Atidžiai nuotrauką tyrinėjusių interneto vartotojų nuomone, karalienės Elžbietos, jos anūkų ir proanūkių nuotrauka buvo pakeista.

„Kadras buvo pakeistas. Juo siekta sukurti įspūdį, kad visi žmonės buvo kambaryje vienu metu. Tai nėra nuotrauka – labiau koliažas, sukurtas siekiant padaryti nuotraukos įspūdį“, – interneto vartotojų tyrimą citavo portalas „Dailymail“.

Nuotrauka buvo paskelbta 2023 m. balandžio 23-ąją – tądien velionei karalienei Elžbietai II būtų suėję 97-eri. Skelbta, kad kadras buvo darytas 2022 m., likus keliems mėnesiams iki monarchės mirties.

Nuotraukos autorystė buvo suteikta „princesei“ – numatoma, kad tai tuometė Kembridžo kunigaikštienė, po karalienės mirties Velso princese tapusi Catherine, taip pat žinoma Kate Middleton vardu.

LNK primena, kad paskutinį kartą Velso princesė Catherine viešumoje matyta dar per praėjusias Kalėdas. Karališkieji rūmai skelbia, kad ji reabilituojasi po sausį atliktos pilvo operacijos ir prie savo oficialių pareigų turėtų grįžti balandžio mėnesį.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Karūnacija yra religinis jo įžengimo į sostą po jo motinos karalienės Elizabeth II (Elžbietos II) mirties praėjusių metų rugsėjį patvirtinimas.

Didžioji dalis anglikonų pamaldų Londono Vestminsterio abatijoje, per kurias bus karūnuota ir antroji 74 metų Charleso III žmona Camilla (Kamila), būtų atpažįstama ir prieš 1 000 metų gyvenusiems karaliaus protėviams.

Tačiau taip pat bus akivaizdžiai nukrypstama nuo įprastos tvarkos: dalyvaus moterys vyskupės, mažumų tikėjimo lyderiai, o svečių sąrašas bus įvairesnis ir reprezentatyvesnis nei senieji lordai ir damos.

Per karūnaciją karalius prisieks prieš Dievą ir tautą tarnauti mūsų šaliai.

Ceremonijoje taip pat vyraus aplinkosaugos tema, įskaitant veganišką patepimo aliejų ir perdirbtus apeiginius drabužius, kurie atspindi Charleso III puoselėjamas tvarumo ir biologinės įvairovės idėjas.

Karūnavimo ceremonijos organizatorius Norfolko kunigaikštis grafas maršalas Edwardas Fitzalanas-Howardas (Edvardas Ficalanas Hovardas) pavadino šį renginį pasididžiavimo akimirka šalies istorijoje.

„Per karūnaciją karalius prisieks prieš Dievą ir tautą tarnauti mūsų šaliai kaip valstybės vadovas, laikytis mūsų įstatymų ir palaikyti teisingumą visiems“, – sakė jis šią savaitę žurnalistams.

Jam antrino premjeras Rishi Sunakas (Rišis Sunakas), pavadinęs šeštadienio iškilmes nepaprasto nacionalinio pasididžiavimo akimirka.

„Tai mūsų šalies charakterio demonstravimas ir galimybė mums visiems pažvelgti į ateitį bei tarnystės, vilties ir vienybės dvasią“, – penktadienį sakė jis televizijai „Sky News“.

Pasipriešinimas

E. Fitzalanas-Howardas, kurio šeima valstybinius renginius organizuoja nuo 1483 metų, sakė, kad karūnacija taip pat suteikia galimybę suartinti 56 valstybių Tautų Sandraugos grupę, kurios vadovas taip pat yra Charlesas III.

Tačiau ne visi nusiteikę švęsti. Respublikonai, norintys renkamo valstybės vadovo, planuoja protestuoti su plakatais, skelbiančiais „Ne mano karalius“.

Apklausų duomenimis, jaunesni žmonės taip pat teigia, kad karūnavimui – ir apskritai monarchijai – jie yra abejingi.

Be to, Charleso III, kaip paveldėjimo keliu atėjusio monarcho, padėtis 14 Sandraugos šalių atrodo vis silpnesnė.

Jamaika jau kitąmet gali surengti referendumą dėl ryšių su monarchija nutraukimo, sako šios Karibų jūros regiono valstybės teisės ir konstitucinių reikalų ministrė Marlene Malahoo Forte (Marlen Malahu Fortė).

„Jamaika yra jamaikiečių rankose, – sakė ji „Sky News“. – Laikas atsisveikinti!“

Australija svarsto konstitucijos pakeitimus, kuriais siekiama suteikti vietiniams gyventojams, kadaise engtiems Britanijos karūnos, daugiau institucinio balso formuojant politiką, o tai gali lemti būsimą atsiskyrimą.

Charlesas III taip pat sulaukia raginimų atsiprašyti už savo protėvių įsitraukimą į kolonializmą ir prekybą vergais.

Tuo tarpu Pietų Afrika paragino grąžinti didžiausią pasaulyje deimantą, kuris buvo iškastas valdant Britanijai ir dabar yra dalis brangenybių, kurios bus naudojamos šeštadienio ceremonijoje.

Kaina

Londonas tikisi, kad karūnavimas parodys geriausią Britanijos įvaizdį ir šiek tiek pataisys šalies tarptautinę reputaciją, kurią pakirto išstojimas iš Europos Sąjungos.

Tarp 2 300 svečių bus Prancūzijos ir Vokietijos prezidentai, ES aukšto rango vadovai ir pasaulio karališkųjų šeimų atstovų.

Tokia nacionalinė proga, kaip ši, didelė valstybinė šventė, sulaukia didžiulio pasaulinio susidomėjimo, kuris su kaupu atperka su ja susijusias išlaidas.

Tačiau prabangus brangakmenių, karūnų ir paauksuotų karietų demonstravimas nelabai dera su daugelio britų sunkumais dėl išaugusių pragyvenimo išlaidų ir plačiai paplitusių streikų dėl geresnio darbo užmokesčio.

Didžiąją dalį galutinės sąskaitos, kuri, kaip manoma, sieks iki 100 mln. svarų sterlingų (114 mln. eurų) ir kuri bus apmokėta iš mokesčių mokėtojų pinigų, greičiausiai sudarys didžiulės saugumo operacijos kaštai.

Bakingamo rūmų atstovas spaudai sakė: „Tokia nacionalinė proga, kaip ši, didelė valstybinė šventė, sulaukia didžiulio pasaulinio susidomėjimo, kuris su kaupu atperka su ja susijusias išlaidas.“

JK profesinė organizacija „UKHospitality“ teigė, kad karūnavimo savaitgalis, įskaitant nedarbo diena paskelbtą pirmadienį, gali atnešti 350 mln. svarų sterlingų (400 mln. eurų) pajamų svetingumo sektoriui, įskaitant užeigas.

