Apie pagrindines jos dedamąsias, nacionalinio teatro misiją – atsakymai šiame pokalbyje.

– Į meno vadovo poziciją buvote pakviestas po pirmosios pandemijos bangos, tad teko laviruoti tarp suplanuoto repertuaro ir priverstinių pauzių, teatro veiklas perkeliant į virtualybę. Jūsų iniciatyva gimė feisbuko spektaklis „Mirgėjimas“ (rež. Augustas Gornatkevičius). Vėliau atėjo projekto „Kaunas 2022“ metai su didžiule tarptautine programa. Ir štai pradedama įgyvendinti jūsų suformuota teatro kūrybinė programa. Kokios pagrindinės jos kryptys?

– Pradėjęs eiti meno vadovo pareigas, suformulavau tris pagrindines kryptis, kurios man atrodė svarbios ir vis dar jų laikausi, kartu stengdamasis būti lankstus. Pirmoji – solidi klasika, antroji – šiuolaikinė dramaturgija ir trečioji – spektakliai auditorijų plėtrai, t. y. eksperimentiniai kūriniai, pritraukiantys tuos žiūrovus, kuriems tradicinės teatro formos neįdomios.

Periodiška klasikos injekcija būtina tiek publikai, tiek teatro trupei, nes suteikia atskaitos tašką, kad nenuskęstume įvairiuose terapiniuose, taikomuosiuose, bendruomeniniuose projektuose.

Tikriausiai sutiksite, kad nacionaliniam teatrui repertuare būtina turėti klasikos – pasaulinės ar nacionalinės, nuo antikos iki absurdo teatro, nes kiekviena karta turi užaugti su savo Antigone, Hamletu ar savąja Heda Gabler. Periodiška klasikos injekcija būtina tiek publikai, tiek teatro trupei, nes suteikia atskaitos tašką, kad nenuskęstume įvairiuose terapiniuose, taikomuosiuose, bendruomeniniuose projektuose. Kartu klasika kelia iššūkių, pavyzdžiui, labai trūksta režisierių, kurie turi pakankamai egzistencinės patirties ir meninės meistrystės, kad pajudintą sunkų, intertišką klasikinės dramaturgijos vežimą, jog spektaklis būtų naujas ir intriguojantis.

Rugsėjo viduryje pristatysime vieną iš paskutinių, bet kartu garsiausių Williamo Shakespeare’o pjesių „Audra“, kurios tikrasis potencialas (temos, vaizdiniai, režisūros galimybės) Lietuvoje dar nebuvo išnaudotos. Spektaklį režisuos estų režisierius, teatro „Von Krahl“ Taline įkūrėjas, vienas iš festivalio „Baltoscandal“ pradininkų ir vadovų Peeteris Jalakas, garsus savo epinio masto pastatymais, netradiciniais erdviniais sprendimais ir tiesiog inžinerine vaizduote. Pavyzdžiui, karantino metu, turėdamas laisvo laiko perteklių, jis pats konstravo neįtikimus motociklus (jų dabar pilnas garažas), kuriais ir važinėja.

W. Shakespeare’o pjesė pasižymi klasikos gebėjimu aprėpti visumą, per salos įvaizdį ir alegoriją pasiūlyti miniatiūrinį viso pasaulio atvaizdą, panašiai kaip Renesanso utopistai. Manau, kad šis dviprasmės alegorinės pasakos ir P. Jalako režisūrinės vaizduotės susidūrimas bus labai įdomus.

Prie klasikos, ko gero, būtų galima priskirti ir Gintarės Minelgaitės „Snieguolę“ – kitą 2023 m. premjerą. Šiaip ar taip, kas nežino šios brolių Grimų pasakos? G. Minelgaitė yra režisierė, turinti itin savitą režisūrinį mąstymą ir gebėjimą jungti, maišyti ir hibridizuoti, atrodytų, nesuderinamas medijas, kontekstus ir formas – prisiminkime jos kūrinį „Alfa“, kur opera buvo jungiama su komiksais. Psichoanalitiška, tamsi „Snieguolės“ gelmė, skirtingi etniniai šios pasakos variantai, Walto Disney animacija ir ledynų ekologija suteiks režisierės klasikos interpretacijai visiškai naują skambesį. Žinoma, tai nebus spektaklis vaikams.

Abu klasikos spektakliai bus statomi teatro Didžiojoje scenoje. Mažesnės scenos yra skirtos nišinėms auditorijoms, konkrečioms tikslinėms grupėms. Vieną iš tokių grupių teatre laikau prioritetine – tai paauglių ir jaunimo (Young Adults) socialinė grupė, kurią turime kažkaip (be prievartos) įpratinti savarankiškai dalyvauti kultūroje, nes ji reikalinga, pajusti jos būtinybę. Projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė“  padarė milžinišką darbą ir jis kasdien vyksta mokyklose. Tačiau sostinės metai baigėsi, o mokykla viskam suteikia privalomą edukacinį pavidalą – taigi, mūsų uždavinys – šiai auditorijai siūlyti spektaklius kiekvienais metais ir pakviesti juos tiesiog patįsoti ant sėdmaišių su puodeliu „Chai latte“ ir pažiūrėti spektaklį, kuris niekaip nebando tavęs edukuoti, siūlo atrasti kitokių kultūros vartojimo būdų.

Man pasirodė, kad kai tik kalba eina apie spektaklius jaunajai auditorijai,  mes iš karto galvojame apie terapiją ar edukaciją. Jaunimo tarybos, kurią specialiai sukūrėme teatre kaip papildymą Meno tarybai, atstovai per pirmą mūsų susitikimą pasakė: „Jei pamatysime dar vieną spektaklį apie bulinimą mokykloje...“ Štai ir ieškome būdų kaip sukurti savą spektaklį šiai tikslinei grupei.

Visa laimė, kad turime grupę jaunųjų aktorių ir režisierių A. Gornatkevičių, kurie šiuo metu stato spektaklį, įkvėptą garsaus 1985 m. paauglių filmo „Pusryčių klubas“ (spektaklis vadinsis „Taisykla“) – linkiu visai jų kūrybinei šutvei nusilaužti koją (teatrine prasme, aišku).

Kita grupė, kuriai statysime spektaklį šiais metais, – senjorai. Spektaklio inspiracija kilo ne tik galvojant apie publiką, bet ir senjorus teatro aktorius. Kai turėjau galimybę pabendrauti su kiekvienu, atkreipiau dėmesį į jų kūrybinį potencialą – visi tie metai, kai jie buvo teatro žvaigždės, visi tie režisieriai, su kuriais jie dirbo (ir viską atsimena iki smulkmenų!), visi politiniai, ekonominiai, kultūriniai pokyčiai ir išbandymai, kuriuos patyrė, ir išmintis, ir geras humoro jausmas, – viską jie turi, tik kad dažniausiai pjesėse pasitaiko vienas kitas senjoro vaidmuo, ir tas pats būtinai apibrėžtas kaip šios amžiaus grupės atstovas, ne šiaip individuali asmenybė. Taigi, su teatro dramaturge Daiva Čepauskaite ir režisieriumi Aleksandru Špilevoju nusprendėme tą potencialą išnaudoti ir spektaklyje darbiniu pavadinimu „Senukai lt“, kartu su teatro aktoriais (ir žiūrovais) pasikalbėti ir apie senatvę su visa jos komiškąja ir dramatiškąja pusėmis, ir apie šiuolaikinį pasaulį, kaip jis atrodo (ne mažiau komiškas, neabejoju) žvelgiant iš senjorų pusės.

Deja, šiuolaikinės dramaturgijos į šio sezono repertuarą įtraukti nepavyko. Manau, kad šiuolaikinis nacionalinis teatras taip pat įsipareigoja pristatyti savo publikai žymiausius šiuolaikinės dramaturgijos autorius ir kūrinius, kad ta publika kvėpuotų tuo pačiu oru kaip Londone, Paryžiuje ar Berlyne. Mes, aišku, mėginsime tai daryti.

Kartu turiu pastebėti, kad man, kaip meno vadovui, Lietuvoje pritrūko institucijos, kuri šiuolaikinę pasaulinę dramaturgiją pristatytų ir leistų greičiau, operatyviau, organizuotai su ja susipažinti ir pasirinkti. Britų dramaturgijos kūrinių dar gali tiesiog prisipirkti Londono knygynuose, o ką daryti su prancūzų, vokiečių, italų šiuolaikine dramaturgija, kaip iki jos prasibrauti?

– Sezono pabaigoje žiūrovų lauks festivalis „Nerk į teatrą“. Šiemet jo raktinis žodis yra garsas, garso teatras. Ką žada festivalis? Ar bus pokyčių programoje?

– Nors festivalio „Nerk į teatrą“ veiklos, edukaciniai renginiai yra labai populiarūs ir pats festivalio formatas yra išskirtinis NKDT pasiekimas, kartu matome, kad auditorijos šio festivalio neatpažįsta kaip tarptautinio teatro festivalio. Taigi, toliau puoselėdami visus ankstesnius pasiekimus ir patirtį, šiais metais norime pradėti stiprinti tarptautinę programą, kol ji – tikėkimės čia valstybės paramos – išaugs į rimtą, prestižinį tarptautinį festivalį, kokio Kauno publika nusipelnė.

Teatro gyvenime turi vykti nuolatinė migracija: spektakliai keliauja, kuriami bendri pastatymai, aktoriai važiuoja iš vieno teatro į kitą, režisieriai važiuoja iš vienos šalies į kitą ir t.t.

Taigi, pirmiausia, tikėdamiesi kompetentingai atrinktos ir konceptualios tarptautinės programos, nusprendėme pasikviesti į festivalį kuratorių. Juo šiais metais tapo garso meno ir performansų kūrėjas, kompozitorius ir režisierius Arturas Bumšteinas. Kuratoriaus pasirinkimas nulėmė ir festivalio koncepciją, orientuotą į garso teatrą ir garsą teatre, o Arturo atrinktoje festivalio programoje pamatysime ir jo paties originalų kūrinį – garso spektaklį pagal britų mokslinės fantastikos rašytojo Jameso Grahamo Ballardo kūrinį „Trečiasis tūkstantmetis“. Tikimės, kad festivalio tarptautinė programa taip pat, aišku, skirta auditorijų plėtrai, pritrauks garso meno ir šiuolaikinės muzikos atstovų iš visos Lietuvos.

– Ar per šiuos metus, tiesiogiai prisiliesdamas prie kūrybos, matydamas kūrybines kančias ir euforiją, nepraradote savo, kaip teatro kritiko, žvilgsnio aštrumo?

– Iš tiesų, kaip meno vadovas ir kartu vis dar teatro tyrėjas, aš patiriu tokį asmenybės susidvejinimą. Mano specialybės – akademinės kritikos – žmogui būdinga viską vertinti iš atokesnės kritinės pozicijos, o be to, bėgant laikui, apskritai daraisi vis kritiškesnis, išrankesnis, reiklesnis. Kartu man visada atrodė keista, kad teatro žmonės, netgi ateinantys iš kritikos, kritišką požiūrį gana greitai praranda. Kai tapau meno vadovu, galvojau: „Nejaugi ir man taip atsitiks? Negi ir aš pasidarysiu toks gynybiškas ir skystas, kai kalba eis apie NKDT spektaklius?“. Na, taip ir atsitiko! Nelengva būti kūrybiškam ir labai kritiškam vienu metu. Belieka tikėtis, kad kai jau visiškai grįšiu prie akademinio darbo, grįš ir ankstesni gebėjimai, o kol kas, visa laimė, kad yra gerų teatro kritikų, – man jų gyvybiškai reikia.

– Praėję 2022-ieji, Kauno – Europos kultūros sostinės metai, buvo labai intensyvūs: įvyko penkios tarptautinės premjeros ir vienas edukacinis projektas. Kokia šio kūrybinio laikotarpio reikšmė teatrui ir publikai? Ar buvo toks momentas, kai kaip meno vadovas ir teatrologas didžiavotės vykstančiais procesais?

– Bendradarbiavimas su Robertu Wilsonu ir jo komanda kuriant spektaklį „Dorianas“ įrodė, kad teatras, jo technologinė įranga ir, svarbiausia, kūrybinis, techninis ir administracinis personalas atitinka šiuolaikinio teatro kokybinį standartą. Visiems mums buvo malonu tuo įsitikinti, nes norisi visada jaustis Europos teatrų tinklo dalimi.

Kitas svarbus dalykas, kad teatras per tuos metus sugebėjo užmegzti daug tarptautinių ryšių. Teatriniame gyvenimas turi vykti nuolatinė migracija: spektakliai keliauja, kuriami bendri pastatymai, aktoriai važiuoja iš vieno teatro į kitą, režisieriai važiuoja iš vienos šalies į kitą ir t. t. Deja, bet NKDT ilgą laiką nedaug nedalyvavo šiame šiuolaikinio teatro pasaulyje arba rinkoje ir labiau veikė uždarame miesto, šalies kontekste. Manau, kad dabar tas proveržis įvyko, ir jis įvyko su Kauno – Europos kultūros sostinės papildomo finansavimo ir ryšių pastiprinimu. Be abejo, tokio lygio palaikyti nepavyks visą laiką, bet į pradinę situaciją nebegrįšime. Ryšiai užmegzti, atsirado partnerių.

