Prižiūri kates, nekenčia Putino

Doloresą užklupau šeriančią po pušimi laukinės katės šeimynėlę. „Nežinau, kaip jos pragyvens žiemą – juk grįšiu žiemoti į Kauną, – kalba susirūpinusi. – Dar porą dienų čia pabūsiu, o paskui giminaičiai žadėjo nuvežti mane kelioms dienoms prie jūros. Ne, jokios oficialios mano jubiliejaus šventės teatre nebus. Pritariu mano mylėtai ir gerbtai kolegei aktorei Gražinai Balandytei, kuri nemėgo tokių renginių, vadindama juos prarastų galimybių ieškojimu nuvytusių rožių puokštėje. Manau, kad teatras mane užmiršo, nors, turiu pasakyti, kad dėl to esu pati kalta“, – aktorė nutyla ir nebeplėtoja minties.

Nuo pavasario gyvendama Labanoro girioje Doloresa užsiaugino ilgus plaukus, kuriuos pastaraisiais dešimtmečiais dažo oranžine spalva.

„Kai grįšiu į Kauną, nueisiu į kirpyklą. Čia, viensėdyje, kirpyklų nėra – reikia į Labanoro miestelį važiuoti... Tiek to tuos buitinius rūpesčius. Jie yra juokingi, palyginti su tuo, ką Rusija daro Ukrainoje. Negaliu žiūrėti į Putiną, atimantį gyvybes iš savo ir Ukrainos žmonių. Manau, jis – paties šėtono atsiųstasis. Jeigu dar pridėtume pandemiją, pabėgėlių antplūdį… Pastarieji dveji metai savo įvykiais nori kažką pasakyti žmonėms, skleidžia kažkokią svarbią žinią. Esu tuo tikra, tik negebu tos žinios aiškiai ir trumpai įvardyti“, – nuoširdžiai apgailestauja pašnekovė ir pakviečia prisėsti ant suolo prie naujutėlio stalo po pušimi.

Pasirodo, tuos gražius lauko baldus pagamino ir Doloresai padovanojo jos kaimynai Sabaliauskai, gyvenantys netoli, prie Ešerinio ežero. Beje, šie puikūs žmonės priglaudė penkių asmenų ukrainiečių šeimyną.

Tarp dangaus ir žemės

„Negaliu atsidžiaugti draugyste su Birute Sabaliauskiene. Tai ji mane pernai žiemą gelbėjo nuo šalčio – juk beveik neturėjau šiltų drabužių, apavo – ir visokių nepriteklių, kai buvau čia užklupta pandemijos ir negalėjau niekur išvažiuoti. Tai ne tik jautri, bet ir šviesi moteris, mėgstanti skaityti. Ji man atnešdavo ir knygų. Beje, šiemet grįžau prie kažkada skaitytų autorių kūrinių: su malonumu vėl buvau įnikusi į George'ą Byroną, Vladimirą Nabokovą, Honore de Balzacą, Rudyardą Kiplingą, Scottą Fitzgeraldą ir kitus autorius. Kaip ir anksčiau, skaitinėju Naująjį Testamentą.

Pomėgis: aktorei nereikia prašyti talkos ruošiant malkas – tai ji moka ir mėgsta daryti pati. / V. Skučaitės nuotr.

Žinoma, rašau naują knygą. Nors po šiemet išleistos dešimtosios sakiau sau, kad tai tikrai paskutinė, bet, pasirodo, melavau. Žinau, kaip kiti rašytojai ilgai kankinasi dėl savo knygos pavadinimo, o aš neturiu šitos problemos. Štai ir šį kartą, rašydama jau vienuoliktąją knygą, žinojau jos pavadinimą iš anksto – „Tarp dangaus ir žemės“. Jau esu parašiusi 170 rankraščio puslapių. Kodėl toks knygos pavadinimas? Todėl, kad visa Dievo kūrinija gyvena tarp žemės ir dangaus. Tai kas, kad mes į dangų žiūrime tik tada, kai laukiame saulės ar lietaus, gėrimės žvaigždėmis... Tas pavadinimas man blykstelėjo pernai rudenį, kai sėdėjau viena ant savo tiltelio, žiūrėdama į žvaigždėtą dangų“, – prisimena Doloresa.

Apie padangas, meilę ir malkas

Ne vienas garbaus amžiaus kaunietis dar atsimena praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Kauno dramos teatro spektaklį „Pirelli“. „Kas tas Pirelli“, – tada traukė pečiais ne vienas kaunietis, dar nematęs spektaklio. Tiesa, dalis vyrų, anuomet turėjusių automobilius, galėjo žinoti, kad „Pirelli“ – tai vieno garsiausių pasaulyje padangų gamintojo pavadinimas. Tačiau spektaklis, žinoma, ne apie padangas. Jį čia minime todėl, kad tai buvo pirma ir paskutinė D.Kazragytės, anuomet jau žinomos aktorės, parašyta pjesė.

„Mano pirmojoje, 1987 m. išleistoje, eseistinių etiudų knygoje „Tiltas be turėklų“ – jos krikštatėvis poetas Robertas Keturakis, tada dirbęs žurnale „Nemunas“ – rašiau, kaip radosi ši mano vienintelė, bet žiūrovų mėgta pjesė. Tai nutiko ankstyvą 1984-ųjų Kalėdų rytą. Negalėjau atsispirti nenumaldomam norui rašyti. Ir parašiau. Spektaklį 1986 m. pastatė Viktoras Šinkariukas, mano vyras, su kuriuo susituokėme 1970 m. Po metų gimė sūnus Tomas. Tačiau mūsų šeima anuomet, devintojo dešimtmečio pabaigoje, laikėsi tik dėl mano meilės. Viktoras buvo bohemos žmogus. Talentingas, žavus… „Pirelli“ buvo jo, kaip režisieriaus, debiutas“, – aiškina Doloresa, kopdama lentinio namelio, kurį savo rankomis kažkada pastatė Viktoras, laipteliais į šiltą kambarį, kuriame linksmai spragsi malkos.

Žinoma, rašau naują knygą. Nors po šiemet išleistos dešimtosios sakiau sau, kad tai tikrai paskutinė, bet, pasirodo, melavau.

Beje, Doloresa pati susipjausto nedideliu pjūklu miške surastus ir parsitemptus sausuolius, susikapoja. Sako, kad jai labai patinka šis užsiėmimas. Paklausta apie kokį nors daržiuką prie namo, tik patraukia pečiais: „Na, jau ne – šis užsiėmimas ne man. Aš mieliau einu grybauti į girią. Gaila, kad šiemet tiek nedaug grybų, bet vis vien už surinktas voveraites supirkimo punkte gavau beveik 300 eurų“, – patenkinta uždarbiu prie pensijos Doloresa.

Apie scenos trauką

Kokia buvo aktorės kelio į sceną pradžia? „Ta pradžia siekia vaikystę, nors visų pirma Vilniuje ketverius metus mokiausi Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume. Baigusi technikumą, įstojau į Konservatoriją, kur studijavau fortepijono specialybę pas Balį Dvarioną, tačiau po pusantro mėnesio neatsilaikiau scenos traukai – perėjau į teatrinį fakultetą. Ir teisingai padariau. Negalima ignoruoti pašaukimo, nors iš pradžių, tiesą sakant, studijos man nesisekė. Tik dėstytoja Stefa Nosevičiūtė padėjo išbristi iš nevilties – ji sceninės kalbos užsiėmimuose sugrąžindavo man pasitikėjimą savimi, kurį prarasdavau aktorinio meistriškumo paskaitose. S.Nosevičiūtė padėjo man ir pirmuosius žingsnius į sceną žengti Akademiniame dramos teatre“, – iki šiol jaučiasi dėkinga Doloresa.

Anot pašnekovės, S.Nosevičiūtė buvo pirmoji, kuri skyrė Doloresai pagrindinius vaidmenis jos pačios režisuotuose spektakliuose. Tai buvo Ramutės Skučaitės pjesė „Ir teisė mylėti“ ir tos pačios autorės pasaka vaikams „Vienas sviedinukas man“.

„Kai į trečiąjį kursą atėjo dirbti jaunas režisierius Vytautas Čibiras, jis, nupūtęs visus štampus teatre, jau buvo pastatęs žiūrovų ir mūsų, aktorių, pamėgtą spektaklį „104 puslapiai apie meilę“ ir neužmirštamą „Senos damos vizitą“. Būtent šis režisierius leido man atgyti scenoje. Būdavo, nusimeta auditorijoje švarką, užšoka ant scenos ir rodo mums, kaip reikėtų vaidinti. Tai mums būdavo tarsi juodraštis, ir tavo reikalas – kopijuoti jį ar panaudoti savo vaizduotei sužadinti. Man tai buvo pačios darbingiausios valandos konservatorijoje“, – tvirtai sako Doloresa, kurios aktorės idealas buvo Monika Mironaitė.

Jos menas stipriai gaivino D.Kazragytės pašaukimą, nors ir užgožė jos norą užbaigti studijas Konservatorijoje. „Viskas išnyko. Liko tik teatras ir aš“, – prisipažįsta Doloresa, anuomet vaidinusi ir pirmajame Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Medaus skonis“.

Keistas santykis su teatru

Dirbdama Jaunimo teatre Doloresa susipažino su aktore Eugenija Pleškyte, kurios moteriškas grožis, reiklumas sau aktorystės kelyje paliko įspūdį visam D.Kazragytės gyvenimui.

Panašų įspūdį jai paliko ir Regimantas Adomaitis, ir Henrikas Kurauskas, ir Irena Garasimavičiūtė, ir Gražina Balandytė. „Gražina buvo bet kurio aktorių susibūrimo siela – visada geros nuotaikos, užkrečiančiai linksma. Kai paskambindavo savo vyrui ir pasakydavo: „Andriuk, aš jau pavargau“, jis atvažiuodavo jos paimti iš vakarėlio, kuris be Gražinos likdavo tik rusenti“, – teigia Doloresa.

Vaizduotė: beržas Pranciškus ir pušelė Klara – tai Doloresos susigalvotų jos sodybos vartų į girią sargai. / V. Skučaitės nuotr.

Kauno dramos teatras galutinai subrandino D.Kazragytę kaip aktorę. Čia Luigi Pirandello pjesę „Šeši personažai ieško autoriaus“ statęs Doloresos mylimas režisierius V.Čibiras pasuko jos lyriškų mergaičių vaidmenų amplua tragiškų herojų link. Paskui jai ne kartą teko dirbti su Jonu Vaitkumi, kurį aktorė pavadino teatro fanatiku, kartais dygliuotu, kartais vaikiškai jukiu. Būtent iš jo išmoko pati save režisuoti ir tai, Doloresos nuomone, buvo labai svarbu, kai teko dirbti su silpnais režisieriais.

