Projektą koordinavo Portugalijos mokykla Agrupamento de Escolas D. Filipa de Lencastre, esanti Lisabonoje. Nors projektas pradėtas pandeminiu laikotarpiu, kai visą pasaulį kaustė ribojimai, tačiau ir tada aktyviai vykdėme veiklas nuotoliu, stengdamiesi palaikyti mokinių susidomėjimą ir motyvaciją dalyvauti projekte. 2021 metų rudenį, atsiradus kelionių galimybėms, pradėjome veiklas pirmajame mokinių mokymosi veiklų susitikime Salonikuose, Graikijoje.

Salonikuose dalyvavo daugiau nei 30 moksleivių iš šalių partnerių ir 20 mokytojų. Trijų dienų mokymosi veiklų programa buvo intensyvi ir aktyvi. Pirmąją dieną nuo ankstyvo ryto iki vakaro mokiniai dalyvavo įvairiose komandinėse veiklose, susijusiose su gamtinio paveldo išsaugojimu ir ekologiškos aplinkos puoselėjimu bendruomenėje. Dėl pandemijos apribojimų daugelis veiklų vyko lauke: miesto parke, aikštėse bei mokyklos kieme. Antikiniame Pascha parke mokiniai ieškojo nykstančių rūšių augalų, stebėjo, kokios sąlygos reikalingos jiems augti. Pastebėję, kad daugelis augalų ir medžių kenčia nuo aplinką žalojančių veiksnių – didelio šiukšlių kiekio, ėmėsi savanoriškos pilietinės iniciatyvos – išvalyti parką. Salonikų bendruomenės namuose bendradarbiaudami grupėse skirtingų ES šalių mokiniai kūrė tvarios ir ekologiškos kaimynystės modelį ir jį pristatė savivaldybės atstovams.

Mokiniai dalyvavo įvairiose komandinėse veiklose, susijusiose su gamtinio paveldo išsaugojimu ir ekologiškos aplinkos puoselėjimu bendruomenėje.

 

Antroje dienos pusėje forume gausus būrys jaunimo dalijosi idėjomis apie ekologiškos gyvensenos svarbą ir savo įžvalgas surašė laiške Salonikų miesto merui. Po įtemptos ir darbingos pirmos vizito dienos kitą dieną skyrėme kultūrinei, pažintinei veiklai.

Aplankėme Aleksandro Makedoniečio gimtinę Pelą, lankėmės krioklių mieste Edesoje bei mėgavomės terminiais baseinais, kurie prieš mūšį suteikdavo jėgų legendinei Aleksandro Makedoniečio kariuomenei. Paskutinę mokymosi veiklų dieną lankėmės Salonikų savivaldybėje. Buvome svetingai priimti mero patarėjo, kuris nustebino savo žiniomis apie Lietuvą bei Kauną. Dalyvavome savivaldybės posėdyje tvaraus vystymosi tema bei įteikėme vyturiečių laišką. Edukacinės programos metu sužinojome apie Aleksandro Makedoniečio šlovės laikus bei pažinome visai kitokią Graikiją nei vadovėliuose. Pilni įspūdžių, naujų pažinčių ir tolimesnių dalyvavimo „Erasmus+“ projektuose idėjų grįžome į Kauną.

Antrasis veiklų etapas – apie problemas, susijusias su plastiko tarša jūrose, vyko Kretoje. Jo metu mokiniai dalinosi įžvalgomis, kaip sumažinti jūros taršą, kūrė vaidinimus gamtosaugos tematika. Dirbdami komandose savo įžvalgas surašė oficialiame laiške, kurį įteikė Herakliono savivaldybei. Taip pat dalyviai inicijavo ir pilietinę akciją – sutvarkė ir surinko plastiko liekanas Chanijos paplūdimyje. Dalyvavimas „Erasmus+“ projektuose – galimybė pažinti kitų šalių kultūrą bei istorinį paveldą. Lankėmės ir Knoso rūmuose – senosios Kretos civilizacijos ištakose.

2022 m. spalio 10–14 dienomis Kauno „Vyturio“ gimnazijoje vyko ketvirtasis „Erasmus+“ projekto „Acting now for Future“ dalyvių vizitas. Šį kartą mūsų gimnazija buvo priimančioji organizacija. Mūsų gimnazijos organizuojamose mokymosi veiklose dalyvavo 26 mokiniai ir 13 mokytojų iš Estijos, Graikijos, Portugalijos ir Čekijos Respublikos. Į bendras projekto veiklas įsitraukė daugiau kaip 20 Kauno „Vyturio“ gimnazijos mokinių. Vizito tema – gamtosauginis paveldas ir jo išsaugojimas. Tarptautinio projekto savaitė prasidėjo jaunimo diskusijų forumu apie gamtinio paveldo išsaugojimo svarbą, kūrybinėmis dirbtuvėmis ir pažintiniu turu po Kauną.

Mainų programos metu mokiniai pristatė savo šalių gamtosaugos paveldą ir jo problemas, kartu su svečiais dalyvavo ekologinio meno kūrybinėse dirbtuvėse, lankėsi Pajūrio regioniniame parke, kuriame organizavo pilietinę akciją „Už švarią Baltiją“, dalyvavo edukacijoje Trakuose.

Spalio 14 dieną kartu su visa Europos švietimo bendruomene paminėjome tarptautinę „Erasmus+“ dieną. Kauno miesto savivaldybėje vyko mūsų gimnazijos vykdomo „Erasmus+“ projekto „Acting now for Future“ dalyvių susitikimas su vicemeru Mantu Jurgučiu. Jo metu buvo pristatytas gimnazijos vykdomas projektas, vicemeras pakvietė diskusijai apie Kauno miesto plėtrą bei ekologiją.

Visą savaitę gimnazistai kartu su mokiniais iš Čekijos, Portugalijos, Estijos ir Graikijos bendradarbiaudami mokėsi žiedinės ekonomikos pagrindų.

 

Penktasis projekto vizitas, kurio tema – žiedinė ekonomika, vyko Prahoje. Visą savaitę gimnazistai kartu su mokiniais iš Čekijos, Portugalijos, Estijos ir Graikijos bendradarbiaudami mokėsi žiedinės ekonomikos pagrindų. Mokiniai dalyvavo Prahos Gyvybės mokslų universiteto paskaitose ir praktinėse dirbtuvėse, kuriose kūrė ekologiškas pakuotes, pristatė savo kurtus video. Dirbdami komandoje mokėsi, kaip suprasti produktų pakuotėse įvardintas sudedamąsias dalis ir atskirti ekologiškus gaminius nuo žalingų gamtai ir žmogui. Su Prahos istorija susipažino kartu su kitų šalių mokiniais rinkdami faktus senamiestyje orientacinio žaidimo metu ir ekskursijos po Šv. Vito katedrą metu. Viena iš svarbių projekto dalių – aktyvus pilietiškumas ir nauda bendruomenei. Darbuodamiesi pavasarinėje talkoje, kartu su partneriais sutvarkėme aplink Krivoklato pilį esantį parką. Kupini įspūdžių ir naujų pažinčių vėlų penktadienio vakarą pasiekėme Lietuvą.