Tikiuosi, kad ir aktorių trupė pajuto savo tam tikrų naujų gebėjimų ir didžiuojasi tuo, ką padarė. Spektakliai sėkmingai rodomi. Tarptautinis spektaklis „Babelio bokštas“, sukurtas su keturių šalių komandomis ir tarptautiniu interaktyvaus teatro „Participate in Your Life“ tinklu, skirtas paaugliams, pasižymi išskirtiniu populiarumu. Su prancūzais sukurtas spektaklis „Veidas / Visage“, skirtas siaurai filosofinio teatro auditorijai, bet teatro kompetencijoms jis labai svarbus. Išskirčiau „Kauno asamblėją“ su kanadiečių kūrėjais, jų originalią diskusijos prie apskritojo stalo koncepciją. Su spektakliu „Frankenšteino kompleksas“ patyrėme, kad galimas bendras darbas, kai scenoje dalyvauja dviejų šalių – latvių ir lietuvių – aktoriai, o spektaklio kalba – anglų kalba. Dėl to vienas iš mano pagrindinių uždavinių – gastrolių organizavimas.

Dabar darbuojamės prie naujo projekto „Kūrybiška Europa“ su dviem partneriais iš Afrikos: Burkina Faso ir Senegalo. Šiuo metu du lietuvių ir du rašytojai iš Afrikos yra sukūrę tekstų apie popandeminį pasaulį. Pagal juos afrikiečio dramaturgo sukurtą pjesę statys režisierius iš Lietuvos. Tikimasi, kad su spektakliu pavyks nukakti į garsų Burkina Faso teatro festivalį „Les Recreatrales“.

– Kokia teatro misija šituo neramiu laikotarpiu, kai vyksta karas? Pats tyrinėjate teatrą kaip viešąją sferą, erdvę piliečių diskusijoms. Kiek ji veikli Kauno dramos teatre?

– Tradiciškai nacionalinis teatras yra suvokiamas kaip vieta, kurioje konstruojamas ir komunikuojamas nacionalinis identitetas, t. y. kur kuriama tautinė bendrystė (bendri pasakojimai, herojai ir kt.) ir lojalumas nacionalinei valstybei. Tačiau yra ir kitų galimų funkcijų. NKDT galima rasti spektaklių – klasikinis pavyzdys būtų „Kauno asamblėja“, kai teatras veikia kaip viešoji sfera, kur susirinkę piliečiai diskutuoja įvairiais jiems svarbiais klausimais: imigrantų, Stambulo konvencijos ir kt.

Diskusijos teatre vyksta ir kitomis formomis, nebūtinai tiesiogiai – kartais aktorius turi tik gerai suformuluoti klausimą, kaip spektaklyje „Kauno pavasaris’72“, kur jaunoji karta aiškinasi, kas įvyko tą pavasarį Kaune, ką mes apie tai pasakojame ir ką mums tai reiškia?

Laikydamiesi teatro kaip viešosios sferos principo, praeitą sezoną beveik po kiekvienos premjeros rengėme diskusijas, į kurias kvietėmės įvairių žmonių, profesionalų, dėstytojų, filosofų, siūlydami pratęsti spektaklio patirtį intelektualiniu lygmeniu. Tokias diskusijas organizuosime ir ateityje.

Dabar galima kalbėti netgi apie tarptautinę viešąją sferą, kai skirtingų šalių piliečiai diskutuoja tarpusavyje apie tai, kas svarbu visam regionui, žemynui ar pasauliui. Galbūt pavyks sustiprinti šią pusę dar labiau, imtis pavyzdžių iš Miuncheno arba Berlyno teatrų, kur dirba labai politiškai aktyvūs režisieriai. Šiuose teatruose veikia tarptautinio masto viešosios sferos, kur diskutuojama su įvairių šalių menininkais, patiriančiais politinę prievartą ar spaudimą.

Vis dėlto, nors manau, kad nacionalinis teatras šiandien reiškia kaip tik įsipareigojimą vietinei pilietinei visuomenei, tai ne vienintelė funkcija, kurią NKDT turėtų atlikti. Manau, kad nacionalinis teatras yra daugiafunkcionalus ir toks turi likti. Tai taip pat reiškia, kad aš nelabai tikiu nacionalinių teatrų susitelkimu prie kokios nors temos ar uždavinio. Tai galėtų leisti sau vieno konkretaus režisieriaus teatrai arba avangardiniai bendraminčių kolektyvai, paskelbiantys manifestą ir siekiantys vieno tikslo.

Nacionalinis teatras yra skirtas visai visuomenei. Čia dirba labai daug įvairių žmonių ir orientuotis tik į vieną tikslą negalime. Iš to, ką matau Londono nacionalinio ar suomių, estų, latvių, lenkų nacionalinių teatrų programose, nė vienas iš tų teatrų neturi kažkokios labai griežtos, įrėminančios idėjos. Todėl mums svarbūs ir spektakliai vaikams, nes kažkas turi lavinti ir vaikų estetinį skonį, – tai, beje, taip pat politinis uždavinys.

Asistentas virsta kūrėju

Greičiausiai gatvėje paklausus žmonių, kas yra dirbtinis intelektas, sulauktume daugybę skirtingų atsakymų, tačiau tik retas būtų nieko apie jį negirdėjęs. Nors dirbtinio intelekto artimoje aplinkoje aktyviai greičiausiai dar nesutinkame, tačiau pastarasis vienokia ar kitokia forma jau kurį laiką egzistuoja mūsų gyvenimuose.

Daugybė įmonių visame pasaulyje naudoja dirbtinį intelektą kaip nuotolinį konsultantą, jis yra įdiegtas "Google", "YouTube", platformose, socialiniuose tinkluose, mobiliuose telefonuose. "Per kitus dešimt metų praktiškai kiekviena programėlė, programinė įranga ar paslauga naudos tam tikro lygio dirbtinio intelekto technologijas", – teigia analitikų centro "Gartner Research" viceprezidentas Davidas Cearley.

Robotikos vizionierius Davidas Hansonas dar šių metų pabaigoje planuoja į plačiąją auditoriją išleisti dirbtinį intelektą-humanoidus, kuris, jo teigimu, pasitarnaus sveikatos priežiūros sistemoje ir švietimo srityje.

Kalbos akto galia

Kūrybinė komanda tyrinėja dirbtinį intelektą ir, pasitelkdama britų filosofo Johno Langshaw Austino performatyvumo teorijos aspektus, siekia į tekstą pažvelgti kaip į̨ savaime performatyvų, didelę galią turintį kalbos aktą. Kokį turinį jis gali suformuoti, kokį santykį sukurti, kokią įtaką mūsų šnekamajai kalbai gali turėti dirbtinio intelekto atsiradimas fizinėse erdvėse ir ką mums apie mus jis gali papasakoti?

Neformavome teksto iš anksto sugalvotos temos rėmuose, o tyrinėjome, kokį turinį dirbtinis intelektas gali sukurti iš savęs, kokia tema gali išsiskaityti iš teksto.

"Šiame etape mane domino laisvai prieinamo dirbtinio intelekto galimybės, – sako idėjos sumanytojas, studijuojantis alternatyvaus teatro režisūros magistrantūroje, Arnis Aleinikovas. – Kartu su kūrybine komanda mes analizavome ir tyrinėjome, kokį turinį savaime dirbtinis intelektas gali sukonstruoti, ką tas tekstas mums gali transliuoti ir kokios reikšmės kuriasi, kai tekstą skaito žmogus."

Iš pradžių būna raidė

ALTR pristatomas kūrinys "Šis adresas neegzistuoja" – pirmasis dramaturgijos tekstas-testas lietuvių kalba, suformuotas dirbtinio intelekto – "Megatron 11-B".

Į sistemą įvedus bet kokį simbolį ar sakinį, pasitelkdamas algoritmą dirbtinis intelektas toliau konstruoja tekstą, kuris jau nebėra priklausomas nuo žmogaus. Modernus tinklas "Megatron 11-B" turi prieigą prie visos laisvai prieinamos informacijos, t.y. prie visko, apie ką mes naršome internete, ką rašome socialiniuose tinkluose ar skaitome. Kitaip tariant, tai milžiniški duomenų srautai, besikeičiantys kiekvieną dieną, kuriuos šis tinklas pagal savitą sistemą ir jam duodamas gaires (užtenka į sistemą įvesti bet kokį simbolį, pavyzdžiui raidę D) sudeda į vieną tekstą.

"Kol kas tai nėra visai nuo žmogaus nepriklausomas mechanizmas. Jeigu mes į sistemą nuolat įvestume žodžius, kaip, pavyzdžiui, "pjesė, meilė, pyktis, taika", neabejoju, kad turėtume visai nuoseklią, klasikinę liniją su konkrečiais veikiančiais personažais / asmenimis. Mes šiame etape į sistemą vedėme tokius simbolius kaip "D", "." arba žodžius, kurie nėra niekaip susiję. Kitaip tariant, neformavome teksto iš anksto sugalvotos temos ribose, o tyrinėjome, kokį turinį dirbtinis intelektas gali sukurti iš savęs, kokia tema gali išsiskaityti iš teksto", – sako Prahos performanso meno akademijos magistrantas A.Aleinikovas.

Iš teksto esąs ir pats pavadinimas. "Šis adresas neegzistuoja, todėl jį turime susikurti patys" sakoma tekste. Tai tarsi aliuzija į pasaulį, kuriame netrukus galimai gyvensime", – aiškina menininkas.

Svarbūs subtilumai

Tekstą iš anglų į lietuvių kalbą vertusi Dominyka Budinavičiūtė sako, kad daugiausia svarstymų kėlė įvardžiai ir teksto gramatinė struktūra.

"Pavyzdžiui, sakinys "I can hear you well". Ar turėčiau išversti "Puikiai jus girdžiu", ar "Puikiai tave girdžiu"? Žinoma, dažniausiai įvardžiai paaiškėja kontekste, bet ką daryti, kai konteksto nėra? Tada belieka sprendimus priimti pačiai", – svarstė vertėja.

Kai tekste pasitaikydavo klaidų, jai reikėdavę gerai pasukti galvą, kaip suformuluoti sakinį, kad jis lygiai taip pat neteisingai skambėtų ir lietuviškai. "Pavyzdžiui, "when you see you son’s band in concert", verti "kai pamatai save sūnaus grupė koncerte" ir pan.", – aiškino D.Budinavičiūtė.

Dirbtinio intelekto sukurtą tekstą skaitys Vilma Raubaitė, Donatas Ališauskas, Milda Jonaitytė.

Kas? Teksto "Šis adresas neegzistuoja" skaitymas.

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Spalio 6 d. 19 val.

Balandžio 9 dieną 16 valandą Vilniaus mažojo teatro „Facebook“ paskyroje vyksiančioje diskusijoje susitiks visos trys šių pjesių autorės – Teklė Kavtaradze, Monika Baranauskaitė ir Dovilė Zavedskaitė, kurių darbai sąmojingai, su lašeliu ironijos ir absurdo reflektuoja sudėtingą bei įvairialypį šiuolaikinio žmogaus santykį su savimi, savo artimaisiais ir supančiu pasauliu.

Atvirame „DramaTest“ kvietime – moterų dramaturgijos proveržis

Viena iš diskusijos iniciatorių ir jos moderatorė, VMT literatūrinės dalies vedėja, teatrologė Ramunė Balevičiūtė džiaugiasi, kad lietuviškajai dramaturgijai pavyko pandemiją pakreipti savo naudai. „Šioje srityje pastebimas akivaizdus suaktyvėjimas: vien iš Kultūros tarybai teiktų paraiškų individualioms menininkų stipendijoms sąrašo matyti, kad pjesių rašymo ėmėsi ne tik patyrę dramaturgai, bet ir aktoriai, kino kūrėjai. Kita tendencija – dramaturgai buvo priversti iš teatro scenų, repeticijų aikštelių grįžti prie rašomojo stalo“, – pastebi R. Balevičiūtė.

Ramunė Balevičiūtė, asmeninio archyvo nuotr.

Pandemijos akivaizdoje šis kūrinys įgavo naują perspektyvą – visi dabar mes primename vaiką, bijantį neprognozuojamo dramblio.

Ji taip pat svarsto, jog, ko gero, neatsitiktinai Vilniaus mažojo teatro projekto „DramaTest“ atviro kvietimo komisijos dėmesį atkreipė būtent tie jaunų režisierių pasiūlymai, kurie pristatė originalią lietuvių dramaturgiją. „Įdomu, kad visų trijų atrinktų kūrinių autorės – moterys. Tad kyla daug įdomių klausimų, kuriuos norisi aptarti su pačiomis menininkėmis“, – sako teatrologė. Būtent noras išgirsti dramaturgių mintis paskatino surengti diskusiją, kurią stebėti ir užduoti klausimus galės visi Vilniaus mažojo teatro žiūrovai.

