Didiesiems gyvenimo pokyčiams šeima ryžosi supratusi, kad jiems nepatinka tai, kur link ritasi Europa. Iki tol švara, tvarka bei civilizacija garsėjusios stipriausios Europos šalys dėl pabėgėlių imigracijos tapo nevaldoma pavojaus zona. Laikinai dirbdamas Belgijoje Karolis patyrė kultūrinį šoką. Baisiausia Karoliui pasidarė suvokus, kad tvarką bei saugumą turėjusi užtikrinti policija yra bejėgė. Atvykėliai nesivadovauja jokiais įstatymas, nebaisios jiems nei baudos, nei kalėjimas. Tuo metu narkotikais, pasak Karolio, prekiaujama tiesiog gatvėje vidury baltos dienos: „Sustojus prie raudono šviesoforo signalo prieina juodaodis ir siūlo įsigyti narkotikų. Priešais stovi policija ir jie nieko negali padaryti. Sako, tai jis tik maža žuvelė šiame tvenkinyje. Jis pabėgėlis, jo niekas nelies“, – laidoje „Bus visko“ pasakos Karolis.

Vis tik baisiausia vyrui pasidarė dirbant viename fabrike, kuriame buvo gaminami maisto papildai galvijų pašarams, kai išvydo tai, ko jam matyti nederėjo: „Pamačiau, kokiais kiekiais pilamas amoniakas ir kiti chemikalai. Ant statinių buvo ženklai su juodomis kaukolėmis, kas reiškia mirtį“, – pasakos vyras ir atviraus, kad pasiteiravus, kas perka šiuos maisto papildus pašarams, išgirdo atsakymą, jog visa Europa. Tai paskatino sutuoktinius susikrauti visus daiktus, pasiimti vaiką ir emigruoti ten, kur visada širdis traukė. Martinkai pasirinko Tailandą.

Pora atvers savo modernaus 130 kvadratinių metrų buto duris, kurio mėnesio nuoma ne sezono metu kainuoja vos 500 eurų. Tuo metu vietiniame turguje vakarienė iš šviežių jūros gėrybių ir egzotinių vaisių kokteilis visai šeimai atsieina vos tris eurus.

Šį antradienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bus visko“ – galimybė pasižvalgyti po Krabi apylinkes ir Tomos bei Karolio nuotykiai iš vienos gražiausių pasaulio vietų.

Norėjo gyventi čia ir dabar

Klaipėdą palikusi jauna pora sako, kad Lietuvoje jiems viskas tiko, abu turėjo neblogus darbus, tačiau trūko vieno – gerų orų! „Tiesą sakant, nusibodo tas cepelininis dangus ir ilgas saulės laukimas“, – prisipažįsta jie.

Dėl gerų orų trūkumo kentėjo abiejų psichologinė savijauta, o norėjosi gyventi smagiai ir laimingai, tiesiog čia ir dabar. Norėjosi būti ten, kur kiekviena diena yra tarsi šventė, kur kasdien yra gerai ir nereikia laukti geresnės dienos.

Kaip į jaunos šeimos pareiškimą kelti sparnus svetur reagavo tėvai, draugai? „Aš tėvų neturiu jau nuo septyniolikos, tik – seserį. Karolis turi mamą. Aišku, kad joms buvo šokas. Kažkodėl atrodė, kad mes išskrendame į Mėnulį, kai tuo tarpu iki Tailando – tik 12 valandų kelio oru“, – juokėsi abu.

Draugai reagavo kiek ramiau: jau buvo pripratę prie Martinkų kelionių ir neramaus būdo.

Kodėl ne Ispanija, Kanarų salos ar Kipras, kur šaltuoju sezonu rasime daugiausiai lietuvių? Pasak Martinkų, dažnai lankydamiesi Tailande jie įsimylėjo tajų kultūrą, besišypsančius ir niekur neskubančius žmones, kurie atrodė laimingi.

Praėjusią vasarą šeima specialiai skrido į mūsų tautiečių pamėgtą Balio salą, tuo pačiu dar aplankė Malaiziją: norėjo galutinai apsispręsti, kur apsistoti ilgesniam laikui.

„Norėjome pasitikrinti, ar jaučiame meilę Tailandui, o gal tiesiog – visai Azijai? Po kelionės supratome, kad tik Tailande jaučiamės savi, kaip namuose. Viskas mums čia patinka, niekas neerzina“, – kalba jie.

Akimirkos: Krabi regionas, kuriame apsistojo lietuviai, išsiskiria ypatingo grožio kraštovaizdžiu. / K. Martinkaus, Martinkų šeimos archyvo nuotr.

Sužavėjo Krabi regionas

Pirmai pradžiai Martinkai pasirinko Krabi regioną. Jis apsuptas unikalaus uolėto kraštovaizdžio, turi daugiau nei 100 gyvenamų ir negyvenamų salų, be to, yra žemyninėje dalyje – taigi, lengviau susisiekti su aplinkiniais regionais, Bankoku ar kitomis salomis.

Vėliau, sako, gal kelsis į Puketą arba, pasibaigus gerų orų sezonui – į Koh Samui salą. „Kai žemyninėje dalyje prasideda lietaus sezonas, salose orai geresni. Dažna būna ir taip, kad šiaurinėje Tailando dalyje pliaupia lietūs, o pietinėje šviečia saulė“, – aiškina lietuviai ir priduria, kad gyvenamąją vietą jie nusiteikę keisti ir pagal orus.

Į kiek lagaminų klaipėdiečiai susikrovė savo gyvenimą palikdami Lietuvą? Pasak Karolio, jam užteko vienos nedidelės kuprinės, tačiau žmonos lagaminas buvo neatkeliamas. Toma prisipažįsta, kad jau gailisi atsivežusi čia per daug daiktų.

„Pusės jų iš tiesų nenaudoju. Nes nieko čia nereikia. Tik marškinėlių su petnešėlėmis ir šortukų“, – džiaugiasi jauna moteris, pradėjusi dalytis savo gyvenimo Tailande akimirkomis instagrame.

Ritmas: apsigyvenęs Tailande K. Martinkus nesiskiria su fotoaparatu. Visa šeima su saule keliasi, greitai dirba savo darbus, kad liktų daugiau laiko pasimėgauti gamtos malonumais. / K. Martinkaus, Martinkų šeimos archyvo nuotr.

Jaučiasi lyg atostogose

Įkurtuvių Martinkai dar nespėjo atšvęsti: gyvena, dirba ir bando susikurti kasdienę rutiną.

„Noras gyventi Tailande dar nepraėjo, – juokiasi abu, – tik reikia viską kuo tiksliau susistyguoti – kada dirbam, kada mokomės, kada ilsimės, o kada pramogaujam“, – tikina pora, šiuo metu dirbanti nuotoliniu būdu.

Prieš išvykdami gyventi į Tailandą jiedu abu turėjo stacionarius darbus, kurių dėl savo svajonės ryžosi atsisakyti.

Neturime mes konkrečios vietos ir turbūt ilgai jos neturėsime, bet mūsų namai yra ten, kur šeima. Kur galime būti visi kartu kaip vienas kumštis!

Pasak pašnekovų, šiuo adaptaciniu periodu sunkiausia suvokti, kad nuo šiol Tailandas, o ne Lietuva bus jų namai, kuriuose pratinsis gyventi. „Vis dar atrodo, kad atvykome atostogauti ir tuoj turėsime skristi namo“, – šypsosi buvę klaipėdiečiai.

Šiuo metu abu Martinkai dirba kitų lietuvių versle – tailandiečiai.lt. Toma atsakinga už turų, kelionių, pervežimų organizavimą. Tuo tarpu Karolis darbą derina ir su sena savo aistra – fotografija. Kviečia sekti jį instagrame, kur vyras kelia nuostabiausius kadrus su Tailando gamta.

„Atsikeliu, šoku ant motorolerio, pavažiuoju kokį 30–40 km į vieną pusę ar į kitą, tuomet vaikštau po nacionalinį parką ir fotografuoju. Spalvos, šviesa, vaizdai čia pasakiški“, – džiaugiasi jis.

Martinkai nuomojasi 120 kv. m butą, pro kurio langus tolumoje matyti Pietų Kinijos jūra. Kadangi Tailande dabar pats turizmo sezonas, būstų nuomos kainos nėra mažos.

