Nenuostabu – juk poetės gyvenimas nuo vaikystės siejasi su teatru, jos tėvai – garsūs Kauno dramos scenos meistrai Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius, tad ir kūrybos temos jai puikiai žinomos, kalbančios apie sceną, apie nenugalimą teatro magiją, alinančiais repeticijas, aktorių dramas, neviltį, kūrybinę kančią ir kasdienius džiaugsmus.

Naujausias Dovilės Zelčiūtės poezijos rinkinys „Koks tavo vardas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2023) dar stipriau perteikia užburiantį scenos pasaulį, anaiptol ne ramų, o kibirkščiuojantį, dramatišką, kupiną netikėtumų, paradoksų, neišsipildžiusių vilčių ir liūdesio.  

Panyrame į neįprastą pasaulį, theatrum mundis – pasaulio teatro fantazariumą, kuriame veikia aktoriai, personažai, veikalai, autoriai, kuriame repeticijas būsimam paslaptingam spektakliui (ar spektakliams) veda režsisierė – autorė. D. Zelčiūtės režisūra įsimintina ir įspūdinga.

Skaičiau šią jos knygą keletą kartų, jaučiau jos giminystę, jos artumą, ir ne tik dėl mano mylimos teatro tematikos, bet ir dėl ypatingos scenos jausenos, kurios pripildytas visas rinkinys, dėl atsivėrimų ir nuoširdumo, galų gale dėl nujaučiamo amžinybės ilgesio.

„Koks tavo vardas“, be jokios abejonės, vienas ryškiausių pastarųjų metų poezjos rinkinių. Ir nors D. Zelčiūtę labiau ją žinome (ar įvardijame), kaip išpažintinės poezijos, asmeninių pergyvenimų, lyrinių atsivėrimų kūrėją, itin svarbią vietą užima ir scenos, teatro tematika. Daugelis knygos „Koks tavo vardas“ eilėraščių įsimena netikėta sąveika tarp asmeninių lyrinių jausminių nuotaikų ir teatro repeticijos ar spektaklio. Kartais pasijunti it kokioje scenos fejerijoje, unikaliame pastatyme, kurį nesibaigiančioje repeticijoje kuria autorė.

D. Zelčiūtei pats gyvenimas tampa teatru ir kasdienybės buitinė realybė pavirsta blyškiu šešėliu, fikcija. Čia prasideda nepakartojama teatrinė magija, kurią visų pirma pajunta aktoriai, scenos žmonės, visi, mylintys ir besidomintys teatro menu.

Teatro tematika ryški ir ankstesniuose rašytojos rinkiniuose. Prieš dešimtmetį pasirodžiusioje poezijos knygoje „Džiuljetos suknelėje“ autorė supina biografinius ir įvairių dramų personažų įvykius ar troškimus, joje ryškus teatrinis efektas, vaidmenų ir atlikėjų kaita.

Teatralų gyvenimą D. Zelčiūtė aprašė ir romane „Gastrolės“, o biografinėje atsiminimų knygoje „Augau teatre“ (2022) atsiskleidžia tuometinio teatro kasdienybė vaiko akimis.      

Net ir poezijos knygoje „Šokiai Vilniaus gatvėje“, už kurią poetė 2021 metais pelnė Poezijos pavasario – Maironio premiją bei bei Antano Miškinio literatūrinę premiją, galima rasti teatrinės vaizdų dramaturgijos, savianalizės, tampančios skausminga išpažintimi. Artimojo liga, kančia ir mirtis perteikiama be dirbtinumo, sentimentalumo, teatrinės kaukės krinta, pačios autorės skausmas ir netektis perteikiami itin įtaigiai ir nuoširdžiai.

Knygą „Koks tavo vardas“ sudaro du skyriai – „Prie tavo vartų apynys“ ir „Ant mūsų vardo sniegas“. Pirmajame gausu asmeninės autorės patirties, tos išpažintinės lyrikos, daugiaprasmių poetinių metaforų:

Rožės prie tavo durų

rytoj jau jų nebebus

šiandien mes nieko neturim

ir mūsų niekas – perpus

arba

Tylus vos apšviestas kambarys

Ir tavo ranka

Spaudžia širdį

Lyg tuoj plūsteltų kraujas

Prieš nerimo smurtą

Nebeturime ginklų

Šios dalies eilėraščiuose nemaža asmeniškumo, liūdesio, išėjusiųjų atminimo, tačiau šiuos lyrinius išpažinimus stelbia šviesos, vilties ir tikėjimo ilgesys: „Širdie/koks ruduo/smūgiais į paširdžius/ sakau yra viltis/sakau reikia laikytis/atitaria išminčiai šventieji/nušniokščia mūsų maldų upės...

