Tai – ne tik ribotos erdvės dresūrai, bet ir nuolatinė baimė pristigti tikslui skirtų lėšų, nes iš valstybės nenubyra nė cento.

Cerebrinio paralyžiaus diagnozę turinčiai ir dėl to ribotai judėti gebančiai jaunai moteriai Ajanai Lolat – pirmajai mūsų šalyje pradėta ruošti individualią pagalbą suteikti galinti vokiečių aviganių veislės kalytė Mulan. Moteris pasakojo, kad jau dabar juntanti augintinės buvimo kasdienybėje svarbą.

„Iš pradžių galėjau judėti tik neįgaliojo vežimėliu. Vėliau pasitelkusi sportą pradėjau vaikščioti su ramentais. O dabar, kai atsirado šuo, atrodo, kad bėgant laikui man pakaks vien šuns ir vieno ramento arba jų nebereikės visai, nes ant šuns tvirtinama speciali rankena, į kurią įsirėmus galima puikiai eiti. Mulan taip pat yra mokoma atnešti man daiktus, numauti kojines ir panašių buityje svarbių dalykų“, – pasakojo pašnekovė.

Ajana kovoja dėl neįgaliesiems padedančių šunų įteisinimo. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Fizinei negaliai didžiulę įtaką gali turėti ir psichologiniai veiksniai. Jos ir vokiečių aviganės Mulan atvejis – tik vienas iš tokių įrodymų, kad augintinio buvimas šalia gali daryti stebuklus ir nuvyti šalin psichologines problemas, dar labiau sunkinančias fizinę būtį. „Kai kurie žmonės sako, kad čia tik šuo ir neverta dėti tokių pastangų, bet aš matau didžiulę vertę“, – teigė A.Lolat.

Matydama tokią asmeninę pažangą, doktorantūrą studijuojanti, dirbanti ir daug po įvairias pasaulio šalis keliaujanti jauna moteris nenustoja stengtis  –  ji vienija žmones, kuriems šuo pagalbininkas reikalingas norint įveikti įvairaus pobūdžio negalios keliamus iššūkius. Vienija ji ir tokius keturkojus dresuoti sutinkančius aukšto lygio specialistus. Viso to rezultatas – šiuo metu mūsų šalyje, be vokiečių aviganės Mulan, jau rengiami dar keturi šunys pagalbininkai.

„Dar vieną tokį šunį yra įsigijusi vieniša mama, auginanti neįgalų sūnų. Moteris sakė, kad iki tol jai buvo prasidėjusi depresija, nes vienai auginti negalią turintį vaiką yra išties sudėtinga. Tačiau atsiradus šuniui, depresyvių minčių nebeliko. Kitas šuo priklausys kurčiųjų šeimai, kuri susilaukė fiziškai sveikų vaikų. Keturkojis mokomas pranešti tėvams, kai jų vaikai verkia. Taip pat mokoma informuoti apie esant gatvėje girdimus artėjančių automobilių ir kitus garsus ar, pavyzdžiui, esant poliklinikoje – apie jų kvietimą vardu. Dar vienas šuo iškeliavo į šeimą, auginančią autizmo spektro sutrikimą turintį paauglį sūnų. Augintinio užduotis bus drąsinti berniuką kartu nueiti į parduotuvę ar kitas būtiniausias vietas. O kiti du šunys atiteko dviem vaikams, dėl cerebrinio paralyžiaus judantiems neįgaliojo vežimėliais. Jų tikslas – pasekti mano pavyzdžiu ir pradėti vaikščioti“, – vardijo pašnekovė.

Tai, kad mes šiuos pusantrų metų, kiek gyvuoja labdaros ir paramos fondas, nebankrutavome, esame dėkingi tik geros valios žmonėms.

Vokiečių aviganė, du labradorai, auksaspalvis retriveris ir vipetas maždaug po dvejų metų bandys iškovoti, kad Lietuvoje būtų įtvirtinta šunų pagalbininkų, dar vadinamų asistentais, sistema – jų rengimo centras, pripažįstamas europiniu mastu. Specialiai šunų pagalbininkų rengimui finansuoti A.Lolat prieš pusantrų metų perkvalifikavo anksčiau įkurtą labdaros ir paramos fondą, kuriame rinktos lėšos buvo skiriamos cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų galimybei lankyti delfinų terapijos užsiėmimus.

„Kai aš įsigijau savo vokiečių aviganę Mulan, visi, įskaitant ir kai kurias neįgalių žmonių organizacijas, kartojo, kad neįgalieji yra nepajėgūs laikyti šuns, nes jie neturi jėgų, tam neužteks pinigų, nėra, kas tokius keturkojus dresuoja. Tokį požiūrį iš mūsų visuomenės reikėtų „išskiepyti“. Manau, kad mūsų šunys tai padarys – gal ne per vienus metus, bet žmonės tikrai pamatys, kiek daug tokie keturkojai padeda ir kokie savarankiški dėl to galime būti“, – įsitikinusi jauna moteris.

Asmeninio archyvo nuotr.

Baimė pritrūkti lėšų

Tačiau kelias į šį prasmingą tikslą nėra lengvas. Pirmiausia, mūsų šalyje šuns pagalbininko statusas nėra įteisintas įstatymu. Nors siūlymą tai padaryti Seimo narys Justas Džiugelis pateikė praėjusių metų lapkritį, šis klausimas dar tik bus svarstomas.

A.Lolat nuomone, atsižvelgiant į šį aspektą, užkertama galimybė rašyti projektus ir pretenduoti į šunų pagalbininkų rengimo reikmėms reikalingą finansavimą tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse. Tokio keturkojo dresūra su tam būtina įranga per dvejus trejus metus kainuoja 15–20 tūkst. eurų. Todėl iki šiol tenka kliautis vien geros valios žmonėmis, kurie sutinka tam tikras paslaugas teikti nemokamai, su nuolaida, ar pervesdami tam lėšų į jau minėto fondo sąskaitą.

„Mes – paprasti žmonės, net ne vidurinė klasė, kad galėtume sau leisti daryti tokius dalykus, o finansavimo – lygiai nulis. Tai, kad mes šiuos pusantrų metų, kiek gyvuoja labdaros ir paramos fondas, nebankrutavome, esame dėkingi tik geros valios žmonėms, kurie mumis tiki. Taupome, kiek tik galime. Aš tik dabar įsidarbinau savo įkurtame labdaros ir paramos fonde. Iki tol dirbau visiškai nemokamai. Ir dabar už tai gaunu tik valstybės skiriamą subsidiją – žmonių suaukotų lėšų darbo užmokesčiui nenaudoju“, – atviravo Ajana.

Pasak jos, kiekvienam žmogui, kuris turi vieną iš keturių pagalbininkais būti rengiamų keturkojų, per mėnesį tektų sumokėti apie 900 eurų – tiek kainuoja jo dresūra ir priemonės. Tačiau sutartyje numatyta, kad neįgalus žmogus ar jo šeima moka 250 eurų, o likusią dalį finansuoja A. Lolat labdaros ir paramos fondas iš to, ką suaukoja geradariai.