Baigiamasis „Erasmus+“ projekto „Acting now for Future“ mainų vizitas organizuotas Lisabonoje. Šį kartą vizito tema – „Jaunieji ambasadoriai“ pagal Jungtinių Tautų modelį (M.U.N). Dar prieš vykstant į vizitą skirtingų šalių mokiniai dirbo virtualioje platformoje kurdami rezoliucijas gamtosaugos tema. Lisabonoje projekto dalyviai dalyvavo debatuose, argumentuotai komentavo skirtingų komitetų rezoliucijas ir balsavo  kaip tikrame JT posėdyje. Edukacinės programos metu ištyrinėjome Lisabonos senamiestį, Evoros rezervate stebėjome paukščius, aplankėme labiausiai į vakarus nutolusį Europos tašką – Uolos kyšulį („Cabo de Roca“) ir Atlanto vandenyno pakrantes.

Nepaisydami iššūkių, su kuriais susidūrėme projekto įgyvendinimo pradžioje, dėl gero projekto valdymo ir partnerių bendradarbiavimo bei bendravimo, projekto tikslus ir rezultatus sėkmingai pasiekėme. Vienas svariausių šio projekto aspektų buvo aktyvaus pilietiškumo skatinimas ir gebėjimas bendradarbiauti tarptautiniu mastu. Projekto idėja –  jaunųjų ambasadorių veikla, peržengė mokyklos sienas. Aktyvus ir aplinkos problemoms neabejingas jaunimas rašė laiškus vietos valdžios institucijoms, tarptautines peticijas ir galutinė Jungtinių Tautų modeliu organizuota konferencija  Lisabonoje patvirtino naujovišką šio projekto pobūdį ir novatorišką požiūrį į aplinkos saugojimą.

Visos projekto veiklos finansuojamos „Erasmus+“ programos lėšomis.

Dar bakalauro studijų metu Gabrielė aplankė Portugaliją, Lenkiją, JAV. Šiuo metu ji pasirinkusi dvigubą diplomą suteikiančias cheminės inžinerijos doktorantūros studijas. Šios studijos KTU vykdomos su vienu seniausių pasaulyje Bolonijos universitetu (Italija).

„Toks išėjimas iš komforto zonos moko pačiai įveikti komplikuotas situacijas ir baimes. Į daugelį situacijų, kurios anksčiau atrodė sudėtingos, dabar žiūriu kitomis akimis“, – sako G. Šarapajevaitė.

Pirmoji išvyka

Gabrielė į pirmąją „Erasmus+“ praktiką Portugalijoje išvyko jau po pirmojo bakalauro kurso KTU cheminės technologijos ir inžinerijos studijų programoje. Jos teigimu, į šalies sostinę Lisaboną išvykti paskatino visiškas atsitiktinumas – balandžio mėnesį pamačiusi tarptautinių akademinių mainų programos „Erasmus+“ reklamą, birželį ji jau buvo Portugalijoje.

„Pavyko greitai atrasti praktikos vietą INESC-MN nanotechnologijų ir makrosistemų mokslo institute ir susitvarkyti dokumentus. Kadangi turėjau nedaug darbo laboratorijoje patirties ir neįsivaizdavau, kaip vyksta mokslinis darbas, labai pasisekė, kad teko prisijungti prie mokslinės grupės, ji manimi rūpinosi ir daug ko išmokė“, – tikina KTU doktorantė.

Būtent ten mergina suprato, kad vasaros praktikos – puiki galimybė ne tik ugdyti profesinius gebėjimus, bet ir keliauti, susipažinti su tos šalies kultūra.

„Įvairios praktikoje gautos patirtys prisideda prie platesnio požiūrio formavimo, augina asmenybę, skatina pažinti pasaulį. Grįžusi supratau, kad universitetas suteikia daug tokių galimybių, tad būtų gaila jų neišnaudoti“, – pastebėjo G. Šarapajevaitė.

G. Šarapajevaitės asmeninio archyvo nuotr.

Užmegztos pažintys

Po antrojo bakalauro kurso studentė atliko „Erasmus+“ praktiką Krokuvoje, Stanisławo Staszico kalnakasybos ir metalurgijos akademijoje, kur turėjo galimybę pažinti dar vieną šalį ir pasisemti patirties. Galiausiai, po trečiųjų studijų metų mergina išvyko į JAV Lihajaus universitetą.

Studentė dirbo JAV gyvenančio lietuvio profesoriaus mokslo grupėje, turėjo galimybę dalyvauti didžiausioje JAV chemijos mokslo konferencijoje.

„Daug keliavau ir susipažinau su svetingais žmonėmis. Amerikietiška kultūra visai kitokia nei europietiška – tai labai jautėsi“, – sako G. Šarapajevaitė.

Apibendrindama visas vasaros praktikas, KTU studentė tikina, kad  labiausiai patiko žmonės, su kuriais ji dirbo ir bendravo: „Būtent sutikti žmonės visas praktikas padarė ne sausu profesinių gebėjimų ugdymu, o įtraukė į tos šalies kultūrą, bendras veiklas, dėl to nesijausdavau toli nuo namų.“

G. Šarapajevaitės asmeninio archyvo nuotr.

Vertina galimybes

„Kadangi šalys, į kurias vykau, išties labai skirtingos, vienose – labiau ribojami finansai, kitose – mažiau, todėl visada stengiausi iš kelionių gauti maksimumą. Pavyzdžiui, būdama Krokuvoje, aplankiau ne tik Lenkiją, bet ir kaimynines šalis. JAV man labai pasisekė, nes šeima, kuri mane priėmė, labai manimi rūpinosi ir parodė šalį – manau, tik jų dėka pamačiau tiek daug. Lisabona sužavėjo savo gyvenimo stiliumi, gamta, architektūra ir pozityviu požiūriu“, – teigė Gabrielė.

Ji itin vertina ne tik galimybę pakeliauti po skirtingas šalis, kuriose atliko praktikas, bet ir pamatyti kitas akademines institucijas, jų veiklos organizavimą.

„Tai labai prisidėjo prie laiko ir prioritetų planavimo įgūdžių ugdymo. Kartais būdavo situacijų ar dienų, kupinų nerimo, tačiau išėjimas iš komforto zonos leido sustiprinti savo asmeninius gebėjimus, labiau pasitikėti savimi, savo priimamais sprendimais sudėtingose situacijose“, – sako G. Šarapajevaitė.

Susidomėjo mokykloje

Gabrielė prisimena, kad dar mokykloje jai pasisekė, nes fizikos ir chemijos mokė puikios mokytojos. Jos ne tik neišgąsdino šiais mokslais, bet, atvirkščiai – sudomino ir paskatino gilinti žinias.

„Vėliau pradėjau dalyvauti įvairiuose mokslo renginiuose. Kai atėjo laikas rinktis studijas, atsidūriau kryžkelėje, nes tiek fizika, tiek chemija sekėsi vienodai gerai. Tuomet sužinojau apie chemijos inžineriją, kuri sujungia abi man patinkančias mokslo sritis. Taigi neliko dvejonių, ką noriu studijuoti“, – pasakoja G. Šarapajevaitė.

Pirmiausia ji norėjo studijuoti Lietuvoje, todėl ieškojo aukštosios mokyklos, kuri siūlytų chemijos inžinerijos ar panašią programą. Svarbiausia, kad pateisintų jos keliamus lūkesčius.

G. Šarapajevaitės asmeninio archyvo nuotr.

Aiškūs planai

Šiuo metu mergina studijuoja chemijos inžinerijos doktorantūroje pagal dvigubo diplomo programą su Bolonijos universitetu, tad nemažą studijų dalį praleidžia Italijoje. Paskutinį kartą Italijoje praėjusiais metais ji praleido pusę metų. Vasarį su „Erasmus+“ programa ji vėl išvyko į Boloniją. Čia ji gyvens iki rugpjūčio.