Asmeninės praeities tyrinėjimai

Kino ir teatro dramaturgės T. Kavtaradzės pjesę „Kadencija“ į „DramaTest“ atsinešė režisierius Augustas Gornatkevičius. Kūrinyje T. Kavtaradze dienoraščio forma reflektuoja iš dalies fikcinius, iš dalies autobiografinius išgyvenimus 2017-2021 metų laikotarpiu, kuriuos įkvėpė autorės asmeninės patirtys, ieškojimai, taikos su savimi ir aplinka siekis. Jos manymu, ši pjesė taip pat žymi ir daugelio kitų žmonių išgyventą laikotarpį. „Atsispyrusi nuo asmeninių išgyvenimų viliuosi, kad užčiuopiau kažką artimo didesnei žmonių grupei“, – sako kūrėja.

Teklė Kavtaradze, D. Matvejev nuotr.

„Esu labai dėkinga režisieriui Augustui, kad nusprendėme bendradarbiauti, kai dar net nebuvau baigusi pjesės. Tikrai norėjau užbaigti šį kūrinį, todėl labai džiaugiuosi, kad tai įvyko ir bus galima jau pamatyti pirmuosius jos atkodavimo bandymus. Dabar tikiu šiuo kūriniu, turiu nuojautą, kad jis gali nugyventi įdomų gyvenimą. Turbūt svarbiausias dalykas šiuo atveju ir įvyko – asmeninės patirties perdirbimas į bendražmogišką“, – svarsto T. Kavtaradze.

Žvilgsnis į savo kartą – su ironijos doze   

Dramaturgė M. Baranauskaitė, kurios pjesę „Nutikimai ekologiniame ūkyje“ „DramaTest“ metu į sceną perkels režisierė Eglė Kižaitė, ėmėsi reflektuoti ne savo pačios, o bendraamžių gyvenimą. Jos kūrinio centre – subtiliai ironiškas žvilgsnis į New Age filosofija susižavėjusius tūkstantmečio kartos atstovus ir jų kartais paradoksalius sprendimus. Pagrindinis kūrinio herojus Julius, bėgdamas nuo praeities problemų, nusprendžia kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir vienas persikelia į seną sodybą, kurioje tikisi kurti ekologinį ūkį.

„Pjesę įkvėpė mano pačios dabartinė aplinka. Tiek pati, tiek nemažai draugų ar pažįstamų ieškome savęs, stengiamės būti laimingi kažkokiais keistais būdais. Pastebėjau, kad paskutiniu metu atsirado labai daug vadinamų gyvenimo būdo mokytojų, vedlių, šamanų, visokiausios gongų terapijos, savigudos rateliai, maudymaisi eketėse, nelegalių substancijų ritualai jurtose... Ir aš pati, nesusitvarkydama su savo vidumi, bėgiodavau neįtikėtinus kilometrų kiekius. Nubėgus penkiolika kilometrų tikrai esi euforijoje ir daug kas pasimiršta, bet problemos niekur nedingsta – jos tik užsimaskuoja“, – apie pjesės inspiracijas pasakoja M. Baranauskaitė.

Monika Baranauskaitė, asmeninio archyvo nuotr.

Depresija – dramblys kambaryje

Prieš keletą metų parašyta D. Zavedskaitės pjesė „DRAMBLYS“ su režisieriaus Tado Montrimo pagalba virs „DramaTest“ eskizu „Ein Elefant“ ir į sceną perkels sudėtingą, tačiau ypač svarbią depresijos temą. Dramaturgė atskleidžia, kad kūrinį įkvėpė autobiografinis susidūrimas su depresijos ir savižudybės fenomenu – tai išgyvenus tyloje norėjosi pradėti kalbėti garsiai, kad pagaliau visuomenė nustotų šia tema tylėti.

„DRAMBLĮ“ rašiau lengvai – kaip muziką, nes kūrinys jau gyveno manyje. Lig šiol su šia pjese jaučiu išskirtinį ryšį. Tai – pjesė apie vaiką ir jo gyvenimą dramblio draugijoje. Drambliu istorijoje simboliškai vadinama šių laikų liga – depresija. Pjesėje daug ironijos, mėginimo linksminti, dirbtinai šviesinti tamsų pasaulį. Pandemijos akivaizdoje šis kūrinys įgavo naują perspektyvą – visi dabar mes primename vaiką, bijantį neprognozuojamo dramblio“, – svarsto kūrėja.

Dovilė Zavedskaitė, D. Butėnaitės nuotr.

Su „DramaTest“ atviro kvietimo dramaturgėmis virtualiai susitikti, stebėti diskusiją ir užduoti savo klausimus žiūrovai kviečiami penktadienį, balandžio 9 d., 16 valandą Vilniaus mažojo teatro „Facebook“ paskyroje.

Medžiaga bendražygiams taip patiko, kad visai neplanuotai Mantas tapo aštuntuoju Vilniaus mažojo teatro projekto „DramaTest“ dalyviu ir kaip tik šiuo metu pagal savo kūrinį režisuoja eskizą.

„Mes, artistai, per šį laiką labai išsiderinome. Bendraudamas su kolegomis, artimiausiais bičiuliais matau visko – tai tikrai labai nelengvas metas. Todėl, jei pasitaiko galimybė būti teatre, labai norisi ją išnaudoti“, – galimybe džiaugiasi dramaturgo ir režisieriaus vaidmenyje atsidūręs aktorius.

– Mantai, teatre esate du dešimtmečius, sukūrėte gausybę vaidmenų tiek scenoje, tiek kine, o šiemet pristatėte savo pirmąją pjesę. Ar seniai kirbėjo mintis ne tik vaidinti teatre, be ir jam rašyti? Galbūt rašėte ir anksčiau, bet tik dabar išleidote savo kūrinį į platesnį pasaulį?

– Taip, iki šiol rašiau į stalčių – tiesa, ne pjeses, o poeziją, įvairius fragmentiškus tekstus. Išbandyti save dramaturgo amplua, ko gero, privertė situacija. Per pirmąjį karantiną reikėjo kažką daryti, tad pateikiau paraišką Lietuvos kultūros tarybai, taip įsipareigodamas rašyti. Šiek tiek vėluoju su terminais, bet savo įsipareigojimus pildau.

– Įsipareigojimas, ko gero, tampa ir kūrybiniu impulsu tuomet, kai mūzos lanko nenoriai?

– Kažkaip taip susiklostė, kad mes, aktoriai, esame nelabai organizuoti. Mums reikia griežtos rankos, kad kas nors įspraustų į tvirtesnius rėmus, nustatytų terminus – tada mes darome! Ne veltui aktoriai paskutinę savaitę išmoksta tekstus ir tik paskutinėmis dienomis prieš premjerą atsiranda vaidmenys. Iki tol dažnas aktorius nė nesimoko teksto... Esame tokia palaida bala. (juokiasi – aut. past.)

– Karantinas tapo aplinkybe, paskatinusia sėsti ir rašyti, – o kas inspiravo pačią pjesės idėją, jos temas?

– Kolega, vaidinantis eskize ir dabar repetuojantis kartu, man papasakojo vieną istoriją. Tai – pasakojimas apie prancūzų aktorę, kuriai mirus namuose buvo atrasta daug filmuotos medžiagos. Toji aktorė daug filmuodavo save įvairiausiuose vaidmenyse, kastinguodavosi, nors mažai vaikščiodavo į realias atrankas. Ši istorija mane labai sudomino ir paskatino pradėti rašyti. Sakyčiau, kad tai – labai aktorinė medžiaga, mes patys puikiai žinome, kokia bjaurastis ir svetimkūnis savo prigimtimi yra aktorių atranka. Galbūt dėl to, kad ši tema labai artima ir turiu, ką pasakyti, jos ėmiausi – toji istorija ir groteskiška, ir komiška, ir dramatiška, kai į ją daugiau pasigilini. Mąstant šia tema į galvą pradėjo lįsti įvairūs dialogai, taigi nieko nelaukiau ir sėdau rašyti.

– Apie „Ką/stingą“ dauguma teatro žmonių sužinojo per Vilniaus mažojo teatro dramaturgijos ir teatro bandymų erdvės „DramaTest“ metu įvykusius virtualius skaitymus. Vien skaitymais pažintis su medžiaga nepasibaigė – gavote pasiūlymą pagal savo pjesę sukurti eskizą ir tapti dar vienu „DramaTest“ režisieriumi. Kiek svarbus teatro bendražygių palaikymas imantis tokio naujo kūrybinio posūkio?

– Kai pradėjau rašyti pjesę, su teatru apie tai nebuvau kalbėjęs, niekas iš ten esančių žmonių dar net nenumanė, kad bandysiu režisuoti. Kartą susitikome trise su aktoriais, nuėjome į teatro kavinę ir pabandėme tą pjesę perskaityti – norėjau pasibandyti, kaip ji skambės jų lūpose, pasitikrinti, ar teisingai pats savo viduje girdžiu dialogus. Kolegoms paskaičius man nekilo abejonių, kad tai gali tapti visai įdomiu darbu. Kaip tik po šio susitikimo koridoriuje sutikau režisierę Gabrielę Tuminaitę ir papasakojau jai savo įspūdžius. Ji savo ruožtu pasidalino planais rengti „DramaTest“ ir paprašė parodyti jai pjesę. Taip spontaniškai tekstas atsidūrė Gabrielės rankose, jai jis patiko, tada pjesę perskaitė dar keletas aktorių, jiems ji taip pat paliko gerą įspūdį.

Ironiška, tačiau pats skaitymas „DramaTest“ metu, mano galva, nebuvo pavykęs – nors pats skaityti neketinau, teko tą daryti, nes kitam aktoriui prieš skaitymą išrovė dantį... Taip dviese su aktoriumi Tomu Rinkūnu monotoniškai ir be entuziazmo paskaitėme tą tekstą. Viena aktorė po to sakė: „Kai skaičiau pjesę pati, tiek daug juokiausi, bet kai jūs ją paskaitėt, buvo visai nejuokinga“. Pastebėjau pjesių skaitymo per Zoom tendenciją – tai primena radijo teatrą, nes čia taip pat reikia kurti labai ryškius personažus. Jei to nepadarai, skaitymas sugriūna, tampa proza, kurią skaitoviškai papasakoji, ir tiek. Vis dėlto tenka pripažinti, kad visi tie virtualūs skaitymai vyksta tik iš bėdos... Dėl to su Tomu Rinkūnu susitarėme, kad tiesiog paprastai perskaitysime ir pristatysime medžiagą. Kai tekstą skaitai pats, ryškiai įsivaizduoji personažus, vaizduotėje girdi, kaip kalba chuliganas ar moteris artistė, girdi jų balsus, tembrą, dėl to tai atrodo atpažįstama, artima, kyla juokas. O mes viską paskaitėme taip ramiai ir neišraiškingai... Visgi, nepaisant nelabai pavykusio skaitymo, medžiaga kolegoms išties patiko, jie palaimino mūsų idėją ir paskatino dirbti toliau.

– Neseniai pradėjote šį eskizą repetuoti gyvų susitikimų metu. Koks jausmas po tokios ilgos pertraukos vėl sugrįžti į teatrą? Kaip sekasi drauge su komanda narstyti medžiagą, iki šiol egzistavusią tik jūsų paties vaizduotėje?   

– Kol kas sekasi šauniai, o sugrįžti yra gera, nes mes visi esam pasiilgę teatro ir kūrybos – tiesiog kaifuojam nuo buvimo kartu. Davėme sau pažadą, kad rezultatas mums nėra svarbus, į jį nesiorientuojame – labiausiai rūpi geras, kūrybingas procesas. Aktoriai tam tikra prasme primena sportininkus – pamėgink išleisti į aikštelę metus nejudėjusį atletą! Jis nepajudės... Lygiai taip pat mes esame be praktikos, be trenažo, tad pradedame iš naujo vaikščioti, pratinamės vėl kalbėti, reikšti savo mintis, bandome vienas kitą užkurti, sakome pastabas ir patarimus. Tai – savotiška laboratorija: į ją einame drąsiai, nekritikuodami, bet padėdami vienas kitam, bandydami tiek atrasti senąjį save, tiek nuo jo išsivaduoti.

– Šiame kūrybiniame procese esate ir dramaturgas, ir režisierius. Kokie įspūdžiai ėmusis tokio darbo pirmą kartą? Ar turite kokių nors baimių, o galbūt, priešingai, norisi dar įvairiau išmėginti savo jėgas ir judėti į priekį?

– Baimių kol kas neturiu, vien tik norą ir ryžtą kurti teatre, scenoje. Nebenoriu nieko daryti taip, kaip mes dabar kalbamės – už ekrano sienos. Noriu būti gyvame santykyje su žmogumi, ir šią akimirką tai yra didžiausias repeticijų džiaugsmas. Visas pastarųjų metų laikotarpis buvo paženklintas daugybės baimių, žinoma, ir dabar niekur nepradingo klausimas, ar apskritai dar grįšime prie tikro, normalaus teatro, tokio, kokį jį suprantu, o ne šio apsimetinėjimo teatru, kurį išdarinėjame Zoom’e? Ateitis braižoma šakėmis ant vandens, bet jaučiu – nebijau nieko.

– Galbūt planuose jau turite naujas kūrybines užmačias?

