Susitikimų simbolika
Iš aktyvios politikos savo ar rinkėjų valia pasitraukus Kremliaus simpatikams Austrijoje, Vokietijoje ar Italijoje, Viktoras Orbanas V.Putinui – gal net pats paslaugiausias konsjeržas prie Europos durų. Tai patvirtina ir kitą savaitę planuojamas jųdviejų susitikimas: viena paskutiniųjų 2021-ųjų naujienų iš Budapešto buvo pranešimas, kad V.Orbanas vasario 1-ąją lankysis Maskvoje.
Būsimajam vizitui oficialūs Rusijos žinių kanalai skiria daug dėmesio, tarsi būtų laukiama ne vienos iš Rytų Europos valstybių premjero, o paties Joe Bideno, nešino atsiprašymo dovanomis.
Naujas V.Orbano ir Rusijos prezidento susitikimas bus penktasis per pastaruosius septynerius metus. Pastarąjį kartą politikai matėsi dar prieš pandemiją Budapešte 2019-ųjų spalį.
Vengrijos premjeras – vienas nedaugelio Europos lyderių, reguliariai susitinkančių su dėl agresijos prieš Ukrainą izoliuotu V.Putinu. Tik, skirtingai nei Prancūzijos ar Vokietijos vadovai, jis neakcentuoja vertybinių klausimų, neužsimena apie žmogaus teises Rusijoje, nesiima tarpininkauti sprendžiant konfliktą su Ukraina. Ar begali būti geresnė proga V.Putinui skleisti mintį, kad naujausioje konfrontacijoje su Rusija Vakarai nėra vieningi, nei NATO priklausančios šalies premjero vizitas?
Aiškindamasi ūmai suliepsnojusios meilės Maskvai priežastis, užsienio žiniasklaida yra rašiusi apie Kremliaus turimą V.Orbaną kompromituojančią medžiagą.
Nors santykiai tarp Vakarų ir Rusijos šiandien ypač įtempti, apie tai, kad V.Orbanas atšauktų vizitą į Maskvą, kol kas oficialių ženklų nėra. Rusijos naujienų agentūros dar praėjusią savaitę citavo Vengrijos ambasados atstovus, kad vizito darbotvarkėje – sutarties su „Gazprom“ išplėtimas, bendradarbiavimas vakcinų gamybos ir kosmoso srityse.
Pinigai, dujos ir ordinai
Ši draugystė naudinga ir V.Orbanui. 2014 m. pabaigoje buvo pasirašyta sutartis su Rusijos bendrove „Rosatom“ dėl Pakšo atominės elektrinės Vengrijoje plėtros. ES bandymas ištirti, ar šis sandoris nepažeidė ES taisyklių ir laisvos rinkos principų, nebuvo sėkmingas. Tad įtarimai, kad šio projekto pelno gavėjai yra ir asmeniškai V.Putinas ir V.Orbanas, nei patvirtinti, nei paneigti.
Tų pačių metų pradžioje pasiekti ekonominiai susitarimai su Maskva, anot laikraščio „The Globe And Mail“, leido V.Orbanui sumažinti komunalinių paslaugų įkainius prieš pat parlamento rinkimus. Tad nieko nenustebino ir V.Orbano nenoras jungtis prie antirusiškų sankcijų, dėl kurių jis galų gale sutiko, pareiškęs, kad Vengrija buvo priversta tai padaryti sukandus dantis.
Rodydamas neproporcingai didelį dėmesį Kremliaus šeimininkui, V.Orbanas kaskart pabrėžia Rusijos ekonominį vaidmenį Vengrijos ekonomikai. Nors net ir labai norėdamas Budapeštas ryšių negali plėtoti – varžo ES paskelbtos sankcijos Rusijai – savo retorika jis stiprina Maskvai labai svarbų Europos prigimtinės priklausomybės nuo Rusijos žaliavų mitą.
Tuo metu, kai Europos šalys kentė dėl dirbtinai sukelto dujų deficito, V.Orbanas tikino, kad šalis yra patenkinta bendradarbiavimu su Rusija energetikos srityje – Maskva laiku įvykdžiusi sutartyse numatytus įsipareigojimus. Aiški žinia ne tik Rytų Europos, bet ir Vakarų rinkėjams: nenorite šalti – draugaukite su Maskva.
Už lojalumą Vengrijos pusėn keliauja ne tik dujos, paskolos, bet ir medaliai. Lapkritį V.Putinas įvertino Vengrijos užsienio ekonominių ryšių ir užsienio reikalų ministrą Peterį Szijjarto draugystės ordinu – aukščiausiu užsienio valstybių atstovams teikiamu apdovanojimu.
Meilė iš baimės?
Sunku patikėti, kad dabartinis V.Orbanas – tas pats žmogus, kuris, 1988-aisiais kurdamas savąją „Fidesz“, kaip vėliau sakė, siekė „pasiųsti komunistinį režimą į pragarą“, kuris 1989-aisiais nuo tribūnos ragino surengti laisvus rinkimus ir išvesti iš šalies SSRS kariuomenę.
V.Orbano meilė Maskvai įsiplieskė staiga. Kol buvo opozicijoje, jis dar kalbėjo apie Putino marionetes Europoje, kritikavo į Rusiją orientuotą Vengrijos energetikos politiką. 2009-aisiais požiūris pasikeitė. Aiškindamasi ūmai suliepsnojusios meilės Maskvai priežastis užsienio žiniasklaida yra rašiusi apie Kremliaus turimą V.Orbaną kompromituojančią medžiagą. Ją esą perdavęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis susijęs tarptautinis kriminalinis veikėjas Semionas Mogilevičius.
Kad ir kaip būtų, tačiau šiandien V.Orbanas bičiuliaujasi su V.Putinu, laikančiu SSRS žlugimą viena didžiausių XX a. katastrofų, nors pats yra sakęs, kad nenorėtų, jog Vengrija vėl ribotųsi su Sovietų Sąjunga ir kad suvereni Ukraina esantis geriausias buferis.
Ne vakarietišką, bet labiau V.Putino puoselėjamą politinę kultūrą primena ir V.Orbano priimami sprendimai ir tikslas – bet kokiomis priemonėmis likti valdžioje. Anot vengrų ekonomisto Laszlo Lengyelio, atsukęs nugarą Vakarams V.Orbanas per dvylika metų iššvaistė istorinę galimybę. Užuot stiprindamas demokratijos institutus, jis šalyje įtvirtinęs nusikalstamą autokratiją ir atvedęs tautą į aklavietę.
Kad laimėtų balandžio 3-iąją vyksiančius rinkimus jam žūtbūt reikia palaikyti rinkėjų optimizmą, nukreipti dėmesį nuo sunkios ekonominės padėties ir fakto, kad per jo valdymo metus forinto vertė nukrito 40 proc. Situaciją jis bando gelbėti, anot buvusio šalies nacionalinio banko vadovo Gyorgy Suranyi, benziną gesindamas ugnimi: įšaldydamas pagrindinių maisto produktų kainas, mažindamas mokesčius, didindamas pensijas ir atlyginimus.
Politikui, negebančiam spręsti vidaus problemų, aktyvus šmėžavimas tarptautinėje arenoje – galimybė susikurti svarbios personos legendą. Jei nerandi šaliai išskirtinio vaidmens tarptautinėje arenoje, būdamas šalia V.Putino be didelių pastangų sulauki daugiau dėmesio. Demonstruojama draugystė su Maskva – tarsi raudonas skuduras, kuriuo mosuodamas po sąjungininkų, su kuriais saisto narystė ES ir NATO, nosimis gali kelti savo įkainius.