„Labai vertinu tokią galimybę, nes gaunamos žinios – neįkainojamos. Žinoma, tenka susidurti su kasdieniais iššūkiais, pavyzdžiui, kalba, nesklandumais ieškantis gyvenamosios vietos, tačiau visa tai atperka gaunama patirtis, sutikti žmonės, proga plėtoti savo mokslinį darbą, kultūriniai pokyčiai ir galimybės semtis žinių iš savo srities ekspertų“, – tikina KTU doktorantė.

Paklausta, ar savo ateitį sieja su mokslu, G. Šarapajevaitė tikina, kad pasirinkus mokslininko kelią, ko gero, dažnai ir lieki juo žingsniuoti toliau: „Matau perspektyvas savo tyrimų lauke tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Noriu orientuotis į tvarias technologijas ir naujo proveržio paieškas. Tikiu, kad galima labai daug nuveikti, jei dirbama tikslingai ir su tinkamais žmonėmis.“

Projekto tikslai – organizuoti mokymo(si) procesą, pasitelkiant Europinę praktiką, diegiant inovacijas – išnaudojant išmaniuosius įrenginius ir socialines medijas, skatinti mokymosi savivaldumą, auginti mokytojų profesinį kapitalą bei pasitenkinimą savo profesija, diegiant kolegialų grįžtamąjį ryšį, skleidžiant kvalifikacijos kėlimo kursuose bei dėstymo vizite užsienyje įgytas žinias,  užtikrinti tvarų tarptautinį bendradarbiavimą su esamais ir naujais ES partneriais projektinėse veiklose. Tikslams pasiekti pasitelktos mokytojų mobilumo programos užsienyje – trys kvalifikacijos kursai ir dėstymo vizitas.

Mokytojų kvalifikacijos projektas startavo 2020 metais, pačioje pandeminio laikotarpio pradžioje. Nepaisant to, kad pandemija iš esmės pakeitė tarptautinių projektų įgyvendinimo formatą, efektyvaus virtualaus bendradarbiavimo su tarptautiniais partneriais dėka perplanavome veiklas ir, Europai pradėjus lengvinti ribojimus, 2021 metų pavasarį į tarptautinius kursus Ispanijoje išvyko anglų kalbos mokytojos Daiva Visockienė ir Vaida Paulauskienė. Mokymų tema – tiesiogiai susijusi su projekto prioritetais bei IKT priemonių taikymu ugdymo procese. Mokymų metu kartu su kolegomis iš Latvijos, Lenkijos, Italijos ir Ispanijos gimnazijos mokytojos susipažino su mokymosi programėlių bei įvairių internetinių platformų pritaikymu pamokose, pasidalino Erasmus+ projektų įgyvendinimo patirtimi. Įgytos žinios labai pravertė inovatyviai organizuojant tiek kontaktines, tiek virtualias hibridines pamokas.

2022 metų vasario 21-25 dienomis pirmosios tarptautinės stažuotės metu įgytas praktines žinias mokytojos turėjo galimybę pritaikyti trumpalaikiame dėstymo vizite. Mokytojos buvo pakviestos anglų kalbos dėstymo vizitui į partnerinę gimnaziją – Ibrahim Tanriverdi Sosyal Bilimler Lisesi – esančią Samsuno mieste, Turkijoje. Anglų kalbos dėstymo vizitas buvo asmeninis iššūkis bei profesinė pedagoginė patirtis.

Esame išbandę įvairias Erasmus+ programos siūlomas galimybes: mokinių mainų projektai, strateginės partnerystės, kvalifikacijos tobulinimo kursai bei darbo stebėsenos vizitai. Atsiradus galimybei teikti paraišką dėstymo vizitui, apsisprendėme išbandyti ir šią Erasmus+ veiklą, kuriai ryžtasi ne kiekvienas. Tai puiki galimybė pasitikrinti savo, kaip mokytojo, kompetencijas, dėstant užsienio mokykloje. O Turkijoje tai ir dvigubas asmeninis iššūkis, nes susiduriama su skirtinga kultūra, tradicijomis bei religija. Vykstant į tokį vizitą  būtinas kultūrinis pasirengimas bei susipažinimas su priimančios mokyklos kontekstu. Tam pasitelkėme eTwininng portalą, nuotolines vaizdo konferencijas su priimančia mokykla, kurių metu aptarėme bendrus lūkesčius ir sudarėme vizito programą.

Priimančioje mokykloje dėstėme anglų kalbos pamokas 9- 12 klasių mokiniams. Tik pradėjusios darbus, iš karto supratome, kaip Turkijoje gerbiama mokytojo profesija. Daugelyje šeimų ji laikoma prestižine. Mokiniai ypač drausmingi ir pagarbūs. Anglų kalbos pamokose moksleiviai į grupes neskaidomi. Teko dirbti su 30-ies mokinių klase, kas mums, atvykusioms iš Lietuvos, buvo neįprasta.

Pirmosios dienos buvo skirtos kultūriniam Lietuvos, Kauno pažinimui. Mokiniai noriai ir aktyviai domėjosi Lietuva ir Kauno miestu, dalyvavo protmūšyje, viktorinoje apie Lietuvos paveldą, pildė įžvalgas apie Kauną padlet platformoje. Stebino aktyvumas ir noras atsakinėti, kiekvienas norėjo atsakyti bent į vieną klausimą, pabendrauti angliškai. Diskusijų metu pasitvirtino faktas, kad Kaunas labiausiai žinomas dėl „Žalgirio“ komandos. O Lietuvą Turkijoje garsina mūsiškiai Eurovizijos dalyviai „The Roop“, Trakų pilis ir kova už nepriklausomybę.

Partnerių nuotr.

Antroji savaitės dalis pamokose buvo skirta komandinių įgūdžių formavimui, darbui grupėse, debatams. Veiklų bei pamokų metu turėjome puikią galimybę įsivertinti, kiek Lietuvoje įsitvirtinę anglų kalbos dėstymo metodai tinka ir kitos šalies mokiniams, turinčios savitą kultūrą bei skirtingą švietimo sistemą. Pastebėjome, nors mokiniai ir imlūs, draugiški, darbo metu teko pasitelkti lankstumą, kuomet kitaip suprantama užduotis. Tai lemia kultūriniai skirtumai bei kompetencijų stoka. Pavyzdžiui, Lietuvos mokiniams priimta diskusijos forma – Turkijoje labiau primena monotonišką atpasakojimą. Nuomonės reiškimas labai konservatyvus, bijoma išsiplėsti. Labai įsiminė tai, kad mokiniai geba išklausyti, priimti nemažai informacijos ir lengvai įsimena faktus, linkę bendradarbiauti, noriai padeda mokytojui. Turkijos kolegos mus priėmė nuoširdžiai ir šiltai. Svetingumas ir pagarba atvykusiam – išskirtinis Turkijos tautos bruožas. Vizito metu aptarėme ir tolimesnes bendradarbiavimo galimybes Erasmus + projektuose.

Baigiamojo projekto etapo metu mūsų gimnazijos mokytojai efektyviai išnaudojo galimybes mokinių atostogų metu įgyti naujų žinių apie skaitmeninių technologijų taikymą pamokose, dalyvaudami tarptautiniuose Erasmus+ programos mokymuose. Rugsėjį pamokas pradėjome su naujomis žiniomis, pasitelkę atnaujintas  IKT programėles. Birželio mėnesį gimnazijos anglų kalbos mokytojos Daiva Visockienė ir Vilma Gudelienė kartu su mokytojais iš Vokietijos, Belgijos, Ispanijos ir Slovakijos dalyvavo kursuose „ Išmanieji mokymo šaltiniai“ Algarvės universitete, Portugalijoje. 