„Kodėl 2003-iaisiais palikau teatrą? Todėl, kad tuo metu, kaip sakoma, aktorius mėtė iš teatro. Tuomet menas ėjo su komercijos pavadžiu. Anot Eglės Gabrėnaitės, kapitalizmas atėjo į meną. Tačiau prieš dešimtmetį atsiliepiau į kolegės iš Kauno nacionalinio dramos teatro Inesos Paliulytės kvietimą vaidinti jos režisuotame spektaklyje rašytoją Astridą Lindgren, o dar anksčiau, atrodo, 2005 m., Sigitas Račkys pasiūlė vaidmenį spektaklyje „Duburys“, kurį statė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pagal Romualdo Granausko kūrinį. Ir Kaune, ir Vilniuje vaidinau su malonumu. 2012 m. sutikau vaidinti ir savo buvusio mokytojo V.Čibiro mokinio Artūro Žukausko spektaklyje „Sesuo“ Kauno mažajame teatre. Sutikau ne vien todėl, kad Artūras, kuris man pasirodė labai jautrus, buvo V.Čibiro mokinys, bet ir todėl, kad šis Senamiesčio teatriukas buvo mažas, labai kuklus. Deja, vaidinome spektaklius be režisieriaus – jis pasitraukė iš gyvenimo...

Neatsispyriau pagundai suvaidinti ir Alytaus teatro spektaklyje „Tyli naktis“. Iki tol ši garsi Haroldo Mullerio pjesė Lietuvoje buvo pastatyta du kartus. Joje vaidino teatro legendos M.Mironaitė ir Rūta Staliliūnaitė. Režisierius Robertas Šarknickas man pasiūlė pagrindinį vaidmenį. Neatsilaikiau ir prieš Romo Kučiausko pasiūlymus vaidinti „Harolde ir Modėje“, „Labanakt, mama“ ir dar keliuose Marijampolės teatro spektakliuose.

Ir kaip galėjau atsisakyti Krystiano Lupos pasiūlymo 2015-aisiais vaidinti jo režisuotame spektaklyje „Didvyrių aikštė“?! Šiame spektaklyje, kuris buvo labai aukštai įvertintas ne tik Lietuvoje, teko vaidinti užsienio šalių teatruose. Kai dėl savo kaltės netekau šio vaidmens, jau tvirtai nusprendžiau nebekelti kojos į sceną. Ir tas sprendimas netikėtai pačiai sau nebuvo skausmingas. Gal todėl, kad rašiau vieną knygą po kitos? Juk tai irgi kūryba, bet ne tokia sekinanti, deginanti, prievartaujanti… Džiaugiuosi, kad nebereikia repetuoti, nervintis, nemiegoti prieš premjerą. Dabar pagrindinis mano vaidmuo – aš pati“, – teigia pašnekovė.

Atgaiva: Doloresos meilės gyvūnams – ypatinga. / V. Skučaitės nuotr.

Gamtos siunčiami ženklai

Besikalbant su ant namelio laiptų sėdinčia Doloresa, atskrido kavos tirščių spalvos drugelis su mėlynomis „akimis“ ant sparnų ir nutūpė ant jos margos skraistės. Doloresai vos palietus jį, drugelis pakilo, bet ir vėl sugrįžo. Šį kartą nutūpė ant Doloresos riešo. Tupėjo ilgai. Gal klausėsi Frederico Chopino valso garsų, kurie sklido iš radijo pro atviras namelio duris.

„Kūryba – nuostabus procesas. Žinoma, ir jos rezultatas, tačiau aš niekada neatsiverčiu skaityti savo knygų – užtenka rankraščio, paties kūrybos proceso. O štai drugeliui, atrodo, svarbu buvo būtent kūrybos rezultatas“, – nusijuokia Doloresa.

Netikėtai virš Duobulio ežero pasigirsta pietvakarių kryptimi aukštybėse skridusių gervių ilgesingas trimitavimas. „Eisiu rašyti, – ryžtingai ištaria Doloresa. – Tą gervių trimitavimą priimu kaip man siųstą ženklą iš dangaus. Juk sakiau, kad ir būsima mano knyga vadinsis „Tarp dangaus ir žemės“.

Įvertinusi Kauno kultūros organizacijų pasiūlymus Kauno profesionalaus teatro meno premijoms, peržiūrėjusi 2021 m. Kauno teatrų pastatymus, komisija (Beata Baublinskienė, Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, Ina Pukelytė, Danielius Sodeika, Rūta Mažeikienė) skyrė šešis Fortūnos apdovanojimus ir penkis diplomus.

Fortūnomis apdovanotos kompozitorė Zita Bružaitė už operą vaikams „Guliverio kelionės“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras), solistė Gabrielė Bukinė už Violetos Valeri vaidmenį operoje „Traviata“ (rež. A.Cholina) ir Donos Fiorilos vaidmenį operoje „Turkas Italijoje“ (rež. A.Vaarikas) – abu spektakliai rodomi Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Iš dramos meistrų žiuri išskyrė aktoriaus Dainiaus Svobono darbą – Pero Giunto vaidmenį spektaklyje „Peras Giuntas“ (rež. C.Polgáras, Nacionalinis Kauno dramos teatras). Fortūnomis įvertinti dailininkė Giedrė Brazytė už spektaklio „Dievų miškas“ scenografiją (rež. A.Sunklodaitė, Kauno valstybinis lėlių teatras), spektaklio vaikams „Emilių Emilis“ kūrybinė grupė (rež. A.Gornatkevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras) ir šokio spektaklio „Prarasti / Namai toli nuo namų“ kūrybinė grupė (chor. K.Ponties, Kauno šokio teatras „Aura“).

Už ilgametį indėlį į Kauno ir Lietuvos teatro meną Padėkos Fortūna skirta aktorei Doloresai Kazragytei.

Diplomai įteikti interaktyviojo spektaklio jaunimui „Pasaulio Bamba“ kūrybinei grupei (rež. A.Sunklodaitė, Nacionalinis Kauno dramos teatras), spektaklio „bowel“ kūrybinei grupei (rež. N.Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras), šokio spektaklio vaikams „Aš kaip ir tu“ kūrybinei grupei (rež. I.Jackevičiūtė, Kauno šokio teatras „Aura“), 7 salų miesto performansų grandinės „Pinokeys judėjimas“ kūrybinei grupei (rež. I.Puišytė-Šidlauskienė, šokio trupė „Ulna“) ir kompozitoriui Mantvydui Pranuliui už patyriminę šiuolaikinę operą „S‘Anatomia“ ("Kosmos Theatre" ir Kauno miesto kamerinis teatras).

Žiemoti liko netyčia

Susitarėme su Doloresa, kad ji telefonu atsakys į iš anksto jai pateiktus klausimus. Domėjausi, kokia jos gyvenimo kasdienybė vos kvėpsinčiame viensėdyje? Kodėl pasiliko žiemoti savo namelyje prie ežero? Ar vis dar priešinasi šiuolaikinio gyvenimo normoms ir ar aptinka jų pėdsakų Labanoro girioje? Ar nepasigenda bendravimo su žmonėmis? Ar dangaus žvaigždynai vis dar kutena, kaip yra teigusi viename interviu, jos kūrybingą galvą? Ir štai kokie jos atsakymai.

"Nė nesapnavau apie žiemojimą Labanoro girioje! Tai atsitiko netyčia. Rudenį, kai sūnus Tomas išvažiavo į Kauną, nutariau dar pasilikti Šaparnėje – taip dabar vadinasi vietovė, kur stovi mano namelis prie Duobulio ežero. Traukė vėlyvas grybavimas, uogavimas, pasivaikščiojimai po girią. Be to, čia rašiau savo vienuoliktąją knygą, kurią ketinu užbaigti pavasarį. Tik staiga – karantinas.

Būtent koronė – taip vadinu kovidą – man padovanojo šį nuostabų buvimą kaime žiemą, kuris labai skiriasi nuo gyvenimo mieste. Visų pirma tuo, kad čia niekur nereikia skubėti – gyvenimas bėga ramia, beveik lygia vaga. Žinoma, gal ir miestiečiai dabar neskuba – juk beveik viskas uždaryta, bet aš gerai prisimenu gyvenimą mieste iki pandemijos. Ta kasdienė erzelynė, žmonių gausa…"

Gelbsti parduotuvė ant ratų

"Kai dėl žmonių, tai vis prisimenu Carlo Gustavo Jungo knygoje "Raudonoji knyga" perskaitytus jo žodžius: "Aš supratau, kad man nereikia žmonių, bet ir kartu supratau – man jų reikia." Reikia ir man jų, nors iš pradžių taip džiaugiausi, kad galėsiu ramiai žiemą būti viena, rašyti… Bet apie viską iš eilės.

Žinoma, gyvenant girioje, nereikia skubėti kaip mieste ar specialiai rengtis einant į parduotuvę – čia niekas nekreipia dėmesio į aprangą – juk autolavkė, kurią aš vadinu "Maxima" ant ratų, kiekvieną penktadienį atvažiuoja į mano gerai pažįstamų kaimynų, brolių Petro ir Stasiuko, kiemą. Joje yra visko, ko gali prireikti tokiai kaip aš.

O gal gerai, kad yra tokių piktų, godžių, bejausmių žmonių? Antraip nežinotume, kaip atrodo gerumas, nuoširdumas, jautrumas.

O jei ko ir pasigendu, tai paprašau Petro – jis su žmona Regina dirba Labanoro miestelyje – parveža. Net ir pensijos pinigus iš bankomato paima, nes pasakau jiems savo kortelės kodą. Mes labai pasitikime vieni kitais. Maža to, Petras, kai aš važiuoju su juo apsipirkti į Labanorą, visada stovi prie bankomato, kai imu pinigus. Mat jau kelis kartus esu ten palikusi nepaimtus eurus... Tai dabar Petras yra mano angelas sargas prie bankomato.

Taigi džiaugiuosi, kad yra žmonių šalia. Ką daryčiau be Staselio?! Pas jį kartais nueinu televizijos pažiūrėti – manasis televizorius jau seniai neveikia. Staselis kartais man žuvelių atneša, ežero eketėje pagavęs, bet didžiausias mano džiaugsmas, likimo dovana – tai Staselio šuo Rikis antrasis. Mat Rikis pirmasis jau seniai iškeliavęs į amžinąsias medžioklės pievas. Su Rikiu mes kiekvieną popietę, nepaisant oro sąlygų, einame pasivaikščioti po nuostabią žiemos girią. Sukariame abu po 6 km kasdien."

Birutė – rūpestingoji maitintoja

"Kartą – tai buvo prieš porą mėnesių – mudu su Rikiu atklydome prie gražios sodybos Ešerinio ežero pakrantėje. Ten susipažinome su simpatiška itin tvarkingos sodybos šeimininke Birute Sabaliauskiene.