„Jei mums pavyksta surinkti daugiau pinigų, grąžiname juos neįgaliam žmogui arba jo šeimai. Sutartyje numatyta, kad kai įmoka pasiekia tūkstantį eurų, šuo tampa to žmogaus nuosavybe. Visi mūsų programos dalyviai, išskyrus šeimą, kuri jau turėjo savo šunį, tiek jau yra sumokėję, tai visiems savininkams šie šunys ir priklauso. Tačiau augintiniai ir toliau dalyvauja programoje siekdami europinio šuns pagalbininko statuso. Jei labdaros ir paramos fondas surinktų daugiau lėšų, šunis nupirktume ir padovanotume, bet dabar to padaryti negalėjome, todėl tiesiog pasidalijome išlaidomis“, – aiškino pašnekovė.

A.Lolat atvira – kiekvieną mėnesį gyvena nežinioje, ar užteks labdaros ir paramos fonde esančių pinigų apmokėti kito mėnesio sąskaitas ir ar tikslas nežlugs.

Kelią skinasi įstatymas

Kaip jau minėta, Seimui pateiktas įstatymų projektų paketas dėl šuns pagalbininko statuso įteisinimo Lietuvoje. Jį svarstyti tikimasi pavasario sesijoje. Jei parlamentarai tam pritars, įstatymai, reglamentuojantys šuns pagalbininko statusą ir šuns pagalbininko teikimą, įsigaliotų šių metų liepos 1-ąją.

Visa tai tam, kad neįgalieji, padedami šuns pagalbininko, taptų savarankiškesni ir mobilesni ir integruotųsi į visuomenę. Taip pat, pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovų, šiuo įstatymu siekiama suteikti galimybę neįgaliam asmeniui, kuris naudojasi šuns pagalbininko pagalba, kartu su juo naudotis viešojo transporto infrastruktūra ir Transporto lengvatų įstatyme numatytomis lengvatomis, taip pat patekti į viešąją erdvę ir visuomeninės paskirties statinius ir būti juose. Tikimasi, kad neįgalūs asmenys, kurie naudojasi šuns pagalbininko pagalba, kartu turės galimybę ir kartu su jais keliauti į kitas šalis.

Įstatymų projektų pakete taip pat siūloma, kad šuo pagalbininkas, teikdamas pagalbą neįgaliam asmeniui, būtų pažymėtas skiriamaisiais ženklais. Jei įstatymų pakeitimai įsigaliotų, asmenys, turintys negalią, galėtų kreiptis į šunis pagalbininkus rengiančias organizacijas, kur tokie keturkojai turėtų būti rengiami pagal specialią dresavimo programą.

Iš pradžių teigta, kad naudoti valstybės ir savivaldybių lėšas šuns pagalbininko rengimui nėra numatyta. Vis dėlto vėliau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai patikslino – jei šuns pagalbininko statusas ir šuns pagalbininko teikimas bus įteisintas, bus vertinamas ir šuns pagalbos teikimo poreikis, ir finansinės galimybės.

„Norime informuoti, kad įstatymo projektų paketas pateiktas vertinti neįgaliųjų nevyriausybinėms organizacijoms, kurios pateiks savo nuomonę dėl šuns pagalbininko statuso įteisinimo ir šuns pagalbininko teikimo tikslingumo ir finansavimo galimybių“, – akcentavo ministrės patarėjas viešiesiems ryšiams Tomas Kavaliauskas.

Mato spragų

„Įstatyme numatytas šunų pagalbininkų priėmimas tik viešose erdvėse. Vadinasi, privačios erdvės visada galės uždaryti duris ir neįgalaus žmogaus su šunimi pagalbininku nepriimti. Esu tikra, kad be finansavimo dalies, kuri galbūt kažkiek atsivers, įstatymas nieko nepakeis, nes viską lemia žmonių geranoriškumas ir noras priimti. Šiame projekte svarbiausia yra edukacija, kalbėjimas su žmonėmis, kad jie susipažintų su mumis, o ne prievarta. Mes dabar su šunimis pagalbininkais jau daug kur keliaujame – į traukinius įleidžia, autobusais gali keliauti šunys vedliai, o ne šunys pagalbininkai, medicininės įstaigos, universitetas, kuriame studijuoju, – irgi įleidžia, kai kurios kavinės taip pat jau įleidžia net paprastus šunis“, – vardijo A.Lolat.

Šunys pagalbininkai ugdomi penkias dienas per savaitę – treniruotės vyksta pagal individualų grafiką. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ji pasakojo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose yra kitoks šunų vedlių ir šunų pagalbininkų įstatymas, kuriame nurodyta, kad tokie keturkojai privalo būti priimami visur, o už nepriėmimą gali grėsti bauda. Todėl, atsižvelgiant į tai, Lietuvoje siūlomas įstatymas, pasak pašnekovės, yra tik kosmetinis – padėties iš esmės nekeičiantis.

„Mano įkurtas labdaros ir paramos fondas siekia, kad kai bus visiškai parengti penki šunys pagalbininkai, juos įvertintų iš Europos atvykusi komisija ir nuspręstų, ar mes Lietuvoje turime teisę rengti tokius šunis. Tokią akreditaciją gauti labai sunku, nes dar niekas Baltijos šalyse jos nėra gavęs. Tačiau, jei taip nutiks, to pakaks, kad šunys pagalbininkai būtų pripažinti visoje Europoje. Jei Lietuva nuspręs neįteisinti šunų pagalbininkų net ir šiuo kosmetiniu įstatymu, tai reikš, kad jie bus nepripažįstami tik mūsų šalyje. Esu dėkinga Lietuvai vien už tai, kad Seimas apskritai nusprendė svarstyti tokį įstatymą per krizinį laikotarpį. Tai nėra reikšminga mano organizacijai, bet reikšminga toms, kurios norės veikti tik Lietuvos lygmeniu, kad šunų pagalbininkų būtų daugiau. Duok Dieve, kad taip būtų, už tai ir dėkoju“, – atviravo moteris.

Manau, kad mūsų šunys tai padarys – gal ne per vienus metus, bet žmonės tikrai pamatys, kiek daug tokie keturkojai padeda ir kokie savarankiški dėl to galime būti.

Pašnekovės teigimu, šiuo metu yra rengiamas ir europinis reglamentas dėl šunų pagalbininkų ir vedlių. Gairės bus rekomendacinio pobūdžio, bet galios visose Europos šalyse. „Esu darbo grupėje, kuri atstovauja Lietuvai, skaitau visus reglamentus, pati teikiu rekomendacijas. Lietuvai dar yra kur stiebtis, nes čia dar bijoma kažkam užtikrinti teises – pasakyti, kad šunį pagalbininką priimti privaloma“, – pastebėjo A.Lolat.

Ji svarstė, jei Lietuvoje šunys pagalbininkai bus įteisinti, reikėtų pagalvoti ir apie bent dalinę subsidiją neįgaliam žmogui tokį keturkojį įsigyjant, jei specialistai tai rekomenduotų.

„Dalinis finansavimas tikrai pagelbėtų. Tokio šuns paruošimas kainuoja nuo 15 tūkst. eurų. Jei valstybė surastų būdą skirti, pavyzdžiui, septynis tūkstančius, būtų galima nupirkti šuniuką ir jį apmokant pasiekti pirmų rezultatų, kuriuos pamatytų žmonės. Tada taptų įmanoma surinkti trūkstamą dalį iš geradarių. Juk tam, kad žmonės aukotų, jie turi matyti, kokiam tikslui tai daro“, – atviravo ji.