Ameninės poetės patirtys ir šioje dalyje, ir apskritai visame rinkinyje nuskamba nauja daug gilesne gaida, išgyvenimų tikrumas pagavus, kuriamas (ar repetuojamas) poetinis spektaklis prisodrintas judesio, šviesos ir vidinės ritmikos.

Kad tai būsimo spektaklio repeticija, rodo pirmoje dalyje šmėkščiojantys (tiesa, retokai) sceniniai įvaizdžiai:

Žengiame per traškantį

idealizmo ledą

nuvaikščiotomis scenos grindimis

pasilaikydami vienas kito atsargiai kažką kalbamės oras virpa

apšvietėjas atgręžia du šviesos pistoletus

tiesiai mums į akis ar ištversim...

Poetė repeticijoje pasitikrina save ir savo kuriamą personažą: Atveriu/scenos uždangą/žiūriu į save/tuštuma.

Pirma knygos dalis baigiama mano manymu, vienu įsimintiniausiu eilėraščiu „Prie tavo vartų apynys“ –

ir kris ant kauburio lėtai

sniegai raminamieji

kaip mūsų suglausti vardai

mes buvom mylimieji

„Ant mūsų vardo sniegas“ – antroji knygos dalis, joje be esminių išpažintinių motyvų, daug daugiau kultūrinių refleksijų, teatrinių motyvų. Paminėtini eilėraščiai „Nekalti“, „Nebaigta pjesė“, „Po visų spektaklių“.

Šiais eilėraščiais poetė žaidžia tikrovės iliuzija, paradoksais ir alogiškomis situacijomis, juose ryškus personažų bandymas vaidinti? Ne, bandymas gyventi eilėraščiuose savo tikrąjį gyvenimą, gyventi ne pagal dramaturgo ar režisieriaus valią. D. Zelčiūtė meistriškai persikūnija iš naratoriaus į veikiantį, kenčiantį, dramatišką personažą.

Jos poetiškumo kriterijus, be abejo, yra daugiaprasmiškumas, leidžiantis keletą nuoseklių to paties teksto skaitymų. Dviprasmybės ir daugiaprasmybės, ironija ypač ryškios teatriniuose eilėraščiuose:

Visos pjesės seniai išvaidintos

ir Čechovas

viską parašė

Šekspyras

varo iš proto ir varto

aistras kiaurus šimtmečius

bet aš

gyvenu kaip iš naujo

nuo prologo iki finalo 

(Eil. „Nekalti“)

Itin autentiškai nuskamba eilėraščiai „Remarkė tekste“, „Sniegas“, „Vėjas išplėšė dramos puslapius“.

Autorė ne tik kuria savo eilėraščių spektaklį, ji poetizuoja teatrą. Užkulisių ir repeticijų, grimo kambarių, aktorių buityje ir kasdienybėje ji nuolat įžvelgia vilties ir šviesos spindesį: „Po visų spektaklių/filmavimų tragiškų/komiškų paviršutiniškų scenų/po girtų artistų sklaidymosi/grimo kambariuose po žemėm/kai jau ilsisi visos nuodėmės/staiga prieš akis atsiveria/tavo veidas...

Kažkada šviesios atminties poetas Kęstutis Navakas ironiškai pastebėjo, kad nūnai kiekvienas rašiklis turi savo poetą, gausu literatų grafomanų, kurie „riboto dydžio savo bendruomenėms deklamuoja savo eiles, kaip gentims, mėgaudamiesi siauro rato pagyromis“.

Tendencija linkusi plisti, ir dabar ne tik rašikliai, bet ir baldai bei virtuviniai rakandai turi savo poetus. Tokioje gausoje rašliavų rasti tikrą poeziją, rasti visą poetinį pasaulį – teatralizuotą poeziją – yra ypatingai džiugu. D. Zelčiūtės knyga „Koks tavo vardas“ – vienas įsimintiniausių ir giliausių šiųmetinių tikros poezijos atradimų.

Anglų literatūros teoretikas profesorius Terry Eageltonas teigia, kad menas nebereprezentuoja, bet ne todėl, kad siekia pakeisti pasaulį bet todėl, kad nebėra ką atspindėti. Nėra realybės, kuri nebūtų spektaklis. Tad teatras skatina ne mūšiais kelti revoliuciją, bet vėl tapti suokalbio dalyviais, atrasti prarastas tiesas, nusigręžti nuo vartojimo kulto bei grįžti prie stabilių vertybių.

Būtent teatrinis D. Zelčiūtės pasaulis, nesibaigianti jos theatrum mundi repeticija tai teigia visa talento jėga. Esminės jos rinkinio temos – tapatybės, tiesos, laimės, vilties ir tikėjimo prošvaistės. Ko kažkada norėjome? Ko siekėme? Ką turime dabar? Kas mūsų laukia ateityje?