Nepaisant penktadienį praūžusių liūčių ir prognozuojamo lietingo savaitgalio, karališkosios šeimos gerbėjai stovyklavo palei kelią, vedantį į Bakingamo rūmus, kad užsitikrintų geriausią vietą stebėti pravažiuojančius Charlesą III ir Camillą.

Pompastika

Didžiausiam per pastaruosius dešimtmečius britų pompastikos ir puošnumo reginiui, pranokstančiam karalienės valstybines laidotuves praėjusį rugsėjį, buvo pasitelktos visos priemonės.

Iš viso minučių tikslumu surepetuotame parade dalyvaus apie 7 000 kariškių – nuo raitelių iki žygiuojančių orkestrų.

Charlesas ir Camilla iš Bakingamo rūmų išvyks Deimantinio jubiliejaus karieta, o po dvi valandas truksiančios ceremonijos abatijoje tuo pačiu maršrutu grįš senesne Auksine karieta.

Rūmuose jie priims ginkluotųjų pajėgų narių saliutą, o paskui kartu su kitais karališkosios šeimos nariais iš balkono stebės iškilmingą skrydį.

Sekmadienį visoje Jungtinėje Karalystėje vyks kaimynų gatvės vakarėliai – „Didieji karūnavimo pietūs“.

Vakare į vakarus nuo Londono esančioje Vindzoro pilyje vyks koncertas, kuriame dalyvaus apie 10 000 žmonių. Jame, be kita ko, pasirodys Katy Perry (Keiti Peri), Lionelis Richie (Lajonelis Ričis), „Take That“ ir Andrea Bocelli (Andrėja Bočelis).

Pirmadienis paskelbtas nedarbo diena. Karališkoji šeima paragino britus imtis savanoriavimo savo bendruomenėse.

Britų karalienė mirė eidama 97-uosius savo Balmoralo dvare Škotijoje, tačiau ši žinia buvo paskelbta pasauliu tik praėjus maždaug pusketvirtos valandos.

Net pikta, kad žmonės viešai kalba ir rašo visokiausias nesąmones.

Pakaktų tik pasiimti Lietuvos Konstituciją ir ją atidžiau paskaityti. Tuomet žinotų, kad karaliaus institutas nėra numatytas, Lietuva yra parlamentinė respublika. Ne monarchija.

Todėl prieš kalbant viešai, reikėtų bent šiek tiek pagalvoti, pasidomėti, o ne pulti viešinti bet ką, kas tik šauna į galvą.

Žinoma, labai gaila, kad gyvenimą baigė Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. Tokios karalienės daugiau nebus. Visi tą patį sako. Ji mokėjo elgtis, mokėjo laviruoti, mokėjo rasti kompromisus ir tai padaryti oriai.

Iš Elžbietos II galėtų mokytis ištisos politikų kartos, tačiau vis tiek prilygstančių jai kol kas tikrai nebus, nes nėra kam.

Tikrai labai gaila karalienės iš didžiosios raidės. Lietuvai nelemta turėti nieko panašaus, nes pas mus nėra monarchijos tradicijų, o ir politinė kultūra – pernelyg žemo lygio, kad kas nors galėtų į ją orientuotis. Mūsiškių tik nagai į save lenkti, Lietuva būtų šiandien visai kitokia, jei nebūtų šitiek su politika susijusių egoistų, kvailių ir paprasčiausių vagių.

Apie tai laidoje diskutuos 17 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenęs publicistas ir rašytojas Andrius Užkalnis ir etiketo ir protokolo žinovas Giedrius Drukteinis.

Visas pasaulis ne tik žavėjosi karalienės Elžbietos II-osios valdymu, bet ir domėjosi asmeniniu jos gyvenimu ar ilgus metus trukusia meile vyrui princui Filipui. Tačiau iš šono neretai galėdavo pasirodyti, jog darbą šaliai už viską aukščiau kėlusiai Elžbietai II-ajai prireikė ir daug kantrybės – kiti šeimos nariai neretai dėl įvairiausių priežasčių atsirasdavo geltonosios spaudos puslapiuose.

Kaip šio vakaro laidoje pastebės A. Užkalnis, kartu su visu likusiu pasauliu mes galime tik spėlioti, kiek iš tiesų šeima dėl įvairiausių tokių įvykių konfliktuodavo viduje. Karališkoji šeima pasižymėdavo diskretiškumu, todėl viskas, ką apie juos žinome, yra tik tiek, kiek skelbiama oficialiuose pranešimuose, ir tai, ką pamatome per TV ekranus. „Tai yra viskas, ką mes matome. Dar kartą pabrėšiu – visa kita yra spekuliacijos“, – pabrėš publicistas.

Būtent todėl, anot laidos pašnekovų, net ir garsusis princo Harry ir Meghan Markle interviu su Oprah Winfrey neturėjo nieko nustebinti. Karalienės – taip pat.

„Reikia prisiminti tokį dalyką, kad per daugiau nei 70 savo karaliavimo metų ši karalienė tapo transformacijos karaliene. Nuo 1952 m., kai atėjo į sostą, šalies gyvenime keitėsi šimtai dalykų. Ji būtų buvusi labai naivi – o tokia nebuvo – jei būtų įsivaizdavusi, kad visas pasaulis keičiasi, o šeimoje niekas nesikeis ir viskas bus taip, kaip parašyta knygoje“, – pastebės A. Užkalnis.

Jam pritars ir G. Drukteinis – tai, ką žiniasklaida vadindavo „skandalu“, dažniausiai tebūdavo tam tikrų procesų dalis arba pačios spaudos išpūstos detalės dėl stipresnio įspūdžio.

„O tai, kad dabartinis karalius Karolis III mėgdavo pilotuoti lėktuvą ir yra sudaužęs tokį, kuris priklauso mokesčių mokėtojams, tikrai pavadinčiau skandalu. Grynas nuostolis – 110 tūkst. svarų sterlingų“, – atkreips dėmesį etiketo žinovas.

Pastarasis laidoje akcentuos, kad per tiek metų karališkoji šeima itin evoliucionavo, o tą įrodo net ir šiandien viso pasaulio stebimos karališkosios laidotuvės.