Praktinių užsiėmimų metu visi kursų dalyviai dirbo komandose, kurias sudarė skirtingų šalių dalyviai. Bendras darbas suteikė galimybes aptarti tolimesnį projektinį bendradarbiavimą, pasidalinti skirtinga Europos šalių pedagogine praktika. Kartu su kolegomis iš kitų Europos šalių sukūrėme bendrą rezultatą- IKT programėlių katalogą, jame kiekvienas mokytojas gali rasti programėlių, tinkančių būtent jo mokomajam dalykui.

Kauno „ Vyturio“ gimnazijos mokytojai paneigia nusistovėjusią nuomonę, kad į stažuotes gali vykti tik anglų kalbos specialistai. 2022 m. rugpjūčio 22-26 dienomis Kauno „Vyturio“ gimnazijos istorijos mokytojas Lauras Bartninkas ir fizikos mokytojas Vytautas Baršauskas dalyvavo tarptautiniuose mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursuose „ITC in Education“ (IKT ugdyme) Prahoje, Čekijos Respublikoje. Kursų metu mokytojai kūrė internetinius puslapius, susipažino su įvairiomis internetinėmis programėlėmis, jas išbandė patys. Buvo nagrinėjamos ir saugaus darbo internete problemos. Mokytojai kursų metu taip pat gilino savo kultūrines kompetencijas, tobulino anglų kalbos įgūdžius, bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencijas. Įgytas žinias mokytojai naudos istorijos ir fizikos pamokose, gerąja patirtimi pasidalino su gimnazijos mokytojais.

Visos projekto finansuojamos programos Erasmus+ lėšomis.

„Per visą euro gyvavimo dvidešimtmetį – tai tik penktoji proginė moneta, kurią bendrai išleidžia visos euro zonos šalys. Tai įrodo, kokia svarbi ir reikšminga ši sukaktis Europos Sąjungos (ES) mastu. Per visą programos laikotarpį daugiau nei 10 mln. europiečių turėjo galimybę studijuoti užsienyje ir taip praturtinti savo gyvenimišką bei profesinę patirtį. Nuo šiol ją primins ir naujoji proginė 2 eurų moneta, ji kartu įamžina ir patį Erazmą Roterdamietį – garsųjį Europos humanistą ir filosofą“, – sako Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Asta Kuniyoshi.

Nacionalinėje monetos pusėje – Erazmo Roterdamiečio profilis, programos pavadinimas lietuvių kalba ERASMUS PROGRAMA, taip pat užrašas LIETUVA, dešinėje apačioje 1987–2022 metai. Taip pat įkomponuoti gamintojos, Lietuvos monetų kalyklos, logotipas, dizaino kūrėjo inicialai, apskritimu išdėstyta dvylika ES žvaigždžių. Briaunoje užrašas – LAISVĖ*VIENYBĖ*GEROVĖ. Monetos bendroji pusė – tokia pati kaip ir apyvartinių 2 eurų monetų.

Proginės monetos dizainą rinko ES gyventojai balsuodami internetu. Jie galėjo balsuoti už vieną iš šešių variantų, kuriuos daugiau kaip iš 70 pateiktų darbų atrinko profesionalų komisija. Nugalėjusi moneta surinko 22 tūkst. balsų (iš viso savo nuomonę pareiškė daugiau kaip 72 tūkst. dalyvių), jos autorius – Joaquinas Jimenezas.

Progines 2 eurų monetas su Lietuvos nacionaline puse, skirtas Erasmus programos 35-mečiui, nukaldino Lietuvos monetų kalykla. Lietuviškų monetų tiražas – 300 tūkst. vnt., o bendras visų euro zonoje išleidžiamų monetų tiražas – 37 mln. vnt. Šios proginės monetos – teisėta mokėjimo priemonė visoje euro zonoje.

Proginių monetų, skirtų Erasmus programos 35-mečiui, su Lietuvos nacionaline puse už nominalo vertę galima išsikeisti Lietuvos banko kasose Vilniuje ir Kaune, vienam asmeniui keičiama ne daugiau kaip penki ritinėliai (125 vnt.) monetų per dieną, keitimo paslauga – nemokama. Monetos gyventojų pinigines pasieks ir per prekybos vietas, bus naudojamos kasdieniams atsiskaitymams, teigiama Lietuvos banko pranešime.

Iki šiol visos euro zonos šalys bendrai išleido keturias progines monetas: 2007 m. – Romos sutarties 50-mečiui, 2009 m. – ekonominės ir pinigų sąjungos 10-mečiui, 2012 m. – eurų banknotų ir monetų 10-mečiui, 2015 m. – Europos Sąjungos vėliavos 30-mečiui paminėti.

– Kaip žadi tęsti savanorystės tradiciją Vokietijoje? Ar nekliudys kalbos barjeras studijoms ir savanoriškam darbui?

– Nuo vaikystės esu įsitraukusi į įvairaus pobūdžio savanorystės veiklas. Užaugau šeimoje, kurioje tai buvo kasdienio gyvenimo dalis, Jėzuitų gimnazijoje tai darėme kartu su klase, vėliau buvome skatinami susirasti savanorišką veiklą pagal dominančias sritis. Baigusi mokyklą ją tęsiau, tačiau kaip tai darysiu Vokietijoje, konkretaus plano neturiu. Truputį nerimauju dėl kalbos, jos nemoku taip gerai kaip anglų. Vis dėlto jau dabar nekantrauju greičiau adaptuotis, susirasti darbą ligoninėje ir pasinerti į savo mėgstamą veiklą. Gyvenant Lietuvoje atrodo, kad Vakaruose visuomeninė veikla yra geriau organizuota, vyksta didesniais mastais, žmonės yra labiau pratę savanoriauti ir dalytis su stokojančiaisiais. Kol kas sunku įsivaizduoti, kaip viskas bus, bet noras padėti kitiems – didelis.

– Ne išsyk apsisprendei studijuoti mediciną. Ar tiesa, kad ji  konkuravo su smuiku, kurį į rankas paėmei būdama vos trejų metų?

– Už meilę muzikai turėčiau būti dėkinga mamai, kuri nusprendė mus, vaikus, visapusiškai lavinti. Nuo kūdikystės lankėme Suzuki mokyklą, kurios mokiniai nuo ankstyvo amžiaus muzikuoja. Turiu du jaunesnius brolius. Leonardas, jam dabar aštuoniolika, groja klarnetu. Penkiolikos Jokūbas – pianino virtuozas. Broliai taip pat savanoriauja. Bendravimas su ligoniais yra pagrindinė mūsų savanoriška veikla, kilusi dėl mamos darbo specifikos. Ji dirba sielovados specialiste K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje bei "Addere Care" slaugos namuose Trakuose.

– Ar apie savanorystę sužinojai iš mamos? Jei ne ji, kažin ar medikės kelią būtum pasirinkusi?

– Mama Lina Jakelė savo profesinį kelią irgi pradėjo nuo savanorystės. Kol buvome maži, mama visą savo laiką skyrė mums, o kai paaugome, pradėjo lankyti ligonius Kauno slaugos ligoninėje, Petrašiūnuose. Buvau gal penktokė, kai pirmąsyk per Kūčias su šeima važiavome pagroti ten gyvenantiems pacientams. Vėliau sėdomės prie bendro stalo – slaugytojai, gydytojai, ligoniai  laužėme kalėdaičius. Ta bendrystė labai įsiminė. Pamažu tai tapo tradicija, pradėjome lankytis ten dažniau – ne tik per Kūčias.