„Pirmą mėnesį už savo butą mokėjome 1 000 eurų, toliau suderėjome po 700. Aišku, jei norėtume kažko paprastesnio, rastume bungalo tipo namuką ir už dvigubai mažesnę kainą. Tačiau kol kas norime turėti daugiau erdvės“, – planais dalijasi T. Martinkė.

K. Martinkaus, Martinkų šeimos archyvo nuotr.

Sunkiausia buvo sūnui

Turbūt sunkiausia palikti Lietuvą, močiutę, senus namus ir draugus buvo aštuonmečiui Martinkų sūnui Jokūbui. Kaip berniukas reagavo į tėvų sprendimą? Ramiai.

„Apsidžiaugė, kad nereikės anksti keltis rytais, šalti mašinoj žiemą ir važiuoti į mokyklą. (Šiuo metu Jokūbo mokytojai yra jo tėvai, – aut. past.) Gal iš pradžių tikėjosi, kad mokytis reikės mažiau? Tačiau dabar mato, kad prie mokslų spaudžiame net daugiau nei Lietuvoje, tai nėra labai patenkintas“, – juokiasi mama ir priduria, kad vieno, ko sūnui čia iš tiesų kol kas trūksta – tai draugų. Per nuotolį nepabendrausi, o naujų draugų per mėnesį, praleistą Tailande, berniukas dar nespėjo susirasti.

Pajuokavę, kad dabar Martinkai turi dirbti net dviem etatais (kaip kad tėvai pandemijos metais), kalbamės apie kasdienę rutiną. O ji paprasta. „Stengiamės keltis kartu su saule, nes temsta anksti. Drauge pavalgome pusryčius. Tuomet aš einu prie savo darbų, o Karolis su Jokūbu kimba į mokslus. Per pertraukėles abu maudosi baseine“, – pasakoja Toma.

Prieš pietus šeima važiuoja į turgų apsipirkti, vėliau gaminasi maistą – pietus, vakarienę. Sako, jog viskas panašu, kaip būtų Lietuvoje, tik oras kitoks. Ir vanduo šiltas pašonėje. Galima mirkti baseine, maudytis jūroje, nardyti ir stebėti spalvotas žuvytes, grožėtis koralais, o kitą dieną – važiuoti į džiungles, tyrinėti vietinę gamtą.

„Kol gyvenome Klaipėdoje – juk irgi prie jūros, jos praktiškai nematydavom. Šalta Baltija, brrr… Ir ne tokia žydra, ne tokia skaidri kaip čionykštė“, – aiškina abu ir tuojau pat pasitaiso, kad labai myli tiek Baltiją, tiek Lietuvą, bet šiuo gyvenimo etapu Tailande jiems smagiau.

K. Martinkaus, Martinkų šeimos archyvo nuotr.

Geriausias transportas – motoroleris

Kadangi Karolis turi daugiau laisvo laiko, tai vos ne kasdien sėda ant motorolerio ir tyrinėja vietines apylinkes – filmuoja, fotografuoja, o paskui viską kelia į socialinius tinklus.

Karolis tikina, kad su motoroleriu čia kur kas greičiau nei mašina. Sezono metu, kai itin daug turistų, ši transporto priemonė nepamainoma.

„Iš pradžių abejojome, ar ant vieno motorolerio tilps visa mūsų šeima. Bet jie sakė: gal juokaujate? Šiuo motoroleriu drąsiai galėtumėt važiuoti keturiese!“ – juokiasi Martinkai, jau iki soties prisižiūrėję vietinio eismo ypatumų.

Ar saulė užtikrina gerą nuotaiką kasdien? „Oi, kaip motyvuoja ir įkrauna. Vos saulei patekėjus norisi greičiau keltis, kažką veikti. O pastaruoju metu Lietuvoje net neprašvisdavo rytais. Negalėdavai suprasti, naktis dar ar jau rytas“, – paskutinėmis nuotaikomis prieš išvykstant dalijasi lietuviai.

Šiuo metu naktimis Tailande apie 25 laipsnius šilumos. „Atsidarius langą plūsteli maloni gaiva, tačiau dienomis, kai jutiminė temperatūra pasiekia apie 35–37 laipsnius karščio, reikia nemažai apsauginio kremo, nes saulė kanda net pasispardydama“, – aiškina Karolis.

Vyras džiaugiasi, kad, apsigyvenę netoli džiunglių, jie gali klausytis visokiausių garsų – nuo beždžionių ūbavimo iki egzotiškų paukščių klykavimo.

Gyvenimas – kaip būrelis

Kol dar gyveno Klaipėdoje, Jokūbas lankė plaukimo būrelį. Kai atsikraustė į Tailandą – plaukioti ir tobulinti savo įgūdžius gali ir be būrelio: pašonėje baseinas, už puskilometrio nuo namų – jūra.

„Sūnus labai pamėgo paviršinį nardymą. Visas gyvenimas jam dabar yra kaip būrelis“, – tikina laimingi tėvai.

Martinkai visi drauge kopia į kalnus, žygiuoja, keliasi į salas ir sako, kad tokia veikla yra kur kas veiksmingesnė nei kokia grupinė treniruotė Klaipėdoje.

Ateityje tėvai žada leisti Jokūbą į tarptautinę mokyklą, tačiau kol kas berniukui dar reikia priprasti prie gyvenimo Tailande, prie anglų kalbos. „Toks didelis šuolis, kur pamokos vyktų anglų kalba, nemanau, kad dabar tinkamas“, – sako T. Martinkė.

K. Martinkaus, Martinkų šeimos archyvo nuotr.

Kainos nesikandžioja

Gyvenantieji Lietuvoje piktinasi aukštomis maisto kainomis ir jų neadekvatumu gaunamiems atlyginimams. Įdomu, kokios jos Tailande?

Pasak Martinkų, kainos čia šiek tiek mažesnės nei Lietuvoje, tačiau jos nelėmė šeimos sprendimo išvykti gyventi svetur. Kaip ir visur, taip ir Tailande, galima rasti įvairiausios pasiūlos – tiek būstų nuomos, tiek ir maisto prekių.

Ateityje, kai adaptuosis, lietuviai žada ieškoti pigesnio būsto, nes didžiąją dalį laiko praleidžia ne namuose, o lauke. „Kam mokėti vien dėl mokėjimo?“ – ironizuoja jie ir tikisi, kad birželį (pasibaigus turizmo sezonui) jie ras ir pigesnių nuomos variantų.

Vaisiai, daržovės vietos turguose, sako, labai pigūs. Kilogramas mangų kainuoja 60 batų (apie pusantro euro).

„Radome ir tokią didmeninę parduotuvę, kur kainos pirminės, neužkeltos, tad maistas mums kainuoja tikrai nebrangiai. Juolab kad viskas šviežia. Nueini į turgų ir matai, kad naktį tie kalmarai dar buvo gyvi. Pro mūsų langus naktį šviečia žvejų laivelių žiburiai“, – aiškina Toma su Karoliu ir juokais priduria, kad čia net pomidorai genda. Pirkti Lietuvos prekybos centruose jie gali stovėti kelias savaites.

Kurs šeimos tradicijas

Vyras ir žmona tikisi, kad gyvenant Tailande jiems pavyks susikurti daugiau šeimos tradicijų nei Lietuvoje.

„Kai gyvenome Klaipėdoje, aš beveik visą laiką būdavau išvažiavęs, dirbau užsienyje, – prisipažįsta Karolis. – Gal dėl to vienintelė tradicija, kurią turėjome – tai pasivaikščiojimai miške, pušyne.“

Paklausti, kodėl neidavo pasivaikščioti prie jūros, abu susižvalgo. Šypsosi, kad klaipėdiečiai prie jūros nevažiuoja. „Užtai dabar ją matome kiekvieną dieną – šiltą, skaidrią, švarią!“ – džiaugiasi abu.

K. Martinkaus, Martinkų šeimos archyvo nuotr.

Yra ir minusų

Ko vis dėlto lietuviams šioje tūkstančio šypsenų šalyje (taip vadinamas Tailandas reklaminiuose atvirukuose) trūksta?

Toma mini grožio paslaugas ir jau suka galvą, kur reikės nusidažyti savo šviesius plaukus. Sako, tajų plaukų struktūra visiškai kitokia, todėl vietinės grožio specialistės nelabai moka dirbti su europiečių plaukais. Ar nėra užsieniečių kirpyklų? „Gal kokiame Bankoke ir rasčiau, bet tokiame regione kaip Krabis – abejoju...“ – šypsosi Toma.

