisieriaus Danielio Roherio klausimą A. Navalnui: kokią žinutę jis norėtų palikti Rusijos žmonėms, jei Kremliui vis tik pavyktų jį nužudyti. Šie žodžiai dabar tapo pranašiškais, o atsakymas į klausimą – opozicionieriaus testamentu, kuris žaibiškai plinta informacinėje erdvėje.

„Man tai tiesiog akivaizdus dalykas. Mano žinutė, tam atvejui, jei mane nužudytų, labai paprasta: nepasiduokite. Nereikia, negalima pasiduoti. Jeigu tai įvyko, tai reiškia, kad mes neįtikėtinai stiprūs šią akimirką, jei jau jie nusprendė mane nužudyti. Reikia išnaudoti tą stiprybę. Nepasiduoti. Prisiminti, kad esame didžiulė jėga, kuri yra po priespauda va tų blogiečių tik dėl to, kad mes negalime suvokti, kiek labai iš tiesų esame stiprūs. Viskas, ko reikia, kad nugalėtų blogis, tai gerų žmonių neveiksnumas. Todėl veikite!“ – raginančiai į šį klausimą atsakė A. Navalnas.

Dokumentiniame filme pasakojama apie A. Navalno kovą su valdžios institucijų korupcija, vos mirtimi nesibaigusį apnuodijimą „Novičiok“ medžiaga 2020-aisiais, dėl kurio jis kaltina Kremlių, penkis mėnesius trukusią reabilitaciją Vokietijoje ir grįžimą į Maskvą 2021-aisiais, kur jis iškart buvo sulaikytas oro uoste. Po to jis buvo nuteistas kalėti 2,5 metų, o praėjus metams gavo dar vieną – devynerių metų – laisvės atėmimo bausmę.

Viskas, ko reikia, kad nugalėtų blogis, tai gerų žmonių neveiksnumas. Todėl veikite!

A. Navalnas susiduria su nuolatiniu valdžios institucijų spaudimu. Kelias savaites jis praleido kalėjimo griežto režimo vienutėje, o praėjusį mėnesį pusmečiui buvo uždarytas į izoliuotą skyrių. Jam faktiškai neleidžiama skambinti telefonu ir matytis su šeimos nariais.

Paskelbė „užsienio agentu“

O. Orlovas, kaip ir A. Navalnas, aiškiai pasisakė prieš Rusijos invaziją į Ukrainą ir 2022 metais paskelbė straipsnį apie tai.

Rusijos teismai 70 metų O. Orlovą apkaltino „diskreditavus“ Rusijos kariuomenę ir kitais dalykais. Jam gresia treji metai kalėjimo.

Vasario pradžioje Rusijos teisingumo ministerija O. Orlovą dėl jo karo kritikos paskelbė „užsienio agentu“.

O. Orlovas ir jo šalininkai teigia, kad teismo procesas yra politiškai motyvuotas.

Agentūros dpa reporteris matė dešimtis O. Orlovo šalininkų teisme kartu su jo advokate Katerina Tertuchina.

„Nepripažįstu savo kaltės ir nesuprantu kaltinimų“, – tvirtu balsu sakė O. Orlovas pilnutėlėje teismo salėje.

„Mano nuomone, Rusijos kariuomenės įsiveržimas į Ukrainos teritoriją pakenkė mano tėvynei, pakenkė mano ir kitų Rusijos piliečių interesams“, – sakė O. Orlovas, pakartodamas savo kritiką V. Putinui.

O. Orlovas taip pat sakė, kad neleis jokiems liudytojams duoti parodymų jam apginti, kad nekiltų pavojus ir jiems.

Atsižvelgdamas į tai O. Orlovas paaiškino, kad jis tik prašo, kad jam būtų leista tarti paskutinį žodį teismo proceso pabaigoje.

Žinomas žmogaus teisių aktyvistas jau kelis mėnesius yra plačiai nušviesto teismo proceso objektas. Spalio mėnesį jis gavo palyginti nedidelę baudą. Tačiau gruodį teisėjas panaikino nuosprendį ir nurodė bylą nagrinėti iš naujo.

O. Orlovo šalininkai baiminasi, kad aktyvistas, tarptautiniu mastu pripažintas politiškai persekiojamu asmeniu, dabar vis dėlto bus nuteistas kalėti.

„Mes nežinome, kas projektavo ir statė šią bažnyčią, bet lenkiame galvas prieš tuos žmones. Taip pat norisi padėkoti institucijoms ir žmonėms, kurie padėjo bažnytėlei atgimti: Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai, architektui Gintarui Prikockiui, archeologams, restauratoriams, o šiandien – ir režisieriui Arvydui Barysui, kuris visą šį procesą įamžino filme. Dabar su pasididžiavimu galime pasakyti: mes visi kartu tai padarėme“, – jaukiame renginyje kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Filmo režisierius pastebėjo, kad Zapyškio bažnyčią supa istorijos, kuriose jungiasi legendos, atminimai ir faktai. Naujame filme susipažinsite su šios bažnytėles unikalumu, taip pat – su žmonėmis, kurie kūrė ir atstatė šią šventovę, sužinosite, kokiomis išskirtinėmis meno vertybėmis ji garsėjo iki XX a. pradžios.