„Skirtingai nuo karalienės Viktorijos, kuri buvo palaidota su labai daug juvelyrikos – žiedais ant kiekvieno piršto, vėriniais ir apyrankėmis – karalienė Elžbieta laidojama su labai kukliais aksesuarais. Tik vedybiniu žiedu ir perlų auskarais – atkreipkite dėmesį, kad ji bene kiekvieną savo gyvenimo dieną nešiojo tuos pačius auskarus, kuriuos gavo iš senelės, karalienės Marijos. Tai – vienintelės brangenybės, kurios kartu su ja keliaus į kapą“, – pastebės G. Drukteinis.

Tiesa, pokyčiai pastebimi ir kitur – tą atskleidžia vienas skandalingiausių įvykių, kuris per pastaruosius metus sukrėtė karališkąją šeimą. Tai – princui Andrew mesti kaltinimai dėl seksualinio išnaudojimo. Kaip įprasta, šeima apie tai neatviravo ir pasirinko kitokį kelią. Pastarasis įrodė, jog karalienės ir kitų karališkosios šeimos narių pareigos neretai primindavo tokias pat, kokias šiais laikais turi didžiulių korporacijų vadovai.

„Princas Andrew šio skandalo metu padarė daug klaidų ir kaip komunikatorius pasirodė labai prastas, neprotingas ir neįžvalgus žmogus. Bet kompensacijos sumokėjimas, kaip ir absoliučioje daugumoje korporacinių skandalų Vakarų pasaulyje, yra kompromiso ieškojimas, bet, jokiu būdu, ne kaltės pripažinimas. Ramybė yra brangesnė negu ilgalaikis klampus teismo procesas“, – bus įsitikinęs etiketo žinovas.

Tačiau ar tokie ir panašūs įvykiai nepriversdavo britų svarstyti, ar verta tokią karališkąją šeimą išlaikyti iš savų, mokesčių mokėtojų pinigų?

Ne vienerius metus ir pats svetur gyvenęs A. Užkalnis pripažins, kad britai gana dažnai yra linkę kalbėti apie savo biudžeto išlaidas ir jų tikslingumą. Tačiau karališkosios šeimos išlaikymo tema vis dėlto nėra ta, kuri juos neramintų:

„Jei tai anglams būtų labai skaudus dalykas, dėl ko jie nemiegotų naktimis, tikrai atsirastų ne viena politinė partija, kuri su tokia vėliava eitų į rinkimus. Bet per daug dešimtmečių mes nematėme nė vienos rimtos politinės jėgos, kuri tą sakytų. Kodėl? Nes tai nėra taip skausmingai rūpimas klausimas. Tai tiesiog yra klausimas, kurį žurnalistai mėgsta iškelti“.

Kaip po karalienės mirties bus paskirstytas jos palikimas? Kodėl karalienės dovanos – kaip nekilnojamas turtas – kartais galėdavo tapti ne džiaugsmu, o našta? Galiausiai, kas apie karalienę buvo tiesa, o kas – tik spekuliacijos?

Visi atsakymai – šio vakaro specialioje laidoje „Karštai su tv3.lt“, 20 val. per TV3.

Pereinamajam laikotarpiui

Elžbietos II vyriausiajam sūnui Karoliui III karūnos teko laukti iki beveik 74-erių. Elžbieta II karaliauti pradėjo vos 25-erių. Ji valdė 70 metų ir 214 dienų. Tad, neabejotina, naujajam karaliui nė iš tolo tiek ilgai neteks. Esminis klausimas: ar lig šiol buvęs nelabai populiarus šis karališkosios šeimos atstovas sugebės išlaikyti nemaža dalimi Elžbietos II dėka saugotą monarchijos autoritetą ir vienybę.

Permainos ne tik britų soste – Elžbieta II dvi dienos iki savo mirties dar spėjo susitikti su naująja konservatorių lydere Liz Truss ir paprašyti jos suformuoti vyriausybę. Kokių pokyčių galima tikėtis iš naujosios premjerės?

Politika neišvengiamai bus bent kiek labiau orientuota į vidaus problemų sprendimą.

Galų gale, karaliai ir karalienės daugelyje šiuolaikinio pasaulio valstybių beliko tik vaikiškose pasakose ar bent jau jiems paliktas tik visai simbolinis vaidmuo. Pusketvirtų metų Jungtinėje Karalystėje gyvenęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Ignas Kalpokas mano, kad, nepaisant mažiau populiaraus karaliaus ar premjerų pasikeitimų, Jungtinės Karalystės (JK) monarchija neturėtų susvyruoti, ir tam yra priežasčių.

Pasak jo, kol kas sunku pasakyti, ar Karoliui III pavyks išlaikyti monarchijos autoritetą taip, kaip Elžbietai II: „Mirus karalienei emocijos dar šviežios. Pirmomis dienomis po jos mirties kai kurie britų apžvalgininkai nustebę, kad palaikymo ir simpatijų naujam karaliui yra daug, nors jis niekada nebuvo pats populiariausias karališkosios šeimos narys, jo sūnus Williamas gerokai populiaresnis. Kadangi Karoliui III jau 73-eji, tai bus pereinamojo laikotarpio monarchas.“

Užjūris: diskutuojama, ar lig šiol buvęs nelabai populiarus Karolis III sugebės išsaugoti nemaža dalimi Elžbietos II dėka saugotą monarchijos autoritetą, JK vienybę, išlaikyti įtaką jos keturiolikai užjūrio teritorijų. (Scanpix nuotr.)

Užjūrio teritorijų dvejonės

VDU docentas neabejoja, kad pasikeitimai soste tikrai paskatins persvarstyti monarchijos statusą Tautų sandraugos valstybėse, kur britų monarchai tebėra bent jau ceremoniniai valstybių vadovai.

Šie procesai, atrodo, jau prasidėjo. Antigva ir Barbuda jau paskelbė, kad planuoja referendumą, ar išlaikyti britų monarchą kaip jų valstybės vadovą, ir ši valstybė, I.Kalpoko prognozėmis, greičiausiai nebus tokia vienintelė tarp keturiolikos Sandraugai priklausančių šalių, kuriose valstybės galva buvo Elžbieta II, po jos mirties – Karolis III.

Neatsiejama: pasak I.Kalpoko, žiūrint tarptautiniu mastu, ir patys britai gana atvirai pripažįsta, kad, be visa kita, monarchija yra ir jų šalies prekės ženklas, kuris uždirba Britanijai pinigų, o mirus Elžbietai II jis tikrai susilpnė. (J. Petronio/VDU nuotr.)