Pirmojo pokalbio metu paiškėjo, kad abi mėgstame skaityti. Tai aš atnešdavau jai kai ką iš sūnaus Tomo sukauptų mūsų namelyje knygų paskaityti, o ji man – iš savo bibliotekos. Mes abi mylime šunis, juos kartu vedžiojame. Sieja mus ir tas pats gimimo mėnuo bei diena. Stulbina mane Birutės rūpestingumas, praktiškumas, dosnumas – beveik kasdieną ji mane palydi su lauknešėliu, kuriame randu šiltos sriubos, antrą patiekalą…

Ši rūpestinga moteris, matyt, įsidėmėjo mano neapdairius žodžius apie ledą mano vasarinėje virtuvėje, kuri virto dideliu, talpiu šaldytuvu… Todėl vadinu Birutę mano maitintoja, ateinančiu restoranu. Žodžiu, maitinuosi čia puikiai. Geriau nei Kaune, nes nesu mėgėja virti, kepti, troškinti.

Beje, Birutė lankosi Švenčiuonėliuose pas savo artimuosius. Tai, mano paprašyta, visada sumoka vietoj manęs mokesčius, parveža man reikalingų prekių. Pavyzdžiui, chna plaukams dažyti. Nesistebėkite – įpratau prie šių natūralių dažų nuo sovietmečio. Kitas ypatingas reikalas – nusidažyti plaukus per tokius šalčius. Juk tai yra ištisa procedūra, kuri kaime prasideda nuo malkų atsinešimo, krosnies užkūrimo, vandens pašildymo, galvos plovimo dubenyje…"

Myli: ši eglė auga prie namo laiptų.

Žiūrėjo stirnai į akis

"Kaimiečių supratimu, keliuosi labai vėlai – devintą valandą, bet juk vakarais labai ilgai skaitau! Na, bet grįžkime prie ryto.

Išlindusi iš po dviejų patalų, greitai įjungiu elektrinį virdulį, kad nereiktų praustis šaltame kambaryje lediniu vandeniu. Nusipraususi ir šiltai prisirengusi ir apsiavusi nukasu, kai reikia, sniegą nuo takų, parsinešu malkų, išvalau krosnį – išimu pelenus, užkuriu ugnį ir ruošiu pusryčius.

Kai kambaryje pasklinda šiluma, prasideda kavos gėrimo ceremonija, pusryčiai. Visa tai užtrunka iki 11 valandos. Po to, jei nepusto, nueinu prie ežero – žodžiais nenusakomas dabar gamtos grožis! Visas ežeras akinančiai spindi, apjuostas baltuose pataluose skendinčiais medžiais.

Kartą nuėjau per tą spindintį ežerą į kitą jo pusę. Visai netoli kranto pastebėjau stirną. Ir ji mane pastebėjo. Abi sustojome. Pirmą kartą žiūrėjau į laukinio gyvūno akis. Pradėjau tyliai ir švelniai kalbinti stirną. Ji sukluso, bet, matyt, žmogumi nepatikėjo – staiga nusuko žvilgsnį ir liuoktelėjo į krūmynus…

Grįžusi iš neilgo rytmetinio pasivaikščiojimo, sėdu prie knygos, kurią rašau nuo praėjusio pavasario, – esu parašiusi ranka virš 450 puslapių. Pavasarį ji bus baigta. Iš pradžių pavadinau "Paskutinis veiksmas", bet vėliau pagalvojau, kad kažkoks liūdnas, niūrus pavadinimas. Tai dabar pavadinimas, tikiuosi, bus optimistiškesnis ir modernesnis – "(Ne)paskutinis veiksmas".

Sėdusi rašyti knygą, buvau sumaniusi tokią jos koncepciją – paskutiniuose mano esė tipo pasakojimuose, pastebėjimuose veiksmas, kaip ir spektaklyje, turėjo sutirštėti, viskas paaiškėti ir pasiekti crescendo. Deja, atsitiko priešingai – viskas į knygos pabaigą nutyla, nurimsta – adagio..."

Netrūksta dramatizmo

"Tiesą pasakius, mano čionykščiame gyvenime netrūksta savotiško dramatizmo. Kai pasiryžau čia žiemoti, buvau juk su vasariniais drabužiais. Na, turėjau vieną kitą šiltesnį drabužėlį – galvojau, kad nesušalsiu. Juk paskutinės žiemos buvo tokios, kad pati mačiau pas draugus sausį vejoje saulutes žydint…

Gerai, kad Birutė mane "apšiltino" keliais megztukais, vilnonėmis kojinėmis, o draugė iš Kauno paštu atsiuntė šiltus žieminius batus, kuriuos paštininkas atnešė iki mano namelio durų.

Tikra bėda mūsų kaimą ištiko per tą nelemtą šlapdribą, kai visoje Lietuvoje virstantys ant elektros laidų medžiai paliko tūkstančius žmonių be šviesos. Keturias paras be elektros gyvenome ir mes Šaparnėje.

Galybė: štai kokius medžius sniegas girioje vartė!

Och, kaip tada įvertinau kaimynystę! Juk net normalios žvakės neturėjau, o krosnis mano namelyje neskirta maistui gaminti – išmūryta vien šildanti sienelė. Tad būčiau be lašelio šilto vandens ir be žvakės gyvenusi, bet išgelbėjo Staselis su Petru – vienas duodavo karšto vandens prisipilti į termosą, o kitas žvakių atvežė.

Tai anksti atsigulusi, apsiklojusi dviem patalais, gerdavau lovoje karštą arbatą ir skaitydavau knygą prie keturių degančių žvakių. Skaityti buvo sunku – tamsoka. Tada vieną žvakę įtaisiau visai prie pat lovos, ant taburetės. Kai žvakė virto į lovą, vos nesukėlė gaisro… Ot, streso turėjau! Bet, ačiū Dievui, viskas laimingai baigėsi."

Kas su žmonėmis pasidarė?

"O dabar noriu papasakoti apie žmones, atsikrausčiusius į kaimą iš didmiesčių. Dieve, kaip jie skiriasi nuo paprastų kaimo žmonių. Kaip skiriasi…

Einam kartą mudu su Rikiu per girią – tai buvo vėlyvą rudenį – vienos vienuolijos vasarvietės link. Rikis uostinėdams, šniukštinėdamas pasuko į tą vasarvietę. Aš irgi ten pasukau pasimelsti prie kieme stovinčio kryžiaus.

Staiga atsidarė vasarnamio durys, ir netikėtai mums pasirodė tvirto sudėjimo vyriškis. "Ko čia dabar šniukštinėjat? Eikit iš čia – dabar aš čia šeimininkas! Tuoj pakviesiu policiją." Aš jam sakau: "O ką jūs sakysite tai policijai?!" Vyriškis nedvejodamas atrėžė: "Sakysiu, kad padegti šitą vilą norėjote." Mudu su Rikiu priblokšti nuėjome šalin…

Grįžusi iš neilgo rytmetinio pasivaikščiojimo, sėdu prie knygos, kurią rašau nuo praėjusio pavasario – esu parašiusi ranka virš 450 puslapių.

Kitą kartą nuėjome su Rikiu į ežero pakrantę – mačiau, kad šuo nori lakti. Nespėjo jis pasilenkti prie vandens, kai atbėgusi chalatu vilkinti moteris ir pagriebusi mane už pečių papurtė šaukdama, kad nėra ko čia vaikščioti – tai jos nuosavybė! Kitas sodybos ant ežero kranto savininkas irgi vijo mus šalin, grasindamas… nušauti.

Nuo kada Lietuvoje nebegalima eiti ežero pakrante?! Kas su žmonėmis pasidarė? Negi privati nuosavybė ant ežero ar upės kranto taip aptemdo protą ir žmoniškumą? O gal gerai, kad yra tokių piktų, godžių, bejausmių žmonių? Antraip nežinotume, kaip atrodo gerumas, nuoširdumas, jautrumas."

Gerųjų yra dauguma

"Gerų, nuoširdžių žmonių kaime yra daug daugiau nei tų bejausmių turtuolių. Štai atsitiko taip, kad kartą paklydau girioje. Nusiplūkėme mudu su Rikiu, kol pagaliau išėjome į pažįstamą žvyrkelį prie Lakajos. Apsidžiaugiau neišpasakytai, pamačiusi pažįstamą girininko sodybą.

Jos kieme išvydau ir patį šeimininką su žmona. Paprašiau, kad namo parvežtų, nes jau nebebuvo jėgų eiti toliau. Girininkas tuoj pat sėdo į savo automobilį ir parvežė mus Rikiu į Šaparnę. Beje, girininko žmona labai apsidžiaugė Rikiu. Mat kažkada buvo padovanojusi jį, visai mažutėlį, mano kaimynui Staseliui.

O kokie stiprūs tie kaimo žmonės! Štai 92 metų Onutė – poledinės žūklės mėgėja. Aš ją vis matau ant ežero ledo. Ne kartą yra man davusi pagautų žuvelių, ne kartą ėjome drauge rudenį grybų medžioti...

Na, ir dar apie čionykščių žmonių gerumą. Kartą mudviem su Rikiu girioje kelią pastojo siauras, gal metro pločio upelis. Na, galvoju, lengvai peršoksiu į kitą krantą. Rikis, žinoma, tik strykt – ir kitame krante, o mano strykt baigėsi plumptelėjimu į šaltą vandenį iki pažastų… Žinoma, išlipau, bet striukės kišenėje buvęs telefonas sušlapo, nustojo veikęs. Baisiai nusiminiau.

Išgelbėjo kaimynas Petras, prieš tai paklausęs manęs, ar atsimenu telefono kodą. Pasakiau, kad taip. Tada išardė tą skenduolį, išdžiovino, vėl sudėjo viską į vietą, sutvarkė – tuo telefonu su jumis ir dabar kalbu."

Draugas: kartais norisi prie ko nors prisiglausti...

Atgal į rūpestėlių glėbį

"Vakar atsigulusi skaičiau labai seniai, 1958-aisiais, Justino Marcinkevičiaus parašytą eilėraštį "Baltas nerūpestingumas". Radau jį savo namelio palėpėje, kur sūnus Tomas yra sukaupęs daugybę knygų.

Užsimerksiu, atsigulsiu kur pusnyne,

tartum saulei atsegiosiu, atlaposiu sau krūtinę –

tegu prikrenta į širdį to baltumo,

to švaraus, švelnaus ir minkšto nerūpestinggiumo.

Justinas Marcinkevičius

Tas eilėraštis – kaip raktas, atitikęs spyną… Man iš tiesų čia, tarp sniegų, gera, nepaisant visų pandemijos sukeltų sunkumų. Tikra Dievo dovana man tas buvimas kaime žiemą. Būčiau ir nežinojusi, kiek daug jautrių, puikių žmonių čia aplinkui...