Tai piligrimų, šeimų, turistų numylėtinė. Iki jos atmina būriai dviratininkų, atplaukia laivų, ateinama pėsčiomis.

A. Barysas – režisierius, operatorius, scenaristas, prodiuseris, sukūręs daugiau kaip 100 filmų, pasakojančių apie ypatingas asmenybes ir jų gyvenimus, kultūros paveldą, gamtą, ekologiją. A. Baryso filmai yra pelnę pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vykusiame renginyje, kurį vedė profesorius Raimondas Kubilius ir kultūros vadybininkė Eglė Burbaitė, dalyvavo režisierių konsultavę specialistai: architektas Gintaras Prikockis, archeologas Justinas Račas, menotyrininkė Rima Valinčiūtė-Varnė. Vyrų vokalinis ansamblis „Inžinieriai“ (vadovas Aleksandras Kirka) atliko keletą liaudies dainų.

Kuriant filmą vyko dar vienas meninis procesas – šventovę tapė dailininkas Gintautas Vaičys, kurio paveikslas buvo žaibiškai parduotas improvizuotame aukcione. Už jį gautas lėšas menininkas ketina perduoti gabius vaikus globojančiam Aurelijos Makūnienės labdaros ir paramos fondui.

Kukli, bet elegantiškų formų Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlė yra architektūros šedevras. Tačiau jos vertė neapsiriboja tik architektūra. Kauno rajono savivaldybės kartu su Vilkaviškio vyskupija atgaivinta šventovė šiandien traukia tūkstančius lankytojų: ji padeda žmonėms bendrauti ir dvasiškai turtėti. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią pamilo fotografai, kurie atskleidžia vis kitokias šventovės nuotaikas: šviečiant saulei, kylant aitvarams, paskendusią rudens rūke, pabalintą šerkšnu, užklotą sniegu. Tai piligrimų, šeimų, turistų numylėtinė. Iki jos atmina būriai dviratininkų, atplaukia laivų, ateinama pėsčiomis. Ne veltui Zapyškis buvo vienu stipriausių „Europos kultūros sostinės 2022“ traukos taškų. Čia neseniai vyko ir Lietuvos muziejų asociacijos forumo „Europos paveldas. Gotika“ baigiamasis renginys.

Klaipėdoje besiglaudžiantys nuo karo nukentėję ukrainiečiai rinkosi pamatyti dokumentinį filmą „Stiprus, kaip žemė“.

Salėje vyravo įvairios emocijos. Vieniems šis filmas suteikė vilties, kitiems sukėlė jautrių, širdį veriančių jausmų.

Kaip teigė renginio organizatorė Larysa Sydorenko, šis filmas ne apie įvykius iš fronto, o žmones, kurie, nepaisydami karo veiksmų, grįžta į miestus ir gyvenvietes, nukentėjusius nuo okupantų atakų.

Čia sugrįžę žmonės iš to, kas liko, stato ir kuria savo gyvenimą iš naujo.

Filmo herojai – ukrainiečiai, suniokotoje tėvynėje bandantys atsitiesti nuo sukrėtimų, atkurti tai, ką sugriovė ir tebegriauna Rusijos kariuomenė.

Juostoje nuolat skambėjo viltingi žodžiai: „Mes buvome stipri ir turtinga valstybė, tokia ir vėl būsime.“

Šia dokumentine juosta parodoma, kokie stiprūs ir vieningi tapo Ukrainos žmonės katastrofos akivaizdoje, todėl nekeista, kad jų širdys šiuo metu plaka tarsi vienu ritmu.

Salė buvo beveik pilna. Filmo metu žiūrovų akyse neretai suspindėdavo ašaros, kartais veidus nušviesdavo šypsenos.

Premjerai pasibaigus, žiūrovų paprašyta išsakyti nuomonę. Klaipėdiečiai neslėpė, kad filmas išties sukrečiantis, labai jautrus, bet tuo pat metu ir suteikiantis vilties.

– Didelė garbė su jumis sveikintis čia. Kaip jaučiatės grįžusi į Lietuvą?

– Be abejo, tai mane labai atgaivino. Susitikau su šeima. Nėra geresnio jausmo. Net sunku žodžiais pasakyti, kiek man tai reiškia. Bet tikrai labai daug.

– Kada paskutinį kartą lankėtės Lietuvoje?

– Paskutinį kartą lankiausi čia prieš pat COVID-19 pandemiją. Vienas šeimos narys išleido istorinę knygą apie mūsų šeimos medį. Taigi jaučiau, kad būtinai turiu atvykti. Kaip tik sutapo su tuo, kad paskui netrukus pasaulis užsidarė. Tad džiaugiausi, kad suspėjau. Vienas mūsų šeimos narys buvo knygnešys, kiti buvo ištremti į Sibirą. Ir jie ten išgyveno ir galėjo toliau sėkmingai kurti gyvenimus. Mane tai labai įkvėpė. Tame knygos pristatyme dalyvavo ir Vytautas Landsbergis. Sakė kalbą, tai buvo stipru.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar jūsų šeimos asmeninė patirtis lėmė ir pačios istoriją, suteikė daugiau kovingos dvasios?

