Namų kampus laiko drauge
Namai K.Zmailaitei yra tvirtovė, kur jaučiasi geriausiai ir kurią gali įsirengti taip, kaip pati nori. Tai jos ramybės, apmąstymų, raudų ir džiaugsmų vieta. Kas juodviem su Edmundu padeda puoselėti ilgalaikius santykius ir kaip garsi pora dalijasi namų pareigomis?
Jokių ypatingų taisyklių ar griežtų įsipareigojimų Seilių šeimoje nėra. Jei laisvesnis Edmundas – jis laiko daugiau namų kampų. Kai koncertų neturi Kristina – ji perima atsakomybes iš vyro. Į vyriškus ar moteriškus darbus sutuoktiniai savo dienos rutinos neskirsto. Buitis jų namuose sustyguota racionaliai, patogiai. Apie bohemišką menininkų kasdienybę Kristina kalba su šypsena: "Oi, ne! Šito pas mus tikrai nėra. Kaip ir darbas, kurį atliekame scenoje, reikalauja tam tikros disciplinos, taip ir namai."
Atsiradus pagrandukei Elžbietai ir vėl įsirašius į jaunųjų tėvelių gretas, Seiliams tenka suktis labai išmaniai. Juk dažnai koncertai vyksta vakarais, jie dubliuojasi, tad tenka užsiimti logistika, kur ir su kuo palikti mažąją dukrelę.
"Nesistengiame piktnaudžiauti Barboros gerumu ir pabūti su sese prašome tik tada, kai ji pati neturi įsipareigojimų. Nors vyresnėlė mielai mums padeda, ji tikrai nėra Elžbietos auklė", – juokiasi garsi mama, pagalbos prašanti ir senelių.
Kadangi tarp sesių – trylikos metų skirtumas, Barborai dažnai tenka nusileisti ir vykdyti mažosios sesutės pageidavimus. Bet ji nesiskundžia. Paprastai mergaitės susikuria savo penktadienio veiklos grafikus: ką veiks, ką gamins, kokį filmą vakare žiūrės. Abi mėgsta dainuoti ir šokti, nes labai muzikalios ir plastiškos. Prieš kelias dienas, kai visi džiaugėsi iškritusiu sniegu, sesės nulipdė sniego senį tėtį ir pažadėjo sulig kita snieginga diena nepamiršti nuridenti ir sniego senės mamos.
Jei blogai, jei reikia patarimo, klauskite ne jutubo ir ne gūglo, bet savo širdies: ji visais laikais – geriausia patarėja.
Abejoja, ar eis tėvų pėdomis
Paklausta, kaip mama tvarkosi su dukros paauglyste, Kristina džiaugiasi, kad jos šešiolikmetė Barbora jokių nemalonių siurprizų šeimai nekrečia. "Iš namų nebėga, plikai nesiskuta – ko daugiau tėvams reikia?" – šmaikštauja Kristina, savo vyresniąją dukrą vadinanti jautria ir labai atsakinga.
Knygų apie vaikų auklėjimą K.Zmailaitė neskaito, draugų patarimų neklauso, gugle atsakymų neieško. "Kadangi Barbora – mano kūnas ir kraujas, visada stengiuosi įsiklausyti į savo širdį, – ką vienu ar kitu klausimu sako ji. O mūsų santykiuose pasitaiko visko... Kartais ir aš ne visai teisingai pasielgiu jos atžvilgiu, bet iš esmės gyvename draugiškai ir taikiai", – atvirauja mama.
Barbora lanko Vilniaus chorinio dainavimo mokyklą "Liepaitės", dainuoja solo. Mama neįsitikinusi, kad jos dukra myli muziką tokia pačia karšta meile, kokia kadaise degė ji pati. "Man rodos, kad šiuo metu Barbora muzikos mokosi tiesiog kaip matematikos ar lietuvių. Kol kas nematau, kad ji degtų noru eiti mūsų, atlikėjų, keliu. Galbūt dėl to, kad dukra regi ir kitą, ne tik šventišką dainininko profesijos pusę", – svarsto K.Zmailaitė.
Ji tikisi, kad paskutiniai dveji metai – vienuolikta ir dvylikta klasės – viską sustatys į savo vietas, išaiškins dukros prioritetus. Jei vis dėlto Barbora pasirinks muziką – mama bus be galo laiminga, nes dukra puikiai intonuoja, turi kitų gabumų, reikalingų šiai profesijai. Bet jei apsisprendimas bus kitoks – palaimins ir jį.