Tačiau netrukus ateis pavasaris ir teks atsisveikinti su šiuo baltumo ir gerumo potvyniu, grįžti į Kauną ir pulti į susikaupusių rūpestėlių glėbį."

Jau dešimtoje knygoje aktorė atvirai, su humoru ir autoironija pasakoja, kas jos gyvenime įvyko per pastaruosius dvejus metus. O šįkart apie naujausią knygą, teatrą ir kasdienybės grožį D.Kazragytę kalbina leidyklos "Tyto alba" vadovė Lolita Varanavičienė.

– Kodėl naujausią knygą pavadinote "Kur skrendi, vienišas paukšti"? Kelinta ši knyga?

– Skaičius tikrai painiojasi, bet man atrodo, kad tai dešimta knyga. Nebeskaitau ir nebevartau savo knygų, paleidžiu jas į gyvenimą. O tas paukštis pavadinime... Prieš trejus metus kaime, pagriovy, radau didžiulį paukštį – sakalą ar erelį, tiksliai nežinau. Galvoju, nepaliksi jo čia griovy gulinčio, tad skandinau jį. Pririšau prie paukščio akmenį, skarelę užrišau...

Visą laiką kovoji, susiduri, kad ir su mažyčiu konfliktu. Visą laiką blaškaisi tarp to, ką turėtum ir ko neturėtum daryti.

– Tas paukštis buvo negyvas?

– Negyvas, tik jo akys buvo tokios... Snapas... Toks galingas paukštis. Ir aš jį nuskandinau. Įmečiau iš valties prie baltų lelijų. Man tas paukštis taip įstrigo. Dar prisiminiau ankstesnės savo knygos "Švytintis rūkas" viršelį, kur pavaizduotas skrendantis paukštis. Ir man viskas taip susisiejo, atrodė, kad turiu kalbėtis su tuo griovyje surastu paukščiu. Yra tokių keistų dalykų, kur negali suvokti, kodėl taip nutinka. Ir tas paukštis man mintyse vis grįžta ir grįžta. Jis tarsi atvėrė mintis šiai knygai.

– Į amžinybę. Nemoku paaiškinti, kas tai yra. Iš pradžių galvojau, kad kraustausi iš proto, kad mano mintys kažkokia nesąmonė. Bet po to perskaičiau Carlo Gustavo Jungo "Raudonąją knygą". Jis ją rašė trylika metų ir niekam nerodė. Tai buvo jo pokalbis su savo siela. Jis rašė apie tai, kad, nepaisant mokslų, paskaitų, profesoriavimo, vis dėlto nežino, kas jis esu, kas yra jo siela. C.G.Jungas taip pat aprašo sceną, kai pas jį atskrenda paukštis ir jis kalbasi su tuo paukščiu. Tai perskaičius sustiprėjau ir pagalvojau, kad gal dar neišsikrausčiau iš proto.

– Jūsų knygos skaitomos, mylimos, populiarios. Kokia šios naujausios knygos pagrindinė mintis?

– Galima sakyti, kad mano knygos neturi meninės, literatūrinės vertės, nes tai mano įspūdžiai, impulsai, kuriuos aš gaunu, tokie esė. Tarkim, eina senutė gatve, ji parkrenta, aš ją pakeliu, mes einame, vaikštome, ji man papasakoja savo gyvenimą, ir aš iš to parašiau novelę. Man visą laiką reikia tokių impulsų, gyvenimo prototipų, realaus žmogaus, jo akių. Tai ir ši knyga gimė iš gyvenimiškų impulsų.

– Vos susitikome, pasakėte, kad jau dešimt metų nebuvote teatre. Turite galvoje, kaip žiūrovė? Juk scenoje jus galime išvysti.

– Vaidinu viename spektaklyje – Krystiano Lupos "Didvyrių aikštėje". Tiesiog jis labai norėjo, kad vaidinčiau.

– O kaip žiūrovė? Kodėl nebeinate į teatrą? Kodėl jums tai nebeįdomu? Ar tai yra meilė iš neapykantos, ar neapykanta iš meilės?

– Turbūt neapykanta iš meilės.

– O yra tame neišsipildžiusio likimo? Juk šiandien norėtumėte vaidinti Hedą Gabler?

– Ne. Niekada. Nė už ką.

– Norėtumėt vaidinti Maksimo Gorkio Motiną?

– Nieko nenorėčiau vaidinti.

– Kodėl?

– Nenoriu lipti į sceną repetuoti, nes tas procesas, kai yra vyriausiasis režisierius...

– Jūs nenorite valdžios?

– Nenoriu. Tikrai. Pats procesas, galite įsivaizduoti: sėdi žmogus ir jis žiūri į tavo akis, į tavo rankas, į tavo kūną, ką tu darai. Ir tu visą laiką lauki pastabų, kol tau pasakys, kad čia ne taip, čia ne taip, reikia taip. Yra karalius, vadas, kuris sėdi, žiūri į tave, ir aš žinau, kad jis žiūri... Beveik trisdešimt metų išdirbau teatre ir visada tą jaučiau. Visą laiką yra tas sekimas, ar tu taip darai, ar ne taip darai. Ir, žinot, gal skambės mistiškai, bet kai 2003 m. sulaukiau pensinio amžiaus, iš karto padaviau pareiškimą išeiti iš teatro ir staiga pajutau išsilaisvinimą. Tada ėmiau važinėti po miestelius, dabar susitinku su paprasta publika bibliotekose mažuose miesteliuose. Čia atradau save.

– Jūs ten vaidinate?

– Vaidinu, bet, vaidinu ką noriu, ištraukas iš spektaklių, pajuokauju, pakalbu.

– O jūs kada nors pagalvojate, nesakau, kad svajojate, jokiu būdu, bet ar pagalvojate, kad staiga ateitų režisierius Krzysztofas Zanussis ir sakytų: Kazragyte, štai turiu vaidmenį jau nebe labai jaunos moters, jis būtent jums sukurtas. Ar sugebėtų jus kas nors įtikinti dabar mesti viską ir eiti į sceną.

– Jeigu tai būtų K.Zanussis ar K.Lupa, su kuriuo dirbau, tai gal ir sutikčiau. Bet, čia, Lietuvoje, – ne.

– Tai ar galime daryti išvadą, kad jūs tebesate aktorė, kuri laukia režisieriaus?

– Galbūt tebesu aktorė, bet nebelaukiu. Tikrai. Man užtenka susitikimų su paprastų miestelių žmonėmis bibliotekose, kartais ir bažnyčiose. Neblefuoju, tikrai nebenoriu vaidmens, nenoriu lipti į sceną. Džiaugiuosi, kad Dievo ar kokia kita jėga mane taip patraukė nuo teatro.

– Uždanga nusileido.

– Dėl to, kad yra labai daug aktorių, kurie iki pat senatvės labai nori dar vaidinti, dar lipti į sceną, o aš nebenoriu.

– Bet viena akimi vis tiek stebite, kas vyksta mūsų teatre? Žiūrėdama į kokį nors jauną aktorių arba aktorę, ar pagalvojate, va, šitas geras, talentingas. Apskritai ar jauni žmonės jus žavi?

– Žinote, jeigu dešimt metų nematei nė vieno spektaklio...

– Vadinasi, nieko ir nesitiki iš jaunų aktorių.

– Aš nieko dabar nežinau. Kaip sakau, mano matymas sustojo ties Rolandu Kazlu.

Negyvas, tik jo akys buvo tokios... Snapas... Toks galingas paukštis. Ir aš jį nuskandinau.

– Jūs jį laikote geru aktoriumi?

– Jau seniai mačiau jį teatre. Bet, va, prieš kurį laiką nuėjau į savo bažnyčią, ten sako: ar žinai, kad vyks susitikimas su R.Kazlu? Nusprendžiau ateiti pasižiūrėti, ką jis daro. Po Mišių žmonių pilna, prisigrūdę. R.Kazlas tąkart skaitė Vlado Šimkaus eilėraščius, kitus tekstus. Pabuvau gal 40 minučių ir galvoju, Rolandai, aš noriu išgirsti, kas tu esi, ką tu nori pasakyti, o iš knygos paskaityti eilėraščius bet kas gali. Žinoma, gal ne taip gerai, nes jis skaitė tikrai profesionaliai, su humoru, bet, žinokit, man nusibodo ir aš išėjau. Aš tikėjausi, kad jis atvers savo sielą. Šiandien man norisi išgirsti paties žmogaus balsą, ką jis galvoja, kad jis tuo pasidalytų su kitais.

– Minėjote, kad šiandien jums labai svarbus tikėjimas, krikščioniškosios vertybės. Ar sutiktumėte, kad jeigu žmonės laikytųsi dekalogo, tai būtų tobulos visuomenės ir tobulų santykių prielaida?

– Šito niekada nebus. Nebus dėl to, kad yra ta tamsioji jėga, kuri vis tempia žmogų. Ir aš vis jaučiu: rūkyti ar nerūkyti, eiti į bažnyčią ar neiti, daryti tą ar nedaryti. Visą laiką kovoji, susiduri, kad ir su mažyčiu konfliktu. Visą laiką blaškaisi tarp to, ką turėtum ir ko neturėtum daryti.

Dabar tiek neramumų pasaulyje, ir nematau prošvaistės. Ką žmonija begali sukurti? Manau, kad einame į pragarmę. Dievas eina tolyn nuo žmonių. Kitaip sakant, žmonės eina nuo Dievo tolyn. Vydūnas yra labai gerai parašęs, kad reikia tylos, daugiau tylos, įsiklausymo į save. Išsigelbėjimą galime atrasti tik savo viduje. Tikiu, kad sunkiausiais momentais žmogaus vidinis pasaulis neišsemiamas.

(Ne)mistinis paukštis

Vasara išeina – tušti gandralizdžiai, dideli balti debesys atsispindi veidrodiniame Duobulio ežero paviršiuje, iš vandens šokinėjančios žuvelės gaudo žioplinėjančius vabzdžius…

"A, visgi grįžai į darbą! O aš, matai, – iš darbo, – šūktelėjo užvertusi galvą Doloresa, žiūrėdama į nudžiūvusią seną pušį. – Kiekvieną rytą, gerdama kavą, ar dieną, grįždama su grybų pintine iš miško, pasisveikinu su tuo garsiai stuksenančiu geniu.

Myliu paukščius. Juk jie giminiuojasi su mano iliuzijų paukščiu, kuris radosi čia, Šaparnės viensėdyje, skaitant analitinės psichologijos kūrėjo Carlo Gustavo Jungo "Raudonąją knygą". C.G.Jungas ją rašė 30 metų, o knyga buvo išleista po jo mirties praėjus dar 30 metų. Toje knygoje jis kalbasi su savo siela, įgijusią paukščio pavidalą."