– Šimtu procentų. Eidama į ringą galvoju, kad tai – tik sportas, o mano protėviai ir giminaičiai išgyveno tikras kovas ir kovojo dėl daugybės skirtingų dalykų. Jų patirtį naudoju kaip įkvėpimą. Tai padeda man eiti toliau, suteikia drąsos įveikti baimes.

Pirmoji versija buvo geresnė, bet viskas apsivertė taip, jog pabaigoje filmas suveikė labai terapiškai ir pasakiau sau: „Gerai, tai baigta“.

 

– Ar turite sąrašą, ką norite nuveikti Lietuvoje šį kartą? Gal kažko paragauti, kažko pasiklausyti, kažką pamatyti...

– Kiekvieną kartą atvykusi stengiuosi suvalgyti kuo daugiau silkės. Mėgstu silkę, nes Amerikoje tokios geros nėra. Ten ji arba labai sūri, arba su labai daug acto. Taigi naudojuosi proga. Taip pat mėgaujuosi čia kepta duona ir gėrimais. Nors namuose įprastai negeriu daug, nes nuo to jaučiuosi prasčiau, bet čia kažkaip gerai. Ir skonis puikus.

– Kokį žmogų žmonės pažins iš dokumentinio filmo apie jus?

– Tikriausiai tai, kad aš esu tiesiog žmogus. Žinoma, aš tikrai unikali – kūrybiška, artistiška, turiu platų spektrą skirtingų emocijų, bet nesu tobula. Manau, kad darau tai, ką galiu geriausio. Ir bandau kasdien tobulėti, paversti pozityviu tai, kas gali pasirodyti labai neigiamo.

– Ar pačiai nebuvo sunku peržiūrėti savo biografiją – būti stebėtoja savo gyvenimo iš šalies?

– Kai kuriais momentais gal. Filmas kelis kartus keitėsi. Prie pirmos Mariaus filmo versijos prisirišau, bet buvo padaryta daug pokyčių. Pirmoji versija buvo geresnė, bet viskas apsivertė taip, jog pabaigoje filmas suveikė labai terapiškai ir pasakiau sau: „Gerai, tai baigta“.

– Terapijoje uždarius vienas duris, turi atverti kitas. Kokias asmeniškai jūs uždarėte duris?

– Manau, kad už uždarų durų palikau savo praeities skausmus, nusivylimus ir tai, kad praeityje buvau įskaudinta. Tai lėmė, jog buvau tapusi labiau agresyvi ir ne tokiu puikiu žmogumi. Mano praeities traumos lėmė tai, kad kartais išsiliedavau ant kitų žmonių. Dabar dirbu ties tuo su savimi. Dabar esu kur kas geresnis žmogus.

Eidama į ringą galvoju, kad tai – tik sportas, o mano protėviai ir giminaičiai išgyveno tikras kovas...

 

– Kaip tik ir kalbėjome su kolegomis, kaip toks mielas, geras žmogus gali užsiauginti savo viduje tiek pykčio, tiek kovingos dvasios…

– Aš to nebandau padaryti specialiai. Ir kuo toliau, tuo manyje to pykčio mažiau. Tas pyktis – praeities traumų pasekmė. Kuo daugiau sužinojau apie kovos menus, tuo lengviau galėjau tą pyktį kontroliuoti – naudoti daugiau technikos, strategijos ir mažiau emocijų. Tai palengvina kelią iki pergalės ir mažiau kenkia man pačiai.

– Žiūrint filmą apie save, ar nekilo minčių, – čia įamžintas vienas mano gyvenimo etapas, o kas toliau?

– Geras klausimas. Nuo mažumės norėjau būti ūkininke. Tai buvo viso mano gyvenimo svajonė. Tai taip pat artima mano šeimai. Aš sodininkauju ir dabar. Turiu tokią idėją galvoje – nuo kovų iki... daržo. Ir mano tikslas, kad vieną dieną nebereikės kovoti, galėsiu skirti daugiau laiko kūrybai, sodininkystei, taip pat – padėti kitiems kovotojams. Bet dabar dar vis turiu savyje tos kovotojos ugnies. Tiesiog lieka nuspręsti, kada viskam ateis laikas.

– Turite savo sodą ir ūkį. Tuo dalinatės socialiniuose tinkluose. Ką auginate ir ar žmonėms patinka matyti kitokią jūsų pusę?

– Viską auginu – ir pomidorus, ir agurkus, bulves, morkas, visokias žoleles, gėles. Viską, kas gerai gamtai, ir padeda saugoti žemę.

– Minėjote, kad namuose, Kolorade, lankėsi ir močiutė. Ar ji turėjo pastabų dėl jūsų sodininkavimo įgūdžių?