Karolis dalijasi vietine informacija, kad būtent Krabyje yra didžiausia visame Tailande gyvačių, skorpionų ir kitų pavojingų gyvių koncentracija. „Čia jų pilna net mieste. Apie džiungles jau nekalbu. Neseniai broviausi pro džiunglių sąžalynus, kažko ieškojau telefone ir kaktomuša susidūriau su didžiuliu voru voratinklyje. Jis buvo didesnis už mano delną, o kojos – kaip mano pirštai“, – pasakoja Karolis.

Džiunglėse sutikti vietiniai įspėjo lietuvį rengtis uždariau (ne su šortais) ir vaikščioti atsargiau, nes ant keliukų saulės atokaitoje dažnai šildosi gyvatės. Jei kuri pasitaikytų nuodinga ir įsisegtų – mirtis ateitų per dešimt minučių.

Gydymo įstaigose Martinkams, laimei, dar neteko lankytis. „Turime sveikatos draudimus. Kiek teko girdėti iš kitų lietuvių, medicina Tailande – labai aukšto lygio. Vaistinėse irgi galima gauti visko. Be to, dantų implantai gerokai pigesni, jei kokį išsimuščiau lakstydamas su motoroleriu“, – juokiasi Karolis.

Tarp vietinių pavojų pora mini ir beždžiones, kurias vadina vietine mafija. Jos labai gudrios. Viena paprastai nukreipia turisto dėmesį, o kita tuo metu mikliai krausto jo kuprinę.

Namai – kur šeima

Ar Martinkų šeima laiminga? „Dabar jau tikrai taip“, – šypsosi abu. Laimės receptas, pasak jų, yra paprastas: pirma – gyventi šia diena, o ne mintimi, kad po metų bus geriau; antra – daryti tai, ką norisi daryti; trečia – nestabdyti savęs baimėmis, kad nepasiseks, nes jeigu žmogus tiki – vadinasi, jam pavyks.

Toma džiaugiasi dar ir dėl to, kad dabar Karolis būna namuose, nes anksčiau labai daug laiko praleisdavo užsienyje.

Paklausti, kas jiems yra namai šiuo gyvenimo etapu, Martinkai susižvalgo. Paskui beveik vienu balsu sako, kad namai yra ten, kur šeima. „Neturime mes konkrečios vietos ir turbūt ilgai jos neturėsime, bet mūsų namai yra ten, kur šeima. Kur galime būti visi kartu kaip vienas kumštis!“ – reziumuoja Karolis.

Lietuviams, slapta puoselėjantiems panašią svajonę, Martinkai palinkėtų drąsos. „Išdrįsti ir nestabdyti savęs. Nes kai yra noras – atsiranda ir galimybės. Pradžioje ir mes nuotolinių darbų neturėjome – tik didelį norą gyventi savo svajonių šalyje, o štai kaip puikiai viskas susiklostė!“ – džiaugiasi abu.

Agentūros duomenimis, 2023 metais iš Lietuvos emigravo 12 tūkst. užsienio ir 10 tūkst. Lietuvos piliečių.

Palyginti su 2022 metais, emigravusiųjų skaičius padidėjo 44 proc., tuomet išvyko 15,3 tūkst. nuolatinių gyventojų.

Pagrindinės emigracijos kryptys išlieka tos pačios – Ukraina, Jungtinė Karalystė, Baltarusija, Norvegija ir Vokietija. Lietuvos piliečiai daugiausia vyko į Jungtinę Karalystę, Norvegiją, Vokietiją, užsienio piliečiai – į Ukrainą ir Baltarusiją.

Praėjusiais metais į Ukrainą išvyko 8 tūkst., į Baltarusiją – beveik 2 tūkst. gyventojų. 2022 metais atitinkamai šie skaičiai buvo 4,6 tūkst. ir 2,7 tūkstančio.

Pernai Lietuva sulaukė mažiau imigrantų – imigravo 66,9 tūkst. žmonių, 2022 metais šis skaičius siekė 87,4 tūkst. žmonių.

2023 metais 75 proc. visų imigravusių gyventojų sudarė užsienio piliečiai, 25 proc. – Lietuvos piliečiai.

Sociologas Daumantas Stumbrys sako, kad imigracijos srautai nėra stabilūs – jiems įtaką daro geopolitinė situacija rytuose.

„Mes tikrai matome padidėjusius imigracijos srautus, bet klausimas, kiek jie yra tvarūs, kiek jie ilgalaikiai, nes mes žinome, kad jie yra susiję su karu Ukrainoje, su kitais procesais Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, kitose posovietinėse šalyse“, – spaudos konferencijoje antradienį komentuodamas 2023 metų Lietuvos ekonomikos rezultatus sakė D. Stumbrys.

Didžioji dalis užsieniečių į Lietuvą atvyko iš Ukrainos, Baltarusijos ir kitų posovietinių valstybių. Daugiausia Lietuvos piliečių grįžo iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Vokietijos.

Agentūros teigimu, pernai grįžo 6 tūkst. Lietuvos piliečių daugiau, negu jų išvyko iš šalies. 2022 metais atvykusiųjų buvo 7,6 tūkst. daugiau nei išvykusiųjų.

D Stumbrys pažymėjo, kad jau keli metai iš eilės lietuvių imigracijos ir emigracijos tendencijos gerėja.

„Kalbant apie Lietuvos piliečių migracijos požymius, tai galime pasidžiaugti kad keli metai iš eilės mes turime daugiau grįžtančių nei išvykstančių Lietuvos piliečių“, – sakė D. Stumbrys.

„Bet vis tiek, išeina per metus 10 tūkstančių (emigravusių lietuvių – BNS), tai yra sąlyginai didelis skaičius, nes per metus gimsta 20 tūkstančių, tai pusė tiek išvyksta“, – pridūrė sociologas.

Šių metų sausio 1 dieną Lietuvoje gyveno 2 mln. 886,5 tūkst. nuolatinių gyventojų – 29 tūkst. arba 1 proc. daugiau negu prieš metus.

Emigravo trumpam, liko ilgam

Beveik du dešimtmečius Norvegijoje pragyvenusi A. Balandė juokiasi visai neplanavusi ten taip ilgai užsibūti. Pašnekovė į šią šalį su draugais atvyko trumpam – užsidirbti ir pakeliauti. Vis dėlto Oslas ilgiems metams tapo jos namais. Čia Aida vėliau sukūrė šeimą, susilaukė dviejų atžalų.

„Kaip ir daugeliui jaunų žmonių, man norėjosi pamatyti pasaulį, užsidirbti. Iš pradžių su drauge išvykome į Angliją, bet ši šalis man nepatiko. Kažkodėl vis traukė Norvegija, tačiau anuomet nebuvo taip lengva čia atvykti dirbti, kaip dabar. Galiausiai mano noras išsipildė ir apsigyvenau Osle“, – pasakoja ji.

Pasak A. Balandės, pirmasis darbas Norvegijoje nebuvo lengvas. Pašnekovė su draugais įsidarbino automobilių plovykloje, kurioje tekdavo dirbti po dvylika valandų per parą šešias dienas per savaitę. Čia Aida uždirbdavo apie 35 kronas (3,09 euro) per valandą. Sunkus darbas už nedidelį atlygį greitai ėmė priminti vergiją, tad pašnekovė pradėjo dairytis galimybių kitur.

Namo: net šešiolika metų Norvegijoje išgyvenusi A. Balandė neabejojo, kad sugrįš į gimtinę. / A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

„Įsidarbinau kambarine nedideliame viešbutyje, kurio savininkai buvo mieli norvegai. Labai jiems patikau, tad jie mane išsiuntė į norvegų kalbos kursus ir vėliau įdarbino viešbučio registratūroje. Gaila, kad senieji savininkai viešbutį pardavė. Pasikeitus savininkams, išėjau ir aš, – atskleidžia pašnekovė. – Palikusi viešbutį, baigiau slaugos kursus ir dešimt metų dirbau šioje srityje: iš pradžių – senelių namuose, o vėliau – ligoninėje.“

Pavergė Norvegijos gamta

Aidos teigimu, nors vyrauja stereotipas, kad norvegai yra šalti ir uždari žmonės, jai pasirodė priešingai. Gyvendama Norvegijoje, pašnekovė susirado nemažai draugų norvegų, vietiniai jai labai padėjo ieškant darbo, mokantis norvegų kalbos.

