„TOI 700 d“ pavadinta egzoplaneta kosminiais mastais yra gana arti Žemės – vos už 100 šviesmečių, kasmetiniame Amerikos astronomų draugijos susirinkime Honolulu paskelbė NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorija (Jet Propulsion Laboratory, JPL).

„TESS buvo sukurtas ir paleistas būtent tam – rasti Žemės dydžio planetas, skriejančias aplink netoliese esančias žvaigždes“, – tvirtino NASA astrofizikos padalinio direktorius Paulas Hertzas.

TESS iš pradžių neteisingai klasifikavo žvaigždę, o tai reiškė, kad planetos atrodė didesnės ir karštesnės nei jos iš tiesų yra. Vis dėlto keliems astronomams mėgėjams, įskaitant moksleiviui Altonui Spenceriui, dirbančiam su TESS komandos mokslininkais, pavyko aptikti klaidą.

„Kai pataisėme žvaigždės savybes, planetų dydžiai sumažėjo ir supratome, kad pati tolimiausia yra daugmaž Žemės dydžio ir skrieja gyvybės zonoje“, – sakė projekte dalyvaujanti Čikagos universiteto magistrantė Emily Gilbert.

Vėliau TESS atradimą patvirtino Spitzerio kosmoso teleskopas.

Anksčiau kelias panašias egzoplanetas buvo atradęs Keplerio kosmoso teleskopas. 2018 m. paleistam TESS kosmoso teleskopui toks atradimas – pirmasis.

Mokslininkai iš Žemės nukreipia TESS į vieną dangaus skliauto ruožą, kurį stebėdamas teleskopas nustato, ar priešais žvaigždes praskrenda planetos, dėl kurių vadinamojo tranzito trumpam sumažėja žvaigždės ryškis. Tai leidžia TESS nuspręsti, ar tam tikra žvaigždė turi aplink ją skriejančių planetų, taip pat suteikia informacijos apie tų planetų dydį ir orbitą.

TOI 700 žvaigždė yra gana nedidelė, jos dydis siekia vos 40 proc. Saulės dydžio, o paviršiaus temperatūra maždaug perpus mažesnė nei Saulės.

TESS atrado tris aplink TOI 700 skriejančias planetas – „TOI 700 b“, „TOI 700 c“ ir „TOI 700 d“. Tik pastaroji planeta yra vadinamojoje gyvybės zonoje – nei per toli, nei per arti savo žvaigždės – kur įmanoma aptikti skysto vandens.

„TOI 700 d“ yra apie 20 proc. didesnė už Žemę ir apskrieja aplink savo žvaigždę per 37 dienas. Ši planeta iš savo žvaigždės sulaukia 86 proc. energijos, kurią Žemė gauna iš Saulės.

Kol kas neaišku, iš ko sudaryta „TOI 700 d“. Mokslininkai sukūrė kelis kompiuterinius modelius, kuriuose bandoma nuspėti „TOI 700 d“ atmosferos sudėtį ir paviršiaus temperatūrą.

Vienoje simuliacijoje, aiškino NASA atstovai, „TOI 700 d“ yra vandenynų planeta su „tankia anglies dioksido atmosfera, panašia į tą, kuri veikiausiai gaubė Marsą, kai šis buvo dar jaunas dangaus kūnas“.

„TOI 700 d“ yra nuolat atsisukusi viena puse į žvaigždę, taip pat, kaip Mėnulis visada atsisukęs į Žemę ta pačia puse.

Kitame modelyje toks sinchroninis sukimasis reiškė, kad vienas „TOI 700 d“ pusrutulis visada yra padengtas tirštais debesimis.

Trečiame kompiuteriniame modelyje prognozuojama, kad „TOI 700 d“ yra pasaulis be vandenynų, kuriame stiprūs vėjai pučia iš tamsiosios planetos pusės šviesiosios link.