Padrąsino Jungas

"Turiu tokį paukštį-sielą ir aš. Jis kilo iš realaus paukščio, kurį radau žvyrduobėje, šalia kelio per mišką. Apžiūrėjau tą didingą radinį su dideliais galingais sparnais – nepastebėjau jokių sužeidimų, jokių kraujo pėdsakų. Aprišau jį linine virvele, parišau akmenį ir, nuplaukusi valtimi atokiau nuo savo tiltelio, nuleidau to didingo paukščio kūną į vandenį, tarp baltų lelijų. Mačiau, kaip pamažu jis grimzdo į ežero dugną… Paskui šis paukštis vis išnirdavo mano mintyse, vaizdiniuose. Aš kalbėdavausi su juo mintyse…

Iki neperskaičiau "Raudonosios knygos", bijojau, nedrįsau apie pokalbius su paukščiu rašyti naujojoje savo knygoje, kuri turėtų pasirodyti šį rudenį", – visai žemiška nata baigė minties šuolį nuo savo sielos paukščio Doloresa.

Ji pakvietė pratęsti pokalbį prie ežero, ant jos numylėto liepto, kurį prieš daugelį metų čia pastatė kaimynystėje gyvenantis Stasiukas – nagingas, mėgstantis ir mokantis grybauti vyras, tikras miško vaikas.

Mirusiuosius prisimenu ir meldžiuosi už juos kasdien – kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau.

Susapnuota kolegė

Į naująją Doloresos knygą suguls ir prisiminimai apie daugybę jau mirusių jos kolegų. Jie išnyra iš Doloresos atminties klodų konkrečioje praeities vietoje su jiems dažniausiai būdinga apranga. Apie vienus jų knygos autorė rašo daugiau, apie kitus – mažiau ar probėgšmomis. Kolegų paveikslai dažniausiai iškyla… miške, kur Doloresa kasdien vaikštinėja su kaimyno Šaparnėje Stasiuko šuneliu Rudžiu.

Tercetas: D.Kazragytė neįsivaizduoja vakaro be knygos ir didžiulio meškino Mygio. Virginijos Skučaitės nuotr.

"Rašau ir apie ankstyvą pavasarį sapne pamatytą aktorę Danutę Strakšytę, kilusią iš to paties, kaip ir aš, krašto – Žemaitijos. Mačiau ją, seniai mirusią, ryškiai raudonai dažytomis lūpomis, vilkinčią juodo karakulio paltu, kokio ji niekada neturėjo. Svarsčiau, kodėl ją susapnavau. Gal todėl, kad paskutinį kartą ją aplankiau sunkios ligos pakirstą, sėdinčią ant baltai paklotos lovos vienoje Birštono sanatorijoje? Bet greičiausiai todėl, kad ji mirė kovą – tą mėnesį ir mačiau ją sapne", – svarstė Doloresa.

Meldžiasi už mirusiuosius

"Mirusiuosius prisimenu ir meldžiuosi už juos kasdien – kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau. Kai tik mintyse ištariu kurio vardą, tuoj iškyla jo paveikslas prieš akis. Pavyzdžiui, Viktorą Šinkariuką visada matau vilkintį tamsiu kostiumu, išeinantį iš už bufeto teatre.

Žinomas praeityje aktorius Algimantas Masiulis iškyla mano atmintyje sėdintis Laisvės alėjoje, ant suoliuko, šalia D.Dolskio skulptūros. Aktorius savo gyvenimo saulėlydžiu ten sėdėdavo, pasidėjęs šalia lazdą. Matau jį liūdną, susimąsčiusį, vilkintį kakavos spalvos lietpaltį. Niekas aktoriaus nepakalbina – gal per jauni, kad pažintų žilagalvį aktorių? Prisimenu, paskambinau jam telefonu, kai Algimantas jau nebesikėlė iš ligos patalo. Į mano skambutį atsiliepė jo žmona Gražina. Girdėjau, kaip jis iš kito kambario pasakė: "Perduok jai linkėjimus."

Bučinys Paryžiuje

"Atsiminimus ir esė, į kuriuos įpinti pokalbiai su paukščiu – mano siela, pradėjau rašyti prieš porą metų. Neskubinu savęs, nors užrašus beveik visada nešiojuosi su savimi. Mat esu įpratusi pasižymėti tai, kas padaro man įspūdį, kai pamatau ką nors netikėto. Taip, pavyzdžiui, atsitiko per gastroles su Krystiano Lupos spektakliu "Didvyrių aikštė" Paryžiuje. Laisvalaikiu vaikštinėdama po miestą pamačiau Antrojo pasaulinio karo laikų tanką, o prie jo, po stiklu, – gražaus jaunuolio nuotrauką. Pasirodo, šis 23 metų prancūzas, vardu Marko, žuvo šiame tanke, vaduodamas Paryžių iš vokiečių. Pagauta emocijų, pabučiavau tą nuotrauką per stiklą.

Kitą didelį dvasinį išgyvenimą patyriau Lukiškių kalėjime, kai jis dar veikė. Kunigas Arūnas Peškaitis pakvietė mane drauge su juo aplankyti nuteistus kalėti iki gyvos galvos kalinius. Sutikau, nors labai bijojau to susitikimo su visiška nežinomybe. Tačiau jaudinausi be reikalo – viskas vyko sklandžiai, nuoširdžiai. Įsidėmėjau vieną simpatišką vaikiną. Jis išsiskyrė iš kitų ne tik išvaizda, bet ir elgesiu – vienintelis priėmė iš A.Peškaičio rankų Sutvirtinimo sakramentą. Neseniai sužinojau, kad tas jaunuolis vis dėlto buvo išteisintas, pateko Bernardinų bažnyčios vienuolyno globon ir dabar rengiasi tapti vienuoliu.

Ar galiu nerašyti apie šį stebuklą?!" – retoriškai klausė pašnekovė, pabėgusi nuo kaitrios saulės ant liepto prie pakrantėje džiūstančios valties.

Atgaiva: kiek daug džiaugsmo Doloresai teikia buvimas su šuneliu! Virginijos Skučaitės nuotr.

Likimo siųstas žmogus

O ar galėjo aktorė nerašyti apie itin jautrų teatro režisierių ir pedagogą Vytautą Čibirą, palikusį gilų pėdsaką jos biografijoje? Juolab kad Doloresa jau turėjo parašiusi atsiliepimą apie knygą "Vytautas Čibiras – vilnietis, režisierius, pedagogas". "Parašiau, nunešiau į "Nemuną", bet taip ir liko neišspausdintos mano mintys apie tą nuostabų žmogų, režisierių ir pedagogą. Tai panaudosiu tuos prisiminimus knygoje.

Aš ir dabar matau jį, V.Čibirą, elegantišką, su tamsių plaukų kupeta ant galvos, susidėjusį rankas už nugaros ir einantį Vilniaus ar Kauno teatrų, Lietuvos valstybinės konservatorijos koridoriais. Tai buvo man likimo siųstas žmogus. Atsimenu, aš ir Rūta Staliliūnaitė nerasdavome bendros kalbos su mūsų kurso vadove režisiere ir pedagoge Irena Vaišyte. Žodžiu, mums abiem grėsė, kad būsime išmestos iš trečio kurso. Tačiau atsitiko taip, kad mūsų kurso vadovu tapo Čibiras, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis – aš drauge su kursiokais Algimantu Zigmantavičiumi ir Aldona Janušauskaite buvome pakviesti vaidinti jo režisuotame Konservatorijoje spektaklyje "Bernardos Albos namai" ir net dirbti Valstybiniame dramos teatre."

Pirmoji cigaretė

"Pirmas mano vaidmuo Valstybiniame dramos teatre buvo Ramutės Skučaitės pjesėje "Ir teisė mylėti", kurią 1967 m. režisavo Stefa Nosevičiūtė. Bet atsiprašau – nukrypau nuo V.Čibiro", – susizgribo Doloresa.

Pašnekovė prisiminė, kaip iš Konservatorijos balkono stebėdavo V.Čibirą, vaikštinėjantį su Eugenija Pleškyte anuometinės Lenino aikštės pakraščiu. Per tuos pasimatymus su būsima žmona jis visada vėluodavo į paskaitas. Doloresa prisiminė V.Čibiro elgesį, kai jis pamatė ją pusgyvę gulinčią Konservatorijoje ant kėdžių. Priėjęs nepiktai paklausė: "Kas čia dabar?" Būsimoji aktorė paaiškino, kad jai pasidarė labai bloga surūkius pirmąją savo gyvenime cigaretę. V.Čibiras, švelniai palietęs jos petį, pasakė: "Tai pagulėk. Pagulėk... Mes kokį kitą pjesės epizodą, kur nėra tavęs, repetuosime."

Aš dabar džiaugiuosi, kad nereikia repetuoti, vaidinti, nervintis, nemiegoti prieš premjerą… Dabar pagrindinis mano vaidmuo – aš pati.

Pagrindinis dabarties vaidmuo

Po skyrybų su E.Pleškyte V.Čibiras 1975 m. atvažiavo dirbti į Kauno dramos teatrą, kuriame nuo 1969 m. jau vaidino ir D.Kazragytė. "Tai buvo nuostabūs metai su šiuo režisieriumi, leidusiu atsiskleisti aktoriams. Man teko laimė vaidinti su Kęstučiu Geniu, Gražina Balandyte, Rūta Staliliūnaite, Antanu Gabrėnu V.Čibiro režisuotuose spektakliuose "Biografija: vaidinimas", "Šeši personažai ieško autoriaus".

Po trejų metų darbo mūsų teatre V.Čibiras grįžo į Vilnių, kur tapo režisieriumi televizijoje. Atsimenu, repetavome Vilniuje su V.Šinkariuku televizijos spektaklį "Mašininkai". V.Čibiras, kuris tada buvo vyriausiasis TV režisierius, niekada nereikšdavo pastabų aktoriams garsiai. Taip buvo ir "Mašininkų" repeticijoje – jis pasilenkė prie spektaklio režisieriaus Juozo Sabolio ir kažką pasakė apie mūsų vaidybą jam į ausį. Žodžiu, buvo labai taktiškas. Beje, knygoje apie V.Čibirą yra labai graži jo nuotrauka – jis, pensininkas, stovi tarp savo auginamų sodinukų, rankas į šonus ištiesęs, o už jo nugaros – mėlynas mėlynas dangus… Man tada šovė mintis, kad gal jis buvo laimingesnis puoselėdamas tuos augalėlius nei mus, aktorius? Juk ir aš dabar džiaugiuosi, kad nereikia repetuoti, vaidinti, nervintis, nemiegoti prieš premjerą… Dabar pagrindinis mano vaidmuo – aš pati. Man patinka vienatvė, tačiau patinka ir susitikimai su žmonėmis, bet labiausiai – rašymas. Mat tai galiu daryti visiškai neprievartaudama savęs", – džiaugėsi pašnekovė.