„Tikriausiai daug kas priklauso nuo to, kaip tu pats bendrauji su vietiniais norvegais. Jei esi nuoširdus, jie lygiai taip pat elgsis su tavimi, – mąsto ji. – Norvegija man išties patiko, čia mane supo geri žmonės, galbūt dėl to taip ilgai šioje šalyje ir užsibuvau. Norvegija žavi nuostabia gamta, kalnais, tad daug po ją keliaudavau su draugais, o vėliau – ir su šeima.“

Oslas, kuriame ji gyveno šešiolika metų, A. Balandei atrodė kiek niūrokas, nes čia nėra kalnų. Pašnekovės teigimu, norint, kad atsivertų tikrasis Norvegijos grožis – kalnai ir fjordai, reikia už sostinės pavažiuoti apie 200–300 km.

Labiausiai lietuvę sužavėjo kelionė į Norvegijai priklausantį Svalbardo salyną – šiauriausią Europos tašką. Už poliarinio rato esančiame salyne poliarinė naktis, kai saulė nepakyla virš horizonto, trunka net pusketvirto mėnesio. Čia galima grožėtis nuostabiomis šiaurės pašvaistėmis ir įstabia gamta, tad išvyką į Svalbardą pašnekovė vadina savo gyvenimo kelione.

„Svalbardas – amžinojo įšalo žemė. Vykome ieškoti baltųjų meškų, bet nepamatėme. Sutikome tik ant ledo miegančių ruonių. Įdomu, kad ruoniai atrodo labai dideli, bet sulenda į mažą eketę, kurią patys prasikerta savo pelekais-letenomis, – juokiasi Aida. – Taip pat lindome po ledo sluoksniu užšalusioje upėje. Čia – visiška tamsa ir tyla, matyti užšalę vabzdžiai, žuvys. Sergant klaustrofobija ten išbūti neįmanoma. Svalbardas – išties nuostabi vieta, aplink – vien kalnai ir ledas. Sunku žodžiais apibūdinti, kokį įspūdį palieka šis salynas.“

Emigracija: Norvegijoje Balandžiai daug keliavo ir grožėjosi šalies gamta. / A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

Ilgai lauktas sugrįžimas

Su mylimuoju Nerijumi Norvegijoje Aida sukūrė šeimą, čia susilaukė dviejų vaikų – Benedikto ir Salomėjos. Nors pašnekovei gyvenimas Norvegijoje patiko, galiausiai ji su šeima nusprendė grįžti į gimtinę.

„Visada ilgėjausi Lietuvos ir nuolat kartojau, kad sugrįšiu. Iš tiesų, neplanavau ilgai gyventi užsienyje, tiesiog taip susidėliojo gyvenimas, – sako ji. – Gyvenant svetimoje šalyje labai trūko šeimos – tėvų, seserų, brolio. Norėjau, kad mano vaikai turėtų galimybę bendrauti su pusseserėmis ir pusbroliais, todėl prieš dvejus metus palikome Norvegiją ir įsikūrėme Plungės rajone. Tiesa, planavome grįžti anksčiau, bet prasidėjo pandemija. Nežinodami, ko tikėtis, Norvegijoje išbuvome dar pusantrų metų. Buvo išties sunkus laikotarpis, nes buvau įpratusi šeimą aplankyti bent jau tris keturis kartus per metus, o staiga užsidarė visi keliai. Labai laukiau, kada galėsiu grįžti į Lietuvą, kartu su sūnumi kalendoriuje skaičiavome dienas iki sugrįžimo.“

Esu žemaitė, ir viskas! Didžiuojuosi savo kilme ir manau, kad reikia saugoti tarmes, nebijoti jomis kalbėti.

Balandžių vaikai gimė Norvegijoje, bet, pasak Aidos, persikraustymas į Lietuvą jiems nesukėlė streso. Mažoji Salomėja tuomet buvo vos dvejų, o penkiametis Benediktas kartu su mama džiugiai laukė grįžimo į tėvų gimtinę.

Kadangi A. Balandė kilusi iš Plungės rajono, būtent čia šeima ir įsikūrė. Pašnekovė pasakoja nė nesvarsčiusi apie gyvenimą didesniame mieste, nes Norvegijoje jau kaip reikiant atsibodo gyventi didmiestyje.

„Norėjosi ramesnio, tylesnio gyvenimo gamtos apsuptyje. Dabar būtent taip ir gyvename! Be galo džiugu, kad visi šeimos nariai: tėvai, brolis, seserys – šalia, galime su jais dažnai susitikti“, – šypsosi ji.

A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

Jaučia likimo ranką

Nors Aidos vyras Nerijus dalį laiko vis dar dirba Norvegijoje, šeimos namai šiandien jau Lietuvoje. Grįžę į tėvynę, iš pradžių Balandžiai įsikūrė bute Plungėje. Plungės rajone Aida ir Nerijus įsigijo sodybą, kur ateityje išdygs naujasis šeimos namas. Sodybos sklype pora išliejo būsimo būsto pamatus ir suremontavo dalį čia stovinčio seno namo, kuriame šeima gyvena šiuo metu.

„Į butą grįžti jau nesinorėjo, tad, suremontavę senąjį namą, įsikūrėme sodyboje, kur daugiau ramybės ir gamtos. Ateityje čia iškils ir naujasis būstas, tačiau tam, žinoma, reikia finansų, – sako A. Balandė. – Man svarbu, kad vaikai gyventų gamtos apsuptyje, turėtų savo kiemą. Juk vaikystė ir yra tas laikotarpis, kai tyrinėji aplinką, atrandi pasaulį ir daug laiko leidi lauke. Noriu, kad mano atžalos turėtų tokią pačią laimingą vaikystę, kokią turėjau aš pati. Todėl su vyru sodyboje auginame ne tik katiną ir šunį, bet ir ožką, vištų.“

Balandžiai juokiasi, kad įsigyta sodyba jų tiesiog laukė. Ją buvo ilgai bandoma parduoti, tačiau šiuo sklypu niekas rimtai nesidomėjo. Sugrįžę į Lietuvą, Aida su Nerijumi sodybą nusipirko net jos neapžiūrėję, tik maždaug žinodami vietą, kur ji yra.

Tvarkant sodybą, poros laukė keistas netikėtumas. Nuplėšus kelis senų tapetų sluoksnius, pasirodė, kad sienos išklijuotos tarpukario švediškais, daniškais ir norvegiškais laikraščiais. Kaip jie čia atsidūrė – neaišku.

„Pamatę tuos laikraščių tapetus, supratome, kad pats likimas mus atvedė į šią vietą. Atrodo, kad sodyba tiesiog laukė, kada mes grįšime iš Norvegijos“, – šypsosi A. Balandė.

A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

Užsispyrusi žemaitė

Grįžusi į Lietuvą, A. Balandė socialiniame tinkle „Instagram“ pradėjo dalytis linksmomis savo kasdienybės akimirkomis ir juokingais filmukais. Didelio populiarumo sulaukusioje savo paskyroje „Keita žemaitė“ ji kalba ir rašo išskirtinai tik žemaitiškai. Aidos paskyra jau turi virš 42 tūkst. sekėjų, nors žodžio kišenėje neieškančią moterį seka ne tik žemaičiai.

„Iš pradžių aplinkiniai man patarė instagrame nešnekėti žemaitiškai, nes niekas nesupras. Tačiau man daug lengviau bendrauti gimtąja tarme, tad nematau prasmės laužyti liežuvio ir apsimesti tuo, kas nesu. Esu žemaitė, ir viskas! Didžiuojuosi savo kilme ir manau, kad reikia saugoti tarmes, nebijoti jomis kalbėti, – šypsosi ji. – Kai instagrame pažiūriu senus vaizdo įrašus, kuriuose bandau kalbėti bendrine kalba, ima juokas – atrodo, kad ten ne aš.“

A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

Mėgaujasi sodybos idile

A. Balandė maloniai prisimena Norvegijoje praleistus metus, nes jie dovanojo daug gražių akimirkų, kelionių, pažinčių. Vasarą su vaikais ji važiuodavo į kalnus, keliaudavo į žygius su palapinėmis.

Pašnekovė užmezgė draugysčių su vietiniais norvegais, su kuriais nuotoliniu būdu pabendrauja ir dabar. Galbūt vieną dieną norvegai bičiuliai Aidos atskris aplankyti ir į Lietuvą.