– Žinote, labai juokinga, bet kai aš jos nuolat klausiu apie sodą ir sodybą, arba tiesiog kalbame, ką aš darau sode, ji visada sako: „Eik jau, tu tam per jauna, tu to nenori“. Ji netiki, kad man patinka tai daryti. Manau, kai ji buvo jauna, buvo panaši į mane. Dabar ji niekada nepalieka savo sodo be priežiūros.

– Ar esate laiminga?

– Taip, aš labai laiminga. Džiaugiuosi būdama čia, nes iki galo nežinojau, ar tikrai galėsiu atvykti. Esu labai laiminga būdama su šeima. Taip pat – galėdama susipažinti su gerbėjais čia arba šiaip naujais žmonėmis. 

Kaip teigiama naujame transliuotojo BBC dokumentiniame filme, kuris turi būti parodytas pirmadienį, toks grasinimas nuskambėjo telefonu prieš pat vasario 24 dienos invaziją.

B. Johnsonas ir kiti Vakarų šalių vadovai skubėjo į Kyjivą parodyti paramos Ukrainai ir bandyti atgrasyti Rusiją nuo puolimo.

„Vienu metu jis man tarsi pagrasino ir pasakė „Borisai, nenoriu tavęs įžeisti, bet su raketa tai užtruktų tik minutę“ ar kažką panašaus“, – atpasakodamas V. Putino žodžius sakė B. Johnsonas.

B. Johnsonas tapo vienu tvirčiausių Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio rėmėjų Vakaruose.

Vienu metu jis man tarsi pagrasino ir pasakė „Borisai, nenoriu tavęs įžeisti, bet su raketa tai užtruktų tik minutę“ ar kažką panašaus.

Tačiau prieš invaziją, jo žodžiais, jis stengėsi pasakyti V. Putinui, jog nėra jokių perspektyvų, kad Ukraina greitu laiku prisijungs prie NATO, ir įspėjo jį, kad bet kokia invazija reikštų „daugiau NATO, o ne mažiau NATO“ prie Rusijos sienų.

„Jis sakė: „Borisai, jūs sakote, kad Ukraina artimiausiu metu neįstos į NATO. Ką reiškia artimiausiu laiku?“ Aš atsakiau: „Na, artimoje ateityje ji neįstos į NATO. Jūs tai puikiai žinote,“ – prisiminė B. Johnsonas.

Dėl grasinimo paleisti raketą B. Johnsonas pridūrė: „Dėl labai atsipalaidavusio jo tono, iš to, kad jis atrodė abejingas, manau, kad jis tiesiog pažaidė su mano bandymais įtikinti jį derėtis.“

BBC dokumentiniame filme pasakojama apie ne vienus metus iki invazijos į Ukrainą didėjusius nesutarimus tarp Rusijos lyderio ir Vakarų.

Filme pasirodo ir V. Zelenskis – jis pasakoja apie savo sužlugdytą siekį įstoti į NATO prieš Rusijos puolimą.

„Jei žinote, kad rytoj Rusija okupuos Ukrainą, kodėl neduodate man ko nors, kuo galėčiau tai sustabdyti? – sakė jis. – Arba, jei negalite man to duoti, sustabdykite jį patys.“

Vienas pirmųjų šį filmą pamatė Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, humanitarinių mokslų daktaras profesorius Rimantas Balsys. Jis negailėjo pagyrų jauniesiems kūrėjams.

„Džiugu, kad jaunoji karta nepamiršta istorijos, domisi, ieško savo tiesos grūdo. Džiugina ir objektyvus įvykių matymas, nes dažnai mes dažome istoriją viena spalva pagal to laikotarpio madas. O istorija juk turi visokių atspalvių, tik reikia gebėti juos visus pamatyti. Tad kūrėjų požiūris į tą patį iš įvairių kampų yra labai vertingas ir sveikintinas. Netgi kai kurie iš to galėtų pasimokyti, ypač tie, kurie turi išankstinį nusistatymą kokiu nors klausimu, ir jau tada nebesvarbu, ką pasako liudininkas. Ir dar sužavėjo pagarba pašnekovams, laisva galimybė jiems išsakyti savo išgyvenimus ir mintis be baimių ir trukdymo, nenutraukiant, neperkalbant. Tai yra kertiniai vertybiniai šio darbo stulpai“, – pabrėžė R. Balsys.

Klaipėdos gyventojams jis turėtų būti įdomus bent jau tuo, kad tarp daugiau nei prieš 30 metų nufilmuotų svarbių uostamiesčiui įvykių dalyvių kai kurie atpažins save.

Pasak jaunųjų kūrėjų, nors filmas nepretenduoja į patriotinį epą, Klaipėdos gyventojams jis turėtų būti įdomus bent jau tuo, kad tarp daugiau nei prieš 30 metų nufilmuotų svarbių uostamiesčiui įvykių dalyvių kai kurie atpažins save.

Juostoje panaudotas istoriniu tapęs užpernai mirusio klaipėdiečio, Atgimimo laikų kronikininko Romo Pletkausko archyvas, kurį studentams mielai sutiko leisti naudoti jo dukra Gabrielė.