Naujai atrastą planetą kitais prietaisais dabar stebės virtinė astronomų. Mokslininkai bandys surinkti daugiau duomenų, kurie leistų patvirtinti vieną iš NASA modelių.

Aštuonis kartus už Žemę sunkesnė ir dukart didesnė K2-18b skrieja tokiu atstumu nuo savo žvaigždės, kad patenka į „tinkamą gyventi zoną“. Tai reiškia, kad ten gali egzistuoti skystos formos vanduo, pranešama moksliniame žurnale „Nature Astronomy“.

Mokslininkų iš Londono universiteto koledžo (UCL) teigimu, ta egzoplaneta, kurios atmosferoje aptikta vandens garų, yra už 110 šviesmečių nuo Žemės.

UCL mokslininkai sako, kad kol kas K2-18b yra vienintelė žinoma egzoplaneta, kurioje yra vandens ir kurios temperatūra potencialiai tinkama gyventi. Tačiau jie perspėja, kad tai nėra antra Žemė.

„Ši planeta yra geriausia kandidatė, kurią turime už mūsų Saulės sistemos ribų“, ieškant gyvybės ženklų, naujienų agentūrai AFP sakė viena iš tyrimo autorių, UCL astronomė Giovanna Tinetti (Džovana Tineti).

„Negalime manyti, kad ant jos paviršiaus yra vandenynų, bet tai yra reali galimybė“, – pridūrė ji.

„Rasti vandens potencialiai gyventi tinkamame pasaulyje, ne Žemėje, yra neįtikėtinai jaudinamas dalykas“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius UCL mokslininkas Angelas Ciaras (Angelos Tsiaras).

„K2-18b nėra antra Žemė, – kalbėjo jis. – Tačiau tai priartina mus prie atsakymo į fundamentalų klausimą: ar Žemė unikali?“

Iki šiol mokslininkams pavyko atrasti daugybę egzoplanetų, bet dar nebuvo patvirtinta, kad kuri nors iš jų turėtų palydovų. Tačiau trečiadienį paskelbtoje dviejų JAV Kolumbijos universiteto mokslininkų studijoje pateikiama duomenų, rodančių, kad jiems tikriausiai pavyko atrasti pirmąjį tokio tipo dangaus kūną.

Potencialus egzoplanetos palydovas tikriausiai yra gerokai didesnis negu Žemė ir dydžiu apytikriai prilygsta Neptūnui arba Uranui. Tuo tarpu planeta, aplink kurią jis sukasi, yra maždaug Jupiterio dydžio. Ši numanoma dujinių objektų pora yra už 8 tūkst. šviesmečių nuo mūsų planetos.

Tyrėjai Alexas Teachey (Aleksas Tičis) ir Davidas Kippingas (Deividas Kipingas) ištyrinėjo 284 egzoplanetas, anksčiau atrastas NASA Keplerio kosminiu teleskopu. Išnagrinėjus duomenis, rasta tik viena planeta, galbūt turinti palydovą. Ji skrieja aplink žvaigždę Kepler-1625, kuri yra panašaus dydžio kaip mūsų Saulė, bet už ją senesnė.

Pernai spalį abu mokslininkai nukreipė į šią sistemą Hubble'o (Hablo) kosminį teleskopą, kad patvirtintų arba atmestų prielaidą, jog egzoplaneta Kepler-1625b turi aplink ją palydovą. Tyrėjai tikėjosi užfiksuoti Kepler-1625 spindesio dvigubą susilpnėjimą. Pagrindinį silpną trumpalaikį žvaigždės aptemimą lemia priešais ją praskriejanti planeta. Antrasis aptemimas gali būti sukeltas tos planetos palydovo.