„Norvegijoje gyventi man patiko, tačiau laikui bėgant ten jaučiausi vis vienišesnė, nors ir turėjau vyrą, vaikų. Tiesiog pasiekęs tam tikrą gyvenimo etapą imi vis labiau vertinti artimuosius ir trokšti būti arti jų. Tad, kai namų ilgesys tapo vis sunkiau pakeliamas, grįžome į Lietuvą ir dabar savo gyvenimą kuriame Žemaitijoje. Mūsų sodyboje tvyro ramybė, vaikai turi galimybę augti šalia gamtos, bendrauti su artimaisiais – kaip ir norėjome“, – džiaugiasi ji.

„Tiesiog komisiją, viską buvau praėjęs pavasarį ir nusprendžiau čia pasikeisti. Bet iškilo problema labai didelė – kad aš čia neregistruotas ir turiu prisiregistruoti ir pragyventi pusę metų tam, kad pasikeisčiau teises“, – pasakojo vyras.

Tokia tvarka – gyvenamoji vieta turi būti deklaruota Lietuvoje bent 185 dienas.

„Dažniausiai tam nėra laiko, grįžus iš kitos Europos Sąjungos valstybės. Paprasčiausias būdas įrodyt – vis tiek mus sieja su Lietuva arba darbo, arba asmeniniai ryšiai“, – teigė „Regitros“ skyriaus vyriausiasis specialistas Algimantas Tarabilda.

„Sako, paimkite santuokos liudijimą, žmoną ir atvažiuokite. Atvažiuoju ir jiems to neužtenka – santuokos liudijimo, kad žmona registruota šitam bute ir taip toliau. Sako, jūs mums pateikite sąsają, kad jūs čia gyvenate, Lietuvoj, kažką bendro turite. Sakau, aš gi Lietuvos pilietis, pasą rodau, viską. Pristačiau šitą pažymą, turėjau į registrų centrą važiuoti, susimokėti penkis eurus už tą pažymą, dvi dienas tampytis žmoną paskui save“, – negatyvia patirtimi dalijosi V. Belinskis.

Neapsikentęs biurokratijos vyras nutarė dar ir užfiksuoti, kaip su juo kalbėjo specialistai.

„Pasakė, kad aš kaip turistas, galiu važinėt po Europos Sąjungą ir rinktis teises iš visų valstybių. Aš turiu garso įrašą, kas su manim kalbėjo“, – sakė Vitalijus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

V. Belinskis teigė nusprendęs pasikeisti vairuotojo pažymėjimą čia, o ne Švedijoje todėl, kad čia jis buvo išduotas. Vyras sako, jog Švedijoje susitvarkyti dokumentus užtrunka dar ilgiau, kadangi švedai vis vien siųs užklausą į Lietuvą, tad pamanė, kad vietoje bus tiesiog paprasčiau.

„Švedijoje internetu taip pat užsisakai ir jos ateina po poros mėnesių. Susimoki 50 eurų. Ne problema. Bet problema čia, Lietuvoj – su įstatymais, su spragom“, – teigė vyras.

Švediškų teisių, sako, vyras turėti nenori.

„Nežinau, čia Lietuvoj važinėt su švediškom teisėm – gal aš grįšiu. Vėl problema – įrodinėk tu jiems, aiškinkis, kodėl švediškos teisės“, – kalbėjo Vitalijus.

„Europos Sąjungos valstybės viena kitos vairuotojo pažymėjimus pripažįsta, tai yra būtent ta turima Europos Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti“, – aiškino A. Tarabilda.

Bet problema čia, Lietuvoj – su įstatymais, su spragom.

„Tiems vairuotojams, kurie naudojasi užsienio šalyse išduotais vairuotojo pažymėjimais norėtume priminti, kad juos reikėtų turėti su savimi kelyje“, – sakė policijos departamento atstovė Jorūnė Liutkienė.

„Regitra“ sako, kad tvarkos keisti ar kažkaip ją labiau supaprastinti reikalo nėra, o policija primena, kokia atsakomybė gresia vairuojant be pažymėjimo.

„Jeigu yra nustatoma, kad asmuo vairuoja automobilį, neturėdamas tam teisės, jam gali būti skirta bauda iki 450 eurų. Ir tokiam vairuotojui yra privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienerių metų“, – informavo J. Liutkienė.

O pasipiktinęs V. Belinskis sako, jog vargais negalais biurokratiją įveikti pavyko – pažymėjimas jam bus išduotas.

Nemaža dalis išvykusių lietuvių vaikėsi amerikietiškos svajonės, tačiau realybė buvo kitokia. Išvykus teko dirbti daug ir sunkiai, dažniausiai anglies kasyklose ir skerdyklose.

Parodoje jaučio skerdienos muliažas simbolizuoja lietuvių darbą Čikagos skerdyklose.

„Mes labai norėjome, kad į parodą atėję žmonės atsiloštų ir nustebtų. Tada jie pradėtų galvoti, kokiomis sąlygomis ta amerikietiška svajonė XX amžiaus pradžioje buvo pasiekiama. Lietuviai tos svajonės siekė labai sunkiu darbu, prakaitu, kartais nušąlančiomis ir krentančiomis galūnėmis“, – sakė parodos kuratorė Giedrė Milerytė-Japertienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Parodoje – ne tik tamsiausios migracijos akimirkos ir netektys, bet ir ryškiausios asmenybės ir jų pasiekimai. Pristatomas migrantų indėlis Lietuvai, jos nepriklausomybei bei ekonomikai.

„Tai nėra vienareikšmiška. Tik gerai arba tik blogai. Žmonės, emigravę iš Lietuvos, pasiekė tokių pasaulinių atradimų, kurių niekada nebūtų galėję padaryti gyvendami Lietuvoje“, – teigė Nacionalinio muziejaus generalinė direktorė Rūta Kačkutė.

Masinė migracija iš Lietuvos prasidėjo dar 1868 m. gelbstintis nuo bado ir nepritekliaus. Lietuva tuo metu priklausė carinės Rusijos imperijai. Migracija dažniausiai būdavo nelegali. Manoma, kad iki Pirmojo pasaulinio karo vien į JAV galėjo atvykti apie pusę milijono gyventojų iš Lietuvos.

„Pradėjo keliauti laivais, nes tik tokios priemonės ir buvo. Vieni iš pirmųjų emigravo Lietuvos žydai. Jie keliavo į Ameriką“, – sakė parodos kuratorė Ina Ėmužienė.

Istorikai pristato keturias didžiausias migracijos bangas iki pat šių dienų.

Pusantro šimto metų mes buvome šalis, iš kurios migruojama, o dabar tapome šalimi, į kurią atvažiuoja nemažai žmonių iš kitų šalių.

„Lietuvoje situacija šiek tiek pasikeitė. Pusantro šimto metų mes buvome šalis, iš kurios migruojama, o dabar tapome šalimi, į kurią atvažiuoja nemažai žmonių iš kitų šalių“, – kalbėjo R. Kačkutė.

Čia pristatomi ir šešiolika herojų.

„Viena iš herojų – Judita Vaitukaitis. Ji prisidėjo kuriant ankstyvų nėštumo testą. Jos atlikti tyrimai buvo pagrindas šio tyrimo sukūrimui. Judita dirbo Amerikoje su kitais mokslininkais komandoje“, – sakė I. Ėmužienė.

„Lietuvis Antanas Žemaitis, gyvendamas Jungtinėje Karalystėje, kūrė išskirtines gitaras iš raudonmedžio. Su tokiomis gitaromis grojo „Bitlai“ (ang. The Beatles)“, – sakė G. Milerytė-Japertienė.

Šalia gitarų ir kitų eksponatų – vieno žymiausių avangardinių kino kūrėjų Jono Meko kamera. Pristatoma ir kai kas pikantiško – maudymosi kostiumėlis, kurį atvežė Australijos lietuvė.

„Jos mama keliaudama nusimezgė maudymosi kostiumėlį. Važiavo į Australiją ir galvojo, kad bus šilta ir reikės maudytis. Tačiau laive turėjo tik vilnonius siūlus, taigi maudymosi kostiumėlis iš vilnonių siūlų. Moteris jį užsidėjo Australijoje, tačiau sakė, kad labai graužia, todėl padėjo atgal“, – sakė I. Ėmužienė.

Asmeninę migracijos istoriją išgyveno ir prezidentas Valdas Adamkus, kuris ir tapo parodos globėju.