Be viso to, neįgalūs žmonės, mūsų šalyje dėl savo sveikatos būklės gaunantys pakankamai mažas pajamas, vargu, ar įstengtų šunį pagalbininką parengti iš savo lėšų. Juk didžioji dalis neįgaliųjų sunkiai įsitraukia į darbo rinką, o ir tų, kurie dirba, užmokestis, A.Lolat nuomone, retai siekia vidutinį arba aukštesnį algos lygį.

Kuo ypatinga dresūra?

A.Lolat vokiečių aviganę Mulan ir kitus būsimus šunis pagalbininkus neįgaliesiems su komanda dresuojantis Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas Vaidotas Glodenis „Kauno dienai“ papasakojo apie tokių keturkojų mokymo ypatumus.

Pasak pašnekovo, kinologo atrinktas ir keliamus reikalavimus atitikęs šuo pradedamas ugdyti nuo dviejų mėnesių amžiaus. Tačiau net ir toks keturkojis po kurio laiko gali pasirodyti esantis netinkamas tokio pobūdžio rengimui. Pavyzdžiui, dėl savo įgimtų savybių.

„Dresūra susideda iš bendro paklusnumo, labai stiprios socializacijos – šuo pratinamas nereaguoti į prie jo besiartinančius, jį kalbinančius ar paglostyti norinčius aplinkinius – ir specialių pratimų, pritaikomų pagal būsimo šeimininko poreikius, atlikimo. Viena iš mokomų komandų – pagalbos iškvietimas specialiu pulteliu. Tarkime, šeimininkui pargriuvus, praradus sąmonę, šuo užmins ir paspaus pultelio mygtuką ir taip iškvies pagalbą. Keturkojis taip pat mokomas šviečiant lazeriu atidaryti duris, stalčius, atnešti daiktus ir net padrąsinti ar nuraminti. Taip siekiame palengvinti negalią turinčio žmogaus buitį. Dresuojant keičiame aplinką, kurioje šuo būna, nes keturkojis viską susieja su tam tikra įvykių seka ir aplinkos paveikslu. Tačiau vien instruktoriaus dresūros tam nepakanka – šunį ugdyti turi ir jo šeimininkas, prižiūrimas specialisto. Instruktorius gali paruošti šunį ir vienas, bet tada keturkojis neklausys šeimininko“, – detalizavo jis.

V.Glodenis pastebėjo, kad žmonės Lietuvoje nėra susidūrę su šunimis pagalbininkais, todėl nežino, kaip elgtis tokius pamačius. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Šunys pagalbininkai ugdomi penkias dienas per savaitę – treniruotės vyksta pagal individualų grafiką ir būna trumpos, linksmos, nevarginančios nei keturkojų, nei šeimininkų. Tačiau turi būti atliekamos intensyviai – negalima susitikti vos kartą per savaitę, nes šuo neįsisavins mokomų dalykų.

V.Glodenis pastebėjo, kad žmonės Lietuvoje nėra susidūrę su šunimis pagalbininkais, todėl nežino, kaip elgtis tokius pamačius. Jis sakė, kad viena kinologų draugija mokantiems tokius šunis siūlė užrišti geltoną kaspinėlį prie pavadėlio, kad visuomenės nariai keturkojus atskirtų. Tačiau iniciatyva išblėso.

„Todėl ateityje planuojame plėtoti skiriamuosius šunų pagalbininkų ženklus – skirti bent petnešomis, žyminčiomis, kad šis šuo yra tam tikro asmens asistentas. Tačiau tam reikia laiko ir įdirbio. Šunų pagalbininkų Lietuvoje nėra tiek daug kaip užsienyje, kur šie etapai jau pereiti, galioja įstatymai. Žmogus su šunimi gali lankytis parduotuvėse, viešajame transporte. Aišku, kai užsieniečiai atvažiuoja į mūsų šalį, nustemba, nes jų šunys pagalbininkai tampa nulinės vertės. Su savo keturkoju jie beveik niekur negali patekti. Parduotuves, į kurias įleidžiami šunys, galima suskaičiuoti ant pirštų. Tai stipriai apsunkina ir šunų pagalbininkų dresūrą – negalime su jais patekti į tam tikras erdves, kurios svarbios mokant“, – atviravo Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas.

V.Glodenis sakė turintis patarimą visuomenės nariams, jei aplinkoje šie pastebėtų negalią turintį asmenį su keturkoju. „Pavyzdžiui, jei pastebėsite, kad neįgalus žmogus, šalia kurio yra šuo pagalbininkas, eidamas parkrito ir mėgina atsikelti, neikite artyn, jei šeimininkas to neprašo. Kitas svarbus aspektas, jei norite prieiti prie šuns ir jį paglostyti, reikėtų paklausti, ar galima. Lietuvoje šuns laikymo ir vedžiojimo kultūra gerėja, bet, deja, nėra kaip reikia išvystyta“, – pastebėjo pašnekovas.

Galite padėti ir jūs

Norintys ir galintys finansiškai prisidėti prie šunų pagalbininkų rengimo ir siekio pripažinti jų statusą europiniu mastu, gali tai padaryti:

Gavėjas: Ajanos Lolat labdaros ir paramos fondas

Sąskaitos numeris: LT023500010011672977

Vokiečių aviganis Majoras laikinai paliks Baltuosius rūmus ir lankys specialius mokymus, sakė pirmosios ponios Jill Biden atstovas. Šuo bus dresuojamas keletą savaičių, kad priprastų prie gyvenimo Baltuosiuose rūmuose.

Sausį Baltuosiuose rūmuose Vašingtone apsigyvenęs jaunesnysis iš abiejų J. Bideno aviganių pasižymėjo agresyviu elgesiu. Jau kovą Majoras buvo priverstas laikinai palikti sostinę – jis buvo išvežtas į Bidenų šeimos namus Vilmingtone Delavero valstijoje. Prieš tai jis Baltuosiuose rūmuose mažiausiai kartą apkandžiojo žmogų. Jis taip pat šokdavo ant darbuotojų ir saugumo personalo ir juos aplodavo.

J. Bidenas tada stočiai ABC sakė: Majoras tik norįs jį apsaugoti. Šuo esą išsigąsta, kai Baltuosiuose rūmuose „išlenda iš už kampo ir pamato du žmones, kurių nepažįsta“.

Majoras jau po pirmojo incidento sulaukė dresūros, tačiau jos, akivaizdu, nepakako. Vyresnysis J. Bideno vokiečių aviganis Champas tuo tarpu liks Baltuosiuose rūmuose.

Švelnusis Champas Bidenų šeimoje auga nuo 2008 metų. Tuo tarpu Majorą šeima iš prieglaudos paėmė 2018-aisiais.

Šunų dresūros ir sporto centro "Nasrai" treneris, tarptautinės kategorijos "Agility" teisėjas Algirdas Valčiukas, ketvirtį amžiaus paskyręs šunims, įsitikinęs, kad būtina nuo mažų dienų auklėti šunelį. Antraip gali kilti problemų su ūgtelėjusiu mažyliu dėl netinkamo jo elgesio namuose ar aplinkoje.