D. Zelčiūtė teigia teisę kiekvienam būti laimingam, jos eilėraščiuose nuolat švysteli to trapaus prabėgančio laiko, to jau seniai pasibaigusio spektaklio, kaip iliuzijos, kaip sapno blyksnio, vizija, primenanti mūsų būties trapumą ir laikinumą. Ji kalba apie kitokio, mistinio gyvenimo ilgesį.

Ir tasai Ilgesys apjungia mus.

 

.

Pokalbis su poete – apie laurus nuskynusį eirėraščių rinkinį, tikėjimą, keistą pandemijos laikotarpį ir kuo skiriasi jaunoji ir dabartinė D.Zelčiūtė.

– Kaip sureagavote sužinojusi, kad tapote "Poezijos pavasario" laureate?

– Žinoma, nudžiugau. Nominuojama buvau nebe pirmą kartą, tai stengiausi pernelyg nelaukti ir nesidomėti, kaip klostosi penkių nominantų (įskaitant mane) reikalai, tiesiog pamiršti nominaciją. Uždraudžiau sau viltis ar jaudintis. Visų nominuotų kolegų kūryba stipri, lyrikos rinkiniai brandūs ir, be abejo, skirtingi – ir forma, ir turiniu. Iš pradžių nudžiugino Antano Miškinio man skirta premija už pastarąją knygą "Šokiai Vilniaus gatvėje". O vėliau pasiekė žinia ir apie "Poezijos pavasario" komisijos sprendimą. Esu dėkinga kolegoms rašytojams, Kauno miesto savivaldybės žmonėms. Ne už šlovę (juk viskas santykinai), bet kad buvau išgirsta ir perskaityta. Labiausiai dėkinga Dievui, kad išgriebė mane iš tamsos ir įdėjo žodžius į burną.

– Kaip gimė laurus nuskynęs eilėraščių rinkinys "Šokiai Vilniaus gatvėje"?

– Knyga pasirašė vienu ypu. Rašiau apie du mėnesius kasdien, mėgindama suprasti pasaulį, artimąjį ir save – kas mums skirta ir kaip mes elgiamės kritiškiausiomis savo gyvenimo valandomis. Prieš pusę metų buvau atsisveikinusi su savo vyru rašytoju Jurgiu Gimberiu. Visas tas išėjimo laikas, slaugymas namie, nesibaigiančios operacijos, artimojo stoiškumas žengiant į atsisveikinimą, nepaprasta dukters ir artimųjų pagalba, kita vertus – absoliuti bejėgystė prieš stulbinančią ir tiesiog neįmanomą gyvo žmogaus kančią, nuolatinė akistata ir dialogai, gal daugiau netgi bežodžiai, su Dievu garantavo po visko absoliučią tylą.

– Kalbėti apie netektį yra be galo sunku. Vis dėlto, kodėl nusprendėte apie tai prabilti eilėraščių rinkinyje "Šokiai Vilniaus gatvėje"?

– Tyloje pabuvau pusmetį. O tada vieną parytį neištvėriau, užrašiau vieną eilėraštį ir jau nesustojau. Puikiai suprantu, kad visi žmonės patiria atsisveikinimą, išsiskyrimą, ir visa tai kaip ir normalu. Nemaniau, kad toji patirtis kaip nors gebės transformuotis į eilėraščius. Ne tiek svarbu toji autentika, kiek tai, ar ji padėjo išgyvenimams tapti eilėraščiais. O poezija juk gali rastis absoliučiai iš visokių patirčių. Mane išsprogdino rašymui pastaroji. Svarbu, kad tai būtų poezija.

– Eilėraščių rinkinyje "Šokiai Vilniaus gatvėje" gausu dievoieškos motyvų. Kokį vaidmenį tikėjimas turi jūsų gyvenime?

– Apversiu klausimą. Tai aš džiaugiuosi, kad Dievas man suteikė vaidmenį šioje žemėje, – davė gyvybę. O su ja – tėvelius, dukrą, anūkus, artimuosius. Ir pasitikėjo manimi, kad galiu Jį liudyti kūryboje. Tai ne visada pavyksta, lengva nuslysti į pliką religinį citavimą. Norėčiau, kad visa, ką rašau, taptų liudijimu – netiesmuku, neprimityviu, bet esmingu. Tikiu, kad rašydamas žmogus jaučia, kas iš jo paties eina, o kas – iš bendrystės su didžiuoju pagrindiniu pasaulio Kūrėju. Galbūt kai visiškai nurimsiu, ir rašymo nebereikės? Kaip bus nulemta, taip.

– Rinkinyje juntamas stiprus autobiografiškumo prieskonis, leidžiantis skaitytojams labiau susipažinti su tikrąja D.Zelčiūte. Ar to ir norėjote – leisti skaitytojams dar artimiau jus pažinti?