Pasak I.Kalpoko, ši Sandrauga neturi labai daug galių ir įgaliojimų – tai labiau buvusių britų imperijos valstybių bendradarbiavimo erdvė, kuri naudinga kaip formatas įvairiems dvišaliams ir daugiašaliams santykiams, naujoms iniciatyvoms aptarti ir kurti. Žinoma, tos organizacijos vadovas turi ne vien ceremoninę reikšmę – kaip ir kiekvienoje organizacijoje formuojant darbotvarkę vadovas turi didesnę įtaką. Kol kas Karolis III buvo užtikrintas, kad, mirus karalienei, jis perims vadovavimą Sandraugai, nes pati karalienė buvo taip sutvarkiusi. Bet, atkreipia dėmesį I.Kalpokas, tai nėra automatiška, nes organizacijai turi vadovauti vienos iš valstybių vadovas. Tradiciškai tai buvo britų monarchas. Kiek to toliau bus paisoma, bus matyti.

Ši Sandrauga nėra nesvarbi. „Dabartinė britų vyriausybė Sandraugą mato kaip labai stiprų faktorių užkardant Kinijos grėsmę. Ypač galvojant apie Australiją, Naująją Zelandiją iš vienos pusės ir Afrikos valstybes iš kitos, tai vertinama kaip kultūrinė ir politinė atsvara Kinijai. Ir naujoji britų premjerė L.Truss šią idėją formuluoja labai atviru tekstu“, – aiškina I.Kalpokas.

Eksperto nuomone, monarchijos statusas pačioje JK ar bent toje dalyje, kuri yra angliška ir velsietiška, artimiausiu metu tikrai neturėtų svyruoti, bet Škotija išlieka atviras klausimas. Vykstant 2014 m. referendumui, kuriame škotai nedidele balsų persvara pasisakė prieš pasitraukimą iš JK, karalienės Elžbietos II asmenybė tikrai vaidino ne paskutinį vaidmenį. Dabar, kai karalienė mirė ir Edinburge vyko pirmoji atsisveikinimo su ja dalis, jos populiarumas Škotijoje labai didelis.

„Tačiau, kiek škotų nacionalistams spaudžiant organizuoti antrą referendumą, monarchija su nauju karaliumi pajėgs būti tuo vienijančiu faktoriumi? Manau, jei referendumas įvyks, jau nebus tokio stipraus vienijančio faktoriaus, kokia buvo karalienė Elžbieta II“, – prognozuoja I.Kalpokas.

Jo įsitikinimu, apskritai britų karališkosios šeimos aureolę didele dalimi lėmė karalienės, taip pat ir kitų šeimos narių, kaip kad buvo princesė Diana, asmenybės.

Stabilumo garantas

Britai pabrėžia: monarchija – stabilumo garantas. Neabejotinai prie to prisidėjo ir pačios Elžbietos II asmenybė. Karalienė, I.Kalpoko žodžiais, buvo institucija pati savaime. Vis dėlto, kiek stabilumo garantu gali būti ne toks populiarus ir autoritetingas monarchas?

I.Kalpokas atkreipia dėmesį, kad šiomis dienomis, kai buvo atsisveikinama su Elžbieta II, diskusijose, interviu su žmonėmis, kurie ateina padėti jai gėlių, apžvalgininkų komentaruose pabrėžiamas monarchijos, kaip institucijos, tęstinumo svarba. „Vien tai, kad monarcho pozicija sklandžiai ir automatiškai pereina iš vieno žmogaus kitam, matoma kaip didelis kontrastas labai triukšmingai dabartinei britų partinei politikai, ypač Boriso Johnsono pasitraukimui ir skandalams, kurie tai lydėjo. Monarchija matoma kaip institucija, kuri užtikrina, kad, nepaisant visų politinių pertvarkų ir pasikeitimų, yra kažkas, kas visą laiką išlieka stabilu, net jei ją įkūnijantis konkretus žmogus keičiasi“, – pastebi I.Kalpokas.

Pasak jo, nors konstituciškai realios politinės įtakos britų monarchas neturi, net ir kalbos, kuriomis monarchas britų parlamente ceremoniškai pristato naujas iniciatyvas, būna parašytos vyriausybės, ypač tokios asmenybės kaip Elžbieta II turi netiesioginę įtaką.

Pavyzdžiui, tradiciškai kas savaitę monarchas susitinka su ministru pirmininku ir aptaria šalies reikalus. „Elžbietos II pirmas ministras pirmininkas buvo Winstonas Churchillis, o L.Truss – penkiolikta, kai ją karūnavo, Sovietų Sąjungai vadovavo Josifas Stalinas. Kai žmogus turi tokią patirtį ir tokią atmintį, kokią turėjo karalienė, natūralu, kad jos gebėjimas pasakyti: žiūrėkite, aš prisimenu, kad kai paskutinį kartą taip buvo daroma, truputėlį nepavyko, ar pažiūrėkite tokiu kampu, turi rimtą neformalią įtaką. Buvę premjerai pabrėžia, kad būtent patarimai ar pasiūlymai pagalvoti, pasvarstyti viena ar kita, sakomi iš dešimtmečių valdymo patirties, buvo neįkainojamas ir turintis reikšmę politikai dalykas“, – pabrėžia I.Kalpokas.

Kad karalienė iki pat mirties iš tikrųjų išliko labai aštraus proto ir labai įdėmiai mąstanti, pabrėžia ir L.Truss, su kuria Elžbieta II buvo susitikusi dvi dienos iki savo mirties.

Premjerė: kad karalienė iki pat mirties iš tikrųjų išliko labai aštraus proto ir labai įdėmiai mąstanti, pabrėžia ir L.Truss, su kuria Elžbieta II buvo susitikusi dvi dienos iki savo mirties ir paprašė jos suformuoti naują JK vyriausybę. (Scanpix nuotr.)

Bet, pastebi I.Kalpokas, visi pabrėžia ir tai, kad karalienė iš tikrųjų visą laiką daug dirbo, labai atsakingai ruošdavosi susitikimams, renginiams, vizitams. „Vienas dalykas – aštrus protas ir puiki atmintis, kuri, atrodo, jos taip ir neapleido. Kitas dalykas – ji nepaprastai atsakingai žiūrėjo į savo darbą, nuolat atšviežindama turimą informaciją, jei kas nrs pasikeičia. Tai labai stebėtina darbo etika. Atrodytų, monarcho sostas – postas, kuriame tiesiog esi, tad lyg ir būtų galima truputėlį patinginiauti. Tačiau taip nebuvo, Elžbieta II save labai aiškiai matė ir pozicionavo kaip dirbančią valstybei“, – pabrėžia I.Kalpokas.