Mamą pavadinčiau sielovados Lietuvoje pradininke. Dėl jos veiklos ligoninėse, slaugos namuose išryškėjo poreikis turėti specialiai apmokytų žmonių, kurie rūpintųsi ligonių dvasine sveikata, sakramentais, nepriklausomai nuo jų religijos. Mama niekada nesiekė karjeros, bet ėjo ir darė tai, ką manė esant prasminga. Esu liudininkė, kaip darant gera veriasi keliai, plečiasi veiklos, didėja žmonių, vertinančių jos pastangas, ratas. Man mama – be galo gražus pavyzdys. Tikiu ir viliuosi, kad baigusi studijas aš irgi eisiu ten, kur manęs labiausiai reikės, kur matysiu prasmę.

Panašios: Lukrecija dėkinga savo mamai, iš kurios išmoko daryti tai, kas prasminga. / Asmeninio archyvo nuotr.

Augdama buvau arti kenčiančių žmonių. Tad turbūt natūraliai vystėsi empatija ir noras nors kiek palengvinti jų kančią. Man visada buvo įdomu, kas, kaip ir kodėl vyksta žmogaus kūne. Svajojau ne tik norėti, bet ir mokėti padėti. Savanorystė man buvo saugus būdas pabandyti šį kelią ir pažiūrėti, kaip sekasi.

– Ar tiesa, kad tavo, kaip savanorės, tikslas – rasti raktą į ligonio širdį, palengvinti jam buvimą su liga, nukreipti dėmesį į malonesnius dalykus? Kaip dažniausiai pradedi pokalbį?

Savanoriaudama esu pasaulio, kuriame bendradarbiaujama ir padedama silpnesniems, dalis. Čia aš, kaip individas, užauga į mes, kaip bendruomenę.

– Kaskart tai vyksta vis kitaip, bet drauge – labai natūraliai. Galbūt mano raktas – nuoširdus susidomėjimas žmogumi, jo gyvenimo istorija. Ligoniai pripratę, kad slaugytojos, gydytojos neturi laiko. Jos ateina, padaro, ką reikia, ir vėl bėga pas kitą ligonį. Ligonių daug, darbas sunkus – tokia šių dienų realybė. Užtai mes, savanoriai, galime sustoti ir į kiekvieną pažiūrėti, o jei dar su šypsena?! Gal prie to greitesnio širdžių atrakinimo prisideda ir mano jaunas amžius. Neturiu aukšto statuso (esu tik medicinos studentė), tad galiu prie žmonių prieiti paprastai. Gal ir dėl to jie man lengviau atsiveria.

– Apie ką paprastai kalbiesi su ligoniais, kur link nuvinguriuoja jūsų pokalbis – apie linksmus ar liūdnus dalykus?

– Pacientai mėgsta pasakoti tai, kas jiems tuo momentu rūpi, ką skauda. Išgirstu jų šeimos istorijas – dažnai liūdnas, kartais tragiškas. Grįžusi namo jas apmąstau. Man įdomus senesnių, daugiau mačiusių, patyrusių žmonių požiūris į gyvenimą. Jų santykis su mirtimi. Vieni jos bijo. Kiti, priešingai, žiūri į ją kaip į išsigelbėjimą nuo kančios, dar kiti žvelgia filosofiškai. Su vienais pacientais užsimezga glaudesnis ryšys, su kitais jis ne toks artimas.

Vis dėlto per ilgus savanoriavimo metus supratau: pasidalytas skausmas bent laikinai atlėgsta, pasidaro mažesnis. Todėl matau prasmę savo darbe. Esu dėkinga tiems žmonėms už patirtis, kuriomis jie mane apdovanoja. Tai nėra vienpusis ryšys. Aš gaunu labai daug grąžos.

Beje, kartais aš jiems padedu labai paprastuose, buitiškuose dalykuose – einu kažko nupirkti į parduotuvę, paduodu, ko paprašo. Pamenu, buvo ligonis, kuris imdavo kitų daiktus. Sykį jis suvalgė vieno senuko dukros padovanotus saldainius. Kad sumažinčiau konfliktą tarp ligonių ir artimųjų bei numalšinčiau kilusį nesusipratimą, bėgau pirkti tokių pačių saldainių į artimiausią parduotuvę.

– Tavo savanorystė visuomet buvo labai kryptinga – padėti ligoniui, neįgaliam ar senam žmogui. Ar esi bandžiusi savanoriauti kažkur kitur – tarkim, renginiuose, sporto varžybose, vaikų stovyklose, gyvūnų prieglaudose?

– Kadangi mūsų šeima priklauso Šančių parapijai, savanoriavau jos organizuojamuose renginiuose, grodavau bažnyčios chorui. Savanoriškai dirbau katalikų bendruomenės "Gyvieji akmenys" vaikų stovyklose, kur vėliau vedžiau ir medicinos būrelį. Aiškinau vaikams, kam skambinti atsitikus nelaimei, kaip suteikti nukentėjusiajam pirmąją pagalbą. Net mokėmės siūti – žaidėme chirurgus (juokiasi).

Mokymai: katalikų bendruomenės "Gyvieji akmenys" vaikų stovyklose Lukrecija aiškino vaikams, kam skambinti atsitikus nelaimei, kaip suteikti pirmąją pagalbą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tarptautinėje katalikiškoje organizacijoje "Opus Dei", kurios misija – supažindinti žmones su Evangelija, buvau merginų grupės, atvykusios iš Ispanijos savanoriauti į Lietuvą, koordinatore. Jos savanoriavo Kretingos globos namuose ir kitose socialinėse įstaigose su neįgaliaisiais. Reikėjo derinti reikalus su įstaigų darbuotojais, padėti organizuoti, kad viskas vyktų sklandžiai, vertėjauti.

– Kokia kalba koordinavai ispanių savanorių ir lietuvių darbą?

– Anglų. Esu baigusi Kauno jėzuitų gimnaziją. Joje besimokydama vienuoliktą klasę pagal mainų programą praleidau Amerikoje. Gyvenau šeimoje, lankiau mažo miestelio netoli Čikagos mokyklą. Labai rūpėjo pačiai pačiupinėti, ar ta amerikietiška svajonė išties jau tokia ypatinga (juokiasi). Be to, turėjau giminių Amerikoje, tad išvažiuoti už Atlanto buvo šiek tiek ramiau. Ten irgi pakliuvau į nedidelę mokyklos jaunimo grupelę, kuri užsiėmė įvairia savanoriška veikla. Ir aplinką tvarkydavome, ir ligonius lankydavome. Aš prižiūrėjau vieną sunkiai sergančią moterį, važiuodavau pas ją padėti atlikti namų ruošos darbus.

– Nuo spalio kibsi į studijas Leipcige. O kaip praleidai šią vasarą – ar spėjai pasimėgauti kelionėmis, maudynėmis Baltijos jūroje, saulės bučiniais?

– Šią vasarą atlikau praktiką Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Teko padirbėti Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriuje. Ši praktika nebuvo privaloma, bet turėjau labai daug naudos. Patekau tarp nuostabių žmonių. Spaudoje ir socialiniuose tinkluose vis matome blogų atsiliepimų apie gydytojų nejautrumą, nesiskaitymą su jaunais specialistais. Tačiau aš tikrai negaliu tarti nė vieno blogo žodžio apie medikus, su kuriais tenka bendradarbiauti. Su pagarba ir susižavėjimu mokausi iš jų.