Anot istorikų, surinktų eksponatų kolekcija yra unikali. Migracijos tema Lietuvos visuomenei taip plačiai pristatoma pirmą kartą.

Staigus posūkis po 1944-ųjų

1944 metai. Link Lietuvos nuo rytų pusės artinasi karo debesys. Suirutė keliuose. Lietuvos inteligentija masiškai traukiasi į vakarus.

Kodėl stipriausieji žmonės, tarpukaryje su didžiuliu entuziazmu kūrę Lietuvos jūrinę ekonomiką, traukėsi į Vakarus? Atsakymų galima ieškoti dar 1940 m. pirmoje pusėje, kai į Lietuvą kariuomenę įvedę sovietai, o tiksliau stalinistai, sugriovė viską, ką su jūra susieti žmonės kūrė per laikotarpį nuo 1923 iki 1940 m.

Vienas tokių pavyzdžių, buvęs laivininkystės bendrovės „Lietuvos Baltijos Lloydas“ generalinis direktorius Jokūbas Sližys (1893–1994). Tai yra žmogus, kuris padarė karjerą tarpukario Lietuvoje, Lietuvos sovietmetį praleido emigracijoje ir spėjo grįžti į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą.

Tęsinys: buvęs Klaipėdos uosto locmanas ir Lietuvos laivų kapitonas 1936–1940 m. F. Marcinkus buvo vienas iš nedaugelio, kuris ir emigracijoje plaukiojo laivais. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Jis buvo mokęsis Rusijos Sankt Peterburgo mieste, net ir užėmus Rusiją bolševikams iki 1920 m. dirbęs šios šalies vienos iš gubernijų statybos distancijos ir ruožo viršininku.

Grįžęs į Lietuvą jos pakilimo laikotarpiu nuo 1920 m. dirbo Susisiekimo ministerijoje, tvarkė geležinkelius nuo Kazlų Rūdos iki Šeštokų, nuo Šiaulių iki Klaipėdos.

1936–1940 m. jis vadovavo bendrovei „Lietuvos Baltijos Lloydas“. Greičiausiai savo akimis matė, kaip sovietai naikino šios bendrovės sukurtą lietuvišką laivyną.

1941 m. J. Sližys emigravo į Vokietiją, Berlyno aukštojoje technikos mokykloje įgijo inžinieriaus išsilavinimą. Dirbo Vokietijoje, po to persikėlė į Kanadą, kur buvo Lietuvių bendruomenės Toronte pirmininku, įsiliejo į Kanados lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos veiklą.

Dauguma jūrininkų, Klaipėdos uosto kūrėjų emigracijoje gyveno tarpukario Lietuvos prisiminimais.

Panašiai emigracijoje klostėsi ir jo brolio Balio Sližio (1885–1957), buvusio susisiekimo ministro ir 1934–1939 m. Klaipėdos uosto direkcijos pirmininko likimas. 1944 m. emigravęs į Vokietiją, o 1949 m. į JAV Bruklino miestą, jis pritapo ir tapo lietuvių bendruomenės pirmininku, lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos nariu. Gydytojo ir chemikės profesijas JAV įgijo jo vaikai.

Jūrininkų likimai

Skirtingai emigracijoje klostėsi buvusių Lietuvos jūrų kapitonų, jūrininkų likimai.

1944 m. pasitraukęs į Vakarus jūrų kapitonas Bronius Krikštopaitis (1902–1999) taip daugiau ir nestojo prie laivo šturvalo. Savo laiku, 1936 m., kai gavo jūrų kapitono licenciją, jis buvo laikomas vienu iš perspektyviausių Lietuvos jūrininkų.

Apsigyvenęs JAV, Čikagoje, net 5 užsienio kalbas mokėjęs B. Krikštopaitis dirbo eiliniu darbininku metalo gamykloje. Greičiausiai ilgėjosi jūros, nes 1979 m. emigracijoje išleido prisiminimų knygą „Jūros keliais“.

Jo sūnus apie tėvo emigraciją rašė: „1949 m. buvusio Lietuvos jūrų kapitono lemties „laivas“, įstrigęs Čikagos seklumose, ten liko rymoti iki paskutinio vado atodūsio 1999 08 28.“

Pasisekė B. Krikštopaičio bendramoksliui Feliksui Marcinkui (1905–1961). Jis 1944 m. su šeima pasitraukė į vakarus, gyveno Austrijoje, Vokietijoje, o 1949 m. atsidūrė Australijoje. Ten patvirtino jūrininko licenciją ir nuo 1952 m. dirbo šturmanu Australijos prekybos laivyne. Mirė netikėtai – grįžus iš reiso 56-erių jūrų kapitonui sustojo širdis.

Emigracijoje laivyne savo vietą sugebėjo rasti ir Zigmas Domeika (1907–1965). 1944 m. pasitraukęs į vakarus jis 1947 m. atsidūrė Venesueloje. Kurį laiką buvo „Shell“ bendrovės tanklaivio kapitonu. Nuo 1950 m. dirbo įvairiose pareigose JAV prekybos milžinės „Sears & Roebuck Cie“ sandėliuose. Dalyvavo Venesuelos lietuvių bendruomenės veikloje, 1962 m. netgi tapo jos pirmininku. Jo likimas Venesueloje buvo tragiškas, nes 1965 m. rugsėjį rastas nužudytas Karakase. Tą padarė buvęs jo bendradarbis, kurį atleido iš darbo.

Dar blogesnė tarpukario jūrininkų, jūrų kapitonų lemtis buvo likusių Lietuvoje. Pavyzdžiui, Eduardas Sliesoraitis (1907–1968) buvo išvežtas į Sibirą, kaip ir Vytautas Babarskas. Paskutinis garlaivio „Šiauliai“ kapitonas Benediktas Monkevičius (1904–1942) buvo sušaudytas.

Jūrininkas: emigracijoje nužudytas tarpukario Lietuvos laivų kapitonas Z. Domeika. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Gyveno Lietuvos prisiminimais

Į vakarus pasitraukę tarpukario Lietuvos jūrų laivyno kūrėjai, jūrininkai, Klaipėdos uosto specialistai surado sau įdomios veiklos ir ten.

Bene žymiausias emigracijos įvykis, kai 1947 m. gegužės 10 d. Flensburge, Vokietijoje emigracijoje buvo atkurta Lietuvos jūrininkų sąjunga. Vėliau visuotiniame emigracijoje esančiame jūrininkų suvažiavime 1948 m. sausio 24–25 d. buvo išrinktas šios sąjungos užsienyje pirmininkas Povilas Almis Mažeika (1915–2004). Jo kaip jūrininko patirtis nebuvo didelė, bet jis buvo studijavęs jūrinius mokslus Neapolyje, o vėliau ir Berlyne, plaukiojęs su Lietuvos ir Anglijos laivais.

Į Lietuvos jūrininkų sąjungos išeivijoje valdybą buvo įtraukti Teodoras Daukantas (1884–1960), L. Balsys, R. Vilkas-Vilčinskas, B. Šredersas. Nuo 1952 m. sąjunga persikėlė į JAV, jo pirmininku vėl tapo JAV gyvenęs P. A. Mažeika, o į tarybą išrinkti R. Vilkas-Vilčinskas, M. Šlapšys ir A. Milaševičius.

Iš Jūrininkų sąjungos emigracijoje ypač įsimintinas laivų šturmanas Romanas Vilčinskas-Vilkas (1911–1998). Dar tarpukaryje mokęsis Liepojos jūreivystės mokykloje, jis pradėjo kaupti jūrinį archyvą, tą darė ir būdamas emigracijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis po 1990-ųjų siuntė archyvo kopijas Lietuvos jūrų muziejui. Po jo mirties 1998 m. visas jūrų kapitono R.Vilčinsko-Vilko marinistinis archyvas perduotas muziejui.