– Neslėpsiu, kūrybinių minčių tikrai yra, nors dar negaliu pasakyti, ar tai vėl bus pjesė, ar išmėginsiu save rašydamas prozą, ar suguldydamas mintis į romaną. Tokia kūryba reikalauja laiko. Nors iš pirmo žvilgsnio karantino metu to laiko visi turime daug, čia pat nuolat maišosi ir daugybė įvairių buitinių reikalų, kurie labai įtraukia ir, kaip bebūtų gaila, įkvėpimo akimirkos dažnai užklumpa tuomet, kai esi visa galva pasinėręs į ką nors gerokai buitiškesnio. Negaliu rašyti bet kaip ir bet kada, man reikia ramybės. Dabar, sugrįžęs į teatrą, esu tikras, kad proceso džiaugsmas leis šiek tiek giliau įeiti į kūrybinę būseną, kurios taip trūksta. Mes, artistai, per šį laiką labai išsiderinome. Bendraudamas su kolegomis, artimiausiais bičiuliais matau visko – tai tikrai labai nelengvas metas. Todėl, jei pasitaiko galimybė būti teatre, labai norisi ją išnaudoti.

–  Sandra, kuo tau pjesės rašymas skiriasi nuo romano rašymo?

–  Kuriant pjesę mano galvoje ima kalbėtis personažai, tereikia tai užrašyti. Monopjesės atveju su savimi ar su balsais galvoje ima bendrauti vienas personažas, bet esmė ta pati – kalbėjimas. Romane žmonės nebūtinai tiek daug kalbasi ir nebūtinai dramos užsimezga ir išsiriša bekalbant.

Pats kūrybos procesas laike išsidėsto kitaip. Romanas man yra labai ilgas gyvenimo tarpsnis su tema ir veikėjais, ir galiausiai jau parašytu tekstu, kurį skaitau ir taisau tik aš, autorė. Pjesė yra tarsi natos, tai skirta aktoriams ir režisieriui, tai žaidimo schema, ir mes ją kartu išbandome, keisdami ar papildydami, ar atsisakydami kai ko. Romanas – išbaigta forma, čia autorė gali mėgautis kontrolės pojūčiu, tačiau ir atsakomybė, ir tikimybė likti nesuprastai ar net išvis neskaitomai didėja.

– Papasakok apie pjesės, o paskui ir spektaklio „Dabar aš esu“ atsiradimo ir sukūrimo užkulisius. Ar per tuos mėnesius, kol rodėte spektaklį, nutiko kokių nors įsimintinų žiūrovų arba jūsų kūrybinės komandos patirtų nutikimų?

– „Dabar aš esu“ buvo pradėta kurti kaip kitos pjesės, turinčios daug veikėjų, adaptacija diplominiam aktorių dueto spektakliui. Pritaikiau principą, kad veikėjai turi būti lietuviai, jų istorijos ir aplinka vietinė, atpažįstama. Žinoma, iš originalios pjesės nieko neliko, ji buvo geras atspirties taškas ir inspiracija.

Kai mano galvoje ėmė kalbėtis personažai, puikiai žinojau, kaip jie atrodo, kokie jų tipažai, nes rašiau konkretiems žmonėms. Mėgstu aktoriams pateikti iššūkius, tad rašiau atverdama kiek kitokius, kontrastingus tų tipažų kampus, švelniai keisdama bruožus, kad būtų ką veikti.

Taip atsitiko, kad man teko ir garbė režisuoti savo sukurtą pjesę. Iš pradžių bijojau, kad nepaliausiu taisyti teksto, būsiu labai savikritiška, bet atsitiko visai ne taip. Atsidūręs aktorių rankose, tekstas išties ėmė priklausyti ne man vienai, o mums trims. Aiškinomės jį ir keitėme taip, kaip jautėme ir supratome. Pjesės autorė bandė pati išsiaiškinti, ką gi ji čia sukūrė... Parodėme spektaklį jau daugiau nei dvidešimt kartų, nuo premjeros praėjo pusantrų metų, o man pačiai vis dar įdomu tyrinėti, ką parašiau! Ten labai daug manęs. Dabar jau galiu pasakyti: mano praeities.

Pasisekė, kad vieną iš veikėjų vaidina aktorius, kuriam, regis, nieko vaidinti nereikia. Juokiamės, kad kuo sunkesnė jo būsena (nemiegojęs, nevalgęs, susirgęs), tuo geriau atitinka personažą. Tai, ką jis kalba, kai kur tampa ne tik gilu, bet ir šiurpina. Kitą veikėją vaidina mergina, kuriai taip pat aktualios ir situacijos, ir vidinės dramos. Netyčia pataikiau į bendrus dalykus. Kai taip atsitinka, spektaklis tampa labai tikras, jį ne tik vaidiname, bet ir išgyvename, judėdami kiekvienas savo likimo trajektorija.

Tikrumo ieškojome sąmoningai net ir formoje. Likome vaidinti toje patalpoje, kurioje repetavome, nes ji labai primena reabilitacijos centro priimamąjį. Nenaudojame teatrinio grimo, apšvietimo, garso. Net kuriame kvapus, kurie žiūrovus veiktų iki pasąmonės lygmens. Aktoriai vaidina labai arti, tai leidžia kalbėti ir veikti itin niuansuotai. Žiūrovų turi būti labai mažai, tai intymus bendras išgyvenimas.

Panašią natūralią patalpą vėliau radome ir Vilniaus Menų spaustuvėje, kur dirbsime šį sezoną. Kraustantis nepavyko pasiimti kampinės sofos, kuri tapo lyg ir trečiu spektaklio personažu. Ji gan savotiška ir nelabai praktiška, šiais laikais tokių ir negamina, ir neperka. Kaip pasisekė, kad po ilgų ieškojimų tokią sofą vis dėlto radome – net pakvietėme pardavėją į spektaklį, kad pamatytų, koks sofos vaidmuo.

Šiandien neretai pasitaiko, kad žiūrovui siūloma, atėjus į spektaklį, jį patiems susikurti iš scenų ir fragmentų kratinio. Man tai visiškai nepriimtina. Chaoso pakanka gyvenime, į teatrą ateiname patirti išgyvenimų drauge, o tai įmanoma tapatinantis ir atjaučiant veikėjus.

– Taip pat esi parašiusi pjesę monospektakliui apie Virginią Woolf. Kuo tave patraukė ši rašytoja ir kodėl sumanei rašyti būtent apie jos paskutiniąsias gyvenimo akimirkas?

– V.Woolf man svarbi dėl savo pozicijos ir minčių apie moteriškąjį rašymą, taip pat jos kūryba man yra modernistinės literatūros, kurią mielai tyrinėju ir pritaikau, pavyzdys. Tačiau už visa tai įdomesnė yra jos pačios gyvenimo linija ir pasirinkimas išeiti iš gyvenimo.

Kaip tik skaičiau jos biografiją (Lyndall Gordon „Virginia Woolf: A Writers Life“), kai gavau pasiūlymą bendradarbiauti su aktore, kuri jau seniai vis bando sukurti apie rašytoją monospektaklį. Gan ilgai ieškojau rakto į šios asmenybės pasaulį – informacijos ir biografijų begalė, be to, britai turi prisikūrę savų rašytojos versijų, ir tai yra pavydu, nes mes apie savo garsias asmenybes ne tiek daug kuriame ir jos dar nėra tapę personažais, kurie tikrai turėtų ką pasakyti.

Įdomu, kad tik išsilaisvinus nuo minties apskritai bendradarbiauti su aktore (kurios vardo neminėsiu, bet esu jai labai dėkinga už idėją imtis tokios temos) mano vaizduotė išsilaisvino, karščiausi, mane labiausiai sujaudinę jos biografijos taškai susijungė į konsteliaciją. V.Woolf ėmė man tiesiog pasakoti savo gyvenimo istoriją ir rašyti buvo lengva. Toks ekstatiškas ir kiek pamišėliškas kalbėjimas – jos atsisveikinimas su protu, vadinasi, ir savo gyvybe. Todėl pjesė baigiasi tada, kai rašytoja prieina upę, palto kišenėje turėdama akmenį.

– Kaip komisijos narė dalyvauji Kauno kamerinio teatro jaunųjų dramaturgų konkurse. Kokie įspūdžiai iš ten? Kokios temos ir problemos rūpi jauniems žmonėms?

– Šis konkursas kvietė jaunus žmones rašyti apie dar jaunesnius už save žmones – pjesės turėjo būti skirtos paauglių auditorijai. Kadangi su jaunimu palaikau labai draugiškus ryšius, nuolat, galima sakyti, pasitinku naujas kartas, kai jos baigia mokyklą ir ateina studijuoti, žinau, kad tarp jų visada pasitaiko grynuolių, labai drąsių, išmintingų ir kūrybiškų asmenybių, su kuriomis bendraudamas pamiršti ir savo amžių, ir apskritai laiką. Tarp šio konkurso dalyvių, žinoma, pasitaikė tokių talentų, su kuriais buvo smagu dirbti.

Kai kurių pjesių eskizuose iškelti klausimai aktualūs ne tik jaunimui, bet ir visai žmonijai. Kalbama apie žmogiškąją būklę, moralines dilemas, ryšį su savo etninėmis šaknimis... Žinoma, didžioji dalis bandė kalbėti apie savo santykius su tėvais ir smurtavimą draugų aplinkoje, bet tai lyg ir natūralu, manęs nenustebino. Susitelkiau į tuos, kurie, nepaisant savo jauno amžiaus, viduje jaučiasi visaverčiai ir suaugę, žiūri tiek į save, tiek į pasaulio santvarką rimtai. Su jais, manau, dar tikrai susitiksime bendruose projektuose.

– Pakalbėkime apie dramaturgijos situaciją Lietuvoje. Ar lengva prasimušti jauniems dramaturgams ir sulaukti jų pjesės pastatymo, jeigu yra atėję ne iš teatro pasaulio? O gal vyksta pakankamai įvairiausių dirbtuvių ir tereikia talento bei ryžto?

– Manau, kad, visų pirma, verta tapti teatro pasaulio dalimi ir tik tada tikėtis dėmesio ar pjesės pastatymo. Jauniems kūrėjams būtinai siūlau išbandyti jėgas pabūnant ir aktoriumi, ir režisieriumi ar bent stebint spektaklio kūrimo procesą.

Teko dėstyti dramaturgiją aktorystės studentams ir pastebėjau, kad jie iškart supranta, ko reikia dramai, jiems nereikia daug aiškinti, kas yra vidinis veiksmas dialoge, pagaliau kiekvienas rašymo pratimas, kurį jie atlikdavo, būdavo beveik tik dialogai, net jei jų būtinybės nepabrėždavau ir neprašydavau.

Taip pat būtina skaityti pjeses ir lankytis teatre – jauni dramaturgijos kūrėjai ne visada turi ir tokios patirties, nežino, kaip atrodo tradicinės pjesės struktūra, netvarką laiko eksperimentu ar manosi esantys labai maištingi, jei prirašo dialoguose keiksmažodžių.

Dramaturgiją, laimei, jau galima studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbtuvių irgi sulaukiame, tačiau man jų mažoka, ir dėstytojų taip pat trūksta. Turiu omenyje tokius dėstytojus, kurie ne tik patys būtų dramaturgai, bet ir nusimanytų edukacijos srityje, nes tai nėra vienas ir tas pats. Būtinai pridursiu, kad dar daugiau tikiuosi iš brandaus amžiaus rašančių žmonių, jiems irgi trūksta paskatos ir dėmesio. Mano manymu, geriausi ir labiausiai avangardiški spektakliai linkę rastis bendradarbiaujant su trupe, rašant ir taisant dramaturgiją jau bendros kūrybos procese. Čia kaip meilė: turi trenkti žaibas ir atitikti režisieriaus ir dramaturgo darbo metodai bei idėjų kryptis.

– Kaip, tavo manymu, keitėsi dramaturgijos situacija Lietuvoje per pastaruosius keliasdešimt metų?

– Tai vingiuotas procesas. Apie 2000-uosius, pamenu, mūsų teatras puolė į šiuolaikinės užsienio dramaturgijos vertimus, gavome gerą injekciją iš „Life“ festivalio ir Atviros Lietuvos fondo organizuojamų seminarų, dirbtuvių, bendrų projektų. Tai buvo nuostabus renesansas formos prasme, bet turinio – ir iš jo išplaukiančios savotiškos, nenukopijuotos formos – tenka ieškoti patiems.

Man pasisekė, kad tie nauji vėjai tapo mano studijų proceso dalimi. Turėjau progos studijuoti ir užsienyje (Suomijoje, Danijoje), lankiau daug dirbtuvių ir seminarų. Amato pagrindus man davė rusų teatro tradicija kūrę dėstytojai ir režisieriai, tačiau būtent skandinavų ir britų metodai man labiausiai tinka ir jais vadovaujuosi ne tik kurdama, bet ir dėstydama. Pati, dar nedrįsdama rašyti, vis laukiau, kada atsigaus lietuvių dramaturgija, kada tai bus nebe chaotiško eksperimento laukas, o struktūrą gerai išmanančių žodžio meistrų užsiėmimas.