Gebėjimas: "O ką – moku ir malkų pasidaryti", – šypsosi sodybos šeimininkė. Virginijos Skučaitės nuotr.

Suvešėjo chamizmas

"Vakar, – prisipažino aktorė, – kalbėjausi su savo didingu paukščiu. – Jis visada iškyla mano akyse, kai manyje kyla vidinis konfliktas, kai susiduriu su grubumu, chamizmu, neteisybe. O taip atsitiko vakar, kai eilinį kartą ėjau pasivaikščioti su Staselio šuneliu Rudžiu. Ėjau, kaip įprasta, aplink ežerą. Šį kartą – pakrantės takučiu, nes ieškojau Rudžiui patogesnės vietos prieiti prie vandens, kad šuo galėtų karštą dieną palakti.

Pagaliau priėjome šiuolaikiškai sutvarkytą pakrantę. Vos Rudis pasilenkė prie vandens, išgirdau šioje vietoje gyvenančio kažkokio turtuolio, žiaumojusio kramtomąją gumą, grasinimą mus nušauti, jei tuoj pat nedingsime iš čia. Mano mėginimas paaiškinti, kad turiu teisę prieiti prie vandens, kad pro sodybą tik praeinu, sukėlė dar didesnę turtuolio agresiją. Ir tai ne vienintelė čia tokia mano patirtis. Atrodo, kad dabar yra chamizmo suvešėjimo metas."

Mano knygoje nemaža pokalbių su Paukščiu – mano siela.

Kas su žmonėmis pasidarė?!

Kodėl žmonės dabar tokie agresyvūs, ciniški, nekultūringi? Ne, ne vien kažkokiais būdais susikrautas turtas kaltas. Tai ir auklėjimo, elgesio kultūros stoka, kas ypač išryškėja, kai ponu tampa buvęs plebėjas. Rusai tokiam atvejui turi taiklų posakį – s griazi – v kniazi, t.y. iš purvo – į kunigaikščius. Kai atsitokėjau nuo mano minėto chamo – knygoje jį vadinu ponu Kramtoške – išpuolio, buvome su Rudžiu jau gerokai nutolę "kunigaikščio" valdų – tada pasišaukiau savo paukštį. Išgirdau jį medžių šlamesyje virpančia smuiko styga. Patikėkite, žinau, kad šis garsas reiškia jo, paukščio, šypseną. Ji nuramino mano sužeistą širdį, leido atsitiesti po pažeminimo...

Mano knygoje nemaža pokalbių su Paukščiu – mano siela. Jų nebūčiau drįsusi pateikti knygoje, tačiau mane tam padrąsino ne tik C.G.Jungo "Raudonoji knyga", bet ir Levo Tolstojaus "Slaptasis dienoraštis", Michelio de Montaigne ir kitų žinomų pasaulyje žmonių mintys. Jų nemaža cituoju savo knygoje ir jomis remiuosi, rašydama apie vieną ar kitą įvykį, susitikimą, žmogų ir kt. Dar nežinau, kuo pabaigsiu savo knygą, bet esu tikra, kad jau greitai atsirišiu nuo jos ir nuo savo mylimos Šaparnės – vakarais čia jau sėlina ruduo. Teks grįžti į Kauną."

Apie nereikalingus žmones

"Buvau grybauti. Tomas valo, aš tik prirenku", – dalijasi Labanoro girioje tekančia būtimi. Tomas – D.Kazragytės ir aktoriaus Viktoro Šinkariuko sūnus, nesiafišuojantis spaudoje, nerengiantis knygų pristatymų ir rėžiantis karčią kritiką masinei kultūrai dramaturgas. Devynių knygų autorė D.Kazragytė purtosi rašytojos šlovės ir mielai ją atiduotų sūnui.

"Mano siela prislėgta baimės. Nerimo. Tomas, mano sūnus, niekam nereikalingas. Atstumtas. Visi teatrai tyli. Nemoka, negali žemintis ir siūlyti savo "prekę". Tas Viktoro Šinkariuko draugelis išleido savo knygą, verčia užsieniečių pjeses, važinėja po užsienius, o Tomas, 25-erius metus paskyręs tik rašymui, turintis dar penkias pjeses neišspausdintas, yra niekas. Tuščia vieta. Laimingi tie, kam pavyko įsitrinti į meno rinką. Toks dabar gyvenimas. Gal taip reikia? Bet kodėl? Žinau tik viena – ir tai mane palaiko – turiu būti, turiu jam padėti, turiu ištverti, turiu sau skirtą gyvenimą atlikti!" – rašė knygoje "Švytintis rūkas".

"Nėra ką pasakoti, vasara nuobodi ir vienoda. Perėjau visus miško laikotarpius. Rinkau žemuoges, avietes, mėlynes, dabar grybai prasidėjo. Baravykų nerandu, tik voveraičių", – vardija gėrybes, kuriomis dar neseniai dalijosi su kaimynystėje gyvenančiu Stasiuku.

Tai jos knygų herojės Valelės sūnus, artimaisiais tapę mylimo kaimo gyventojai. Praeityje laikai, kai vakarodavo gurkšnodami alų, skanaudami keptas kuojas ir bulvytes. "Staselės jau nėra. Su ja išėjo ir tas gyvenimas, koks buvo", – liūdnai tarsteli Doloresa. Senieji Valelės namai nugriauti, jų vietoje iškilo modernūs – kiti vaikai pasistatė. O Stasiukas, suimtas insulto ir mažai bepagalintis, liko gyventi senojoje virtuvėlėje.

"Dešimt metų rinkau grybus ir nešiau, kad parsiduotų. Jis ir televizorių už tuos grybus yra nusipirkęs. O dabar, kai mane pačią surietė finansiškai, dovanok, sakau jam, pati turiu prisidurti, – atveria sunkią padėtį D.Kazragytė, visą gyvenimą buvusi "mažutėlių" gynėja. – Jis invalidumo gauna 267 eurus, aš pensijos – 344. Kaip išgyventi, kai dar ir vaistai reikalingi? Kam tai rūpi? Politikams? Eina jie..."

Aktorė negaili karčių žodžių valdžioms, dorus ir sąžiningus žmones išstūmusioms į gyvenimo paribį. "Pavalgyti užtenka. Košių išsiverdi, varškės nusiperki. Geriau jautiesi, kai mažai valgai. Tik žiemą labai striuka, tas prakeiktas šildymas du šimtus per mėnesį atima. Dar būsto valda, švara – kai ateina sąskaitos, nors gyvas į žemę lįsk. Šią žiemą ypač pajutau, kai santaupos išnyko", – atsiveria aktorė, nuolat taupiusi pinigus už spektaklius, gastroles, susitikimus su jos talento gerbėjais. "Vieni gastrolėse eina į kavines pavalgyti, o aš moku ir kiaušinienę išsikepti", – šypsosi aktorė, Nacionaliniame dramos teatre sukūrusi Hedvigos vaidmenį garsaus lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklyje "Didvyrių aikštė", su kuriuo išvykta gastrolių į Lenkiją, Prancūziją, Kiniją.

Keliaudama į susitikimus su bažnytkaimių, miestelių gyventojais, bibliotekų skaitytojais, D.Kazragytė nesidera dėl honorarų. "Kaip aš galiu prašyti, kad man kokį šimtą eurų sumokėtų, kai žinau, kad tos bibliotekos ir bendruomenės biednos. Kiek duoda, tiek gerai, svarbu už bilietą sumoka", – sako aktorė, po Lietuvą į susitikimus su jos talento gerbėjais važinėjanti autobusu.

Dešimt metų rinkau grybus ir nešiau, kad parsiduotų. Jis ir televizorių už tuos grybus yra nusipirkęs. O dabar, kai mane pačią surietė finansiškai, dovanok, sakau jam, pati turiu prisidurti.

Apie Rikį antrąjį

"Būsiu čia iki rugsėjo antros pusės. Ką veikti tame mieste? Spektaklių neturiu, susitikimas tik vienas pažymėtas", – nesiveržia į Kauną, kuris aktorei – lyg tarpinė stotelė, iš kurios gali greičiau pasiekti susitikimus su provincijos žmonėmis.

Kaune, devintajame daugiabučio aukšte, ji jaučiasi tarp debesų ir žemės. Mėgsta stebėti pro langus būriais praskrendančius paukščius, žiūrėti į namų stogus apačioje ir įsivaizduoti žmonių gyvenimus po jais.

Vis dėlto sodyba Labanoro girioje jai mielesnė. Ir dėl to, kad statyta V.Šinkariuko rankomis, ir dėl to, kad primena vaikystės namus Telšiuose. "Brolis, vyresnis už mane trylika metų, sodindavosi ant dviračio ir veždavosi prie Germanto ežero. Jo dėka ir pamilau gamtą", – prisiminimais sugrįžta į vaikystės miestą.

Turėdama mintyje, kad yra sodyboje, D.Kazragytė sako: "Miške". Ir tai arti tiesos, nes būti Šaparnėje jai reiškia būti gamtoje. "Negaliu sėdėti kambaryje, kai esu miške. Noriu vaikščioti, vaikščioti, vaikščioti, o juolab dabar, kai yra tikslas", – iškart pragiedrėja balsas, kai pasakoja apie svarbiausią vasaros veikėją Rikį, kaimynų šunį.

"Čia Rikis antrasis, – juokiasi aktorė, Rikiui pirmajam net ir novelę parašiusi, o jo kapelį girioje akmenukais apdėjusi ir šaka pažymėjusi. – Jis prie būdos laikomas, o kai pamato mane, džiaugsmu netveria. Žino, kad bus žygis. Ryte ir vakare kaip patrakę lakstome. Šitas pasiutęs, baisus medžiotojas."

Pasakoja nuotykius, drauge patirtus. Kaip Rikis bebriuką pasigavo, o Doloresa turėjo iš jo nasrų traukti. "Vos infarkto negavau", – sako aistringa gyvūnų mylėtoja. O dabar štai veido sumušimą gydosi. "Pusė mano veido – mėlynė. Paskui tokį paukštuką kad pasileido, Jėzau, kaip tempė šniūrą! Aš į griovį įvirtau, o ten akmenuota nuošliauža. Ačiū Dievui, dantų neišsimušiau, šonkaulių nesusilaužiau, kad kiek, šaka akį būtų išdūrusi, – tik juokiasi, kai viskas gerai pasibaigė, ir tuoj pat pakviečia: – Atvažiuokit aplankyti po kokios savaitės, kai atslūgs mėlynė. Kaip aš dabar pasirodyčiau?"