Šeimininko atsakomybė

2004 m. "Kauno diena" pirmą kartą rašė apie Kauno šunų dresūros ir sporto centrą "Nasrai", apie šio centro komandos borderkolio Kviko su vedliu Algirdu Valčiuku sėkmę Italijoje vykusiame pasaulio šunų vikrumo (Agility) čempionate. Ten jie dviejose komandinių varžybų trasose pasiekė geriausią rezultatą, apstulbinę čempionato dalyvius greičiu. Beje, netrukus Valčiukų šeimos mylimam ir prižiūrimam Kvikui sukaks penkiolika metų. Tačiau šį kartą dresūros mokyklos vadovą kalbinome ne apie šunų sportą, bet apie apie tai, kaip išmokyti mažus šunelius draugiškumo, paklusnumo, tvarkingo elgesio, kaip pasirinkti sau tinkamą auginti šuniuką.

Anot didžiulę patirtį dresuojant šunis turinčio A.Valčiuko, labai svarbu tinkama keturkojo mažylio socializacija. O tai reiškia, kad šunelis nuo pirmų dienų, kai pradeda vaikščioti, ir iki keturių mėnesių amžiaus turi būti tinkamai supažindintas su aplinka, kad jaustųsi joje saugus, norėtų bendrauti su šeimininku. Šunelis turi  pajusti, kad drauge praleistas laikas – pats smagiausias, kad šeimininkas yra geriausių dalykų pasaulyje šaltinis, kad būti su juo saugu, smagu ir gera.

Puikiais šunimis negimstama

"Visas mažo šunelio auklėjimas turi būti pozityvus – mažylis skatinamas tobulėti, teigiamai jį motyvuojant, – aiškino A.Valčiukas. – Siekiant šio tikslo, t. y. teigiamų mažylio auklėjimo rezultatų, reikia žinoti ir mokėti teisingai įvertinti įgimtas šuniuko būdo savybes, temperamentą, nervų sistemą. Tik tuomet galima nukreipti mažylio auklėjimą tinkama linkme, užauginti smalsų, drąsų, draugišką, teikiantį daug džiaugsmo keturkojį šeimos narį, kuris nekels jokių rūpesčių", – įsitikinęs žinomas dresuotojas.

Pasak pašnekovo, reikia nuo mažų dienų šuniuką integruoti į šeimos gyvenimą – skirti jam kuo daugiau laiko, kartu keliauti automobiliu, pasiimti į šeimos išvykas gamtoje, į įvairius renginius. "Kuo daugiau skirsite laiko mažam šuneliui, tuo patikimesnis ir geresnis jis užaugs. Juk sakoma, kad gerais šunimis gimstama, o puikiais – tampama", – kalbėjo šypsodamasis Algirdas.

Auklėti nuo mažens

Dresuotojas įsitikinęs, kad šuniuką reikia pradėti auklėti nuo pirmų jo žingsnių – kuo anksčiau, tuo geriau. Tuomet auklėjimo rezultatai bus geresni, o konfliktų su mažyliu dėl netinkamo jo elgesio bus mažiau.

"Kad šuniukas neterštų namie, reikia kuo dažniau vesti jį į lauką, taip pratinant mažylį atlikti gamtinius reikalus lauke. Beje, neužmirškite mažylio po tokio darbo pagirti, skanėstu paskatinti jį taip elgtis ir ateityje. Reikėtų nenusiminti, jei jautresnės nervų sistemos šunys mokysis gamtinius reikalus atlikti lauke ilgiau, nes ten daug įvairių dirgiklių. Tokie jautrūs šuneliai dažnai tuštinasi ir šlapinasi namie, grįžę iš lauko. Šią problemą reikėtų spręsti kompleksiškai, geriausia – padedant ar patariant specialistui. Visiems nepatariu tiesti ant grindų palučių, nes tokiu atveju šunelis tikrai įpras visus gamtos reikalus atlikti tik namuose, manydamas, kad būtent čia, o ne lauke, yra jo tualetas", – aiškino dresuotojas.

Reikėtų gerokai pagalvoti

Pašnekovas įsitikinęs, kad meilė šuniukui nepriklauso nuo jo veislės, jos retumo. "Į dresūrą pas mus žmonės atveda daug nuostabių mišrūnų – mylimų ir prižiūrėtų. Beje, mišrūnas šuo gali būti ne tik puikus šeimos draugas, bet ir sportininkas, sėkmingai dalyvaujantis įvairiose varžybose", – įsitikinęs A.Valčiukas.

Ką reikėtų žinoti ir įvertinti prieš įsigyjant šunelį? Į šį klausimą dresuotojas atsakė: "Visų pirma reikia žinoti, kam jums šuo reikalingas. Mat skirtingų veislių šunys turi skirtingų poreikių, ir šeimininkas turi gerai įvertinti, ar sugebės tuos poreikius patenkinti, ar šuo bus laimingas, ar netaps šeimininkui našta dėl savo natūralių įgimtų savybių", – priminė pašnekovas.

Būkite kantrūs šeimininkai

Taip pat turime žinoti, kokio dydžio kalytės ar patinėlio, mišrūno ar veislinio, ilgaplaukio ar trumpaplaukio šuns norime. "Rinkdamiesi šunelį, turite pasidomėti ne tik jo būdu, bet ir pagalvoti apie savo charakterį, gyvenimo įpročius – mėgstantieji pasivaikščioti mieste, užsukti į kavinę, buvoti įvairiuose lauko renginiuose, turėtų rinktis mažesnių veislių šunelius", – aiškino Algirdas. Mat Lietuvoje žmonės palankiau žiūri į mažesnius šunelius, todėl su tokiu augintiniu yra paprasčiau.

Pasak dresuotojo, jei mėgstate sportuoti, nesirinkite lėtapėdžių šunų veislių atstovų, nors šuns auklėjimas ir dresūra bei galutinis rezultatas iš esmės priklauso ne nuo šuns veislės, o nuo to, kiek šeimininkas skiria laiko savo šuniui, kiek turi žinių. Geriausius rezultatus visada pasiekia kantrūs ir darbštūs šeimininkai, mylintys savo šunis bei sugebantys jais džiaugtis.

Nepalikime vienų ilgam

"Neturintiems laiko žmonėms reikėtų pamiršti šunis, nes kiekvieną dieną jam, šuniui, būtina minimaliai skirti bent valandą. Antraip galima grįžus po ilgos darbo dienos į namus rasti nemalonių staigmenų: nuplėštus tapetus, apgraužtus baldus, sudraskytą linoleumą. Taip pat nepatariu palikti kūdikių ar mažų vaikų be priežiūros su bet kokiu šunimi. Vaikai nuo pat mažų dienų turi būti mokomi mylėti gyvūnus ir su jais švelniai elgtis. Mūsų dukrytei Luknei dar tik septyni mėnesiai, o ji visada krykštauja pamačius šunis ir puikiai jaučiasi jų draugijoje", – tikino Algirdas.

Tuose namuose, kur nedaug erdvės, labiau tinka auginti mažų veislių šunis. Su nedideliu šuneliu patogiau keliauti, iškylauti. Tačiau, perspėjo A.Valčiukas, daug ką lemia ne tik šuns dydis, bet ir veislė, nes būtent nuo veislės priklauso, kiek šuo bus judrus, jautrus temperatūrai, kiek triukšmingas ir t. t. Maži šuneliai mažiau ėda, bet reikia įvertinti kirpyklų paslaugų, įvairios aprangos, reikmenų kainas – mažo šuns auginimas nebūtinai kainuos pigiau.

Patinas ar kalytė?