Dauguma interviu įamžinti dar 2021 m. rudenį, taigi iki vasario 24 d. Rusijos invazijos į Ukrainą.

Šis esminis įvykis pakeitė viską. Teko keisti sumanymą ir scenarijų.

Kūrėjams reikėjo ieškoti naujos siužeto ašies arba filmo stuburo, ir tai padaryti, pasak kūrėjų, pavyko.

Filmą bus galima pamatyti šiandien 16.30 val. Klaipėdos universitete, prof. S. Vaitekūno vardo auloje (pastatas su laikrodžiu universiteto miestelyje).

Be reklaminės pompos

"Dezinformacija, propaganda, tautos kiršinimas", – tikėtina, kad taip po pirmųjų peržiūrų bus įvertintas naujas, ambicingas ir provokuojantis jaunųjų kūrėjų darbas.

Didelė tikimybė, kad šis filmas socialiniuose tinkluose sukels nemenką pasipiktinimą.

Anot filmo autorių, komentatoriai juostą galbūt lygins su Mariaus Ivaškevičiaus knyga "Žali", Rūtos Vanagaitės veikalu "Mūsiškiai" ar daug keistų debatų sukėlusia Lukiškių aikštėje taip ir neišdygusia "kalvele-memorialu" šalies partizanams.

Diskusijose veikiausiai skambės ir kaltinimai dėl patriotizmo stokos, nepakankamos pagarbos Klaipėdos kraštą atkovojusiems sukilėliams, gal net raginimai tarnyboms pasidomėti filmo kūrėjais.

"Ne už tokią Lietuvą kovojome, kad būtų rodomi tokie filmai. Nepriklausomybės kovų aukas, tai pamačius, ištiktų šokas, pasipiktinimo neslėptų internautai", – ironizavo būsimieji žurnalistai, kartojantys kai kurių tituluotų vyresniųjų kolegų nuvalkiotas frazes, pristatant jų sukurtus "šedevrus".

Kiti filmo kūrėjams galbūt turės priekaištų dėl jame skambančios rusiškos muzikos.

Esą kodėl nepanaudota Eurikos Masytės daina "Laisvė"? Ir kodėl filmo pradžioje skamba Vokietijos himnas? Ar tai derėtų traktuoti kaip raginimą grąžinti Klaipėdą vokiečiams?

Pasak filmo kūrėjų, senosios Vokietijos himno versijos penktojoje eilutėje yra minimas Mėmelis: "Von der Maas bis an die Memel" (Nuo Maso iki Mėmelio).

Tad esą žodžių iš dainos neišmesi.

Norėtume, kad tai pamatytų mokesčių mokėtojų pinigus siurbiantys asmenys, kurie kasmet save išrenka įtakingiausiais žiniasklaidininkais.

Atsvara pinigų siurbikams

Tikėtina išgirsti dar vieną klišę: o gal šį filmą finansavo George'as Sorosas?

Jaunųjų autorių teigimu, skirtumas tarp jų ir daug bei garsiai apie savo kūrinius kalbančių, kai kurių brangiai kainavusios dokumentikos kūrėjų yra tas, kad kuriant studentišką filmą "Sakmė apie karo laivą" nebuvo panaudotos jokios valstybinės, tarptautinių fondų, privačios fizinių ar juridinių asmenų lėšos, apskritai nė vienas centas. Nė vienas centas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto.

"Norėtume, kad tai pamatytų mokesčių mokėtojų pinigus siurbiantys asmenys, kurie kasmet save išrenka įtakingiausiais žiniasklaidininkais", – ironizavo studentai.

Be to, šis filmas nėra rinkimų agitacija, nors dalis jame kalbintų asmenų iki šiol aktyviai dalyvavo politinėje veikloje – tai yra buvę miesto deputatai ar Klaipėdos tarybos nariai – Vytautas Čepas, Aleksas Pašilis, Algirdas Grublys, Tamara Lochankina, šią vasarą miręs šviesaus atminimo Dionyzas Varkalis.

Tačiau, pasak jaunųjų kūrėjų, filmas nepretenduoja į patriotinį epą.

O Klaipėdos gyventojams jis turėtų būti įdomus bent jau tuo, kad tarp prieš daugiau nei prieš 30 metų nufilmuotų svarbių uostamiesčiui įvykių dalyvių kai kurie atpažins save.

Juostoje panaudotas istoriniu tapęs pernai mirusio klaipėdiečio, Atgimimo laikų kronikininko Romo Pletkausko archyvas, kurį studentams mielai sutiko leisti naudoti jo dukra Gabrielė.

Įamžintas: filmo kūrėjai dar spėjo užfiksuoti šviesaus atminimo klaipėdiečio muziejininko D. Varkalio (1934–2022) prisiminimus apie kovas už Nepriklausomybės atgavimą uostamiestyje. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Skirtingų patirčių margumynai

Dauguma interviu įamžinti dar pernai rudenį, taigi iki šių metų vasario 24 d. Rusijos invazijos į Ukrainą.