Praktiką susiradau pati. Tiesiog paskambinau ir susitariau. Priėmė išskėstomis rankomis. Kadangi buvo vasara ir vis kas nors atostogaudavo, darbo ir labai naudingos praktikos gavau į valias. Asistavau operacijose, mokiausi pildyti dokumentus, džiaugiausi galėdama būti reikalinga. Iš gydytojų, operacinių slaugytojų be galo daug išmokau. Kai baigdavosi planinių operacijų laikas (jos trukdavo maždaug iki pietų), eidavau padirbėti į priimamąjį. Taip smagiai prabėgo mano liepa.

– Įdomu, jei tokį vasaros scenarijų pasiūlytume bet kuriam kitam tavo bendraamžiui, ar labai susižavėtų? Negi tavo jaunystės šėlsmo dienotvarkėje nebuvo jokių kavinių, barų, šokių ir diskusijų kopose iki paryčių?

– Daug ko ten buvo. Man patinka viską suderinti. Birželį viešėjau pas draugę Portugalijoje, kartu keliavome. O žiemą su bendramoksle Auguste praleidome Tenerifėje. Kadangi mokslai vyko nuotoliniu būdu, tai beprasidedant gruodžiui ėmėme gvildenti tokią kreizi idėją pagyventi Kanaruose – keliauti ir mokytis internetu. Iš pradžių apsistojome pas lietuvius, nuomojomės mažytį vieno kambario butuką. Kiekvieną rytą pradėdavome nuo mankštos, maudynių vandenyne, pusryčių. O tada jau jungdavome kompiuterį ir klausydavome paskaitų. Gyvenome paprastai: šalia buvo "Lidl" – pagrindinis mūsų maisto šaltinis, o kelionėms ir nuostabiems vaizdams pamatyti reikėjo stiprių kojų, plano ir laiko.

Po dviejų mėnesių, praleistų Tenerifėje, išlaikiusios egzaminus, mes atsisakėme nuomos, atidavėme raktus ir išėjome gyventi į gamtą. Nakvodavome uolose arba pajūryje. Palapinės neturėjome, tačiau turėjome du kilimėlius ir vieną miegmaišį. Pirma naktis buvo sunkiausia, vėliau atradome naujų būdų, kaip prisitaikyti. Iš pradžių gal buvo šiek tiek baisoka, ypač saulei nusileidus. Paskui pripratome. Drąsos suteikė ir jausmas, kad užlipus ant aukščiausio kalno apačioje matai vandenyną, mažus miestukus. Vadinasi, pasiklysti nelabai yra kur (juokiasi). Maisto turėjome įsidėjusios, o prireikus vis nusileisdavome apačion pasipildyti atsargų. Net kaktusus išmokome valgyti! Tiesa, kai pirmąjį pabandėme – vaisius atrodė nespygliuotas – visa burna buvo pilna mažų dygliukų, be proto skaudėjo… Bet paskui išmokome su akmenukais juos nusivalyti.

Ištrūko: kadangi mokslai žiemą vyko nuotoliniu būdu, Lukrecija su studijų drauge Auguste nusprendė skristi į Tenerifę – keliauti ir mokytis nuotoliniu būdu. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Pabandėte būti pirmykštėmis merginomis XXI a.? Kokių dar nuotykių patyrėte natūralioje gamtoje?

– Oi, išvis naujai pamatėme gamtą. Labiausiai mane sužavėjo saulėtekiai ir saulėlydžiai. Kai esi kalnuose, tai saulei leidžiantis – dangus žemėje. Pirmos naktys tamsoje, neslėpsiu, buvo nejaukios. Paskui, kai apsipratome, tiesiog įsiliedavome į gamtą ir tapdavome jos dalimi: dieną keitė naktis, naktį – diena… Neįkainojama patirtis. Šitaip gyvenome daugiau nei dvi savaites.

– Grįžkime prie savanorystės. Praeitą pavasarį ir rudenį savanoriavai Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose. Dirbai su kovidiniais pacientais. Ar nebijojai užsikrėsti koronavirusu?

Esu liudininkė, kaip darant gera veriasi keliai, plečiasi veiklos, didėja žmonių, vertinančių jos pastangas, ratas. Man mama – be galo gražus pavyzdys.

– Nelabai, mes griežtai naudojome visas reikalingas apsaugos priemones (kaukes, kombinezonus), tad rizika buvo minimali. Pavasarį savanoriavau izoliaciniame reanimacijos skyriuje. Ligoniai, atvykę į Santaros klinikas, turėdavo jame būti, kol paaiškės koronaviruso testo rezultatai. Pamenu, čia buvo mano pirmas naktinis budėjimas ir… pusę jo pramiegojau. Paskui ant savęs labai už tai pykau. Bet su specialiu kostiumu taip oro trūko ir bloga buvo. Po tos nakties net savimi buvau suabejojusi. Mąsčiau – negi aš nesugebėsiu dirbti naktimis, gal visgi tai ne man? Tačiau vėliau prie budėjimų pripratau ir supratau, kad dirbti naktimis tikrai sugebu (šypsosi). Rudenį savanoriavau Infekcinių ligų skyriuje, kuriame buvo gydomi COVID-19 ligoniai. Teko matuoti kraujospūdį, prižiūrėti deguonies tiekimo aparatus ir pan. Kuo galėjome, tuo padėjome rezidentams, slaugytojams.

– Ar niekada nešovė į galvą mintis, kad už viską, ką dabar veiki savanoriškai, galima gauti pinigų?

– Kartais pamąstydavau apie tai, bet turbūt iš šeimos atėjęs požiūris: kiek turi – tiek ir užtenka (juokiasi). Nuo mokyklos laikų vasaromis dirbu kavinėse prie jūros. Taip pat šiek tiek padeda tėvai. O savanorystė – tai visai kas kita. Tobulėju ir profesine prasme, ir žmogiškąja – man smagu prie gerų darbų prisidėti. Tai darydama aš įgyju vis naujų įgūdžių, įgaunu vis daugiau pasitikėjimo savimi, darausi atsparesnė įvairioms stresinėms situacijoms. Savanoriauju labiau dėl supratimo, kad esu labai laiminga, visų mylima, tiek daug gyvenime gaunanti, bet tikrai visko nenusipelniusi. Mano savanoriškas darbas – tai šios gerumo estafetės pratęsimas, padėka už viską, ką dabar turiu, kas ir kokia dabar esu. Juk einu per gyvenimą kol kas tik imdama ir gaudama, o norisi ir kažką duoti, kažkuo dalytis. Suteikti gėrio ypač tiems, kurie galvoja, kad niekam nerūpi…

– Ar savanoriaujant neslegia atsakomybės jausmas, ar nejauti baimės kažką ne taip padaryti?

– Manau, kad atsakomybė sąžiningą ir kito skausmui neabejingą žmogų lydi visur, kad ir kur jis būtų. Aišku, kad nuolat jaučiu atsakomybę, kai perrišu žaizdą, įvedu kateterį ar pan. Kai savanoriavau Kauno slaugos ligoninėje, turėjau pacientę, sergančią pažengusiu krūties vėžiu. Fiziškai su ja nebuvo sunku, gal labiau psichologiškai. Jaučiau įtampą perrišdama žaizdas, labai stengiausi, bijojau, kad blogiau jai kitą dieną nebūtų. Grįžusi namo vis apie ją galvodavau ir džiaugdavausi, jei kitą dieną matydavau pagerėjimą. Kai prie jos būdavau, mudvi labai daug kalbėdavomės. Savanoriaudama esu pasaulio, kuriame bendradarbiaujama ir padedama silpnesniems, dalis. Čia aš, kaip individas, užauga į mes, kaip bendruomenę. Tokį pasaulį kurdama pati galiu jaustis saugi ir laisva priimti savus iššūkius.