Kalbėdama apie savo profesiją Kristina apgailestauja, kad laikai dabar kiti ir šių dienų operos solistas turi būti ne tik menininkas, bet ir žvėris. Paklausta, ką turi omenyje, operos solistė aiškina, kad šiais laikais ne tik balsas ar talentas lemia tavo, kaip artisto, karjerą. Neužtenka vien profesionalumo norint užsitikrinti vietą po saule. "Daug ką lemia spektaklių režisieriai, kurie dažnai nuo paties dainavimo yra labai nutolę. Jie renkasi vaidmenų atlikėjus labiau kaip aktorius, o ne kaip dainininkus", – svarsto ji.
Poilsiui pritrūksta laiko
Ar sutinka su teiginiu, kad moteris namuose dirba, o darbe – ilsisi? K.Zmailaitė purto galvą. Ji nesiilsi nei namuose, nei darbe. Pastarajame įtampos užtenka, o ir namuose yra ką veikti.
"Laikausi požiūrio, kad kol žmogus dirba, tol gyvena. Poilsis šiais laikais jau darosi prabangos dalykas. Man geriau dirbti nei ilsėtis. Juk dar nesu tiek užsidirbusi per gyvenimą, kad galėčiau sau leisti tik pramogauti ir poilsiauti", – kvatojasi pašnekovė, geriausiai po įtemptos darbo dienos pailsinti savo namuose.
Kas jai padeda atsipalaiduoti? Žiemą apie atsipalaidavimą negali būti nė kalbos: Seiliams šaltasis sezonas – pats darbymetis. Užtai vasarą visi keturi labai mėgsta pabėgti prie jūros. Nesvarbu, kur – į lietuvišką ar užsienio pajūrį. Tada Edmundas su Elžbieta kiauras dienas mirksta vandenyje kaip du krokodilai, kurių tik akys iš vandens kyšo, o Kristina su Barbora guli paplūdimyje ir mėgaujasi saulės voniomis. Jos žodžiais tariant, nė vienas iš Seilių nėra aktyvaus poilsio gerbėjas, tad visi labiau mėgsta ramų poilsį.
Anot Kristinos, ji mielai prieš spektaklį pasimėgautų tam tikrais ritualais, padedančiais labiau įsijausti į vaidmenį. Deja, šių dienų tempai yra tokie, kad dieną moteris daro vienokius darbus, o vakare – kitokius. "Užlipusi ant scenos turiu būti ir graži, ir laiminga, ir dar parodyti geriausią savo rezultatą. Tad tenka apsišarvuoti žvėriška kantrybe, kad kartais nepraskystum", – prisipažįsta solistė.
Kantrybės ji sakosi išmokusi iš savo tėvų, taip pat gavusi neblogų kantrybės pamokų ir mokykloje. "Mano klasės auklėtoja buvo režisieriaus Aido Giniočio mama – lituanistė, mus mokiusi ir įvairių gyvenimiškų dalykų. Tai ji išmokė nesiskųsti be reikalo – šiuo patarimu vadovaujuosi iki šiol. Nei mamai, nei broliui, nei vaikams stengiuosi nesiskųsti ir nekišti savo problemų – išskystu tik prie Edmundo. Abu vienas kitam padedame išsilaižyti žaizdas, kai pasitaiko tikrai sunkių momentų", – atvirauja ji ir pripažįsta, kad po daugelio drauge praleistų metų juodu su Edmundu tiek supanašėjo, kad nė nebežino, kuris yra kantresnis.
Paklausta, ar labai jautriai menininkai išgyvena nesėkmes, Kristina kaip kirviu nukerta: "Yra, kaip yra. Jokiais le le siu siu situacijos neglaistome. Kalbamės, aiškinamės, o paskui nusiraminame, įvertiname ją blaiviu protu ir lekiame gyvenimo greitkeliu tolyn."
Maisto gaminimas nežavi
Šiais laikais madinga rašyti kulinarijos knygas, dalytis receptais feisbuke. Ar Kristina taip pat galėtų, jei norėtų, parašyti savo šeimos receptų knygą? Pasirodo, ne. Jai išvis nepatinka gaminti, tad virtuvėje sukiojasi tik dėl to, kad reikia maitinti šeimą.
"Jei atvirai, man gaila laiko tokiems dalykams. O pietus, vakarienę gaminu tik iš pareigos", – paaiškina garsi atlikėja, spėjanti, kad ir vyrui Edmundui maisto gaminimas nesuteikia ypač džiugių emocijų.
Ar operos solistė turi širdžiai mielą hobį, kuris laisvu metu jai teiktų džiaugsmą ir atgaivą? K.Zmailaitė prisipažįsta mokanti megzti, bet tai nėra jos hobis.