Šis esminis įvykis pakeitė viską. Teko keisti sumanymą ir scenarijų. Kūrėjams reikėjo ieškoti naujos siužeto ašies arba filmo stuburo.

Vis dėlto Klaipėdos istorinė patirtis esą tam tikra prasme yra dėkinga, net ir šiuo atveju.

Uostamiestis visada buvo ir yra kitoks nei kiti Lietuvos miestai ir savo tautine, ir strategine padėtimi.

Iki Nepriklausomybės atkūrimo, tai yra iki 1990 m., mieste apie 40 proc. buvo rusakalbių žmonių, kurių dauguma šalies laisvės atgavimo pastangose įžvelgė grėsmių sau.

"Prieš 1990-uosius buvo 1980-ieji, tai buvo sąstingio, ideologijos brukimo metai, o baigiantis šiam dešimtmečiui – totalaus deficito laikotarpis. Dauguma jau norėjo permainų ir Rusijoje, ir Lietuvoje, ir mes taip pat. Negaliu teigti, kad buvome pasirengę kažką iš esmės keisti valstybėje, bet buvome pavargę nuo tokio gyvenimo. Nors tai buvo mano jaunystės laikas ir aš regiu daug pozityvių dalykų tame buvusiame gyvenime. Ir kai prasidėjo Lietuvos kova už Nepriklausomybę, dauguma rusų tautybės žmonių tai vertino netgi labai teigiamai. Svarstėme, koks mūsų indėlis į tai galėtų būti, o paskui staiga, mums patiems labai netikėtai, tapome tarsi kalti už visas Sovietų Sąjungos padarytas nuodėmes", – filme kalbėjo ilgametė Klaipėdos politikė, Rusų aljanso partijos vadovė T. Lochankina.

Būtent todėl Klaipėdoje kilo stiprus ir gana pavojingas priešiškos Lietuvai organizacijos "Jedinstvo" judėjimas, be to, tuo metu čia buvo dislokuotos ir didelės sovietų karių pajėgos.

Praeitis: daug kas šiandien sostinėje užmiršo, ant kokios prarajos krašto prieš 30 metų buvo Klaipėda, kurioje veikė ir sovietiniai kariniai daliniai, ir TSKP "platformininkai", ir dešimtys tūkstančių Nepriklausomybės priešininkų. Tik patriotiškai nuovokių klaipėdiečių dėka pavyko išvengti tiesioginės konfrontacijos. Romo Pletkausko filmuotos medžiagos stop kadrai.

"Kodėl nenorite draugauti?"

"Kai įsikūrė "Jedinstvo" ir jie pradėjo judėti, jų plakatuose ir mitinguose mes galime tokį įdomų dalyką pamatyti – už lygias teises, už tai, kad lygiai kalbėtume abiem kalbomis, juk viskas buvo gerai, ko jūs, lietuviai, čia veliate? Mes taip gerai gyvenome, ir kodėl dabar jūs nenorite draugauti?" – filme prisiminė Mažosios Lietuvos muziejaus istorikas Saulius Karalius.

Pagal privalomus objektyvios žurnalistikos standartus filmo kūrėjai kalbino visas puses – ne tik lietuvius, troškusius laisvės.

Jūs elgiatės kaip jūreiviai 1917 m. Nejaugi galima brautis į savivaldybės pastatą, lakstyti koridoriais, užgaulioti žmones?

Pasirodo, Klaipėdos rusakalbiai, prasidėjus didžiosioms permainoms, buvo rimtai išsigandę ir nerimavo dėl savo ateities ir esą toms baimėms buvo pagrindo.

"Grasinimų buvo, laiškelių taip pat sulaukdavome, kad jei mes neišvyksime, mes jums galvas nurausime. Buvo visko, kai visa tai įvyko, pirmą pusmetį gyvenome labai didelėje įtampoje. Aš gyvenau pirmame aukšte, turėjau du nedidelius vaikus, kurie tik mokyklą pradėjo lankyti. Tai prie buto durų nakčiai pristumdavau dvi spinteles, ant jų statydavau kibirus su vandeniu, kad išgirsčiau, jei kas įsiverš į butą. Į langus taip pat mėtė, nedaužė langų, bet purvą svaidė", – filmo kūrėjams kalbėjo rusakalbių teatro režisierė Svetlana Vasičkina.

Vis dėlto netgi rusakalbiams nepatiko kai kurių jų tautiečių – "jedinstvininkų" – elgesys, siekiant išsaugoti paskutiniuosius Sovietų Sąjungos likučius laisvės siekusioje Lietuvoje.

"Pamenu, klausiau vienos moters, kuri ten aktyviai dalyvavo, kas jiems rašo tuos tekstus? Jūs elgiatės kaip jūreiviai 1917 m. Nejaugi galima brautis į savivaldybės pastatą, lakstyti koridoriais, užgaulioti žmones?" – kalbėjo T. Lochankina.