Naujoji programa pavadinta britų matematiko Alano Turingo (Alano Tiuringo), 1941 metais padėjusio įveikti nacių šifravimo mašinų „Enigma“ kodą, vardu.

Turingo programoje universitetų studentams numatyta 28 tūkst. vietų  – gerokai daugiau nei 18,3 tūkst. vietų, skirtų Europos Sąjungos „Erasmus“ programoje 2018–2019 mokslo metais.

Be to, į šią programą įtrauktos šalys, esančios už Europos ribų, įskaitant Kanadą, Japoniją, Jungtines Valstijas. Beveik pusė šios programos dalyvių yra iš mažiau galimybių turinčių šeimų, nurodė JK vyriausybė.

„Iki šiol šia galimybe neproporcingai džiaugėsi labiausiai privilegijuotieji “, – sakoma JK švietimo sekretoriaus Gavino Williamsono (Geivino Viljamsono) pareiškime.

„Turingo programa sulaukė daugybės sėkmingų paraiškų iš mokyklų ir kolegijų  visoje šalyje, rodydama mūsų pasiryžimą [siekti], kad globalios Britanijos privalumai būtų prieinami visiems“, – nurodoma jame.

Tačiau opozicinės Leiboristų partijos universitetų atstovas Mattas Westernas (Matas Vesternas) pažymėjo, kad 110 mln. svarų sterlingų (129 mln. eurų) Turingo programa dengia tik kelionės ir pragyvenimo išlaidas, o ne mokesčius už mokslą užsienyje.

Dėl šio trūkumo „daugeliui studentų bus neįmanoma pasinaudoti šia nepaprasta galimybe“, sakė jis.

Turingo programa taip pat nenumato pagalbos Jungtinėje Karalystėje besimokantiems Europos studentams, kurių šiuo metu yra 150 tūkst., todėl jiems studijuoti darosi sudėtingiau ir brangiau.

Didžioji Britanija „Erasmus“ programoje dalyvavo nuo 1987 metų, tačiau šių metų pradžioje visiškai išstojusi iš ES atsisakė ir šios programos, tuo sukeldama studentų ir aukštojo mokslo institucijų nepasitenkinimą.

Teikti paraiškas finansavimui gali visos viešosios ar privačios įstaigos, veikiančios švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto srityse: bendrojo ugdymo ir profesinės mokyklos, universitetai, kolegijos, suaugusiųjų švietimo institucijos, nevyriausybinės ir kitos organizacijos.

Pasak pranešimo, kartu su kvietimu teikti paraiškas Komisija paskelbė programos „Erasmus+“ vadovą visomis oficialiosiomis ES kalbomis. Jame pateikta išsami informacija apie visas programos „Erasmus+“ kitąmet atveriamas galimybes aukštojo mokslo, profesinio mokymo, mokyklinio ugdymo ir suaugusiųjų švietimo, jaunimo ir sporto srityse.

„Viena iš didžiausių „Erasmus+“ programos dalių – mokyklų partnerystės. Ji suteikia Europos mokykloms galimybes vykdyti moksleivių ir mokytojų mainus“, – teigiama pranešime. Per pastaruosius dvejus metus programos mainuose dalyvavo daugiau kaip 15 tūkst. mokyklų, o 2020 m. galės dalyvauti dar 9 tūkst. Šiemet mokyklų mainų partnerystėse dalyvauja 214 Lietuvos bendrojo ugdymo įstaigų.

Profesinio mokymo srityje daugiausia investicijų skiriama paprogramei „ErasmusPro“, kuri profesijos besimokantiems asmenims, tarp jų ir pameistriams, suteikia galimybę nuo trijų mėnesių iki vienerių metų praleisti užsienyje tobulinant profesinius ir kalbinius gebėjimus. „ErasmusPro“ pradėta įgyvendinti 2018 m., per metus finansuojama daugiau kaip 12 tūkst. besimokančiųjų. 2018–2019 m. Lietuvoje finansuota beveik 200 „ErasmusPro“ mobilumo projektų.

Suaugusiųjų švietimo srityje finansinė parama bus teikiama suaugusiųjų švietimo paslaugų teikėjų regioniniams ar nacionaliniams tinklams kurti ar stiprinti.

Paskelbdama 2020 m. kvietimą teikti paraiškas Komisija taip pat pradėjo antrąjį Europos universitetų bandomąjį projektą. Universitetai taip pat gali teikti paraiškas gebėjimams vykdyti aukštojo mokslo projektus stiprinti.

„Erasmus+“ yra 2014–2020 m. ES veiksmų švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto srityse programa. Numatyta, kad 2020 m. „Erasmus+” programos biudžetas bus 12 proc. didesnis nei 2019 m. ir viršys 3 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad dar daugiau jaunų europiečių galės studijuoti, mokytis ar įgyti profesinės patirties užsienyje.

Prezidento Valdo Adamkaus gimnazija per paskutinius 5 metus sudarė galimybę mokiniams dalyvauti net keliuose tarptautiniuose projektuose, o šį rugsėjį startavo dar vienas  tarptautinis projektas Erasmus+ „FOLKLORIKA“,  kuriame dalyvauja tokios šalys kaip Lenkija, Lietuva, Rumunija, Kipras, Ispanija bei Turkija.   Į šį projektą įsitraukė gimnazijos 12-17 metų vaikai, kurie nuo 2019 iki 2021 metų lankysis partnerių šalyse, susipažins su vietos papročiais, liaudies medicina, senovine architektūra, folklorika, atliks įvairias užduotis, kurios leis labiau įsigilinti į vietos papročius, senovės amatininkystę.

Visą praeitą savaitę, t.y. spalio 21-26 dienomis gimnazijos atstovai – mokiniai ir mokytojai vyko į pirmąją šio projekto mobilumo išvyką Lenkijoje. Mobilumo metu netradicinėse erdvėse buvo organizuota daugybė edukacinių veiklų, susijusių su lenkų  amatininkyste bei tradicijomis, tokių kaip žvakių ir muilo gaminimas, lipdymas iš molio, tradicinio šokolado gamyba, tapyba ant stiklo ir kt. Mokiniai susipažino ir  su tradicine šalies virtuve - kepė tradicinius meduolius, virė virtinius, ragavo  tik šiam kraštui būdingų patiekalų. Visos savaitės  metu buvo aplankyta Nidzica, Varšuva, Olšteinas, Torūnė.

Tarptautinio projekto įgyvendinimas taip pat suteikia galimybę įvairaus amžiaus mokiniams ugdytis savarankiškumą ir toleranciją bendraujant ir bendradarbiaujant su įvairių šalių mokiniais ir mokytojais, pripažinti svetimų šalių kultūrą. Ir nors oficiali projekto kalba - anglų kalba ir visi jame dalyvaujantys gilina bendravimo užsienio kalba įgūdžius, projektas taip pat suteikia puikią galimybę pažinti svetimų šalių kalbą, atrasti panašumus ir skirtumus tarp gimtosios lietuvių kalbos bei kultūros.

Tai ne pirmas ERASMUS+ projektas, į kurį įsitraukia šios ugdymo įstaigos mokiniai: gimnazija sėkmingai įgyvendino tarptautinius ERASMUS+ projektus „VETA“ (Values in Education - teenagersin action) bei ELIT (Ecological literacy). Įgyvendinant pirmąjį projektą didžiausias dėmesys buvo skirtas vertybių ugdymui, antrąjį ekologijai.