– Nemanau, kad kam rūpėtų mano biografija, tikrai nesistengiu, kad mane labiau pažintų. Ir kam gi būtų svarbu tie asmeniniai patyrimai? Tiesiog kitaip rašyti nemoku, manau, kad kūrybos formos keičiasi, galbūt ir mano kada pasikeis, nors neabejoju, kad bet kurį kalbėjimo būdą pasirinkęs poetas, išpažintinį ar hermetišką, savo eilėraščiuose yra nuogas. Čia kaip scenoje – viskas matyti, kiekviena eilutė, žodis gali atverti dangų, bet gali ir atverti duobę. Kūryboje nepasislėpsi. O imitacijų iš tiesų yra daug.

– Ar pamenate akimirką, kai parašėte pirmąjį šio rinkinio eilėraštį?

– Buvo priešaušris, po vyro mirties praėjęs pusmetis. Ėmė belstis ritmas, eilutė, eilėraščio melodika. Turėjau išsilaisvinti.

– Koks apskritai jūsų santykis su eilėmis: ar jas vis menate, ar parašiusi, publikavusi paleidžiate it motina vaiką, kad jis gyventų savąjį gyvenimą?

Laisvė – tai drąsa ir kritiškiausiomis valandomis kelti akis į dangų ir – pasitikėti. Nesiliauti pasitikėjus Kūrėju.

– Kai išeina eilėraščių knyga, jos tekstai jau būna taip perkošę mane kiaurai, kad ilgai negaliu nei vartyti savo knygos, juolab skaitinėti. Ar jie gyvena, kaip sakote, savo gyvenimą, sužinau iš atsiliepimų. Sugrįžtu tik tada, kai reikia pristatyti knygą ar garsiai savo eilėraščius skaityti vakaruose. Norėčiau mokėti pasidžiaugti, gal net žmogiškai pasimėgauti, tačiau nesugebu.

– Ar turite mylimiausia vaiką, t.y. eilėraštį?

– Kai po daugelio metų gali patvirtinti, kad tą patį eilėraštį ir vėl drąsiai įdėtum į lyrikos rinkinį, tai toks eilėraštis ir yra mylimas. Vadinasi, buvo užrašytas nežaidžiant ir nė žodžiu nemeluojant. Ar tokių eilėraščių daug? Tikrai ne.

– Jei palygintumėte pradedančią poetę Dovilę Zelčiūtę ir "Poezijos pavasario" laureatę – kuo jos ir kaip kūrėjos skiriasi?

– Tai tiksliau padarytų skaitytojas. Žinau viena: pirmoji mano knyga "Akligatvio erdvė" (1991 m., "Trimitas") man neatrodo silpnai. Vėliau buvo visokių rinkinių, klysta kūryboje – gal per skubėjimą reikštis, gal iš godumo kuo greičiau visa aprėpti ir nerimo. Tačiau pirmąjį rinkinį laikau visos tolesnės savo kūrybos uvertiūra.

– Ar skiriasi jaunoji literatė D.Zelčiūtė nuo šių dienų jaunųjų kūrėjų?

– Šis klausimas – labiau literatūros kritikams. Manau, kad, be abejo, skiriasi. Galbūt regiu ir bendrų bruožų, – ribinio vidinio nuogumo apraiškų, intymios kalbėjimo intonacijos. Tam tikra prasme – drąsos (ne vulgarumo).

– Kuriam kolegai jūs skirtumėte "Poezijos pavasario" vainiką, jei vertintumėte visą jo kūrybą?

– Leiskite neatsakyti, myliu visų talentingų poetų kūrybą.

– Ką šiandien patartumėte anuometei D.Zelčiūtei – kaip kūrėjai ir kaip žmogui?

– Patarčiau nebijoti kūrybos pauzių, išlaukti, kol visiškai pasikeis žvilgsnis į pasaulį ir taip rasis nauja kalba – naujai knygai. Kaip žmogui: Zelčiūte, svarbiausia yra taika su Dievu, atsimerk, nebijok, Jis visuomet kartu.

– Šiųmetis "Poezijos pavasaris" vyko ir vėl neįprastu metu – vasarą. Tačiau pandemija privertė pakeisti ne tik mūsų švenčių grafiką, bet ir gyvenimą, kad išliktume ir išsaugotume kitus, turėjome atsisakyti daugybės laisvių. Pagrindinių laisvių karantinas iš mūsų neatėmė, tačiau vis tiek skundžiamės. Kaip jūs išgyvenote šį keistą laikotarpį? Kas jums apskritai yra laisvė – kaip poetei, kaip žmogui?

– Išgyvenau maldoje. Laisvė – tai drąsa ir kritiškiausiomis valandomis kelti akis į dangų ir – pasitikėti. Nesiliauti pasitikėjus Kūrėju.

– Ko palinkėtumėte jauniesiems poetams, ateityje svajojantiems būti vertiems "Poezijos pavasario" laurų?