Tamara Lochankina. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Salos gynėjų indėlis

Galiausiai sumaniai veikusių Lietuvos piliečių dėka Klaipėdoje nebuvo pralietas kraujas. Apie dramatiškus tų dienų įvykius filme pasakojo liudininkai ir aktyvūs dalyviai.

Juos visus jaunieji kūrėjai kalbino prieš metus, filmą ketino pabaigti ir parodyti šių metų Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, tačiau prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą viskas atsidūrė antrame plane.

Tačiau kaip niekad šiandien tas filmas yra aktualus, nes niekas nepasikeitė – ta pati imperinė sąmonė ir agresija prieš laisvės trokštančias tautas tvyrojo ir tada, ir dabar.

Todėl filmo "stuburu" tapo legendiniu virtęs rusų invazijos pradžioje po pasaulį nuvilnijęs Gyvačių salos gynėjų ukrainiečių atsakas rusų karo laivui.

Filmas taip ir vadinsis "Sakmė apie karo laivą".

Ši juosta nėra aktuali vien Klaipėdai, nes joje bus gliaudomi ir pasaulinės geopolitinės situacijos aspektai, ne tik sovietų agresija prieš išsivaduoti norinčias tautas, bet ir ką apie tai tuo metu rašė pasaulio spauda.

Visa tai bus tarsi déjà vu tam, kas vyksta šiandien Ukrainoje.

Tik, pasak filmo kūrėjų, Lietuva tada labai delikačiai pasiuntė velniop sovietų (rusų) karo mašiną, ukrainiečiai tokio pasirinkimo šįkart neturėjo.

Ir čia labai tiktų buvusios Izraelio politinės lyderės Goldos Meir žodžiai: "Mes norime gyventi. Mūsų kaimynai nori mus matyti negyvus. Tad kompromisui čia vietos lieka labai nedaug."

Geopolitinė miesto svarba

Filmo kūrėjai tikina savo kūriniu siekę blaiviau pažvelgti į Klaipėdos praeitį ir susieti ją su nūdienos geopolitiniais įvykiais.

Karas Ukrainoje, anot būsimųjų žurnalistų, neprasidėjo šiemet. Jis prasidėjo dar 2014-ųjų pavasarį.

Kadangi pastaruosius aštuonerius metus buvo daug kalbama apie dezinformaciją, propagandą, netikras naujienas ir hibridinio karo doktriną, pradžioje buvo planuota sukurti nostalgišką kūrinėlį apie "tuos laikus Klaipėdoje, kai visi buvo vieningi" su šiokiomis tokiomis aliuzijomis į minėtą hibridinį karą.

Tačiau vasario 24-ąją V. Putinas įteikė "dovanėlę", ir filmo kūrėjams teko keisti siužeto kryptį.

Kūrėjų įsitikinimu, tai tarsi padėjo pažvelgti plačiau – filmas tapo universalesnis, gilesnis.

Po išsamių analizių buvo prieita prie išvados, kad visame regione yra tik dvi vietos, kurios karo atveju būtų pirmiausia puolamos – Suvalkų koridorius ir Klaipėda.

Anot studentų, tai veikiausiai bus naujiena Kauno ir Vilniaus veikėjams, tačiau užtektų užimti tas dvi vietoves, įkurti po "separatistinę liaudies respubliką", ir visa Lietuva (gal net Baltijos šalys) būtų atkirstos nuo sąjungininkų.

Todėl dokumentinėje juostoje norėta parodyti, kad tai, kas vyksta Ukrainoje nuo 2014 m. ar kas vyko Gruzijoje 2008 m. vasarą, yra tipinis Rusijos elgesys, taip ši valstybė elgėsi beveik visada ir kad Klaipėdos miestas dėl savo margo charakterio ir praeities galėjo tapti dar viena Padniestre, dar vienu Cchinvaliu, dar vienu Krymu ar Donbasu.

Viso to pavyko išvengti dėl geros pilietiškai aktyvių miesto gyventojų valios.

Taip pat šiuo filmu norėta atskiesti Lietuvos viešojoje erdvėje suvešėjusį pseudopatriotišką fanatizmą.

Esą yra žmonių (etninių mažumų atstovų), kurių nederėtų atstumti, nes jie gali nuklysti į putinų ar kadyrovų glėbį.

Galima boikotuoti kirkorovus ar gazmanovus, tačiau paprasti rusakalbiai, kurie nori čia gyventi, neturėtų tapti diskriminacijos aukomis.

Taip kalbėjo studentai po interviu su rusakalbių atstovais.

"Aišku, galima atrėžti, kad valdžia – visuomenės atspindys, kad V. Putinas – tik vienas iš daugelio Rusijos tironų. Tačiau vertėtų savęs paklausti, ar eilinė Klaipėdos senutė slepia savo miegamajame kalašnikovą, ar dalis lietuvių (net gimusių po SSRS subyrėjimo) pasitiktų žaliuosius žmogeliukus su gėlėmis, ar iš tiesų tada – prieš 30 metų – buvome tokie vieningi, kaip dažnai daug kas mėgsta šiais laikais dūsauti? Galbūt viskas buvo žymiai grubiau ir niekingiau? Galbūt jau tada kūrėsi politinės grupuotės, besigviešusios galios, valdžios ir pinigų?" – svarstė jaunieji dokumentikos kūrėjai.