Ką rinktis: patinuką ar kalytę? Dresuotojo nuomone, tai gali priklausyti nuo kelių viknių: jei namų aplinkoje yra spygliuočių, visžalių augalų, tai patinėlis, žymėdamas savo teritoriją, gali juos apdeginti savo šlapimu. Na, ir kalytės pritūpimas vejoje turės žolei analogišką kaip spygliuočiams poveikį. Pasak pašnekovo, patino ar kalytės būdo savybės mažai skiriasi – tai priklauso ne nuo lyties, o nuo atskiro individo. Žmogus turi įvertinti, kas jam mieliau, arčiau širdies. Kartais pernelyg stiprus patinų domėjimasis kalytėmis gali kelti daugiau nepatogumų nei kalytės ruja, kuri trunka keletą savaičių. Visada naudinga prieš įsigyjant šuniuką pasitarti su specialistais.

Dresuotojas įspėjo – labai rizikinga rinktis šuniuką vien pagal išvaizdą, būtina pasidomėti konkrečios veislės atstovo būdu, polinkiu į ligas, veislės paskirtimi ir, žinoma, įvertinti paties šuns šeimininko charakterį, gyvenimo būdą.

Jei šuo vizgina uodegą, tai dar nereiškia, kad jis yra laimingas. Jei uodega įsitempusi ir vizga lėtai, šuo jaučia stresą, sako šunų elgsenos specialistė dresuotoja Agnė Jazukevičiūtė. Jos tvirtinimu, yra daugybė kitų ženklų, kuriais dar iki urzgimo šunys bando perspėti, kad žmogus prie jų nesiartintų.

Tos pačios nuomonės laikosi projekto „Pamokos su gyvūnais“ vadovė Lina Mockutė. Ji primena, kad šunį reikėtų dresuoti mokant kuo daugiau komandų, o to pasiekti galima ir nesant griežtu šeimininku.

Kad šunys užuodžia baimę – ne mitas

A. Jazukevičiūtė atkreipia dėmesį, kad mieste šuo neturėtų būti be pavadėlio, tačiau, jei į jus bėgtų garsiai lojantis šuo, jo reikėtų neprovokuoti – nežiūrėti į akis.

„Žiūrint į akis gali nutikti du dalykai: šuo neatlaikys žvilgsnio ir pabėgs arba tai gali išprovokuoti puolimą, nors šuo gal net negalvojo to daryti. Šunims akių kontaktas, įdėmus žiūrėjimas į akis prilygsta provokacijai, todėl reikia visai nežiūrėti į šunį, stovėti vietoje, visiškai nereaguoti ir stengtis atsipalaiduoti“, – nurodo dresuotoja.

Ji priduria, kad reikėtų nepamiršti posakio, jog šuo užuodžia baimę. Pasak A. Jazukevičiūtės, šunys ir kiti gyvūnai geba užuosti išsigandus išsiskiriantį adrenaliną, kuris taip pat gali paskatinti agresyvią reakciją, nors iki tol gyvūnas buvo ramus. „Reikia pasistengti išlikti ramiam: nežiūrėti į šunį, jam į akis ir pradėti lėtai judėti sava kryptimi tik šuniui nuėjus“, – tvirtina dresuotoja.

Anot jos, adrenaliną geriau užuodžia sarginiai šunys, todėl ir į bijantį žmogų jie gali sureaguoti jautriau nei kiti. Ganyti išveisti šunys labiau reaguoja į judančius objektus, nes turi stiprų instinktą vytis ir suversti judančius daiktus į krūvą. „Gali būti, kad, pavyzdžiui, sustojus važiuojančiam dviratininkui, sustos ir link jo bėgantis šuo“, – aiškina A. Jazukevičiūtė.

Svarbiausia komanda – „pas mane“

Norint išdresuoti paklusnų šunį, A. Jazukevičiūtės teigimu, reikia jį motyvuoti elgtis tinkamai. „Jei šunys supras, kad jiems padeda vienoks ar kitoks elgesys, jie tą elgesį stengsis kartoti. Jei ėjote šuns glostyti, jis urzgė, bet jūs nesureagavote, todėl jis jums įkando, o jūs tik tada atsitraukėte, šuns logika tokia: kam man urgzti, jei veikia kandimas, – nereikia perspėti, veikia tik kandimas. Tokiu būdu jūs paskatinate puolimą, kandimą“, – sako specialistė.

Jai antrina projekto „Pamokos su gyvūnais“ vadovė L. Mockutė. Jos teigimu, norint išdresuoti šunį, nebūtina būti griežtu šeimininku. „Pavyzdžiui, darbe jūs turite vadovą, bet, jei vadovas yra geras, jam nereikia kitam žmogui prie smilkinio pridėti pistoleto ir kitaip prievarta priversti kažką daryti. Jis gali parinkti tinkamas motyvacijos priemones, kad jo darbuotojai, jam pavaldūs žmonės jaustųsi laimingi ir patys norėtų dirbti. Lygiai taip pat mes dirbame su šunimis. Mes juos motyvuojame, kad jie patys norėtų padaryti tai, ką mes norime, kad jie darytų“, – tvirtina L. Mockutė.

Specialisčių aiškinimu, komandų šunys gali išmokti labai daug, nes jie viską suvokia kaip dvejų trejų metų vaikai. A. Jazukevičiūtė pataria, kad bene svarbiausia komanda, kurios reikėtų išmokyti šunį, yra „pas mane“. Jos tvirtinimu, tokiu būdu galima išgelbėti šuns gyvybę, jeigu jis, pavyzdžiui, bėga per gatvę.

Anot L. Mockutės, reikėtų šunis mokyti ir kitų komandų, o kuo jų bus daugiau, tuo šuo galės daugiau išmokti, nes, išmokęs kelių komandų, jis supras, kaip reikia mokytis,  ir kitas užduotis gebės atlikti greičiau. „Šuo ima daug greičiau išmoti visų naujų žodžių, kuriuos jam sakote. Jis tiesiog išmoksta paties mokymosi proceso, pradeda suprasti, kaip viskas vyksta. Yra vienas, antras, trečias žingsnis, tada yra komanda ir jis žino, ką reikia daryti“, – sako A. Jazukevičiūtė.

Įvardijo šunų kūno kalbos ženklus

A. Jazukevičiūtė pabrėžia, kad motyvacijos šunims nereikia suprasti vien tik kaip skanėstų. Jos tvirtinimu, motyvacija kažko mokytis gali būti bet kuri veikla, kuri šuniui patinka. „Motyvacija yra viskas, ko nori šuo. Jis nori viso maisto davinio, eiti į lauką, eiti pro duris, kad jį paglostytumėte, mestumėte kamuoliuką, nori lipti į mašiną, iš mašinos, jeigu patinka važiuoti. Visa tai, ko nori šuo, yra motyvacija ir paskatinimas“, – pataria A. Jazukevičiūtė.

Be to, specialistės teigimu, reikėtų kreipti daugiau dėmesio į šuns kūno kalbą, kad gyvūnas nepatirtų papildomo streso, būtų lengviau jį dresuoti ir suprasti, kaip šuo jaučiasi. A. Jazukevičiūtė nurodo – jei šuniukas atsipalaidavęs, laimingas, jo akys bus ramios.

„Jei uodega yra atsipalaidavusi ir šuo ją vizgina, jis yra laimingas, tačiau, jeigu ji įtempta kaip styga ir vizga labai lėtai, tikėtina, kad tai yra įtampos ženklas. Reikėtų atsitraukti nuo tokio šuns. Jei šuo lekuoja, net atrodo, kad snukutyje yra šypsena, bet, einant link šuns, jis užsičiaupia, nustoja lekuoti, vadinasi, šuniui kyla įtampa“, – aiškina dresuotoja.