Bendravimas nesikeis

Pasak jo, nors JK ne tik naujas karalius, bet ir nauja premjerė, būtų labai sunkiai įsivaizduojama, jei kažkas keistųsi jųdviejų tarpusavio bendravime ar kassavaitiniuose susitikimuose: „Kaip ir daugelis dalykų Didžiojoje Britanijoje, nebūtinai viskas yra tiksliai paraidžiui parašyta, bet vyksta daug metų, tai giliai įsišakniję ritualai, tradicijos ir procedūros, kurie matomi kaip daugiau nei vieno asmens dalykas, net jei tas asmuo yra karalius ar karalienė. Ir Elžbieta II nebuvo pirmoji, kuri pradėjo tokius susitikimus su premjerais.“

Vis dėlto ir naujojo karaliaus, ir naujosios premjerės asmenybės gerokai skiriasi nuo jų pirmtakų. Tačiau, atkreipia dėmesį I.Kalpokas, Karolis III savo kaip karaliaus pirmosiose kalbose pabrėžė, kad jo valdymas bus tęstinumo laikotarpis. Turint omenyje, kad naujoji premjerė yra iš konservatorių partijos ir iš gana konservatyvaus jos sparno, vargu ar gali būti pokyčių ir jos iniciatyvų santykiuose su karališkąja šeima.

Kuris geriau Lietuvai

Prognozuojant, kokių permainų gali atnešti nauja premjerė, I.Kalpokas neabejoja, kad politika neišvengiamai bus bent kiek labiau orientuota į vidaus problemų sprendimą, ir tam yra kelios priežastys. „L.Truss yra labiau darbinio pobūdžio žmogus, o B.Johnsonas buvo idėjų ir plačių užmojų. Jis galėjo sau kartais leisti ignoruoti vidaus politiką, nes turėjo didelį planą, tarptautinių reikalų viziją, ir tai aiškiai matėme, kai jis ėmėsi itin aktyvaus vaidmens padedant Ukrainai. Nereiškia, kad L.Truss netęs tos politikos, juolab ji buvo užsienio reikalų sekretorė ir neabejotinai B.Johnsono aplinkos žmogus. Bet Britanijoje, kaip ir pas mus, – infliacija, energijos kainos ir visi su tuo susiję dalykai, tad tai – pagrindinis politinės darbotvarkės klausimas“, – sako I.Kalpokas.

Be to, primena jis, iki rinkimų liko nebe tiek daug – pusantrų metų, ir tai spaudžia, nes konservatoriai apklausose atsilieka, vadinasi, reikia kažką daryti, tad neabejotinai bus skiriama daugiau dėmesio vidaus politikai.

Tačiau užsienio politikoje tęstinumo neabejotinai tikrai bus daugiau, nei būtų buvę tuo atveju, jei konservatorių lyderio rinkimus būtų laimėjęs Rishi Sunakas, nes L.Truss pati labai stipriai buvo ir tebėra įsitraukusi į pagalbą Ukrainai.

Be to, ji turi įdomią tarptautinę viziją, kurią galima apibūdinti kaip Rusijos ir Kinijos sulaikymo viziją. Tautų Sandrauga joje matoma kaip tam tikra atsvara Kinijos galios plitimui tiek į Pietryčių Aziją, tiek į Afriką. „Gana aiški ir Rusijos sulaikymo strategija – būrimas koalicijos, skirtos Rusijai sulaikyti, žiūrėjimas į Vidurio ir Rytų Europą, Baltijos ir Skandinavijos šalis, Lenkiją. L.Truss būnant užsienio reikalų sekretore tai buvo jos prioritetinė kryptis, ir, manau, nepaisant, kad vidaus politika tikrai dominuos, ši užsienio politikos kryptis išliks, ir tikrai matysime Didžiąją Britaniją aktyviai įsitraukusią į mūsų regiono reikalus, nes tai pačios premjerės asmeninio tarptautinės aplinkos matymo dalykas“, – prognozuoja I.Kalpokas.

Vis dėlto, kas geriau Lietuvai, Baltijos šalių regionui – L.Truss ar jos pirmtakas?

Pasak I.Kalpoko, B.Johnsono asmenyje buvo svarbu matyti, ypač pastarojo pusmečio užsienio politikoje, ne tik jį kaip politiką, bet ir kaip žurnalistą ir kaip labai neblogą W.Churchillio biografą. Jis save irgi norėjo pozicionuoti kaip šių dienų W.Churchillio atitikmenį. Viena esminių jo mito dalių, kurią B.Johnsonas pabrėžė ir savo rašytoje W.Churchillio biografijoje, yra jo pasipriešinimas vadinamajam Miuncheno susitarimui, kuriame Adolfui Hitleriui buvo atiduota dalis Čekoslovakijos mainais už tariamą taiką, kuri paskui pasirodė neegzistuojanti.

„Būtent aktyviame pasipriešinime Rusijai ir Vladimirui Putinui B.Johnsonas turbūt ir bandė tarsi atkartoti W.Churchillio istorinės mitologijos elementus. Jis, ko gero, ir toliau būtų buvęs įsitraukęs į karo Ukrainoje, į mūsų regiono reikalus kur kas labiau nei bet kuris kitas Britanijos politikas. Tačiau žiūrint iš užsienio politikos perspektyvos, L.Truss tikrai nėra pats blogiausias variantas – ji tikrai geriau nei R.Sunakas, kuris yra grynas ekonomistas ir kuriam užsienio reikalai buvo tiek įdomūs, kiek jie susiję su energijos kainomis“, – lygina I.Kalpokas.

Bandant matuoti, ar L.Truss gali tapti naująja Margaret Thatcher, klausimas, ar ji turės tiek laiko. Jeigu išliks tendencijos, kokios matyti apklausose, jai gali būti labai sunku laimėti artimiausius rinkimus.

„Jeigu pavyktų – tokių ambicijų ji neabejotinai turi, jos ekonominė programa – gana tipinis M.Thatcher Ronaldo Reagano laikų ekonominis paketas su mokesčių mažinimu, rinkos liberalizavimu ir panašiais dalykais. Kad žiūrima būtent į šį laikotarpį, tikrai taip, bet M.Thatcher turėjo daug laiko, sugebėjo laimėti net trejus rinkimus. Kaip seksis L.Truss, sunku pasakyti“, – lygina I.Kalpokas.

Britų prekės ženklas

Vis dėlto, ar britai kasdien jaučia, kad gyvena karalių šalyje? „Pamiršti, kad gyveni monarchijoje, labai sunku, nes užtenka atsiskaityti grynaisiais pinigais ar išsiųsti laišką – be karalienės atvaizdo niekur neapsieisi. Monarchija čia atlieka svarbų vaidmenį, ir bet kuria nacionaline proga ar net be jos britiškumo dedamoji tikrai visuomet labai svarbi. Nors nėra labai aišku, kas įeina į tą britiškumo sąvoką, bet monarchija akivaizdžiai įeina. Nacionalinės savimonės su gana idealizuotu praeities matymu ten tikrai daug“, – sako pusketvirtų metų JK gyvenęs I.Kalpokas.