Nuo 1945 iki 1990-ųjų, kai Lietuva skendėjo sovietmečio blokadoje, išeivijos spaudoje buvo prisimenami ir buvę Lietuvos tarpukario laivyno jūrininkai ir pats laivynas. Lietuvos „Skautų aide“, kuris leistas išeivijoje, apie 1980 m. buvo pateikta pakankamai išsami Lietuvos tarpukario laivyno istorija.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

„Parduotuvė, kurioje dirbau, turėjo didžiules vitrinas, ir buvo pakankamai populiariame prekybos centre, pačiame pietinės Tenerifės centre, kur daug turistų. Būdavo netgi tokie momentai, kada aš vaikštau, kažką dėlioju, matau, kaip praeina porelė, o tada atbulom grįžta. Na, galvoju, šimtas procentų, kad lietuviai. Įeina taip nedrąsiai, vaikšto, eina pro šalį, kol aš prekes dėlioju. Sakau: tai labas vakaras, gal norėtumėte ko nors? Tada nustemba, sako, laba diena. Arba yra buvę tokių variantų, kai lauke už lango ant suoliuko atsisėdę su telefonu bando slapčia užfiksuoti. Galvoju: taigi ateik, pasakyk labas, paklausk, kaip laikais ir viskas, tai normalu... Iš tiesų nemažai lietuvių ten sutikau“, –  pasakojo šokėjas A. Butkus.

LNK stop kadras.

 Juk kai eini į viešą tualetą, nekiši pagalio ir nemaišai žiūrėdamas kas ten ką, atsiprašant, pakakojo...

„Galvoji, kad tave čia visi šlovins ir girs, ir kaip čia fainai. Po pirmų pasirodymų taip ir buvo, kol niekas tavęs nepažįsta, sakydavo kaip fainai pasirodei, kokia charizma. O po to einant metams, mėnesiams atsidarai komentarus, ir matai, kad visi geri komentarai dingo: storas, pažiūrėk į jo ausis, pažiūrėk į galvą, kaklas kaip žirafos, kreivos kojos ir t.t. Po kelerių metų tapom protingesni, ir nustojom skaityti, kas ką rašo. Juk kai eini į viešą tualetą, nekiši pagalio ir nemaišai žiūrėdamas kas ten ką, atsiprašant, pakakojo...“, – pasakojo šokėjas.

Lietuvoje Andrius negyvena jau septynerius metus. Dvejus iš jų praleido Tenerifėje, penkerius – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Prieš išvykdamas Andrius, rodos, gyveno daugelio svajonių gyvenimą. Sportinių šokių šokėjas išgarsėjo sudalyvavęs televizijos šokių projekte, kuriame šokdino Ingą Valinskienę. Po šou charizmatiškas, iškalbingas ir  dailus vyras nuolat sulaukdavo pasiūlymų ne tik dalyvauti televizijos projektuose, tačiau ir juos vesti. Vėliau pradėjo muzikinę veiklą vyrų šokėjų grupėje „Džentelmenai“. Tačiau vieną dieną, Andrius iš televizijos ekranų tarsi dingo. Žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad šokėjas išvyko į Tenerifę. Andrius sakė po penkerių metų televizijoje vieną dieną supratęs, kad viso to jau gana.

Gyvenimo būdo laida „Nuo... Iki...“ su A. Butkumi pirmadienio vakarą, 20 val.,  per LNK.

Lietuvos parama išeivijai

Pasaulio lietuvių bendruomenės idėja nebuvo nauja: ji gimė dar tarpukariu, XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuvą pasiekė Pietų Amerikos lietuvių išeivijos šauksmai dėl kilusios ekonominės depresijos (1929–1932 m.). Pietų Amerikos lietuviai tuomet buvo antra pagal dydį išeivija po JAV lietuvių, tačiau jų ekonominės gyvenimo sąlygos buvo žymiai sunkesnės nei įsikūrusių Jungtinėse Valstijose.

Į Pietų Amerikos lietuvių prašymus paremti sureagavo priešakinė Lietuvos inteligentijos dalis: Rapolas Skipitis, Kazys Kasakaitis, signataras prof. Mykolas Biržiška, Ona Kairiūkštienė, Petras Ruseckas ir kt. Jie ėmėsi iniciatyvos organizuoti Draugiją užsienio lietuviams remti (DULR) ir 1932 m. vasario 7 d. Kaune įvyko jos steigiamasis susirinkimas. Tikslas – palaikyti ryšius su išeivija, kad ji neatitrūktų nuo tautos kamieno. Įkurta organizacija padėjo išeiviams steigti lietuviškas mokyklas, parūpino joms mokytojų, lietuviškų knygų; rėmė jų spaudą, organizacijas, parapijas; padėjo plėtoti scenos meną.

DULR stengėsi palaikyti tautinę sąmonę, kvietė išeivių ekskursijas į Lietuvą, jas globojo, parūpino stipendijas išeivių jaunimui studijuoti Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Prezidentas Antanas Smetona rėmė tuos ryšius, pabrėždamas, kad už Lietuvos sienos gyvena trečdalis mūsų tautiečių. 1927–1940 m. Lietuvos ryšiai su lietuvių išeivija nuolat stiprėjo. Įdomiausia, kad Lietuva rėmė išeiviją daugiau, nei pati iš jos gavo. Tai buvo savotiška padėka už išeivijos paramą kuriantis Vasario 16-osios Lietuvai.

1935 m. DULR Kaune surengė pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą, kuris ir turėjo suartinti viso pasaulio lietuvius su Lietuva. Į kongresą atvyko aštuonių valstybių (Didžiosios Britanijos, Argentinos, Brazilijos, JAV, Kanados, Latvijos, Prancūzijos ir Urugvajaus) lietuvių atstovai. Jo metu buvo įsteigta Pasaulio lietuvių sąjunga, turėjusi tikslą suvienyti viso pasaulio lietuvius tautinės kultūros ir ekonominiais reikalais. Tačiau dėl tarptautinės įtampos Europoje, karo ir sovietinės okupacijos ši sąjunga ryškesnės veiklos išplėtoti nespėjo.

Tęstinumas: ženklelis, skirtas Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui, 1966 m. vykusiam Čikagoje. / Saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje / ŠAM I–F 405

Sukūrė „Mažytę Lietuvą“

Mintis telkti lietuvius vėl iškilo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – tarp lietuvių pabėgėlių į Vakarų Europą ir ypač tarp Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vadovų. Visų pirma, tarp minėtų pabėgėlių dominavo intelektualūs Lietuvos visuomenės atstovai, užėmę gana aukštus postus: menininkai, dvasininkai, mokslininkai, karininkai, medikai, valstybės tarnautojai ir t. t. Vien iš VDU pasitraukė apie 50 proc. mokslinio ir pedagoginio personalo. Pasitraukę nuo bolševikinio teroro, lietuviai pradėjo burtis draugėn Vakarų Europoje ir ypač – Vokietijoje.

VLIK parengė Lietuvių tremtinių bendruomenės (LTB) konstituciją, kurią 1946 m. priėmė tremtinių atstovų suvažiavime Hanau mieste Vokietijoje. Naujai organizacijai buvo iškelti tokie uždaviniai: išlaikyti pajėgią tremtyje esančią tautos dalį; saugoti gerą lietuvių vardą; rūpinti švietimo, kultūros ir socialiniais reikalais; padėti tremtiniams prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų (pagal savo profesijas ir specialybes); ugdyti tautinį solidarumą, demokratinę sąmonę ir darbo meilę. Tai buvo visiems lietuviams priimtini dėsniai, kurie vėliau sugulė į rengiamus Pasaulio lietuvių bendruomenės dokumentus.

Taigi, LTB sujungė visus lietuvius Vakarų Europoje, organizavo mokyklas, rėmė ir globojo tautinės kultūros ugdymą. Per trumpą laiką ten buvo sukurta, vaizdžiai tariant, „Mažytė Lietuva“ (žinome, kad buvo „Didžioji Lietuva“, „Mažoji Lietuva“ ir net „Amerikos Lietuva“).

Siekė išlikti tauta

1948–1949 m. vis daugiau lietuvių dipukų paliko Vokietiją, kitas Vakarų Europos šalis ir užjūrio kraštuose rado naują prieglobstį. Visą pasaulį apimančios lietuvių organizacijos spręsti klausimai tuo metu pasidarė ypač aktualūs. Tačiau lietuvių vadovai emigracijos problemas buvo pastebėję dar gerokai anksčiau, todėl jos padariniai lietuvių neužklupo visai nepasirengusių. VLIK dar savo 1947 m. posėdyje priėmė tokį nutarimą: „Prašyti Vykdomosios tarybos paruošti nuostatus organizuotinai pasaulio lietuvių bendruomenei“.