Šiandien neretai pasitaiko, kad žiūrovui siūloma, atėjus į spektaklį, jį patiems susikurti iš scenų ir fragmentų kratinio. Man tai visiškai nepriimtina. Chaoso pakanka gyvenime, į teatrą ateiname patirti išgyvenimų drauge, o tai įmanoma tapatinantis ir atjaučiant veikėjus – jei nesupranti, kas vyksta scenoje, įvyksta atsiribojimas, protas stengiasi susieti tai, ką mato akys ir girdi ausys, žiūrovas vargsta užsiimdamas ne tuo, ko atėjo. Žinoma, gali būti ir tokia koncepcija, ir kai kurie žiūrovai net mėgsta teatre tapti kūrėjais. Toks teatras jau seniai atėjo, įsitvirtino ir turbūt ilgai nedings.

Tačiau dalis žiūrovų (kiek pasikalbu, dauguma jų nutolo nuo teatro) pasiilgę pasakojimo, kuris yra visų pirma suprantamas, todėl ir išjaučiamas. Negaliu sau leisti, kad po mano spektaklio žmogus išeitų manydamas, jog kažko nesuprato, nes yra per mažai išprusęs, per daug atitolęs nuo teatro madų ar pan. Kiekvienas turi išeiti daugiau ar mažiau sukrėstas to, ką išgyveno teatrinėje kelionėje, į kurią nuvedė ir išvedė režisierius, tačiau viskas prasideda nuo stiprios dramaturgijos.

Tikiu, kad Lietuvos scenoje atsiranda daugiau suvokimo apie pačią dramos struktūrą, tai vertinama ir pamažu grįžtama prie vadinamojo tradicinio teatro, kuriame žodis yra svarbus, nes būtent dialoguose, o ne scenografijoje ar garso takelyje įvyksta giliausios žmogiškosios dramos. Bet štai estafetės lazdelė perduodama aktoriams, kurie yra seniai atpratę kalbėti scenoje...

Tikras gamtos vaikas

Daugelį rašytojų sieja ne tik pats rašymas, bet ir panašūs biografijos faktai, pavyzdžiui itin artimas santykis su gamta, įkvėpęs poetišką pasaulėjautą. Ne išimtis – ir P.Vaičiūnas, kurį vaikystėje iki širdies gilumų žavėjo gamta. Gimė 1890 m. liepos 11 d. miškų ir renesanso epochoje pastatytos Siesikų pilies griuvėsių supamame Piliakalnių kaime, Jonavos rajone, neskurstančių valstiečių Vinco ir Marijos Vaičiūnų šeimoje. Nuo mažų dienų kartu su tėvais, penkiais broliais ir seserimi (keturi vaikai – iš motinos Marijos pirmos santuokos) daugiausia laiko praleisdavo gamtos apsuptyje. Kaip vėliau prisimena: "Iki dvylikos metų buvau tikras gamtos vaikas, paūgėjęs vasarą ganydavau bandą, o žiemos metu bėgiodavau po pusnynus" (žurnalas "Žiburėlis", 1929, Nr.9).

Gyvenant Sankt Peterburge reikėjo užsidirbti duonai, tad rašytojas dirbo įvairiausius darbus – buvo sandėlio kroviku, dirbo dezinfekcijos brigadoje.

P.Vaičiūno tėvai išsiskyrė iš kitų to meto siaurų pažiūrų žemdirbių šeimų, jiems rūpėjo maisto parūpinti ne tik kūnui, bet ir sielai. Motiną P.Vaičiūnas prisimena kaip paprastą kaimo moterį, ypatingos intelingentiškos išvaizdos ir elgsenos, labai mėgusią muziką. Tėvas – darbštus, tolerantiškas žmogus, pasižymėjęs "filosofine nuotaika". Kunigais tapę broliai Stanislovas ir Ignas aktyviai domėjosi menu, turėjo polinkį muzikai. Ne tik meilę gamtai būsimam rašytojui įskiepijo šeima – dar nepradėjęs lankyti pradinės mokyklos Petras jau pramoko skaityti lietuviškai ir rusiškai, skaityti ir rašyti vokiškai ir net graikiškai (brolis Stanislovas besimokydamas kunigų seminarijoje mokėsi šios kalbos).

Vienus metus pasimokęs Veprių pradinėje mokykloje peršoko į Ukmergės gimnaziją. Būdamas penkiolikos metų iš mokyklos buvo pašalintas už dalyvavimą revoliucinėje veikloje – skaitė ir skleidė anticarinio turinio literatūrą, dalyvavo slaptuose susirinkimuose, siekė, kad į mokyklos programą būtų įtraukta lietuvių kalba. Jam buvo uždrausta mokytis bet kurioje Rusijos mokykloje. Tačiau po didelių pastangų buvo leista laikyti baigiamuosius egzaminus, bet to padaryti taip ir nepavyko, nes, mirus tėvui ir šeimai stokojant finansinių resursų, Petras išvyko mokytis į Kauno matininkų mokyklą, kurią baigęs išvyko matuoti žemės į Ukrainą, Volynės guberniją. Gavęs šaukimą į armiją (dėl prasto regėjimo išvengė tarnybos) netrukus vėl sugrįžo į Lietuvą, kur kurį laiką matavo žemes Kauno gubernijos teritorijoje.

Lemtingas susitikimas

Dirbdamas matininku visą laiką galvojo apie aukštąjį mokslą. Tad 1911 m. nusprendžia išvykti mokytis į Sankt Peterburgą (tuomet – Petrogradą), kur įstoja į Psichoneurologijos institutą, Humanitarinių mokslų skyrių. Čia išlaiko brandos egzaminus ir įgyja brandos atestatą.

Tik teatras ne visada leido rašytojui išgyventi. Dramas rašė labiau iš pašaukimo, ne dėl uždarbio.

Sprendimas vykti į Sankt Peterburgą buvo lemtingas – mieste, kur buvo daugybė aukštųjų mokyklų, kur virė gyvenimas, "jaunos mintys", rašytojas sutiko režisierių Juozą Vaičkų, stipriai paskatinusį P.Vaičiūną rašyti dramas. Jeigu ne šis pažintis, nežinia, kuria kryptimi būtų pasisukęs rašytojo gyvenimo kelias. Nors teatras ir rašymas iki tol P.Vaičiūnui nebuvo svetimos sritys. Rašyti pradėjo dar besimokydamas Ukmergės gimnazijoje, visą laiką aktyviai domėjosi tuometiniu Lietuvos kultūriniu gyvenimu, dirbdamas Kaune vis sugrįždavo į Ukmergę, kur rengdavo lietuviškus vakarus, kuriuose ir pats vaidindavo. Rašė į spaudą poeziją, prozą, rinko tautosaką. J.Vaičkus Peterburge 1916 m. įkūrė pirmąją lietuvių teatro studiją, kurioje buvo ugdomi pirmieji lietuviško profesionalaus teatro aktoriai.

Gyvendamas Sankt Peterburge P.Vaičiūnas ėmė rašyti ir dramas, vieną jų – "Pražydo nuvytusios gėlės" – duoda paskaityti J.Vaičkui. Drama labai patikusi režisieriui ir jis pasiūlo ją pastatyti. Tad 1916 m. kovo 6 d., kai įvyko spektaklio premjera, galima laikyti P.Vaičiūno, kaip dramaturgo, gimimo data. Rašytojas atsiminimuose mini, kad tuo metu jautėsi ir labai pakylėtai, ir labai trūko pasitikėjimo, žiūrėjo į tai, kaip į pabandymą pirmą ir paskutinį kartą. Tačiau pirmosios dramos pastatymas ir J.Vaičkaus charizma stipriai įkvėpė jaunąjį rašytoją ir jis ėmė dramas rašyti vieną po kitos. Jos buvo statomos ir sulaukė didelio populiarumo. Septyneri šiame mieste praleisti metai P.Vaičiūnui leido iki galo atrasti save, nebesiblaškyti ir matyti savo ateitį būtent teatre.

Tik teatras ne visada leido rašytojui išgyventi. Dramas rašė labiau iš pašaukimo, ne dėl uždarbio. Žemiška realybė buvo kur kas niūresnė ir kasdien vis gundė suabejoti pasirinktu kūrybos keliu. Gyvenant Sankt Peterburge reikėjo užsidirbti duonai, tad rašytojas dirbo įvairiausius darbus – buvo sandėlio kroviku, dirbo dezinfekcijos brigadoje (tuo metu mieste siautėjo maro pandemija). Vis dėlto sočiai pavalgydavo retai, o tai vėliau stipriai atsiliepė sveikatai. Po darbų P.Vaičiūnas aktyviai dalyvavo gausybėje renginių, bendravo su ten gyvenusiais lietuviais menininkais, mezgė pažintis su rusų rašytojais, tarp jų – su Aleksandru Bloku, Vladimiru Majakovskiu, Maksimu Gorkiu. Perskaitė daugybę knygų grožinės literatūros, filosofijos, estetikos, mitologijos srityse.

Sugrįžus į Kauną

Buitį ir kūrybą sujungti į harmoningą visumą buvo gana sudėtinga – rašytojas buitinių rūpesčių bijojo kaip ugnies. Sunku buvo ir 1920 m. sausį sugrįžus į Kauną. Kišenėje švilpė vėjai, gyventi nebuvo kur. Prie viso to dar susirgo dėmėtąja šiltine, kuri tik per plauką neišsivedė rašytojo Anapilin. Šioje vietoje jo gyvenime vėl stiprų vaidmenį suvaidino į Lietuvą anksčiau sugrįžęs J.Vaičkus, kuris priėmė P.Vaičiūną gyventi į savo butą (priešais dabartinį Muzikinį teatrą) ir įliejo į Valstybės teatro steigimo procesą. Po metų vedė aktorę Teofiliją Dragūnaitę, su kuria artimas ryšys užgimė J.Vaičkaus trupėje Sankt Peterburge. Jiedu susilaukė sūnaus Arno.

Rašytojas išgarsėjo ir kaip puikus vertėjas, nors tekdavo versti ir širdžiai nemielus tekstus ir pradžioje susilaukdavo kritikos.

Tuo metu teatralams buvo norma dieną dirbti visiškai su kultūra nesusijusius darbus, o vakarais (dažnai ir naktimis) darbuotis spektaklių repeticijose. P.Vaičiūnui kūryba taip pat neleido prasimaitinti, tad jis Panevėžyje įsidarbino teismo tardytoju. Nelabai kaip jautėsi savo kailyje, nes jam labiau sekdavosi ginti, o ne tardyti teisiamuosius.

Tų pačių metų pabaigoje įsteigta Lietuvos meno kūrėjų draugija, kurios pastangomis, suvienijus J.Vaičkaus ir Konstantino Glinskio trupių kūrybines pajėgas, įsteigta Dramos vaidykla (nuo 1922 m. – Valstybės teatras). P.Vaičiūnas meta teismo pareigūno darbą ir visą laiką skiria vicepirmininko pareigoms Dramos vaidykloje. Intensyviai rašo dramas, poeziją, pasakas. Suvalstybinus teatrą rašytojas netenka dalies pajamų. Papildomai uždarbiauja imdamasis vertėjo darbo (versti pradėjo jau studijuodamas Peterburge). Po kurio laiko rašytojui vėl atsiranda vieta teatro direkcijoje, tačiau verčia ir toliau. Taip po truputį nusistovi rašytojo kasdienybės scenarijus dvidešimčiai metų: dramų rašymas, darbas teatre, vertimai ir laikas, skirtas poezijai. Rašytojas išgarsėjo ir kaip puikus vertėjas, nors tekdavo versti ir širdžiai nemielus tekstus ir pradžioje susilaukdavo kritikos. Į lietuvių kalbą išvertė daug knygų rusų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Siekė, kad lietuvių kalba pasirodytų kuo daugiau Vakarų literatūros (ypač dramaturgijos) lobyno knygų. Negalima nepaminėti ir fakto, kad P.Vaičiūnas degė idėja kuo daugiau išversti vaikams skirtos literatūros ir net su bendraminčiais įsteigė Lietuvos vaikų teatrą, tačiau, nesulaukus palaikymo iš valstybės, teatrą teko likviduoti.

Tarpukariu P.Vaičiūnas įsiliejo ir į Lietuvos rašytojų draugiją, kuri jam suteikė galimybę išvykti į Vakarų Europos šalis edukaciniais tikslais. Rašytojas vieši Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, kur artimai susipažįsta su šių šalių teatrais ir jų veikla, ir, svarbiausia, tuometinėmis dramaturgijos naujienomis.

Pora: P.Vaičiūnas su žmona Teofile Vaičiūniene. Kaunas, 1928. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr. / maironiomuziejus.lt

Melodramos meistras

Kuo J.Vaičkų, o vėliau ir kitus Valstybės teatro režisierius, sužavėjo P.Vaičiūno dramos? Pirmiausia tuo, kad jose reflektuojama nūdiena, ieškoma natūralesnių, įtikinamesnių personažų paveikslų. Siekė aktualumo, gyvenimiškosios tiesos. Pradžioje P.Vaičiūnas rašė komedinio pobūdžio dramas. Vėliau matyti rašytojo noras atsiplėšti nuo buitiškumo ir giliau tyrinėti žmogaus vidų, jo prigimties dvilypumo keliamus vidinius konfliktus, nors humoro niekada neišsižadėjo. Parašė iš viso 20 dramų. Visos parašytos tarpukariu – prasidėjus karui, nenorėdamas vaizduoti sovietinės ideologijos kuriamos realybės, naujų dramų neberašė.