Monarchija ir karališkoji šeima yra kažkas, kas visuomet jaučiama, kad yra aplink, net ir gyvenimo smulkmenose.

Jis primena, kad, žiūrint tarptautiniu mastu, ir patys britai gana atvirai pripažįsta, kad be viso kito monarchija yra ir jų šalies prekės ženklas, kuris uždirba Britanijai pinigų. Mirus Elžbietai II, jis tikrai susilpnės. Tačiau visame pasaulyje populiarūs karališkosios šeimos nariai – naujasis Velso princas Williamas su žmona gali perimti tokią estafetę.

Pasak I.Kalpoko, nors „Brexit“ ir požiūris į ES – gerokai sudėtingesnis ir platesnis klausimas, referendume dėl išstojimo iš ES labiau sužaista ekonominiais ir migraciniais argumentais, bet tapatybės, britiškumo elementas kai kuriuose aspektuose referendume irgi buvo svarbus.

Vizitai: 2006 m. Lietuva sulaukė Elžbietos II vizito, o 2001-aisiais mūsų šalyje lankėsi tuomet dar karališkojo sosto įpėdinis, o dabar jau karalius Karolis III. (K. Vanago / BNS nuotr.)

„Bet kuriuo atveju monarchija ir karališkoji šeima yra kažkas, kas visuomet jaučiama, kad yra aplink, net ir gyvenimo smulkmenose, kaip kad monetos ir banknotai ar pašto ženklai. Naujienose, reportažuose visuomet yra žinių, kas vyksta karališkojoje šeimoje, su kuo susitikdavo karalienė Elžbieta II, o dabar – karalius Karolis III. Monarchija britams yra jų tapatybės ir kasdienybės svarbi dalis“, – ir iš savo asmeninės patirties sako I.Kalpokas.

Ji buvo tūkstantmetės britų tautos tradicijos, jos dvasios ir unikalumo įsikūnijimas. 1953-aisiais vykusi karūnavimo ceremonija negali nejaudinti net ir praėjus septyniems dešimtmečiams. Santūri, trapi kūnu ir patirtimi savos ir karalystės laukiančios ateities, tūkstantmetės istorijos akivaizdoje dar nė 30-ies neturinti Elžbieta prisiėmė atsakomybę už milžinišką imperiją. Imperija susitraukė – tik ne Jos Didenybės pareigos jausmas, kuriam ji paaukojo ir visą save.

Ji buvo ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadė, jos vardu buvo vykdomas teisingumas, atvaizdas žymi šalies pinigus, monograma virto pašto simboliu. Jai nuolankios pagarbos ženklus rodė įtakingiausi prezidentai. Tačiau kartu Elžbieta II buvo žmogus, kuris neturėjo jokios valdžios.

Karalienė negalėjo pasinaudoti teisėmis, prieinamomis net labiausiai prasikaltusiam valdiniui.

Karalienė negalėjo pasinaudoti teisėmis, prieinamomis net labiausiai prasikaltusiam valdiniui: laisve sakyti savo nuomonę, laisve keliauti, užsiimti mėgstama veikla, keisti tikėjimą, net išsituokti, jei tik būtų to pageidavusi, ar anksčiau laiko atsisakyti sosto. Karalienė nestudijavo universitete ir net negalėjo siekti aukštojo mokslo diplomo.

Ji privalėjo būti išskirtinė asmenybė, tačiau nerodyti savojo aš. Būti ne tiesiog mama, bet karaliaus motina. Būti santūria, nepataikauti miniai, bet reaguoti į jautriausius tautos emocijų virpesius. Nerodyti savo politinių prioritetų, tačiau žodžiu ar vizitu gesinti tarp politikų ir piliečių tvyrančią įtampą. Saugoti šimtmečius skaičiuojančią tradiciją, bet leisti jai įsilieti į naują technologijų erą.

Elžbieta II buvo ne tai, kas šiandien virto suvenyrais. Ne rūmai ir įvaizdis. Ji įkūnijo tarnystę, kurią dideliai britų imperijos šeimai dar būdama šių dienų masteliais nesuvokiamai jauna, vos 21-ų, pažadėjo savo garsiojoje pilnametystės kalboje. Paskirti save, tarnauti, o ne valdyti, – tai buvo jos karališkosios misijos esmė, kuriai mūsų dienų aplinka jau yra tapusi pernelyg toksiška.

Šeštadienį Sasekso hercogienė M. Markle ir princas Harry prisijungė prie Velso princo ir princesės Vindzoro pilyje, kad pasisveikintų su gedinčiais, atiduodančiais pagarbą karalienei. Tądien socialiniuose tinkluose ir paplito beprotiška teorija.

Ant M. Markle juodos suknelės juosmens matoma stačiakampė raukšlė privertė daugybę kritikų spėlioti, ar moteris po drabužiais nesegi mikrofono.

„Ką Meghan slepia po savo suknele?“ – tviteryje klausė vienas internautas.

„Juosmens kontūras tikrai atrodo kaip mikrofonas“, – svarstė kitas.

Tai tik susiraukšlėjusi suknelė, nieko daugiau.

Komentatoriai galvojo, kad moteris greičiausiai įrašinėja garsus būsimam „Netflix“ dokumentiniam filmui.

Tačiau kiti internautai atmetė tokias spėliones.

„Aš nešioju gliukozės monitorių, jis yra tokios pat formos“, – rašė vienas.

„Tai tik susiraukšlėjusi suknelė, nieko daugiau“, – manė kitas.

„Galbūt ji po suknele nešioja diržą. Ir aš taip darau“, – tikino dar vienas komentatorius.

Vis dėlto gandus greitai paneigė šaltinis, artimas M. Markle.

„Tai – beprotiška teorija, kenkianti hercogienei. Akivaizdu, kad ji neturėjo jokio mikrofono“, – sakė jis „Page Six“.

Didžiulis „C-17 Globemaster“, naudojęs šaukinį „Kittyhawk“, parodantį karalienės buvimą lėktuve, iš Edinburgo į Northolto Karališkųjų oro pajėgų (RAF) bazę atskrido 18 val. 54 min. vietos (20 val. 54 min. Lietuvos) laiku.

Sunkų ąžuolinį, viduje švinu padengtą karstą su velionės monarchės palaikais, uždengtą karališkąja vėliava, aštuoni RAF nariai lėtai perkėlė į jau laukusį katafalką.