– Argi galiu patarinėti? Pati puikiai suprantu, kad jau kitą savaitę, po kelių dienų, beveik jau dabar reikia visiškai nusigręžti nuo to, kas lyg ir pasiekta ar tam kartui pasisekė. Ir viską pradėti iš naujo.

***

Žiūriu filmus

kažkokias nesąmones

ką abu su tavim

kai gyvenome

prie arbatos sausainių

artyn prie kalvarijų

vėl kartoju tą patį

vėlei juokiamės

ar sakai

balandėle

gali perjungt jei nervina

ar tiesiog

tylomis atsidūstame

negaliu perjungti jokio kanalo

jokio kanalo

nėra

***

Nuolankumo!

tu jau nulenkei galvą

aš dar ne

verkiu ir draskausi

ir mėginu šypsotis

kai vaidinu seselę –

pasiversk ant šono

taip greitai? klausi ar prieštarauji

bet klusniai vertiesi

duriu duriu ir duriu

kas penkias valandas vėliau

kas penkias minutes

ištisai cypia signalizacija

uždarau langą vėl praveriu

galvos neuždarysi jaučiu

lyg turėtume vieną kvadratinę

siurrealizmas

lyg būtume

dvyniai suaugę tik aš dar

čia šliaužioju

sutvarkau ampules bintus

žirkles ir pleistrus

sudedu iki kito tūkstantojo karto

padedu arčiau telefoną jei kas norėtų

tau paskambinti nekalbėtum bet jeigu

atsisėdu tyliu žiūriu priešais

ir mėginu šypsotis

aš tau šypsaus ir šypsausi

kai neverkiu

užsimerkęs matai

Šokiai Vilniaus gatvėje (II)

Mūsų džiaugsmas pramuša sienas

tu išsitrauki vokišką savo tėvo

lūpinę armonikėlę užgroji

linksmą melodiją atsidarau

seną tėvo kadais man nupirktą

pianiną skambinu o mažiukas

kala ritmą mediniais barškučiais

ir tūpčioja atkišęs užpakaliuką juokiamės

skraido mūsų mergytė kaip angelas

plasnodama perregimo šalio sparnais

sukasi šoka džiaugsmas būti kartu

niekada nesibaigs

 

Krenta sniegas ant nedidelio kauburėlio

po Kalėdų po daugelio metų

štai ten tasai kambarys

Vilniaus gatvė namai

o mes

vis dar grojam ir šokam

***

Sakoma

klausa miršta paskutinė

girdžiu

liuteronišką giesmę

jau einame

per tamsiausią slėnį

šnabždasi moterys

man už nugaros virš galvos

vėjas ir smėlis

krenta ant medinės dėžutės

girdžiu

pelėdišką ūbavimą tai aš

pro sukąstus dantis

girdžiu

kastuvėlio čakšt čakšt

vyrai užberia

keli žingsniai mus teskiria

vieną nuo kito

——————

Kai atšils

nukrapštysiu nuo smėlio

rožių ledą

švelniai gailėsi manęs

sakysi

kam čia tas vargas

****

Padėk man būti tỹliai

be skundų

vien grožėtis

kas rytą

sprogsta liepos ir ievos baltuoja

įsišvietusius daiktus sukūrei

akims mūsų džiugesiui

būti padėk man

susitaikyti

ką tik atskrido

nežemiški balandėliai

pasirūpinai priminei

miesto scenoje

lenkiuos iki grindinio

girdžiu Tavo juoką

vėjas atplėšė dangų

padėk man

Iš rinkinio „Šokiai Vilniaus gatvėje“

Šios premijos laureatas tampa ir festivalio „Poezijos pavasaris“ nugalėtoju. Tai svarbiausia metų premija, skiriama už poeziją.

Į premiją šiemet dar pretendavo Erika Drungytė už knygą „Kalnas ir miestas“, Vidmantas Elmiškis už knygą „Ir bus atsakyta“, Julius Keleras už knygą „Nepaliekantis miestas“, Alvydas Valenta už knygą „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Vienas didžiausių šalies kultūrinių renginių „Poezijos pavasaris“ turėtų vykti birželio 27 – liepos 11 dienomis.

Jau antrus metus iš eilės dėl koronaviruso pandemijos festivalis perkeltas į vasarą. Pernai jis atidėtas daugiau nei dviem mėnesiams ir vyko liepos–rugpjūčio mėnesiais.

„Poezijos pavasaris“ – kasmetinis tarptautinis poezijos festivalis, jį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas. Jame savo kūrybą skaito Lietuvos ir užsienio poetai, dalyvauja aktoriai, dainininkai, muzikantai, dailininkai. Jo renginiai vyksta įvairiuose miestuose ir vietovėse, taip pat – užsienyje.