1948 m. spalį VLIK priėmė PLB konstitucijos projektą, kuris po ilgų svarstymų buvo galutinai patvirtintas 1949 m. gegužės 27 d. Ši konstitucija tapo naujos gimstančios organizacijos pagrindu. Pagal ją kiekviename pasaulio krašte turėjo kurtis lietuvių bendruomenės su savo valdančiaisiais organais: krašto taryba, valdyba, kontrolės komisija, garbės teismu, apylinkėmis ir jų organais.

PLB yra šventykla, į kurią uždrausta įeiti su partinėmis maldaknygėmis, nes šioje šventykloje tėra tik viena malda – lietuvybė.

Be to, turėjo būti sukurti ir pagrindiniai organai: PLB Seimas, PLB valdyba ir kt. 1949 m. birželio 14 d. VLIK paskelbė PLB ideologijos pagrindinius dėsnius, pavadintus Lietuvių charta (13 punktų), kuri nustatė pagrindines direktyvas lietuvybei išlaikyti ir įpareigojo jų laikytis. Tą pačią dieną buvo priimta PLB konstitucija ir Laikinieji PLB santvarkos nuostatai. Juos įgyvendinti pavesta VLIK pirmininkui M. Krupavičiui.

Būtina pažymėti, kad PLB Konstitucijos pirmos dalies pirmame punkte pasakyta: „PLB Konstitucija remiasi Lietuvių charta“ – tai buvo ir yra siekis išlikti pajėgia tauta išeivijoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad PLB pradėjo kurtis iš apačios: pirmiausia kūrėsi kraštų bendruomenės, o paskui susidarė PLB. Jos organizacinę pabaigą žymi 1958 m. Seimas.

Bendruomenės ideologas

Per trejus lemtingus metus, iki 1949 m. sprendimų, pagrindinis PLB kūrimo iniciatorius ir ideologas buvo prelatas M. Krupavičius (1885–1970) – VLIK pirmininkas (1945–1955) ir buvęs Lietuvos Respublikos politinis ir visuomenės veikėjas. Jam, anot istoriko Vinco Bartusevičiaus, „teko pagrindinė našta popieriuje surašytus negyvus paragrafus paversti gyvenimu“.

Visų pirma, reikėjo populiarinti pačią naujos organizacijos idėją, aiškinti jos svarbą, tikslus ir uždavinius, nurodyti steigimo procedūrą. Šiuo tikslu M. Krupavičius apvažinėjo beveik visas lietuvių stovyklas Vakarų Europoje, rašė aplinkraščius dėl organizacinių reikalų, ištvermingai ragino spartinti susijungimo į bendruomenes darbą.

Jo biografas Petras Maldeikis prelatą vadina PLB kūrėju. Tuo tarpu pats M. Krupavičius PLB tėvu laikė VLIK, o save – tik davusiu komitetui idėją: „PLB tėvas buvo VLIK. Aš turėjau laimės ir garbės ją į vėžes įstatyti.“ Taigi, M. Krupavičiaus vadovaujamas VLIK sukūrė PLB statutą ir Lietuvių chartą, o pats prelatas pagal tą statutą sukūrė pačią bendruomenę. Kaip ją jis įsivaizdavo?

M. Krupavičiui PLB organizacija yra antipartinė. Anot jo, žmonės, kurie ateina į bet kurią PLB vadovybę, turi iškilti virš savo partijos reikalų, nes kitaip neišvengiamai bendruomenė bus suskaldyta iš vidaus. Jis sakė: „PLB yra šventykla, į kurią uždrausta įeiti su partinėmis maldaknygėmis, nes šioje šventykloje tėra tik viena malda – lietuvybė.“ Taigi, PLB buvo sukurta siekiant išlaikyti lietuvybę ir turėjo sujungti visus išeivius lietuvius.

Pats M. Krupavičius aiškino, kad „PLB yra ne draugija, bet tautinė bendruomenė. Į draugiją rašosi nariu kas nori. O tautinei bendruomenei priklauso kiekvienas lietuvis, nepaisant, kur jis gimė ir kada gimė, nori būti bendruomenės nariu ar nenori, kalba lietuviškai ar nekalba, naudingas bendruomenei ar žalingas, bendruomenės gėda ar bėda, ką tik šį pasaulį išvydęs ar jau lipa į karstą. (...) ar jis katalikas, ar evangelikas, (...) ar jis dvarininkas, ar ubagas; (...) PLB narys yra kiekvienas žmogus, kieno gyslomis teka lietuviškasis kraujas (...) nors ir nematęs Lietuvos ar nenorįs jos matyti“.

Kaip pažymi P. Maldeikis, VLIK pirmininkui bendruomenės pavyzdys –  Lietuvos valsčius ar parapija.

M. Krupavičius daug reikšmės teikė Lietuvių chartai. Jis jos principus prilygino cementui, kuris turi sujungti visus pasaulyje pasklidusius lietuvius tarsi atskiras plytas į vieną patvarų pastatą – lietuvybės tvirtovę. Lietuvių chartą jis vadino įsipareigojimu kiekvieno lietuvio sąžinei. Tai „lyg kelio rodyklė plačiuose pasaulio keliuose išblaškytiems broliams, rodanti vieninteliai teisingą kryptį į savo senolių, į savo tėvų ir savo pačių tautinį židinį“. Ji skirta visiems lietuviams, lietuviškai šeimai, visoms organizacijoms.

PLB kūrimo ideologas ragino visur, kur tik yra lietuviško jaunimo, išlaikyti lietuvybę, lietuvių kalbą, steigti lietuviškas mokyklas, platinti lietuviškas knygas, spaudą. Pavojingiausiu lietuvybei dalyku M. Krupavičius laikė mišrias šeimas, su kuriomis turėtų kovoti visi: ir šeima, ir mokykla, ir spauda, ir Bažnyčia, ir tėvai, ir organizacijos. Kartu, kaip jis pabrėžė, reikia sudaryti galimybes jauniems žmonėms susipažinti, kurti lietuviškas šeimas. Toks jau buvo prelatas M. Krupavičius!

PLB auga vis labiau

PLB Seimo sušaukimas užsitęsė, nes įvairiuose kraštuose bendruomenės steigėsi nevienodai. Seimo darbe Niujorke 1958 m. rugpjūčio pabaigoje dalyvavo 20 bendruomenių, kurios atsiuntė 112 delegatų (simboliškai toks skaičius buvo nustatytas Lietuvos Steigiamojo Seimo 1920 m. garbei, nes ir ten susirinko 112 išrinktų tautos atstovų).

Pirmasis Seimas nustatė PLB darbo gaires, struktūrą, išrinko vadovaujamas grandis. Priimta dar anksčiau parengta Konstitucija. Vadovavimo funkcijos pasiskirstė tarp Seimo, valdybos, Kontrolės komisijos ir Garbės teismo. Buvo suformuota atskira institucija – PLB Kultūros taryba, kaip patariamasis PLB valdybos organas. Pirmuoju pirmininku buvo išrinktas Jonas Matulionis iš Kanados.

Deja, PLB netapo visos lietuvių išeivijos organizacija, apimančia visas sritis. Tačiau ji pavirto viena iš daugelio didesnių išeivijos organizacijų, tokių kaip Amerikos lietuvių taryba, VLIK, Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga ir pan.

Lietuvių filosofas Juozas Girnius, nusakydamas PLB prasmę, rašė: „LB prasmė yra ne būti platesne organizacija, o sutelkti kovai už tautinę gyvybę (...) LB idėjinis pagrindas yra valia likti lietuvių tautoje ne tik patiems, bet ir jaunąją kartą išauklėti savo tautai.“

Bėgant metams, PLB auga vis labiau: 1958 m. ją sudarė 20 bendruomenių, 1992 m. – 25, 2003-iaisiais – 35, 2020 m. – 47, o šiemet – jau net 55 lietuvių bendruomenės. Šis augimas siejamas su nauja ir gausia lietuvių išeivijos banga po 1990 m., išplitusia ir po egzotinius kraštus. Tai rodo organizacijos gyvybingumą ir tai, kad PLB yra savo veiklos maratone – galima pajuokauti, kad jai dar labai toli iki finišo.

PLB gyvuos tol, kol bus lietuvių išeivija, kol bus lietuvių tauta, pabirusi šioje planetoje. PLB dabar yra ne tik lietuvybės saugotoja ir propaguotoja, lietuvių tautos užjūriuose telkėja ir koordinatorė (tai buvo ypač svarbu, kai organizacija kūrėsi okupuotos Lietuvos sąlygomis), bet ir Lietuvos valdžios talkininkė, patarėja.