Apie gerumą

"Man patinka pabūti miškine. Kai esu čia, iš vienos pusės nuostabu – gamta ir vienatvė, iš kitos pusės sunku – kankina nuobodulys, suvokiu, kad man reikia žmonių", – atvirauja Doloresa. Čia pat pasakoja perskaičiusi Karlo Gustavo Jungo knygą "Atsiminimai, vizijos, apmąstymai", kurią analitinės psichologijos pradininkas parašė būdamas 83-ejų. "Paskutiniuosius savo gyvenimo metus jis praleido kaip atsiskyrėlis, gyvendamas asketiškai ir pripažino, kaip sunku būti paprastam", – išveda paralelę aktorė, garsėjanti kuklumu.

Šią jos vasarą praskaidrino ištikima gerbėja maskvietė Marina, keturias dienas paviešėjusi sodyboje. "Kad privežė man knygų rusų kalba, net autorių tokių nežinau. O kiek jie su Tomu diskutavo!" – džiaugiasi, kad ir sūnui buvo smagu. Marina – ypatingas žmogus D.Kazragytės gyvenime. Nuo 1983-iųjų, kai Maskvoje pamatė Kauno dramos teatro spektaklius, susižavėjo lietuviškais pastatymais ir Doloresos talentu. Nuo to laiko beveik kasmet atvažiuodavo į Lietuvą, stengėsi pamatyti visas premjeras, lankė ir mylimą aktorę. O šiemet, žinodama, koks svarbus D.Kazragytei Izraelis, į kurį vis svajojo sugrįžti, padovanojo kelionę.

"Išskridome gegužės pirmąją, praleidome Izraelyje dvi savaites. Gyvenome pas jos mokyklos laikų draugę, niekas man nekainavo. Aš tik trim šimtais eurų prie kelionės prisidėjau", – džiaugiasi bičiulės dosnumu D.Kazragytė.

Ji ne kartą įsitikino, kad yra gerų žmonių. Kartą Prisikėlimo bažnyčioje prie aktorės priėjo nepažįstama moteris ir pasakė norinti padovanoti kelionę. "Pasirodo, matė mane per televiziją, skaitė mano knygas, patiko, todėl jiedu su vyru nusprendė pakviesti mane pakeliauti po Prancūziją", – prisimena mielą netikėtumą.

Nevertėtų stebėtis žinant, kokią daugybę žmonių D.Kazragytė yra apglosčiusi savo širdies gerumu ir dosnumu, prajuokinusi aktorystės talentu, sugraudinusi nuoširdumu, suteikusi stiprybę savo knygomis.

"Rašai?" – nedrąsiai klausiu, žinodama Doloresos pažadus, kad "tai bus paskutinė knyga". "Jau šimtas puslapių parašyta. Sustojau ties Izraeliu. Atsivežiau į kaimą, bet kažkaip neprisėdu. Matyt, ne laikas. Neskubėsiu. Rugsėjį bus metai, kai paskutinė knyga išėjo", – turi mintyje autobiografinės eseistikos knygą "be pabaigos...".

Kaip gera ir ramu pasidarė sužinojus, kad paprastumo genijumi, lietuviškuoju Coelho vadinama rašytoja vėl neria į savo sielos gelmes, kad padovanotų dar vieną knygą-dienoraštį ir pasidalytu tyloje išgirstais atsakymais į svarbiausius gyvenimo klausimus. Vadinasi, liūdesiui nėra vietos.

3-iojo laipsnio Santakos garbės ženklais apdovanoti Krepšinio mokyklos „Aisčiai“ trenerė Birutė Jankauskienė, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai Nijolė Ona Lepeškaitė ir Dainius Svobonas, Lietuvos teatro ir kino aktorė Doloresa Kazragytė, bendrovės „Kauno tiltai“ generalinis direktorius Aldas Rusevičius, Kauno M. K. Čiurlionio draugijos narė, skulptorė, pedagogė Dalia Ona Palukaitienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas ir daktaras, kunigas Saulius Paulius Bytautas bei Kauno krepšinio mokyklos treneris Jurijus Fiodorovas.

Choreografui, baletmeisteriui Vytautui Buterlevičiui buvo įteiktas 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklas.

Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvariniu medaliu už nuopelnus įtvirtinant Kauno miesto savivaldą, įgyvendinant pilietines iniciatyvas ir kuriant miesto įvaizdį, buvo apdovanoti Audra Liaudanskienė, Roma ir Simonas Galiniai, Dainius Babilas, Violeta Bakutienė, Regina Markevičienė, Dainuolė Kazlauskienė ir Ona Janutė Leonavičienė. Pasidabruotas J. Vileišio medalis įteiktas karo istorikui prof. dr. Valdui Rakučiui.

Kauno miesto simbolis - Tauriukas - įteiktas muzikologei Alinai Ramanauskienei, o Kauno miesto mero padėkos raštai - kauniečiams Rimai Kazėnienei ir Aleksandrui Rave. Trims kauniečiams įteikti „Gerumo kristalai“. Savivaldybės sudarytos Apdovanojimų tarybos sprendimu, šie apdovanojimai atiteko asociacijos „Padedu augti“ vadovei Ingai Laukytei-Budrienei, dirbančiai su neišnešiotų naujagimių šeimomis. Už nuolatines socialines akcijas laureate tapo ir Daiva Valančiūtė. Trečiasis geradaris - Viktoras Jarmolovas, išsaugojęs jaunos merginos gyvybę ir pagarsėjęs kitais kilniais poelgiais.

Ketvirtadienio vakarą iškilminga apdovanojimų ceremonija bei koncertas „Aš - dalis tavęs“ vyks ir „Žalgirio“ arenoje. Čia Kauno miesto Garbės piliečio vardas bus suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui Liudui Mažyliui, o kartu bus paskelbti penkių iškilių nominacijų laureatai.

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse taip pat bus apdovanoti įvairiose srityse reikšmingais darbais ir pasiekimais pasižymėję kauniečiai.

„Giliai tikiu ir visuomet pabrėžiu, kad kiekvienas pasaulio miestas yra toks, kokie yra jo žmonės. Kaunas šiuo atžvilgiu yra nuostabus miestas, nes jo žmonės - darbštūs, pasitikintys savimi, pozityviai žiūrintys į gyvenimą ir dar, kas yra labai svarbu, visuomet pasirengę padėti tam, kam reikia pagalbos“, - prieš artėjančią apdovanojimų ceremoniją kalbėjo Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis.

Spalio 19 d. 17.30 val. ji bibliotekoje, Laisvės al. 57, pristatys naujausią, jau devintąją, savo knygą „Švytintis rūkas“.

Į šią D. Kazragytės autobiografinės eseistikos knygą, pasirodžiusią šių metų rugsėjo pabaigoje, sudėti tekstai, rašyti 2014–2017 metais. Šį laikotarpį ženklino žiūrovų ilgai lauktas grįžimas į sceną – Nacionaliniame dramos teatre D. Kazragytė sukūrė Hedvigos vaidmenį lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklyje pagal Thomo Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“. Tad knygoje daug vietos skirta repeticijoms, anot aktorės, „juokingiems, kurioziškiems ir rimtiems išbandymams“, taip pat gastrolėms Lenkijoje, Kinijoje, Prancūzijoje.

„Švytintis rūkas“, kaip ir kitos mano knygos, – tai sutiktų „mažų“ žmonių gyvenimai, provincijos miestelių bendruomenių susitikimai bibliotekose, seniūnijose, parapijose. Visa tai knygoje aprašiau kaip savo meilę tiems žmonėms ir jų istorijoms“, – apie šią knygą sako aktorė.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia kauniečius nepraleisti progos susitikti ir gyvai pabendrauti su žinoma ir mylima aktore, rašytoja D. Kazragyte, išgirsti jos pasakojimus apie naujausią knygą ir istorijas iš teatro gyvenimo užkulisių.

Vardas tarsi karma

"Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau tikiu, kad mano ispanų kilmės vardas, reiškiantis "sopulingoji, kenčiančioji", turėjo ir turi didelės įtakos mano dvasinėms būsenoms, pasirinkimams, sprendimams. Manau, kad doloresoms nepasitenkinimą, norą priešintis sukelia neteisybės, įvairių formų prievartos pliūpsniai mūsų gyvenime. Tiesa, tų neteisybių ir prievartos niekada netrūko. Gal todėl į dažną žurnalistų klausimą, koks mano mylimiausias vaidmuo scenoje, atsakau – mano nesuvaidinti vaidmenys, kurių herojės priešinosi viskam, kas joms trukdė eiti pasirinktu keliu.

Toks turėjo būti Jono Jurašo man paskirtas Antigonės vaidmuo spektaklyje pagal to paties pavadinimo Jeano Anouilho pavadinimo pjesę. Deja, spektaklis taip ir liko planuose – režisierius tada pirmą kartą paliko Kauno dramos teatrą. Tai buvo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Scenos neišvydo ir Eugene'o  O'Neillo pjesė "Ilga kelionė į naktį", kurioje pakvietė vaidinti Juozas Miltinis. Jo skirtas vaidmuo man buvo labai artimas savo dvasia. Deja..." – apgailestavo D.Kazragytė.

Akistata su personažu

Aktorės buto devintajame aukšte svetainės sienos tiesiog apaugusios žinomų menininkų darbais. Vienas, labai romantiškas, patraukia kiekvieno svečio akį. Svetainės šeimininkė nedelsdama paaiškina: tai buvusios Kauno dramos teatro vyriausiosios dailininkės Janinos Malinauskaitės tapytas karalienės iš komedijos "Vasarvidžio nakties sapnas" portretas.

"Šią pjesę mūsų teatre buvo ketinama statyti pačioje sovietmečio pabaigoje, bet ir ji, kaip anksčiau mano minėtos, liko nepastatyta. Toje komedijoje man buvo paskirtas kažkokios karalienės vaidmuo, ir Janina nutapė jos portretą. Sakė, kad būtent taip turėsiu atrodyti scenoje. Gal ir galėjau prieš 30 metų scenoje būti panaši į tą romantišką jauną moterį... Žiūrėdama į ją dabar, matau, ką gali visagalis laikas", – nusijuokė 75 metų D.Kazragytė, nepabūgusi palyginti savęs su portreto personažu, kurį turėjo įkūnyti prieš trečdalį amžiaus.

Viktoro šešėlis

Vis dar ironiškai šypsodamasi, aktorė ištraukė iš ršomojo stalo stalčiaus šūsnį nuotraukų. Kai pradėjo jas dėlioti, Doloresos nuotaika vėl apniuko: "Pažiūrėkite, kokia aš liūdna šioje puikioje Romualdo Rakausko nuotraukoje... O štai šitoje? Juk man čia dar tik ketveri metukai, o veide nėra nė šešėlio vaikiškos šypsenos... Vis galvoju, kodėl daugumoje nuotraukų aš tokia liūdna? Negi vis tas mano vardas kaltas? Negi tik todėl, kad esu Doloresa, vis graužiu save neatidariusi savo buvusio vyro Viktoro Šinkariuko buto durų, kai jis liko vienišas, kai jį, sunkiai sergantį, išsiskyrusį su antrąja žmona, lankė tik keli jo kolegos ir mūsų sūnus Tomas, nešdavęs jam mano įduotą maistą?"