P.Vaičiūno dramaturgiją būtų galima suskirstyti į du etapus: ankstyvoji (1916–1921) ir vėlyvoji (1924–1940). Pirmojo etapo dramose B.Sruoga įžvelgė lezedramos (labiau skaitymui skirta epinio pobūdžio drama, kurioje dominuoja vidinių būsenų peizažas) bruožus: "tai dramatiški raštai, "lesedramos" ar, teisingiau, lyriški dialogai" ("Darbai ir dienos, 1930, Nr.1). B.Sruoga negaili ir kritikos P.Vaičiūno ankstyvosioms dramoms, jas pavadindamas "pratimais dramaturgijos srity". Kritiškas ir Liudas Gira, aptardamas dramos "Mano taurė" leidimą: "Be galo nelygus, neišlaikytas ne tik stiliumi ir tonu, bet, kas svarbiausia, pačiu sumanymu, pačia jo konstrukcija" ("Skaitymai", kn. 1, 1920).

Ankstyvajam laikotarpiui priskirtinos dar šios dramos: "Milda" (1918), "Aukos" (1919), "Žemėtos kaukės" (1920), "Giedrėjanti sąžinė" (1921).

Ankstyvojo etapo dramose dominavo mitologinė tematika. Žymus pokytis įvyksta 1924 m., pasirodžius dramai "Sudrumsta ramybė", kurioje, kaip ir kitose vėlesnėse dramose, buvo vaizduojama tarpukario Lietuva ir joje vykstančios politinės ir meilės intrigos. P.Vaičiūnas buvo melodramos ir intrigų meistras. Dramaturgui puikiai pavyko ne tik atkurti itin tikroviškus lietuvaičių charakterius, jų tarpusavio santykius, bet ir pinti įtraukiančias, nenuspėjamas painias istorijas, lydimas komiškų nesusipratimų. Drąsiai kritikavo tuometinę Lietuvos visuomenę. Kalbant V.Krėvės žodžiais, dramose "atsispindi šių dienų gyvenimas, jo didvyriai ir jų pastangos medžiagiškai pralobti, neigimas iš jų pusės visų tautinių, kultūrinių ir etinių žmonijos brangenybių" ("Pradai ir žygiai", 1926, Nr. 6).

P. Vaičiūnas stengdavosi sukurti ryškius, pilnakraujus personažus, kartais sąmoningai dėl aktoriaus vaisingesnės kūrybos nusižengdamas dramaturgijai.

Per daug realu

Nors P.Vaičiūnas ėjo realizmo keliu, jo dramose galima įžvelgti simbolizmo pėdsakų. Pagrindiniai dramų veikėjai – sudėtingesnės prigimties asmenybės. Kaip ir paties dramaturgo gyvenime, taip ir veikėjų vidiniuose konfliktuose atsispindėjo kova tarp ribojančios žemiškos realybės ir dvasios laisvės. Rašytojui buvo itin artimos gyvenimo prasmės, žmogiškumo temos. Dramos turėję leisti žiūrovams prisileisti prie amžinybės. Jo nuomone, teatre turėtų būti kalbama apie didžius dalykus, kurie leistų "auginti teatro auditoriją".

Kaip taikliai įvardija literatūrologė profesorė Reda Pabarčienė, "P.Vaičiūnas sukūrė savotišką – "vaičiūnišką" dramą, kurioje prabyla kaip juokdarys ir linksmintojas, kaip visuomenei įsipareigojęs moralistas ir ideologas, kaip objektyvus tikrovės stebėtojas, negailestingas jos kritikas ir vizionierius fantazuotojas" (R.Pabarčienė, monografija "Petro Vaičiūno pasaulis", 1996).

Dėl nesutarimų teatro viduje J.Vaičkus 1923 m. pasitraukė iš Valstybės teatro ir išvyko į JAV. P.Vaičiūnas toliau sėkmingai dirbo su kitu režisieriumi – Borisu Dauguviečiu. Jo dramos buvo itin mėgstamos tuometinio Kauno publikos. Kaip ir šiandien, taip ir anuomet, nacionalinė dramaturgija buvo aktualiausia ir gausiausiai lankoma. P.Vaičiūno dramos sudarė didžiausią teatro lietuviško repertuaro dalį. Vis dėlto scenos šviesą išvydę dramos patiko ne visiems ir ne tik dramaturgo dramų veikėjus gaubė intrigos ir skandalai, bet ir patį jų autorių. Kaip savo straipsnyje užfiksavo B.Sruoga, P.Vaičiūno vėlyvesnio laikotarpio dramos "atvedė į konfliktą literatus ir visuomenę: visuomenė entuziastingai priėmė, literatai – pasipiktino" ("Darbai ir dienos, 1930, Nr.1).

Pavyzdžiui, Sofija Čiurlionienė Kymantaitė pjesę "Sudrumsta ramybė" laikė nevykusia ir nepriimtina: "visa sulopyta, sudurstyta, sumazgyta skubiai, greitai, šuoliais, pamiršus paprasčiausius logikos reikalavimus" ("Baras", 1925, Nr.2). Autorė pažeria ir kur kas daugiau kaltinimų. Paradoksalu, tačiau ši recenzija atrodo kaip kerštas P.Vaičiūnui, mat šis anksčiau (1921) sukritikavo S.Čiurlionienės dramą "Pinigėliai" dėl per didelio polinkio į buitiškumą: "geriau siekime saulės tragingumo su džiaugsmo šypsena neg pasitenkinimo žemės dulkėse".

Kritiką žėrė ne tik pyktelėjusi S.Čiurlionienė. Kaip pamena P.Vaičiūno žmona Teofilija Vaičiūnienė, "P.Vaičiūnas stengdavosi sukurti ryškius, pilnakraujus personažus, kartais sąmoningai dėl aktoriaus vaisingesnės kūrybos nusižengdamas dramaturgijai" (T.Vaičiūnienė "Scena ir gyvenimas", 1975). Personažai buvę tokie tikroviški ir turintys realius prototipus, kad neretai po premjerų namuose Vaičiūnai sulaukdavę svečių, pasipiktinusių per daug realistiškais veikėjais, jų panašumu į kai kuriuos Kaune gyvenusius realius asmenis. Po spektaklio "Nuodėmingas angelas" (1927) premjeros Vaičiūnas sulaukė moterų vizitų, kurios apkaltino jį įžeidus Lietuvos moteris, mat šios spektaklyje vaizduojamos neigiamai. Apsilankė ir nuteisto aukšto pareigūno šeima prašydama pakeisti vieno neigiamo personažo grimą, mat šis be galo panašus į kalintį šeimos galvą.

Svečių sulaukdavo ir pasibaigus kitiems spektakliams – apsilankė ir žinomi asmenys su prašymu neminėti jų pavardžių ir kitomis pretenzijomis. Kiekvieną premjerą lydėjo skandalai, tačiau P.Vaičiūnas nieko nekeisdavo ir aršiai gindavo savo poziciją. Pasipiktinimą išreiškė ir V.Mykolaitis-Putinas spektaklio "Stabai ir žmonės" (1928) recenzijoje: "Tegu mūsų gyvenime buvo ir yra ydų, tačiau jeigu tos ydos liečia pačias visuomenės ir valstybės viršūnes, tai turėkime takto, kur ir kaip jas karikatūrinti ir pajuokti" ("Židinys", 1926, Nr.3).

P.Vaičiūnas dramas rašydavo nuolat palaikydamas dialogą su B.Dauguviečiu – komedijų meistru. Jų bendro darbo rezultatai spaudoje buvo vertinami, ir gana palankiai, recenzijų autoriams neslepiant susižavėjimo aktorių įtikinamai perteikiamais personažais (spektakliuose vaidino pirmieji dramos aktoriai: Juozas Staniulis, Petras Kubertavičius, Ona Kurmytė, Polė Tendžiulytė, Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė ir kt). Ir tuo, kad yra statoma nacionalinė dramaturgija apskritai. "P.Dauguviečiui reikia labai dėkoti, kad jis ima šiokius ar tokius iš savųjų autorių plunksnos mėginimus ir juos stengias realizuoti scenoje (V.Jocaitis, "Lietuva", 1926, kovo 19 d.).

1920 m. lapkritį pasirašytos pirmosios teatro sutartys su tokiais aktoriais kaip Povilas Mačinskas. Pirmas pastatytas spektaklis buvo Hermano Zudermano "Joninės" – įvyko 1920 m. gruodžio 19 d. (režisierius J.Vaičkus).

Be jau paminėtų dramų vėlyvuoju laikotarpiu scenos šviesą išvydo dar šios: "Tuščios pastangos" (1926), "Patriotai" (1926), "Liepsnojančios širdys" (1929), "Aukso žaismas" (1932), "Naujieji žmonės" (1933), "Tikruoju keliu" (1933), "Sulaužyta priesaika" (1935), "Prisikėlimas" (1936), "Aukso gromata" (1938), "Varpų giesmė" (1939), "Tėviškės pastogėj" (1941). Išleido penkias poezijos rinktines.

Kūrybinėje nelaisvėje

1940 m. įvairiaspalvis ir kartu romantiškas gyvenimas tarpukario Kaune staiga nutrūko. Teko atsisakyti dramaturgo karjeros, patogaus gyvenimo penkių kambarių bute ir persikelti gyventi į be modernių patogumų apgriuvusį Vilnių, kur rašytojas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos nariu ir Lietuvos mokslų akademijos direktoriumi.

Kūrybinės laisvės trūko kaip oro, su begaliniu ilgesiu nuolat prisimindavo tuos dvidešimt nepriklausomybės metų.

Nacių okupuotame Vilniuje laukė badas, šaltis ir nuolatinė mirties baimė. P.Vaičiūno dramos buvo uždraustos statyti, Sovietų Lietuvoje rašytojo kūrybinis palikimas buvo menkinamas kaip "buožinės buržuazinės Lietuvos garbinimas", iš pareigų bibliotekoje prievarta atleidžiamas. "Tėviškės pastogėj" – paskutinė (1940) parašyta drama, nors sovietmečiu teatrai statė kai kurias pjeses, tačiau jos buvo stipriai perrašomos. Rašė vien poeziją, ir tai gana menkai.

Kūrybinės laisvės trūko kaip oro, su begaliniu ilgesiu nuolat prisimindavo tuos dvidešimt nepriklausomybės metų. P.Vaičiūnas susirgo džiova ir depresija, fiziškai nebegalėjo dirbti, nenorėdavo su niekuo bendrauti ir visiškai užsisklendė savyje. Išgyventi padėjo žmonos pastangomis iškovota vyrui pensija. Sveikata vis blogėjo, paūmėjo ir jaunystėje jau kamavusi skrandžio opa. Rašytojo gyvybė užgeso 1959 m. birželio 7 d. Kapą galima aplankyti Vilniaus Rasų kapinėse.

Tekstą norėtųsi baigti 100 metų skirtį ištrinančiais dramos "Milda" įžangos žodžiais: "Metai slenka – mainos žmonės... Vien svajonės neišsenka..." ("Milda, meilės deivė", Kauno "Švyturio" spaustuvė, 1920).

G. Makarevičius – scenografas, dokumentinio kino režisierius, tapytojas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. Apdovanotas Auksiniais scenos kryžiais už scenografiją P. Vaičiūno komedijai „Patriotai“ (2008, rež. J. Vaitkus), spektakliams „Šmėklų sonata“ (2011, rež. G. Varnas) ir „Išvarymas“ (2011, rež. O. Koršunovas), dramai „Balta drobulė” (2012, rež. J. Jurašas). 2008-aisiais Lugano kino festivalyje (Šveicarija) už dokumentinį filmą „Žiemos paralelės” (2007) pelnė pagrindinį prizą. 2018 m. įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Svarbūs patyrimai

– Įdomu, su kuria meno sritimi – dokumentiniu kinu, scenografija ar tapyba – dabar save labiau siejate?

– Su dokumentiniu kinu meilė baigėsi – nebenoriu jo kurti. Tikriausiai pasikeitė dalykai, kurie man labai rūpėjo, dingo ta tikrovė, kuri man buvo suprantama, kurią jaučiau. Atėjo kažkokie kitokie laikai.

Suvokęs, ką tie žmonės išgyveno,  imi kitaip žiūrėti ir į save.

– Lieka scenografija, tapyba?

– Turbūt tapyba. Niekada nesvajojau būti scenografu. Iki šiol savęs scenografu nelaikau, nors šiam darbui skiriu daugiausia laiko. Tiesa, dirbdamas teatre, skaitydamas ir analizuodamas pjeses, sužinojau daug įdomių dalykų. Juk neprisiversčiau skaityti nei W. Shakespeare’o, nei šiuolaikinių pjesių, jeigu netektų talkinti jas statant. Dirbdamas gilinuosi iš esmės, o ne šiaip sau permąstau. Atsiskleidžia epochos, daug draminės medžiagos, žmogiškos esencijos. Tai mane motyvuoja, labai įdomu. Man atrodo, kiekvienam žmogui svarbu patirti tokių dalykų.