Festivalis rengiamas kasmet nuo 1965 metų, jis pradėtas rengti pažymint poetės Salomėjos Nėries 20-ąsias mirties metines.

Šios premijos laureatas tampa ir festivalio „Poezijos pavasaris“ nugalėtoju. Tai svarbiausia metų premija, skiriama už poeziją.

Sprendimą dėl Maironio premijos skyrimo priims Kauno miesto savivaldybės taryba.

Į premiją šiemet dar pretendavo Erika Drungytė už knygą „Kalnas ir miestas“, Vidmantas Elmiškis už knygą „Ir bus atsakyta“, Julius Keleras už knygą „Nepaliekantis miestas“, Alvydas Valenta už knygą „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Vienas didžiausių šalies kultūrinių renginių „Poezijos pavasaris“ turėtų vykti birželio 27 – liepos 11 dienomis.

Jau antrus metus iš eilės dėl koronaviruso pandemijos festivalis perkeltas į vasarą. Pernai jis atidėtas daugiau nei dviem mėnesiams ir vyko liepos–rugpjūčio mėnesiais.

„Poezijos pavasaris“ – kasmetinis tarptautinis poezijos festivalis, jį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas. Jame savo kūrybą skaito Lietuvos ir užsienio poetai, dalyvauja aktoriai, dainininkai, muzikantai, dailininkai. Jo renginiai vyksta įvairiuose miestuose ir vietovėse, taip pat – užsienyje.

Festivalis rengiamas kasmet nuo 1965 metų, jis pradėtas rengti pažymint poetės Salomėjos Nėries 20-ąsias mirties metines.

Marius Burokas

Už knygą "Švaraus buvimo" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018)

Naujoje, ketvirtoje, poezijos knygoje "Švaraus buvimo" M.Burokas tęsia ankstesniuose rinkiniuose (ypač "Būsenos", 2005; "Išmokau nebūti", 2011) išryškėjusias gyvenimo kelio, santykio su poezija ir kultūra, su gimtuoju Vilniumi temas. Ypatingo skaidrumo, šviesos dabar teikia žmogiškųjų vertybių, artimiausių žmonių apsuptis, tai atsispindi ir knygos pavadinime. Vaikai spinduliuoja šilumą, meilę pasauliui, padeda pažvelgti į kasdienybę šviežiai, pamatyti save patį pasaulio tęstinume. Mylimo žmogaus supratimas, šeimos bendrija – tai vertybės, kurias reikia puoselėti ir saugoti, nes ir jas ardo realybės rutina, ydos ar ramybė, tampanti nepakeliama. Poetas, panirdamas į save, į savo slaptą "aš", atskleidžia nevienalypę žmogaus prigimtį, jausmų dialektiką. Netobulame pasaulyje harmonija, užsimiršimas sunkiai įmanomas, kai epochos vėjas išpučia raides ir dvasią. Ar dievoieška atsakys į būties klausimus? Poetui, žinomam vertėjui, literatūros kritikui rūpi asmeniška atvertis papildyti visuotiniais kontekstais, rasti paprastą ir autentišką poetinę kalbą. Ši knyga – darnus poetinis audinys, į kurį natūraliai įsipina saviraiška ir aktualių pasaulio įvykių refleksijos.

Vytautas Kaziela

Už knygą "Alyvmedžiai" (Kauko laiptai, 2018)

"Alyvmedžiai" – vienuoliktoji V.Kazielos poezijos knyga. Autorius tęsia mirties ir meilės, atsisveikinimo, tuštėjimo, vienišėjimo temas. Šis rinkinys trapios, subtilios poezijos namai, o patys eilėraščiai – išgryninti. Nenuostabu, nes tai meditacijos, vienišavimo poezija, reikalaujanti tylos. Poetas tebetiki, kad minimalizmas – formos ir įvaizdžių – turi žavėti savo grakštumu, tad viską, kad yra esminga, galima išreikšti taupiu žodžiu.

Giedrė Kazlauskaitė

Už knygą "Gintaro kambarys" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018)