Hubble'o palydovas, kuris yra galingesnis ir tikslesnis negu Keplerio, aptiko antrąjį, silpnesnį žvaigždės spindesio sumažėjimą, praėjus pusketvirtos valandos po to, kai tarp centrinio šviesulio ir Žemės praslinko planeta. Šis reiškinys atrodė, „tarsi šuo sektų iš paskos, už pavadėlio vedamas savo šeimininko“. Tačiau stebėjimo laikotarpis baigėsi šiam numanomo egzopalydovo tranzitui dar nepasibaigus. Dėl šios priežasties astronomams reikės atlikti kitą stebėjimą Hubble'o teleskopu – galbūt ateinantį pavasarį.

Nors surinkti duomenys teikia vilčių, A. Teachey pabrėžė, kad „mes šiuo atveju raginame vertinti atsargiai“.

„Pareiškimas apie pirmąjį egzopalydovą, aišku, yra nepaprastas, ir tam reikia nepaprastų įrodymų“, – sakė A. Teachey.

„Be to, mūsų apskaičiuoto šio palydovo dydžio – maždaug prilygstančio Neptūnui – vargu ar buvo tikėtasis. Taigi, tai dar viena priežastis šiuo atveju būti atsargiems, – pridūrė jis. – Kol kas dėl šito neatkemšame butelio šampano.“

Jeigu tyrėjams iš tikrųjų pavyko aptikti palydovą, jis skrieja maždaug už 3 mln. km nuo savo planetos ir jos danguje atrodytų dvigubai didesnis negu mūsiškis Mėnulis. Astronomai nėra tikri, kaip susidarė šis potencialus egzopalydovas, nes jis yra neįprastai didelis.

„Jeigu būtų patvirtintas, šis atradimas gali smarkiai supurtyti mūsų supratimą, kaip formuojasi palydovai ir iš ko jie gali būti sudaryti“ – savo pranešime pažymėjo JAV kosmoso agentūros NASA mokslo programos vadovas Thomas Zurbuchenas (Tomas Curbuchenas).

Pasak tyrėjų, dar vienas įtikinamas įrodymas, pagrindžiantis prielaidą dėl egzopalydovo egzistavimo – faktas, kad planeta priešais savo žvaigždę praslinko ilgiau valanda anksčiau negu buvo prognozuota. Astronomai sako, kad palydovo trauka gali lemti nepastovų, banguojantį planetos judėjimą.

Pasak D. Kippingo, panašiai atrodytų ir mūsų Žemė bei Mėnulis, jeigu jie būtų stebimi iš už didelio atstumo. Minėta egzoplaneta nuo savo šviesulio yra maždaug už tokio paties atstumo, kaip ir Žemė nuo Saulės.

Astronomai pripažįsta, kad panašius gravitacinius trikdžius gali lemti kita planeta, bet stebėjimai Keplerio teleskopu kitos egzoplanetos neužfiksavo. Kepler-1625b yra toliausiai nuo savo žvaigždės skriejanti planeta iš iki šiol atrastų.

A. Teachey ir D. Kippingas sako, kad kol kas paprasčiausia ir geriausia prielaida – jog Kepler-1625b turi palydovą.

Jų išvados buvo paskelbtos mokslo žurnale „Science Advances“. Jo redaktoriaus pavaduotojas Kipas Hodgesas (Kipas Hodžesas) gyrė tyrėjus už raginimą numanomą atradimą vertinti atsargiai, nes patvirtinti egzopalydovo egzistavimą – sunkus ir sudėtingas procesas.

„Jeigu šis atradimas atlaikys tolesnių stebėjimų išbandymą, tai bus svarbi gairė astronomijos srityje“, – pabrėžė K. Hodgesas.

Kelionė į artimiausią žinomą egzoplanetą „Proxima Centauri b“ truktų 63 tūkst. metų.

Kad kada nors būtų apgyvendinta egzoplaneta, įgula daugybę kartų (generacijų) turėtų gyventi erdvėlaivyje ir čia daugintis. Todėl kelionę turėtų pradėti 98 žmonės, žurnale „Journal of the British Interplanetary Society“ rašo Fredericas Marinas iš Strasbūro universiteto ir Camille Beluffi iš tyrimų bendrovės CASC4DE.