Nors Londone lijo, visą dieną palei katafalko maršrutą rinkosi minios žmonių. Didžiulė minia prie Bakingamo rūmų Londono centre pasirodžius kortežui plojo.

Karalienė Elizabeth II mirė praėjusį ketvirtadienį būdama 96 metų, savo Balmoralo pilyje Škotijoje. Pastaruosius vienus metus jos sveikata silpo, ji palaipsniui traukėsi iš viešumos.

Sekmadienį Elizabeth II karstas buvo nuvežtas į monarchų oficialiąją rezidenciją Škotijoje – Holirudhauzo rūmus Edinburge, o pirmadienį perneštas į šio miesto į Šv. Egidijaus katedrą.

Škotijos vyriausybė pranešė, kad iki antradienio popietės, kai karstas buvo nuvežtas į oro uostą, pro karstą praėjo ir su velione monarche atsisveikino maždaug 33 tūkst. žmonių.

Lėktuve karstą lydėjo – kaip ir kortežo kelionėje iš Balmoralo į Edinburgą – vienintelė velionės karalienės duktė princesė Anne (Ana). Ji sakė, kad tai jai buvo „garbė ir privilegija“.

„Ačiū mano motinai, Karalienei“, – sakoma 72 metų Anne pareiškime.

Prieš Šv. Egidijaus katedrą išsirikiavo Karališkosios lankininkų kuopos, monarchės asmeninės apsaugos Škotijoje, garbės sargyba, kai skambant vienam dūdmaišiui buvo išnešamas karstas su velionės karalienės palaikais. 

Edinburgo oro uoste pagarbą Elizabeth II, vadintai „Škotų karaliene“, atidavė Škotijos karališkojo pulko garbės sargyba. Pulko nariai buvo pasipuošę iškilmingoms progoms skirtais kiltais. Lėktuvui riedant prie kilimo ir tūpimo tako, skambėjo nacionalinis himnas.

Gedulinga procesija

Trečiadienį, lygiai 14 val. 22 min. (16 val. 22 min. Lietuvos laiku), karstas bus išneštas iš Bakingamo rūmų ir per 38 minutes truksiančią procesiją bus atgabentas į Vestminsterio salę. Ten velionė monarchė bus pašarvota keturias dienas.

Britanijos vyriausybė sakė, kad palei Temzės upę gali nusidriekti ilgesnės nei 7 km ilgio žmonių eilės.

Kai kurie žmonės, norintys atsisveikinti su velione monarche, ėmė rinktis dar pirmadienį. Jie sėdėjo ant sulankstomų kėdžių, apsigaubę paltais ir striukėmis, ar stovėjo laikydami skėčius. 

Kiti atsisveikino su velione karaliene, kai karstas su jos palaikais buvo vežamas iš Northolto Karališkųjų oro pajėgų bazės.

„Noriu tik pažvelgti į karstą, o Vestminsteryje bus chaosas“, – naujienų agentūrai AFP sakė 59 metų Josephas Afrane'as (Džozefas Afreinas), antradienio vakarą atėjęs pažiūrėti, kaip karstas bus atvežtas į Bakingamo rūmus.

„Net jei ir liūdna, atmosfera čia iš tikrųjų yra gan šilta“, – pridūrė jis.

Anksčiau antradienį velionės monarchės vyriausiasis sūnus karalius Charlesas III (Karolis III) su pirmuoju karališkuoju vizitu apsilankė Šiaurės Airijoje, tęsdamas kelionę po visas keturias Jungtinę Karalystę sudarančias provincijas.

Būdamas sosto įpėdinis, Charlesas III 39 kartus lankėsi Šiaurės Airijoje, kurios naujausią istoriją temdė tarpkonfesinis smurtas ir kurioje nuo 1998-ųjų galioja trapi taika.

Jo 40-asis vizitas vyko provincijoje tvyrant „Brexito“ išprovokuotai įtampai. Karūnai ištikimi junionistai mano, kad šiuo metu, kaip niekada anksčiau, yra iškilusi grėsmė Šiaurės Airijos, kaip JK dalies, statusui, airių nacionalistams iškovojus istorinę pergalę gegužę vykusiuose rinkimuose.

Tokia padėtis didina suvienytos Airijos atsiradimo tikimybę.

Tačiau viešėdamas Hilsboro pilyje – oficialioje monarcho rezidencijoje Šiaurės Airijoje – karalius Charlesas III vietos politiniams lyderiams pažadėjo dirbti visų susiskaldžiusios provincijos bendruomenių labui.

„Naujų pareigų imuosi pasiryžęs siekti visų Šiaurės Airijos gyventojų gerovės“, – pabrėžė jis.

2011 metais įvykęs karalienės Elizabeth II vizitas kaimyninėje Airijos Respublikoje buvo pirmasis Britanijos monarcho apsilankymas po šalies nepriklausomybės paskelbimo ir buvo laikomas didžiuliu žingsniu siekiant įtvirtinti sunkiai pasiektą taiką Šiaurės Airijoje.

„Palaikome karalių“

Charlesą III ir jo žmoną, karalienę konsortę Camillą (Kamilą), pasveikino minios žmonių, anksti ryte atėjusių prie Hilsboro pilies, kad pamatytų karališkąją porą.

Pagerbiant naująjį monarchą nuaidėjo šūvių salvės, o virš pilies, esančios į pietvakarius nuo Belfasto, buvo iškelta karališkoji vėliava.

Prie pilies vartų buvo palikta gėlių, pliušinių žaislų ir ranka rašytų atminimo raštelių, skirtų velionei karalienei.

„Charlesui labai svarbu čia atvykti“, – naujienų agentūrai AFP sakė 47 metų renginių organizatorė Rhonda Irvine (Ronda Irvin).

Apibūdindama velionę Charleso III motiną kaip jo „įkvėpėją“, Rh. Irvine prognozavo, kad jis bus „labai geras“ monarchas.

Į pensiją išėjusi  61 metų buvusi slaugytoja Ann Sudlow (En Sadlou) taip pat anksti ryte atvyko iš šalimais esančio Dromoro, kad „parodytų karaliui, jog mes, kaip šalis ir kaip Šiaurės Airija, jį palaikome“.

Nors Charlesą III sveikino didžiulės minios, apsilankymas smarkiai susiskaldžiusioje provincijoje jam buvo rimtas išbandymas. Airių nacionalistų partijos boikotavo naujojo karaliaus proklamaciją, tačiau visgi su juo susitiko.

Besivaidijantys Belfasto politiniai lyderiai yra pasidaliję į dvi stovyklas: tvirtai probritiškų junionistų ir airių nacionalistų, siekiančių suvienytos Airijos. Dėl politinių nesutarimų asamblėja Belfaste yra suspenduota. 