Be to, priduria ji, jei šuo užsičiaupia, suka galvą į šoną, tai yra gražus prašymas atsitraukti, nes jis jaučiasi nejaukiai. Jei matyti daug akies baltymo, jei šuo apsilaižo, nors nieko neėdė, bet taip, lyg būtų ką tik po maisto, ar pradėjo žiovauti, jis stengiasi nusiraminti, siekia, kad kitas žmogus ar šuo nuo jo atsitrauktų.

„Žinoma, būna ir natūrali viso kūno kalba: kai pats šuo traukiasi atgal, jis prašo erdvės. Jeigu į šiuos išvardytus ženklus nereaguojame, šuo pradeda šiepti dantis ar urgzti. Jei ir tada nesureaguojame, šuo kanda“, – tvirtina A. Jazukevičiūtė.

Šį savaitgalį „TEDxVilnius” konferencijoje viešėjęs ir pranešimą apie ryklių išsaugojimą skaitęs jūrų biologas, keliautojas, buvęs Karališkųjų karinių jūrų pajėgų pareigūnas, žurnalistas, rašytojas ir edukacinių TV laidų apie gamtą vedėjas Montis Holsas (Monty Halls) sako, kad delfinai ir kiti banginių šeimos žinduoliai neturėtų būti laikomi nelaisvėje.

Tačiau jei vaikas nori delfinariume gyvai pamatyti žinduolius, kuriuos jis stebėjo per televiziją, ką į tokį prašymą vaikui turėtų atsakyti jo tėvai?, – paklausėme BBC laidos „Didieji pabėgimai” (angl. „Great Escapes”) žvaigždės.

– Visuomenėje egzistuoja suvokimas, kad delfinariumai – labai puikus dalykas, nes juose žmonės gali susipažinti su šiais gyvūnais, be to, čia neva vykdomi moksliniai tyrimai.
Tad palaikyti delfinariumus ar ne – moralinis klausimas. O tėvai, mano nuomone, yra vaikų moralės kompasas. Jie turėtų udgyti savo atžalų suvokimą apie tai, kas pasaulyje yra gerai, o kas ne, ir paaiškinti, kaip viskas yra iš tiesų.

Mes paimame labai socialų gyvūną, kuris natūralioje aplinkoje bendrauja garsais, naudodamas labai platų jų spektrą. Ir patalpiname jį į aidinčią betoninę dėžę dėl savo pačių pramogos.

– Tai lyg lokių pjudymas šunimis – dabar žiūrėdami į šią 19 a. gyvavusią pramogą galvojame, kad tai buvo barbariška. O kaip į mus žiūrės ateities kartos dėl to, kad mes laukinius gyvūnus patalpinome į tas dėžes, kuriose jie plaukioja ratais ir pamažu išprotėja?

– Mokslas dabar jau taip pat žino, jog tai, kas vyksta delfinariumuose, yra blogai. Gyvūnai patiria stresą, jų kortizolio (hormono, išsiskiriančio streso metu) lygiai yra pakilę. Žinduoliai delfinariumuose nėra laimingi – jie prislėgti. Jų gyvenimo trukmė yra dramatiškai trumpesnė. Paimkime didžiausią pasaulio delfiną – orką. Vidutinė jų gyvenimo trukmė laisvėje yra 50-60 metų. Delfinariumuose jie vidutiniškai išgyvena 9 metus.

Štai tokia ta delfinų laikymo nelaisvėje kaina. Mano nuomone, ji – per didelė. Mes esame civilizuota visuomenė ir patys darome pasirinkimus. Patys turime nuspręsti, gerai tai, ar ne. Tai komplikuotas, tačiau tuo pačiu ir paprastas klausimas.

– Tačiau kai kurie delfinariumai suteikia sergančių vaikų tėvams galimybę padėti mažiesiems pasinaudojant delfinų terapijos galimybėmis. Ar tai irgi amoralu?

– Tai išties sudėtingas klausimas. Galiu pamėginti žiūrėti iš savo požiūrio taško. Jei aš būčiau tokioje situacijoje, dėl savo vaiko padaryčiau bet ką. Turbūt mes visi padarytume.
Šioje srityje jau yra tyrimų, pagrindžiančių, kad bendravimas su delfinais padeda autistieškiems vaikams bei vaikams, turintiems mokymosi ar bedravimo sutrikimų. Negalėčiau sužlugdyti galimybės tėvams padėti savo vaikams.

Tačiau yra geresnių delfinų terapijos būdų, nei taikomi dabar. Vaikus su delfinais galima supažindinti laukinėje ar beveik laukinėje aplinkoje. Tai mano utopinė vizija – įkurti Europinį tokios terapijos centrą.

Pasaulyje jau yra tokių galimybių susitikti su delfinais. Tai didžiulės aptvertos vandens teritorijos, kuriose lankosi prie žmonių pripratę laukiniai delfinai.

– Delfinai gali atplaukti į teritoriją ir išplaukti iš jos į atviras jūras kada tik užsinori. Tai laukiniai gyvūnai, bet jiems patinka bendrauti su žmonėmis, tad jie grįžta.
Beje, bet kuri organizacija, kuri sako, kad jų delfinariumas skirtas terapijai ar moksliniams tyrimams, meluoja. Juk jei pagrindinis delfinariumo tikslas – tyrimai arba terapija, kam tos šou programos? Juk akivaizdu, kad delfinų pasirodymai smarkiai iškraipys mokslinių tyrimų rezultatus ir terapiją.

Pasirodymai daromi tam, kad uždirbti pinigų. Tai – neteisinga ir moraliai nepateisinama.

Visgi delfinariumų lankytojai mato nuolat „besišypsantį” gyvūną, kuris iš pažiūros gyvena puikiai: gauna mėgiamos žuvies, žaidimų, be to, gyvena grupėje su kitais gentainiais. Kas gi čia negerai?

Įsivaizduokite, kad jūs ir aš, kurie ką tik susipažinome, yra uždaromi į skvošo korto dydžio betoninę dėžę likusiam mūsų gyvenimui. O žmonės vis rikiuojasi prie korto sienos – jie ateina į mus pažiūrėti. Ir mes juos linksminame. Juk visi galvotų, kad tai žiauru.

Reikia atminti, kad laukinėje gamtoje delfinai gyvena tam tikrose hierarchinėse, socialiose grupėse ir labai daug tarpusavyje bendrauja. Jų aplinka yra labai stimuliuojanti: įvairiapusiškas landšaftas, laisva medžioklė, netrukdomas bendravimas su savo šeima ir kitomis šeimomis.
Tai, ką pasakoju, nėra prabangus delfino gyvenimas. Tai – būtinybė. Laikydami juos delfinariumuose mes beveik visas šias galimybes iš jų atimame.
Žmonės delfinus visada gerbė už jų intelektualumą, už ryšį su žmonėmis. Jaučiame, kad tai – neeilinių gebėjimų gyvūnai, tačiau vis tiek atskirus individus paimame savo pramogai.

– Ar visuomenės nuomonė delfinų laikymo nelaisvėje klausimu keičiasi?