Kai trenkia kaip žaibas

– Ar turite savo kaip scenografo skaitymo būdą? Ar konstruojate vaizdus skaitydamas pjesę?

– Tai priklauso nuo medžiagos. Jei bus opera, labai svarbūs muzikiniai dalykai. Dažniausiai režisieriai, su kuriais dirbu, sako: „Tu paskaityk. Kaip tau atrodo?“ Paskaitęs sakau: „Va taip man atrodo.“ Man neužtenka vienąsyk perskaityti, nes kiekviena dramaturgija turi paslėptų kodų. Kitaip tariant, ji turi sudrebinti kuriantį žmogų. Kol nesulaukiu tokio dalyko, sunku ką nors sugalvoti. Kai tas žaibas trinkteli, suprantu: čia yra esmė. O tada viskas lengvai generuojasi, pradeda plėtotis idėjos ir viskas limpa. Kol tokio poveikio nėra, vyksta svarstymas – gal taip, o gal anaip?

– Ar su O.Koršunovu radote bendrą kalbą? Jau esate kartu dirbę?

– Esame drauge pastatę keturias operas, kelis dramos spektaklius. Tai „Mūsų klasė“ (2014) ir S.Kane „Apvalytieji“ (2018) Norvegijoje, Oslo nacionaliniame teatre, W.Shakespeare’o „Akis už akį“ (2016) Varšuvoje, M. Ivaškevičiaus „Išvarymas“ (2011) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Dar buvo šiuolaikinė kompozitoriaus V. Baltako opera „Cantio“, sukurta Miuncheno bienalei (2004), įdomus projektas. Vilniuje pastatėme G. Donizetti „Meilės eliksyrą” (2008), G. Sodeikos „Post Futurum” (2018), o L. van Beethoveno „Fidelijų” – Bergene (2013) ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (2015). Visi spektakliai, mano galva, labai pavykę, o kai kurie ir puikiai įvertinti – tikriausiai galima sakyti, kad bendrą kalbą suradome.

Sukrečianti tema

– Kaip jums patinka Klaipėdos dramos teatro erdvė?

– Po rekonstrukcijos dabar čia buvau pirmą kartą – man patinka, estetiškas vaizdas. Atrodo solidžiai, joje turėtų būti viskas gerai. Neturiu jokių negerų nuojautų. Geras matomumas ir geras jausmas. Tiesiog jauti, kad iš scenos vyksta gera transliacija. Teatrui tai labai svarbu.

– Pjesė „Mūsų klasė“ – sunki, pasakojanti apie skaudžius įvykius. Koks paties santykis su ja? Kas labiausiai sujaudino?

– Kalbant apie sukrėtimą – pati tema yra baisi. Jau daug metų į ją gilinuosi, pernai su režisieriumi G. Varnu kūrėme spektaklį „Getas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre, prieš tai su O. Koršunovu – „Mūsų klasę“ Norvegijoje. Ta tema perskaičiau daug knygų. Yra tokių dokumentinių tekstų, kurių tiesiog negali skaityti, o kai jau įveiki, ilgam lieka galvoje. Pastaruoju metu daug atsakymų radau perskaitęs logoterapeuto Viktoro E. Franklio knygą „Žmogus ieško prasmės“. Jis pats buvo koncentracijos stovykloje. Labai gerai parašyta knyga. Pasak autoriaus, prasmė atsiranda iš pačios baisiausios patirties. Apskritai, gilindamasis į holokaustą, pradedi suprasti žydų kultūrą, mentalitetą ir gali suvokti, ką tie žmonės išgyveno, o tada imi kitaip žiūrėti ir į save.

Istoriškumo ženklai

– Ar siekiate istoriškumo, kurdami „Mūsų klasę“?

– Manau, istoriškumas iš dalies atsiskleis lėlėse (dail. Julija Skuratova). Bet labiausiai turbūt per vaizdo projekcijas (aut. Mikas Žukauskas). Vaizdo projekcijos padės kurti atskiras scenas, keisti scenografiją. Pati scenografija – nekintanti arba keisis labai mažai. Ji – be smulkių detalių, labiau visuminė. Aišku, itin svarbus bus apšvietimas (šviesų dail. Julius Kuršis). Pagrindinis istoriškumo ženklas, dokumentiniai dalykai pasieks žiūrovus per vaizdo projekcijas.

– Scenografija pjesės pasaulį perkelia į sceną. Kaip kuriate erdvę, veiksmo vietą?

– Iš tikrųjų viską įsivaizduoju, tačiau režisierius turi išsakyti savo mintį, lūkestį. Man užtenka kelių nuorodų. Pavyzdžiui, dirbant su Oskaru, viskas labai aišku: jis turi sprendimą, per daug jo nedetalizuoja. Aš turiu laisvės, bet kryptis aiški. Scenografija dramos veiksmui turi turėti tokį poveikį, kaip geras rėmas – paveikslui. Scenografas privalo suvokti erdvę, kurioje vyks veiksmas, ir numatyti draminės idėjos gaires, kaip scenografija gali kisti – keistis arba generuoti naujas prasmes veiksmo metu.

Architektūra ir scenografija

– Scenografija – kūryba ir tarsi matematika – sprendimo ieškojimas? Pavyzdžiui, spektaklio „Išvarymas“ scenografija labai architektūriška.

– „Išvarymo” scenografiją įkvėpė Venecijos bienalės arsenalo salėse esančios kolonos. Tos aprūdijusios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios metalinės kolonos man pasufleravo, kad tai galėjo būti kokio nors fabriko Niujorke, kur dirbo mūsų tautiečiai iš pirmosios emigrantų bangos, kolonos.

Kai 1980-aisiais atvažiavau į Vilnių, įgijau architektūros specialybę statybos technikume, dabar tai – kolegija. Ten buvo labai geri mokytojai, suteikė bazinių žinių apie architektūros kūrimą. Man jos labai praverčia kuriant scenografiją, nes ir scenografams reikia išmanyti panašius dalykus.

Juk pati scena yra architektūra. Man tai yra nuoseklus darbas, gal ne toks didelis melas, kaip kurti kažkokius keistus pasaulius... Architektūra struktūruoja, sutvarko medžiagą, veiksmą. Pačioje architektūroje yra ritmika. Dažnai, jei scena pažįstama ir turi savo kodus, stengiuosi atsispirti nuo to arba ją pratęsti, kad susilipdytų į visumą.

Spektaklio „Mūsų klasė“ (rež. O. Koršunovas) premjera Klaipėdos dramos teatre – gruodžio 5, 6, 12, 13 d. Bilietus platina „Tiketa.lt“.

Apie tai, kur reikėtų ieškoti šių pasekmių priežasčių bei kokios yra šiuolaikinės nacionalinės vaikų dramaturgijos tendencijos, – pokalbis su Kauno teatrams, ypač Kauno valstybiniam lėlių teatrui, pjeses rašančia dramaturge Daiva Čepauskaite.

– Lietuvoje trūksta dramaturgų, ypač rašančių vaikams, taip pat ir lėlių teatrui. Ši problema neišsprendžiama jau daugelį metų. Kur, jūsų nuomone, reikėtų ieškoti priežasčių? Šią problemą lemia talentų stoka, dramaturgų ruošimo spragos ar...?

– Jokių dramaturgų ruošimo spragų Lietuvoje nėra, nes nėra paties ruošimo. Turiu galvoje sistemingas, išsamias profesijos studijas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiuo metu, rodos, yra tik kino dramaturgijos programa. Tad dramaturgus į Lietuvos teatrą vis dar atneša gandras, arba jie randami kopūstuose. Lėlių teatras ne išimtis – čia dramaturgai užklysta iš literatūros pasaulio arba patys režisieriai rašo tekstus savo spektakliams. Kodėl Lietuvoje teatro mokyklos ruošia tiek daug aktorių ir neruošia dramaturgų, aš nežinau. Reikėtų klausti tų, kurie kuria strategijas teatro procesams ir vadovauja jų vyksmui, nes frazė "Lietuvoje dramaturgijos nėra" populiarumu jau turbūt prilygo posakiui "kiek buvo litais, tai dabar eurais".

– Kokia dramų rašymo lėlių teatrui specifika? Ar ji gerokai skiriasi nuo vaikų dramaturgijos, skirtos vaidinti žmonėms?

– Rašydama lėlių teatrui niekada negalvoju, kad lėlė yra prastesnė už žmogų. Priešingai, manau, kad aktorius su lėle gali gerokai daugiau negu vienas aktorius. Todėl lėlių teatro specifika man – neapribota vaizduotė. Jeigu rašydama žmonėms kartais pagalvoju, ar tai įmanoma realizuoti scenoje, tai lėlių teatras man, kaip pjesės autorei, yra neribotų galimybių laukas. Lėlės gali viską. Aš jomis tiesiog pasitikiu. Rašyti lėlėms taip pat rimtai ir atsakingai, kaip ir žmonėms – tokia yra mano rašymo lėlių teatrui specifinė taisyklė.

– Su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduriate kurdama dramas vaikams?

– Pagrindinis iššūkis, man rodos, yra šiuolaikinį vaiką, kuris jau gimsta su pulteliu ar ekranėliu rankoje, sudominti teatru. Žmogui, kuriam įdomiausi dalykai, tikrosios dramos ir įvykiai vyksta virtualioje erdvėje, reikia įrodyti, kad gyvas žmogiškas ryšys taip pat gali būti įdomus ir vertingas. Juk teatras yra gyvas organizmas, funkcionuojantis be ekrano, jame gali girdėti aktoriaus kvėpavimą ir jausti jo kūno šilumą. Ekranas nepažiūrės tau į akis ir nesikreips tiesiai į tave, o teatras tai gali. Todėl manau, kad pagrindinė problema – sukurti su vaiku tokį žmogišką ryšį, kuris paveiktų ne mažiau nei paveikslėliai ekrane.

– Lėlių teatre nemažą dalį repertuaro sudaro populiarių pasakų inscenizacijos, o originalios dramaturgijos (ypač pjesių vaikams ar jaunimui, kalbančių apie esamąjį laiką) gana mažai. Kodėl taip yra?

– Populiarios klasikinės pasakos kalba ir apie esamąjį laiką. Klasika todėl ir yra klasika, kad ji nesensta, ji visada aktuali. Be to klasikinės pasakos visada veikia šiek tiek nostalgiškai, tėvai veda vaikus parodyti savo vaikystės pasakų, su kuriomis užaugo, tai formuoja tradiciją ir vertybinius pamatus. Galbūt todėl klasikinės pasakos scenoje yra tokios dažnos. Be abejo, teatrui reikalinga ir šiuolaikiška, aktuali, originali medžiaga, bet jos pasirinkimas nėra toks didelis. Be to šiuolaikiniai autoriai – visada rizika, o klasikiniai pastatymai tarsi iš anksto apsaugo bent jau nuo literatūrinės nesėkmės.

– Koks jūsų pačios santykis su teatro praktika? Ar stebite, analizuojate sceninę jūsų literatūros kūrinio realizaciją?

– Mano santykis su teatro praktika – kaip su motina-gimdytoja, motina-maitintoja ir motina-tėvyne. Pradėjau rašyti teatrui, vaidindama scenoje. Mačiau, kaip mano tekstai apsigyveno aktorių lūpose, teko net pačiai vaidinti savo rašytų tekstų spektakliuose, savo kailiu pajuntant visas teksto klaidas ir duobes. Tad gimiau iš praktikos, ji mane maitino ir teikė jėgų. Vėliau paauglystėje kaip normalus vaikas protestavau (atiduodavau tekstą ir visiškai nedalyvaudavau tolesniame spektaklio kūrime). Dabar su ta praktika sutariame puikiai, kūrinio realizacijoje dalyvauju pagal poreikį ir galimybes. Jeigu režisieriui reikia, kad aš dalyvaučiau, – dalyvauju, jei ne – nesikišu, nekontroliuoju, o į klausimą, ar galima trumpinti vieną ar kitą vietą, visada atsakau – be abejo, taip.

– Ar rašydama pjesę tyrinėjate šiandienos mažąjį žiūrovą ir jo aplinką?

– Svarbiausias mano principas rašant vaikams – kalbėti su jais taip, kaip su žmonėmis, kurie yra nė kiek už mane nekvailesni. Vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų tuo, kad yra mažiau laiko praleidę šioje žemėje ir kartais turi mažiau patirties, bet ne mažiau proto. Specialiai vaiko aplinkos netyrinėju, nes jis gyvena toje pačioje aplinkoje kaip ir mes, suaugusieji. Jie dalyvauja mūsų barniuose ir išgyvena mūsų karus. Jie yra tos pačios mus supančios neteisybės, nepagarbos arba meilės liudininkai. Jie yra mes. Jie nėra būsimi žmonės, jie jau yra žmonės. Todėl rašymas vaikams man iš principo niekuo nesiskiria nuo rašymo suaugusiesiems. Rašydama aš tyrinėju tiesiog žmogų, nepriklausomai nuo to, ar jam septyneri ar septyniasdešimt.