Įgulai parinkti pirmiausiai reiktų išsiaiškinti kelis klausimus: moterų ir vyrų skaičių, amžių ir gyvenimo trukmę, gimstamumo rodiklius bei erdvėlaivio pajėgumus. Be to, būtų reikalingos griežtos taisyklės gyvenimui erdvėlaivyje, reikėtų kiekvienais metais nustatyti gimimų skaičių. Naudodami kompiuterinį modeliavimą, mokslininkai atmetė kraujomaišą ir „leido“ daugintis tik 32-40 metų įgulos nariams, kad palikuonys būtų genetiškai sveiki.

Atlikdami tyrimą, mokslininkai įtraukė net galimą katastrofą po 2, 5 tūkst. metų, kuri pareikalautų 30 proc. įgulos narių gyvybių. Tačiau liko ir neaiškumų - pavyzdžiui, kokią įtaką įgulai darytų kosminė spinduliuotė.

„Proxima Centauri b“ skrieja aplink žvaigždę „Proxima Centauri“, kuri nuo Žemės nutolusi maždaug per 4,2 šviesmečio. Šviesmetis yra atstumas, kurį šviesa įveikia per metus, jis atitinka 9,5 trln. kilometrų.

Tačiau prieš tokią misiją dar būtina išsiaiškinti, ar planeta apskritai gali būti gyvenama, pabrėžia autoriai.

Komanda, kurią sudaro „Max Planck“ astronomijos instituto tyrėjai, 2,2 m ESO/MPG teleskopu Čilėje padarytuose žvaigždės GJ 1132 atvaizduose išmatavo nežymų žvaigždės pritemimą, kai planeta ir jos atmosfera tranzito metu sugėrė žvaigždės šviesą.

Nors tai nėra gyvybės kitoje planetoje aptikimas, tačiau svarbus žingsnis šia kryptimi: atmosferos superžemėje GJ 1132b aptikimas žymi pirmą kartą, kai aptikta panašios masės ir dydžio (1,6 Žemės masės, 1,4 Žemės skersmens) egzoplanetos atmosfera.

Turint galvoje M nykštukių gausą, tokios atmosferos galėtų reikšti, kad sąlygos gyvybei užsimegzti visatoje pasitaiko neretai.

Astronomai, ieškodami gyvybės kitose planetose, stengiasi nustatyti jų atmosferos cheminę sudėtį, tikėdamiesi aptikti tam tikrus cheminius pokyčius, kurių atsiradimo kaip nors kitaip, nei gyvų organizmų veikla, paaiškinti būtų sunku. Žemės atveju, toks ženklas yra didelis deguonies kiekis.

Tačiau iki gyvybės aptikimo dar laukia ilgas kelias. Iki šiol buvo stebima daug masyvesnių už Žemę egzoplanetų – dujinių milžinių, panašių į Jupiterį, ir didelių, daugiau nei 8 kartus masyvesnių už Žemę superžemių, – atmosfera. Dabartinis matavimas yra pirmasis nedrąsus žingsnis mažesnių, dydžiu ir mase labiau primenančių Žemę planetų analizavimo link.

Aptariama planeta GJ 1132b, skrieja apie raudonąją nykštukę GJ 1132 pietų pusrutulio dangaus Vela žvaigždyne, už 39 šviesmečių. Neseniai sistemą detaliau apžiūrėjo Johno Southwortho (Keele universiteto, JK) vadovaujama komanda. Projektą sumąstė ir stebėjimus koordinavo Luigi Mancini, anksčiau dirbęs „Max Planck astronomijos institute“ (MPIA) o dabar dirbantis Romos universitete Tor Vergata. MPIA komandoje dar buvo ir Paulis Mollière'as bei Thomas Henningas.