Projektinė veikla - būdas praplėsti ugdymo turinį, organizuoti ugdymo procesą netradicinėse erdvėse, neįprastomis formomis. Dalyvaudami projektų patirtinėse veiklose mokiniai ne tik gilina žinias ir įgūdžius, bet ir tampa labiau motyvuoti mokytis, priimti naujus  iššūkius ir juos įveikti.

Tarptautinio daugiašalio „Erasmus+“ projekto MELT svečiai iš Italijos, Portugalijos, Prancūzijos (Baskų krašto), Anglijos ir Maltos mokyklų mokėsi pagal lietuviškas tradicijas.

Spalio 8–12 d. Kauno senamiesčio progimnazijoje lankėsi keturiolika mokytojų ir šešiolika mokinių iš tarptautiniame projekte dalyvavusių valstybių. Tai jau ketvirtas projekto susitikimas, suteikiantis galimybę mokiniams mokytis kitaip, o mokytojams – tobulėti.

Svečiai gyveno šeimose ir lankė pamokas. Tad Senamiesčio progimnazijos mokiniams, kurie globojo svečius, anglų kalbos pamokos tą savaitę truko net po 14 valandų per parą. Juk visą laiką su naujuoju draugu reikėjo bendrauti tik angliškai.

Mokytojai taip pat neleido svečiams atsipalaiduoti: įtraukė į visas mokyklines veiklas ir užsiėmimus. Tuo metu mokytojai diskutavo apie bendrąsias mokytojų kompetencijas, analizavo projekto pirmųjų metų rezultatus ir planavo naujas veiklas kuriant bendrą Europos mokytojo profilį.

Kiekviena projekto savaitės diena šalia pamokų buvo skirta vis kitokiai veiklai. Vieną dieną visi projekto dalyviai lankėsi Kauno miesto savivaldybėje. Ten vaikus priėmė ir Kauno miesto vardu sveikino mero pavaduotojas Mantas Jurgutis. Jis trumpai papasakojo mūsų svečiams apie Kauno mokyklas ir koks svarbus Kaunui yra švietimas, kuriam skiriama net 46 proc. miesto biudžeto. Tai svečiams padarė didelį įspūdį. Pasėdėję mero kėdėje ir apdovanoti simbolinėmis dovanomis, svečiai išskubėjo apžiūrėti miesto. Mokytojai taip pat svečiavosi ir Milikonių progimnazijoje bei Veršvų gimnazijos Romainių pradinėje mokykloje, kur skleidė žinią apie projektą ir susipažino su kitokiomis ugdymo aplinkomis.

Jau kitą dieną įvairiakalbis klegesys skambėjo Anykščiuose. Projekto dalyviai vaikščiojo medžių viršūnėmis – medžių lajų taku ir susipažino su lietuvių tautinio paveldo tradicijomis Arklio muziejuje. Šilta pačių iškepta duona, tarsi tai dienai užsakytas puikus oras ir žaidimai lauke nepaliko nė vieno abejingo.

Ketvirtadienio pavakarę į mokyklą rinkosi gerokai gausesnis būrys – bendruomenės vakaras sujungė mokytojus, svečius, mokinius ir jų tėvelius. Linksmos dainos, šokiai įtraukė visus ir parodė, kokie galime būti vieningi ir kokie esame panašūs, net jei ir esame iš skirtingų šalių.

Paskutinė projekto dalyvių viešnagės diena buvo itin aktyvi. Visi skubėjo į netradicinius fizinio ugdymo užsiėmimus. Juk ne visi yra bandę kovos menus ar linksmąsias estafetes.

Nors oras ir nelepino, o savaitė prabėgo greitai, visi jautėsi tiesiog kaunastiškai! Svečiai išvyko pilni entuziazmo ir užsidegimo toliau vykdyti projekto veiklas ir žadėjo dar kada nors sugrįžti.

Šis straipsnis yra finansuojamas remiant Europos Komisijai. Jis atspindi tik autorių požiūrį, todėl Komisija ar Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūra  negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Pozityvios pedagogikos idėjos

Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus projektas "Pozityvus švietimas ugdymo(si) rezultatams" parengtas siekiant, kad pozityviosios pedagogikos idėjos atneštų pokyčių į kuo daugiau mokyklų, o jų lyderiai gebėtų ir būtų pasirengę naujas idėjas įgyvendinti. Jo finansavimui "Erasmus+" skyrė 65 835 eurus.

Rengiant projekto paraišką buvo suburtas dešimties Kauno rajono "ilgųjų" gimnazijų konsorciumas padėti pedagogams ir administracijos personalui kryptingai tobulinti kvalifikaciją savo šalyje ir už jos ribų, dirbti bendradarbiaujančiose grupėse kuriant šiuolaikišką ugdymo turinį, skiriant daugiau dėmesio individualiai mokinio pažangai, ypač socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymui, kurti pozityvaus švietimo modelį ir jį diegti mokyklų bendruomenėse. "Iš mokymosi veiklų mokytojų, mokyklų vadovų parsivežtos žinios ir idėjos bus stimulas glaudžiau bendradarbiauti, giliau domėtis šia tema. Bus sukurtas pozityvaus švietimo modelis", – vylėsi savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Jonas Petkevičius.

Iš mokymosi veiklų mokytojų, mokyklų vadovų parsivežtos žinios ir idėjos bus stimulas glaudžiau bendradarbiauti, giliau domėtis šia tema.

Kiekvieno mokinio sėkmė

Garliavos Jonučių progimnazijos projektui "Įtraukusis mokymas ES šalių bendrojo ugdymo kontekste" skirta 15 855 eurai. Jie bus naudojami tobulinti pedagogų profesinei plėtrai reikalingas kompetencijas, siekiant kurti dinamišką, atvirą ir sėkmingai mokytis įgalinančią aplinką, sudarančią galimybes kiekvienam mokiniui patirti mokymosi sėkmę.

Domeikavos gimnazija projektui "Inovatyvių technologijų taikymas ugdyme ir mokyklos lyderystėje" vykdyti turėtų gauti 16 494 eurus. Projektu siekiama skatinti tikslingą ir įvairiapusišką inovatyvių technologijų naudojimą ugdymo kokybei gerinti, motyvuojančiai ir pozityviai edukacinei aplinkai kurti, siekti kryptingo personalo kvalifikacijos kėlimo.

Babtų gimnazijos projektui "Inovatyvus mokytojas – motyvuotas mokinys" – 12 320 eurų. Jo tikslas – gerinti pamokos kokybę, siekiant šiuolaikinių mokymo(si) metodų panaudojimo, neatsiejant mokinių mokymosi motyvacijos skatinimo, mokinių ugdymosi pasiekimų gerinimo.

Šlienava liko rezerve

Tarp rezervinių projektų pateko Šlienavos pagrindinės mokyklos projektas "STEAM ugdymo plėtra mokykloje – novatoriškas ugdymas(is)", kuriam įgyvendinti skirta 16 096 eurai). Jo tikslas – tobulinti vadovų ir mokytojų kompetencijas taikyti inovacijas pradiniame ir pagrindiniame ugdyme, tenkinant gabių mokinių poreikius ir organizuojant sėkmingą STEAM orientuoto ugdymo įgyvendinimą mokykloje (STEAM – trumpinys angliškų žodžių science, technology, engineering, arts, maths – gamtos mokslai, technologijos, inžinerija, menai ir matematika).