– Kaip vertinate vaikų dramaturgiją (ir lėlių, ir dramos teatro) visoje šalyje, žvelgiant iš estetinės pusės? Galbūt įžvelgiate tam tikras tendencijas?

– Negaliu vertinti apibendrintai visos šalies darbų, bet iš estetinės pusės man visada įdomiausi tie menininkai, kurie susikuria savitą, autentišką estetiką. Tokios vaikų teatro asmenybės, kaip Vitalijus Mazūras arba Saulė Degutytė, pačios yra tapę pilnaverčiu pasauliu, kuriam, manau, nereikia dramaturgo. Jie patys yra teatro planetos, kuriose yra ir tekstas, ir vaizdas, ir garsas, ir smegenys, ir didelė graži širdis.

– Šiandien populiarėja spektakliai vaikams, kuriuose nebelieka tradicinės pjesės, dramaturgija kuriama veikiant kitiems spektaklio elementams. Kaip jūs į tai žvelgiate? Ar tai byloja tik apie šiandienio (postdraminio) teatro estetinę plėtrą, ar tai globalesnė tendencija, kelianti dramos reikalingumo klausimą?

– Žvelgiu į tai su džiaugsmu. Visas tradicijas kada nors mėginama sulaužyti, ir jeigu tai vyksta, vadinasi, apskritai kažkas vyksta. Lietuvių dramaturgija ilgai buvo labai literatūriška. Aš už tai, kad scenoje būtų mažiau literatūros, daugiau teatro, kad kalbama būtų tik tada, kai istorijos neįmanoma perteikti kitomis priemonėmis. Apie globalias teatro tendencijas nesiimsiu kalbėti, nesu teatro teoretikė, bet manau, kad tai ne tik šiandienos teatro, bet ir viso mūsų laikotarpio bruožas. Gyvename vizualumo laikais, bendraujame paveikslėliais, o tekstą trumpiname kaip įmanydami. Tokia SMS'ų epocha, kurioje pagrindinė informacija perduodama vaizdo kanalais, žodžius pakeičiant kitais simboliais, ikonomis, sutartiniais ženklais. Jei teatre nebelieka tradicinės pjesės, gal visiems tik geriau – teatre vyksta gyvi procesai, o dramaturgams mažiau teksto rašyti reikia. Jeigu kada nors drama apskritai taps nereikalinga spektakliui, išgydysime tą amžinai skaudantį Achilo kulną (lietuvišką dramaturgiją) amputuodami visą koją ir mokysimės vaikščioti netradiciniu būdu – ant rankų...

Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) repetuojama netrukus Didžiojoje scenoje pasirodysiantis spektaklis "Miškinis". Pirmoji naujojo sezono premjera statoma kūrybinės laboratorijos principu – idėją, faktą paverčiant spektakliu.

Pjesę "Miškinis" parašė latvių dramaturgas Janis Baluodis, sėkmingai bendradarbiaujantis su režisieriumi Valteriu Siliu. Įdomiausia, kad J.Baluodžio pjesės gimsta tuo pat metu, kai spektaklis dar tik repetuojamas, yra itin gyvos, aktualios, jose netrūksta nei dramos, nei humoro.

28-erių J.Baluodis į teatrą atėjo ne iš literatūros – teatras buvo  pirmasis jo profesinis pasirinkimas: 2011 m. baigtos teatro, kino ir televizijos dramaturgijos studijos Latvijos kultūros akademijoje. Po to sekė ketveri filmų scenarijaus rašymo studijų metai Salfordo universitete (Jungtinė Karalystė). Nuo 2012 m. J.Baluodis dirba nevalstybiniame teatre "Dirty Deal Teatro", dalyvauja teatro projektuose.

– Jūsų nuveikti darbai stulbina, turint galvoje jūsų jauną amžių: sukurta daugybė tekstų spektakliams, taip pat juose vaidinta, tačiau sakote, kad nesate tikrasis, klasikinis dramaturgas, kaip mes įpratę įsivaizduoti. Purtotės ir aktoriaus vardo, tačiau juk vaidinote ne viename spektaklyje?

– Įprasta, kad dramaturgas rašo kažkur vienumoje, apmąstydamas, iškeldamas jam svarbius momentus. Aš save laikau labiau scenaristu, rašau, galima sakyti, čia ir dabar, vykstant spektaklio repeticijoms, kuriose aptariamas numanomas siužetas, scenos, situacijos ir čia pat ieškoma išraiškos. Visa tai sugeriu, dažnai repeticijų mizanscenas nusifilmuoju telefonu ir paskui per kelias dienas parašau scenarinį / rašytinį variantą, kurį taip pat vykstant repeticijų procesui galiu, jei reikia, kažkiek keisti, tobulinti.

– Nieko sau – vienu metu vyksta ir repeticijos, ir scenarijaus-pjesės rašymas!

– Taip, tekstui, vaidinimui tai suteikia šviežumo, tarsi savaime įsipina ir šių dienų aktualijos, o spektaklį kuriame beveik visi: ir režisierius, jis, žinoma, žvelgia plačiausiai, ir aktoriai, na, ir aš, turintis scenarijų parašyti. Manau, taip teatras tampa gyvas, artimas, aktualus visiems.

– Bet juk ne viename spektaklyje vaidinote ir pats?

– Aš nevaidinau, o juose dalyvavau, t.y. kalbėjau nuo savęs, ne kaip koks nors personažas, o tiesiog aš. Pavyzdžiui, spektaklyje "The National Development plan" (liet. "Nacionalinis plėtros planas" (rež. V.Silis) sukurtame, remiantis tikru Latvijos nacionaliniu plėtros planu (Latvijos nacionalinis plėtros planas 2014–2020 m. – svarbiausias Latvijos vyriausybės ilgalaikės šalies plėtros dokumentas). Kiekviena šalis turi pateikti savo planą, ir aš dalyvavau konferencijoje, kurioje jis buvo pristatomas. Tai gana kurioziškas ir kiek absurdiškas dalykas, ir toje konferencijoje vienas ekonomistas tai ir pabrėžė – neįmanomas nuolatinis ekonomikos vystymasis jau vien todėl, kad mūsų planetos gamtos resursai yra riboti. Arba jame numatoma, kaip sparčiai kils žmonių gerovė, kiek procentų žmonės bus laimingesni. Remiantis tuo nacionaliniu vystymo planu gimė spektaklis, kuriame aš ir dalyvauju. Taip pat dalyvauju ir spektaklyje apie klasės draugų susitikimą, jame kiekvienas, taip pat ir režisierius, pasakoja savo istoriją ir iš to gimsta vaidinimas.

Tiesa, viename spektaklyje apie ekologinę Marupės upės katastrofą esu ir truputį aktorius: vaidinu mirusią žuvį, kuri nori sužinoti, kodėl ji negalėjo gyventi, kas kaltas dėl jos mirties, tačiau toji scena – labai trumpa.

– Tokiu pačiu atviros laboratorijos principu gimė, o gal tiksliau, gimsta ir NKDT repetuojamas spektaklis "Miškinis"?

– Na, jis kuriamas ir rašomas kiek kitaip, bet esminiai principai tie patys. Tarkime, kai dabar su jumis kalbamės, paskutinių scenų dar nėra, jas šiomis dienomis parašysiu, tačiau jo pagrindas jau sukurtas, kaip tikra paskutinio Latvijos miško brolio Janio Pynupo (1925–2007) gyvenimo istorija. Šis Pelečių apylinkės gyventojas tapo tikra Latvijos sensacija 1995-aisiais, kai po 50 metų trukusio slapstymosi nuo sovietų, sugrįžo į visuomenę. 50 metų jis gyveno be dokumentų, XX a. buities patogumų – vieninteliai laidininkai su pasauliu buvo jo sesuo ir senutėlis radijo aparatas "Spidola".

1944 m., tuomet dar devyniolikmetis, J.Pynupas buvo pašauktas į Raudonąją armiją ir iš karto išsiųstas į frontą. Dalyvavo dviejuose mūšiuose. Antrajame buvo kontūzytas ir prarado sąmonę, o atsigavęs pamatė, kad liko vienas, ir dezertyravo. 1944 m. lapkritį sėkmingai pasiekė savo namus. Įsikūręs atokiame tėvų name, į kiemą išeidavo tik sutemus. Dienas leisdavo miške grybaudamas ir uogaudamas, namuose – kapodamas malkas. Per visus tuos metus dėl nepakeliamo danties skausmo išsiruošė pas dantų gydytoją. Poliklinikoje prisistatė Stanislavo Kurmio vardu.

Netgi Latvijai atgavus nepriklausomybę 1991-aisiais, vyriškis vis dar slapstėsi nuo šalies teritorijoje dislokuotų Rusijos karinių pajėgų. Tik joms pasitraukus, 1995 m. miškinis pagaliau išėjo iš pogrindžio. Tuo metu jam buvo 70 metų.

Tai nėra dokumentinis spektaklis, o tik faktais paremta meninė fikcija. Istorijos siužetas vyksta Lietuvoje, pagrindinis herojus virsta Jonu, o viena svarbiausių spektaklio gijų – perprasti, koks yra tas miške tiek laiko pragyvenęs žmogus, kas jis yra iš tiesų? Ar buvimas miškiniu reiškia išsilaisvinimą iš sistemos gniaužtų, ar ilgiausiai trukusį atsakomybės vengimą žmonijos istorijoje? Ar kuris nors iš mūsų galėtų slėptis 50 metų? Ar ieškotų kito sprendimo?

– Vadinasi, tai ne tiek konkretaus asmens, bet apskritai žmogaus istorija, kurioje individualios prasmės įgyja bendrąsias reikšmes?

– Taip, būtent. Man svarbu, kad kiekvienas žiūrovas rastų bendrų emocijų, išgyvenimų. Toji istorija gali atliepti kiekvieno mūsų gyvenimą, užduoti klausimus arba paskatinti atsakymus, kurie yra mūsų šiandienos kasdienybėje. Spektaklyje, kaip ir gyvenime, šalia rimtų dalykų yra ir ironijos, ir absurdo, ir farso. Tačiau daugiausia šioje istorijoje yra to, kas atrodo neįtikėtina, neįmanoma, beprotiška, deja, visa tai įvykę, tai jau faktai. Ir kartais gali pasirodyti, kad kai kas neįmanomo yra tiesiog išgalvota, sufantazuota, tačiau taip nėra, neįtikimiausi dalykai šiame spektaklyje yra realūs, dokumentiški.

Apskritai, pastebėjau, kad gyvenime įvyksta daug daugiau beprotiškų dalykų, nei būtų galima juos išgalvoti, sufantazuoti. Todėl man visada svarbu susipažinti su realiais faktais, tikru gyvenimu, tai, kas iš tiesų vyko ir vyksta. Tai yra mano pagrindas, ant kurio aš stoviu ir jis turi būti tvirtas.

Beje, tokių slapstymosi atvejų buvo ir Lietuvoje, aptikome du žmones, vienas – Benediktas Mikulis – slapstėsi netoli Kaišiadorių, kitas – Stasys Guiga – Švenčionių rajone, Onutės Činčikaitės sodyboje, slėpėsi 36 metus, ten 1986-aisiais mirė, buvo palaidotas šalia kaimo augančiame Nevieriškės miškelyje ir tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę palaikai perkelti į Švenčionėlių kapines.

Taigi kad spektaklyje fikcija įgautų tikrumo atspalvių, mes daug laiko skyrėme aprėpiamo laikotarpio, dokumentinių faktų analizei, ieškojome panašių istorijų jūsų šalyje.

– Na, o kaip mūsų teatras, aktoriai, mūsų miestas?

– Viskas labai gerai, darbas einasi sklandžiai, teatras – puikus, aktoriai – profesionalūs, imlūs, kūrybiški. Buvau ir jūsų miesto dar sovietmetį menančioje valgykloje "Valga", esančioje Laisvės al. Įspūdinga, tai man padėjo parašyti sceną, kurioje pagrindinis pjesės veikėjas ateina suvalgyti į valgyklą šnicelio. Jis niekada per tuos 50 metų nebuvo valgykloje ir pagaliau joje apsilanko.

– Kada patiriate kūrybinės pilnatvės jausmą – kai parašote gerą sceną, kai padedate paskutinį tašką scenarijuje, pjesėje ar kai pamatote premjerą?

– Premjeros metu, kai jaučiu, kad žiūrovą spektaklis užkabino, kai vienoje ar kitoje scenoje pajuntu, jog spektaklį kuria ir žiūrovas. Tai plonytė gija, energija, kažkoks jausmas, kuris labai svarbus, be viso to teatras nėra gyvas, toji gyvybė, šviežumas jame – man svarbiausia.

O žiūrovui, manau, svarbu, kai yra užduodami klausimai, apie kuriuos jis iki tol nebuvo pagalvojęs, kai gauna naujų minčių apmąstymams, emocijų, išgyvenimų, kurie jam reikšmingi.