Komanda 2,2 m ESO/MPG teleskopu Čilėje tuo pačiu metu planetą stebėjo septyniuose šviesos spektro ruožuose. GJ 1132b yra tranzituojanti planeta: žiūrint iš Žemės, ji praskrieja tiesiai priešais savo žvaigždę kas 1,6 dienų, taip užblokuodama šiek tiek žvaigždės šviesos.

Tokių žvaigždžių kaip GJ 1132 dydis gerai žinomas iš žvaigždžių modelių. Iš dalelės žvaigždės šviesos, kurią užstoja planeta, astronomai gali suskaičiuoti planetos dydį — šiuo atveju ~1,4 Žemės dydžio. Svarbiausia, nauji stebėjimai rodė, kad infraraudonųjų bangų ruože planeta didesnė, nei matuojant kitais bangos ilgiais. Tai nurodo, kad yra atmosfera, nelaidi šiai konkrečiai infraraudonajai šviesai (dėl to planeta atrodo didesnė), bet skaidri visoms kitoms. Tada buvo atliktos įvairios įmanomos atmosferos simuliacijos. Remiantis šiais modeliais, atmosfera, kurioje daug vandens ir metano, labai gerai atitiktų stebėtus rezultatus.

Atradimas pasižymi įprastomis egzoplanetų stebėjimo silpnomis vietomis: nors šiek tiek didesnė už Žemę ir 1,6 karto sunkesnė, stebėjimais negauta pakankamai duomenų, kad būtų galima spręsti apie GJ 1132b panašumą į Žemę. Tarp galimybių yra „vandens pasaulis“, kurio atmosferą sudaro karšti garai.

Atmosferos buvimas nuteikia atsargiai optimistiškai. M nykštukės yra labiausiai paplitęs žvaigždžių tipas, ir jų aukštas aktyvumo lygis; kai kuriais atvejais šis aktyvumas (pasireiškiantis blyksniais ir dalelių srautais) gali nupūsti šalia esančių planetų atmosferas. GJ 1132b pateikia viltingą, milijardus metų išlikusios (tai yra, pakankamai ilgai, kad galėtume pastebėti) atmosferos išimtį. Turint galvoje M nykštukių gausą, tokios atmosferos galėtų reikšti, kad sąlygos gyvybei užsimegzti visatoje pasitaiko neretai.

Kad ir kaip būtų, naujieji stebėjimai GJ 1132b perkėlė į tolesnių stebėjimų kitais instrumentais, tarkime „Hubble“ kosminiu teleskopu, ESO VLT ir 2018 metais planuojamu paleisti Jameso Webbo kosminiu teleskopu.

Manote aptikę tolimą Žemės dvynę? Neskubėkite džiaugtis. Deguonies kupina atmosfera, laikoma beveik užtikrintu gyvybės egzoplanetoje požymiu, gali egzistuoti ir negyvuose pasauliuose.

Kol kas surasta daugiau, nei 1750 egzoplanetų, iš jų keletas gyvenamoje zonoje; regione apie žvaigždę, kur gali egzistuoti skystas vanduo. Naujos kartos teleskopai turėtų gebėti „pauostyti“ egzoplanetų atmosferas, atskleisdami jų sudėti.

Ankstesni tyrimai rodė, kad gyvenamoje zonoje skriejančių planetų atmosferoje deguonies gali būti tik tokiu atveju, jei kas nors gyva jį nuolatos gamintų, nes kitu atveju labai reaktyvios molekulės būtų greitai sujungtos su kitais elementais.

Bet atidžiau patyrinėjęs chemiją, Robinas Wordsworthas iš Čikagos universiteto, išsiaiškino, kad negyvų pasaulių, kuriuose daug vandens, ore gali būti daug deguonies (arxiv.org/abs/1403.2713). Planetų sistemos centrinės žvaigždės skleidžiama ultravioletinė šviesa gali skaidyti vandens garų molekules. Lengvesnis vandenilis iškeliautų į kosmosą, o deguonis pasiliktų. Šis procesas galėtų vykti negyvose uolinėse planetose, jei jose žemas azoto arba argono lygis, nes šios dujos mažina vandens garų kiekį ore ir stabdo deguonies susidarymą.