"Gintaras kasdien bado akis senamiestyje – turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo krūvį. Apie garsųjį dingusį Gintaro kambarį vaikystėje papasakojo seneliai, kai nuvažiavome į Palangą ir aplankėme Gintaro muziejų. Pamenu, ėmiau tikėti, kad kada nors dingęs kambarys bus surastas jūroje (gal net aš jį surasiu, braidžiodama po atokias vietas!). Praėjusią vasarą nusivedžiau ten dukrą ir užvaldė déjà vu dvasia, tik kiek realistiškesnė. Ėmiau žiūrinėti Tiškevičių nuotraukas, domėtis archyvu – jų likimai, ypač moterų, atrodė tokie dramatiški. Jau buvau beveik parašiusi Tiškevičių ciklą, kai sužinojau, kad tėvas gavo restauruoti Juozapo Tiškevičiaus karstą. Nuostabą dėl tokio sutapimo palaikiau ženklu, kad reikia judėti toliau. Ir judėjau, tik į knygą įsipynė dar ir mano šeimos, tėvonijos istorija. Man atrodė, kad nesidomiu istorija, kraštotyra, paveldu; taip pat ir biologija, chemija. Neperėmiau tėvų profesijų, darbo, nenorėjau būti į juos panaši. Paradoksalu – kai sąmoningai toliniesi, pasitaiko, kad nesąmoningai priartėji. Paprastai žmonės manipuliuoja šeimos traumomis (represijos, tremtys, partizanai ir pan.), bet tai nesąžininga. Protėvių nuopelnai nėra tavo nuopelnai. Niekas nėra vertingesnis už kitus vien dėl fakto, kad šeimos istorijoje būta kankinių. Ir atvirkščiai – niekas nekaltas dėl niekšų. Neegzistuoja joks geresnis kraujas, o tikėjimas privilegijomis dėl kilmės tėra liguistumas", – G.Kazlauskaitė.

Mindaugas Nastaravičius

Už knygą "Bendratis" (Tyto alba, 2018)

pagalvojau, kad viską

jau parašiau, nors nė žodžio

nežinojau apie tave, ir tada supratau, kad laikas

šitam atminties kambary išgriauti nešančią sieną

išversti tą menką konstrukciją, laikančią žmogų ar tvartą

lūkesčius jūsų ir mano, palengva slopstančius

kiek besiraityčiau

pagalvojau – laikas sustoti, nes viskas

kas rodės reikšminga, išsprūdo prirėmus prie sienos

tada pasirodė – štai, pagaliau, kaip ir laikas

nieko nereiškiu, kiek savęs begailėčiau

tada pasigirdo, kad Gariūnuose, kažkur

prie sienos, brangiai superka pelenus, todėl deginom

tėvų nuotraukas už tvarto, kol sukūrenom

ir tvartą, liko tik siena, laikanti tuštumą

tada, susipylę į kibirus, išvežėm viską parduoti, o tada

sužinojome, kad kažkur prie sienos nėra jokios sienos

kad mūsų pelenų net dykai niekas neima

sudegę tėvų veidai tebejuosta ant pirštų

ir ėjome atgal į autobusą, dulkėjo

neuždengti pelenai, semiu juos dabar ir barstau

šitoj amžinoj bendraty ant nesančios sienos griuvėsių

"Bendratis" – trečioji jaunesniosios kartos poeto M.Nastaravičiaus (g. 1984) knyga. Pirmasis eilėraščių rinkinys "Dėmėtų akių" (2010) įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. Antroji knyga – "Mo" (2014) – autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją, rinkinys pateko į Metų knygos rinkimų penketuką ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. M. Nastaravičius taip pat rašo pjeses, bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos teatrais. 2015-aisiais už dramaturgiją jis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. "Ateina laikas, kai supranti, kad esi ir sūnus, ir tėvas, kad nuo šiol žiūri abiem kryptimis, ir abi jos svarbios, nors tau nepavaldžios. Tai šios istorijos dramatizmas ir jėga", – sako rašytojas Sigitas Parulskis.

Dovilė Zelčiūtė

Už knygą "Prieglaudos miestai" (Kauko laiptai, 2018)

Neatsitiktinai D.Zelčiūtė naują savo eilėraščių rinkinį pavadina "Prieglaudos miestai". Tai akivaizdi aliuzija į Senąjį Testamentą, aiškus pažadas, kad autorės, pripažintos išpažintinės lyrikos (pasižyminčios autoironija ir paradoksais) kūrėjos, knygoje šįkart dominuos dievoieškos tema. Su sau būdingu atvirumu ir kūrybiniu įkarščiu poetė imasi išskirtinio šiems laikams moralinių vertybių teigimo, savęs ieškojimo nuopuoliuose ir prisikėlimuose, ieško atsakymo į vieną iš svarbiausių egzistencinių klausimų: su kuo tu? Knygos autorei sekasi: ji išvengia patetikos ar egzaltacijos, deklaratyvaus religingumo, moralizavimo. Tema skleidžiasi natūraliai: skausmingai, džiaugsmingai, įtikinamai. Nedvejoji: "prieglaudos miestas" D.Zelčiūtės poezijoje tapo filosofine atskirties, atsiteisimo, išsigryninimo kategorija, – tiek laiko, tiek erdvės prasme.

Negausūs metai

"Kaip gimė premija? Ginčuose ir nesutarimuose. Mums atrodė, kad reikia turėti kažką, ko nepaveiks valdžių kaita ir savivaldybės rinkimai", – stojęs prieš minią Kauno menininkų namuose, literatūrinės premijos sumanytojas poetas Petras Palilionis džiaugėsi, kad savo kelią pradėjęs 1999-aisiais, litas toliau gula į nusipelniusiųjų delnus.