– Taip, supratimas auga visame pasaulyje. Ateinanti karta sakys: tai, ką su šiais gyvūnais darė mūsų tėvai, yra nepriimtina, ir aš nebūsiu to dalimi.

Žmonės, kurie tai supranta, aktyviai vienija savo jėgas. Ir tai nėra tik tylūs argumentai: socialiniai tinklai įgalina mus pačius keisti viešąją nuomonę.

– Jei visi, matantys moralinę delfinų laikymo nelaisvėje pusę, susivienytume, greitai pasiektume gerų rezultatų. Tad kiekvienas, skaitantis šį straipsnį, turėtų savęs paklausti: ar aš pritariu įsisenėjusiai praktikai, ir, jei ne, prie kurio socialinio judėjimo galėčiau prisijungti?

– Juk būtent visuomenės paskatintos nevyriausybinės organizacijos visame pasaulyje kelia šį klausimą į politinį lygmenį. Taigi keičiasi ir sprendimų priėmėjų nuomonė.

– Koks jūsų gražiausias patyrimas su delfinais?

– Susitikimai su delfinais laisvėje yra neįkainojama, gyvenimą keičianti patirtis.

Tai, ką papasakosiu – daugiau nei įprastas susidūrimas su delfinais, kai jie atplaukia prie žmonių tiesiog smalsaudami. Tai buvo tikras bendravimas – gavome „VIP bilietą” į laukinių delfinų gyvenimo užkulisius.

Taigi kartą Bahamuose mums plaukiant laivu laukiniai delfinai su mumis praleido ištisas 8 valandas. Jie pademonstravo turbūt visą įmanomą delfinų elgsenos spektrą.

Jie nėrė į jūros gelmes ir iš ten atnešdavo mums įvairiausių dalykų. Kažkas iš įgulos vandenyje pateliūskavo raudona nosinaite ir pametė ją. Delfinai grįžo atgal, paėmė nosinaitę, ir grąžino ją mums į laivą.

Dvi gyvūnų rūšys – delfinai ir žmonės – tiesiog kartu leido laiką. Jie mus visiškai įsileido į savo pasaulį. Galėtum pagalvoti, kad plaukiant link kranto visa įgula nenutildama dalinsis įspūdžiais. Tačiau niekas nekalbėjo. Tai ir yra tikrasis – laisvų delfinų – paliekamas įspūdis.

Jie – nepakeičiami pėdsekiai, aptinkantys ne tik pasiklydusius žmones, bet randantys net slapčiausiose vietose paslėptas narkotines ir sprogstamąsias medžiagas. Jie – ne tik ištikimi kolegos, kuriais galima pasikliauti net ir ekstremaliausiose situacijose, bet ir geriausi tarnybą atliekančių pareigūnų draugai.

Televizijos ekrane ar visuomenei skirtame renginyje matydamas, kaip dirba tarnybiniai šunys, dažnas nusistebi šių šunų žaibiška reakcija, jų sumanumu ir drąsa. Ne vienas norėtų šalia savęs užsiauginti toki išmintingą ir bebaimį kompanioną, deja, ne kiekvienam pavyksta. Kokios priežastys tai lemia ir kuo tarnybinių šunų priežiūra skiriasi nuo namuose auginamų keturkojų, atsako Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės vyresnysis specialistas kapitonas Sigitas Savickis ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės mobilaus būrio kinologų grupės specialistas Rolandas Eidininkas.

Šunų dresūra

Anot 23 metų tarnybos patirtį sukaupusio Rolando Eidininko, tarnybinių šunų priežiūra smarkiai skiriasi nuo paprastų šunų.

„Auginant tarnybinį šunį, jį reikia nuo pat pradžių supažindinti su įvairiais paviršiais, kvapais, žmonėmis. Svarbu nuo mažumės ugdyti medžioklės, grobio instinktus. 4-5 mėn. šuniukai laiko testus, tikrinama, ar jie nebijo žmonių, patalpų, triukšmo, drąsiai eina slidžiu paviršiumi, noriai žaidžia su kamuoliuku,“, – sakė Rolandas.

Sigito Savickio teigimu, tarnybiniai šunys turi būti ypač paklusnūs šeimininkui, gerai valdomi, dažniausiai pasirenkami jau esamų tarnybinių šunų atžalos, kad turėtų tarnybai reikalingus instinktus, būtų aktyvūs, drąsūs, nebijotų įvairių patalpų, aukščio.

„Vienas šuo arba žmogus pasienio ruože nelabai ką padarys. Tarnybinis šuo su šeimininku turi veikti išvien, kaip geras duetas. Tarnybinių šunų instinktai dresūros metu yra nukreipiami atsižvelgiant į tai, kokios paskirties tarnybinio šuns tarnybai reikės po penkerių metų, nes tarnybinių šunų poreikis, jų kiekis ir paskirtis yra planuojamas iš anksto. Jei matome, kad po penkerių metų geras pėdsekys ar narkotikus aptinkantis tarnybinis šuo nebeturės pamainos, tai planuojame ir ruošiame jauną šuniuką į tai atsižvelgdami“, – kalbėjo Sigitas.

Jis taip pat sakė, kad dresūros metu įvairiais būdais skatinamas tarnybinis šuo, mokant paieškos dažniausiai su šuns mėgstamu žaislu, ruošiant pėdsekius – su maistu.

Tik kokybiškas ėdalas

Pasak abiejų specialistų, labai svarbu užtikrinti kokybišką tarnybinių šunų mitybą, nes šie šunys patiria didelį krūvį, išeikvoja daug energijos.

„Šerdami tarnybinius šunis atsižvelgiame į pašaro kokybę, jo sudedamąsias dalis. Žiūrime, kad būtų pakankamas baltymų, riebalų, angliavandenių kiekis, kad netrūktų natūralių riebalų rūgščių (omega 3 ir omega 6), kurios yra nepakeičiamos, nes nėra gaminamos šuns organizme ir į jį patenka tik su ėdalu. Taip pat svarbu, kad šuo su pašaru gautų pakankamai vitaminų ir mineralinių medžiagų“, – pasakojo Sigitas.

Jis taip pat paminėjo, kad tarnybiniai šunys kaulais nešeriami, nes kaulas – ne maistas. Kaulai duodami tik kaip priedas prie pašaro, kad šuo galėtų patenkinti griaužimo poreikį. Duodami tik tie, kuriuos šuo sugraužia, tie, kurių šuo neįstengia sugriaužti, neduodami, nes jie per laiką nuzulintų dantis.

Sigitas pabrėžė, kad tarnybinis šuo savo ėdalą turi suėsti per penkias minutes, jei užtrunka ilgiau arba atsisako ėsti – ėdalas paimamas. Taip daroma tam, kad šuo nepasidarytų išrankus ir nesitikėtų iš šeimininko gauti paskaninto pašaro, būtų ugdoma disciplina. Švarus vanduo šuniui visada turi būti prieinamas.

Anot Rolando, dažnas namuose šunį auginantis žmogus jį šeria kuo papuola, neįsigilindamas į pašaro savybes ir jo tinkamumą augintiniui pagal jo amžių, veislę, fizinį aktyvumą.

„Suaugusiems šunims be sauso ėdalo dar duodame žalios mėsos. Atidžiai žiūrime, kad šunys nebūtų nupenėti ir ne liesi, nes tada jis greitai pavargsta, nusikaltėlio pasivyti neįstengia“, – sakė Rolandas, pridurdamas, kad tarnybiniai šunys šeriami vieną kartą per dieną vasaros metu ir du kartus žiemą. Didesnis ėdalo kiekis reikalingas palaikyti kūno šilumą šuniui dirbant atšiauriomis sąlygomis.