"Esu dainininkė, pedagogė ir man užtenka tos veiklos be puodų, bliūdų ir visokių ten siuvinėjimų. Turiu pasirūpinti vaikais, namais, tad kol kas tikrai neturiu laiko tokiems dalykams", – greitakalbe beria Kristina.
Anksčiau mielai vakarais paskaitydavo, tačiau šiuo metu namo grįžta vėlai, tad nebeturi nei laiko, nei jėgų knygoms. Su mažąja Elžbieta mama pasikalba prieš miegą, pasimyluoja, bet pasakų iš knygelių neskaito. "Ta pasaka dažniausiai būna pokalbis apie ją pačią, – juokiasi Kristina. – Pasikalbame, kaip jai praėjo dienelė, ir gulamės miegoti."
Jaukus Kalėdų laukimas
K.Zmailaitė prisipažįsta, kad nors ir labai nemėgsta gaminti, bet Kūčių vakarienės ruošimas jai – šventas reikalas. Niekada nieko ta proga iš prekybos centrų neperka. Prisimena, ką gardaus mamytė vaikystėje buvo ruošusi.
Seiliai patys gamina aguonų pieną, kepa kūčiukus, šventinį pyragą. Kadangi Edmundas nemėgsta žuvies, Kristinai tenka pasukti galvą, kaip dvylika Kūčių stalo patiekalų papildyti receptais iš jūrų gėrybių. Susėdę prie stalo jie laužia kalėdaitį, linki vienas kitam ramybės, šviesaus Naujųjų laukimo.
Visuomet su džiaugsmu puošia didžiulę dirbtinę eglę, kurią įsigijo prieš septynerius metus. Bekeliaudami po užsienį nepraleidžia progos įsigyti ir eglutės žaisliukų. Nemažai turi jų iš Belgijos, Prancūzijos, nes lankėsi ten žiemą. Nelieka nepapuošti ir Seilių namai. Į šitą procesą mielai įsijungia visa šeima – ne tik Barbora su Elžbieta. Ar mergaitės dar tiki Kalėdų Senelio pasaka?
"Šešiolikmetė Barbora jau nebe, užtai mažiukei Kalėdų laukimas – išties stebuklingas metas. Net smagu žiūrėti, kaip Kalėdų rytą ji džiaugiasi dovanomis, rodo namiškiams... Tas laikas visiems šeimos nariams suteikia be galo daug smagių akimirkų", – pasakoja mama, su vyresnėle Barbora sutarianti iš anksto, ką dės po egle.
Beje, Kūčių vakarienėje visuomet (išskyrus pandeminius metus) dalyvauja ir Kristinos bei Edmundo tėvai. Pašnekovė tikisi, kad šiais metais nebus jokių trukdžių visiems susirinkti drauge, nes Kūčios be senelių – lyg viralas be druskos – prėskos ir tarsi kažko joms trūksta.
Mokėsi viename kurse
Paprašyta prisiminti judviejų su Edmundu pasakos pradžią – na, kaipgi juodu susipažino – Kristina prisimena, kad būsimą savo vyrą pirmąsyk išvydo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
"Kadangi Edmundas už mane metais ir trimis mėnesiais jaunesnis, tai jis į Muzikos akademiją stojo metais vėliau. Rugsėjį pamačiau ateinant naujus fuksus – stovėjau koridoriuje, kai kažkas garsiai paklausė, kiek dabar valandų, o jam staiga atsiliepė toks gražus balselis: "Bė dėšimt šėšios..." Persisvėrėme per turėklus pažiūrėti, kas gi čia taip įdomiai šneka, ogi žiūriu – ateina toks gražuolis blondinas", – pirmąjį įspūdį netruko šmaikščiai apibūdinti Edmundo žmona.
Vienos poros labiau mėgsta akcentuoti sunkumus ir negandas, o mes su Edmundu nusprendėme, kad nebūsime tie verkšlentojai.
O kadangi blondinas pasirodė ne tik gražus, bet ir labai talentingas, tai išsyk pateko į antrą kursą. Taip Kristina su Edmundu tapo kursiokais. Kad ir kur ji būtų, kad ir ką veiktų, jaunuolis vis sukosi aplinkui. Jei bendros vaidybos, šokių paskaitos išpuola – būtinai atsistos su Kristina šokti, jei vaidinti reikia – žiūrėk, ir vėl poron taikosi.