Karalius Charlesas III nuvyko į į anglikonų pamaldas mieste, kuriose taip pat dalyvavo Airijos prezidentas Michaelas D. Higginsas (Maiklas D. Higinsas), ministras pirmininkas Michealas Martinas (Mikalas Martinas) ir užsienio reikalų ministras Simonas Coveney (Saimonas Kovenis).

Charlesas III paspaudė ranką M. D. Higginsui ir tai buvo pirmas naujojo karaliaus susitikimas su kitos valstybės vadovu.

– Visas pasaulis liūdi ir gedi dėl karalienės Elžbietos netekties. Kokios jūsų emocijos?

– Galiu prisijungti prie visos žmonijos liūdesio. Kalbame apie globalią asmenybę, turėjusią didelės įtakos žmonių gyvenimui ir valstybėms. Jos išėjimas – mūsų pareiga gyventi pagal jos parodytą pavyzdį, imtis iš jos jėgų, kad tai būtų inspiracija mums sprendžiant savo problemas.

– Kaip galvojate, kaip ją prisimins pasaulis, kokia ji liks mūsų atmintyje?

– Prisimins kaip žmogų, turėjusį vidinę šilumą, kurią spinduliavo. Prisimins kaip žmogų, turėjusį savo idealus ir stengėsi eiti valdovo pareigas. Manau, ji bus minima dėl to, kad ėjo kartu su gyvenimu, nebuvo užsidariusi. Ji tikrai atspindėjo pasaulio pažangą, turėjo aiškų ir šiltą žvilgsnį į ateitį. Ji man tokia ir liks. Esu vienas iš laimingų žmonių, kurie negyveno Didžiojoje Britanijoje, bet turėjo progos su ja pabendrauti. Ne kiekvienas valstybės vadovas turėjo progos keturis kartus asmeniškai su ja pabendrauti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Vieną kartą buvote pakviestas susitikti labai privačiai. Kokiomis temomis kalbėjote ir kur?

– Taip. Ji pasidžiaugė mano vizitu į Angliją, prisiminė savo apsilankymą. Vėliau pradėjome nuo gamtosaugos, kokia ji svarbi. Šnekėjome apie žmogaus neatsargumą naikinant gamtą. Individualiai galime stengtis, bet, kol pasaulis nesupras savo veiksmų, nelaimėsime. Kai aš 27 metus išdirbau aplinkosaugos srityje, buvo labai malonu tai girdėti iš jos. Ji buvo šilta asmenybė. Kai Lietuvoje lankėsi jos sūnus, dabartinis karalius, prisiminė, kad ji padėkojo man už tautos pareikštą pagarbą Didžiajai Britanijai. Tai netikėtas jo žingsnis. Taip pat karalienė išreiškė užuojautą dėl Almos mamos mirties. Tai sujaudino ją iki ašarų.

– Karalienė iš tolo atrodė šalta, bet kaip asmenybė ji buvo beprotiškai šilta.

– Tiek Karolis III, tiek Edwardas, kai buvo Lietuvoje, išsakė savo įspūdžius per vizitą. Jie buvo pasaulietiški. Jie nenešė atsakomybės, kurią turėjo karalienė. Mane domino jų kasdienis dėmesys kasdieniam gyvenimui. Tai jie parodė savo klausimais, bendravimu. Karolis III labai domėjosi sportu, aš irgi nemažai gyvenime praleidau sporto aplinkoje, mes kalbėjome vien apie sportą 15 min.

Tai turbūt vienintelis toks įvykis, kuri bus galima prisiminti su didele simpatija.

– Atrodo neįtikėtina priimti naująją premjerę, naują ministrų kabinetą ir staiga išeiti.

– Net ir norint sukurti tokią atmosferą, nepajėgtum. Tai savotiška likimo dovana, kad žmogus, kuris visą gyvenimą rūpinasi savo tauta, žmonėmis, atlikęs savo gyvenimo pareigą, įprasmino savo gyvenimą beveik iki paskutinės savo gyvenimo minutės. Tai turbūt vienintelis toks įvykis, kuri bus galima prisiminti su didele simpatija.

– Kokie šilčiausi prisiminimai liko iš Karalienės vizito Lietuvoje?

– Negalėčiau pasakyti. Viskas pinasi. Bendravimas buvo šiltas. Prisimenu, prieš einant į Baltąją salę, mano kabinete mes buvome tik keturiese. Man buvo siurprizas. Škotijoje prieš 300 metų buvo pagamintas škotiškas gėrimas, nežinau, kaip Lietuvoje atsirado tuščias butelis su etikete, turėjau progą Philipui parodyti, ką turime. Jis tiesiog liko priblokštas, klausė, iš kur gavome. Oficialiuose susitikimuose neatsispinti šiltas bendravimas už uždarų durų.

– Esate vienmečiai su karaliene, jus jungia ta pati istorinė praeitis. Ar esate kalbėję apie bendrus taškus?

– Galbūt specifiškai taip nekalbėjome.

– Kiek karalienė buvo įsigilinusi į tai, kuo mes gyvename?

– Buvau nustebintas. Nesitikėjau, kad tokia asmenybė galėtų domėtis mažos valstybės išgyvenimais. Įsiminiau vieną svarbiausių jos pareiškimų neoficialioje aplinkoje, bendraujant.

Iš archyvų:

„Buvo gera pastebėti, kai priėjome prie valstybinio apdovanojimo – aukščiausio Vytauto Didžiojo vardo ordino. Sakiau, kad tai didysis kunigaikštis, kai Lietuva buvo nuo pat Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Philipui tai padarė įspūdį, net prašė pakartoti, kaip tariamas Vytauto vardas.“

– Jūsų ypatingas ryšys. Esate gavęs ir jos laišką. Kas jame parašyta?

– Gavau jos ranka rašytą laišką-padėką po vizito Lietuvoje. Gale pasirašyta – „Your good friend Elizabeth.“

– Jūs draugai?

– Esu įrėminęs. Turbūt nedaug kas gali pasigirti, kad gyvenime turėjo tokią laimingą progą.

– Kaip toliau atrodys Didžioji Britanija?

– Nemanau, kad bus didelis pasikeitimas. Karolis III jau augo modernėjančiame pasaulyje, nieko naujo nėra. Jis perėmė viską. Jis išlaikė savo veidą, šilumą, nemanau, kad tai paveiks. Jis turi gerą pavyzdį visam gyvenimui – savo motiną. Jos vizitas dar kartą parodė, kad ji seka atsikūrusios Lietuvos gyvenimą ir stengėsi įvesti mus kaip lygiateisius bendruomenės narius.