Į lovą negalima

Specialistai užsiminė, kad dažniausiai tarnybiniai šunys gyvena kartu su savo šeimininkais jų namuose. Taip užtikrinamas geresnis šuns ir šeimininko kontaktas, šuo tampa ne tik tarnybos partneriu, bet ir draugu.

„Tarnybinio šuns į lovą lipti neleidžiu, kąsnelių nuo stalo neduodu, neerzinu šuns taip darydamas, nes jei duosiu vieną kartą, vėliau tikėsis gauti daugiau. Mūsų skyriuje dauguma tarnybinių šunų gyvena su šeimininkais, bet yra ir tokių, kurie laikomi tarnybos vietoje. Tada pareigūnas turi kasdien atvažiuoti ir pasirūpinti šunimi“, – teigė Sigitas. 

Jis įsitikinęs, kad nors šuo geriausias žmogaus draugas, tačiau namuose ant sofutės gulintis keturkojis niekada taip atsakingai neatliks savo pareigos.

Lietuva ne tik paskutinė iš Baltijos šalių įsivedė eurą. Deja ji nepirmauja ir rūpindamasi savo neįgaliaisiais. Latvija prieš 3,5 metų už Europos Sąjungos (ES) pinigus pradėjo projektą, pagal kurį buvo parengti pirmieji trys šunys vedliai akliesiems. Dabar jų jau per dešimt. Estijoje – 35, o Lietuvoje – nė vieno ir artimiausioje ateityje nenumatoma įsigyti.

Rygoje gyvenantis Aleksejus sako, kad jo gyvenimas visiškai pasikeitė, kai prieš trejus metus jame atsirado Teodoras. Šis labradoras – ne tik jo akys, bet ir rankos.

„Jei einu su baltąja lazdele ir man kas nors iškrenta – niekas nepakels: reikia rankomis graibyti – ar švarios grindys, ar purvinos, pavyzdžiui, autobuse. O šuo – čikšt – pakelia ir įduoda į rankas. Galiu pademonstruoti. Jis net monetas gali pakelti, jei parduotuvėje iškrito. Autobuse, restorane jis parodo laisvą vietą, kur niekas nesėdi. Suranda kasą, jei daviau tokią komandą“, – pasakojo Aleksejus Volkovas.

Kitai rygietei Natašai su Latvijos aklųjų sąjunga bendradarbiaujanti kinologė padėjo pačiai išsiauklėti pagalbininkę Lati, kurią ji rado šunų prieglaudoje.

„Dabar aš pamiršau, ką reiškia stulpai, duobės, balos ir visa kita. Anksčiau nuolat su tuo susidurdavau – ypač su stulpais. Ji mane visur vedžioja, parodo kelią. Kasdien su Lati einu į darbą. Dabar ji mūsų kolektyvo narė“, – sakė Nataša Muravjova.

Prieš penkerius metus Latvijos aklųjų sąjunga pradėjo ketverių metų programą, pagal kurią ES lėšomis buvo parengti trys šunys vedliai, kurie iškeliavo į Latvijos rajonus. Už aklųjų pagalbininkų šėrimą ir gydymą, taip pat kinologų konsultacijas dabar moka Latvijos valstybė. Ir nors ES finansavimas jau baigėsi, entuziastai tęsia aklųjų vedlių ir asistentų mokymą, dabar jau patys tam rinkdami pinigus iš privačių aukotojų.

„Tai brangus malonumas. Skaičiuojam, kad šuo gali kainuoti apie 50 tūkst. eurų per visą jo gyvenimą. Be to reikalinga nuolatinė kinologo priežiūra. Jeigu aklasis susirgo ar išvažiavo ir nėra kam padėti, šuo grįžta pas mane. Taip pat, jei keturkojis jau per senas dirbti.

Latvijoje tai mažiausiai dešimt tokių šunų jau yra. Jei viskas gerai – šiemet bus dar du.  Suomijoje jų per 200, Estijoje – 35. Kiekviena šalis savaip sprendžia šias problemas – vienur už tai moka valstybės, kitur visuomeninės organizacijos renka pinigus“, – kalbėjo kinologė Zaiga Klavina.

Lietuvoje iki šiol nėra nė vieno šuns vedlio. Su baltąja lazdele vaikščiojantis vilnietis Karolis sako, kad apie keturkojį  pagalbininką pradėjo svajoti jau prieš 10 metų, kai studijavo aukštojoje mokykloje ir jam reikėjo daug važinėti visuomeniniu transportu.

„Kai aš pradėjau domėtis, ar su tuo šuniu vedliu aš čia Lietuvoje galėsiu laisvai judėti – pasirodo ne. Gyvūnų laikymo taisyklės mūsų teisės aktuose nėra šuns vedlio, reiškia, kad aš negalėčiau su juo įlipti į transportą, aš iš Vilniaus, tarpmiestiniu maršrutu niekur negalėčiau su juo važiuoti, nes tai yra draudžiama“, – teigė verslininkas Karolis Verbliugevičius.

„Mes, kaip nevyriausybinė organizacija, didelės iniciatyvos, atvirai sakant, nerodėm dėl to, kad to poreikio nebuvo suformuota ir žmonės nėra taip kreipęsi, kad kategoriškai reikalautų, kad tie šunys vedliai rastųsi. Tai yra ir visuomenės požiūris, nes nesenai buvo mergina atvažiavusi iš Vokietijos studijuoti ir kada reikia eiti į tam tikras įstaigas, viešajame transporte iš karto neigiama reakcija iš visuomenės“, – tikino Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Sigitas Armonas.

Du aukštuosius baigęs ir tris verslus įkūręs Karolis sako, kad praėjus 10 metų šuns vedlio jam nebereikia, nes dabar jis turi automobilį su vairuotoju. Aišku tokių vienetai. Karolis sako, kad išsivysčiusio Vakarų pasaulio, kur vedliai skaičiuojami šimtais, pavyzdys rodo, kad tokie pagalbininkai labai reikalingi, tik Lietuvoje nėra kam tuo dideliu darbu užsiimti.

Policijos departamentas už 6,4 tūkst. litų įsigijo keturis belgų aviganių veislės šuniukus.

Pasak pranešimo, šuniukai įsigyti pagal Išorės sienų fondo dalies „Specialioji tranzito schema" 2013 metų metinės programos lėšomis finansuojamą projektą „Tarnybinių šunų, kinologinės įrangos ir transporto priemonės šunims pervežti įsigijimas".

Bormano, Baksio, Bonio ir Bocmano vardais pavadinti tarnybiniai šunys perduoti Kauno, Klaipėdos ir Telšių vyriausiasiems policijos komisariatams, kur toliau bus auginami ir dresuojami. Pareigūnai mokys tarnybinius šunis apsaugos funkcijų, sekti pėdomis, ieškoti daiktų ir asmenų. Vėliau tarnybiniai šunys bus rengiami vienai iš specializacijos sričių - lavonų arba narkotinių ir psichotropinių medžiagų paieškai.

Vieno augintinio kaina - 1,6 tūkst. litų, visa suma finansuojama iš Išorės sienų fondų 2013 metų metinės programos lėšų.