"Taip mane ir prisijaukino. O dabar – jau 27-eri metai kartu. Tiesa, santuokoje – aštuoniolikti", – skaičiuoja K.Zmailaitė. Kodėl taip ilgai delsė su vedybomis? "Jis piršosi. Bet aš gal buvau labai racionali? Gal mamos bijojau, įsivaizdavau, kad lieps pirmiausia mokslus baigti, o tik paskui tekėti. Ar laiko nebuvo?.. Iš pradžių mokslai, paskui vėl kažkur trankėmės, bastėmės. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Per tiek laiko santykius pasitikrinome, supratome, kad vienas kitam skirti", – užtikrintai kalba, tačiau neslepia, kad ir jiems gyvenime pasitaiko įvairių etapų.
"Natūralu, kad per tiek metų mūsų šeimoje, kaip ir kitose, buvo visko. Bet kodėl tokių dinozaurų, kaip Seiliai, vis dar yra? Manau, kad tai lemia charakterio vertybės, kurias atsinešame iš šeimos. Mes abu esame geležinės, o gal greičiau – plieninės, kantrybės. Kita vertus, vienos poros labiau mėgsta akcentuoti sunkumus ir negandas, o mes su Edmundu nusprendėme, kad nebūsime tie verkšlentojai", – linksmai dėsto savo šeimos gyvenimo tiesas pašnekovė.
Namuose nenusėdėtų
Pirmagimę Barborą Kristina augino beveik viena – Edmundas tuo metu darė karjerą. Jei tikėti vedomis – indų šventraščiu – moters vieta būtent ir yra namuose. Ar Kristina taip galėtų?
"Turbūt ne. Nemėgstu krypti į kraštutinumus. Man gerai taip, kaip yra dabar: dirbti ir turėti šeimą. Nesu aš tokia ultrakarjeristė, bet nesu ir linkusi sėdėti tik namuose. Kol kas gyvenimas man leidžia laviruoti tarp darbo ir namų, išlaikyti pusiausvyrą, o kaip bus vėliau – matysime", – gudriai išvedžioja ji.
Artėdama prie penkiasdešimtmečio Kristina atvirauja, kad nors plastinių operacijų nesidaro, bet savo išvaizda linkusi pasirūpinti. Nevengia kartais pakeisti ir įvaizdžio.
"Buvau blondinė, brunetė ir dar kažkokia kitokia. Nesu ekstremaliai prisirišusi nė prie vieno stiliaus. Patinka ir klasika, bet mėgstu ir nutrūkti. Jei reikėtų apibūdinti savo stilių, sakyčiau, kad mano garderobe vyrauja tiek klasika su modernu, tiek ir klasika su sportiniu stiliumi", – bando rasti tinkamus žodžius atlikėja.
Savo vyro Edmundo apsipirkti nekviečia. Sako, kad jai patarimų nereikia, nors vyras galbūt ir labai norėtų dalyvauti procese.
Vėlyva motinystė – dovana
Kokių naujų vėjų į Seilių gyvenimą įnešė pagrandukės Elžbietos gimimas? Pasak Kristinos, vėlyvesnė motinystė – joks vargas, tik didelė Dievo dovana. Gyvybė – aukščiausias stebuklas, už kurį reikia dėkoti ir dėkoti.
"Atjaunėjome patys, nes vėl užklupo jaunų tėvų rūpesčiai. Visiems sakau – tai geras spyris į užpakalį, nes vėl iš naujo pradedi gyventi, gauni stiprų impulsą. Vėl sukiesi, bėgi, darai", – nesiskundžia dėl paspartėjusio gyvenimo ritmo.
Bendrų dienos ritualų Seilių šeima sakosi neturinti. Jei visi būna namuose, pasilepina bendrais pietumis. Kristina mėgsta su Edmundu pasidaryti ir bendrą kavos pertraukėlę.
"Gal tų šeimos ritualų galėtų būti ir daugiau, bet laiko per skubėjimą nelieka. Juolab dabar, kai gyvename tokiu neaiškiu metu. Tu niekada nežinai, kada atlikėjo darbai baigsis, kada ir vėl bus paskelbtas karantinas. Tad stengiamės, kol galime, imti iš gyvenimo maksimumą", – atvirauja operos solistė ir teigia, kad ne tik jie, bet ir visi menininkai (gal ir visi žmonės) gyvena bangomis – pakilimais ir nusileidimais.
Skaitytojams ji norėtų palinkėti labai paprastų ir žemiškų dalykų: nenugrimzti į kraštutinumus, stengtis išlaikyti harmoniją tarp darbo ir namų, rasti jėgų adekvačiai įvertinti bet kokią gyvenimo siūlomą situaciją.
"Išmokime džiaugtis šia diena, nes nė vienas nežinome, kas bus rytoj. O jei blogai, jei reikia patarimo, klauskite ne jutubo ir ne gūglo, bet savo širdies: ji visais laikais – geriausia patarėja", – sako K.Zmailaitė.