Įtupdytas skulptoriaus Stasio Žirgulio autoriniame darbe, litas kartu su diplomu ir pinigine premija šlovina rašytojų meistrystę.

Vienas laureatas, anot P.Paliliono, iš laimės litą bučiavo, kitas garbus kūrėjas pinigo atsisakė.

"Šiaip ar taip, litas buvo ir bus", – kalbą užtvirtino poetas.

"Vieno lito" literatūrinė premija teikiama jau dvidešimtus metus. Kandidatuoti į ją gali įvairiausių žanrų, skirtingas temas analizuojantys ir įvairų patirties bagažą turintys Kauno kūrėjai.

Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis apgailestavo, kad 2018-ieji nebuvo gausūs knygų. Jei ankstesniais metais Kauno kūrėjai į skaitytojų namų bibliotekas paleisdavo pusšimtį ir daugiau, praėjusiais metais jie parašė tik 27 knygas: dešimt poezijos, dvi prozos, vieną fakto literatūros, septynias vaikų ir septynis verstus romanus.

"Tai, kad mažiau, nereiškia menkesnę literatūrinę vertę", – metų geriausiojo rinkimų tvarką priminė poetas ir prozininkas V.Kiaušas-Elmiškis.

Nurungė likusius

Simbolinę "Vieno lito" premiją kiekvienais metais įteikiama labiausiai pasižymėjusiam ir geriausiai rašytojų sąjungos narių įvertintam autoriui.

Diskutuodami, jį išrenka LRS Kauno skyriaus tarybos nariai – patys rašytojai. Kompetentingi savo srities profesionalai ir žinoma, reikliausi skaitytojai.

Pervertę 2018-aisiais išleistas Kauno kūrėjų knygas, komisijos nariai nusprendė, kad premijos nusipelno ne Kęstutis Navakas su dviem savo "kūdikiais", ne Lina Navickaitė su "Po mirksnio atspėčiau", o D.Zelčiūtė ir jos egzistenciniai ieškojimai, autentiški atsivėrimai eilėraščių rinkinyje "Prieglaudos miestai".

"Miela Dovile, kreipiuosi į tave, nes nebėra ko slėpti – esi dvidešimtoji garbingos "Vieno lito"  premijos laureatė. Daugybę metų esame pažįstami, stebime vienas kito gyvenimą, kūrybą, pasiekimus, netektis ir džiaugsmus. Bet šiandien nori kalbėti tik apie džiaugsmus, – apglėbęs gėlių puokštę, praėjusių metų premijos laureatas Gediminas Jankus kreipėsi į pirmoje eilėje sėdinčią poetę, dramaturgę ir eseistę Dovilę Zelčiūtę. – Man tu – ne tik poezija. Man tu – teatro žmogus. Lenkiuosi ir nuoširdžiai sveikinu."

Tapatino su estafete

Kartu su G.Jankumi džiaugėsi ir P.Palilionis. Esą labai simboliška, dvidešimtoji premija iškeliavo į pirmojo premijos laureato, satyriko, prozininko ir vertėjo Jurgio Gimberio našlės rankas. "Vieną litą" kaip ženklą iš aukščiau vertino ir pati kūrėja.

"Jurgis premiją gavo 1999-aisiais, aš – po dvidešimties metų. Gyvenimo prasme mus taip pat skiria dvidešimt metų, – įvertinimą su estafete, kurių ji niekada nemėgo, tapatino poetė. – Taip, mokykloje dėl savo kompleksijos estafetes aš sugriaudavau. Todėl veiksmas ir pats žodis, kai esi kolektyvinėje eigoje man visada atrodė rizikingas. Šia estafete aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi."

Ne mažiau nei kūrybinių lenktynių etapas, su kuriuo susidorojo sėkmingai, kūrėją džiugino ir įveikti konkurentai. Bene labiausiai – vasario pradžioje Vyriausybės kultūros ir meno premija apdovanotas K.Navakas.

"Žiūrėjau, kas man galėtų pavydėti iš garbingų ir visas premijas susišlavusių žmonių iš Kauno. Pasirodo, kad Kęstučiui Navakui nušluosčiau nosį", – šmaikštavo laureatė.

Keliais sakiniais užsiminusi, ką mano apie kūrybą, vertinamą premijomis ir kaip svarbu išlikti savimi, poetė prabilo savo eilėmis. Jomis ji užbaigė ir vakarą.

"Sniego baltumas persmelkė. Laikas sugrįžti. Mama, vežk mane rogėmis atgal į vaikystę. Nuo Žaliakalnio tiesiai į daubą, kur miestas ir kaukės, teatro svaiginantis kvapas protą sujaukęs", – į susirinkusiuosius žvelgė D.Zelčiūtė.