Ji sako negalėjusi matyti Viktoro tokio – beprotiškai geriančio ir ardančio save. "Esu dėkinga jį lankiusiems kolegoms Albinui Budnikui ir Viktorui Valašinui, o sau negaliu atleisti, kad to nedariau, bijodama gyvenimo purvo. O juk Viktoras buvo nuostabus žmogus, kolega, puikus aktorius, beje, pats išpranašavęs sau gyvenimo pabaigą spektaklyje "Ragatkė", kurį pats režisavo ir kuriame pats vaidino", – prisiminė D.Kazragytė ir kartu pabrėžė, kad Viktoras išėjo iš realaus gyvenimo, t.y susinaikino, daug anksčiau, nei numirė fiziškai.

Kapitalizmas mene

Anot pašnekovės, aktorių beprasmių mirčių, tokių kaip Viktoro, būtų mažiau, jei labiau mylėtume vieni kitus, būtume jautresni kolegų būsenoms. Juk ne vienas pasitraukęs iš gyvenimo aktorius, prieš žengdamas į nežinią, prašė kolegos pabūti šalia tą lemtingą jų gyvenime vakarą ar naktį. Deja, mes skubame, surandame aibę priežasčių neatsakyti į kolegos, išvarginto, pasak Eglės Gabrėnaitės, kapitalizmo mene, prašymą, tiksliau, pagalbos šauksmą.

Aš negaliu pakęsti to kapitalizmo mene: man sunku, pavyzdžiui, suvokti, kaip aktorius gali nežinoti, kokie spektakliai statomi jo teatre?!

"Aš negaliu pakęsti to kapitalizmo mene: man sunku, pavyzdžiui, suvokti, kaip aktorius gali nežinoti, kokie spektakliai statomi jo teatre?! Pasirodo, mano paklaustam aktoriui tai buvo neįdomu, nes jis juose nevaidina – pakviestas vaidinti kitų teatrų spektakliuose, telvizijos serialuose, įvairiose šou programose. Dėl šių ir panašių priežasčių trūkinėja ryšiai tarp viename teatre dirbančių kolegų, jų savitarpio santykiai ar, tarkim, samdomo, kaip ir aktoriai, režisieriaus planai. Štai turėjome išvažiuoti gastrolių į Hamburgą su režisieriaus Krystiano Lupos spektakliu "Didvyrių aikštė", bet neišvažiavome – keli aktoriai tuo metu gastroliavo kitoje šalyje su kitu spektakliu. Tai tik viena iš kapitalizmo mene grimasų. Žinoma, ne tokių skaudi kaip aktorių savižudybės."

Ilgisi šviesių spektaklių

Aktorė prisipažįsta negalinti atsispirti scenai, nors ir nepriklauso jokiai teatro trupei. "Esu laisva ir kaip aktorė, ir kaip žmogus, prieš ketvirtį amžiaus išėjęs savo noru iš Kauno dramos teatro, kai jame pakvipo kapitalizmu. Tačiau prieš keleris metus mielai grįžau į gimtąjį teatrą vaidinti Inesos Paliulytės režisuotame spektaklyje "Astrida", kurį jį sukūrė Astridos Lindgren kūrybos ir biografijos motyvais. Spektaklyje labai daug šviesos, tokios neįprastos šiuolaikinio teatro scenoje ir tokios artimos mano sielai", – teigė aktorė.

Pasmalsavus, kada pasirodys jos devintoji knyga, kuri vadinasi "Švytintis rūkas", D.Kazragytė atsakė: "Ji jau knygynuose. Kai rašiau savo pirmą knygą "Tiltas be turėklų" (ji pasirodė 1987 m.), dar liepsnojau aistra teatrui, noru būti pripažintai. Ta mano aistra buvo beprotiška, pragariška – nieko daugiau, išskyrus teatrą, nemačiau aplinkui. O juk šalia tiek daug nepakartojamų žmonių. Tai suvokiau rašydama ne apie teatrą, o apie eilinius žmones, jų gyvenimus, kuriuos pati mačiau, stebėjau, prie jų prisiliečiau. Toks rašymas prasidėjo būtent nuo "Kauno dienos", kurioje spausdinti "Kasdienybės rožinio" pasakojimai sugulė į skaitytojams patikusią knygą", – prisiminė aktorė ir rašytoja.

Pradžioje – "Kasdienybės rožinis"

"Kasdienybės rožinis" prasidėjo pasakojimu apie Rudžio, mylimo Doloresos šuns, karčią patirtį prie vieno spaudos kiosko Kaune. Kiti knygos personažai – D.Kazragytei gerai pažįstamo kaimo ir miesto žmonės, jų juokingos ir liūdnos patirtys, asmeniniai D.Kazragytės išgyvenimai, įspūdžiai iš kelionių ir pan. Visą šią rašytinę aktorės kūrybą literatūros kritikai vadina autobiografinėmis esė.

"Nesvarbu, kaip ir kas tą mano rašytinę kūrybą vadina. Svarbu, kad žmonės ją skaito. Jei būtų kitaip, nerašyčiau dešimtos knygos. Jau ir pavadinimą jos žinau – "Saulėlydis". Tai daugiaprasmis saulėlydis. Visų pirma, tai apie sodybų Budriuose, Lakajoje, Pašiekštėje, mano numylėtoje Šaparnėje tuštėjimo metą, apie vietinius ežerus, apie keliones su kaimyno Staselio šunimi Rikiu po Labonoro girią, apie jo, Rikio (jį vadinu Mano dykumos lopinėliu, nes jo kailio spalva primena vieną Izraelio dykumą) pribloškiantį jautrumą ir supratingumą, apie daugelį kitų paprastų dalykų", – kalbėjo D.Kazragytė.

Mūsų gyvenimas visoks

Doloresos bute tvyro vos juntamas kavos ir cigarečių kvapas, tačiau ne toks stiprus, kaip anksčiau, kai be teatro ji nieko nematė. Dabar cigaretė D.Kazragytės rankoje surusena retai – kai nesiseka rašyti, kai kyla aršios diskusijos su sūnumi Tomu apie knygas, filmus, jų autorius, apie pasaulio skaudulius.

A.Kazragytė neseniai grįžo iš grybais kvepiančios vasarvietės Molėtų rajone, Šaparnėje, kur šiltuoju metų laiku ji pabėga iš miesto ir gyvena paprasto kaimo žmogaus gyvenimą. Ir rašo apie juos, anot Tėvo Stanislovo, kaimo mažutėlius. O tie jų gyvenimai visokie – šviesūs ir tamsūs, su pakilimais ir nuopuoliais, su džiaugsmais ir bėdomis, nes, pasak autorės, kiekvieno mūsų gyvenime visko tiek daug. Tik, deja, ne po lygiai padalyta.

"Mes ne angelai, – sako Doloresa, – bet noras jiems prilygti gali daugelį išgelbėti." Gal todėl ir traukia ją kaimas, kur, pasak pačios rašytojos, gieda angelų žemiškieji broliai paukščiai, kur naktimis žvaigždynai tiesiog kutena net ir vienatvės smaugiamų mažutėlių galvas.

Spektaklį pagal Haroldo Müllero pjesę pastatė 40-ąjį savo gyvenimo slenkstį perkopęs režisierius Robertas Šarknickas, scenoje kartu vaidinantis su D.Kazragyte.

"Šis spektaklis, kurį 1984-aisiais tuomečiame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre pastatė anuomet dar jaunas Rimas Tuminas, pasiūlęs vaidmenis iškiliems aktoriams Monikai Mironaitei ir Mykolui Smagurauskui, man, tada dar mokinukui, paliko didžiulį įspūdį. Bėgo metai ir prieš kelerius metus susiradau pjesės teksto vertimą, kuriame buvo išlikusios minėtų aktorių pastabos. Beje, šią pjesę 2007-aisiais Kauno menininkų namuose pastatė ir Viktoras Valašinas, vaidino Rūta Staliliūnaitė su Henriku Savickiu. Kai Alytaus teatrui prireikė rimtos kamerinės dramaturgijos, pasiūliau "Tylią naktį", – kelią pjesės link prisiminė R.Šarknickas.

Režisierius, iki šiol režisavęs dokumentinius filmus, vaidinęs kino filmuose, neslėpė ilgai galvojęs, kokią aktorę pasirinkti motinos vaidmeniui. Pasirinko D.Kazragytę, sukūrusią daugybę įstabių vaidmenų Kauno scenoje.

"Tai labai stipraus energinio lauko aktorė, tiesi ir atvira. Per repeticijas ją kartais ir tramdyti reikėjo. Greičiausiai todėl, kad pjesė jai labai patiko", – samprotavo režisierius. Anot jo, jis siekė pateisinti scenoje tam tikrą motinos, gyvenusios su vyru, kuris turėjo savo skerdyklą ir gyvulius pribaigdavo plaktuku, nuožmumą, kandumą, pyktį. Scenoje kartu atskleidžiami nevienareikšmiai motinos, ne savo noru atsidūrusios prieglaudoje, ir sūnaus, kurio planai kertasi su motinos, santykiai. "Tikiuosi, spektaklis paskatins susimąstyti, kuo grindžiami dabartinių šeimų santykiai, kokia senatvė laukia mūsų, ar patys nebūsime prievarta išvežti į prieglaudą", – sakė spektaklio režisierius ir sūnaus Vernerio vaidmens atlikėjas R.Šarknickas.

Šiomis dienomis savo gimtadienį švenčianti D.Kazragytė teigė, kad jai malonu susitikti su Kauno žiūrovais, kuriems nuo scenos kalbės apie XXI a. žmonių vienatvę. "Kalbėsiu apie ją ne taip, kaip tai darė mano mylima aktorė Monika Mironaitė. Kalbėsiu emocingai, temperamentingai. Juk motinos būna visokios – ne tik lėtos, bet ir neslopinančios savo energijos. Tokios skirtingos jos buvo ir XX a., kai buvo parašyta "Tyli naktis", tokios jos yra ir dabar. Tačiau daugumą jų ženklina vienatvė. Manau, kad M.Mironaitė tyliai pritaria mano pasirinktai motinos interpretacijai, nes su šia aktore buvau gerai pažįstama – ne kartą viešėjau jos namuose, džiaugiausi jos buvimu mano knygos "Kasdienybės rožinis" pristatyme ir mačiau ją vaidinančią "Tylioje naktyje". Beje, vaidinti šiame spektaklyje buvau pakviesta labai netikėtai, tačiau iškart sutikau su pasiūlymu, nes tą pačią akimirką prisiminiau savo mylimą aktorę M.Mironaitę ir neabejojau, kad ji tam pritarė", – sakė D.Kazragytė.