Slėgė baimė prisipažinti

Tai – jautri istorija apie 21 m. studentą, kurio nužudymas sukrėtė visas Jungtines Valstijas ir paskatino priimti įstatymus prieš nusikaltimus iš neapykantos.

Filmo kūrėja – pripažinimo sulaukusi JAV režisierė Michele Josue, M.Shepardo artima bičiulė. Ji filme kalbino ir prisiminimais apie iškeliavusį draugą dalijosi su jo artimais draugais, šeimos nariais.

M.Shepardas iki dabar prisimenamas kaip malonus, nuoširdus, gerumą spinduliuojantis žmogus, visada padėdavęs kitiems.

Suvokimas, kad yra gėjus, jam atėjo dar būnant paaugliu, tačiau apie tai kalbėti garsiai vaikinas nedrįsdavo nei su artimiausiais bičiuliais, nei su tėvais. Vis dėlto vaikino mama turėjo įtarimų dar nuo tada, kai Matthew buvo mažas.

Prisipažinti tokią paslaptį tėvams ar draugams reiškė juos prarasti amžiams. Tačiau nutiko priešingai. Visi į šią žinią reagavo ramiai.

Nors vaikinui daug kas sekėsi ir buvo apsuptas mylinčių žmonių, keletas įvykių jo požiūrį į gyvenimą pakeitė.

1995-aisiais su internatinės mokyklos draugais jis iškeliavo į Maroką. Vieną vakarą vaikštinėdamas po miestą, buvo netikėtai užpultas šešių vyrų, kurie jį apiplėšė ir išprievartavo.

Po šio tragiško nutikimo Matthew užsisklendė savyje, o laikui bėgant ėmė sirgti depresija.

Kai jau atrodė, kad gyvenimas grįžta į vėžes, nutiko tai, ko veikiausiai niekas nesitikėjo.

Judy Shepard. I. Kiseliovaitės nuotr.

Trankė pistoletu ir smaugė

1998-ųjų spalio 6 d. apie 22 val. M.Shepardas savo automobiliu "Ford Bronco" atvažiavo į Laramio mieste esantį barą "Fireside", kuriame vyko karaokės vakaras. Prisėdęs prie baro išgėrė keletą taurelių gėrimų.

Prie kito staliuko sėdėjo du policijai gerai pažįstami asmenys – Russellas Hendersonas ir Aaronas McKinney. Jie buvo priešiškai nusiteikę ir nemažai kalbėjo apie neapykantą gėjams, tad net barmenui buvo keista, jog šie priėjo prie Matthew pasikalbėti.

Išgyvenau tik todėl, kad galėjau kalbėtis su kitais bendruomenės nariais.

Netrukus po vidurnakčio vaikinas kartu su R.Hendersonu ir A.McKinney paliko barą. Matthew galvojo, kad visi važiuoja į namus, galbūt pratęsti vakaro. Tačiau jie vaikiną nusivežė į atokią vietą.

Dar automobilyje A.Mckinney ėmė mušti M.Shepardą pistoletu. Išsigandęs vaikinas iškart atidavė savo piniginę, bet mušimas tęsėsi. Išlipę iš automobilio jie pririšo M.Shepardą prie tvoros.

Vaikinas buvo smaugiamas virve ir pistoletu trankomas į galvą bei veidą. Po paskutinio itin stipraus smūgio M.Shepardas neteko sąmonės, jo kaukolė lūžo, o smurtautojai nutarė, kad savo darbą baigė, ir išvažiavo.

M.Shepardas mirė praėjus šešioms dienoms po išpuolio, spalio 12 d.

Įkūrė fondą

Po filmo peržiūros vyko diskusija su M.Shepardo tėvais, žmogaus teisų gynėjais Judy ir Dennisu Shepardais.

Nors praėjo jau beveik 24 metai po sūnaus mirties, kalbėti jiems apie visa tai vis dar labai sunku.

"Filmas atgaivino mano pyktį šiems dviem žmonėms, kurie nusprendė, kad kadangi Matthew buvo kitoks, jis neturėjo teisės gyventi šioje žemėje", – kalbėjo D.Shepardas.

Vaikino mama teigė, kad po jo mirties buvo įkurtas fondas.

"Kai Matthew žuvo, mes iškart įkūrėme jo fondą – ne pelno siekiančią organizaciją, skirtą padėti kitiems jo bendraamžiams ir draugams. Turėjau turėti tikslą, kodėl turėčiau atsikelti iš lovos, ir tai tapo mano tikslu. Aktyvizmas tapo mano gedulo ir tuo pat metu išgyvenimo dalimi. Išgyvenau tik todėl, kad galėjau kalbėtis su kitais bendruomenės nariais", – mintimis dalijosi J.Shepard.

Abu nuteistieji – R.Hendersonas ir A.McKinney kalės iki gyvos galvos.