Darbe pabrėžiama, kad ateivių medžiotojams reikės atidžiau žvalgyti į egzoplanetų signalus, pavyzdžiui, tikslų deguonies ir azoto santykį. Ti apsunkina užduotį, sako Jackas O'Malley-Jamesas iš St Andrews universiteto JK. Bet radus tinkamą cheminių medžiagų mišinį, padidės tikrumas, jog regime gyvybės įrodymus, pažymi jis.

New Scientist № 2962

Žvelgiant į saulės sistemos planetų įvairovę - nuo daugiau nei +400°C įkaitusio Veneros paviršiaus iki -220°C šalčiu alsuojančio dujų milžino Urano - atrodytų tik mūsų gimtoji Žemės planeta, turinti palankų klimatą gyvybei klestėti, yra atsidūrusi tinkamiausioje mūsiškės saulės sistemos vietoje – rašo Space.com.

Tolėliau už saulės sistemos ribų situacija kiek kitokia. Remiantis antžeminių bei kosmine orbita skriejančių teleskopų naujausiais stebėjimų duomenimis, nustatyta visai nauja už Saulės sistemos ribų skriejančių planetų subkategorija – “superžemės”. Superžemės kategorijai mokslininkai priskiria naujai atrastas planetas, kurių skersmuo iki 2 kartų, o masė nuo 2 iki 10 kartų didesnė už mūsų planetos masę. Pasigirsta vis daugiau nuomonių, teigiančių, jog tai gali būti pats populiariausias egzoplanetų, aptinkamų kitų žvaigždžių planetinėse sistemose, tipas. Pastaruosius keletą metų atrandant vis daugiau panašių objektų, taip manančiųjų gretos vis gausėja.

Ypatingai didelės viltys dedamos į blausesnes ir vėsesnes už mūsų Saulę - M spektrinės klasės tipo - žvaigždes, populiariai vadinamas raudonosiomis nykštukėmis. Dėl daug žemesnės nei Saulės paviršius temperatūros bei ypatingai stabilios aplinkos, daugiau planetų, skriejančių artimomis šio tipo žvaigždei orbitomis, potencialiai patenka į gyvybei egzistuoti tinkamą zoną, o ir tokių žvaigždžių mažas dydis bei santykinai maža jų masė labai pasitarnauja aplinkui skriejančių Žemės tipo planetų aptikimui.

Mokslininkų manymu, tokių mažų ir vėsių žvaigždžių itin gausu Saulės sistemos galaktinėje kaimynystėje, kas reikštų, jog “superžemių”, aptinkamų santykinai netoli nuo mūsų, turėtų būti taipogi nemažai.

Viena tokia artima saulei trinarė žvaigždžių sistema Gliese 667 kelia ypatingai didelį mokslininkų susidomėjimą. Sistema nutolusi vos 22 šviesmečių nuo Žemės atstumu. Praeitais metais tyrėjų komanda paskelbė atradusi bent vieną “superžemės” tipo planetą prie vienos iš sistemai priklausančių žvaigždžių GJ 667C. Šiais metais kita mokslininkų komanda tikina atradusi galbūt net keletą tokio tipo planetų, skriejančių aplink šią vėsią žvaigždę. Detalesnė stebėjimo duomenų analizė rodo, kad aplink šią M klasės nykštukę gali iš viso skrieti net šešios ar septynios planetos, iš kurių net trys ar penkios galėtų priklausyti “superžemių” kategorijai ir skrieti gyvybei egzistuoti palankioje zonoje.

Maždaug kas penkta savo fizinėmis charakteristikomis į Saulę panaši žvaigždė gali turėti planetą, kuri savo dydžiu ir mase galėtų būti Žemės kopija. O artimiausia egzoplaneta, kurioje gali egzistuoti gyvybė, turėtų būti vos už 15 šviesmečių.

Tokias prielaidas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ skelbia Kalifornijos universiteto Berklyje astronomai. Džefris Marsis su kolegomis išanalizavo bendrą žvaigždžių, kurias nuo 2009 m. stebėjo dabar jau nebeveikiantis egzoplanetų paieškoms skirtas kosminis teleskopas „Kepler“, duomenų masyvą. Tyrinėdami žvaigždžių savybes specialia kompiuterine programa TERRA, mokslininkai mėgino numatyti, kiek Saulės sistemos kaimynystėje būtų galima rasti Žemės kopijų.

Tyrėjai pažymi, kad į kompiuterinės programos sudaryto algoritmo katalogą pateko daugiau kaip 42 tūkst. žvaigždžių ir 603 planetos, iš kurių 10 savo dydžiu prilygsta Žemei ir yra gyvybės zonos ribose. Palyginę jas su kitomis planetomis, kurias „surado“ programa TERRA, mokslininkai priėjo išvadą, kad Saulės tipo planetinėse sistemose Žemės dvynių turėtų pasitaikyti labai dažnai.

Mokslininkų skaičiavimu, po Žemės kopiją turėtų turėti kas penkta žvaigždė (22 proc.), kurios masė ir spektrinės savybės sutampa su Saulės savybėmis. Palyginimui, planetos-milžinės (tokios kaip Jupiteris) tokių žvaigždžių sistemose aptinkamos gerokai rečiau – tokių planetų gali turėti tik 1,6 proc. visų Saulės tipo žvaigždžių. O artimiausia į Žemę panaši planeta, kurioje gali egzistuoti gyvybė, turėtų būti ne toliau kaip už 15 šviesmečių.

Mokslininkai toli kosmose pirmąkart atrado planetą, kur savo dydžiu ir sandara panaši į Žemę.

Tačiau ta iš uolienų sudaryta egzoplaneta skrieja labai arti savo centrinio šviesulio, todėl beveik neabejotina, kad joje gyvybei būtų per karšta. Planetos paviršiuje uolienos veikiausiai yra išsilydžiusios.

Astrofizikai trečiadienį žurnale „Nature“ paskelbtame straipsnyje nurodė, jog egzoplaneta Kepler-78b tikriausiai yra sudaryta iš uolienų ir turi geležinį branduolį – panašiai kaip Žemė. Prielaida apie tos planetos tankį ir sandarą buvo iškelta ištyrus jos masę. Iš tikrųjų tas dangaus kūnas yra kiek didesnis negu Žemė, o jos masė – beveik dvigubai didesnė.

Kepler-78b skrieja aplink vieną žvaigždę Gulbės žvaigždyne, už šimtų šviesmečių nuo Saulės sistemos.

Įdomu, jog tos planetos metai – laikotarpis, per kurį ji apskrieja savo centrinį šviesmetį – trunka tik 8,5 valandos. Šis faktas glumina astronomus, kurie abejoja, ar tokia planeta galėjo susidaryti taip arti žvaigždės.

Tikėtina, kad ji priartėjo prie centrinio šviesulio iš tolimesnės orbitos, ir beveik neabejotina, kad po kelių milijardų metų nukris į savo žvaigždės gelmes, tad jos gyvavimas bus trumpas, vertinant astronomijos mastais.

Mokslininkai iki šiol yra atradę daugiau nei tūkstantį egzoplanetų – planetų, nepriklausančių mūsiškei Saulės sistemai.

JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) kosminis teleskopas „Kepler“, kuriuo buvo atrasta Kepler-78b, aptiko dar 3 500 potencialių egzoplanetų. Tačiau dėl anksčiau šiais metais įvykusio gedimo to teleskopo nebeįmanoma tiksliai nukreipti, o NASA deda pastangas jį sutaisyti.

Mokslininkų grupės Jungtinėse Valstijose ir Šveicarijoje atliko Kepler-78b matavimus iš Žemėje esančių observatorijų.